Šiame darbe analizavome regos sukeltų potencialų tyrimo P100 bangos latentiškumo ir amplitudės pokyčius, lygindami kontrolinės grupės ir pirmi-ne atviro kampo glaukoma sergančių tiriamųjų duomenis. Studijų duome-nimis PAKG sergamumo ir paplitimo rodikliai pradeda didėti nuo 40 metų amžiaus (Friedman, 2004), o sergamumo pagal lytį tyrimų duomenys prieš-taringi (Wolfs 2000; Topouzis 2007). Mūsų darbe kontrolinės ir pirmine atviro kampo glaukoma sergančių tiriamųjų grupių amžiaus vidurkiai tarpu-savyje nesiskyrė ir buvo apie 60 metų, t.y. atitinkantys vidutinį pirmine atvi-ro kampo glaukoma sergančių pacientų amžių. Visos triamųjų grupės buvo homogeniškos pagal lytį. Tiriamųjų amžius ir lytis įtakoja regos sukeltų po-tencialų P100 bangos amplitudę bei latentiškumą. Literatūroje pateikiami duomenys (Celesia 1987), jog stimuliacijai naudojant 15′ langelių dydžio stimulą, P100 bangos latentiškumai pagal lytį nesiskyrė, tačiau skyrėsi P100 bangos amplitudės (vyrams bangos amplitudės buvo mažesnės); stimu-liuojant 31′ langelių dydžio stimulu lytis įtakojo ir P100 bangos latentiš-kumą, ir amplitudes (moterų P100 bangos latentiškumai buvo trumpesni, o amplitudės – didesnės). Kiti autoriai teigia, jog P100 bangos latentiškumui įtaką gali turėti galvos dydis, o ne lytis (Gregori 2006). Mūsų duomenimis, kontrolinėje ir PAKG_1 grupėje, stimuliuojant visų erdvinių dažnių stimu-lais moterų ir vyrų P100 bangos amplitudžių ir latentiškumų vidurkiai statistiškai reikšmingai nesiskyrė, o PAKG_2 grupėje P100 bangos ampli-tudės, stimuliuojant 2,4cpl erdvinio dažnio stimulu, buvo statistiškai reikš-mingai mažesnės vyrams. Nepaisant šių skirtumų, lytis nebuvo reikšmingas kintamasis nei viename logistinės regesijos modelyje. Sergančiųjų pirmine atviro kampo glaukoma pacientų grupė pagal vyrų – moterų dažnį statis-tiškai reikšmingai nesiskyrė nuo kontrolinės grupės, tad net ir esantys skirtu-mai tarp lyčių neturėjo reikšmingai įtakoti galutinių rezultatų.
Literatūros duomenimis tiriamųjų amžius labiau įtakoja P100 bangos latentiškumą negu amplitudę, o amplitudės dydis amžiaus eigoje vyrams ir moterims gali kisti skirtingai (Emmerson-Hanover, 1994). Kiti autoriai, nau-dodami žemesnio erdvinio dažnio stimulus (iki 1,0 cpl), nerado statistiškai reikšmingo achromatinių regos sukeltų potencialų P100 bangos latentiš-kumo skirtumo tarp skirtingo amžiaus grupių tiriamųjų (Crognale 2001). Tiriamųjų amžius nevienodai įtakoja skirtingo erdvinio dažnio stimulų su-keltų regos potencialų P100 bangos latentiškumą. Dauguma autorių sutaria, jog subrendusio tiriamojo amžius labiau įtakoja aukšto erdvinio dažnio sti-mulų sukeltų regos potencialų latentiškumą, o vidutinių ar žemų erdvinių dažnių stimulams ši įtaka mažesnė arba jos visai nėra (Emmerson-Hanover
