4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrime dalyvavo 21 pacientas, sergantis 2 tipo cukriniu diabetu. 15 moterų (71,4 proc.) ir 6 vyrai (28,6 proc.). Kontingentą sudarė daugiau moterų. Literatūros duomenimis 2 tipo CD sergančių moterų yra du kartus daugiau nei vyrų, o tai aiškinama rizikos veiksnių, tokių kaip mažas fizinis aktyvumas ar antsvoris dažnesnis vyravimas tarp moterų [9]. Vertinant respondentų pagrindinį užsiėmimą nustatyta, kad didžioji dalis jų buvo dirbantys – 76,2 proc., likusieji 23,8 proc. – pensininkai (2 lentelė). Pacientų apklausos duomenys parodė, kad 85,7 proc. jų turėjo ir dažniausiai pasitaikančią lėtinę ligą – padidėjusį arterinį kraujospūdį. Žmonės, sergantys diabetu turi du kartus didesnę riziką turėti aukštą kraujo spaudimą [27]. Šią nuostatą patvirtina ir tyrimas, kuriame buvo vertinamas komplikacijų paplitimas tarp sergančiųjų CD, ir buvo nustatyta, kad 83,2 proc. pacientų serga arterine hipertenzija [37].
Pagal mūsų tyrimo duomenis antsvorį turėjo 16,7 proc. vyrų ir 20 proc. moterų, o nutukimą turėjo net 83,3 proc. vyrų ir 73,3 proc. moterų. Visų tyrime dalyvavusių vyrų liemens apimtis viršijo 100 cm. ir 60 proc. tyrimo dalyvių moterų liemens apimtis viršijo 100 cm. Centrinis nutukimas yra vienas pagrindinių metabolinio sindromo diagnostikos kriterijų. Šis kriterijus yra ypač svarbus, nes jis susijęs su hipertenzija, tiek ir su didele cholesterolio koncentracija, hiperglikemija, taip pat su didesne širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizika. Tai patvirtino ir Gvadelupoje atliktas atvejo ir kontrolės tyrimas, kuris parodė, kad didesnė liemens apimtis didino 2 tipo CD riziką vyrams (logistinės regresijos koeficientas b=9,67; 95 proc. PI 2,32–40,20) ir moterims (logistinės regresijos koeficientas b=2,97; 95 proc. PI 1,70–5,19) [98].
Mūsų tyrimo tikslas buvo įvertinti pacientų, sergančių 2 tipo cukriniu diabetu, gyvensenos pokyčius po individualių gyvensenos medicinos specialisto konsultacijų. 2 tipo CD gydymo principai mokinant ligonį gyventi su šia liga, harmoningai derinant tinkamą mitybą, pakankamą fizinį aktyvumą, kontroliuojant stresą ir medikamentinį gydymą. Pasaulyje yra organizuojama daug sveikatos mokymo programų, skiriant pagrindinį dėmesį koreguoti pacientų netinkamą gyvenimo būdą, mitybos subalansavimą, fizinio aktyvumo skatinimą, streso valdymą. Amerikoje buvo atlikta studija, įvertinti CHIP (Complete Health Improvement Program) sveikatos mokymų programos efektyvumą [99]. Tyrime buvo lyginami dalyvių lėtinių ligų rizikos veiksnių pokyčiai dviejuose 4 savaičių trukmės sveikatos mokymo grupėse: 16 sesijų ir 8 sesijų grupė. Iš viso tyrime dalyvavo 2383 savarankiškai atrinkti asmenys (vidutinis amžius = 61,0 ± 9,2 metų; 809 vyrai / 1574 moterys). 16 sesijų grupėje buvo surinkti duomenys iš 1935 asmenų, 8 sesijų grupę sudarė 448 asmenys. Per pirmas penkias programos dienas dalyviai buvo raginami suvartoti tik vaisius, daržoves, sveikus grūdus, ankštinius augalus ir vandenį. Dalyviai taip pat buvo skatinami būti fiziškai aktyvūs, siekiant
49 per dieną pasiekti 10 000 žingsnių. Kiekviena sesija truko apie 1,5 valandos. Tyrimo rezultatai parodė, kad CHIP gyvenimo būdo keitimo programos 8 grupės versija sumažino lėtinių ligų rizikos veiksnius per keturias savaites, palyginti su 16 grupės programos rezultatais. Ši išvada suteikė prielaidą, kad, siekiant sumažinti lėtinių ligų rizikos veiksnių sumažinimo, tokios sveikatos mokymo programos turi būti intensyvios [99].
