Tradicinė Rytų medicina

Rytų medicina - nuostabus Centrinės Azijos tautų kultūros fenomenas, kurio formavimuisi įtakos turėjo Kinijos, Indijos, Kašmyro, Graikijos, Persijos, Irako, Tibeto ir kitų Rytų šalių medicina, kur NM gydymo metodai užima itin svarbią vietą. Čia NM praktikuojama oficialiame valstybiniame lygyje. Ji derinasi su paskutinių metų išvystyta šiuolaikine medicina, kuri šiuo metu tobulai prieinama ne tik ekonomiškai išsivysčiusiuose pietiniuose rajonuose, bet ir toliau nutolusiuose šiauriniuose rajonuose. Kinų medicina įsisavino daugelio tautinių mažumų (uigurų, isų, tibetiečių, deincų) žinias. Rytų bei Azijos regiono šalyse NM įstatymais yra mažiau ribojama nei daugelyje Europos šalių. Čia drauge su šiuolaikinės medicinos mokykla sėkmingai vystosi ir natūralioji medicina. Dauguma šiuolaikinių gydytojų išmano bei naudoja ir liaudies medicinos terapiją šalia įprastinės. Ligonis savo gydymui gali pasirinkti įprastinį gydymo metodą, arba ieškoti liaudies gydytojo. Taigi, Rytuose, Azijos regione pastebimas europinės ir rytų medicinos susiliejimas, kas duoda teigiamus rezultatus. Indijoje taip pat naudojama ne tik Ajurveda, homeopatija, bet ir įprastinė medicina.

Rytų medicina teigia, kad tai, kas gyva (augalai), gali išgydyti gyvus organizmus (žmones), augalų preparatai pagyvina žmogaus protą ir kūną, harmonizuoja gyvenimą ir grąžina jėgas. Šių šalių medicina gydyme taip pat naudoja įvairius metalus, mineralus, brangenybių piliules. Pastarąjį dešimtmetį Rytų medicina populiarėja ir Vakaruose, ir kitose šalyse. Rytų medicina iš esmės skiriasi nuo mūsų - Vakarų medicinos. Skirtingai nuo vakarietiškų medikamentų, Rytų medicinos preparatai, pasak gydytojos Bikbajevos, organizme atkuria biocheminius procesus, niekam nepakenkdami. Jie padeda organizmui viską sureguliuoti pačiam. (72)

Ar Rytų medicinos metodikos veiksmingos? Pasaulinės kinų tradicinės akupunktūros asociacijos valdybos narys, akupunktūros ir akupresūros specialistas Vitalijus Naumavičius sako, kad jos veiksmingos tais atvejais, kai disfunkcija yra fiziologinio lygio (arba funkcinio pobūdžio) ir kai procesai dar laikini. „Mūsų specializuotose klinikose ir diagnostikos centruose, kur gausu šiuolaikinės tyrimo aparatūros, Rytų medicinai svarbus vaidmuo tenka, tačiau reabilitacijos ir šeimos medicinos srityse Rytų medicinos išmanymas tampa gydytojo privalumu.“ Pasak V. Namavičiaus, Rytų medicina turi specialius sveikatos būklės ir gyvenimo kokybės palaikymo metodus, tačiau daugelis iš jų kol kas mistifikuojami. Taip yra ir dėl to, kad rytiečiai, sugebėję

susisteminti tūkstantmetę patirtį, sugebėjo ją ir saugoti. Šiuolaikinių kinų tradicinės medicinos mokslinių tyrimų apimtys ir finansavimo lygis yra išties įspūdingi, jų duomenys tampa prieinami. Atsirandant pakankamo lygio vertimų, Rytų ir Vakarų medicinos sistemos pradeda labiau „susikalbėti“. Lietuvos maisto pramonės instituto vyr. mokslo darbuotoja biologijos mokslų daktarė Dalia Sekmonienė siūlo nevengti Rytų medicinos panaudojimo teigdama: „...kodėl Europoje nepasinaudoti tuo, kas veiksminga Rytuose?“. (8)

