LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS
REDA ŽULYTĖ
KINEZITERAPIJOS POVEIKIS PROTINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ
PAAUGLIŲ FIZINĖMS YPATYBĖMS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
Dr. Alma Kajėnienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanė Jūratė Macijauskienė
2010 m. mėn. d.
KINEZITERAPIJOS POVEIKIS PROTINĘ NEGALIĄ TURINČIŲ
PAAUGLIŲ FIZINĖMS YPATYBĖMS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Alma Kajėnienė 2012 m. mėn. d.
Recenzentas Darbą atliko
______________________ studentė
2012 m. mėn. d. Reda Žulytė 2012 m. mėn. d
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1.1. Protinis atsilikimas ir jo ryšys su fiziniu vystymųsi... 12
1.2. Protiškai atsilikusių asmenų fizinis aktyvumas ir dalyvavimo aktyvioje veikloje nauda ... 13
1.3. Fizinės ypatybės ... 16
1.3.1. Lankstumas... 16
1.3.2. Jėga ... 19
1.3.3. Pusiausvyra... 21
1.4. Protiškai atsilikusių asmenų fizinių ypatybių ugdymas ... 22
2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS ... 26
2.1. Tiriamieji ir tyrimo organizavimas ... 26
2.2. Tyrimo metodai ... 28
2.2.1. Lankstumo vertinimas ... 28
2.2.1.1. Blauzdos tiesimo testas ... 28
2.2.1.2. Pėdos dorzalinės fleksijos testas ... 29
2.2.1.3. Šlaunies tiesimo testas ... 29
2.2.1.4. Rankų pirštų sulietimo už nugaros testas ... 30
2.2.2. Raumenų jėgos vertinimas ... 31
2.2.2.1. Stotis - sėsti testas ... 31
2.2.2.2. Dalinių atsilenkimų testas ... 32
2.2.3. Pusiausvyros vertinimas ... 33
2.2.3.1. Stovėjimo ant vienos kojos testas ... 33
2.3. Taikytos poveikio priemonių programos... 35
2.4. Statistinė analizė ... 36
3. REZULTATAI ... 37
3.1. Lankstumo vertinimo rezultatai ... 37
3.1.1. Blauzdos tiesimo testo rezultatai ... 37
3.1.2. Pėdos dorzalinės fleksijos testo rezultatai ... 39
3.1.3. Šlaunies tiesimo testo rezultatai ... 41
3.1.4. Rankų pirštų sulietimo už nugaros testas testo rezultatai ... 43
3.2. Raumenų jėgos vertinimo rezultatai ... 45
3.2.1. Stotis - sėsti testo rezultatai ... 45
3.2.2. Dalinių atsilenkimų testo rezultatai ... 47
3.3 Pusiausvyros vertinimo rezultatai ... 49
3.3.1. Stovėjimo ant vienos kojos testo rezultatai ... 49
3.3.2. Siekimo testo rezultatai ... 51
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 54
5. IŠVADOS ... 57
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 58
7. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 59
SANTRAUKA
Žulytė R. Kineziterapijos poveikis protinę negalią turinčių paauglių fizinėms ypatybėms, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. A. Kajėnienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Slaugos fakulteto, Sporto institutas. – Kaunas, 2012.
Darbo tikslas: Įvertinti kineziterapijos poveikį protinę negalią turinčių paauglių fizinėms ypatybėms. Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti kineziterapijos poveikį protinę negalią turinčių vaikinų ir merginų lankstumui; 2. Įvertinti kineziterapijos poveikį protinę negalią turinčių vaikinų ir merginų raumenų jėgai; 3. Įvertinti kineziterapijos poveikį protinę negalią turinčių vaikinų ir merginų pusiausvyrai;
Tyrimo metodai ir organizavimas:
Tyrime dalyvavo Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionato bei Kauno Jono Laužiko specialiosios mokyklos auklėtiniai, kuriems nustatytas lengvas arba vidutinis protinis atsilikimas. Ištirta 41 asmuo, kurie buvo suskirstyti į tiriamąją (21 asmuo) ir kontrolinę (20 asmenų) grupes. Įvertinus tiriamosios ir kontrolinės grupės lankstumą, raumenų jėgą ir pusiausvyrą asmenims su proto negalia adaptuotais testais, tiriamajai grupei taikyta 10 procedūrų specializuota individuali kineziterapijos pratimų programa lankstumo, raumenų jėgos ir pusiausvyros lavinimui (2k. per savaitę 45 minutes 5 savaites). Po 5 savaičių abiems grupės atliktas pakartotinis vertinimas tais pačiais testais.
Išvados:
1. Taikant kineziterapiją (10 procedūrų 2 kartus per savaitę) protinę negalią turintiems paaugliams, jų lankstumas didėja: vaikinų ir merginų blauzdos tiesimo, pėdos dorzalinės fleksijos, rankų pirštų sulietimo už nugaros testų rezultatai padidėjo (p<0,05).
2. Taikant kineziterapiją (10 procedūrų 2 kartus per savaitę) protinę negalią turintiems paaugliams, jų raumenų jėga didėja: vaikinų ir merginų stotis – sėsti testo rezultatai padidėjo (p<0,05); vaikinų ir merginų dalinių atsilenkimų testo rezultatai padidėjo (p<0,05).
3. Taikant kineziterapiją (10 procedūrų 2 kartus per savaitę) protinę negalią turintiems paaugliams, jų statinė ir dinaminė pusiausvyra didėja: vaikinų ir merginų stovėjimo ant vienos kojos testo rezultatai padidėjo (p<0,05); vaikinų ir merginų siekimo testo rezultatai padidėjo (p<0,05).
Praktinės rekomendacijos: Taikant individualius kineziterapijos užsiėmimus protinę negalią turinčių
paauglių fizinės ypatybės lavėja. Sutrikusio intelekto vaikai dirbti savarankiškai nepajėgūs, todėl svarbu kineziterapijos pratimų apmokyti ir protiškai atsilikusių vaikų šeimos narius bei mokyti juos skatinti protiškai atsilikusių vaikų fizinį aktyvumą.
SUMMARY
Žulytė R. Physical therapy impact on physical characteristics to adolescents with mental disability. Master of rehabilitation, master thesis / supervisor dr. A. Kajėnienė; Lithuanian University of Health Sciences, Academy of Medicine, Faculty of Nursing, Institute os sports. – Kaunas, 2012.
Aim of the research: to assess if physical therapy influence physical characteristics of adolescents
with mental disability.
Tasks of the research:
1. To assess physical therapy influence on flexibility to adolescent males and females with mental disability;
2. To assess physical therapy influence on muscle strength to adolescent males and females with mental disability;
3. To assess physical therapy influence on balance to adolescent males and females with mental disability.
Methods and organization:
In the research participated Vilijampolė boarding school and Kaunas Jono Laužiko special school students with mild and moderate mental retardation. 41 person (21 in research group and 20 in control group) were examined with adapted flexibility, muscle strength and balance tests. Afterwards special individual exercise program of 10 procedures 2 times per week 5 weeks supervised by physical therapist was applied to the research group. After 5 weeks second evaluation with the same flexibility, muscle strength and balance tests was applied to the research and control groups.
Conclusions:
1. After physical therapy (10 procedures 2 times per week) flexibility of mentally disabled adolescents increases: results of 90 – 90 test, calf extension test and Apley Scratch test significantly increased in males and females groups (p<0,05).
2. After physical therapy (10 procedures 2 times per week) muscle strength of mentally disabled adolescents increases: results of Sit-to-Stand test and partial Sit-up test significantly increased in males and females groups (p<0,05).
3. After physical therapy (10 procedures 2 times per week) balance of mentally disabled adolescents increases: results of Single Leg Balance test and Functional Reach test significantly increased in males and females groups (p<0,05).
Practical recommendations: Physical characteristics develops then special individual exercise
program is applied, but mentally disabled children can‘t train alone so physical therapist must instruct family members of this population.
PADĖKA
Norėčiau padėkoti Lietuvos specialiosios olimpiados komiteto vyriausiajai gydytojai ir „Sveiko atleto“ programos koordinatorei Sigitai Krūminienei už pagalbą atliekant tyrimą.
SANTRUMPOS
IS – intelekto sutrikimas;
PA – protinis atsilikimas;
SO – specialioji olimpiada;
PSO – pasaulinė sveikatos organizacija;
BTT – blauzdos tiesimo testas;
PDFT – pėdos dorzalinės fleksijos testas;
ŠTT – šlaunies tiesimo testas;
RPSUNT - rankų pirštų sulietimo už nugaros testas;
SST – stotis – sėsti testas;
DAT – dalinių atsilenkimų testas;
ĮVADAS
Visų žmonių grupių fizinės sveikatos palaikymui labai svarbus fizinis aktyvumas. Pasaulyje ruošiami įvairūs projektai, kurių pagrindinis tikslas padidinti sveikų ir sutrikimų turinčių asmenų fizinio aktyvumo ir pajėgumo lygį (Johnson, 2009).
Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis 1 – 3 proc. žmonių visame pasaulyje yra protiškai atsilikę. Statistiškai protinis atsilikimas (PA) dažnesnis vyrų populiacijoje (Guidetti et al., 2009).
Žinoma, kad asmenys su protiniu atsilikimu gali turėti ne tik mąstymo, bet ir fizinių ar emocinių problemų, taip pat klausos, regos ar kalbos negalių. Taigi egzistuoja fizinių pasiekimų skirtumai tarp sveikų ir negalią turinčių asmenų (Johnson, 2009). Nepaisant to PA vaikai gali daug ko išmokti ir netgi gyventi dalinai nepriklausomą gyvenimą (Plauche‘ Johnson et al., 2006).
