LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
Sveikatos psichologijos katedra
DONATA CVILIKAITĖ
„KOVA SU TIKĖJIMU“: MOTERŲ PAGALBINIO APVAISINIMO
PATYRIMAS PO VAIKO GIMIMO
Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas
Leidžiama ginti ___________________
(Rengimo komisijos pirmininkas, mokslinis laipsnis, vardas,
vardo pirmoji raidė ir pavardė, parašas)
Studentas _______Donata Cvilikaitė_________ (Vardas, pavardė, parašas)
Darbo vadovė __lekt. Milda Kukulskienė____ (Mokslinis laipsnis, vardas,
pavardė, parašas)
Data _________2021.05.20________________
2
TURINYS
PADĖKA ... 4 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 PAGRINDINĖS SĄVOKOS ... 7 SANTRUMPOS ... 8 1. ĮVADAS ... 9 2. LITERATŪROS ANALIZĖ ... 122.1 Pagalbinio apvaisinimo istorija ... 12
2.2 Psichologinė nevaisingumo ir jo gydymo reikšmė ... 14
2.3 Prisitaikymas prie nevaisingumo ir nesėkmingo gydymo ... 18
2.4 Ilgalaikės nevaisingumo ir jo gydymo pasekmės ... 20
2.5 Nevaisingumo reikšmė šeimos gyvenime ... 22
3. METODAI ... 26
4. REZULTATAI ... 32
4.1 Vakarės situacinis fenomeno patyrimas ir apibrėžimas ... 32
4.2 Jorūnės situacinis fenomeno patyrimas ir apibrėžimas ... 34
4.3 Ingos situacinis fenomeno patyrimas ir apibrėžimas ... 35
4.4 Gintarės situacinis fenomeno patyrimas ir apibrėžimas ... 36
4.5 Augustės situacinis fenomeno patyrimas ir apibrėžimas ... 38
4.6 Kamilės situacinis fenomeno patyrimas ir apibrėžimas ... 39
4.7 Izabelės situacinis fenomeno patyrimas ir apibrėžimas ... 41
4.8 Bendras fenomeno patyrimas ir apibrėžimas ... 43
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 49
5.1 Įvairiapusis emocinis ir fizinis patyrimas ... 49
5.2 Įgalinimo šaltiniai ... 52
5.3 Aplinkinių žmonių požiūris į pagalbinį apvaisinimą ... 54
5.4 Apibendrinimas ... 55
IŠVADOS ... 58
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 59 PRIEDAI ... Klaida! Žymelė neapibrėžta.
1 priedas ... Klaida! Žymelė neapibrėžta. 2 priedas ... Klaida! Žymelė neapibrėžta.
3
3 priedas ... Klaida! Žymelė neapibrėžta. 4 priedas ... Klaida! Žymelė neapibrėžta. 5 priedas ... Klaida! Žymelė neapibrėžta. 6 priedas ... Klaida! Žymelė neapibrėžta. 7 priedas ... Klaida! Žymelė neapibrėžta.
4
PADĖKA
Labai norėčiau padėkoti moterims, kurios sutiko dalyvauti atliekamame tyrime už skirtą laiką bei atvirą ir nuoširdų pasidalinimą savo jautria patirtimi, pasitikėjimą ir geranoriškumą. Jūsų indėlis šiame darbe labai didelis.
Už skirtą laiką, įžvalgas, pastebėjimus, patarimus, suteiktas konsultacijas bei nuolatinę visapusišką pagalbą rašant ne tik šį, bet ir kitus mokslinius darbus noriu nuoširdžiai padėkoti savo darbo vadovei gerb. lekt. Mildai Kukulskienei. Buvote motyvacijos ir įkvėpimo šaltinis visų studijų metu.
Taip pat norėčiau padėkoti visiems Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dėstytojams, kuriuos sutikau savo studijų metu – iš kiekvieno Jūsų pasisėmiau idėjų ir žinių.
Galiausiai, norėčiau padėkoti savo šeimai ir draugams, kurie buvo šalia visų studijų metu, palaikė, tikėjo ir skatino nepasiduoti sunkiu metu.
5
SANTRAUKA
Cvilikaitė, D. (2021). „Kova su tikėjimu“: moterų pagalbinio apvaisinimo patyrimas po vaiko gimimo (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: lekt. Milda Kukulskienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas – 62 p.
Tyrimo problema: su nevaisingumo problema kasmet susiduria vis daugiau porų visame
pasaulyje. Nevaisingumas apibūdinamas kaip vienas iš labiausiai traumuojančių įvykių gyvenime. Pagalbinis apvaisinimas yra vienas populiariausių ir efektyviausių metodų šiai ligai gydyti, tačiau gydymo procesas sukelia daug streso bei stipriai paveikia poros gyvenimą. Lietuvoje pagalbinis apvaisinimas nagrinėtas labai mažai. Todėl svarbu analizuoti pagalbinį apvaisinimą, jo visapusišką patyrimą bei išsiaiškinti esminius šio proceso aspektus.
Tyrimo dalyvės - 7 moterys, kurios pastojo IVF (in vitro fertilizacijos) metodu, praėjus mažiausiai
9 mėnesiams nuo gimdymo.
Tyrimo metodai: atliktas kokybinis tyrimas. Duomenų rinkimui pasirinktas giluminis interviu.
Duomenų analizei pasirinkta fenomenologinė aprašomoji analizė pagal A. Giorgi: interviu buvo transkribuojami, išskiriami prasminiai vienetai, tekstas verčiamas į psichologinę kalbą, sudaromi esminiai branduoliai bei kiekvienai dalyvei kuriamas individualus, o vėliau ir bendras fenomeno apibrėžimas.
Tyrimo rezultatai: tyrimo metu atsiskleidė šie nevaisingumo fenomeno ypatumai: nuo įtampos
pajautimo iki savivertės sumažėjimo, vaikas – svajonė ir motyvacija, džiaugsmo pajautimas, prieštara tarp noro atsiverti ir slėpti informaciją, situacijos kontroliavimas, baimės jausmas, ilgas procesas, psichologiškai sunki patirtis, užtikrintumo jausmas, šalutinis vaistų poveikis, pozityvus požiūris viso proceso metu, profesionalios pagalbos poreikis bei stigmatizacija.
Išvados: pagalbinis apvaisinimas tyrimo dalyvėms buvo psichologiškai sunkus, ilgas bei slogias
emocijas keliantis procesas. Procedūros metu pasireiškė šalutinis vaistų poveikis, noras kontroliuoti situaciją, buvo susiduriama su noru slėpti, tačiau kartu ir atsiverti aplinkiniams apie bandymus pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu. Nevaisingumo gydymas reikalavo pozityvaus požiūrio, o pasiektas tikslas nustelbė skausmingas patirtis. Taip pat atsiskleidė, kad pagalbinis apvaisinimas visuomenėje yra stigmatizuojamas, tačiau moterys stengiasi šį gydymo būdą normalizuoti.
6
SUMMARY
Cvilikaitė, D. (2021). „Struggle with faith“: the experience of assisted reproduction in women after the birth of a child (Master‘s thesis in Health Psychology). Head of Science: lect. Milda Kukulskienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas - 62 p.
The problem of research: the problem of infertility is faced by more and more couples around the
world every year. Infertility is described as one of the most traumatic events in life. Assisted fertilization is one of the most popular and effective methods for treating this disease, but the treatment process causes a lot of stress and has a strong impact on a couple’s life. In Lithuania, assisted reproduction has been studied very little. Therefore, it is important to analyze assisted reproduction, its comprehensive experience and to clarify the essential aspects of this process.
Research participants: 7 women who became pregnant by IVF (in vitro fertilization) at least 9
months after delivery.
Research Methods: A qualitative research has been carried out. An in-depth interview method was
chosen for data collection. For data analysis was chosen phenomenological descriptive analysis by A. Giorgi: interviews were transcribed, semantic units were singled out, the text was translated into psychological language, essential nuclei was formed. The definition of the phenomenon was developed for each participant individually and generally.
Results of the study: the study revealed the following features of the infertility phenomenon: from
feeling tense to diminishing self-esteem, a child is a dream and motivation, feeling of joy, the contradiction between the desire to open and hide information, situation control, fear, long process, psychologically difficult experience, feeling confident, side effects of drugs, positive attitude throughout the process, the need of professional help and stigmatization.
Conclusions: assisted reproduction was a psychologically difficult, long, and depressing process
for the study participants. During the procedure, there were side effects of the drugs, a desire to control the situation, a desire to hide, but at the same time to open up to those around them about trying to become pregnant by assisted reproduction. Treatment of infertility required a positive approach, and the goal achieved overshadowed the painful experience. It has also been shown that assisted reproduction is stigmatizing in society, but women are trying to normalize this treatment.
7
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF – in vitro fertilizacija) – tai moters kiaušialąsčių ir
vyro spermos sujungimas ne moters kūne.
Intrauterininė inseminacija (IUI) – tai metodas, kuomet į gimdą yra suleidžiama specialiai
paruošta vyro sperma.
Nevaisingumas - tai poros negalėjimas pastoti, nepriklausomai nuo priežasties, po ne
mažiau kaip vienerių metų lytinių santykių, nenaudojant apsaugos priemonių (WHO, 2021).
Pagalbinis apvaisinimas - įvairių medicininių metodų visuma, padedanti pastoti porai,
8
SANTRUMPOS
IUI - intrauterininė inseminacija.
9
1. ĮVADAS
Nevaisingumas apibrėžiamas kaip poros negalėjimas pastoti, nepriklausomai nuo priežasties, po ne mažiau kaip vienerių metų lytinių santykių, nenaudojant apsaugos priemonių (WHO, 2021). Nevaisingumas yra skirstomas į pirminį ir antrinį: pirminiu nevaisingumas laikomas tuomet, kai pora negali pastoti daugiau nei 12 mėnesių, o antriniu – kuomet moteris pastoja, tačiau negali išnešioti vaisiaus (patiria persileidimą ar negimdinį nėštumą), nors praeityje yra gimdžiusi ir turi bent vieną vaiką (Burd, 2016). Dažniausiai nevaisingumas apibrėžiamas kaip negalėjimas susilaukti palikuonių (Maminskaitė, 2017).
