PERDEGIMO SINDROMAS TARP LIETUVOS ANESTEZIOLOGŲ REANIMATOLOGŲ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

Audrius Mikalauskas

PERDEGIMO SINDROMAS

TARP LIETUVOS ANESTEZIOLOGŲ

REANIMATOLOGŲ

Disertacija rengta 2013–2018 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakulteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikoje.

Mokslinis vadovas

prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 09B).

Konsultantai:

prof. dr. Andrius Macas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, medicina – 06B);

prof. habil. dr. Edmundas Širvinskas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, medicina – 06B).

Disertacija ginama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto visuomenės sveikatos mokslo krypties taryboje:

Pirmininkas

prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 09B).

Nariai:

prof. dr. Žilvinas Endzinas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, medicina – 06B);

prof. dr. Nida Žemaitienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 09B);

prof. dr. Rimantas Stukas (Vilniaus universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 09B);

doc. dr. Anita Villeruša (Rygos Stradinio universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 09B).

Disertacija ginama viešame visuomenės sveikatos mokslo krypties tary-bos posėdyje 2018 m. rugpjūčio 22 d. 15 val. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos konferen-cijų salėje.

Disertacijos gynimo vieta: Eiveniu g. 2, LT-50161 Kaunas, Lietuva. 2

LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES MEDICAL ACADEMY

Audrius Mikalauskas

BURNOUT AMONG LITHUANIAN

ANESTHETISTS AND INTENSIVE

CARE PHYSICIANS

Dissertation has been prepared at the Department of Cardiac, Thoracic and Vascular Surgery of Lithuanian University of Health Sciences during the period of 2013–2018.

Scientific Supervisor

Prof. Dr. Habil. Žilvinas Padaiga (Lithuanian University of Health Scien-ces, Biomedical ScienScien-ces, Public Health – 09B).

Consultants:

Prof. Dr. Andrius Macas (Lithuanian University of Health Sciences, Bio-medical Sciences, Medicine – 06B);

Prof. Dr. Habil. Edmundas Širvinskas (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Medicine – 06B).

Dissertation is defended at the Public Health Research Council of the Lithuanian University of Health Sciences.

Chairperson

Prof. Dr. Habil. Abdonas Tamošiūnas (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Public Health – 09B).

Members:

Prof. Dr. Žilvinas Endzinas (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Medicine – 06B);

Prof. Dr. Nida Žemaitienė (Lithuanian University of Health Sciences, Biomedical Sciences, Public Health – 09B);

Prof. Dr. Rimantas Stukas (Vilnius University, Biomedical Sciences, Public Health – 09B);

Assoc. Prof. Dr. Anita Villeruša (Rīga Stradiņš University, Biomedical Sciences, Public Health – 09B).

Dissertation will be defended during the open session of Public Health Research Council of Lithuanian University of Health Sciences on the 22nd of August, 2018 at 3 p. m. in Conference Hall of the Department of Cardiac, Thoracic and Vascular Surgery of Lithuanian University of Health Sciences.

Address: Eivenių g. 2, LT-50161, Kaunas, Lithuania. 4

TURINYS

SANTRUMPOS ... 7

ĮVADAS ... 8

Darbo aktualumas ... 8

Darbo mokslinis naujumas ... 9

Darbo praktinė reikšmė ... 9

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10

2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

2.1. Perdegimo sindromo istorija ... 11

2.2. Perdegimo sindromo simptomatika ... 12

2.3. Diagnostika ... 14

2.4. Perdegimo sindromo paplitimas ... 16

2.4.1. Perdegimo sindromas tarp įvairių profesijų pasaulyje ... 16

2.4.2. Perdegimo sindromas tarp įvairių profesijų atstovų Lietuvoje ... 16

2.4.3. Perdegimo sindromo paplitimas tarp įvairių gydytojų specialybių ... 17

2.5. Perdegimo sindromo rizikos veiksniai ... 20

2.5.1. Individualūs veiksniai ... 20

2.5.2. Su darbu susiję veiksniai ... 22

2.6. Perdegimo sindromas tarp anesteziologų reanimatologų ... 23

2.6.1. Paplitimas tarp reanimatologų ... 23

2.6.2. Paplitimas tarp anesteziologų ... 24

2.6.3. Anesteziologų reanimatologų perdegimą skatinantys veiksniai ... 26

2.7. Literatūros apžvalgos apibendrinimas ... 27

3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 29

3.1. Tyrimo eiga ... 29

3.2. Bandomojo tyrimo vykdymas ... 29

3.3. Pagrindinio tyrimo eiga ... 29

3.4. Tyrimo dalyviai ... 32 3.5. Klausimynas ... 33 3.5.1. Klausimyno struktūra... 33 3.5.2. MBI-HSS klausimynas ... 34 3.5.3. CAGE klausimynas ... 35 3.5.4. Fagerstrom klausimynas ... 35 3.5.5. PHQ-2 klausimynas ... 36 3.5.6. Kiti klausimai ... 37 5

3.6. Klausimyno testavimas ... 37

3.7. Duomenų analizės metodai ... 37

4. REZULTATAI ... 39

4.1. Profesinis perdegimas ir jo komponentai ... 39

4.2. Anesteziologų reanimatologų su darbu susiję ypatumai, pasitenkinimas karjera ir darbo užmokesčiu ... 40

4.2.1. Pasitenkinimas gydytojo profesija ... 41

4.2.2. Pasitenkinimas anesteziologo reanimatologo specialybe ... 42

4.2.3. Darbo užmokestis ... 43

4.3. Anesteziologų reanimatologų nusiskundimai sveikata ir gyvensenos ypatumai ... 45

4.4. Perdegimo sindromo ir jo komponentų sąsajos su socialiniais-demografiniais, darbo ir sveikatos veiksniais ... 55

4.4.1. Emocinis išsekimas ... 56

4.4.2. Depersonalizacija ... 58

4.4.3. Asmeninių siekių sumažėjimas ... 60

4.4.4. Perdegimo sindromas ... 62

4.4.5. Perdegimo sindromas ir jo komponentai ... 64

4.5. Perdegimo sindromo įveikos būdai ... 66

4.6. Perdegimo sindromo rizikos veiksniai ... 68

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 70

IŠVADOS ... 81

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 83

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 84

PUBLIKACIJOS DISERTACIJOS TEMA ... 94

DISERTACIJOS TEMA SPAUSDINTI DARBAI ... 95

SUMMARY ... 108

PRIEDAI ... 120

CURRICULUM VITAE ... 128

PADĖKA ... 129

SANTRUMPOS

BM – Burnout measure klausimynas

CAGE – Probleminio alkoholio vartojimo klausimynas CI – Pasikliautinas intervalas (angl. Confidence interval)

DE – Depersonalizacija

EE – Emocinis išsekimas (angl. Emotional exhaustion) FAG – Fagerstrom priklausomybės nikotinui klausimynas LARD – Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugija

LSMUL KK – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos

MBI – Maslach perdegimo skalė (angl. Maslach burnout inventory) MBI-ES – Maslach perdegimo skalės ES versija (angl. Maslach burnout

inventory Educators Survey)

MBI-GS – Maslach perdegimo skalės GS versija (angl. Maslach burnout

inventory General Survey)

MBI-HSS – Maslach perdegimo skalės HSS versija (angl. Maslach

burnout inventory Human Services Survey)

GS – Galimybių santykis

PA – Asmeninių siekių sumažėjimas (angl. Personal

accomplishment)

PHQ-2 – Depresiškumo klausimynas (2 klausimai) PHQ-9 – Depresiškumo klausimynas (9 klausimai)

PS – Perdegimo sindromas

QOL – Gyvenimo kokybės klausimynas (angl. Quality of life) SAM – Sveikatos apsaugos ministerija

SN – Standartinis nuokrypis

VASPVT – Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba VDAI – Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija

ĮVADAS

Herbert Freudenberger buvo pirmas mokslininkas, 1974 m. panaudojęs terminą „profesinis perdegimas“ (angl. Occupational burnout) psichologijos žurnale paskelbtame straipsnyje [26]. Profesinį perdegimą autorius apibūk-dino kaip keleto simptomų, tokių kaip išsekimas dėl per didelių poreikių darbe, nemiga, galvos skausmai, uždaras mąstymas reiškinį. Kitų autorių nuomone, profesinis perdegimas apibūdinamas kaip darbuotojo psichinio ir fizinio išsekimo būsena, sukeliama nepalankių darbo veiksnių, dar vadina-mų stresoriais [50, 59]. Profesinis perdegimas mokslinėje literatūroje taip pat yra siejamas su profesiniais ir individualiais veiksniais [58]. Šio reiš-kinio aktualumą visame pasaulyje rodo didelis atliktų tyrimų skaičius. Pavyzdžiui, „Google Scholar“ paieškoje, įvedus raktinius žodžius „burnout syndrome“, pateikiama per aštuoniasdešimt tūkstančių nuorodų į mokslines publikacijas [35].

Perdegimo sindromas (PS) tarp gydytojų yra labai aktuali tema, kadangi perdegimo sindromą patirti dažniausiai yra linkę darbuotojai, kurių darbo pobūdis reikalauja dažno, artimo ir intensyvaus kontakto su žmonėmis. Medicinos darbuotojai, gydytojai turi didžiausią riziką patirti perdegimo sindromą. Priklausomai nuo gydytojo specialybės, perdegimo sindromo pasireiškimas svyruoja nuo 15 iki 70 proc. Didžiausi perdegimo įverčiai pa-stebimi tarp skubios pagalbos gydytojų ir anesteziologų, o mažiausi – tarp pediatrų ir profilaktinės medicinos gydytojų [84]. Perdegančių gydytojų skaičius JAV kasmet grėsmingai didėja: per 2011–2014 m. laikotarpį gy-dytojų, kuriems būdingas profesinis perdegimas, skaičius vidutiniškai padi-dėjo 10 proc. nepriklausomai nuo specialybės [84].

