Tyrimo duomenimis patinų gaištamumas buvo didesnis, nei patelių. Cooke BD (52) atliktas tyrimas parodė, kad triušių lytis ir kūno svoris neturi, arba turi mažai, įtakos gaištamumui dėl infekcinių ligų. Atliekant tyrimą, patinų triušių imtis buvo didesnė (n=21; 53 proc.) nei patelių (n= 19; 47 proc.) (1 pav.).
Vertinant triušių veislės įtaką gaištamumui, gauta, jog didžiausias gaištamumas pasireiškė Kalifornijos veislės triušiams (n=13; 33 proc.), mažiausias buvo Reksų ir liūtagalvių veislės (n= 2; 5 proc.) (2 pav.). Pasak autorių Rashwan A.A. ir kt. (57), teigimu grynaveislių triušių mirtingumo dažnis yra didesnis, nei mišrūnų. Naujosios Zelandijos baltųjų gaištamumas siekė (20 proc.). Remiantis mokslininkų Whitney JC, Blackmore DK ir kiti (53) teigimu, Kalifornijos veislės triušių gaištamumas siekė - 9,5%, Naujosios Zelandijos – 15,5%. Tyrimų rezultatai galėjo nesutapti dėl imties skirtumo bei skirtingų epidemiologinių faktorių.
Ištyrus amžiaus įtaką gaištamumui, gavome, jog didžiausias gaištamumas buvo triušių, kurių amžius yra nuo 1 mėnesio iki 1 metų (50 proc.) (3 pav.). Gauti tyrimo duomenys sutampa su autorių Harcourt, Maertens ir kt. (9,3), duomenimis. Anot jų, triušiai yra nujunkomi 4 - 5 savaičių amžiaus ir tuo metu mažėja motininių antikūnų titras kraujyje, todėl triušiai yra imlesni infekcijoms. Dėl to, jaunų triušių gaištamumas didesnis.
Vertinant triušių pasiskirstymą, pagal patologinę anatominę diagnoze, mūsų tyrimų duomenimis, gauta, kad didžiausias triušių gaištamumas buvo jiems sergant kokcidiozę (30 proc.), kiek mažiau gaišdavo sergant pasterelioze (20 proc.) ir daugiažidininės kepenų nekrozės (15 proc.) (4 pav.). Pasak Meartens ir kt. Kalifornijos veislės triušiai yra labiau jautrūs pastereliozei nei Kalifornijos ir Naujosios Zelandijos mišrūnai. Taip pat šie mišrūnai yra imlesni pastereliozei nei grynaveisliai Naujosios Zelandijos baltieji (9).
Remiantis mūsų tyrimu duomenimis, nustatyta, kad patelių sergamumas kokcidiozė (36,84 proc..) yra dažnesnis nei patinų (23,81 proc.). Mokslininkai Khider AT ir kt. (56) įrodė, jog didžiausias gaištamumas, triušiams sergant kokcidiozę, dominuoja tarp patelių (55) (5 pav.). Taip pat, remiantis mūsų tyrimo duomenimis, patinų sergamumas pasterelioze (23,81 proc.) yra didesnis nei patelių (15,79 proc.). Mažiausias triušių patinų gaištamumas buvo dėl nematodų lervų plonajame žarnyne (4,76 proc.), miksomatozės (4,76 proc.), sėklidžių navikų (4,76 proc.) (5 pav.).
Atlikus tyrimą gavome, jog didžiausias triušių gaištamumas nuo 1 mėnesio iki 1 metų amžiaus grupėje buvo dėl kokcidiozės (42, 11 proc.). Gauti tyrimų duomenys sutampa su autorių Licoisis D., Saunders RA ir kt., Percy H. Dean (8,54,40) teigimu, jog kokcidiozė dažniausiai serga jauni triušiai iki nujunkymo. Kiek mažesnis, toje pačioje amžiaus grupėje, triušių gaištamumas pasireiškė dėl pastereliozės (31,58 proc.). Mažiausias gaištamumas buvo dėl plaučių edemos ir hiperemijos (p
39 <0,05; 5,26 proc.). Pasak Meartens ir kt., Saunders RA ir kt. (9,54) autorių teigimu amžius yra svarbus faktorius šiai ligai. Triušiai iki nujunkymo, esant palankiam mikroklimatui, turi natūralų atsparumą pastereliozei. Didžiausias gaištamumas nuo 1 metų iki 5 metų amžiaus grupėje buvo dėl daugiažidininės kepenų nekrozės (23,08 proc.). Mažiausi gaištamumai šioje grupėje buvo miksomatozės, pastereliozės, danties šaknies absceso ir sėklidžių naviko atvejais (7,69 proc.). Nuo 5 metų iki 8 metų triušių amžiaus grupėje didžiausias sergamumas buvo dėl skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimo (p <0,05; 37,50 proc.), tai galėjo įtakoti šėrimo rėžimo nesilaikymas, bei netinkama mityba. Mažiausi šioje grupėje nuo 5 metų iki 8 metų gaištamumai buvo dėl daugiažidininės kepenų nekrozės, pastereliozės bei danties šaknies absceso (12,50 proc.) (6 pav.).