Svarbu atkreipti dėmesį į nevaisingumo priežastis, kurios moksliniuose šaltiniuose gana plačiai nagrinėjamos. Išskiriama, jog didelę įtaką pastojimo sunkumams daro vis vyresnis moterų amžius bandant susilaukti vaikų (Hart, 2016). Mokslininkai atsižvelgia ir į kitus su pastojimo sunkumais siejamus veiksnius, tokius kaip gyvenimo būdas, įvairios ligos ar infekcijos, patiriamas stresas, per didelis ir per mažas fizinis krūvis, nutukimas, cigarečių ar marihuanos rūkymas, alkoholio vartojimas (Borght ir Wyns, 2018). Sisteminiame ligų sąraše TLK-10 (2015), moters nevaisingumas yra klasifikuojamas į nevaisingumą dėl anovuliacijos, kiaušintakių, gimdos, gimdos kaklelio ar vyro patologijų ir kitos prigimties ar nepatikslintą nevaisingumą. Remiantis tarptautine statistika, vyrų sveikatos problemos lemia 20-30 proc., moterų – 20-35 proc., abiejų partnerių – 25-40 proc. visų vaisingumo sutrikimų atvejų. Neaiškios kilmės nevaisingumas pasireiškia 10-20 proc. atvejų (Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija, 2019).
Nevaisingumas yra paplitęs visame pasaulyje: statistiniai duomenys rodo, jog vakarų šalyse pastoti negali viena iš septynių vaisingo amžiaus porų, besivystančiose šalyse – viena iš keturių, o tam tikruose pasaulio regionuose, tokiuose kaip Centrinė ir Pietų Azija, Vidurio ir Rytų Europa, Šiaurės Afrika, nevaisingumo rodikliai gali siekti net iki 30 procentų (Mascarenhas ir kt., 2012). Kitame šaltinyje teigiama, jog pasaulyje daugiau nei 186 milijonai žmonių susiduria su nevaisingumo problemomis, dauguma iš jų – besivystančiose šalyse (Inhorn ir Patrizio, 2015). Apibendrintai, manoma, jog nevaisingumas paliečia 8-15 proc. vaisingo amžiaus porų visame pasaulyje (Ombelet ir kt., 2008; Brinsden, 2009). Moterų nevaisingumas daugiausiai paplitęs tuose regionuose, kuriuose nesaugių abortų skaičius yra didelis, moterų priežiūra gydymo įstaigose - prasta, o tai gali lemti didesnį įvairių infekcijų paplitimą (Inhorn ir Patrizio, 2015). Lietuvoje nevaisingumas yra diagnozuotas apie 50 tūkstančių porų, per vienerius metus šis skaičius padidėja dar dviem tūkstančiais, o visame pasaulyje kasmet užfiksuojama apie du milijonus naujų nevaisingų porų (Maminskaitė, 2017). Tai rodo, jog nevaisingumas yra visame pasaulyje opi problema.
10 Didėjant nevaisingumo rodikliams, ieškoma naujų galimybių šio sutrikimo gydymui. Būtent todėl prieš pradedant procedūras, yra atliekamas tiek moters, tiek vyro visapusiškas ištyrimas ir nustačius diagnozę parenkamas gydymo būdas. Išskiriami trys nevaisingumo gydymo būdai: medikamentinis, chirurginis arba gydymas pagalbinio apvaisinimo procedūromis. Pagalbinio apvaisinimo sąvoka apjungia skirtingas modernias apvaisinimo technologijas ir šiuo metu yra labai populiari, plačiai pritaikoma bei prieinama beveik visame pasaulyje procedūra (Moura-Ramos ir kt., 2016).
Pagalbinio apvaisinimo poreikis, o kartu ir sėkmingumo rodikliai nuolat auga. Atlikto tyrimo duomenimis, pagalbinio apvaisinimo sėkmingumas per pastaruosius 30 metų kasmet kilo po 1 proc., o tuo pačiu buvo padaryta labai didelė pažanga tiek apvaisinant mėgintuvėlyje, tiek taikant kitus pagalbinio apvaisinimo metodus (Brinsden, 2009). Lietuvoje, apžvelgus įvairias vaisingumo klinikas, sėkmingumo rodikliai (pastojimų skaičius po pirmosios taikytos procedūros) siekia apie 50 proc. ir taip pat kasmet vis auga. Literatūroje teigiama, jog maždaug 4 milijonai vaikų visame pasaulyje yra gimę pagalbinio apvaisinimo būdu (Brinsden, 2009). Naujesnių šaltinių apie pagalbinio apvaisinimo būdu gimusių vaikų skaičių nepavyko pasiekti, tačiau remiantis nuolat augančiu šios procedūros poreikiu ir didėjančiu sėkmingumo rodikliu vaisingumo klinikose, galima numanyti, jog šiuo metu jis yra didesnis. Tai rodo, jog susidūrimas su negalėjimu pastoti tampa vis dažnesnis, tuo pačiu didėja ir pagalbinio apvaisinimo procedūrų poreikis.
Literatūroje pabrėžiama, kad nevaisingumo ir jo gydymo pasekmių moterų emocinei būsenai literatūroje nereikėtų nuvertinti. Negalėjimas susilaukti vaikų gali turėti itin negatyvią įtaką psichologinei ir emocinei gerovei, neretai tai apibrėžiama kaip traumuojantis įvykis tiek poroje, tiek kiekvienam partneriui individualiai (Maroufizadeh ir kt., 2015). Tuo pačiu, nevaisingumas gali būti siejamas su padidėjusiu streso, nerimo, frustracijos lygiu, sumažėjusia saviverte, depresijos simptomų atsiradimu bei suprastėjusiais santykiais su partneriu (Vitale ir kt., 2016). Kalbant apie pagalbinį apvaisinimą, įvairiuose šaltiniuose teigiama, jog atliekamos intervencijos taip pat gali sukelti daug streso, negatyviai paveikti emocinę poros gerovę, paaštrinti individualias psichologinės sveikatos problemas, padidinti nerimo, depresijos išreikštumo, įtampos lygį, pykčio pasireiškimą ir nemokėjimą konstruktyviai jo išveikti, gali padažnėti nuotaikų kaita bei sumažėti atsparumas negatyviam aplinkos poveikiui (Maroufizadeh ir kt., 2015; Reis ir kt., 2013; Muscatello ir kt., 2015; Boivin ir kt., 2011). Pagalbinis apvaisinimas padeda poroms, susidūrusioms su nevaisingumo problemomis (turint įgimtų ar įgytų patologijų, patiriant dažnus persileidimus ar negimdinius nėštumus bei vienišoms moterims, pasinaudojant spermos donoryste) susilaukti vaikų (Brinsden, 2009).
Apžvelgus mokslinę literatūrą, pastebėta, jog pagalbinio apvaisinimo tema yra gana nauja. Literatūroje dėmesys dažniau sutelkiamas į nevaisingumą bei su juo susijusius aspektus, o ne į
11 pagalbinį apvaisinimą. Ir nors daugelis atliktų užsienio tyrimų yra pakankamai nauji, tačiau daugiausia vyrauja kiekybiniai tyrimai. Taip pat, literatūroje nėra daug kalbama apie patį pagalbinio apvaisinimo patyrimą. Lietuvoje tyrimų apie pagalbinį apvaisinimą taip pat beveik nėra. Tai rodo, jog ši tema dar nėra pilnai išnagrinėta. Būtent todėl gilinimasis į šią temą gali būti naudingas negalinčioms pastoti poroms, gydymo įstaigų specialistams, psichologams ir apskritai visuomenei. Iš tiesų, šis darbas gali padėti sužinoti kas yra pagalbinis apvaisinimas, kuo toks pastojimo būdas išskirtinis, suteikti informacijos apie procedūras, jų eigą bei psichologinius viso proceso aspektus, taip prisidėti prie mokslo plėtimo, šviečiant visuomenę ir mažinant stigmatizavimą. Poros, kurios susiduria su nevaisingumu, šiame darbe taip pat gali sužinoti, kaip jaučiasi kiti, bandantys pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu, taip geriau suvokdami save ir savo būseną. Tuo pačiu, žinojimas apie pagalbinio apvaisinimo patyrimą, gali padėti ir medicinos atstovams geriau suprasti savo pacientus bei atsižvelgti į jų poreikius. Todėl manau, jog darbas šia tema yra aktualus ir plačiai pritaikomas.
Šiame darbe didžiausias dėmesys bus skiriamas moterims, kadangi atliekant pagalbinį apvaisinimą, daugiausiai intervencijų yra taikoma būtent joms. Šis tyrimas padės suprasti, kokia yra moterų, pastojusių pagalbinio apvaisinimo būdu, patirtis bei kokie pagrindiniai moterų patirties bendrumai ir savitumai.
Tyrimo objektas: moterų, pastojusių pagalbinio apvaisinimo būdu, patirtys. Tyrimo tikslas: aprašyti moterų, pastojusių pagalbinio apvaisinimo būdu, patirtį. Tyrimo klausimas: kokia yra moterų pagalbinio apvaisinimo patirtis?
12
2. LITERATŪROS ANALIZĖ
Nevaisingumas yra apibrėžiamas ne tik kaip medicininė problema, tačiau kartu apima tiek psichologinius, tiek socialinius aspektus. Nuo nevaisingumo neatsiejama tema yra jo gydymas, o pagalbinis apvaisinimas – vienas iš populiariausių ir dažniausiai taikomų gydymo būdų. Būtent todėl daugelyje straipsnių yra kalbama tiek apie nevaisingumą, tiek apie pagalbinį apvaisinimą. Mokslinėje literatūroje pateikiama informacija apie pagalbinio apvaisinimo istoriją, psichologinius nevaisingumo ir gydymo procesus, prisitaikymą prie negalėjimo pastoti ir nesėkmingo gydymo, ilgalaikes pasekmes bei šių aspektų įtaką šeimos dinamikai.
2.1
Pagalbinio apvaisinimo istorija
Pagalbinis apvaisinimas - gana naujas, nuolat ir intensyviai tobulinamas nevaisingumo gydymo būdas. Dabar naudojantis jau itin pažengusiomis technologijomis dažnai nesusimąstoma, kaip kilo pagalbinio apvaisinimo idėja bei kaip, laikui bėgant, keitėsi naudojami metodai. Todėl šiame poskyryje pateikta trumpa pagalbinio apvaisinimo istorija, kuri padės geriau susipažinti su šiuo gydymo būdu.
