Kaip parodė tyrimo duomenys, ligonių amţius svyravo nuo 18 iki 56 metų. Kontrolinės grupės amţiaus vidurkis buvo 37,1 ± 1,9 tiriamosios grupės amţiaus vidurkis buvo 43,0 ± 3,2 metai. Nors tarp grupių amţiaus vidurkiai statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05), tačiau matome tendenciją, kad tiriamosios grupės amţiaus vidurkis yra didesnis lyginant su kontrolinės grupės amţiaus vidurkiu. Kaip nurodo kiti autoriai [23] segmentinis nestabilumas daţniau pasireiškia vyresniame amţiuje. Šios tendencijos sutampa su mūsų tyrimo rezultatais, tačiau duomenys statistiškai nėra patikimi (p>0,05).
Didţiąją dalį tiriamųjų sudarė vyriškos lyties atstovai - 60 proc., likusius 40 proc. tiriamųjų sudarė moterys. Įvertinus tiriamųjų ūgį (cm), statistiško patikimumo tarp duomenų nebuvo gauta. Kontrolinės grupės ūgio vidurkis buvo 176,0 ± 2,2 cm, o tiriamosios grupės 172,8 ± 2,3 cm. Pagal kūno masės indekso duomenis grupės statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).
Įvertinus tiriamųjų duomenis gautus iš Baeck fizinio aktyvumo klausimyno, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių nebuvo pastebėta (p>0,05). Kontrolinės grupės vidutinis fizinis aktyvumas siekė 7,4 ± 0,4 balo, o tiriamosios grupės 7,7 ± 0,4 balo. Mūsų kontrolinės ir tiriamosios grupės asmenys pagal fizinį aktyvumą buvo beveik vienodi.
Išanalizavus tiriamųjų atsakymus apie jų atliekamo darbo pobūdį, paaiškėjo, kad jų didţiuma t.y. 56,7 proc. atlieka sėdimą darbą. 16,7 proc. tiriamųjų dirba sunkų fizinį darbą. Toks pat procentas tiriamųjų atlieka vidutinio intensyvumo darbą. Lengvą darbą dirbo 6,7 proc. apklaustųjų, o ypač nedidelė dalis t.y. tik 3,3 proc. dirba labai sunkų darbą.
Tyrimo metu buvo vertinama juosmeninės stuburo dalies aktyvių judesių amplitudė. Lenkimosi į priekį amplitudė, kontrolinės asmenų grupės, vidutiniškai siekė 54,3±3,5 laipsnius, o tiriamosios grupės asmenų 55,0±7,7 laipsnius. Tiesimosi atgal judesių amplitudė kontrolinėje grupėje vidutiniškai sudarė 21,7±1,7 laipsnius, o tiriamoje grupėje 19,4±2,6 laipsniai. Vertinant šoninį lenkimąsi į kairę, kontrolinė grupė vidutiniškai pasiekė 34,1±2,2 laipsnius, o tiriamosios grupės šis rodiklis vidutiniškai siekė 32,6±2,6 laipsnius. Išanalizavus gautus duomenis aktyvių judesių metu (lenkimosi į priekį, tiesimosi atgal, ir šoninio lenkimosi į kairę) statistiškai reikšmingo skirtumo tarp duomenų nebuvo gauta (p>0,05). Kontrolinės ir tiriamosios grupės aktyvių judesių amplitudės nesiskyrė. Tik atliekant šoninį lenkimą į dešinę, kontrolinės grupės asmenys pasiekė statistiškai reikšmingai didesnę (p<0,05) vidutinę aktyvių judesių amplitudę (40,7±2,0 laipsniai), palyginus su tiriamosios grupės vidutine aktyvių judesių amplitude (31,6±2,7 laipsniai).