1994; Crognale 2001). Nustatyta skirtinga amžiaus įtaka tinklainės gangli-nių ląstelių funkciją atspindinčios šabloninės elektroretinogramos p50 ban-gos ir reban-gos sukeltų potencialų P100 banban-gos latentiškumams, suteikianti prielaidas manyti, jog amžiniai regos sukeltų potencialų P100 bangos latentiškumo pakitimai atsiranda dėl subkortikalinių neuronų senėjimo (Justino 2001). Mūsų darbe kontrolinė ir pirmine atviro kampo glaukoma sergančių tiriamųjų grupės pagal amžių nesiskyrė, todėl amžiaus įtaka turėjo pasireikšti panašiai glaukoma sergančiųjų ir kontrolinių tiriamųjų grupėse. Mūsų darbo duomenimis, sveikų tiriamųjų grupėje P100 bangos latentiš-kumas, stimuliuojant 9cpl erdvinio dažnio stimulu, silpnai, bet statistiškai reikšmingai koreliavo su tiriamųjų amžiumi. Pirmine atviro kampo glauko-ma sergančių tiriamųjų grupėse tokia koreliacija nenustatyta, tačiau tiriamų-jų amžius buvo kintamasis, kuris kontroliuojant gretutinius faktorius turėjo reikšmės P100 bangos latentiškumo pailgėjimui dviem standartiniais nuo-krypiais, stimuliacijai naudojant 0,6 cpl ir 2,4 cpl erdvinio dažnio stimulus.
Žinoma, kad vyzdžio skersmuo taip pat gali įtakoti P100 bangos latentiš-kumą (Salim 2010). Mūsų darbe tiriamųjų vyzdžių skersmenys, visiems ti-riamiesiems matuoti vienodo mezopinio apšvietimo sąlygomis, tarp grupių nesiskyrė, o grupėse statistiškai reikšmingai nekoreliavo nei su P100 bangos amplitude, nei su latentiškumu, nepriklausomai nuo stimuliacijai naudoto stimulo erdvinio dažnio. Logistinės regresijos modeliuose vyzdžio skersmuo taip pat neturėjo reikšmės P100 bangos latentiškumo pailgėjimui dviem standartinias nuokrypiais nei vienoje stimulo erdvinio dažnio grupėje.
Pirmine atviro kampo glaukoma sergančių pacientų grupių kontrastinis jautrumas statistiškai reikšmingai buvo blogesnis negu kontrolinės grupės asmenų. Visose tiriamųjų grupėse geriausias koreguotas regėjimo aštrumas koreliavo su kontrastiniu jautrumu, tirtu 17′ optotipais, o geriausias kontrastinis jautrumas nustatytas naudojant 130′ dydžio optotipus. 130′ ir 250′ dydžio optotipais tirto kontrastinio jautrumo vidurkiai statistiškai reikšmingai nesiskyrė tarp PAKG_1 ir PAKG_2 grupių, t.y. kontrastinis jautrumas, nustatytas naudojant šių dydžių optotipus mažiau kito didėjant glaukominiams akipločio pakitimams. Taikant kitų dydžių optotipus, kontrastinio jautrumo vidurkiai reikšmingai skyrėsi tarp kontrolinės ir PAKG_1 bei tarp PAKG_1 ir PAKG_2 grupių. Šie rezultatai sutampa su kitų autorių duomenimis, jog glaukoma sergantiems pacientams kontrastinis jautrumas pablogėja visuose erdviniuose dažniuose (Onal 2008; Lahav 2011). Kontrastinio jautrumo vidurkių skirtumai tarp kontrolinės ir PAKG grupių didėjo mažinant optotipo dydį, o didžiausias kontrastinio jautrumo pablogėjimas nustatytas tiriant mažiausiu, 9′ dydžio, optotipu. Panašius duomenis gavo ir kiti autoriai, nustatę žymesnį kontrastinio jautrumo pablogėjimą aukštų erdvinių dažnių stimulams (Nebbioso 2011). Negalima