Pagalbinio apvaisinimo bandymai, neoficialiais duomenimis, pirmą kartą buvo atlikti dar XV amžiuje (Ombelet ir Robays, 2015). Nors nėra patvirtinimo apie atliktą procedūrą, tačiau būtent nuo tada prasidėjo idėjų apie pagalbinį apvaisinimą sklaida. Istoriniuose šaltiniuose aprašytas pirmasis pagalbinis apvaisinimas įvyko su šunimi - 1784 metais italų mokslininkas apvaisino patelę, kuri po 62 dienų atsivedė 3 šuniukus. Pirmasis pagalbinis apvaisinimas su žmonėmis pritaikytas ir aprašytas 1790 m. Londone, mokslininko John Hunter, kuris teigė, jog norint apvaisinti moterį, į pašildytą švirkštą reikia surinkti spermą, išbėgusią lytinių santykių metu, ir suleisti į gimdą. Kiek vėliau, 1800 m. viduryje, vis daugėjo pagalbinio apvaisinimo bandymų ir jų aprašymų, tačiau dauguma jų buvo nesėkmingi. Dar vėliau pagalbinis apvaisinimas buvo sėkmingai taikomas bandymuose su įvairiais gyvūnais, tyrinėjant ir atrandant naujus metodus, kurie iki šiol naudojami medicinoje (Ombelet ir Robays, 2015).
Nors pirmieji pagalbinio apvaisinimo atvejai buvo žinomi nuo senų laikų, visgi didelę pažangą šioje srityje padarė mokslininkai Steptoe ir Edwards, kurie 1978 m. tapo apvaisinimo mėgintuvėlyje pradininkais (Brinsden, 2009). Šie mokslininkai ilgą laiką bandė į moters organizmą perkelti embrionus, tačiau nei viena iš visų pacienčių nepastojo, o galiausiai sėkmingai apvaisinus vieną iš moterų, įvyko negimdinis nėštumas. Visgi, po ilgų bandymų, perkėlus 102 embrionus, mokslininkams pasisekė ir 1978 m. liepos mėnesį gimė pirmasis kūdikis, apvaisintas mėgintuvėlyje. Svarbu paminėti ir tai, jog gimęs kūdikis buvo visiškai sveikas. Iš pat pradžių, vaiko gimimas tokiu
13 būdu buvo laikomas morališkai neteisingu ir itin kritikuojamas, nebuvo suteikiama jokios paramos tęsti ir tyrinėti pagalbinį apvaisinimą. Tačiau po kelerių metų, šis mokslininkų atradimas buvo pripažintas. Galiausiai, toks pasiekimas buvo prilygintas kitiems svarbiems medicinos atradimams, tokiems kaip vakcinacija ar antibiotikų atradimas, o mokslininkų įtaka pagalbinio apvaisinimo praktikai vis dar yra labai aktuali (Brinsden, 2009).
Bėgant metams, tobulėjo ir pagalbinio apvaisinimo metodai. Iš pat pradžių, vyro sperma į moters gimdą buvo sušvirkščiama be jokio paruošimo, kas sukeldavo gimdos spazmus ir įvairias infekcijas (Brinsden, 2009). Dėl šios priežasties vėliau pradėta atlikinėti specialias spermos paruošimo procedūras, kurių metu pašalinami infekcijų sukėlėjai, antigeniniai baltymai, leukocitai, nesubrendusios arba nemobilios lytinės ląstelės. Siejant su tuo, spermos kokybė gerėjo, todėl ir galutinis rezultatas, gebėjimas apvaisinti kiaušialąstę, tapo efektyvesnis. Tuo pačiu, pagalbinis apvaisinimas tapo saugesne ir mažiau skausminga procedūra.
Šiuo metu taikomi keli pagalbinio apvaisinimo būdai. Taikoma intervencija pasirenkama atsižvelgiant į diagnozę ir poreikį. Pagalbinis apvaisinimas gali vykti moters kūne (in vivo) arba mėgintuvėlyje (in vitro). Vieni populiariausių metodų, kurie dažniausiai atliekami ir Lietuvoje, yra intrauterininė inseminacija (IUI), intracitoplazminė spermatozoido injekcija į kiaušialąstę (ICSI) bei apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF). Intrauterininė inseminacija (IUI) – tai metodas, kuomet į gimdą suleidžiama specialiai paruošta vyro sperma. Tokiu būdu apvaisinimas vyksta moters kūne. Tai yra laikoma paprasčiausia ir natūraliausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Taip pat IUI laikomas tinkamiausiu pirmo pasirinkimo gydymu, prieš pradedant sudėtingesnes ir brangesnes pagalbinio apvaisinimo procedūras su nevaisingumu susiduriantiems pacientams (Ombelet, Robays, 2015). Kita procedūra - intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI) – tai metodas, kurio metu spermatozoidas mikroskopo pagalba yra įvedamas į kiaušialąstę. Pastarasis metodas dažnai taikomas esant prastai spermos kokybei ar sunkaus laipsnio nevaisingumui. IVF arba pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje - tai metodas, kai iš moters kūno, po stimuliacijos vaistais, surinktos kiaušialąstės yra sujungiamos su laboratorijoje išgrynintais vyro spermatozoidais. Šiuo būdu embrionai išauginami inkubatoriuje ir perkeliami į gimdą arba gali būti užsaldomi. Be šių intervencijų, klinikose atliekamos ir kitos procedūros, tokios kaip spermatozoidų aspiracija (TESA), spermograma, gametų intrafalopinis perkėlimas (GIFT), blastocistų auginimas ir patalpinimas bei perteklinių embrionų ar spermos užšaldymas (Northway medicinos centras, 2021).
Išnagrinėjus mokslinę literatūrą apie pagalbinio apvaisinimo atsiradimą, matoma, jog pirmosios idėjos kilo labai senai. Ir nors pagalbinis apvaisinimas su gyvūnas taikomas taip pat gan ilgą laiką, sėkmingai panaudoti šį metodą su žmonėmis pavyko ne taip ir seniai - prieš 40 metų. Per šiuos metus įvyko spartus gydymo procedūrų tobulėjimas, kas lėmė saugesnes, ne tokias skausmingas ir, žinoma, efektyvesnes procedūras. Būtent todėl dabar turime didelį metodų
14 pasirinkimą, kurie yra individualizuotai taikomi kiekvienam pacientui ir plačiai paplitę visame pasaulyje.
2.2 Psichologinė nevaisingumo ir jo gydymo reikšmė
Literatūroje išskiriama sąsaja tarp nevaisingumo ir įvairių psichologinių problemų. Teigiama, jog negalėjimas pastoti gali būti psichologinių sunkumų priežastis, tačiau taip pat ir psichologinės problemos, pvz., patiriamas stresas, gali lemti nevaisingumą ar sunkesnį pastojimą. Nevaisingumo gydymas pagalbinio apvaisinimo būdu taip pat gali turėti tam tikrų psichologinių pasekmių. Tad šiame poskyryje bus susitelkiama į svarbiausius pagalbinio apvaisinimo patirties aspektus ir reikšmę moterų emocinei sveikatai.
Mokslininkai pagalbinį apvaisinimą, ypač IVF (apvaisinimą mėgintuvėlyje), apibrėžia kaip daugiareikšmį stresorių: pirmiausia, pats gydymo procesas sukelia stresą ir nerimą, o rezultato laukimas apibūdinamas kaip veiksnys, galintis paskatinti depresijos atsiradimą (Dunkel-Schetter ir Lobel, 1991). Labai dažnai ne pats nevaisingumas, o būtent gydymo procesas gali kelti daugiau streso ir kančių: pavyzdžiui, mokslininkas Greil su kolegomis (2011) atliktame tyrime išskiria, jog daugiausiai streso moterims sukėlė išlaidos nevaisingumui gydyti bei didelis atliekamų medicininių procedūrų skaičius. Dauguma pacienčių, bandančių pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu, teigė, jog šis aspektas sukėlė stresą ne dėl atliekamų intervencijų ar pojūčių, procedūrų metu, o dėl galutinio rezultato baigties. Apie tai kalba autorius Verhaak, (2007), kuris atlikęs sisteminę literatūros apžvalgą išsiaiškino, jog moterims, sėkmingai pastojus IVF būdu, negatyvios emocijos, tokios kaip nerimas ar stresas, greitai susilpnėjo. Tai rodo, jog moterims neretai baimę kelia galimas nesėkmingas rezultatas. Autorius Schmidt (2009) teigia, jog nevaisingumo įveikimas sumažino baimės, nerimo ir depresijos simptomus. Kalbant apie stresą, nevaisingumas jį sukelia ne tik moterims, bet ir vyrams, tačiau pažymima, jog moterys tai išgyvena stipriau: tyrimai rodo, jog moterys yra labiau įsitraukusios ir norinčios gydytis, tačiau po nesėkmingo gydymo, depresijos simptomai ir nerimo išreikštumas taip pat didesni moterų tarpe (Greil ir kt., 2014). Didesnis moterų streso patyrimas yra aiškinamas tuo, jog ir kasdienybėje moterys yra linkusios labiau jausti stresą nei vyrai (Edelmann ir Connolly 1998). Nors moksliniuose tyrimuose daugiau priežasčių apie didesnį moterų patiriamą stresą neišskiriama, galima numanyti, jog jos susijusios su asmeniniu savęs vertinimu bei atliekamomis intervencijomis: kadangi viskas vyksta moters kūne, dažniausiai nepastojimo priežastis moterys prisiima sau. Tuo pačiu, pagalbinio apvaisinimo procedūros taip pat daugiausiai atliekama moterims, todėl net jei ir mediciniškai nustatyta nepastojimo priežastis yra dėl vyro sveikatos sutrikimų, visas atliekamas intervencijas reikia ištverti moterims.
Panašius aspektus siekė įvertinti ir mokslininkė Prasad su kolegomis (2018), kuri tyrė su nevaisingumu susijusį moterų stresą, kuomet buvo atliekamos pagalbinio apvaisinimo procedūros.
