ELEKTRONINIO RECEPTO PANAUDOJIMO EKONOMINĖ ANALIZĖ

(1)

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

Paulius Ojeras

ELEKTRONINIO RECEPTO PANAUDOJIMO EKONOMINĖ

ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas: doc. Raimondas Radžiūnas

(2)

Magistro darbo vadovas

Docentas, dr. Raimondas, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. Diplominių darbų gynimo komisijos pirmininkė

Docentė, dr. Rūta Marksienė, Analizinės ir toksikologinės chemijos katedra. Diplominių darbų gynimo komisijos pirmininko pavaduotoja

Docentė, dr. Zita Barsteigienė, Farmacinės chemijos ir farmakognozijos katedra. Diplominių darbų gynimo komisijos sekretorė

Lekt. Guoda Kiliuvienė, Analizinės ir toksikologinės chemijos katedra. Diplominių darbų gynimo komisijos nariai:

Prof., habil.. dr. Arūnas Savickas, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. Prof., habil. dr. Valdimaras Janulis, Farmacinės chemijos ir farmakognozijos katedra. Prof., habil.. dr. Paulius Vainauskas, Analizinės ir toksikologinės chemijos katedra. Prof., habil.dr. Eduardas Tarasevičius, Farmacinės chemijos ir farmakognozijos katedra. Docentas, dr. Raimondas Radžiūnas, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. Lekt. Edmundas Kaduševičius, Teorinės ir klinikinės farmakologijos katedra.

Recenzentas:

(3)

Turinys

1. Įvadas. Darbo tikslas ir uždaviniai...6

2. Literatūros apžvalga...8

2.1. Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reglamentuojančių su receptu susijusias procedūras analizė...8

2.1.1. Recepto apibrėžimas ir klasifikacija...8

2.1.2. Reikalavimai receptų blankams...8

2.1.3. Receptų rašymo taisyklės...9

2.1.4. Vaistų išdavimo pagal receptus taisyklės...10

2.1.5. Receptų saugojimo ir naikinimo taisyklės...11

2.1.6. Kompensuojamųjų vaistų pasų ir gydytojo tapatybę patvirtinančių lipdukų išdavimo tvarka...12

2.1.7. Apibendrinimas...13

2.2. Europos Sąjungos valstybėse veikiančių elektroninio recepto sistemų ir Lietuvoje sukurtų pilotinių modelių analizė...14

2.2.1. Danija...14

2.2.2. Švedija...16

2.2.3. Slovėnija...18

2.2.4. Lietuvoje paruoštų pilotinių modelių analizė...19

2.3. Europos Sąjungos valstybėse atlikti el. sveikatos sistemos ekonominiai vertinimo tyrimai...25

2.3.1. Pasiūlymai ir metodologija sveikatos sistemos ekonominiam vertinimui...25

2.3.2. Danijoje atlikto tyrimo „Elektroninio paciento persiuntimo kaštai Danijoje“ analizė...27

2.3.3. Švedijoje atlikto tyrimo „Elektroninio recepto, elektroninio recepto išrašymo pritaikymas“ analizė...29

3. Tyrimas...31

3.1. Tyrimo metodika...31

3.2. Esamo recepto modelio naudojimo kaštų apskaičiavimas...33

3.2.1. Šiuo metu esančių sveikatos priežiūros resursų ir informacinių technologijų panaudojimo juose analizė...33

3.2.2. Išrašomų receptų skaičiaus vertinimas...33

3.2.3. Tiesioginių išlaidų, skirtų receptų gamybai, vertinimas...34

3.2.4. Netiesioginių kaštų apskaičiavimas...35

(4)

3.3. Elektroninio recepto modelio naudojimo kaštų apskaičiavimas...39

3.3.1. Tiesioginių kaštų vertinimas...39

3.3.2. Netiesioginių kaštų vertinimas...40

3.4. Rezultatų aptarimas. Elektroninio recepto galimos naudos apskaičiavimas...43

3.4.1. Tiesioginės galimos naudos apskaičiavimas...43

3.4.2. Galima nauda, susijusi su specialistų laiko sutaupymu...43

3.4.3. Galima nauda pacientams...43

3.4.4. Bendri rezultatai...44

3.4.5. Dabartinė rezultatų vertė...45

3.4.6. Sistemos jautrumas...45

4. Išvados...46

5. Santrauka...47

6. Summary...48

7. Literatūros sąrašas...49 Priedas Nr.1Recepto išrašyme dalyvaujančių subjektų tarpusavio ryšių schema

Priedas Nr. 2 Techninis elektroninio recepto sprendimas

Priedas Nr. 3 Švedijoje atlikto tyrimo „eRecept. ePrescribing“ rezultatai Priedas Nr. 4 Kontrolinė anketa gydytojui

Priedas Nr. 5 Kontrolinė anketa vaistininkui Priedas Nr. 6 Anketa gydytojui

Priedas Nr. 7 Anketa vaistininkui

Priedas Nr. 8 Gydytojų apklausos rezultatai Priedas Nr. 9 Vaistininkų apklausos rezultatai

(5)

Santrumpos

El. sveikata – elektroninė sveikata MPP – medicinos pagalbos priemonės SPĮ – Sveikatos priežiūros įstaiga SAM – Sveikatos apsaugos ministerija KVP – kompensuojamųjų vaistų pasas

GTPL – gydytojo tapatybę patvirtinantis lipdukas ASPĮ – asmens sveikatos priežiūros įstaiga TLK – Teritorinė ligonių kasa

VLK – Valstybinė ligonių kasa

TLK-10 – tarptautinė ligų klasifikacija ES – Europos Sąjunga

BVP – Bendras vidaus produktas PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija

EDIFACT - Electronic Data Interchange for Administration Commerce and Transport

(Elektroniniai duomenų mainai administravimo, prekybos ir transporto srityje)

(6)

1. Įvadas. Darbo tikslas ir uždaviniai.

Elektroninės sveikatos terminas apibrėžia šiuolaikinių informacijos ir komunikacijos technologijų panaudojimą tenkinant gyventojų, pacientų, sveikatos priežiūros specialistų, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų ir administratorių poreikius. Elektroninė sveikata (toliau tekste – el. sveikata), orientuota į sveikatos sistemos paslaugų kokybės ir efektyvumo didinimą, užima didelę ir nuolat augančią svarbą šiuolaikiniame pasaulyje:

„El. sveikata yra vienintelė pati svarbiausia sveikatos apsaugos revoliucija, lyginant ją

su modernių vaistų, vakcinų ar net tokių visuomenės sveikatos priemonių kaip sanitarija arba švarus vanduo taikymu.” [1]

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos skelbiamame „Elektroninė sveikatos strategija 2005 – 2010 m.“ projekte pateikiami keturi esminiai el. sveikatos komponentai [2]:

▬ Klinikiniai taikymai

▬ Sveikatos apsaugos profesinių žinių plėtra ir mokymas ▬ Vieša sveikatos informacija

▬ Sveikatos priežiūros paslaugų modernizavimas

Sveikatos sistemos pagrindinė dalis yra šiuo metu intensyviai augančios informacijos apdorojimas. Registruoti, saugoti ir deramai panaudoti bei saugiai ir tinkamai perduoti klinikinę informaciją, sugebėti atrinkti ir pateikti naujas medicinos žinias specialistams ir gyventojams be informacinių ir naujųjų komunikacijos technologijų neįmanoma. Norint efektyviai naudoti ir administruoti šią informaciją bei užtikrinti jos pasikeitimą, kaip svarbiausią iš el. sveikatos strategijos komponentų išrinktumėme – sveikatos priežiūros paslaugų modernizavimą, panaudojant informacines technologijas.

Pažvelgus į kitų šalių praktiką, skirtingai, tačiau visur, įdiegiant el. sveikatos sistemas, kuriant jos pagrindą, buvo panaudoti elektroninio biznio elementai. Siekiant užtikrinti registruojamos ir perduodamos klinikinės informacijos saugumą daugeliu atvejų buvo panaudota elektroninėje bankininkystėje sukaupta patirtis ir pritaikyti jos elementai. Ne išimtis ir elektroninės sveikatos kortelės, kuriose saugoma kiekvieno paciento asmeninė medicininė informacija. Priklausomai nuo šalyje išvystytos el. sveikatos, šalia esančios informacijos apie privalomąjį ir/ar savanorišką sveikatos draudimą, papildomai kortelėje gali būti kaupiama kita su pacientu susijusi informacija: trumpa ligos istorija, elektroninis receptas.

Šiuo metu Europos Sąjungoje el. sveikata yra vienas sparčiausiai augančių Sveikatos sistemos sektorių. Tuo tarpu Lietuvoje ji žengia pirmuosius žingsnius. Kaip pagrindinės

(7)

dabartinės situacijos priežastys – nėra iki galo paruošta teisinė bazė, reikalingos papildomos investicijos, mažas sveikatos sistemoje dirbančių specialistų kompiuterinis raštingumas. Ne mažiau svarbus ir kitas žmogiškasis faktorius – nepasitikėjimas, tuo pačiu ir kritiškas požiūris į naująsias technologijas ir įsivaizduojami sunkumai, kuriuos kiekvienas numato, pasikeitus įprastai rutinai. Dėl šios priežasties Europos komisija paskelbė pranešimą: „El. sveikata – geresnė sveikatos priežiūra visiems Europos piliečiams: Veiksmų planas Europos el. sveikatos sistemai“. Tai turėtų būti kaip paskatinimas kurti savąsias sistemas, remiantis kitų šalių sėkmingai įgyvendintais projektais. Nemažiau svarbu patiems įvertinti ir suprasti galimą el. sveikatos naudą.