Tyrimo metu abiejų grupių tiriamiesiems buvo matuota statinė (nugaros ir pilvo) raumenų jėgos ištvermė. Kontrolinės grupės nugaros raumenų statinė jėgos ištvermė buvo 195,7±23,9 sekundės,
tiriamosios grupės 143,4±35,2 sekundės. Nors skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai patikimas (p>0,05), tačiau kontrolinės grupės tiriamieji išvystė 52,3 sekundėmis ilgesnę nugaros raumenų jėgos ištvermę. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermė kontrolinėje grupėje buvo 107,4±2 sekundės, o tiriamosios grupės 79,2±2 sekundės. Skirtumai tarp šių rodiklių taip pat nėra statistiškai patikimi
(p>0,05), tačiau kontrolinės grupės tiriamieji išvystė 28,2±2 ilgesnę nugaros raumenų jėgos ištvermę. Išanalizavus mokslinę literatūrą pastebėjome, kad trūksta duomenų apie liemens raumenų jėgos
ištvermę tarp tiriamųjų turinčių skausmą be segmentinių nestabilumo poţymių ir tiriamųjų su juosmeninės stuburo dalies skausmu ir segmentiniais nestabilumo poţymiais. Tačiau vertinant statinę liemens raumenų jėgos ištvermę tarp pacientų be juosmeninės stuburo dalies skausmų ir pacientų turinčių juosmeninės stuburo dalies skausmus, gauti duomenys rodo, kad pacientų statinė liemens raumenų ištvermė statistiškai reikšmingai (p<0,05) skiriasi nuo pacientų kurie turėjo juosmeninės stuburo dalies skausmus [3,38].
Mūsų tyrime buvo vertinamos testo nutraukimo prieţastys (nuovargis arba skausmas). Tiriamiesiems atliekant statinį nugaros raumenų ištvermės testą kontrolinės grupės tiriamųjų testo nutraukimo prieţastis buvo nuovargis (61,1 proc.). Likusieji 38,9 procentai tiriamųjų šį testą nutraukė dėl skausmo. Vertinant tiriamosios grupės statinę nugaros raumenų ištvermę testo nutraukimo prieţastys buvo pasiskirsčiusios vienodai t.y. pusė tiriamųjų (50 proc.) testą nutraukė dėl nuovargio, likusioji pusė (50 proc.) testą nutraukė dėl skausmo. Abiejų grupių tiriamųjų testo nutraukimo prieţasčių skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05).
Atliekant pilvo raumenų statinės ištvermės testą didţioji dalis kontrolinės grupės tiriamųjų šį testą nutraukė dėl nuovargio. Tai sudarė 83,3 procentus šios grupės tiriamųjų. Dėl skausmo šį testą turėjo uţbaigti 16,7 proc. tiriamųjų. Šio testo nutraukimo prieţasčių skirtumas yra statistiškai reikšmingas (p<0,05). Vertinant tiriamosios grupės asmenis, pagrindinė statinio pilvo raumenų ištvermės testo nutraukimo prieţastis taip pat buvo nuovargis (66,7 proc.). Likusieji 33,3 proc. tiriamųjų šį testą nutraukė dėl skausmo. Skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Išanalizavus mokslinę literatūrą kai kurie autoriai teigia: tiriant asmenis su juosmeninės stuburo dalies problemomis , vienas iš judesius ribojančių veiksnių yra skausmas, t.y. liemens raumenų jėgos ištvermės testas greičiau yra skausmo toleravimui nei raumenų silpnumui įvertinti [43].
