Išanalizavus 2009 – 2013 metų surinktus duomenis, nustatyta, kad iš tirtų 34 šunų veislių girnelės išnirimas diagnozuotas daugiau nei pusei jų (64,7 %). Pagal gautus duomenis, ši kelio sąnario patologija iš 390 atvejų buvo nustatyta tik 156 šunims. Skaičiai rodo, kad sergamumas kelio girnelės išnirimu mažose ir vidutinio dydžio veislėse yra nedidelis ir sudaro 40 % visų atvejų. Pagal užsienio literatūroje aptinkamus duomenis, 74,5 % kelio girnelės išnirimo atvejų pasireiškia mažoms veislėms (Harasen, 2006). Tarpusavyje lyginti šiuos skaičius yra sudėtinga, nes mes analizavome tik mažų ir vidutinio dydžio šunų veislių klinikinio kelio sąnario tyrimo duomenis. Tuo tarpu užsienyje atliktų studijų eigoje dažniausiai buvo tirta visų veislių šunys ir lyginamos tarpusavyje didelės ir mažos veislės.
Susumavus rezultatus, iš 780 galūnių 237 buvo nustatytas kelio girnelės išnirimas. Dažniausiai diagnozuota 1 laipsnio išnirimų. Pastarasis nustatytas 179 galūnėse. Mažiausiai, tik trijose galūnėse, buvo diagnozuotas 4 laipsnio išnirimas.
Atsižvelgiant į lytį, didesnę dalį sudarė patelės. Iš 390 šunų ištirta 225 patelės.
Tirtų šunų amžius buvo įvairus. Jauniausiam šuniukui buvo 10 mėnesių, vyriausias tirtas šuo buvo 5 metų. Tačiau dažniausiai šunys priklausė 1-3 metų amžiaus grupei.
Mūsų gautais tyrimo duomenimis, kelio girnelės išnirimas dažniausiai buvo diagnozuotas Jorkšyro terjerams, prancūzų buldogams, mopsams, rusų žaisliukams trumpaplaukiams, čihuahua ilgaplaukiams ir trumpaplaukiams, vokiečių nykštukiniams špicams.
Palyginus mūsų gautus rezultatus su užsienio literatūros duomenimis, išnirimų paplitimas tarp veislių skiriasi. Užsieninėje literatūroje nurodoma, kad dažniausiai šia ortopedine liga serga ne tik Jorkšyro terjerai, čihuahua, bet ir Bostono terjerai, pekinai, kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai bei pomeranai (Harasen, 2006). Tuo tarpu mūsų duomenimis, pekinams girnelės išnirimo pasireiškimas yra retas, o kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliams - išvis nebuvo nustatyta. Atlikę statistinį duomenų apdorojimą, nustatėme, kad mūsų tirtų šunų tarpe veislė neturėjo statistiškai patikimos įtakos kelio girnelės išnirimo pasireiškimui (p>0,05).
Tokioms veislėms kaip anglų buldogams, čekų terjerams, Džeko Raselo terjerams, falenams, kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliams, Lasos apsoms, mažiems pudeliams, nykštukiniams bulterjerams, nykštukiniams pudeliams, Parsono Raselo terjerams, trumpaplaukiams nykštukiniams taksams, trumpaplaukiams triušiniams taksams girnelės išnirimas nebuvo diagnozuotas. Tačiau mes
negalime teigti ir tvirtinti, kad paminėtos veislės visiškai neserga šia ortopedine liga ar serga daug rečiau, nei kitos, dėl to, kad buvo ištirtas nevienodas ir per mažas jų skaičius.
Išanalizavus kairės ir dešinės kojų kelio sąnario ortopedinio tyrimo duomenis, nustatėme, kad girnelės išnirimo pasiskirstymas abejose galūnėse beveik lygus (kairė koja – 48 %, dešinė koja – 52 %). Atlikus statistinį duomenų apdorojimą, nustatėme, kad tikimybė, jog girnelės išnirimas pasitaikys dažniau kairėje kojoje nei dešinėje arba atvirkščiai, nesiskiria statistiškai reikšmingai (p>0,05).