3.4.2.1. Tibeto medicina

Tibeto medicina – tai gydymo menas, kuriame sukaupta daug patirties kaip gydyti šiandien itin aktualias ligas. Moderniausi tyrimai atveria tibetietiškų receptų paslaptis, o klinikiniai tyrimai įrodo, kad vaistai padeda nugalėti moderniausias ligas. Pasak Kauno medicinos universiteto dėstytojo, gydytojo A. Kažemekaičio, „Tibeto medicina – tai ne vien augaliniai preparatai, bet ir visa gyvenimo filosofija, kurioje daug vietos skiriama ligų profilaktikai, sveikam gyvenimo būdui. Šia išmintimi taip pat galėtume sėkmingai naudotis šiandien. Dėl daugelio ligų pagal Tibeto medicinos sampratą esame patys kalti: kai kurias ligas, pavyzdžiui, peršalimus lemia aplinka, tačiau daugelį sukelia blogos mintys, pavydas, nežinojimas, nesugebėjimas įsigilinti į save.“ (21)

Tibeto medicina Europoje kelia ypatingą susidomėjimą. Vakaruose Tibeto medicina oficialiai nėra pripažįstama. Šveicarijos tibetietiškų vaistų gaminimo kompanija PADMA AG, nutiesusi tiltą tarp Vakarų ir Rytų, Tibeto mediciną, pristato kaip „pagrįstą tradicijomis, kur kūnas ir dvasia yra neatskiriami. Siekiama vidinės organizmo energijų pusiausvyros, o žmogus laikomas neatsiejama gamtos dalimi. Todėl vienodai svarbi ne tik kūno, bet ir dvasios sveikata.“ (66)

Tibeto medicin savyje sintezuoja Kinų kraštų ir Indų medicinas.

3.4.2.2. Kinų medicina

Tradicinė kinų medicina žinoma beveik tris tūkstančius metų ir šiandien ja gydosi vienas penktadalis pasaulio gyventojų. Vakariečiai ilgaamžiškumą paprastai tapatina su ilgu gyvenimu, tačiau kinų medicinai ilgaamžiškumas reiškia tai, ką mes pratę vadinti „gyvenimo kokybe", todėl ilgas gyvenimas be sveikatos, gyvybiškumo ir džiaugsmo yra laikomas beprasmiu. Pagrindinis kinų medicinos principas teigia, kad liga atsiranda tada, kai sustabdomas či, arba gyvybės energijos, tekėjimas kūne. Kai žmogus sveikas, či energija nematomais didžiulio tinklo kanalais, arba

meridianais, jungiančiais visus vidaus organus ir liaukas, natūraliai cirkuliuoja po visą kūną. Či srautas gali nutrūkti dėl įvairių mechaninių kliūčių ir fiziologinių kūno procesų, jis taip pat gali būti

per stiprus arba per silpnas, dėl to ir atsiranda liga. Pagal tradicinę kinų mediciną, pasaulyje yra dvi viena kitą papildančios, tačiau priešingos jėgos - in ir jan. Šios jėgos atitinka gamtoje egzistuojančias priešybes, tokias kaip vyras ir moteris, karštis ir šaltis, diena ir naktis. Kinų medicinoje ligos diagnozuojamos ir gydomos in ir jan pagalba. Vienos ligos vadinamos in ligomis, kitos - jan. Žmogaus sveikatai taip pat labai didelę reikšmę turi penki gamtos elementai (ugnis, žemė, metalas, vanduo ir medis). In ir jan bei penkių elementų pusiausvyros sutrikimas sutrikdo či srautą ir sukelia ligą. (56)

Kūno pusiausvyros atstatymui kinų medicina vartoja vaistažolių preparatus, masažą (šioje srityje susiliečia Rytų ir Vakarų medicina), tam tikrų kūno taškų šildymą smilkstančiomis vaistažolėmis (šis metodas vadinamas moksibustija), taures., energijos atstatymo pratimus (qigong), meditaciją ir akupunktūrą.