Tyrime naudotas standartizuotas judėjimo pajėgumo testų rinkinys (angl., „physical performance task batterie“, Lee et al., 2000; Simmonds J.M. 2006; Simmonds J.M. et al., 2000), į kurį įeina: „360 apsivertimo gulint dešinėn ir kairėn“ testas, „lenktis-tiestis“ testas ir pasikartojantis „stotis-sėstis“ testas. Jie gali būti naudojami apibūdinant ir kiekybiškai įvertinant įvairius funkcinius sutrikimus ir ligas, bei kineziterapinį poveikį, taip pat tobulinant gydymą ir sistemingai tiriant keičiamų (pvz.: skausmo) ar nekeičiamų (pvz.: amţiaus) veiksnių poveikį judesiui ir funkcijai (Simmonds J.M. 2006). Analizuojant visų judėjimo pajėgumo testų rodiklių („360 apsivertimo gulint
dešinėn ir kairėn“, „lenktis-tiestis“,ir „stotis-sėstis“,) duomenis, apsivertimas per dešinę pusę statistiškai reikšmingai skyrėsi tarp grupių (p<0,05). Kontrolinės grupės šis rodiklis siekė 5,1±0,5 sekundţių, o tiriamosios grupės – 8,4±1,2 sekundţių. Atliekant apsivertimą per kairę pusę, kontrolinės grupės tiriamieji šį testą atiko per 5,2±0,4 sekundţių. Tiriamosios grupės testo laikas buvo statistiškai patikimai ilgesnis t.y. siekė 7,2±0,5 sekundes. Kontrolinės grupės tiriamųjų apsivertimo per dešinę ir kairę puses trukmė praktiškai nesiskyrė. Šios grupės tiriamųjų lenktis-tiestis testo atlikimo trukmė siekė 8,3±0,6 sekundţių. Tiriamosios grupės asmenų šio testo atlikimo trukmė buvo ilgesnė t.y 11,4±1,5 sekundės. Skirtumas tarp šių rodiklių nėra statistiškai reikšmingas (p>0,05). Stotis-sėstis testo atlikimo rodiklių skirtumas tarp kontrolinės ir tiriamosios grupės yra statistiškai reikšmingas (p<0,05). Kontrolinės grupės šio testo atlikimo laikas yra 8,7±0,6 sekundės. Tiriamosios grupės minėto testo atlikimo trukmė vidutiniškai siekė 12,0±1,5 sekundţių. Kontrolinės tiriamųjų grupės visų vykdytų atliekties testų trukmės vidurkis sudarė 6,8±0,5 sekundės. Tiriamosios grupės asmenų visų atlikties testų trukmės vidurkis buvo didesnis ir siekė 9,7±1,0 sekundes. Šių rodiklių skirtumas yra statistiškai reikšmingas (p<0,05).
Galima teigti, kad pacientams turintiems juosmeninės stuburo dalies skausmą ir segmentinio nestabilumo poţymius reikėjo daugiau laiko atlikti judėjimo pajėgumo testus lyginant su pacientais kurie turėjo juosmeninės stuburo dalies skausmą, be segmentinio nestabilumo poţymių.
Tyrimo metu pacientai atliko du siekimo į priekį testus su skirtingais svoriais (2,5kg ir 5kg). Pirmojo testo metu, abiejų grupių tiriamieji atliko testą su 2,5 kg svoriu. Siekimo skirtumas tarp kontrolinės ir tiriamosios asmenų grupės buvo statistiškai reikšmingai patikimas (p<0,05). Pirmosios grupės šis rodiklis buvo 76,4±1,7centimetrai, o antrosios 71,6±3,6 centimetrai.
Antrojo testo metu visi tiriamieji atliko siekimo testą su 5 kg svoriu. Šio testo rezultatai taipogi kontrolinės grupės tiriamųjų buvo geresni nei tiriamosios grupės. Testo metu kontrolinės grupės tiriamųjų rezultatai siekė 74,6±1,9 centimetrus, o tiriamosios grupės 68,4±3,9 centimetrus. Skirtumas tarp grupių buvo statistiškai reikšmingai patikimas (p<0,05).
Vertinant pirmojo ir antrojo testavimo metu kontrolinės grupės testų rezultatus, duomenys yra statistiškai reikšmingi (p<0,05). Pirmojo testo metu jie siekė 76,4±1,7 centimetrus, o antrojo 74,6±1,9 centimetrus. Mūsų gauti duomenys sutampa su kitų autorių duomenimis [13].
