DAINORA TUMIENĖ
BENDROSIOS PRAKTIKOS GYDYTOJŲ IR JŲ
PACIENTŲ POŽIŪRIO Į NATŪRALIĄJĄ MEDICINA
VERTINIMAS
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
Visuomenės sveikatos vadyba
Mokslinis vadovas
dr. doc. Almantas Evaldas Bagdonavičius
SANTRAUKA Visuomenės sveikatos vadyba
BENDROSIOS PRAKTIKOS GYDYTOJŲ IR JŲ PACIENTŲ POŽIŪRIO Į NATŪRALIĄJĄ MEDICINĄ VERTINIMAS
Dainora Tumienė
Mokslinis vadovas doc. dr. Almantas Evaldas Bagdonavičius
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2007. 87 p.
Darbo tikslas:
Įvertinti bendrosios praktikos gydytojų ir jų pacientų požiūrį į natūraliąją mediciną ir jos rūšis. Uždaviniai:
1. Išanalizuoti pirminės sveikatos priežiūros grandies bendrosios praktikos gydytojų požiūrį į natūraliąją mediciną. 2. Įvertinti pacientų nuomonę apie natūraliąją mediciną pagal amžių, lytį, išsilavinimą. 3. Palyginti bendrosios praktikos gydytojų ir pacientų suvokimą ir požiūrį į natūraliąją mediciną.
Tyrimo metodika:
Atliktas anoniminė apklausa, kurioje dalyvavo 104 bendrosios praktikos gydytojai ir 201 pacientai. Tiriamieji buvo suskirstyti pagal amžių, lytį, darbo įstaigos pobūdį, išsilavinimą.
Rezultatai:
Nustatyta, kad dauguma BPG pritaria teiginiui, jog NM nepalieka žalingų pokyčių organizme, papildo įprastinę mediciną, todėl 63% kartais ir 29% BPG dažnai pacientams skiria NM priemones gydymui. 72% BPG pasisako už atskirų NM specialistų ruošimą, tačiau dauguma nežino, kur galėtų žinias pagilinti. Pusė vyresnio amžiaus tiriamųjų nesutinka, kad NM gali pakeisti alopatinę mediciną. Ženklus skirtumas tarp vyrų ir moterų nuomonėje apie platesnį NM taikymą (80,9% moterų teigia, kad reikalingas platesnis taikymas, vyrų tik 58,8%). Išsilavinimas turėjo įtakos atskirų NM rūšių suvokimui. 61,5% pacientų ir 31,7% BPG teigia, kad NM specialistų pagalbos viešosiose bei valstybinėse įstaigose nėra arba apie jų suteikimą tiesiog nežino. 77,9% apklaustų BPG ir 73,4% pacientų norėtų, kad NM būtų plačiau naudojama ligos atveju. 73,1% BPG ir 62,3% pacientų, mano, kad NM gali iš dalies pakeisti įprastinę mediciną.
Išvados:
Tyrimas parodė didelį žmonių susidomėjimą NM gydymo būdais. Gydytojai nevengia NM skirti pacientų gydymu ir teigia, kad reikalingas platesnis natūraliosios medicinos taikymas. Jie pritaria atskirų NM rūšių specialistų poreikiui, tačiau ne visada žino, kur pagilinti žinias. Moterys pacientės dažniau nei vyrai pacientai domisi ir naudojasi NM priemonėmis. Aukštąjį išsilavinimą turintys pacientai, kaip ir BPG, nesutinka, kad NM gali pakeisti alopatinę mediciną, jie dažniau sutinka su papildymo teiginiu. Atskirų NM specialistų poreikiui labiau pritaria jaunesnio nei vyresnio amžiaus pacientai. Palyginus gydytojų ir pacientų požiūrį į NM, nustatyta, kad jų požiūris į NM taikymo efektyvumą nesiskyrė. Gydytojai dažniau nei pacientai pasisako už atskirų NM rūšių specialistų poreikį.
SUMMARY Management of Public Health
EVALUATION OF GENERAL PRACTITIONERS’ AND THEIR PATIENTS’ ATTITUDES TOWARDS NATURAL MEDICINE
Dainora Tumiene
Supervisor Almantas Evaldas Bagdonavičius, Dr. Sc. Assoc. Prof.,
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2007. 87 p.
Purpose of the paper:
Evaluation of general practitioners’ and their patients’ attitudes towards natural medicine and its types.
Targets:
1. Analysing primary healthcare general practitioners’ attitude towards natural medicine. 2. Evaluating patients’ opinion about natural medicine according to age, sex and educational background. 3. Comparing general practitioners’ and patients’ understanding and attitude towards natural medicine.
Research method:
Method of anonymous questionnaires was applied. Where were 104 general practitioners and 201 patiens. Respondents were devided by gender, age, occupation, education.
Results:
The analysis shows that most of common practice doctors agree with the statement, that natural medicine does not cause harmful changes in organism, and fulfils traditional medicine, and 63% sometimes and 28 % often prescribe natural medicine treatments to their patients. 72% doctors share opinion about need of natural medicine doctors, but don’t know where to get right education. Half of older age respondents do not agree that natural medicine can substitute alophatic medicine. There is a particularly clear gender distinction about the opinion on wider application of natural medicine (80.9% of women claim that natural medicine should be applied on a broader scale whereas this opinion is shared only by 58.8%; of men.). Educational background influences the perception of different kinds of natural medicine. 61.5% of patients and 31.7% of doctor’s says that natural medicine specialist help does not exist in conventional medical or state organizations.77.9% respondents among doctors would like to use NM in wider spectrum curing diseases. 73.1% of doctor’s and 62.3% of patients thinks that NM can partly substitute traditional medicine.
Conclusions:
Research has shown great interest in NM treatment methods.The majority of general practitioners of treat their patients with NM, claiming that natural medicine has to be employed on a wider scale. Doctors share the opinion that there is a need for specialists in different kinds of natural medicine, they do not know where to deepen the knowledge.Women more often than men take interest in and use natural medicine means. Highly educated patients, as well as doctors, doesn’t agree, that NM can fully substitute traditional medicine, they more agree that it can work as complementary to traditional medicine. Need for NM specialists is more supported by younger patients rather then older. Concern about the effectiveness of natural medicine was the same among doctors, as well as patients.More doctors than patients support the idea that there is a need for specialists in separate fields of natural medicine.
TURINYS
1. ĮVADAS...8
2. TIKSLAI IR UŽDAVINIAI...10
3. LITERATŪROS APŽVALGA ...11
3.1. Natūraliosios medicinos samprata...11
3.2. Natūraliosios medicinos santykis su įprastine medicina ...13
3.3. Natūraliosios medicinos naudojimo ypatumai Lietuvoje...16
3.4. Natūraliosios medicinos klasifikacija...17
3.4.1. Vakarų natūralioji medicina ...21
3.4.1.1. Liaudies medicina ...22
3.4.1.2. Vaistažolių medicina (fitoterapija)...22
3.4.1.3. Homeopatija ...23
3.4.1.4. Hirudoterapija...24
3.4.1.5. Badavimas, dieta ...25
3.4.1.6. Masažas ...26
3.4.1.7. Kitos Vakarų natūraliosios medicinos rūšys ...26
3.4.2. Tradicinė Rytų medicina ...31
3.4.2.1. Tibeto medicina...32 3.4.2.2. Kinų medicina ...32 3.4.2.3. Akupunktūra...33 3.4.2.4. Termopunktūra (refleksoterapija) ...34 3.4.2.5. Homeosiniatrija ...35 3.4.2.6. SuDžok akupunktūra ...35 3.4.2.7. Akupresūra ...36
3.4.2.8. Kitos Tradicinės rytų natūraliosios medicinos rūšys...36
3.4.3. Lotynų Amerikos, Afrikos ir kitų šalių medicina ...38
3.4.3.1. Šamanizmas, hilerystė...39
3.4.3.2. Psichoterapija ...40
3.4.3.3. Hipnozė ...41
3.4.3.4. Meditacija...41
3.4.3.5. Kitos natūraliosios medicinos rūšys...42
3.5. Natūraliosios medicinos gydymo metodų klasifikacijos išvados...44
3.6. Natūraliosios medicinos vartojimo statistinė analizė įvairiose pasaulio šalyse ...45
4. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS...49
4.1. Tyrimo organizavimas...49
4.2. Tiriamasis kontingentas...50
5. REZULTATAI ...54
5.1. BPG požiūris į natūraliąją mediciną...54
5.2. Pacientų žinios bei nuomonė apie natūraliąją mediciną...60
5.3. Gydytojų ir pacientų nuomonės apie natūraliąją mediciną palyginimas...71
6. DISKUSIJA...76
6.1. Tyrimo rezultatų aptarimas, sulyginant su kitų šalių panašiais tyrimais...76
6.2. Natūraliosios medicinos vartojimo priežastys...78
7. IŠVADOS...79 8. REKOMENDACIJOS...81 9. PADĖKOS ...82 10. LITERATŪROS SĄRAŠAS...83 11. PRIEDAI ...88
Paveikslų sąrašas
1 pav. Natūraliosios medicinos gydymo metodų giminingumas ...20
2 pav. Tiriamųjų skirstinys pagal lytį...50
3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes ...51
4 pav. Pacientų pasiskirstymas pagal išsilavinimą...51
5 pav. Bendrosios praktikos gydytojų pasiskirstymas pagal darbo vietą ...52
6 pav. Bendrosios praktikos gydytojų pasiskirstymas pagal NM rūšių suvokimą ...54
7 pav. Paskutinių penkerių metų BPG NM priemonių skyrimas pacientų gydymui ...56
