LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas
Edgaras Jakobčiukas
Triušių virškinimo sistemos patologijos
Pathology of rabbit’s digestive system
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Alius Pockevičius
2
DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS
KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas “Triušių virškinimo sistemos patologijos”.
1. Yra atliktas mano paties;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros / klinikos vedėjo (- jos) vardas,pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
(vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
3 TURINYS
SANTRAUKA ... 4
ĮVADAS ... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1. Triušių virškinimo sistemos ypatumai ... 8
1.2. Virškinamojo sistemos ligos ... 9
1.2.1. Virusinė hemoraginė liga... 10
1.2.2. Salmoneliozė ... 11
1.2.3. Kokcidiozė ... 12
1.2.4. Cisticerkozė ... 13
1.2.5. Dantų augimo sutrikimai ... 13
1.2.6. Skrandžio patologijos ... 14 1.2.7. Enteritas ... 15 1.2.8. Vidurių užkietėjimas ... 16 1.2.9. Apsinuodijimas ... 17 1.2.10. Kepenų lipidozė ... 18 1.3. Kitos ligos ... 18
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 22
2.1. Tyrimo vieta ir objektai ... 22
2.2. Patologinis anatominis tyrimas ... 22
2.3. Histopatologinis tyrimas ... 22
2.4. Apklausos anketos ... 23
2.5. Statistinė duomenų analizė ... 24
3. TYRIMO REZULTATAI ... 25
3.1. Patomorfologinio tyrimo rezultatai ... 25
3.1.1. Tirtų triušių pasiskirstymas ... 25
3.2. Apklausos anketos tyrimo rezultatai ... 32
4
SANTRAUKA
Triušių virškinimo sistemos patologijos Edgaras Jakobčiukas
Magistro baigiamasis darbas
Tyrimai: tyrimai atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Veterinarijos akademijos Veterinarinės patobiologijos katedros Patologijos centre. Darbo apimtis 5 puslapių, pateiktos 2 lentelės, 22 paveikslai ir 1 priedas, panaudoti 58 literatūros šaltiniai.
Tyrimų tikslas: atlikti triušių virškinimo sistemos ligų patomorfologinę ir anketinę analizę. Tyrimų uždaviniai:
1. Atlikti triušių gaišenų patologinį anatominį ir mėginių histopatologinį tyrimą bei nustatyti triušių gaišimo priežastis;
2. Įvertinti veiksnius turinčius įtakos triušių sergamumui virškinimo ligomis;
3. Atlikti anketinę triušių augintojų apklausą dėl virškinimo ligų pasireiškimo ir ją išanalizuoti. Tyrimų metodika: tyrimo metu buvo atliktas patologinis anatominis ir histopatologinis tyrimai. Buvo ištirta 40 triušių gaišenų (19 patelių ir 21 patinas). Sudaryta apklausos anketa, kurią sudarė 11 klausimų. Anketoje buvo pateikiami duomenys apie lytį, amžių, kada triušiai dažniausiai serga. Buvo vertinta sezono priklausomybė ligų pasireiškimui. Fiksuoti dažniausiai pasireiškiantys klinikiniai simptomai. Analizuota, kokie pašarai naudojami. Gautų duomenų statistinė analizė atlikta naudojant
Microsoft Office Excel (2013) programą
Rezultatai ir išvados:
1. Atlikus triušių gaišenų patologinį anatominį tyrimą ir mėginių histopatologinį tyrimą, nustatyta, kad dažniausia triušių gaišimo priežastis buvo kokcidiozė (45 proc.). Vyresnio amžiaus triušiams dažniausiai diagnozuotas skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimas (37,50 proc.). Daugiažidininė kepenų nekrozė dažniausiai diagnozuota triušiams, kurių amžius buvo nuo 1 iki 5 metų.
2. Mūsų tyrimo duomenimis, didesnis sergamumas nustatytas patelėms nei patinams. Daugiausiai nugaišo triušių, kurių amžius buvo iki 1 metų. Triušių svoris bei lytis neturėjo įtakos triušių gaištamumui.
3. Išanalizavus apklausos anketos duomenis, daugiausiai triušių netenkama nujunkymo metu, pavasarį. Prieš gaišimą dažniausiai pasireiškia šie klinikiniai simptomai: liesėjimas, prastas apetitas, apatija, viduriavimas. Triušių augintojai dažniausiai pastebėdavo kokcidiozės, kiek rečiau – pastereliozės požymius. Vakcina nuo triušių hemoraginės ligos susirgimo apsaugojo, tačiau, vakcinacija nuo miksomatozės buvo mažiau efektyvi.
5
SUMMARY
Pathology of rabbit’s digestive system Edgaras Jakobčiukas
Master’s thesis
Research: was carried at the Lithuanian University of Health Sciences, the Academy of Veterinary, department of Veterinary Pathobiology Pathology Center. Thesis consists of 50 pages. It contains 2 tables, 22 images, 58 references were used.
The research objective: perform of rabbit digestive system diseases pathomorphological and questionnaire analysis.
Research tasks:
1. Perform rabbit pathological - anatomical and histopathological analysis, evaluate factors that influence rabbits morbidity.
2. Evaluate factors that influence rabbits incidence of gastrointestinal diseases.
3. Create a form for farmers about rabbits gastrointestinal diseases and analyse the data.
Research methodology: During research were carried out pathomorphological and histopathological researches. It was examined 40 carcasses of rabbits (19 female and 21 male). There was a survey questionnaire, which consisted of 11 questions. In the form was presented data about rabbits sex, age and when rabbits are most ill. It has been rated by the season dependent for diseases manifestation. Evaluated the most common clinical symptoms. Analyzed what feed is used. Received data, statistical analysis was performed using Microsoft Excel (2013) program.
Results and conclusions:
1. During post-mortem examination it was found that most common reason of rabbit’s death was coccidiosis (45 %). The most frequently occurring disease in older rabbit’ was the stomach and small intestine inflammation (37.50 %). Usually liver necrosis was diagnosed for 1-5 years old rabbits.
2. Increased mortality was fixed more in females than in males. The biggest risk of mortality was fixed for rabbit‘s from 1 month to 1 year old. Our study showed that rabbit’s breed and weight do not affect the mortality.
6
ĮVADAS
Triušis - graužikas, kuris priklauso kiškinių šeimai (1). Kaip ūkinės paskirties gyvūnai triušiai pradėti auginti dar Antikos laikais, todėl triušininkystė yra laikoma viena seniausių gyvulininkystės šakų. Dar VI a. pradžioje Konfucijus pirmasis aprašė naminių triušių auginimą, o XIX a. dekoratyviniai triušiai pradėti laikyti namuose (2).
Triušiai pagal veisles yra skirstomi į mėsinius, kailinius, pūkinius ir dekoratyvinius. Lietuvoje dažniausiai auginami mėsinės veislės triušiai, kasmet ši ūkininkavimo sritis populiarėja. Žemės ūkio ministerijos duomenimis 2016 m. Lietuvoje buvo registruota 2460 triušių augintojų, laikančių 73786 triušius. Lyginant su 2015 m. triušių gretos sumažėjo, tačiau objektyvių veiksnių, darančių įtaką triušių vienetų kitimui, nėra. Lietuvoje net 90 proc. visos triušienos rinkos sudaro smulkieji gamintojai. Priskaičiuojama apie 10 veislynų, auginančių 1000 ir daugiau triušių (3). Nors Lietuvoje triušių auginimas kol kas nėra labai populiarus, tačiau ekspertų vertinimu, ši sritis turi nemažai potencialo. Lietuvoje triušienos suvartojimas yra gerokai mažesnis nei kitose Europos Sąjungos valstybėse, todėl manoma, kad laikui bėgant jos paklausa kils (3). Atsižvelgiant į augančią rinką, darosi vis aktualiau analizuoti šių gyvūnų ligas, ieškoti tinkamiausių būdų, kaip būtų galima jų išvengti ir taip sumažinti ekonominius nuostolius (4).
Triušio organizmo sveikatingumas labai priklauso nuo tinkamo virškinimo trakto veiklos. Šio gyvūno virškinamasis traktas pasižymi itin sudėtinga struktūra, kuri prisitaikiusi suvirškinti didelius skaidulinio pašaro kiekius. Kasmet dėl triušių sergamumo virškinimo trakto ligomis ir padidėjusio triušių gaišimo yra patiriami itin dideli ekonominiai nuostoliai (4). Tobulėjant technologijoms triušių virškinimo trakto ligos, kurių etiologija anksčiau buvo nežinoma, dabar jau yra identifikuojamos, tačiau vis dar išlieka galimybė, kad tam tikrų ligų diagnostika galima tik atlikus patologinį anatominį tyrimą, todėl šis tyrimas yra itin svarbus norint gerinti triušių auginimo kokybę (2,4).
7 Darbo tikslas: atlikti triušių virškinimo sistemos ligų patomorfologinę ir anketinę analizę.
Darbo uždaviniai:
1. Atlikti triušių gaišenų patologinį anatominį ir mėginių histopatologinį tyrimą bei nustatyti triušių gaišimo priežastis;
2. Įvertinti veiksnius turinčius įtakos triušių sergamumui virškinimo ligomis;
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Triušių virškinimo sistemos ypatumai
Triušių virškinimo sistema panašiai funkcionuoja kaip ir kitų žolėdžių gyvūnų, tačiau pasižymi keliais anatominiais ypatumais. Geras anatominių ypatumų žinojimas padeda tinkamai suprasti šių gyvūnų virškinimo sistemą. Šios žinios padeda ne tik tinkamai diagnozuoti pasireiškusias ligas, bet ir taikyti reikalingas priemones, kad jų būtų išvengta (4).
Triušiai maitinasi daugiau nei 30 kartų per dieną kiekvienu kartu suėsdami po 2-8 g pašaro 4-6 minučių periodais (4). Jeigu triušis nustoja ėsti, greitai sutrinka jo skrandžio motorika ir peristaltika. Jei neėdimo priežastis nėra virškinamojo trakto liga, dėl sutrikusios peristaltikos vėliau tai turės įtakos ir virškinimo trakto ligų atsiradimui (5).
