TYRIMO REZULTATAI - Smulkių gyvūnų enteritus sukeliančių bakterijų atsparumas antimikrobinėms m

Tyrimo metu buvo tirti 35 gyvūnų išmatų mėginiai. Išmatos buvo surinktos iš 26 šunų ir 9 kačių. Iš 35 mėginių buvo išskirta ir identifikuota 115 mikroorganizmų. Nepatogeninių mikroorganizmų (n=77), kurie sudarė 67% visų išskirtų mikroorganizmų, buvo išskirta daugiau, nei patogeninių (n=38), kurie sudarė 33% mikroorganizmų (4pav.).

4pav. Patogeninių ir nepatogeninių mikroorganizmų pasiskirstymas

Analizuojant nepatogeninius šunų ir kačių išmatų mėginiuose buvusius mikroorganizmus, galima teigti, kad daugiausiai buvo aptikta nepatogeninių E. coli 44,2% (n=34), toliau sekė 20,8% (n=16) Staphylococcus spp. koaguliazei neigiami stafilokokai (KNS), 15,6% (n=12) Enterococcus spp., 6,5% (n=5) Enterobacter spp., 3,9% (n=3) Streptococcus spp., 3,9% (n=3)

Pseudomonas aeruginosa, 2,6%, (n=2) Staphylococcus pseudintermedius, 1,3% (n=1)

Corynebacterium spp. ir 1,3% (n=1) Bacillus spp. (5pav.)

33,0% 67,0% Patogeniniai mikroorganizmai Nepatogeniniai mikroorganizmai

22 5pav. Nepatogeninių mikroorganizmų pasiskirstymas

Nustatyta, kad iš 38 išskirtų patogeninių šunų ir kačių mikroorganizmų, viduriavimus dažniausiai sukėlė P. mirabilis 42,1% (n=16), β - hemolizinės E. coli 28,9% (n=11), rečiau pasitaikė

Citrobacter spp. 13,2% (n=5), Klebsiella spp. 10,5% (n=4), Vibrio spp. 2,6% (n=1) ir Clostridium

spp. 2,6% (n=1) (6pav.).

6pav. Patogeninių mikroorganizmų pasiskirstymas

Nepatogeninės E. coli; 44,2% Corynebacterium spp.; 1,3% Enterobacter spp.; 6,5% Enterococcus spp.; 15,6% Pseudomonas aeruginosa; 3,9% Staphylococcus spp. KNS; 20,8% Staphylococcus pseudintermedius; 2,6% Streptococcus sp.; 3,9% Bacillus spp.; 1,3% Nepatogeninės E. coli Corynebacterium spp. Enterobacter spp. Enterococcus spp. Pseudomonas aeruginosa Staphylococcus spp. KNS Staphylococcus pseudintermedius Streptococcus sp. Bacillus spp. β - hemolizinė E. coli; 28,9% Proteus mirabilis; 42,1% Citrobacter spp.; 13,2% Klebsiella spp.; 10,5% Vibrio spp.; 2,6% ^{Clostridium spp.;}_2,6% β - hemolizinė E. coli Proteus mirabilis Citrobacter spp. Klebsiella spp. Vibrio spp. Clostridium spp.

23 Nagrinėjant šunų enteritų sukėlėjus, nustatyta, kad, iš visų 26 šunų išmatų mėginių, dažniausias enteritų sukėlėjas buvo Proteus mirabilis 51,6% (n=16), kitas dažnesnis sukėlėjas, atsakingas už 16,1% šunų enteritų, buvo β-hemolizinė E. coli (n=5). Rečiau viduriavimus sukėlė

Citrobacter spp. 12,9% (n=4) ir Klebsiella spp. 12,9 % (n=4). Pavieniais atvejais išskirta Clostridium

spp. 3,2% (n=1) ir Vibrio spp. 3,2% (n=1) (7pav.).