Mūsų duomenimis, kairėje kojoje tarp visų veislių atstovų buvo nustatyti visi 4 išnirimo laipsniai. Tačiau dažniausiai diagnozuotas 1 laipsnio girnelės išnirimas. Atlikus statistinę analizę, nustatėme, kad šioje kojoje didesnė rizika yra pasireikšti 1 laipsnio girnelės išnirimui (73 %, p<0,05).
Mūsų gauti duomenys skiriasi nuo užsienio autorių pateiktų rezultatų. Pagal užsienyje atliktus tyrimus, nustatyta, kad šunims dažniau buvo diagnozuotas 2 laipsnio išnirimas (Igna et al., 2013).
Dešinėje kojoje taip pat diagnozuoti visi 4 išnirimo laipsniai ir taip pat dažniausiai pasireiškė 1 laipsnio. Nustatėme, kad ir dešinėje kojoje yra didesnė rizika pasireikšti 1 laipsnio girnelės išnirimui (78 %, p<0,05).
Išanalizavę duomenis, nustatėme, kad kairėje kojoje 1 laipsnio išnirimas dažniausiai diagnozuotas Jorkšyro terjerams (32,9 %). 2 laipsnio išnirimas toje pačioje kojoje taip pat labiausiai paplitęs tarp šios veislės atstovų (39 %) bei mopsų (26 %).
3 laipsnio išnirimas nustatytas tik Briuselio grifonams, čihuahua ilgaplaukiams ir Japonų chinams. Kiekvienoje iš šių veislių diagnozuota po 2 girnelės išnirimo atvejus. 4 laipsnio išnirimas kairėje kojoje diagnozuotas 2 šunims (čihuahua ilgaplaukis, rusų žaisliukas trumpaplaukis).
Dešinėje kojoje 1 laipsnio išnirimas dažniausiai diagnozuotas Jorkšyro terjerams (24,7 %) ir mopsams (16,5 %). 2 laipsnio išnirimas taip pat daugiausiai diagnozuotas Jorkšyro terjerams (40 %) ir kiek mažiau mopsams (24 %). 3 laipsnio išnirimas nustatytas vienam rusų toiterjerui trumpaplaukiui, o 4 laipsnio taip pat vienam čihuahua ilgaplaukiui.
Remiantis gautais duomenimis, nustatėme, kad visais kelio sąnario pažeidimo atvejais išnirimas buvo į vidinę pusę. Mūsų rezultatai sutampa su užsienio literatūros autorių pateikiamais duomenimis. Jie teigia, kad šunims dažniausiai diagnozuojamas vidinis girnelės išnirimas (Nganvongpanit, Yano, 2011).
Apibendrinę surinktus duomenis, nustatėme, kad abipusiai išnirimai buvo diagnozuoti pusei (50 %) visų tirtų veislių atstovų. Iš 156 išnirimo atvejų, abipusiai išnirimai sudarė 51,9 %. Mūsų ir užsienio
autorių duomenys skiriasi. Pagal užsienyje atliktus tyrimus, nustatyta, kad dažniau šunims diagnozuojami vienpusis išnirimas (80 %), o abipusiai sudaro tik 20 % (Igna et al., 2013).
Dažniausiai abipusiai išnirimai paplitę Jorkšyro terjerų ir šiek tiek mažiau prancūzų buldogų bei mopsų veislėse. Statistinės analizės būdu nustatėme, kad šunų veislė neturėjo įtakos girnelės išnirimo abipusiškumui (p>0,05). Tai rodo tikimybę, kad bet kurioje tirtoje veislėje vienodai gali pasitaikyti tiek vienpusis, tiek dvipusis išnirimas.
Atlikę statistinę analizę, nustatėme, kad 1-3 metų amžiaus grupėje (93,6 %) buvo didžiausia rizika pasireikšti kelio girnelės išnirimui (p<0,05). Visi 4 išnirimo laipsniai, kairėje ir dešinėje kojose, dažniausiai taip pat buvo nustatyti šioje amžiaus grupėje. Šuniukų grupėje iki <1 metų amžiaus, kairėje kojoje girnelės išnirimų nebuvo nustatyta, o dešinėje kojoje nustatytas tik 1 laipsnio išnirimas 2 (2,1 %) šuniukams. Vyresniems, 4-6 metų amžiaus, šunims diagnozuoti tik pirmo ir antro laipsnio išnirimo atvejai, kurie dažniau pasitaikė kairėje kojoje.