Abiejų grupių tiriamieji atliko baimės judėti palyginimą pagal TAMPA kinezifobijos klausimyną ir uţpildė funkcinės negalios pagal Roland – Morris klausimyną. Kiekvienas teigiamas atsakymas buvo paverstas procentine išraiška.
Vertinant kontrolinės ir tiriamosios grupės asmenų TAMPA kinezifobijos klausimyno rezultatus, statistiškai reikšmingo patikimumo nebuvo gauta (p>0,05). Pirmos grupės rezultatai vidutiniškai buvo 38,0±3,5proc., o antrosios grupės 38,6±3,6 proc.
Įvertinus Roland – Morris funkcinės negalios klausimyno duomenis, skirtumas tarp grupių rezultatų nėra statistiškai patikimas. Kontrolinės grupės funkcinė negalia siekė 41,1±3,8 proc., o tiriamosios 45,2±5,9 proc.
Skausmo kiekybinis įvertinimas tiriamiesiems buvo atliekamas ramybėje, judant (judesių metu ir keičiant padėtį), judesių metu ir keičiant padėtį. Ramybėje abiejų tiriamųjų skausmo jutimo balas buvo labai artimas: stabilios grupės 4,1 balas, o nestabilios - 3,9 balai. Šis skirtumas statistiškai nereikšmingas (p>0,05). Judant didesnis skausmo pojūtis uţfiksuotas nestabilios grupės tarpe. Jis įvertintas 4,9 balais. Šioje būsenoje stabilios grupės skausmo pojūtis siekė 4,2 balus. Skirtumas statistiškai nėra patikimas (p>0,05).
Judesių metu abiejų tiriamųjų grupių skausmo įvertįs nesiekė 4 balų. Stabilios grupės jis buvo įvertintas 3,8 balais, tuo tarpu nestabilios grupės – 3,4 balais.
Statistiškai reikšmingas skausmo pojūčių skirtumas (p<0,05) tarp kontrolinės ir tiriamosios grupių, nustatytas padėties keitimo metu. Pirmosios jis buvo 4,7 balai, antrosios – 6,4 balai.
Taip pat statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05) nustatytas tarp nestabilios grupės tiriamųjų judesių metu bei jiems keičiant padėtį. Judesių metu skausmo balas siekė 3,4 balus, o keičiant padėtį – 6,4 balai.
Kontrolinės ir tiriamosios asmenų grupės juosmeninės stuburo dalies aktyvių judesių amplitudė bei statinė liemens raumenų jėgos ištvermė statistiškai reikšmingai nesiskyrė, taip pat nesiskyrė ir tiriamųjų fizinis aktyvumas pagal Baecke fizinio aktyvumo klausimyną ir pacientai turėjo vienodą negalią (pagal Roland-Morris klausimyną), tačiau tų pačių tiriamųjų atlikties testų trukmės skirtumai buvo statistiškai reikšmingai patikimi.
Todėl tiriant pacientus su lėtiniu juosmens skausmu ir segmentiniu nestabilumo poţymiais labai svarbu įvertinti tiriamųjų judėjimo sistemos funkcinę būklę atlikties testais, o ne tik juosmeninės stuburo dalies aktyvių judesių amplitudę ir liemens raumenų statinės jėgos ištvermę.
Analizuojant mokslinę literatūrą, nepavyko rasti tyrimų, kuriuose būtų vertina pacientų judėjimo sistemos funkcinė būklė tarp grupių su juosmeninės stuburo dalies skausmu be segmentinio nestabilumo poţymiu ir grupės su juosmeninės stuburo dalies skausmu su segmentinio nestabilumo poţymiais.