7pav. Iš šunų išmatų išskirtų patogeninių mikroorganizmų pasiskirstymas

Nustačius šunų enteritų patogeninius sukėlėjus, toliau buvo atliekami tyrimai bakterijų rezistentiškumo antibiotikams nustatymui. Vienas pagrindinių šunų enteritų sukėlėjų buvo Proteus

mirabilis, atsakinga už 51,6% šunų bakterinių enteritų atvejų. Patogeninės P. mirabilis padermės

buvo išskirtos iš 16 mėginių. Vertinant išskirtų P. mirabilis atsparumą antimikrobinėms medžiagoms nustatyta, kad didžiausias antimikrobinis rezistentiškumas buvo cefoksitinui 50%, (n=8), didžiausias jautrumas nustatytas cefaleksinui (n=13). Atlikus statistinę duomenų analizę ir, lyginant antimikrobinių medžiagų poveikį P. mirabilis padermėms, nustatyta, kad cefaleksino veikimas skyrėsi nuo enrofloksacino bei cefovecino (p<0,05). Taip pat statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi cefovecino veikimas palyginus su cefoksitinu, ampicilinu, gentamicinu ir amoksicilinu su klavulano rūgštimi (8pav.). β-hemolizinė E. coli; 16,1% Proteus mirabilis; 51,6% Citrobacter spp.; 12,9% Klebsiella spp.; 12,9% Clostridium spp.; 3,2% Vibrio spp.; 3,2% β-hemolizinė E. coli Proteus mirabilis Citrobacter spp. Klebsiella spp. Clostridium spp. Vibrio spp.

24 8pav. Iš šunų išmatų išskirtų Proteus mirabilis atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

AMP – a mpicilina s, SXT – sulfa metoksazola s / trimetoprima s, CN – genta micina s, ENR – enrofloksa cina s, FOX – cefoksitina s, AML – a moksicilina s, AMC – a moksicilina s su kla vula no r., CL – cefa lekcina s, CVN – cefovecina s

Kita dažnesnė šunų enteritų sukėlėja buvo β-hemolizinė E. coli. Iš 26 šunų išmatų mėginių buvo išskirta 5 β-hemolizinės E. coli padermės. Vertinant jų atsparumą antibiotikams, išsiaiškinta, kad daugiausiai padermių buvo atsparių cefaleksinui 40% (n=2) bei gentamicinui 40% (n=2). 80% išskirtų β-hemolizinių E. coli padermių buvo jautrios cefovecinui (n=4), amoksicilinui su klavulano rūgštimi (n=4), amoksicilinui (n=4), cefoksitinui (n=4), enrofloksacinui (n=4), sulfametoksazoliui / trimetoprimui (n=4) bei ampicilinui (n=4). Atlikus statistinę duomenų analizę ir lyginant antimikrobinių medžiagų poveikį nustatyta, kad enrofloksacino veikimas skyrėsi nuo ampicilino, gentamicino, amoksicilino, amoksicilino su klavulano rūgštimi bei cefaleksino (p<0,05). Taip pat pastebėtas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05) tarp ampicilino ir amoksicilino su klavulano rūgštimi (9pav).

9 12 9 11 6 8 10 13 11 3 1 1 1 7 4 4 5 8 7 5 3 5 1 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% AMP10 SXT25 CN10 ENR5 FOX30 AML30 AMC30 CL30 CVN30

25 9pav. Iš šunų išmatų išskirtų β-hemolizinių E. coli atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

cefovecina s

Kitas, rečiau išskiriamas šunų enteritų sukėlėjas buvo Citrobacter spp. 50 proc. šių bakterijų pasižymėjo atsparumu cefaleksinui (n=2), amoksicilinui su klavulano rūgštimi (n=2), amoksicilinui (n=2), gentamicinui (n=2) bei ampicilinui (n=2). Visos išskirtos Citrobacter spp. padermės buvo jautrios enrofloksacinui (n=4). Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad enrofloksacino veikimas skyrėsi nuo ampicilino, gentamicino, amoksicilino, amoksicilino su klavulano rūgštimi bei cefaleksino (p<0,05) (10pav.).

10pav. Iš šunų išmatų išskirtų Citrobacter spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

4 4 2 4 4 4 4 3 4 1 1 1 1 2 1 1 1 2 1 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% AMP10 SXT 25 CN10 ENR5 FOX30 AML30 AMC30 CL30 CVN30

Jautru, % Vidutiniška, % Atsparu, %

2 3 1 4 3 2 1 2 3 1 1 2 1 2 1 2 2 2 1 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% AMP10 SXT25 CN10 ENR5 FOX30 AML30 AMC30 CL30 CVN30

Klebsielės buvo išskirtos tik iš šunų išmatų. Ištyrus šių bakterijų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms, nustatyta, kad visos Klebsiella spp. padermės pasižymėjo atsparumu dviems antibiotikams - amoksicilinui su klavulano rūgštimi (n=4) bei amoksicilinui (n=4). Visos išskirtos klebsielės buvo jautrios enrofloksacinui (n=4). Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad enrofloksacino veikimas skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,05) nuo ampicilino, gentamicino, amoksicilino, amoksicilino su klavulano rūgštimi bei cefaleksino. Taip pat pastebėta, kad amoksicilino veikimas skyrėsi nuo amoksicilino su klavulano rūgštimi, cefoksitino bei gentamicino (p<0,05) (11pav.).