Skirtingai nei pasaulyje, Lietuvoje atlikta gana nedaug mokslinių tyrimų, nagrinėjančių perdegimo sindromą. Kol kas atlikti tyrimai Lietuvoje parodė aukštus perdegimo sindromo įverčius [94, 105]. Laimos Gasiūnienės teigi-mu, 19 proc. Lietuvos akušerių ginekologų patiria emocinį išsekimą, 10 proc. – depersonalizaciją, o 21 proc. – profesinių siekių sumažėjimą [29]. Lietuvos slaugytojos susiduria taip pat su dideliais iššūkiais profesinėje veikloje. Natalijos Skorobogatovos ir kt. tyrimo duomenimis [88], daugiau nei pusė slaugytojų, dirbančių naujagimių intensyvios terapijos skyriuje, patiria vidutinio ir aukšto įverčio emocinį išsekimą. Autorė taip pat nustatė dažniausius šių slaugytojų nusiskundimus sveikata, tai - miego sutrikimai, nuovargis bei nervingumas.

Darbo mokslinis naujumas

Šis tyrimas – pirmas Lietuvoje, išsamiai nagrinėjantis perdegimo sindro-mo paplitimą tarp gydytojų vienoje sudėtingiausių medicinos specialybių – anesteziologijoje reanimatologijoje. Šios specialybės gydytojai, kasdien susiduria su skausmu, fizinėmis kančiomis ir mirtimi. Šiame tyrime buvo įvertintas perdegimo sindromo paplitimas tarp Lietuvos gydytojų aneste-ziologų reanimatologų ir išanalizuotos galimos šio sindromo sąsajos su asmeninėmis savybėmis, darbo pobūdžio veiksniais bei gydytojų naudoja-mais sindromo įveikos būdais. Gauti duomenys buvo palyginti su kitų tyrimų duomenimis bei pateiktos sindromo paplitimui mažinti skirtos rekomendacijos.

Darbo praktinė reikšmė

Šio tyrimo rezultatai bus teikiami Lietuvos Respublikos Sveikatos ap-saugos ministerijai (SAM) ir kitoms Lietuvos sveikatos sistemą kuruo-jančioms institucijoms, siekiant parodyti temos aktualumą bei pasiūlyti galimus sprendimo būdus.

Tyrimo rezultatų pagrindu galima pritaikyti priemones, mažinančias sindromo išsivystymą tarp Lietuvos anesteziologų reanimatologų bei diegti įrodymais paremtus įveikos metodus sindromui išsivysčius.

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Įvertinti Lietuvos anesteziologų reanimatologų profesinio perdegimo paplitimą ir su juo susijusius veiksnius.

Uždaviniai:

1) įvertinti Lietuvos anesteziologų reanimatologų profesinio perdegimo ir jo komponentų paplitimą;

2) įvertinti Lietuvos anesteziologų reanimatologų darbo krūvį, pasiten-kinimą karjera ir darbo užmokesčiu;

3) įvertinti Lietuvos anesteziologų reanimatologų subjektyvius sveikatos ir gyvensenos ypatumus;

4) nustatyti Lietuvos anesteziologų reanimatologų profesinio perdegimo ir jo komponentų sąsajas su socialiniais-demografiniais, darbo veiksniais, nusiskundimais sveikata ir įveikos būdais;

5) nustatyti veiksnius, susijusius su Lietuvos anesteziologų reanimatologų profesiniu perdegimu.

2. LITERATŪROS APŽVALGA

Mokslinės literatūros paieška vykdyta PubMed, „Google Scholar“, Lietuvos akademinėje elektroninėje bibliotekoje „eLABa“, Lietuvos svei-katos mokslų universiteto publikacijų elektroninėse duomenų bazėse, nau-dojant raktinius žodžius: „perdegimo sindromas“, „profesinis perdegimas“, „anesteziologai“, „reanimatologai“, „burnout“, „burnout syndrome“, „pro-fessional burnout“, „emotional exhaustion“, „depersonalization“, „personal accomplishment“, „anesthetists“, „intensive care physicians“.

2.1. Perdegimo sindromo istorija

Perdegimo sindromas kaip fenomenas egzistavo visais laikais ir įvairiose kultūrose, tačiau kaip reiškinys buvo aprašytas ir išnagrinėtas tik XX a. pabaigoje. Pirmieji ir gana taiklūs perdegimo sindromo apibūdinimai pastebimi dar Senajame Testamente [10]. Veiksmažodis „perdegti“ (angl.

burn out) minimas anglų poeto ir dramaturgo Viljamo Šekspyro kūriniuose

XVI a. pabaigoje.

Pirmasis profesine prasme 1969 m. pavartojęs terminą „darbuotojų perdegimas“ buvo Harold Bradley [12], tačiau tikruoju PS pradininku ir tėvu laikomas Herbert Freudenberger, vokiečių kilmės amerikiečių psicho-logas, kuris 1974 m. pirmasis pateikė perdegimo sindromo koncepciją. Dirbdamas Niujorko priklausomybių ligų klinikoje, kurioje atliko praktiką, jis pastebėjo, kad daugelis darbuotojų stokojo energijos, prarasdavo moty-vaciją, o šiuos požymius lydėjo įvairūs protiniai bei psichikos sutrikimai. Jis atkreipė dėmesį, kad minėti simptomai pasireikšdavo ne iškart pradėjus dirbti klinikoje, o praėjus vieneriems ir daugiau metų. Šiuos simptomus H. Freudenberger pavadino „perdegimu“ [80].

1976 m. PS kaip reiškiniu ėmė domėtis šiuo metu viena žinomiausių perdegimo sindromo tyrinėtojų ir pradininkių amerikietė socialinė psicho-logė Christina Maslach [57]. Pradinėje tyrinėjimo fazėje dėmesio šiam sutrikimui stigo, domėjimasis buvo paviršutiniškas, nebuvo moksliškai pa-grįstų straipsnių. Didžiausias proveržis perdegimo sindromo tyrimų raidoje buvo C. Maslach sukurtas įrankis šiam sindromui vertinti – Maslach per-degimo klausimynas (angl. Maslach burnout inventory, MBI) [54]. MBI tapo pačiu populiariausiu validuotu instrumentu, vertinančiu perdegimo sindromą. Susidomėjimas PS palaipsniui augo, kurį sustiprino naujai išleisti straipsniai [55, 56]. C. Maslach sukurta perdegimo sindromo sąvoka šiuo metu yra vyraujanti ir apima tris dalis: emocinį išsekimą, depersonalizaciją ir profesinių siekių sumažėjimą [54].

Atsirandant naujiems straipsniams PS tema, vis dar nebuvo suformu-luotas PS apibrėžimas, todėl visuomenėje kilo abejonės, ar šis sindromas egzistuoja [45]. Tapo sunku ne tik apie PS diskutuoti, bet ir šią problemą spręsti [25]. PS pradėjo dominti kitas anglakalbes šalis – pirmiausia susi-domėjimas augo Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, vėliau – žemyninės Europos šalyse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Lenkijoje). Pirmą ty-rimą, atliktą lyginant PS pasireiškimą keletoje šalių, publikavo Golem-biewski su bendraautoriais 1993 m. [33]. Buvo išbandytas ne tik kiekybinis, bet ir kokybinis PS vertinimas [38].

Iki 1990 m. buvo tyrinėjamas tik tarp pedagogų ir aptarnavimo sferos specialistų pasireiškiantis PS, tačiau vėliau pradėta daugiau dėmesio skirti ir kitoms specialybėms, kuriose vyrauja dažnas ir intensyvus bendravimas su kitais žmonėmis (informacinių technologijų specialistai, technologai, įmo-nių vadovai, karininkai). Pradėtos naudoti naujausios metodologijos ir specifiniai statistikos metodai, kurie leidžia tiksliau ieškoti PS sukeliančių veiksnių.

Vėliau imtos taikyti įvairios intervencijos, stebint jų poveikį PS. W. Shaufeli (1998) suskirstė intervencijas, mažinančias su stresu susijusius veiksnius. Pirminės intervencijos – mažinančios rizikos veiksnių pasireiš-kimą tarp darbuotojų. Antrinės intervencijos yra nukreiptos į pasirinktą grupę su didele PS rizika siekiant apsaugoti nuo PS pasireiškimo. Tretinės intervencijos yra tokios, kurių tikslas yra asmenis, kuriems jau pasireiškė PS, apsaugoti nuo šalutinių pasekmių, pavyzdžiui, darbo praradimo [79].

XX a. 10-ajame dešimtmetyje ir XXI a. 1-ajame dešimtmetyje stebima vis daugiau tyrimų, atliktų vertinant PS pasireiškimą tarp medicinos perso-nalo, taip pat bandoma identifikuoti veiksnius, galinčius turėti įtakos PS atsiradimui tarp medikų [66, 106, 95, 91]. Pirmieji tyrimai, vertinantys PS tarp anesteziologų ir reanimatologų, stebimi nuo 2003 metų [65, 48]. Iki šiol anesteziologų ir reanimatologų PS paplitimo tyrimai atlikti daugelyje Vakarų Europos šalių, tačiau tyrimų, atliktų Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, stinga – vienintelis tyrimas, vertinantis PS paplitimą tarp Lietuvos anesteziologų, buvo atliktas 2012 m. [9].

2.2. Perdegimo sindromo simptomatika

Informacijos, susijusios su perdegimo sindromo simptomatika, yra labai daug, tačiau ji pateikta labai skirtingai. A. Einsiedel (1981) teigimu, iš viso yra 84 PS simptomai, o J. Carroll (1982) teigimu, jų suskaičiuojama tik 47. Dar galima priskaičiuoti įvairiausių psichologinio distreso ženklų. W. M. Schaufeli (1990) teigimu [80], galima priskaičiuoti daugiau nei 100 simp-tomų, siejamų su PS.

PS simptomai skirstomi į keletą grupių:

Psichinė simptomatika. Kaip atrodo perdegęs asmuo? Patys tinkamiausi apibūdinimai yra apie emocinių išteklių išsekimą: „jaučiuosi išsekęs“, „tuščias“. Tai ir simptomai, siejami su depresija [116]: depresyvi nuotaika, beviltiškumas, bereikšmiškumas ir pan. Kito pobūdžio psichiniai simptomai siejami su nerimu [117] ar agresija [43]. Kiti psichiniai simptomai: irzlu-mas, perdėtas jautruirzlu-mas, įtarus elgesys. Taip pat būdingi ir kognityvūs po-kyčiai [101] – sunku priimti sprendimus, užmaršumas ir kt. Būdingi ir sensomotoriniai simptomai – nerviniai tikai, negalėjimas pailsėti.