15 Buvo atliktas kiekybinis tyrimas. Jame dalyvavo 186 moterys, kurios negalėjo pastoti dvejus metus, o pagalbinio apvaisinimą IVF metodu bandė pirmą kartą. Paaiškėjo, jog net 80 proc. tyrimo dalyvių jautė padidėjusį stresą, kuris kai kuriais atvejais buvo toks didelis, jog turėjo įtakos ir kitų ligų atsiradimui. Daugelis moterų paminėjo jautusios emocinius pokyčius: padidėjusį nepakantumą, nerimą, jautrumą, pyktį ir įtampą, o ypač - depresiškumą. Iš tiesų, depresiškumas išskiriamas kaip dažniausiai pasireiškianti emocinė būsena nevaisingoms moterims, taikant pagalbinio apvaisinimo gydymą (Prasad ir kt., 2017). Šios moterys jautė negatyvius jausmus ir sielvartą: buvo išgyvenama simbolinė nėštumo, gimdymo, tėvystės ir su tuo susijusių gyvenimo sričių netektis. Mokslinėje literatūroje teigiama, jog moterys, kurioms buvo taikomas gydymas IVF metodu, labai dažnai patyrė depresijos simptomus: viename tyrime daugiau nei pusė moterų juto lengvus depresijos simptomus, o 19 proc. tyrimo dalyvių pasireiškė vidutinio ar sunkaus laipsnio depresijos simptomai (Cousineau ir Domar, 2007).
Nevaisingumas apima ir požiūrio į save bei aplinką pakitimą. Autorė Cunha su kolegomis (2016) atliko kiekybinį tyrimą, kuriame dalyvavo 326 poros, susidūrusios su nevaisingumu. Mokslininkė išsiaiškino, jog negalėdami susilaukti vaikų, žmonės, o ypač moterys, buvo labiau linkę kritiškai vertinti save ir socialiai izoliuotis nuo aplinkos. Mokslininkas Langhera su kolegomis (2019) atliko kokybinį tyrimą, kuriame dalyvavo 19 moterų, susidūrusių su nevaisingumu ir bandančių pastoti IVF būdu. Autorius padarė išvadą, jog nevaisingumas pakeitė tiek moterų, tiek vyrų požiūrį į save: negalėdamos susilaukti vaikų moterys jautėsi nepakankamai moteriškos, o vyrai – nepakankamai vyriški. Apie požiūrio į save ir aplinką kaitą kalbėjo ir autorius Schmidt (2009). Jis, atlikęs sisteminę literatūros apžvalgą, teigė jog negalėjimas susilaukti vaikų poroms kėlė įtampą tarpusavio santykiuose, mažėjo savęs vertinimas ir gyvenimo prasmės suvokimas. Tuo pačiu, tyrimuose buvo pastebėtas ženklus būsenos pakitimas: nepavykus pastoti, moterys, kurioms buvo taikytas IVF, teigė jutusios depresijos, nerimo, pykčio ir noro atriboti save nuo išorinio pasaulio jausmus (Cousineau ir Domar, 2007). Tam pritaria ir kita autorė, atlikusi kokybinį tyrimą, teigdama, jog negalėjusios pastoti tyrimo dalyvės juto kaltės ir gėdos jausmus, mažėjo jų savivertė (Yao ir kt., 2017). Kalbant apie pokyčius, svarbią mintį išskyrė autorius Greil su kolegomis (2014) nevaisingumo gydymą apibūdino kaip veiksnį, kuris apima paciento gyvenimą kaip visumą ir turėtų būti prioritetizuojamas. Tai gali lemti labai didelį kasdienybės ir visų veiklų pasikeitimą. Todėl, kaip matoma, nevaisingumas ir jo gydymas apima labai platų spektrą įvairių aspektų paciento gyvenime: neigiamai paveikia pasitenkinimą gyvenimu, bendrą gerovę bei įvairių gyvenimo veiklų planavimą.
Autorė Ying su kolegomis (2015) atliko kokybinį tyrimą, kuriame siekė ištirti Kinijos gyventojų bandymų pastoti IVF (apvaisinimo mėgintuvėlyje) būdu patirtį ir jų suvokimą apie gydymo procesą. Tyrime dalyvavusios moterys teigė patyrusios stiprų emocinį skausmą ir
16 psichologines kančias, kurie sukėlė miego sutrikimus, frustraciją, nusivylimą bei nerimą. Iš tiesų, tyrimo metu, nevaisingumo gydymas IVF (apvaisinimu mėgintuvėlyje) metodu buvo prilygintas laipiojimui po kalnus, kuriuose kiekviename žingsnyje vyravo didelė baimė ir artėjančios mirties jausmas. Tai rodo, jog tyrime dalyvavusios moterys buvo itin stipriai emociškai paveiktos. Be nuolatinių negatyvių jausmų, poros išskyrė ir kitus svarbius aspektus, susijusius tiek su bandymų pastoti, tiek su gydymo procesu. Vienas iš jų - „skubėjimo“ jausmas. Tyrimo dalyviai teigė, jog nuolat gyveno skubėjimo režime, tiek dėl noro greičiau pastoti, tiek dėl aplinkinių spaudimo, tiek dėl savo amžiaus ir noro tapti tėvais. Būtent todėl žinia apie neigiamus intervencijos rezultatus bandant pastoti IVF būdu, tyrimo dalyviams buvo frustraciją ir skausmą keliantis nusivylimas – dėl šios priežasties poros net ir po ilgo laiko nenorėjo prisiminti šios patirties bei vengė apie tai kalbėti. Tuo pačiu, gydymo procesas turėjo įtakos porų, o ypač moterų, kasdienybei. Dėl dažnų apsilankymų pas gydytojus, vaistų, injekcijų bei nuolatinio savęs stebėjimo, kasdienė rutina tapo išbalansuota. Tai palietė ne tik mėgstamą veiklą, tačiau ir darbą: moterys stipriai sumažino savo darbo krūvį arba išvis išėjo iš darbo tam, kad galėtų visapusiškai įsitraukti į gydymo procesą.
Nevaisingas poras ir jų bandymus pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu tyrė autorius Daniluk (2001). Buvo atliktas longitudinis, 3 metus trukęs, kokybinis tyrimas, kuriame dalyvavo 37 poros. Iš viso porai buvo skirti keturi susitikimai, partneriai buvo apklausiami vienu metu, užduodant vieną pagrindinį klausimą. Autorius siekė išsiaiškinti, kokia yra nevaisingumo reikšmė ir su kokiais psichologiniais aspektais tai siejasi. Tyrimo metu atsiskleidė, jog poros, patyrusios nesėkmę po pirmojo bandymo pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu, nors jautė baimę, tačiau tol, kol dar turėjo vilties rasti sprendimą nevaisingumui gydyti, gebėjo išsaugoti „tėvystės tapatumą“. Tai reiškia, jog poros save priskyrė prie tų asmenų, kurie planavo nėštumą ir būsimą tėvystę. Vėliau, supratus, jog palikuonių susilaukti nepavyks, poros susidūrė su tapatumo „perkonstravimo“ užduotimi, kuomet turėjo iš naujo suvokti save, savo gyvenimą, susitaikyti su mintimi apie gyvenimą be biologinių vaikų. Autorius pabrėžia, jog tyrimo dalyviams šis procesas buvo ilgas, trikdantis ir skausmingas, tuo pačiu vyravo padidėjęs pyktis bei savivertės sumažėjimas, lyginant save su kitomis, vaisingomis, poromis. Tyrimo metu išryškėjo ir tai, jog geresnis prisitaikymas prie esamos situacijos buvo būdingas tiems asmenims, kurie savo gyvenime turėjo kitų prasmingų tikslų, matė save kaip vertingą asmenį, o ne tik žmogų, auginantį vaikus (Daniluk, 2001). Tai paantrina ir kitų autorių atliktas kiekybinis tyrimas, kuriame dalyvavo 193 moterys. Jo metu išsiaiškinta, jog tyrimo dalyvės, kurios nebuvo užsibrėžusios daug papildomų tikslų gyvenime, dėl negalėjimo pastoti juto tuštumą, didesnį nerimą bei tikslo stokos jausmą (Neter ir Goren, 2017). Mokslinių tyrimų duomenys rodo, jog nevaisingumas ir nesėkmingas jo gydymas apima itin platų problemų spektrą, kurių sprendimai reikalauja daug psichologinės stiprybės ir laiko, siekiant susitaikyti su esama situacija, bei suformuoti naują savo kaip asmens, negalinčio susilaukti vaikų tapatumą.
17 Svarbias įžvalgas pateikė ir autorius Greil (2002) išskirdamas, jog nevaisingumo gydymas yra susijęs su šiais aspektais: kontrolės praradimo jausmu, sutrikusiu nevaisingų moterų savo kūno suvokimu bei moterų tapatumo praradimo jausmu. Būtent dėl šių veiksnių moterys dažniau kreipėsi į specialistus nevaisingumo gydymui. Tačiau kartu kilo ir antrinių problemų, kurias autorius apibūdino kaip paradoksą. Pirmiausia, norėdamos kontroliuoti gyvenimą ir pasiryžusios gydytis, moterys netenka dar daugiau kontrolės, kadangi jos negali turėti įtakos medicininėms procedūroms. Antra, prarastas tapatumo jausmas verčia moteris kreiptis į specialistus, nes jos pradeda save traktuoti kaip „nesveiką“ asmenį. Galiausiai, pakitęs savęs matymas skatina gydyti kūną įvairiomis pagalbinio apvaisinimo intervencijomis taip bandant susigrąžinti jo vientisumo jausmą. Tai rodo, jog noras keisti vienus aspektus lemia ir kitų problemų atsiradimą. Tuo pačiu, minėtos idėjos patvirtina, kad negalėjimas susilaukti palikuonių ir problemos gydymas gali lemti ne tik su tėvyste susijusių, bet ir kitų gilių psichologinių problemų atsiradimą.