Vertinant triušių gaišenų patologinės anatominės diagnozės pasiskirstymą pagal veislę gauti rezultatai rodo, jog kokcidiozės atvejų daugiausia pasitaikydavo Burgundijos veislės triušiams (p <0.05. 60 proc.). Mažiausiai kokcidiozės atvejų pasireiškė Naujosios Zelandijos baltųjų tarpe (p 0.05. 12,50 proc.). Pasterelioze susirgimo daugiausia Hemelinų veislės triušiai (66,67 proc.) . Kiek mažiau pastereliozės atvejų pasireiškė Naujosios Zelandijos baltųjų tarpe (p <0,05; 37,50 proc.). Daugiažidininė kepenų nekrozė, kaip dažniausia gaišimo priežastis, buvo Reksų veislės triušiams (50 proc.).
Miksomatozę sirgo dažniausiai Angoros veislės triušiai (33,33 proc.) (9 pav.), remiantis autorių Harcourt – Brown T. R (4) teigimu, jog miksomatozės pasireiškimui veislė neturi įtakos.
Išanalizavus anketos „Triušių susirgimų analizė“ duomenis, nustatyta, kad dauguma triušių augintojų savo fermose augina nuo 10 iki 100 triušių patelių (10 pav.).
Dauguma respondentų nurodė, kad dažniausiai gaištamumai triušių fermose pasitaiko vasaros ir rudens laikotarpiais (11 pav.). Tai galima sieti su tuo, kad daugelis ligų plinta dėl šiltuoju metų laiku suaktyvėjusių vabzdžių.
Triušių augintojai, jautriausią ligoms amžių, nurodė „nujunkyti jaunikliai“ (12 pav.). Rezultatai sutapo su autorių Harcourt – Brown F. (3) teigimu, jog imliausi ligoms triušiai yra iki vienerių metų amžiaus.
Kaip labiausiai dominuojančius simptomus iki gaišimo triušių augintojai nurodė liesėjimą bei prastą apetitą, apatija (13 pav.).
Remiantis anketos duomenimis dažniausiai fermose naudojami koncentruotieji (n= 12; 22 proc.), sultingieji, žalieji pašarai bei mineraliniai priedai (n= 11; 20 proc.) (14 pav.). Harcourt – Brown F. (3) teigia, kad žolėje yra gerai subalansuoti vitaminai ir mineralinės medžiagos.
Triušiai fermose vakcinuojami nuo miksomatozės ir virusinės hemoraginės ligos (n= 13; 50 proc.) (20 pav.). Reguliarus ir taisyklingas vakcinacijos atlikimas gali tik palengvinti klinikinius ligų simptomus.
40 Siekdami apsaugoti triušius nuo helmintozių dauguma respondentų savo fermose atlieka reguliarią dehelmintizacija (n= 9; 60 proc.) (15 pav.).
Šeriant triušius, svarbus veiksnys yra tinkamas šėrimo ir higienos sąlygų laikymasis. Didžioji dalis fermų savininkų nurodė, kad jų auginami gyvūnai šeriami geros kokybės, visaverčiais pašarais. Pašarai duodami kiekiais, kurie suvartojami per trumpą laiką, triušiai šeriami vienu reguliariu laiku (n= 15; 19 proc.), gertuvėse ar girdyklose netrūksta švaraus vandens (n= 13; 16 proc.) (16 pav.).
Norėdami sumažinti infekcines ir neinfekcines ligas, triušių laikytojai savo fermose per metus atlieka 2 kartus profilaktinę narvų dezinfekciją (n= 8; 53 proc.), kiek mažiau triušių laikytojai nurodė, jog savo fermose atlieka dažniau nei 2 kartus per metus profilaktinę dezinfekciją (n= 7; 47 proc.) (21 pav.).
