Mūsų darbo tikslas buvo nustatyti Diupitreno ligos rizikos veiksnius, jų įtaką ligos sunkumui ir progresavimui bei įvertinti ligos pasireiškimą pacientams, atvykusiems chirurginiam Diupitreno ligos gydymui. Literatūros duomenimis pagrindiniai Diupitreno ligos rizikos veiksniai yra vyriška lytis, vyresnis amžius, sunkus fizinis darbas rankomis, buvusios rankos traumos, penetruojančios žaizdos, alkoholio vartojimas, tabako rūkymas [1–3,7,9], gretutinės ligos, tokios kaip cukrinis diabetas [3,32,37], epilepsija [37,40], dislipidemija, kepenų ligos [37,68], taip pat DL atsiradimui yra svarbūs ir vaistų nuo epilepsijos vartojimas [42,43].
Nustatėme, kad vienas iš pagrindinių rizikos veiksnių yra sunkus fizinis darbas rankomis. Net 60 proc. pacientų, sergančių Diupitreno liga, dirbo tokio pobūdžio darbą. Remiantis kitų šalių atliktais tyrimais, Italijoje (Morelli ir kiti, 2017) nustatyta, kad dirbant sunkų fizinį darbą rankomis bent 2 valandas per dieną didėja rizika susirgti DL [56].
Lyginant pacientus sergančius ir nesergančius Diupitreno liga, mūsų tyrimo duomenimis nustatyta, kad traumą turėję pacientai reikšmingai dažniau serga DL, o iš 50 pacientų, sergančių Diupitreno liga, 14 (28 proc.) anksčiau buvo patyrę rankos traumą. Daugelis kitų autorių irgi teigia, kad DL yra susijusi su buvusia rankos trauma [34]. Mansur ir kiti (2018) atlikto tyrimo metu statistiškai reikšmingai nustatyta, kad 4 proc. pacientų sergančių Diupitreno liga anksčiau turėjo rankos traumą [55]. Elliot D. ir Ragoowansi R. (2005) atliko tyrimą su pacientais, kurie buvo patyrę rankos traumą. 65,4 proc. tirtiems pacientams per 6 mėnesius išsivystė pirmieji mazgeliai delno srityje, o vėliau formavosi pirštų kontraktūra [35]. Taip pat nustatyta, kad Diupitreno ligos išsivystymui svarbios yra ir plaštakos traumos, ypač penetruojančios žaizdos [34]. Šių rezultatų palyginti ir tikslių duomenų pateikti negalime, nes šiame darbe rankos trauminių žaizdų neišskyrėme ir atskirai neanalizavome.
Statistiškai reikšmingai nustatėme, kad didesnį kūno masės indeksą (25,1–30,0 kg/m2 arba daugiau nei 30,1 kg/m2) turintys pacientai dažniau serga Diupitreno liga, lyginant su pacientais, kurie yra normalaus svorio (KMI 18,5–25 kg/m2). Remiantis kitų šalių atliktomis studijomis, mūsų tyrimo rezultatai yra skirtingi. Junginėje karalystėje Diupitreno liga dažniausiai sirgo pacientai, turintys normalų KMI [68]. Taip pat ir kitose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad mažesnį KMI turintys pacientai Diupitreno liga serga dažniau (Morelli ir kiti, 2017) [56], o didesnio KMI sąsają su DL nustatė tik Menke ir kiti (2017) [69].
Kalbant apie žalingus įpročius kaip rizikos veiksnius, mūsų tyrimo duomenimis nustatyta, kad alkoholio vartojimas nėra Diupitreno ligos rizikos veiksnys, tačiau statistiškai reikšmingai nustatyta, kad cigarečių rūkymas yra reikšmingas DL išsivystymui. Kitų šalių tyrimų duomenimis pastebėta, kad alkoholį
35 vartojantys arba rūkantys pacientai dažniau serga Diupitreno liga. Mansur su bendraautoriais (2018) nustatė, kad 22 proc. Diupitreno liga sergančių pacientų buvo rūkantys [55]. Morelli ir kiti (2017) teigia, kad alkoholį vartojantys asmenys, dažniau serga Diupitreno liga [56]. Tačiau reikia pabrėžti, kad dauguma sergančiųjų DL nėra gausiai alkoholį vartojantys asmenys. Godtfredsen ir kiti (2003) nustatė, kad nėra priklausomybės tarp vartojamo alkoholio kiekio ir DL. Tačiau veikiant abiem fakoriams (alkoholio vartojimui ir cigarečių rūkymui), pastebėta, kad Diupitreno liga atsiranda dažniau (turi sinergistinį poveikį) [25].