Fizinė simptomatika. Net neabejojama, kad PS yra siejamas su bloga asmens sveikata. Dauguma autorių ir PS tyrėjų mini šiuos pagrindinius simptomus: bendras nuovargis, išsekimas, miego sutrikimai, kitos somatinės problemos. Dažniausiai minimas PS simptomas – lėtinis nuovargis [40].

Daugelyje studijų stebimas PS ryšys su virškinamojo trakto sutrikimais – gastritais, opalige ir kt. [39]. T. Gholami teigimu, stebimas PS ryšys su judamojo aparato ligomis ir simptomais: nugaros, kojų, rankų skausmais [30]. S. Melamed teigia, kad egzistuoja ryšys tarp PS ir kardiovaskulinės rizikos: simpatinės nervų sistemos aktyvacijos, miego sutrikimų, kraujo krešėjimo sutrikimų, fibrinolizės aktyvacijos, imuninio atsako slopinimu [61].

Elgesio simptomatika. Elgesio pokyčiai dažniausiai stebimi esant padi-dėjusiam sujaudinimo lygiui (hiperaktyvumas, smurtiniai išpuoliai). Padi-dėja psichostimuliuojančių medžiagų (alkoholis, nikotinas, kava) poreikis [64]. Fizinio aktyvumo nebuvimas taip pat turi įtaką PS pasireiškimui [52].

Socialinė simptomatika. Dažniausiai perdegęs asmuo nori nuo visko pabėgti, desocializuotis tiek nuo darbo kolegų, tiek nuo aplinkinių, taip save izoliuodamas nuo socialinės aplinkos. Taip pat būdinga neigiamas darbo emocijas išlieti ant artimųjų [96].

Nusistatymo simptomatika. Dėl perdegimo pradeda dominuoti ciniškas elgesys ir nuostatos prieš kitus asmenis tiek darbo, tiek namų aplinkoje [67]. Dėl to nukenčia užsidegimo pojūtis, stropumas, entuziazmas. Kai darbe dingsta iššūkio pojūtis, pradeda formuotis nepasitenkinimo, nuobodumo jausmas.

Organizacinė simptomatika. Perdegusio asmens produktyvumas yra žemesnis [18]. PS sukelia norą mesti darbovietę, pasitraukti iš neigiamos aplinkos, pabėgti [69]. Taip pat yra tyrimų, kuriuose stebimos PS sąsajos su nuovargiu, klaidomis ir traumomis darbe [22].

2.3. Diagnostika

Perdegimo sindromas yra įtrauktas į tarptautinį statistinį ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikatorių (TLK-10-AM) ir koduojamas Z73.0 kodu. Bendras Z73 kodo pavadinimas – problemos, susijusios su gebėjimu įveikti gyve-nimo sunkumus [98].

Nuo tada, kai PS buvo pirmą kartą paminėtas literatūroje, netyla dis-kusijos, kaip reikėtų sindromą įvertinti ir diagnozuoti.

1982 m. B. Perlman ir E. A. Hartman surado iš viso 48 PS apibrėžimus ir pabandė iš jų sudaryti bendrą PS apibrėžimą. PS jie apibūdino kaip atsaką į lėtinį emocinį stresą ir išskyrė tris komponentus: emocinis ir (arba) fizinis išsekimas, sumažėjęs produktyvumas darbe, depersonalizacija [71]. Svarbu paminėti, kad metais anksčiau, 1981 m., C. Maslach ir S. E. Jackson išleido ir pristatė savąjį PS vertinimo instrumentą, kurį pavadino Maslach perde-gimo klausimynu (angl. Maslach Burnout Inventory), kuris tapo pačiu populiariausiu įrankiu nustatant PS.

C. Maslach sutiko su B. Perlman definicija dėl PS skirstymo į tris dimensijas, tik jas interpretavo savaip. Jos nuomone, PS apibrėžiamas kaip sindromas, būdingas asmenims, dirbantiems tam tikroje sferoje ir patirian-tiems emocinį išsekimą (angl. emotional exhaustion, EE), depersonalizaciją (angl. depersonalization, DE) ir asmeninių siekių sumažėjimą (angl.

per-sonal accomplishment reduction, PA) [54].

EE – esminė PS dimensija, tačiau tai dar nereiškia, kad jos vienos pa-kanka diagnozuoti perdegimo sindromą. Asmenys, kuriems būdingas perde-gimo sindromas, dažniausiai įvardija, kad jie yra emociškai išsekę. Kitos dvi dimensijos dažnai lieka neįvardintos. EE nėra vien tik emocinis pervargimas ir nėra tik potyris – tai veikiau būdas emociškai ir kognityviai save atitraukti nuo darbo, taip bandant susidoroti su nepakeliamais krūviais darbe [58, 114].

Darbas, kurio metu būtinas dažnas ir gilus bendravimas su kitais asme-nimis, gali palaipsniui mažinti asmens galimybes ir gebėjimus įsitraukti į kito asmens problemas ar padėti jas spręsti. Kaip tik depersonalizacija paskatina žmones atsitraukti nuo problemos esmės, ypač nuo tų asmenų, kuriems teikiame paslaugas (klientų, pacientų). Klientų poreikius tampa žymiai lengviau patenkinti, kai jie laikomi beasmeniais daiktais. Taigi, esminis depersonalizacijos komponentas yra atstumo sudarymas tarp per-degusiojo ir asmens, kuriam teikiama tam tikra paslauga [58].

Trečias svarbus PS komponentas – neveiksmingumas, arba asmeninių siekių sumažėjimas. Tai greičiau yra EE ir DE pasekmė, kadangi darbo ap-linka, kurioje jaučiamasi emociškai išsekusiu, ciniškai vertinančiu aplin-kinius, neabejotinai mažina darbo efektyvumą. Beveik neįmanoma patirti

laimėjimo arba užbaigto darbo jausmo jeigu jaučiamasi emociškai išsekusiu, arba padėti darbe asmenims, kuriems jauti abejingumą [58].

Pirminėje versijoje MBI klausimynas buvo sukurtas ir suskirstytas dviem specialistų grupėms. MBI-HSS (MBI-Human Services Survey) klausimynas skirtas PS nustatyti dirbantiems žmonių aptarnavimo sferoje ir medicinos sektoriuje. Tai asmenys, dirbantys gydytojais, slaugytojomis, kitais sveika-tos priežiūros specialistais, pataisos įstaigų pareigūnais, policijos pareigū-nais, dvasininkais taip pat sritys, kuriose yra poreikis padėti kitiems, kon-sultuoti, šviesti, gerinti fizines, emocines, kognityvines funkcijas. Antroji MBI klausimyno versija yra MBI-ES (MBI-Educators Survey), jis skirtas dirbantiems švietimo srityje. Abi šios klausimyno formos iš esmės skiriasi tik tuo, kad skiriasi darbo profilis (darbas su studentais, klientais, pacien-tais). Vėliau, didėjant susidomejimui PS ne tik tarp minėtų specialybių, buvo sukurtas naujas MBI klausimynas – MBI-GS (MBI-General Survey), kuris skirtas specialybėms, kuriose nėra tokio stipraus ryšio su klientais. Šioje versijoje PS komponentai pateikiami labiau akcentuojant ne santykius su kitais asmenimis, o santykius su pačiu darbu.

2017 metais C. Maslach dar labiau išplėtė MBI versijų spektrą, papil-dydama jį dar dviem versijomis: MBI-HSS (MP) – tai ta pati MBI-HSS ver-sija, adaptuota medicinos personalui, MBI-GS (S) – tai MBI-GS verver-sija, su-kurta vertinti PS tarp studentų, studijuojančių kolegijose ir universitetuose.

Originalią MBI versiją sudarė 25 klausimai, suskirstyti į keturias dalis: 9 emocinio išsekimo klausimai, 5 depersonalizacijos klausimai, 8 asmeninių siekių klausimai ir 3 įsitraukimo klausimai (angl. involvement). Vėlesnėje 1986 m. versijoje įsitraukimo klausimai buvo pašalinti. Taigi, iki dabar nau-dojamoje versijoje yra 22 klausimai [54], vertinantys 3 profesinio perdegi-mo aspektus.

Antrasis pagal populiarumą profesinio perdegimo diagnostikos instru-mentas yra The Burnout Measure (BM), 1988 m. išleistas A. Pines ir E. Aronson. Šių autorių nuomone, PS – tai fizinio, emocinio ir psichinio išsekimo būsena dėl ilgo ir gilaus įsitraukimo į veiklas, susijusias su di-deliais emociniais krūviais [72]. Taigi, skirtumas nuo MBI yra tas, kad čia nėra sąsajos su tam tikromis profesijų grupėmis. BM klausimyną sudaro 21 klausimas, apibūdinantis išsekimą. Atsakymai 7 balų Likerto skalėje – nuo „niekada“ iki „visada“. Skirtingai nei MBI, šis įrankis yra savidiagnostikos priemonė, kur pats asmuo gali suskaičiuoti įverčio balus ir iš gauto atsa-kymo nusistatyti PS rizikos laipsnį.

2.4. Perdegimo sindromo paplitimas

2.4.1. Perdegimo sindromas tarp įvairių profesijų pasaulyje

Per keturis PS tyrinėjimo dešimtmečius stebima PS paplitimo nuoseklaus augimo tendencija. T. D. Shanafelt su bendraautoriais (2014) teigia, kad, palyginus identiškus tyrimus 2011 ir 2014 metais, stebimas net 10 proc. PS paplitimo augimas tarp gydytojų, dirbančių JAV [84]. Žinant, kad anks-tesniame tyrime (2011) nustatytas bendras PS paplitimas tarp įvairių JAV specialybių gydytojų buvo 45 proc. [82], 2014 metais PS buvo paplitęs tarp daugiau nei pusės JAV gydytojų. Taip pat PS buvo lyginamas su bendra populiacija, kur nustatytas žymiai mažesnis PS paplitimas. Lyginant JAV medicinos studentus su bendra populiacija nustatyta, kad tarp šių studentų ne tik PS pasireiškimas buvo didesnis, bet stebėtas didesnis depresiškumo bei suicidinių minčių pasireiškimas [84].