Kalbant apie užkrečiamąsias ligas triušių fermose, respondentai dažniausiai susiduria su kokcidiozę (53 proc.). Kiek rečiau susirgimų pasireiškė dėl pastereliozės (31 proc.), o miksomatozės atvejų pasireiškė (16 proc.).Virusinės hemoraginės ligos nepasitaikė dėl to, kad fermų savininkai tinkamai naudoja vakcinaciją nuo šios ligos (17 pav.). Dažniausiai pasitaikanti neužkrečiamoji liga triušių fermose, kurią nurodė respondentai, buvo pilvo išputimas (24 proc.) ir žarnų uždegimas (21 proc.). Kiek mažiau nurodė pėdučių uždegimą ir žaizdas (15 proc.), bei vidurių užkietėjimą (13 proc.) (19 pav.).
41
IŠVADOS
1. Atlikus triušių gaišenų patologinį anatominį tyrimą ir mėginių histopatologinį tyrimą, nustatyta, kad dažniausia triušių gaišimo priežastis buvo kokcidiozė (45 proc.). Vyresnio amžiaus
triušiams dažniausiai diagnozuotas skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimas (37,5 proc.).
Daugiažidininė kepenų nekrozė diagnozuota dažniausiai triušiams kurių amžius buvo nuo 1 iki 5 metų.
2. Mūsų tyrimo duomenimis, didesnis sergamumas nustatytas patinams nei patelėms. Daugiausiai nugaišo triušių, kurių amžius buvo iki 1 metų. Triušių svoris bei lytis neturėjo įtakos triušių gaištamumui.
3. Išanalizavus apklausos anketos duomenis, daugiausiai triušių netenkama nujunkymo metu, pavasarį. Prieš gaišimą dažniausiai pasireiškia šie klinikiniai simptomai: liesėjimas, prastas apetitas, apatija, viduriavimas. Triušių augintojai dažniausiai pastebėdavo kokcidiozės, kiek rečiau – pastereliozė požymius. Vakcina nuo triušių hemoraginės ligos susirgimo apsaugojo, tačiau, vakcinacija nuo miksomatozės buvo mažiau efektyvi.
42
REKOMENDACIJOS
1. Norint sumažinti kokcidiozės užsikrėtimo riziką yra būtina triušių ūkiuose taikyti kontrolės priemones bei laikytis higienos reikalavimų. Narvų grindis daryti su tarpais (geriausia vielinės), kad nesikauptų drėgmė, visada laiku valyti narvus.
2. Skirti daugiau priežiūros triušiams iki 1 metų. Dažniau atlikti narvų profilaktinę dezinfekciją. Gerinti patinų laikymo sąlygas.
3. Atjunkytus jauniklius laikyti kiek įmanoma geresnėmis sąlygomis. Peržiūrėti vakcinacijos schemas. Vykdyti reguliarią triušių sveikatos būklės stebėseną. Kiek įmanoma greičiau identifikuoti ligas ir parinkti tinkamą ligų gydymą.
43
PADĖKOS
Nuoširdžiai dėkoju baigiamojo darbo vadovui doc. dr. Aliui Pockevičiui už pagalbą bei suteiktas žinias rašant baigiamąjį darbą, taip pat doc. dr. Artūrui Stimbiriui už paramą ir pagalbą atliekant baigiamąjį darbą.
44
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Flecknell P., Meredith A. BSAVA Manual of Rabbit Medicine and Surgery, 2nd ed. United Kingdom. 2006. P. 103 – 165.
2. Triušininkystė – perspektyvus verslas. [Elektroninis išteklius] [žiūrėta 2016 m. rugsėjo 20]. Prieiga per internetą: https://zum.lrv.lt/lt/naujienos/triusininkyste-perspektyvus-verslas. 3. Harcourt – Brown F. Textbook of Rabbit Medicine. Elsevier Science Limited. 2002. P.
436-439.
4. Harcourt – Brown T. R. Management of Acute Gastric Dilation in Rabbits. Journal of Exotic Pet Medicine. 2007; 16 (3) P. 168 – 174.
5. Harkness J., Wagner E. Joseph. The Biology and Medicine of Rabbits and Rodents, 4th ed. Philadelphia. 1995. P. 372-373.
6. Maertens L. Rabbit Clinical Pathology. Journal of Exotic Pet Medicine. 2007; 16 (3) P. 135 – 145.
7. Juśkiewicz J.; Zduńczyk J. Z. Effects of cellulose, carboxymethylcellulose and inulin fed to rats as single supplements or in combination on their caecal parameters. 2007; 139 (3) P. 513-519.