Įsitikinti el. sveikatos efektyvumu, teikiamomis galimybėmis ir privalumais prieš dabar esančią sistemą, galima pažvelgus ir išanalizavus kitų šalių, įvedusių el. sveikatos elementus, atliktus tyrimus bei dėl skirtingos kiekvienos valstybės ekonominės ir socialinės situacijos atskirai įvertinant šalies prognozuojamus kaštus ir naudą. Visos sistemos vertinimas būtų nenaudingas tiek laiko, tiek finansiniu atžvilgiu. El. sveikatos įdiegimas vykdomas keliomis pakopomis, todėl analizei svarbu atsirinkti konkrečią sritį su aiškiomis procedūromis. Svarbu atsižvelgti, kad kaip besivystančiai valstybei vienas aktualiausių yra finansinis el. sveikatos įdiegimo aspektas. Vertinti procedūras, kurios didžiąja dalimi priklauso nuo žmoniškųjų išteklių ir nereikalauja didesnių papildomų investicijų - būtų neracionalu. Atsižvelgus į šiuos kriterijus ir pasirinkus, kad analizuojamoje srityje procedūras atliktų kuo įvairesnių sričių specialistai, viena tinkamiausių sričių analizei – elektroninio recepto įdiegimas.

Darbo tikslas ir uždaviniai. Atsižvelgus į problemos aktualumą, magistrantūros baigiamojo darbo tikslas – įvertinti elektroninio recepto, kaip vieno iš el. sveikatos komponentų, panaudojimo tiesioginius ir netiesioginius kaštus bei galimą naudą.

Tikslui pasiekti suformuoti šie darbo uždaviniai:

• įvertinti ir palyginti kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse veikiančius ir Lietuvos Respublikoje kuriamus elektroninio recepto modelius;

• išanalizuoti Europos Sąjungos valstybėse veikiančių elektroninės sveikatos sistemų pagrindinius vertinimo metodus ir rezultatus;

• apskaičiuoti dabar Lietuvoje veikiančios sistemos ir elektroninio recepto sistemos naudojimui reikalingus tiesioginius ir netiesioginius kaštus, eksperimentiniu metodu nustatant kintamųjų reikšmes;

• įvertinti apskaičiuotų sistemų naudojimo kaštų rezultatus ir nustatyti galimą elektroninio recepto panaudojimo naudą.

(8)

2. Literatūros apžvalga

2.1.

Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reglamentuojančių

su receptu susijusias procedūras analizė.

2.1.1. Recepto apibrėžimas ir klasifikacija

„Receptas – nustatytos formos dokumentas, kurį išrašo gydytojas, skirdamas vaistus ir/ar medicinos pagalbos priemones“.[3] Jo istorija siekia 2600 metų p.m.e., kai gydymo procese dalyvavo žyniai, gydytojai ir vaistininkai. Tiek pirmieji receptai molinių lentelių pavidalu, tiek dabar vis plačiau populiarėjantys elektroninėje formoje iki dabar išlaikė tą pačią funkciją – tai priemonė perduoti gydytojo nurodymus vaistininkui. Iki šių dienų recepto priėmimas, jo vertinimas, vaistų ruošimas ir jų išdavimas yra likusios kaip pagrindinės vaistininko funkcijos. Tai tik patvirtina naujasis Lietuvos Respublikos Farmacijos įstatymas, kuriame farmacinė paslauga apibrėžiama, kaip „vaistininko praktika vaistinėje, apimanti gydytojo išrašytų receptų kontrolę, vertinimą, nereceptinių vaistinių preparatų parinkimą, farmacinės informacijos apie vaistinius preparatus teikimą gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams, taip pat jų konsultavimą.“ [4]

Šiuo metu Lietuvos Respublikoje receptai rašomi skiriant vaistus ligoniams, besigydantiems ambulatoriškai ar dienos stacionare. Vaistams išrašyti naudojami šių formų receptų blankai:

• 1 formos blankas - vaistams (išskyrus narkotinius ir kompensuojamuosius);

• 2 formos specialusis receptų blankas - narkotiniams vaistams;

• 3 formos blankas - kompensuojamiesiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms;

• 3 formos (išimties atvejams) seno pavyzdžio blankas - gydytojas išrašo, jei apdraustasis neturi kompensuojamųjų vaistų paso, o vaisto neskyrimas gali sukelti grėsmę asmens gyvybei, arba jei kompensuojamieji vaistai ir medicinos pagalbos priemonėms (toliau

tekste – MPP) yra skiriami Europos Sąjungos šalies narės piliečiui.

2.1.2. Reikalavimai receptų blankams

1 formos receptų įsigijimo nereglamentuoja jokie teisės aktai, todėl jie gali būti spausdinami kompiuteriu pačioje sveikatos priežiūros įstaigoje (toliau tekste – SPĮ), arba galimas centralizuotas jų užsakymas spaustuvėje.

Specialiųjų 2 formos receptų blankai gaminami centralizuotai Farmacijos departamento prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau tekste – SAM) užsakymu. Jų apskaita tvarkoma nustatytos formos knygoje. Šiuos blankus gali saugoti ir išduoti SPĮ vaistų didmeninės prekybos įmonės arba vaistinės, turinčios licencijas veiklai su narkotinėmis ir

(9)

psichotropinėmis medžiagomis. SPĮ vadovo įsakymu skiriamas darbuotojas, atsakingas už šių receptų blankų saugojimą, išdavimą bei apskaitą, priima ir užpajamuoja apskaitos knygoje 2 formos receptų blankus, kurių atsargos laikomos tik seifuose. Receptų blankų laikoma ne daugiau, negu jų gali reikėti per mėnesį. Vienu metu leidžiama išduoti gydančiajam gydytojui iki 10 vienetų. SPĮ vadovo įsakymu sudaroma nuolatinė komisija, kuri ne rečiau kaip kartą per ketvirtį tikrina, ar tikslingai skiriama narkotinių vaistų, taip pat tikrina medicininių kortelių įrašus, narkotinių vaistų ir specialiųjų receptų blankų saugojimą, apskaitą bei naudojimą. [5; 6]

3 formos receptų dvigubi blankai metalo kniete susegti po 25 arba 50 vienetų su viršeliu ir titulinis lapas (asmens duomenų lapas) sudaro receptų knygelę, vadinamą kompensuojamųjų vaistų pasu (toliau tekste – KVP). Titulinis lapas išduodant KVP apdraustajam, užpildomas ir priklijuojamas receptų knygelės viršelio vidinėje pusėje. Kompensuojamųjų vaistų paso titulinis lapas yra griežtos apskaitos dokumentas, numeruojamas spaustuvėje skaitmenimis ir brūkšniniu kodu. KVP tituliniame lape turi būti spaustuvės įklijuota holograma. Visi 3 formos receptų blankai yra griežtos apskaitos dokumentai, kuriuos sudaro du tuo pačiu eilės numeriu spaustuvės pažymėti receptų blankai. Recepto numeris spausdinamas skaitmenimis ir brūkšniniu kodu. Gydytojams pildant receptus yra naudojamas gydytojo tapatybę patvirtinantis lipdukas (toliau tekste – GTPL). Tai blankas, kuriame spausdinimo įrenginiu išspausdinta: pirmoje eilutėje – gydytojo telefono numeris; antroje eilutėje – brūkšniniu kodu išreikštas GTPL numeris, papildytas kontroliniu skaitmeniu; trečioje eilutėje – tas pats numeris skaitmeniniu pavidalu. Gydytojo tapatybę patvirtinančio lipduko blankas yra taip pat griežtos apskaitos dokumentas. Lipduko blankai gaminami po 40 vnt. A4 formato lape. [7; 8]

2.1.3. Receptų rašymo taisyklės

Gydytojai privalo patys įskaitomai ir tiksliai užpildyti visas 1 ir 2 formos receptų skiltis: pažymėti (pabraukti) vaikui (iki 18 metų) ar suaugusiajam skiriamas vaistas, nurodyti ligonio vardą, pavardę, gimimo metus (amžių), adresą arba ambulatorinės kortelės numerį, recepto išrašymo datą, telefono numerį (kuriuo galima susisiekti su receptą išrašiusiu gydytoju); pasirašyti ir patvirtinti receptą asmeniniu spaudu. Recepto dalyje - gydytojo kreipimesi (Rp.) - turi būti tiksliai nurodyta, vaisto forma, vaisto pavadinimas, stiprumas, dozuočių skaičius, taip pat vartojimo būdas, vienkartė dozė, vartojimo dažnumas, vartojimo laikas. 2 formos vaistų receptams taip pat reikalaujama, kad narkotinių vaistų dozuočių skaičius būtų rašomas žodžiais. [9; 10]

(10)

Kompensuojamiesiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms išrašyti taikomi papildomi reikalavimai. Teisę išrašyti 3 formos receptus, esančius kompensuojamųjų vaistų pase, turi tik gydytojas, dirbantis asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (toliau tekste ASPĮ), pasirašiusioje su Teritorine ligonių kasa (toliau tekste TLK) sutarties priedą dėl kompensuojamųjų vaistų ir MPP receptų išrašymo. Gydytojai privalo patys tiksliai užpildyti 3 formos receptus: 1 punkte nurodyti kompensavimo kodą, 2 punkte – gydytojo specialybės kodą, 3 punkte – ligos kodą pagal TLK-10 (Tarptautinę ligų klasifikaciją), 4 punkte – asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės numerį ar išvykusio iš stacionaro asmens statistinės kortelės numerį, 5 punkte – recepto galiojimo pradžią bei pabaigą, 6 punkte – ASPĮ pavadinimą ir kodą arba spaudą (ASPĮ spaudu turi būti patvirtinti abu tuo pačiu numeriu pažymėti receptų blankai), 7 punkte – recepto išrašymo datą, 8 punkte – SAM suteiktą gydytojo numerį, ties 9 pirmojo recepto egzemplioriaus punktu gydytojas privalo įklijuoti gydytojo tapatybę patvirtinantį lipduką ir pasirašyti taip, kad dalis parašo būtų lipduko dešinėje pusėje (neliečiant brūkšninio kodo), dalis – ant recepto blanko, o antrajame egzemplioriuje padėti asmeninį spaudą ir pasirašyti. Įklijavus gydytojo tapatybę patvirtinantį lipduką, leidžiama nepildyti recepto blanko 2, 6, 8 punktų. Receptuose kompensuojamųjų vaistų dozuočių ir MPP kiekis nurodomas skaičiais, o skliausteliuose šis kiekis turi būti rašomas žodžiais. Gydytojas, išrašydamas tos pačios farmakoterapinės grupės kompensuojamųjų vaistų ligoniams, kuriems tų vaistų buvo išduota anksčiau, o gydymo kursas dar nesibaigė, turi nurodyti recepto įsigaliojimo pradžią. Receptas gali įsigalioti ne anksčiau kaip likus 2 dienoms iki prieš tai paskirto gydymo kurso pabaigos. Sugadinti 3 formos receptų blankai lieka kompensuojamųjų vaistų pase (sugadintas receptas turi būti perbrauktas ir patvirtintas gydytojo parašu ir spaudu). Viename 3 formos recepte galima išrašyti tik vieną kompensuojamąjį vaistą ar vieną MPP. [9; 11; 12]