11pav. Iš šunų išmatų išskirtų Klebsiella spp. atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

Iš 35 tyrimui gautų išmatų mėginių, 9 mėginiai priklausė katėms. Atliekant tyrimus su kačių išmatomis, buvo ištirtos ir identifikuotos 6 β-hemolizines E. coli padermės (n=6), kurios sudarė 85,7% visų patogeninių mikroorganizmų, išskirtų iš kačių išmatų. Kitas patogeninis mikroorganizmas, kuris bakterinį enteritą sukėlė vienai katei, buvo Citrobacter spp. 14,3% (n=1) (12pav.). Likę du kačių išmatų mėginiai buvo be patogeninių mikroorganizmų, išsiaiškinta, kad šiems gyvūnams enteritai pasireiškė dėl disbakteriozės.

1 2 4 3 3 3 1 3 2 3 1 4 4 1 1 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% AMP10 SXT25 CN10 ENR5 FOX30 AML30 AMC30 CL30 CVN30

27 12pav. Iš kačių išmatų išskirtų patogeninių mikroorganizmų pasiskirstymas

Analizuojant iš kačių išmatų išskirtas β-hemolizines E. coli padermes, pastebėta, kad didžiausiu atsparumu šie sukėlėjai pasižymėjo amoksicilinui 66,7% (n=4) ir gentamicinui 66,7% (n=4). 33,3% bakterijų buvo vidutiniškai jautrios cefovecinui. Nustatyta, kad visos išskirtos β-hemolizinės E. coli padermės buvo jautrios cefoksitinui (n=6). Atlikus statistinę duomenų analizę, nustatyta, kad cefoksitino veikimas statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi nuo ampicilino, gentamicino, amoksicilino, amoksicilino su klavulano rūgštimi bei cefaleksino. Taip pat pastebėta, kad skyrėsi cefovecino poveikis palyginus su ampicilinu, gentamicinu, amoksicilinu, amoksicilinu su klavulano rūgštimi bei cefaleksinu (p<0,05) (13pav.).

13pav. Iš kačių išmatų išskirtų β-hemolizinių E. coli atsparumas antimikrobinėms medžiagoms

β-hemolizinė E. coli, %; 85,7% Citrobacter spp., %; 14,3% β-hemolizinė E. coli, % Citrobacter spp., % 3 5 1 4 6 2 4 6 4 1 1 1 2 3 1 4 1 4 1 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% AMP10 SXT25 CN10 ENR5 FOX30 AML30 AMC30 CL30 CVN30

REZULTATŲ APTARIMAS

2017– 2019 metais Mikrobiologijos ir virusologijos institute atlikto tyrimo metu, kurio tikslas buvo nustatyti smulkiųjų gyvūnų enteritus sukeliančių bakterijų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms, buvo gauta 35 gyvūnų - 26 šunų (74,3%) ir 9 kačių (25,7%) išmatų mėginiai. Tyrimo metu enteritų priklausomybė nuo gyvūno rūšies, veislės ir amžiaus nebuvo nustatoma dėl to, kad buvo gauti labai įvairių enteritais sergančių gyvūnų išmatų mėginiai ir, norint nustatyti išskirtų patogenų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms, reikšmės neturėjo.

Iš visų 35 išmatų mėginių buvo išskirta 115 įvairų mikroorganizmų, iš jų identifikuoti 38 patogeniniai (33%) smulkiųjų gyvūnų enteritus sukėlę mikroorganizmai ir 77 nepatogeniniai mikroorganizmai (67%). Iš 35 išmatų mėginių pasitaikė 3 mėginiai, kuriuos tiriant nebuvo aptikti patogeniniai mikroorganizmai, vėliau nustatyta, kad 2 katėms ir 1 šuniui enteritai pasireiškė dėl žarnyno disbakteriozės. Kituose išmatų mėginiuose buvo bent po vieną patogeninį, bakterinį enteritą sukėlusį, mikroorganizmą. Analizuojant nepatogeninius šunų ir kačių išmatų mėginiuose buvusius mikroorganizmus, galima teigti, kad daugiausiai buvo aptikta nepatogeninių E. coli 44,2% , toliau sekė Staphylococcus spp. KNS 20,8%, Enterococcus spp. 15,6%, Enterobacter spp. 6,5%,

Streptococcus spp. 3,9%, Pseudomonas aeruginosa 3,9%, Staphylococcus spp. KTS 2,6%, Corynebacterium spp. 1,3% ir Bacillus spp. 1,3% .