Triušio dantys yra pritaikyti skaidulinio pašaro smulkinimui (6). Normali triušio dantų formulė yra: kapliai 2/1, iltiniai 0/0, premoliarai 3/2, moliarai 3/3 - iš viso 28 dantys. Prieš krūminius ir krūminius dantis anatomiškai yra sunku atskirti, todėl jie tiesiog vadinami skruostų dantimis (angl.
cheek teeth). Kapliai ir skruostų dantys yra atviromis šaknimis ir jie pasižymi nuolatiniu augimu.
Augimas ganėtinai greitas, kapliai gali paaugti nuo 2 iki 2,4 mm per savaitę. Augimo greitį lemia dantų trynimosi intensyvumas, o jis gali būti veikiamas daugelio faktorių (7).
Triušis yra monogastrinis žolėdis gyvūnas. Jo skrandis sudaro apie 15 proc. viso virškinimo trakto tūrio (8). Skrandis turi silpnai išvystytus sienelių raumenis. Jis guli kairiau nuo baltosios linijos, o forma labai primena „J“ raidę (4). Kardialinis ir piliorinis sfinkteriai yra itin gerai išvystyti, todėl triušiams nebūdingas vėmimas. Skrandžio dugne esančios ląstelės gamina druskos rūgštį. Skrandžio sultys yra išskiriamos visą parą ir jos pasižymi itin stipriomis rūgštinėmis savybėmis. Suaugusio triušio skrandžio normalus rūgštingumas yra 1-2, o triušiukų iki nujunkymo pH 5-6,5 (5). Skrandžio turinį dažniausiai sudaro susimaišiusi pašaro, plaukų ir skysčio masė.
Triušių plonosios žarnos sudaro apie 12 proc. triušio virškinimo trakto tūrio. Dvylikapirštė žarna prasideda nežymiu padidėjimu, esančiu apytiksliai 1 cm atstumu nuo piliorinės skrandžio dalies (8). Dvylikapirštės žarnos kaudalinis įlinkis yra ilgas ir susuktas. Triušių tulžies latakas atsiveria proksimaliau dvylikapirštės žarnos. Dešinioji kasos skiltis guli dvylikapirštės žarnos kilpoje, o kairioji - tarp skrandžio ir gaubtinės žarnos. Tuščioji žarna sudaro ilgiausią plonųjų žarnų atkarpą. Distaliau klubinės žarnos pabaigos triušiai turi sferinį, storasienį žarnos padidėjimą (angl. sacculus
rotundus), kuris formuoja „T“ formos susijungimą tarp klubinės, aklosios ir gaubtinės žarnos (9). Jį
iškloja limfoidinis audinys. Ties žarnos padidėjimo (angl. sacculus rotundus) pradžia yra plonųjų žarnų susiaurėjimas, kurį suformuoja ten esantis vožtuvas (10).
9 skrandis (8). Jos sienelės yra plonos, o pati žarna anatomiškai formuoja 3 spirales. Bakterinė žarnos flora susideda iš dominuojančių anaerobų, gramteigiamų ir gramneigiamų bakterijų: E.coli ir
Cl.perfringens.Akląją žarną sudaro trys dalys: ampulė, žarnos kūnas ir akloji atauga (11). Ampulėje
nesuvirškintas maistas yra sumaišomas ir paskirstomas į mažas ir dideles dalis. Didelės pašaro dalys yra nustumiamos distaliau, suspaudžiamos ir pašalinamos kaip kietos išmatų granulės. Visa tai vyksta kietųjų išmatų formavimo fazės metu (9). Skysčiai ir mažos skaidulinės pašaro dalys yra stumiamos proksimaliau, kur jos yra skaidomos aklosios žarnos mikrofloros į maistingąsias medžiagas - lakiąsias riebalų rūgštis, amino rūgštis ir vitaminus. Susidariusios maistingosios medžiagos susimaišo su aklojoje žarnoje esančiais skysčiais ir yra stumiamos gaubtinės, o paskui ir tiesiosios žarnos link. Triušiai šias išmatas suvalgo iškart po jų išstūmimo pro išangę. Šis procesas sudaro minkštųjų išmatų fazę (10). Besimaitindami savo išmatomis triušiai gauna vitaminų (B grupės), azotinių medžiagų (aminorūgščių) ir mikroorganizmų, skatinančių pašarų virškinamumą (11). Minkštosios išmatos sudaro 30 proc. viso išskiriamo išmatų kiekio (8).
Akloji žarna baigiasi aklu „vamzdeliu“, kuris ir vadinamas akląją atauga (8). Akloji atauga sudaryta iš limfoidinio audinio ir išskiria šarmines medžiagas, kurios neutralizuoja rūgštines medžiagas ir kartu su vandeniu suformuoja specialų mišinį (11). Aklosios žarnos pH kinta: ryto laikotarpyje vyrauja šarminis pH, dienos pabaigoje – rūgštinis (9).
Triušių kepenis sudaro keturios skiltys: kairioji, dešinioji (atskirtos lateraline ir medialine dalimis), galinė ir kvadratinė. Kvadratinė skiltis yra mažiausiai išvystyta. Kepenys liečiasi su skrandžio dugnu ir uždengia kranialinę dvylikapirštės žarnos dalį (12).
Tulžies pūslė guli giliai pilvo ertmėje. Skirtingai nuo daugelio kitų žinduolių rūšių, triušiai dažniausiai su savo tulžimi išskiria didelį kiekį biliverdino, o ne bilirubino. Triušių kepenys gamina itin didelius kiekius tulžies rūgšties. Kasdien išskiriama apie 250 ml tulžies, o tai yra 7 kartus daugiau nei mažo šuns organizme. Tulžies ir kasos latakai atskiromis angomis atsiveria į dvylikapirštę žarną (12).
1.2. Virškinamojo sistemos ligos
10 1.2.1. Virusinė hemoraginė liga
Etiologija. Ši liga nėra apibūdinama kaip virškinamojo sistemos liga, tačiau ši virusinė infekcija sukelia daugelio organų pažeidimus, o kartu ir virškinimo sistemos patologijas (13). Šiuo virusu gali apsikrėsti naminiai ir laukiniai triušiai (lot. Oryctolagus cuniculus) (14). Virusinę hemoraginę ligą sukelia triušių hemoraginės ligos virusas, kuris priklauso Langovirus genčiai ir
Caliciviridae šeimai (15). Šiam virusui būdingi dviejų tipų antigenai – 1 tipo ir 2 tipo (13). Sergant
šia liga suaugusių triušių mirtingumas gali siekti nuo 70 iki 100 proc. (15). Jauni triušiai ūmia forma serga rečiau, dažniau būna užsikrėtę subklinikine ligos forma. Tiksliai nėra įrodyta, kodėl jaunesniems triušiams nebūdingas toks pats sergamumas kaip suaugusiems, tačiau tai siejama su specifiniais receptoriais, esančiais audiniuose, kurie būdingi tik jaunesnio amžiaus gyvūnams (16).
Virusą platina sergantys triušiai, todėl jie apkrečia šalia esančius sveikus triušius. Ligos inkubacinis periodas dažniausiai trunka 1-3 d, o mirtis ištinka po 12-36 valandų nuo karščiavimo pradžios (>40 °C) (17).
Diagnostika. Identifikuojant sukėlėją gali būti taikomi keli metodai: naudojamas elektroninis mikroskopas, atliekamos hemagliutinacijos, imunofermentinės analizės. Didžiausią ligos sukėlėjo koncentraciją galima aptikti blužnyje ir kepenyse, todėl mėginiai tyrimams imami būtent iš šių organų (16).
11 Profilaktika. Šiandien triušių hemoraginės ligos protrūkiai pasitaiko beveik visuose žemynuose. Ši liga laikoma endemiška daugelyje Europos, Azijos, Afrikos valstybių, taip pat Australijoje ir Naujoje Zelandijoje (15). Liga kontroliuojama atliekant vakcinaciją, po kurios imunitetas susiformuoja vidutiniškai per 7-10 dienų. Mokslinių tyrimų metu buvo įrodyta, kad vakcinos veiksmingumas trunka apie metus, tačiau dėl kintančių viruso padermių vakcina gali būti ir neveiksminga (16). Vakcinacijos schemos abiem antigenų tipams yra vienodos (15).
1.2.2. Salmoneliozė
Etiologija. Salmoneliozė yra bakterinė liga, kurią triušiams dažniausiai sukelia Salmonella
typhimurium, S. enteritidis bei S. pullorum (1). Triušiai šia liga gali užsikrėsti vieni nuo kitų, o taip
pat nuo užsikrėtusių žmonių. Salmoneliozė lengvai plinta per kontaminuotas išmatas, o vienas užsikrėtęs triušis gali greitai užkrėsti ir visą koloniją. Ši liga gali sukelti septicemiją ir greitą mirtį, tačiau didesnis mirtingumas yra būdingas jauniems triušiams (1-3 mėnesių) ir vaikingoms patelėms (5).
Užkratas dažniausiai patenka per burnos ertmę (3). Pirmi klinikiniai simptomai pasireiškia po 3-6 d. Triušiai pasidaro apatiški, pasišiaušia jų kailiukas, pasireiškia anoreksija, išsipučia pilvas, prasideda diarėja. Vėlesni simptomai – padažnėjęs kvėpavimas, kūno temperatūros pakilimas. Ligai būdingos dvi formos: ūmi ir lėtinė. Esant ūminei formai liga progresuoja labai greitai ir didelė dalis triušių nugaišta. Jeigu vyrauja lėtinė forma, vienintelis pasireiškiantis simptomas yra viduriavimas (6).
Patologija. Dažniausi pastebimi pažeidimai, randami skrodimo metu, yra kepenyse, blužnyje, žarnų pasaito limfiniuose mazguose, plaučiuose ir žarnyne (6). Žarnyne matomos hemoragijos ir opos. Kepenys ir blužnis dažniausiai padidėjusios, turi mažus nekrozės židinukus. Limfiniai mazgai gali būti edemiški, hemoragiški ir padidėję. Persirgę gyvūnai gali ilgą laiką likti infekcijos platintojais. Esant ūmiai salmoneliozei blužnis gali būti padidėjusi dešimteriopai (3).