8. Licois D. Domestic Rabbit enteropathies. 8th. World Rabbit Congress. 2004. 7(10) P. 386 – 389.
9. Maertens L., Coudert P. Recent Advances in Rabbit Sciences. 2006. P. 131 – 198.
10. Marounek M., Vovk S., Skramova V. Distribution of activity of hydrolitic enzymes in the digestive tract of rabbits. British Journal of Nutrition. 1995; 73(3) P. 463 – 469.
11. Stamatova-Yovcheva K., Dimitrov R., Kostov D., Yovchev D. ANATOMICAL MACROMORPHOLOGICAL FEATURES OF THE LIVER IN DOMESTIC RABBIT (ORYCTOLAGUS CUNICULUS). Trakia Journal of Sciences. 2012; 10 (2) P. 85-90. 12. Merino Carabaño J.M. Effect of type of fibre on ileal and faecal digestibilities. Journal of
Applied Rabbit Research. 2008; 15 (3) P. 931-937.
13. Flynn‘s Parasites of Laboratory Animals. Blackwell Publishing. Ames, Iowa. 2007. P. 451‒ 500.
14. Calvete C., Estrada R., Lucientes J., Osacar J. J., Lucientes J. Epidemiology of viral hemorrhagic disease and myxomatosis in a free-living population of wild rabbits. 2002; 150 (2) P. 776– 782.
15. Rabbit haemorrhagic disease (RHD) and rabbit haemorrhagic disease virus (RHDV): a review. Veterinary Research. 2012; 12 (2) P. 35-37.
45 16. Wang F. L., Yang Li C., Xue W., He K. Establishent and application of reverse transcriptasepolymerase chain reaction for detection of rabbit hemorrhagic disease virus. 9th World Rabbit Congress. Verona, Italy. 2008.
17. Dean Percy H., Barthold Stephen W. Pathology of Laboratory Rodents and Rabbits, 3th ed. United Kingdom 2007. P. 253 – 307.
18. Pakandl M. Coccidia of rabbit: a review. Folia Parasitologica. 2009; 56 (3) P. 153–166. 19. Perez de Rozas A. M., Gonzalez J., Aloy N., Badiola L. Standardization of nested-PCR for
the detection of Pasteurellamultocida, Staphylococcus aureus, myxomatosis virus and rabbit haemorrhagic disease virus. 9th World Rabbit Congress. Verona, Italy. 2008.
20. Camus-Bouclainville C., Gretillat M., Py R., Gelfi J., Guérin J. L., Bertagnoli S. Genome sequence of SG33 strain and recombination between wild-type and vaccine myxoma viruses. Emerg Infect Dis. 2011; 17 (4) P. 633–638.
21. Quesenberry K. E., Carpenter J. W. Ferrerts. Rabbits and Rodents. Clinical Medicine and Surgery. 3th ed. New York. 2012. P. 433–456.
22. Baker D.G. Flynn's Parasites of Laboratory Animals. 2nd ed. 2007. P. 451- 450.
23. Baker D. G., Spiesschaert B., McFadden G., Hermans K., Nauwynck H., Van de Walle G. R. The current status and future directions of myxoma virus, a master in immune evasion. Veterinary research. 2011; 42 (1) P. 76-77.
24. Abuseir S., Epe C., Schnieder T., Klein G. Visual diagnosis of Taenia saginata cysticercosis during meat inspection: is it unequivocal? Parasitol. Res. 2006; 99(4) P. 405–409.
25. Stanford M. M. Myxoma virus in the European rabbit: interactions between the virus and its susceptible host. 2007; 38(3) P. 299‒318.
26. Rodrigez S., Wilkins P., Dorny P. Immunological and molecular diagnosis of cysticercosis. Pathog.Glob. Health. 2012; 106 (4) P. 286–298.
27. Dorny P., Brandt J., & Geerts S. Detection and diagnosis. In: WHO/FAO/OIE Guidelines for the Surveillance. Prevention and Control of Taeniosis/Cysticercosis. Paris. 2012. P. 45–55. 28. Stanford M., Werden S., McFadden G. Myxoma virus in the European rabbit: interactions
between the virus and its susceptible host. 2007; 38 (2) P. 299 – 318.
29. Suckow A. M., Stevens A. K., Wilson P. R. The laboratory rabbit, guinea pig, hamster, and other rodents. Elsevier Inc. London. 2012. P. 157‒165, 303‒420.