Kalbant apie gydymo aspektus, svarbu įsigilinti ir į pacientų pasitenkinimą gydymu. Literatūroje šiuo klausimu vyrauja kontraversiška nuomonė. Viename iš mokslinių tyrimų (buvo atliktas kiekybinis tyrimas, kuriame dalyvavo 230 sėkmingai pastojusių moterų) atsiskleidė, jog pasitenkinimas gydymo procesu buvo gana mažas: pacientės skundėsi nepakankamu gydymo tęstinumu bei pabrėžė emocines ir finansines gydymo išlaidas (Redshaw ir kt., 2006). Mokslininkas tuo pačiu kalbėjo ir apie prastus santykius tarp paciento ir sveikatos priežiūros specialistų: moterys norėjo būti tinkamai informuotos apie gydymo procesą, sulaukti paramos ir rūpesčio iš personalo, o to negavusios jautėsi nesaugios bei negalėjo pilnai pasitikėti medicinos personalu. Autorius Greil (2014) teigia, jog vis tobulėjančios technologijos taip pat gali turėti neigiamos įtakos pasitenkinimui gydymu, kadangi tokiu atveju pacientai turi didesnius lūkesčius, tampa optimistiškesni bei labiau tiki gydymo sėkme, o to nepasiekę – stipriai nusivilia. Kituose šaltiniuose teigiama, jog pacientai buvo patenkinti gautu gydymu: pacientės suprato, jog visas gydymo procesas buvo individualizuotas, jautė paramą bei palaikymą iš specialistų pusės ir, svarbiausia, suvokė, kad nusprendusios gydytis padarė viską, kas įmanoma savo tikslui pasiekti (Hemminki ir kt., 2001). Dar vienas veiksnys, kuris gali turėti įtakos moterų būsenai gydymo laikotarpiu yra išsilavinimas: autoriaus Prasad su kolegomis (2017) atliktas kiekybinis tyrimas parodė, jog žemesnio išsilavinimo moterims reikia daugiau psichologinės paramos (pvz., konsultacijų, terapijos), kad įveiktų nevaisingumo sukeltą stresą. Tai paaiškinama tuo, jog žemesnį išsilavinimą turinčioms moterims profesijos pasirinkimas yra ribotas, tuo tartu tapimas mama tampa svarbiausiu savęs realizavimo aspektu. Tuo pačiu, literatūroje rašoma, jog žemesnio išslavinimo moterys sunkiau toleruoja gydymo procesą, kadangi joms gali būti sunkiau suprasti atliekamas procedūras (Fisher ir kt., 2009).
18 Apie pagalbinio apvaisinimo patirtį domėjosi ir autorius Hammarberg su kolegomis (2001) atliktame kiekybiniame tyrime. Mokslininkai apklausė 229 moteris, praėjus 2-3 metams po nevaisingumo gydymo IVF būdu. Dalis tyrimo dalyvių susilaukė vaikų, o kita dalis – ne, todėl tyrimo metu buvo galima palyginti šias dvi tiriamųjų grupes. Paaiškėjo, jog moterys, kurioms nepavyko susilaukti vaikų buvo kritiškesnės gydymo įstaigai ir savo patirtį vertino labiau neigiamai nei tos, kurių gydymas buvo sėkmingas. Tačiau šios moterys nesigailėjo bandžiusios IVF gydymo metodą, kadangi tai leido suprasti, jog jos padarė viską siekiant tikslo, net jei ir nepavyko susilaukti palikuonių. Autorių darbe atsiskleidė ir kitų svarbių aspektų: abi tiriamųjų grupės, prisiminusios patirtį, įvardijo, jog pagalbinis apvaisinimas buvo didelį stresą kelianti patirtis dėl atliekamų procedūrų, jų sėkmingumo, o labiausiai pergyvenama buvo laukiant teigiamo nėštumo testo rezultato.
Išnagrinėjus mokslinius straipsnius apie nevaisingumo ir jo gydymo psichologinę reikšmę moterims, matoma, jog šie veiksniai stipriai paliečia moterų gyvenimą ir paveikia emocinę būseną.. Pirmiausiai, pagalbinis apvaisinimas yra apibūdinamas kaip didelis stresorius: įvairios procedūros ir rezultatų laukimas kelia vidinę įtampą bei nerimą. Tuo pačiu, gydymo metu gali būti jaučiamas visas spektras negatyvių jausmų, tarp kurių vyrauja nusivylimas, nepakantumas, jautrumas, pyktis ar net depresijos simptomai. Nuolatinės nesėkmės bandant pastoti verčia poras socialiai izoliuotis ir vengti žmonių, vietų ar pokalbių temų apie vaikus. Iš tiesų, negalėdamos pastoti poros, o ypač moterys, gali tapti labai kritiškos sau, laikyti save menkavertėmis . Nors literatūroje atsiskleidžia kontraversiška nuomonė apie pasitenkinimą gydymu, visgi poroms, net ir praėjus laikui po bandymų pastoti, neretai būdingas nenoras prisiminti buvusios patirties ir vengimas apie tai kalbėti. Literatūroje išryškėjo ir dar viena svarbi mintis – negalėdami susilaukti vaikų, partneriai turi priimti savo tapatumo pasikeitimą ir priimti save kaip asmenis, neturinčius biologinių vaikų. Taigi, kaip matoma, nevaisingumas ir pagalbinis apvaisinimas gali stipriai ir negatyviai paveikti moterų emocinę būseną.
2.3 Prisitaikymas prie nevaisingumo ir nesėkmingo gydymo
Nors medicina nuolat tobulėja, tyrimai tikslėja, o gydymas tampa lengvesnis ir vis prieinamesnis, visgi pasitaiko atvejų, kuomet susilaukti vaikų, net ir pasitelkiant pačias naujausias technologijas, nepavyksta. Neretai poros, bandydamos pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu, pasiryžta ne vienai, o kelioms procedūroms tam, kad pasiektų tikslą. Būtent todėl partneriai patirdami nuolatines nesėkmes yra priversti susimąstyti apie gydymo nutraukimą ir gyvenimą be biologinių vaikų. Šiame skyrelyje bus apžvelgiami straipsniai, kuriuose tirtas prisitaikymas prie nevaisingumo ir nesėkmingo gydymo.
19 Moksliniuose straipsniuose aptariama, ką reiškia nutraukti bandymus susilaukti vaikų. Šis aspektas apima ne tik sprendimo priėmimą, tačiau ir kitus svarbius aspektus. Atlikti tyrimai rodo, jog dažniausios priežastys, kodėl žmonės nutraukė bandymus pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu, buvo nepakeliamas emocinis sunkumas, finansai arba gydytojų rekomendacijos. Visgi labiausiai pabrėžiamas psichologinės įtampos ir kančios jautimas (Cousineau ir Domar, 2007). Autoriaus Wirtberg su kolegomis (2006) atliktame kokybiniame tyrime, kuriame dalyvavo 14 moterų, išskirta, jog buvo sunku atskirti ribą, tarp mėgavimosi seksualiniu gyvenimu ir „vaiko gaminimo“, todėl šis aspektas labai vargino ir neigiamai veikė poros santykius. Visgi nutraukus gydymą, gali būti sunku suvokti save kaip asmenį, kuris niekada neturės biologinių vaikų, priimti gyvenimo pokyčius (pvz., atrasti naujus hobius, nuspręsti mokytis naujų įgūdžių ar gilinti jau turimas žinias, taip pat poroms kartais teko išgyventi skyrybas) bei išsikelti naują gyvenimo tikslą. Tačiau tuo pačiu bandymų pastoti nutraukimas kai kurioms poroms atnešė ir palengvėjimo jausmą: vaikų tematika pokalbiuose pamažu išnyko, poros nustojo gyventi „pagal kalendorių“ nuolat sekant vaisingas dienas, atėjo suvokimas, jog žmonės nebegali savęs gailėti dėl negalėjimo pastoti, o tai jiems padėjo iš naujo atrasti save. Tyrime paaiškėjo, jog žmonės, negalintys turėti biologinių vaikų, siekė „kažkuo“ rūpintis – daugelis rūpinosi artimųjų vaikais, kiti dėmesį skyrė naminiams gyvūnams. Tuo pačiu išryškėjo, jog nevaisingos šeimos labiau siekė keliauti ir mokytis (Wirtberg ir kt., 2006).
Kalbant apie prisitaikymą prie nevaisingumo ir nesėkmingų gydymo bandymų, mokslinėje literatūroje pažymima, jog tai – tęstinis ir ilgas procesas (Smorti ir Smorti, 2012). Mokslininkai teigia, jog pirmiausia buvo bandoma susitelkti ties gydymo procesu, aktyviai įsitraukiant ir darant viską, kas reikalinga tikslo siekimui, o vėliau pasirinkta kognityvinė įveikos strategija, kada keliami nauji gyvenimo tikslai, keičiamas požiūris į esamą situaciją ir nevaisingumui suteikiama tam tikra nauja prasmė (Folkman, 1984; Verhaak ir kt., 2007). Autorius Schmidt su kolegomis (2005) teigė, jog pažvelgimas į nevaisingumą kitomis akimis ir naujos prasmės jam suteikimas padėjo greičiau susitaikyti ir priimti negalėjimo susilaukti vaikų faktą. Tas pats autorius, tačiau jau kitame straipsnyje, teigia, jog tinkami problemos įveikos būdai, nevengiant ir nebandant pabėgti nuo esamos situacijos buvo susiję su mažesniu stresu, geresne adaptacija, psichine ir fizine gerove (Schmidt, 2009).
Šia tema domėjosi ir autorius Verhaak su kolegomis (2007): mokslininkai tyrė, kaip moterys linkusios emociškai prisitaikyti prie savo nevaisingumo problemų ir gydymo. Buvo atliktas kiekybinis tyrimas ir jis truko ilgą laiką - 25 metus. Jo metu moterys buvo tiriamos keletą kartų: prieš pradedant gydymą, per pirmą gydymo ciklą, po visų gydymo ciklų bei nutraukus gydymą. Gauti rezultatai buvo lyginami tarpusavyje. Buvo išsiaiškinta, jog pats gydymo metodas nesukėlė ilgalaikių emocinių problemų: labiausiai viso gydymo metu buvo pergyvenama dėl procedūrų ir rezultato sėkmingumo. Kalbant apie emocinę būklę, dauguma moterų tinkamai prisitaikė prie
20 susiklosčiusios situacijos, gydymo ir netgi nesėkmingų bandymų pastoti IVF būdu. Tačiau autoriai atkreipia dėmesį, jog tam tikrais atvejais, moterims, kurios nėra psichologiškai atsparios gydymo nesėkmėms, būdinga didelė depresijos rizika bei būtina parama iš aplinkinių. Tuo pačiu, autoriai išskyrė, jog dar viena priežastis, sunkinanti prisitaikymą šioje situacijoje, buvo didelis gydymo galimybių pasirinkimas: tokiu atveju moterys norėjo išbandyti visus būdus siekiant pastojimo, taip vengiant priimti faktą apie gyvenimą be biologinių vaikų (Verhaak ir kt., 2007).