Mūsų gauti rezultatai neatitinka su kitais užsienyje atliktų tyrimų duomenimis. Autoriai nustatė, kad girnelės išnirimai dažniau pasireiškia <1 metų amžiaus grupėje (Igna et al., 2013).
Abipusis girnelės išnirimas dažniausiai buvo diagnozuotas 1-3 metų šunų amžiaus grupėje. Pirmoje grupėje (<1 m.) visiškai nediagnozuotas, o 4-6 metų nustatytas vienam šuniui.
Išanalizavus duomenis, nustatyta, kad girnelės išnirimas dažniau buvo diagnozuotas patelėms (71,2 %) nei patinams. Atlikus statistinę analizę, nustatėme, kad patelėms rizika pasireikšti girnelės išnirimui yra statistiškai patikima (p<0,05). Mūsų duomenys nesutampa su užsienio autorių pateikiamais rezultatais. Atlikę analizę, jie nustatė dažnesnį išnirimų skaičių patinams (58%). Tuo tarpu patelės sudarė 42 % (Arthurs, Langley- Hobbs, 2006).
Patinams daugiausiai diagnozuota 1 laipsnio išnirimo atvejų. Dešinėje kojoje (92,3 %) pasireiškė dažniau nei kairėje (75 %) visų registruotų išnirimo atvejų, įskaitant abipusius. Antro ir trečio laipsnio girnelės išnirimas buvo dažnesnis kairėje kojoje.
Patelėms, skirtingai nei patinams, buvo diagnozuoti visi 4 išnirimo laipsniai. Kaip ir patinams, dažniausiai diagnozuotas 1 laipsnio išnirimas. Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad patelėms didesnė rizika pasireikšti pirmo laipsnio išnirimui tiek dešinėje, tiek kairėje kojose (71,6 %, 71,7 %, p<0,05). Antro laipsnio išnirimas skirtingai nei patinams, patelėms pasireiškė dažniau dešinėje kojoje. 3 ir 4 laipsnio išnirimai dažniau diagnozuoti kairėje kojoje.
Išanalizavus duomenis, nustatyta, kad abipusio išnirimo pasireiškimas dažniau diagnozuotas patelėms (67,9 %) nei patinams (32,1 %).
IŠVADOS
1. Išanalizavus surinktus kelio sąnario, tyrimo girnelės stabilumo atžvilgiu, duomenis, kelio girnelės išnirimas diagnozuotas 40 % tirtų šunų.
2. Šunų lytis (patelės) turėjo įtakos girnelės išnirimų pasireiškimui (71,2 %, p<0,05). Tiek patelėms, tiek patinams abejose galūnėse dažniausiai diagnozuotas 1 laipsnio išnirimas. Abipusių girnelės išnirimų pasireiškimas dažniau buvo diagnozuotas patelėms (67,9 %). 3. Šunų amžius (1-3 metai) turėjo įtakos kelio girnelės išnirimui (93,6 %, p<0,05). Visi keturi
išnirimo laipsniai ir abipusiai išnirimai dažniausiai diagnozuoti šioje amžiaus grupėje.
4. Visų veislių atstovams abejose kojose dažniausiai pasireiškė 1 laipsnio girnelės išnirimas. Atlikus statistinę analizę, nustatyta, kad šiam išnirimo laipsniui buvo didesnė rizika pasireikšti, nei kitiems laipsniams (kairė koja - 73 %, dešinė – 78 %, p<0,05). Visais atvejais girnelė buvo išnirusi į vidinę pusę.
5. Girnelės išnirimas nustatytas 22 veislių atstovams: dažniausiai - Jorkšyro terjerams (28,2 %), prancūzų buldogams (13,5 %) ir mopsams (9,6 %). Šunų veislė neturėjo statistiškai patikimos įtakos kelio girnelės išnirimui ir jo pasireiškimo skirtumui tarp kairės ir dešinės kojų.
6. Abipusis kelio girnelės išnirimas diagnozuotas 50 % visų tirtų veislių. Dažniausiai - Jorkšyro terjerams (32,1 %) ir prancūzų buldogams (13,6 %).