atmesti, jog šie rezultatai galėjo būti įtakoti ir blogesnio PAKG grupės geriausio koreguoto regėjimo aštrumo. Mūsų tyrime regėjimo aštrumas tarp kontrolinės ir PAKG_2 grupių labiausiai skyrėsi naudojant 2 ir 4 proc. kontrasto optotipus, o optotipų kontrastui didėjant, vidurkių skirtumai ma-žėjo, tačiau išliko statistiškai reikšmingi. Šiuos duomenis siejant su pablo-gėjusiu kontrastiniu jautrumu, galima daryti prielaidą, jog pirmine atviro kampo glaukoma sergantiems pacientams labiau sutrinka regėjimo funkcijos žemuose kontrastuose. Šios prielaidos pagrįstumą patvirtina ir literatūroje aprašomas regėjimo aštrumo pablogėjimas naudojant mažo kontrasto opto-tipus išsėtine skleroze sergantiems tiriamiesiems, kurių regėjimo aštrumas tiriant įprastais optotipais buvo normalus, o regėjimo aštrumo, tirto mažo kontrasto optotipais rezultatai siejosi su TNSS suplonėjimu (Fisher 2006). Gauti rezultatai siejasi ir su kontrasto diskriminacijos pakitimais glaukoma sergantiesiems (McKendrick 2010), kur buvo nustatyti kontrasto diskri-minacijos slenkstinių rodiklių pakitimai 15 proc. kontraste, tačiau nesiskyrė naudojant 70 proc. kontrastą. Regėjimo aštrumą tiriant vidutinių kontrastų optotipais (0,6 – 1,8 lg), PAKG_2 grupės tiriamiesiems reikėjo apie 0,3 lg didesnio optotipo kontrasto panašiam kaip kontrolinės grupės tiriamųjų regėjimo aštrumui pasiekti. Regėjimo aštrumas, nustatytas tiriant visų kon-trastų optotipais stipriau koreliavo su kontrastiniu jautrumu, nustatytu ma-žesniais optotipais (nuo 63′ iki 9′).
PAKG grupėje kontrastinis jautrumas ir regėjimo aštrumas, tirtas skirtingo kontrasto optotipais, stipriau koreliavo su perimetrijos vidutiniu nuokrypiu (MD) ir foveolinės srities jautrumu (F). Akipločio modelio stan-dartinio nuokrypio (PSD) ir kontrastinio jautrumo koreliacijos buvo silpnos, tačiau PSD koreliavo su regėjimo aštrumu, nustatytu visais naudotais opto-tipų kontrastais. Literatūroje glaukoma sergantiems tiriamiesiems aprašoma akipločio MD koreliacija su kontrastiniu jautrumu, atliktu naudojant Pelli – Robson lentelę su 16′ dydžio optotipais, ir ši koreliacija buvo stipresnė negu tarp akipločio MD ir geriausio koreguoto LogMar regėjimo aštrumo (Wi-lensky 2001, Howkins 2003). Mūsų darbe gauti panašūs rezultatai, tačiau PAKG grupės tiriamuosius suskirsčius pagal akipločio MD pakitimus, kore-liacijos nustatytos tik labiau tiriamųjų su didesniais glaukominiais akipločio pakitimais grupėje (PAKG_2). Šios grupės tiriamųjų akipločio MD stip-riausiai koreliavo su kontrastiniu jautrumu, tirtu 250′ – 33′ dydžio opto-tipais. PAKG_1 grupėje akipločio MD koreliavo su kontrastiniu jautrumu, tiriant 250′ dydžio optotipu, bei regėjimo aštrumu, tirtu 0,6 lg kontrasto optotipu. Fovea jautrumas PAKG grupėje stipriausiai koreliavo su kontras-tiniu jautrumu, tirtu 9′ dydžio optotipu, o koreliacijos su regėjimo aštrumu nustatytos visų optotipų kontrastų grupėse. Literatūroje aprašoma stipresnė koreliacija tarp Fovea jautrumo ir geriausio koreguoto regėjimo aštrumo
(Flaxel 2007), tačiau autoriai tyrė žymiai platesnį pablogėjusio regėjimo aštrumo spektrą, negu mes savo darbe.