Situacija švietimo sektoriuje PS atžvilgiu taip pat kelia nerimą. Ne-priklausomai nuo pedagoginės specialybės yra stebimas didesnis PS papli-timas nei populiacijoje. Tyrime apie Graikijos darželių auklėtojus pastebėta, kad jų emocinio išsekimo ir depersonalizacijos lygis yra aukštesnis nei bendroje populiacijoje [76]. Vokietijoje atliktame tyrime tarp pradinių kla-sių mokytojų pastebėta 15 proc. respondentų, turinčių aukštą PS lygį. Tai – per didelio darbo krūvio pasekmė; taip pat pastebėta, kad perdegimo atveju pasitenkinimas atliekamu darbu ir darbo kokybe buvo mažesnis [108]. Italijoje nustatyta, kad 8,2 proc. mokytojų patiria PS simptomus, iš jų 29 proc. yra emociškai išsekę, 33 proc. pasižymi depersonalizacija, o 28 proc. – sumažėjusiais asmeniniais siekiais [70]. Dar viename tyrime pastebėtas didelis PS paplitimas tarp jaunų universitetų dėstytojų [47].

Policijos pareigūnai taip pat susiduria su dideliais emociniais iššūkiais. PVZ., viename tyrime, teigiama, kad PS patiria net 32 proc. Ispanijos polici-jos pareigūnų [16]. Kitoje studijoje pastebėtas ryšys tarp PS ir padidėjusio policijos pareigūnų agresyvumo [74].

2.4.2. Perdegimo sindromas tarp įvairių profesijų atstovų Lietuvoje

PS Lietuvoje nagrinėtas tik keliuose tyrimuose, kurių duomenys priklau-somai nuo MBI tyrimų interpretavimo, gana stipriai skiriasi nuo duomenų, gautų atlikus tyrimus kitose šalyse. D. Bačininos tyrime nustatyta, kad PS pasireiškia net 63 proc. slaugytojų. Be to, neurotiškumu pasižymėjo 14 proc. respondentų, kas gali būti vienu iš PS prognozės elementu [6]. Kito tyrimo Lietuvoje metu buvo vertinami kineziterapeutai. Nustatyta, kad tiriamieji patiria vidutinio lygio PS visose trijose dimensijose, taip pat nustatytos

sąsajos su gyvenimo kokybe – prastėjant asmeniniams pasiekimams ir didėjant emociniam išsekimui, gyvenimo kokybė mažėja [13]. L. Gasiūnienės tyrime (2013) PS paplitimas tarp Lietuvos akušerių ginekologų buvo 5 proc., atitinkamai EE patyrė 19 proc., DE – 10 proc., o PA – 21 proc. respondentų. Tyrime pastebėta ir keleta sąsajų, susijusių su darbu ir asmeninėmis savybėmis: jaunesnis amžius, darbas didesniu nei 1,5 etato krūviu, nepasitenkinimas darbu, baimė padaryti klaidų ir t. t. [29]. 2016 me-tais A. Pranckevičienė nustatė, kad ketvirtadalis Lietuvoje dirbančių neu-rochirurgų patiria PS, bet didesnis darbo krūvis, t. y. padaromas didesnis chirurginių procedūrų skaičius per metus, ilgesnis laikas darbe, intelektiniai iššūkiai, pacientų padėkos turėjo įtakos PS [73].

R. Vimantaitės disertacijos duomenimis [105], 12 proc. kardiochirurgijos slaugytojų patiria PS. Pagrindiniai PS rizikos veiksniai buvo išsilavinimas, jaunas amžius, nepakankamas poilsis, netenkinantis darbo atlygis, mažesnė darbo patirtis. Išvadose teigiama, kad PS keičia darbuotojų elgesį – mažina atsakomybę, darbingumą, skatina negatyvią reakciją į pacientus, atsiranda bendravimo problemos, stebimas priešiškumas aplinkiniams ir nusivylimas profesija.

Tyrime apie Lietuvos socialinius darbuotojus buvo bandyta ieškoti ga-limų PS prevencijos bei įveikos būdų ir nustatyta, kad PS paplitimas siekia 35 proc. Buvo pasiūlytos dvi strategijas PS prevencijai: pirmoji – darbuotojų mokymai emocinei įtampai mažinti ir elgsenos savireguliacijai, antroji – darbinės veiklos organizavimo tobulinimas: grįžtamojo ryšio kūrimas ir socialinės veiklos organizavimo pertvarka [100].

Vertinant Lietuvos pedagogus A. Stoškaus tyrime (2011) nurodoma, kad trečdaliui kūno kultūros mokytojų yra būdingas vidutinis ir aukštas PS lygis. Pastebėta keletas PS sąsajų su pedagogų amžiumi ir kvalifikacija [92]. G. Merkio (2013) atlikto didelės apimties tyrimo apie PS paplitimą tarp Lie-tuvos pedagogų išvadose teigiama, kad kas ketvirtas LieLie-tuvos pedagogas patiria PS simtomus. Taip pat pabrėžiama, kad pedagogai, turintys bent vieną hobį ir aktyviai juo užsiimantys, pasižymi silpnesniu PS nei tie, kurie hobio neturi arba menkai į jį įsitraukia [62].

2.4.3. Perdegimo sindromo paplitimas tarp įvairių gydytojų specialybių

Nėra nė vienos specialybės medicinoje, kurioje nepasireikštų PS. C. Maslach, savo sukūrtą MBI-HSS klausimyną apibūdina kaip klausimyną, pirmiausia skirtą medicinos profesijos asmenims. Dėl to MBI-HSS klausi-mynas dar buvo patobulintas (2017), skiriant jį tik medicinos personalui.

Vienas didžiausių tyrimų (EGPRN studija) apie PS tarp šeimos gydytojų [89] buvo atliktas 12 Europos šalių (n=1393). Pastebėta, kad PS yra dažna šeimos gydytojų problema: čia PS pasireiškimo dažnis visose dimensijose buvo 12 proc., EE pasireiškė 43 proc., DE – 35 proc., o PA sumažėjimas – 32 proc. tiriamųjų. Tyrime pastebėtos PS sąsajos su nepasitenkinimu darbu, alkoholio, psichotropinių medikamentų vartojimu, vyriškąja lytimi ir jau-nesniu amžiumi.

Dar vienas didelis tyrimas (n = 7905) buvo atliktas JAV, kur tirtas PS paplitimas tarp chirurginių specialybių gydytojų ir jų sąsajos su šiuo sindromu [81]. Tai viena didžiausių imčių tiriant PS ir sąsajas su juo. Ty-rime nustatyta, kad 40 proc. JAV chirurgų patiria PS, 30 proc. apklaustųjų išsako depresiškas mintis, o psichinės gyvenimo kokybės skalėje (Mental QOL) 30 proc. chirurgų turėjo žemesnį nei populiacijos įvertį. Tyrime taip pat pastebėta keletas sąsajų su PS – tai jaunas amžius, vaikų skaičius šeimoje, didesnis darbo krūvis, darbas naktinėmis darbo valandomis. Kita-me tyriKita-me JAV vertintas PS paplitimas tarp įvairių vidaus ligų specialybių [85], kur nustatyta, kad aukštas EE lygis pastebėtas 30 proc., aukštas DE įvertis – 13 proc., o žemas PA įvertis – taip pat 13 proc. tiriamųjų. Bendras PS paplitimas fiksuotas pagal tai, ar respondentas atitiko aukštą EE ir/arba aukštą DE įvertį, todėl nustatytas PS įvertis – 34 proc.

PS paplitimo tarp Šveicarijos onkologų, pediatrų ir vidaus ligų gydytojų tyrimas nustatė, kad net trečdalis tiriamųjų turėjo PS požymių, iš jų aukštą EE lygį – 33 proc., aukštą DE įvertį – 28 proc., žemą PA įvertį – 20 proc. respondentų. Didesnį PS pasireiškimą nulėmė didelis darbo krūvis (> 50 val. per savaitę), laiko trūkumas edukacijai (< 6 val. per mėnesį) ir darbas valstybės institucijoje [5]. Michael Roth (2011) tyrime JAV taip pat paste-bėtas aukštas PS paplitimas tarp pediatrų onkologų, kur PS nustatytas 38 proc. tiriamųjų. Nustatyta, kad PS buvo susijęs su moteriškąja lytimi ir trumpesniu nei 10 metų darbo stažu. Buvo pastebėta, jog gydytojai, kurie buvo patenkinti savo gyvenimu už darbo ribų, turėjo žymiai mažesnį PS pasireiškimo dažnį [77].

Honkonge atliktame tyrime Christina Siu su bendraautoriais tyrė bendrą gydytojų populiaciją. Autorė nustatė didelį PS dažnį (31 proc.). PS grupėje tiriamieji keturis kartus dažniau išsakė suicidines mintis nei kiti gydytojai (atitinkamai 9,9 proc. ir 2,6 proc.), 52 proc. jautėsi nepatenkinti dirbamu darbu [87]. C. F. Sulaiman, tirdamas Airijos gydytojų populiaciją, pastebėjo, kad kas ketvirtas gydytojas (26 proc.) turi išreikštą PS, o PS grupėje – daug didesnis medicininių klaidų dažnis ir sumažėjusi pacientų priežiūros kokybė [93].

Kita didelė literatūroje aptariama problema – gydytojų rezidentų PS. Daugelyje tyrimų akcentuojama, kad gydytojų rezidentų PS įverčiai yra

daug didesni lyginant su gydytojų, baigusių rezidentūrą. Žinoma, kad re-zidentūra trunka 3–6 metus, t. y. gana trumpą laikotarpį profesinės karjeros požiūriu, tai reiškia, kad šie būsimi gydytojai, susidūrę su PS ar turintys psichologinių problemų, pažeidžiami, pervargę, ateis į sveikatos sistemą ir gydys pacientus.

2009 m. literatūros apžvalgoje teigiama, kad, priklausomai nuo reziden-tūros specialybės, PS paplitimas yra 27–75 proc., patiriami psichologiniai krūviai gali turėti įtakos savo ar pacientų saugumui ir darbo kokybei. Laiko poreikis, darbo planavimas, darbo organizavimas, sudėtingos situacijos darbe, darbo santykiai – tai pagrindinės išsakomos priežastys, susijusios su rezidentų PS. Išskiriamos dviejų tipų intervencijos, leidžiančios mažinti PS pasireiškimą tarp rezidentų: asmeninės arba susijusios su darbu. Su darbu siejamos intervencijos – darbo krūvio optimizavimas, mokymai apie PS, streso valdymo mokymai, emocinio intelekto mokymai ir pan. Asmeninės intervencijos – tai intervencijos, susijusios su socialiniu ar fiziniu užimtumu, pavyzdžiui, meditacija, konsultacijos, sportas ir kt. [42].