Studijos rodo, kad protinę negalią turinčių žmonių dalyvumas fizinėje veikloje yra ženkliai sumažėjęs, jie pasižymi sėslesniu gyvenimo būdu ir žemesniu fizinio pasirengimo lygiu nei jų bendraamžiai. Tai lemia informacijos apie atitinkamą fizinę veiklą trūkumas, per maža bendruomenės parama ir fiziologiniai asmenų su protine negalia rodikliai (Johnson, 2009).
Fizinio aktyvumo stoka yra viena iš širdies ir kraujagyslių ligų, II tipo cukrinio diabeto, aukšto kraujo spaudimo, nutukimo ir osteoporozės priežasčių. Asmenys turintys protinę negalią yra mažiau fiziškai aktyvūs, todėl atsiranda tokie antriniai sutrikimai kaip osteoartritas, sumažėjusi pusiausvyra, raumenų jėga, ištvermė, lankstumas, didėja kūno svoris, vystosi nutukimas, kankina depresija. Teigiama, kad antriniai sutrikimai gali turėti didesnės neigiamos įtakos sveikatai nei pagrindinė protinės negalios diagnozė (Johnson, 2009).
Literatūroje nurodoma fizinė, psichologinė ir emocinė dalyvavimo aktyvioje fizinėje veikloje nauda (Johnson, 2009). Murphy ir Carbone (2008) teigia, kad reguliari fizinė veikla nepakeičiama raumenų jėgos, lankstumo bei normalios sąnarių struktūros ir funkcijos palaikymui. Taip pat raumenų jėgos ir ištvermės padidėjimas lemia kaulų masės augimą, sumažina sužeidimų riziką griūvant, leidžia operatyviau atlikti kasdienės veiklos užduotis (Murphy&Carbone, 2008). Be to reguliariai treniruojantis stebimas protinių galių padidėjimas ir geresnė bendra savijauta.
Wu ir bendraautoriai (2010) teigia, kad Taivane tik 8 proc. 16 – 18 metų PA paauglių mankštinasi tokiu intensyvumu kaip nurodoma rekomendacijose. Nustatyta, kad tokį mažą fizinį
aktyvumą lemia reguliaraus užsiėmimo fizine veikla įpročio nebuvimas. Lietuvoje tokių duomenų neradome, tačiau galime daryti prielaidą, kad fiziškai neaktyvių paauglių skaičius yra panašus.
Vaikų namų, pensionatų ir sveikatos priežiūros įstaigų pagrindinis tikslas yra PA asmenų integracija į visuomenę bei fizinių ypatybių mažėjimo prevencija, kadangi bet koks funkcijos sutrikimas ar psichologinis stresas gali PA asmenį pastūmėti dar sėslesniam gyvenimo būdui (Carmeli et al., 2005).
Teigiama, kad tinkama reguliari fizinė veikla pagerina protiškai atsilikusių asmenų sveikatos rodiklius, tačiau geriausiai išnagrinėtas ilgalaikio fizinio aktyvumo poveikis PA asmenų fizinėms ypatybėms. Nors vis dažniau akcentuojami specialūs PA asmenų poreikiai ir šio kontingento lavinimo ypatumai bei reabilitacijos specialisto svarba, tačiau literatūros apie metodikas, kineziterapijos procedūrų trukmę ir dažnį mažai, todėl šio darbo tikslas - įvertinti kineziterapijos poveikį protiškai atsilikusių paauglių fizinėms ypatybėms.
Hipotezė: Kineziterapeuto sudaryta ir prižiūrima adaptuota 5 savaičių trukmės (2xsav. po 45 min.) pratimų programa yra efektyvi ugdant protinę negalią turinčių asmenų raumenų jėgą, lankstumą ir pusiausvyrą.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Įvertinti kineziterapijos poveikį protinę negalią turinčių paauglių fizinėms
ypatybėms.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti kineziterapijos poveikį protinę negalią turinčių vaikinų ir merginų lankstumui; 2. Įvertinti kineziterapijos poveikį protinę negalią turinčių vaikinų ir merginų raumenų jėgai; 3. Įvertinti kineziterapijos poveikį protinę negalią turinčių vaikinų ir merginų pusiausvyrai;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Protinis atsilikimas ir jo ryšys su fiziniu vystymųsi
Intelekto sutrikimas apibūdinamas kaip „protinių sugebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų bei socialinio prisitaikymo sutrikimų“ (Ambrukaitis, 2003). Protinis atsilikimas (PA) sudaro didžiausią intelekto sutrikimų grupę. PA pasireiškia negrįžtamu pažintinės veiklos pažeidimu, valios, emocijų neišsivystymu, dažnomis fizinėmis negalėmis (Adomaitienė, 2003). PSO PA apibrėžia kaip nevisišką protinių galių išsivystymą pasireiškiantį kasdienės veiklos įgūdžių sutrikimu bei pažintinių funkcijų, kalbos, motorinių ir socialinių gebėjimų sutrikimu, kuris diagnozuojamas iki asmuo sulaukia 18 metų. Kaip ir intelekto sutrikimai PA gali pasireikšti kartu su kitais psichiniais ar protiniais sutrikimais arba visai be jų.Tačiau PA nėra vienodas visiems asmenims, jis nustatomas taikant specialią standartizuotą tyrimo metodiką ir išskiriami 4 PA laipsniai (pagal IQ):
1. Lengvas (IQ 50 – 70); 2. Vidutinis (IQ 35 – 49); 3. Žymus (IQ 20 – 34); 4. Gilus (IQ mažiau už 20).
Pažintinės veiklos neišsivystymas yra vienas svarbiausių PA požymių. Asmenys aktyviai reaguoja į tuos dirgiklius, kuriuos jie jau pažįsta, ir gali labai menkai arba visai nesureaguoti į labai svarbius, bet
nežinomus (Adomaitienė, 2003). Nors PA asmenys fiziškai vystosi pagal bendrus
vystymosi dėsningumus, bet dažnai ir šioje sferoje matyti ryški vystymosi disharmonija: PA asmenys atsilieka nuo antropometrinių duomenų normos, būdingi kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių, virškinimo sistemos sutrikimai, neharmoningas atskirų kūno dalių, organų išsivystymas,
sutrikusi judesių koordinacija, netaisyklinga laikysena, stereotipiniai judesiai.
Tačiau ir tarp PA asmenų yra fiziškai normaliai išsivysčiusių ar net pralenkiančių normą, o specialiosios pedagoginės priemonės ir darbo formos pašalina daugelį sutrikimų arba sumažina jų neigiamą poveikį tolesniam individo vystymuisi (Adomaitienė, 2003).
1.2. Protiškai atsilikusių asmenų fizinis aktyvumas ir dalyvavimo aktyvioje
veikloje nauda
PSO dalyvumo sąvoką apibrėžia kaip asmens įtraukimą į gyvenimo situacijas atsižvelgiant į veiklos pobūdį ir mastą, kai apimamos apsitarnavimo veiklos, judėjimas, socializacija, ugdymas, poilsis ir pramogos bei bendruomenės gyvenimas. Dalyvavimas yra situacijos, kuriose žmonės vysto bendravimo ypatybes, ugdo įgūdžius ir kompetencijas, išreiškia save kūrybinėje veikloje, ugdo protinę, psichinę ir fizinę sveikatą bei apibrėžia gyvenimo tikslus. Vaikų su intelekto sutrikimais dalyvumas yra labiau suvaržytas negu jų bendraamžių neturinčių sutikimų. Dėl šios priežasties sutrinka vaiko virsmas suaugusiuoju ir laikui bėgant atsiradęs atotrūkis tarp sveikų ir PA asmenų vis didėja. Sveikatos priežiūros specialistai gali padėti vaikams su intelekto sutrikimais pilnai dalyvauti šeimos ir bendruomenės gyvenime įtraukdami juos į sportinę, aktyvią poilsio ir fizinę veiklą mažiausiai elgseną varžančioje aplinkoje (Murphy&Carbone, 2008).
Rimmer (2005) teigia, kad fizinio pajėgumo sąvoka apibrėžiama atsižvelgiant į asmens amžių ir gyvenimo būdą. Jauniems žmonėms fizinis pajėgumas apibrėžiamas kaip fizinė asmens būklė, kuri leidžia jam dirbti, atlikti kasdienes užduotis bei mėgautis aktyviu laisvalaikiu nejaučiant nuovargio. Pavyzdžiui, fizinis pajėgumas yra žemas jei asmuo pavargsta darbo metu arba dienos pabaigoje yra per daug pavargęs užsiimti mėgiama veikla ar namų ruoša.
Vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nebūtinai dirba, fizinis pajėgumas nusakomas gebėjimu nepervargstant atlikti kasdienius namų ruošos darbus (pavyzdžiui, valymas, apsirengimas, apsipirkimas parduotuvėje, skalbimas ar lipimas laiptais). Kitaip tariant, asmuo turi pakankamai energijos susitvarkyti namuose ir aktyviai užsiimti laisvalaikio veiklomis (Rimmer, 2005).
Antroji fizinio pajėgumo apibrėžimo dalis tinka ir jauniems, ir vyresnio amžiaus žmonėms. Vidutinį arba aukštą fizino pajėgumo lygį turintiems žmonėms mažėja rizika sirgti su nejudrumu susijusiomis ligomis. Kai žmogus juda per mažai, jo kūnas pamažu silpsta ir tampa lengvai pažeidžiamas. Nejudrus gyvenimo būdas yra viena iš aukšto kraujo spaudimo, nutukimo, senatvės sukelto cukrinio diabeto, osteoporozės, depresijos ir nugaros apatinės dalies skausmo priežasčių, taip
pat mažas fizinis aktyvumas sąlygoja šių ligų progresavimą, o tai blogina gyvenimo kokybę (Rimmer, 2005).