3.4.2.3. Akupunktūra

Akupunktūra – senas Rytų medicinos gydymo metodas, per kelis paskutinius dešimtmečius plačiai pradėtas taikyti ir Vakarų šalyse. Tai ne tik Kinų, bet ir kitų Rytų medicinų sudedamoji dalis, iš kurios išsivystė su Su Džok gydymo terapija, refleksologija, termopunktūra. Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Dalia Veitienė (VšĮ Antakalnio poliklinika) savo straipsnyje „Akupunktūros veiksmingumo, gydant įvairias ligas, įrodymai“ pateikia akupunktūros veikimo principą taip: „Tradicinės akupunktūros metu, siekiant išgydyti negalavimą ir pagerinti sveikatą, adatomis stimuliuojami tam tikri kūno paviršiaus taškai. (67) Pasak Rytų medicinos atstovų, žmogaus gyvybinė energija, vadinama chi, kūne cirkuliuoja 12 pagrindinių kanalų, vadinamų meridianais. Kiekvienas meridianas yra pavadintas tam tikro organo pavadinimu. Pavadinimas yra daugiau susijęs su energetine funkcija negu su organo struktūra arba anatomija. Skiriamos paviršinės ir vidinės kiekvieno meridiano projekcijos. Paviršinėse projekcijose esantys taškai yra vadinami akupunktūros taškais. Į šiuos taškus įdūrus adatas, paveikiama kūno chi ir sugrąžinama sveikata. (3)

Akupunktūros metu stimuliuojamos raumenyse esančios nervų galūnėlės, kurios perduoda impulsą į užpakalinį nugaros smegenų ragą. Iš jo impulsas siunčiamas į kitus nugaros smegenų lygius, vidurines smegenis ir pogumburio – hipofizės sistemą, kurioje ir atpalaiduojami skausmą malšinantys neurotrasmiteriai. Įdūrus adatas į skausmingus akupunktūros taškus, aktyvinami visi trys minėti smegenų centrai. Kai adatos įduriamos į atokiau nuo skausmingų vietų esančius taškus, aktyvinamos tik vidurinės smegenys ir pogumburio – hipofizės sistema. Remiantis šia teorija galima manyti, kad netikra akupunktūra yra tokia pat veiksminga, kaip ir tikra akupunktūra, tačiau

tyrimai su gyvūnais ir žmonėmis, kurių metu eksperimentiniu būdu buvo sukeltas ūminis skausmas, parodė, kad, stimuliuojant tikrus akupunktūros taškus, skausmą malšinantis poveikis stipresnis negu taikant netikrą akupunktūrą.“ Gydytoja D.Veitienė (2006) teigia, kad pasaulinės literatūros apžvalgoje, kurioje pateikti apibendrinti 14 metų duomenys, nurodomos 193 galimos komplikacijos ir daroma išvada, kad apskritai akupunktūra yra saugus gydymo metodas, išskyrus ligonius, sergančius emfizema, bei tuos, kuriems didelė pneumotorakso rizika. (68)

Akupunktūra – tai tiltas, siejantis senuosius gydymo būdus su šiuolaikiškesniais, apjungiančiais elektronikos galimybes – elektroakupunktūra, biopunktūra, homeosiniatrija, fizioterapija, elektrostimuliacija.