Pagal gautus rezultatus apie tiriamųjų mitybą, buvo nustatyta, kad pacientai vartojo gana daug nesveikų mėsos produktų, saldumynų, greito maisto ir mažiau sveikesnių – žuvies, vištienos, kalakutienos, per mažai vartojo daržovių, vaisių, grūdinių kultūrų. Palyginus pradinius gautus rezultatus su 2014 m. atliktu suaugusiųjų ir pagyvenusių žmonių Lietuvoje gyventojų faktinės mitybos ir mitybos įpročių tyrimu, gauti panašūs rezultatai dėl nepakankamo sveikų maisto produktų vartojimo [100]. Tyrimo duomenys parodė, kad Lietuvos gyventojai per mažai valgo šviežių daržovių (išskyrus bulves): kasdien jų vartoja tik trečdalis (30,8 proc.) suaugusių asmenų, iš jų tik 3,1 proc. atsakė, kad šviežių daržovių valgo kelis kartus per dieną, 29,8 proc. – 1–2 kartus per savaitę, 1,4 proc. respondentų šviežių daržovių nevartojo nė karto per savaitę. Grūdinių produktų vartojimas: 37,2 proc. šių produktų valgo kasdien, 43,8 proc. – dar rečiau: 3–5 kartus ir 1–2 kartus per savaitę. Nustatyta, kad didesnė dalis (72 proc.) suaugusių ir pagyvenusių Lietuvos gyventojų žuvies ir žuvų produktų vartoja 1–2 kartus per savaitę; kas dešimtas respondentas – 3–5 kartus per savaitę, o kas šeštas apklausos dalyvis atsakė, kad žuvies ir jos produktų iš viso nevartoja. Pieno ir jo produktų kasdien vartoja beveik kas trečias (28 proc.) respondentas, 6,4 proc. jų atsakė, kad šių produktų iš viso nevartoja.
Mūsų tyrimo duomenimis, prieš konsultacijas net 19 proc. visai nevartojo žuvies, tokia pat dalis – vištienos ar kalakutienos. 14,3 proc. jų kasdien valgė kiaulieną ar jautieną ir net 38,1 proc. jų – perdirbtos mėsos produktus. Tuo tarpu po konsultacijos ši elgsena reikšmingai pasikeitė. Dauguma pacientų pradėjo žymiai rečiau vartoti šviežią mėsą (kiaulieną, jautieną), perdirbtos mėsos gaminius, dažniau – žuvį (p<0,001). Šią teigiamą tendenciją patvirtina ir mokslininkai, kad reikia mažinti tokių produktų vartojimą, sergantiems CD. 2011 metais priėjo išvados, kad tiek neperdirbtos, tiek perdirbtos raudonos mėsos suvartojimas buvo teigiamai susijęs su 2 tipo CD rizika kiekvienoje kohortoje (visos P tendencijos <0,001). Rezultatai buvo patvirtinti meta-analize. Buvo apskaičiuota, kad vartojant riešutų, mažai riebalų turinčių pieno ir sveikų grūdų porcijos pakaitalai per dieną vienam raudonos mėsos porcijai buvo susiję su 16-35 proc. mažesne 2 tipo CD rizika [59].