PAKG_1 grupėje vertikalus RND ekskavacijos ir disko skersmens santy-kis, bei temporalinio apatinio segmento regos nervo disko krašto plotas ge-riausiai koreliavo su kontrastiniu jautrumu, tirtu 250′ dydžio optotipais. PAKG_2 grupėje kontrastinis jautrumas, tirtas 63′ dydžio optotipais, geriau-siai koreliavo su RND ekskavacijos plotu, vertikaliu RND ekskavacijos ir disko skersmens santykiu bei temporalinio viršutinio RND segmento plotu. Temporalinio viršutinio RND segmento plotas taip pat koreliavo su kontras-tiniu jautrumu, tirtu 250′ bei 130′ dydžio optotipais. PAKG_2 grupėje regėjimo aštrumas, tirtas 2 proc. kontrasto optotipais, geriausiai koreliavo su vertikaliu RND ekskavacijos ir disko skersmens santykiu bei temporalinio viršutinio RND segmento plotu. Literatūroje taip pat aprašomas kontrastinio jautrumo ryšys su RND ekskavacijos ir disko skersmens santykiu (Lahav 2012).
Statinės perimetrijos indeksai silpnai arba vidutiniškai koreliavo su ke-letu stereometrinių RND parametrų. Stipriausias PSD ryšys nustatytas su RND ekskavacijos plotu PAKG_2 grupėje. Fovea jautrumas stipriausiai ko-reliavo su RND krašto temporalinio viršutinio segmento plotu bei vertikaliu RND ekskavacijos – disko skersmens santykiu, panašiai kaip ir kontrastinis jautrumas. Akipločio MD koreliavo su RND krašto plotu bei TNSS storiu, o koreliacijos buvo panašios į pateikiamus literatūroje duomenis (Bozkurt 2008, Perez – Inigo 2007; Lan 2003).
Mūsų darbe nustatyta stereo matymo mediana kontrolinėje grupėje buvo 20″, panašiai kaip ir kitų autorių darbuose, naudojusių Frisby stereo testą (O‘Connor 2010; Gupta 2006). PAKG grupėse stereo matymo mediana buvo 40″, o skirtumas tarp grupių buvo statistiškai reikšmingas. Šie rezulta-tai atitinka vienų autorių (Kotecha 2009), nustačiusių stereo matymo pakiti-mus pirmine atviro kampo glaukoma sergantiems tiriamiesiems, duomenis, tačiau nustatyti stereo matymo rodikliai yra geresni, negu kitų autorių rezultatai (Gupta 2006; El-Gohary 2009). Lyginant darbus pagal tiriamųjų RND ekskavacijos ir disko santykius, Gupta ir kt. (Gupta 2006) tyrė labiau pažengusios glaukomos atvejus (E/D santykio vidurkis 0,66), negu mes savo darbe (E/D santykio vidurkis 0,5). Vertinanti pagal akipločio MD pakitimus, mūsų PAKG_2 tiriamųjų grupės MD vidurkis buvo panašus į kitų autorių (Kotecha 2009). Kontrolinėje grupėje 70 proc. tiramųjų stereo matymas bu-vo 20″, ir tik 4,3 proc. tiriamųjų stereomatymas bubu-vo blogesnis negu 40″ (t.y. likusios dalies stereo matymas buvo 40″). PAKG_2 grupėje 83,9 proc. tiriamųjų stereo matymas buvo 40″ arba blogesnis, o 41,9 proc. atvejų stereo matymas buvo blogesnis negu 40″. Pakitusių stereo matymo atvejų dažnis buvo panašus į kitų autorių duomenis (Gupta 2006). Kituose darbuose
