LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
IEVA DUBICKAITĖ
ŠUNŲ KELIO GIRNELĖS IŠNIRIMO KLINIKINIS
PASIREIŠKIMAS IR GYDYMO METODŲ APŽVALGA
CLINICAL MANIFESTATION AND TREATMENT
REVIEW OF PATELLA LUXATION IN DOGS
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. V. Vaitkus
DARBAS ATLIKTAS NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šunų kelio girnelės išnirimo klinikinis pasireiškimas ir gydymo metodų apžvalga“.
1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
Turinys
SANTRAUKA... 5
ĮVADAS ... 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1. Anatomija ir biomechanizmas ... 9
1.2. Kelio girnelės išnirimo etiopatogenezė ... 10
1.3. Medialinio kelio girnelės išnirimo patogenezė ... 10
1.4 Lateralinio kelio girnelės išnirimo patogenezė... 13
1.5. Komplikacijos, susijusios su girnelės išnirimu... 13
1.5.1. Priekinio kryžminio raiščio plyšimas ... 13
1.5.2. Osteoartritas... 14
1.6. Priklausomybė nuo veislės, lyties, amžiaus... 14
1.7. Klinikiniai požymiai ... 15
1.8. Kelio girnelės išnirimų klasifikacija pagal laipsnius ... 16
1.9. Kelio girnelės išnirimo diagnozavimas ... 17
1.10. Gydymo metodai ... 18
1.10.1. Chirurginis kelio girnelės išnirimo gydymas ... 19
1.10.1.1. Minkštųjų audinių rekonstrukcijos procedūros ... 19
1.10.1.2. Kaulų rekonstrukcijos procedūros... 22
2. MEDŽIAGOS IR METODAI ... 26
3. REZULTATAI ... 27
4. REZULTATŲ APTARIMAS... 41
IŠVADOS ... 44
SANTRAUKA
Tiriamojo darbo tema – Šunų kelio girnelės išnirimo klinikinis pasireiškimas ir gydymo metodų apžvalga. Baigiamojo darbo apimtis - 46 lapai. Darbe pateiktos 4 lentelės ir 25 paveikslai. Panaudota 36literatūros šaltiniai.
Darbo tikslas: Išsiaiškinti skirtingo amžiaus ir veislių šunų sergamumą kelio girnelės išnirimu, įvertinti klinikinio pasireiškimo formas, aptarti dažniausiai taikomus gydymo metodus.
Tiriamojo darbo metu buvo renkami sertifikuojamų veislinių šunų kelio sąnario tyrimo metu gauti rezultatai ir nagrinėjami duomenys apie šunų kelio girnelės išnirimą. Darbo metu buvo siekiama nustatyti šunų sergamumo dažnumą atsižvelgiant į veislę, pažeidimo laipsnį, amžių, lytį. Taip pat buvo praktiškai susipažinta su dažniausiai taikomais kelio girnelės išnirimų gydymo metodais.
Renkant duomenis, dėmesys buvo kreipiamas į gyvūnų šunų amžių, veislę, lytį, girnelės nestabilumo laipsnį ir pažeidimo charakterį.
Kelio girnelės nestabilumas ir jo laipsnis nustatytas, atliekant šuns užpakalinių kojų ortopedinį tyrimą, ypatingą dėmesį kreipiant į kelio girnelių padėtį ir jų paslankumo laipsnį. Gauti duomenys registruoti, suskirstant kelio girnelės išnirimo atvejus pagal pažeidimo laipsnį. Duomenys statistiškai apdoroti paskaičiuojant procentinę išraišką. Statistinių duomenų apdorojimui buvo pasirinktas Microsoft EXCEL 2003 programinis paketas.
Išanalizavus 2009 – 2013 metų surinktus duomenis, nustatyta, kad iš 390 tirtų atvejų, kelio girnelės išnirimu sirgo 40 % šunų. Dažniausiai išnirimai diagnozuoti Jorkšyro terjerams, prancūzų buldogams, mopsams. Nustatyta, kad abejose galūnėse labiausiai paplitęs 1 laipsnio girnelės išnirimas. Pagal gautus duomenis, visi išnirimai diagnozuoti į vidinę pusę, o dvišaliai išnirimai nustatyti daugiau nei pusei šunų, esančių su kelio girnelės išnirimu (51,9 %). Tyrimo metu nustatyta, kad kelio girnelės išnirimu dažniausiai serga 1-3 metų amžiaus grupėje esantys šunys (93,6 %). Atsižvelgiant į lytį, nustatyta, kad dažniau serga patelės (71,2 %) nei patinai.
Nustatyta, kad girnelės išnirimai labiausiai paplitę tarp jorkšyro terjerų. Visoms veislėms dažniausiai diagnozuotas 1 laipsnio išnirimas, visi išnirimai diagnozuoti į vidinę pusę. Girnelės išnirimu dažniausiai sirgo šunys, esantys 1-3 metų amžiaus grupėje ir patelės sirgo dažniau nei patinai.
SUMMARY
The aim of the investigation work is to review the clinical manifestation and treatment options of patellar luxation in dogs. The size of the work – 46 pages. The work contains 4 tables and 25 pictures. 36 literature sources have been used.
The goal of the work was to find out the prevalence of patellar luxation in dogs of various breeds and age, evaluate the clinical signs and discuss the treatment methods.
During the investigation the data from dogs of certified breeds concerning the results of knee joint clinical examination regarding patellar luxation was obtained and analyzed. Attempts were made to establish the connection between the age, breed and the prevalence of patellar luxation. Practical studies were performed concerning methods of treatment.
When collecting data attention was paid to the age, breed, sex of the animal and the type of patellar luxation.
The type of patellar instability and its degree were determined by clinically examining the position of the patellae and their stability. The data obtained was registered, the cases of patellar luxation were divided according to the luxation degree/ The data was processed statistically, using Microsoft Excel 2003.
The analysis of the data collected during 2009-2013 showed that from 390 cases analyzed 40% were diagnosed with patellar luxation. The breeds affected the most were Jorkshire terriers, French bulldogs, Pugs. Bilateral luxations in most cases were grade 1. All luxations were found to be medial, bilateral luxations were diagnosed in 51,9% cases. The most affected dogs were found to be the ones of 1-3 years old (93,6% of all cases). Females were more affected than males (71,2%).
The most affected breed was found to be Jorkshire terriers. Grade 1 was diagnosed in all breeds, all luxations were found to be medial.
ĮVADAS
Girnelės išnirimas yra visų veislių ir dydžių šunų problema, tačiau ši liga dažniausiai pasitaiko mažų veislių šunims (Beale, 2011). Išnirimai klasifikuojami į įgimtus arba atsiradusius dėl traumos (Wangdee, Kalpravidh, 2008). Dauguma išnirimų yra įgimti, nes jie atsiranda ankstyvame amžiuje ir nėra susiję su trauma. Tačiau tai gali būti susiję su po gimimo atsiradusiomis anatominėmis kūno deformacijomis, kurios sukelia pasikartojančius girnelės išnirimus (Piermattei et al., 2006).
Įgimtas girnelės išnirimas yra vienas iš labiausiai paplitusių ortopedinių ligų smulkių gyvūnų praktikoje (Harasen, 2006). Jungtinėje Karalystėje nustatyta, kad kas septintam šuniui tai yra dažniausiai diagnozuojama ortopedinė problema (Arthurs, Langley-Hobbs, 2006). Todėl galime teigti, kad ši darbo tema yra labai aktuali.
Įgimtas girnelės išnirimas gali atsirasti dėl įvairių įgimtų coxa vara, coxa valga apsigimimų; dėl distalinės šlaunikaulio dalies lenkimo; medialinio keturgalvio raumens grupės poslinkio; šlaunikaulio epifizės hipoplazijos; kelio sąnario ar blauzdikaulio sukimosi ar dėl seklaus šlaunikaulio sąnarinio skridinio. Trauminis girnelės išnirimas atsiranda dėl staigios blauzdikaulio vidinės rotacijos, kai sąnarys yra ištiestas, pavyzdžiui, šokinėjant arba nukritus iš aukštai (Nganvongpanit, Yano, 2011).
Girnelė yra svarbi struktūra, padidinanti mechaninį keturgalvio raumens efektyvumą ir padedanti išlaikyti kelio sąnario stabilumą. Šiam stabilumui yra keliamas pavojus, kuomet girnelė slysta iš jos įprastinės padėties (Payne, Constantinescu, 1993).
Girnelės išnirimas gali būti su pertraukomis ar nuolatinis jos padėties kitimas į išorinę ar vidinę šlaunikaulio pusę (Nganvongpanit, Yano, 2011).
Vidinis girnelės išnirimas būdingas tiek mažiems, tiek ir dideliems šunims (Beale, 2011). Šio pobūdžio išnirimas sudaro nuo 75% iki 80% atvejų visose veislėse ir yra labiau paplitęs nei išorinis išnirimas (Piermattei et al., 2006). Vidinis išnirimas dažniau nustatomas mažų ir miniatiūrinių veislių šunims (Wangdee, Kalpravidh, 2008). Tuo tarpu išoriniu girnelės išnirimu susirgti didesnę riziką turi didelių veislių šunys (Singer, 2004). Nustatyta, kad 74,5 % atvejų girnelės išnirimas pasireiškė mažų veislių šunims. Pastebėta, kad patelėms ši liga pasireiškia dažniau nei patinams. Iš visų girnelės išnirimų, abipusiai sudaro nuo 20% iki 52% (Harasen, 2006).
mažiesiems špicams, čihuahua, rusų žaisliukams ir kt. ), kelio girnelės stabilumo (patella) tyrimai yra privalomi. Šie tyrimai atliekami ne jaunesniems nei vienerių metų šunims ir kalėms. Veislių, kurių patinus galima kergti nuo 9 mėn. amžiaus, jiems tyrimus galima atlikti nuo 9 mėnesių.
Darbo tikslas: Išsiaiškinti skirtingo amžiaus ir veislių šunų sergamumą kelio girnelės išnirimu, įvertinti klinikinio pasireiškimo formas, aptarti dažniausiai taikomus gydymo metodus.