Pieną kasdien vartojo net 52,4 proc. tiriamųjų, fermentinio sūrį - 47,6 proc. vartojo kasdien. Po konsultacijos šių produktų vartojimas pasikeitė reikšmingai – didžioji dalis tiriamųjų juos pradėjo vartoti rečiau (p<0,001). Mūsų tyrimo duomenimis po konsultacijų sumažėjimo fermentinio sūrio vartojimas. Šio pokyčio naudą patvirtina ir kiti tyrimai. 2012 m. buvo atliktas atvejo kontrolės
50 tyrimas, kuriame dalyvavo 8 Europos šalys buvo vertinamas pieno produktų vartojimas, sergantiems 2 tipo CD. Tyrimų duomenimis, pieno produktų suvartojimas nebuvo susijęs su cukriniu diabetu, tačiau ryšys buvo aptiktas su fermentuotais pieno produktais - sūris, jogurtas (p<0,02) [61].
Prieš tyrimą 14,3 proc. pacientų košes ar dribsnius vartojo 1-4 kartus per mėnesį, 81 proc. – keletą kartų per savaitę. Po konsultacijos ši elgsena reikšmingai pasikeitė į teigiamą pusę – net 95,2 proc. apklaustų pacientų vartojo minėtus produktus kasdien, o 4,8 proc. – keletą kartų per dieną (p<0,001). Įvertinus daržovių ir vaisių vartojimą prieš konsultaciją pastebėta, kad 71,4 proc. apklaustųjų keletą kartų per savaitę vartojo šviežius vaisius ir uogas, šviežias daržoves. Po konsultacijų beveik visi pacientai pradėjo dažniau valgyti šviežius vaisius, uogas, daržoves, taip pat virtas ar konservuotas daržoves (p<0,01).
Prieš konsultaciją gana didelė dalis pacientų kasdien vartojo saldumynus ir konditerinius gaminius (atitinkamai 33,3 proc. ir 23,8 proc.). Tuo tarpu po konsultacijos šis neigiamas elgesys tapo reikšmingai retesnis (p<0,001). Saldintus gėrimus, limonadą vartojo 1-4 kartus per mėnesį 14,3 proc. tiriamųjų, 4,8 proc. – keletą kartų per savaitę. Po konsultacijos tik 9,5 proc. pažymėjo išgeriantys jų 1-4 kartus per mėnesį Šių gėrimų vartojimas statistiškai reikšmingai nepakito (p>0,05). Prieš konsultaciją užkandžius (bulvių traškučiai) ar greitą maistą pacientai vartojo gana retai. Užkandžių visai nevartojo net 61,9 proc. apklaustųjų. Po individualių konsultacijų šių produktų vartojimas dar labiau sumažėjo (p<0,01). Saldintų gėrimų ir saldumynų vartojimo sumažinimo naudą patvirtina ir atliktų kohortinių tyrimų apžvalga 2010 m. Tyrimai parodė, kad didesnis saldintų gėrimų suvartojimas yra susijęs su didesniu visceralinių riebalų pavojumi bei didesne 2 tipo CD išsivystymo rizika [67].
Užsienio mokslininkai didelį dėmesį skiria tyrimams, įvertinti CD sergančių asmenų mitybą. Mohammad Asif 2014 m. atlikęs daugelio tyrimų analizę, aprašė mitybos modelį, sergantiems 2 tipo CD, pabrėždamas riebalų vartojimą pirmiausia iš maisto produktų, kuriuose yra daug nesočiųjų riebalų rūgščių, ir skatina kasdien vartoti vaisius, daržoves, mažai riebalų turinčius pieno produktus ir neskaldytus grūdus, saikingai žuvį, naminius paukščius, riešutų, ankštinių augalų suvartojimą, labai mažą raudonos mėsos suvartojimą [101]. Didelis daržovių, vaisių, ankštinių augalų, riešutų, žuvies, javų ir aliejaus suvartojimas lemia didelį mononesočiųjų riebalų rūgščių ir sočiųjų riebalų rūgščių santykį, mažą trans-riebalų rūgščių suvartojimą ir didelį maistinių skaidulų, antioksidantų, polifenolių suvartojimą. Mitybai būdingas mažas energijos tankis. Tokia mityba užkerta kelią svorio padidėjimui ir daro apsauginį poveikį 2 tipo cukrinio diabeto vystymuisi [101].
