PAGYVENUSIO AMŽIAUS ŽMONIŲ SVEIKATOS SUTRIKIMŲ IR JŲ SĄSAJŲ VERTINIMAS STACIONARIOSE ILGALAIKĖS GLOBOS INSTITUCIJOSE

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

Lina Spirgienė

PAGYVENUSIO AMŽIAUS ŽMONIŲ

SVEIKATOS SUTRIKIMŲ

IR JŲ SĄSAJŲ VERTINIMAS

STACIONARIOSE ILGALAIKĖS

GLOBOS INSTITUCIJOSE

Biomedicinos mokslai, slauga (11 B)

Disertacija rengta 2006–2010 metais Kauno medicinos universiteto Geriatri-jos klinikoje.

Mokslinė vadovė

Prof.dr. Jūratė Macijauskienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, biomedicinos mokslai, slauga – 11 B)

Konsultantė

Doc.dr. Pirkko Elina Routasalo (Oulu Universitetas, Suomija, biomedici-nos mokslai, slauga – 11 B)

TURINYS

SANTRUMPOS ... 5

APIBRĖŽIMAI... 6

ĮVADAS... 7

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI... 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1. Ilgalaikės priežiūros koncepcija, integruotos sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos pagyvenusio amžiaus žmonėms... 11

1.1.1. Ilgalaikė priežiūra Europos Sąjungoje, integruotos priežiūros plėtojimas... 11

1.1.2. Ilgalaikė slaugos ir socialinė priežiūra bei integruotos paslaugos Lietuvoje... 16

1.2. Pagyvenusio amžiaus žmonių rizika gyventi ilgalaikės globos institucijose ... 21

1.3. Stacionarių ilgalaikės globos institucijų poreikis... 23

1.4. Išsamus geriatrinis tyrimas ... 26

1.4.1. Geriatriniai sindromai ... 26

1.4.2. Visavertis geriatrinis vertinimas ilgalaikės globos institucijose ... 29

1.5. Ilgalaikės globos institucijų gyventojų sveikatos sutrikimai... 33

2. TYRIMO METODOLOGIJA ... 39

2.1. Tiriamųjų kontingentas, imties nustatymas ... 39

2.2. Tyrimo etika... 42

2.3. Tyrimo organizavimas ... 43

2.4. Naudoti klausimynai ... 44

2.4.1. InterRAI klausimynai, klausimynas ilgalaikės priežiūros institucijoms... 44

2.4.2. Klausimyno interRAI Ilgalaikės priežiūros institucija sudedamieji (vidiniai) vertinimai ... 49

2.4.3. Kiti vertinimai... 53

2.5. Statistinės analizės metodai ... 54

3. REZULTATAI ... 56

3.1. Bendroji tiriamųjų charakteristika ... 56

3.3. Dažniausių pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatos sutrikimų ilgalaikės globos

institucijose nustatymas ... 61

3.3.1. Sveikatos sutrikimų ir medikamentų vartojimo dažnis ... 61

3.3.2. Slaugos problemų ir geriatrinių sindromų vertinimas... 64

3.4. Pagyvenusio amžiaus žmonių pažinimo funkcijų tyrimas ... 75

3.4.1. Pažinimo funkcijų sąsaja su sociodemografiniais rodikliais... 75

3.4.2. Analizė pagal interRAI vidinį Pažinimo funkcijų vertinimo klausimyną ... 78

3.5. Pagyvenusio amžiaus žmonių nuotaikos ir elgesio tyrimas ... 81

3.5.1. Tiriamųjų galimos depresijos, nerimo vertinimas... 81

3.5.2. Elgesio sutrikimų analizė... 84

3.6. Pagyvenusio amžiaus žmonių kasdienės veiklos vertinimas ilgalaikės globos institucijose ... 86

3.6.1. Kasdienės veiklos vertinimas pagal demografinius rodiklius ... 86

3.6.2. Gyventojų kasdienės veiklos sąsaja su pažinimo funkcijų sutrikimais, slaugos problemomis... 89

3.7. Pagyvenusio amžiaus žmonių judėjimo vertinimas ilgalaikės globos institucijose... 92

3.7.1. Judėjimo ryšys su sociodemografiniais rodikliais... 92

3.7.2. Judėjimo būdo vertinimas atsižvelgiant į pažinimo funkcijų sutrikimus, kasdienę veiklą ir slaugos problemas ... 94

3.8. Gyventojų socialinio užimtumo svarbos analizė ilgalaikės globos institucijose... 97

3.8.1. Gyventojų psichosocialinės gerovės vertinimas ... 97

3.8.2. Socialinės veiklos pasirinkimo ryšys su kasdiene veikla ir pažinimo funkcijomis... 101

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS... 108

IŠVADOS ... 125

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 127

MOKSLINIO TYRIMO PERSPEKTYVA... 128

BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS... 129

PUBLIKACIJOS ... 144

SANTRUMPOS

AKF – Angiotenziną konvertuojančių fermentų inhibitoriai (medikamentų grupė)

B – regresijos koeficientas ES – Europos sąjunga

GS – galimybių santykis

IPI – Ilgalaikės priežiūros institucija JAV – Jungtinės Amerikos valstijos KMI – kūno masės indeksas

lls – laisvės laipsnių skaičius LR – Lietuvos Respublika n – atvejų skaičius

p – reikšmingumo lygmuo

pav. – paveikslas

PI – pasikliautinasis intervalas PSP – pirminė sveikatos priežiūra proc. – procentai

PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija r – koreliacijos koeficientas

RN – determinacijos koeficientas (Nagerkerke R Square)

SN – standartinis nuokrypis χ2 – chi kvadrato kriterijus

APIBRĖŽIMAI

Gerontologinė (pagyvenusio amžiaus žmonių) slauga (angl. geronto-logical nursing) – tai slaugos mokslo sritis, kurios objektas yra pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatos ir funkcinės būklės tyrimas, priežiūros planavi-mas, vykdymas ir jos efektyvumo vertinimas [140].

Globos įstaigos pagyvenusio amžiaus žmonėms (angl. care institutions for elderly people) – tai socialinių paslaugų įstaigos, skirtos senyvo amžiaus žmonėms ir vyresniems kaip 16 metų žmonėms, turintiems negalią, kuriems būtina priežiūra ir slauga [246].

Ilgalaikė priežiūra (angl. long-term care) – tai slaugos ir socialinių pa-slaugų visuma, teikiant šias paslaugas asmeniui, tenkinami slaugos ir socia-linių paslaugų poreikiai, teikiama nuolatinė kompleksinė specialistų pagalba ir priežiūra [157].

Ilgalaikė socialinė globa (angl. long-term social care) – tai visuma pa-slaugų, kuriomis visiškai nesavarankiškam asmeniui teikiama kompleksinė pagalba, bei būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Vieni iš gavėjų – senyvo amžiaus asmenys [155]. Paslaugas teikiantys specialistai: socialiniai darbuo-tojai, socialinių darbuotojų padėjėjai, sveikatos priežiūros, švietimo, ugdy-mo, užimtumo specialistai.

Sveikata (angl. health) – tai visavertė fizinė, dvasinė bei socialinė gero-vė, o ne tik ligų ar negalavimų nebuvimas.

Stacionarios globos įstaigos (angl. stationary care institutions) – tai so-cialinės globos įstaigos, kurių paskirtis tenkinti įvairių asmenų ir socialinių grupių žmonių gyvybinius poreikius ir spręsti iškylančias socialines pro-blemas, organizuojant reikalingų paslaugų teikimą ir užtikrinant įstaigų gyventojams nuolatinę priežiūrą bei saugią aplinką [161].

ĮVADAS

Lietuvoje 2008 m. 65 metų ir vyresni gyventojai sudarė 15,9 proc. visų gy-ventojų (pvz., Estijoje – 17,10 proc., Latvijoje – 17,20 proc.), prognozuojama, kad 2050 m. kas trečias (35 proc.) Lietuvos gyventojas bus pagyvenęs žmogus [246]. Šalyje išlieka jaunesnio amžiaus grupių (5–9 metų, 30–44 metų) gyven-tojų skaičiaus mažėjimo tendencija, o pagyvenusio amžiaus žmonių skaičius auga. Tai yra svarbi ekonominė bei socialinė problema Lietuvoje, vyksta popu-liacijos senėjimo procesas – gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai, didėjant santykiui tarp vyresnio amžiaus žmonių ir bendro gyventojų skaičiaus [156].

Pagyvenusio amžiaus gyventojų skaičiaus, iš dalies iš bendro gyventojų skaičiaus, augimas daugelio išsivysčiusių šalių siejamas su vis didėjančiu susirūpinimu dėl visuomenės išteklių senatvės pensijoms bei sveikatos apsaugai, ypač ilgalaikei globai užtikrinti [127]. Ilgalaikės globos ir slaugos politika tampa vis aktualesne ir svarbesne valstybių socialinėje politikoje. Nuolat kintanti sveikatos apsauga susijusi ir su ilgalaikės priežiūros organi-zavimu bei plėtra, akcentuojama, kaip pokyčiai paveiks kokybę, prieina-mumą ir finansus [98]. Daugėjant pagyvenusio amžiaus žmonių Lietuvoje, geriatrija, gerontologinė slauga tampa viena iš prioritetinių mokslo sričių.

Ilgalaikė globa reikalinga įvairaus amžiaus žmonėms, o dauguma jų – vy-resni nei 65 metų. Vyvy-resniems nei 75 metų pagyvenusio amžiaus žmonėms ilgalaikė globa ypač aktuali, nes jie negali savarankiškai atlikti daugelio kasdienio gyvenimo funkcijų [265], amžius yra vienas iš svarbiausių veiks-nių, kai reikalinga priežiūra [212].

Stacionarios ilgalaikės priežiūros institucijos pagyvenusio amžiaus žmo-nėms Lietuvoje priklauso Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, didesnis dėmesys skiriamas socialinėms problemos, tačiau pagyvenusio amžiaus žmonės turi daug sveikatos sutrikimų, slaugos problemų, kurios nėra tinka-mai identifikuojamos.