IŠVADOS
1. Tiriamosios ir kontrolinės grupės asmenų juosmens aktyvių judesių amplitudė lenkiantis, tiesiantis, atliekant šoninį lenkimą į kairę statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05), o kontrolinės grupės šoninio lenkimo į dešinę judesių amplitudė buvo statistiškai reikšmingai didesnė (p<0,05).
2. Tiriamosios ir kontrolinės grupės asmenų statinė liemens (pilvo ir nugaros) raumenų jėgos ištvermė statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).
3. Tiriamosios grupės asmenų funkcinių atlikties testų atlikimo laikas buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei kontrolinės grupės (p<0,05), išskyrus „lenktis-tiestis“ testą (p>0,05). 4. Tiriamosios ir kontrolinės grupių asmenų skausmas ramybėje ir judant statistiškai reikšmingai
nesiskyrė (p>0,05). Skausmas keičiant padėtį buvo statistiškai reikšmingai didesnis tiriamojoje grupėje, taip pat šiojė grupėje skausmas buvo statistiškai reikšmingai didesnis keičiant padėtį nei judesių metu (p<0,05).
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
Svarbu kompleksiškai įvertinti paciento griaučių raumenų sistemos funkciją, nes kaip parodė atliktas tyrimas, tradicinis judėjimo funkcijos vertinimas tarp tiriamųjų grupių skirtumo neatskleidė. Funkciniai atlikties testai leidţia ypač tiksliai atskirti pacientus turinčius juosmeninės dalies segmentinį nestabilumą, nes vertina viso organizmo, o ne atskiros griaučių raumenų sistemos funkciją.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Abenhaim L, Rossignol M, Gobeille D, Bonvalot Y, Fines P, Scott S. The prognostic consequences in the making of the initial medical diagnosis of work-related back injuries. Spine; 1995. p. 791-795.
2. Andersson GBJ. The epidemiology of spinal disorders. In: Frymoyer JW, ed. The adult spine: principles and practice. NY: Raven Press, Ltd.;1991; 107-46.
3. Alaranta H, Luoto S, Heliovaara M, Hurri H. Static back endurance and the risk of low-back pain. Clin Biomech (Bristol, Avon). 1995;10:323-324.
4. Anneels LA, Vanderstraeten GG, Cambier DC, Witvrouw EE, Bourgois J, Dankaerts WDe, Cuyper HJ. Effects of three different training modalities on the cross sectional area of the lumbar multifidus muscle in patients with chronic low back pain. Br J Sports Med. 2001;35:186-191.
5. Assendelft WJ, Morton SC, Suttorp MJ, Shekelle PG. Spinal manipulative therapy for low back pain. A meta-analysis of effectiveness relative to other therapies. Ann Intern Med. 2003;138:871-881.
6. Aure OF, Nilsen JH, Vasseljen O. Manual therapy and exercise therapy in patients with chronic low back pain: a randomized, controlled trial with 1-year follow-up. Spine. 2003;28:525-531; discussion 531-522.
7. Barr KP, Griggs M, Cadly T. Lumbar stabilization. American Journal of Physical Medicine and Rehabilitation. 2005; 6,473-480
8. Barr KP, Griggs M, Cadby T. Lumbar stabilization: core concepts and current literature, part 1. Am J Phys Med Rehabil 2005;84473–80
9. Bratton RL. Assesment and managemant of acute low back pain. Am Fam Physician. 1999; 60: 2299-308.
10. Cairns MC, Foster NE, Wright C. Randomized controlled trial of specific spinal stabilization exercises and conventional physiotherapy for recurrent low back pain. Spine. 2006;31: E670-681
11. Cherkin DC, Deyo RA, Battie M, Street J, Barlow W. A comparison of physical therapy, chiropractic manipulation, and provision of an educational booklet for the treatment of patients with low back pain. N Engl J Med. 1998;339:1021-1029.