Apibendrinant šiame tyrime dalyvavusių asmenų mitybą, galima teigti, kad tiriamieji ėmėsi mitybos pokyčių, pradėjo vartoti daug didesnį kiekį košės bei šviežių daržovių ir žymiai sumažino
51 suvartojamų saldumynų kiekį. Šie pokyčiai statistiškai reikšmingi (p<0,05). Palyginus gautus rezultatus su kitais atliktais tyrimais matyti, kad pasikeitę mitybos įpročiai turi teigiamos įtakos apsaugant nuo ligos vystymosi.
Pagal gautus mūsų tyrimo rezultatus apie tiriamųjų fizinį aktyvumą, buvo išanalizuota, kad prieš konsultacijas tiriamieji buvo nepakankamai aktyvūs – beveik 24 proc. pacientų papildoma fizine veikla užsiimdavo tik kelis kartus per mėnesį, 38 proc. - 1-2 kartus per savaitę, 19 proc. tiriamųjų palaikė tinkamą fizinį aktyvumą sportuodami 5-6 kartus per savaitę. Po konsultacijų, didesnė pacientų dalis tapo fiziškai aktyvesni: 23,8 proc. bent 1-2 kartus per savaitę, beveik 62 proc. - 3-4 kartus per savaitę, o 14 proc. fizine veikla užsiimdavo net 6 kartus per savaitę. Šie pokyčiai statistiškai reikšmingi (p<0,05). Gauti mūsų tyrimo rezultatai apie nepakankamą fizinį aktyvumą sutampa ir su 2014 m. suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo rezultatais [102]. Tik 9,6 proc. vyrų ir 1,7 proc. moterų atsakė, kad jie dirba sunkų fizinį darbą. Beveik ketvirtadalis vyrų (27,4 proc.) ir 39,7 proc. moterų dirbo sėdimą darbą. Ėjimas į darbą ir iš jo pėsčiomis yra viena iš fizinio aktyvumo formų. Per dvidešimt metų du kartus sumažėjo vyrų, einančių į darbą ir grįžtančių iš jo bent 30 min., dalis. 2014 m. tik 30 proc. vyrų ir ketvirtadalis moterų laisvalaikio metu mankštinosi bent keturias dienas per savaitę.
Palyginus pacientų fizinės veiklos trukmę per parą prieš konsultaciją ir po jos, pastebėta, kad keleto apklaustųjų ši veikla tapo ilgesnė, tačiau kiti, kurie prieš tai ja užsiimdavo 2 valandas ir ilgiau, sumažino jos trukmę. Daugumos pacientų sportinės veiklos trukmė nepakito. Taigi, negalima teigti, kad po konsultacijos pacientų fizinės veiklos trukmė reikšmingai pailgėjo (p>0,05). Norėdama sužinoti pacientų motyvaciją užsiimti fiziniu aktyvumu, buvo klausiama, dėl kokių priežasčių jie užsiima fizine veikla. Prieš konsultaciją pacientai dažniausiai rinkosi atsakymo variantą - „padeda sveikatai“ – atsakė 47,6 proc. tiriamųjų, „laisvalaikio praleidimas“ ir „palaikyti kūno formas“ – beveik 43 proc. tiriamųjų. Tik 9,5 proc. sutiko su nuomone, kad fizinis aktyvumas mažina stresą. Po konsultacijos reikšmingai padaugėjo manančių, jog sportinė veikla padeda sveikatai, ir teigiančių, jog ji padeda palaikyti kūno formas (p=0,001, p<0,05). Išanalizavus fizines veiklas, kuriose dalyvauja pacientai, jų atsakymai pasiskirstė atitinkamai: prieš konsultaciją daugiau nei pusė pacientų pažymėjo užsiimantys pasivaikščiojimu, namų ruoša, sodo ir daržo darbais, lengva mankšta. O 4,8 proc. tiriamųjų neužsiminėjo jokia fizine veikla. Po konsultacijos reikšmingai padaugėjo užsiimančių plaukimu - 42,9 proc. ir lengva mankšta - 85,5 proc. (p<0,05). Išanalizavus tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad prieš konsultaciją daugiau nei trečdaliui apklaustųjų - 42,9 proc. nepakako žinių apie fizinio aktyvumo svarbą. Tuo tarpu po konsultacijos jų dalis sumažėjo - 23,8 proc. Tačiau šio pokyčio statistinis reikšmingumas nepatvirtintas (p>0,05).