Autoriai Kuklys ir Blauzdys (2000) fizinio aktyvumo sąvoką apibrėžia kaip griaučių raumenų sukeltus sąmoningus judesius, kuriuos atliekant suvartojama daugiau energijos lyginant su ramybės būsena. Žmogus fiziniams pratimams arba tikslingam fiziniam darbui atlikti skiria laiko (paros, savaitės, mėnesio, metų) dalį. Visuma aktyvių judesių, kuriuos per tam tikrą laiką ir tam tikru intensyvumu padaro raumenys ir sąnariai, parodo jo fizinio aktyvumo lygį. Anot tų pačių autorių fizinis darbingumas yra žmogaus potencialus gebėjimas per nurodytą laiko tarpą atlikti maksimalų fizinio darbo kiekį, o fizinis pajėgumas – žmogaus gebėjimas kuo veiksmingiau dirbti tam tikrą fizinį darbą. Fizinis pajėgumas priklauso nuo aplinkos, gyvensenos (mitybos, fizinio aktyvumo, motyvacijos), įgimtų savybių. Jį apibūdina kraujotakos bei kvėpavimo sistemų labai gera veikla, medžiagų apykaitos ir nervų sistemos ypatumai, judėjimo įgūdžiai, raumenų jėga ir ištvermė, kūno sandara (Kuklys ir Blauzdys, 2000). Murphy ir Carbone (2008) teigimu, nors ir stengiamasi palaikyti PA asmenų fizinį pajėgumą ir darbingumą, vaikai su intelekto sutrikimais pasižymi prastesniu širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumu, sumažėjusia raumenų sistemos ištverme, dažniau yra nutukę nei sveiki vaikai.
Anot Guidetti ir bendraautorių (2010) aerobinis aktyvumas yra bet kokia veikla, kurią atliekant dalyvauja didelės raumenų grupės. Tokios veiklos, kaip ėjimas, bėgimas, važiavimas dviračiu ar neįgaliojo vežimėliu gerina ištvermę, o ištvermės lavinimas gerina širdies ir plaučių funkciją. Aerobinio darbo pobūdžio treniruotės mažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką, todėl reguliarus treniravimasis gali sąlygoti ilgesnį ir sveikesnį gyvenimą. Tokia veikla PA asmenims reikėtų užsiimti bent 30 minučių 3 kartus per savaitę (Guidetti et al., 2010).
Fizinio aktyvumo nauda yra universali visiems vaikams, taip pat ir tiems, kurie turi sutrikimų. Be psichologinės fizinio aktyvumo naudos, reguliari fizinė veikla padeda išvengti ar sumažinti lėtinių ligų progresavimą (Murphy&Carbone, 2008). Bates (2006) taip pat nurodo fizinės veiklos naudą:
Sumažėja tikimybė sirgti lėtinėmis ligomis; Sumažėja galimybė nutukti;
Sustiprėja pažintinės funkcijos ir akademiniai pasiekimai;
Formuojasi taisyklinga kūno kompozicija, didėja pasitikėjimas savimi.
Tai parodo fizinio aktyvumo svarbą PA asmenims, kadangi nustatyta, jog PA žmonės dažniau serga diabetu, turi padidėjusį kraujo spaudimą ir yra nutukę, negu asmenys be PA (Stanish et al, 2006). Teigiama, kad nutukusių žmonių yra daugiau tarp turinčių protinį atsilikimą, negu tarp sveikųjų.
Dažniausiai fizinis neaktyvumas ir netinkami valgymo įpročiai yra didelio nutukimo dažnio tarp protiškai atsilikusiųjų priežastys (Guidetti et al., 2010). Zafeiridis et al. (2011) teigia, kad tinkama reguliari fizinė veikla pagerina PA asmenų sveikatos rodiklius ir yra veiksminga sprendžiant svorio valdymo problemą.
Mokslininkai domisi PA suaugusiųjų fiziniu aktyvumu atsižvelgdami į fizinio aktyvumo lygį, rūšis ir veiklas. Literatūroje nurodoma, kad tik maža PA suaugusiųjų proporcija (17,5 – 33 proc.) atitinka PA nustatytas fizinio aktyvumo ribas (Peterson, 2008). Vadinasi jau vaikystėje PA asmenys turi būti supažindinami su fizinio aktyvumo rūšimis ir nauda. Peterson ir kiti (2008) nustatė fizinio aktyvumo tendencijas darbo dienomis ir savaitgaliais bei aktyviai praleidžiamų valandų skaičių per dieną. Teigiama, kad nužingsniuotų žingsnių skaičius skiriasi priklausomai nuo savaitės dienų ar paros laiko: didesnis aktyvumas pastebėtas darbo dienomis bei rytais ir pietų metu. Savaitgaliai yra pakankamai neaktyvus metas turbūt todėl, kad sudaroma mažiau galimybių darbui ir organizuotoms veikloms. Ištyrus veiklumo priklausomybę nuo PA lygio, nustatyta, kad asmenys turintys lengvą PA yra aktyvesni nei vidutinį PA turintys asmenys(Peterson, 2008).
Vaikai su negalia yra silpnesni ir greičiau nuvargsta negu jų sveiki bendraamžiai (Fragala – Pinkham et al., 2005). Taip nutinka dėl didesnių judėjimui reikalingų metabolinių, širdies – kraujagyslių ir mechaninių sąnaudų, kurios ir sukelia ankstyvą nuovargį bei fizinio pajėgumo mažėjimą. Jėgos ir ištvermės treniruotės gali sumažinti judesiui reikalingus energijos kaštus ir pagerinti gyvenimo kokybę asmenims su negaliomis (Fragala – Pinkham et al., 2005). Zafeiridis ir bendraautoriai (2011) teigia, PA ir sveikų asmenų nuovargio mechanizmai skiriasi. Mažesnį pajėgumą ir neuroraumeninio atlikimo mažėjimo dažnį atliekant pertraukiamą treniruotę lemia PA asmenų mažesnė įgaunama „pikinė“ jėga, trumpalaikė anaerobinė ištvermė ir sumažėjusi pieno rūgšties akumuliacija (Zafeiridis et al., 2011).
Fizinis aktyvumas pagerina psichologinę asmens būklę. Remiantis studijų rezultatais fizinis aktyvumas veikia žmogaus galvos smegenis, pagerindamas centrinės nervų sistemos cheminių neurotransmiterių veiklą (encefalino, dopamino, seratonino). Šios molekulės atsakingos už nuotaikos reguliavimą, kontroliuoja socialines, psichines, protines ir pažintines funkcijas. Taip pat treniravimasis skatina smegenų kraujo apytaką ir taip padidina deguonies lygį bei galvos smegenų metabolizmo apykaitą limbinėje sistemoje ir priekinėje žievėje (Carmeli et al., 2005).
Taigi fizinio aktyvumo nauda PA vaikams yra akivaizdi, tačiau struktūrizuotų programų gerinančių PA asmenų fizines ypatybes mažai. Reikėtų profesionalių sveikatos priežiūros specialistų pagalbos kuriant efektyvių treniruočių programas, siekiant pagerinti PA asmenų fizinį pajėgumą.
1.3. Fizinės ypatybės
Asmens fizinė būsena apibūdinama požymiais, kurie išreiškia žmogaus kūno sandarą, sveikatą, fizinį išsivystymą bei parengtumą. Nagrinėjant fizinę veiklą išskiriamos šios bendros visiems žmonėms fizinės ypatybės: jėga, greitumas, ištvermė, lankstumas, pusiausvyra, vikrumas, koordinacija (Poderys, 2004).
Įvertinti visas fizines ypatybes PA asmenims sudėtinga dėl jų kompleksinio sutrikimo. Jiems turi būti taikomi modifikuoti testai, atitinkantys suvokimo lygį. Bendradarbiaujant su Lietuvos Specialiosios Olimpiados komitetu buvo pasirinktas Amerikos kineziterapeutų draugijos sukurtas adaptuotas testų rinkinys PA asmenims, kurio metu vertinama raumenų jėga, pusiausvyra ir lankstumas. Lietuvoje šie testai naudojami vykdant „Sveiko atleto“ programą.
1.3.1. Lankstumas
Kasdienėje veikloje, kaip ir sporte, lankstumas yra svarbus atliekant įvairius judesius. Lankstumas – žmogaus gebėjimas atlikti judesius didele įvairių sąnarių amplitude (Poderys, 2008). Ši fizinė ypatybė nėra bendra viso kūno charakteristika, o specifinė tam tikram sąnariui. Nepakankamas sąnarių paslankumas, raumenų, sausgyslių, raiščių elastingumas neigiamai veikia judėjimo organus (Poderys, 2008). Taip pat oda, vidinė raumenų temperatūra, nervinė raumenų reguliacija yra lankstumą lemiantys veiksniai (Vitartaitė, 2004).
Lankstumas skirstomas į aktyvų ir pasyvų:
Aktyvus lankstumas – tokia judesio amplitudė, kuri pasiekiama savo kūno raumenų pastangomis.
Pasyvus lankstumas – atliekamas judesys arba išlaikoma tam tikra kūno dalių padėtis veikiant išorinėms jėgoms. Paprastai pasyvaus lankstumo reikšmės yra didesnės už aktyvaus lankstumo reikšmes.