12. Childs JD, Fritz JM, Flynn TW, Irrgang JJ, Johnson KK, Majkowski GR, Delitto AA. Clinical prediction rule to identify patients with low back pain most likely to benefit from spinal manipulation: a validation study. Ann Intern Med. 2004;141:920-928.
13. Cholewicki J, McGill SM. Lumbar posterior ligament involvement during extremely heavy lifts estimated from fluoroscopic measurements. J Biomech 1992;25:17–28
14. Coste J, Paolaggi J, Spira A. Classification of nonspecific low back pain II. Clinical diversity of organic forms. Spine. 3992; 17(9): 1038-1042.
15. Deyo RA, Cherkin D, Conrad D, et al. Cost, controversy, crisis: low back pain and the health of the public. Annu Rev Public Health 1991; 12: 141-56.
16. Delitto A, Cibulka MT, Erhard RE, Bowling RW, Tenhula JA. Evidence for use of an extension- mobilization category in acute low back syndrome: a prescriptive validation pilot study. Phys Ther. 1993;73:216-222; discussion 223-218.
17. Delitto A, Erhard RE, Bowling RW. A treatment-based classification approach to low back syndrome: identifying and staging patients for conservative treatment. Phys Ther. 1995;75:470-485;
18. Delitto A. Research in low back pain: time to stop seeking the elusive “magic bullet”. Phys Ther. 2005;85:206-208.
19. Dixon A, St J. Diagnosis of low back pain 1976. 2-3
20. Dofferhof ASM, Vink P. The stabilising function of the mm. iliocostales and the mm. multifidi during walking. J Anat 1985;140:329–36.
21. Dreyfuss P, Dryer S, Griffin J, Hoffman J, Walsh N. Positive sacroiliac screening tests in asymptomatic adults. Spine. 1994;19:1138-1143.
22. Dreyfuss P, Michaelsen M, Pauza K, McLarty J, Bogduk N. The value of medical history and physical examination in diagnosing sacroiliac joint pain. Spine. 1996;21:2594-2602.
23. Elam B, Stanhope D. Segmental instability of the lumbar spine and its managemant. The journal orthopedic and sports physical therapy 1982; 4: 3-5.
24. Flynn T, Fritz J, Whitman J, Wainner R, Magel J, Rendeiro D, Butler B, Garber M, Allison S. A clinical prediction rule for classifying patients with low back pain who demonstrate short-term improvement with spinal manipulation. Spine. 2002;27:2835-2843.
25. Fidler MW, Jowett RL, Troup DG. Myosin ATPase activity in multifidus muscle from cases of lumbar spinal derangement. J Bone Joint Surg [Br] 1975;57:220–7.
26. Frymoyer JW, Selby DK. Segmental instability. Rationale for treatment. Spine. 1985;10:280-286.
27. Godfrey CM, Morgan PP, Schatzker J. A randomized trial of manipulation for low-back pain in a medical setting. Spine. 1984;9:301-304.
28. Goldby LJ, Moore AP, Doust J, Trew ME. A randomized controlled trial investigating the efficiency of musculoskeletal physiotherapy on chronic low back disorder. Spine.2006;31:1083-1093
29. Haxby Abbott J, Brendan McCane, Peter Herbison, et al. Lumbar segmental instability: a criterion-related validity study of manual therapy assessment. BMC Musculoskeletal Disorders 2005
30. Hicks GE, Fritz JM, Delitto A, McGill SM. Preliminary development of a clinical prediction rule for determining which patients with low back pain will respond to a stabilization exercise program. Arch Phys Med Rehabil. 2005;86:1753-1762
31. Hides J, Richardson C, Jull G. Multifidus recovery is not automatic following resolution of acute first episode of low back pain. Spine. 1996; 21(23):2763-2769.
32. Hodges, P. W., Changes in motor planning of feedforward postural responses of the trunk muscles in low back pain. Exp Brain Res. 2001;141:261-266.
