1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.5. Ilgalaikės globos institucijų gyventojų sveikatos sutrikimai
pa-lyginti gerai, tačiau trečdalis turi įvairių sveikatos problemų, kartu su fizinės sveikatos sutrikimais gali būti įvairių psichinės sveikatos sutrikimų, kuriuos sunkina socialinė izoliacija, sunki materialinė padėtis ir sumažėjęs gebėji-mas atlikti kasdienę veiklą [119, 140]. Pagėgių bendruomenėje atlikto tyri-mo duomenimis (n=120), kas antras pagyvenusio amžiaus žtyri-mogus nurodė, kad juos vargina įvairūs fiziologiniai sutrikimai ir ligos, dauguma apklaustų-jų nurodė, kad serga viena ar keliomis lėtinėmis ligomis, dažniausios širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemos, sąnarių, akių patologijos [146]. Tačiau gyvenantys ilgalaikėse globos institucijose pagyvenusio amžiaus žmonės yra ligotesni.
Ilgalaikės globos institucijose apgyvendinami pagyvenusio amžiaus žmo-nės, kurie dažniausiai priklausomi kasdienėje veikloje, taigi, sergantys kelio-mis lėtinėkelio-mis ligokelio-mis. Lietuvoje apskrities pavaldumo stacionariuose ilgalai-kės globos institucijose pagyvenusio amžiaus žmonėms, 2009 m. sausio 1 d. duomenimis, 44 proc. gyventojų turėjo su sunkią negalią, 25 proc. sirgo demencija arba Alzhaimerio liga [244]. Deja, tikslesnių duomenų apie gyven-tojų lėtines ligas, geriatrinius sindromus nebuvo.
Ilgalaikių globos institucijų gyventojai dažniausiai serga lėtinėmis širdies, kraujagyslių ligomis [123], kurių paūmėjimas yra viena dažniausių hospita-lizavimo priežasčių [4]. Cowman ir bendraautorių duomenimis, 18 proc. gyventojų prieš patekdami į ilgalaikę globos instituciją persirgo insultu [51]. JAV ilgalaikės globos institucijose pagyvenusio amžiaus žmonių 66,7 proc. turėjo pažinimo funkcijų sutrikimų, 77,7 proc. – sirgo širdies, kraujagyslių sistemos ligomis, 20,3 proc. – kvėpavimo, 42,1 proc. – nervų sistemos, 35,8 proc. – virškinimo, 44,5 proc. – judėjimo, atramos sistemos ligomis [197].
Pagyvenusio amžiaus žmonės dažnai serga lėtinėmis ligomis, vienu metu vartoja įvairių grupių medikamentus, todėl susiduriama su polipragmazijos problema. Ilgalaikės globos institucijose pagyvenusio amžiaus žmonės vidutiniškai vartoja 6–8 medikamentus [201]. Vaistų skyrimas pagyvenusio amžiaus žmonėms yra kompleksinis uždavinys [140]. Netinkamas vaistų skyrimas ir jų kontrolė gali sąlygoti dažnesnius šalutinius poveikius, didinti sergamumą ir mirtingumą [219, 231].
Pagyvenusio amžiaus žmonių griuvimai nėra senėjimo pasekmė, be to, griuvimai yra priskiriami geriatriniams sindromams, dažniausiai pagyvenusio amžiaus žmonės pagriūna dėl įvairių vieną kitą veikiančių priežasčių (vidinių ir išorinių) [96, 198, 223]. Ilgalaikės globos institucijose kiekvienais metais
trys gyventojai iš keturių pargriūna, tai yra du kartus dažniau nei gyvenantys namuose [46, 121]. Apie 4 proc. griuvimų pasekmė ilgalaikės globos institu-cijose yra lūžiai [79], Vu ir bendraautoriai teigia, kad 10–25 proc. griuvimų pasekmė ilgalaikės globos institucijų gyventojams yra lūžiai ar patekimas į ligoninę [266]. Rapp ir bendraautoriai nustatė, kad ilgalaikėse globos institu-cijose pagyvenusio amžiaus įvairių slaugos poreikių žmonės pagriūna pirmai-siais mėnepirmai-siais kai apsigyvena institucijoje [215].