3.4.2.4. Termopunktūra (refleksoterapija)

Termopunktūra (arba moksaterapija) – vienas populiariausių refleksoterapijos metodų. Jo esmė yra lokalus šiluminis poveikis refleksogeniniams (akupunktūriniams) organizmo taškams ir zonoms. Šiluminis akupunktūrinių taškų aktyvizavimas vyksta įvairiais būdais. Seniausiam cziu panaudojami pelynų arba anglies cigarai: jiems smilkstant išsiskiria šiluminė energijos srovė, nukreipiama į biologiškai aktyvius taškus. Tiesioginio cigaro kontakto su oda čia nėra. Taikomas iš anksto įdurtos į akupunktūrinį tašką adatos šildymo metodas. Tai galima atlikti net uždegus paprastą degtuką. Kinijoje gaminami iš medžio anglies cigarai (tam tikros lazdelės). Tačiau termopunktūra (refleksoterapija) yra efektyviausia naudojant pelynų lazdeles. Jas renkasi ir Azijos (Tolimųjų Rytų) gydytojai, ir Europos šalių refleksoterapeutai. Jeigu cziu atliekamas tinkamai, pelenų sluoksniu padengto smilkstančiojo cigaro galiukas (moksos) temperatūra nepakyla aukščiau negu 43 – 45 laipsniai. Ši temperatūra saugi odai, tačiau jos visiškai pakanka giluminiam refleksinės zonos šildymui. Daug svarbių taškų, turinčių reflektorinį reguliuojamąjį ryšį kone su visais vidaus organais, yra ausų kriauklėse, taip pat delnuose ir pėdose. Todėl termopunktūra buvo imta plačiai taikyti tokiose refleksoterapijos kryptyse, kaip Su Džok (plaštakos bei pėdos taškų) terapija (3.4.2.6. skyrius). Vadovaujantis ištobulintomis ir kliniškai patikrintomis termopunktūros schemomis bei taikant atitinkamas technologijas, galima pasiekti gerų rezultatų, gydant nuo vegetodistonijos, kai kurių širdies sutrikimų, arterinio kraujospūdžio svyravimų, smegenų kraujotakos sutrikimų, įvairių skausmų, daugelio neuroendokrininių odos ligų (egzemos, psoriazės), alerginių sindromų. Gydyti termopunktūra patartina bronchinę astmą, skrandžio opą, kolitą, cistitą, menstruacinio ciklo sutrikimus ir daug kitų neurogeninių bei psichogeninių vidaus organų veiklos sutrikimų. (53)

3.4.2.5. Homeosiniatrija

Homeosiniatrija yra terapinis metodas, jungiantis homeopatiją ir akupunktūrą. Sąvoka „homeosiniatrija“susideda iš „homeo“ (homeopatija), „sin“ (sinologija) ir „iatros“ (gr. „gydytojas“). Taigi, homeosiniatrija yra homeopatijos ir tradicinės kinų medicinos, kuri greta akupunktūros, ypač sergant lėtinėmis ligomis, taiko vaistus, dietas ir psichosomatinį gydymą, derinys. Į atitinkamus akupunktūrinius taškus švirkščiami pagal indikacijas tinkantys homeopatiniai preparatai. Ir akupunktūra, ir homeopatija stimuliuoja organizmo reguliacinius mechanizmus.

Homeosiniatriją atrado daktaras De la Fuye. Jis nagrinėjo akupunktūrinio taško ir atitinkamos homeopatinės medžiagos tarpusavio ryšius. Taip buvo nustatyta diagnostiniai ir terapiniai ryšiai tarp dviejų skirtingų sistemų, kurios net sustiprina viena kitą, kai homeopatinis

simile švirkščiamas į atitinkamą akupunktūrinį tašką. (18)

Daugelis homeosiniatriją vadina biopunktūra. „Natura munda“ Biopunktūra pristato kaip saugų ir efektyvų gydymo metodas, kuri atliekant naudojami nekenksmingi organizmui homeopatiniai vaistai, injekuojant į akupunktūros ir kitus specifinius taškus, stimuliuojant natūralias organizmo apsaugines funkcijas. Šis natūraliosios medicinos gydymo ir diagnostikos centras teigia, kad nemažai gydytojų visame pasaulyje naudoja biopunktūrą nesudėtingų ortopedinių problemų gydymui. „Reikėtų paminėti, kad biopunktūra yra veiksminga priemonė stuburo nervų šaknelių, kaklo-krūtinės- juosmens raumenų uždegimų, patempimų atvejais, esant išijui, peties sąnario sindromui (įšaldytas petis”), Achilo sausgyslės uždegimui. Sėkmingai biopunktūra yra gydomos sportinės traumos.“ (19) Tačiau, kaip teigia daktaras Verner Frase straipsnyje homeosiniatrijos pagrindai, homeosiniatrijos negalima maišyti su biopunktūra, kadangi čia nėra homeosiniatrijos apibrėžto ryšio tarp medikamento ir injekcijos vietos. Dėl tos pačios priežasties homeosiniatrijos negalim vadinti ir akupunktūros injekcijomis (nors tai ir yra homeopatinių preparatų injekcijos į akupunktūrinius taškus), bei mezoterapija (kur anestetiniai ar antifl ogistiniai preparatai spontaniškai injekuojami į skausmingus ar trigerinius taškus). (18)

