Tyrime iš viso dalyvavo 107 pacientai, stacionarizuoti dėl ūminio bronchiolito į LSMUL KK vaikų ligų I skyrių. Kiekvienu tiriamuoju laikotarpiu berniukų buvo šiek tiek daugiau nei mergaičių – 57% visų tiriamųjų. Literatūros duomenimis berniukai bronchiolitu serga 1,25-1,7 karto dažniau nei mergaitės. [7] Beveik visi hospitalizuoti vaikai buvo mažesni nei 12 mėn. Jie sudarė net 98,1% o iš šių pacientų 40,1% vaikų buvo <3 mėn. amžiaus. Panašūs duomenys pranešami ir literatūroje, kur minima, kad apie 90% hospitalizuotų vaikų patenka amžiaus grupę iki vienerių metų. [30] Tarptautinėse gairėse minima, kad vaikai iki 3 mėn. amžiaus priklauso rizikos grupei sirgti sunkios klinikinės eigos bronchiolitu, todėl tarp hospitalizuotų vaikų jų yra daugiau. [2,7,8]
Simptomų dažniai tiriamaisiais laikotarpiais žymiai nesiskyrė. Tarp visų pacientų dažniausi rasti pokyčiai klinikinio ištyrimo metu buvo auskultaciniai pakitimai: drėgni smulkūs karkalai visame plaučių plote išklausyti 76,6% pacientų, sausi cypiantys karkalai - 67,3%. Literatūroje nurodoma, kad bronchiolitui vienodai būdingi sausi ir drėgni smulkūs karkalai. [2,8,12] Retesni pokyčiai buvo tachipnėja 52,3% (>50k/min.), subfebrilus karščiavimas 41,1%, prailgėjęs iškvėpimas 39,3%, švokštimas 34,6%, hipoksija 22,4% (SpO2<92%) visų pacientų.
Paskutiniuoju laikotarpiu to meto hipoksijos apibrėžimą (pagal NICE SpO2 ≤92%) atitiko mažiausiai pacientų (8,3%) palyginus su kitais metais ir jų hipoksijos apibrėžimais. Taip pat su pacientais, kuriems būdinga tachipnėja paskutiniuoju laikotarpiu – 4,2% (pagal NICE kvėpavimo dažnis >70k/min.). Griežtėjant stacionarizavimo indikacijoms dėl respiracinių sutrikimų, mažiau vaikų atitinka šiuos kriterijus dinamikoje per dešimt metų.
Stebima tendencija, kad dauguma pacientų į ligoninę kreipėsi pirmosiomis ligos dienomis - per pirmas penkias ligos paras į stacionarą pateko 82 (76,6%) visų pacientų. 2005-2006m. hospitalizacijos pikas stebimas tarp 2 – 5-os ligos paros, 2010-2011m. 3 – 5-os paros, 2015-2016m. 2 – 4-os paros. Visų laikotarpių hospitalizacijos pikai atitinka laiką, kai stebimas bronchiolito simptomų progresavimas per pirmas tris ligos paras. [2] Dažniausios hospitalizacijos priežastys nekito skirtingais laikotarpiais ir buvo bronchų obstrukcija (74,8% visų pacientų) ir eksikozė arba atsisakymas valgyti (21,5% visų pacientų).
14.1. Diagnostiniai tyrimai
Vadovaujantis 2003-2015m. išleistomis gairėmis saturacijos matavimas stacionarizuojant turėtų būti atliekamas visiems bronchiolitu sergantiems vaikams siekiant įvertinti hospitalizacijos poreikį. [2,7–9] LSMUL KK vaikų ligų I skyriuje pulsoksimetrija taikyta 76,6% tiriamųjų vaikų, tyrimą galima laikyti rutiniškai atliekamu. Panašūs duomenys (75,7%) vyrauja Sangrador ir
33 bendraautorių atliktame tyrime Ispanijos ligoninėse. [31] Tyrimo autoriai mano, kad likusiems pacientams saturacija nebuvo išmatuota dėl lengvos būklės arba pulsoksimetrijos rezultatai nebuvo dokumentuoti.
Per pastarąjį dešimtmetį LSMUL KK vaikų ligų I skyriuje stebėti teigiami pokyčiai rečiau atliekant BKT, CRB, bendrą šlapimo tyrimą, krūtinės ląstos rentgenogramas bronchiolitu sergantiems vaikams. Tačiau nepaisant retų bakterinės infekcijos atvejų tarp sergančiųjų bronchiolitu šie diagnostiniai tyrimai vis dar atliekami pakankamai dažnai. Bendras kraujo tyrimas ir CRB buvo dažniausiai atliekami tyrimai visais laikotarpiais. 2015-2016m. jie buvo atlikti: BKT 62,5% ir CRB 54,2% tiriamųjų. Tai yra daugiau nei Sangrador ir bendraautorių atliktame tyrime, kuriame BKT atlikimo dažniai tarp ligoninių svyravo 0-25,7%, CRB 0-22,3%. [31] Rečiau LSMUL KK vaikų ligų skyriuje atliktas bendras šlapimo tyrimas ir krūtinės ląstos rentgenograma po 37,5%. Mikrobiologinių pasėlių atlikimas pacientams sergantiems bronchiolitu per dešimt metų stipriai nekito, bet ir nebuvo skiriamas dažnai – svyravo nuo 16,7% iki 24%.