Daugiau kaip pusė pagyvenusio amžiaus žmonių ilgalaikės globos insti-tucijose nelaiko šlapimo [232, 273], namuose šlapimo nelaiko mažiau gy-ventojų, t.y. 20–30 proc. [219]. Šlapimo nelaikymui įtakos turi vyresnis amžius, lėtinis kosulys, depresija, funkcinė priklausomybė, judėjimo sutri-kimai, bendra sveikatos būklė, persirgti insultai [186, 248]. Yi-Ming ir bendraautoriai nurodė, kad pagyvenusio amžiaus vyrų, gyvenančių ilgalai-kės globos institucijose, šlapimo nelaikymas buvo susijęs su funkcinės veikos priklausomybe, pažinimo funkcijų sutrikimais, depresija [118].
Kelios studijos nustatė, kad individualaus šlapimo nelaikymo priežiūros plano taikymas sumažina pagyvenusio amžiaus žmonių šlapimo nelaikymą ilgalaikės globos institucijose [83, 208].
Išmatų nelaikymas yra aktuali problema ilgalaikės globos institucijose [171]. Aslan ir bendraautoriai nurodė, kad 14 proc. pagyvenusių moterų ir 6 proc. vyrų ilgalaikės globos institucijose nelaiko išmatų [17].
Miego sutrikimai yra daugelio ligų simptomai. Garms-Homolovà ir ben-draautoriai nustatė, kad 37,3 proc. pagyvenusio amžiaus ilgalaikės globos institucijų gyventojų turėjo miego sutrikimų, 29,6 proc. – atsibudę jautėsi nepakankamai pailsėję, tie, kurie turėjo miego sutrikimų, buvo mažiau aktyvūs [93]. Veiksniai, susiję su pagyvenusio amžiaus žmonių miego sutrikimais ilgalaikės globos institucijose, yra su amžiumi susiję miego struktūros pokyčiai, demencija, depresija, kiti sveikatos sutrikimai, polip-ragmazija, įstaigos ir aplinkos veiksniai [199]. Ilgalaikių globos institucijų aplinka, panašesnė į ligoninės nei į namų, nakties miegą gali trikdyti tame pačiame kambaryje esantys gyventojai [175] arba personalas, kurio pagalba reikalinga kitiems gyventojams.
Apie 25–50 proc. pagyvenusio amžiaus žmonių kenčia skausmą [10, 226], ilgalaikės globos institucijose skausmą kenčia 27-84 proc. gyventojų [107, 201, 202]. Skausmo paplitimas ilgalaikės globos institucijose yra didesnis, nes gyventojai serga keliomis ligomis, sumažėjusi funkcinė veikla [10, 124]. Torvik ir bendraautoriai teigia, kad, norint tinkamai įvertinti skausmą ilgalaikės globos institucijose, reikia apklausti ir gyventojus, kurie turi pažinimo funkcijų sutrikimų, o ne įgalioto personalo, artimųjų [258].
Hoppe ir bendraautoriai nustatė, kad 61,4 proc. gyventojų ilgalaikės glo-bos institucijose ir 38,0 proc. pacientų ligoninėse turėjo pragulų riziką (I-IV
stadijos), o pragulas turėjo 8,4 proc. pagyvenusio amžiaus žmonių ilgalaikės globos institucijose ir 15,7 proc. – ligoninėse [109]. Capon ir bendraautoriai teigia, kad pragulas turėjo daugiau nei ketvirtadalis (27,0 proc.) pagyvenu-sio amžiaus žmonių ilgalaikės globos institucijose [45], tinkama priemonė pragulų rizikai vertinti institucijose yra Bradeno klausimynas [61]. Lahmann ir bendraautorių duomenimis, taikant pragulų rizikos vertinimą, prevencijos priemones, ilgalaikės globos institucijose pragulų sumažėjo nuo 13,7 iki 6,4 proc. [138].