S. L. Marks ir kiti (2011) teigia, kad pagrindinės, dažniausiai pasitaikančios bakterijos, galinčios sukelti smulkiųjų gyvūnų enteritus, yra Clostridium difficile, Clostridium perfringens,

Salmonella spp. Campylobacter spp. ir patogeninės Escherichia coli. Atlikto tyrimo duomenys tai

patvirtina. Šio tyrimo metu buvo aptiktos patogeninės β - hemolizinės E. coli bei Clostridium spp. Kitos, viduriavimus smulkiems gyvūnams sukėlusios bakterijos buvo Proteus mirabilis, Citrobacter spp., Klebsiella spp. ir Vibrio spp. Nustatyta, kad iš 38 išskirtų patogeninių šunų ir kačių mikroorganizmų didžiausią dalį sudarė P. mirabilis 42,1%, kitas dažnesnis sukėlėjas buvo β - hemolizinės E. coli 28,9%, rečiau pasitaikė Citrobacter spp. 13,2%, Klebsiella spp. 10,5%, Vibrio spp. 2,6% ir Clostridium spp. 2,6%. Nustatyta, kad dažniausias šunų enteritų sukėlėjas buvo P.

mirabilis ir β - hemolizinės E. coli. Vertinant kačių duomenis, dažniausias sukėlėjas buvo β -

hemolizinės E. coli.

Tiriant iš šunų mėginių išskirtas bakterijas, nustatyta, kad P. mirabilis didžiausiu atsparumu pasižymėjo cefoksitinui (50%), nors Z. Ubreen (2019) teigimu P. mirabilis sukeltiems enteritams gydyti vieni tinkamiausių antibiotikų yra būtent cefalosporinai. Tiriant išskirtų P. mirabilis padermių jautrumą, nustatyta, kad didžiausias jautrumas buvo cefaleksinui (81,25%), cefovecinui (68,75%) ir enrofloksacinui (68,75%), kas atitiko Z. Umbreen (2019) atliktų tyrimų rezultatus.

Citrobacter genties bakterijos buvo jautrios enrofloksacinui. Panašius duomenis

pateikia ir J. V. Wiebe (2015). Jų tyrimų duomenimis, išskirtos Citrobacter genties bakterijos pasižymėjo jautrumu enrofloksacinui. Pastebėtas gana didelis (50%) Citrobacter spp. atsparumas tokioms antimikrobinėms medžiagoms kaip cefaleksinas, amoksicilinas, amoksicilinas su klavulano rūgštimi, gentamicinas ir ampicilinas.

K. Harada ir kt. (2016) teigė, kad dažniausiai Klebsiella spp. bakterijos yra jautrios cefalosporinams. Atlikto tyrimo duomenys sutampa su minėtų autorių duomenimis. Visos iš šunų išskirtos Klebsiella genties bakterijos pasižymėjo jautrumu enrofloksacinui ir dauguma buvo jautrios cefovecinui, cefaleksinui ir cefoksitinui. Taip pat literatūroje (35) buvo minima, kad Klebsiella spp. sukeltoms infekcijoms gydyti tinka penicilinai ir aminoglikozidai, tačiau, atlikus tyrimą, buvo nustatyta, kad visos išskirtos šios genties bakterijos buvo atsparios amoksicilinui ir amoksicilinui su klavulano rūgštimi. 75% išskirtų klebsielių nustatytas atsparumas gentamicinui ir ampicilinui. Vadinasi, jeigu, neatlikus bakterijų jautrumo antimikrobinėms medžiagoms testo, skirsime šiuos antibiotikus, gydymas gali būti neefektyvus.

