Įvairiapusis emocinis ir fizinis patyrimas

Tyrimo dalyvės kalbėdamos apie pagalbinį apvaisinimą teigia patyrusios labai skirtingų jausmų, daugiausia jų – slogūs ir skaudūs. Dėl vykusių procedūrų moterys jautė stresą ir nežinomybę, nusivylimą dėl nepasiekto rezultato, nuolatinę įtampą, jautėsi palūžusios ir depresyvios. Tyrimo dalyvių tarpe pasireiškė ryškus prasmės gyvenime nebebuvimas, kurį kai kuriais atvejais lydėjo netgi suicidinės mintys. Analizuojat gautus duomenis pastebėta, jog pasakojimų apie pakitusią emocinę būklę gydymo metu buvo daugiausia. Apskritai pagalbinio apvaisinimo patirtį moterys apibūdino kaip psichologiškai sunkią. Literatūroje taip pat rasta

50 nemažai informacijos apie panašią moterų savijautą bandant pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu. Atlikti moksliniai tyrimai atskleidžia, jog moterims, turėjusioms nesėkmingą IVF procedūrą šešių mėnesių laikotarpyje padidėjo nerimas ir depresija, buvo jaučiama frustracija, nusivylimas, emocinis skausmas, kančia ir baimė (Verhaak ir kt., 2005; Ying ir kt., 2015; Schmidt 2009). Tyrimo dalyvės taip pat pabrėžė ir ženklų savivertės sumažėjimą: negalėdamos pastoti ir susidūrusios su gydymo nesėkmingumu, moterys kaltino save ir jautėsi menkavertės. Tyrimo dalyvės mąstė ne tik apie negalėjimą turėti biologinių vaikų, bet ir apie tai, jog yra našta savo vyrams – idėjos apie tai, jog jų partneriai su kitoms moteris galėtų lengvai susilaukti vaikų buvo paminėtos ne kartą. Literatūroje taip pat randama informacijos apie savivertės sumažėjimą. Tyrimo metu paaiškėjo, jog bandymų pastoti metu ir susidūrus su nuolatine nesėkme, moterys jautėsi menkavertės, sumažėjo jų savigarba ir buvo jaučiama socialinė izoliacija (Wirtberg ir kt., 2009). Autorė Hynes su kolegomis (1992) taip pat teigia, jog po nesėkmingų IVF procedūrų moterys jautėsi labiau prislėgtos, depresiškos ir turėjo žemesnį savivertės lygį nei prieš gydymo procedūrą.

Tyrimo dalyvės paminėjo viso gydymo metu jautusios stiprią baimę. Šis jausmas lydėjo moteris visų etapų metu. Pirmiausia, pradėjus gydymą, vyravo nesėkmės baimė: moterys bijojo, jog atliekamos procedūros neduos jokio rezultato. Vėliau, pastojus, vyravo baimė prarasti vaiką. Tyrimo dalyvės pabrėžė, jog bet koks skausmas keldavo įtarimą, nerimą, neretai kildavo panika, o mintyse būdavo „piešiamas“ baisiausias, „katastrofiškas“ scenarijus. Viena tyrimo dalyvė išsireiškė, jog jie su vyru buvo įbauginti nuolatinių nesėkmių, kas lėmė tokį požiūrį ir į kitas procedūras. Apie baimės jausmą literatūroje kalbama ne itin daug. Moksliniuose straipsniuose taip pat buvo paminėta apie baimės jausmą gydymo metu, ypač dėl to, jog procedūros nepavyks (Golombok, 1992; Emery, 2003). Visgi literatūroje baimės jausmas nebuvo pabrėžiamas ir išskirtas kaip stipriai pasireiškiantis. Tuo tarpu šiame tyrime, moterys daug ir nuolat pabrėždamos kalbėjo apie susidūrimą su baime visų procedūrų ir nėštumo metu.

Tyrimo dalyvių tarpe labai ryškiai išsiskyrė džiaugsmo tema. Džiaugsmo ir laimės pajautimas pasireiškė įvairiose, kartais kiek neįprastose situacijose. Pirmiausia, moterys jautė euforiją, sužinojusios, jog laukiasi. Džiaugsmo pojūtis buvo toks didelis, jog kai kurios tyrimo dalyvės jautėsi atitrūkusios nuo realybės ir negalėjo patikėti nėštumo testo rezultatu. Tačiau šią žinią lydėjo ir baimė dėl galimų komplikacijų ar persileidimo. Todėl tyrimo dalyvės nėštumą priėmė, kaip pačios įvardija, „atsargiai besidžiaugdamos“. Moterų tarpe pastebėtas ir kiek pakitęs požiūris į nėštumo sunkumus: moterys džiaugėsi negalėdamos susilenkti, pačios užsirišti batų ar net jausdamos pykinimą. Tyrimo dalyvės teigė, jog noras turėti vaikų buvo toks didelis, jog kylantys sunkumai buvo priimami visiškai natūraliai ir lauktai, o galutinis rezultatas, vaiko gimimas, nustelbė visas blogas patirtis. Nagrinėjant straipsnius, kuriuose kalbama apie pagalbinį apvaisinimą, džiaugsmo tema nebuvo labai plačiai paliesta. Tai galima interpretuoti tuo, jog pagalbinis