Darbo uždaviniai:
1. Surinkti literatūrinius duomenis apie kelio girnelės išnirimą ir gydymo metodus. 2. Išanalizuoti sertifikuojamų veislinių šunų kelio sąnario tyrimo rezultatus.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Anatomija ir biomechanizmas
Girnelė yra didžiausias kūno sezamiškasis kaulas, kuris yra įsiterpęs į šlaunies keturgalvio raumens sausgyslę (Budras et al., 2007). Sveikame kelio sąnaryje girnelė lokalizuojasi ir pasyviai juda šlaunikaulio sąnarinio skridinio griovelyje, o šis griovelis yra apribotas sąnarinio skridinio gūbriais, kurie suteikia jai stabilumo (Wangdee, Kalpravidh, 2008). Sveikų šunų medialinis gūbrys yra storesnis nei lateralinis (Johnson, Dunning, 2005). Kelio girnelė yra ovalios formos ir išlenkta taip, kad galėtų susinerti su šlaunikaulio sąnariniu skridiniu, o iš abiejų jos pusių yra skaidulinės kremzlės, kurios susineria su skridinio gūbriais (McKee et al., 2006). Keturgalvio raumens sausgyslė, eidama per girnelę distaliai, sudaro tiesųjį girnelės raištį, prisitvirtinantį prie blauzdikaulio šiurkštumos (Wangdee, Kalpravidh, 2008). Girnelę šlaunikaulio skridinyje stipriausiai laiko stora šoninė šlaunies fascija arba paviršinė fascija ir plonesnė medialinė šlaunies fascija. Prie šios funkcijos prisideda silpni medialinis ir lateralinis šlaunikaulio - girnelės raiščiai. Pastarąjį galima rasti einantį nuo šoninės girnelės pusės link dvilypio raumens sezamiškojo kauliuko (fabella). Mažesnis už lateralinį medialinis raištis paprastai susilieja su šlaunikaulio medialinio antkrumplio antkauliu (Evans, Lahunta, 2013).
Girnelės funkcija tiesiamajame kelio sąnario mechanizme - teikti kranialinį ir rotacinį stabilumą sąnariui ir saugoti, sąnario tiesimo metu, tiesiamąjį mechanizmą nuo įtempimo (Johnson, Dunning, 2005). Šlaunikaulio – girnelės susinėrimas labai padidina keturgalvio raumens grupės mechaninį efektyvumą ir palengvina kelio sąnario ištiesimą.
1.2. Kelio girnelės išnirimo etiopatogenezė
Iki šiol mokslininkai neturi vieningos nuomonės dėl kelio girnelės išnirimo patogenezės. Vienas aiškus dalykas yra tai, kad išnirimas susijęs su anatominiais pokyčiais užpakalinėse galūnėse (Harasen, 2006). Dažniausiai tai susiję su įvairaus lygio šlaunikaulio ir blauzdikaulio iškrypimais (L’Eplattenier, Montavon, 2002).
Įgytas trauminis girnelės išnirimas nėra dažnas, bet gali pasitaikyti bet kuriai veislei, kai po traumos plyšta vidinis ar išorinis kelio girnelės laikiklis (Peterson, 2011; Daugnora L. ir kt., 1998). Dažniausiai, atsižvelgiant į tam tikras šunų veisles, laikomasi teorijos, kad dauguma išnirimų yra genetiškai paveldimi (McKee et al., 2006).
a b 1 pav. Kelio girnelės padėtis: a – normoje; b – išnirusi (http://www.vcahospitals.com/coast/local/medial-patellar-luxation)
Kelio girnelė gali pasislinkti į vidinę ir išorinę puses (Wangdee, Kalpravidh, 2008). Medialinis išnirimas yra dažnesnis ir sudaro nuo 75% iki 80% atvejų visų veislių atstovams. Tuo tarpu lateralinis girnelės išnirimas yra retesnis, tačiau dažniau pasitaiko didesniems šunims (Harasen, 2006).
1.3. Medialinio kelio girnelės išnirimo patogenezė
o Šlaunikaulio distalinės dalies sukimas į išorinę pusę o Keturgalvio raumens pasislinkimas į vidinę pusę o Šlaunikaulio distalinės dalies linkimas į išorinę pusę o Distalinės šlaunikaulio epifizės displazija
o Blauzdikaulio deformacijos (L’Eplattenier, Montavon, 2002).
Populiariausia šios problemos patogenezės teorija laikoma nenormalus šlaunikaulio galvos ir kaklelio palinkimas ir sumažėjęs šlaunikaulio galvos-kaklelio-diafizės kampas (Coxa vara) (McKee et al., 2006). Kitaip tariant, yra sumažėjęs pasvirimo kampas tarp šlaunikaulio išilginės ašies ir šlaunikaulio kaklelio. Kartu sumažėja šlaunikaulio kaklo kaudalinis ir padidėja kranialinis kampas. (Harasen, 2006). Sumažėjęs kampas sukelia klubo sąnario sukimąsi į išorę, kuris kaip kompensacijos reikalauja distalinių galūnės dalių rotacijos į vidų, kad koja būtų tinkamoje padėtyje (L’Eplattenier, Montavon, 2002). Tai yra skeleto anomalijos, kurios atsiranda augant gyvūnui. Dėl šių sutrikimų tiesiamieji, daugiausiai keturgalvio raumenų grupės, užpakalinių galūnių raumenys pastumiami medialiai (Harasen, 2006). Medialinis raumenų poslinkis šunims sukelia stiprų vidinį spaudimą distalinei šlaunikaulio augimo plokštelei, sutrikdydamas augimą. Tuo pačiu metu yra mažesnis šlaunikaulio distalinio galo išorinės pusės spaudimas, dėl ko lateralinė pusė pradeda sparčiau augti (Fossum et al., 2007). Sutrikęs šlaunikaulio distalinio galo vidinės pusės augimas ir spartesnis šoninės pusės, sukelia distalinio šlaunikaulio galo šoninį linkimą ir sukimą, ir medialinį blauzdikaulio proksimalinės dalies linkimą. Galūnė įgauna S formos struktūrą (Fossum et al., 2007, McKee et al., 2006). Esant tokiai padėčiai girnelė tiesiog traukiama kartu su visais kitais kaulais ir minkštaisiais audiniais (Harasen, 2006).
Padidėjęs šlaunikaulio distalinės dalies vidinis spaudimas mažina šlaunikaulio medialinio krumplio augimą ir to pasėkoje vystosi šlaunikaulio epifizės displazija (L’Eplattenier, Montavon, 2002). Krumplys tampa hipoplastiškas. Pasikartojantys išnirimai toliau žaloja ne tik girnelės sąnarinį paviršių, bet ir atitinkamą šlaunikaulio krumplį. Tai gali sukelti tolesnį jo mažėjimą, todėl girnelės išnirimas dar labiau palengvėja (McKee et al., 2006).
Blauzdikaulio deformacija, kaip manoma, susijusi su nenormaliai padidėjusia spaudimo jėga į blauzdikaulio proksimalinę ir distalinę augimo plokšteles (L’Eplattenier, Montavon, 2002).
Su keturgalvio raumens grupės poslinkiu taip pat susijęs blauzdikaulio ašies nukrypimas. Keturgalvio raumens, kelio girnelės, skridinio griovio, girnelės sausgyslės ir blauzdikaulio keteros išsidėstymas turi būti normalūs, kad būtų palaikoma tinkama kelio sąnario funkcija. Vienos ar daugiau šių struktūrų poslinkis gali sukelti girnelės išnirimą (Kaiser et al., 2001).
Žmonių ortopedijoje matuojamas keturgalvio raumens kampas (Q kampas), kuris parodo bendrą keturgalvio mechanizmo suderinimą ir girnelės nuokrypį nuo sagitalinės galūnių plokštumos. Kitaip sakant, Q kampas, tai suformuotas kampas tarp linijos, jungiančios priekinę aukščiausią klubo keterą ir girnelės centrą, ir linijos, jungiančios girnelės centrą su priekinio blauzdikaulio gumburo centru (Fitzpatrick et al., 2012).
Normali keturgalvio raumens anatominė jėgos kryptis suderinta su skridinio grioviu ir jo su girnelės raiščio įsiterpimu ant blauzdikaulio keteros (Kaiser et al., 2001). Šis raumuo visada traukiamas išilgai tiesia linija. Jei yra anatominė deformacija, kuri keičia keturgalvio mechanizmo ir būtent girnelės traukimo linijos padėtį ir veikiančių jėgų suderinimą sąnarinio skridinio griovelyje, gali atsirasti girnelės išnirimas (Fitzpatrick et al., 2012).
Šunims blauzdikaulio ašis fiziologiškai medialiai nukrypsta 10°, lyginant su šlaunies ašimi. Q-kampo padidėjimas gali sukelti girnelės nestabilumą ar išnirimą. (Kaiser et al., 2001).
Kita patogenezės teorija grindžiama eksperimentiniais pastebėjimais. Ji teigia, kad kelio sąnario skridinio griovelio gyliui įtakos gali turėti hormonų įtaka. Buvo atlikti bandymai su estradioliu ir nustatyti pakitę kaulėjimo procesai, kurie gali įtakoti lėtinį kelio girnelės išnirimą (Harasen, 2006).
Be to, buvo pastebėta, kad šunims su vidiniu girnelės išnirimu, kranialinė siuvėjo raumens (m.
Sartorius) dalis, kuri guli kranialiniame šlaunies krašte yra daugiau vidinėje pusėje. Tai sukelia kelio
girnelės medialinį traukimą ir skatina lėtinį girnelės išnirimą (Harasen, 2006).
Tokie skeleto pokyčiai gali išryškėti per pirmąsias šuniukų gyvenimo savaites ir nuolat progresuoti, kol skeletas galutinai susiformuos (Harasen, 2006).
1.4 Lateralinio kelio girnelės išnirimo patogenezė
Šio girnelės išnirimo priežastys skiriasi nuo vidinio išnirimo, tačiau ir nėra visiškai aiškios. Išnirimą gali įtakoti: padidėjęs šlaunikaulio galvos-kaklelio-diafizės (Coxa valga) bei šlaunikaulio kaklo pasisukimo į priekį (anteversijos) kampas. Taip pat įtakoja šlaunikaulio distalinio galo sukimasis į vidinę pusę, išorinio šlaunikaulio krumplio displazija ir blauzdikaulio sukimasis į išorinę pusę. Manoma, kad Coxa valga ir padidėjęs šlaunikaulio kaklelio pasisukimo į priekį kampas sukelia šlaunikaulio distalinės dalies poslinkį į vidų. Šie pokyčiai taip pat turi įtakos distalinės šlaunikaulio augimo plokštelės vystimuisi. Dėl to vystosi šoninio gumburo displazija ir seklėja sąnarinio skridinio griovelis (L’Eplattenier, Montavon, 2002).