2.1.4. Vaistų išdavimo pagal receptus taisyklės

Išduodant vaistus, ant recepto nurodomos vaistų kainos, kitoje recepto pusėje, išskyrus vaistų paso 3 formos receptus, dedamas spaudas „Vaistai išduoti …… vaistinėje“, nurodomas vaistinės (jos filialo) pavadinimas, vaistų išdavimo data, vaistą išdavusio vaistininko vardas, pavardė ir parašas. Išduodant vaistų, asmeniui turi būti suteikiama būtinoji informacija apie vaisto vartojimą bei sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka pateikiamas informacinis lapelis lietuvių kalba. Išdavus vaistus, negrąžinami ir vaistinėje paliekami 2, 3 formos receptų blankai, bei 1 formos receptai, jei juose išrašyta kiekybiškai apskaitomi vaistai, antibiotikai, psichotropiniai preparatai, vardiniai preparatai ir difenhidramino peroraliniai preparatai. Išduodant (parduodant) ekstemporalių vaistų, kurių receptai paliekami vaistinėje, ligoniui

(11)

išrašoma signatūra. Išdavus (pardavus) vaistų pagal receptą su žyma „Ilgalaikiam gydymui“, receptas grąžinamas asmeniui, o kitoje recepto pusėje spaudu pažymimas vaistinės pavadinimas, išduoto (parduoto) vaisto kiekis, išdavimo (pardavimo) data, išdavusiojo pavardė, vardas ir parašas. [3; 4; 10; 11; 13]

Išduodant kompensuojamuosius vaistus, visais atvejais turi būti pildomi 3 formos recepto blanko 10–16 punktai: 10 punkte nurodomas išduoto vaisto pavadinimas ir kiekis, 11 punkte – data, iki kurios pakaks išduoto vaisto, 12 punkte – išduoto vaisto mažmeninė kaina, 13 punkte – paciento sumokėta kaina, 14 punkte – kompensuojamoji suma, 15 punkte – vaisto išdavimo data, ties 16 punktu dedamas vaistinės spaudas, nurodomas vaistus išdavusio asmens vardas, pavardė, parašas. Spaudu bei parašu turi būti patvirtinti abu tuo pačiu eilės numeriu pažymėti receptų blankai. Pirmasis recepto blankas paliekamas vaistinėje, antrasis – vaistų pase. Jeigu vaistų receptų apskaita vaistinėje kompiuterizuota, įrašai gali būti daromi kitoje recepto pusėje, ant abiejų tos pačios serijos ir tuo pačiu eilės numeriu pažymėtų receptų blankų. Vietoj įrašų kompiuteriu gali būti klijuojami lipdukai arba lapeliai su 10–15 punktuose nurodyta informacija ir dedamas vaistinės spaudas, pažymint ir lipduką (lapelį), ir recepto blanką. Jeigu vaistų pase liekančio blanko negalima apdoroti kompiuteriu, įrašai turi būti daromi ranka. Vietoj įrašų ranka 12–15 punktuose vaistų pase liekančio recepto blanko kitoje pusėje gali būti priklijuojami kasos čekiai, jei juose yra minėtuose punktuose reikalaujama informacija. Vaistininkas recepte turi nurodyti faktiškai išduotos MPP prekinį pavadinimą ar vaisto prekinį pavadinimą, jo stiprumą bei dozuočių kiekį. Vaistinės vykdo receptų, pagal kuriuos išduodami kompensuojamieji vaistai ir MPP, apskaitą bei su TLK sutartomis sąlygomis teikia joms sąskaitas, ataskaitas ir duomenis apie išduotus kompensuojamuosius vaistus ir MPP. [9; 13; 14; 15]

2.1.5. Receptų saugojimo ir naikinimo taisyklės

Priklausomai nuo recepto formos, yra nustatytas skirtingas recepto saugojimo terminas, kuris skaičiuojamas, neskaitant einamojo mėnesio, einamųjų metų. Šiuo metu taikomos įvairūs receptų saugojimo terminai: 5 metai – išrašyti 3 formos blankuose, 3 metai – išrašyti 2 formos blankuose, 1 metus – išrašyti 1 formos blankuose, pagal kuriuos išduoti: vaistai, įrašyti į Vaistų ir vaistinių medžiagų, kiekybiškai apskaitomų sąrašą, bei 1 mėnesį – kiti vaistų receptai išrašyti 1 formos blankuose. [9; 15; 16]

Pasibaigus saugojimo terminui, receptai sunaikinami sveikatos apsaugos ministro nustatyta Receptų sunaikinimo tvarka. Receptai, kurių saugojimo vaistinėje terminas 1 mėnuo, turi būti naikinami kas mėnesį, o kurių saugojimo terminai 1, 3 ar 5 metai – 1 kartą per metus. Naikintini receptai turi būti suplėšomi, sudeginami arba susmulkinami specialiu

(12)

popieriaus smulkintuvu. Jų neleidžiama atiduoti į antrinių žaliavų supirkimo punktus, išmesti į šiukšlių konteinerius. Receptams naikinti vaistinės vadovo įsakymu sudaroma nuolatinė komisija, kurią sudaro ne mažiau kaip 3 asmenys. Komisija, sunaikinusi receptus, rašo nustatytos formos receptų sunaikinimo aktą. Aktuose turi būti nurodoma: kiekybiškai apskaitomų vaistų receptų – vaisto ar vaistinės medžiagos, pavadinimas, forma, stiprumas, pakuotė, pakuočių skaičius, receptų skaičius; kitų vaistų receptų – išduotų vaistų farmakoterapinės grupės ir receptų skaičius. Sunaikinimo aktai turi būti numeruojami nuo metų pradžios ir saugomi 5 metus. Komisija atsako už naikintinų receptų sunaikinimą, akto surašymą ir įforminimą. [9; 15]

2.1.6. Kompensuojamųjų vaistų pasų ir gydytojo tapatybę patvirtinančių lipdukų išdavimo tvarka

Kompensuojamųjų vaistų pasus ligoniams ir gydytojo tapatybę patvirtinančius lipdukus gydytojams gali išduoti asmens sveikatos priežiūros įstaiga, pasirašiusi su teritorine ligonių kasa susitarimą dėl kompensuojamųjų vaistų pasų išdavimo ir išrašymo bei įrengusi nustatytus reikalavimus atitinkančią darbo vietą. Kompensuojamųjų vaistų pasų išdavimo ir kontrolės informacinė sistema (SVEIDRA) užtikrina, kad apdraustasis turėtų vieną galiojantį kompensuojamųjų vaistų pasą ir kad kiekvienas GTPL būtų priskirtas tik vienam gydytojui. ASPĮ vadovas įsakymu skiria asmenį (asmenis), atsakingą už griežtos apskaitos blankų paskirstymą darbuotojams, KVP ir (ar) GTPL išdavimą ASPĮ bei Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimų laikymąsi išduodant šiuos dokumentus. [7]

KVP išduodami privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims, pateikusiems Lietuvos Respublikoje išduotą asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, vaikams, neturintiems paso, reikia pateikti gimimo liudijimą. Įstaigos darbuotojas, išduodantis KVP, patikrina, ar VLK informacinės sistemos duomenys apie asmenį, pageidaujantį gauti KVP, sutampa su Gyventojų registro duomenimis, ar apdraustajam anksčiau neišduotas KVP, jei taip, ar grąžintas senasis KVP. Jei informacinė sistema patvirtina, kad asmeniui neišduotas KVP, įstaigos darbuotojas užpildo KVP titulinį lapą, naudodamasis specialia informacine sistema ir vadovaudamasis šios sistemos vartotojo instrukcija. Išspausdintas titulinis lapas priklijuojamas vaistų paso viršelio vidinėje pusėje. Informacija apie užpildytą konkretaus apdraustojo KVP automatiškai perduodama į KVP informacinę sistemą. Jei informacinės sistemos duomenys rodo, kad asmeniui jau išduotas KVP, bet apdraustasis jo negrąžino, įstaigos darbuotojas informuoja apdraustąjį, kad naujas KVP bus išduotas tik grąžinus senąjį arba sumokėjus LR sveikatos apsaugos ministro nustatytą mokestį už kompensuojamųjų

(13)

vaistų paso praradimą. Mokestį už naujai išduodamą kompensuojamųjų vaistų pasą apdraustasis moka asmens sveikatos priežiūros įstaigai. Keičiant kompensuojamųjų vaistų pasą, naujai išduoto KVP viršelyje turi būti įrašoma informacija apie anksčiau išduotus vaistus, jei paso keitimo metu gydymas šiais vaistais dar nepasibaigęs. [7; 8; 17; 18; 19]

2.1.7. Apibendrinimas

Susipažinus su šiuo metu galiojančiais reikalavimais atliekant su recepto gamyba, išdavimu, išrašymu, atleidimu, saugojimu ir naikinimu susijusias procedūras, akivaizdu, kad per eilę metų tobulinta sistema turi nemažai trūkumų. Siekiant užtikrinti griežtai apskaitomų blankų saugumą, tinkamą ir racionalų šiuose receptuose išrašomų vaistų paskyrimą yra vykdoma daug pinigų ir laiko reikalaujančių procedūrų, kurios kartais yra dubliuojamos skirtingų sričių specialistų. Visiškai priešinga situacija yra su 1 formos receptais ir juose išrašomais vaistais. Atliekamos procedūros yra paprastos, tačiau nėra užkertamas kelias piktnaudžiavimui. Siekiant užtikrinti deramą išrašomų 1 formos receptų ir pagal juos išduodamų vaistinių preparatų kontrolę dabar veikiančioje sistemoje, reikėtų įforminti naujas procedūras, kurios reikalautų papildomo laiko ir pinigų. Vienas svarbiausias esamos sistemos trūkumas - klaidų išvengimo kontrolė, kuri šiuo metu nėra pakankama. Beveik visa atsakomybė tenka vaistininkui. Už padarytas klaidas, dėl kurių buvo neracionaliai panaudotos valstybės lėšos, turi kompensuoti klaidą padaręs gydytojas ar vaistininkas. Galimybė atlikti kontrolę ir išrašytų vaistinių preparatų analizę yra ribota dėl sudėtingo informacijos prieinamumo bei daug laiko reikalaujančio jos apdorojimo.