Iš kačių išmatų mėginių buvo išskirta β - hemolizinės E. coli ir Citrobacter freundii Pasak V. J. Wiebe (2015), patogeninių E. coli sukeltų enteritų gydymo metu efektyviausiai veikia fluorochinolonai. Atlikus tyrimus su išskirtomis β - hemolizinėmis E. coli padermėmis, galima teigti, kad labiausiai tinkamos antimikrobinės medžiagos enteritų gydymui buvo cefaleksinas ir cefoksitinas, kadangi jautrumas šioms antimikrobinėms medžiagoms siekė 100%. O tuo tarpu jautrumas enrofloksacinui siekė 66,7%. Dažniausiai β - hemolizinės E. coli buvo atsparios amoksicilinui, gentamicinui bei ampicilinui.

Citrobacter freundii pasižymėjo jautrumu cefaleksinui ir sulfametoksazolui /

trimetoprimui. Ir nors V. J. Wiebe (2015) teigė, jog Citrobacter genties bakterijų sukeltiems enteritams labiausiai tinkami fluorochinolonai, tyrimo metu gauti duomenys tai paneigia. Citrobacter

freundii pasižymėjo atsparumu enrofloksacinui ir amoksicilinui su klavulano rūgštimi. Minėti

antibiotikai Lietuvoje dažnai naudojami įvairių infekcijų gydymui, todėl ir stebimas didėjantis bakterijų atsparumas šioms antimikrobinėms medžiagoms.

IŠVADOS

1. Ištyrus 26 šunų išmatų mėginius nustatyta, kad dažniausias enteritų sukėlėjas buvo Proteus

mirabilis (51,6%), kita dažnesnė patogeninė bakterija buvo 16,1% β-hemolizinė E. coli. Rečiau

viduriavimus sukėlė Citrobacter spp. 12,9% ir Klebsiella spp. 12,9 %. Pavieniais atvejais buvo išskirta Clostridium spp. 3,2% ir Vibrio spp. 3,2%.

2. Iš 9 kačių išmatų mėginių, didžiąją patogeninės mikrofloros dalį sudarė β-hemolizinės E. coli (85,7%). Kitas patogeninis išskirtas mikroorganizmas, kuris bakterinį enteritą sukėlė vienai katei, buvo Citrobacter spp. 14,3%. Dviejuose viduriuojančių kačių išmatų mėginiuose patogeniai mikroorganizmai nebuvo išskirti, nustatyta, kad viduriavimai pasireiškė dėl disbakteriozės. 3.1. Iš šunų mėginių išskirtas P. mirabilis (81,3%) pasižymėjo jautrumu cefaleksinui ir dažniausiai

(50%) buvo atsparus cefoksitinui. Beta - hemolizinės E. coli buvo atspariausios gentamicinui ir cefaleksinui (40%), o 80% išskirtų padermių buvo jautrios cefovecinui, amoksicilinui su klavulano rūgštimi, amoksicilinui, cefoksitinui, enrofloksacinui, sulfametoksazoliui / trimetoprimui bei ampicilinui. Visos išskirtos Citrobacter spp. ir Klebsiella spp. padermės buvo jautrios enrofloksacinui. 50% Citrobacter spp. bakterijų didžiausiu rezistentiškumu pasižymėjo cefaleksinui, amoksicilinui su klavulano rūgštimi, amoksicilinui, gentamicinui bei ampicilinui. Visos išskirtos Klebsiella spp. padermės buvo atsparios amoksicilinui bei amoksicilinui su klavulano rūgštimi.

3.2. Iš kačių mėginių visos išskirtos β-hemolizinės E. coli padermės buvo jautrios cefoksitinui, o didžiausiu atsparumu pasižymėjo amoksicilinui ir gentamicinui (66,7%). Visos išskirtos

Citrobacter spp. buvo atsparios amoksicilinui su klavulano rūgštimi bei enrofloksacinui ir

PASIŪLYMAI / REKOMENDACIJOS

Pasireiškus smulkiųjų gyvūnų enteritams, rekomenduojama atlikti bakteriologinį išmatų tyrimą, kad nustatyti infekcijos sukėlėją ir jo jautrumą antimikrobinėms medžiagoms. Tokiu būdu bus pasiektas efektyviausias paskirto gydymo rezultatas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Luis Tello, Rossana Perez-Freytes. Fluid and Electrolyte Therapy During Vomiting and Diarrhea. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2017; 47(2): p. 505–519.

2. Ping Deng, Kelly S. Swanson. Gut microbiota of humans, dogs and cats: current knowledge and future. British Journal of Nutrition. 2015;: p. 6-17.