Nepakankama mityba yra dažnas reiškinys pagyvenusio amžiaus žmo-nėms, tačiau jis retai nustatomas [140]. Iki 85 proc. institucijose gyvenančių pagyvenusio amžiaus žmonių yra nepakankamos mitybos [250]. Baltymų stygius nustatomas 17–65 proc., nutukimas – mažiau pasitaikanti problema [194]. Nijs ir bendraautoriai nustatė, kad, maitinant gyventojus kaip namuo-se (angl. family-style), nepakankama mityba nustatyta 4–17 proc. gyventojų, tuo tarpu kontrolinėje grupėje nustatyta 11–23 proc. nepakankamos mitybos atvejų [200].
Demencija yra vienas dažnesnių pagyvenusio amžiaus žmonių psichikos sutrikimų. Alvarado-Esquivel ir bendraautorių tyrimo duomenimis, 16,1 proc. ilgalaikės globos institucijų gyventojų sirgo demencija [8], tačiau Magaziner ir bendraautoriai nurodo didesnį paplitimą – 48,2 proc. [172].
Ilgalaikės priežiūros institucijose depresija nustatoma 10–22 proc. gyven-tojų [140]. Depresija pagyvenusio amžiaus žmonėms, gyvenantiems ilgalai-kės globos institucijose, susijusi su pablogėjusia gyvenimo kokybe, izoliaci-ja, neviltimi, elgesio problemomis [179, 184]. Pagyvenusio amžiaus žmonių depresijos ir nerimo sutrikimų gydymas Lietuvoje šiuo metu nėra tinkamas, dažniausiai skiriamas gydymas benzodiazepinų grupės medikamentais, kurie nėra veiksmingi ir saugūs gydant depresiją ir nerimo sutrikimus [3].
Taigi, pagyvenusio amžiaus žmonės, gyvenantys stacionariose ilgalaikės globos institucijose, serga lėtinėmis ligomis, turi įvairių sveikatos sutrikimų, dažniau priklausomi nuo personalo kasdienėje veikloje.
1.6. Lietuvoje atlikti tyrimai stacionariose ilgalaikės globos institucijose
Peržiūrėjus 2004–2009 m. duomenų bazes MEDLINE, „Pubmed“ publi-kuotų tyrimų, atliktų ilgalaikės globos institucijose Lietuvoje nerasta. Per-žiūrėjus 2004–2009 m. publikacijas Lietuvos recenzuojamuose žurnaluose rasti šeši tyrimai, atlikti ilgalaikės globos institucijose. Pagyvenusio amžiaus žmonių, gyvenančių stacionariose ilgalaikės globos institucijose, atskirų sveikatos ar socialinių problemų tyrimai buvo vykdyti įvairiuose
universite-tuose bakalauriniuose, magistro darbuose, pristatomi studentų mokslinėse konferencijose, tačiau publikuoti nebuvo, todėl į analizę neįtraukti.
Daugiausia atliktų ir publikuotų tyrimų ilgalaikės globos institucijose buvo Vilniuje. Buvo tiriama, kokią įtaką griuvimų dažniui turi įvairios ligos ir vaistų naudojimas, miego sutrikimų dažnumas bei vyrų šlapimo nelaikymo paplitimas, taip pat vertintas moterų požiūris į senėjimą, tirtas lėtinis skaus-mas. Kauno apskrityje vykdytas ir publikuotas vienas tyrimas, kuris vertino griuvimų riziką.
Pagyvenusių žmonių ilgalaikėse globos institucijose vykdyti ir publikuoti tyrimai Lietuvoje 2004–2009 m. pateikiami 1.6.1 lentelėje.
1.6.1 lentelė. Pagyvenusių žmonių ilgalaikėse globos institucijose daryti ir
publikuoti tyrimai Lietuvoje 2004–2009 m.
