Tadas Abelis, Mindaugas Eigėlis, Donatas Vartavičius Ortopedijos-traumatologijos klinika
Vadovas: gyd. Šarūnas Tarasevičius
Klubo sąnario endoprotezo šlaunikaulio galvos didesnis diametras susijęs su didesniu tūriniu polietileno išsidėvėjimu.
Literatūroje aprašyta, kad polietileno dalelės sukelia kaulo osteolizę ir galimai aseptinį nestabilumą po klubo sąnario
Lietuvos sveikatos mokslų studentų ir jaunųjų tyrėjų konferencija 2006
111
endoprotezavimo. Tačiau literatūroje aprašytuose tyrimuose nebuvo rasta implanto išgyvenamumo skirtumo lyginant
revizijų dažnį, esant skirtingo diametro šlaunikaulio galvoms.
Darbo tikslas
1. Nustatyti implanto išgyvenamumo skirtumus esant skirtingam šlaunikaulio galvos diametrui. 2. Įvertinti įtakojančius faktorius ir palyginti polietileno išsidėvėjimo skirtumus lyginant 32 ir 28mm diametro
protezuoto šlaunikaulio galvas.
3. Palyginti uždegiminę reakciją t.y. sinovitą protezuotame klubo sąnaryje, lyginant 28 ir 32mm šlaunikaulio galvas,
praėjus 10 metų po klubo sąnario endoprotezavimo.
Darbo metodika
1. 1991-1999 metais buvo implantuota 655 ScanHip Classic I endoprotezai iš kurių 236-32mm ir 419-28mm
šlaunikaulio galvos diametro. Duomenys registruoti prospektyviai ir abi grupės sektos 10 metų po operacijos. Lygintas
implanto išgyvenamumas grupėse.
2. 60 pacientų ( po 30 grupėse), sudarantys dalį išgyvenamumo studijos, operuotų 1995 ir 1996 metais, pakviesti
apžiūrai, pagal atsitiktinių imčių principą. Analizuotas polietileno išsidėvėjimas, sinovito dydis grupėse ir vertinta
Rezultatai
1. Implanto išgyvenamumas, skaičiuojant, pagal Kaplan-Meier metodiką 28 mm grupėje siekė 95,9%±0,11, lyginant
32mm grupėje 82,5%±0,59, logrank p=0,002.
2. Atlikta Cox-regresija atsižvelgiant į amžių ir lytį, nustatyta, kad 32mm šlaunikaulio galvos diametras turėjo 1.29
didesnę revizijos riziką nei 28mm šlaunikaulio galva, p=0,005. Amžiaus ir lyties skirtumai grupėse rezultatams įtakos
neturėjo.
3. Tūrinis polietileno išsidėvėjimas 28mm grupėje – 1751mm3 (SD 962), 32mm grupėje 5754 mm3 (SD 2574),
p<0,0001.
4. Ultragarsu matuojamas „kapsulinis atstumas“ ( sinovito klubo sąnaryje išraiška), 28mm grupėje 13,1mm (SD 2,4),
32mm grupėje 16,8mm (SD 2,7), p<0,0001.
5. Amžius, lytis, fizinis aktyvumas ir gužduobės inklinacijos kampas įtakos polietileno išsidėvėjimo skirtumams
grupėse neturėjo. (Įtaka testuota atliekant Pearson koreliacijas, vertinant kiekvieną požymį atskirai).
Išvados
1. 28mm diametro šlaunikaulio galva lėmė geresnius implanto išgyvenamumo rezultatus po klubo sąnario endoprotezavimo lyginant su 32mm šlaunikaulio galva.
2. Remiantis mūsų tyrimo duomenimis tūrinis polietileno išsidėvėjimas didesnis 32mm grupėje. 3. Uždegiminė klubo sąnario reakcija, protezuotame klube, didesnė 32mm diametro grupėje.
14. ŠLAUIKAULIO PROKSIMALIĖS DALIES LŪŽIŲ YPATUMAI IR JŲ
GYDYMAS
KMUK 2004 M.
Juozas Bartusevičius, Justinas Stučinskas Ortopedijos traumatologijos klinika Vadovai: dr. A. Smailys
Darbo tikslas:
1. Įvertinti ligonių, patyrusių šlaunikaulio proksimalinės dalies lūžius, amžių, lytį, lūžių lokalizaciją, traumų
aplinkybes.