1.5. Komplikacijos, susijusios su girnelės išnirimu
1.5.1. Priekinio kryžminio raiščio plyšimas
Kai kurie šunys vienu metu gali turėti medialinį girnelės išnirimą ir kranialinio kryžminio raiščio plyšimą (Harasen, 2002). Pastarasis nustatomas 20 % šunų, turintiems girnelės išnirimą (Yeadon, 2011). Mažų miniatiūrinių, žaislinių veislių ir vidutinio amžiaus šunims tai yra antrinis susirgimas dėl medialinio išnirimo (Jerram, Walker, 2003). Pasak J. Zatloukal ir kt. (2000) šis sutrikimas pasitaiko šunims sveriantiems ≤ 22 kg.
1.5.2. Osteoartritas
Girnelės išnirimas gali sukelti degeneracinį artritą net jauniems šunims (Eldredge et al., 2007). Esant medialiniam išnirimui vystosi girnelės sąnarinio paviršiaus degeneracija ir sukeliamas osteoartritas girnelės – šlaunikaulio sąnaryje (Peterson, 2011).
Mechanizmas, kaip medialinis girnelės išnirimas sukelia osteoartritą, dar nėra iki galo suprastas. Buvo manoma, kad šis išnirimas sukelia nuolatinį nestabilumą sąnaryje, sutrikdydamas normalų girnelės sekimą šlaunikaulio skridinyje ir dėl prarastos keturgalvio raumens jėgos stabilumo kompensuojant kranialinį blauzdikaulio poslinkį (Alam, 2011).
1.6. Priklausomybė nuo veislės, lyties, amžiaus
1 lentelė. OFA duomenys (http://www.offa.org/stats_pl.html)
Veislė Eilė* Tirtų šunų skaičius Procentai sveikų Procentai nesveikų
Pomeranijos špicai 1 607 58,8 41,2 Jorkšyro terjerai 2 449 75,1 24,9 Kokerspanieliai 3 798 84,6 15,4 Australų terjerai 4 154 85,1 14,9 Japonų chanai 8 177 89,8 10,2 Čiau čiau 9 388 90,2 9,8 Bedlingtono terjerai 11 112 91,1 8,9 Lasos apsai 15 105 92,4 7,6 Škotų terjerai 17 371 93,0 7 Mopsai 21 459 94,1 5,9 Bostono terjerai 22 1805 94,1 5,9 Amerikiečiu toiterjerai 24 191 94,2 5,8 Čihuahua 25 1141 94,3 5,7 Prancūzų buldogai 28 1363 94,7 5,3 Tulearo bišonai 30 1316 95,0 5 Garbanotieji bišonai 32 1701 95,1 4,9 Buldogai 33 689 95,2 4,8 Pudeliai 35 1974 95,6 4,4 Briuselio grifonai 37 70 95,7 4,3 Paviljonai 45 1267 96,6 3,4
Džeko Raselo terjerai 56 79 97,5 2,5
Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai 62 4539 97,7 2,3
Bulterjerai 70 110 98,2 1,8
Ši-cu 80 325 98,5 1,5
Parsono Raselo terjerai 98 318 99,4 0.6
*Eilė pagal sergamumą OFA duomenų lentelėje
1 lentelėje pateikiami 1974 - 2012 metų duomenys, surinkti iš daugelio pasaulio šalių apie atskirų šunų veislių atstovų sergamumą kelio girnelės išnirimu. Duomenys paimti iš OFA (Orthopedic Foundation for Animals) svetainės.
1.7. Klinikiniai požymiai
1. Jauni šuniukai. Pirmieji požymiai dažniausiai pastebimi, kai šuniukai pradeda vaikščioti. Jiems būdinga eisena su pertrūkiais "šokuojant". Vaikščiodamas šuniukas, išnirus girnelei, dėl sutrikdytos kelio funkcijos, staiga pritraukia koją ir bėga ant trijų kojų. Po kelių žingsnių ją grąžina ant žemės ir vėl vaikšto be jokių šlubavimo požymių. Priklausomai nuo išnirimo sunkumo, tokia eisena gali trukti trumpai ir vis kartotis ar gali būti nuolatinė (Harasen, 2006). Paprastai, šunys, turintys tokius simptomus, priskiriami 3 ar 4 išnirimo laipsniui (Piermattei et al., 2006).
2. Vidutinio amžiaus ar vyresni šunys. Jiems būdingas nuolatinis šlubavimas užpakalinėmis kojomis (Harasen, 2006). Paprastai tokie šunys šlubuoja visą gyvenimą, bet šlubavimas būna nežymus, savininkai kreipiasi į gydytoją tik tada, kai simptomai pasunkėja arba kai atsiranda netikėtas ūmus šlubavimas. Tokiems gyvūnams nustatomas 1, 2 ar 3 laipsnio išnirimas (Piermattei et al., 2006).
3. Besimptomiai šunys. Tokių šunų, su girnelės išnirimu, klinikiniai simptomai būna neryškūs ir sunkiai pastebimi arba jų išvis nebūna (Harasen, 2006).
1.8. Kelio girnelės išnirimų klasifikacija pagal laipsnius
Yra visuotinai priimti išnirimo laipsnių ir pasekminės kaulų deformacijos klasifikavimo metodai, kurie naudingi diagnozuojant kelio girnelės išnirimą tiek į vidine, tiek į išorinę pusę (Piermattei, Arnoczky, 2003). Ši klasifikacija buvo sukurta Putnamo ir pritaikyta Singletono. Pagal ją girnelės išnirimai yra skirstomi į 4 laipsnius (Piermattei et al., 2006).
1 laipsnis
2 laipsnis
Girnelė dažnai būna pasislinkus medialiai, kai kelio sąnarys yra sulenktas, tačiau nesunkiai atstatoma, kai sąnarys yra ištiesiamas ir blauzdikaulis pasukamas į išorę. Blauzdikaulio šiurkštuma nukrypusi medialiai (McKee et al., 2006). Galimas nežymaus laipsnio šlaunikaulio kampo ir sukimo nuokrypiai (Fossum et al., 2007). Blauzdikaulio sukimasis į vidinę pusę gali būti daugiau kaip 300. Kai girnelė išnarinama rankiniu būdu, gali būti girdima krepitacija (Piermattei, Arnoczky, 2003).
3 laipsnis
Girnelė yra nuolatos išnirusi. Kartu būdinga blauzdikaulio pasisukimas su šiurkštumos nukrypimu į išnirimo pusę 300 - 600 (Piermattei, Arnoczky, 2003). Tiesiant sąnarį rankiniu būdu, girnelė gali būti sugrąžinta į reikiamą padėtį, tačiau atleidus ji vėl išnyra. Keturgalvio raumens grupė yra pasislinkusi į medialinę pusę (Fossum et al., 2007). Šlaunikaulio sąnarinis skridinys yra seklus arba visiškai plokščias (McKee et al., 2006). Gali būti šlaunikaulio distalinės dalies ir blauzdikaulio proksimalinės dalies deformacijų (Fossum et al., 2012).
4 laipsnis
Girnelė yra išnirusi nuolatos ir rankiniu būdu jos neįmanoma grąžinti į sąnarinio skridinio griovelį (McKee et al., 2006). Blauzdikaulio proksimalinė dalis į vidinę pusę sukasi 800 – 900 kampu (Fossum et al., 2007). Skridinio griovelis seklus arba jo nėra (McKee et al., 2006). Būdingas keturgalvio raumenų grupės pasislinkimas medialiai (Fossum et al., 2007). Dėl raumenų kontraktūros kelio sąnario ištiesimas apsunkintas (McKee et al., 2006).
1.9. Kelio girnelės išnirimo diagnozavimas
Klinika
Apžiūros duomenys
Girnelės išnirimo diagnozavimas atliekamas, bandant išstumti ją iš šlaunikaulio sąnarinio skridinio griovelio. Išnirimo laipsniai yra suskirstyti nuo 1 iki 4, priklausomai nuo to, kaip lengvai yra dislokuota girnelė ir ar girnelė spontaniškai grįžta į griovelį (Eldredge et al., 2007).
Šunys, turintys 1 laipsnio išnirimą, paprastai nešlubuoja ir diagnozė nustatoma atsitiktinai, atliekant apžiūrą dėl kitų sveikatos sutrikimų, arba gyvūnus sertifikuojant veisimui. Pacientams, kuriems yra 2 laipsnio išnirimas, kartais stebimas "liuoksintis" vaikščiojimas ar bėgimas (Fossum et al., 2007).
Pacientų su 3 girnelės išnirimo laipsniu šlubavimas svyruoja nuo retkarčiais stebimo šokčiojimo, praleidžiant atsirėmimą pažeista galūne iki pastovaus atraminio šlubavimo. Pacientų, kuriems yra 4 laipsnio išnirimas, užpakalinė kūno dalis būna kiek nuleista, nes jie negali pilnai ištiesti kelio sąnario (Fossum et al., 2007).
Vaizdinė diagnostika
Atliekant rentgenogramą kranio-kaudaline ir medio-lateraline kryptimis, šunims, turintiems 3 ar 4 laipsnio išnirimą, kelio girnelė būna pasislinkusi. Tuo tarpu 2 laipsnio išnirimą turintiems, kelio girnelė gali būti griovelyje arba pasislinkusi. Pirmo laipsnio girnelės išnirimo atveju rentgenograma nėra informatyvi, nes girnelė būna normalioje padėtyje. Rentgenograma taip pat gali parodyti genu varum ar
genu valgum deformaciją ir blauzdikaulio bei šlaunikaulio pasisukimą. Rentgenogramos rezultatus
reiktų vertinti kritiškai, nes dėl blogos rentgeno spindulių projekcijos galimos klaidingai nustatytos galūnių deformacijos (Fossum et al., 2007).