Nuodugnus geriatrinis tyrimas apima biopsichosocialinį vertinimą, pagy-venusio amžiaus žmonės turi būti kruopščiai vertinami tiriant fizinę sveika-tą, geriatrinius sindromus, slaugos problemas, funkcinę būklę, pažinimo funkcijas, socialines problemas tiek stacionariose ilgalaikės globos instituci-jose, tiek kitose gydymo įstaigose bei namuose.

Sveikata ir aktyvumas yra labai svarbūs pagyvenusio amžiaus žmonių gyvenimo kokybei [25, 26], tačiau ilgalaikės globos institucijose pagyvenu-sio amžiaus žmonės turi daug sveikatos sutrikimų. Pagyvenupagyvenu-sio amžiaus žmonės dažniausiai patenka į instituciją dėl sumažėjusio savarankiškumo kasdienėje veikloje, pažinimo funkcijų sutrikimų ar vyraujančių abiejų šių

priežasčių. Identifikavus problemas, atsižvelgiant į kiekvieną gyventoją individualiai, galėtų būti taikomos programos, kurios padėtų išlaikyti kuo didesnį gyventojo savarankiškumą, akcentuojant kokybišką priežiūrą ir užtikrinant kuo geresnę pagyvenusio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę stacionariose ilgalaikės priežiūros institucijose.

Darbo mokslinis naujumas

Peržvelgus Lietuvos mokslinius leidinius, rasti tik keli tyrimai, kuriuose nagrinėjamos pavienės pagyvenusio amžiaus žmonių, gyvenančių staciona-riose ilgalaikės globos institucijose, problemos. Išsamių, biopsichosocialinių tyrimų, apimančių sveikatos sutrikimus, geriatrinius sindromus, socialines problemas, Lietuvoje neatlikta.

Pasaulyje tokiems vertinimams plačiai naudojami interRAI klausimynai. Pirmą kartą Kauno medicinos universiteto Geriatrijos klinikoje buvo taiky-tas interRAI ŪP (Ūmioji pagalba) klausimynas, pagal kurį išsamiai buvo vertinta pagyvenusio amžiaus žmonių stacionare sveikatos būklė [133]. Tęsiant glaudų bendradarbiavimą su tarptautine interRAI organizacija, buvo atliktas išsamus pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatos vertinimas naudo-jant interRAI IPI (Ilgalaikės priežiūros institucija) klausimyną ir staciona-riose ilgalaikės globos institucijose.

Gauti rezultatai leido įvertinti Kauno apskrities pagyvenusio amžiaus žmonių, gyvenančių stacionariose ilgalaikės globos institucijose, geriatrijos sindromus, slaugos problemas, pažinimo funkciją, funkcinę būklę, socialinį užimtumą.

Šis tyrimas – tai pirmoji iniciatyva išsamiai ištirti pagyvenusio amžiaus žmones stacionariose ilgalaikės priežiūros institucijose, identifikuoti pro-blemas, kurios galėtų būti nuorodomis į individualiai taikomas profilaktikos priemones, užtikrinant kuo sveikesnį ir aktyvesnį senėjimą ne tik namuose, bet ir ilgalaikės globos institucijose.

Darbo praktinė reikšmė

Išsamaus biopsichosocialinio vertinimo rezultatai padės planuoti ir įgy-vendinti pagyvenusio amžiaus žmonių, gyvenančių stacionariose ilgalaikės globos institucijose priežiūros ir slaugos programas, padės suprasti, kad pagyvenusio amžiaus žmonių priežiūra institucijose ne tik socialinė proble-ma, bet aktualios sveikatos bei slaugos problemos.

Šiuo tyrimu turėtų susidomėti mokslininkai, geriatrai, slaugytojai, kiti sveikatos priežiūros specialistai, socialiniai darbuotojai, studentai, stacio-narių ilgalaikės globos institucijų administracija, sveikatos bei socialinės

apsaugos ir darbo ministerijos atstovai. Tyrimas atskleidė problemas, kurias būtų vertinga tyrinėti išsamiau ir plačiau.

Tyrimas, naudojant interRAI IPI klausimyną, patvirtina galimybę diegti elektroninę dokumentaciją, kuri suvienodintų dokumentavimą visose stacio-nariose ilgalaikės globos institucijose.

Atliekant tyrimą bei analizuojant institucijų dokumentaciją, ypač stigo sveikatos sutrikimų, geriatrinių sindromų, slaugos problemų vieningos dokumentacijos. Naudojant interRAI IPI klausimyną informacija būtų kau-piama ir lyginama tiek Lietuvos, tiek tarptautiniu mastu.

Asmeninis indėlis

Disertacijos autorė, konsultuodamasi su moksline vadove bei konsul-tante, sudarė tyrimo planą. Siekdama įvertinti klausimyno tinkamumą atliko bandomąjį tyrimą; klausimyno interRAI IPI mokymo vadovą išvertė į lietu-vių kalbą. Autorė lankėsi visose tyrime dalyvavusiose Kauno apskrities ilgalaikės globos institucijose ir pati apklausė 236 gyventojus. Autorė sukū-rė duomenų bazę, suvedė duomenis, konsultuodamasi su statistikos specia-liste, atliko statistinę tyrimo duomenų analizę, konsultuodamasi su darbo vadove bei konsultante interpretavo tyrimo rezultatus.

Tyrimo rezultatai buvo pristatyti mokslinėse konferencijose, rengtos pub-likacijos.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – įvertinti pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatos ir funk-cinę būklę, pažinimo funkcijas ir socialinį užimtumą stacionariose ilgalaikės globos institucijose.

Uždaviniai:

1. Įvertinti dažniausius pagyvenusių žmonių, gyvenančių stacionario-se ilgalaikės globos institucijostacionario-se, sveikatos sutrikimus ir slaugos problemas.

2. Išanalizuoti ilgalaikės globos institucijų gyventojų pažinimo funk-cijų sutrikimus ir su jais susijusius veiksnius.

3. Įvertinti ilgalaikės globos institucijų gyventojų savarankiškumą kasdienėje veikloje ir su juo susijusius veiksnius.

4. Išanalizuoti gyventojų pažinimo funkcijų ir kasdienės veiklos sąsają su socialiniu užimtumu stacionariose ilgalaikės globos institucijose.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Ilgalaikės priežiūros koncepcija, integruotos sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos pagyvenusio amžiaus žmonėms

1.1.1. Ilgalaikė priežiūra Europos Sąjungoje, integruotos priežiūros plėtojimas

Europos Sąjungoje (ES) ilgalaikę priežiūrą apibrėžia kaip įvairias medi-cinines ir socialines paslaugas asmenims, kuriems dėl lėtinių fizinės arba psichikos negalios problemų reikia pagalbos būtiniausiems kasdienio gyve-nimo veiksmams atlikti. Šią priežiūrą ir paramą dažnai bent iš dalies teikia neoficialūs slaugytojai – giminaičiai arba draugai [73]. Ekonomikos bendra-darbiavimo ir plėtros organizacija (angl. Organization for Economic Co-Operations and Development OECOD) ilgalaikę priežiūrą apibrėžia kaip politikos strategiją, vienu metu įtraukiančią paslaugų įvairovę asmenims, kurie ilgą laikotarpį kasdienėje veikloje yra priklausomi nuo kitų [75]. Ilgalaikę priežiūrą sudaro: reabilitacija, pagrindinės medicinos paslaugos, slaugos namai, socialinė priežiūra, namų paslaugos, transportas, maistas, taip pat pagalba kasdienėje instrumentinėje veikloje.

Ilgalaikės priežiūros kokybės apibrėžimas yra kompleksinis ir sudėtin-gesnis modelis, pastaruoju metu diskutuojamas ir išbandomas.

Pateikta kokybės struktūros, proceso, rezultatų ir terminų klasifikacija gali būti taikoma kaip standartas įvairiems kokybės gerinimo vertinimams, kuriuos dabar naudoja šalys (1.1.1.1 lentelė) [112].

1.1.1.1 lentelė. Ilgalaikės priežiūros kokybės aspektai ir kryptys Struktūros kokybė (angl. Quality of structure), pavyzdžiai

Pastato kokybė ir saugumas (sanitarinės sąlygos, priešgaisrinė sauga) Gyvenamojo namo aplinkos pritaikymas; kambarių dydis

Personalo santykis; personalo kvalifikacijos įvairovė Proceso kokybė (angl. Quality of process), pavyzdžiai

Būdai, ginantys gyventojo teises

Gerai funkcionuojantis perkėlimo ir išrašymo valdymas

Gyventojų vertinimo tvarka, kuri taikoma priežiūros planavimui

Prieinamumas paslaugų, kurios palaiko, užtikrina geriausią gyventojo funkcinę būklę Kvalifikuoto personalo prieinamumas visą parą, septynias dienas per savaitę

Prieinamumas ir (ar) galimybė naudotis papildomomis paslaugomis (reabilitacija, vais-tine, infekcijų kontrole ir kt.)

Reikalavimai priežiūros dokumentacijos klinikiniams įrašams ir procesams Kokybės komiteto palaikymas

1.1.1.1 lentelės tęsinys.

Rezultatų kokybė (angl. Quality of outcomes), pavyzdžiai Pragulų paplitimas

Nepakankamos mitybos (įskaitant dehidraciją), pakankamas maitinimo per zondą papli-timas

Blogėjančios kasdienės veiklos ir instrumentinės kasdienės veiklos prevencija Judėjimą ribojančios priemonės (fizinės ir medikamentinės)

Antipsichozinių medikamentų vartojimo prevencija Griuvimų dažnis, griuvimų prevencija

Išmatų, šlapimo nelaikymo paplitimas

Socialiniai įsipareigojimai ir privatumo užtikrinimas

Šaltinis: Huber M, Hennesy P. Organization for Economic Co-operation and Development. Long-term Care for Older People. Paris, 2005, p. 139.