Išskiriami šie lankstumą lemiantys veiksniai (Poderys, 2004): sąnario struktūra;
kaulinio ir kremzlinio audinių forma; kremzlinio audinio elastingumas;
sąnario kapsulės elastingumas;
raumenų ir sausgyslių, atliekančių judesius sąnaryje, ilgis ir elastingumas; aplinkinių sąnario audinių pasipriešinimas (2 pav).
2 pav. Lankstumo klasifikavimas ir jį lemiantys veiksniai (Skernevičius, 1997).
Lankstumo svarba žmogaus organizmui neginčijama, kadangi tamprūs ir elastingi raumenys leidžia kūno segmentams per sąnarį judėti visa galima amplitude. Raumenų tempimas yra vienas iš būdų palaikyti kūno lankstumą, ypač tų raumenų, kurie dėl blogos laikysenos yra persitempę (Nelson, 2007) (3 pav.).
LANKSTUMAS
Aktyvusis Pasyvusis
Dinaminis Statinis
Veiksniai, lemiantys lankstumą
Sausgyslių elastingumas Raumenų ilgis ir tamprumas Raiščių elastingumas Sąnario struktūra Aplinka
Paveldėjimas Fizinių pratimų Veiklos pobūdis
turinys Sąnario
3 pav. Raumenys, kurie turėtų ir galėtų būti tempiami (Poteliūnienė, 2003)
Tempimo pratimai turi šį poveikį:
pagerina judesių atlikimą ir sumažina sužeidimo riziką; sumažina raumenų skausmingumą ir pagerina laikyseną; esant nugaros apatinės dalies skausmui jį mažina;
pagerina kraujo ir maistinių medžiagų tekėjimą į audinius; pagerina koordinaciją;
mažina stresą (Nelson, 2007).
Tempimo pratimus rekomenduojama atlikti po pramankštos, nes tada raumenys yra sušilę ir pasirengę atsipalaidavimui. Taip pat tempimas gali būti atliekamas jėgos fizinių pratimų metu, darant pauzes tarp kartojimų. Geriausia ištempti visus raumenis, kurie buvo treniruojami, dėmesį atkreipiant į ypač įsitempusius raumenis (Nelson, 2007).
Studijos rodo, kad PA asmenys demonstruoja blogesnius standartinių testų atlikimo rodiklius, ypač vertinant širdies ir kraujagyslių sistemos ištvermę, raumenų jėgą ir lankstumą (Guidetti et al., 2010). Johnson (2009) nurodo, kad lankstumo sumažėjimas atsiranda kaip antrinis sutrikimas dėl per mažo PA asmenų fizinio aktyvumo.
1.3.2. Jėga
Raumenų jėga – tai raumens sugebėjimas raumenų pastangomis nugalėti išorės jėgas ar pasipriešinti joms (Rudaitytė, 2004). Fiziologiniu požiūriu maksimalus įtampos dydis, kurį gali išvystyti įaudrintas raumuo, rodo jo jėgą. Jėga, kurią gali išvystyti raumuo priklauso nuo: a) vienkartinių audinių, esančių tame raumenyje, skaičiaus ir storio: kuo didesnis fiziologinis raumens skersmuo, tuo didesnę jėgą jis gali išvystyti; b) pradinio raumens ilgio: išankstinis raumens ištempimas iki tam tikrų ribų padidina jo jėgą; c) procesų, jaudinančių to raumens nervinius centrus, pobūdžio (Tinteris, 2003). Poderys (2008) nurodo, kad raumenų jėgą lemia šie veiksniai:
Raumens storis;
Raumens ilgis. Mažiausi jėgos rodikliai būna, kai raumuo labiausiai sutrumpėja (Grūnovas, 1995);
Raumens kompozicija (santykis tarp lėtai ir greitai susitraukiančių skaidulų);
Biomechaninės sąlygos – raumeninių skaidulų išsidėstymas, raumens sausgyslių prisitvirtinimo prie kaulo vieta, raumens tempimas;
Vidinė raumenų koordinacija – nervinių impulsų, siunčiamų į raumenį, skaičius ir dažnio reguliavimas ir jų siuntimas laiku, tai reikiamo kiekio motorinių vienetų įtraukimas į veiklą; Tarpraumeninė koordinacija – vieną veiksmą atliekančių raumenų grupių tarpusavio veiklos tvarkymas, darant įvairius judesius;
Impulsų stiprumas ir dažnis, raumens tampriosios savybės bei tempimo refleksas; Pastangų dydis;
Emocinė būklė, kuri lemia nervų ir endokrininės sistemų funkcijas ir kartu veikia raumenų darbą (Poderys, 2008).
Raumenų jėga skirstoma į greitumo jėgą ir jėgos ištvermę. Greitumo jėga – jėga, kuria, greitai susitraukinėjant raumenims, įveikiamas pasipriešinimas. Jėgos ištvermė – tai organizmo gebėjimas priešintis nuovargiui atliekant jėgos pratimus. Ši fizinė savybė dažniausiai lemia veiksmų efektyvumą. (Tinteris, 2003). Anot autorių Kuklio ir Blauzdžio (2000) jėgos ištvermė yra:
gebėjimas palyginti ilgai ir daug kartų išvystyti optimalią (bet ne didžiausią) jėgą; gebėjimas ilgai dirbti naudojant didelę raumenų jėgą.
Jėgos ištvermė gali būti dvejopa – dinaminė ir statinė (koncentrinė ir izometrinė). Dinaminė jėgos ištvermė būdinga cilkinėms sporto šakoms – bėgimui, plaukimui, irklavimui, kiek mažiau – aciklinėms sporto šakoms – šuoliams, metimams, sunkiajai atletikai. Statinė jėgos ištvermė būdinga imtynėms, buriavimui, šaudymui. Atsižvelgiant į darbe dalyvaujančių raumenų kiekį, skiriama
bendroji ir lokalioji jėgos ištvermės rūšys. Bendroji jėgos ištvermė praktikoje pasireiškia tada, kai į darbą įtraukiama daug raumenų grupių. Lokalioji jėgos ištvermė būdinga dirbant atskiroms raumenų grupėms (Tinteris, 2003).
Jėga treniruočių metu lavinama kartojimo ir izometriniu metodais. Taikant kartojimo metodą raumuo įtempiamas trumpai, tik keletą sekundės dalių, o taikant izometrinį metodą įtemptas raumuo išlaikomas ilgiau (Kuklys, Blauzdys, 2000). Lavinant paauglių raumenų jėgą, negalima taikyti sudėtingų pratimų, kurių nemokėdami paaugliai gali susitraumuoti. Be to, jėgos lavinimas turi būti suderintas su koordinacinių gebėjimų lavinimu, nes lavinant vien tik jėgą, gali pablogėti koordinacija (Skurvydas, Gedvilas, 2000). Tinteris (2003) nurodo, kad raumenų jėga turėtų būti lavinama vadovaujantis šiais principais:
naudoti nesudėtingus pratimus;
jėgos lavinimą derinti su lankstumo, greitumo, ištvermės ir vikrumo lavinimu;
derinti simetriškų raumenų lavinimą (derinti kairės ir dešinės kūno pusės raumenų lavinimą); derinti raumenų sinergistų lavinimą (raumenys sinergistai atlieka tos pačios krypties darbą); derinti raumenų agonistų ir antagonistų lavinimą (raumuo antagonistas atlieka priešingos krypties judesį nei raumuo agonistas).
jeigu sportuojant raumenys sutrumpėja, tuomet į programą reikia įtraukti pratimus, lavinančius raumenų lankstumą (tempimus);
Pratimai turi būti atliekami laikantis koncentrinio, izometrinio ir ekscentrinio raumenų darbo režimo. Koncentrinio darbo režimo metu raumuo įgyja jėgos susitraukdamas, izometrinio – nekintant jo ilgiui, o ekscentrinio režimo metu – jam įveikus išorinį pasipriešinimą ir padidėjus raumens ilgiui. Niekas nedrįsta teigti, kuris iš minėtų režimų yra veiksmingiausias ugdant raumenų jėgą. Tai priklauso nuo to, kokią jėgą stengiamasi išlavinti (Tinteris, 2003).
Chow ir bendraautorių (2005) duomenimis protiškai atsilikusių vyrų ir moterų apatinių galūnių raumenų jėga mežesnė negu jų bendraamžių. Be to autoriai teigia, kad PA paaugliai yra mažiau fiziškai pajėgesni ir labiau nutukę lyginant su sveikais paaugliais.
Lahtinen (2007) teigia, kad atliekant pusiausvyros ir pilvo raumenų jėgos ištvermės testus PA asmenų testų rezultatai yra blogesni nei sveikų asmenų tų pačių testų rezultatai. Murphy ir Carbone (2008) tyrimo duomenimis sutrikusio intelekto vaikai pasižymi blogesne raumenų jėgos ištverme bei širdies ir kraujagyslių pajėgumu.
1.3.3. Pusiausvyra
Pusiausvyra reikalinga tam, kad galėtume sėdėti, stovėti, nepriklausomai judėti, bei eiti ar bėgti negriūvant. Pusiausvyra svarbi fiziniam aktyvumui, kuris yra didelė sveiko gyvenimo ir gerovės dedamoji dalis (Blomqvist et al., 2011). Pusiausvyra – tai sugebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį, esant mažam atramos plotui, bei atliekant įvairius judesius vietoje ar judant įvairiu greičiu (Liachovičius, 2004).
Išskiriamos dvi pusiausvyros rūšys:
1. Statinė pusiausvyra – tai gebėjimas nejudant išlaikyti nekintamą kūno padėtį reikiamomis pozomis.
2. Dinaminė pusiausvyra – tai kūno padėties išlaikymas veikiant inercijos jėgoms, kurios suteikia kūnui pagreitį (Muntianaitė – Dulkinienė, 2008).