3.4.2.6. SuDžok akupunktūra

Su Džok - tai gydymo būdas (refleksoterapijos kryptis), iš esmės papildęs tradicinę adatų terapiją. ,,Su“ - plaštaka, ,,Džok“ - pėda. Su Džok terapija – tai gydymo būdas, sukurtas Pietų Korėjos mokslininko profesoriaus Park Jae Woo, kai stimuliuojami plaštakos ir pėdos taškai. Plaštakų ir pėdų paviršiuje yra biologiškai aktyvių taškų, atitinkančių tam tikrus viso kūno organus

ir dalis. Tuos taškus dirginant juntamas ryškus gydomasis ir profilaktinis poveikis. Plaštakų ir pėdų taškai išsidėstę tam tikra griežta tvarka ir atspindi sumažintą anatominę viso organizmo sandarą. Tarp kūno organų ir juos atitinkančių taškų yra nuolatinis ryšys. Prasidėjus ligai, „signalinė“ banga iš pažeistos kūno dalies arba organo nukreipiama į atitinkamą tašką ir jį sudirgina - taškas tampa skaudamas. Stimuliuojant tokį tašką, sukyla banga, kuri aktyviai veikia nesveiką organą ir jį gydo. Vaikštant, bėgiojant, dirbant darbą rankomis taškai natūraliai masažuojami, tai apsaugo kūną nuo ligų, todėl visiems žinoma, kad geriausi vaistai – judėjimas ir darbas. Kai natūralaus taškų ir zonų masažo nepakanka, žmogus gali nusilpti ir susirgti. Tuomet tikslus, kryptingas taškų stimuliavimas paprastai duoda gerų rezultatų. (62)

3.4.2.7. Akupresūra

Akupresūra – tai spaudžiamųjų judesių masažas. Visame kūne yra biologiškai aktyvių taškų. Jie išsidėstę pagal kūno paviršiaus energijos kanalus ir meridianus. Spaudžiant ir masažuojant šiuos taškus, gilesniuose organizmo audiniuose sukeliama atsakomoji reakcija. Stokojant energijos – jos suteikiama, pernelyg įsiaudrinęs žmogus – nuraminamas, taip pat šalinami nervinių impulsų sklidimo trikdžiai. Masažo metu energija meridianuose pasiskirsto tolygiai, taip išlyginama organų veikla, daugelis negalavimų nustoja kamuoti. (2)

Akupresūra, kaip ir homeosiniatrija, glaudžiai siejasi su akupunktūra, Su Džok gydymo terapija, termopunktūra (refleksoterapija), kurios neatsiejamos nuo vakarų medicinai priskirtų masažo, manualinės terapijos, osteopatijos, chiropraktikos rūšių.