(14)

2.2.

Europos Sąjungos valstybėse veikiančių elektroninio recepto

sistemų ir Lietuvoje sukurtų pilotinių modelių analizė

Europos Sąjungos (toliau tekste ES) komisijos skelbto pranešimo „Optimalus elektroninės sveikatos modelis“ [20] pagrindinis tikslas – plėsti elektroninės sveikatos sistemų panaudojimą visose šalyse - narėse. Šiame pranešime buvo akcentuojama galimybė susipažinti su jau veikiančių sėkmingų sistemų modeliais, tuo pačiu perimti kitų šalių patirtį, pradedant sveikatos sistemos reformą savo šalyje. Kaip vienos sėkmingiausių elektroninės sveikatos sistemos kūrėjų tarp ES senųjų šalių būtų Danija, Švedija. Tarp naujųjų narių, į ES įstojusių kartu su Lietuva, tik kelios šalys yra įdiegusios elektroninės sveikatos modelius. Iš šių narių, kitokia su elektroniniu receptu susijusi procedūra veikia Slovėnijoje. Šioje magistrinio darbo dalyje apžvelgsiu pastarųjų šalių praktiką kuriant elektroninio recepto sistemas bei šiuo metu Lietuvoje esamą situaciją bei sukurtus elektroninio recepto modelius. Skirtingam modelio diegimui turėjo įtakos: informacinių technologijų prieinamumas ir panaudojimas namų ūkiuose ir sveikatos priežiūros įstaigose, įvairūs sveikatos sistemos rodikliai toje šalyje ar regione bei iki elektroninio recepto modulio diegimo veikusi sistema.

2.2.1. Danija

Danijoje gyvena 5,431 milijonų gyventojų, kurių sveikatai yra skiriama 9 proc. Išlaidų lyginant su Bendruoju vidaus produktu (toliau tekste BVP) išlaidų. Kiekvieną tūkstantį šios šalies gyventojų Pasaulinės sveikatos organizacijos (toliau tekste PSO) duomenimis 2002-aisiais metais aptarnavo 2,93 gydytojų ir 0,49 farmacininkų. [21] Danija yra suskirstyta į 15 apskričių, kiekvienas šis regionas atskirai renka mokesčius ir yra individualiai atsakingos už sveikatos priežiūros sistemos paslaugų planavimą, vykdymą ir finansavimą. Taip pat jos turi atskirus ir skirtingus informacinės sistemos tinklus. Danijoje šiuo metu yra 5668 PSPĮ, 73 ligoninės, 50 privačios klinikos.[21] 2003 metais 10000 gyventojų teko 40 lovų. [21] Šioje šalyje veikia 331 vaistinė [21], kurioms tenka atleisti apie 19 milijonų receptų per metus [22], t.y. vienam gyventojui vidutiniškai tenka 3,5 recepto, arba 57400 receptų vienai vaistinei per metus. 57,7 proc. gyventojų namuose turėjo asmeninį kompiuterį, ir 51,3 proc. naudojosi internetu. 15,6 proc. gyventojų turėjo pastovų priėjimą prie internetinio ryšio namuose. [21] Didėjant kompiuterio ir internetinio ryšio poreikiui 2005 metais net 70 proc. gyventojų turėjo tiesioginį priėjimą prie interneto. [23] Tuo tarpu net 97 % PSPĮ, visos ligoninės ir vaistinės naudojosi galimybe tarpusavyje keistis elektronine informacija. Į šį tinklą dar papildomai buvo įtrauktos ir kelios laboratorijos. [24]

(15)

Pirmieji el. sveikatos projektai Danijoje pradėti vykdyti 1994 metais. Pačią sistemą kūrė ir diegė valdžios, įvairių organizacijų ir privačių kompanijų sukurta kooperatinė bendrovė – „MedCom“, orientuota į Danijos sveikatos sistemos sektorių. Šios sistemos diegimo procesas buvo suskirstytas į keturis etapus, juos įgyvendinus prijungtas dar vienas etapas. Kiekvienas etapas turėjo konkrečią savo užduotį:

• MedCom I (1995 – 1996) - elektroninės informacijos apsikeitimo tarp gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros sistemos dalyvių sistemos diegimas, testavimas ir tobulinimas;

• MedCom II (1997 – 1999) - per pirmąjį projektą sukurtos sistemos platus įdiegimas įvairiuose sektoriuose bei regionuose. Taip pat papildomai buvo vykdomi keli pilotiniai modeliai kitiems etapams.

• MedCom III (2000 – 2001) – iki šio etapo neįtrauktų sveikatos priežiūros įstaigų įjungimas į sistemą, įvairūs projektai susiję su telemedicina ir internetu, su geresniu informacijos apsikeitimu tarp ligoninių, ir vietinių valdžios institucijų, taip pat tarptautiniai projektai, kurių metu pasidalijama patirtis su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis.

• MedCom IV (2002 – 2005) – vykdyti tolimesnę ankstesnių etapų plėtrą, sukurti internetinę duomenų bazę specialiai skirtą tiek sveikatos priežiūros specialistams, tiek gyventojams, užtikrinti nenutrūkstamą informacijos srautų perdavimą ir sąsają tarp įvairių institucijų.

• MedCom V (2006 – 2007) – tobulinti sukurtų sistemų plėtrą bei baigti MedCom IV etape iki galo neįgyvendintus ar vykdytus pilotinius projektus, susijusius su nuotoliniu gydymu ir informacijos perdavimu, su informacijos prieinamumu apie vaistus, su bendradarbiavimu tarp sveikatos priežiūros įstaigų ir apskričių valdžios institucijomis. Nors pačios elektroninės sveikatos sistemos kūrimo procesas prasidėjo 1994 – taisiais, tačiau dar 1988 – 1991 metais vykdyto projekto („Amagaer project“) Kopenhagoje metu buvo sukurtas elektroninio recepto standartas. Šio standarto dar yra laikomasi iki šiol, yra atliktas tik vienas jo atnaujinimas. Vietiniuose tinkluose įdiegus šią sistemą, atsirado poreikis jos plėtrai, kuris buvo sujungtas su elektroninės sveikatos diegimo pradžia. Dėl šios priežasties pirmieji elektroninės sveikatos sistemos diegimo etapai buvo numatytas elektroninės informacijos apsikeitimo tarp gydymo procese dalyvaujančių įstaigų bei pačioje įstaigoje dirbančių sveikatos priežiūros specialistų srityje. Į šią informaciją įeina:

• Siuntimai į ligoninę;

(16)

• Gydytojo išrašomi receptai;

• Siuntimai atlikti laboratorinius tyrimus;

• Tyrimų rezultatai;

• Informacija apie draustumą;

• Gydytojų tarpusavio bendravimas;

• Informacija apie įsiskolinimą gydymo įstaigoms, draudimui, valstybei.

Informacijos apsikeitimui iki tol naudota standartizuota duomenų ir dokumentų mainų sistema EDIFACT (Electronic Data Interchange For Administration Commerce and Transport – Elektroniniai duomenų mainai administravimo, prekybos ir transporto srityje) ir pašto dėžutės technologija išliko iki šiol. Duomenų apsikeitimas vyksta per VANS paremtą ryšio tinklą. Tinklo operatorius sukuria pašto dėžutę, kuri išsaugo siuntėjo išsiųstą informaciją. Iš čia gavėjas išsiųstą informaciją gali pasiimti tada kai jam jos prireikia. Priimant šią žinutę, ji automatiškai integruojama į gavėjo kompiuterinę sistemą.

Elektroninio recepto modulio plėtros etapas buvo pradėtas 1995 – taisiais metais ir užtruko 2 metus. Tuo pačiu metu buvo vykdoma studija, kurios tikslas įvertinti elektroninio recepto naudą ir užtikrinti greitą ir garantuotą recepto perdavimą iš gydymo įstaigos į vaistinę. Tam buvo skirta 1108200 Danijos kronų (509781 Litų). Pagal gautus rezultatus buvo pasiūlyti pakeitimai kiekvienai veikusiai sistemai ir atskirai kiekvienos srities specialistams, kad būtų užtikrintas kuo greitesnis recepto perdavimas.

2.2.2. Švedija

Švedijoje gyvena daugiau kaip 9,041 milijonai gyventojų. Kiekvieną tūkstantį gyventojų PSO duomenimis 2002 - taisiais metais aptarnavo 3,28 gydytojų bei 0,66 farmacininkų, 2004 – taisiais jiems tekdavo 30 ligoninės lovų skaičius. [21] Kiekviena iš 21 Švedijoje esančių apskričių tarybų atskirai rūpinasi sveikatos priežiūra tame regione. Švedijoje sveikatos priežiūrai skiriama išlaidų dalis sudaro 9,4 proc. BVP [21]. Stokholmo savivaldybėje, kuri dažnai būdavo iniciatorė elektroninės sveikatos sistemos diegime, gyvena 1,9 milijono gyventojų. [26] Šiame regione dirba apie 12000 sveikatos priežiūros specialistų 23 skubios pagalbos centruose bei 170 pirminės sveikatos priežiūros centruose. [26] Taip pat čia veikia 140 vaistinių, kurios generuoja apie 13 milijonų receptų per metus [26]. Vadinasi vienam gyventojui tenka vidutiniškai 6,84 recepto per metus. 2002 metais 62,1 proc. gyventojų turėjo asmeninį kompiuterį, 57,3 proc. naudojosi internetu, tačiau tik 9,5 proc. jį turėjo įsirengę namuose. [21] Šie skaičiai smarkiai keitėsi per pastaruosius metus. Iki 2002-ųjų metų

(17)

pabaigos 97 proc. pirminės sveikatos priežiūros įstaigų ir 60 proc. ligoninių darbo vietų turėjo galimybę naudotis informacinėmis technologijomis.[26]

1998 metais 7 apskričių administracijos iniciavo „Sjunet“, projektą kurio tikslas sujungti sveikatos priežiūros sistemoje dalyvaujančias įstaigas į vieną bendrą virtualų tinklą. Šį projektą diegė „ITHS“ (tai įstaiga įkurta Švedijos Knowledge Foundation ir apskričių tarybų federacijos). Pradinės investicijos siekė 1,4 milijonus eurų (4,83 milijonų Litų).[26] Šias išlaidas vienodomis dalimis finansavo ITHS ir septynių apskričių administracijos. Didžioji dalis Švedijos ligoninių, PSPĮ, keletas valdžios institucijų ir gamintojų naudoja Sjunet elektroninės sveikatos ir administracijų bendravimo reikmėms. Ši sistema užtikrina saugų su pacientu ar gydymo įstaiga susijusios informacijos perdavimą vidiniu tinklu, kur internetas nėra patikimas dėl savo nesaugumo. Prieš pradedant diegti elektroninio recepto sistemą, pati svarbiausia sąlyga buvo kaip įmanoma greičiau padidinti kompiuterizuotumą gydymo įstaigose ir sujungti jas į vieną bendrą tinklą.