8 pav. Gydytojų pasiskirstymas pagal atsakymus į klausimą „Ar patenkino rezultatai gydant natūraliosios medicinos priemonėmis?”...56
9 pav. Gydytojų atsakymai į klausimą „Ar reikalingi specializuoti atskirų natūraliosios medicinos sričių specialistai?”...57
10 pav. Gydytojų atsakymai į klausimą „Ar prieinama šių specialistų pagalba viešose bei valstybinėse bei privačiose sveikatos priežiūros įstaigose?“...59
11 pav. Bendrosios praktikos gydytojų pasiskirstymas pagal atsakymus į klausimą „Ar NM gali pakeisti alopatinę mediciną?“...59
12 pav. Bendrosios praktikos gydytojų nuomonė apie platesnį NM taikymą...60
13 pav. Skirtingų lyčių pacientų natūraliosios medicinos rūšių suvokimo duomenys ...61
14 pav. Moterų ir vyrų pasiskirstymas pagal žinių apie NM poreikį...62
15 pav. Pacientų atsakymai į klausimą“Ar norėtumėte naudotis natūraliąja medicina?“ ...63
16 pav. Pacientų atsakymai į klausimą „Ar per paskutiniuosius penkerius metus gydėtės natūraliosios medicinos priemonėmis?“...63
17 pav. Moterų ir vyrų nuomonė apie gydymo NM priemonėmis efektyvumą...64
18 pav. Moterų ir vyrų atsakymų į klausimą „Ar reikalingi specializuoti atskirų natūraliosios medicinos sričių specialistai?“ duomenys...64
19 pav. Skirtingų lyčių tiriamųjų duomenys apie specializuotų NM specialistų poreikį ...65
20 pav. Skirtingų lyčių tiriamųjų žinios kur rastis NM specialistus...66
21 pav. Pacientų atsakymai į klausimą „Ar prieinama šių specialistų pagalba viešose bei valstybinėse bei privačiose sveikatos priežiūros įstaigose?“...66
22 pav. Pacientų pasiskirstymas pagal atsakymus į klausimą „Ar NM gali pakeisti alopatinę mediciną?“...67
23 pav. Tiriamųjų nuomonė apie platesnį NM taikymą ...67
24 pav. Skirtingą išsilavinimą įgijusių pacientų duomenys apie NM rūšių suvokimą ...68
25 pav. Gydytojų ir pacientų žinios apie NM rūšis ...72
26 pav. Gydytojų ir pacientų nuomonė apie gydymo NM priemonėmis efektyvumą ...72
27 pav. Tiriamųjų duomenys apie NM specialistų poreikį...73
28 pav. Gydytojų ir pacientų vertinimai apie atskirų NM rūšių specialistų poreikį...73
29 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal atsakymus į klausimą „Ar NM gali pakeisti alopatinę mediciną?“...75
Lentelių sąrašas
1 lentelė. Natūraliosios medicinos metodų charakteristika...17
2 lentelė. Gydymo metodų klasifikacija...18
3 lentelė. Natūraliosios medicinos naudojimo skalė...45
4 lentelė. NM vartojimo statistinė analizė Didžiojoje Britanijoje pagal S.Fulder (1984)...46
5 lentelė Bendrosios praktikos gydytojų vertinimai apie natūralią medicinos aktualumą...55
6 lentelė. Įvairaus amžiaus gydytojų nuomonė apie NM specialistų poreikį...57
7 lentelė. Bendrosios praktikos gydytojų žinios apie NM* specialistus bei norą gilintis į NM...58
8 lentelė. Pacientų nuomonė apie NM aktualumą...61
9 lentelė. Pacientų žinios apie NM rūšis pagal amžių...69
10 lentelė. Pacientų žinios, noras naudotis, pasitenkinimas rezultatais ir nuomonė apie NM specialistų poreikį...70
11 lentelė. Pacientų nuomonė pagal amžių apie NM specialistų poreikį...71
Raktiniai žodžiai
Natūralioji medicina, įprastinė medicina, šiuolaikinė medicina, alopatinė medicina, bendrosios praktikos gydytojas, pacientas, pirminė sveikatos priežiūra.
Key words
Natural medicine, conventional medicine, modern medicine, general practitioner, primary health care.
Santrumpų žodynėlis
BPG – bendrosios praktikos gydytojas NM – natūralioji medicina
PSPC – Pirminės sveikatos priežiūros centras PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija SAM – Sveikatos apsaugos ministerija
"Gera sveikata yra neįkainojama. Tiktai sveikas žmogus neša taiką sau ir pasauliui." /Dr. Ellen Jensen/
1. ĮVADAS
Darbo aktualumas bei mokslinis naujumas
Kas gyvenime svarbiausia? Neabejodami atsakytume – sveikata. Dėl sveikatos esame viskam pasiryžę. Kai įprastinės medicinos siūlomi gydymo būdai tampa bejėgiai, griebiamės kitų, „netradiciniais“ ar „alternatyviais“, o kartais dar kitokiais pavadinimais vadinamų, metodų, susijusių su gamtos siūlomomis priemonėmis, bei su žmogaus galių panaudojimu. Vakarų šalyse medikai, gydydami ligonius, dažnai sėkmingai derina tradicinės medicinos ir natūralios medicinos (NM) metodus, tačiau Lietuvos gydytojų požiūris į NM yra nevienareikšmis. Vieni gydytojai yra skeptiškai nusiteikę, ir mano, visa tai, ko negalima paaiškinti galiojančiais medicinos mokslo įrodymais, negalima naudoti pacientų gydymui. Kiti bando gilintis į NM, ieškoti naujienų ir stengiasi jas pritaikyti praktikoje. Deja, kol kas NM pritaikymas klinikinėje praktikoje gerokai vėluoja ir ligoniai, neturėdami su kuo pasitarti, dažnai atsiranda apsišaukėlių ir šarlatanų rankose.
Pabandę pasidomėti šiuolaikinio NM alternatyvomis, susidūrėme su terminologijos problema. Akivaizdu, kad nėra vieno bendro visiems priimtino NM pavadinimo. Natūropatinės medicinos koledžo Oregone dėstytoja Anna Macintosh straipsnyje „Skirtumai tarp alternatyvios, papildomos, natūralios ir integrinės medicinos“ pateikia šešis NM sinonimus, o medicinos mokslų daktaras S. Fulder - keturis (29,51).
Žmones, besidominčius NM, klaidina ne tik terminologijos problema, bet ir paini NM metodų klaisifikacija. Literatūros šaltiniuose aptikome keletą NM būdų klasifikacijų, kurios viena kitai prieštaravo. Pavyzdiui, Sankt-Peterburgo medicinos akademijos specialistai (1994) pateikia klasifikaciją, kurioje atsispindi tik kai kurie ne šiuolaikinio gydymo būdai (71). Natūralios medicinos instituto darbuotojų siūloma kvalifikacija prieštarauja Sankt-Peterburgo medicinos akademijos specialistų klasifikacijai (4).
Dėl nevieningos terminologijos, daugėjančios informacijos apie NM, nepakankamų visuomenės sveikatos priežiūros specialistų žinių apie NM, šiuo metu kyla įvairūs prieštaravimai tarp įprastines, šiuolaikinės medicinines sveikatos priežiūros teikiančių specialistų ir NM atstovų. Kol kas Lietuvos mokslininkų darbų, analizuojančių sveikatos priežiūros specialistų požiūrį į NM, yra labai nedaug. Lietuvoje apie NM skelbti darbai daugiau buvo aprašančiojo pobūdžio darbai apie NM. Pavyzdžiui, M. Šablevičius, G. Butvydienė, D. Andrijauskaitė savo darbuose daugiau
apibendrino Vakarų Europos šalių visuomenės požiūrį į NM (11, 21, 63). Manome, kad kiekvienai šaliai dėl savo socialinės, ekonominės ir politinės specifikos yra tikslinga šią problemą tirti atskirai.
Praktinė reikšmė
Kadangi daug metų domiuosi NM ir dirbu šioje srityje, man buvo labai naudinga ir įdomu išanalizuoti, koks yra bendrosios praktikos gydytojų (BPG) ir pirminiuose sveikatos priežiūros centruose (PSPC) besilankančių pacientų požiūris į NM, palyginti privačių ir valstybinių PSPC BPG žinias apie NM, įvertinti sąsajas tarp pacientų socialių ir demografinių požymių ir žinių apie NM. Gauti tyrimo rezultatai, mano nuomone, padės nustatyti, kokių žinių apie NM trūksta BPG ir pacientams, bei pagalvoti, ką reikėtų daryti, kad NM metodai būtų pradėti dažniau ir aktyviau derinti su įprastos medicinos gydymo būdais, nes yra žinoma, kad NM gali būti sėkmingai taikoma lėtinių ligų gydymui ir profilaktikai, ypač kai to nori pacientas, ar nepavyksta gauti rezultatų kitais metodais, kai nėra aiškaus gydymo arba kontraindikuotinas įprastinis medikamentinis gydymas (pvz., nėštumo metu).
2. TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas:
Įvertinti bendrosios praktikos gydytojų ir jų pacientų požiūrį į natūraliąją mediciną ir jos rūšis.
Uždaviniai:
1. Išanalizuoti pirminės sveikatos priežiūros grandies bendrosios praktikos gydytojų požiūrį į natūraliąją mediciną.
2. Įvertinti pacientų nuomonę apie natūraliąją mediciną pagal amžių, lytį, išsilavinimą. 3. Palyginti bendrosios praktikos gydytojų ir pacientų suvokimą ir požiūrį į natūraliąją
3. LITERATŪROS APŽVALGA
3.1. Natūraliosios medicinos samprata
Išnagrinėję natūralaus, gamtos ir žmogaus galių gydymo terminiją, nusprendėme, kad tinkamiausias pavadinimas turėtų būti natūralioji medicina (NM). Natūraliąją mediciną suprantame kaip natūralų gydymąsi, taip skatinant sveikti patį organizmą, aktyviai priešinantis ligų sukėlėjams, stiprinant imuninę sistemą, adaptaciją, organų ir viso organizmo sistemų atsinaujinimą. Natūralusis gydymas – tai gydymas, harmoningai susijęs su gamtos dėsniais.