Diagnostika. Ryškiausi požymiai yra viduriavimas ir abortai, todėl pagal klinikinius požymius diagnozę galima tik įtarti. Tiksliausiai diagnozuojama skrodimo metu arba atlikus bakteriologinį tyrimą (5).
12 1.2.3. Kokcidiozė
Etiologija. Kokcidiozė yra parazitinė naminių triušių liga (18). Ją sukelia pirmuonis Eimeria spp., kuris žaloja žarnyną ir kepenis, todėl yra išskiriamos dvi ligos formos: žarnų ir kepenų (3). Žarnyno kokcidiozės metu pagrindiniais patogenais yra įvardijami: E. magna, E. irresidua. Mažiau patogeniškomis yra laikomos šios rūšys: E. perforans, E. media, E. elongata, E. piriformis. Kepenų kokcidiozę sukelia E. stiedae. Gali pasitaikyti ir mišri infekcija, kurios metu kaip papildomas patogenas dažnai būna E. coli (5). Po apsikrėtimo praėjus 7-8 dienoms, išmatose galima rasti oocistų (19). Dažniausiai apsikrečiama per užkrėstus pašarus, pieną, kraiką, vandenį ir aplinkoje dirbančius žmones. Pagrindiniai pernėšėjai yra graužikai ir uodai. Didžiausias sergamumas fiksuojamas pavasarį ir vasarą (20).
Eimerijos intensyviai skverbiasi į epitelines ląsteles, mechaniškai jas suardo. Per pažeistą gleivinę iš virškinimo trakto į kraują patenka puvimo produktų, todėl prasideda intoksikacija (18,58). Dėl sunkių žarnų sienelės epitelinių ląstelių pažeidimų sutrinka virškinimas. Suirus epitelinėms ląstelėms, gaminasi baltymų substratas, kuriame susidaro palankios sąlygos puvimo mikroflorai vystytis. Čia pradeda gamintis įvairūs toksinai ir nespecifinės nuodingos medžiagos, todėl vystosi enteritas, sutrinka žarnų funkcija, vystosi dispepsija, smegenų anemija, atsiranda traukuliai ir triušiai nugaišta (3).
Patologija. Esant kepenų kokcidiozės formai didėja jų tūris. Stebimas kepenų formos pasikeitimas, aptinkami šviesiai gelsvos spalvos židiniai, kuriuos perpjovus randamas geltonos spalvos eksudatas (21,58). Taip pat stebimas tulžies pūslės ir tulžies latakų sienelių sustorėjimas ir išsipūtimas. Kepenys yra apimtos fibrozės. Kepenyse esančių židinėlių skaičius ir hepatomegalijos intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo infekcijos intensyvumo ir organizmo atsparumo (5).
Žarnų kokcidiozės atveju didžiausi pakitimai randami plonosiose žarnose ir aklosios žarnos kirmėlinėje ataugoje. Stebimas žarnų uždegimas, gleivinių pažeidimai, hemoragijos, hiperemija, randami balti mazgeliai su kokcidijų oocistomis. Hemoragijos dažniausiai būdingos esant E.
irresidua ir E. magna infekcijai (22).
Diagnostika. Kokcidiozė diagnozuojama tiriant išmatas flotacijos metodu. Naudojant mikroskopą yra ieškoma oocistų (kiaušinėlių). Diagnozė gali būti nustatoma pagal klinikinius požymius, biocheminį kraujo tyrimą (kepenų parametrų pakitimai) (21,58).
13 1.2.4. Cisticerkozė
Etiologija. Cisticerkozės sukėlėjas gali parazituoti ne tik triušių, bet ir lapių, šunų ir kačių žarnyne. Triušis yra tarpinis šeimininkas, kuris apsikrečia per mėsėdžių (lapių, šunų ar kačių) išmatomis užterštą žolę. Šią parazitinę ligą triušiams dažniausiai sukelia kaspinuočių kiaušinėliai (Cysticercus pisiformis) (24). Dažniausiai serga jauni triušiukai, kurie užsikrečia per vandenį ar pašarą, kuris buvo kontaminuotas sergančių šunų ar lapių išmatomis. Apie 28 - 65 proc. visų laukinių triušių, nepriklausomai nuo rūšies, vietos ir amžiaus, yra užsikrėtę T. pisiformis (25).
Parazitų kiaušinėliai į triušių organizmą patenka per burną. Iš žarnyne esančių kiaušinėlių išsirita lervos, kurios gali būti įvairaus dydžio ir gali migruoti į žarnų pasaitą, kepenis, raumenis ar poodį. Per 15-30 dienų iš lervos susiformuoja skysčio pripildyta cista, kurios susiformavusios dydis yra 2-3 cm (26).
Patologija. Skrodimo metu yra randamos pažeistos kepenys, pilvo ir krūtinės srityje - pūslelės, pastebimas minkštųjų audinių patinimas. Kepenyse gali būti matomi lervų migracijos pėdsakai (27). Įprastai triušio organizme yra randamos 1-2 cistos (vidutiniškai 6-7). Jos būna prisitvirtinusios prie kepenų, plaučių, žarnų paviršiaus (25). Taip pat itin retais atvejais pasitaiko, kad cistos yra randamos smegenyse (26).
Diagnostika. Nustatoma pagal klinikinius požymius, parazitologinius tyrimus, atlikus skrodimą (27).
Profilaktika. Itin svarbu vengti pašaro ir vandens kontaminacijos (vengti laukinių šunų ir lapių patekimo į vietas, kur laikomas pašaras ir vanduo). Turi būti atliekama reguliari inventoriaus ir aplinkos dezinfekcija ir triušių dehelmintizacija. Nors vakcinos nuo šios ligos šiuo metu nėra, tačiau kasmet atliekama vis daugiau tyrimų ir gaunama teigiamų rezultatų. Jeigu galutiniai rezultatai parodys ekonominę naudą, vakcinacija gali būti puiki profilaktikos priemonė ateities gydyme (29).
1.2.5. Dantų augimo sutrikimai
Etiologija. Triušių dantų ligos yra ganėtinai dažnos, tačiau dėl ilgos burnos ertmės ir siauro žandikaulio dantų apžiūra yra sudėtinga, dažnai pasitaiko ligų hipodiagnostika (3). Dažniausiai pasireiškianti patologija yra kandžių peraugimas (angl. buck teeth). Dėl netinkamo sąkandžio, traumų, itin minkšto pašaro viršutiniai ir apatiniai kandžiai nesiliečia, todėl nenusitrina ir perauga. Yra sunku diferencijuoti, ar dantys peraugo dėl netinkamo sąkandžio, ar dėl buvusių traumų (30).
14 Diagnostika. Geriausiai tinkančios priemonės diagnozuoti triušių dantų ligas yra burnos ertmės apžiūra, rentgeninis tyrimas, kompiuterinė tomografija ar echoskopinis tyrimas. Kandžių apžiūra yra ganėtinai nesudėtinga ir gali būti atlikta kiekvienos rutininės apžiūros metu (31). Daug sunkiau yra patikrinti ir įvertinti skruosto dantų būklę, ypač mažų veislių triušiams. Apžiūros metu gali būti naudojamas otoskopas ar kitas panašus instrumentas. Tačiau dažnai paprastos apžiūros metu patologijos nėra pastebimos. Norint tiksliau diagnozuoti rekomenduojama visas diagnostikos procedūras atlikti taikant bendrąją nejautrą (32).
Profilaktika. Esant kaplių peraugimui dėl anatominių anomalijų rekomenduojama toliau neveisti tokių triušių, nes liga yra paveldima. Perkant veislinius triušius būtina atkreipti dėmesį į dantų išsidėstymą ir sandarą. Dantys gali būti trumpinami juos nukerpant kas 15-21 dieną (31).
Jeigu nesutampa dantų ašys, ir triušis graužia narvo strypus, turi būti sprendžiama sutrikusio elgesio problema (analizuojami gyvūno gerovės reikalavimai, gerinamos laikymo sąlygos) (32).
1.2.6. Skrandžio patologijos
Etiologija. Dažniausiai pasitaikančios skrandžio patologijos yra gastritas, skrandžio opos, išsipūtimas ir skrandžio atonija.
Gastritas ir skrandžio opos gali formuotis dėl netinkamos kokybės pašarų ar prasto vandens bei infekcinių ligų (5).
Skrandžio išpūtimas siejamas su plonųjų žarnų obstrukcija, kuri gali atsirasti dėl paralyžinio žarnų nepraeinamumo ar mukoidinės enteropatijos, o skrandžio nejudrumą gali sukelti stresas, skausmas, plaukų sąvėlos (33).
Esant žarnų obstrukcijai, didelis kiekis dujų ir skysčio kaupiasi skrandyje, nes dėl triušiams būdingos skrandžio anatominės sandaros dujos negali išeiti. Prasideda skrandžio uždegimas. Sutrinka skysčių pusiausvyra, gali formuotis inkstų nepakankamumas (4). Patologija gali būti pagydoma pašalinant obstrukcijos priežastį, tačiau dažnai dėl skrandžio ar žarnų plyšimo triušis gali nugaišti jau po 8 valandų nuo pirmųjų požymių atsiradimo (34).
Esant skrandžio atonijai kaip ir skrandžio išpūtino metu kaupiasi dujos. Dėl sutrikusios skrandžio veiklos kaip antrinė patologija gali formuotis opos (5).
Patologija. Gastrito atveju gerklės gleivinė būna padengta lipniomis išskyromis. Skrandžio gleivinė hiperemiška, joje yra randamas tąsus gleivių sluoksnis, pasitaiko kraujosruvų. Dažnai aptinkamas dvylikapirštės žarnos uždegimas (33).