52 Mūsų tyrimo gauti rezultatai parodė, kad po individualių konsultacijų, pacientai daugiau laiko skiria fiziniam aktyvumui. Šios tendencijos naudą sveikatai įrodo JAV atlikti didelio masto tyrimai, vertinantys gyvenimo būdo efektyvumą: suaugę pacientai su insulino rezistencija buvo atsitiktinai paskiriami vartoti placebo, metforminą (gliukozės kiekį mažinančią vaistą) arba gyvenimo būdo programą, kurią sudaro 24 individualios dietos ir fizinio aktyvumo konsultacijos. Po 2,8 metų cukrinio diabeto rizika gyvenimo būdo grupėje sumažėjo 58 proc., metformino grupėje – 31 proc. [79]. . Suaugusiųjų tyrimas Švedijoje parodė, kad genetinį polinkį į 2 tipo CD gali kompensuoti fiziškai aktyvus gyvenimo būdas [78].
Apibendrinus mūsų tyrimo gautus rezultatus, galima teigti, kad pacientams, sergantiems 2 tipo CD, trūksta žinių apie fizinio aktyvumo naudą sveikatai. Pacientai prieš konsultacijas buvo nepakankamai aktyvūs, trūksta mokymo ir švietimo apie fizinio aktyvumo svarbą sveikatai, sergant 2 tipo CD. Kai pacientas tinkamai išmoks kontroliuoti savo ligą ir gyvenimo būdą, bus atitolinamas diabeto sąlygotų komplikacijų išsivystymas ar sulėtinamas jų progresavimas.
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) biopsichosocialinį modelį, gydant pacientą labai svarbu gerinti ne vien fizinę sveikatą, šalinti ligos priežastis ar komplikacijas, bet ir stiprinti psichologinę asmens savijautą bei atsižvelgti į jo socialinę aplinką. CD tai lėtinė liga sukelianti ne tik fizinių komplikacijų ar pokyčių, bet ir psichologinių bei socialinių pasekmių. Literatūros šaltiniuose patvirtinamas ryšys tarp sveikatos kontrolės suvokimo bei fizinių ir psichologinių lėtinės ligos rezultatų [90]. Mūsų tyrime buvo naudojamas sveikatos kontrolės lokuso skalė, norint išsiaiškinti sąsajas tarp lėtinės ligos ir žmogaus vaidmeniu kontroliuojant savo sveikatą. Pastebima, kad šių pacientų tarpe dominuoja vidinis kontrolės lokusas (vidurkis 26,76). Santykinai mažiausiai išreikštas – išorinis atsitiktinumų kontrolės lokusas (vidurkis 20,62). Palyginus vyrų ir moterų kontrolės lokusų įverčius pastebėta, kad jie gana panašūs, tik moterų (lyginant su vyrais) vidinis kontrolės lokusas ir išorinis reikšmingų kitų kontrolės lokusas išreikšti šiek tiek labiau. Tačiau nė vieno kontrolės lokuso atveju nenustatyta statistiškai reikšmingų skirtumų tarp lyčių (p>0,05). Jaunesnių nei 60 metų pacientų, lyginant su vyresniais, labiau išreikštas tiek vidinis, tiek išorinis atsitiktinumų kontrolės lokusas, tiek išorinis reikšmingų kitų kontrolės lokusas. Tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas yra tik lyginant išorinį atsitiktinumų kontrolės lokusą (p<0,05). Palyginus mūsų tyrimo gautus rezultatus su Petrulytės 2005 metais atliktu tyrimu lėtinėmis ligomis sergančių suaugusiųjų sveikatos kontrolės lokuso ypatumus rezultatais, buvo įrodyta, kad sergančiųjų lėtinėmis ligomis suaugusiųjų išorinio sveikatos kontrolės lokuso rodiklis labiau išreikštas negu sveikų suaugusiųjų [92]. 2012 metais Skaistė Bliuvaitė su Liuda Šinkariova atliko tyrimą nustatyti sergančiųjų 2 tipo CD sveikatos kontrolės, socialinio palaikymo bei pasitenkinimo suteikiama pagalba sąsajas [103]. Buvo nustatyta, kad kuo didesnis suvokiamas socialinis palaikymas iš įvairių socialinių grupių (šeimos, draugų bei
53 reikšmingų kitų asmenų), tuo labiau 2 tipo cukriniu diabetu sergančios moterys tiki, jog tiek jos pačios, tiek kiti asmenys kontroliuoja jų sveikatą. Paaiškėjo, kad stipresnę vidinę ligos kontrolę paaiškina jaunesnis amžius bei žemesni išorinės kontrolės įvertinimai.