1.10. Gydymo metodai
1.10.1. Chirurginis kelio girnelės išnirimo gydymas
Siekiant stabilizuoti girnelės išnirimą, artroplastiniai metodai gali būti skirstomi į 2 klases: minkštųjų audinių pertvarkymas ir kaulų pertvarkymas. Reikalingos žinios ir patirtis, sprendžiant, kuri procedūra ar jų derinys konkrečiu atveju yra geriausia (Permattei et al., 2006). Minkštųjų audinių pertvarkymo gali pakakti, esant silpnam girnelės išnirimui. Kai nustatomas seklus skridinys ar nukrypusi blauzdikaulio šiurkštuma, reikalinga kaulų rekonstrukcija (Wangdee, Kalpravidh, 2008). Svarbiausia, kad po operacijos gyvūnams girnelė neturėtų likti nestabili (Permattei et al., 2006).
1.10.1.1. Minkštųjų audinių rekonstrukcijos procedūros
Lateralinio arba medialinio laikiklio perdengimas
Raiščių, besitvirtinančių prie girnelės šonuose esančių skaidulinių kelio girnelės laikiklių perdengimo procedūra gali būti atliekama iš išorinės pusės, esant vidiniam girnelės išnirimui ar iš vidinės pusės, esant išoriniam išnirimui. Laikiklis ir sąnarinė kapsulė yra įpjaunama lygiagrečiai girnelei, 3 - 5 mm atstumu nuo jos. Šis pjūvis daromas nuo blauzdikaulio šiurkštumos atitinkamos pusės proksimaliai ir baigiamas 1-2 cm atstumu virš girnelės. Paviršinės fascijos pjūvis tęsiamas iki šlaunikaulio vidurio lygio. Su netirpiais siūlais mažas fascijos kraštas, pritvirtintas prie girnelės, prisiuvamas prie šoninės fascijos apačios, su keliomis matracinėmis siūlėmis per kapsulę. Paviršinis fascijos sluoksnis ir kapsulė prisiuvama prie fascijos, kuri lieka pritvirtinta prie girnelės. Siūlė toliau tęsiama per visą fascijos pjūvio ilgį (Piermattei et al., 2006).
Esant išoriniam išnirimui, atliekama panaši procedūra vidinėje pusėje. Fascijų pjūviai daromi per fasciją tarp kaudalinės m. Sartorius raumens dalies ir m. Quadriceps vastus medialis kranialinės dalies (Piermattei et al., 2006).
Plačiosios fascijos perdengimas
Fascija yra įpjaunama ties jos susikirtimu su dvigalviu šlaunies raumeniu einant nuo girnelės kiek įmanoma proksimaliau. Distaliau nuo girnelės pjūvis daromas lygiagrečiai girnelės raiščiui per ilgojo pirštų tiesiamojo raumens sausgyslę (Piermattei et al., 2006).
Nesirezorbuojantys siūlai dedami tarp kranialinio dvigalvio raumens krašto ir aponeurozės. Pirma siūle prisiūnama prie girnelės sausgyslės proksimaliau ir distaliau girnelės. Kranialinė paviršinė fascija yra užtraukiama kaudaliau ant dvigalvio raumens paviršiaus ir susiuvama naudojant kartu paprastą ir matracinę siūlę (Piermattei et al., 2006).
Girnelės ir blauzdikaulio antirotaciniai dirbtiniai raiščiai
Pritaikant Rudy techniką, naudojamas sintetinis nerezorbuojamas girnelės raištis, kuris tvirtinamas prie šoninio sezamiškojo kauliuko (fabella) ir kelio girnelės. Norint išvengti vidinės blauzdikaulio rotacijos, galima dirbtinį raištį pritvirtinti prie blauzdikaulio šiurkštumos ar distalinės girnelės raiščio dalies, o kitą galą prie fabella (Piermattei et al., 2006).
Fabella yra girnelės sukimosi kampo centras, todėl siūlas išlieka palyginti įtemptas tiek lenkiant,
tiek tiesiant kelio sąnarį. Šie siūlai daugeliu atvejų nutrūksta ar atsilaisvina, tačiau aplink siūlą sudarantys skaiduliniai audiniai ir minkštųjų audinių pertvarkymas išlaiko esamą blauzdikaulio ir girnelės padėtį (Piermattei et al., 2006).
Paviršinė fascija įpjaunama išilgai dvigalvio raumens kranialinio krašto. Poliesterinis siūlas dedamas aplink išorinį sezamiškąjį kauliuką. Siūlas užvedamas už fabella iš distalinės į proksimalinę arba iš kranialinės į kaudalinę pusę (Piermattei et al., 2006).
Toliau siūlas pritvirtinamas aplink girnelę pusiau gaubiamuoju būdu, iš lateralinės pusės i vidinę, atsižvelgiant į keturgalvio raumens sausgyslę. Siūlas įterpiamas distaliai palei medialinę girnelės sieną ir į šoną išilgai distalinio girnelės galo (Piermattei et al., 2006).
Toks pats metodas gali būti naudojamas vidinėje pusėje, esant išoriniam išnirimui. Pjūvis daromas išilgai kranialinės sienos iki kaudalinio siuvėjo raumens pilvelio, kuris patraukiamas kaudaliau, norint atrasti vidinį sezamiškąjį kauliuką (Piermattei et al., 2006).
Desmotomija ir dalinė kapsulektomija
Šie metodai retai naudojami atskirai ir dažniausiai derinami kartu su kitais metodais (Piermattei et al., 2006).
Kai girnelės padėtis yra medialinė, šoninis kapsulės kraštas yra ištemptas ir plonas, o medialinis - kontraktuotas ir sutrumpėjęs (Fossum et al., 2007).
Desmotomija - tai paprastas sutrumpėjusių vidinio ar šoninio laikiklio atpalaidavimas, toje pusėje į kurią yra išnirusi girnelė. Šio susitraukimo dinamika yra matoma lenkiant ir tiesiant kelio sąnarį. Paprastai girnelė slysta proksimaliai ir distaliai, lygiagrečiai sąnariniam skridiniui. Esant sąnario kapsulės kontraktūrai, girnelė juda įstrižai. Desmotomija gali pašalinti šį pasvirusį judėjimą (Piermattei et al., 2006).
Daromas lenktos formos odos ir poodinio audinio pjūvis kraniolateralinėje kelio sąnario pusėje (Johnson, Dunning, 2005). Pjūvis pradedamas nuo blauzdikaulio pakylos ir tęsiamas proksimaliai per sąnario kapsulės fibrozinį sluoksnį ir retinaculum, pakankamai sumažinant proksimalinį girnelės įtempimą. Pjūvis paprastai paliekamas atviras, kad nesusidarytų įtempimas nuo pertvarkymo. Siūlė, jungianti girnelės kraštą su giliąja fascija, padeda išvengti girnelės svyravimo (Piermattei et al., 2006).
Dalinė kapsulektomija tai įtemptos sąnario kapsulės ir retinaculum elipsės formos gabalėlio išpjovimas priešingoje, nei yra girnelės išnirimas, pusėje. Kraštai susiuvami, kad būtų įtempta sąnario kapsulė (Piermattei et al., 2006).
Keturgalvio raumenų grupės atpalaidavimas
Visas keturgalvio grupės raumenų mechanizmas perpjaunamas išilgai ties šlaunikaulio viduriu į lygias dalis. Daromi pjūviai lygiagrečiai girnelės per sąnario kapsulę ir retinaculum, kad būtų lengvai prieinamas kelio sąnarys. Šie pjūviai eina proksimaliai keturgalvio grupės raumenų kryptimi. Iš išorinės pusės perskyrimas yra tarp vastus lateralis ir dvigalvio raumens, o vidinės pusės tarp vastus
medialis ir kaudalinės siuvėjo raumens dalies. Visa keturgalvio raumenų grupė atkeliama nuo
šlaunikaulio ir įterpiama iš sąnarinės kapsulės proksimaliai į sąnarinį skridinį. Pabaigus, susiuvami paviršinės fascijos kraštai (Piermattei et al., 2006).
1.10.1.2. Kaulų rekonstrukcijos procedūros
Trochleoplastika
Tai metodai, kuriuos atliekant gilinamas per daug seklus sąnarinis skridinys (Piermattei et al., 2006). Literatūroje yra aprašyti šie metodai: skridinio chondroplastika, skridinio gilinimas pleišto arba bloko technika (Johnson, 2001). Maži šunys gerai toleruoja šias procedūras, nors grįžimas prie visiškos funkcijos atsistatymo gali šiek tiek užtrukti (Piermattei et al., 2006). Pasak W.R. Linney et al. (2011), atliekant skridinio gilinimo procedūras, vidinio girnelės išnirimo gydymas yra sėkmingas.
Pagrindinis skridinio chondroplastikos trūkumas yra tai, kad ji gali būti atliekama tik jaunesniems nei 8-10 mėnesių amžiaus. Tuo tarpu pleišto ir bloko technikos gali būti naudojama suaugusiems šunims (Johnson, 2001).
Pleišto technikos trūkumas yra tai, jog po operacijos tiesiant kelio sąnarį, kai girnelė kyla proksimaliai, dėl pleišto formos sąnarinis paviršius turi ateiti į proksimalinį skridinio tašką. Tuo tarpu blokas išlaiko ši paviršių per visą skridinio ilgį (Johnson, 2001).
Tiesiant kelio sąnarį, po pleišto recesijos, girnelė juda proksimaliai per skridinį ir slysta ant neišpjautos skridinio dalies. Tai sąlygoja sumažėjusį girnelės gylį ir jos sąnarinį kontaktą su proksimaline skridinio dalimi. Priešingai, po bloko recesijos, girnelė juda proksimaliai per skridinį ir palaiko šį kontaktą. Taip pasiekiamas didesnis girnelės griovio gylis (Johnson, 2001).
Visos skridinio gilinimo procedūros sukelia tam tikrą hialininės sąnario kremzlės pakitimą. Pažeista hialininė ar sąnarinė kremzlės yra dalinai pakeičiamos skaiduline kremzle. Šis audinys yra silpnesnis ir mažiau tinka sąnario paviršiui nei hialininė kremzlė (Linney et al., 2011).
Skridinio chondroplastika
Šis "kremzlės atvarto" metodas yra naudingas tik iki 10 mėnesių amžiaus šuniukams. Kai gyvūnas bręsta, kremzlė tampa plonesnė ir labiau prigludusi prie pokremzlinio kaulo, todėl šią techniką sunku atlikti (Piermattei et al., 2006).
