2
Paveldo brydės
The Heritage Traces
Vilnius „Savastis“ 2017
4 ISBN 978-609-8223-00-2 © Straipsnių autoriai © „Savastis“ Sudarytoja Compiler Vaida Almonaitytė-Navickienė
Lietuvių kalbos redaktorė Lithuanian editor
Loreta Urtė Urbaitė
Anglų kalbos redaktorė English editor Oksana Railienė Dailininkas Designer Alvydas Ladyga
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)
The bibliographic information about the public ationisavailable in the National Bibliographic Data Bank (NBDB) of the Martynas Mažvydas National Libraryof Lithuania
Redaktorių kolegija:
Editorial Board
Prof. habil. dr. Jurgis Bučas
(kraštotvarka, architektūra, paveldotyra, paveldosauga)
Prof. habil. dr. Mykolas Michelbertas
(archeologija)
Prof. dr. Jonas Rimantas Glemža
(architektūra, paveldosauga)
Prof. dr. Zenonas Butkus
Vilniaus universitetas (istorija, paveldotyra)
Dr. Dalia Klajumienė
Vilniaus dailės akademija (menotyra, sakralinis paveldas)
Doc. dr. Algis Kasperavičius
Vilniaus universitetas (istorija)
Doc. dr. Algimantas Merkevičius
Vilniaus universitetas (archeologija, paveldotyra)
Dr. Nijolė Rauckienė
(kultūros paveldo restauravimo technologijos, paveldotyra)
Dr. Dalia Vasiliūnienė
Lietuvos kultūros tyrimų institutas
(menotyra, sakralinis ir liaudies meno paveldas)
Doc. dr. Gintautas Zabiela
Klaipėdos universitetas (archeologija, paveldotyra) Juozas Bardauskas Kultūros paveldo centras (istorija, paveldosauga) Kolegijos adresas:
Mokyklos g. 5-30, LT-08413 Vilnius Viršelyje:
Aleksoto gatvės perspektyva 1931 m. pavasarinio potvynio Kaune metu. Vytauto Augustino fotografija.
5 Recenzentai:
Reviewers dr. Domitrios Tsolis, Patrų universitetas, Graikija doc. dr. Janusz Krawczyk,
Mikalojaus Koperniko universitetas, Lenkija prof. dr. Pierluigi Feliciati,
Maceratos universitetas, Italija doc. dr. Vaida Almonaitytė-Navickienė, Vilniaus dailės akademija, Lietuva dr. Asta Giniūnienė,
Kultūros paveldo centras, Lietuva dr. Jonas Glemža,
Lietuva
doc. dr. Salvijus Kulevičius, Vilniaus universitetas, Lietuva doc. dr. Stasys Mostauskis, Lietuva
Birutė Vagrienė,
Vilniaus memorialinių muziejų direkcija, Lietuva dr. Dalia Vasiliūnienė,
Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuva doc. dr. Gintautas Zabiela,
Klaipėdos universitetas, Lietuva
Nidos prieplauka. Architektas Alfredas Paulauskas. Gintaro Česonio fotografija, 2017 m.
6
Sudarytojos žodis
Kultūros paveldą tirti, vertinti, o perspektyvoje įpaveldinti ir vykdyti paveldo apsaugos bei panaudos strategijas vertėtų ne kaip atskirų objektų iš praeities gerovę, o kaip šiuolaikinį pro-cesą, sutelkiantį politinius, kultūrinius, ekonominius, socialinius, meninių veiklų ir iniciatyvų atspindžius. Taip apibūdinamas „Paveldo brydžių“ teorinis pamatas ir idėjos pradmuo. Leidinio išeities taškas − kultūros paveldo problemų mokslinis ištirtumas, kuris atspindi: metodologinių principų, vertinant paveldą, naujinimo poreikį; mokslininkų siūlymus, kaip įtakoti paveldo ver-tinimo pokyčius Lietuvoje bei Europoje; metodologinius instrumentus, kurie paveiktų vertės priskyrimo ir puoselėjimo taktikas. Leidinyje šiuolaikinį kultūros paveldo vertinimo problema-tikos spalvyną atskleidžia architektūrologas Vytautas Petrušonis. Specifinius ir bendrinius kryž-dirbystės kaip liaudies meno srities įvardinimus publikacijoje analizuoja menotyrininkė Jolanta Zabulytė. Kultūros paveldo objektų socialinės, kultūrinės, meninės ir ekonominės vertės povei-kis aplinkai bei požiūriai, nustatant ir grupuojant platų paveldui priskiriamų vertybių spektrą, aptariami tyrėjo Alfredo Ronchi tekste. Įvairialypę kultūrinio kraštovaizdžio klasifikaciją pagal tipus, formas, klases, stilius ar rūšis atspindi kraštovaizdžio architektės ir mokslininkės Katarzy-nos Palubskos straipsnyje aptariamų vertinimo metodų kompleksas. Atminties ir paveldo institu-cijų modernėjimo tendencijas bei kitus aspektus, kultūros paveldo instituinstitu-cijų modelius, vadybos bei praktikos ypatumus muziejų pavyzdžiu nagrinėja tyrėjos Mara Cerquetti ir Kristina Dauba-rytė. Konkrečios kultūros paveldo verčių sistemos metodinės apibrėžtys ir praktiniai jų taikymo rezultatai, kultūros paveldo objektų įveiklinimo strategijos, stebėsena bei ilgalaikis planavimas ir priežiūros programos išsamiai aptartos tyrėjo Ricardo Rodrigues tekste. Straipsnyje akcentuo-jama istorinio Gimarainso miesto Portugalijoje centro teritorinė plėtra bei apžvelgiami daugialy-piai pastatų ir viešųjų erdvių tvarkymo darbai. Apie architekto Jono Kristupo Glaubico Vilniuje projektuotų vėlyvojo baroko pastatų likimą rašo architektūros istorikė Morta Baužienė, užsimin-dama, jog pastatų perdirbinėjimas tęsiasi iki šiol. Tai keičia Vilniaus, kaip baroko architektūros miesto, meninę vertę, sukelia ir ekonomines pasekmes. Tarptautinė mokslininkų grupė, įvairiais aspektais tyrinėjančių materialųjį ir nematerialųjį kultūros paveldą, pasidalinusi savo įžvalgomis bei patirtimi mokslinių publikacijų keliu, vieningai kalba apie paveldosaugos atsinaujinimo po-reikius, galinčius lemti aukštus, vietovių, paveldo ir visuomenės sinergijos lygmenis.