2001 metais, bendradarbiaujant Stokholmo apskrities administracijai ir „Apoteket AB“, Švedijos valstybinei vaistinei, buvo pradėta kurti elektroninio recepto sistema. Kūrimo procesas užtruko iki 2002-ųjų metų spalio mėnesio. Sukurtas modelis per 14 mėnesių buvo įdiegtas sveikatos priežiūros įstaigose. Nuo 2004-ųjų sausio mėnesio jis pradėjo pilnai funkcionuoti. Iki tol, išrašant ir atleidžiant receptą, pagrindinis vaidmuo tekdavo pacientui. Sukūrus e-receptą, paciento vaidmuo šioje procedūroje bus atliekamas kompiuterinės sistemos. Yra numatyti keli recepto perdavimo būdai vaistinei. Vienu atveju išrašytas receptas gali būti nusiųstas tiesiogiai į paciento pasirinktą vaistinę, kitu atveju receptas išsiunčiamas į bendra nacionalinę pašto dėžutę iš kurios receptą perskaityti turi galimybę bet kuri iš 900 Švedijoje esančių vaistinių. Procesų diagramos, nusakančios recepto išrašyme dalyvaujančių subjektų tarpusavio ryšius prieš įdiegiant ir įdiegus elektroninę sistemą pateiktos priede Nr. 1.

Prieš diegiant elektroninio recepto sistemą Stokholmo apygardoje jau veikė 28 skirtingos elektroninės paciento sveikatos įrašo sistemos iš kurių 14 turėjo galimybę atlikti ir e-recepto išrašymo procedūrą. Įdiegimo procesas buvo suskirstytas į kelis etapus. Pradžioje buvo vykdomi susitikimai su gydymo įstaigų ir vaistinių vadovais aptariant pačią diegimo sistemą. Antrasis žingsnis buvo apmokymai. Kiekviena įstaiga šį etapą sprendė individualiai. Vieni naudojosi sistemos kūrėjų siūlomomis paslaugomis, kiti apmokę atsakingą asmenį vidinius mokymus atliko individualiai. Dėl šios priežasties smarkiai skyrėsi ir šiam etapui skirtos lėšos. Mokymų kaštai varijavo ir nuo kitų veiksnių: įmonių individualių susitarimų bei atsiskaitymo būdo. Pastarasis galėjo būti kaip už atskirą mokymo paslaugą arba įtraukiant tai

(18)

į sistemos licencijos mokestį. Pilnai įdiegus sistemą atskirose apygardose, po 3 – 6 mėnesių darbo, buvo atliekama procese dalyvavusių subjektų apklausa, siekiant įvertinti galimus trūkumus. Populiarinant pačią paslaugą ir norint įrodyti jos efektyvumą, valstybinėmis lėšomis buvo kuriama daug papildomos informacinės medžiagos. Į tai įėjo informacijos apsikeitimas tarp apygardų, brošiūrų atskirai skirtų specialistams ir pacientams platinimas bei visiems prieinamo šiai sistemai skirto internetinio puslapio (www.e-receptstockholm.se) sukūrimas.

Stokholmo apygardos taryba finansavo visas reikalingas prisijungimo, serverių įdiegimo ir administracinių reikmių išlaidas, susijusias su elektroninio recepto perdavimu. Šios išlaidos sudarė 5 milijonus Švedijos kronų (toliau tekste SEK) (1,9 milijono Litų). Kadangi veikė net 14 įvairių sistemų, dėl šios priežasties buvo sukurta specifinė infrastruktūra, kuri leido naudotis jau turimomis pacientų įrašų sistemomis. Sukurta el. recepto programa buvo pritaikyta kiekvienai sistemai. Tai papildomai kainavo 1,5 milijono SEK (570000 Litų). Po trijų metų, dėl didėjančių informacinių srautų, reikėjo papildomai įdiegti keletą serverių, kas kainavo 200000 SEK (76000 Litų). [26]

2005-ųjų metų pradžioje apie 42 proc. visų receptų buvo išrašyti elektroniniu būdu [26]. Šiuo metu visos medicinos sveikatos priežiūros įstaigos naudoja elektroninio recepto sistemas, tačiau programos tobulinimo ir diegimo procesas vyksta iki dabar. Tikimasi, kad iki 2008 metų mažiau nei 5 proc. receptų bus išrašyti ranka.

2.2.3. Slovėnija

Slovėnijoje 2005 metų PSO duomenimis gyveno 1,967 milijono gyventojų. 2002 metais kiekvieną 10000 gyventojų aptarnavo 44,75 gydytojai ir 22,5 farmacininkai, taip pat jiems tenka 48,3 lovos gydymo įstaigose. [21] Sveikatos priežiūrai skiriamos lėšos Slovėnijoje sudaro 8,8 proc. BVP. [21] 30,1 proc. iš slovėnų turėjo namuose asmeninį kompiuterį, 37,6 proc. naudojosi internetu, tuo tarpu tik 1,76 proc. gyventojų turėjo tiesioginę interneto prieigą savo namuose [21].

Kitoks modelis nei Danijoje ir Švedijoje yra pasirinktas Slovėnijoje. Čia elektroninio recepto poreikis atsirado, įdiegus sveikatos draudimo kortelių sistemą. Lustinės sveikatos draudimo kortelės, kaip asmeninio dokumento apie draustumą, projektas pradėtas kurti dar 1995 metais, pirmieji pilotiniai modeliai Posavje regione įdiegti 1998 metais, o 2000 pasiteisinusi sistema pradėjo veikti šalies mastu. Neesant pakankamam bendradarbiavimui tarp gydytojų ir farmacininkų, 2003 metais buvo sukurta papildomo įrašo galimybė, apie išduotus vaistinius preparatus, sveikatos draudimo kortelėje. Atlikus pilotinius modelius jau 2006 metais ši procedūra įdiegta respublikiniu lygiu. [27]

(19)

Sveikatos draudimo kortelių sistema susideda iš pačios sveikatos draudimo kortelės, sveikatos priežiūros specialisto kortelės, savitarnos aparatų, centrinės duomenų bazės ir serverių, kuriuose kaupiama ir apdorojama informacija apie draustumą. Kortelėje su mikroschema turi galimybę kaupti informacijos iki 16kB dydžio. Čia yra patalpinama dubliuota informacija iš centrinės duomenų bazės. Norint perskaityti ir pakeisti esamą informaciją galima tik prisijungus per specialią sveikatos priežiūros specialisto kortelę ir įvedus reikiamus atpažinimo slaptažodžius. Šiai procedūrai atlikti taip pat reikalinga speciali įranga: kortelių skaitytuvai. Informacijos atnaujinimas yra atliekamas pačių apdraustųjų savitarnos terminaluose, kurie yra įdiegti visoje šalyje, viešai prieinamose vietose, daugiausia ligoninėse ir poliklinikose.

Įrašus apie išduotus vaistinius preparatus suveda vaistininkas, pildydamas kompensuojamųjų vaistų („žalios formos“) receptų blankus. Kortelėje gali būti kaupiama informacija apie 46 paskutiniuosius išduotus vaistus. Esant didesniam įrašų kiekiui, anksčiausiai išduoti vaistiniai preparatai ištrinami. Informacija apie išduotus vaistus visada perduodama centrinei duomenų bazei, o nepavykus įrašyti informacijos į kortelę vaistų išdavimo ir recepto pildymo metu, ši procedūra atliekama atnaujinant duomenis savitarnos terminaluose.

2.2.4. Lietuvoje paruoštų pilotinių modelių analizė

Lietuvoje 2007 metų pirmojo ketvirčio duomenimis gyveno 3,3848 milijonai gyventojų [28]. Iš jų kiekvieno 10000 gyventojų sveikata 2005 metais rūpinosi 40,11 gydytojų ir 7,05 farmacininkų [35]. Šiam skaičiui Lietuvos piliečių buvo skirta 81,5 lovų skaičius stacionare [35]. Sveikatos priežiūrai išleidžiamų pinigų dalis sudarė 6,01 proc. 2004- tųjų metų BVP [35]. Bendras kompiuterizuotumės pastaraisiais metais turi labai dideles augimo tendencijas. 2002 metais 12 proc. namų ūkių turėjo asmeninį kompiuterį ir 4.1 proc. – interneto prieigą. 2006 I ketvirčio duomenimis kompiuterius turėjo 36,5 proc. namų ūkių ir 31,7 proc. naudojosi interneto prieiga. [37] Visiškai priešinga situacija su informacinių technologijų panaudojimu sveikatos priežiūros įstaigose. Nors 94 proc. gydymo įstaigų naudojasi kompiuteriais, 91,3 proc. internetu, tačiau 100 darbuotojų tenkančių kompiuterių skaičius tesiekia 9 proc., o internetu turi galimybę naudotis 7 proc. [36] Nepaisant ganėtinai mažo informacinių technologijų panaudojimo, privačios kompanijos įvertinę būsimą jų poreikį, pačios pradėjo rodyti iniciatyvą, kuriant įvairius elektroninės sveikatos sistemos dalis. Šiuo metu Lietuvoje yra sukurti keli elektroninio recepto projektai.