3. S.L. Marks, S.C. Rankin, B.A. Byrne, J.S. Weese. Enteropathogenic Bacteria in Dogs and Cats: Diagnosis. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2011;: p. 1195–1208.

4. Suchodolski JS. Intestinal microbiota of dogs and cats: a bigger world than we thought. The Veterinary clinics of North America. Small animal practice. 2011;: p. 261-72.

5. Suchodolski JS. Diagnosis and interpretation of intestinal dysbiosis in dogs and cats. The veterinary journal. 2016;: p. 30-37.

6. Handl, S., Dowd, S.E., Garcia-Mazcorro, J.F., Steiner, J.M., and Suchodolski, J.S. Massive parallel 16S rRNA gene pyrosequencing reveals highly diverse fecal bacterial and fungal communities in healthy dogs and cats. FEMS Microbiology Ecology. 2011;: p. 301-310.

7. Ingmar S Middelbos, Brittany M Vester Boler, Ani Qu, Bryan A White, Kelly S Swanson, George C Fahey Jr. Phylogenetic characterization of fecal microbial communities of dogs fed diets with or without supplemental dietary fiber using 454 pyrosequencing. Public Library of Science. 2010 Kovas.

8. Ritchie L.E., Burke K.F., Garcia-Mazcorro J.F. Characterization of fecal microbiota in cats using universal 16S rRNA gene and group-specific primers for Lactobacillus and Bifidobacterium spp. Veterinary microbiology. 2010;: p. 140-146.

9. S.L. Marks, S.C. Rankin, B.A. Byrne, and J.S. Weese. Enteropathogenic bacteria in dogs and cats: diagnosis, epidemiology, treatment, and control. American College of Veterinary Internal Medicine. 2011;: p. 1195-1208.

10 .

Sara Andrés-Lasheras, Inma Martín-Burriel, Raúl Carlos Mainar-Jaime, Mariano Morales, Ed Kuijper, José L ir kt. Preliminary studies on isolates of Clostridium difficile from dogs and exotic pets. BMC Veterinary Research. 2018;(77).

11 .

Rodriguez-Palacios A, Borgmann S, Kline TR, LeJeune JT. Clostridium difficile in foods and animals: history and measures to reduce exposure. Animal health research reviews. 2013;: p. 11-29.

12 .

Robert J. Carman a, Adam L. Stevens, Matthew W. Lyerly, Megan F. Hiltonsmith, Bradley G. Stiles, Tracy D. Wilkins. Clostridium difficile binary toxin (CDT) and diarrhea. Anaerobe. 2011;: p. 161-165.

13 .

Álvarez-Pérez S, Blanco JL, Martínez-Nevado E, Peláez T, Harmanus C, Kuijper E, ir kt. Shedding of Clostridium difficile PCR ribotype 078 by zoo animals, and report of an unstable metronidazole-resistant isolate from a zebra foal (Equus quagga burchellii). Veterinary microbiology. 2014;: p. 218–222.

34 14

Orden C, Blanco JL, Álvarez-Pérez S, Garcia-Sancho M, Rodriguez-Franco F, Sainz A ir kt. Isolation of Clostridium difficile from dogs with digestive disorders, including stable metronidazole-resistant strains. Anaerobe. 2017;: p. 78-81.

15 .

Popoff M. R., Bouvet P. Genetic characteristics of toxigenic Clostridia and toxin gene evolution. Toxicon. 2013;: p. 63-89.

16 .

Francisco A Uzal, Bruce A McClane, Jackie K Cheung, James Theoret , Jorge P Garcia, Robert J Moore ir kt. Animal models to study the pathogenesis of human and animal Clostridium perfringens infections. Veterinary microbiology. 2015;: p. 23-33.

17 .

Gohari I. M., Parreira V. R., Nowell V. J., Nicholson V. M., Oliphant K., Prescott J. F. A novel pore-forming toxin in type A Clostridium perfringens is associated with both fatal canine hemorrhagic gastroenteritis and fatal foal necrotizing enterocolitis. PLoS One. 2015;(4).

18 .

Rodrigo Otávio Silveira Silva, Francisco Carlos Faria Lobato. Clostridium perfringens: A review of enteric diseases in dogs, cats and wild animals. Anaerobe. 2015;: p. 14-17.

19 .