NM – tai „prevencijos mokslas ir menas, pablogėjusios sveikatos palengvinimas arba visiškas išgydymas naudojant gydymo metodus harmoningai susijusius su gamtos dėsniais. NM - tai sistema, kuri rūpinasi ir gydo sergantįjį, o ne pačią ligos esmę.“ (51). Bet kokia terapija, kuri priklauso nuo paties kūno gydomųjų jėgų ir natūraliai išgaunamų medžiagų, gali būti laikoma NM. Į juos įeina vaistažolių vaistai, dieta ir vandens terapija (4). Daugumos autorių nuomone terminas „natūralioji medicina“ atspindi nemedikamentinį gydymo būdą. NM sveikatą apibrėžia kaip minčių, kūno ir sielos subalansavimą. Toks holistinis apibrėžimas traktuoja žmogų kaip visumą, aprėpdamas jo fizinius, psichinius, emocinius ir dvasinius aspektus. Daugelis NM metodų yra veikiau sukurti apsisaugoti nuo sveikatos problemų, nei vėliau gydyti simptomus. NM atstovai gydo žmogų atsižvelgdami į psichines, emocines ir fizines ypatybes bei simptomus (homeopatija, kinų medicina, Ajurveda) (5). Galime teigti, kad NM priskiriami „savigydos“ preparatai. Išprusęs medicinos srityje žmogus, pakankamai subrendęs ir gebantis realiai vertinti savo galimybes daugiau dėmesio gali skirti „savigydai“. „Savigydos“ žinios ypač svarbios tais atvejais, kai sveikatos priežiūra yra mažiau prieinama. Dažniausiai „savigydai“ skirtais preparatais laikomi „netradiciniai“ vaistai, maisto papildai, vitaminai, mineralinės medžiagos, mikroelementai, augaliniai, homeopatiniai ir kiti biologiniai preparatai, kuriems įsigyti nereikia recepto ir kuriuos galima vartoti savo nuožiūra. Šie preparatai kasmet įgauna didesnę paklausą visuomenėje.
Kalbant apie NM dažnai vartojami įvairūs sinonimai. Literatūros šaltiniai dažniausiai naudoja „netradicinį“ ir „alternatyvų“ terminus. Manome, kad „netradiciniu“ jo vadinti negalėtume, kadangi dažniausiai būtent senąsias žmonijos tradicijas jis puoselėja. Natūralieji gydymo metodai remiasi senosiomis, per ilgą laiką vystytomis medicininėmis žiniomis ir žmonijos tradicijomis, todėl jų apibūdinimui labiau tiktų tradicinė, o ne netradicinė medicina. „Alternatyvus“ NM gydymas šiuolaikinei įprastinei medicinai taip pat būti negali, kadangi jis nėra priešpriešoje, niekada nepakeis ir nepaneigs to, kas yra išrasta šiandieninėje medicinoje. Alternatyvi medicina apibrėžia bet kokią
medicininės praktikos formą, kuri yra už įprastinės ar alopatinės medicinos apibrėžimo ir ribų. Į ją įeina platus ratas gydymo filosofijų, požiūrių ir terapijų, kurios neįeina į alopatinės medicinos gydymą. (4)
Dar vienas iš NM sinonimų yra papildoma medicina. Papildoma medicina yra geriausiai suprantama kaip medicinos praktika, o ne kaip medicinos sistema. Ši medicinos rūšis gydymą pateikia kartu su alopatine (standartine, įprastine, šiuolaikine) terapija, bet ne vietoj jos. Papildoma medicina galima laikyti bet kokią medicinos praktikos rūšį, esančią už įprastinės medicinos ribų ir taikomą tik kartu su ja.
Kai kurie alopatinę (įprastinę) mediciną taikantys gydytojai bando įtikinti, jog terminai papildoma ir alternatyvi - vienas kitu pakeičiami; tam, kad palaikytų tinkamą alternatyvios medicinos vietą visoje medicinos sistemoje. Gali atrodyti, kad terminas papildomoji yra dažnai naudojamas kaip alternatyviosios medicinos sinonimas. Tai nėra labai tinkamas šio žodžio vartojimas. Žodynas apibūdina papildomąjį kaip „tai kas kartu baigiasi ar neišvengiamai kartu egzistuoja“. Tuo tarpu alternatyvus yra apibrėžiamas kaip „abipusiškai ypatingas“ arba „pasirinkimas iš dviejų ar daugiau dalykų“. Šie terminai turi skirtingus apibrėžimus ir neturėtų būti suvokiami kaip galintys vienas kitą pakeisti. Toks netinkamas šių terminų panaudojimas sukuria netikslias prielaidas ir vartotojų akyse. To pasėkoje susidaro nuomonė, kad visų natūraliųjų gydymo elementų (t.y. maistingųjų medžiagų, vaistažolių ir kt.) veiksmingumas nėra įrodytas ir kad jų saugumas ir efektyvumas yra nuolat lyginamas su šiuolaikiniais alopatiniais vaistais. NM (papildoma medicina) nėra ir negali būti alternatyva (pakaitalu) alopatinei (standartinei, įprastinei, šiuolaikinei) medicinai. Ji gali tik papildyti alopatinę mediciną integruodamasi į ją.
Anna Macintosh (1999) straipsnyje „Skirtumai tarp alternatyvios, papildomos, natūralios ir integrinės medicinos“ kiekvieną iš šių terminų apibūdina smulkiau, pabrėždama, kad šie terminai atspindi visiškai skirtingus dalykus. Autorė teigia, kad „NM neturėtų būti traktuojama kaip alternatyvios medicinos atmaina. Tai yra šis tas daugiau nei vien tik alternatyvus specifinės ligos gydymo būdas.“ Aiškus terminologijos suvokimas leidžia vystyti tolimesnius tyrimus ir hipotezes. „Natūralios medicinos efektyvumas turėtų būti vertinamas, remiantis jos teorinių pagrindų tikslumu , kai tuo tarpu alternatyvios medicinos efektyvumas negali būti vertinamas kaip visuma, nes ji nėra „medicinos sistema“ ir gali būti tiriami tik atskiri nestandartiniai jos gydymo metodai.“ (51)
Petroni, pagrindinis Jungtinės Karalystės medicinos praktikas, parašė keletą trumpų straipsnių, kur išsakė savo apmąstymus apie plačią alternatyvios medicinos terminologiją, kurios taip kaip ir Anna Maclntosh nebando tapatinti su NM. Jis teigia, jog daugiausiai sumaišties kyla dėl įsitikinimų, kad holistinė ir alternatyvi medicina yra vienas ir tas pats. Petroni netgi nurodo 4 skirtingas alternatyvios medicinos terapijas: 1) visapusiškos sistemos, 2) diagnostikos metodai, 3)
terapinis modalumas, 4) savisaugos požiūris. Šie įvairiapusiški alternatyvios medicinos aspektai turėtų būti suprasti kaip atskiri, o ne kaip vienas apibrėžimas (51).
Medicinos mokslų daktaras S. Fulder (1984), teigdamas, kad NM metodai atsirado pakankamai seniai, be to dauguma iš jų liaudies medicinoje buvo naudojami nuo neatmenamų laikų, NM galima vadint tradicine (apjungiant fitoterapiją, manualinę ir iškrovos-dietų terapiją), papildoma medicina (masažas, enterosorbcija, adatų terapija, psichosomatinė terapija) ir taip pat neortodoksine medicina (hipnozės terapija ir homeopatija) arba ekstra korporacine korekcija (efermentiniai gydymo būdai ir kvanto terapija). (29)
Dar vienas iš sinonimų – integrinė medicina. Integrinė medicina – tai dviejų lygiaverčių medicinos krypčių simbiozė. Integrinė medicina gali būti taikoma mediko, kuris yra susipažinęs su alopatine gydymo ginkluote, bei NM modeliu. Tokią mediciną praktikuojančia ligonine galėtų vadintis ta, kurioje pacientą gydytų ir alopatinės ir NM gydytojai, sujungdami šias dvi gydymo kryptis. (61)
Apibendrinant natūraliosios medicinos sampratą, nesuklystume ją pavadindami holistine medicina. Holistinė medicina apima proto ir kūno priežiūra kartu. NM praktikai laiko proto, emocinius ir dvasinius sveikatos aspektus tokiais pat svarbiais kaip ir fiziniai pokyčiai. Terapijos, tokios kaip hipnozė ir vizualizavimas siekia palengvinti fizinę būseną per protinę intervenciją. Holistinė medicina teikia pirmenybe ligos prevencijai ir sveikatos palaikymui. Ji žiūri į sveikatą kaip į kūno sistemų balansą (protinį, emocinį, dvasinį ir fizinį). Gydymo tikslas – palaikyti „vientisumo būseną“. Natūrali medicina seka holistiniu požiūriu, gydydama ligas kaip proto ir kūno disbalansą.
Kaip matome, yra pakankamai terminų natūraliam gydymo būdui išreikšti. Bet reikia pabrėžti, kad kaip NM mes bepavadintume, jos tikslas yra integruotis ir susilieti su įprastine, šiuolaikiška, alopatine medicina, siekiant geriausio gydymo rezultato.
3.2.
Natūraliosios medicinos santykis su įprastine medicina
Svarbu suprasti ir sutikti su teisinga terminologija, kuri turėtų būti naudojama su terminu „įprastinė medicina“. Tinkami įprastinės medicinos identifikatoriai pagal Anna Maclntosh (1999) būtų alopatinė arba artodoksinė medicina. (51) Tačiau mes manome, kad ortodoksinė medicina – griežtas nustatytų teorijų ir principų laikymasis, kitų idėjų atmetimas, paklusnumas doktrinai. Kadangi medicinos paskirtis yra padėti žmogui, tai medicina būti ortodoksine negali. Gali tik žmogus būti ortodoksu.