Ir sveikatos, ir socialinės priežiūros sritis, apimanti ilgalaikę priežiūrą, paprastai teikiama žmonėms, turintiems fizinę ir (arba) psichikos negalią, ligotiems pagyvenusio amžiaus žmonėms ir tam tikroms grupėms žmonių, kuriems reikia paramos kasdieniame gyvenime. Įvairus atsakomybės pasida-lijimas (privati, šeimos, vieša), nevienodas sveikatos ir socialinės priežiūros organizavimas bei skirtingai apibrėžiamos medicininės ir socialinės priežiū-ros ribos lemia didelius ilgalaikės priežiūpriežiū-ros paslaugų, jų teikimo organiza-vimo bei reikšmės valstybių narių socialinės apsaugos sistemose skirtumus [73]. Paslaugų poreikis tampa sudėtingesniu, prieš 20 metų institucinių ir socialinių paslaugų reikėjo asmenims, kurie turėjo socialinių problemų (nepakankamai resursų, vieniši žmonės). Dabar ilgalaikės priežiūros paslau-gos turi būti teikiamos specializuotai, daugiau reikia medicininių paslaugų, kurios teikiamos diferencijuotai ir didesnei populiacijos daliai [113].

Ilgalaikės priežiūros paslaugos apima plačią paslaugų teikimo sfera, pa-slaugos reikalingos asmenims, turintiems sutrikusią fizinę veiklą ar pažini-mo funkcijas, kurie ilgesnį laikotarpį yra priklausomi ar reikalinga pagalba kasdienėje veikloje. Paslaugos dažnai teikiamas kartu su medicinos paslau-gomis kaip žaizdų perrišimas, skausmo valdymas, medikamentų vartojimas ir kt. Ilgalaikė priežiūra gali būti teikiama tiek namuose, tiek institucijose.

Visos ES šalys yra įsipareigojusios užtikrinti galimybę gauti tinkamą sveikatos priežiūrą ir ilgalaikę priežiūrą. Bendrai sutariama pirmumą teikti namuose teikiamoms priežiūros paslaugoms ir diegti naujas technologijas (pvz., savarankiško gyvenimo sistemas), kurios sudarytų sąlygas žmonėms kuo ilgiau gyventi savo namuose. Vis labiau pripažįstama, kad būtina sukur-ti tvirtą ilgalaikės priežiūros finansavimo pagrindą, o kai kurios valstybės narės tą jau daro [113].

Ilgalaikė priežiūra dažniausiai skiriama trims kategorijoms žmonių: (1) asmenims, turintiems psichikos sutrikimų, (2) ligotiems pagyvenusio am-žiaus žmonėms, (3) tam tikroms grupėms asmenų, kuriems reikalinga pa-galba kasdienėje veikloje. Šis apibrėžimas grindžiamas gebėjimu (negebė-jimu) atlikti instrumentinę kasdienę veiklą.

1.1.1.2 lentelėje pateikiami ES valstybių narių ilgalaikės globos apibrė-žimai ir jų skirtumai.

1.1.1.2 lentelė. Europos Sąjungos valstybių narių ilgalaikės globos apibrėžimai Socialinės rizikos, ilgalaikės priežiūros apibrėžimas Apibrėži-mo (-ų) ribos Apibrėžimo palyginimas su Ekonomikos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos apibrėžimu Europos Sąjungos valstybės narės Europos Sąjungos valstybės narių

apibrėžimas vienodas arba plates-nis (išsamesplates-nis) nei Ekonomikos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos apibrėžimas

Belgija, Čekija, Latvi-ja, Liuksemburgas, Portugalija, Ispanija, Vokietija

Bendrasis apibrėžimas

Europos Sąjungos valstybės narių apibrėžimas siauresnis (mažiau išsamus) nei Ekonomikos bendra-darbiavimo ir plėtros organizaci-jos apibrėžimas

Kipras, Danija, Estija, Suomija, Lietuva, Olandija, Slovėnija, Švedija, Austrija Patvirtintas

Įvairūs apibūdinimai, priklausomai nuo

skirtin-gų schemų/pašalpų Prancūzija, Airija, Italija, Lenkija

Nepatvirtintas Bulgarija, Graikija,

Vengrija, Malta, Rumunija, Slovakija, Jungtinė Karalystė Šaltinis: Mutual Information System on Social Protections in the EU Member States Analysis, Long-term Care 2009. For the European Commission DG Employment, Social Affairs & Equal Opportunities. Contract N° VC/2008/096. 2009 June [193]

– Kai kurios ES valstybės narės neturi universalaus apibrėžimo, ta-čiau tai nereiškia, kad visai neakcentuojama ilgalaikė priežiūra: so-cialinė rizika gali būti netiesiogiai apibrėžiama kitose srityse, pvz., Bulgarijoje netiesiogiai apibrėžiama negalios apibrėžime, lengvati-nėse darbo sąlygose ir kt.

− Dauguma ES valstybių narių vartoja specifinį apibrėžimą, kad iš-skirtų socialinę riziką. Kai kurių šių valstybių apibrėžimas tapatus Ekonomikos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos

apibūdini-mui, pagrindu laikoma instrumentinė kasdienė veikla, pvz., Ispani-joje socialinė rizika apibrėžiama kaip asmens būklė, dėl amžiaus, ligų ar nedarbingumo, yra susijusi su fiziniu, psichiniu, intelektua-liniu ar, sensoriniu autonomijos sumažėjimu ar praradimu, reika-linga kito asmens (-ų) pagalba ar didelė pagalba atlikti būtinas kasdienes veiklas, ar asmenims, turintiems psichinę negalią ar ligą, autonomijai reikalingos kitos pagalbos formos. Kitos valstybės na-rės vartoja abstrakčius ir (ar) minimalius apibrėžimus, pvz., Kipre apibrėžiama priežiūros poreikis dėl psichinio ar fizinio nedarbin-gumo ar socialinio skurdo.

Sveikatos priežiūros ir socialinės pagalbos sistemos glaudžiai susijusios su ilgalaikės globos institucijomis ir teikiamomis paslaugomis [167]. Dažnai sudėtinga atskirti sveikatos priežiūrą, socialinę pagalbą, pagalbą namuose bei institucijoje.

Pagyvenusio amžiaus žmonių skaičiaus augimo tendencija užfiksuota visose šalyse, todėl pagyvenusio amžiaus žmonių priežiūra tampa aktuali. Daug dėmesio skiriama didesnei pagyvenusio amžiaus žmonių nepriklauso-mybei išlaikyti, socialinei bei slaugos priežiūrai namuose vystyti ir įgyven-dinti, laikomasi principo kuo ilgiau namuose, tačiau ilgalaikė priežiūra taip pat užima svarbią vietą valstybių politikoje. Socialinės gerovės valstybių socialinėje politikoje pabrėžiamas pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiš-kumo palaikymas, skatinimas, rėmimas.

Integruotos priežiūros plėtojimas

Integruotos priežiūros koncepcija įvairiose šalyse vadinama labai skirtin-gai. Pats integracijos procesas gali būti horizontalus, kai integruojamos skirtingos sistemos tuo pačiu lygmeniu (pvz., įvairių disciplinų komanda), ir vertikalus, kai integruojami skirtingi tos pačios sistemos lygmenys (pvz., pirminė ir antrinė sveikatos priežiūra). Projekte „Integruotų sveikatos ir socialinių paslaugų pagyvenusio amžiaus žmonėms plėtojimas Europoje“ (angl. Developing integrated health and social care services for older persons in Europe) išskirti keturi integruotos priežiūros plėtojimo modeliai [148].

1. Vadybinis modelis (angl. managed care approach). Sveikatos priežiūros vadyba suprantama kaip priemonė gerinti sveikatos prie-žiūros efektyvumą ir kokybę, ypatingai ligoninėse [100], pabrėžia-ma sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų organizacinės struk-tūros svarbą. Modelį atspindi PSO Integruotos sveikatos priežiūros biuro pateiktas apibrėžimas, kuriame sakoma, kad integruota prie-žiūra – tai „koncepcija, jungianti į visumą resursus, indėlius, pa-skirstymą, valdymą ir organizavimą tarnybų, susijusių su

diagnos-tika, gydymu, slauga (globa), reabilitacija ir sveikatos stiprinimu. Integracija – tai visuma paslaugų gerinimo priemonių, skirtų pa-slaugų prieinamumui, kokybei, vartotojų pasitenkinimui ir efekty-vumui gerinti“ [97].

2. Visuomenės sveikatos modelis (angl. public health approach), ku-rio išskirtinis bruožas yra tai, kad siekiama užtikrinti prieinamas, kokybiškas, poreikį atitinkančias paslaugas visai populiacijai ir už-tikrinti šių paslaugų tęstinumą [38]. Visuomenės sveikatos kryptis taiko įvairius vertikaliosios ir horizontaliosios integracijos būdus, siekdama integruoti įvairius paslaugų teikėjus, tačiau daugiausiai dėmesio skiriama pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros lygių in-tegracijai (vertikalioji integracija) [97].

3. Į asmenį orientuotas modelis (angl. person centred approach). Tai į individualius poreikius orientuotas modelis, kai stengiamasi sukurti integruotų paslaugų tinklą, stiprinant bendradarbiavimą tarp sektorių, partnerystę, ir taip užtikrinant pagyvenusio amžiaus žmo-nių dalyvavimą visuomeniniame gyvenime [260]. Tai modelis, kai visa sistema dirba žmogui, visos sudedamosios sistemos dalys pri-klauso viena nuo kitos ir vienos sistemos dalies veiksmai daro po-veikį kitoms sudedamosioms sistemos dalims [97].