Autoriai Vieta, metai Nagrinėjama problema n Išvados
Alekna V, Kalibatienė D, Šliažaitė R, Tamulaitienė M. [5] Vilniaus miestas, 2004 nustatyti, kokią įtaką griuvimų dažniui turi ligos ir įvairių vaistų vartojimas
250 – griuvimų riziką statistiškai patikimai padidina psicholo-giniai veiksniai bei širdies ir kraujagyslių sistemos ligos; – griuvę asmenys statistiškai
patikimai dažniau vartojo 3 ir daugiau vaistų;
– širdies-kraujagyslių sistemą veikiančių vaistų vartojimas padidina griuvimų riziką; – stuburo slankstelių lūžį
patyrė 7,6 proc., šlaunikaulio viršutinės dalies lūžį – 2,8 proc. griuvusių asmenų. Filipavičiūtė R, Bujauskaitė R, Butkienė B, Kasiulevičius V. [80] Vilniaus miestas, 2006 ištirti miego sutrikimų dažnu-mą, pobūdį ir sąsają su kitais sveikatos rodikliais
120 – miego sutrikimų dažnumas 85,8 proc.;
– nustatytas statistiškai reikš-mingas miego sutrikimų ry-šys su sveikatos būkle, dep-resija ir lėtinėmis ligomis; – daugiau nei pusė tirtų
asme-nų vartojo migdomuosius vaistus; dažniausi miego trikdžiai: ilgas neužmigimas vakare, nikturija, prabudimai naktį, skausmas.
1.6.1 lentelės tęsinys.
Autoriai Vieta, metai Nagrinėjama problema n Išvados
Čeremnych E, Mereckas G, Alekna V. [54] Vilniaus miestas, 2007 nustatyti vyrų, šlapimo nelaiky-mo paplitimą ir jį sąlygojančius rizikos veiksnius
168 – šlapimo nelaikymo papliti-mas 38,1 proc.;
– sutrikimą sąlygoja rizikos veiksniai: apribotas judru-mas – 82,2 proc., obstipacija – 54,3 proc., gerybinė pro-statos hiperplazija – 44,4 proc., depresiškumas – 23,9 proc. ir α-adrenerginių blo-katorių vartojimas – 19,6 proc.. Spirgienė L, Macijauskienė J. [238] Kauno apskritis, 2007 įvertinti griuvimų
riziką 149 – vyresniems gyventojams nustatyta didesnė griuvimų rizika;
– daugiausiai įtakos griuvimų rizikai turėjo sutrikęs judė-jimas, pasikeitęs elgesys, ne-tinkama avalynė, nustatyta ortostatinė hipotenzija. Čeremnych E, Mereckas G. [53] Vilniaus miestas, 2009 ištirti ir įvertinti gyvenančių globos namuose vyresnio amžiaus moterų požiūrį į senėjimą
88 – skirtingo amžiaus moterys panašiai vertina patirtus psi-chosocialinius praradimus Filipavičiūtė R, Kažurienė B, Butkienė B, Jurgelėnas A. [82] Vilniaus miestas, 2009 ištirti lėtinio skausmo papliti-mą, nustatyti jo pobūdį, priklauso-mybę nuo amžiaus, lyties, somatinių ligų, pažinimo funkcijos ir depre-sijos simptomų
114 – lėtinio skausmo paplitimas tarp gyvenančių globos na-muose pagyvenusių žmonių labai didelis;
– jaučiantiems lėtinį skausmą depresija būna dažniau; – dažniausios lėtinio skausmo
priežastys – judėjimo-atramos ir nervų sistemos ligos.
MEDLINE, „Pubmed“ duomenų bazėse ieškojome, kokios problemos ana-lizuojamos stacionariose ilgalaikės globos institucijose. 2004–2009 m. duo-menų ieškojome įrašę raktažodžius: institutional care (institucinė priežiūra), nursing home (slaugos namai), elderly (pagyvenę žmonės), radome 1580 publikacijas; tyrimai apėmė visas sveikatos problemas, geriatrinius sindro-mus, kasdienę veiklą, vertinami specifiniai veiksniai. Tai rodo, kad
staciona-riose ilgalaikės globos institucijose vertinamos ir analizuojamos ne tik socia-linės problemos, bet ir medicininės, slaugos, psichologinės bei sociasocia-linės problemos.
Ilgalaikės globos institucijos pagyvenusio amžiaus žmonėms priklauso Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, tačiau šiems gyventojams ypač būdingi geriatriniai sindromai, sveikatos, socialinės, psichologinės proble-mos, kurias turi spręsti visi komandos nariai (socialiniai darbuotojai, geriat-rijos slaugytojai, gydytojas geriatras ir kiti specialistai). Todėl moksliniai tyrimai, jų rezultatai, ypač rekomendacijos turėtų būti ypač vertingi koky-biškesnei pagyvenusio amžiaus žmonių priežiūrai.