Girnelinio griovio gilinimas pleišto technika
Šis metodas taikomas subrendusiems šunims (Piermattei et al., 2006). Taikant pleišto techniką skridinio griovelis gilinamas tiek, kad sulaikytų girnelę ir išlaikytų vientisumą tarp girnelės ir šlaunikaulio susinėrimo. Skridinio pjovimui, mažų ir miniatiūrinių veislių šunims, naudojamas smulkiai dantytas rankinis pjūklas (Fossum et al., 2007) (2 pav.).
2 pav. Specialus pjūklelis, naudojamas šlaunikaulio skridinio girnelinio griovio plastikai
Skridinio sąnarinėje kremzlėje įpjaunamas rombo formos kontūras. Reikia įsitikinti ar pjūvio plotis pakankamas, kad tilptų girnelė, bet tuo pačiu būtų išsaugotos krumplių keteros (Fossum et al., 2007).
V formos pleištas, įskaitant ir griovelį, yra pašalinamas nuo skridinio su pjūklu (Piermattei et al., 2006). Nuėmus pleištą, sukuriamas naujas šlaunikaulio griovelis, išpjaunant iš vienos ar abiejų pusių dalį skridinio kaulo (Fossum et al., 2007). Tuomet pakoreguotas pleištas, padengtas hialinine kremzle, įstatomas į naujai sukurtą vagelę (Piermattei et al., 2006).
a b 3 pav. Pleišto technika: a – schema, b - operacijos vaizdas
(http://www.fitzpatrickreferrals.co.uk/our-services/surgery/conditions/hind-limb/patellar-luxation)
Girnelinio griovio gilinimas bloko technika
Bloko technikos pagalba gilinamas skridinio griovelis, kad sulaikytų girnelę ir išlaikytų vientisumą tarp girnelės ir šlaunikaulio susinėrimo. Sąnarinėje kremzlėje įpjaunamas bloko formos kontūras. Naudojant chirurginį peilį, pjūvis gilinamas proksimo-distaline kryptimi apie 2-6 mm (Fossum et al., 2007). Naudojamas atitinkamo pločio osteotomas, su kuriuo įpjautas gabalas išimamas, o trabekulinis kaulas pašalinamas iš šlaunikaulio įdubimo. Tuomet bloko formos fragmentas įspaudžiamas atgal į šlaunikaulio įdubą (Piermattei et al., 2006).
Blauzdikaulio keteros perkėlimas
Esant vidiniam išnirimui atliekama lateralinė atrotomija su kapsulektomija ar be jos, o išorinio išnirimo atveju - medialinė artrotomija (Piermattei et al., 2006). Parapatelarinis pjūvis daromas iš šono per paviršinę fasciją ir tęsiamas distaliai per blauzdikaulio keterą. Atsižvelgiama į m. Tibialis cranialis ir blauzdikaulio keteros šoninį kontūrą bei į blauzdikaulio plynaukštės lygmenyje esančią pirštų tiesiamąją sausgyslę. Pradedant girnelės lygmenyje, daromas medialinis parapatelarinis pjūvis per fasciją ir distalinis per blauzdikaulio keteros antkaulį (Fossum et al., 2007). Norint atlikti keteros osteotomiją, osteotomas turi būti tokio pločio kaip ketera, kad būtų išvengta suskaldymo. Kaulas pjaunamas pradedant 3-4 mm nuo girnelės raiščio įsiterpimo vietos, o kaulinis kraštas, kur bus formuojama išpjova, paliekamas. Osteotomija užbaigiama trikampio formos 5 - 8 mm išpjova nuo proksimalinės dalies distaliai.. Jei ketera yra labai nukrypusi, tai išpjova dedama kaudaliau ir iš blauzdikaulio šono (Piermattei et al., 2006).
Norint perkelti šiurkštumą, kelio sąnarys yra ištiesiamas, kad atsipalaiduotų tiesiamieji raumenys, šiurkštuma įstatoma į išpjovą ir fiksuojama. Pritvirtinama Kirschner vielomis. Gręžiama per storiausią šiurkštumos vietą šiek tiek proksimaline ir kaudaline kryptimi. Perkelta šiurkštuma būna pasukta taip, kad plokščioji iškilimo pusė iškilimo priglustų prie blauzdikaulio. Pabaigoje užsiuvama išorinė fascija ir uždaromas šoninė sąnario pusė (Piermattei et al., 2006).
Girnelės pašalinimas
Šis metodas turėtų būti naudojamas tik labai retais atvejais, kai yra sunki erozija ir šuns būklė nepagerėjo po sėkmingos korekcijos procedūrų (Piermattei et al., 2006).
Tai pasiekiama vertikaliai perpjaunant per visą girnelės vidurinę liniją. Su aštriu skalpeliu nuo girnelės atidalinama keturgalvio raumens sausgyslė, laikikliai, sąnarinė kapsulė ir tiesusis girnelės raištis, paliekant kiek įmanoma daugiau minkštųjų audinių. Pašalinus girnelę, likęs didelis defektas virš šlaunikaulio skridinio užsiuvamas paprasta mazgine siūle, naudojant netirpius siūlus (Piermattei et al., 2006).
2. MEDŽIAGOS IR METODAI
Tyrimas atliktas 2012 m. vasario mėn. - 2013 m. spalio mėn. LSMU Veterinarijos akademijoje, „E. Diržinausko veterinarinėje tarnyboje“ įsikūrusioje Kauno rajone. Buvo renkami ir analizuojami sertifikuojamų veislinių šunų kelio sąnario tyrimo rezultatai, įsisavinta kelio girnelės stabilumo įvertinimo metodika ir praktiškai susipažinta su dažniausiais praktikoje taikomais gydymo metodais. Išanalizuota 390 klinikinių atvejų, surinktų 2009 m. vasario mėn. - 2013 m. vasario mėn.
Renkant duomenis dėmesys buvo kreipiamas į gyvūnų šunų amžių, veislę, lytį, girnelės nestabilumo laipsnį ir pažeidimo charakterį.
Kelio girnelės nestabilumas ir jo laipsnis nustatytas, atliekant šuns užpakalinių kojų ortopedinį tyrimą, ypatingą dėmesį kreipiant į kelio girnelių padėtį ir jų paslankumo laipsnį. Tuo tikslu kelio girnelė buvo švelniai stumiama nuo girnelinio gumburo medialine ir lateraline kryptimis, derinant šią manipuliaciją su blauzdos pasukimu ta pačia kryptimi.
Gauti duomenys registruoti, suskirstant kelio girnelės išnirimo atvejus pagal pažeidimo laipsnį: 1. Kelio girnelė yra normalioje padėtyje, bet išnyra ištiesus kelio sąnarį ir lengvai pastūmus ją
pirštu, arba pasukus blauzdikaulį. Laisvoje padėtyje girnelė visada savaime atsistato į anatomiškai normalią padėtį.
2. Kelio girnelė yra normalioje padėtyje, bet išnyra ištiesus kelio sąnarį ir lengvai pastūmus ją pirštu, arba pasukus blauzdikaulį. Laisvoje padėtyje girnelė savaime į anatomiškai normalią padėtį neatsistato. Girnelė išnyra, lenkiant kelio sąnarį, bet ištiesus – atsistato. Proksimalinė blauzdikaulio dalis pasukta girnelės išnirimo kryptimi iki 30º.
3. Girnelė pastoviai išnirusi. Į anatomiškai normalią padėtį ji gali būti atstatyta, derinant stūmimą pirštu ir blauzdikaulio sukimą priešinga išnirimui kryptimi, tačiau atpalaidavus – tuoj pat vėl išnyra. Proksimalinė blauzdikaulio dalis pasukta girnelės išnirimo kryptimi 30 - 60º.
4. Girnelė pastoviai išnirusi. Į anatomiškai normalią padėtį jos atstatyti neįmanoma. Proksimalinė blauzdikaulio dalis pasukta girnelės išnirimo kryptimi 60 - 90º.
3. REZULTATAI
Išanalizuota 390 kelio sąnario tyrimo girnelės stabilumo atžvilgiu atvejų. Studijoje panaudoti duomenys apie šunis, atstovaujančius 34 mažų ir vidutinių šunų veisles (2 lent.). Visi atvejai suklasifikuoti pagal veislę, amžių, lytį, kelio sąnario pažeidimo laipsnį, išnirimo kryptį, pažeidimo vienpusiškumą ar abipusiškumą.
Iš 390 tirtų šunų, 156 (40 %) nustatyta kelio girnelės išnirimas, o 234 (60%) atvejams nenustatyta jokių girnelės stabilumo pakitimų (5 pav.).
Atliekant klinikinį kelio tyrimą, kiekvienam šuniui buvo tiriamos abi galūnės. Nustatyta, kad iš 780, girnelės išnirimas pasireiškė 237 galūnėse. 1 laipsnio išnirimas diagnozuotas 179 galūnėse, 2 laipsnio – 48, 3 laipsnio – septyniose ir 4 laipsnio – trijose galūnėse (6 pav.).
40%
60%
Girnelė išnirus Girnelė neišnirus
5 pav. Girnelės išnirimų dažnumas tirtuose atvejuose (n=390)
76% 20% 3% 1% 1 laipsnis 2 laipsnis 3 laipsnis 4 laipsnis
2 lentelė. Ištirtų šunų pasiskirstymas pagal veislę (n=390)
Šunų veislės Tirtų šunų skaičius
Jorkšyro terjeras 91 Prancūzų buldogas 45
Mopsas 43
Rusų žaisliukas trumpaplaukis 30 Čihuahua ilgaplaukis 22 Čihuahua trumpaplaukis 17
Ši-cu 15
Maltos bišonas 13 Vokiečių nykštukinis špicas 12 Brabanto grifonas 11 Tulearo bišonas 10 Vokiečių mažasis špicas 9 Kinų kuoduotasis 9
Pekinas 8
Džeko Raselo Terjeras 7 Briuselio grifonas 6 Anglų buldogas 5 Papiljonas 5
Čiau čiau 4
Japonų chinas 3 Rusų žaisliukas ilgaplaukis 3 Parsono raselo terjeras 3 Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis 2 Nykštukinis bulterjeras 2 Belgų grifonas 2 Trumpaplaukis nykštukinis taksas 2 Čekų terjeras 2 Trumpaplaukis triušinis taksas 2 Nykštukinis pudelis 2 Meksikos plikasis 1 Mažasis pudelis 1 Falenas 1 Havanos bišonas 1 Lasos apsas 1
Šunų amžius svyravo nuo 10 mėnesių iki 5 metų. Pagal amžių suskirstyti į 3 grupes: <1 metų (1,03 %), 1-3 metų (91,54 %), 4-5 metų (7,44 %). Tyrimo metu daugiau buvo ištirta patelių. Iš visų atvejų pastarosios sudarė 65,4 %, o patinai - 34,6 % (3 lent.).