2. Išanalizuoti taikytus gydymo metodus priklausomai nuo ligonių amžiaus ir laikotarpio nuo traumos iki operacijos.
Metodika:
Atlikta retrospektyvinė 75 ligonių medicininės dokumentacijos analizė KMUK Ortopedijos traumatologijos ir Mišrių
traumų skyriuose 2004 m. Ištirta: traumos aplinkybės, lūžių lokalizacija, pobūdis, papildomos traumos, stebėtas
laikotarpis nuo traumos iki operacijos, gydymo metodai, komplikacijos. Duomenų analizė atlikta naudojant SPSS 13.0
paketą, statistinio reikšmingumo lygmuo p<0,05.
Rezultatai
1. Ištirti 75 ligoniai. Pacientų amžiaus vidurkis 68±17,80 m. Pagal lytį pasiskirstė: 48 moterų(64%) ir 27 vyrai(36%).
Traumų aplinkybės: buityje(krito, paslydo)-54(72%), autoįvykio metu-6(8%), darbe-2(2.8%), ligoninėje(krito)-4(5,3%),
iššoko pro langą(suicidai)-4(5,3%), dėl nežinomų aplinkybių-5(6,6%). Tarp tirtųjų ligonių politraumų buvo 10(13,33%). Pagal lokalizaciją lūžiai pasiskirstė: šlaunikaulio kaklo lūžiai 55(73,3%), pertrochanteriniai 14(18,7%),
subtrochanteriniai 6(8%).
Lietuvos sveikatos mokslų studentų ir jaunųjų
112
tyrėjų konferencija 20062. Stebėta laikotarpis nuo traumos išsivystimo pradžios iki operacijos. Šis laikotarpis apima nuo 5 val. iki 7 mėn.
intervalą. Nustatytas laikas nuo traumos išsivystymo pradžios iki osteosintezės atlikimo–vidutiniškai 6±5d. Endoprotezavimas taikytas sulėtinto gijimo, pseudoartrozės atvejais ar esant lūžiui kartu su klubo sąn. artroze.
3. Pastebėta, kad osteosintezė taikyta jaunesnio amžiaus (62±22,44m.) pacientams, lyginant su endoprotezuotų
pacientų amžiaus grupe (73±9,81m), (p<0,05). Taikyti gydymo metodai: osteosintezė 34 (45,3%) – naudota DHS-
15(44,12%), DCS-2(5.88%), AO kampinės plokštelės-5(14.70%), Ulevaal metodika-11(32,35%), išorinės fiksacijos
aparatas(IFA)-1(2.94%); endoprotezavimo operacija 41(54,7%) – totaliniai-35(85.4%), vienpoliai-6(14.6%). Stebėtos
4(5,13%) pooperacinės komplikacijos: 2 giliųjų infekcijų atvejai, 2 išnirimai.
Išvados.
1. Dažniausiai pasitaikė šlaunikaulio kaklo lūžiai vyresnio amžiaus(>65 m.) pacientams, moterims, buitinės traumos
metu.
2. Osteosintezė taikyta nuo traumos iki operacijos praėjus vidutiniškai 6±5d. ir jaunesnio amžiaus pacientams, o
endoprotezavimas vyresniems ligoniams(p<0,05).
15. VAIKŲ DILBIO KAULŲ DIAFIZIŲ LŪŽIŲ GYDYMO METODŲ
PALYGIIMAS
Ernest Zacharevskij, Dovilė Budrytė, Laurynas Daugėla KMU Ortopedijos traumatologijos klinika
Vadovė: dr. R. Degliūtė
Įvadas:
Abiejų dilbio kaulų diafizių lūžiai sudaro apie 15-18 % visų vaikų dilbio lūžių. Uždara vienmomentė repozicija ir
cirkuliarus gipsas istoriškai tapo pirmu šio pažeidimo gydymo metodu, kuris vis dar plačiai taikomas Lietuvoje.