(Essock 1996; El–Gohary 2009) naudoti kitokie stereo matymo testai, todėl, nors ir buvo nustatyti stereo matymo pakitimai, rezultatai nėra tiesiogiai palyginami. Keliamos dvi teorijos, kodėl pirmine atviro kampo glaukoma sergantiems tiriamiesiems nustatomas pablogėjęs stereo matymas. Essock ir kt. (Essock 1996) iškėlė hipotezę, jog glaukoma sergantiesiems sutrinka erdvinio objekto detalių atranka ir tolimesnis signalo plitimas tinklainės ganglinių ląstelių lygyje. Kiti autoriai mano, kad stereo matymo sutrikimas gali būti susijęs su pirminės regėjimo žievės retrogradine degeneracija (Gupta 2006). Literatūroje randami prieštaringi duomenys apie neglau-kominės kilmės regos nervo pažeidimų įtaką stereo matymui: vieni autoriai nustatė didesnius stereo matymo pakitimus, nei turėtų būti dėl pablogėjusio regėjimo aštrumo (Friedman 1985), o kiti autoriai tokių pakitimų nerado (Shah 1995). Mūsų darbe visose tiriamųjų grupėse stereo matymas silpnai koreliavo su tirtos akies geriausiu koreguotu regėjimo aštrumu (visų nagrinėtų tiriamųjų grupių kitos akies LogMar regėjimo aštrumas buvo 0 arba geresnis), tačiau stereo matymo skirtumai tarp kontrolinės ir PAKG grupės išliko ir suvienodinus grupes pagal geriausią koreguotą regėjimo aštrumą (suvienodinus grupes pagal geriausią koreguotą regėjimo aštrumą, kitos akies geriausias koreguotas regėjimo aštrumas taip pat nesiskyrė tarp grupių). Atlikus logistinę regresinė analizę, nustatėme, kad regėjimo aštru-mo 1,2 lg kontraste pablogėjimas bei TNSS temporalinio segmento skers-pjūvio ploto sumažėjimas reikšmingai ir nepriklausomai nuo gretutinių faktorių įtakojo stereo matymo pablogėjimą. Literatūroje neradome panašios analizės, todėl šių rezultatų negalime palyginti su kitų autorių darbais.
Pirmine atviro kampo glaukoma sergančių pacientų ir kontrolinės grupės tiriamųjų P100 bangos latentiškumas statistiškai reikšmingai siejosi su stimulo erdviniu dažniu pagal kvadratinę bei tiesinę vidurkių kitimo kryptį. Mūsų darbe kontrolinėje grupėje P100 bangos latentiškumų vidurkių skirtu-mai tarp 0,6 cpl ir 2,4 cpl, bei tarp 2,4 cpl ir 9 cpl erdvinių dažnių stimulų buvo statistiškai reikšmingi. Literatūroje taip pat dauguma autorių sutaria dėl P100 bangos latentiškumo priklausomybės nuo erdvinio dažnio (Naka-mura 2000; Kazakov 2001).