Apibendrinus gautus rezultatus matyti, kad šių tyriamųjų tarpe dominuoja vidinis kontrolės lokusas (p<0,05). Nenustatyta reikšmingų skirtumų tarp lyčių ir amžiaus (p>0,05). Tai reiškia, kad jų manymu sveikata nulemta jo paties veiksmų. Susirgęs toks žmogus prisiima atsakomybę ir siekia pasveikti, nesiskundžia ir visomis pastangomis stengiasi išlaikyti gerą sveikatą ir kartu ją stiprina. Vidinė sveikatos kontrolė apibūdinama kaip asmenybės bruožas, skatinantis rūpintis sveikata.
Atliktas tyrimas patvirtino hipotezę, kad individualios gyvensenos medicinos specialisto konsultacijos yra efektyvios.
Tyrimo privalumai:
1. Tyrimo rezultatai rodo, kad individualios konsultacijos yra naudingos, siekiant pakeisti gyvenseną.
2. Skiriamos pakartotinės individualios konsultacijos didino pacientų motyvaciją keisti gyvenseną.
3. Individualių konsultacijų metu pacientai gavo praktinių rekomendacijų, kaip pagerinti mitybos įpročius bei palaikyti pakankamą fizinį aktyvumą.
Tyrimo trūkumai:
1. Maža tiriamųjų imtis.
2. Tiriamųjų sveikatos būklė, mitybos ir fizinio aktyvumo įpročiai vertinti remiantis subjektyviais rodikliais. Didesnę praktinę reikšmę turėtų vertinimas objektyvius sveikatos rodiklius (cholesterolio kiekis kraujyje, gliukozės kiekis).
54 IŠVADOS
1. Pacientų, sergančių 2 tipo CD, po individualių gyvensenos medicinos specialisto konsultacijų, mitybos pokyčiai buvo teigiami. Pacientai pradėjo vartoti daugiau šviežių daržovių, vaisių, įvairių grūdų produktus, vietoj raudonos mėsos ir perdirbtų jos produktų, dažniau rinkosi paukštieną, žuvį. Sumažino sūrių, cukraus ir saldintų gėrimų vartojimą. Šie pokyčiai statistiškai reikšmingi (p<0,05).
2. Pacientų, sergančių 2 tipo CD, po individualių konsultacijų, fizinis aktyvumas tapo reikšmingai didesnis (p<0,05).
3. Vertinant pacientų, sergančių 2 tipo CD sveikatos kontrolės lokuso rodiklius, buvo nustatyta, kad dominuoja vidinis sveikatos kontrolės lokusas (p<0,05). Susirgęs toks žmogus prisiima atsakomybę ir siekia pasveikti, visomis pastangomis stengiasi išlaikyti gerą sveikatą ir kartu ją stiprina. Nenustatyta reikšmingų skirtumų tarp lyčių ir amžiaus (p>0,05).
55 PASIŪLYMAI IR REKOMENDACIJOS
1. Dėl nepakankamų žinių apie sveiką maistą ir fizinį aktyvumą, reikėtų didinti pacientams motyvaciją aktyviai dalyvauti įvairiose sveikatos mokymų programose. Šeimos gydytojams, nustačius lėtinių ligų rizikos veiksnius, nukreipti pacientus pas gyvensenos medicinos specialistus, kad butų formuojami tinkami mitybos ir fizinio aktyvumo įpročiai, sveikatos stiprinimas.