Terminas alopatinė, išvertus iš graikų kalbos alo – kita. Terminas alopatinė buvo pradėtas naudoti Samuelio Hahneman XVIII amžiaus pabaigoje. Ypač buvo atsižvelgiama į simptomų gydymą. Tai patapo pagrindiniu principu įprastinėje medicinoje. Nors terminas „įprastinė medicina“ yra dažnai naudojamas kaip ortodoksinės medicinos sinonimas, visgi Webster‘io žodynas terminą „įprastinis“ apibrėžia kaip netinkamą konvencinės medicinos atitikmenį. Kadangi alopatinė medicina teigia, jog jos pagrindas yra labiau mokslinis nei kultūrinis ar dvasinis, ji neturėtų būti tapatinama su ortodoksine medicina. „Įprastinė medicina - tai sveikatos sutrikimų pažinimo, prevencijos, diagnostikos ir gydymo priemonių visuma, kuri remiasi dabartinės Vakarų civilizacijos mokslo pasiekimais ir šių priemonių taikymą reglamentuojančiu teisiniu pagrindu.“ (5) Šiuo požiūriu NM metodai yra labai artimi įprastinės medicinos metodams. Pavyzdžiui, dabartiniai moksliniai tyrimai parodė, kad ginkmedžio ekstrakte yra laisvuosius radikalus sujungiančių medžiagų, jonažolėse yra monoaminooksidazę slopinančių ir taip depresijos patogenezėje dalyvaujančio serotonino koncentraciją veikiančių medžiagų, česnakas turi fitoncidų, kurie naikina bakterijas, gyvačių nuoduose yra angiotenziną konvertuojančių fermentų (AKF) inhibitorių, o meditacija, jogos kvėpavimo pratimai centriniu keliu mažina adrenokortikotropinės sistemos aktyvumą. Šios natūralios medicinos priemonės egzistuoja greta įprastinių: pavyzdžiui, vaistinėje greta sintetintų vaistų prekiaujama įvairiais vaistažolių preparatais, neurologinio profilio sveikatos priežiūros įstaigose gydoma akupunktūra. Yra tokiu NM metodų, kuriuos įprastinė medicina laiko nepagrįstais ar net žalingais žmogaus sveikatai (pavyzdžiui „nužiūrėjimo“ panaikinimas).
Galima išskirti keletą natūralių gydymo metodų grupių, tačiau tiksliau būtų juos išdėstyti tam tikra eile. Viename tokios eilės gale atsidurtų NM metodai, iš esmės nesiskiriantys nuo įprastinės medicinos metodų. Šių gydymo metodų specialistai gali produktyviai dirbti įprastinės medicinos paslaugas teikiančiose sveikatos priežiūros įstaigose. Tokia praktika pritaikoma ir mūsų šalyje (pvz., fitoterapijos specialisto paslaugos Lietuvos onkologijos institute). Kitame šios eilės gale atsidurtų diagnostikos ir gydymo metodai, kuriuos įprastinė medicina laiko pavojingais žmogaus sveikatai ir teigia, jog reikia imtis prevencinių priemonių prieš šių metodų panaudojimą. Sveikatos ir draudimo paslaugas darbuotojams teikianti bendrovė Cigna (JAV) (23) pateikia eksperimentinių, tiriamų ir nepatvirtintų NM rūšių sąrašą, už kurias draudimas gydymo išlaidų nedengia.
Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai neparodė, kad NM metodų veikimas iš esmės skiriasi nuo įprastinės medicinos priemonių. Dar daugiau tiriant NM medicinos poveikį šiuolaikinio mokslo metodais pasirodė, kad kai kurių NM priemonių veiksmingumas nesiskiria nuo placebo. Tokie tyrimo rezultatai dažnai būna dėl įprastinėje medicinoje taikomų jai labiausiai tinkamų tyrimo metodų. Natūralios medicinos paslaugų vartotojų apklausos Vakarų šalyse parodė, kad didžiosios
dalies šių medicinos paslaugų vartotojų išsilavinimas yra aukštasis, pajamos pakankamai didelės. Pacientas turi teisę rinktis sau patinkantį gydytoją, kaip ir gydymo metodą. Pastarasis laikotarpis rodo, kad pacientai vis dažniau ieško NM praktikuotojų. Kas gi verčia juos taip elgtis? Gydytojas Mindaugas Šablevičius (2005) teigia, kad atsakymo reiktu ieškoti gydytojo ir paciento bendravimo psichologijoje. „Esminiai įprastinės ir natūralios medicinos vartotojų skirtumai glūdi gydytojų ir pacientų bendravime.“ (63) Žinoma, neturėtume pamiršti ir nežalingo gydymo poreikio, bei kitų veiksnių, dėl kurių pacientai renkasi būtent NM. Plačiau apie tai aprašoma 6.2. skyriuje.
Žmogus, pajutęs ligos simptomus, daugiau ar mažiau sąmoningai siekia užimti pasyvaus, autoriteto patarimų siekiančiojo poziciją. Dažnai NM specialistai nevengia pateikti savo praktikuojamų gydymo metodų kaip ypač patikimų, garantuojančių greitą poveikį, visišką pasveikimą ir neturinčių jokio nepageidaujamų poveikių. Toks gydymo pateikimas nėra blogas, jeigu juo nuoširdžiai siekiama stabilaus kenčiančio žmogaus būklės pagerėjimo. Nesant medicinos priemonių pateikimo priežiūros, iškyla puiki terpė piktnaudžiauti žmonių nepasitikėjimu įprastine šiuolaikine medicina. Tačiau kompetentingas gydytojas (tiek natūraliosios, tiek įprastinės medicinos specialistas) neturėtų sukelti pacientams tokių abejonių, kadangi, tik esant kompleksiniam gydymo metodų panaudojimui (natūraliosios ir įprastinės medicinos) galima optimali gydymo nauda. Pagal dabartinius gydytojo darbą reglamentuojančius teisės aktus gydytojas privalo išaiškinti pacientui galimą nepageidaujamą gydymo metodo poveikį, kuris, pripažinkime, išreikštas žodžiais, gali kartais ir gąsdinti.
Modernusis medicinos mokslas, siekdamas kuo didesnio gydymo metodų veiksmingumo ir saugumo, kartais pats tampa savo auka. Gydytojai laiko savaime suprantamu dalyku, kad moderniausios aparatūros prikimštuose mokslinių tyrimų centruose keliolikos ar net keliasdešimties metų trukmės išbandymus perėję gydymo metodai yra veiksmingi ir saugūs. Tačiau pacientui, kuris nestudijavo medicinos dešimt metų, tai nėra „savaime suprantama“. Tikriausiai, daugeliui pacientų žodžiai „šiuo metodu Kinijos liaudies medicinos specialistai jau tris tūkstančius metų sėkmingai gydo įvairias vidaus organų ligas“ paliks didesnį įspūdį negu „šio gydymo metodo veiksmingumą patvirtino daugiacentriai dvigubai akli placebu kontroliuojami tyrimai su atsitiktiniu būdu atrinktais pacientais“. Panašių teiginių pacientams aiškinimą priskirtume prie sąmoningo gydytojo ir paciento bendravimo lygio. Tačiau yra ir pasąmoningas bendravimo lygis, o jis yra ne mažiau svarbus. Jeigu asmuo skiria tam tikrą gydymą, kurio veiksmingumu pats abejoja, rezultatai visada bus prastesni negu esant įsitikinimui savo veiksmų prasmingumu. Svarbu ne tik faktas, kad gydymo metodas pateikiamas kaip veiksmingas, bet ir kaip tai yra daroma, nes būtent šiuo momentu pasyvusis pacientas ieško autoriteto, galinčio jam padėti.
3.3.
Natūraliosios medicinos naudojimo ypatumai Lietuvoje
Lietuvoje šiuo metu daugelis NM gydymo metodų (turintys tam tikrų klinikinių įrodymų) nesupriešinami su šiuolaikine medicina, bet laikomi kaip kompleksinės terapijos dalimi. Į klausima, ar natūralūs gydymo būdai dera su įrodymais pagrįsta medicina, Kauno medicinos universiteto Vidaus ligų klinikos vadovas profesorius habil. dr. Albinas Naudžiūnas atsako, kad Vakarų medicina jokiu būdu neneigia papildomų gydymo metodų (pavyzdžiui gydymo homeopatiniais vaistais), tačiau daugelis jų neturi įrodymais pagrįsto pagrindo. Tuo papildomi gydymo būdai ir skiriasi nuo įprastinės medicinos. A.Naudžiūnas teigia, kad „gydytojui svarbu žinoti ir alternatyviąją mediciną – akiračio plėtimas visada geras dalykas.“ Anot profesoriaus mūsų šalies klinikinėje praktikoje vis tik vyrauja įrodymais pagrįsta medicina. (11) Kauno medicinos universiteto Šeimos medicinos klinika kartu su Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų kolegija rengia įvairius seminarus gydytojams apie NM panaudojimo galimybes, taip siekdami ne propaguoti ją, o suteikti daugiau žinių. „Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje vos ne pusę vaistų apyvartos sudaro natūralios medicinos produktai”, - aiškina šeimos klinikos vadovas L.Valius. Jo teigimu, ligoniai Lietuvoje turi teisę į platesnį pasirinkimą. “Daugelyje Europos šalių plačiai naudojami augaliniai preparatai, kurių poveikį įprastiniais metodais patikrinti ne visuomet įmanoma, tačiau jie yra efektyvūs. Kodėl jie neturėtų būti prieinami mūsų pacientams?” (21) Dėl žmonijos sveikatos būtina pasiekti įvairių medicinos metodų atsiskleidimo.
Kol kas Lietuvoje nėra įteisinto privataus sveikatos draudimo, kuris kompensuotų NM (taip pat ir šiuolaikinio) gydymo finansavimą. 1997 metais Lietuvos Vyriausybės programoje numatytas fizinių asmenų mokesčių mažinimas, tuo skatinant privataus sveikatos draudimo vystymąsi, dėl finansinių Valstybės biudžeto problemų, sužlugo. Tiek dėl šios priežasties, tiek ir dėl nelabai aiškių privalomojo draudimo planų (sunku įtikinti gyventojus mokėti privačias sveikatos draudimo įmokas, kai neapibrėžta, kokias paslaugas padengs privatus draudimas), privataus sveikatos draudimo plėtra sustojo. 1999 metų ekonominė krizė, kuri palietė ir sveikatos sektoriaus įstaigas, vėl sukėlė diskusijas apie privačias medicinos paslaugas, laisvai rinkos reguliuojamas sveikatos paslaugų kainas bei privatųjį sveikatos draudimą. Šiuo metu Lietuvoje veikia privačios draudimo kompanijos teikiančios sveikatos draudimo paslaugas tik vykstantiems į užsienį, kur daugelyje šalių tai jau įteisinta (Pilotų ruošimo programa Omahoje padengia Dean’o Ornish’o širdies ligų reabilitacinės programos išlaidas; Vašingtono Mėlynasis Kryžius turi draudimo polisą, padengiantį natūropatijos ir homeopatijos gydymo išlaidas; Amerikos vakarų Gyvybės Draudimo Kompanija (Fosteris, Kalifornija) padengia natūropatinio gydymo, įskaitant Ajurvedą, homeopatiją, mitybos
konsultacijas, masažą bei fizinę terapiją, išlaidas, kompanija įkūrė visą para veikiančią Sveikatos liniją, kur į pacientų klausimus atsakinėja kvalifikuoti natūropatijos specialistai (23)).