Išpūtimo metu randamos skrandžio opos, skrandžio perforacija, peritonitas. Skrandžio opos ypatingai dažnai pasitaiko triušiams, kuriems prieš mirtį buvo pasireiškusi ryški anoreksija.
15 Diagnostika. Dėl triušių nesugebėjimo vemti skrandžio patologijos triušiams diagnozuojamos daug sunkiau nei šunims ir katėms. Esant opaligei triušis pradeda griežti dantimis, graužti aplinkui esančius daiktus. Skrandžio išpūtimas gali būti diagnozuotas apčiuopos metu, kai jaučiamas jo padidėjimas ir sukietėjimas. Skrandžio išpūtimui ir nejudrumui nustatyti gali būti taikomas radiologinis tyrimas (33,34).
Profilaktika. Triušiams turi būti duodamas kokybiškas, daug skaidulų turintis pašaras. Kasdien turi būti duodama šieno, vandens kiekis neribojamas. Racione skaidulinių medžiagų kiekis neturėtų būti mažesnis kaip 18 proc., o angliavandenių ir riebalų kiekis turi būti sumažintas. Rekomenduojamas didesnis judrumas, nes padidėjus aktyvumui suaktyvėja virškinamojo trakto peristaltika. Kad triušiai neprisiėstų plaukų sąvėlų, būtina plaukus periodiškai šalinti iš narvų (36). 1.2.7. Enteritas
Etiologija. Triušiams gali pasireikšti kelių formų enteritas: naujagimių enteritas, atjunkymo enteritas, mukoidinis enteritas, kompleksinis enteritas, enteritas dėl antibiotikų, enteritas apsinuodijus ir kt. (37).
Enteritas gali atsirasti dėl daugelio priežasčių: pasikeitus racionui, esant bakterinei, virusinei ar grybinei infekcijoms, naudojant antibiotikus ar patyrus stresą. Triušiai, kuriems nustatomas viduriavimas, taip pat dažnai turi ir aukštesnį skrandžio pH (3-7). Būtent dėl šios priežasties patogeniniai mikroorganizmai nėra sunaikinami skrandyje ir taip patenka į žarnyną (37).
Dažnai enteritas pasitaiko jauname amžiuje. Viduriavimas, kuris pasireiškia per 1-14 dienų, yra vadinamas naujagimių enteritu. Dažniausiai jį sukelia E. coli. Viduriuojama geltonos spalvos, vandeningomis išmatomis. Mirtingumas gali siekti 100 proc. (38).
Nujunkymas yra vienas iš svarbiausių etapų triušių auginime. Po atjunkymo triušiai patiria dideli stresą, stipriai susilpnėja jų imunitetas, todėl padidėja rizika sirgti virškinimo trakto ligomis. Viduriavimas, kuris pasireiškia 4-8 savaičių triušiukams, vadinamas atjunkymo enteritu (36).
Žindymo metu triušių organizme vyksta daug fiziologinių pokyčių, skrandžio pH nėra toks rūgštus (pH 3-6,5). Pirmas 21 dieną po gimimo organizmo apsaugą formuoja antimikrobiniai riebalai, kuriuos gamina skrandžio gleivinėje esančios ląstelės, o po 21 dienos apsauginę funkciją pradeda atlikti žarnyne esančios bakterijos, tačiau šių bakterijų nestabilumas ir gali sukelti enteritą. Taip pat viduriavimą gali sukelti tokie patogenai kaip E.coli ar C. spiroformes. Šie patogenai gali sukelti net iki 20 proc. mirtingumą (35,36).
16 būtent tokio amžiaus triušių akloji žarna yra labiausiai jautri pažeidimams. Jauname amžiuje gaišimo procentas yra didelis. Vyresniems triušiams mukoidinis enteritas pasitaiko daug rečiau, dažniau sutinkamas paprastas enteritas. Išpūtimas dažniausiai pasireiškia tiems triušiams, kurie gauna daug skaidulinio pašaro, bet mažai baltymų ir riebalų. Daugiau nei 60 proc. atvejų kaip komplikacija formuojasi pneumonija (36,37).
Labiausiai paplitusi enterito rūšis yra kompleksinis enteritas (ang. enteritis complex). Šio enterito sukėlėjai nėra identifikuoti (35). Ryškiausiai sergamumas pasireiškia vyresnio amžiaus triušiams. Klinikiniai simptomai labai panašūs į jauniems triušiukams būdingą mukoidinį enteritą. Kompleksinį enteritą sukelia aklosios žarnos mikrofloros pakitimai, kurie vystosi dėl šių priežasčių: staigiai pakeistas racionas, stresas, antibiotikų naudojimas, prastos kokybės pašarai ar vanduo ir kt (36).
Patologija. Dažniausiai randami pomirtiniai pokyčiai naujagimių enterito metu yra pienas skrandyje, visas likęs virškinimo traktas yra užpildytas vandeningu turiniu (35)
Dėl prasidėjusio viduriavimo triušiai dehidratuoja, kailis pasidaro šiurkštus. Patologinio skrodimo metu aklojoje žarnoje randamos žaizdos. Stebimas hemoraginis aklosios žarnos uždegimas, ji užpildyta vandeningu, gleivingu ar kraujingu skysčiu (5).
Diagnostika. Diagnozė gali būti nustatoma iš klinikinių požymių: dažnas viduriavimas, anoreksija, nejudrumas, svorio netekimas, polidipsija, išmatos su gleivėmis (37).
Profilaktika. Žindymo laikotarpiu triušiams turi būti duodamas kokybiškas skaidulinis pašaras, koncentruoti pašarai turi būti įvedami mažomis porcijomis, kad nesutrikdytų žarnyne esančių mikroorganizmų balanso. Probiotikai gali būti naudojami juos įpilus į vandenį. Būtina mažinti stresą - intensyvios triušininkystės vietose triušiai turėtų būti laikomi tokio dydžio narvuose, kad galėtų laisvai judėti. Reikia vengti mikroorganizmų patekimo – triušidės ir inventorius nuolat valomi ir dezinfekuojami (4).
1.2.8. Vidurių užkietėjimas
Etiologija. Literatūroje yra aprašoma daug priežasčių, kurios gali sukelti vidurių užkietėjimą, tačiau dažniausiai pasitaikančios priežastys yra šios: prastos kokybės pašaras, staigus raciono pakeitimas, vandens trūkumas ir virškinamajame trakte susikaupusios plaukų sąvėlos (38).
Patologija. Žarnyne aptinkamas didelis sausų išmatų kiekis, gleivinė hiperemiška. Gali būti stebimi skrandžio gleivinės pokyčiai.
Diagnostika. Diagnozė dažnai nustatoma pagal klinikinius požymius. Triušio narve matomas nedidelis kiekis išmatų, pilvo sritis išsipūtusi (39).
17 privalu keisti labai lėtai, etapais. Triušiui svarbus judėjimas, kuris užtikriną geresnę virškinamojo trakto veiklą (6).
Norint išvengti plaukų kamuoliukų kaupimosi virškinamajame trakte rekomenduojamas daug ląstelienos turintis pašaras, kuris padeda pašalinti plaukus iš triušių organizmo (38).
1.2.9. Apsinuodijimas
Etiologija. Triušių apsinuodijimas gali būti dėl prastos kokybės pašarų, pesticidų, nuodingų augalų ir sunkiųjų metalų (švino, gyvsidabrio, sidabro, cinko, vario, arseno ar geležies) (40). Nuodai į organizmą gali patekti ne tik per burnos ertmę, bet ir per odą, gleivines ir su įkvepiamu oru. Augaliniai apsinuodijimai veterinarinėje medicinoje yra nustatomi ganėtinai retai. Metalais triušiai apsinuodija kramtydami metalinius strypus. Dažniausiai apsinuodijama švinu, kuris būna dažuose, kuriais dažomos triušių narvų konstrukcijos (41).
1 lentelė. Triušiams nuodingi augalai ir apsinuodijimo požymiai (41)
Nuodingieji augalai Apsinuodijimo požymiai
Baltasis ir juodasis čemeriai (Veratrum
album/nigrum).
Pradeda krėsti drebulys, sutrinka kvėpavimas, atsiranda viduriavimas. Paralyžiuojama kraujotakos sistema ir tada triušis nugaišta. Paprastoji rusmenė (Digitalis purpurea). Sutrinka virškinimo trakto veikla, prasideda
viduriavimas.
Didžioji ugniažolė (Chelidonium majus). Apsinuodijimas labai sunkus, prasideda stipri diarėja, triušiai greitai nugaišta.
Nuodingoji šunpetrė (Aethusa cynapium). Paralyžiuoja centrinę nervų sistemą.
Nuodingoji nuokana (Cicuta virosa). Skrandžio išpūtimas, viduriavimas. Nugaišta dėl centrinės nervų sistemos paralyžiaus.
Triušiams nuodingi ir daugelis gėlynų augalų: narcizai, aguonos, vilkdalgiai, vėdrynai, tujos, kadagiai, gebenės. Taip pat kambarinės gėlės: meileniai, kalijos, ciklamenai, oleandrai (41).
Diagnozė. Triušiams, kurie laikomi kaip augintiniai, diagnozė gali būti nustatoma atliekant rentgeninį tyrimą. Rentgenogramoje stebimos skrandyje išsidėsčiusios metalinių konstrukcijų dalelės. Taip pat atliekamas morfologinis kraujo tyrimas, fiksuojamas bazofilų padidėjimas. Triušiams, kurie laikomi kaip ūkinės paskirties gyvūnai, diagnozė nustatoma atlikus pomirtinį skrodimą (42).
18 Profilaktika. Būtina kruopščiai atrinkti pašarą išvengiant triušiams nuodingų augalų. Triušių narvai turi būti dažomi tik su saugiais dažais. Atsakingai rinktis dezinfekcines medžiagas, neviršyti leidžiamos dozės (41).