51 apvaisinimas yra apibūdinamas kaip sunkus procesas, todėl ir visi tyrimai atliekami atsižvelgiant į negatyvią gydymo pusę. Vis dėlto, apie džiaugsmą dėl pastojimo rašoma literatūroje, kurioje nagrinėjamos natūraliai pastojusių moterų patirtys: jos džiaugėsi, jog turėjo savo vaiką ir gebėjo sėkmingai pagimdyti, tuo pačiu pajusdamos stiprios ir iki tol neįsivaizduotos meilės antplūdį (Cronin, 2003).

Viena tyrimo dalyvė visą pagalbinio apvaisinimo patirtį apibūdino kaip pozityvią. Ir nors dauguma tyrimo dalyvių teigė, jog stengėsi išlaikyti pozityvų požiūrį visų procedūrų metu, visgi ši moteris išskyrė nuolatinį džiaugsmo pojūtį: pirmiausia dėl galimybės bandyti, kas leido turėti dar vieną šansą pastoti. Tuo pačiu, moteris nejautė jokios baimės, nerimo ar kitų slogių jausmų. Priešingai – į viską žiūrėjo itin pozityviai, o emocinės būklės pokyčių nebuvo. Tai galėjo būti dėl to, jog visas procesas, kaip pati dalyvė įvardija, buvo labai sklandus, be trikdžių, o dėmesys iš medicinos personalo – ypatingas ir malonus. Viso interviu metu, moteris pabrėžė, jog nors ir patirtis neeilinė, tačiau įdomi. Tuo pačiu, tyrimo dalyvė teigė, jog niekada neslėpė ir nuo pat pradžių su visais kalbėjo apie savo negalėjimą pastoti ir to gydymą pagalbinio apvaisinimo būdu. Mokslinėje literatūroje informacijos apie tokias pozityvias patirtis nėra.

Pagalbinis apvaisinimas tyrimo dalyvėms buvo ne tik emociškai sunki patirtis, tačiau paveikė ir fizinę sveikatą. Moterys pasakojo apie gydymo metu pasireiškusius įvairius šalutinius simptomus. Kadangi gydymo metu reikia naudoti hormoninius vaistus, jų poveikis buvo jaučiamas labiausiai: per labai trumpą laiką stipriai padidėjo kūno svoris bei plaukuotumas, o tuo pačiu pasireiškė stiprūs nugaros skausmai, pykinimas, silpnumo jausmas. Kitų procedūrų metu buvo jaučiamas skausmas – tyrimo dalyvės išskyrė, jog skaudžiausia procedūra buvo kasdien leistis vaistus į pilvą. Taip pat dalyvėms itin skausmingas buvo embriono įsitvirtinimo gimdoje laikotarpis. Tam tikrais momentais skausmas buvo sunkiais pakeliamas, moterys norėjo verkti iš skausmo, ši būsena reikalavo daug poilsio ir gulimo režimo. Apie šalutinį gydymo poveikį kalbama ir mokslinėje literatūroje. Autorės Prasad su kolegomis (2017) tyrime paaiškėjo, jog moterims, bandančioms pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu, neretai pasireiškia fizinės sveikatos problemų: trečdalis tyrime dalyvavusių moterų paminėjo, jog teko susidurti su reikšmingu fizinės sveikatos pakitimu. Tam pritariama ir kitame tyrime, kuriame atsiskleidė, jog moterys, bandančios pastoti IVF būdu (apvaisinant mėgintuvėlyje) jautė fizinį skausmą, įskaitant skaudžias kasdienes injekcijas, nepageidaujamas ir nemalonias procedūras ir šalutinį vaistų poveikį, tokį kaip svorio padidėjimas, krūtinės skausmas, kepenų pažeidimas (Ying ir kt., 2015). Galima įžvelgti, jog tiek atliktame tyrime, tiek mokslinėje literatūroje šalutiniai gydymo požymiai buvo iš dalies panašūs. Šiame tyrime taip pat išryškėjo tai, jog moterys visus šalutinius simptomus priėmė labai natūraliai ir ramiai, suprasdamos, jog tai – neišvengiama gydymo dalis, siekiant susilaukti vaikų.