2016 metais atlikto tyrimo JAV metu buvo apklausti 673 gydytojai re-zidentai. Pastebėtas labai aukštas PS įvertis (69 proc.), net 44 proc. res-pondentų svarstė galimybę mesti rezidentūros studijas. PS dažniau pasi-reiškė moterims ir rezidentams, planavusiems dirbti privačiame sektoriuje, o ne tęsti akademinę karjerą. Didesnis EE ir DE dažnis pastebėtas tarp dirbusių ilgesnes darbo valandas.

F. Heijden atliko tyrimą (2008), kuriame tyrė PS paplitimą tarp Danijos rezidentų, ir pateikė tokias išvadas: rezidentų PS siekė 20 proc., net 12 proc. rezidentų išsakė suicidines mintis. Suicidinių minčių išsakymas buvo daug dažnesnis PS grupėje lyginant su ne PS grupe (atitinkamai 20,5 proc. ir 7,6 proc.) [102].

JAV atliktame tyrime, kur pateiktas vienas didžiausių PS paplitimų, (2008), A. M. Fahrenkopf tyrė pediatrijos rezidentus ir nustatė net 74 proc. atitinkančių PS kriterijus, taip pat 20 proc. atitinkančių depresijos kriterijus. Medicininių klaidų dažnis buvo žymiai didesnis tarp rezidentų, atitinkančių depresijos kriterijus [24].

PS paplitimas pasireiškia ir besivystančiose šalyse. A. J. Zubairi (2016) tyrimas nustatė, kad PS siekia net 74 proc., priklausomai nuo rezidentūros specialybės. Skyrėsi ir PS paplitimas. Didžiausias PS pasireiškimas stebėtas tarp radiologijos (100 proc.), o žemiausias – tarp pediatrijos (45 proc.) re-zidentų. Statistiškai reikšmingos sąsajos su PS – ilgos darbo valandos, san-tykiai su bendradarbiais ir autonomijos trūkumas [118].

2.5. Perdegimo sindromo rizikos veiksniai

Kokios PS atsiradimo priežastys? Tai vienas sudėtingiausių ir dažniausiai keliamų klausimų, į kurį nėra vieno aiškaus atsakymo. Aišku yra tiek, kad PS turi įtakos neigiami potyriai darbe, nesant balanso tarp darbinių poreikių ir darbuotojo sugebėjimo įvykdyti keliamas užduotis. Kai darbiniai poreikiai yra per dideli, kad būtų galima juos įveikti, atsiranda stresas. Ilgai trunkantis stresas, atsirandantis dėl tarpasmeninių santykių darbe, ir yra perdegimo sindromas [55, 79].

Nesugebėjimas įveikti atsirandančius streso veiksnius darbe gali kilti dėl dviejų priežasčių. Pirma – tai individualūs veiksniai, kai asmuo negali su-sidoroti su atsirandančiais streso veiksniais dėl savo asmeninių savybių, antra – tai su darbu susiję veiksniai, kai pats darbas asmeniui sukelia stresą, kuris veda PS link.

C. Maslach su bendraautoriais išskyrė šešis pagrindinius rizikos veiks-nius profesiniam perdegimui atsirasti: per dideli darbo krūviai, per didelė kontrolė darbe, nėra apdovanojimų\pagyrimų darbe, ryšio su kitais darbuo-tojais trūkumas, sąžiningumo trūkumas, vertybiniai konfliktai [58].

2.5.1. Individualūs veiksniai

Individualūs veiksniai skirstomi į tris pagrindines grupes: socialinės-demografinės charakteristikos, asmeninės savybės ir požiūris į darbą:

• socialinės-demografinės charakteristikos: amžius, lytis, išsilavinimas, šeiminė padėtis, vaikų skaičius šeimoje ir kt.;

• asmeninės savybės: ekstravertiškumas, sutarumas, sąmoningumas, neurotiškumas, atvirumas patyrimui;

• požiūris į darbą: lūkesčiai darbe, išankstiniai nusistatymai.

2.5.1.1. Socialinės-demografinės charakteristikos

Tokios savybės kaip lytis, amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimas dauge-lyje tyrimų išryškėja kaip veiksniai, kurie turi stiprų ryšį su PS [115, 4, 2]. Pastebėta, kad menko išsilavinimo ar žemo socialinio statuso moterys, turi didesnę PS riziką [2]. Lyties veiksnio svarbą daugelyje straipsnių patvirtina tai, kad PS labiau būdingas moteriškajai nei vyriškajai lyčiai [4]. C. Maslach [58] teigia, kad lytis yra mažai svarbus rodiklis PS raidai, kadangi tyrimai apie tai yra prieštaringi – vieni autoriai savo tyrimuose nustatė stiprų PS ryšį su moteriškąja lytimi, kiti su vyriškąja lytimi.

Jaunesniems tiriamiesiems būdingi aukštesni PS įverčiai, ypač emocinio išsekimo atžvilgiu [4]. C. Maslach savo darbe „Job Burnout“ (2001) teigia, kad amžius yra vienas svarbiausių faktorių, kadangi pastebėta, jog tarp jau-nesnių darbuotojų PS lygis paprastai būna didesnis nei 30–40 metų amžiaus respondentų grupėje [58]. Tačiau amžiaus rodiklį reikia vertinti labai atsargiai, nes jauni darbuotojai, kurie patiria PS, tikėtina, tokio darbo anksti atsisako, o dirbti pasilieka tie, kurių PS lygis yra mažesnis.

Pastebėta, kad šeiminė padėtis taip pat turi nemažą ryšį su PS. Nustatyta, kad nevedę vyrai patiria aukštesnius PS įverčius nei vedę [8]. Ahola su bendraautoriais (2006) savo tyrime teigia pastebėję, kad visose trijose PS dimensijose nevedę vyrai pasižymėjo aukštesniais įverčiais [2]. C. Maslach apibendrina, kad lyginant vedusius ar ištekėjusias su nevedusiais ar netekė-jusiomis, stebimas stiprus ryšys PS atžvilgiu. Tai ypač galioja vyrų atžvil-giu: jei vyras nevedęs, jis turi žymiai aukštesnį polinkį į PS nei vedęs; be to, pabrėžiama, kad nevedę labiau linkę į PS negu tie, kurie yra išsiskyrę [58].

Išsilavinimo aspektas taip pat pabrėžiamas daugelio autorių. K. Ahola [2] teigia pastebėjęs, kad moterys, turinčios menkesnį išsilavinimą, patyrė aukš-tesnius PS įverčius, tačiau C. Maslach teigia atvirkščiai – tie, kurie turi aukštesnį išsilavinimą, pasižymi aukštesniais PS įverčiais. Autorė tai grin-džia tuo, kad siekiantys aukštesnio išsilavinimo asmenys patiria daugiau streso ir iššūkių, o po studijų dirba daugiau asmeninių išteklių (atsako-mybės, streso) reikalaujantį darbą [58].

2.5.1.2. Asmeninės savybės

PS atsiradimui ir formavimuisi reikšmės gali turėti asmeninės žmogaus savybės. Mažai atsparūs, neištvermingi asmenys, kurie retai įsitraukia į naujas veiklas arba nėra atviri pasikeitimams gyvenime, patiria (ypač emo-cinio išsekimo dimensijoje) aukštesnius PS įverčius [58]. J. Ghorpade su bendraautoriais (2007) teigia, kad ekstraversiškai asmenybei būdingas neigiamas ryšys su emociniu išsekimu, o sutariai asmenybei būdingesnis depersonalizacijos komponentas. Profesinių siekių sumažėjimas yra būdin-gas ir ekstravertiškos, ir sutarios, ir sąžiningos asmenybės tipui [31].

C. Maslach taip pat atkreipia dėmesį ne tik į asmenybės tipus, bet ir į įveikos stilius (angl. coping styles). Ji teigia kad asmenys, kurie jau yra per-degę, patekę į situacijas, sukeliančios daug streso, į šias situacijas reaguoja gana pasyviai ir gynybiškai [58].

2.5.1.3. Požiūris į darbą

G. M. Alarcon atliktoje apžvalgoje (2011) teigia, kad ištekliai, lūkesčiai ir darbo nusistatymai yra susiję su visais trimis PS komponentais. Didesni lūkesčiai darbe turi stipresnį ryšį su emociniu išsekimu nei su deperso-nalizacija ar profesinių siekių sumažėjimu. Tuo tarpu darbo ištekliai turi nežymų ryšį su emociniu išsekimu ir depersonalizacija, tačiau stebima labai stipri sąsaja su profesinių siekių sumažėjimu [3].

C. Maslach teigimu, kiekviena asmenybė, ateidama į naują darbą, atsi-neša tik jai būdingus lūkesčius ar nusistatymus. Dauguma žmonių turi ypač aukštus lūkesčius (pavyzdžiui, būti greitai paaukštinti pareigose, turėti galimybę gydyti ligonius). Dažnai tokie lūkesčiai yra nerealūs ir veda PS vystymosi link. Tai gana paprastai paaiškinama, kadangi asmuo, kuris daug tikisi darbe, dažnai dirba daugiau, stengiasi labiau, įdeda daugiau pastangų. Šios pastangos veda prie emocinio išsekimo. Kai didelės pastangos neduoda reikiamų rezultatų, pasireiškia ir depersonalizacija [58].

2.5.2. Su darbu susiję veiksniai

Skiriami šeši pagrindiniai su darbu siejami veiksniai: darbo krūvis, kom-petencija, atlygis, bendruomenė, teisingumas ir vertybės [58].

Darbo krūvis yra vertinamas kaip vienas pagrindinių komponentų, tu-rinčių vieną didžiausių įtakų PS atsiradimui ir formavimuisi. C. Maslach teigimu, didelis darbo krūvis verčia žmogų dirbti nepertraukiamai, ilgą laiką, todėl asmuo neturi galimybės visiškai atsigauti. Jei asmuo dirba ne tą darbą, kurį turėtų, neturėdamas išsilavinimo, reikiamų įgūdžių, kompe-tencijos, tai verčia jį skirti darbui dar daugiau laiko [58]. Pastaraisiais metais atlikta daug tyrimų, patvirtinančių didelio darbo krūvio ryšį su perdegimo sindromu [109, 32, 7].