Vaida Almonaitytė-Navickienė
7
Compiler’s column
Investigation and evaluation of cultural heritage, eventually awarding of the status of heri-tage to cultural objects and completion of heriheri-tage protection and lending strategies should be carried out not focusing on the prosperity of the individual items from the past, but considering the aforesaid as a contemporary process that combines political, cultural, economic and social reflections as well as repercussions of artistic activities and initiatives. This is the characteri-sation defining the theoretical foundation and the germ of the idea of ‘Paveldo brydės’ (The Heritage Traces). The baseline of the present publication encompasses the extent of the research of cultural heritage representing the following: demand for updating methodological principles in evaluation of heritage; proposals provided by researchers on the ways to influence the chan-ges in heritage evaluation within Lithuania and Europe; methodological tools able to affect the techniques of value attribution and fostering. In the publication, a wide range of the problematic issues related to contemporary cultural heritage evaluation is revealed by the architecture his-torian Vytautas Petrušonis. Individual and common designations of cross crafting considered the realm of folk art are discussed in the article by the art critic Jolanta Zabulytė. Impact made by the social, cultural, artistic and economic value of cultural heritage objects on environment as well as attitudes in defining and grouping a broad spectrum of values attributed to heritage are examined by the paper of the researcher Alfredo Ronchi. Multiple classification of cultural landscape by types, forms, classes, styles or sorts is represented by the complex array of the eva-luation methods investigated in the article of the landscape architect and researcher Katarzyna Palubska. Modernising tendencies of memory and heritage institutions and other aspects, models of cultural heritage institutions, distinctive features of management and practice referring to the example of museums are explored by the researchers Mara Cerquetti and Kristina Daubarytė. Methodological definitions of a particular value system of the cultural heritage along with the practical results of their application, strategies for implementation of cultural heritage objects, also monitoring, long-term planning and supervision programmes are studied thoroughly in the paper of Ricardo Rodrigues. The paper focuses on the urban management process of the historic city centre of Guimarães, Portugal, and on the multiple interventions in buildings and public spaces. The story of the buildings of the Late Baroque designed by the architect Johann Chris-toph Glaubitz in Vilnius is told by the architecture historian Morta Baužienė, who also notices that remodelling of buildings has been lasting thus far. Changing the artistic value of Vilnius as the city of the Baroque architecture, the aforesaid also displays economic outcomes. An inter-national group of researchers investigating material and immaterial cultural heritage in different aspects and sharing their insights and experience through introduction of research publications agree unanimously on the needs to update the heritage protection capable of determining high synergy levels among the locations, the heritage and the public.
9
VYTAUTAS PETRUŠONIS
NAUJA KULTŪROS PAVELDO OBJEKTŲ
APRAŠO KONCEPCIJA
11
Doc. dr. Vytautas Petrušonis
Vilniaus Gedimino technikos universitetas
Straipsnio tikslas – pristatyti naują kultūros paveldo objektų aprašo koncepciją. Tam keliami
tokie uždaviniai: kritiškai išnagrinėti esamą požiūrį į kultūros paveldo objektų vertę; aptarti socio-kultūrinius ir psichologinius veiksnius, darančius įtaką dabartiniam traktavimui; pabrėžiant paveldo saugojimo ir plėtros dermę atskleisti, kaip tai sietina su kūrybos psichologijos dalykais, pristatyti alternatyvų kultūros paveldo objekto vertės traktavimą bei naujovišką objektų aprašo idėją, pateikti paveldo objektų konotacinio apibūdinimo pavyzdžių; aptarti, kaip tai galėtų atspindėti teisės aktuose.