3.4.
Natūraliosios medicinos klasifikacija
1994 m. Sankt-Peterburgo medicinos akademijos specialistai išanalizavo Europos ir Azijos šalių NM gydymo metodus ir pateikė jų glaudžią esmę bei panaudojimo lygį. Šie specialistai teigė, kad tai metodai, susiformavę skirtingose epochose ir buvo pirmtakai oficialios medicinos. (71)
1 lentelė. Natūraliosios medicinos metodų charakteristika
Metodas Metodo charakteristika ir esme Panaudojimas
Fitoterapija Gydymas žolėmis Tradiciškai naudojamas savigydai ir skiriamas gydytojų
Homeopatija Gydymo sistema paremta vartojant ypatingai mažas dozes medžiagų, kurias vartojant didelėmis dozėmis iššaukiami ligos požymiai
Išrašoma gydytoju homeopatu ir turi savo ligonių kontingentą
Adatų
refleksoterapija
Senovinis Kinijos medicinos metodas, pagrįstas gydomųjų adatų įdūrimu į aktyvius kūno taškus
Turi didelį populiarumą tarp žmonių
Dietų terapija (gydymas
badavimu)
Gydymas paremtas badavimu ir subalansuotomis dietomis
Naudojamas stacionaruose įvairių ligų gydymui, kai kurie variantai naudojami ambulatoriškai
Enterosorbcija Organizmo korekcija, vartoti į vidų absorbentus
Metodas žinomas labai seniai, paskutiniais metais turi ypatinga susidomėjimą
Natūro terapija (veganai)
Vitaminizuotos augalinės dietos naudojimas profilaktiniais ir gydomaisiais tikslais
Dažniausiai naudojamas savigydai, gerai užsirekomendavęs lipidų apykaitai
Hipnoterapija Pagrįsta hipnozės poveikiu Naudojama specialistų, rečiau liaudies medicinos praktikuotojų Eferentinė
(išmetimo)
Tai grupė metodų, kuri intensyviai šalina iš organizmo apykaitos
terapija produktus, endo ir ekzo toksinus
Hilerystė Liaudiškos gydymo sistemos, pagrįstos kompleksu metodų: žolių panaudojimas, manualinės ir psichinės sąveikos. Plačiai naudojama išsivysčiusiose šalyse
Praktiškai išnyko 50-aisiais metais, bet galima laukti antrojo užgimimo
Chiropraktika Manualinis gydymo metodas, veikiant stuburą ir atstatant iškrypusius stuburo slankstelius
Naudojami manualines terapijos pratimai
Manualinė terapija
Gydymas naudojant manualinius pratimus įvairiems sąnariams ir stuburui
Labai populiarus, efektyvus, intensyviai platinamas
Psichosomatinė terapija
Gydymas somatinių ligų, psichiškai veikiant ligonį
Naudojama tarp terapeutų ir psichoterapeutų
Meno ir muzikos terapija
Gydymas meno pagalba viena iš psichosomatinės terapijos krypčių
Pradedama naudoti gydant psichines ir somatines ligas
Ekstrasensinis gydymas
Kryptis, pagrįsta nesensorinės diagnostikos ir nesensoriniu poveikiu organizmui per biolauką
Visuomenėje turi populiarumą, dažniausiai naudojama gydytojų ir žiniuonių – ekstrasensų
Ši lentelė, kaip ir tų pačių Sankt-Peterburgo specialistų juridinio Vakarų Europos šalių statuso lentelė šiandieninės tikrovės pilnai neatspindi. Tačiau tai buvo to laikmečio specialistų mąstysena, kuri metams bėgant yra tobulinama skirtingų kartų. Šiandien natūralios medicinos institutas natūralius gydymo metodus suskirstė į tam tikras grupes: (4)
2 lentelė. Gydymo metodų klasifikacija
Rytų filosofija Dieta, mityba, gyvenimo būdas Minties ir kūno kontrolė Akupunktūra Antroposofija Ajurveda Bendruomenės sveikatos praktikai Aplinkos medicina Homeopatija Dieta Gersono terapija Macrobiotikai Megavitaminai Zonų terapija Maisto papildai Vaistažolių medicina Meno terapija Bioatsakomasis ryšys Vaizduotė Šokio terapija Juoko terapija Hipnozė Meditacija
Lotynų Amerikos medicina Amerikos indėnų medicina Naturopatija
Reinkarnacija Šamanizmas Tibeto medicina
Tradicinė Rytų medicina
Muzikos terapija
Maldų ir intelektualumo terapija Psichoterapija
Atsipalaidavimas Joga
Magnetinė terapija Manualinis gydymas Farmokologinis, biologinis gydymas Šviesos terapija Elektroakupunktūra Bioelektroninė medicina Fizioterapija Akupresūra Aleksandro technika Biolaukų terapija Chiropraktika Trigerio metodas Feldenkraiso metodas Anti-oksidacinis gydymas “Chelation“ terapija Medžiagų apykaita
Oksidacija (ozonas, vandenilis peroksidas) Masažo terapija Osteopatija Refleksoterapija Rolfingas
Tiek Sankt-Peterburgo medicinos akademijos specialistų, tiek Natūralios medicinos instituto pateiktose klasifikacijose randame daug netikslumų. Remdamiesi turimomis ankstesnių ir šių dienų natūraliųjų gydymo metodų klasifikacijomis, pabandėme suskirstyti juos į tam tikras grupes pagal tarpusavio sąsajas, giminingumą bei geografinį pasiskirstymą (1 paveikslas). Tai padės sistemingiau pažvelgti į NM.
3.4.1. Vakarų natūralioji medicina
Vakaruose daugelis NM gydymo metodų (turintys tam tikrų klinikinių įrodymų) nesupriešinami su šiuolaikine medicina, bet laikomi kaip kompleksinės terapijos dalimi. Šiandien Vakarų kultūrai būdinga nuostata, atmetanti visa, ko negalima paaiškinti galiojančiomis taisyklėmis ar mokslo įrodymais. Apie įprastinių diagnostikos ir gydymo metodų bei vaistų efektyvumą yra atlikta šimtai ir tūkstančiai tyrimų, o natūraliosios medicinos preparatų efektyvumo tyrimų atlikta kur kas mažiau ir jie yra sunkiau prieinami gydytojams. Tai lemia jų skeptišką požiūrį. Dauguma specialistų, analizuodami medicinos vystymąsi prieina prie išvados, kad sveikatos apsauga formuojasi kaip sintetinė mokslo ir praktikos sritis, į kurią įeina liaudies medicinos kryptys ir pasiekimai oficialios medicinos biologiniai tyrinėjimai ir visiškai nauji pasiekimai, apie kuriuos mes galime tiktai spėlioti. (32)
Amerikoje, lyginant su Vakarų Europa, pastebimas ryškus priešinimasis gamtinių priemonių naudojimui ir liaudies medicinai. Labai svarbią šiuo klausimu analizę atliko F.F.Kao ir G.McRae (1987) savo darbe „Kinų medicina Amerikoje: duobėtas kelias link universalios medicinos“. Darbas prasideda fraze „Gali būti paradoksalu, tačiau šalis su labiausiai išvystyta mediko-biologine sveikatos apsaugos sistema vis dėl to kreipiasi pagalbos į tradicinę kinų mediciną. Ir vis tik tarp JAV pacientų ji yra populiari. Šiuolaikinės medicinos medikų profesijos atstovai bendrai pasisako prieš tokią gydymo praktiką, nežiūrint jos efektyvumo“. (11) Tai buvo to laikmečio ortodoksų nuomonė, visiškai neigianti NM, net „nežiūrint jos efektyvumo“. Tie, kuriems gydymo efektyvumas buvo svarbesnis už bet kokį NM neigimą, 1970m. pradėjo naudoti kinų mediciną. Holistinio judėjimo šalininkai – masažistai, dietologai, fizioterapeutai, psichoterapeutai, reabilitacinių centrų savininkai, praėję pagreitintus kursus, pradėjo plačiai naudoti rytų gydymo metodus. Amerikiečių medikų reakcija į NM paplitimą kito nuo silpno palaikymo iki visiško susidomėjimo ir nuo nepasitikėjimo, skepticizmo, cinizmo iki visiško priešiškumo. NM metodai įsiliejo į techniškai aprūpintą struktūrą, su tikimybe naujiems inžineriniams. Pavyzdžiu galėtų būti gydymas saulės spinduliais. Saulės vonios ir soliariumai su dirbtiniais spinduliais papildo kraujo ir vidaus organų apšvietimą. Šis tradicijų ir šiuolaikiškumo susiliejimas atverė kelią į universalią mediciną. (7) Vakaruose ir šiaurės Amerikoje vyksta nepertraukiama konfrontacija tarp įprastinės ir NM gydymo metodų pripažinimo ir užregistravimo. Uždrausti NM neįmanoma, kadangi draudimo nesilaiko nei gydytojai, savo pacientus kreipdami pas natūralios medicinos specialistus, nei pacientai. Dėl grėsmės šarlatanų įsiveržimui į NM daugelyje šalių pirmenybė teikiama diplomuotiems specialistams.