Išnagrinėjus straipsnius apie prisitaikymą prie nevaisingumo ir nesėkmingo gydymo, išryškėjo tai, kad nuolatinis susidūrimas su nesėkmėmis kelia psichologinę įtampą, kančią, frustraciją, gali sutrikdyti seksualinį gyvenimą, kadangi sunku atskirti ribą tarp malonumo ir bandymų pastoti. Visgi yra pabrėžiama, jog tikėtinai sunkiausias yra gydymo laikotarpis. Nutraukus bandymus pastoti yra aptariamos dvi šio proceso pusės: palengvėjimas ir nauji kylantys sunkumai. Kalbant apie palengvėjimą, literatūroje pabrėžiamas nurimimas, gyvenimas nebeskaičiuojant vaisingų ir nevaisingų dienų, gailesčio sau sumažėjimas. Kitais atvejais, gali pasireikšti sunkumas suvokti ir priimti save kaip asmenį, kuris negali susilaukti vaikų. Visgi, straipsniuose pabrėžiama, jog svarbu atrasti tinkamą įveikos strategiją, kuri padėtų greičiau ir lengviau susitaikyti su nevaisingumu ir jo pasekmėmis.
2.4 Ilgalaikės nevaisingumo ir jo gydymo pasekmės
Kadangi negalėjimas susilaukti vaikų yra visą gyvenimą veikiantis aspektas, o gydymas pagalbinio apvaisinimo būdu taip pat ne visada būna lengvas ar sėkmingas, svarbu suprasti, jog tai gali turėti tam tikrų pasekmių tolimesniame gyvenime. Šiame poskyryje bus analizuojama literatūra, kurioje kalbama, kokią įtaką nevaisingumo diagnozė ir pagalbinio apvaisinimo bandymai gali turėti ilgalaikėje perspektyvoje.
Autorius Sundby su kolegomis (2007) atliko kiekybinį tyrimą apie pagalbinio apvaisinimo (IVF metodu) įtaką tolimesniam moterų gyvenimui. Tyrime dalyvavo 66 moterys, kurios bandė pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu prieš 10 metų nuo tyrimo pradžios. Paaiškėjo, jog buvusi patirtis dviem trečdaliams tyrimo dalyvių buvo daugiausiai streso sukeliantis epizodas gyvenime, apie kurį net ir po ilgo laiko tarpo moterys nenorėjo kalbėti su artimaisiais ir pažįstamais. Negalėjimas pastoti moterims kėlė depresiją, sielvartą, gana dažnai jos jautėsi prislėgtos, liūdnos, nepilnavertės, taip pat kilo įvairių seksualinių problemų. Kadangi buvo atliktas longitudinis tyrimas, po 10 metų apie pusė tyrime dalyvavusių moterų teigė, jog buvusios pagalbinio apvaisinimo procedūros jau buvo emociškai paleistos: moterys rado būdą kaip susidoroti su kylančiais sunkumais ir slegiančiais jausmais, išsikėlė naujų tikslų bei aktyviai jų siekė. Kita pusė vis dar jautė nevaisingumo ir pagalbinio apvaisinimo pasekmes, nors ir susilaukė biologinių palikuonių. Panaši mintis aptariama ir kitame tyrime, kuriame teigiama, jog nors moterims ir pavyksta susitaikyti su
21 tuo, kad negali susilaukti vaikų, visgi neretai išryškėja, jog nevaisingumas šioms moterims išlieka viena iš aktualiausių temų net ir daugelį metų po gydymo nutraukimo (Schmidt, 2009).
Apie ilgalaikes pasekmes kalba ir mokslininkas Wirtberg su kolegomis (2009). Jie atliko kokybinį tyrimą, siekdami išsiaiškinti, kokie yra ilgalaikiai nevaisingumo padariniai: buvo tirtos moterys, kurios baigė nevaisingumo gydymą prieš 20 metų. Šiame tyrime išryškėjo, jog vaikų neturėjimas smarkiai pasijuto vyresniame amžiuje: staiga socialinis gyvenimas vėl ėmė suktis apie vaikus, kadangi daugelis draugų tapo seneliais. Tai moterims buvo ne tik skausminga, tačiau kartu tarsi privertė izoliuotis nuo socialinio gyvenimo, ypač vengiant lankytis įvairiose šventėse, kuriose visas dėmesys buvo skiriamas anūkų poreikiams. Tyrimo dalyvės pabrėžė, jog draugų tapimas seneliais privertė jas prisiminti laikotarpį, kuomet tie patys draugai tapo tėvais – tai lyg ta pati pasikartojanti istorija, tik vykstanti 20 metų vėliau. Autoriaus Mann (2014) atliktame kokybiniame tyrime atsiskleidė, jog negalėdami susilaukti vaikų tyrimo dalyviai neretai jautė pavydą draugams ar artimiesiems, kurie turi vaikų – tai gali ne tik trikdyti tarpusavio santykius, bet ir skatinti dar didesnę izoliaciją.
Apie ilgalaikes pasekmes kalba ir autorė Gameiro su kolegomis (2016). Jie atliko kiekybinį tyrimą, kuriame dalyvavo 348 moterys ir siekė sužinoti, kokios įtakos nevaisingumo gydymas IVF metodu turėjo moterų psichinei būklei po daugelio metų. Rezultatai parodė, jog 63 proc. tyrime dalyvavusių moterų gerai prisitaikė prie nevaisingumo ir gydymo patirties, 37 proc. moterų padidėjo nerimo ir depresijos simptomai, atsirado didelis bejėgiškumas, o vienai iš dešimties moterų pasireiškė sunkūs psichinės sveikatos sutrikimai. Autorė psichikos sveikatos sutrikimų pasireiškimą aiškina individualiu kiekvienos moters atsparumo lygmeniu bei psichosocialiniais rodikliais, tokiais kaip gydymo sėkmingumas, pasitenkinimas santykiais su partneriu ir tinkama aplinkos parama. Šie aspektai, kartu su neišpildytu noru turėti vaikų, yra pagrindiniai rizikos veiksniai psichikos sutrikimui atsirasti, todėl nuo pat gydymo pradžios į tai turi būti atkreipiamas dėmesys, o esant poreikiui, turėtų būti suteikiama pagalba.
Kalbant apie ilgalaikes pasekmes, svarbu atkreipti dėmesį ir į tuos mokslinius tyrimus, kuriuose lygina sėkmingus ir nesėkmingus gydymo atvejus. Autorė Johansson su kolegomis (2010) atliko kiekybinį tyrimą, kuriame siekė palyginti sėkmingus ir nesėkmingus bandymus pastoti IVF būdu tarp vyrų, moterų ir kontrolinės grupės. Iš viso dalyvavo 563 asmenys: 26 vyrai ir 37 moterys, kuriems nepavyko pastoti IVF būdu, 135 vyrai ir 154 moterys, kuriems vaikų susilaukti pavyko ir 93 vyrai bei 118 moterys buvo priskirti kontrolinei grupei. Buvo išsiaiškinta, jog tiek vyrų, tiek moterų, kuriems nepavyko susilaukti vaikų pasitenkinimas gyvenimu buvo mažesnis. Moterų, kurių gydymas buvo nesėkmingas, parodė didesnius nerimo ir depresijos išreikštumo balus, daugiau vartojo alkoholį, skausmą malšinančius ar migdomuosius vaistus bei labiau rūkė. Panašūs rezultatai atsiskleidė ir mokslininkų Weaver su kolegomis (1997) atliktame kiekybiniame tyrime, kuriame
22 taip pat buvo lyginama sėkmingai ir nesėkmingai pastojusių moterų IVF metodu patirtis. Moterų, kurių gydymas buvo nesėkmingas, emocinis distresas bei depresiškumas buvo labiau išreikšti, be to, jos savo gyvenimą apibūdino mažiau pozityviais žodžiais nei tos moterys, kurios pastojo sėkmingai. Autorė Seok su kolegomis (2000) atlikusi kiekybinį tyrimą išsiaiškino, jog palyginus moterų būseną po IVF procedūros, nerimo, depresijos ir streso pasireiškimas buvo didesnis moterų, kurių gydymas buvo nesėkmingas, tarpe.
Išnagrinėjus mokslinę literatūrą apie ilgalaikes nevaisingumo ir pagalbinio apvaisinimo pasekmes, išryškėjo du prieštaringi aspektai. Dalis moterų puikiai susitaikė su esama situacija, susitvarkė su kilusiais jausmais, iš naujo atrado save ir išsikėlė kitus prasmingus tikslus gyvenime. Tačiau kita dalis teigė, jog šie aspektai buvo jaučiami iki šiol, pasireiškė padidėjęs depresiškumas ir nerimas, bejėgiškumas ar net rimti psichikos sveikatos sutrikimai. Tuo pačiu, matymas, kaip draugai, kurie anksčiau tapo tėvais, vėliau tapo seneliais, kėlė pavydą bei skatino socialiai izoliuotis nuo tokių asmenų. Taigi, literatūroje pateikiama dviprasmiška nuomonė šia tema, kas paaiškinama skirtingu kiekvienos moters atsparumo lygiu.
2.5 Nevaisingumo reikšmė šeimos gyvenime
Nevaisingumas ir jo gydymas yra stresoriai, kurie gali kelti didelę psichologinę įtampą tarp partnerių. Tai yra iššūkis porai, kuomet susiduriama su tuo, jog šeimos kūrimas nėra toks lengvas kaip tikėtasi, o partneriai vaikšto ties plona riba, nes gyvena būsimos tėvystės laukimu (Greil, 2014). Vienas iš su negalėjimu pastoti porai svarbių aspektų yra tai, kaip partneriai moka valdyti patį nevaisingumą ir jo gydymą būdami kartu, kiekvienas atskirai ir skirtingose socialinėse srityse (Schmidt, 2009). Šiame poskyryje bus aptarta, kaip negalėjimas pastoti ir nevaisingumo gydymas atsiliepia tarpusavio santykiams, kokius iššūkius kelia bei kas padeda partneriams įveikti kilusius sunkumus.