3.4.2.8. Kitos Tradicinės rytų natūraliosios medicinos rūšys

Ajurveda - tai senovės indų medicinos, filosofijos ir psichologijos sistema, kurios pagrindą sudaro gydymas vaistažolėmis ir kitais daugiausia augalinės kilmės produktais. Tai holistinė gydomosios ir profilaktinės medicinos sistema, nukreipta į ligos užkirtimą gilinantis į kūno ir minčių visumą. Ajurveda išvertus į lietuvių kalbą reiškia mokslas apie gyvenimą (Auh - gyvenimas, Veda - mokslas). Ajurveda – tai balansas tarp minčių ir kūno, atsižvelgiantis į kiekvieno žmogaus individualumą. (69)

Pagal Ajurvedą, yra pagrindiniai gyvenimo veiksniai, lemiantys žmogaus unikalų sudėjimą. Tai „vata“, arba oras, išreiškiantis labai energingus žmones, „pitta“ – ugnis agresyvių žmonių ir „kapha“ – lėtų, konservatyvių individų. Vata, pitta ir kapha – tai energetinės jėgos, kurios būdingos

kiekvienam žmogui. Žmogaus sveikatos sutrikimai turėtų būti gydomi atsižvelgiant į šias energetines jėgas, siekiant jų išsibalansavimo sugražinimo į stabilumą. (1)

Biologijos mokslų daktarė Andrijauskaitė teigia, kad Ajurveda daug dėmesio skiria ligų profilaktikai, gyvenimo būdui ir mitybai, psichikos sveikatai, bei relaksacijai, o gydymą ir gyvensenos koregavimo priemones rekomenduoja individualiai. „Daug žmonių serga dėl neišmanymo kaip maitintis, ilsėtis, kaip susigrąžinti jėgas“. Ajurvedos tyrimų instituto vadovas Ajurvedos medicinos daktaras Partapas Čauhanas sako, kad „Ajurveda yra sudėtinga disciplina, tačiau esminius jos principus nesunku suprasti, nes šią sistemą dar galima vadinti natūraliu ir harmoningu gyvenimu. O tai kiekvienam turėtų reikšti neskubų ir darnų būties realizavimą, kai mėgstamas darbas teikia pasitenkinimo, kai namuose jauku, kai vyrauja sveikata, supratimas, meilė ir savitarpio pagalba – nuolat patiriamos ir kitiems dalinamos vertybės“. Ajurvedos specialistai pataria: „...naudokite intelektą, kad teisingai nuspręstumėte bei pasirinktumėte. Neteisintos mintys – tai, Ajurvedos požiūriu, yra pagrindinė somatinių (kūno) bei psichikos ligų priežastis. Neteisingai mąstant, kinta ir fiziologiniai principai organizme.“ (8)

Gydymas pagal Ajurvedos sistemą atjaunina ne tik kūną, bet ir sielą, suteikia naujos gyvenimiškos energijos, sustiprina imuninę sistemą, išvalo organizmą, pašalindamas iš jo per eilę metų susikaupusius toksinus, pagreitina natūralų žaizdų gijimą, palengvina chroniškų susirgimų gydymą ir net padeda juos įveikti. (69)

Joga - tai senovės filosofija, susikūrusi Indijoje prieš tūkstančius metų. Joga – tai gyvenimo būdas, kuris susideda iš etinių principų, griežtų dietos reikalavimų ir fizinių pratimų, padedančių sujungti protą, kūną ir dvasią į vieną visumą. Joga naudoja eilę kūno asanų (kūno padėčių, kurios kūnui nesuteikia fizinės įtampos), judesių ir kvėpavimo pratimų. Joga suteikia galimybę pakeisti tuos intelektualinius ir fizinius įsipareigojimus, kurių pakeitimai laikomi virš žmogaus galimybių. Per paskutinius 80 metų jogos nauda buvo pripažinta medikų profesionalų Indijoje ir Vakaruose. Žmonės, praktikuojantys jogą gali įtakoti savo kraujospūdį, širdies darbą, kvėpavimo takų funkcijas, odos atsparumą, smegenų darbą, kūno temperatūrą ir kitas kūno funkcijas. Egzistuoja keletas jogos tipų: hatha, bhakti, karma, jnana, raja, mantra, laya, tantra arba kundalini, nuo kurių priklauso žmogaus gyvenimo būdas, taip pat ir sveikatos būklė. (41)