30. Sharp R.C., Rozanski A. E. Diagnosis and Treatment of Dental Disease in Pet Rodents. Journal of Exotic Pet Medicine. 2008; 17 (2) P. 114–123.
46 32. O‘Malley B. Dental problems in rabbits – what to do before, during and after dentistry. Proc.eedings of the 33rd World Small Animal Veterinary Congress. Dublin, Ireland. 2008. P. 685 – 686.
33. Michelland R. J., Combes S., Monteils V., Cauquil L., Gidenne T., Fortun-Lamothe L. Molecular analysis of the bacterial community in digestive tract of rabbit. Anaerobe. 2010; 16 (2) P. 61 – 65.
34. Cesari V., Grilli G., Ferrazzi V., Toschi I. Influence of age at weaning and nutritive value of weaning diet on growth performance and caecal traits in rabbits. World Rabbit Science. 2009; 17 (4) P. 195 – 205.
35. McWilliams D.A. Nutritional pathology in rabbits: current and future perspectives. Prepared and Presented for the Ontario Commercial Rabbit Growers Association (OCRGA) Congress. 2001.
36. Lord B. Gastrointestinal disease in rabbits 2. In Practice. 2012; 34 (3) P. 156 – 162.
37. Abecia L., Fondevila M., Balcells J., McEwan N. R. The effect of lactating rabbit does on the development of the caecal microbial community in the pups they nurture. Journal Applied Microbiology. 2007; 103 (3) P. 557 – 564.
38. Osho A.O., Oso I.E., Akpan T.A., Ayanniyi A.O., Fafiolu A.V., Jegede O.A., Isah R.A. Effect of Varying NDF, ADF and Digestible Energy Levels on Growth Performance,
nutrient digestibility, caecal fermentation, caecal and Faecal Microflora of Growing Rabbits. Global Journals. 2013; 13(1) P. 5 – 13.
39. Chamorro S., Gomez-Conde M. S., Perez de Rozas A. M., Badiola I., Carabano R., De Blas J. C. Effect on digestion and performance of dietary protein content and of increased substitution of lucerne hay with soya-bean protein concentrate in starter diets for young rabbits. Animal. 2007; 1 (5) P. 651 – 659.
40. Percy H. Dean., Barthold Stephen W. Pathology of Laboratory Rodents and Rabbits, 3th ed. United Kingdom 2007. P. 253 – 307
41. Ūkininko patarėjas. Viskas apie triušius. Kaunas. 2012. P. 10-12.
42. Mezes M. Mycotoxins and Other Contamints in Rabbit Feeds. 9th World Rabbit Congress. 2008. P. 491 – 506.
43. Gidenne T., Feugier A. Feed restriction strategy in the growing rabbit. 1. Impact on digestion, rate of passage and microbial activity. Animal. 2009; 3 (4) P. 501 – 508.
44. Liver disease in rabbits. [Elektroninis išteklius] [žiūrėta 2016 m. rugsėjo 29]. Prieiga per internetą: http://www.academia.edu/18199420/Liver_disease_in_rabbits.
47 45. Jaglic Z., Jaklova E., Leva L., Kummer V., Kucerova Z., Faldyna M., Maskova J.,
Nedbalcova K., Alexa P. Experimental study of pathogenicity of Pasteurella multocida serogroup F in rabbits. 2008; 126 (2) P. 168 – 177.
46. Weinberg R.A. Effect of mannan oligosaccharides on the performance, intestinal morphology and cecal fermentation of fattening rabbits. Animal Feed Science and Technology. 2006; 7(2) P. 126–120.
47. Stimbirys A. Triušių pastereliozė. Vetinfo. 2012; 3. P. 17-19.
48. Viana D., Selva L., Callanan J.J., Guerrero I., Ferrian S., Corpa J.M. Strains of Staphylococcus aureus and pathology associated with suppurative mastitis in rabbits. The Veterinary Journal. 2010; 190 (2) P. 403 – 407.
49. Connolly D. J., Magalhaes R. S. Rabbit staphylococcosis: difficult solutions for serious problems.Veterinary Microbiology. January 2003; 91(1) P. 57–64.
50. D. Gunn - Moore. The influence of acute and chronic hypercalcemia on the parathyroid hormone response to hypocalcemia in rabbits. 2002; 146 (4) P. 411–418.