33. Hodges PW, Jull G. „Motor relearning strategies for rehabilitation of intervertebral control of the spine". 2003.
34. Hodges PW, Moseley GL, Gabrielsson A, Gandevia SC. Experimental muscle pain changes feedforward postural responses of the trunk muscles. Exp Brain Res. 2003;151:262-271.
35. Hodges PW, Richardson CA. Altered trunk muscle recruitment in people with low back pain with upper limb movement at different speeds. Arch Phys Med Rehabil (1999) 80:1005–1012. 36. Hodges PW, Richardson CA. Delayed postural contraction of transversus abdominis in low
back pain associated with movement of the lower limb. J Spinal Disord. 1998;11:46-56.
37. Hodges PW, Richardson CA. Inefficient muscular stabilization of the lumbar spine associated with low back pain. A motor control evaluation of transversus abdominis. Spine.1996;21:2640-2650.
38. Holmstrom E, Moritz U, Andersson M. Trunk muscle strength and back muscle endurance in construction workers with and without low back disorders. Scand J Rehabil Med. 1992;24:3-10.
39. Kalimo H, Rantanen J, Viljanen T, et al. Lumbar muscles: Structure and function. Ann Med 1989;21:353–9.
40. Kapandji I. A: Physiology of the Joints, New York: Churchill Livingstone. Vol 3. p 78. 1974. 41. Kent P, Keating J. Do primary-care clinicians think that nonspecific low back pain is one
condition? Spine. 2004;29:1022-1031.
42. Kim HJ, Chung S, Kim S, Shin H, Lee J, Song MY. Influences of trunk muscles on lumbar lordosis and sacral angle. Eur Spine J 2005.
43. Lee CE, Simmonds MJ, Etnyre BR, Morris GS, Jones SC. Ground reaction forces pattern of walking in individuals with and without low back pain. Cleveland: International Society for the Study f the Lumbar Spine; 2002.
44. McGill SM, Cholewicki J. Biomechanical basis for stability: an explanation to enhance clinical utility. J Orthop Sports Phys Ther. 2001;31:96-100.
45. McGill SM, Grenier S, Kavcic N, Cholewicki J. Coordination of muscle activity to assure stability of the lumbar spine. J Electromyogr Kinesiol. 2003;13:353-359.
46. McGill SM. Low back disorders: evidence based prevention and rehabilitation. United States of America: Sheridan books. 2002, 29-45,203-265.
47. McGill SM. Low back stability: From formal description to issues for performance and rehabilitation. Exerc Sport Sci Rev 2001;29:26–31
48. Magee DJ. Orthopedic Physical Assessment.Saunders Elsevier, 2005, pp 494-495.
49. Nachemson A. Lumbar spine instability. A critical update and symposium summary. Spine. 1985;10:290-291.
50. O‟Sullivan PB, Burnett A, Alexander N, Floyd, et al. Lumbar Repositioning Deficit in a Specific Low Back Pain Population. Spine 28:1074–1079
51. O‟Sullivan PB. Lumbar segmental „instability‟: clinical presentation and specific stabilizing exercise management. Man Ther. 2000;5:2-12.
52. O‟Sullivan PB, Phyty GD, Twomey LT, Allison GT. Evaluation of specific stabilizing exercise in the treatment of chronic low back pain with radiologic diagnosis of spondylolysis or spondylolisthesis. Spine. 1997;22:2959-2967.
53. Panjabi MM, Goel VK, Takata K. Physiologic strains in the lumbar spinal ligaments: an in vitro biomechanical study. Spine. 1982; 7:192-203.
54. Panjabi MM. The stabilizing system of the spine: Part 1. Function, dysfunction, adaptation, and enhancement. J Spinal Disord 1992;5:383–89; discussion, 397
55. Patton HD, Fuchs A, Hille B, et al. Textbook of physiology, vol 1. 21st ed. Philadelphia: WB Saunders, 1989.
56. Pavilionis S, Stropus R, Tamašauskas K ir kt. Ţmogaus anatomija. Vilnius, 1972. p. 94-95. 57. Polianskis R. Ūminis strėnų skausmas šeimos gydytojo praktikoje. Nugaros skausmai 1999;2
(6):102-112.