Taigi padėties pusiausvyros išlaikymas yra sudėtingas procesas, kuris priklauso nuo keleto komponentų sąveikos. Pusiausvyros kontrolė priklauso nuo smegenų gaunamos informacijos iš akių ir vestibiuliarinio aparato bei odos, sąnarių ir raumenų mechanoreceptorių (Blomqvist et al., 2011).
Kai kuriose studijose nurodoma, kad asmenys, turintys intelekto sutrikimų, pasižymi blogesne pusiausvyra lyginant su asmenimis neturinčiais intelekto sutrikimų. Taip pat PA asmenys rodo blogesnius testo atlikimo rodiklius atliekant standartizuotus fizinės atlikties testus (Blomqvist et al., 2011).
Enkelar et al. (2011) nurodo keletą mechanizmų, kurie sąlygoja protiškai atsilikusiųjų pusiausvyros ir eisenos sutrikimus. Pirmiausia, PA yra individo būklė kai ribojamas ar nepakankamai išsivystęs protas, kuomet paveikiamos žmogaus pažintinės ir judėjimo funkcijos. Priešlaikinis senėjimas yra kitas mechanizmas, kuris gali sąlygoti pusiausvyros ir eisenos sutrikimus. Pusiausvyra ir eisena blogėja su amžiumi dėl raumenų jėgos ir jutiminių funkcijų (regėjimo, propriorecepcijos, vestibiulinės sistemos) prastėjimo. Lyginant protiškai atsilikusius asmenis su bendra žmonių populiacija, su amžiumi susijusios problemos didele dalimi yra panašios, tačiau matoma tendencija, kad jos dažniau pasireiškia jaunesniame amžiuje. Trečias mechanizmas yra susijęs su protiškai atsilikusiųjų gyvenimo būdu. Šie asmenys yra labiau neaktyvūs lyginant su panašaus amžiaus asmenimis, todėl jų fizinės ypatybės kaip ištvermė, pusiausvyra ir raumenų jėga yra mažiau treniruojamos. Tai gali lemti mažesnį fizinio funkcionalumo lygį (Enkelar et al., 2011).
1.4. Protiškai atsilikusių asmenų fizinių ypatybių ugdymas
Fiziniai pratimai yra svarbūs protiškai atsilikusiems asmenims dėl įvairių priežasčių. Viena iš jų yra žemas fizinio pasirengimo lygis, kuris tiesiogiai susijęs su šių asmenų darbine veikla (Zafeiridis et al., 2010).
Tam tikro lygio fizinės ištvermės reikalauja kasdienės veiklos kaip darbas, namų ruoša, valgio gaminimas, asmeninė higiena ir laisvalaikis. PA asmenims reikia adekvataus fizinio pasirengimo tam, kad galėtų įvykdyti kasdienes užduotis ir galėtų mėgautis bei turėti naudos iš aktyviai leidžiamo laisvalaikio (Guidetti et al., 2010).
Studijos rodo, kad treniruočių programos gali būti efektyvios ne tik gerinant protiškai atsilikusiųjų pusiausvyrą ir eiseną, bet ir mažinant griuvimų riziką (Enkelar et al., 2011). Įrodyta, kad protiškai atsilikę asmenys demonstruoja geresnius su sveikata susijusių fizinio aktyvumo parametrų rodiklius kai jiems pateikiamas struktūruota pratimų programa (Guidetti et al, 2010).
Johson (2009) nustatė, kad grupiniai fiziniai pratimai PA vaikams ir paaugliams susideda iš progresuojančios kineziterapijos, kurią sudaro apšilimas, stiprinimas (uždaros kinetinės grandinės pratimai ir jėgos pratimai), aerobinė veikla (slenkantis takelis, aerobika ar stuktūrizuoti stambiąją motoriką lavinantys žaidimai) ir atsipalaidavimas. Lyginamosios studijos rodo, kad norint įvertinti PA vaikų fizines galimybes treniruočių eigoje naudojami skirtingos trukmės užsiėmimai (2 kartus per savaitę, 3 kartus per savaitę ar 4 kartus per savaitę). Nepaisant to, jau po 4 savaičių treniruočių pastebimi pokyčiai, kurie išlieka dar bent 8 savaites. Nustatyta, kad fiziniai pratimai pagerina širdies ir kraujagyslių funkciją, jėgą, ėjimo greitį, funkcinį mobilumą, taip pat padidėja savivertės jausmas bei pasitenkinimo lygis. PA vaikai ir paaugliai po treniruočių geriau atlieka raumenų jėgos reikalaujančius testus, sėstis – stotis ir ėjimo testus (Johnson, 2009).
Grupiniai užsiėmimai kainos atžvilgiu yra lengvai organizuojami, o PA vaikams ir paaugliams teikia daug naudos. Vaikai ir paaugliai yra motyvuojami savo bendraamžių ir socializuojasi, tėvai nurodo džiagsmo atsiradimą ir pastebi fizinių savybių ir funkcinių įgūdžių pagerėjimą. Nustatant fizinės veiklos naudą svarbu pažymėti, kad fizinių savybių pagerėjimas pastebimas jau po 4 savaičių trukmės treniruočių (Johnson, 2009).
Vaikai su protine negalia pasižymi sutrikusia motorine kordinacija, sumažėjusia ištverme bei osteopenija, todėl norint išvengti kaulų – raumenų sistemos sužeidimų ar persitreniravimo didelis
dėmesys turėtų būti skiriamas tinkamai treniruotei, skysčių vartojimui, sportinei aprangai ir įrangai (Murphy&Carbone, 2008).
Elmahgoub ir bendraautoriai (2011) teigia, kad mankšta protiškai atsilikusiems asmenims 2 kartus per savaitę yra lengviau įvykdoma, praktiškesnė ir duoda tokį patį efektą kaip ir užsiėmimai 3 kartus per savaitę.
Pastaraisiais metais protiškai atsilikę asmenys skatinami intensyviai treniruotis siekiant juos įtraukti į sportinę veiklą. Tai naudinga tiek reabilitacijos ir sporto specialistams, tiek pačiam individui, kadangi pasikartojančių judesių suvokimas ir išmokimas svarbūs fizinių pratimų programos kūrimui ir sudarymui bei judėjimo įgūdžių vystymuisi (Zafeiridis et al., 2010). Sportas gali padėti protiškai atsilikusiems padidinti pasitikėjimą savimi, o tai labai svarbu socializacijai ir bendravimui su kitais žmonėmis, taip pat tais, kuriems diagnozuotas toks pat sutrikimas (Guidetti et al., 2010).
Specialioji Olimpiada (SO) yra sporto programa pagrįsta asmenų, turinčių intelekto sutrikimų (IS), fizinių ypatybių įvertinimu, treniruotėmis ir varžybomis. SO filosofija remiasi visų lygių intelekto sutrikimų turinčių asmenų teisėmis dalyvauti ir varžytis, tam, kad:
pagerinti IS turinčio asmens gebėjimus ir įgūdžius;
padidinti IS turinčio asmens orumą ir pasitikėjimą savimi; įtraukti IS turintį asmenį į visuomenę.
SO nėra varžybos vien tik elitiniams sutrikusio intelekto sportininkams. Sportininkai, dalyvaujantys SO, yra skirtingo fizinio pasirengimo, kadangi norint patekti į renginį nerengiamos išankstinės kvalifikacinės varžybos ir nenurodomos rungčių atlikimo normos (Valkova, 2010).
SO yra ne tik sporto žaidynės, vienas iš olimpiados tikslų yra papildomų programų, orientuotų į IS turinčių asmenų ir jų šeimos narių, vystymą. Jose atsispindi pasitikėjimo savimi, mokymosi, bei savarankiškumo skatinimas (Valkova, 2010).
Cuesta-Vargas su bendraautoriais (2010) ištyrė SO dalyvius ir nustatė, kad sportuojančių ir nesportuojančių SI asmenų testų atlikimo rodikliai skiriasi. Sportuojančiais buvo laikomi asmenys, kurie aktyvia fizine veikla užsiėmė 3 – 7 valandas per savaitę, tai sudarė 44.3 proc. imties, o nesportuojančiais – 1 – 2 valandas per savaitę, tokių asmenų buvo 55.6 proc. Abiems tiriamųjų grupėms buvo atlikti lankstumo, raumenų jėgos ir pusiausvyros vertinimo testai. Stebėtos sportuojančių ir nesportuojančių asmenų grupių testų rezultatų tendencijos. Nustatyta, kad sportuojančių asmenų geresni blauzdos tiesimo testo, pėdos dorzalinės fleksijos testo ir kairės kojos
šlaunies tiesimo testo rezultatai, tačiau nesportuojančių asmenų kairės rankos rankų pirštų sulietimo už nugaros testo rezultatai geresni. Testai skirti įvertinti raumenų jėgai taip pat parodė, kad sportuojantys asmenys geriau atlieka stotis – sėsti ir dalinių atsilenkimų testus, o pusiausvyros tyrime paaiškėjo, kad nesportuojantys asmenys ilgiau išstovi ant vienos kojos, bet siekimo testo rezultatai geresni sportuojančių asmenų grupėje. Statistiškai reikšmingai skyrėsi tik blauzdos tiesimo testo rezultatai. Šio tyrimo duomenys leistų daryti prielaidą, kad ne visada PA asmenų atliekama fizinė veikla yra veiksminga fizinių ypatybių lavinimui. Šiam tikslui pasiekti reikalinga specialisto priežiūra. Tai patvirtina ir kiti autoriai. Fragala – Pinkham (2006) atlikto tyrimo rezultatai nurodo, kad vaikams su protine negalia pateikus kineziterapeutų sudarytą struktūrizuotą raumenų jėgos, aerobinio darbingumo ir lankstumo lavinimo treniruotę pagerėjo apatinių galūnių raumenų jėga ir fizinis pajėgumas. Be to autorius akcentuoja PA asmenų treniravimo saugumo užtikrinimo svarbą. Fragala – Pinkham (2009) tyrė adaptuotos dailiojo čiuožimo programos efektyvumą. Gauti rezultatai pabrėžia specialisto (kineziterapeuto) svarbą treniruojant vaikus su protine negalia. Šio autoriaus nuomone, stengiantis išvengti sužeidimų ir siekiant didžiausio fizinių ypatybių pagerėjimo efektyvumo, reikalinga protinę negalią turinčių asmenų poreikius ir problemas išmanančio reabilitacijos specialisto priežiūra. Atlikto tyrimo duomenimis, po specialios čiuožimo programos, pagerėjo PA vaikų čiuožimo įgūdžiai, kojų raumenų jėga, ištvermė ir pusiausvyra. Taip pat vaikai ir jų tėvai išsakė padidėjusį pasitenkinimo ir pasitikėjimo savimi rodiklį.