Kompetencijų neatitikimas yra tada, kai atsakomybė viršija darbuotojo galimybes atlikti pavestas užduotis. Kompetencijos nesuderinamumas pa-sireiškia tuo, kad, neturėdami atitinkamų darbo išteklių arba negalėdami tų išteklių valdyti, darbuotojai susiduria su įtampa ir stresu, kurį ilgainiui sun-ku įveikti [58].

Atlygis yra svarbus veiksnys profesiniam perdegimui susiformuoti, kai už asmens atliekamus darbus deramai neatlyginama. Tačiau svarbesnis yra ne deramo finansinio atlygio už atliekamą darbą nesuteikimas, o socialinio atlygio, kai neatsidėkojama už sunkiai atliktą darbą arba jis tiesiog ignoruo-jamas, trūkumas. Atlygio nesuderinamumas veda tiek prie asmeninių siekių, tiek prie darbo siekių mažėjimo [58].

Bendruomenė gali klestėti ir rodyti teigiamus rezultatus, kai jos nariai yra nuolat giriami, jaučiasi komfortiškai, yra laimingi. Darbe, kuriame žmonės jaučiasi atskirti, izoliuoti, o bendravimas yra tik formalus, ilgainiui atsiranda darbuotojų bendruomenės susiskaldymas ir vidinė destrukcija. Darbe, ku-riame nėra socialinės paramos, vyrauja nusivylimas ir priešiškumo jausmas [58].

Didžiulė priešprieša stebima, kai darbe stokojama teisingumo. C. Mas-lach teigimu, teisingumas apima tris aspektus – pasitikėjimą, atvirumą ir pagarbą. Teisingumas gimdo pagarbą, o pagarba kelia darbuotojo savivertę. Neteisybė stebima, jeigu yra keičiamos darbuotojui suteiktos sąlygos, pavyzdžiui, nepalankiai nustatomas darbo krūvis, atlyginimas, sukčiaujama, paskatinami to nenusipelnę asmenys. Teisingumo trūkumas dažniausiai pa-sireiškia dviem aspektais. Pirma, neteisingas veikimas veikia kaip sekinantis ir liūdinantis veiksnys, antra, neteisingumas kelia cinizmo jausmą darbo-vietėje [58].

Kiekvienas asmuo turi tik jam būdingas vertybes, tačiau tam tikrais at-vejais tenka atlikti užduotis, kurios yra neetiškos, prieštarauja asmens nusi-statymams ir žeidžia jo savivertę. Toks elgesys darbe jam yra nepriimtinas, sukelia stresą ir diskomfortą. Tokios situacijos pavyzdžiu gali būti vertimas parduoti daiktą su nuslėpta tam tikra neigiama to daikto savybe. T. A Judge teigimu, vertybių klausimas yra vienas esminių pasirenkant būsimą darbą, todėl asmenys, kurių pasaulėžiūra ir asmeninių vertybių skalė sutapdavo su darbovietės, dažniausiai tą darbovietę ir pasirinkdavo [46].

2.6. Perdegimo sindromas tarp anesteziologų reanimatologų 2.6.1. Paplitimas tarp reanimatologų

Vertinant PS paplitimą tarp reanimatologų, duomenų užsienio literatūroje yra pakankamai. Pastebima, kad būtent reanimatologai, lyginant su kitomis specialybėmis, dažniausiai patiria PS. N. Embrianco teigimu, net 46 proc. Prancūzijoje dirbančių intensyviosios terapijos gydytojų patiria PS [21]. Autorius pastebėjo, kad darbo krūvis, naktinių pamainų skaičius per mėnesį, taip pat konfliktai su kolegomis gydytojais ir slaugytojomis tiesiogiai susijęs su dažnesniu PS atsiradimu. Apie 50 proc. gydytojų, kurie atitinka aukštą PS įvertį, buvo linkę mesti savo darbą. Tačiau tiems darbuotojams, kurie ne-meta darbo, būdingas žymiai sumažėjęs produktyvumas ir efektyvumas. Tai siejama su sumažėjusiu pasitenkinimu darbu ir mažėjančiu įsipareigojimu jam.

Konfliktai su bendradarbiais taip pat turi sąsajų su aukštu PS įverčiu. Ir priešingai – esant geriems santykiams su slaugytojomis, PS pasireiškimas

buvo žymiai mažesnis [21]. PS paplitimas tarp Nyderlandų intensyviosios terapijos gydytojų yra vienas mažiausių – tyrimas tik 4 proc. tiriamųjų nustatė PS, nepastebėta jokio aiškaus ryšio tarp PS ir darbo veiksnių ar asmeninių savybių. Autoriai tokį mažą PS paplitimą vertina kaip „netikėtą“ lyginant su kitų šalių tapačiais tyrimais ir pabrėžia, jog tikėtina, kad tokį mažą PS paplitimą galėjo lemti mažesnis darbo krūvis nei aprašomas kituose tyrimuose [60].

Brazilijos intensyvios terapijos gydytojų patirtis rodo, kad PS visose trijose dimensijose pasireiškia 7,4 proc. tiriamų gydytojų. Pastebėta, kad PS pasireiškė tik tiems gydytojams, kurie turėjo žemą gyvenimo kokybės įvertį [90]. Brazilijos tyrėjai (2017) pabandė nustatyti, ar mirties veiksnys turi sąsajų su PS atsiradimu intensyviosios terapijos gydytojams. Tyrime nu-statyta, kad 18 proc. tiriamųjų turėjo aukšto įverčio PS, ir pastebėtas labai stiprus mirties veiksnio ryšys su PS. Visi 11 klausimų mirties veiksnio klausimyne (MDS) statistiškai reikšmingai skyrėsi PS grupėje ir ne PS grupėse. Todėl išvadose teigiama, kad mirties veiksnys reanimatologo darbe yra atskiras nepriklausomas rizikos faktorius PS vystymuisi [27].

2.6.2. Paplitimas tarp anesteziologų

PS tarp anesteziologų yra kasmet laipsniškai didėjanti problema. Įvairių tyrimų duomenimis, PS pasireiškimas tarp anesteziologų siekia 20–50 proc. Gydytojai anesteziologai priskiriami pažeidžiamai grupei, kadangi perio-peraciniu laikotarpiu turi susidoroti su begale įvairių galimų atsitikimų. Jie privalo būti nešališki, objektyvūs atlikdami daugelį anesteziologinių darbų, įskaitant priešoperacinį planavimą, anestezijos atlikimą, procedūrų taikymą, pooperacinį planavimą, susitvarkymą su kritiniais momentais. Darbas turi būti atliekamas be emocijų, ego.

Serbijos anesteziologų patirtis rodo, kad ten patiriamas PS nėra aukštas, siekia 6 proc. Tyrime nustatytos sąsajos su socialinėmis – demografinėmis ypatybėmis – lytimi, aukštesniu akademiniu išsilavinimu, vedybiniu statusu. Autorių teigimu, trumpesnė darbo patirtis ir aukštesni akademiniai pasie-kimai padidina PS pasireiškimą net 272 proc. [63].

Turkijoje atliktame tyrime, kur tirti rezidentai anesteziologai, buvo sie-kiama surasti priežastį, kodėl per 5 metus įvyko net 14 anesteziologijos rezidentų savižudybių. Autoriai aiškina, kad Turkijos anesteziologijos re-zidentai nebuvo pakankamai įtraukiami į gydymo procesą, nebuvo numa-tytos tinkamos rezidentūros gairės, pagrindinį anesteziologo darbą atlikdavo anesteziologai kartu su anestezistėmis, todėl rezidentai jautėsi nepakan-kamai įtraukiami į darbą ir nereikalingi. Toks požiūris į rezidentus jiems sukeldavo nepilnavertiškumo, žemos savivertės jausmus [1].

Labai įdomus tyrimas buvo atliktas Suomijoje, kur tirtas patiriamo streso ryšys su perdegimo sindromu [51]. Nustatyta, kad net 68 proc. anestezio-logų jautė stresą, o streso lygis didėjo priklausomai nuo didėjančio darbo krūvio. Laiko trūkumas, didelis darbo krūvis, darbo organizavimo trūkumai, baimė padaryti profesines klaidas – tai pagrindinės nurodytos priežastys, dėl kurių nerimaujama darbe. Dirbant pagal iškvietimą (angl. on-call) dėl streso pasireiškė tokie simptomai kaip bendras nuovargis, dirglumas, miego, atminties sutrikimai, dažnas žiovulys dienos metu, galvos skausmai. Šie simptomai žymiai sumažėja po dviejų savaičių atostogų. Dirbant pagal iškvietimą darbo krūvis turėjo žymios įtakos vertinimui perdegimo skalėse. Palyginus darbo krūvį EE išsekimo skalėje pastebėta, kad dirbant mažiausiu krūviu EE simptomus patiria 32 proc. anesteziologų, tuo tarpu dirbant didžiausiu krūviu – 68 proc. Lygiai taip pat ir PS atžvilgiu: iš mažiausią darbo krūvį turinčių anesteziologų PS patiria 18 proc., bet net 2,5 kartų daugiau – 45 proc. tiriamųjų, dirbančių maksimaliu krūviu. Svarbu pa-minėti, kad net 25 proc. tiriamųjų yra pagalvoję apie savižudybę, kai bend-roje šalies populiacijoje jų skaičius siekia tik 10 proc. 2 proc. aktyviai pla-navo savižudybę.

JAV atliktame tyrime [17] atkreipiamas dėmesys ne tik į gydytojus anesteziologus, bet ir į anesteziologijos skyriaus vedėjus bei akademinę bendruomenę. Stebina tai, kad net 59 proc. tiriamųjų turėjo didelę riziką patirti PS, o didžiausi streso veiksniai buvo darbuotojų skaičiaus ir finansa-vimo mažėjimas. Iš visų tiriamųjų 28 proc. atitiko aukštus PS įverčius. Pabrėžtina tai, kad būtent anesteziologų akademinė bendruomenė pasižy-mėjo aukštesniais PS įverčiais (aukštesni EE ir DE įverčiai) lyginant su kitais darbuotojais – akušeriais-ginekologais [28], ausų, nosies, gerklės [34] ar akių ligų specialistais [15].