Cigun - daugelį amžių rytuose naudojama sveikatingumo sistema, padedanti įveikti ligas, prailginti gyvenimą, atstatyti fizinę bei dvasinę pusiausvyrą, giliau pažvelgti į save ir kasdienybėje pasislėpusią aplinką. Cigun – tai savotiškas dinaminės jogos kiniškas variantas, nukreiptas į darbą su gyvybine energija, jos valdymas, savireguliacija. Tai tobulumo viduje ir išorėje siekimas per kūno, dvasios, energijos bei visos gyvenimiškos patirties integravimą. (24)

Ci - substancija, egzistuojanti kiekviename Visatos taške. Ji turi tris dedamąsias: materialią, energetinę ir informacinę. Išskiriama išorinė ir vidinė Ci, kosmoso ir žmogaus. Yra Ci rūšis, kurią turi žmogus nuo pat gimimo, ir yra Ci, kurią galima gauti iš aplinkos, kaupti organizme arba naudoti. Gun - tai veiksmas, darbas, kurį būtina atlikti, kad išmoktume įvaldyti Ci energiją. Tai reikalauja laiko ir pastangų. Cigun - tai energijos Ci panaudojimo menas: jos gavimas iš supančio pasaulio, keitimas ir spinduliavimas. Platesne prasme - tai pirmiausiai savo sveikatos palaikymo menas. (44)

Tai Chi - Kinų gimnastika - priemonė kūno ir dvasios tobulinimui bei savigynai. Tai Chi – tai pozų, meditacinės technikos ir grakščių judesių, valdomų (gyvenimo energijos) Chi srautu, visuma. Ši gimnastika sutvirtina sąnarius, didina kūno lankstumą, gerina judesių koordinaciją, stiprina imuninę, nervų sistemą, gerina atmintį, dėmesio koncentraciją. Amerikiečių medikai tyrimais nustatė, kad reguliarūs šios gimnastikos užsiėmimai padeda žmonėms sergantiems širdies ligomis daug greičiau, nei kiti gimnastikos tipai. Tai Chi užsiėmimai gerina pacientų, sergančių chronišku širdies nepakankamumu, gyvenimo kokybę. (46) Tai Chi atsirado XV amžiuje, kai daosas Čžan San Fenis atkreipė dėmesį į gervės ir gyvatės dvikovą. Greiti, lankstūs, laisvi paukščio ir gyvatės judesiai sužavėjo smalsųjį vienuolį. Bandydamas pamėgdžioti gervę su gyvate jis sukūrė savitą kovos stilių. Iš pradžių jo buvo mokoma kinų vienuolynuose, o vėliau – JAV ir Europoje.

Senovės kinų filosofai mokė, kad pasaulį valdo dvi priešingos jėgos: vyriškoji jan ir moteriškoji inj. Žmogus, atlikdamas tam tikrus judesius („formas“) kaitalioja jėgą ir veržlumą (jan – vyriškąjį pradą) su atsipalaidavimu ir atsitraukimu (inj – moteriškuoju pradu). „Formos“ dažniausiai ką nors imituoja ir yra labai gražiai vadinamos: „arklio karčių šukavimas“, „žvirblio pagavimas už uodegos“, „grojimas fleita“ ir t. t. Tai Chi, kaip ir cigunas yra sudedamoji jogos dalis, tačiau čia, atlikdamas „formas“, žmogus, skirtingai nuo jogos, nesustingsta vietoje. Jis nuolat perkelia svorį nuo vienos kojos ant kitos ir jaučia, kaip viduje teka Ci energija. Tai – vadinamasis jan stilius. Jo metu energija teka taip harmoningai, kad žmogus jaučiasi sveikesnis, pusiausviras ir atjaunėjęs. Jan – tai veržlumas, jėga, dangus, sausuma, karštis. Inj – pasitraukimas, priėmimas, ramybė, žemė, drėgmė, šaltis. Tačiau jas priešiname tik protu, o realybėje yra tiesiog dvi to paties begalinio judėjimo pusės, kurių suharmonizavimas lemia žmogaus sveikatą. (48)