Pirmojo projekto kūrėjai - „Penkių kontinentų“ įmonių grupė. 2005 metų spalio mėnesį vykusios „InfoBalt“ parodos metu buvo pristatytas šios įmonių grupės sukurtas elektroninio

(20)

recepto projekto modelis. Jų siūlomas elektroninis receptas – tai lustinė kortelė, kurioje sujungiama visa paciento, gydytojo ir vaistininko informacija. Gydytojo išrašomas receptas talpinamas lustinėje kortelėje su kuria pacientas, atvykęs į vaistinę, įsigyja jam skirtus vaistus.

Lustinė kortelė – tai kortelė su joje įdiegtu lustu, kitaip vadinama mikroschema, kuriame saugoma informacija apie kortelės savininką. Kortelė nuskaitoma ją įkišus į specialų skaitytuvą. Kortelė palyginti gerai apsaugota, todėl informacijos, esančios kortelėje, padirbimo galimybė yra maža; didelis informacijos apsikeitimo greitis; palyginti didelis kortelės funkcionalumas. Ji taip pat turi ir keletą trūkumų: dėl fizinio kontakto su kortelių skaitytuvu kortelė palyginti greitai nusidėvi; palyginti didelė kortelės kaina. Šias korteles naudoja visi Lietuvos komerciniai bankai.

Paruoštame pilotiniame modelyje veikė tik 3 formos receptų blankų pildymas. Pats modelis susideda iš kelių dalių: gydytojo ir vaistininko darbo vietų, paciento kortelės bei duomenų bazės.

Gydytojo darbo vieta – tai taikomoji programa su vartotojo sąsaja, kuri turi būti įdiegta gydytojo darbo vietoje. Ji yra skirta elektroniniam receptui išrašyti. Programa tampa prieinama naudojantis identifikavimo kortele – elektroniniu gydytojo pažymėjimu. Programa gydytojui suteikia galimybes:

• įvesti identifikavimo kortelės atpažinimo kodą ir sėkmingai naudotis programa;

• automatiškai nuskaityti daktaro ir paciento duomenis iš jų kortelių ir patalpinti šią informaciją į receptą;

• išrinkti vaistus iš kompensuojamų vaistų sąrašo;

• nustatyti vaistinių preparatų kompensacijos rūšį;

• recepte pažymėti pacientui skiriamo preparato vienetų kiekį;

• sugeneruoti suformuoto elektroninio recepto elektroninį parašą;

• išsaugoti receptą kartų su parašu į kortelę ir duomenų bazę;

• peržiūrėti receptą, esantį paciento kortelėje;

• atspausdinti išrašyto recepto turinį;

• pašalinti paruoštą receptą iš paciento kortelės;

• peržiūrėti visus duomenų bazėje esančius duomenis apie anksčiau išrašytus receptus. Programa neleidžia šalinti bet kokius receptų duomenų bazėje esančius duomenis (fiksuojami visi duomenys apie išrašytus ir sunaikintus receptus). Programa galima naudotis tik įvykdžius kortelės personalizavimo procesą: į kortelę įrašomi visi duomenys, kurie yra būtini gydytojo identifikavimui ( įskaitant vartotojo tipą, nuo kurio priklauso pateikiamo priėjimo prie

(21)

programos lygis), sugeneruojamas ir išsaugomas slaptasis raktas, kurį gydytojas naudos savo asmeniniam parašui. Elektroninis parašas leistų identifikuoti receptą išrašiusį gydytoją. Naudojamos atpažinimo kortelės yra dvigubos autentifikacijos priemonės: tam, kad programa autentifikuotų gydytoją, būtina pasinaudoti kortele ir įvesti slaptąjį kortelės turėtojo atpažinimo kodą. Kadangi pats gydytojas tuo pačiu metu gali būti ir pacientu ir jis turi teisę pats sau išrašyti tam tikrus vaistus, gydytojo kortelėje taip pat patalpinta elektroninio recepto aplikacija.

Vaistininko darbo vieta – tai programa su vartotojo sąsaja, kuri turi būti įdiegta vaistininko darbo vietoje. Ji skirta vaistų, kuriems buvo išrašyti elektroniniai receptai, išdavimui/pardavimui. Programa prieinama vartotojui, turinčiam vaistininko identifikavimo kortelę – elektroninį vaistininko pažymėjimą. Programa vaistininkui suteikia galimybes:

• įvesti identifikavimo kortelės atpažinimo kodą ir sėkmingai naudotis programą;

• nuskaityti vaistininko duomenis iš jo pažymėjimo, o gydytojo ir paciento duomenis – iš paciento kortelės - recepto, ir įtraukti šiuos duomenis į duomenų bazę;

• vizualizuoti elektroninį receptą;

• patikrinti recepto elektroninio parašo tikrumą ir recepto galiojimo laiką;

• pasirinkti konkretų vaistinį preparatą pagal išrašytą veikliąją medžiagą ir apskaičiuoti vaistinio preparato pardavimo kainą.

• išdavus vaistinį preparatą, ištrinti paciento kortelėje esantį receptą;

• išsaugoti duomenų bazėje įrašus apie išduotus/parduotus vaistus.

Programa nesuteikia galimybės įgyvendinti vaistų parinkimą ir pardavimą pagal receptą, kuriame gydytojo parašas yra nepatvirtintas, arba recepto galiojimo laikas pasibaigė. Taip pat programa neleidžia vaistų išdavimui naudoti tą patį receptą daugiau negu vieną kartą.

Vaistininko elektroninis pažymėjimas, kuris yra reprezentuojamas kaip plastikinė mikroprocesorinė kortelė. Vykdant kortelės personalizavimo procesą, į kortelę įrašomi visi duomenys, kurie yra būtini vaistininko identifikavimui (įskaitant vartotojo tipą, nuo kurio priklauso pateikiamo priėjimo prie programos lygis), o taip pat sugeneruojamas ir išsaugomas slaptasis raktas, kurį vaistininkas savo asmeniniam parašui. Demonstracinėje versijoje vaistininko elektroninis parašas nėra naudojamas, tačiau yra numatytas receptų likučiams pasirašyti, jei buvo parduoti ne visi recepte išrašyti vaistai. Kaip ir gydytojo atpažinimo kortelė yra dvigubos autentifikacijos priemonė.

Paciento kortelė – mikroprocesorinė kortelė, skirta elektroninių receptų įrašymui. Vykdant kortelės personalizavimo procesą, į kortelę įrašomi ne tik visi paciento

(22)

identifikavimui būtini duomenys, bet taip pat speciali medicininė informacija apie pacientą, kuri yra būtina tinkamam paciento aptarnavimui (lėtinės lygos, alergijos ir kiti panašūs duomenys). Pagrindinė šios kortelės paskirtis – saugoti informaciją apie elektroninį receptą. Taikomoji programa leidžia įrašyti į kortelę nuo 1 iki 8 receptų vienu metu, priklausomai nuo kortelės atminties dydžio.

Informacijos saugumui sistemoje užtikrinti yra naudojamos tokios informacinės apsaugos priemonės:

• gydytojams ir vaistininkams prisijungimas panaudojant identifikuojančias mikroprocesorines korteles;

• duomenų bazėje esančių duomenų apie išrašytus ir parduotus vaistinius preparatus pasiekiamumo (prieinamumo) apribojimas;

• elektroninis pasirašymas su asmeniniu gydytojo raktu (kuris yra saugomas jo identifikuojančioje kortelėje) ir recepto parašo patikrinimas vaistininkui skirta vartotojo programa.

Pagrindiniai techniniai reikalavimai sistemai yra personalinis kompiuteris, kurių kiekis turi atitikti sistemos dalyvių darbo vietų skaičių. Kompiuteryje turi būti įdiegta Microsoft Windows 2000 arba Microsoft Windows XP programinė įranga su Microsoft Office, Microsoft SQL Server V7 ir specialia recepto rašymo programa. Taip pat specialūs kortelių skaitytuvai, kurių skaičius atitiktų gydytojų ir vaistininkų darbo vietų skaičių.

Paruoštas pilotinis modelis buvo bandomas įdiegti viešojoje įstaigoje „Šeškinės poliklinika“, Vilniuje. Dėl žemo tuo metu buvusio gydytojų kompiuterizuotumo, nepritarimo iš valdžios institucijų jis ir nebuvo galutinai pradėtas vykdyti.

Antrojo projekto kūrėjai dar 1990 metais darbą Lietuvos kompiuterių rinkoje pradėjusi uždaroji akcinė bendrovė „Skaitos kompiuterių servisas“. Jų siūlomas elektroninio recepto modelis dar nėra iki galo sukurtas. Pats elektroninio recepto principas pasirinktas toks pats kaip ir anksčiau pristatytas „Penki kontinentai“ modelis, tačiau naudojamas pats naujausias elektroninės kortelės modelis - universali bekontaktė kortelė.

Elektroninė bekontaktė kortelė yra plastikinė kortelė, turinti įmontuotą integralią mikroschemą, kurioje saugomi duomenys. Kortelė nuskaitoma ją pridėjus prie kortelių skaitytuvo (iki 10 cm atstumu). Kortelė gali būti papildoma. Ji gali būti naudojama ir namuose, tam reikalingas palyginti nebrangus kortelių nuskaitymo/įrašymo įrenginys, kuris jungiamas prie asmeninio kompiuterio USB jungtimi. Tokios kortelės privalumai: palyginti gerai apsaugoti kortelės duomenys, todėl informacijos, esančios kortelėje, padirbimo

(23)

galimybė yra minimali; kortelė nedaug nusidėvi; didelis informacijos apsikeitimo greitis; palyginti didelis kortelės funkcionalumas; patogus kortelės nuskaitymas vartotojui (vartotojas gali nuskaityti kortelę, net neišėmęs kortelės iš piniginės). Trūkumai: palyginti didelė kortelės kaina; šiek tiek mažesnės funkcinės galimybės nei kontaktinių kortelių su integralia mikroschema (šiek tiek mažesnis greitis, talpa, saugumas). Tokios kortelės Lietuvoje dažnai naudojamos įėjimui į patalpas, t.y. naudojamos kaip individualus kiekvieno darbuotojo raktas. Bekontaktės elektroninės kortelės gali būti dvigubos prieigos, pavyzdžiui, vienoje kortelėje būna sumontuotos tiek kontaktinės, tiek bekontaktės kortelės mikroschemos. Tai dažniausiai daroma tais atvejais, kai norima vieną kortelę naudoti ir kaip banko kortelę, ir kaip kitų paslaugų kortelę, paliekant sistemas funkcionuoti atskirai.