Meksikos mokslininkų Stanish ir Frey (2008) pateiktose rekomendacijose nurodoma sveikatos priežiūros specialisto svarba, didinant sutrikusio intelekto vaikų fizinį aktyvumą ir pajėgumą. PA asmenys neturi pakankamų fizinės treniruotės suvokimo ir saugumo, atliekant pratimus, įgūdžių. Rhodes ir kiti (2011) išskiria PA asmenų dalyvumo apribojimus. Teigiama, kad PA asmenims sutrikę tokie protiniai gebėjimai kaip planavimas, problemų sprendimas, abstraktus mąstymas, daugialypių idėjų suvokimas, greitas mokymasis ir mokymasis iš patirties. Taigi šalia PA asmenų reikalingas kineziterapeutas, kuris galėtų aiškiai, motyvuotai ir taisyklingai išdėstyti pratimų programą ir padėtų ją vykdyti. Tik tada PA asmenys turės naudos iš užsiėmimų reguliaria fizine veikla (Stanish&Frey, 2008).
Pūras ir kiti (2004) nurodo, jog Lietuvoje didžiausia vystymosi ir protinių sutrikimų turinčių asmenų dalis gydomi institucijose, kuriose gydomiems asmenims trūksta namų ruošos, psichosocialinių ir laisvalaikio reabilitacijos lavinimo paslaugų. Lotan ir bendraautoriai (2004) siūlo išeitį teigdami, kad treniruočių programas galėtų taikyti ir neprofesionalus personalas, tačiau būtina kineziterapeuto priežiūra ir nurodymai.
Mokslinėse studijose daugiausia nagrinėjama fizinio aktyvumo įtaka PA asmenų fizinėms ypatybėms. Įrodyta, kad PA asmenys pasižymi blogesne pusiausvyra, raumenų jėga, ištverme bei lankstumu. Reguliariai mankštinantis treniruočių programos gali padidinti minėtus rodiklius. Vis daugiau kalbama apie specialių fizinių pratimų programų kūrimo svarbą PA asmenims atsižvelgiant į šių asmenų specialius poreikius. Mūsų tikslas įvertinti kineziterapeuto sudarytos ir prižiūrimos specialios kryptingos pratimų programos efektyvumą PA asmenų fizinėms ypatybėms.
2. TYRIMO METODAI IR DARBO ORGANIZAVIMAS
2.1. Tiriamieji ir tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionate bei Kauno Jono Laužiko specialiojoje mokykloje, tiriami šių įstaigų auklėtiniai, kuriems nustatytas lengvas ir vidutinis protinis atsilikimas. Ištirta 41 asmuo, tiriamųjų amžius 14 – 18 metų, tyrimas atliktas2011/2012 metais.
Tyrime dalyvavę asmenys buvo suskirstyti į tiriamąją ir kontrolinę grupes. Tiriamąją grupę sudarė 14 vaikinų, kurių amžiaus vidurkis 16,6 ± 2,7 metai (± standartinis nuokrypis (SD)) ir 6 merginos, kurių amžiaus vidurkis 15,0 ± 3,2 metai (± SD). Kontrolinę grupę sudarė 11 vaikinų, kurių amžiaus vidurkis 16,6 ± 1,8 metai (± SD) ir 10 merginų, kurių amžiaus vidurkis 16,0 ± 2,0 metai (± SD), statistiškai reikšmingų tiriamųjų amžiaus skirtumų tarp grupių nenustatyta(p≥0,05).
I etapo metu specialiais testais įvertinta abiejų grupių lankstumas, raumenų jėga ir pusiausvyra. Po įvertinimo (II etapo metu) tiriamajai grupei taikyta 10 procedūrų specializuota individuali kineziterapijos pratimų programa lankstumo, raumenų jėgos ir pusiausvyros lavinimui (2k. per savaitę 45 minutes 5 savaites). III etapo metu atliktas pakartotinis vertinimas testais, tiriamojoje grupėje po 10 kineziterapijos procedūrų, o kontrolinėje grupėje po 5 savaičių (4 pav.).
4 pav. Tyrimo schema
Tiriamieji (n=41) Tiriamoji grupė: 14 vaikinų 6 merginų Kontrolinė grupė: 11 vaikinų 10 merginų
Specialūs testai: lankstumo, raumenų jėgos, pusiausvyros.
10 procedūrų (2k./sav. 5sav.) specializuota kineziterapijos programa Kineziterapija neskirta
Specialūs testai: lankstumo, raumenų jėgos, pusiausvyros.
I etapas
II etapas
III etapas
Tiriamųjų duomenys pateikti 1 lentelėje.
1 lentelė. Tiriamųjų vaikinų ir merginų grupių pradinių duomenų palyginimas (* - p<0,05)
Testas Vaikinai Merginos Tiriamoji grupė Kontrolin ė grupė p Tiriamoji grupė Kontrolinė grupė p
Blauzdos tiesimo testas
(dešinė koja) -23,36 ± 2,38 -21,55 ± 2,82 0,57 -21,00 ± 4,16 -16,30 ± 3,41 0,38 Blauzdos tiesimo testas
(kairė koja) -22,00 ± 2,35 -25,00 ± 3,63 0,32 -18,00 ± 2,22 -20,00 ± 3,63 0,48 Pėdos dorzalinės
fleksijos testas (dešinė koja) 6,93 ± 0,61 7,36 ± 0,81 0,43 9,10 ± 0,96 5,67 ± 0,42 0,11 Pėdos dorzalinės fleksijos testas (kairė koja) 7,71 ± 0,62 9,18 ± 0,79 0,33 7,50 ± 0,92 7,67 ± 1,20 0,45
Šlaunies tiesimo testas
(dešinė koja) -0,79 ± 0,64 -1,36 ± 1,36 0,45 -0,83 ± 0,83 -2,00 ± 1,33 0,24 Šlaunies tiesimo testas
(kairė koja) -0,71 ± 0,52 0,00 ± 0,00 0,30 -0,83 ± 0,83 -0,20 ± 0,20 0,31
Rankų pirštų sulietimo
už nugaros testas
(dešinė ranka) -14,57 ± 5,18 -13,73 ± 2,26 0,38 -16,67 ± 8,22 -17,60 ± 2,96 0,31
Rankų pirštų sulietimo už nugaros testas (kairė ranka) -16,00 ± 5,04 -15,00 ± 2,55 0,33 -17,17 ± 9,86 -16,30 ± 2,42 0,21
Stotis – sėsti testas 24,57 ± 1,42 23,00 ± 0,94 0,34 21,83 ± 2,29 21,00 ± 1,01 0,16 Dalinių atsilenkimų testas 32,36 ± 2,37 33,82 ± 2,08 0,21 25,60 ± 1,50 24,00 ± 2,81 0,46 Stovėjimo ant vienos
kojos testas (dešinė koja) 14,36 ± 0,96 14,36 ± 3,54 0,04* 18,00 ± 3,42 17,40 ± 3,40 0,35 Stovėjimo ant vienos
kojos testas (kairė koja)
13,71 ± 0,69 14,73 ± 2,99 0,04* 17,67 ± 3,11 17,80 ± 2,48 0,75 Siekimo testas (dešinė
ranka) 31,31 ± 1,63 32,73 ± 3,23 0,61 33,80 ± 3,14 33,00 ± 1,47 0,49 Siekimo testas (kairė
ranka) 29,62 ± 1,29 31,27 ± 2,58 0,60 26,40 ± 1,66 33,30 ± 1,53 0,21
2.2. Tyrimo metodai
2.2.1. Lankstumo vertinimas
2.2.1.1. Blauzdos tiesimo testas
Blauzdos tiesimo testu (angl. „90-90“ test), goniometru (laipsniais) matuojamas kelio sąnario paslankumas atliekant tiesimo judesį. Vertinamas užpakalinių šlaunies raumenų tamprumas.
Tyrimas: tiriamasis guli ant nugaros, ant kušetės ar kilimėlio, testuojama koja sulenkta per kelio sąnarį 900
kampu, laisvoji koja – ištiesta. Goniometro centrinė dalis dadama ant testuojamos kojos išorinio šlaunikaulio antkrumplio paviršiaus (Russel & Bandy, 2004). Nejudanti goniometro dalis dedama išilgai testuojamos kojos šlaunies vidurio linijos, o judanti – išilgai blauzdos vidurio linijos (5 pav.). Matavimo metu tiriamojo prašoma kiek galima labiau tiesti koją per kelio sąnarį iki lengvo pasipriešinimo pojūčio, nejudinant sėdmenų (Sauer et al., 2007) (6 pav.). Tiriamos abi tiriamojo kojos.