3.4.1.1. Liaudies medicina
Liaudies gydymas remiasi žynių (kai kur jie vadinami šamanais, kitose šalyse hileriais), bei žolininkų (šiandien mes juos vadiname fitoterapeutais) išmone. Nors šamanų, hilerių gydymą mes priskyrėme prie Lotynų Amerikos bei kitų šalių gydymo grandies, tačiau čia yra ta sritis, kuri jungia visų tautų NM. Kadangi liaudies gydymas - viena seniausių gydymo sričių, ši terapija, slaugymas buvo žinomas žmonėms prieš daugelį tūkstančių metų. Susirgusį paprastai gydydavo namiškiai ar giminės, tik kai savi nepadėdavo, buvo kreipiamasi į garsius apylinkės žynius ar žolininkus. (49)
3.4.1.2. Vaistažolių medicina (fitoterapija)
Gydymas vaistažolėmis (fitoterapija) - tai medicinos sritis, farmakoterapijos rūšis, kai žmogus siekia stiprinti organizmą, kovoti su negalavimu, naudodamas įvairius augalus. Fitoterapija arba vaistažolių medicina išsivystė iš Europos tautų liaudies medicinos ir tradicinės rytų šalių medicinos. (27) Pastaraisiais metais visame pasaulyje auga susidomėjimas natūraliais sveikatos palaikymo ir atstatymo būdais. Farmacininkai semiasi žinių ir idėjų apie vaistažolių gydomąsias savybes, panaudojimo galimybes, derinius ir receptus įvairių tautų liaudies medicinos lobynuose. Šiuolaikinė medicina visais įmanomais būdais stengiasi padėti ligoniams. Išmintingas gydymas vaistažolėmis gali papildyti alopatinę mediciną. (55)
Lietuvoje vykusioje konferencijoje „Įrodymais pagrįsta fitoterapija“ (2006), Vokietijos mokslininkas farmakologijos profesorius daktaras Jorg Amborg skaitė įvairių augalinių vaistų mokslinius tyrinėjimus. Jis teigė, kad farmakokinetinius vaistažolių tyrimus visada labai apsunkina tai, kad skirtingai nuo cheminių preparatų, kurių veiklioji medžiaga dažniausiai yra tik viena ir dažniausiai labai tiksliai žinoma, augalinių preparatų veiklioji medžiaga yra jų ekstraktai – mišiniai, kuriuos sudaro labai daug komponentų ir dažniausiai žinoma tik 20-30% jų sudedamųjų dalių. Kiekviena vaistažolės sudedamoji dalis, o jų gali būti net kelios dešimtys, turi tiesioginės ar netiesioginės įtakos vaisto efektyvumui ir vartojimo saugumui. Augalinio vaisto kokybė priklauso nuo daugelio tiek paties vaisto savybių, tiek jo gamybos proceso ypatybių. (33)
Iš 2500 žinomų vaistažolių Lietuvoje auga apie 400, o panaudojama tik 200 rūšių. Anketiniu būdu atliktoje apklausoje fitoterapijos naudai išsiaiškinti net 44% tiki vaistinių augalų gydomąja galia, 55% mano, kad jis mažiau kenksmingas ir tik 10% netiki vaistinių augalų gydomosiomis savybėmis. Duomenys rodo, kad žmonės vis tik teigiamai žiūri į gydymą vaistažolėmis. (13)
3.4.1.3. Homeopatija
Homeopatiniai preparatai, praplėsdami fitoterapiją, yra gaminami ne tik iš augalų, bet ir iš mineralų, gyvūnų (pavyzdžiui džiovintų bičių, sepijų, vorų, tarantulų), gyvačių nuodų ir net iš žmonių organų. (59)
Homeopatija – ypatingai senas tradicijas turinti medicinos sritis. Prieš 200m. Samuelis Hanemanas suformulavo pagrindinį homeopatijos principą: „panašus turėtų būti gydomas panašiu“. Hanemanas buvo pirmasis gydytojas, pats išbandęs vaistines medžiagas bei nuodus ir taip atradęs naują gydymo būdą. Remdamasis savo eksperimentais, Hanemanas nustatė, kad sveikam žmogui nuodai sukelia tam tikrų ligos simptomų. Homeopatiškai paruoštos mažos tų pačių nuodų dozės ligos simptomus pašalina. Panašiai kaip skiepai, homeopatiniai vaistai suaktyvina organizmo gyvybines jėgas ir stimuliuoja imuninę sistemą. Homeopatiniais vaistais kiekvienas pacientas gydomas individualiai, pagrindinę reikšmę teikiant asmeninėms ligonio savybėms, jo gyvenimo būdui, pomėgiams, elgesiui. Homeopatijos principas – ne diagnozuoti ligą, bet užkirsti jai kelią, tinkamai įvertinant simptomus, kuriuos organizmas siunčia įspėdamas apie artėjantį pavojų.
Gydoma minimaliomis vaistingos medžiagos dozėmis. Dozė mažinama daugybę kartų skiedžiant ir sukratant vaistą. Mažai praskiesti vaistai turi daugiau veikliosios medžiagos, jų poveikis pasireiškia greitai, jais gydomos ūminės ligos. Kuo daugiau vaistas skiedžiamas, tuo labiau mažėja veikliosios medžiagos koncentracija. Tokio preparato veiklumą nulemia likusi vaistingosios medžiagos informacija ir bioenergija, kurios prisipildo vaistas. Taip paruoštų vaistų poveikis yra lėtesnis, bet ilgesnis ir stipresnis. Tokiais vaistais gydomos lėtinės ligos. Homeopatijoje yra tam tikros vaistų gaminimo taisyklės (patalpos apšvietimas, gaminančiojo emocinė, dvasinė būsena).
Homeopatijoje naudojama keletas tyrimo metodų. Klasikinė homeopatija - kamienas, nuo kurio šakojasi didesnės ar mažesnės šakos. Docentas A.Bagdonavičius be minėtosios klasikinės homeopatijos išskiria kompleksinę, antifomotoksinę, izopatinę, atoposofinę, biocheminę, spagirikos, gemoterapinę, rezonansinę, litoterapijos, bei homotoksikologinę homeopatijos šakas. Homotoksikologiją jis pristato kaip tarpinę sritį tarp įprastinės medicinos ir homeopatijos. Anot docento, „homeopatiniai vaistai neturi šalutinio poveikio, tinka vartoti su kitais vaistais ir visais atvejais atitinka vieną iš pagrindinių homeopatijos principų – nepakenkti. Jų dėka organizmas priverčiamas pats nugalėti ligą.“ (15)
3.4.1.4. Hirudoterapija
Hirudoterapija arba gydymas dėlėmis - tai senas, natūralus ir labai efektyvus gydymo metodas, kuris išsivystė iš liaudies medicinos ir tradicinės rytų medicinos. Istorijos šaknys apie gydymą dėlėmis siekia labai senus laikus. Archeologai, tyrinėdami Egipto piramides, rado faraonų kapavietėse piešinius, vaizduojančius dėlių, kaip gydymo priemonės naudojimą. Senovės Kinijoje, Indijoje, Graikijoje, Romoje hirudoterapija buvo taikoma labai plačiai. Medicinos tėvas Hipokratas parašė atskirą veikalą „Būdai medicininių dėlių panaudojimo“. Kitas garsus rytų medicinos mokslo patriarchas Avicena knygoje „Medicinos mokslo kanonas. Gydymo knyga“ taip pat didelę reikšmę skyrė gydymui dėlėmis. Ši knyga beveik iki XVII a. buvo pagrindinis medikų vadovėlis. Carinėje Rusijoje į vakarų Europą kasmet būdavo išvežama apie 70 milijonų dėlių. Jos buvo labai populiarios Prancūzijoje, kur per metus jų sunaudodavo nuo 80 iki 100 milijonų. (25)
Medicininių dėlių seilių liaukų sekrete randami specifiniai junginiai (hirudinas, kolagenazė, bdelinai ir eglinai, kalinas, hialuronidazė, destabilazė, kolagenazė), kurių veikimas yra labai sudėtingas. Kiekvienas iš jų gali sukelti grandininę reakciją žmogaus organizme ir kitose sistemose. Biologiškai aktyvios medžiagos, kurias į mūsų organizmą išleidžia dėlės kaip duoklę už išsiurbtą kraują, nesutinka organizmo pasipriešinimo.