Mūsų darbe P100 bangos amplitudės kitimas pagal stimulo erdvinį dažnį buvo silpnesnis, negu latentiškumo, o P100 bangos amplitudžių vidurkiai geriausiai kito pagal kvadratinę kitimo kryptį, nors ir pasižymėjo nedideliu, bet statistiškai reikšmingu tiesiniu kitimo komponentu. P100 bangos ampli-tudžių vidurkis, stimuliuojant 2,4cpl erdvinio dažnio stimulu, statistiškai reikšmingai skyrėsi nuo P100 bangos amplitudžių vidurkių, gautų stimu-liuojant 0,6 cpl ir 9 cpl erdvinio dažnio stimulais, o P100 bangos ampli-tudžių vidurkiai, gauti stimuliuojant 0,6 cpl ir 9 cpl erdvinių dažnių stimulais, tarpusavyje statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Stimulo erdvinio
dažnio įtaka P100 bangos amplitudei literatūroje aprašoma prieštaringai. Vieni autoriai (Kazakov 2001) aprašo panašius su gautais mūsų darbe skirtumus tarp P100 bangos amplitudžių, tačiau kiti autoriai nerado jokios priklausomybės tarp stimulo erdvinio dažnio ir P100 bangos amplitudės (Nakamura 2000), arba nustatė linijinę priklausomybę tarp stimulo erdvinio dažnio ir P100 bangos amplitudės (Sahinoglu 1999). Kadangi P100 bangos amplitudės dydis yra individualus (kontrolinėje grupėje P100 bangos amplitudės varijavo nuo 1,22μV iki 27,85μV, stimuliacijai taikant 2,4cpl erdvinio dažnio stimulą), duomenų išsibarstymas galėjo lemti nevienodus įvairių autorių darbų rezultatus. Tobimatsu ir kt. (Tobimatsu 1993) lygino stimulo erdvinio dažnio įtaką P100 bangos amplitudei naudodamas skirtingų tipų stimulą (langelių ir sinusoidinių juostelių), ir nors statistiškai reikš-mingų skirtumų tarp amplitudžių negavo, skirtumai buvo labiau išreikšti naudojant sinusoidinių juostelių, o ne langelių stimulo tipą. Mūsų darbe buvo naudotas sinusoidinių juostelių tipo stimulas, ir tai galėjo sąlygoti labiau išreikštus skirtumus tarp amplitudžių, lyginant su kitų autorių darbais. Stimulo orientacijos įtaka regos sukeltų potencialų P100 bangos ampli-tudei ir latentiškumui vertinta naudojant 9 cpl erdvinio dažnio stimulą. Šis stimulo erdvinis dažnis buvo pasirinktas atsižvelgiant į kitų autorių darbus, rodančius jog „įstrižumo efektas“ išryškėja naudojant aukštesnių erdvinių dažnių stimulus (Arakawa 2000), bei pilotinio tyrimo rezultatus. Litera-tūroje pateikiami duomenys apie stimulo orientacijos įtaką P100 bangos amplitudei ir latentiškumui prieštaringi. Ankstyvuosiuose darbuose buvo aprašomas P100 bangos amplitudės kitimas priklausomai nuo stimulo orientacijos (Zemon 1983; Nelson 1984), o P100 bangos latentiškumo kiti-mo nenustatyta. Jakobsson ir kt. (Jakobsson 1985) nustatė tik P100 bangos latentiškumo, bet ne amplitudės priklausomybę nuo stimulo orientacijos. Panašius rezultatus paskelbė ir kiti autoriai (Arakawa 2000), nustatę jog P100 bangos amplitudės kitimas nesiekia statistinio reikšmingumo lygmens. Tuo tarpu Moskowitz ir kt. (Moskowitz 1985) nustatė stimulo orientacijos įtaką tiek P100 bangos amplitudei, tiek latentiškumui. Šiame darbe