1.2.10. Kepenų lipidozė
Etiologija. Kepenų lipidozė kartais dar vadinama riebių kepenų liga. Šios ligos metu perteklinis riebalų kiekis kaupiasi kepenyse. Ši liga atsiranda dėl susiformavusio triušio anoreksijos, kurį gali sukelti daug veiksnių: skausmas, baimė ar nerimas, pasikeitusi mityba, dantų ar kitos sveikatos problemos. Ligos pradžia gali būti labai greita. Triušiui nustojus ėsti ir negaunat reikiamų energinių medžiagų, kad papildytų organizmo energetinį balansą kepenys organizmo riebalų sankaupas pradeda versti į gyvybės palaikymui naudojamą energiją. Šis organas prastai metabolizuoja riebalus, tad riebalai pradeda kauptis ląstelėse ir šios suriebėja (43).
Dažniau pasireiškia vyresnio amžiaus triušiams, taip pat patelėms nėštumo ir laktacijos metu, kuomet sutrinka jų ėdimo rėžimas (8).
Patologija. Kepenys yra pabrinkusios ir labai šviesios, kartais gali būti randama pilve kraujo (jei kepenys yra įplyšusios) (5).
Diagnostika. Nėra jokių ankstyvųjų įspėjamųjų ligos ženklų. Ši liga gali pasireikšti kaip pirminė liga arba antrinės ligos pasekmė. Nutukimas taip pat didiną riziką šios patologijos atsiradimui. Dažniausiai pasireiškia šie klinikiniai požymiai: anoreksija, kuri gali būti staigi arba atsiradusi palaipsniui, liesėjimas, sumažėjęs išmatų kiekis ir jų dydis, dehidratacija, depresija bei apatija. Tačiau tikslesnei diagnozei nustatyti yra būtini išsamesni tyrimai. Dažnai ši patologija nustatoma tik skrodimo metu (44).
Profilaktika. Ūkininkai gali užkirsti kelią kepenų lipidozei. Išlaikant triušius sveikos būklės, galima sumažinti riziką susirgti šia liga. Itin svarbu palaikyti reguliarų triušių svorį ir neleisti jiems nutukti. Turi būti vengiama streso, reguliariai tikrinami triušių dantys, duodamas tik skanus geros kokybės pašaras (44).
1.3. Kitos ligos
MiksomatozėEtiologija. Tai ūminė virusinė liga, kuria gali sirgti ir laukiniai, ir naminiai triušiai. Liga gali pasireikšti bet kokio amžiaus, lyties ir veislės triušiams. Triušių miksomatozę sukelia Myxoma
leporipoxvirus. Triušiai šiuo virusu gali apsikrėsti nuo sergančiųjų, per aplinką, nes šį virusą gali
19 uodai, blusos, utėlės ir erkės. Didžiausias sergamumas fiksuojamas vasarą. Apie 25 proc. sergančiųjų triušių nugaišta. Pasitaiko dviejų tipų ligos formos: mazginė ir edeminė (3,5).
Patologija. Esant edemos formai patinimai galvos, vokų, pagurklio, lytinių organų pakitimai, taip pat ir ties analine anga. Akys aplipusios pūlingomis išskyromis. Mazginės formos metu kepenyse, plaučiuose, smegenyse susiformuoja mazgeliai (6).
Diagnostika. Miksomatozė gali būti diagnozuojama pagal klinikinius požymius, atlikus biopsiją iš pažeistų vietų, išskyrus ligos sukėlėją. Tačiau dažniausiai dėl staigaus gaišimo diagnozė nustatoma pomirtinio skrodimo metu. Labai svarbu čia ligą skirti nuo stafilokokinės infekcijos, kurios metu taip pat susiformuoja patinimai ir mazgeliai (1).
Profilaktika. Geriausia profilaktikos priemone yra laikoma vakcinacija. Imunitetas susiformuoja per 5 dienas ir aktyvus gali išlikti iki vienerių metų. Kaitinamas virusas žūva 56 °C temperatūroje, todėl visi liga apsikrėtę triušiai turi būti sudeginti kartu su mėšlu, pakratais ir narvais. Geriausiai virusą veikia formalinas ir natrio šarmas, todėl visos laikymo patalpos ir visas inventorius turi būti dezinfekuojami šiais tirpalais. Karantinas turi būti ne trumpesnis kaip 15 dienų. Išgyvenę triušiai išsaugo aktyvų imunitetą, o jei apkrėsta patelė atvedė vadą, tai triušiukai turi imunitetą šiai ligai iki 5 savaičių (5).
Pastereliozė
Etiologija. Patologija, kuri dar vadinama hemoragine septicemija, infekciniu rinitu ar užkrečiamąja sloga. Šią ligą sukelia aplinkoje paplitęs mikroorganizmas – Pasteurella spp. Šį patogeną gali platinti naminiai ir laukiniai gyvūnai (pelės, žiurkės, katės ir k.t). Žindymo laikotarpiu triušiai šia liga neserga, tačiau po nujunkymo, nusilpus jų imunitetui, jie greitai gali užsikrėsti patogenu, nors didžiausias sergamumas yra fiksuojamas suaugusiems triušiams (45). Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių triušių ligų Lietuvoje. Anksčiau šis susirgimas šalies triušidėse buvo diagnozuojamas gana retai, tačiau Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, triušių augintojai galėjo be jokių apribojimų įsivežti triušius iš kitų ES valstybiųs, todėl šios ligos sergamumas itin įšaugo (46). Inkubacinis periodas trunka 1-3 dienas. Gaišimas gali siekti 60-80 proc. Liga į organizmą patenka per virškinamąjį traktą. Pasteurella spp. gali sukelti abscesus daugelyje organų. Daugiausia abscesų susidaro poodiniame audinyje. Jie atrodo kaip minkšti patinimai po oda. Dažniausiai serga itin blogomis sąlygomis laikomi, prastai prižiūrimi ir šeriami triušiai (47).
20 Diagnostika. Diagnozė gali būti nustatoma tik atlikus pomirtinį skrodimą ir ištyrus bakteriologinį mėginį. Norint išsiaiškinti, kurie grupėje esantys triušiai yra subklinikiniai ligos nešiotojai, visiems į šnerves yra įlašinama po 0,2 ml 0,1-0,2 proc. vandeninės briliantinės žalumos tirpalo. Pastereliozės nešiotojams iš šnervių pradeda tekėti pūlingas skystis, o sveikiems – ne (47).
Profilaktika. Rekomenduojama yra taikyti šias profilaktikos priemones (46): 1. Sergančius gyvūnus laikyti atskirai nuo likusios bandos;
2. Sergantiems gyvūnams karantinas turėtų būti taikomas mažiausiai 1 mėnesį; 3. Reguliariai dezinfekuoti patalpas.
Mastitas
Etiologija. Tai ūmus pieno liaukos uždegimas, kuris dažniausiai pasireiškia laktacijos metu, iškart po triušiukų atvedimo. Dėl laktacijos itin padidėja pieno liaukos, ji labiau liečiasi su aplinka, todėl padidėja bakterinės infekcijos rizika. Triušiams mastitą dažniausiai sukelia Pasteurella,
Klebsiella, Steptococcus, Staphylococcus, Pseudomonas rūšys (5).
Sukėlėjas per atvirą spenio kanalą patenka į pieno liauką, o iš pieno liaukos į kraujotaką. Speneliai ir pieno liauka patinsta, pasidaro skausmingi. Susiformavus uždegimui ir jo negydant po savaitės piene atsiranda pūlių. Jei liga užsitęsia yra pastebimi tiršti pūliniai (48).
Patologija. Pieno liaukos yra sutinusios, galima cianozė arba hiperemija. Gali būti matomos susiformavusios žaizdos, abscesai, viduje pūlingas skystis (3).
Diagnostika. Diagnozė yra nustatoma pagal klinikinius požymius, atliekamas pieno bakteriologinis tyrimas (6).
Profilaktika. Itin svarbu tinkamos higienos palaikymas narvuose, todėl svarbiausias profilaktikos priemones sudaro dezinfekcija, kuri užtikrintų ligos sukėlėjų sunaikinimą (49).
Pododermatitas
Etiologija. Pododermatitas dažniausiai pasireiškia triušiams, kurie yra laikomi ant tinklinių grindų, kurios padarytos iš metalo. Situaciją sunkina, kai grindys yra purvinos ir drėgnos, retai valomos. Taip pat ši patologija gali pasireikšti kaip stresinė reakcija į stafilokokinę infekciją (1).
Letenėlių padeliai parausta, patinsta, formuojasi pūliniai. Negydant ilgainiui pradeda formuotis negyjančios opos. Sutinsta kojos (5).
Patologija. Skirtingose galūnių vietose yra matomos nuospaudos, opos, gali būti susiformavę pūliniai (6).
Diagnostika. Diagnozė nustatoma įvertinus klinikinius požymius.
21 Kalcio apykaitos sutrikimai
Etiologija. Triušiai turi unikalią kalcio apykaitą. Jų kraujyje yra didžiausia kalcio koncentracija iš visų žinduolių. Dalis kalcio yra absorbuojama per žarnyno sieneles ir perteklinis kiekis yra išskiriamas su šlapimu kalcio karbonatų pavidalu. Dėl šlapime esančių kalcio karbonatų triušių šlapimas yra drumstos spalvos (50).
Hiperkalcemija formuojasi, jei triušiai ilgą laiką šeriami pašarais, kuriuose yra itin didelis kiekis kalcio. Dėl didelio kalcio išskyrimo su šlapimu gali formuotis inkstų akmenys arba minkštųjų audinių kalcifikacijos (51).
Hipokalcemija gali vystytis dėl nėštumo, laktacijos, nesubalansuoto raciono, kai gaunamas per mažas kalcio ir vitamino D kiekis, dėl nesubalansuoto kalcio ir fosforo santykio. Tuomettriušiams pasireiškia dantų ligos, kaulų lūžiai ir deformacijos, traukuliai (50).
Patologija. Esant hiperkalcemijai inkstuose, šlapimo pūslėje randami urolitai. Randamos minkštųjų audinių kalcifikacijos. Esant hipokalcemijai nustatomi kaulų pakitimai ir deformacijos, dantų patologijos (6).