3 lentelė. Ištirtų šunų skaičius pagal amžių ir lytį
Šunų amžius Lytis
Pagal gautus duomenis nustatyta, kad iš 34 tirtų veislių, kelio girnelės išnirimai pasireiškė 22 (64,7 %) veislėse (4 lent.).
4 lentelė. Ištirtų šunų pasiskirstymas pagal kelio girnelės išnirimo diagnozavimo dažnumą
Šunų veislės Išnirimų skaičius
Jorkšyro terjeras 44 Prancūzų buldogas 21
Mopsas 15
Rusų žaisliukas trumpaplaukis 13 Čihuahua ilgaplaukis 8 Čihuahua trumpaplaukis 7 Vokiečių nykštukinis špicas 6 Maltos bišonas 5 Brabanto grifonas 5
Ši-cu 4
Tulearo bišonas 4 Vokiečių mažasis špicas 4 Briuselio grifonas 4 Kinų kuoduotasis 3 Japonų chinas 3 Papiljonas 2 Čiau čiau 2 Rusų žaisliukas ilgaplaukis 2
Pekinas 1
Belgų grifonas 1 Meksikos plikasis 1 Havanos bišonas 1 Džeko Raselo Terjeras 0 Anglų buldogas 0 Parsono raselo terjeras 0 Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis 0 Nykštukinis bulterjeras 0 Trumpaplaukis nykštukinis taksas 0 Čekų terjeras 0 Trumpaplaukis triušinis taksas 0 Nykštukinis pudelis 0 Mažasis pudelis 0
Falenas 0
Lasos apsas 0
(5,1 %), čihuahua trumpaplaukiams (4,5 %), vokiečių nykštukiniams špicams (3,8 %), Maltos bišonams (3,2 %), Brabanto grifonams (3,2 %), vokiečių mažiesiems špicams, tulearo bišonams, ši-cu, Briuselio grifonams (po 2,6 %), Kinų kuoduotiesiems, Japonų chinams (po 1,9 %), rusų žaisliukams ilgaplaukiams, papiljonams, čiau čiau (po 1,3 %), pekinams, Meksikos plikiesiems, Havanos bišonams belgų grifonams (po 0,6 %). (7 pav.). Atlikę statistinį duomenų apdorojimą, nustatėme, kad mūsų tirtų šunų tarpe veislė neturėjo statistiškai patikimos įtakos kelio girnelės išnirimui (p>0,05).
0 5 10 15 20 25 30 Procentai Belgų grifonas Havanos Bišonas Meksikos plikasis Pekinas Čiau čiau Papiljonas Rusų žaisliukas ilgaplaukisJaponų chinas Kinų kuoduotasisBriuselio grifonas Ši cu Tulearo bišonas Vokiečių mažasis špicasBrabanto grifonas Maltos bišonas Vokiečių nykštukinis špicas Čihuahua trumpaplaukisČihuahua ilgaplaukis Rusų žaisliukas trumpaplaukisMopsas Prancūzų buldogasJorkšyro terjeras
7 pav. Kelio girnelės išnirimų pasireiškimas priklausomai nuo veislės (n=156)
Analizuojant gautus duomenis nustatyta, kad iš 156 girnelės išnirimo atvejų, abipusis išnirimas buvo diagnozuotas 81 šuniui, o vienpusis - 75 šunims (8 pav.).
52% 48% 46 47 48 49 50 51 52 Procentai Abipusiai Vienpusiai
8 pav. Išnirimų pasiskirstymas pagal pažeidimo lokalizaciją
Išanalizavus šunų tyrimo duomenis nustatyta, kad iš 237 pažeistų galūnių, 113 atvejų girnelė išniro kairėje kojoje. Dešinėje kojoje šunų išnirimas pasitaikė 124 atvejais (9 pav.) Atlikus statistinę analizę, nustatyta, kad veislė neturėjo įtakos išnirimų dažnumui tarp kairės ir dešinės kojų (p>0,05).
48% 52%
Kairė Dešinė
Pagal išnirimo laipsnį, kairėje kojoje nustatyti 1 laipsnio 82 išnirimai, 23 – 2 laipsnio, 6 – 3 laipsnio ir 2 išnirimai 4 laipsnio (10 pav.). Apdorodami duomenis statistiškai, nustatėme, kad kairėje kojoje yra didesnė rizika pasireikšti 1 laipsnio girnelės išnirimui (73 %, p<0,05).
Kairė koja 73% 20% 5% 2% 1 laipsnis 2 laipsnis 3 laipsnis 4 laipsnis
10 pav. Girnelės išnirimo laipsnių pasiskirstymas kairėje kojoje
Dešinėje kojoje iš 124 išnirimų 1 laipsnio nustatyti 97 išnirimai, 2 laipsnio – 25, o 3 ir 4 laipsnio po 1 išnirimą. Nustatėme, kad dešinėje kojoje taip pat tarp veislių yra didesnė rizika pasireikšti 1 laipsnio girnelės išnirimui ( 78 %, p<0,05) (11 pav.).
Dešinė koja 78% 20% 1% 1% 1 laipsnis 2 laipsnis 3 laipsnis 4 laipsnis
Iš 113 išnirimų kairėje kojoje, nustatyti 82 1 laipsnio išnirimai. Iš 34 veislių šis išnirimas diagnozuotas aštuoniolikai. Dažniausiai išnirimai nustatyta Jorkšyro terjerams (n=27; 32,9 %). Kitose veislėse šis išnirimo laipsnis diagnozuotas rečiau. Prancūzų buldogams nustatyta 12 išnirimų (14,6 %), mopsams 6 (7,3 %), čihuahua trumpaplaukiams 5 (6,1 %), Brabanto grifonams, rusų žaisliukams trumpaplaukiams, vokiečių nykštukiniams špicams po 4 atvejus (4,9 %), Kinų kuoduotiesiems, Maltos bišonams po 3 (3,7 %). Mažiausiai Briuselio grifonams, čihuahua ilgaplaukiams, papiljonams, ši-cu, tulearo bišonams - po 2 (2,4 %) ir Japonų chinams, pekinams, Meksikos plikiesiems, vokiečių mažiesiems špicams - po 1 išnirimą (1,2 %) (12 pav.). Visiškai šio laipsnio išnirimų nenustatyta Belgų grifonams, čiau čiau, Havanos bišonams ir rusų žaisliukams ilgaplaukiams.
0 5 10 15 20 25 30 35 Jorkšyro terjeras Prancūzų buldogas Mopsas Čihuahua trumpaplaukis Brabanto grifonas Rusų žaisliukas trumpaplaukis Vokiečių nykštukinis špicas Kinų kuoduotasis Maltos bišonas Briuselio grifonas Čihuahua ilgaplaukis Papiljonas Ši cu Tulearo bišonas Japonų chinas Meksikos plikasis Pekinas Vokiečių mažasis špicas
Procentai
12 pav. 1 laipsnio išnirimo kairėje kojoje pasiskirstymas tarp veislių
2 laipsnis 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 Jorkšyro terjeras Mopsas Prancūzų buldogas Tulearo bišonas Vokiečių mažasis špicas Brabanto grifonas Havanos bišonas
Procentai
13 pav. 2 laipsnio išnirimo kairėje kojoje pasiskirstymas tarp veislių
Atlikus analizę, kairėje kojoje 3 laipsnio išnirimas nustatytas tik 2 Briuselio grifonams, 2 čihuahua ilgaplaukiams ir 2 Japonų chinams (14 pav.). 4 laipsnio išnirimas nustatytas vienam čihuahua ilgaplaukiui (50 %) ir vienam rusų žaisliukui trumpaplaukiui (50 %).
0 5 10 15 20 25 30 35 Procentai
Briuselio grifonas Čihuahua ilgaplaukis
Japonų chinas
3 laispnis
3 laispnis
14 pav. 3 laipsnio išnirimo kairėje kojoje pasiskirstymas tarp veislių
kuoduotiesiems (3,1 %), 3 vokiečių mažiesiems špicams (3.1 %), 2 čiau čiau (2,1 %), 2 rusų žaisliukams ilgaplaukiams (2,1 %), 2 tulearo bišonams (2,1 %) ir 1 belgų grifonui (1 %) (15 pav.).
1 laipsnis
0 5 10 15 20 25 30
Jorkšyro terjeras Prancūzų buldogas Rusų žaisliukas trumpaplaukis Mopsas
Čihuahua ilgaplaukisMaltos bišonas
Vokiečių nykštukinis špicas Brabanto grifonas
Čihuahua trumpaplaukisŠi cu
Kinų kuoduotasis
Vokiečių mažasis špicasČiau čiau
Rusų žaisliukas ilgaplaukisTulearo bišonas
Belgų grifonas
Procentai
15 pav. 1 laipsnio išnirimo dešinėje kojoje pasiskirstymas tarp veislių
2 laipsnio išnirimas dešinėje kojoje nustatytas 10 Jorkšyro terjerų (40 %), 6 mopsams (24 %), 2 briuselio grifonams (8 %), 2 Japonų chinams (8 %) ir po vieną (po 4 %) išnirimą čihuahua ilgaplaukiams, Havanos bišonams, papiljonams, prancūzų buldogams, vokiečių mažiesiems špicams (16 pav.). 3 laipsnio išnirimas pasireiškė tik rusų toiterjerui trumpaplaukiui (n=1), o 4 laipsnio – čihuahua ilgaplaukiui (n=1). 0 5 10 15 20 25 30 35 40 Procentai Jorkšyro terjeras Mopsas Briuselio grifonas Japonų činas Čihuahua ilgaplaukis Havanos bišonas Papiljonas Prancūzų buldogas Vokiečių mažasis špicas 2 laipsnis
Išanalizavus tyrimų duomenis, tirtoms veislėms, kurioms pasireiškė kelio girnelės išnirimas, nustatyta, jog visi išnirimai buvo į vidinę pusę, tiek kairėje (n=113), tiek dešinėje (n=123) kojose.