stimulo orientacijos įtaka buvo vertinama dviem aspektais – kaip P100 bangos amplitudžių ar latentiškumų skirtumas tarp statmenų ir įstrižų stimulo orien-tacijų, bei kaip skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios amplitudės, ar ilgiausio ir trumpiausio latentiškumo (t.y. labiausiai išreikštas skirtumas). Kiti autoriai taip pat naudojo vieną arba kitą metodiką. Mūsų darbe orienta-cinės anizotropijos indeksai buvo panašūs visose tiriamųjų grupėse, ir jų vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Stimulo orientacijos įtaka labiau pasireiškė P100 bangos amplitudei negu latentiškumui, tačiau tiek amplitudžių, tiek latentiškumų vidurkių skirtumai buvo statistiškai reikšmingi tarp statmenų ir įstrižų stimulo orientacijų. P100 bangos
ampli-tudžių vidurkiai kontrolinėje grupėje statistiškai reikšmingai skyrėsi ir tarp 0° ir 90° bei tarp 45° ir 135° stimulo orientacijų. Visose pirmine atviro kam-po glaukoma sergančių tiriamųjų grupėse nebuvo statistiškai reikšmingo skirtumo tarp 0° ir 90° bei tarp 45° ir 135° stimulo orientacijų sąlygotų P100 bangos amplitudžių. Tuo tarpu skirtumai tarp įstrižų bei statmenų orienta-cijų stimulų sukeltu P100 bangos amplitudžių išliko visose PAKG grupėse. Skirtumai tarp tiriamųjų grupių P100 bangos amplitudžių ir latentiškumų kitimui pagal stimulo orientaciją neturėjo statistiškai reikšmingos įtakos. Skirtingi nuo kitų autorių darbų rezultatai galėjo būti sąlygoti didesnio tiriamųjų skaičiaus. Visų minėtų autorių darbai atlikti tiriant sąlyginai nedi-delį tiriamųjų skaičių (iki 10), todėl tarpindividinis P100 bangos laten-tiškumo bei amplitudės variabiliškumas (Mellow 2011) galimai neleido pasiekti statistiškai reikšmingų rezultatų. Dvi nepriklausomos studijos (Campbell 1966; Mitchel 1967) įrodė, jog akies optinės savybės reikšmingai neįtakoja orientacinės anizotropijos, tačiau pastaruoju metu literatūroje atsi-randa duomenų, jog akies aukštesnio lygio aberacijos gali bent dalinai įtakoti „įstrižumo efektą“ (Murray 2010). Savo darbe mes patikrinome, ar astigmatizmas neįtakojo gautų rezultatų, ir nustatėme, kad didžiausios P100 bangos amplitudės, užregistruotos naudojant statmenų orientacijų stimulus, pasitaikė vienodai dažnai tiek esant taisyklingam, tiek atvirkščiam astig-matizmui. Iš literatūros duomenų žinoma, kad su orientacija susijęs kontras-tinis jautrumas kinta esant siauriems arba platiems vyzdžiams (Tahir 2008), taip pat pasikeičia atlikus refrakciją koreguojančias lazerines operacijas (Tahir 2009). Tačiau aukštesnio lygio aberacijų įtaka nereikšminga esant fotopiniam ar mezopiniam apšvietimui ir normaliam vyzdžių dydžiui (Dalimier 2008). Mūsų darbe visi tyrimai altikti vienodo mezopinio apšvie-timo sąlygomis, o vyzdžių skersmuo buvo normalus (4,7mm) bei nesiskyrė tarp grupių, tad minėti faktoriai neturėjo reikšmingai įtakoti galutinių rezul-tatų (literatūros šaltiniuose tikslūs duomenys apie vyzdžių dydį net nebuvo pateikti).