Italų autoriai [78] 2017 metais publikavo sisteminę apžvalgą, tiriančią PS tarp anesteziologų, kurioje sujungė ir susistemino įvairių tyrimų rezultatus. Apžvalgos duomenimis, 2011–2014 metais atliktuose tyrimuose bent vieną iš PS simptomų turėjo 45–54 proc. anesteziologų. Tyrime teigiama, kad didžiausi PS įverčiai stebimi intensyviosios terapijos ir skubiosios medici-nos gydytojų tarpe (55 proc.), mažai atsilieka ir anesteziologai (50 proc.). Apžvalgos išvadose autoriai teigia, kad anesteziologų perdegimo sindromo įvertis yra labai aukštas lyginant su kitomis specialybėmis, PS įverčiai yra aukštesni tarp jaunesnių gydytojų anesteziologų, turinčių mažesnę klinikinę patirtį. Pagrindiniai anesteziologų su darbu siejami rizikos veiksniai – per-nelyg didelis darbo krūvis ir buvimas konsultantu. Taip pat dažnas rizikos veiksnys – vaikų turėjimas.

Pasaulio anesteziologų draugija (angl. World Federation of Societies of

Anaesthesiologists, WFSA) ir Profesinės gerovės komitetas (angl.

sional Welfare Committee, PWC) taip pat atkreipė dėmesį į vis gilėjančią PS

problemą tarp anesteziologų ir aktyviai ieško metodologijų, kaip apsisaugoti nuo perdegimo sindromo ir siekti profesinės gerovės anesteziologijos srityje. 2010 metais PWC inicijavo klausimyno, kurio pagrindinis tikslas – nustatyti profesinę anesteziologų sveikatą, sudarymą. Rezultatai parodė, kad net 90 proc. anesteziologų draugijų visame pasaulyje PS pripažįsta prob-lema, tačiau tik 14 proc. iš jų turi sukūrę strategiją, kaip šią problemą spręsti.

2.6.3. Anesteziologų reanimatologų perdegimą skatinantys veiksniai

Stresas anesteziologo reanimatologo darbe yra neišvengiama kasdienybė, jis neigiamai veikia fizinę ir psichinę sveikatą, o to pasekmė yra PS. Anes-teziologas darbe susiduria su trijų tipų streso veiksniais – specialybės, darbo bei demografinėmis charakteristikomis. Dažniausiai stresas yra patiriamas dėl specifinių šios specialybės bruožų, tokių kaip darbas su kenčiančiu, sergančiu, dažnai mirštančiu pacientu, taip pat dėl pacientų didelių spe-cifinių poreikių ir dėl besikeičiančios pacientų būklės. Todėl anestezio-logija, kaip ir visa medicina, vertinama kaip vis saugesnė pacientui, tačiau, atvirkščiai, vis pavojingesnė gydytojui.

Kita streso grupė anesteziologo darbe – demografinės ypatybės. Jaunas anesteziologas, tik baigęs rezidentūrą, susiduria su didžiuliais psicholo-giniais iššūkiais, kadangi turi įvaldyti įvairias sudėtingas anesteziologines technikas, anesteziologinę įrangą, neturėdamas patirties dirbti su sunkiai sergančiais ar mirštančiais pacientais. Vyresnis amžiumi ir patirtimi anes-teziologas patiria įtampą dėl greitai kintančių technologijų, naujų darbo metodikų, dėl to turi nuolatos kelti kvalifikaciją, skaityti naujausią medici-ninę literatūrą, o tuo tarpu jauni gydytojai darbui su naujomis technolo-gijomis būna paruošiami rezidentūroje.

Anesteziologijos specialybėje lyties veiksnys nėra svarbus. Stresas moteriškos lyties atstovėms dažniau gali kilti tiek dėl fiziškai, tiek dėl psi-chologiškai sunkių situacijų darbe. Stresą taip pat gali sukelti nėštumas pradėjus aktyvią gydytojo karjerą ir vaiko gimimas, taip pat jei neturima pakankamai laiko visavertiškai pasirūpinti naujagimiu.

Su darbu siejami streso veiksniai taip pat yra aktualūs anesteziologo dar-be, ypač santykiai su chirurgais, konsultantais ar kitu operacinės personalu. Dirbant su pastaruoju, dažnai susiduriama su nuomonių, asmenybių, kom-petencijų, motyvacijos, darbo etikos skirtumais. Darbe susiduriama ir su ilgomis darbo valandomis, neracionalia mityba, sutrikusia skysčių pusiau-svyra, fizine, psichologine ir intelektine izoliacija [44].

Negalėjimas ar nesugebėjimas susidoroti su iškylančiais iššūkiais, progresuojant stresui, gali sukelti priklausomybę nuo cheminių medžiagų [14, 107]. Priklausomybės dažnai yra nulemtos genetiškai, tačiau svarbus veiksnys anesteziologo darbe yra ir dažnos stresinės situacijos bei lengvas prieinamumas prie opioidinių medžiagų [44].

R. Žutautienė teigia, kad gydytojo sveikata priklauso ne vien nuo jo fi-zinės sveikatos ir gerovės, bet ir nuo psichosocialinės aplinkos [119]. Au-torė pateikia pagrindinius psichosocialinius veiksnius: darbo – poilsio režimo nesilaikymas, pasitenkinimas darbu, didelis pacientų skaičius, iš ko-legų ir vadovų palaikymo stoka, darbo aplinka ir kt. Autorė pastebi, kad vienas didžiausių psichosocialinės rizikos veiksnių yra pernelyg įtemptas darbo grafikas. Palyginus įvairių specialybių gydytojų darbo grafiko apim-tis, būtent anesteziologams reanimatologams yra didžiausia rizika patirti šį veiksnį.

I. Vėtaitė straipsnyje „Stresas ir nuovargis mediko darbe: gydytojų anes-teziologų reanimatologų patirtis“ teigia, kad net vienas iš keturių aneste-ziologų reanimatologų darbe jaučia stresą ir daugiau nei pusė tiriamųjų turi vidutinį nuovargio įvertį [104]. Autorė pabrėžia, kad nuovargio išsivystymo pagrindiniai veiksniai yra nepalanki gydytojui darbovietės politika ir bendra atmosfera bei ribota laisvė priimant sprendimus. Pastebėta, kad vienas pagrindinių streso veiksnių šiame tyrime – neatitinkantis galimybių darbo krūvis. Svarbus pastebėjimas, kad anesteziologui reanimatologui jaučiant aukštą pasitenkinimo lygį darbe, tai reikšmingai mažina streso ir nuovargio išsivystymo riziką. Taip pat pagal tyrimo duomenis galima teigti, kad darbo sąlygos ir darbo aplinka turi didelę įtaką gydytojui patiriant stresą bei nuo-vargį. Anesteziologai reanimatologai, patiriantys stresą ar nuovargį darbe, jaučiasi fiziškai ir emociškai labiau išsekę. Tiriamiesiems, dažniau dir-bantiems anesteziologijos srityje nei reanimatologijos, dažniau pasireiškia apatija ir negatyvus aplinkos matymas. Taip pat, didėjant nuovargio išsivystymo rizikai, didėja ir cinizmo pasireiškimo dažnis – gydytojai tampa mažiau pakantūs kitiems.

2.7. Literatūros apžvalgos apibendrinimas

Apibendrinant literatūros apžvalgos rezultatus galima teigti, kad perde-gimo sindromas mokslinėje užsienio šalių literatūroje nagrinėjamas gana plačiai, tačiau Lietuvoje duomenų, siejamų su Lietuvos gydytojų perdegimo sindromu, yra labai mažai. Dar mažiau tokių duomenų siejamų su Lietuvos anesteziologais reanimatologais. Perdegimo sindromo simptomai literatū-roje skirstomi į fizinius, elgesio, socialinius, nusistatymo ir organizacinius. Dažniausiai literatūroje aprašomos diagnostinės perdegimo sindromo

priemonės yra MBI (angl. Maslach Burnout Inventory) ir BM (angl. The

Burnout Measure) klausimynai. Gydytojų perdegimo sindromas įvairių

autorių duomenimis, dažniausiai paplitęs tarp 10–40 proc. tiriamos po-puliacijos, tačiau jis paplitęs net tarp 27–75 proc. gydytojų rezidentų. Paly-ginus PS paplitimą tarp įvairių gydytojų specialybių, pastebėta, kad tiek perdegimo sindromo, tiek šio sindromo dimensijų įverčiai tarp anestezio-logų reanimatoanestezio-logų yra vieni aukščiausių.

3. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Tyrimo pradžioje buvo atliktas bandomasis tyrimas, kuriame tiriamųjų kontingentas buvo gydytojai rezidentai, studijuojantys anesteziologiją reanimatologiją. Šis kontingentas bandomajam tyrimui pasirinktas dėl to, kad tiriamieji studijuoja ir dirba toje pačioje srityje (anesteziologija reani-matologija), kaip ir pagrindinio tyrimo gydytojai.

3.2. Bandomojo tyrimo vykdymas

Bandomasis tyrimas buvo atliktas 2015 m. spalio–lapkričio mėnesiais, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) anesteziologijos ir intensyvios terapijos klinikoje. Rezidentams ban-domasis tyrimas buvo pristatytas per rezidentų savaitinį susirinkimą, pa-aiškinta, kad tyrimas yra savanoriškas, jo metu bus laikomasi konfiden-cialumo, taip pat pristatyti tyrimo tikslai, uždaviniai ir klausimyno pildymo instrukcija. 2015 m. spalio 1 dieną elektroniniu paštu nuoroda į klausimyną buvo išsiųsta visiems 52 LSMUL KK anesteziologiją reanimatologiją stu-dijuojantiems rezidentams. Buvo pakartoti du prašymai (kas dvi savaites) užpildyti klausimyną iki 2015 m. lapkričio 30 dienos. Klausimyną teisingai užpildė 39 rezidentai.

Bandomojo tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti klausimyno stipriąsias ir silp-nąsias puses, galimas klaidas, įvertinti jo tinkamumą, pildymo laiką. Todėl paskutiniu klausimyno klausimu buvo prašoma pateikti pastebėjimų, pa-stabų, nurodyti galbūt pastebėtas klaidas. Į šias vertingas pastabas atsižvelg-ta sudarant pagrindinio tyrimo klausimyną.