51. Calcium Problems in Rabbits. [Elektroninis išteklius] [žiūrėta 2016 m. rugsėjo 23]. Prieiga per internetą: http://www.rabbitwelfare.co.uk/resources/content/info-sheets/calcium.htm. 52. Cooke BD. Australia's War against Rabbits– The Story of Rabbit Haemorrhagic Disease.
Australia. 2014. P. 17 – 19.
53. Whitney J., Blackmore K., Townsend H, Parkin R., Hugh-Jones M., Crossman P. Rabbit mortality survey. Laboratory Animals. 1976. P. 203–207.
54. Saunders RA, Davies R. Notes on rabbit internal medicine. UK. Blackwell Pub. 2005. P. 380 - 386; 403-408.
55. Mačiulskis P., Anulienė A., Pockevičius A., Juodžiukynienė N. Makroskopiniai ir mikroskopiniai organų ir audinių tyrimai. Naujasis lankas. Kaunas. 2007. P. 7-146.
56. Khider A., Rubaie A., Khalil F. Prevalence of coccidiosis in local breed rabbits (Oryctolagus cuniculus) in Baghdad province. AL-Qadisiya Journal of Vet. Med. 2014; 14 (1) P. 15–21 57. Ram I. Mortality In Young Rabbits: A Review. World Rabbit Science. 2010; 8 (3) P. 111 –
120.
48
PRIEDAI
1 PRIEDAS
Anketa “Triušių susirgimų analizė”
1. Kiek triušių fermoje laikoma triušių patelių? □ iki 10
□ 10– 100 □ 100 – 300 □ 300 ir daugiau
2. Kokiu metų laiku dažniausiai serga triušiai? □ Pavasarį
□ Vasarą □ Rudenį □ Žiemą
3. Kokio amžiaus dažniausiai serga triušiai? □ Jaunikliai iki atjunkymo
□ Nujunkyti jaunikliai □ Suaugę
4.Kokie simptomai dažniausiai pastebimi iki gaišimo? (galimi keli atsakymo variantai) □ Viduriavimas
□ Liesėjimas □ Apatija
□ Prastas apetitas □ Karščiavimas
□ Pažeidimai burnos ertmėje
□ Kita...
5. Kokie pašarai naudojami jūsų ūkyje? (galimi keli atsakymo variantai) □ Koncentruotieji pašarai
□ Sultingieji □ Stambieji
49 □ Žalieji pašarai
□ Mineraliniai priedai (valgomoji druska, kreida, mineraliniai mišiniai) □ Gyvulinės kilmės pašarai (pienas, žuvų miltų, žuvų taukų)
□ Kita...
6. Ar atliekama reguliari vakcinacija nuo: □ Miksomatozės
□ Virusinės hemoraginės ligos (maro)
□ Kita...
7. Ar atliekama reguliari dehelmintizacija? □ Taip
□ Ne
8. Šeriant triušius yra laikomasi šių šėrimo režimų ir higienos salygų (galimi keli atsakymo variantai)
□ Šeriami geros kokybės, visaverčiais pašarais
□ Pašaras duodama kiekiais, kurie suvartojami per trumpą laiką (išskyrus šieną) □ Pašarai keičiami ne iš karto, o palaipsniui pereinama prie kitos pašaro rūšies □ Triušiai šeriami vienu reguliariu laiku
□ Į pašarų davinį dedama vitaminų ir mineralinių medžiagų □ Gertuvėse ar girdyklose netrūksta švaraus vandens
□ Prieš šėrimą triušiams neduodama drėgnos arba pakaitusios žolės
9. Kiek kartų per metus atliekama triušių narvų profilaktinė dezinfekcija? □ 1 kartą per metus
□ 2 kartus per metus
□ dažniau nei 2 kartus per metus □ Neatliekama
10. Kokios dažniausiai užkrečiamosios triušių ligos aptinkamos ūkyje? (galimi keli atsakymo variantai)
□ Miksomatozė
□ Triušių virusinė hemoraginė liga (maras) □ Pastereliozė
50 □ Kokcidiozė
□ Cisticerkozė □ Stafilokokozė
□ Kita...
11. Kokios dažniausiai neužkrečiamosios triušių ligos aptinkamos ūkyje? (galimi keli atsakymo variantai) □ Vidurių užkietėjimas □ Patelių hopokalcemija □ Skrandžio uždegimas □ Žarnų uždegimas □ Pilvo išputimas □ Apsinuodijimas
□ Pėdučių uždegimas, žaizdos (pododermatitas) □ Pieno liaukos uždegimas (mastitas)
□ Abscesai
□ Dantų augimo sutrikimai