Nepaisant statistiškai reikšmingo skirtumo tarp skirtingų stimulo orienta-cijų sąlygotų P100 bangos amplitudės ar latentiškumų vidurkių, 2 standar-tinių nuokrypių intervalai tarp stimulo orientacijų grupių plačiai persiklojo, todėl tokia orientacinės anizotropijos interpretacija nėra tinkama kaip testas klinikiniame darbe. Orientacinės anizotropijos indekso didelis variabilišku-mas tiek P100 bangos amplitudėms, tiek latentiškumams, rodo, jog visų ke-turių stimulo orientacijų sąlygoti skirtumai gali būti reikšmingi palyginimams tarp grupių, bet ne individualiems atvejams. Tačiau stipriausias „įstrižumo efektas“, t.y. P100 bangos amplitudžių santykis tarp mažiausios P100 bangos amplitudės, gautos stimuliuojant vienu iš įstrižos orientacijos stimulu, bei didžiausios P100 bangos amplitudės, gautos
stimuliuojant vienu iš statmenos orientacijos stimulu yra kliniškai reikš-mingas, kadangi 2 standartinių nuokrypių intervalas (0,24 – 0,85) nesiekia 1 (t.y. santykio reikšmės, kuriai esant amplitudės būna lygios). Stipriausios orientacinės anizotropijos indeksų („įstrižumo efekto“) vidurkiai tarp kontrolinės ir pirmine atviro kampo glaukoma sergančių tiriamųjų nesis-kyrė, tačiau PAKG grupėje buvo 7 tiriamieji, kurių stipriausio anizotropijos indeksai buvo didesni nei 0,84, t.y. P100 bangos amplitudžių skirtumai buvo mažesni negu kontrolinės grupės 2 standartinių nuokrypių intervalas. Dėl mažo tiriamųjų skaičiaus nepavyko nustatyti kitų šiai tiriamųjų grupei bū-dingų kitų psichofizinių tyrimų ar stereometrinių parametrų pakitimų. Nustatyta teigiama vidutinė koreliacija tarp kontrastinio jautrumo ir įstri-žumo efekto, bei tai, kad PAKG_2 grupėje skirtumai tarp visų orientacijų stimulų sąlygotų P100 bangos amplitudžių buvo mažiausi, rodo jog veiksniai, įtakojantys kontrastinį jautrumą, galimai nevienodai paveikia skirtingos orientacijos stimulų suvokimą. Kita vertus, Zemon ir kt (Zemon 1983) nustatė skirtingus „įstrižumo efektus“ naudojant aukšto ir žemo kontrastingumo stimulus, o „įstrižumo efektas“ buvo žymesnis naudojant di-delio kontrastingumo stimulus. Galimai dėl pablogėjusio kontrastinio jau-trumo PAKG_2 grupės tiriamieji taikytą stimulą suvokė kaip mažesnio kontrasto, ir tai galėjo lemti sąlyginai sumažėjusį „įstrižumo efektą“. PAKG_2 grupėje skirtumas tarp P100 bangos amplitudžių sumažėjo daugiau statmenų stimulo orientacijų sąskaita (skirtumas tarp PAKG_2 ir kontrolinės grupės P100 bangos amplitudžių vidurkių buvo 0,25 lg, stimulo orientacijai esant 0°, bei 0,21 lg, stimulo orientacijai esant 45°). Literatūroje yra aprašyti eksperimentinės glaukomos tyrime nustyti II ir III žievės sluoksnių ritinėlių (angl. blobs) citochromoksidazės koncentracijos poky-čiai, kai tinklainės nervinių skaidulų skaičius buvo sunažėjęs 60 proc. arba daugiau (Yucel 2003). Kadangi statmenoms orientacijoms jautrių korti-kalinių neuronų yra daugiau, teoriškai galima samprotauti, jog retrogradiniai degeneraciniai pakitimai juos paveikia sąlyginai labiau, negu retesnius įstrižoms orientacijoms jautrius neuronus, tačiau šiame darbe mes neturime jokių tiesioginių regimosios žievės pažeidimo įrodymų. Literatūroje pateikiamas įstrižumo efekto klinikinis pritaikymas išlieka neapibrėžtas. Paskelbti duomenys, jog su orientacija susiję kontrastinio jautrumo bei regos sukeltų potencialų (Logi 2001; Jackson 2004) pakitimai atsiranda išsėtine skleroze sergantiems asmenims. Taip pat žinoma, kad su stimulo orientacija susiję P100 bangos latentiškumai nepakinta geltonosios dėmės degeneracija sergantiems asmenims (Bodis-Wollner 1987), bei kad orientacijos diskriminacijos slenkstiniai rodikliai pakinta migrena sergantiems pacientams (Tibber 2006). Visi autoriai įtaria kortikalinę su orientacija susujusių pakitimų prigimtį, tačiau tiesioginių įrodymų tam