Naudojant šį gydymo būdą, yra sąlyginai didesnė antrinės kaulų fragmentų dislokacijos, sutrikusio kaulinio rumbo
formavimosi, galūnės rotacinių judesių amplitudės sumažėjimo rizika. Elastic stable intramedullary nailing (ESIN) -
intramedulinė osteosintezė lanksčiomis vinimis - vis plačiau naudojama, gydant nestabilius dilbio kaulų diafizinių
lūžius. Taikant šį metodą, žymiai sumažėja pakartotinų dislokacijų skaičius, sutrumpėja imobilizacijos gipsu laikas,
vaikas greičiau grįžta prie kasdieninės veiklos. Tai operacinis gydymo būdas, kuriam būtinas pakartotinas stacionarizavimas dėl svetimkūnių pašalinimo.
Darbo tikslas:
Palyginti vaikų dilbio kaulų diafizių lūžių gydymą, naudojant uždarą vienmomentę repoziciją ir ESIN techniką.
Metodika:
Atlikta multicentrinė retrospektyvinė vaikų, patyrusių dilbio kaulų diafizių lūžius, ligos istorijų ir ambulatorinių kortelių
analizė KMUK Vaikų chirurgijos klinikos ortopedijos traumatologijos sektoriuje ( taikyta uždara vienmomentė
repozicija) ir Klaipėdos vaikų ligoninės ortopedijos traumatologijos skyriuje (taikyta ESIN technika) nuo 2003 iki 2005
metų. Tyrimui atrinkti duomenys vaikų, kurių dilbio kaulų diafizių lūžiai buvo su kampine dislokacija. Gydymo
metodų palyginimui nustatyti parametrai: fragmentų padėtis gydymo eigoje (ar įvyko antrinė dislokacija), gulėjimo
stacionare laikas, komplikacijų skaičius, imobilizavimo gipsu laikas. Duomenų analizė atlikta, naudojant standartinį
statistinių programų paketą SPSS 13.
Rezultatai:
Gydytų uždara vienmomente repozicija ir cirkuliariu gipso tvarsčiu grupę (I grupę) sudarė 98 vaikai (79 berniukai, 19
mergaičių); amžiaus vidurkis 10,3 +/- 0,3 metų; dešinės rankos kaulų lūžiai – 40 atvejų (40,8 %), kairės – 58 atvejai (
59,2 %). Gydytų ESIN metodu grupę (II grupę) sudarė 18 vaikų (visi berniukai); amžiaus vidurkis 11,9 +/- 0,6 metų;
dešinės rankos kaulų lūžiai – 9 atvejai (50 %), kairės – 9 atvejai ( 50 %). I grupėje fragmentų padėtis po repozicijos
gydymo eigoje nepasikeitė 91 atveju (92,8 %), 7 atvejais – įvyko antrinė dislokacija. II grupėje fragmentų padėtis po
repozicijos išliko stabili visais atvejais (100 %). Lyginant fragmentų dislokacijos dažnį statistiškai reikšmingo skirtumo
tarp grupių nėra (p=0,3). Lyginant grupių vidutinį praleistų stacionare dienų skaičių (I grupės – 5,3 +/- 0,4 dienos, II
grupės – 4,1 +/- 0,8 dienos) statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (p>0,05). Komplikacijų skaičius I grupėje - 1
(pasireiškė gipso spaudimo reiškiniai); II grupėje komplikacijų dėl operacijos ar gipso nešiojimo nebuvo. Statistiškai
reikšmingo skirtumo tarp grupių, lyginant komplikacijų skaičių, nėra (p=0,8). Lyginant grupių vidutinę imobilizacijos
gipsu trukmę (I grupės – 45,5 +/- 2,5 dienos, II grupės – 31 +/- 1 diena), skirtumas statistiškai patikimas – 14 dienų
(p<0,05).
Išvados:
Lyginant fragmentų dislokacijos dažnį, komplikacijų skaičių, gulėjimo stacionare laiką po uždaros vienmomentės
repozicijos ir ESIN technikos taikymo, statistiškai patikimų skirtumų tarp gydymo metodų nepastebėta. Vaikams,
kuriems taikyta ESIN metodika, reikėjo trumpiau nešioti gipso tvarstį. Lietuvos sveikatos mokslų studentų ir jaunųjų tyrėjų konferencija 2006
113
16. VAIKŲ GYVEIMO POKYČIAI PO PATIRTOS APATIĖS GALŪĖS
TRAUMOS
J. Žižytė, A. Zamaravičiūtė
KMU Ortopedijos traumatologijos klinika Vadovas: E. Čekanauskas
Darbo tikslas:
1. Įvertinti vaikų savarankiškumą, socialinę veiklą laikotarpiu iki gipsinės imobilizacijos/longetės nuėmimo.