Mūsų tyrimo metu nenustatyta, kad gretutinės ligos, tokios kaip cukrinis diabetas, epilepsija ar autoimuninės ligos gali turėti įtakos Diupitreno ligos išsivystymui. Remiantis literatūros duomenimis, cukrinis diabetas yra vienas iš pagrindinių veiksnių skatinančių Diupitreno ligos išsivystymą [37–39,45], pvz., Geoghegan ir kiti (2004) Jungtinėje Karalystėje atliko didelį atvėjo–kontrolės tyrimą, kuriame nustatė, kad cukrinis diabetas, ypač nuo insulino priklausomas, yra labai svarbus DL veiksnys, dalyvaujantis ligos patogenezėje. Taip pat lygindami 2 tipo CD sergančių pacientų gydymo metodus, autoriai nustatė, kad didesnę riziką kelia vaistais gydomas diabetas, lyginant su mityba kontroliuojamu CD. Remiamasi tuo, kad 1 tipo cukriniu diabetu yra sergama ilgesnį laiką, labiau yra sutrikdoma mikrocirkuliacija, todėl blogėja plaštakų kraujotaka ir vystosi minkštųjų plaštakos audinių išemija [68]. Mansur ir kiti (2018) atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 5 proc. tiriamųjų sirgo epilepsija [54]. Remiantis literatūros duomenimis galime teigti, kad gretutinės ligos (CD, epilepsija) yra svarbūs veiksniai Diupitreno ligos patofiziologijoje. Tačiau atlikus mūsų tyrimą matoma tik tendencija, kad dažnai pacientai sergantys cukriniu diabetu serga ir DL, tačiau duomenys nėra statistiškai patikimi. Taip pat tyrime nedalyvavo nei vienas pacientas, sergantis epilepsija, ar vartojantis vaistus nuo jos. Todėl tikslių duomenų pateikti negalime, o norint gauti tikslensius rezultatus, reikėtų tęsti tyrimą su didesne tiriamųjų imtimi.
Diupitreno ligos etiologija nėra visiškai aiški, tačiau aptarti rizikos veiksniai gali turėti įtakos jos atsiradimui. Manoma, kad DL yra paveldima autosominiu dominantiniu būdu [24], todėl nusprendėme patikrinti pacientų dažnį, turėjusių artimųjų sergančių Diupitreno liga. Mūsų tyrimo duomenimis nustatyta, kad 40 proc. pacientų turėjo artimųjų sergančių DL. Panašius rezultatus gavo ir kitos atliktos studijos. Mansur su bendraautoriais (2018) nustatė, kad 9 proc. pacientų buvo paveldėję ligą iš pirmos eilės giminaičių [55]. Remiantis mūsų atliktu tyrimu ir kitų šalių atliktomis studijomis, galima teigti, kad Diupitreno liga dažniausiai yra paveldima.
Manoma, kad vyresnis pacientų amžius, cukrinis diabetas, žalingi įpročiai, vaistų vartojimas ir kt. ne tik skatina DL atsiradimą, bet ir lemia sunkesnę jos formą. Lanting ir kiti (2014) nustatė, kad vyresni vyrai dažniau serga sunkios formos DL, o jaunesniems asmenims liga yra agresyvensė, t.y. didesnis
36 pasikartojimo dažnis [5]. Hindocha ir kiti (2008) nustatė, kad 38 proc. tiriamųjų turėjo teigiamą šeiminę anamnezę ir tokie pacientai dažniau serga sunkesne ligos forma. Remiantis tuo pačiu tyrimu nustatyta, kad rūkantys ir alkoholį vartojantys serga sunkesne DL forma [57]. Pagal mūsų gautus duomenis nustatyta, kad sunkesnė DL forma yra nustatoma pacientams, kurie turėjo pirmos eilės artimųjų sergančių Diupitreno liga, o žalingus įpročius turintiems pacientams reikšmingų skirtumų nustatyta nebuvo. Taip pat neradome statistiškai reikšmingų duomenų, kad kai kurie rizikos veiksniai gali sukelti sunkesnę ligos formą, todėl rekomenduojama tęsti tyrimą su didesne pacientų imtimi.