58. Powers CM, Kulig K, Harrison J, Bergman G. Segmental mobility of the lumbar spine during a posterior to anterior mobilization: assessment using dynamic MRI. Clin Biomech. 2003;18:80-83.
59. Richardson CA, Hodges P, Hides J. Therapeutic exercise for liumbopelvic stabilization.Churchill Livingstone: Harcourt Publishers. 2005. p. 12.
60. Richardson CA, Jull GA. Muscle control-pain control. What exercises would you prescribe? Man Ther. 1995;1:2-10.
61. Richardson CA, Jull GA, Hodges P, at el. Therapeutic Exercise for Spinal Segmental Stabilization in Low Back Pain. Churchill Livingstone. 1998, pp 4-50
62. Sahrmann SA. Movement impairment syndromes of the lumbar spine, in: Diagnosis and treatment of movement impairment syndromes. St. Louis, Mosby, 2002, pp 51–119
63. Samėnienė J, Morkevičius T, ir kt. Nugaros skausmo įtaka pacientų funkcinei būklei ir gyvenimo kokybei bei jo vertinimas reabilitacijoje. Skausmo medicina 2005;2 (11):4-6.
64. Schiphorst Preuper H.R, Renaman M.F, Boonstra A.M et al. Relationship between psychological factors and performance-based and self-reported disability in chronic low back pain. Spine. 2008;17:1448-1456.
65. Shaughnessy M, Caulfield B. A pilot study to investigate the effect of lumbar stabilisation exercise training on functional ability and quality of life in patients with chronic low back pain. Int J Rehabil Res. 2004;27:297-301.
66. Stuge B, Veierod MB, Laerum E, Vollestad N. The efficacy of a treatment program focusing on specific stabilizing exercises for pelvic girdle pain after pregnancy: a two-year follow-up of a randomized clinical trial. Spine. 2004;29: E197-203.
67. Sung PS. Multifidi muscles median frequency before and after spinal stabilization exercises. Archives of Physical Medicine and Rehabilitation. 2003, September, 84(9), 131-138.
68. Tamošauskas R. Lėtinio juosmens skausmo gydymas: minimali invazinių gydymo metodų apţvalga ir palyginimas. Vilnius, 2002. p. 34 – 38.
69. Vitaraitė A, Šiupšinskas L, Zaveckas V, ir kt. Kineziologija. Kaunas, 2008. p.45-49.
70. Wreje U, Nordgren B, Aberg H. Treatment of pelvic joint dysfunction in primary care-a controlled study. Scand J Prim Health Care.1992;10:310-315
71. Wilke HJ, Wolf S, Claes LE, Arand M, Wiesend A. Stability increase of the lumbar spine with different muscle groups. A biomechanical in vitro study. Spine 1995;20(2):192–8.
PRIEDAS NR. 1
Objektyvūs duomenys
Skausmo trukmė ________ savaitės / mėn. / metai (pabraukti)
Skausmas ramybėje judant
Juosmens aktyvios judesių amplitudės tyrimas:
Aktyvi JA stovint, ° L dalies Flex
Ext
Lat Flex dex Lat Flex sin
Liemens raumenų jėgos ištvermės tyrimas: Izometrinės jėgos
testas, sek. Be skausmo Skaudant Nutraukimo prieţastis
Nugaros r. ištvermė Nuovargis / skausmas
Pilvo r. ištvermė Nuovargis / skausmas
Funkcinis judėjimo pajėgumo tyrimas:
Nr. Testas Reikšmės
1. „360° apsivertimas“
(gulint) dešinėn ...sek. kairėn