2. Įvertinti, ar patirta trauma turi įtakos dabartiniam vaiko fiziniam aktyvumui ir kokie yra liekamieji reiškiniai.
3. Išanalizuoti, kaip patirta apatinės galūnės trauma įtakojo vaiko psichologinę būseną.
Metodika:
Buvo atrinkta 140 mokyklinio amžiaus vaikų, patyrusių apatinės galūnės traumą 2004 01 -2005 09 laikotarpyje. Iškelta
sąlyga, kad nuo traumos būtų praėję daugiau nei 6 mėnesiai. Į apklausą neįtraukti pacientai su politrauma ar keliais
lūžiais.
Jų tėvams išsiųstos tyrėjų sudarytos specialios anoniminės anketos. Klausimynas padalintas i dvi dalis; pirmoji anketos
dalis apima laikotarpį iki gipsinės imobilizacijos/longetės nuėmimo (imobilizacijos laikotarpį), antroji – apklausos metu
esančią būklę. Sudaryti uždaro tipo klausimai, atspindintys vaikų socialinę veiklą, fizinį aktyvumą, psichologinę
būseną, savarankiškumą. Skausmui įvertinti naudota penkiabalė žodinė skausmo skalė. Pacientai suskirstyti į tris grupes pagal lūžio anatominę sritį (šlaunis, blauzda, pėda).
Rezultatai:
1. Išsiųsta 140 anketų, iš kurių gauta 84 (60%). Imobilizacijos laikotarpiu 54 (64,3%) vaikams labai stipriai ribojo
savarankiškumą (sunkiausia buvo apsimauti kelnes ir apsiauti batus), be to 61 procentui vaikų reikėjo specialaus rūbų
pritaikymo, ypač po šlaunikaulio lūžio.
2. Imobilizacijos laikotarpiu 30 vaikų (35%) blogiau mokėsi, visose grupėse pasiskirstymas vienodas. Šiuo laikotarpiu
30 (37%) vaikų mažiau bendravo su savo draugais, 23 (27%) vaikai įsigijo naujų draugų, o likusiai daliai (37%)
santykiai su draugais nepakito.
3. Imobilizacijos laikotarpiu 74 vaikai skundėsi dažnu, vidutinio stiprumo skausmu, dėl kurio 51 procentams vaikų
reikėjo analgetikų. O apklausos metu 31 (37%) vaikas skundėsi retu, silpnu skausmu, analgetikų reikėjo 6 vaikams.
Laikotarpiu po longetės nuėmimo 18 vaikų (21%) skundžiasi nugaros skausmu ir 23 (27%) šlubuoja. 4. Apklausos metu 10% vaikų (grupėje po šlaunies traumos – 4 vaikai, po blauzdos – 4) dėl buvusios kojos traumos
beveik visiškai negali sportuoti. 68% vaikų gali laisvai sportuoti, nes buvusi apatinės galūnės trauma netrukdo pasirinkti
bet kurią sporto šaką.
5. Imobilizacijos laikotarpiu apatinės galūnės trauma įtakojo: pasitikėjimą savimi 70% vaikų (12% labai stipriai),
nuotaikos svyravimus 80% (28% labai stipriai), charakterio ypatybes 67% vaikų (20% labai stipriai). Po traumos
praėjus šešiems ir daugiau mėnesių didžiajai daliai vaikų (60%) buvusi kojos trauma nedarė jokios įtakos psichologinei
būsenai.
Išvados:
1. Laikotarpiu iki gipsinės imobilizacijos/longetės nuėmimo daugiau nei pusei vaikų labai stipriai ribojo savarankiškumą, bet socialiai mažiau aktyvūs buvo tik trečdalis.
2. Daugiau nei dviem trečdaliams vaikų patirta apatinės galūnės trauma fizinio aktyvumo neriboja, 37% skundžiasi
silpnu skausmu.
3. Patirta apatinės galūnės trauma įtakoja vaiko psichologinę būseną. Lietuvos sveikatos mokslų studentų ir jaunųjų