Pagrindinis techninis sistemos sprendimas bei duomenų tarp skirtingų institucijų apsikeitimas yra toks pats kaip ir „Penkių kontinentų“ sukurtame modelyje. Jų vaizdinė išraiška pateikiama priede Nr. 2. „Skaitos kompiuterių servisas“ artimiausiu metu planuoja paleisti pradinį pilotinį modelį vienoje gydymo įstaigoje vėliau prijungiant ir kitas tame regione esančias PSPĮ. Pradžioje elektroninis receptas veiktų šalia dabar galiojančios sistemos, vėliau ją dubliuojant ir pamažu pakeičiant. Pilotinio modelio metu bus tobulinami sistemos darbo langai, kuriami ir diegiami įvairūs žinynai, užtikrinamas sistemos patikimumas ir saugumas. Taip pat yra numatytas šios elektroninės kortelės panaudojimas kitose srityse, ją naudojant kaip elektroninę „miestiečio“ kortelę, kuri galėtu atlikti viešojo transporto bilieto, leidimo įeiti į įstaigų ar darboviečių pastatus, elektroninio mokėjimo funkcijas bei pritaikoma kitose srityse.

2.2.5. Apibendrinimas

Šiuo metu Lietuvoje esanti situacija, pagal vertinamus informacinių technologijų panaudojimo ir sveikatos priežiūros sistemos išteklių kriterijus, tampa artima minėtoms ES narėms, tuo metu, kai jos pradėjo diegti elektroninės sveikatos sistemos modelius. Akivaizdu, kad dabar tinkamiausias momentas pradėti sveikatos priežiūros sistemos reorganizaciją. 2007 metais pradėti pirmieji realūs pilotiniai modeliai tik patvirtina šiuos faktus.

Lietuvos privačių kompanijų sukurti elektroninio recepto modeliai remiasi naujausiomis informacinėmis technologijomis. Naujovių naudojimas elektroninės sveikatos modeliuose yra neatsiejamas žvelgiant į šalis diegiančias sveikatos sistemos sistemas. Kitas svarbus aspektas, į kuriuos didelį dėmesį kreipia pastarosios šalys, yra saugumas. Mikropocesorinės elektroninės kortelės panaudojimas elektroninio recepto modelyje nėra naujovė. Dėl kortelinės sistemos naujumo, saugumo ir efektyvumo ją renkasi didžioji dalis šalių, kurios naujai diegia elektroninio recepto modelius, jų tarpe Slovėnija, Suomija.

(24)

Sprendžiant kurį iš aprašytų modelių reikėtų diegti Lietuvoje nereikėtų vadovautis tik vertinant įdiegimo kaštus. Daug svarbesni yra saugumo, patikimumo, naudojimo kaštų ir naudojimo patogumo bei paprastumo kriterijai, kuriuos įvertinti būtų galima tik paraleliai įdiegus jų pilotinius modelius. Dėl panašumų tarp Lietuvoje sukurtų elektroninio recepto modelių vertinant pačios sistemos būtinumą ir galimą ekonominę naudą nėra didelio skirtumo, kurios kompanijos sukurtu projektu bus naudojamasi.

(25)

2.3.

Europos Sąjungos valstybėse atlikti el. sveikatos sistemos

ekonominiai vertinimo tyrimai

Yra atlikta nemažai tyrimų, kurių metu vertinta elektroninės sveikatos sistemos teikiama nauda, analizuojant suteiktų paslaugų kokybę [29; 30]. Tačiau tik keli tyrimai analizavo šių sistemų ekonominę naudą. Pastaruosiuose buvo vertinama ne paslaugos kokybė, jos prieinamumas, bet kaštų sumažėjimas ir nauda, kuriuos patiria kiekvienas sistemos dalyvis. Dalis šių tyrimų yra užsakyti Europos Komisijos, tiksliau, Informacinės visuomenės ir žiniasklaidos generalinio direktorato. Užsakymo tikslas buvo nustatyti įvairių elektroninės sveikatos sistemos sričių teikiamą naudą. Studijas koordinavo tarptautinė privati mokslinius tyrimus ir konsultacines paslaugas teikianti Vokietijos kompanija „Empirica“. Viena iš dešimties tirtų sričių – Švedijoje veikiantis elektroninio recepto modelis. Dalis šiam tyrimui reikalingų duomenų buvo panaudoti iš anksčiau Danijoje atliktos analizės, kurioje vertinta ne elektroninis receptas, bet kita elektroninė komunikavimo tarp sveikatos priežiūros specialistų priemonė – paciento siuntimas į ligoninę.

2.3.1. Pasiūlymai ir metodologija sveikatos sistemos ekonominiam vertinimui Skatinant efektyvios strategijos ir politikos plėtrą, Didžiojoje Britanijoje buvo surinkta ir viešai paskelbta metodika padedanti įvertinti sprendimų praktiškumą. Ši metodika vadinama „Žaliąja knyga“ ir joje aprašoma kaip sujungti diegiamos sistemos ekonominius, finansinius, socialinius ir kitos aplinkos vertinimus [31]. Naudotis pateiktomis metodikomis rekomenduojama visoms agentūroms prieš įgyvendinant didesnius ar mažesnius projektus.

Visi „Žaliojoje knygoje“ minimi metodai naudojami ir farmakoekonominėje analizėje, t.y. kaštų-naudos, kaštų-efektyvumo, kaštų-minimizavimo, kaštų-naudingumo metodai. Nesvarbu, kuriuo metodu vertinama sistema, pradžioje turi būti nustatyti tiesioginiai kaštai ir nauda valstybei bei visuomenei ir apskaičiuoti grynosios išlaidos ir nauda. Priklausomai nuo tyrimo tikslų ir veikiančios sistemos pobūdžio, parenkamas tinkamiausias analizės metodas

Elektroninėje sveikatos sistemoje dalyvauja daug dalyvių, kurie patiria skirtingus kaštus ir naudą. Todėl sistemų ekonominiam vertinimui „Empirica“ koordinuotuose tyrimuose buvo naudota naudos analizė. Atsisakytos jau minėtos efektyvumo ir kaštų-minimizavimo analizės, kuriomis neįmanoma įvertinti visų kintamųjų ir išvesti visų reikalingų rezultatų. Pagal „Empirica“ pateiktą standartizuotą schemą buvo vertinti 10 įvairių elektroninės sveikatos sistemos modeliai skirtingose šalyse, tarp jų, Stokholmo elektroninio recepto sistema [32].

(26)

Kompanijos „Empirica“ siūloma kaštų-naudos analizė, skirta įvertinti elektroninės sveikatos sistemą ar jos dalį, susideda iš šių dalių:

• Nustatoma tiriamo sistemos modelio veikimo sritis ir ribos

• Apibrėžiami vykdomi procesai ir atitinkamas jų naudojimas

• Apskaičiuojami kaštai  Investicijos

• Tiesioginės investicijos ir papildomos investicijos į informacines technologijas ir komunikacines priemones

• Su sistemos pakeitimais ir atnaujinimais susijusios išlaidos  Sistemos naudojimo kaštai

• Kaštai susiję su sveikatos priežiūros specialistų darbu

• Kaštai susiję su pagalbinio personalo darbu

• Tiesioginiai sistemos naudojimo kaštai

• Apskaičiuojama nauda – paslaugų kokybė, prieinamumas, efektyvumas  Gyventojams

 Sveikatos priežiūros įstaigoms ir jų darbuotojams  Trečiosioms šalims

 Kitiems

Apskaičiuojant kaštus ir laiką investuotus į elektroninę sveikatos sistemą įtraukiamos pasikartojančios išlaidos ir vienkartiniai kaštai. Sistemos naudojimo išlaidos susideda pagrinde iš išlaidų skirtų personalui ir kitų įvairių paslaugos vykdymo tiesioginių išlaidų. Visi šie kaštai apskaičiuojami kiekvieniems metams atskirai, pradedant nuo sistemos kūrimo.

Gaunama nauda taip pat paskirstoma atitinkamiems metams. Pagrindiniai naudos vertinimo kriterijai yra paslaugos kokybė, prieinamumas ir ekonomiškumas, kurie skaičiuojami kiekvienam sistemos dalyviui atskirai. Siekiant panaudoti kaštų-naudos analizės metodą, reikia sistemos teikiamą naudą paversti pinigine išraiška. Sutaupytas laikas perskaičiuojamas pagal specialistų ar gyventojų darbo užmokestį, naudojamų išteklių kainos pasikeitimas įvertinamas pagal rinkos kainas. Nematerialiems dalykams įvertinti daugiausiai naudojamas „noro mokėti“ modelis. Šio modelio principas yra sumos nustatymas, kurią pacientas pasiryžęs mokėti už kokybiškesnę suteiktą paslaugą. Kitas vertinimo kriterijus yra „kokybiško gyvenimo metų“ metodas, kurio įvertinama kaina, kuria pasiekiama vieneri kokybiški gyvenimo metai. Tačiau pastarasis metodas negali būti naudojamas įvertinti paslaugų, kur nepasikeičia galutinis paslaugos rezultatas.

(27)

Piniginės išraiškos perskaičiuojamos pagal sumažėjusios grynųjų pinigų vertės metodą, tokiu būdu parodoma būsimų kaštų ir naudos dabartinė piniginė vertė. Minėtuose tyrimuose naudojama 3,5 proc. vertės sumažinimas. Taip pat, kiekvieno tyrimo gauti rezultatai testuojami sistemos jautrumo analizės metodu. Tai atliekama norint įvertinti galimus kaštų ir naudos pasikeitimus atliekamos studijos prognozuojamiems rezultatams. Pati analizė susideda iš keturių dalių:

• kaštų padidinimo 50 proc. kiekvienais metais

• naudos sumažinimo 50 proc. kiekvienais metais

• padidinus taikomą vertės sumažinimą 50 proc.

• sumažinant taikomą vertės sumažinimą 50 proc.