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Alam M. R., Lee H. B., Kim M. S., Kim N. S. Surgical model of osteoarthritis secondary to medial patellar luxation in dogs. Veterinarni Medicina. 2011. 56(3). P. 123–130.
2. Arthurs G. I., Langley – Hobbs S. J. Complications Associated with Corrective Surgery for Patellar Luxation in 109 Dogs. Veterinary Surgery. 2006. 35(6). P. 559-566.
3. Budras K. D., McCarthy P. H., Fricke W., Richter R., Horowitz A., Berg R. Chapter 8. Pelvic Limb. Anatomy of the Dog. Fifth edition. Hannover. Schlütersche Verlagsgesellschaft mb H & Co. 2007. 76 p.
4. Daugnora L., Padaiga A., Vitkus A., Paunksnienė M., Daugėla A., Babrauskienė V., Alionienė I., Liutkevičius G. Veterinarinės anatomijos, histologijos ir embriologijos terminai. Kaunas. Candela. 1998. 178 p.
5. Eldredge D. M., Carlson L. D., Carlson D. G., Giffin J. M. The Musculoskeletal System. Dog Owner‘s Home Veterinary Handbook. Fourth edition. Indianapolis. Wiley Publishing. 2007. 401 p.
6. Evans H. E., de Lahunta A. Miller‘s Anatomy of the Dog. Fourth edition. Missouri. Elsevier Saunders. 2013. P. 180-181.
7. Falttahian H. R., Mohyeddin H., Molookpour H., Hoseinzadeh A. R. Retrospective study of surgical treatment of various patellar luxations in dogs from 2004 to 2007. Iranian Journal of Veterinary Research. 2011. Vol. 12. Issue 1. 59 p.
8. Fitzpatrick C. L., Krotscheck U., Thompson M. S., Todhunter R. J., Zhang Z. Evaluation of Tibial Torsion in Yorkshire Terriers with and without Medial Patellar Luxation. The American College of Veterinary Surgeons. 2012. 41. P. 966-972.
9. Fossum T. W., Dewey C., Horn C. V., Johnson A. L., MacPhail C. M., Radlinsky M. G., Schulz K. S., Willard M. D. Diseases of the Joints. Small Animal Surgery. Fourth edition. Missouri. Elsevier Mosby. 2012. 1355 p.
10. Fossum T. W., Hedlund C. S., Johnson A. L., Schulz K. S., Seim H. B., Willard M. D., Bahr A., Carroll G. L. Small Animal Surgery. Third etidion. Missouri. Elsevier Mosby. 2007. P. 1289-1295.
11. Harasen G. Diagnosing rupture of the cranial cruciate ligament. Can Vet J. 2002. Vol. 43(6). P. 475-476.
13. Harasen G. Patellar luxation: Pathogenesis and surgical corecction. Can Vet J. 2006. 47(10). 1037 p.
14. Igna C., Dascalu R., Schuszler L., Bumb D., Proteasa A., Sala A. A retrospective study of 48 dogs with patella luxation. Luerari Stiintifice medicina veterinara. 2013. Vol. XLVI(4). P. 82-86.
15. Yeadon R., Fitzpatrick N., Kowaleski M. R. Tibial tuberosity transposition – advancement for treatment of medial patellar luxation and concomitant cranial cruciate ligament disease in the dog. Vet Comp Orthop Traumatol. 2011. 24. P. 18-26.
16. Jerram R. M., Walker A. M. Cranial cruciate ligament injury in the dog: pathophysiology, diagnosis and treatment. New Zealand Veterinary Journal. 2003. 51(4). P. 149-158.
17. Johnson A. L., Dunning D. Chapter 19. Medial Patella Luxation Stabilized with Wedge Recession Trochleoplasty, Desmotomy, Tibial Tuberosity Transposition, and Retinacular Imbrication. Atlas of orthopedic surgical procedures of the dog and cat. Missouri. Elsevier saunders. 2005. 52 p.