Diagnostika. Diagnozė ūkinės paskirties triušiams gali būti nustatoma įvertinus klinikinius požymius. Dekoratyviniams triušiams taip pat atliekami kraujo biocheminis, šlapino, radiologinis tyrimai (52).
22
2.
TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1.
Tyrimo vieta ir objektaiTiriamajam darbui duomenys, apie triušių sergamumą, buvo renkami nuo 2014 metų rugsėjo 1d. iki 2016 rugsėjo 1d. Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Veterinarijos akademijos Veterinarinės patobiologijos katedros Patologijos centre. Atlikta 40 triušių gaišenų patologinis anatominis ir histopatologinis tyrimas. Visos tyrimui naudotos triušių gaišenos buvo gautos iš šiuos gyvūnus auginančių fermų esančių Lietuvoje.
2.2.
Patologinis anatominis tyrimasPatologinio anatominio tyrimo metu buvo ištirta 40 triušių gaišenų, tarp kurių buvo 19 patelių ir 21 patinas. Gaišenos buvo suskirstytos į tris amžiaus grupes:nuo 1 mėnesio iki 1 metų, nuo 1 iki 5 metų ir nuo 5 iki 8 metų. Tyrimo metu buvo vertinama burnos ertmė, skrandžio ir žarnų makroskopiniai struktūros pokyčiai, gleivinių spalva, išskyros. Taip pat vertinta lytis, veislė, amžius. Patologinio anatominio tyrimo metus atsižvelgus į makroskopinius žarnų pakitimus buvo paimti mėginiai histopatologiniam tyrimui (54).
2.3.
Histopatologinis tyrimasHistologiniam tyrimui naudoti Veterinarinės patobiologijos katedros Patologijos centre analizuotų 40 mėginių, kurie buvo paimti iš triušių gaišenų.
Paimta analizei patologinė medžiaga iškart po mėginio paėmimo buvo fiksuota formalino 10% neutraliame tirpale mažiausiai 3 dienas ir tirta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos patobiologijos katedros Patologijos centre.
Patologinė medžiaga buvo sudėta į biopsines kasetes, iš mėginių buvo pašalinta fiksuojamoji medžiaga juos plaunant 24 valandas tekančiu vandentiekio vandeniu.
Praėjus 24 valandoms po plovimo vandentiekio vandeniu, biopsinės kasetės su patologine medžiaga buvo sudėtos į audinių įmirkymo procesorių „Shandon Pathcentre, USA“. Pirmiausia mėginiai buvo laikomi 2 – 3 valandas 60o spirite. Tuomet 2 – 3 valandas laikyti 80o spirite ir dar tiek
pat laiko - 96o spirite. Procesoriuje audinių gabaliukai taip pat dehidratuoti izopropanolio alkoholiu po 1 – 3 val. Vėliau patologinė medžiaga skaidrinta chloroforme po 1 – 3 val. Atlikus vandens pašalinimą ir skaidrinimą patologinė medžiaga impregnuota parafinu A,B,C,D po 1 – 3 val. ir po 1 val.
23 Po standinimo mėginiai atvėsinti ant šaldomojo stalelio, kad būtų tinkamo tvirtumo ir būtų galima pjaustyti „Sakura Accu-Cut® SRM ™, Japonija“ pusiau automatiniu rotaciniu mikrotomu. Gauti 4 mikrometrų storio pjūviai, kurie buvo sudėti į 37 ºC temperatūros termostatinę vandens vonelę ir pjūvis buvo tiesinamas. Vandens vonelėje parafininiai pjūviai ištiesinti ir perkelti ant objektinių stiklelių. Objektiniai stikleliai su pjūviu perkelti 5 valandoms ant reguliuojamos kaitinimo plokštės „Thermo Scientific Hotplate“, kurios temperatūra yra 37 ºC temp. Po šių procedūrų objektiniai stikleliai dar sudėti į termostatą „Binder“ 24 valandoms 37 ºC temperatūroje.
Išdžiūvę parafininiai audinių pjūviai buvo dažyti naudojant histologinių pjūvių automatinį dažymo įrenginį „Sakura Tissue-Tek® DRS ™, Japonija“. Mėginiai nudažyti baziniais (hematoksilinas) ir rūgštiniais (eozinas) dažais. Pirmiausia, norint pašalinti parafiną iš mėginių, jie 13 minučių merkti į ksileną. Tada pjūvis dehidratuotas izopropanolio alkoholiu 2 minutes ir dar 4 minutes 96° etilo alkoholiu. Prieš dažymą taip pat šiuo įrenginiu skalauta vandeniu, kuris pašalina alkoholį. Vėliau automatiškai pjūvis dažytas hematoksilinu 10 minučių, merktas į vandenį 5 minutėms, 96° etilo alkoholį 2 minutėms ir vėl į vandenį 5 minutėms. Eozino dažais dažyta 5 minutes ir vėl merkta į vandenį 1 minutei. Po dažymo, įrenginys automatiškai pjūvius dehidratavo 96° stiprumo etilo alkoholiu 1 minutei ir izopropilo alkoholiu 1 min. Paskutinis šio įrenginio darbo etapas – pjūvių skaidrinimas naudojant ksileną - 1 minutė.
Po dažymo pjūviai padengti ilgalaikio saugojimo dengiamąja terpe „Thermo Shandon
Consul-Mount histology formulatio“ ir uždengti dengiamaisiais stikleliais, paruošti histologiniai preparatai
sunumeruoti.
Paruošti histologiniai preparatai analizuoti ir tirti „Olympus BX63“ šviesiniu mikroskopu, padarytos mėginių mikroskopinės struktūros nuotraukos naudojant kamerą „Olympus DP72 BX63“.
2.4.
Apklausos anketos24
2.5.
Statistinė duomenų analizė25
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Patomorfologinio tyrimo rezultatai
3.1.1. Tirtų triušių pasiskirstymas1 pav. Patomorfologinio tyrimo metu tirtos lytys
1 paveiksle pateikti duomenys apie patomorfologiniame tyrime tirtų triušių pasiskirstymą pagal lytį. Tirtų gyvūnų grupėje buvo 19 patelių ir 21 patinas.
2 pav. Tyrime analizuotos triušių veislės
Iš 2 paveikslo matome, jog tyrime tirtų triušių veislės buvo suskirstytos į 8 grupes. Dauguma iš visų tirtų triušių buvo Kalifornijos veislės (n= 13; 33 proc.). Mažiau buvo Naujosios Zelandijos baltųjų (n= 8; 20 proc.), Burgundijos (n= 5; 13 proc.), mišrūnų (n= 4; 10 proc.), Angoros ir Hermelinų (n= 3; 8 proc.), Reksų ir liūtagalvių (n= 2; 5 proc.).
26 3 pav. Tirtų triušių amžius
Iš 3 paveikslo duomenų matome triušių gaišimo pasiskirstymą pagal amžių. Triušiai buvo suskirstyti į 3 grupes. Dažniausias gaištamumas fermose, pasireiškia nuo 1 mėnesio iki 1 metų amžiaus grupėje (n= 19; 47,50 proc.). Rečiau gaišta nuo 1 iki 5 metų (n= 13; 32,50 proc.) ir nuo 5 iki 8 metų triušiai (n= 8; 20 proc.).
4 pav. Triušių gaišimo priežastys
Siekiant išsiaiškinti triušių gaišimo priežastis nustatyta, kad didžiausias gaištamumas pasireiškė dėl kokcidiozės (n= 12; 30 proc.) ir pastereliozės (n= 8; 20 proc.). Mažesnius gaišimo atvejus sudarė daugiažidininė kepenų nekrozė (n= 6; 15 proc.), skrandžio ir plonųjų žarnų uždėgimas (n= 5; 13 proc.), nematonų plonajame žarnyne (n= 3; 8 proc.), miksomatozė ir danties šaknies abscesas sudarė (n= 2; 5 proc.) visų atvejų. Plaučių hiperemija ir edema, bei sėklidžių navikai sudarė (n= 1; 3 proc.).
47%
33%
20% Nuo 1 mėnesio iki 1 metų
Nuo 1 metų iki 5 metų Nuo 5 metų iki 8 metų
0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35%
27 5 pav. Matomi Eimeria stiedai sukelti daugybiniai
pilkšvai balti mazgeliai kepenyse
6 pav. Skrandžio ūminis uždegimas
2 lentelė. Makroskopiniai ir mikroskopiniai pakitimai esant kepenų bei žarnų kokcidiozės pažeidimams.
MAKROSKOPINIAI PAKITIMAI MIKROSKOPINIAI PAKITIMAI
Kepenų:
Kepenų formos atvejais padidėja kepenų ir tulžies pūslės tūris. Kepenų paviršiuje matome geltonų arba baltų židinėlių (5 pav.).
28 2 lentelės tęsinys
Kepenų:
Kepenų formos atvejais padidėja kepenų ir tulžies pūslės tūris. Kepenų paviršiuje matome geltonų arba baltų židinėlių (5 pav.).
Mikroskopuojant matoma Eimeria stiedai sankaupos, kepenų ląstelių nekrozė, uždegiminių ląstelių infiltracija (8 pav.).
Žarnų :
Žarnų formos atveju kraujagyslės būna prisipildžiusios kraujo. Plonojoje žarnoje kaupiasi dujų ir gleivių. Gleivinė būna hiperemiška su petechijomis (6 pav.). Dvylikapirštė žarna susiaurėja ir vystosi jos katarinis uždegimas.
Histologiškai galima matyti žarnų epitelio degeneracija ir hiperplazija, epitelio ląstelėse – eimerijų oocistas įvairiuose gametogenezės stadijose (7 pav.).