4. Institucinis modelis (angl. institutional approach), kuris akcentuo-ja institucinę integravimo, koordinavimo, bendradarbiavimo ir tin-klo sukūrimo svarbą. Tačiau čia iškyla problema, kokiam sektoriui šios įstaigos turi priklausyti ir kaip užtikrinti vertikaliąją šių įstaigų integraciją. Koordinavimo, bendradarbiavimo ir tinklo sukūrimo sąvokos nusako būdus, kaip skirtingi sektoriai turi dirbti kartu. Ko-ordinavimo sąvoka akcentuoja hierarchiją, bendradarbiavimo – darbą vienu lygmeniu, tinklo sukūrimo – glaudų bendradarbiavimą ir tęstinumą [86].

Kalbant apie horizontaliąją institucinę integraciją, labai svarbi tampa įvairių paslaugų teikėjų integravimo ir koordinavimo problema [97]. Ap-žvelgus Europos patirtį, aišku kad, nepaisant skirtingų strateginių krypčių, integruota priežiūra suvokiama kaip koncepcija, apibūdinanti sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų sistemų koordinuotus veiksmus, bendradar-biavimą ir tinklo plėtojimą siekiant pagerinti paslaugų ir gyvenimo kokybę atsižvelgiant į paslaugų gavėjo poreikius.

Pateiktas mokslinis bandymas (1.1.1.3 lentelė) suklasifikuoti santykinai svarbiausias projekte (PROCARE) 9 dalyvavusių šalių integruotos priežiū-ros koncepcijas [144]. Ši klasifikacija remiasi subjektyvia mokslininkų, dalyvavusių PROCARE projekte, patirtimi ir duomenimis, pateiktais nacio-naliniuose projektuose [147]. Bendrosios sąvokos paneigia vienos kitas,

tačiau, logiška, kad į asmenį orientuotas požiūris apima horizontaliąją integ-raciją ir integracija tarp institucinių ir namų paslaugų. Gali būti, kad, įgy-vendinant horizontaliąją integraciją, pirmasis žingsnis - sukurti į asmenį orientuotą priežiūrą. Be to, papildomai gali būti ir (ar) alternatyvus integruo-tos priežiūros būdas kurti gerontologijos sistemą. Lentelėje pateikiama integracijos įvairiose šalyse rodiklius, jais nesiūloma viena, pati geriausia, integracijos strategija.

1.1.1.3 lentelė. Pagrindinės integruotos priežiūros koncepcijos atskirose

Europos šalyse Pagrindinės integruotos priežiūros koncepcijos Aus trija Da nija Vo kietij a Graikija Pranc ū zija Suomi ja Ita lija Olandi ja Ang lija

Visuomenės sveikatos paskaitos ** ** ** * *** ** Priežiūros poreikis (sveikatos sistemoje) ** ** * * * ** * *** Horizontalioji integracija (įvairūs paslaugų

tiekėjai) ** ** ** * * * * *

Vertikalioji integracija ** ** **

Vientisa priežiūra, transmuralinė priežiūra * *** ** * Gerontologijos koordinavimas, sistema * * *** *

Į asmenį orientuotas požiūris *** ** *** **

* koncepcija diskutuotina ir bandoma eksperimentiniuose projektuose (modelyje); ** laiko-masi svarbios koncepcijos (dalinai įgyvendinama); *** svarbiausia koncepcija, kurios laikomasi ir įgyvendinama.

Vienos svarbiausių sveikatos priežiūros koncepcijų yra priežiūros porei-kis sveikatos sistemoje, į asmenį orientuotas požiūris, gerontologijos pa-slaugų sistema.

1.1.2. Ilgalaikė slaugos ir socialinė priežiūra bei integruotos paslaugos Lietuvoje

Ilgėjanti žmonių gyvenimo trukmė – didelis žmonijos laimėjimas, sąly-gotas daugelio teigiamų pokyčių svarbiausiose veiklos srityse. Gyventojų senėjimas Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, sukelia sudėtingus daugelio sričių socialinius ir ekonominius pokyčius, kuriuos svarbu teisingai įvertinti ir numatyti, kad laiku būtų galima imtis veiksmų, turinčių trumpalaikį, vidutinės trukmės ir ilgalaikį poveikį. Gyventojų senėjimo problema kom-pleksinė, apimanti įvairias veiklos sritis.

Kintantis jaunų ir vyresnio amžiaus gyventojų santykis visuomenėje ver-čia naujiems poreikiams pritaikyti turimus visuomenės ekonomikos (gali-mybes dalyvauti darbo rinkoje, pajamų lygį), socialinio saugumo (socialines garantijas), sveikatos apsaugos (poreikius atitinkančią paslaugų plėtrą), žmogaus visaverčio gyvenimo (poreikius, atitinkančius būstus, aplinką, gyvenviečių infrastruktūrą, susisiekimą ir kt.), politikos (politinių ir visuo-meninių organizacijų galią) ir kitus išteklius. Didėjant pagyvenusio amžiaus žmonių daliai visuomenėje, didėja jiems reikalingų paslaugų poreikis bei jų kokybės reikalavimai.

Demografiniai pokyčiai bei senėjimo tendencijos kelia specialius iššūkius ilgalaikės priežiūros sektoriui: valstybės išlaidų ilgalaikei priežiūrai didėji-mas; lanksčių ilgalaikės priežiūros teikimo formų plėtojimas (institucijose, dienos centruose, namuose); sveikatos ir socialinio sektoriaus aiškesnis koordinavimas ir bendradarbiavimas; neformalios ilgalaikės priežiūros pa-laikymas (artimųjų, šeimos narių, kaimynų, draugų, nevyriausybinių organi-zacijų, savanorių); sveikatos ugdymas visą gyvenimą (vaikai ir jaunimas, darbingo amžiaus suaugusieji, pagyvenusio amžiaus žmonės) padės išugdyti sveiką, ilgiau darbingą visuomenę bei išvengti neįgalumo ankstyvame amžiuje ir remti sveiką senėjimą, prailginti sveiką darbingą amžių.

LR Sveikatos apsaugos ministro ir LR Socialinės apsaugos ir darbo mi-nistro 2007 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-558/A1-183 „Dėl slaugos ir socia-linių paslaugų bendro teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ siekiama page-rinti slaugos ir socialinių paslaugų koordinavimą savivaldybių lygmeniu, gerinti skirtingų institucijų, teikiančių slaugos ar socialinės globos paslaugas asmeniui, bendradarbiavimą, kad būtų tenkinami asmens slaugos ir sociali-nių paslaugų poreikiai, teikiama nuolatinė kompleksinė specialistų pagalba ir priežiūra kuo arčiau jo gyvenamosios vietos, t. y. būtų gerinamas šių paslaugų prieinamumas Lietuvos gyventojams [157].

LR Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. V-1026 „Dėl slaugos paslaugų ambulatorinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir namuose teikimo reikalavimų patvirtinimo“ siekiama plėtoti slaugos paslaugų teikimą pacientų namuose pagerinant pacientų gyvenimo kokybę, išsaugant jų savarankiškumą gyvenamojoje aplinkoje, skatinant jų savirūpą [164].

Už slaugos paslaugų namuose teikimą atsakingos pirminės ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančios įstaigos, t. y. tos, kur pacientas yra prisirašęs. Šeimos gydytojas ir bendruomenės slaugytojas organizuoja slaugos paslaugų namuose teikimą, t. y. šeimos gydytojas skiria diagnostikos ir slaugos procedūras, o bendruomenės slaugytojas įvertina individualius paciento slaugos poreikius pagal gyvybines veiklas ir sudaro bei vykdo individualų paciento slaugos planą. Slaugos paslaugas namuose

turi gauti asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas specia-lusis nuolatinės slaugos poreikis.

Ilgalaikės priežiūros paslaugos vykdomos tiek pagyvenusio amžiaus žmonių namuose, tiek institucijose. Akcentuojama pagyvenusio amžiaus žmonių slaugos ir socialinių paslaugų kokybė bei prieinamumas.

Ilgalaikė priežiūra. Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijose 2006–2008 m. (2006 m.) teigiama, kad Lietuvoje kol kas nebu-vo vieningo ilgalaikės priežiūros (angl. long-term care) sąnebu-vokos apibrėžimo [162].

Socialinis terminų žodynas ilgalaikę globą, ilgalaikę priežiūrą (angl. long-term care) paaiškina taip: nuolatinė ilgai trunkanti priežiūra, teikiama pagyvenusio amžiaus žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis ar turintiems invalidumą, taip pat priežiūra namuose ar slaugos įstaigoje, medicinos centre, socialinės paramos įstaigoje [239].

Lietuvoje 2007 pirmą kartą įteisinta „ilgalaikės priežiūros“ sąvoka. Ilga-laikė priežiūra LR Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymu apibrėžiama kaip slaugos ir socialinių paslaugų visuma, kurias teikiant asmeniui tenkinami slaugos ir socialinių paslaugų poreikiai, teikiama nuolatinė kompleksinė specialistų pagalba ir priežiūra. Ilgalaikė priežiūra konstatuojama nuo tada, kai nustatomas ilgalaikės prie-žiūros paslaugų poreikis asmeniui (šeimai). Ilgalaikės prieprie-žiūros paslaugos gali būti teikiamos asmens namuose, pirminės ambulatorinės asmens sveika-tos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose, įmonėse ir organizacijose, turinčiose slaugos licencijas bei stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose licencijas teikti stacionarinės palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas [157].

Pagyvenusio amžiaus žmonės. LR Socialinių paslaugų įstatyme (2006) pateikiamas apibrėžimas: senyvo amžiaus asmuo – tai sulaukęs senatvės pensijos amžiaus asmuo, kuris dėl amžiaus iš dalies ar visiškai yra netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime [152].

LR Sveikatos apsaugos ministro ir Socialinės apsaugos ir darbo ministe-rijos įsakyme (2007) pateikiamas apibrėžimas: senyvo amžiaus asmuo – senatvės pensinio amžiaus asmuo, dėl amžiaus iš dalies ar visiškai netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis savo asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir daly-vauti visuomenės gyvenime bei sergantis lėtinėmis ligomis, kuriam reikalin-gos ilgalaikės priežiūros paslaureikalin-gos [157].