Mokslinėje literatūroje nemažai kalbama, jog negalėjimas susilaukti vaikų turi įtakos sutuoktinių gyvenimui. Nevaisingumo ir jo gydymo patyrimas gali stipriai atsiliepti tarpusavio santykiams. Literatūroje išskiriama, jog susidūrus su negalėjimu pastoti labiausiai nukentėjo šeimos santykiai: sumažėjo prieraišumo, intymumo, atsidavimo jausmai, kilo sunkumų išlikti drauge ir atvirai dalintis savo jausmais (Prasad ir kt., 2017). Autorė taip pat išskiria, jog partneris nuo pat pradžių turėtų būti aktyvai įtraukiamas į gydymo procesą, nes tai padeda pasidalinti su nevaisingumu susijusia našta. Tuo pačiu, moterys žymiai dažniau susidūrė su skyrybų grėsme, net jei negalėjimo pastoti priežastys kilo iš vyro pusės (Prasad ir kt., 2017). Autorius Sundby su kolegomis (2007) pabrėžia, jog atviras komunikavimas su partneriu yra labai svarbus veiksnys, kuris lemia ne tik geresnį tarpusavio supratimą, bet ir mažina skyrybų riziką. Jų atliktas tyrimas parodė, jog pagalbinis apvaisinimas turėjo įtakos partnerių santykiams: dalis tyrimo dalyvių teigė,
23 jog gydymo procesas turėjo teigiamą efektą tarpusavio santykiams juos sustiprindamas. Tačiau net 70 proc. tyrime dalyvavusių moterų pabrėžė, jog nevaisingumas ir pagalbinis apvaisinimas turėjo negatyvią įtaką partnerių santykių dinamikai: gana ilgą laiką pokalbiuose vyravo tik vaikų ir nėštumo tematika, taip pat moterys jautė, jog jos deda žymiai daugiau pastangų sprendžiant nevaisingumo problemas. Be to, daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių porų išsiskyrė, o dalis kartu tebegyvenančių porų tyrimo metu vis dar jautė nevaisingumo ir nesėkmingų bandymų pastoti pasekmes (Sundby ir kt., 2007).
Literatūroje teigiama, jog negalėjimas pastoti stipriai paveikė ir porų seksualinį gyvenimą. Viename tyrime teigiama, jog poros, susidūrusios su nevaisingumu, užsiimdavo lytiniais santykiais žymiai rečiau nei iki tol, o kiekvienos sueities metu buvo orientuojamasi tik į tikslo pasiekimą (Sundby ir kt., 2007). Tam pritaria ir kitame moksliniame šaltinyje pateikta mintis, jog užsiėmimas lytiniais santykiais griežtai nustatytu laiku turėjo didelę įtaką lytiniam potraukiui ir seksualinei funkcijai, o pats lytinis aktas tapo mechanizuotas, mažinantis artumą ir tuo pačiu dar labiau didinantis patiriamą stresą (Cousineau ir Domar, 2007). Kadangi dėmesys yra sutelkiamas tik į techninę lytinių santykių pusę, neretai yra prarandamas malonumas, mažėja spontaniškumas ir potraukis (Malina ir Pooley, 2017). Kitame moksliniame straipsnyje rašoma, jog moterų seksualinis potraukis, negalint susilaukti vaikų, buvo stipriai sumažėjęs arba išvis dingęs, tuo pačiu pabrėžiant, jog malonumo užsiimant lytiniais santykiais taip pat nebebuvo, o neretais atvejais pasitaikydavo ir seksualinė disfunkcija (Wirtberg ir kt., 2009; Moghadam ir kt., 2015). Iš tiesų, negalėjimas susilaukti vaikų turi stiprias ir ilgalaikes pasekmes intymumui: tyrimo dalyvės teigė, jog net ir po 10 metų jautė negatyvią įtaką seksualiniam gyvenimui (Sundby ir kt., 2007).
Mokslinėje literatūroje užsimenama ir apie meilės tarp partnerių svarbą bandant pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu. Nors poros gydymo metu patyrė daug iššūkių, meilės jausmas tarp partnerių ir geri tarpusavio santykiai padėjo ištverti kylančius sunkumus (Ying ir kt., 2015). Literatūroje pabrėžiami ir kiti veiksniai, kurie yra svarbūs poros psichologinei gerovei, padedantys įveikti problemas ir išsaugoti santuoką, tokie kaip atviras ir nuoširdus bendravimas, jausmų reiškimas, juntama tarpusavio parama, įsitraukimas į gydymo procesą bei atsakomybės pasidalinimas.
Autorius Golombok su kolegomis (1996) atliko kiekybinį tyrimą, kuriame siekė išsiaiškinti, kaip pagalbinis apvaisinimas veikia šeimos funkcionavimą ir vaiko raidą. Autorius siekė palyginti šeimas, kurios pastojo pagalbinio apvaisinimo būdu su šeimomis, kurios vaiką įsivaikino. Iš viso tyrime dalyvavo 342 poros: 227 iš jų pastojo pagalbinio apvaisinimo būdu, o 116 porų įsivaikino. Šios poros buvo lyginamos su kontroline grupe – ja sudarė 120 natūraliai pastojusių moterų. Paaiškėjo, jog moterys, susilaukusios vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu, savo vaikams išreiškė didesnę šilumą, jautė stipresnį emocinį susietumą, daugiau bendravo su vaiku, tuo pačiu jautė
24 mažiau streso auklėdamos vaikus nei moterys, kurios pastojo natūraliai, nepatirdamos pastojimo sunkumų. Kalbant apie santykius su partneriu, mokslininkai Cebert ir kolegos (2019) atliko kiekybinį tyrimą, kuriame dalyvavo 60 porų (30 pastojo IVF būdu, likę 30 – natūraliai). Lyginant tarp dviejų grupių gautus rezultatus, buvo prieita išvados, jog pastojimo metodas neturi įtakos šeimos funkcionavimui – tyrimo dalyvės, pastojusios IVF būdu teigė, jog jų ryšys su vyru nepakito bei nebuvo jaučiama santuokos nutrūkimo rizikos. Šiai minčiai pritaria ir kitų autorių atliktas kiekybinis tyrimas. Šiame tyrime dalyvavo 45 poros, kuri buvo apklausiamam keletą kartų: iškart po pirmojo bandymo pastoti IVF būdu, po 6 mėnesių po procedūrų bei po visų bandytų procedūrų. Tyrime paaiškėjo, jog atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūras ir po jų, santykiai tarp partnerių buvo geri ir stabilūs, tačiau visgi pasitenkinimas santykiais buvo didesnis po paskutiniojo gydymo (Sydsjö ir kt., 2005).
Taigi, išnagrinėjus mokslinę literatūrą apie nevaisingumo ir jo gydymo įtaką šeimos gyvenimui išsiskiria keletas nuomonių: vienuose šaltiniuose teigiama, jog santykiai su partneriu išliko stabilūs ir geri, o kituose minima, kad sunkumų kilo daugelyje sričių. Labiausiai pabrėžiami seksualinio gyvenimo pokyčiai, sumažėjęs lytinis potraukis ar net seksualinė disfunkcija. Tuo pačiu, kalbama ir apie santykių emociniame lygmenyje atšalimą: neretai sumažėja prieraišumas, atsidavimas ir atvirumas. Visgi, literatūroje išskirti keli aspektai, kurie gali padėti išlaikyti gerus santykius su vyru: aktyvus partnerio įsitraukimas į gydymo procesą, atviras komunikavimas apie savo jausmus bei meilės jausmas, kuris padeda išlaikyti poros santykių tvirtumą.
Išanalizavus literatūrą apie pagalbinio apvaisinimo patyrimą, daugiausiai pabrėžiama, jog tai psichologiškai sunkus ir nemažai emocinių problemų sukeliantis įvykis. Pirmiausia, jis yra siejamas su didžiuliu patiriamu stresu, tiek viso gydymo laikotarpiu dėl procedūrų sėkmingumo, tiek laukiant teigiamo nėštumo testo rezultato. Visą procesą dažniausiai lydi nerimas, baimė, vidinė įtampa, frustracija, pyktis, noras izoliuoti save nuo aplinkos bei kiti negatyvūs jausmai. Tuo pačiu gali iškilti kontrolės netekimo išgyvenimai ir tapatumo problemos – partneriai, kurie negali susilaukti biologinių vaikų dažnai sunkiai suvokia save kaip asmenį be vaikų, gali būti sudėtinga iš naujo išsikelti gyvenimo tikslus. Taip pat, nevaisingumas ir jo gydymas paveikia ne tik kiekvieną iš partnerių individualiai, tačiau gali turėti įtakos ir jų tarpusavio santykiams: nededant pastangų į atvirą, nuoširdų bendravimą ar neįsitraukiant į visą gydymo procesą prastėja santykių kokybė, neretai susiduriama su seksualinių santykių sunkumais, galima ir didesnė skyrybų grėsmė. Negalint susilaukti vaikų net ir bandant pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu, to pasekmės jaučiamos ilgalaikėje perspektyvoje: kyla sunkumų susitaikyti su esama padėtimi, neretai su vaikų neturėjimu susiduriama ir po daugelio metų, o tai didina depresijos ar jos simptomų atsiradimo riziką. Nagrinėjant mokslinę literatūrą, pastebėta, jog daugiausiai dėmesio yra skiriama nesėkmingam nevaisingumo gydymui, negalėjimui pastoti ir susilaukti vaikų, tačiau apie sėkmingus atvejus
25 kalbama daug mažiau. Visgi, net ir sėkmingų atvejų metu gali būti susiduriama su įvairiais iššūkiais, problemomis ar intensyviomis emocijomis. Būtent todėl verta atkreipti dėmesį ir į tų moterų atvejus, kurioms pavyko pastoti pagalbinio apvaisinimo būdu ir susilaukti vaikų – taip visą informaciją galima vertinti nešališkai ir labiau suvokti pagalbinį apvaisinimą kaip gydymo būdą.