Mūsų tyrimo duomenimis nustatėme, kad reikšmingai dažniau Diupitreno liga serga vyrai, lyginant su moterimis, o sergančių vyrų ir moterų santykis yra 4,5:1, todėl galima teigti, kad vyrai turi didesnę galimybę susirgti Diupitreno liga nei moterys. Pasaulinė statistika ir užsienio šalių tyrimai taip pat rodo, kad Diupitreno liga žymiai dažniau serga vyrai negu moterys [18,68]. Sergančių vyrų ir moterų santykis – 1,23:1 (Mansur ir kiti, 2018) [55], 3,7:1 (Morelli ir kiti, 2017) [56], 3:1 (Geoghegan ir kiti, 2004) [68]. Pagnotta su bendraautoriais (2002) įrodė, kad DL yra susijusi su hormonų androgenų receptoriais. Jų didelis kiekis skatina fibroblastų diferenciaciją į miofibroblastus [51,70]. Estrogenai ir progesteronas, priešingai nei vyriški hormonai, nebuvo rasti Diupitreno ligos paveiktoje delno fascijoje. Manoma, kad ši fibroproliferacinė liga gali būti reguliuojama androgenų, kurie gali skatinti DL atsiradimą [70].
Pagal mūsų tyrimo gautus duomenis, nustatyta, kad DL chirurginiam gydymui atvyksta vyresni nei 41 metų amžiaus asmenys. Lyginant su kitų šalių tyrimais, Jungtinėje Karalystėje DL dažniausiai nustatyta 50 – 79 metų amžiaus pacientams [68], Vokietijoje, Škotijoje ir Norvegijoje DL dažniausiai nustatoma penktajame gyvenimo dešimtmetyje [71]. Mansur ir kiti (2018) nustatė, kad dažniausiai sirgo vyresni nei 60 metų asmenys [55]. Taigi, remiantis mūsų atlikto ir kitų tyrimų duomenimis, galima teigti, kad Diupitreno liga dažniausiai pasireiškia vyresniems, negu 40 metų amžiaus asmenims.
Mūsų tyrimo duomenimis dažniausiai yra pažeistas penktasis (40 proc.) ir ketvirtasis (30 proc.) rankos pirštai. Rečiausiai – IV ir V pirštai kartu (10 proc.), o nepritraukti pirštai nustatyti 10 proc. atvejų. Visų Diupitreno ligos stadijų atvejais dažniausiai pažeisti taip pat IV ir V pirštai, tačiau IV ir V pirštų pažeidimas kartu reikšmingai dažniau nustatomas sergantiems II ligos stadija. Visi šie duomenys sutampa su užsienio šalių atliktais tyrimais. Įvairių autorių duomenimis dažniausiai pažeidžiami yra penktasis ir ketvirtasis rankos pirštai. Mansur ir kiti (2018) nustatė, kad 44 proc. atvejų yra pažeistas ketvirtasis rankos pirštas, 34 proc. – penktasis, 14 proc. – vidurinis, 8 proc. – nykštys [55]. Morelli su bendraautoriais (2017) atlikto tyrimo duomenimis dažniausiai į procesą įtraukti pirštai – ketvirtasis ir penktasis [56]. Weinstein ir kiti (2011) teigia, kad dažniausiai pažeidžiamas yra penktasis pirštas (76 proc. atvejų), rečiausiai – nykštys (4,8 proc.) ir smilius (0 proc.) [14]. Lanting ir kiti (2014) nustatė, kad DL dažniausiai pasireiškia ulnarinėje
37 plaštakos pusėje, o radialinėje pusėje nustatomi tik pavieniai atvejai. Taip pat nustatė, kad penktasis pirštas yra pažeistas dažniausiai, o rečiausiai – nykštys ir smilius [5]. Taigi, remiantis turimais duomenimis, galima teigti, kad Diupitreno ligos atveju dažniausiai pažeidžiama ulnarinė plaštakos pusė ir dažniausiai pažeisti yra ketvirtasis ir penktasis rankos pirštai.
38