Biologiškai aktyvios medžiagos, kurias produkuoja medicininės dėlės, pasižymi įvairiapusišku veikimu:
• Veikia kraujo krešumą, jį mažindamos;
• Skaido (rezorbuoja) susidariusius trombus arterinėje ir veninėje sistemose; • Užkerta kelią trombų susidarymui kraujagyslėse;
• Atpalaiduoja kraujagyslių spazmą, pagerina audinių aprūpinimą deguonimi ir kitomis medžiagomis;
• Mažina ir normalizuoja kraujo spaudimą; • Mažina audinių paburkimą;
• Mažina skausmą;
• Atstato pakenktą kraujotaką (priešaterosklerotinis poveikis);
• Suintensyvina kraujotaką arterijose, limfagyslėse ir veninėje sistemoje;
• Pagerina lipidų apykaitą, sumažina kraujagyslių sienelės pažeidimo tikimybę, normalizuoja kraujo klampumą;
• Žmogaus organizme atstato tarpsisteminius ryšius, ko negali pasiekti nė viena cheminė priemonė;
• Aktyvuoja organizmo imuninę sistemą: auksinį stafilokoką, hemolitinį streptokoką, blyškiąją spirochetą, erkes ir kitus patogeninius mikroorganizmus inaktyvuoja ir sunaikina neutrofiliniai leukocitai, kurių fagocitinį aktyvumą atstato ir padidina net du-tris kartus. Veikia reflektoriškai. (36)
3.4.1.5. Badavimas, dieta
Tarp daugumos nemedikamentinių gydymo būdų paskutiniais metais išaugo gydytojų ir visuomenės susidomėjimas vienu seniausiu metodu – tai yra gydymu badaujant. Badavimas - tai būsena, kai organizmas ilgą laiką negauna arba per mažai gauna gyvybiškai svarbių maisto medžiagų, arba negali jo pasisavinti dėl patologijos. Badaujant pakinta organizmo medžiagų apykaita: energijai gauti jis ima intensyviai vartoti maisto medžiagų atsargas, pirmiausia riebalus ir angliavandenius. Badavimas yra natūralus daugelio gyvūnų apsivalymo būdas - kai jie serga arba sužeisti, natūraliai pasitraukia į nuošalę ir badauja. (26)
Tyrimai parodė, jog dieta ir mityba yra glaudžiai susiję su daugeliu chroniškų ligų. Kaip bebūtų, yra labai sunku sudaryti efektyvią dietą ir mitybos grandinę. Šiandien medikai ir besidomintys mitybos reguliavimu žmonės siūlo įvairių dietos rūšių. Tačiau, nėra vienos bendros dietos, kuri tiktų visiems žmonėms. Kiekvieno individo sveikatai reikia skirtingo maisto. Ilgalaikės nekvalifikuotai taikomos dietos gali tapti įvairių susirgimų, fizinių patologijų priežastimi. (30)
Yra žinoma, kad Pitagoras (580 – 550 prieš mūsų erą) sistemingai badaudavo 40 dienų. Empiriniai susilaikymo nuo maisto tyrinėjimai buvo paremti įvairių pasninkų laikymusi (religiniai draudimai susilaikyti visai nuo maisto, arba nuo kai kuriu rūšių). Baigiantis XIXa. prasidedant XXa. atsirado susidomėjimas badavimu kaip gydymo metodu nuo įvairių ligų. (70)
Badas medicininėje praktikoje skirstomas taip: visiškas badas - kai nevalgoma, tačiau geriamas vanduo; absoliutus badas - kai nevalgoma ir negeriama; dalinis badas – kai trūksta kokios nors maistinės medžiagos arba per mažas bendras suvalgomo maisto kiekis. Visiškas ir absoliutus badavimas nenaudojamas nutukimui gydyti. Dalinis badavimas - taip, tačiau toks badavimas vadinamas sumažinto arba mažo kaloringumo dieta. (30)
3.4.1.6. Masažas
Masažas – tai gydymo metodas, kurio esmė yra kūno paviršiaus audinių mechaninis dirginimas rankomis arba prietaisais – vibratoriais. Masažo terapija yra labai senas menas, besivystantis ir šiandien. Dabartiniame technikos perpildytame amžiuje - tai puikus gydomasis antistresinis metodas, kuriam nereikalingi vaistai. (34) Masažo istorija siekia amžių glūdumas. Nuo pirmojo pirmykščio žmogaus bandymo sumažinti skausmą patrinant sumuštą vietą, iki šiuolaikinių masažo mokyklų atsiradimo praėjo tūkstantmečiai. Masažuojant pagerėja raumenų skaidulų elastingumas, jų susitraukinėjimo funkcija, sulėtėja raumenų atrofija, padidėja deguonies pasisavinimas ir pagerėja asimiliacinė raumenų audinio ląstelių funkcija, pagerėja raumenų darbingumas, raumenys greičiau atsistato po fizinių krūvių. Masažas taip pat stipriai veikia sąnarių sistemą. Jo dėka pagerėja sąnarių aprūpinimas krauju, sustiprėja sausgyslės ir raiščiai, sumažėja patinimai. T.Sinevičius teigia, kad vien masažas, kad ir kiek ilgai jis truktų, kad ir kaip dažnai jį darytum, nėra efektyviausia ir vienintelė priemonė sveikatai stiprinti. Masažas niekada nepakeis judėjimo. (16)
Šiandien masažo terapija susilieja su įprastine medicina ir šį gydymo būdą mes vadiname kineziterapija. Vargu ar gali pavykti jas visas įvardinti, kadangi, kaip jau buvo minėta, tai besivystantis mokslas dar ir šiandien. Kiekvienas masažo specialistas, panaudodamas kelias masažo technikas, savo žinias, supratimą, gali atlikti visiškai naują, į griežtus rėmus neįspraustą techniką. Masažas (priklausomai nuo jo atlikimo technikos) glaudžiai siejasi su manualine terapija, osteopatija, chiropraktika, refleksoterapija, akupresūra (akupunktūra, refleksologija) biolaukų terapija, reiki terapija.
3.4.1.7. Kitos Vakarų natūraliosios medicinos rūšys
Manualinė terapija – tai stuburo osteochondrozės ir artrozių gydymo metodas, kai gydytojas rankomis (masažo principu) atlieka įvairias manipuliacijas su ligonių kūnu. Kaip ir masažo terapija, taip ir manualinė terapija yra vienas iš pasyvių kineziterapijos metodų. (Kineziterapija – gydymas taikant judesius (fizinius pratimus). Metodo tikslas – atstatyti funkciją, sutrikusią dėl sąnario funkcinio bloko. (6)
Pagrindinis manualinės terapijos poveikio principas pagal profesorių N. M. Žūlievą (1992), yra tas, kad gydant šiuo metodu yra palaipsniui stiprinami pirštų paspaudimai į tam tikras raumenų grupes. Tokiu būdu yra malšinamas skausmas. Pagrindinis tikslas – įtemptų raumenų grupių tonuso sumažinimas. (71)
Chiropraktinis mokslas paremtas idėja, kad kūnas gali išgyti pats. Kad pagerintų savijautą, pašalintų negalavimus chiropraktikai naudoja raumenų, kaulų ir sąnarių manipuliaciją, ypatingą dėmesį skirdami nugara. Dauguma chiropraktikų yra daugiau nei nugaros slankstelių tiesintojai. Jie atlieka ir stresų mažinimo, mitybos reguliavimo paskirtis. Ir tai dar ne visos jų darbo galimybės. Chiropraktikos gydytojai manualiniais pratimais liesdami nervų sistemą diagnozuoja ir gydo struktūrines disfunkcijas be chirurginio ar chemoterapinio įsikišimo. Taigi, chiropraktikos mokslas yra susijęs su žmogaus kūno atstatymu ir išsaugojimu ieškant giminystės ryšių tarp struktūrų (nugaros) ir jutimų (nervų sistemos). (22)
Manualinės terapijos instituto įkūrėjo Barselonoje (Ispanijoje) E.K. Garsijos žodžiais „žmogus, liečiantis kitą žmogų, turi dirbti švelniai, pažadindamas snaudžiančias jėgas, tą galingą vidinį rezervą, kuris labai dažnai padaro stebuklą net tada, kai jau išnaudotos visos priemonės“. Pasak jo, chiroplastinis masažas – tai unikali alternatyva plastinei chirurgijai. (54)
Daktaras Angristas (1973) pareiškė nuomonę, kad „chiropraktika klesti ten kur klesti neišprusimas. Chiropraktika - tai iššūkis logikai ir blaiviam protui.“. Bet šis požiūris daugumai pacientų ir medicinos pasaulio atstovams buvo nepriimtinas. „Objektyvi realybė chiropraktikos priėmimo ar atmetimo klausimu yra ta, kad jei oficialioji medicina nepritaikys šių krypčių ilgalaikės patirties, tai tą laisvą vietą užims nekompetentingi žmonės, kurie atneš žalą ligoniams. Kadangi manipuliacinis poveikis dažniausiai liečia judėjimo sistemą, tai jų taikymas yra palankesnis atstatančiose ir reabilituojančiose įstaigose“, - teigė profesorius N. M. Žūlievas (1994). (71)
Osteopatija skirta taisyklingos laikysenos palaikymui, kūno stiprinimui. Osteopatai remiasi teorinėmis žiniomis apie patologijų atsiradimą organuose, audiniuose dėl nugaros smegenų šaknelių kenksmingo poveikio. Jų gydomos manipuliacijos susiveda į specialius spaudimo, minkymo, sukinių bei kitus mechaninius poveikius. Gydytojas, manipuliuodamas paciento sąnariais, moko jį taisyklingos laikysenos. (45)
Profesorius N. M. Žūlievas (1994) teigė, kad osteopatai labiau nei chiropraktikai linkę naudotis šiuolaikės medicinos žiniomis, prijungiant manipuliacinę techniką. Dėl to jie priartėja prie oficialiosios medicinos profesijos. Osteopatai labiau pripažįsta mobilizaciją ir poveikį į minkštuosius audinius. Mobilizacija suprantama kaip pasyvus sąnarių judinimas įvairiomis kryptimis atliekant įvairius aktyvius ir pasyvius judesius sąnario lankstumo aktyvavimui. Taigi, anot profesoriaus N.M. Žūlevo, osteopatai daugiausia dėmesį skiria oficialios medicinos pasiekimams, tai yra masažui, sporto terapijai, fizioterapijai. (71)
Gemoterapija – tai tarpinė grandis tarp vaistažolių medicinos ir homeopatijos. Tai homeopatijos kryptis, kurioje vaistai gaminami iš šviežių, augančių embrionų augalų audinių, pvz. Jaunų pumpurų, mažų šaknų ir stiebų žievės. Šie preparatai veikia drenuojančiai. Kadangi vaistams
gaminti naudojami augaliniai audiniai, esantys dauginimosi fazėje, juose yra gana daug augimo faktorių, pvz. hormonų. Naudojant drenuojančius silpnos koncentracijos preparatus, stimuliuojami šalinimo organai, taip pagerėja organizmo detoksikacija.(15)
Antihomotoksinė medicina arba homotoksikologija yra jungiamoji grandis tarp šiuo metu vyraujančios medicinos ir homeopatijos. Jos pradininkas ir pagrindėjas vokiečių gydytojas dr.Hansas Heinrichas Reckewegas 1930 metais sukūrė teoriją, aiškinančią ryšį tarp kenksmingų medžiagų (homotoksinų, arba žmogaus nuodų”) ir ligos. Jis teigė, kad liga – tai organizmo pasipriešinimas šiems homotoksinams ir bandymas atstatyti sutrikusią pusiausvyrą. Šiuos organizmo gynybos nuo nuodų mechanizmus dr. H.H. Reckewegas pateikė homotoksikozių (patologinių procesų) lentelėje.