Iš analizuotų 156 išnirimų atvejų 81 (51,9 %) buvo abipusiai. Iš 34 tirtų veislių tokie išnirimai pasireiškė septyniolikoje (50 %). Dažniausiai nustatyti Jorkšyro terjerams (n=26; 32,1 %), prancūzų buldogams (n=11; 13,6 %), mopsams (n=9; 11,1 %). Rečiau abipusiai išnirimai diagnozuoti čihuahua ilgaplaukiams (6,2 %), Brabanto grifonams (4,9 %), vokiečių nykštukiniams špicams, vokiečių mažiesiems špicams, Maltos bišonams, kinų kuoduotiesiems (po 3,7 %), tulearo bišonams, ši-cu, rusų žaisliukams trumpaplaukiams, Japonų chinams, čihuahua trumpaplaukiams, Briuselio grifonams (po 2,5 %), papiljonams, Havanos bišonams (po 1,2 %) (17 pav.). Atlikus statistinę analizę, nustatėme, kad šunų veislė neturėjo įtakos girnelės išnirimo dvišališkumui (p>0,05).
0 5 10 15 20 25 30 35 Procentai Havanos Bišonas Papiljonas Briuselio grifonas Čihuahua trumpaplaukis Japonų chinas Rusų žaisliukas trumpaplaukis Ši cu Tulearo bišonas Kinų kuoduotasis Maltos bišonas Vokiečių mažasis špicas Vokiečių nykštukinis špicas Brabanto grifonas Čihuahua ilgaplaukis Mopsas Prancūzų buldogas Jorkšyro terjeras
17 pav. Abipusio išnirimo dažnumas tarp atskirų veislių atstovų
Atlikę statistinę analizę, nustatėme, kad amžius nuo 1-3 metų daugiausiai turėjo įtakos girnelės išnirimų pasireiškimui (p<0,05). 0 20 40 60 80 100 Procentai <1 m. 1-3 m. 4-6 m. Amžius
18 pav. Amžiaus įtaka girnelės išnirimų dažnumui
Išanalizavus duomenis, nustatyta, kad 1 laipsnio išnirimas abejose galūnėse pasireiškė gana vienodu dažnumu. Kairėje kojoje <1 metų amžiaus grupėje nebuvo nustatytas, o dešinėje kojoje pasireiškė 2 (2,1 %) šunims; 1-3 metų amžiaus - kairėje kojoje diagnozuota 75 (91,5 %), dešinėje 94 (96,9 %) šunims; 4-6 metų amžiaus grupėje kairėje kojoje pasireiškė 7 (8,5 %), o dešinėje 1 (1 %) šuniui (19 pav.). 0 20 40 60 80 100 Procentai <1m 1-3 m. 4-6 m. Amžius Kairė Dešinė
2 laipsnio išnirimas <1 metų amžiaus grupėje nepasireiškė nė vienam šuniui tiek dešinėje, tiek kairėje kojose; 1-3 metų – kairėje kojoje dvidešimt dviems (95,7 %), dešinėje kojoje dvidešimt penkiems (100 %); o 4-6 metų amžiaus grupėje pasireiškė tik vienam (4,3 %) šuniui kairėje kojoje (20 pav).
3 laipsnio išnirimas pasireiškė tik 1-3 metų amžiaus grupėje, kairėje kojoje - šešiems, dešinėje kojoje - vienam šuniui. 4 laipsnio išnirimas nustatytas taip pat tik 1-3 metų amžiaus grupėje, kairėje kojoje dviems ir dešinėje kojoje vienam šuniui.
0 20 40 60 80 100 Procentai <1m 1-3 m. 4-6 m. Am žius Kairė Dešinė
20 pav. 2 laipsnio išnirimo pasireiškimas priklausomai nuo amžiaus
Iš tirtų šunų su abipusiu girnelės išnirimu, nustatėme, kad jis dažniausiai pasireiškė antroje amžiaus grupėje (1-3 metų). Iš 81 atvejo šioje grupėje abiejų kelio sąnarių pažeidimai nustatyti 80 (98,8 %) šunų. Tik vienas (1,2 %) atvejis nustatytas 4 metų amžiaus Jorkšyro terjerui. (21 pav.).
0 20 40 60 80 100 Procentai <1 1-3 m. 4-6 m. Amžius
Išanalizavus duomenis, nustatyta, kad girnelės išnirimas dažniau pasireiškė patelėms. Iš 156 atvejų, 111 (71,2 %) buvo nustatyta patelėms ir 45 - (28,8 %) patinams (22 pav.). Atlikus statistinę analizę, nustatėme, kad šunų lytis turėjo įtakos girnelės išnirimo pasireiškimui (p<0,05).
0 10 20 30 40 50 60 70 80 Procentai Patelės Patinai Lytis
22 pav. Lyties įtaka girnelės išnirimui
Patinams kairėje kojoje diagnozuota 32 girnelės išnirimo atvejai, iš jų 1 laipsnio išnirimas pasireiškė 24 (75 %), 2 laipsnio 6 (18,7 %) ir 3 laipsnio 2 (6,3 %). 4 laipsnio išnirimas patinams nepasitaikė. Dešinėje kojoje nustatyti 39 atvejai, iš jų 1 laipsnio išnirimas pasireiškė 36 (92,3 %) ir 2 laipsnio 3 (7,7 %). 3 ir 4 laipsnio nepasireiškė nė vieno atvejo (23 pav.).
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Procentai
1 laipsnis 2 laipsnis 3 laipsnis 4 laipsnis
Išnirimo laipsnis
Kairė Dešinė
Patelėms kairėje kojoje iš 81 atvejo 1 laipsnio išnirimas pasitaikė 58 (71,6 %), 2 laipsnio 17 (21 %), 3 laipsnio - 4 (4,9 %), 4 laipsnio - 2 (2,5 %). Dešinėje kojoje iš 85 atvejų 1 laipsnio pasireiškė 61 (71,7 %) patelei, 2 laipsnio - 22 (25,9 %), 3 laipsnio - 1 (1,2 %) ir 4 laipsnio taip pat vienai (1,2 %) patelei (24 pav.). Atlikus statistinę analizę nustatėme, kad patelėms didesnė rizika pasireikšti pirmo laipsnio išnirimui tiek dešinėje, tiek kairėje kojose (71,6 %, 71,7 %, p<0,05).
0 10 20 30 40 50 60 70 80 Procentai
1 laipsnis 2 laipsnis 3 laipsnis 4 laipsnis
Išnirimo laipsnis
Kairė Dešinė
24 pav. Išnirimo laipsnio pasireiškimas patelėms
Iš 81 abipusio išnirimo atvejų, patelėms nustatyta 55 (67,9 %), patinams - 26 (32,1 %) (25 pav.).
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Išanalizavus 2009 – 2013 metų surinktus duomenis, nustatyta, kad iš tirtų 34 šunų veislių girnelės išnirimas diagnozuotas daugiau nei pusei jų (64,7 %). Pagal gautus duomenis, ši kelio sąnario patologija iš 390 atvejų buvo nustatyta tik 156 šunims. Skaičiai rodo, kad sergamumas kelio girnelės išnirimu mažose ir vidutinio dydžio veislėse yra nedidelis ir sudaro 40 % visų atvejų. Pagal užsienio literatūroje aptinkamus duomenis, 74,5 % kelio girnelės išnirimo atvejų pasireiškia mažoms veislėms (Harasen, 2006). Tarpusavyje lyginti šiuos skaičius yra sudėtinga, nes mes analizavome tik mažų ir vidutinio dydžio šunų veislių klinikinio kelio sąnario tyrimo duomenis. Tuo tarpu užsienyje atliktų studijų eigoje dažniausiai buvo tirta visų veislių šunys ir lyginamos tarpusavyje didelės ir mažos veislės.
Susumavus rezultatus, iš 780 galūnių 237 buvo nustatytas kelio girnelės išnirimas. Dažniausiai diagnozuota 1 laipsnio išnirimų. Pastarasis nustatytas 179 galūnėse. Mažiausiai, tik trijose galūnėse, buvo diagnozuotas 4 laipsnio išnirimas.
Atsižvelgiant į lytį, didesnę dalį sudarė patelės. Iš 390 šunų ištirta 225 patelės.
Tirtų šunų amžius buvo įvairus. Jauniausiam šuniukui buvo 10 mėnesių, vyriausias tirtas šuo buvo 5 metų. Tačiau dažniausiai šunys priklausė 1-3 metų amžiaus grupei.
Mūsų gautais tyrimo duomenimis, kelio girnelės išnirimas dažniausiai buvo diagnozuotas Jorkšyro terjerams, prancūzų buldogams, mopsams, rusų žaisliukams trumpaplaukiams, čihuahua ilgaplaukiams ir trumpaplaukiams, vokiečių nykštukiniams špicams.
Palyginus mūsų gautus rezultatus su užsienio literatūros duomenimis, išnirimų paplitimas tarp veislių skiriasi. Užsieninėje literatūroje nurodoma, kad dažniausiai šia ortopedine liga serga ne tik Jorkšyro terjerai, čihuahua, bet ir Bostono terjerai, pekinai, kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai bei pomeranai (Harasen, 2006). Tuo tarpu mūsų duomenimis, pekinams girnelės išnirimo pasireiškimas yra retas, o kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliams - išvis nebuvo nustatyta. Atlikę statistinį duomenų apdorojimą, nustatėme, kad mūsų tirtų šunų tarpe veislė neturėjo statistiškai patikimos įtakos kelio girnelės išnirimo pasireiškimui (p>0,05).
negalime teigti ir tvirtinti, kad paminėtos veislės visiškai neserga šia ortopedine liga ar serga daug rečiau, nei kitos, dėl to, kad buvo ištirtas nevienodas ir per mažas jų skaičius.
Išanalizavus kairės ir dešinės kojų kelio sąnario ortopedinio tyrimo duomenis, nustatėme, kad girnelės išnirimo pasiskirstymas abejose galūnėse beveik lygus (kairė koja – 48 %, dešinė koja – 52 %). Atlikus statistinį duomenų apdorojimą, nustatėme, kad tikimybė, jog girnelės išnirimas pasitaikys dažniau kairėje kojoje nei dešinėje arba atvirkščiai, nesiskiria statistiškai reikšmingai (p>0,05).