2. Fizinio aktyvumo skatinimui galima būtų naudoti žingsniamačius. Kadangi vaikščiojimas yra vienas iš paprasčiausių ir sveikiausių būdų. Tai yra veikla, kurią kiekvienas gali atlikti be specialios įrangos, traumų rizikos, papildomų pajamų. Norint išlaikyti minimalias fizinio aktyvumo rekomendacijas, siektina nueiti per dieną 10000 žingsnių.
3. Labai svarbu medikams bei specialistams žinoti vyraujantį žmogaus sveikatos kontrolės lokuso tipą, kad geriau galėtų suprasti pacientus, psichologines problemas atsirandančias gydymo procese. Įvertinus lėtinių ligų rizikos veiksnius, svarbu nukreipti laiku pacientą psichologo konsultacijai, skatinant sergantįjį geriau pažinti save, kelti savivertę, vertinti savo sveikatą bei prisiimti visą atsakomybę už ją. Tokiu būdu galime tikėtis geresnio pasveikimo ir prisitaikymo prie ligos.
4. Esant dideliam nutukimo paplitimui ir žinant, kad tai yra vienas iš pagrindinių veiksnių lėtinėms ligoms vystytis, pirmiausia motyvuoti pacientus mažinti kūno svorį, įtraukiant tinkamą bei subalansuotą mitybą bei pakankamą fizinį aktyvumą, siekiant sustabdyti ligos vystymąsi.
5. Skatinti gyvensenos medicinos specialistų integraciją į klinikinę praktiką: šeimos klinikas, poliklinikas, reabilitacijos centrus, sanatorijas, kad būtų laiku įvertinti ligų rizikos veiksniai ir siekiama užkirsti kelią lėtinių ligų vystymuisi.
56 LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Zabulienė L, Butkus J. Suaugusiųjų antro tipo cukrinio diabeto prevencija. Vilniaus universitetas Medicinos fakultetas; 2009, p.18.
2. Tarptautinė diabeto federacija [internetas]. Diabetas [atnaujinta 2018 lapkritis, žiūrėta 2018 lapkritis]. Prieiga per: http://www.dia.lt/laikrastis/Diabetas-2018-4.pdf
3. International Diabetes Federation [internet]. Clinical Guidelines Task Force, Global Guideline for type 2 diabetes, Brussels, 2012 [updated 2012, cited 2018 November]. Available from
https://www.idf.org/e-library/guidelines/79-global-guideline-for-type-2-diabetes
4. Lietuvos sveikatos rodiklių sistema [internetas]. Higienos instituto Visuomenės sveikatos stebėsenos duomenų fondas; [žiūrėta 2018 rugsėjis]. Prieinama per: http://www.hi.lt/lt/fondas.html.
5. Birškytė E, Veličkienė D. 2 tipo cukrinio diabetas: etiologija, patogenezė, klinika, esminiai gydymoaspektai.Lietuvos gydytojo žurnalas;2012; Nr. 9.
6. Urbanavičius V., Katkienė E., Balčiūtė E. Mirtingumo nuo cukrinio diabeto rodikliai ir jo priežasčių analizė 2006 metais Lietuvoje. Medicinos teorija ir praktika. T. 15 (Nr. 2), 2009, p. 121–127.
7. Wild S, Roglic G, Green A, Sicree R, King H. Global Prevalence of Diabetes. Estimates for the year 2000 and projections for 2030. Diabetes Care; 2004;27(5):1047 – 1053.
8. Farmer Y, Avard D. The genetics of type 2 diabetes – a look at the scientifi c advantages of the DGGC project; Diabetes voice; 2008;53: 31–32.
9. Norkus A, Žalinkevičius R, Šulcaitė R, ir kt. Nuo insulino nepriklausomo cukrinio diabeto (2 tipas) problema Lietuvoje. Lietuvos medicina; 1998; 21-25.
10. Marshall SM, Flyvbjerg A. Prevention and early detection of vascular complications of diabetes. BMJ; 2006; 333 (2): 475–480.