Med. dr. H.H.Reckewegas, remdamasis tradicijomis ir naudodamasis tuometiniais mokslo metodais, įrodė biologinių antihomotoksinių preparatų veiksmingumą. Antihomotoksiniai vaistai, daktaro vadinami bioterapiniais-antihomotoksiniais, susideda iš homeopatiškai paruoštų augalinės, gyvulinės, mineralinės kilmės medžiagų, nozodų, audinių ir organų žaliavų, homeopatizuotų alopatinių preparatų. (37)
Antroposofinė medicina yra viena iš homeoterapijos krypčių. Antroposofinė medicina remiasi austrų filosofo ir mokslininko Rudolfo Steinerio (1861-1925) XX a. pradžioje pagrįstu dvasiniu mokslu apie žmogų - antroposofija. Pavadinimas sudarytas iš graikų kilmės žodžių „anthropos“ - žmogus ir „sophia“ - išmintis. Tai yra tam tikra nuoroda į tai, kad antroposofijoje siekiama dvasinės išminties per gilesnį, visapusiškesnį savęs ir pasaulio pažinimą. (28) Gydytoja Banga Kulikauskaitė (2000) teigia, kad antroposofija pripažįsta šiuolaikinio mokslo laimėjimus fizinio pasaulio pažinime, tačiau ieško metodų ir galimybių pažinti dvasinę egzistencijos pusę, kurią šiuolaikiniai gamtos mokslai kol kas bejėgiai tiek patvirtinti, tiek paneigti. Anot gydytojos, „antroposofinė medicina randa išsamų, nuoseklų, didžiules galimybes terapinei kūrybai atveriantį visapusišką žmogaus paveikslą, kuriame liga yra ne tik „gamtos klaida“, kurią reikia kuo greičiau pašalinti, bet ir prielaida, paskata, galimybė dvasiniam žmogaus tobulėjimui.“ (47)
Antroposofiniai medikai, neatmesdami universitetinėje medicinoje įprastų medikamentų, gydymo metodų (pvz., chirurgijos), kurie gali išgelbėti žmogaus gyvybę, pirmiausia stengiasi stimuliuoti savigydos jėgas, pasinaudodami homeopatijos, fitoterapijos, hidroterapijos, meno ir judesio terapijos (euritmijos), aromaterapijos ir kitomis natūraliomis gydymo priemonėmis. Žmogaus gyvenimą antroposofai skirsto į septynmečius, mat visos organizmo ląstelės visiškai atsinaujina kas 7 metai. Atskiru savo organizmo septynmečiu žmogus turi įgyti patirties, kurios negalės įsisąmoninti kitu laiku. Būtent nuo to priklauso jo tolesnė fizinė bei psichinė sveikata. (12)
Aromaterapija yra viena iš fitoterapijos krypčių. Tai fizinių bei dvasinių problemų gydymas ir profilaktika, naudojant natūralius augalinės kilmės gamtos aromatus. Eteriniai aliejai – pagrindinės aromaterapinės medžiagos - yra kvapūs, sudėtingos sandaros lakiųjų medžiagų junginiai, gaminami iš aromatingų augalų distiliavimo būdu. Atsiradusi Rytų bei Vakarų kultūrų sandūroje, sujungusi liaudies medicinos tradicijas ir naujausius mokslo pasiekimus, aromaterapija yra natūrali, nesikišanti (neinvazinė) gydymo ir profilaktikos sistema, veikianti visą žmogų, o ne tik atskirą simptomą ar ligą, padedanti atkurti natūralią organizmo pusiausvyrą, reguliuoti, gydyti ir palaikyti sveikatą naudojant eterinius bei augalinius aliejus.
Galima vadinti aromaterapiją menu, nes intuicija, kūrybiškumas ir grožio suvokimas yra neatskiriami aromaterapeuto (šios srities specialisto) pagalbininkai kiekviename žingsnyje: ruošiant individualius eterinių aliejų mišinius (sinergijas) konkrečiam žmogui, kuriant kvapų puokštes (pomanderius) aplinkai aromatizuoti, gaminat natūralias kosmetikos priemones ir pan. Tačiau aromaterapija taip pat yra ir mokslas, tyrinėjantis fiziologines, psichologines ir dvasines individo reakcijas į aromatinius augalų ekstraktus, skatinantis natūralų žmogaus savireguliacijos ir sveikimo procesą. (20)
Šviesos terapija. Šviesa veikia mūsų miego ciklą. Miego poreikį sukelia fermentas, vadinamas melaninu. Saulės šviesoje melanino gamyba sutrinka, todėl miego stoka sumažėja. Melanino gamyba yra susijusi su visa kūno harmonine sistema, kuri įtakoja augimą, atliekų šalinimą iš organizmo ir daugelį kitų funkcijų. Mokslininkai atrado, kad vaikų augimo greitis priklauso nuo šviesos stiprumo (pavasarį, vasarą vaikų augimas smarkiai padidėja). Daugelis tyrimų parodė, kad metų laikai įtakoja miego trukmę, reakciją į skausmą, susierzinimą, valgymo įpročius, nuotaiką, menstruacijų stiklą ir seksualinį aktyvumą. (38)
Žmonija jau prieš kelis tūkstantmečius pastebėjo, kad ilgiau pabuvus saulėje žvynelinė nyksta ir be jokių papildomų gydomųjų priemonių, o sergantiems baltme (vitiligo) saulėkaitoje atsikuria odos pigmentas (prieš tai išsitepus furokumarinais arba psoralenais, t. y. odą šviesai įjautrinančiomis medžiagomis). Senovėje šviesos gydomasis poveikis nebuvo moksliškai paaiškintas, tačiau jį medicinoje sėkmingai taikė romėnų ir arabų gydytojai. Šiuolaikiniai gydymo šviesa pagrindai padėti kiek daugiau nei prieš šimtmetį, kai danų gydytojas Nielsas Rybergas Finsenas Kopenhagoje įkūrė Šviesos terapijos institutą. 9-ojo dešimtmečio pradžioje, remiantis laimėjimais lazerio šviesos tyrimų srityje, mokslininkams pavyko sukurti tokius šviesos terapijos prietaisus, kurie apskritai neskleidžia. Medicinoje taikoma šviesos terapija be UV spindulių - specialus prietaisas skleidžia vien poliarizuotą matomą šviesą ir infraraudonuosius spindulius, kurie suaktyvina organizmo gyvybines jėgas. Nesant UV spindulių, nėra ir šalutinio poveikio, todėl ši šviesos terapija tinka tiek kūdikiams, tiek senatvės sulaukusiems žmonėms, ją galima taikyti ir
namie, ir gydymo įstaigoje. (65) Poliarizuota šviesa padeda greičiau atnaujinti ląstelių energinį potencialą. Apšviestos nesveikos organizmo ląstelės gauna didesnį elektros krūvį, todėl kur kas greičiau atkuriama jų vidaus struktūra ir normali veikla. Nepriklausomai nuo to, kuri kūno dalis šviečiama, teigiamą šviesos efektą kiekvieną kartą pajunta visas organizmas. (49) Be saulės organizme atsiranda vitamino D stoka. Tai gali sukelti rachitą. Saulės šviesa būtina fermentų, vitaminų, hormonų normaliam funkcionavimui. Buvo įrodyta, kad skirtingas saulės intensyvumas skirtingai veikia gydomąsias fermentų savybes. Ryškiausių saulės terapijos poveikių yra kūdikių gydymas mėlynoje šviesoje. (50)
Spalvų terapija, išsivysčiusi iš šviesos terapijos, buvo naudojama gydymui Senovės Kinijoje, Indijoje, Egipte. Pirmąją chromoterapijos kliniką Jungtinėse Amerikos Valstijose XIX amžiaus pabaigoje atidarė Dinshah P Ghadaili. Tuo laiku chromoterapija sąnarių gydymui buvo plačiai naudojama fizioterapinėse klinikose Šveicarijoje, Austrijoje ir Vokietijoje. Šiais laikais chromoterapija išgyvena „antra gimimą“. Dauguma šiuolaikinių mokslinių tyrimų patvirtina spalvų gydomąsias savybes. Egzistuoja skirtingi gydymo spalvomis metodai: spalvų meditacija, chromopunktūra, litoterapija, tam tikros spalvų gamos interjero sudarymas ir kt. Vienas iš efektyviausių gydymo spalvomis metodas – spalvų emulsijos terapija. Tai profilaktikos metodas, nenaudojantis medikamentų, gydymo ir reabilitacijos, ir sujungiantis spalvų terapiją ir bioritmų terapiją.
Oftalmologų pastaruoju metu publikuoti spalvų emulsijos taikymo, gydant akių ligas, rezultatai rodo didelį šio metodo efektyvumą. Daugelio mokslininkų teigimu, vizuali šviesos emulsijos stimuliacija pirmiausia teigiamai įtakuoja žmogaus psichoemocinę būseną. Sumažėja nerimas, depresijos lygis, pagerėjo savijauta, normalizavosi miegas ir apetitas. Didelis šviesos emulsijos terapijos efektyvumas taip pat pastebėtas, gydant moterų su klimakterinių sindromu psichoemocionalinius ir vegetacinius sutrikimus. Šiandien sanatorijose, reabilitacijos centruose, natūraliosios medicinos klinikose ar kabinetuose, o užsienyje – SPA („sveikas per vandenį“) gydymą propaguojančiuose kurortuose spalvų terapija populiarėja. Kai kur spalvotos šviesos spinduliai naudojami net atliekant akupunktūrą (vietoje adatų). (60)
Meno terapija atsirado 1938 m. Šį terminą pasiūlė anglų dailininkas Andrijanas Hillas, pastebėjęs, kad piešimo procedūros vyresnio amžiaus žmonėms suteikia daug džiaugsmo, netgi skatina gijimą. Daugelio šalių gydymo įstaigose piešimas, lipdymas, muzika, maldų ir intelektualinio gydymo galia, šokiai imti taikyti kartu su medikamentais. Visam pasauly egzistuoja daugybė meno terapijos studijų, mokyklų, net universitetų, kuriuose rengiami meno terapeutai. Šiuo metu meno terapijai priskiriami visi su menu susiję užsiėmimai, kurie vykstantys ligoninėse ir