14.2. Gydymas bronchodilatatoriais, gliukokortikoidais, antibiotikais
Nagrinėjant duomenis stebėtas platus medikamentinio gydymo taikymas gydant bronchiolitą 2005-2015m. LSMUL KK vaikų ligų I skyriuje. Dažniausiai buvo skiriami bronchodilatatoriai, gliukokortikoidai ir stebimas ne toks dažnas, tačiau stabilus antibiotikų taikymas.
Bronchiolito gydymui dažniausiai buvo naudojami bronchodilatatoriai, ypač inhaliuojami β2
receptorių agonistai. Paskutiniuoju laikotarpiu gydymas salbutamoliu palyginus su ankstesniais laikotarpiais statistiškai reikšmingai sumažėjo nuo 94,8% ir 100% iki 70,8%. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad šių medikamentų skyrimo dažnis vis dar išlieka didelis. Dažną bronchodilatatorių naudojimą paaiškina tarptautinių gairių požiūrio pasikeitimas dėl šių preparatų naudojimo bronchiolitu sergantiems vaikams – 2006m. AAP gairėse nurodytos bandomosios bronchodilatatorių dozės skyrimas kai kuriems pacientams, vėlesnėse 2014m. AAP ir 2015m. NICE gairėse jie nerekomenduojami. Panašios tendencijos prisitaikant prie naujų gairių rekomendacijų gydant bronchiolitą β2 receptorių agonistais stebimos ir kitose ligoninėse, kur šių vaistų skyrimas svyruoja tarp 42-94%. [32]
Rečiau naudoti bronchodilatatoriai buvo inhaliuojamas ipratropijaus bromidas ir inhaliuojamas adrenalinas. Kalbant apie gydymą ipratropijaus bromidu stebimi geri rezultatai. Gydymo dažnis 2005-2006m. buvęs 55,2% statistiškai reikšmingai sumažėjo ir 2015–2016m. ipratropijaus bromidas nebuvo skirtas nė vienam stacionare dėl bronchiolito gydytam vaikui. Tuo tarpu adrenalino inhaliacijos - retai taikytas gydymo metodas visais laikotarpiais. Pirmuoju laikotarpiu 1,7%. pacientų skirtas adrenalinas, antruoju laikotarpiu - 8,0%, trečiuoju – nei vienam pacientui. Tuo tarpu
34 literatūroje pranešama apie adrenalino skyrimą 24-69% pacientų. [32] Geru ženklu galima laikyti ir tai, kad paskutiniuoju laikotarpiu nė vienam pacientui nebuvo skirtas šis nerekomenduojamas gydymo metodas.
Dažniausiai peroralinis prednizolonas buvo skiriamas 2005-2006m. (24,1%). Tiriamaisiais laikotarpiais vaisto skyrimas mažėjo ir 2015-2016m. nebuvo skirtas nė vienam pacientui (p<0,001). Tuo tarpu intraveninių gliukokortikoidų naudojimas labai buvo išaugęs 2010-2011m - 80%. Bet palyginus minėtą laikotarpį su 2015-2016m. stebimas sumažėjimas iki 16,7 proc. (p<0,001). LSMUL KK vaikų ligų I skyriuje stebėti gliukokortikoidų terapijos naudojimo svyravimai per tiriamuosius laikotarpius panašūs ir kitose ligoninėse – nuo 25 iki 69proc. [32]
Antibiotikų naudojimas gydant bronchiolitą LSMUL KK vaikų ligų I skyriuje svyravo nuo 12 iki 16,7 proc. Panašūs rezultatai stebimi ir kitose ligoninėse: nuo 3,9 iki 33,3%. [31]
Taikant mažiau medikamentinių gydymo metodų ir diagnostinių tyrimų tiriamaisiais laikotarpiais pacientų hospitalizacijos trukmė sumažėjo nuo 8,17 parų iki 4,46 parų (p<0,001). Tai galima laikyti geros medicinos praktikos ženklu.
14.3. Palaikomasis gydymas
Papildomas deguonis visais laikotarpiais buvo skiriamas panašiam pacientų procentui ir statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Maždaug trečdaliui pacientų buvo skirta papildomo deguonies terapija.
Lašinių infuzijų pirmuoju ir antruoju laikotarpiais buvo skirta panašiai (69% ir 60%). Paskutiniuoju laikotarpiu dažnis statistiškai reikšmingai sumažėjo iki 25%. Šį pokytį gali paaiškinti, tai, kad šiuo laikotarpiu informacija buvo renkama iš ligos istorijų išrašų, kuriuose infuzoterapijos skyrimas galėjo būti nepaminėtas.
Paskutiniuoju laikotarpiu pastebėtas hipertoninio tirpalo inhaliacijų taikymas, kuris buvo rekomenduotas 2014m. AAP gairėse. Šios gairės nurodo, kad nereikėtų taikyti hipertoninio tirpalo inhaliacijų aplinkoje, kur vidutinė hospitalizacijos trukmė trumpesnė nei 3 dienos. Šio tyrimo rezultatai rodo, kad LSMUL KK vaikų ligų I skyriuje šiais metais vidutinė hospitalizacijos trukmė buvo 4 dienos, todėl galima sakyti, kad LSMUL KK vaikų ligų skyrius yra galimai tinkama aplinka gydymui hipertoniniu natrio chlorido tirpalu.
35