Kiekvienoje „Empirica“ koordinuotoje studijoje gauti rezultatai buvo pateikiami pagal standartizuotą schemą diagramų pavidalu. Nurodoma tiriamojo elektroninės sveikatos sistemos modulio esamos ir prognozuojamos naudojimo apimtys. Pateikiami vidutiniai ir suminiai metiniai kaštų ir naudos santykiai. Iš šių duomenų nustatomi metai, kuriais teikiamos naudos dydis viršija patiriamas išlaidas. Įvertinamas suteiktos paslaugos kaštų pokytis bei gaunamos naudos procentinis pasiskirstymas gyventojams ir sveikatos priežiūros specialistams.

2.3.2. Danijoje atlikto tyrimo „Elektroninio paciento persiuntimo kaštai Danijoje“ analizė [33]

„Elektroninio paciento persiuntimo kaštai Danijoje“ tyrimas atliktas 2004 metais Europos Komisijos Informacinės visuomenės ir žiniasklaidos generalinio direktorato iniciatyva. Tyrimą atliko sertifikuota diplomuotų buhalterių asociacija (ACCA). Projekto pagrindinis tikslas buvo įrodyti ir nustatyti kokią ekonominę naudą atneša įdiegta elektroninė sistema sveikatos priežiūros srityje Danijoje. Studijoje pasirinkta įvertinti tik vieną iš elektroniniu būdu perduodamos informacijos metodų – elektroninį paciento siuntimą į ligoninę. Buvo pasirinktas šis modelis, kadangi yra galimybė kiekybiškai įvertinti sistemos teikiamą naudą, šiame segmente naudojama nemažai laiko ir piniginių resursų bei iki tyrimo tik 41 proc. persiuntimų buvo atliekami elektroninių būdu, todėl buvo galimybė vertinti tiek senąjį, tiek naująjį modelius. Studija susidėjo iš keturių pagrindinių etapų:

• informacijos srautų tarp bendrosios praktikos gydytojų ir ligoninių nustatymas, išrašant paciento siuntimą į ligoninę;

• studija įvertinusi skirtingų informacijos apsikeitimų eigą bei laiką;

(28)

• ekonomiškiausio informacijos apsikeitimo metodo nustatymas.

Pirmojo etapo metu išanalizuoti visos keturios Danijoje esamos paciento siuntimo į ligoninę perdavimo galimybės: paštu; faksu; elektroniniu paštu, jį atspausdinant ir atliekant tokias pačias procedūras kaip ir gavus siuntimą paštu; elektroniniu paštu, apdorojant jį elektroniniu būdu. Antrasis etapas susidėjo iš dviejų apklausų skirtų PSPĮ ir ligoninėms bei gautų duomenų analizės procedūros, į kurią buvo įtraukti konsultantai iš įvairių gydymo įstaigų. PSPĮ ir ligoninėms skirtais klausimynais siekta nustatyti esamų informacijos perdavimo metodų procedūras, bei sugaištą laiką joms atlikti, metodų paplitimą bei trūkumus bei privalumus. Visi gauti duomenys buvo naudojami trečiajame etape, skaičiuojant veikiančių sistemų kaštus. Šias išlaidas sudaro aptarnavimo, vykdymo ir įrangai skirti kaštai. Skaičiuojant aptarnavimo išlaidas, išanalizuota kiek laiko vidutiniškai užtrunka bendrosios praktikos gydytojai ir sekretorės išrašant siuntimą, bei pagal galiojusius vidutinius šių specialistų valandinius darbo užmokesčius nustatyti šiai procedūrai atlikti patiriami kaštai. Tokiu pačiu principu apskaičiuotos aptarnavimo išlaidos ligoninėse priimant ir apdorojant siuntimą. Apdorojus gautus rezultatus nustatyta, kad gaunant ir apdorojant siuntimus elektroniniu būdu sutaupoma 4,33 eurų (14,95 Litų) lyginant su siunčiamais paštu ar faksu bei 1,46 eurų (5,04 Litų) gaunant siuntimą elektroniniu paštu, bet apdorojant jį kaip popierinį dokumentą. Atliekant procedūrą elektroniniu būdu ar faksu, sutaupoma 0,11 euro centų (0,38 Lito). Skaičiuojant įrangai priskiriamus kaštus, atskirai analizuotos PSPĮ ir ligoninių sistemos. Vertinta, kad įranga PSPĮ naudojama ne tik šiai procedūrai atlikti bet ir visiems kitiems 15 informacijos apsikeitimo modulių. Dėl skirtingų galimų sistemų ir įrangos pasirinkimo gauti kaštai vienai darbo vietai yra 200 - 1600 eurų (690 - 5525 Litų). Tolimesniuose skaičiavimuose naudotas gautų kaštų vidurkis. Ligoninėse veikiančių sistemų įdiegimui metams reikėtų apie 122250 eurų (422100 Litų).

Pagal pirmųjų trijų šios studijos etapų rezultatus, nustatyta ekonomiškiausio paciento siuntimo į ligoninę modelio ekonominė nauda. Naudojant elektroninį informacijos perdavimo metodą išrašant paciento siuntimą į ligoninę, Danijos sveikatos sistemoje būtų sutaupoma iki 1900000 eurų (6560320 Litų) per metus lyginant su kitais modeliais. Jeigu būtų 100 proc. naudojama sistema galima nauda siektų 3512146 eurų (12126737 Litų) per metus. Taip pat, studijos metu įvertinta, kad iki šiol naudojant paštą, siuntimas užtrunka 1,33 dienos ilgiau nei tai atliekama kitais metodais. Dėl šios priežasties susidaro prarastos produkcijos kaštai, kuriuos galėtų sukurti laukdamas ligonis, o tai kasmet valstybei kainuoja apie 1,343026 eurų

(29)

(4637200 Litų) per metus. Žinoma, pastarieji kaštai yra tik teoriniai ir būtų sunku juos įrodyti praktikoje.

2.3.3. Švedijoje atlikto tyrimo „Elektroninio recepto, elektroninio recepto išrašymo pritaikymas“ analizė [34]

Tyrimas atliktas Europos Komisijos Informacinės visuomenės ir žiniasklaidos generalinio direktorato užsakymu, jį koordinavo privati Vokietijos kompanija „Empirica“. Analizė atlikta 2005 metais, bendradarbiaujant su Stokholmo apskrities taryba ir valstybine vaistine - „Apoteket“. Studijoje vertinti tik iš Stokholmo apskrities surinkti duomenys, kurie buvo suskirstyti į tris periodus:

• planavimo ir plėtros periodas;

• įdiegimo periodas;

• sistemos naudojimo periodas.

Ruošiant išvadas prie pastarųjų periodų buvo pridėti dar trys prognozuojami sistemos naudojimo metai. Rezultatuose pateikiamas analizuojamas laikotarpis sudaro 8 metus, t.y. 2001 – 2008 metai.

Pagal tyrimo metu gautus duomenimis nustatyta, kad naudojant elektroninį recepto išrašymo modelį, pasiekta ne tik ekonominės nauda, bet ir pasikeitė paslaugos kokybė. Apie 15 proc. rečiau pasitaikė nepageidaujamų vaistų sąveikų dėl sumažėjusių klaidų receptuose. Pacientams vaistai tapo prieinami visose šalies vaistinėse. Sveikatos priežiūros specialistai mažiau užtrukdami pildydami įvairius dokumentus gali daugiau skirti laiko pacientų konsultacijai. Pašalinamas darbo dubliavimas bei sumažėja receptų falsifikavimo tikimybė, kas Švedijoje buvo labai opi problema.

Skaičiuoti su elektroninio recepto sistemos įdiegimu susijusias išlaidas nebuvo sudėtinga, kadangi jas padengė Stokholmo apskrities taryba. Pilnas sistemos įdiegimas, įskaitant jos sujungimą su jau veikusiomis sistemomis bei papildomos įrangos montavimu viso atsiėjo 6700000 Švedijos kronų (2546000 Litų). Analizuojamos kasmetinės sistemos naudojimo išlaidos susideda iš šių pagrindinių dalių:

• sistemos naudojimo licencija – 5300 SEK (2014 Litų);

• išlaidos personalui – 2000000 SEK (760000 Litų);

• papildomam saugumui užtikrinti skirtos lėšos – 103000 SEK (39140 Litų);

• pagalba naudojantis sistema – 700000 SEK (266000 Litų);

• vykdomi pakeitimai ir sistemos atnaujinimai – 16 proc. nuo visų metinių sistemos naudojimui skirtų išlaidų;

(30)

• mokymai – 10 proc. nuo visų metinių sistemos naudojimui skirtų išlaidų

Vertinant elektroninio recepto išrašyme gaunamą naudą, remtasi Danijoje atliktų tyrimų duomenimis. Skaičiuota, kad elektroninio receptas, lyginant jį su popieriniu dokumentu, sumažina išlaidas 2 eurais (6,90 Lito).

Išanalizavus elektroninio recepto rašymo augimo tempus prognozuojama, kad 2008 metais tik 5 proc. visų receptų bus išrašomi ranka. Remiantis gautais kasmetiniais patiriamų kaštų ir gaunamos naudos duomenimis, buvo lyginamas jų santykis analizuojamu laikotarpiu. Iš studijos metu gautų duomenų, kurie pateikti priede Nr. 3, matyti, kad keičiantis kaštų ir naudos santykiui penktaisiais metais gaunama kasmetinė nauda tampa didesnė už patiriamas išlaidas, o šeštaisiais metais suminė sistemos nauda susilygina su patirtomis išlaidomis. Pagal prognozes, didėjant elektroniniu būdu išrašomų receptų skaičiui, taip mažėjat jų kaštams, iki 2008 metų ne tik atsipirks sistemai įdiegti skirtos išlaidos, bet ir sistema pradės nešti naudą. Prognozuojamas 2008 metais gautos suminės naudos dydis viršys 176 milijonus eurų (607 milijonus Litų). Šiuos rezultatus lemia analizuojamu laikotarpiu 58 proc. padidėjęs išrašomo elektroninio recepto produktyvumas. Rezultatuose taip pat pateikiama, jog sveikatos priežiūros įstaigų gaunama nauda keturis kartus viršija pacientų gaunamą naudą.