18. Johnson A. L., Probst C. W., Decamp C. E., Rosenstein D. S., Hauptman J. G., Weaver B. T., Kern T. L. Comparison of Trochlear Block Recession and Trochlear Wedge Recession for Canine Patellar Luxation Using a Cadaver Model. Veterinary Surgery. 2001. 30. P. 140-150. 19. Kaiser S., Cornely D., Golder W., Garner M., Waibl H., Brunnberg L. Magnetic Resonance
Measurements of the Deviation of the Angle of Force Generated by Contraction of the Quadriceps Muscle in Dogs With Congenital Patellar Luxation. Veterinary Surgery. 2001. 30. P. 552-558.
20. L‘Eplattenier H., Montavon P. Patellar Luxation in Dogs and Cats: Pathogenesis and Dzagnosis. Compend Contin Educ Pract Vet. 2002. 24. P. 234-239.
21. Linney W. R., Hammer D. L., Shott S. Surgical treatment of medial patellar luxation without femoral trochlear groove deepening procedures in dogs: 91 cases (1998-2009). J Am Vet Med Assoc. 2011. Vol. 238. Issue 9. P. 1168-1172.
22. McKee W. M., Cook J. L., Houlton J. E. F., Innes J. F., Langley – Hobbs S. J. The Stifle. BSAVA Manual of Canine and Feline Musculoskeletal Disorders. 2006. P. 353-354.
23. Necas A., Zatloukal J., Kecova H., Dvorak M. Predisposition of dog breeds to rupture of the cranial cruciate ligament. Acta Vet. BRNO. 2000. 69. P. 305-310.
24. Nganvongpanit K., Yano T. Prevalence of and Risk Factors of Patellar Luxation in Dogs in Chiang Mai, Thailand during the Years 2006 – 2011. Thai J Vet Med. 2011. 41(4). P. 449-454. 25. Payne J. T., Constantinescu G. M. Stifle joint anatomy and surgical approaches in the dog. Vet
Clin North Am Small Anim Pract. 1993. 23. P. 691-701.
26. Peterson M. E., Kutzler M. A., Breur G. J., Donough S. P. M., Todhunter R. J. Small Animal Pediatrics. The first 12 months of life. Missouri. Elsevier saunders. 2011. 458 p.
27. Piermattei D., Arnoczky S., Keller G., Hovan R., Thomans B., Bonagura J. The use of health databases and selective breeding. A quide for dog and cat breeders and owners. 4th edition. Columbia. Orthopedic Foundation for Animals. 2003. 40 p.
28. Piermattei D. L., Flo G. L., DeCamp C. E. The Stifle joint. Handbook of Small Animal Orthopedics and Fracture Repair. Fourth edition. Philadelphia. Elsevier saunders. 2006. P. 562, 565-568, 570-575, 577.
29. Singer M. J., Harari J. Patellar Luxations. Small Animal Surgery Secrets. Second edition. Philadelphia. Elsevier saunders. 2004. 310 p.
30. Tilley L. P., Smith F. W. K. Blackwell‘s Five – Minute Veterinary Consult: Canine and Feline. Fifth Editon. New Delhi. Wiley – Blackwell. 2011. 956 p.
31. Wangdee C., Kalpravidh M. Tube Realignment for Patellar Luxation Repair in Dogs. TJVM. 2008. 38(2). P. 39-44.
32. Beale B. S. Medial Patellar Luxation.
http://www.veterinaryteambrief.com/sites/default/files/sites/cliniciansbrief.com/files/5.5.pdf. prieiga per internetą 2013 11 21.
33. Beale B. S. How to Succeed in Repairing Medial Patellar Luxation in Dogs and Cats.
http://www.canadianveterinarians.net/programs/annual-convention-abstracts-2011/html/companion/companion_beale_02-repairing_medial_patellar_luxation.html. prieiga per internetą 2013-12-18.
34. Fitzpatrickreferrals. Patellar Luxation. http://www.fitzpatrickreferrals.co.uk/our-services/surgery/conditions/hind-limb/patellar-luxation. prieiga per internetą 2014-01-13. 35. OFA. Patellar Luxation Statistics. http://www.offa.org/stats_pl.html. prieiga per internetą
36. VCA Animal Hospital. Medial Patellar Luxation. http://www.vcahospitals.com/coast/local/medial-patellar-luxation. prieiga per internetą 2014-01-13.