26
3. METODAI
Fenomeno formulavimas
Dar besimokydama bakalauro studijose pradėjau domėtis motinystės tema. Man buvo įdomu, kas įvyksta tiek moters, tiek visos šeimos gyvenime tą akimirką, kuomet yra sužinoma, jog moteris laukiasi bei kuomet gimsta vaikas. Mane domino ne tik šeimos įpročių ar fiziniai kūno pokyčiai, tačiau ir psichologinė būsena, ryšio su vaiku kūrimo procesas, kokie yra sunkumai, iššūkiai bei kylančių emocijų įvairovė. Todėl jau nuo antro bakalauro kurso pradėjau rašyti darbus apie motinystės patyrimą gimus vaikui bei motinystės tapatumo jausmo formavimąsi. Pasirinkusi atlikti kokybinius tyrimus supratau, jog kontaktas su žmogumi ir prisilietimas prie jo unikalios patirties atskleidžia daug įdomių aspektų, stipriai pagilina patyrimo suvokimą, galima atrasti ypatingų, iš pradžių neužfiksuotų, tačiau labai svarbių patirties detalių.
Pradėjus mokytis magistro studijose ir galvoti apie baigiamojo darbo temą, nesinorėjo paleisti motinystės temos. Norėjau atrasti tokią temą, kuri būtų svarbi ir aktuali visuomenei bei apie kurią turėčiau mažai žinių, taip galėdama praplėsti savo suvokimą. Todėl pagalbinis apvaisinimas atrodė tokia tema, kuri mūsų visuomenėje vis dar yra stigmatizuojama, gana slepiama, o tuo pačiu ir pati nedaug žinojau apie pastojimą nenatūraliu būdu. Iš tiesų, ši tema mane šiek tiek gąsdino, nes maniau, jog visa medžiaga, kurią gausiu ir su kuria reikės dirbti bus emociškai itin sunki ir skausminga, tuo pačiu nebuvau įsitikinusi, ar tikrai rasiu tyrimo dalyvių, kurios sutiks atvirai papasakoti savo patirtį. Nors ir darbo pasirinkimo tema iš pat pradžių kėlė dvejones, nusprendžiau, jog tai bus puiki proga „prisijaukinti“ ir pažinti tiek pačią temą, tiek save. Taip pat, neturėjimas iš ankstinių žinių ir nuostatų apie pagalbinį apvaisinimą kėlė didelį smalsumą, o tuo pačiu didino motyvaciją ieškoti, domėtis ir įgyti žinių šia tema.
Validumo užtikrinimas
Validumas literatūroje apibūdinamas kaip metodikos kokybės kriterijus – juo siekiama išsiaiškinti, ar tyrimui taikyta metodika yra adekvati ir tinkama (Pakalniškienė, 2012). Autorė Rupšienė (2007) išskiria, jog kokybiniuose tyrimuose validumo sampratos akcentai susiję su natūralia aplinka, kaip pagrindiniu duomenų šaltiniu, visapusiškumu ir detaliu aprašymu, naudojant tyrimo dalyvių terminus, taip pat duomenis nagrinėjant indukciškai ir iš dalyvių pozicijų, netaikant išankstinių nuostatų. Taip pat svarbu suvokti, jog tyrėjas yra pagrindinis tyrimo instrumentas, siekiantis pažinti ir suvokti kito žmogaus pasaulį bei jog tyrimo procesas yra ne mažiau svarbus nei jo rezultatai (Rupšienė, 2007).
Šio tyrimo validumas buvo užtikrinamas siekiant išsamiai ir aiškiai aprašyti visą tyrimo metodologiją, duomenų analizės procesą ir sąžininga laikantis aprašymų tiek atliekant tyrimą, tiek
27 analizuojant gautą medžiagą. Viso darbo rašymo metu buvo pildomas dienoraštis, kuriame žymėtos išgyventos emocijos, kilę jausmai ir su tuo susijusios mintys. Ištrauka iš dienoraščio: 2020-02-20 „Pirmasis atliktas interviu paliko labai gerą įspūdį. Moteris buvo labai maloni, noriai dalinosi patirtimi, kas sukėlė džiaugsmą, kadangi ilgą laiką dvejojau dėl tyrimo dalyvių atsivėrimo. Moters pasakojimas buvo gana jautrus, pokalbio pabaigoje pradėjau graudintis, tačiau ne dėlto, kad pasakojimas buvo emociškai skausmingas, o dėlto, kad moteris šioje patirtyje pamatė ir gražių aspektų, apie kuriuos papasakojo“. Be to, analizuojant duomenis nuolat buvo kontaktuojama su lekt. Milda Kukulskiene dėl kilusių klausimų ir atliekamos supervizijos su kitomis tyrėjomis, kurių metu aptardavome svarbiausius duomenų analizavimo ir pateikimo procesus ir kilusius klausimus.
Pasiruošimas tyrimui
Prieš atliekant tyrimą, studijavau literatūrą, susijusią su kokybinio tyrimo ir pasirinktos duomenų analizės atlikimu, kad geriau užtvirtinčiau savo teorines žinias. Analizuoti literatūros šaltiniai buvo: A. Giorgi ir B. Giorgi „Phenomenology“, A. Giorgi „The Phenomenological Movement and Research in the Human Sciences“ (2005) bei kitų autorių atlikti tyrimai pagal A. Giorgi fenomenologinės analizės metodą. Taip pat, dalyvavau dėstytojos Mildos Kukulskienės vedamose paskaitose apie kokybinius tyrimus, jų atlikimo ir analizės principus. Tuo pačiu, savarankiškai bandžiau analizuoti gautą medžiagą pagal pasirinktą duomenų analizės metodą, kurią vėliau kartu su dėstytoja ir kitais studentais aptarėme vykusių paskaitų metu. Vėliau, skyriau laiko tyrimo dizaino kūrimui bei apmąstymams apie turimus įgūdžius ir aspektus, kuriuos norėčiau patobulinti tam, kad tyrimas pavyktų sklandžiai. Prieš atliekant tyrimą buvo gautas bioetikos komisijos leidimas atlikti tyrimą. Bioetikos komiteto pritarimo nr. (žr. Priedas nr.2)
Etiniai tyrimo aspektai
Atliekant tyrimą buvo laikymąsi etinių principų: garantuotas tyrimo dalyvių anonimiškumas (iš pradžių tyrimas atliktas tyrimo dalyvėms patogioje, atokioje, saugioje ir aplinkiniams neprieinamoje vietoje, o vėliau, pandemijos laikotarpiu, interviu buvo atliekami nuotoliniu būdu, tyrimo dalyviams pasirinktoje vietoje, visa tyrimo dalyvius identifikuojanti informacija buvo pakeista), rezultatų iliustravimui naudotos ryškiausios citatos. Tyrimo dalyvės buvo informuotos apie tyrimą, jo tikslą, atlikimo specifiką ir sutiko, kad pokalbis būtų įrašinėjamas, o gauta informacija naudojama rezultatams aprašyti. Tyrimo dalyvės galėjo bet kada nutraukti atliekamą interviu ir atsisakyti dalyvauti tyrime. Visos moterys su tyrimo sąlygomis, informavimo ir sutikimo formomis buvo supažindintos žodžiu, prieš pradedant tyrimą (žr. Priedas nr. 3 ir Priedas nr. 4).
Tyrimo dalyviai
Dalyvės buvo ieškomos internetinėse grupėse bei forumuose (pvz. Tėvų darželis), siunčiant kvietimus dalyvauti tyrime (žr. Priedas nr. 5). Buvo išskirti pagrindiniai atrankos kriterijai:
28
Iki tyrimo nuo gimdymo praėjo mažiausiai 9 mėnesiai.
Vaikas neturi sveikatos sutrikimų.
Tyrime dalyvavo septynios moteris, kurių vardai ir kita asmenis atskleidžianti informacija, dėl anonimiškumo užtikrinimo, buvo pakeista. Demografiniai duomenys apie tyrimo dalyves pateikiamą 1-oje lentelėje:
1 lentelė. Demografiniai duomenys apie tyrimo dalyves
Tyrim o metu suteikt as vardas Amži us Išsilavini mas Šeimyni nė padėtis Amžius, kuomet pastojo pagalbini o apvaisini mo būdu Kiek metų negalėjo pastoti natūrali ai? Kiek kartų taikyta pagalbini o apvaisini mo intervenci ja? Patirti persileidimai/nėš tumo nutraukimai Vaik o amži us Vaikų skaiči us
Vakarė 28 Aukštasis Ištekėjus
i 24 ~2,5met ų 2(pirmoji – IUI, antroji – IVF). Ne 3 1
Jorūnė 32 Aukštasis Ištekėjus
i 30 6 2 IVF 19 metų abortas 1 1
Inga 29 Aukštasis Ištekėjus
i 28 2-3 1 IVF 1 nesivystantis nėštumas, 1 persileidimas 10mė n 1 Gintarė 32 Vidurinis Ištekėjus
i 29 ~5 metus 6 IVF Taip, 1. 6 2
August ė 33 Vidurinis Išsiskyr usi, šiuo metu tiru draugą 28 ~3 metus 1 IVF Ne 4,5 1
Kamilė 32 Aukštasis Ištekėjus
i 29 ~5 metus
IVF 5, IUI
– daug Ne 2 3
Izabelė 35 Aukštasis Ištekėjus
i 32 9 metus 1 IVF Ne 2 1
Duomenų rinkimo metodai
Iš pat pradžių buvo nuspręsta interviu su tyrimo dalyvėmis atlikti gyvai, joms patogioje, saugioje ir nuošalioje vietoje, dalyvaujant tik tyrimo dalyvei ir tyrėjai, kaip yra įprasta atliekant kokybinius tyrimus. Tačiau prasidėjus pandemijai, duomenų rinkimų metodą teko pritaikyti prie susiklosčiusios situacijos ir perkelti į nuotolį – su tyrimo dalyvėmis buvo atliekamas vaizdo skambutis, prašant susikurti sau saugią, be trikdžių aplinką. Su pirmomis trimis tyrimo dalyvėmis (Vakare, Jorūne ir Inga) dar buvo spėta susitikti gyvai, o likusiomis (Gintare, Auguste, Kamile, Izabele) – atliktas nuotolinis interviu. Iš pradžių buvo baiminamasi dėl duomenų kokybės atliekant interviu gyvai ir nuotoliniu būdu: kilo mintys apie ne tokį gilų atsivėrimą perkėlus interviu į nuotolį. Tačiau gauti rezultatai maloniai nustebino – tiek gyvai, tiek nuotoliniu būdu atliktų interviu kokybė buvo tikrai gera: gauti duomenys informatyvūs, tyrimo dalyvės buvo atviros, noriai ir drąsiai