Pagal PSO pagyvenusio amžiaus žmogus – tai 65 metų ir vyresnio amžiaus žmogus. Kartais pagyvenusio amžiaus žmonėmis laikomi pensinio amžiaus

žmonės, tačiau tuo atveju negalima palyginti įvairių šalių statistinių rodiklių, nes pensinis amžius skiriasi [140], be to, pensinis amžius ilgėja. Taigi, mūsų tyrime pagyvenusio amžiaus žmonėmis laikėme pagal PSO skiriamą amžių, t. y. 65 metų ir vyresnius.

Stacionari pagyvenusio amžiaus žmonių ilgalaikės globos institucija. LR Socialines apsaugos ir darbo ministro įsakyme (2005) pateikiamas api-brėžimas: stacionari socialinių paslaugų įstaiga – tai grupiniai gyvenimo namai, senų žmonių globos namai, vaikų globos namai, globos įstaiga žmonėms, turintiems psichikos negalią [163].

Viena iš socialinės globos pagyvenusio amžiaus žmonėms licencijos rū-šių gali būti ilgalaikė ir trumpalaikė institucinė socialinė globa [152].

LR Socialinės apsaugos ir sveikatos statistikos skyrius pateikia apibrėži-mą: globos įstaigos pagyvenusio amžiaus žmonėms (angl. care institutions for elderly people) – tai socialinių paslaugų įstaigos, skirtos senyvo amžiaus žmonėms ir vyresniems kaip 16 metų žmonėms, turintiems negalią, kuriems būtina priežiūra ir slauga [246], todėl institucijose, skirtose pagyvenusio amžiaus žmonėms dalis gyventojų yra jaunesni nei 65 metų.

Taigi, mūsų tyrime pagyvenusio amžiaus žmonės buvo laikomi vyresni nei 65 metų, tyrimo vieta laikoma stacionari ilgalaikės globos institucija.

Integruota sveikatos priežiūra ir socialinės paslaugos Lietuvoje. Žmonių socialiniai ir slaugos poreikiai gali būti visiškai patenkinti tik kartu dirbant įvairių sričių specialistams: gydytojams, slaugytojams, pedagogams, psichologams, socialiniams darbuotojams ir kt. Todėl bendruomenės socia-linėje veikloje neįmanoma nubrėžti griežtos ribos tarp sveikatos priežiūros, švietimo, socialinės apsaugos. Tik sukūrus vientisą sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų tinklo struktūrą, galima efektyviai kurti integruotą pa-galbą bendruomenės žmonėms [195]. Vienas iš efektyvios ilgalaikės prie-žiūros kriterijų yra integruotos sveikatos prieprie-žiūros ir socialinės paslaugos.

LR Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijoje [140] taip pat keliama gyventojų senėjimo problema ir akcentuojama su senėjimu didėjantis slaugos ir socialinių paslaugų poreikis. Atsižvelgiant į gyventojų senėjimą, pastaruosius kelerius metus Lietuvoje pradėta plėtoti geriatrinė pagalba, akcentuojamas sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos bendradarbiavimas, kuris padėtų organizuoti ilgalaikę pagyvenusio amžiaus žmonių priežiūrą.

Integruotos globos ir slaugos pagyvenusio amžiaus žmonėms paslaugos turi būti organizuojamos laikantis pagrindinio principo – žmogus kuo ilgiau turi gyventi savo namuose, numatant plėtoti pagalbos namuose paslaugas, kurios prireikus teikiamos 24 val. per parą. Visuomenei senstant,

integruo-tos globos ir slaugos poreikis didėja, ilgalaikė globa ir slauga tampa vis svarbesne šiuolaikinių valstybių socialinės politikos dalimi [196].

Įstaigos struktūrą sudaro medicinos ir socialinių paslaugų tarnyba, dienos centras, šeimos klinika. Paslaugas teikia įvairių disciplinų specialistų ko-manda, kurios sudėtyje yra ir sveikatos priežiūros specialistai, ir socialiniai darbuotojai. Paslaugos orientuotos į sunkią negalią turinčius asmenis ir paslaugų spektras atitinka paslaugų gavėjų poreikius – sveikatos priežiūros paslaugos, socialinės paslaugos, psichologinė pagalba, dvasinė parama. Šiuo modeliu buvo suderinti skirtingi sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų finansavimo būdai, kai už sveikatos priežiūros paslaugas mokama iš priva-lomojo sveikatos draudimo fondo, o už socialines paslaugas – iš savivaldy-bės biudžeto. Pagal kryptį šis modelis artimas į asmenį orientuotai ir institu-cinei integruotos priežiūros plėtojimo kryptims. Sveikatos ir socialinių paslaugų integravimo patirtis dar labai maža. Prielaidos integracijai reika-lingos visais lygmenimis: politiniu, sisteminiu, organizaciniu [168].

Sveikatos ir socialinę sistemą reglamentuoja skirtingi teisės aktai, tačiau tai, kad kai kuriuose vieną sistemą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtraukti kitos sistemos elementai sudaro prielaidas integruoti šias sistemas. Socialinę sistemą reglamentuojančiuose teisės aktuose sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų integracija dar ryškesnė, pvz., 2006 m. balandžio 5 d. patvirtintame Socialinių paslaugų kataloge [155] socialinė globa apibūdi-nama kaip visuma socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų, kurias teikia įvairių disciplinų komanda, susidedanti iš socialinių darbuotojų, psicholo-gų, psichoterapeutų, sveikatos priežiūros specialistų, švietimo, ugdymo, užimtumo specialistų.

Atsižvelgiant į poreikius, skiriamos integruotos socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos, kurios gali būti teikiamos paslaugų gavėjo namuose arba institucijoje. Socialinės globos normų aprašas patvirtintas 2007 m. vasario 20 d. [169] reglamentuoja socialinės globos kokybės reikalavimus. Šiame apraše pateikiamose socialinės globos normų charakteristikose labiau atsispindi integruotas požiūris, socialinės globos paslaugų kokybė traktuo-jama kaip socialinių, sveikatos priežiūros ir kitų paslaugų, atitinkančių paslaugų gavėjų poreikius, visuma. Galima teigti, kad teisės aktuose yra reglamentuota sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų kokybės sistema, tad iš dalies egzistuoja ir prielaidos, tačiau, esant skirtingoms kokybės verti-nimo sistemoms, sunku nustatyti, kas surinks informaciją apie paslaugų gavėjų poreikius ir bus atsakingas už būtinus pokyčius, todėl reikalingos papildomos priemonės ir sistemos, pagal kurias būtų galima vertinti sveika-tos priežiūros ir socialinių paslaugų, kaip integruosveika-tos priežiūros dalių, koky-bę [168].

Pirmasis integruotų sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų modelis Lietuvoje buvo įdiegtas 2003–2005 m. [195]. Panevėžio mieste bendradar-biaujant Panevėžio apskrities viršininko administracijai, Panevėžio miesto savivaldybei ir VšĮ Integruotų sveikatos paslaugų centrui, įgyvendintas bendras projektas „Integruota pagalba socialiai pažeidžiamoms žmonių grupėms“ [263]. Projektu buvo siekiama plėtoti nestacionarinių socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų tinklą ir įvairovę, gerinti paslaugų kokybę socialinės rizikos žmonių grupėms skatinant socialinių paslaugų, sveikatos apsaugos ir kitų sistemų sąveiką. Pradėtos teikti dvi naujos paslaugų rūšys: integruotos socialinės ir slaugos paslaugos bei paliatyviosios pagalbos pa-slaugos. Projekto rezultatuose pažymima, kad, plėtojant nestacionarinių socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugų tinklą, augo paslaugų vartotojų skaičius, gerėjo paslaugų prieinamumas, pagerėjo asmenų, turinčių sunkią negalią ir jų artimųjų gyvenimo kokybė, išsaugojamas jų savarankiškumas gyvenamojoje aplinkoje.

Lietuvoje pradedama teikti integruota slaugos ir socialinių paslaugų sis-tema. Pirmieji įgyvendinti projektai pasižymėjo gerais rezultatais, tačiau vieningos sistemos, kuri gerai funkcionuotų visuose priežiūros lygmenyse, kol kas nėra.

1.2. Pagyvenusio amžiaus žmonių rizika gyventi ilgalaikės globos institucijose

Gerontologų nuomone, dažniausios priežastys, dėl kurių pagyvenusio amžiaus žmonės apgyvendinami stacionariose ilgalaikės globos institucijo-se, yra skurdas, moteriškoji lytis, gyvena vienas (-a), vyresnis amžius, hos-pitalizacija, depresija, funkcinė priklausomybė, sutrikusios pažinimo funkci-jos, neformalios priežiūros trūkumas bei negebėjimas apsitarnauti [23, 32, 189, 235, 269]. Rizikos veiksniai apsigyventi ilgalaikės globos institucijose ir potencialios gyventojų problemos pateikiamos 1.2.1 lentelėje.

Pagyvenusio amžiaus žmonės, kurie buvo gydomi ligoninėje, o grįžę na-mo gyveno vieni, turėjo sunkumų atliekant kasdienę veiklą, taip pat turėjo didesnę riziką gyventi ilgalaikės globos institucijose nei kiti [173]. Kita problema Lietuvoje, yra ta, kad nemažai daliai, ypač pagyvenusio amžiaus žmonių dėl fizinių galimybių, savarankiškumo sumažėjimo reikalingas pritaikytas būstas ir aplinka. To neužtikrinus padidėja stacionarios globos poreikis.