Mūsų duomenimis, kairėje kojoje tarp visų veislių atstovų buvo nustatyti visi 4 išnirimo laipsniai. Tačiau dažniausiai diagnozuotas 1 laipsnio girnelės išnirimas. Atlikus statistinę analizę, nustatėme, kad šioje kojoje didesnė rizika yra pasireikšti 1 laipsnio girnelės išnirimui (73 %, p<0,05).
Mūsų gauti duomenys skiriasi nuo užsienio autorių pateiktų rezultatų. Pagal užsienyje atliktus tyrimus, nustatyta, kad šunims dažniau buvo diagnozuotas 2 laipsnio išnirimas (Igna et al., 2013).
Dešinėje kojoje taip pat diagnozuoti visi 4 išnirimo laipsniai ir taip pat dažniausiai pasireiškė 1 laipsnio. Nustatėme, kad ir dešinėje kojoje yra didesnė rizika pasireikšti 1 laipsnio girnelės išnirimui (78 %, p<0,05).
Išanalizavę duomenis, nustatėme, kad kairėje kojoje 1 laipsnio išnirimas dažniausiai diagnozuotas Jorkšyro terjerams (32,9 %). 2 laipsnio išnirimas toje pačioje kojoje taip pat labiausiai paplitęs tarp šios veislės atstovų (39 %) bei mopsų (26 %).
3 laipsnio išnirimas nustatytas tik Briuselio grifonams, čihuahua ilgaplaukiams ir Japonų chinams. Kiekvienoje iš šių veislių diagnozuota po 2 girnelės išnirimo atvejus. 4 laipsnio išnirimas kairėje kojoje diagnozuotas 2 šunims (čihuahua ilgaplaukis, rusų žaisliukas trumpaplaukis).
Dešinėje kojoje 1 laipsnio išnirimas dažniausiai diagnozuotas Jorkšyro terjerams (24,7 %) ir mopsams (16,5 %). 2 laipsnio išnirimas taip pat daugiausiai diagnozuotas Jorkšyro terjerams (40 %) ir kiek mažiau mopsams (24 %). 3 laipsnio išnirimas nustatytas vienam rusų toiterjerui trumpaplaukiui, o 4 laipsnio taip pat vienam čihuahua ilgaplaukiui.
Remiantis gautais duomenimis, nustatėme, kad visais kelio sąnario pažeidimo atvejais išnirimas buvo į vidinę pusę. Mūsų rezultatai sutampa su užsienio literatūros autorių pateikiamais duomenimis. Jie teigia, kad šunims dažniausiai diagnozuojamas vidinis girnelės išnirimas (Nganvongpanit, Yano, 2011).
autorių duomenys skiriasi. Pagal užsienyje atliktus tyrimus, nustatyta, kad dažniau šunims diagnozuojami vienpusis išnirimas (80 %), o abipusiai sudaro tik 20 % (Igna et al., 2013).
Dažniausiai abipusiai išnirimai paplitę Jorkšyro terjerų ir šiek tiek mažiau prancūzų buldogų bei mopsų veislėse. Statistinės analizės būdu nustatėme, kad šunų veislė neturėjo įtakos girnelės išnirimo abipusiškumui (p>0,05). Tai rodo tikimybę, kad bet kurioje tirtoje veislėje vienodai gali pasitaikyti tiek vienpusis, tiek dvipusis išnirimas.
Atlikę statistinę analizę, nustatėme, kad 1-3 metų amžiaus grupėje (93,6 %) buvo didžiausia rizika pasireikšti kelio girnelės išnirimui (p<0,05). Visi 4 išnirimo laipsniai, kairėje ir dešinėje kojose, dažniausiai taip pat buvo nustatyti šioje amžiaus grupėje. Šuniukų grupėje iki <1 metų amžiaus, kairėje kojoje girnelės išnirimų nebuvo nustatyta, o dešinėje kojoje nustatytas tik 1 laipsnio išnirimas 2 (2,1 %) šuniukams. Vyresniems, 4-6 metų amžiaus, šunims diagnozuoti tik pirmo ir antro laipsnio išnirimo atvejai, kurie dažniau pasitaikė kairėje kojoje.
Mūsų gauti rezultatai neatitinka su kitais užsienyje atliktų tyrimų duomenimis. Autoriai nustatė, kad girnelės išnirimai dažniau pasireiškia <1 metų amžiaus grupėje (Igna et al., 2013).
Abipusis girnelės išnirimas dažniausiai buvo diagnozuotas 1-3 metų šunų amžiaus grupėje. Pirmoje grupėje (<1 m.) visiškai nediagnozuotas, o 4-6 metų nustatytas vienam šuniui.
Išanalizavus duomenis, nustatyta, kad girnelės išnirimas dažniau buvo diagnozuotas patelėms (71,2 %) nei patinams. Atlikus statistinę analizę, nustatėme, kad patelėms rizika pasireikšti girnelės išnirimui yra statistiškai patikima (p<0,05). Mūsų duomenys nesutampa su užsienio autorių pateikiamais rezultatais. Atlikę analizę, jie nustatė dažnesnį išnirimų skaičių patinams (58%). Tuo tarpu patelės sudarė 42 % (Arthurs, Langley- Hobbs, 2006).
Patinams daugiausiai diagnozuota 1 laipsnio išnirimo atvejų. Dešinėje kojoje (92,3 %) pasireiškė dažniau nei kairėje (75 %) visų registruotų išnirimo atvejų, įskaitant abipusius. Antro ir trečio laipsnio girnelės išnirimas buvo dažnesnis kairėje kojoje.
Patelėms, skirtingai nei patinams, buvo diagnozuoti visi 4 išnirimo laipsniai. Kaip ir patinams, dažniausiai diagnozuotas 1 laipsnio išnirimas. Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad patelėms didesnė rizika pasireikšti pirmo laipsnio išnirimui tiek dešinėje, tiek kairėje kojose (71,6 %, 71,7 %, p<0,05). Antro laipsnio išnirimas skirtingai nei patinams, patelėms pasireiškė dažniau dešinėje kojoje. 3 ir 4 laipsnio išnirimai dažniau diagnozuoti kairėje kojoje.
IŠVADOS
1. Išanalizavus surinktus kelio sąnario, tyrimo girnelės stabilumo atžvilgiu, duomenis, kelio girnelės išnirimas diagnozuotas 40 % tirtų šunų.
2. Šunų lytis (patelės) turėjo įtakos girnelės išnirimų pasireiškimui (71,2 %, p<0,05). Tiek patelėms, tiek patinams abejose galūnėse dažniausiai diagnozuotas 1 laipsnio išnirimas. Abipusių girnelės išnirimų pasireiškimas dažniau buvo diagnozuotas patelėms (67,9 %). 3. Šunų amžius (1-3 metai) turėjo įtakos kelio girnelės išnirimui (93,6 %, p<0,05). Visi keturi
išnirimo laipsniai ir abipusiai išnirimai dažniausiai diagnozuoti šioje amžiaus grupėje.
4. Visų veislių atstovams abejose kojose dažniausiai pasireiškė 1 laipsnio girnelės išnirimas. Atlikus statistinę analizę, nustatyta, kad šiam išnirimo laipsniui buvo didesnė rizika pasireikšti, nei kitiems laipsniams (kairė koja - 73 %, dešinė – 78 %, p<0,05). Visais atvejais girnelė buvo išnirusi į vidinę pusę.
5. Girnelės išnirimas nustatytas 22 veislių atstovams: dažniausiai - Jorkšyro terjerams (28,2 %), prancūzų buldogams (13,5 %) ir mopsams (9,6 %). Šunų veislė neturėjo statistiškai patikimos įtakos kelio girnelės išnirimui ir jo pasireiškimo skirtumui tarp kairės ir dešinės kojų.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Alam M. R., Lee H. B., Kim M. S., Kim N. S. Surgical model of osteoarthritis secondary to medial patellar luxation in dogs. Veterinarni Medicina. 2011. 56(3). P. 123–130.
2. Arthurs G. I., Langley – Hobbs S. J. Complications Associated with Corrective Surgery for Patellar Luxation in 109 Dogs. Veterinary Surgery. 2006. 35(6). P. 559-566.
3. Budras K. D., McCarthy P. H., Fricke W., Richter R., Horowitz A., Berg R. Chapter 8. Pelvic Limb. Anatomy of the Dog. Fifth edition. Hannover. Schlütersche Verlagsgesellschaft mb H & Co. 2007. 76 p.
4. Daugnora L., Padaiga A., Vitkus A., Paunksnienė M., Daugėla A., Babrauskienė V., Alionienė I., Liutkevičius G. Veterinarinės anatomijos, histologijos ir embriologijos terminai. Kaunas. Candela. 1998. 178 p.
5. Eldredge D. M., Carlson L. D., Carlson D. G., Giffin J. M. The Musculoskeletal System. Dog Owner‘s Home Veterinary Handbook. Fourth edition. Indianapolis. Wiley Publishing. 2007. 401 p.
6. Evans H. E., de Lahunta A. Miller‘s Anatomy of the Dog. Fourth edition. Missouri. Elsevier Saunders. 2013. P. 180-181.
7. Falttahian H. R., Mohyeddin H., Molookpour H., Hoseinzadeh A. R. Retrospective study of surgical treatment of various patellar luxations in dogs from 2004 to 2007. Iranian Journal of Veterinary Research. 2011. Vol. 12. Issue 1. 59 p.
8. Fitzpatrick C. L., Krotscheck U., Thompson M. S., Todhunter R. J., Zhang Z. Evaluation of Tibial Torsion in Yorkshire Terriers with and without Medial Patellar Luxation. The American College of Veterinary Surgeons. 2012. 41. P. 966-972.
9. Fossum T. W., Dewey C., Horn C. V., Johnson A. L., MacPhail C. M., Radlinsky M. G., Schulz K. S., Willard M. D. Diseases of the Joints. Small Animal Surgery. Fourth edition. Missouri. Elsevier Mosby. 2012. 1355 p.
10. Fossum T. W., Hedlund C. S., Johnson A. L., Schulz K. S., Seim H. B., Willard M. D., Bahr A., Carroll G. L. Small Animal Surgery. Third etidion. Missouri. Elsevier Mosby. 2007. P. 1289-1295.
11. Harasen G. Diagnosing rupture of the cranial cruciate ligament. Can Vet J. 2002. Vol. 43(6). P. 475-476.