29 8 pav. Kepenų histopatologinio tyrimo metu matoma E.stiedai
gametagonijos ir oocistų stadijos, hepatocitų nekrozė, židinio periferijoje uždegiminių ląstelių infiltracija, tulžies latakų hiperplazija ir jungiamojo audinio išviešėjimas
9 pav. Lyties įtaka gaišimo priežaščiai
Iš 9 paveikslo duomenų matome, kad patelės dažniau gaišdavo dėl kokcidiozės (n= 7; 36.84 proc.). Vidutinis gaištamumas buvo dėl pastereliozės (n= 3; 15,79 proc.), nematodų plonajame žarnyne (n= 2; 10,53 proc.), skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimo, bei daugiažidininės kepenų nekrozės (n= 2; 10,53). Mažesnis patelių gaištamumas buvo dėl miksomatozės, plaučių edemos ir hiperemijos, bei danties šaknies absceso (n= 1; 5,26 proc.) atvejais. Patinų tarpe didžiausias gaištamumas dominavo kokcidiozės ir pastereliozės atvejų (n= 5; 23,81 proc.). Kiek mažesnis gaišimų atvejis patinų tarpe buvo dėl daugiažidininės kepenų nekrozės (n= 1; 19,05 proc.), skrandžio
0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40%
Kokcidiozė Pastereliozė Danties šaknies abscesas Daugiažidininė kepenų nekrozė Plaučių edema ir hiperemija Skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimas Miksomatozė Sėklidžių navikas Nematodai plonajame žarnyne
30 ir plonųjų žarnų uždegimas (n= 3; 14,29 proc.). Mažiausi gaišimai buvo dėl nematodų plonajame žarnyne, sėklidžių naviko, miksomatozės, bei danties šaknies absceso (n= 1; 4,76 proc.).
10 pav. Amžiaus įtaka gaišimo priežaščiai
Remiantis 10 paveikslu, kuriame pavaizduotas amžiaus įtaka patologinei anatominei diagnozei duomenis matome, jog didžiausias gaištamumas amžiaus grupėje nuo 1 mėnesio iki 1 metų buvo dėl kokcidiozės (n= 8; 42,11 proc.), kiek mažesnis - pastereliozės (n= 6; 31,58 proc.). Mažiausi gaištamo atvėjai nuo 1 mėnesio iki 1 metų amžiaus grupėje pasireiškė dėl daugiažidininės kepenų nekrozės (n= 2; 10,53 proc.), plaučių edemos ir hiperemijos (p <0,05), miksomatozės bei nematodų plonajame žarnyne (n= 1; 5,26 proc.). Kita amžiaus grupė yra nuo 1 metų iki 5 metų. Šioje amžiaus grupėje didžiausias gaištamumas pasireiškė esant šioms ligoms: daugiažidininės kepenų nekrozės (n= 3; 23,08 proc.), kiek mažesni gaištamumas nuo kokcidiozės (n= 2; 15,38 proc.), skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimo (p <0,05) (n= 2; 15,38), bei nematodų plonajame žarnyne (n= 2; 15,38 proc.). Mažiausi gaištamumai šioje amžiaus grupėje pasireiškė - pastereliozės, danties šaknies absceso, miksomatozės, sėklidžių naviko (n= 1; 7,69 proc.) atvejais. Trečioje amžiaus grupėje nuo 5 metų iki 8 metų didžiausias gaištamumas pasireiškė dėl skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimo (p <0,05) (n= 3; 37,50 proc.) (10 pav.). Kiek mažesnis gaištamumas šioje amžiaus grupėje buvo dėl kokcidiozės (n= 2; 25 proc.). Mažiausi gaišimo atvėjai nuo 5 metų iki 8 metų amžiaus grupėje nustatyti dėl pastereliozės, danties šaknies absceso, daugiažidininės kepenų nekrozės (n= 1; 12,50 proc.).
0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45% Kokcidiozė
Pastereliozė Danties šaknies abscesas Daugiažidininė kepenų nekrozė Plaučių edema ir hiperemija Skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimas Miksomatozė Sėklidžių navikas Nematodai plonajame žarnyne
31 11 pav. Veislės įtaka gaišimo priežaščiai
Išanalizavus 11 paveikslo duomenis matome veislės įtaka patologinei anatominei diagnozei. Dėl nematodų invazijos plonajame žarnyne daugiausia gaišo Kalifornijos veislės triušiai (n= 2; 15,38 proc.), kiek mažiau gaišo Naujosios Zelandijos baltieji (n= 1; 12,50 proc.). Dėl sėklidžių naviko gaištamumas Hermelinų veislės atstovams (n= 1; 33,33 proc.). Miksomatozės dažiausias gaištamumas pasireiškė Angoros veislės triušiams (n= 1; 33,33 proc.), kiek mažesni gaišimas dėl miksomatozės pasireiškė Kalifornijos veislei (n= 1; 7,69 proc.). Skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimo atveju jautriausia liūtagalvių veislė (n= 1; 50 proc.). Kiek mažiau gaišimo atvejų buvo Burgundijos veislėms (n= 2; 40 proc.), mažiausi gaištamumai pasireiškė Naujosios Zelandijos baltųjų veislei (n= 1; 12,50 proc.), o Kalifornijos veislės gyvūnams (n= 1; 7,69 proc.). Plaučių edemos ir hiperemijos atveju gaišimai dažnesni būdavo liūtagalvių veislės atstovams (n= 1; 50 proc.). Daugiažidininės kepenų nekrozės atveju didžiausias gaištamumas buvo Reksų veislės triušiams (n= 1; 50 proc.) visų šios veislės tirtų triušių. Kiek retesni gaišimai pasireiškė Angoros veislėms (n= 1; 33,33 proc.), mišrūnams (n= 1; 25 proc.) ir Naujosios Zelandijos baltųjų veislės atstovams (n= 2; 25 proc.). Danties šaknies absceso gaišimo atvejai pasireiškė Angoros veislės atstovu tarpe (33,33 proc.) bei Kalifornijos veislės triušiams (7,69 proc.). Pastereliozės atvejų dažniausi gaišimai pasireiškė Hermelinų veislės triušiams (n= 2; 66,67 proc.), kiek mažiau Reksų veislės triušiams (n= 1; 50 proc.). Mažiausias gaištamumas pasireiškė Reksų veislės triušiams iš visų tirtų šios veislės atstovų (n= 1; 50 proc.), Naujosios Zelandijos baltųjų veislės (p <0,05) (n= 3; 37,50 proc.) bei Kalifornijos veislės (7,69 proc.). Kokcidiozės atveju didžiausias gaištamumas pasireiškė Burgundijos veislei (p <0,05) (n= 3; 60 proc.), kiek mažiau gaišimų pasireiškė mišrūnu tarpe (n= 2; 50 proc.). Retesni gaišimo atvejai dėl kokcidiozės buvo Kalifornijos veislei (n= 6; 46,15 proc.) bei Naujosios Zelandijos baltųjų veislės triušiams (p <0,05) (n= 1; 12,50 proc.).
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%
Kokcidiozė Pastereliozė Danties šaknies abscesas Daugiažidininė kepenų nekrozė Plaučių edema ir hiperemija Skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimas Miksomatozė Sėklidžių navikas Nematodai plonajame žarnyne
32
3.2. Apklausos anketos tyrimo rezultatai
12 pav. Triušių fermoje auginamų triušių patelių skaičius
Iš pateiktų duomenų matome jog daugelis triušių augintojų savo ūkiuose laiko nuo 10 iki 100 patelių (n= 6; 40 proc.). Mažesnis kiekis respondentų nurodė, kad ūkiuose laikoma iki 10 patelių (n= 5; 33 proc.) ir nuo 100 iki 300 patelių (n= 4; 27 proc.).
13 pav. Skirtingų metų laikų įtaka triušių gaištamumui
Antruoju apklausos anketos kausimo atsakymu nustatyta, kad daugiausia triušiai gaišta pavasarį (n= 7; 47 proc.), vasarą ir rudenį gaišimo atvejai vienodi (n= 4; 27 proc.). Žiemą gaišimo atvejų jų fermose nepasitaiko. 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45% iki 10 10 - 100 100 - 300 300 ir daugiau 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45% 50%
33 14 pav. Amžiaus įtaka gaištamumui
Pagal 14 paveikslo duomenis matome jog daugiausia gaišta nujunkyti jaunikliai (n= 15).
15 pav. Dažniausiai pasireiškiantys simptomai prieš gaišimą
Į klausimą, kokie simptomai dažniausiai pastebimi, prieš gyvūno gaišimą, daugelis triušių augintojų nurodė – liesėjimą ir prastą apetitą (n= 12), apatiją (n= 11). Rečiau būdavo viduriavimo (n= 9), karščiavimo atvejų (n= 6), bei pažeidimų burnos ertmėje (n= 3).
100%
Jaunikliai iki atjunkymo Nujunkyti jaunikliai Suaugę 17% 23% 21% 23% 11% 6% 0% 5% 10% 15% 20% 25%
Viduriavimas Liesėjimas Apatija Prastas
apetitas
34 16 pav. Dažniausiai naudojami pašarai triušių fermose
Penktuoju anketos klausimu dauguma respondentų nurodė, kad jų ūkiuose naudojami koncentruotieji pašarai (n= 12). Taip pat pastebėta, kad yra vartojami ir kiti pašarai t.y. sultingieji, žalieji bei mineraliniai priedai, kurie sudaro (n= 11). Mažiausiai naudojami pašarai ūkiuose, kaip teigia triušių augintojai yra stambieji (n= 9). Gyvūninės kilmės pašarų triušių augintojai nenaudoja.
17 pav. Dehelmintizacijos reguliarumas triušių fermose
Paklausus triušių augintojų ar atliekama reguliari dehelmintizacija dauguma nurodė, kad atliekama (n= 9.). Neatliekama (n= 6). 22% 20% 17% 20% 20% 0% 5% 10% 15% 20% 25% Koncentruotieji pašarai
35 18 pav. Šėrimo režimas ir higienos sąlygų laikymasis
Iš 18 paveikslo diagramos duomenų matome, kad respondentai į klausimą ar šeriant triušius yra laikomasi šių šėrimo rėžimų ir higienos sąlygų, dauguma atsakymuose nurodė – triušiai šeriami vienu reguliariu laiku, pašaras duodama kiekiais, kurie suvartojami per trumpą laiką, šeriami geros kokybės, visaverčiais pašarais (n= 15). Rečiau, gertuvėse ar girdyklose netrūksta švaraus vandens (n= 13), pašarai keičiami ne iš karto, o palaipsniui pereinama prie kitos pašaro rūšies (n= 10), į pašarų davinį dedama vitaminų ir mineralinių medžiagų (n= 7), prieš šėrimą triušiams neduodama drėgnos arba pakaitusios žolės (n=6).