1.2.1 lentelė. Rizikos veiksniai gyventi ilgalaikės globos institucijose ir

potencialios gyventojų problemos

Rizikos veiksniai apsigyventi ilgalaikės globos institucijoje Vyresnis amžius, moteriška lytis, gyvena vienas, skurdas Nesugebėjimas pasirūpinti savimi, nejudrumas

Sutrikusios pažinimo funkcijos (pvz., demencija) Išmatų, šlapimo nelaikymas

Socialinės ar neformalios pagalbos trūkumas

Ilgalaikės globos institucijų gyventojų potencialios problemos Negalėjimas palikti institucijos

Reti artimųjų lankymai

Tikėtina, kad gali būti nekreipiamas dėmesys dėl ligų ar vyresnio amžiaus (pvz., neti-kima skundais arba jie rimtai nevertinami)

Piktnaudžiavimas, kuris gali būti pastebimas (pvz., trikdančiam elgesiui valdyti taiko-mos netinkataiko-mos judėjimą ribojančios priemonės bei medikamentai) ar nepastebimas (pvz., žnybimas, trenkimas, trūktėlėjimas)

Funkcinių gebėjimų sumažėjimas Netinkama mityba ir svorio kritimas Pagulos

Išmatų, šlapimo nelaikymas, vidurių užkietėjimas Infekcijos

Depresija

Keleto vaistų vartojimas

Šaltinis: Porter SR. ed. Merck Manual for Health Care Professionals. 18th _{ed. Merck & Co., Inc, 2009, [212]}

Pataisytos Europos socialinės chartijos I dalies 23 str. teigiama, kad pa-gyvenusio amžiaus žmonės turi būti aprūpinami jiems pritaikytu gyvena-muoju plotu pagal sveikatos būklę ir poreikius, arba turi būti teikiama būsto pertvarkymo kompensacija [75]. Dėl finansinių išteklių stygiaus šis reikala-vimas Lietuvoje neįgyvendinamas. Ypač būsto pritaikymo problema aktuali pagyvenusio amžiaus kaimo vietovių gyventojams.

Socialinės, informacijos, slaugos ir kitos paslaugos namuose, kurias su-teiktų profesionalūs darbuotojai, savanorių tarnybos, kaimynai, skatintų pagyvenusio amžiaus žmonių savarankiškumą ir sumažėtų poreikis gyventi ilgalaikės globos institucijose [114].

Lietuvoje neteikiamos tarpinio tipo (tarp stacionarios globos ir pagalbos namuose) socialinės paslaugos, pvz., iš dalies savarankišką gyvenimą sąly-gojantys grupinio apgyvendinimo namai pagyvenusio amžiaus žmonėms. Lietuvoje kol kas pagyvenusio amžiaus žmonės iš dalies netekę savarankiš-kumo gali rinktis tik dvi galimybes: arba senelių namus, arba pagalbos namuose paslaugas. Dienos, bendruomenės centrai, skirti pagyvenusio amžiaus žmonėms, kol kas veikia tik kai kuriose šalies savivaldybėse.

1.3. Stacionarių ilgalaikės globos institucijų poreikis

Ilgalaikės socialinės globos ir slaugos paslaugos Lietuvoje organizuoja-mos per socialines paslaugas bei sveikatos priežiūros sistemą. Ilgalaikę socialinę globą teikia socialinės globos įstaigos (akcinės bendrovės, uždaro-sios akcinės bendrovės, individualios įmonės, viešouždaro-sios įstaigos, biudžetinės įstaigos ir šeimynos). Pagrindinė atsakomybė už ilgalaikės socialinės globos organizavimą tenka savivaldybėms. Pagal pavaldumą ilgalaikės globos įstaigos buvo skirstomos į apskrities, savivaldybių ir nevyriausybines.

Ilgalaikės socialinės globos paslaugos teikiamos senyvo amžiaus žmonių socialinės globos įstaigose, suaugusių žmonių, turinčių psichikos negalią, socialinės globos įstaigose, vaikų ir jaunimo, turinčių psichikos negalią, socialinės globos įstaigose bei vaikų globos namuose, kai šie asmenys patys negali savimi pasirūpinti ir jiems reikalinga nuolatinė specialistų priežiūra. Lietuvoje esamos socialinių paslaugų rūšys [152]:

1. Bendrosios. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos tei-kiamomis paslaugomis. Bendrosioms socialinėms paslaugoms pri-skiriamos informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavi-mo, sociokultūrinės paslaugos, transporto organizaviatstovavi-mo, maitinimo organizavimo, aprūpinimo būtiniausiais drabužiais, avalyne bei ki-tos paslaugos.

2. Specialiosios:

A. Socialinė priežiūra (angl. social attendance) – tai visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama kompleksinė pagalba, jai nereikia nuolatinės specialistų priežiūros. Socia-linei priežiūrai priskiriamos pagalbos į namus, socialinių įgū-džių ugdymo ir palaikymo, laikino apnakvindinimo bei kitos paslaugos.

B. Socialinė globa (angl. social care) – tai visuma paslaugų, ku-riomis asmeniui teikiama kompleksinė pagalba, jai reikia nuolatinės specialistų priežiūros. Socialinė globa pagal truk-mę skirstoma į dienos, trumpalaikę ir ilgalaikę.

Ne visos savivaldybės turi savo ilgalaikės globos įstaigas arba jų turi ne-pakankamai, o apskrities pavaldumo įstaigos išsidėsčiusios netolygiai (dalis apskričių turi santykinai daug globos vietų, tuo tarpu kitų apskričių teritori-jose jų trūksta).

Levickienės ir bendraautorių atlikto tyrimo duomenimis, beveik pusė pa-gyvenusio amžiaus žmonių, gyvenančių namuose, pageidauja lankomosios

priežiūros paslaugų, trečdaliui reikia socialinių paslaugų, tik 3 proc. norėjo priežiūros ilgalaikės globos institucijose [146]. Kalibatienės ir bendraautorių tyrimo duomenimis, pagyvenusio amžiaus žmonės du kartus dažniau norėtų ateityje slaugos paslaugų (67 proc.), bet ne socialinių (33 proc.), didžioji dalis respondentų (74 proc.) nori likti savo namuose ir būti slaugomi, 20 proc. – gauti paslaugas slaugos namuose, tik 6 proc. – norėjo priežiūros ilgalaikės globos institucijose [128]. Hitaitės ir bendraautorių tyrimo duo-menimis, 58,2 proc. pagyvenusio amžiaus žmonių norėjo socialinių paslau-gų, 71,3 proc. – slaugos paslaugų namuose, tik 2,8 proc. – pasirinktų ilga-laikę priežiūros instituciją [104].

Dėl neišplėtotos alternatyvių paslaugų struktūros ilgalaikės socialinės globos įstaigos yra apgyvendintos, susidaro didelės asmenų, norinčių į jas patekti, eilės. Šiuo metu savivaldybės, įvertinusios socialinės globos poreikį, pradeda teikti alternatyvias stacionariai globai paslaugų formas (dienos socialinę globą asmenų namuose ar dienos socialinės globos įstaigoje).

Globos įstaigos pagyvenusio amžiaus žmonėms ir gyventojų skaičius pa-teikiamas 1.3.1 lentelėje, kurioje matoma globos įstaigų ir gyventojų daugė-jimo tendencija.

1.3.1 lentelė. Globos įstaigos pagyvenusio amžiaus žmonėms Lietuvoje

2000–2008 m.

Įstaigų/gyventojų skaičius Globos įstaigos

2000 m. 2002 m. 2004 m. 2006 m. 2008 m.

Apskričių globos namai 8 8 7 8 8

gyventojų skaičius 1743 1790 1627 1806 1738

Savivaldybių globos namai 52 53 55 55 56

gyventojų skaičius 1774 1955 2089 2141 2170

Kitos globos įstaigos 1 _{3 3 3 2 5}

gyventojų skaičius 265 320 326 211 242

Nevyriausybinės globos įstaigos 30 30 30 35 35

gyventojų skaičius 566 672 738 836 897

IŠ VISO įstaigų 93 94 95 100 104

IŠ VISO gyventojų 4348 4737 4780 4994 5047

1_{Veisiejų pensionatas, globos namai „Tremtinių namai“, Gerontologijos ir reabilitacijos centras,} Marijampolės specialieji globos namai, senelių namai „Užusaliai“, ir „Senjorų rezidencija“.

Šaltinis: Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Pagyvenusio amžiaus žmonių pateiktas prašymų apsigyventi globos įstai-gose procentas bei prašymų skaičius pateiktas 1.3.2. lentelėje [240]. Čia taip

pat užfiksuota prašymų didėjimo tendencija, 2008 m. buvo patenkinta 78 proc. prašymų, mažiausiai prašymų t. y. 62 proc. buvo patenkinta Kauno apskrityje.

1.3.2 lentelė. Pagyvenusio amžiaus žmonių poreikis apsigyventi globos įstaigose Patenkintas prašymų procentas (proc.)

ir gautas prašymų skaičius (abs.sk.) Apskritys 2003 m. 2004 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. Alytaus 54 (94) 64 (106) 69 (89) 74 (70) 63 (103) Kauno 65 (186) 68 (241) 76 (341) 83 (276) 62 (339) Klaipėdos 38 (214) 60 (171) 87 (157) 82 (197) 75 (252) Marijampolės 45 (83) 77 (81) 65 (79) 80 (83) 87 (127) Panevėžio 63 (76) 85 (125) 81 (105) 89 (88) 93 (112) Šiaulių 69 (130) 67 (156) 80 (137) 79 (157) 86 (208) Tauragės 54 (61) 44 (55) 51 (85) 83 (96) 85 (129) Telšių 32 (95) 51 (80) 54 (76) 71 (62) 88 (138) Utenos 87 (100) 87 (117) 90 (188) 91 (124) 85 (101) Vilniaus 47 (155) 43 (127) 89 (333) 97 (255) 83 (266) IŠ VISO 54 (1194) 66(1259) 86 (1590) 85 (1408) 78 (1775)

Šaltinis: Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Miestuose beveik neveikia pirminės sveikatos priežiūros (PSP) paslaugų, orientuotų į šeimą ir bendruomenę, principas: nemaža dalis vienos šeimos narių yra prisirašę pas skirtingus PSP paslaugas teikiančius gydytojus; gyventojai, pasirinkę pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigą, gyvena skirtingose vietose (nėra bendruomenės). Dėl šių priežasčių sudėtinga arba neįmanoma teikti sveikatos ugdymo ir ligų profilaktikos paslaugų per ben-druomenę ir pasitelkti šeimos narius sveikatos problemą turinčio asmens sveikatinimui.