Matuojamas kampas tarp šlaunies ir blauzdos. Tiriamajam ištiesus blauzdą 900 kampu anketoje rašomas 00
(norma), o ištiesus < 900 anketoje rašomas neigiamas rezultatas (skaičius laipsniais anketoje nurodo trūkstamų laipsnių skaičių iki visiškos sąnario tiesimo amplitudės).
5pav. Blauzdos tiesimo testas (pradinė padėtis) 6pav. Blauzdos tiesimo testas (galutinė padėtis)
2.2.1.2. Pėdos dorzalinės fleksijos testas
Pėdos dorzalinės fleksijos testu goniometru (laipsniais) matuojamas čiurnos sąnario paslankumas atliekant lenkimo judesį. Vertinamas užpakalinių blauzdos raumenų tamprumas.
Tyrimas: tiriamasis guli ant nugaros, ant kušetės ar kilimėlio, abi kojos ištiestos per klubo ir kelio sąnarius. Goniometro centrinė dalis dedama ant testuojamos kojos šoninio išorinės kulkšnies paviršiaus. Nejudanti goniometro dalis dedama išilgai šeivikaulio, o judanti – išilgai penkto padikaulio (Bell et al., 2008) (7 pav.). Matavimo metu tiriamojo prašoma kiek galima labiau lenkti pėdą į save per čiurnos sąnarį iki lengvo pasipriešinimo pojūčio nejudinant sėdmenų ir nelenkiant kojos per kelio sąnarį (8 pav.). Testuojamos abi tiriamojo kojos.
Matuojamas kampas tarp blauzdos ir pėdos. Pradinė čiurnos sąnario padėtis judesių atlikimui sagitalioje plokštumoje matuojant goniometru yra 00
(Youdas et al., 2009). Į anketą užrašomas aktyviu pėdos judesiu pasiektas rezultatas. Jei tiriamasis pėdą lenkia < 00, į anketą rašomas neigiamas skaičius laipsniais.
7pav. Pėdos dorzalinės fleksijos testas 8pav. Pėdos dorzalinės fleksijos testas (galutinė padėtis) (pradinė padėtis)
2.2.1.3. Šlaunies tiesimo testas
Šlaunies tiesimo testu (angl. Thomas test) goniometru (laipsniais) matuojamas klubo sąnario paslankumas atliekant tiesimo judesį. Vertinamas priekinių šlaunies raumenų tamprumas.
Tyrimas: tiriamasis guli ant nugaros, ant kušetės ar kilimėlio, abi kojos sulenktos 900 kampu per klubo sąnarį. Centrinė goniometro dalis dedama ant testuojamos kojos didžiojo šlaunikaulo gūbrio. Nejudanti goniometro dalis dedama lygiagrečiai stalui, o judanti – išilgai šlaunies lygiuojant į išorinį šlaunikaulio krumplį (Tyler at al., 2001) (9 pav.). Matavimo metu tiriamojo prašoma leisti tyrėjui tiesti testuojamąją koją iki kol įmanomas judesys arba atsiranda išorinė šlaunies rotacija (10 pav.). Sulenktą priešingą koją testavimo metu tiriamasis turi pats prilaikyti rankomis (Tyler et al., 2001). Tiriamos abi tiriamojo kojos.
Matuojamas kampas tarp dubens ir šlaunies. Tiriamajam ištiesus šlaunį 900
kampu anketoje rašomas 00
(norma), o ištiesus < 900 į anketą rašomas neigiamas rezultatas (skaičius laipsniais anketoje nurodo trūkstamų laipsnių sakičių iki visiškos sąnario tiesimo amplitudės).
9 pav. Šlaunies tiesimo testas (pradinė padėtis) 10 pav. Šlaunies tiesimo testas (galutinė padėtis)
2.2.1.4. Rankų pirštų sulietimo už nugaros testas
Rankų pirštų sulietimo už nugaros testu (angl. Apley Scratch test) vertinamas žąstą lenkiančių, tiesiančių, atitraukiančių, pritraukiančių, sukančių į išorę ir sukančių į vidų pečių lanko raumenų tamprumas.
Tyrimas: tiriamasis stovi arba sėdi ant kėdės. Matavimo metu tiriamojo prašoma vieną ranką uždėti už galvos ir kiek galima tiesti žemyn link nugaros, priešingą ranką tuo pačiu metu atvesti už nugaros ir siekti kiek galima aukštyn. Prašoma bandyti pasiekti abiejų rankų rodomuosius pirštus (Woodward et al., 2000) (11 pav.). Tiriamos abi rankos.
Centimetrine juostele arba liniuote (cm) matuojamas atstumas tarp rodomųjų pirštų, kai vienos rankos žąstas yra sulenktas, atitrauktas ir pasuktas į išorę, o kitos rankos žąstas ištiestas, pritrauktas ir pasuktas į vidų. Anketoje užrašomas neigiamas skaičius centimetrais (atstumas iki rodomųjų pirštų), jei tiriamasis nepasiekė priešingų rankų rodomųjų pirštų ir užrašomas teigiamas skaičius centimetrais (atstumas kai rodomieji pirštai susilietė) jei tiriamasis pasiekė priešingų rankų rodomuosius pirštus. Anketoje registruojamas gautas rezultatais centimetrais.
11 pav. Rankų pirštų sulietimo už nugaros testas
Poteliūnienė (2003) nurodo šio testo kai tiriamasis, laikydamas rankas už nugaros, pirštais siekia viena kitos, normas sveikiems žmonėms:
jeigu pirštai nepasiekia vieni kitų, vertinama nepatenkinamai; jeigu pirštai pasiekia vieni kitus – patenkinamai;
jeigu pirštai uždedami vieni ant kitų – gerai.
2.2.2. Raumenų jėgos vertinimas
2.2.2.1. Stotis - sėsti testas
Tyrimas: tiriamasis sėdi ant kėdės, rankos priglaustos prie šonų, sulenktos 900
kampu per alkūnių sąnarius (12 pav.). Tiriamojo prašoma atsistoti iš sėdimos padėties, paskui vėl atsisėsti, turi būti išlaikyta pradinė rankų padėtis (Whitney et al., 2005). Testo metu tiriamasis turi padaryti 10 atsistojimų kaip galima greičiau (Lord et al., 2002).
Chronometru pradedamas matuoti laikas (s), kai tyrėjas duoda komandą „pradėti“ ir tiriamasis atsistoja nuo kėdės. Laikas sustabdomas po dešimto atsisėdimo tiriamajam sėdmenimis pasiekus kėdę (Whitney et al., 2005). Anketoje registruojamas laikas sekundėmis per kurį tiriamasis padarė 10 atsistojimų.
12 pav. Stotis – sėsti testas
2.2.2.2. Dalinių atsilenkimų testas
Dalinių atsilenkimų testu (angl. Partial Sit – up test) vertinama pilvo raumenų jėgos ištvermė. Tyrimas: tiriamasis guli ant nugaros, ant kušetės arba kilimėlio, kojos per klubo ir kelio sąnarius sulenktos 900
kampu (Brox et al., 2005). Rankos padėtos ant kušetės ar kilimėlio šalia šlaunų (Wyszynski et al., 2002) (13 pav.). Testo metu tiriamojo prašoma atlikti kuo daugiau dalinių atsilenkimų per 1 minutę: ištiestomis rankomis kelti galvą ir pečius, pirštų galais paliečiant kelio girnelę (Brox et al., 2005) (14 pav.).
Chronometru pradedamas matuoti laikas (s), kai tyrėjas duoda komandą „pradėti“. Laikas sustabdomas praėjus lygiai 1 minutei nuo testo pradžios. Anketoje registruojamas padarytų atsilenkimų skaičius (kartais).
13 pav. Dalinių atsilenkimų testas (pradinė padėtis) 14 pav. Dalininis atsilenkimas
2.2.3. Pusiausvyros vertinimas
2.2.3.1. Stovėjimo ant vienos kojos testas
Stovėjimo ant vienos kojos testu užmerktomis akimis (angl. Single Leg Balance) vertinama statinė pusiausvyra.
Tyrimas: tiriamasis stovi ant kieto paviršiaus su avalyne, abi kojos pečių plotyje; rankos nuleistos, alkūnės šiek tiek sulenktos (15 pav.). Testo metu tiriamojo prašoma atkelti vieną koją nuo žemės, sulenkti ją 200 kampu per klubo sąnarį ir 400
kampu per kelio sąnarį, užmerkti akis (Riemann & Guskiewicz, 2000). Tiriamos abi kojos.
Chronometru pradedamas matuoti laikas (s) tiriamajam atkėlus koją ir užmerkus akis. Prašoma išlaikyti tokią padėtį kaip galima ilgiau (16 pav.). Testas laikomas įvykdytu išstovėjus 30s nepraradus pusiausvyros, laikas sustabdomas tiriamajam koja palietus žemę arba atmerkus akis (Emery et al., 2005). Anketoje registruojama testo atlikimo trukmė sekundėmis.
15 pav. Stovėjimo ant vienos kojos testas 16 pav. Stovėjimo ant vienos kojos testas (pradinė padėtis) (galutinė padėtis)
Literatūroje nurodomos statinės pusiausvyros vertinimo stovėjimo ant vienos kojos testu normos sveikiems asmenims (Poteliūnienė, 2003) pateiktos 2 lentelėje.