Atsižvelgiant į pastabas bei komentarus, gautus bandomojo tyrimo metu, nuspręsta pagrindinį tyrimą taip pat atlikti elektroninėje erdvėje. Pagrindinis tyrimas, atsižvelgus į tiriamųjų pageidavimus, papildytas klausimais apie perdegimo sindromo įveikos būdus.

3.3. Pagrindinio tyrimo eiga

Tyrimo eiga pateikta 3.3.1 pav. Pagrindinis tyrimas buvo atliktas 2017 m. vasario–kovo mėnesiais. Bioetikos leidimas (3 priedas) iš Kauno regioninio bioetikos komiteto buvo gautas 2017 m. vasario 21 d. (leidimo Nr. BE 2-2, 2017 02 21).

Tiriamieji buvo visoje Lietuvoje dirbantys (turintys galiojančią licenciją) anesteziologai reanimatologai. Norint susisiekti su šiais gydytojais, reikėjo gauti potencialių tiriamųjų elektroninio pašto adresus. Pagal asmens duo-menų apsaugos įstatymą elektroninio pašto adresas yra laikomas asmens duomenimis, kuriais be asmens leidimo negalima disponuoti. Buvo tiek raštu, tiek ir asmeniškai kreiptasi į Lietuvos anesteziologų reanimatologų draugiją (LARD) ir jos pirmininkę su prašymu suteikti LARD draugijai priklausančių anesteziologų reanimatologų elektroninio pašto adresus. Tačiau prašymas nebuvo patenkintas.

Tada buvo kreiptasi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūrai tar-nybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VASPVT) su prašymu suteikti anesteziologų reanimatologų elektroninio pašto adresus mokslinio tyrimo tikslais. Atsakymas iš VASPVT negautas.

Tyrimo grupėje buvo nuspręsta elektroninio pašto adresų nekaupti. Vienintelis būdas gauti anesteziologų reanimatologų pritarimą dalyvauti tyrime buvo prašyti visų Lietuvos gydymo įstaigų vadovų bei anestezio-logijos ar reanimatoanestezio-logijos padalinių, kur teikiama anesteziologinė reani-matologinė pagalba, vadovų pagalbos. Telefonu susisiekta su 58 Lietuvos miestų ligoninių anesteziologijos reanimatologijos padalinių vadovais ir paprašyta neatlygintinai dalyvauti tyrime. Skyrių darbuotojų elektroninio pašto adresų nereikalauta – paprašyta pateiktą nuorodą į klausimyną išsiųsti visiems skyriuje dirbantiems anesteziologams reanimatologams. Buvo tiek žodžiu, tiek ir raštu paaiškinta, kad tyrimas yra savanoriškas, bus užtikrintas saugumas ir konfidencialumas, nes duomenų, kur (nepriklausomai, koks kompiuteris ar IP adresas) pildytas klausimynas ar iš kokio elektroninio pašto paspausta nuoroda į klausimyną, nėra techninės galimybės ridenti-fikuoti. Klausimyno užpildymas buvo traktuojamas kaip sutikimas dalyvauti tyrime. Buvo kreiptasi į valstybinę duomenų apsaugos inspekciją (VDAI) ir raštu paaiškinta, kad nebuvo galimybės gauti tiriamųjų elektroninio pašto adresų, bei, kreipiantis elektroniniu paštu, nebuvo reikalauta raštiško su-tikimo dalyvauti tyrime. Gautas raštiškas VDAI atsakymas, kad šiuo atveju išankstinė asmens duomenų patikra netaikytina.

Tyrime sutiko dalyvauti visos (išskyrus Klaipėdos universitetinę ligo-ninę) Lietuvos gydymo įstaigos, kur taikomos anesteziologinės ar reanima-tologinės procedūros ir dirba bent vienas anesteziologas reanimatologas. Elektroninis laiškas su nuoroda į klausimyną buvo nusiųstas visiems anes-teziologijos ar reanimatologijos padalinių vadovams, paprašant jų nuorodą išsiųsti visiems savo skyriaus anesteziologams reanimatologams ir patvir-tinti atliktą veiksmą. Nuorodos nepatvirtinusiems padalinių vadovams, po savaitės buvo išsiųstas priminimas elektroniniu laišku. Paskutinis primini-mas buvo išsiųstas po 2 savaičių.

3.3.1 pav. Tyrimo atlikimo schema

Bioetikos leidimas

Prašymas LARD suteikti tiriamųjų elektroninio pašto

adresus Prašymas VASPVT suteikti elektroninio pašto adresus Leidimas gautas 2017 02 21 Leidimas negautas Leidimas negautas Prašymas visų Lietuvos aneste-ziologijos reanima-tologijos padalinių vadovams išsiųsti nuorodą savo darbuotojams

Pritarimas gautas iš visų (išskyrus Klaipėdos

universi-tetinę ligoninę) Lietuvos ligoninių kur

teikiama anesteziolo-gine reanimatologinė

pagalba Tyrime dalyvavo bei

klausimyną užpildė 220 anesteziologų

reanimatologų

3.4. Tyrimo dalyviai

Daugiau nei pusė tiriamųjų buvo moterys (61,8 proc.) (žr. 3.4.1 lentelė). Vidutinis tiriamųjų amžius buvo 44,7 ± 9,8 m. (intervalas – nuo 26 iki 64 metų amžiaus).

3.4.1 lentelė. Pagrindinės tyrimo dalyvių charakteristikos (n = 220)

Charakteristika Grupė n proc.

Lytis Moteris 136 61,8 Vyras 84 38,2 Šeiminė padėtis Vedęs 165 75,0 Nevedęs 20 9,1 Išsiskyręs 32 14,5 Našlys 3 1,4 Vaikų skaičius Neturi 47 21,4 Vienas 66 30,0 Du 83 37,7 Trys 20 9,1 Keturi 3 1,4 Penki 1 0,5 Amžius, vidurkis ± SN 44,7 ± 9,8 m.

Iš viso trys ketvirtadaliai tiriamųjų nurodė gyvenantys santuokoje (75 proc.), likusieji buvo arba nevedę (netekėjusios), arba išsituokę, arba našliai. Didžioji dalis tiriamųjų turėjo vaikų (78,6 proc.): du (37,7 proc.) arba vieną (30,0 proc.) vaiką.

Atsako dažnio (angl. response rate) skaičiavimas šiame tyrime galimas tik iš dalies, kadangi tikslaus tiriamųjų, gavusių nuorodą į anketos pildymo portalą, skaičiaus nežinome. Tiriamųjų skaičius tiesiogiai priklausė nuo kiekvienos ligoninės anesteziologijos ar reanimatologijos padalinio, kur dirbo tiriamieji, vadovo, kadangi jo buvo prašoma nuorodą į klausimyną persiųsti visiems to skyriaus anesteziologams reanimatologams. Pateiktos nuorodos patvirtinimą gavome tik iš keleto ligoninių, todėl galime daryti tik prielaidą dėl atsako dažnio. Remiantis VASPVT duomenų bazės duome-nimis, galiojančią anesteziologo reanimatologo licenciją iki 2017 metų va-sario 21 dienos turėjo 832 asmenys. Tai – maksimalus anesteziologų reanimatologų skaičius, kuris teoriškai galėjo gauti nuorodą į klausimyną ir dalyvauti tyrime, o gauta 220 užpildytų anketų. Tai reiškia, kad atsako daž-nis siekia bent 26,4 proc. (220 iš 832 asmenų), nors gali būti ir didesdaž-nis,

kadangi nėra aišku, kiek iš licenciją turinčių anesteziologų reanimatologų yra faktiškai užsiimantys gydytojo praktika. Siekiant nustatyti kiek įma-noma tikslesnę atsako dažnio vertę, buvo kreiptasi į LARD vadovybę, pra-šant pateikti aktyvių narių skaičių atitinkamu laikotarpiu. Žodinis prašymas patenkintas. LARD teigimu, 2017 metais draugijai priklausė ir jos aktyviais nariais buvo 420 asmenų – tokiu atveju, tyrimo atsako dažnis galėtų siekti 52,4 proc. (220 iš 420 asmenų). Todėl galima daryti prielaidą, kad tikrasis tyrimo atsako dažnis buvo 26,4–52,4 proc. ribose. Reikalingos imties tūris apskaičiuotas generaline aibe laikant n = 832, numatomu dažniu 50 proc. (vadovaujantis prielaida, kad reiškinio paplitimas yra nežinomas), o pasi-kliautinumo lygmeniu – 95 proc. Skaičiuojant „OpenEpi“ portale (www. openepi.com), iš viso reikėjo apklausti 264 gydytojus, tačiau net ir po dviejų priminimų buvo gauta tik 220 anketų, tad papildomi kvietimai nebuvo vykdomi, apsiribojant 220 respondentų imtimi.

3.5. Klausimynas

Apklausa, vykdyta elektroninėje erdvėje, todėl klausimynas tam buvo atitinkamai pritaikytas. Klausimynas (1 priedas) sudarytas pagal www.mano apklausa.lt leidžiamą metodiką, sutinkant su naudojimo ir privatumo nuo-statomis. Sukūrus anketą, ji buvo siunčiama tiriamiesiems: elektroniniu paštu gavo nuorodą, kurią paspaudus atsiverdavo klausimyno pildymo lan-gas. Tik atsakius į visus klausimus, anketa buvo įskaitoma kaip užpildyta ir išsiunčiama į duomenų bazę, paruoštą duomenų apdorojimui SPSS formatu.

3.5.1. Klausimyno struktūra

Tyrimo klausimynas suskirstytas į 6 dalis: 1. MBI-HSS klausimai (22 klausimai).

2. Galimi profesinio perdegimo rizikos veiksniai (CAGE, Fagerstrom, PHQ-2 klausimynai) (29 klausimai).

3. Su darbu siejami klausimai (6 klausimai).

4. Socialiniai-demografiniai rodikliai (5 klausimai).

Daugelis klausimų tokie, į kuriuos galima pateikti vieną atsakymą, iš-skyrus vieną klausimą – „Ar turite nusiskundimų sveikata?“, kur buvo galimi keli atsakymo variantai, nurodant visus tinkamus. Du klausimai buvo sudaryti tuo principu, kad atsakius į juos neigiamai, buvo nukreipiama prie tolesnių klausimų, apeinant pridėtinius klausimus. Tai klausimai „Ar jūs rūkote?“ (atsakius teigiamai, patenkama į pridėtinius klausimus iš