Slauga namuose teikiama epizodiškai t.y. pagal pareikalavimą, dažnai nė-ra orientacijos į šeimą principo, nepakankamai tobula ambulatorinė slaugos, dienos slaugos namų, socialinės asmens integracijos sistema. Skiriasi pa-slaugų prieinamumas mieste ir kaime. Šeimos gydytojai nenoriai imasi veiklos atokiau nuo didžiųjų miestų kaimo vietovėse [195].

Pagyvenusio amžiaus žmonių procentinė dalis bei gaunančių ilgalaikės priežiūros paslaugas namuose ir institucijose pateikiama 1 priede [203, 204, 242]. Ilgalaikės globos institucijose gyvena 8,2 proc. Naujojoje Zelandijoje, 6,9 proc. – Olandijoje, 6,8 proc. – Švedijoje ir tik 0,9 proc. – Lietuvoje

pagy-venusio amžiaus žmonių. Tuo tarpu namuose paslaugas gauna 17,0 proc. pagyvenusio amžiaus žmonių Norvegijoje, 13,8 proc. – Austrijoje, 12,9 proc. – Danijoje, 0,8 proc. – Lietuvoje. Vadinasi, Lietuvoje pagyvenusio amžiaus žmonės gauna per mažai paslaugų namuose, maža dalis gyvena ir ilgalaikės globos institucijose, taigi, paslaugos teikiamos nepakankamai gerai.

Visavertis, kompleksiškas poreikių įvertinimas – tai konkrečiam pagyve-nusio amžiaus žmogui reikalingų paslaugų planavimo, adekvačių ir koky-biškų paslaugų užtikrinimo pagrindas. Pažymėtina, kad turime kalbėti apie du poreikių vertinimo etapus.

Pirmasis – stacionarios globos paslaugų poreikių vertinimas; antrasis – poreikių, gyvenant stacionarios globos įstaigoje, įvertinimas. Pirmuoju atveju kalbame apie tai, ar pagyvenusio amžiaus žmogui tikrai reikia stacio-narios globos; antruoju – jeigu tokios globos reikia, tai kokios paslaugos turi sudaryti šios globos turinį. Dabar naujai atvykusių gyventi į ilgalaikę globos instituciją gyventojų paslaugų poreikiai vertinami nepakankamai išsamiai, sistemiškai, todėl individualios globos planų sudarymas dažnai tampa tik formaliu, negarantuojančiu realių poreikių ir teikiamų paslaugų adekvatumo darbu. Dar viena problema, nes nėra detalių poreikių vertinimo kriterijų, globos namuose gali būti apgyvendinti ir asmenys, kurių poreikių tenkini-mui šio tipo įstaigos netinkamos [278].

Organizuojant paslaugų sistemą, laikomasi principo – kuo ilgiau savo namuose. Kaip rodo ES valstybių narių patirtis, norint užtikrinti sąlygas pagyvenusio amžiaus žmonėms kuo ilgiau gyventi savo namuose, pagalbos namuose tarnybos turi teikti kompleksinę pagalbą: pagalbos namuose, slaugos namuose, karšto maisto pristatymo į namus, medicinos paslaugas. Turi būti paslaugų koordinavimo tarnyba. Būtina rūpintis pagyvenusio amžiaus žmonių slauga namuose, taip būtų tenkinami jų sveikatos priežiūros poreikiai ir kartu sukuriamas psichologinis komfortas – galimybė gyventi šeimoje. Derinant slaugą namuose su socialinių paslaugų teikimu namuose, pagyvenusio amžiaus žmonės būtų prižiūrimi geriau, sumažėtų norinčiųjų gyventi ilgalaikės globos institucijose.

1.4. Išsamus geriatrinis tyrimas 1.4.1. Geriatriniai sindromai

Geriatriniai sindromai apibrėžiami kaip ligos ar būklės, turinčios daug įvairių priežasčių, mažinančios funkcinę būklę. Sindromus sukelia įvairios ligos ir/ar įvairūs rizikos veiksniai [13]. Geriatriniai sindromai turi didelę įtaką pagyvenusio amžiaus žmonių gyvenimo kokybei, nepriklausomumui bei bendrai sveikatos būklei, todėl svarbu atpažinti, įvertinti šiuos

sindro-mus. Pagyvenusio amžiaus žmonėms būdingi specifiniai geriatriniai sin-dromai, tačiau, vertinant standartiškai, dažnai nenustatomi [93]. Pagyvenu-sio amžiaus žmonių geriatriniai sindromai, klinikinės būklės bei siūlomi vertinimo pavyzdžiai pateikiami 1.4.1.1 lentelėje.

1.4.1.1 lentelė. Pagyvenusio amžiaus žmonių geriatriniai sindromai bei

siūlomos vertinimo priemonės tolesniam būklių vertinimui

Geriatrijos gigantai

(angl. geriatric giant) Būklės Vertinimo priemonių pavyzdžiai Nestabilumas

(angl. instability)

Griuvimai „Atsistokite ir eikite“ vertinimas, Tineti eisenos ir pusiausvyros vertinimas

Nejudrumas (angl. imobility)

funkcinis sutrikimas, ligotumas

Visavertis geriatrinis įvertinimas, interdisciplininis įvertinimas, ligotumo priemonė

Nelaikymas

(angl. incontinence) Išmatų šlapimo nelai-kymas Tuštinimosi, šlapinimosi dokumen-tavimas, Amerikos urologijos asociacijos simptomų indeksas

Išsekimas

(angl. inanition) Svorio sumažėjimas, nepakankama mityba Kūno masės indeksas, mitybos trumpoji anketa Intelekto sutrikimas

(angl. intellescual

im-pairment)

Demencija, pažinimo funkcijų sutrikimas

Protinės būklės trumpasis tyrimas, Laikrodžio piešimo testas Minčių padrikumas

(angl. incoherence) Delyras Sumišimo vertinimo metodika

Izoliacija (angl. isoliation)

Depresija, netektis, nuostolis

Geriatrijos depresijos skalė, Cornell depresijos skalė sergantiems

demencija), Hamilton demencijos

vertinimo priemonė Jatrogenijos

(angl. jatrogenesis) Polifarmacija, ribojančios priemonės Beers kriterijai/sąrašas, medikamentų skaičius Nemiga

(angl. insomnia) Pirminiai, antriniai miego sutrikimai Pitsburgo miego kokybės indeksas, miego sutrikimų centras: miego apnėjos rizika, Epworth miego skalė Nuskurdimas

(angl. impoverishment) Jutimo sutrikimai, finansiniai sunkumai, sauga

Snellen lentelė (regėjimui), audiometrija

Parengta pagal: Gammack J. The „I‘s“ of Geriatrics. Chapter 16. In: Schmitz PG, Martin KJ. Internal Medicine Just Fact. 2008, p. 662 [93].

Geriatriniai sindromai būdingi pagyvenusio amžiaus žmonėms namuose, stacionaruose, ilgalaikės globos institucijose. Norint įvertinti ir rasti nių sindromų optimaliausius sprendimo būdus, reikalingas visavertis geriatri-nis ištyrimas bei interdisciplininės komandos indėlis.

Visavertis geriatrinis vertinimas – tai ne tik fizinių pagyvenusio amžiaus žmogaus duomenų vertinimas, bet biologinių, psichosocialinių bei funkcinių aspektų visuma [71, 253]. Visavertis geriatrinis tyrimas (angl. comprehensi-ve geriatric evaluation) – tai interdisciplininis, multidimensinis ištyrimas, kuris nukreiptas į fizinius, socialinius ir psichologinius aspektus [253]. Visaverčio geriatrinio tyrimo pagrindiniai komponentai (tyrimo sritys) [81]:

1. Fizinė sveikata: anamnezė, fizinis tyrimas, laboratoriniai tyrimai, instrumentiniai tyrimai.

2. Psichinė sveikata: pažinimo (kognityvinė) funkcijos ir emocinė (depresija, nerimas, vienišumas, gedėjimas, pyktis) būklė.

3. Funkcinė būklė:

a) kasdienės veiklos funkcijos (ar gali apsirengti, vaikščioti, nu-siprausti, nueiti į tualetą);

b) instrumentinė kasdienė veikla (ar gali vienas keliauti, įsigyti prekių, pasigaminti valgį, susitvarkyti butą, naudotis telefonu, vartoti vaistus, tvarkyti finansinius reikalus).

4. Socialinės sąlygos: socialinis aktyvumas, šeimos, artimųjų, draugų ar organizacijų parama, aprūpinimas maistu ir vaistais.

5. Gyvenamoji aplinka: buto patogumai, laiptai, temperatūra, aplinkos saugumas.

6. Ekonominė būklė: pajamos, būstas, aprūpinimas vaistais ir maistu. Visaverčio geriatrinio vertinimo nauda: išaiškinamos nepastebėtos ligos, sumažinami medikamentų šalutiniai poveikiai, gerinamos pažinimo funkci-jos, didinamas savarankiškumas, gerinama gyvenimo kokybė, ligoninėje mažinamas lovadienių skaičius bei guldymų skaičius, mažinamas ilgalaikės globos institucijų poreikis, mažinamos sveikatos priežiūros išlaidos, maži-namas mirštamumas [64].