19 pav. Užkrečiamųjų ligų įtaką triušių gaištamumui
Dauguma triušių augintojų nurodė, kad kokcidiozė yra dažniausiai dominuojanti užkrečiamoji liga jų ūkyje (n= 17; 53 proc.). Mažesnis procentas buvo dėl pastereliozės atvejų (n= 10; 31 proc.) bei miksomatozės (n= 5; 16 proc.).
19% 19% 12% 19% 9% 16% 7% 0% 2% 4% 6% 8% 10%12%14%16%18%20% Šeriami geros kokybės, visaverčiais pašarais
Pašaras duodama kiekiais, kurie suvartojami per trumpą laiką
Pašarai keičiami ne iš karto, o palaipsniui pereinama prie kitos pašaro rūšies Triušiai šeriami vienu reguliariu laiku
Į pašarų davinį dedama vitaminų ir mineralinių medžiagų Gertuvėse ar girdyklose netrūksta švaraus
vandens
Prieš šėrimą triušiams neduodama drėgnos arba pakaitusios žolės
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60%
Miksomatozė Triušių virusinė hemoraginė liga
36 20 pav. Neužkrečiamųjų ligų įtaka triušių gaištamumui
Pagal 20 paveikslo duomenys matome, jog dažniausiai iš neužkrečiamųjų ligų buvo pilvo išputimas (n= 15), taip pat žarnų uždegimas (n= 13). Rečiau, pėdučių uždegimas ir žaizdos (n= 9), vidurių užkietėjimas (n= 8), skrandžio uždegimas ir dantų augimo sutrikimai (n= 6), grybelinės odos ligos (n= 3) ir apsinuodijimas (n= 2).
21 pav. Vakcinacija nuo triušių užkrečiamųjų ligų
Remiantis 21 paveikslo duomenimis respondentai nurodė, kad triušiai reguliariai vakcinuojami fermose nuo miksomatozės (n= 13) ir virusinės hemoraginės ligos (n= 13).
13% 10% 21% 24% 3% 15% 10% 5% 0% 5% 10% 15% 20% 25% Vidurių užkietėjimas Patelių hopokalcemija Skrandžio uždegimas Žarnų uždegimas Pilvo išputimas Apsinuodijimas Pėdučių uždegimas, žaizdos Pieno liaukos uždegimas Abscesai Dantų augimo sutrikimai Grybelinės odos ligos
50% 50%
Miksomatozės
37 22 pav. Triušių narvų profilaktinės dezinfekcijos per metus atlikimo dažnumas
Išanalizavus 21 paveikslo duomenis matome, kad dauguma triušių augintojų savo fermose narvų profilaktinę dezinfekcija per metus atlieka du kartus (n= 8). Kiek mažiau triušių augintojai nurodė, kad savo fermose narvų profilaktinę dezinfekcija atlieka daugiau nei du kartus per metus (n= 7).
53% 47%
1 kartą per metus 2 kartus per metus
38
4.
REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimo duomenimis patinų gaištamumas buvo didesnis, nei patelių. Cooke BD (52) atliktas tyrimas parodė, kad triušių lytis ir kūno svoris neturi, arba turi mažai, įtakos gaištamumui dėl infekcinių ligų. Atliekant tyrimą, patinų triušių imtis buvo didesnė (n=21; 53 proc.) nei patelių (n= 19; 47 proc.) (1 pav.).
Vertinant triušių veislės įtaką gaištamumui, gauta, jog didžiausias gaištamumas pasireiškė Kalifornijos veislės triušiams (n=13; 33 proc.), mažiausias buvo Reksų ir liūtagalvių veislės (n= 2; 5 proc.) (2 pav.). Pasak autorių Rashwan A.A. ir kt. (57), teigimu grynaveislių triušių mirtingumo dažnis yra didesnis, nei mišrūnų. Naujosios Zelandijos baltųjų gaištamumas siekė (20 proc.). Remiantis mokslininkų Whitney JC, Blackmore DK ir kiti (53) teigimu, Kalifornijos veislės triušių gaištamumas siekė - 9,5%, Naujosios Zelandijos – 15,5%. Tyrimų rezultatai galėjo nesutapti dėl imties skirtumo bei skirtingų epidemiologinių faktorių.
Ištyrus amžiaus įtaką gaištamumui, gavome, jog didžiausias gaištamumas buvo triušių, kurių amžius yra nuo 1 mėnesio iki 1 metų (50 proc.) (3 pav.). Gauti tyrimo duomenys sutampa su autorių Harcourt, Maertens ir kt. (9,3), duomenimis. Anot jų, triušiai yra nujunkomi 4 - 5 savaičių amžiaus ir tuo metu mažėja motininių antikūnų titras kraujyje, todėl triušiai yra imlesni infekcijoms. Dėl to, jaunų triušių gaištamumas didesnis.
Vertinant triušių pasiskirstymą, pagal patologinę anatominę diagnoze, mūsų tyrimų duomenimis, gauta, kad didžiausias triušių gaištamumas buvo jiems sergant kokcidiozę (30 proc.), kiek mažiau gaišdavo sergant pasterelioze (20 proc.) ir daugiažidininės kepenų nekrozės (15 proc.) (4 pav.). Pasak Meartens ir kt. Kalifornijos veislės triušiai yra labiau jautrūs pastereliozei nei Kalifornijos ir Naujosios Zelandijos mišrūnai. Taip pat šie mišrūnai yra imlesni pastereliozei nei grynaveisliai Naujosios Zelandijos baltieji (9).
Remiantis mūsų tyrimu duomenimis, nustatyta, kad patelių sergamumas kokcidiozė (36,84 proc..) yra dažnesnis nei patinų (23,81 proc.). Mokslininkai Khider AT ir kt. (56) įrodė, jog didžiausias gaištamumas, triušiams sergant kokcidiozę, dominuoja tarp patelių (55) (5 pav.). Taip pat, remiantis mūsų tyrimo duomenimis, patinų sergamumas pasterelioze (23,81 proc.) yra didesnis nei patelių (15,79 proc.). Mažiausias triušių patinų gaištamumas buvo dėl nematodų lervų plonajame žarnyne (4,76 proc.), miksomatozės (4,76 proc.), sėklidžių navikų (4,76 proc.) (5 pav.).
39 <0,05; 5,26 proc.). Pasak Meartens ir kt., Saunders RA ir kt. (9,54) autorių teigimu amžius yra svarbus faktorius šiai ligai. Triušiai iki nujunkymo, esant palankiam mikroklimatui, turi natūralų atsparumą pastereliozei. Didžiausias gaištamumas nuo 1 metų iki 5 metų amžiaus grupėje buvo dėl daugiažidininės kepenų nekrozės (23,08 proc.). Mažiausi gaištamumai šioje grupėje buvo miksomatozės, pastereliozės, danties šaknies absceso ir sėklidžių naviko atvejais (7,69 proc.). Nuo 5 metų iki 8 metų triušių amžiaus grupėje didžiausias sergamumas buvo dėl skrandžio ir plonųjų žarnų uždegimo (p <0,05; 37,50 proc.), tai galėjo įtakoti šėrimo rėžimo nesilaikymas, bei netinkama mityba. Mažiausi šioje grupėje nuo 5 metų iki 8 metų gaištamumai buvo dėl daugiažidininės kepenų nekrozės, pastereliozės bei danties šaknies absceso (12,50 proc.) (6 pav.).
Vertinant triušių gaišenų patologinės anatominės diagnozės pasiskirstymą pagal veislę gauti rezultatai rodo, jog kokcidiozės atvejų daugiausia pasitaikydavo Burgundijos veislės triušiams (p <0.05. 60 proc.). Mažiausiai kokcidiozės atvejų pasireiškė Naujosios Zelandijos baltųjų tarpe (p 0.05. 12,50 proc.). Pasterelioze susirgimo daugiausia Hemelinų veislės triušiai (66,67 proc.) . Kiek mažiau pastereliozės atvejų pasireiškė Naujosios Zelandijos baltųjų tarpe (p <0,05; 37,50 proc.). Daugiažidininė kepenų nekrozė, kaip dažniausia gaišimo priežastis, buvo Reksų veislės triušiams (50 proc.).
Miksomatozę sirgo dažniausiai Angoros veislės triušiai (33,33 proc.) (9 pav.), remiantis autorių Harcourt – Brown T. R (4) teigimu, jog miksomatozės pasireiškimui veislė neturi įtakos.
Išanalizavus anketos „Triušių susirgimų analizė“ duomenis, nustatyta, kad dauguma triušių augintojų savo fermose augina nuo 10 iki 100 triušių patelių (10 pav.).
Dauguma respondentų nurodė, kad dažniausiai gaištamumai triušių fermose pasitaiko vasaros ir rudens laikotarpiais (11 pav.). Tai galima sieti su tuo, kad daugelis ligų plinta dėl šiltuoju metų laiku suaktyvėjusių vabzdžių.
Triušių augintojai, jautriausią ligoms amžių, nurodė „nujunkyti jaunikliai“ (12 pav.). Rezultatai sutapo su autorių Harcourt – Brown F. (3) teigimu, jog imliausi ligoms triušiai yra iki vienerių metų amžiaus.
Kaip labiausiai dominuojančius simptomus iki gaišimo triušių augintojai nurodė liesėjimą bei prastą apetitą, apatija (13 pav.).
Remiantis anketos duomenimis dažniausiai fermose naudojami koncentruotieji (n= 12; 22 proc.), sultingieji, žalieji pašarai bei mineraliniai priedai (n= 11; 20 proc.) (14 pav.). Harcourt – Brown F. (3) teigia, kad žolėje yra gerai subalansuoti vitaminai ir mineralinės medžiagos.