11. Logminienė Ž., Norkus A., Valius L. Tiesioginės ir netiesioginės išlaidos ligoniams, sergantiems cukriniu diabetu. Medicina, 40 tomas; 2004; Nr. 1.
12. Amerikos Diabeto Asociacija. 2010 m. Amerikos Diabeto Asociacijos cukrinio diabeto priežiūros standartai. Lietuvos gydytojo žurnalas; 2010; 9:8-14.
13. Chew S, Leslie D. Clinical endocrinology and diabetes. Klinikinė endokrinologija ir cukrinis diabetas. Vaistų žinios; Vilnius, 2008.
14. Augustinienė V. Nutukimas ir diabetas. Lietuvos diabeto asociacija.Vilnius, 2008. 15. Campbell T.C. Natūralus būdas išvengti ligų. 2010.
57 17. Perez M.A, Raynaud E., Mercier J. Insulin resistance and associated metabolic abnormalities
in muscle: effects of exercise. Obesity reviews; 2001; 2, 47–59.
18. Eckel RH, Grundy SM, Zimmet PZ. The metabolic syndrome. Lancet; 2005; 365;1415-28. 19. Bays H, Abate N, Chandalia M, Adiposopathy: sick fat causes high blood sugar, high blood
pressure and dyslipidemia. Future Cardiol; 2005; 1(1):39-59.
20. Tschritter O, Fritshe A, Thamer C, et al. Plasa adiponection concentrations predict insulin sensitivity of both glucose and lipid metabolism. Diabetes; 2003; 52:239-43.
21. Lebovitz HE. Insulin resistance and the insulin resistance syndrome. In: Clinicians manual of insulin resistance. London: Science Press, 2002; p. 1-15.
22. International Diabetes Federation [internet]. The IDF consensus world-wide definition of the metabolic syndrome. [updated 2005 April 14, cited 2018 October]. Available from: URL
http://www.diabetesatlas.org/
23. Levantesi G, Macchia A, Marfisi R, et al. Metabolic syndrome and risk of cardiovascular events after myocardial infarction. J Am Coll Cardiol; 2005; 277–283.
24. Rahat S., Sahahraki M., Arjomand G., Shahraki. Food pattern, lifestyle and diabetes mellitus..International journal of high risk behaviors & addiction. 3 (1); 2014; p. 8725.
25. Youngberg W. Goodbye diabetes. 2012.
26. Kazanavičius G., Barsienė L., Cibas P ir kt. Pranešimų, apie sąlyginai vėlyvai nustatytą antro tipo cukrinį diabetą, pildymo kokybė. Endokrinologija. Kaunas; 2009; 4 Numeris.
27. International Diabetes Federation [internet]. Care and prevention improving the quality of life of people with diabetes and those at risk [cited 2018 September]. Available from: URL:
https://www.idf.org/our-activities/care-prevention/cardiovascular-disease/taking-diabetes-to-heart.html
28. Diehl H. Health Power. 2011.
29. Salmeron J, Hu FB, Manson JE, Stampfer MJ, Colditz GA, Rimm EB, Willett WC. Dietary fat intake and risk of type 2 diabetes in women. Am J Clin Nutr; 2001; 73(6):1019–1026. 30. Lyssenko V, Jonsson A, Almgren P, et al. Clinical Risk Factors, DNA Variants, and the
Development of Type 2 Diabetes [internetas. ]Iš The new England journal of medicine. [atnaujinta 2015 spalis, žiūrėta 2018 rugpjūtis]. Prieinama per
http://www.nejm.org/doi/full/10.1056/NEJMoa0801869
31. Mary G, Caroline H, Naomi H, et al. Adult obesity and type 2 diabetes [internetas]. Iš Public Health England [atnaujinta 2014, žiūrėta 2015 rugpjūtis]. Prieinama per
https://www.gov.uk/government/uploads/system/uploads/attachment_data/file/338934/Adult_ obesity _and_type_2_diabetes_.pdf
58 32. Gulliford MC, Sedgwick JE, Pearce AJ. Cigarette smoking, health status, socio– economic status and access to health care in diabetes mellitus: a cross–sectional survey. BMC Health