Visaverčiam geriatriniam pagyvenusio amžiaus žmonių įvertinimui rei-kalinga interdisciplininė komanda, kurios pagrindiniai nariai yra gydytojas geriatras, geriatrijos slaugytoja ir socialinis darbuotojas [253]. Tradiciškai dauguma psichosocialinių funkcijų aspektų vertina psichologai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai, kiti psichikos sveikatos specialistai. Tačiau tais atvejais, kai taikomas holistinis pagyvenusio amžiaus žmonių priežiūros požiūris, psichosocialinis vertinimas tampa gerontologinės slaugos praktikos sritimi [187].

Psichosocialinio vertinimo metu svarbu sukurti tinkamą atmosferą, svar-bu, kada ir kur renkama informacija. Ilgalaikės priežiūros institucijose

slaugytojai paprastai turi daugiau laiko rinkti informaciją nei ligoninėse [187]. Svarbus informacijos šaltinis yra slaugytojo padėjėjai, kurie daug laiko praleidžia su gyventojais, taip pat interviu bei stebėsena. Kiti sveikatos priežiūros specialistai gali būti įtraukti į visavertį geriatrinį ištyrimą, jei nustatomas specialistų konsultacijos ar gydymo reikalingumas.

1.4.2. Visavertis geriatrinis vertinimas ilgalaikės globos institucijose Gerontologai ir socialiniai darbuotojai dažnai taiko vieną iš trijų multidi-mensinių vertinimo priemonių pagyvenusio amžiaus žmonėms vertinti [220]:

1. Resursų ir paslaugų klausimynas pagyvenusio amžiaus amerikiečiams (angl. Duke University‘s Older Americans Resources and Services Questionnaire OARS), parengtas 1975 m., peržiūrėtas 1988 m. Klau-simynas skirtas pagyvenusio amžiaus žmonių visavertei funkcinei būklei bei naudojimosi paslaugomis vertinti namuose [179].

2. Visavertis vertinimas ir perdavimo analizė (angl. Comprehensive Assessment and Referral Evaluation CARE) parengė Barry Gurland 1977 m., peržiūrėta 1983 m. Tai pusiau struktūrizuotas interviu, pagal kurį vertinamos 65 metų ir vyresnių žmonių sveikatos ir so-cialinės problemos. Klausimynas apima psichiatrines, medicinines, mitybos, ekonomines ir socialines problemas, pagal jį galima ver-tinti individualų priežiūros ir profilaktinės tarnybos poreikį, nuro-dant tikimas prognozes [178].

3. Minimalus duomenų rinkinys (angl. Minimum Data Set MDS) skir-tas išsamiam pagyvenusio amžiaus žmonių vertinimui ilgalaikės globos institucijose. Pagyvenusio amžiaus žmonių išsamiam multi-disciplininiam vertinimui ilgalaikės globos institucijose buvo pa-rengtas minimalus duomenų rinkinys (angl. Minimum Data Set), [182, 253]. interRAI šeimos klausimynai parengti pagal ilgalaikės globos isntitucijų gyventojų vertinimo klausimyną RAI (angl. Resi-dent Assessment Instrument) [185].

Sveikatos būklė, slaugos, medicininės problemos ir poreikiai nustatomi naudojant įvairius klausimynus, kurie nuolat tobulinami. Vienas plačiausiai taikomų sistematizuotų klausimynų yra interRAI šeimos (angl. interRAI family) klausimynai, kurių šiuo metu yra 12.

Rengiant kiekvieną interRAI šeimos klausimyną, tikrinamas kiekvieno klausimyno bei atskirų jo dalių patikimumas bei pagrįstumas; klausimynai sukurti skirtingoms žmonių grupėms, tikslas – bendradarbiaujant formuoti integruotą sveikatos informacijos sistemą [115].

InterRAI sistemą jungia bendri parametrai, papildomi parametrai paren-kami atsižvelgiant į atitinkamos priežiūros specifiškumą, todėl sukurti

klau-simynai paliatyviajai (angl. interRAI PC Palliative Care), namų priežiūrai (angl. interRAI HC Home Care) ir kt. Sveikatos priežiūros specialistai, vertindami pacientus, gyventojus bendraisiais parametrais įvairiuose prie-žiūros lygmenyse, užtikrina prieprie-žiūros tęstinumą, integruotą pagalbą, para-mą kiekvienam asmeniui.

InterRAI klausimynai naudojami įvairiose šalyse šiais tikslais: priežiūrai planuoti, vadybai gerinti, poreikiams vertinti, politikai formuoti, kokybei gerinti, apmokėjimui, moksliniams tyrinėjimams, įstaigos tinkamumui vertinti [115]. Svarbu įvertinti ir palyginti skirtingų šalių gyventojus ilgalaikės globos institucijose, tačiau anksčiau dėl skirtingų klausimynų atlikti tarptautines studijas buvo sudėtinga [47], o dabar interRAI klausimynai plačiai naudojami įvairiose šalyse, atliekamos tarptautinės lyginamosios studijos.

Klausimynas interRAI IPI (klausimynas Ilgalaikė Priežiūros Institucija) (angl. interRAI LTCF Long Term Care Facility) naudojamas Šiaurės Ame-rikoje, Europoje (Belgijoje, Anglijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Italijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Šveicari-joje), Azijoje (Honkonge, Korėjoje, Japonijoje) ir Ramiojo vandenyno pakrančių šalyse (Australijoje, Naujoje Zelandijoje).

Šiuo metu aštuonios Europos šalys pradeda vykdyti didelę studiją (SHELTER), kurios tikslas – pagrįsti interRAI LTCF klausimyną kaip metodologiją vertinant priežiūros teikimą pagyvenusio amžiaus žmonių ilgalaikės globos institucijose [115].

Gyventojų vertinimo klausimynas RAI buvo sukurtas senelių namų (angl. nursing home) reformos metu Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), 1987 metais Biudžeto suderinimo rinktinis aktas (angl. the Omnibus Budget Re-conciliation Act OBRA-87) įpareigojo standartizuoti visų slaugos namų gyventojų vertinimą [59, 84]. Dauguma JAV slaugos namų RAI klausimyną pradėjo įdiegti 1991 m. [59]. RAI sistema susideda iš minimalaus duomenų rinkinio, vadovo vartotojui, pavojaus signalų (angl. triggers), perspėjančių apie esamas problemas, klinikinio vertinimo protokolų, būklių ir rezultatų vertinimo.

Vienas iš rezultatų, įgyvendinant interRAI klausimynus, yra santykių po-kytis tarp profesionalių darbuotojų bei pagyvenusio amžiaus žmonių prie-žiūros, jo privalumai pateikti 1.4.2.1 pav. [27].

1.4.2.1 pav. Vaidmenų pakyčiai įgyvendinant interRAI klausimynus

Svarbu tai, kad į sveikatos priežiūrą aktyviai įtraukiamas yra pats klien-tas/gyventojas bei jo šeima. Informacijos centre svarbiausią centrinę vietą užima pacientas, gyventojas, o gydytojas, slaugytojas, reabilitologas, socia-linis darbuotojas aktyviai bendrauja ir problemas spendžia su pacientu, gyventoju, didelis dėmesys skiriamas multidisciplininei komandai.

Renkant duomenis minimaliu duomenų rinkiniu, gyventojams gali būti nustatomi sutrikimai (pavojaus signalai), šiems gyventojams reikalingi papildomi, išsamesni vertinimai (1.4.2.1 lentelė).

Taigi, vertinant interRAI IPI klausimynu atliekamas visavertis gyventojų, gyvenančių stacionariuose ilgalaikės globos institucijose, įvertinimas. Ver-tinamas gyventojų delyras, pažinimo funkcijos, regos sutrikimai, kasdienė veikla, psichosocialinė gerovė, griuvimai ir kita.

1.4.2.1 lentelė. Gyventojų pavojų signalai naudojant interRAI klausimynus

ir rekomenduojami papildomi vertinimai

Gyventojų pavojaus signalai Papildomi vertinimai, tyrimai

Delyras Medicininis vertinimas, atitinkami laboratoriniai tyrimai Pažinimo funkcijų sutrikimai,

demencija

Protinės būklės trumpasis tyrimas (angl. MMSE) Regos funkcijos sutrikimai Okulisto konsultacija

Bendravimo problemos Logopedo konsultacija, klausos įvertinimas Kasdienės veiklos

sumažėjimas Kasdienės veiklos atlikimo įvertinimas, fizinės būklės įvertinimas, ergoterapeuto konsultacija Šlapimo nelaikymas,

kateterių naudojimas Šlapimo, išmatų nelaikymo dokumentacija, urologo, ginekologo konsultacija Psichosocialinės gerovės

sumažėjimas Socialinių paslaugų įvertinimas

Nuotaikos pablogėjimas Klinikinių dokumentų peržiūra, depresijos įvertinimas, psichologinis įvertinimas

Probleminis elgesys Elgesio stebėsenos dokumentacija, psichiatro konsultaci-ja

Sumažėjusi veikla Socialinių paslaugų vertinimas

Griuvimai Eisenos įvertinimas, fizinės būklės įvertinimas Mitybos būklės sutrikimai Medicininis įvertinimas, svorio matavimas, dietologo

konsultacija

Maitinimo zondai Dietologo konsultacija Dehidracija, skysčių

disbalansas

Dietologo įvertinimas, skysčių balanso įvertinimas Burnos ertmės problemos Burnos ertmės, dantų įvertinimas

Pragulos Bradeno skalė, ergoterapeuto konsultacija

Psichotropinių medikamentų

vartojimas Psichiatro konsultacija, psichologinis įvertinimas Judėjimą ribojančios

priemonės Medicininis vertinimas, fizinis įvertinimas, ergoterapeu-to konsultacija Parengta pagal Tabloski PA. Gerontological Nursing. Upper Saddle River: New Jersey: 2006, p.55-68 [253].

Identifikavus problemas, rekomenduojami papildomi vertinimai bei tyri-mai, rašomi individualūs slaugos planai, taikomos individualios prevencijos priemonės. InterRAI IPI klausimynas tampa pirmuoju vertinimu, kuris yra nuoroda problemoms identifikuoti ir spręsti.