Išanalizavus tyrimo duomenis galime teigti, kad taikant kineziterapiją lankstumas, raumenų jėga ir pusiausvyra pagerėjo.
Vertinant lankstumo testus matyti, kad reikšmingai pagerėjo blauzdos tiesimo testo, pėdos darzolinės fleksijos testo ir rankų pirštų sulietimo už nugaros testo rezultatai tiriamų vaikinų ir merginų grupėse. Tuo tarpu kontrolinėse grupėse minėtų testų rezultatai patikimai nepasikeitė. Blauzdos tiesimo teste vertinant užpakalinių šlaunies raumenų tamprumą ir vaikinai, ir merginos po kineziterapijos procedūrų galėjo daugiau ištiesti blauzdą. Vadinasi kineziterapija buvo efektyvi siekiant ištempti sutrumpėjusius užpakalinius šlaunies raumenis. Feland ir kiti autoriai (2001) nustatė, kad 60 sekundžių trukmės užpakalinių šlaunies raumenų tempimas kartojamas 4 kartus 1 kartą per dieną 6 savaites (4k/1dx6sav) yra efektyvus didinant blauzdos tiesimo amplitudę per kelio sąnarį. Mūsų tyrimo rezultatai sutampa su kitų mokslininkų tyrimų rezultatais. Wu ir kiti autoriai (2010) nustatė, kad atliekant mankštą į kurią įtraukiami tempimo pratimai pagerėja protiškai atsilikusių asmenų šlaunies užpakalinių raumenų tamprumas.
Tiriamų vaikinų ir merginų grupėse po kineziterapijos padidėjo blauzdos raumenų elastingumas, o kontrolinėse vaikinų ir merginų grupėse šis rodiklis nepasikeitė. Radford ir kiti autoriai (2006) teigia, kad 5 – 60 minučių trukmės blauzdos tempimo pratimai 2,1° – 3,0° padidina pėdos dorzalinės fleksijos amplitudę per čiurnos sąnarį lyginant su tiriamaisias, kurie neatliko tempimo pratimų. Taip pat autoriai nustatė ryšį tarp tempimo laiko ir amplitudžių: <15 minučių trukmės tempimas 2,07° padidina blauzdos dorzalinės fleksijos amplitudę, >15 – 30 minučių trukmės tempimas 3,03° padidina blauzdos dorzalinės fleksijos amplitudę, o >30 minučių tempimas blauzdos dorzalinės fleksijos amplitudę padidina 2,94°. Vyrauja nuomonė, kad kuo ilgiau raumenys tempiami, tuo pasiekiami geresni rezultatai. Radford ir kitų autorių atliktas tyrimas rodo, kad netikslinga blauzdos raumenis tempti ilgiau nei 30 minučių, tempimui pakanka skirti 5 minutes.
Rankų pirštų sulietimo už nugaros testo rezultatai parodė, kad žastą lenkiančių, tiesiančių, atitraukiančių, pritraukiančių, sukančių į išorę ir sukančių į vidų pečių lanko raumenų tamprumas pagerėjo tiriamų vaikinų ir merginų grupėse. Tuo tarpu kontrolinėse grupėse raumenų tamprumas patikimai nepasikeitė. Vadinasi tempimo pratimai turėjo įtakos ir pečių lanko raumenų grupės tamprumui. Literatūroje šiuo testu vertinamų lankstumo rezultatų nepavyko rasti. Pagal rekomendacijas kineziterapijos programa turėtų būti sudaryta iš apšilimo, aerobinio darbingumo treniruotės, jėgos treniruotės ir atsipalaidavimo (Johnson, 2009). Mūsų tyrimo atveju tempimo pratimai buvo dalis kineziterapijos programos ir jie buvo efektyvūs blauzdos raumenų, užpakalinės šlaunies ir žastą lenkiančių, tiesiančių, atitraukiančių, pritraukiančių, sukančių į išorę ir sukančių į vidų pečių
lanko raumenų tamprumo didinimui. Fragala – Pinkham ir bendraautorių (2005) atliktas tyrimas patvirtina, kad 10 savaičių trukmės specializuota mankšta pagerina protiškai atsilikusių paauglių lankstumą.
Raumenų jėgos tyrimas parodė, kad kineziterapija turi teigiamą poveikį šiai fizinei ypatybei. Raumenų greitumo jėga, vertinama stotis – sėsti testu, patikimai pagerėjo tiriamų berniukų ir mergaičių grupėse. Šio tyrimo rezultatai sutampa su kitų mokslininkų atliktų tyrimų rezultatais. Johnson su bendraautoriais (2009) teigia, kad 4 savaičių trukmės treniruotė davė teigiamų rezultatų stotis – sėsti testo atlikime. Analizuojant stotis – sėsti testo rezultatus kontrolinėse vaikinų ir merginų grupėse galime matyti, kad raumenų greitumo jėga patikimai sumažėjo. PA asmenų mažą raumenų jėgą galima sieti su raumenų sinergistų neuroraumeninio įsijungimo atsako prailgėjimu (Lahtinen, 2007). PA asmenys tuos pačius, raumenų jėgos reikalaujančius, judesius atlieka lėčiau, lyginant su sveikais asmenimis. Lahtinen (2007) teigia, kad raumenų jėgą PA asmenims įmanoma išlavinti, o tai yra nervinio raumenų skaidulų rekrūtavimo pagerėjimo rezultatas. Taigi tyrimas parodė, kad tiriamieji, kurie mankštinosi 2 kartus per savaitę, prisitaikė prie fizinio krūvio ir jų raumenys sugebėjo greičiau susitraukdami išvystyti didesnę jėgą. Tuo tarpu kontrolinėje grupėje raumenų sinergistų aktyvavimas nebuvo stimuliuojamas, todėl testo atlikimo rezultatai nepagerėjo.
Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad kineziterapija (45 min x 2 sav. 5 savaites) efektyvi treniruojant raumenų jėgos ištvermę. Teigiama, kad pilvo raumenų jėgos ištvermė yra vienas svarbiausių elementų demonstruojantis su sveikata susijusią asmens fizinę būklę (Johnson, 2009). Lahtinen (2007) duomenimis, vertinant retrospektyviai, 40 proc. suaugusių tiriamųjų nesugebėjo atlikti nei vieno atsilenkimo, nors tiriant tuos pačius asmenis paauglystėje šis rodiklis buvo kur kas didesnis. Vertinant raumenų jėgos ištvermę dalinių atsilenkimų testu gautas reikšmingas raumenų jėgos ištvermės padidėjimas tiriamų vaikinų ir merginų grupėse, o kontrolinėse grupėse raumenų jėgos ištvermė patikimai nepasikeitė. Minėtus pokyčius galėjo lemti skeleto raumenų adaptacija fiziniam krūviui. Treniruojamų raumenų jėga didėja nesikeičiant raumenų masei, taip nutinka dėl aktyvuoto organizmo gebėjimo greičiau ir efektyviau įtraukti raumenų skaidulas į darbą. Tą patį patvirtina ir kiti tyrėjai: Lahtinen (2007) aprašyto tyrimo metu PA asmenims raumenų jėga padidėjo po 6 savaičių mankštos, o raumenų hipertrofijos nepastebėta.
Vertinant protiškai atsilikusių asmenų pusiausvyrą, tiriant siekimo testu, kai asmuo turi lenktis į priekį ištiesta ranka neprarasdamas pusiausvyros vaikinų ir merginų grupėse nustatytas pasiekto atstumo padidėjimas. Tuo tarpu kontrolinėje vaikinų grupėje patikimo dinaminės pusiausvyros pokyčio nenustatyta, o kontrolinėje merginų grupėje dinaminė pusiausvyra pablogėjo. Carmeli ir kt. (2002) atliko tyrimą, kurio metu vertinta PA asmenų raumenų jėga ir dinaminė
pusiausvyra. Po 25 savaičių trukmės mankštos reikšmingai pagerėjo tiek raumenų jėga, tiek dinaminė pusiausvyra. Taip pat tyrėjai įrodė sąsajas tarp šių fizinių ypatybių – didėjant apatinių galūnių raumenų jėgai, gerėja dinaminė pusiausvyra (Carmeli et al, 2002). Mūsų atlikto tyrimo metu, vertinant apatinių galūnių raumenų jėgą nustatyta, kad tiek vaikinai, tiek merginos atsistojimus po kineziterapijos atliko žymiai greičiau nei prieš kineziterapiją. Kadangi tos pačios grupės ir siekimo testo rezultatai rodo pagerėjimą, galime teigti, kad šio ir Izraelio mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai sutampa. Siekimo testo rezultatams turėjo įtakos stotis – sėsti testo rezultatai, kai vienas iš kineziterapijos tikslų siekiant išgauti kuo didesnę apatinių galūnių raumenų jėgą turėjo įtakos dinaminės pusiausvyros pagerėjimui.
Taip pat stebėtas statinės pusiausvyros pagerėjimas taikant kineziterapiją. Tiriamųjų (vaikinų ir merginų) grupėse stovėjimo ant vienos kojos testo, stengiantis kuo ilgiau išbūti ant vienos kojos nenukritus, rezultatai rodo, kad tiriamieji išstovėjo ilgiau lyginant su pradiniais duomenimis. Pusiausvyra priklauso nuo liemens kontrolės ir judėjimo galimybių. Žinoma, kad PA asmenys pasižymi silpnesne liemens kontrole nei sveiki asmenys. Literatūroje nurodomas teigiamas fizinės treniruotės poveikis pusiausvyrai (Carmeli et al, 2002). Galime manyti, kad dėl kineziterapijos pagerėjusi pilvo raumenų jėga, padidėjęs bendras raumenų tonusas turėjo įtakos statinės pusiausvyros pagerėjimui. Kontrolinėse (vaikinų ir merginų) grupėse nustatytas reikšmingas statinės pusiausvyros ant kairės kojos pablogėjimas, kai tuo tarpu pusiausvyra stovint ant dešinės kojos patikimai nepakito. Literatūroje radome duomenų apie stovėjimo ant vienos kojos testo vertinimo patikimumą. Nors manoma, kad šis testas yra tinkamas tirti tiek protiškai sveikų, tiek ir protiškai atsilikusių asmenų pusiausvyrą (Lahtinen, 1986 – cit. iš Lahtinen, 2007). Lathinen (2007) nustatė pakankamai didelį šio testo rezultatų kintamumą (dviejų tyrimų su 1 savaitės intervalu reikšmių vidurkių skirtumas buvo 3,7 sekundės). Taigi mūsų tyrimo rezultatus, kai statinė pusiausvyra blogėja grupei tiriamųjų, kuriems nebuvo taikyta kineziterapija tiriant juos po 5 savaičių, norėtume paaiškinti testo rezultatų kintamumu. Jankowicz-Szymanska (2012) atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad fiziniai pratimai naudojant nestabilius paviršius didina PA asmenų giliuosius jutimus. Mūsų atliktas tyrimas sutampa su Enkelaar ir bendraautorių (2012) tyrimo duomenims, kai po specialių treniruočių gerėja PA asmenų pusiauvyra.