S. Gobeli, C. Berset, I. Burgener, V. Perreten. Antimicrobial susceptibility of canine Clostridium perfringens strains from Switzerland. Schweiz. Arch. Tierheilk. 2012;: p. 247-250.

20 .

Kahya, S., Eyigör, A. & Çarlı, K.T. Comparison of Different Sample Types for Salmonella Detection. Vet. Med. 2013;: p. 19-24.

21 .

Wiebe VJ. Drug Therapy for Infectious Diseases of the dog and cat; 2015.

22 .

Lingling Wei, Cheng Yang, Wangfeng Shao, Tongzheng Sun, Jianyu Wang, Zhengkun Zhou ir kt. Prevalence and drug resistance of Salmonella in dogs and cats in Xuzhou, China. J Vet Res. 2020;(64).

23 .

Acke E. Campylobacteriosis in dogs and cats: a review. New Zealand Veterinary Journal. 2018;: p. 221-228.

24 .

Queen EV, Marks SL, Farver TB. Prevalence of selected bacterial and parasitic agents in feces from diarrheic and healthy control cats from northern California. Journal of Veterinary Internal Medicine. 2012;: p. 54-60.

25 .

Bojanić K, Midwinter AC, Marshall JC, Rogers LE, Biggs PJ, Acke E. Isolation of campylobacter spp. from client-owned dogs and cats, ad retail raw meat pet food in the Manawatu, New Zealand. Zoonoses and Public Health. 2017;: p. 438-449.

26 .

JS W. Bacterial enteritis in dogs and cats: diagnosis, therapy, and zoonotic potential. Veterinary Clinics of North America: Small Animal Practice. 2011;: p. 287-309.

27 .

Sykes J, Marks S. Campylobacteriosis. In: Canine and Feline Infectious Diseases; 2013.

28 .

Antoni Różalski, Agnieszka Torzewska, Magdalena Moryl ir kt. Proteus sp. – an opportunistic bacterial pathogen – classification, swarming growth, clinical significance and virulence factors. Folia Biologica et Oecologica. 2012;: p. 1-17.

35 29

Cristiani Baldo, Sérgio Paulo Dejato Rocha. Virulence Factors Of Uropathogenic Proteus. International Journal of Scientific and Technology Research. 2014;: p. 24-27.

30 .

Umbreen Zafar, Muhammad Kamran Taj, Imran Nawaz, Ashiq Hussain, Imran Taj, Zain-ul-Abideen ir kt. Proteus mirabilis as a pathogenic organism. International Journal of Biosciences. 2019;: p. 443-450.

31 .

Swanson K.S., Dowd S.E., Suchodolski J.S. Phylogenetic and gene-centric metagenomics of the canine intestinal microbiome reveals similarities with humans and mice. International Society for Microbial Ecology. 2011;: p. 639–649.

32 .

Robert Washabau MJD. In Canine and Feline Gastroenterology.; 2013. p. 99-108.

33 .

Brisse S., Passet V., Grimont P. A. Description of Klebsiella quasipneumoniae sp. nov., isolated from human infections, with two subspecies, Klebsiella quasipneumoniae subsp. quasipneumoniae subsp. nov. and Klebsiella quasipneumoniae subsp. similipneumoniae subsp. nov., and demonstration th. J. Syst. Evol. Microbiol. 2014;: p. 3146-3152.

34 .

Holt, K. E., Wertheim, H., Zadoks, R. N., Baker, S., Whitehouse, C. A., Dance ir kt. Genomic analysis of diversity, population structure, virulence, and antimicrobial resistance in Klebsiella pneumoniae, an urgent threat to public health. PNAS. 2015;: p. E3574–E3581.

35 .

Kazuki Harada, Takae Shimizu, Yujiro Mukai, Ken Kuwajima, Tomomi Sato, Masaru Usui. Phenotypic and Molecular Characterization of Antimicrobial Resistance in Klebsiella spp. Isolates from Companion Animals in Japan: Clonal Dissemination of Multidrug-Resistant Extended-Spectrum β-Lactamase-Producing Klebsiella pneumoniae. 2016;(7).

36 . http://www.eucast.org. [Online].; 2020. 37 . http://vet01s.edaptivedocs.net/GetDoc.aspx?doc=CLSI%20VET01S%20ED5:2020&scope=use r. [Online].; 2020.

Nel documento Smulkių gyvūnų enteritus sukeliančių bakterijų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms (pagine 21-35)