2 lentelė. Stovėjimo ant vienos kojos testo vertinimas sveikiems asmenims (sekundėmis)
2.2.3.2. Siekimo testas
Siekimo testu (angl. Functional Reach Test) vertinama dinaminė pusiausvyra.
Tyrimas: tiriamasis stovi ant kieto paviršiaus, kojos pečių plotyje; rankos nuleistos. Tiriamojo prašoma sulenkti vieną ranką 900
tiriamasis turi lenktis į priekį ištiesta ranka lygiagrečiai centimetrinei juostelei, kabančiai ant sienos, kiek galima toliau neprarandant pusiausvyros (18 pav.). Tiriamos abi rankos.
Testuojamos rankos penkto delnakaulio pamatas yra atskaitos taškas centimetrine juostele (cm) matuojant pasiektą atstumą nuo pradinės iki galutinės rankos padėties (Cameli et al., 2005). Anketoje registruojamas pasiektas rezultatas centimetrais.
17 pav. Siekimo testas (pradinė padėtis) 18 pav. Siekimo testas (galutinė padėtis)
2.3. Taikytos poveikio priemonių programos
Literatūroje nurodoma, kad optimaliausia treniruotė yra tokia, kurią sudaro apšilimas, pagrindinė dalis (fizinių pratimų programa) ir atsipalaidavimas (Kubilay, 2011). Mūsų taikytos kineziterapijos procedūros metu 45 minučių trukmės kineziterapijos užsiėmimai susideda iš trijų dalių:
Įvadas (apšilimas 10 min.) – dinaminiai pratimai, mynimas dviračiu – treniruokliu arba greitas ėjimas vietoje, tempimo pratimai kojų, pečių lanko ir rankų raumenims.
Pagrindinė dalis (30 min.) – pratimai atliekami didžiausiu krūviu, taikomi aktyvūs pratimai ant nestabilių plokštumų ir Gymnic kamuolių pusiausvyros lavinimui; jėgos lavinimui naudotos kineziterapijos priemonės, savo kūno svoris, izometriniai pratimai, pratimai atliekami dinaminiu ir statiniu rėžimais. Ugdant raumenų ištvermę atliekama 20 – 30 kartojimų, o greitumą – 4 – 10 kartojimų.
Atsipalaidavimas (5 min.) – atsipalaidavimo ir tempimo pratimai kojų, pečių lanko ir rankų raumenims.
Pratimų programa, stengiantis išlaikyti PA asmenų dėmesį ir didinant jų motyvaciją, buvo papildoma naujais pratimais, tačiau ne per dažnai, kad paaugliai galėtų pratimus įsiminti. Procedūrų trukmė 45 minutės 2 kartus per savaitę 5 savaites.
2.4. Statistinė analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS for Windows 20.0 statistinės analizės paketu. Rezultatai pateikiami kaip aritmetinis vidurkis ± standartinė vidurkio įverčio paklaida (SEM). Duomenų palyginimui buvo taikytas Wilcoxon testas priklausomoms imtims. Tikrinant statistines hipotezes buvo pasirinktas 0,05 reikšmingumo lygmuo.
3. REZULTATAI
3.1. Lankstumo vertinimo rezultatai
3.1.1. Blauzdos tiesimo testo rezultatai
Atlikus blauzdos tiesimo testą (BTT) gauti rezultatai:
Tiriamojoje vaikinų grupėje dešiniosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo -23,36 ± 2,38 (± SEM) laipsniai, o II tyrimo metu – -19,79 ± 1,76 laipsniai. Tiriamojoje vaikinų grupėje kairiosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo -22,00 ± 2,35laipsniai, o II tyrimo metu -21,50 ± 2,75 laipsniai.
Lyginant tiriamosios vaikinų grupės I ir II tyrimo BTT rezultatus tarp dešiniosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutinių reikšmių nustatytas statistiškai reikšmingas blauzdos tiesimo amplitudės padidėjimas (p<0,05), bei lyginant kairiosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutines reikšmes nustatytas statistiškai reikšmingas blauzdos tiesimo amplitudės padidėjimas (p<0,05).
Kontrolinėje vaikinų grupėje dešiniosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo -21,55 ± 2,82 laipsniai, o II tyrimo metu – -19,73 ± 3,91 laipsniai. Kontrolinėje vaikinų grupėje kairiosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo -25,00 ± 3,63 laipsniai, o II tyrimo metu -25,91 ± 2,76 laipsniai.
Lyginant kontrolinės vaikinų grupės I ir II tyrimo BTT rezultatus tarp dešiniosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutinių reikšmių bei lyginant kairiosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutines reikšmes nenustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo (p≥0,05) (19 pav.).
-35 -30 -25 -20 -15 -10 -5 0 A m p lit u d ė ( lai p sn iai ) I tyrima s II tyrima s Tiriamoji vaikinų grupė dešinė koja Kontrolinė vaikinų grupė dešinė koja Tiriamoji vaikinų grupė kairė koja Kontrolinė vaikinų grupė kairė koja p<0,05 p<0,05
19 pav. Tiriamosios ir kontrolinės vaikinų grupių blauzdos tiesimo amplitudės vidutinių reikšmių palyginimas
Tiriamojoje merginų grupėje dešiniosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo -21,00 ± 4,16 laipsniai, o II tyrimo metu – -15,17 ± 3,31 laipsniai. Tiriamojoje merginų grupėje kairiosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo -18,00 ± 2,22 laipsniai, o II tyrimo metu -15,00 ± 1,77 laipsniai.
Lyginant tiriamosios merginų grupės I ir II tyrimo BTT rezultatus tarp dešiniosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutinių reikšmių nustatytas statistiškai reikšmingas blauzdos tiesimo amplitudės sumažėjimas (p<0,05), o lyginant kairiosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutines reikšmes statisiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p≥0,05).
Kontrolinėje merginų grupėje dešiniosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo -16,30 ± 3,41 laipsniai, o II tyrimo metu – -24,50 ± 4,99 laipsniai. Kontrolinėje merginų grupėje kairiosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo -20,00 ± 3,63 laipsniai, o II tyrimo metu -18,50 ± 4,24 laipsniai.
Lyginant kontrolinės merginų grupės I ir II tyrimo BTT rezultatus tarp dešiniosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutinių reikšmių bei lyginant kairiosios kojos blauzdos tiesimo amplitudės vidutines reikšmes nenustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo (p≥0,05) (20 pav.).
-35 -30 -25 -20 -15 -10 -5 0 A m p lit u d ė ( lai p sn iai ) I tyrima s II tyrima s Tiriamoji merginų grupė dešinė koja Kontrolinė merginų grupė dešinė koja Tiriamoji merginų grupė kairė koja Kontrolinė merginų grupė kairė koja p<0,05
20 pav. Tiriamosios ir kontrolinės merginų grupių blauzdos tiesimo amplitudės vidutinių reikšmių palyginimas
3.1.2. Pėdos dorzalinės fleksijos testo rezultatai
Atlikus pėdos dorzalinės fleksijos testą (PDFT) gauti rezultatai:
Tiriamojoje vaikinų grupėje dešniosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo 6,93 ± 0,61 laipsniai, o II tyrimo metu – 7,71 ± 0,71 laipsniai. Tiriamojoje vaikinų grupėje kairiosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo 7,71 ± 0,62 laipsniai, o II tyrimo metu – 8,93 ± 0,55 laipsniai.
Lyginant tiriamosios vyrų grupės I ir II tyrimo PDFT rezultatus tarp dešiniosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutinių reikšmių statistiškai reikšmingo pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės skirtumo nenustatyta (p≥0,05), o lyginant kairiosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutines reikšmes nustatytas statistiškai reikšmingas dorzalinės fleksijos amplitudės padidėjimas (p<0,05).
Kontrolinėje vaikinų grupėje dešniosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo 7,36 ± 0,81 laipsniai, o II tyrimo metu – 8,45 ± 0,79 laipsniai. Kontrolinėje vaikinų grupėje kairiosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo 9,18 ± 0,79 laipsniai, o II tyrimo metu – 8,27 ± 0,81 laipsniai.
Lyginant kontrolinės vaikinų grupės I ir II tyrimo PDFT rezultatus tarp dešiniosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutinių reikšmių, bei lyginant kairiosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutines reikšmes statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (p≥0,05) (21 pav.). 0 2 4 6 8 10 12 A m p li tu d ė ( lai ps ni ai ) I tyrima s II tyrima s Kontrolinė vaikinų grupė dešinė koja Tiriamoji vaikinų grupė dešinė koja Tiriamoji vaikinų grupė kairė koja Kontrolinė vaikinų grupė kairė koja p<0,05
21 pav. Tiriamosios ir kontrolinės vaikinų grupių pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutinių reikšmių palyginimas
Tiriamojoje merginų grupėje dešiniosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo 9,10 ± 0,96 laipsniai, o II tyrimo metu – 8,70 ± 0,84 laipsniai. Tiriamojoje merginų grupėje kairiosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo 7,50 ± 0,92 laipsniai, o II tyrimo metu – 8,40 ± 1,00 laipsniai.
Lyginant tiriamosios merginų grupės I ir II tyrimo PDFT rezultatus tarp dešiniosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutinių reikšmių nenustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo (p≥0,05), o lyginant kairiosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutines reikšmes nustatytas statistiškai reikšmingas amplitudės padidėjimas (p<0,05).
Kontrolinėje merginų grupėje dešniosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo 5,67 ± 0,42 laipsniai, o II tyrimo metu – 6,33 ± 0,76 laipsniai. Kontrolinėje merginų grupėje kairiosios kojos pėdos dorzalinės fleksijos amplitudės vidutinė reikšmė I tyrimo metu buvo 7,67 ± 1,20 laipsniai, o II tyrimo metu – 9,17 ± 1,35 laipsniai.