Reikšminiai žodžiai: kultūros paveldo apsauga, kultūros paveldo objektų aprašas, kūrybinės
inovacijos architektūroje, teritorijų planavimo teisinis reguliavimas, statybų teisė, kultūrinės ko-notacijos, mitologinis naratyvas, individo psichologija, kolektyvinė psichologija.
Architektūrinės aplinkos kultūrinio tapatumo, autentiškumo puoselėjimo problemos liudija, kad vis dar nėra adekvataus kultūros paveldo objektų vertės suvokimo, parengti kultūros paveldo objektų aprašai nesuteikia galimybių sėkmingai tvarkyti gyvenamąją aplinką įvertinant šių dienų visuomenės poreikius, kartu išsaugant ir tinkamai tvarkant reikšmingus kultūros paveldo objektus.
Esamo požiūrio į kultūros paveldą ribotumas
Šiuo metu architektūrologijoje ir kultūros paveldo teorijoje vyrauja kategorijos, kurios labiau susijusios su universaliomis vietovių, jose esančių objektų savybėmis, atsietomis nuo konkretaus kultūrinio konteksto, nuo objekto individualios „biografijos“.
Nors tai aktualu ne tik Lietuvai, susitelksime ties mūsų šalies specialistų propaguojamo-mis metodinėpropaguojamo-mis schemopropaguojamo-mis, vėliau pateiksime truputį informacijos apie kitų šalių paveldo objektų aprašų pobūdį – tai paliudys mūsų pristatomos koncepcijos aktualumą ne tik Lie-tuvos kontekste. LieLie-tuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (toliau – Įstatymas)1, Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo
lygmens nustatymo kriterijų apraše (toliau – Kriterijų aprašas)2 ir Nekilnojamojo kultūros 1 Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. 1994 m. gruodžio 22 d. Nr. I-733. Suvestinė redakcija nuo 2017-01-01.
2 Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-15 įsakymu Nr. ĮV-150 (2016-10-04 įsakymo Nr. ĮV-752 redakcija).
12
paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo apraše (toliau – Pildymo aprašas)3 objektų
vertė, lemianti jų saugojimą, ir objektų vertingosios savybės apibrėžiamos statiškai, abso-liutizuotai, atsietai nuo konteksto. Kriterijų aprašo 1 priede nurodytos vertinamų objektų ar vietovių ir elementų pavyzdinės vertingosios savybės iš esmės tėra specialių terminų, kurių turinys „užrakintas“ šių dienų teorinių modelių sampratoje, vardijimas. Savybėmis ten vadinami konkretūs fiziniai objektai. Objektas gali būti tam tikros savybės nešėjas, bet jis netapatintinas su savybe. Tai – svarbi metodinė klaida. Tokios pat klaidos yra ir Pildymo apraše: „vertingosios savybės fiksacijos medžiaga, gauta įvairiais prietaisais“ – 7.1.3 punktas; „kultūros paveldo objektui <...> tapus kito kultūros paveldo objekto vertingąja savybe“ – 38 p.; „kil-nojamieji daiktai, kurie yra statinio vertingosios savybės“ – 40 p.
Įstatymo 2 straipsnio 40 punkte pateiktas vertingosios savybės apibrėžimas: „kultūros pa-veldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.“ Toks išimtinai denotacinis apibūdinimas Įstatymo tekste atleistinas, tačiau Kriterijų apraše, kurio 1 priede pateikiamas minėtas pavyzdinis vertingųjų savybių sąrašas, turint omenyje, kad tai bus taikoma aprašant konkrečius objektus, denotaciškai akcentuota išsklaida metodologiškai nėra teisinga – pavyzdinis sąrašas klaidina. Juk konkrečių objektų aprašymui būtina derinti konotacines ir denotacines charakteristikas.
Paaiškinsime sąvokas „konotacinis“ ir „denotacinis“. Konotacija – antros eilės žymėjimas, kai pirminė (esminė, denotacinė) reikšmė susiejama su antrine (atsitiktine, akcidentine). Konota-cijai būdinga, kad ženklo reikšmė kyla ne iš jo paties, bet iš to, kaip jis vartojamas visuomenėje. „Denotaciškai “gyvatė gali būti apibrėžta kaip „žvynuotas, bekojis, kartais nuodingas roplys, tu-rintis ilgą, į galą smailėjantį cilindrinį kūną ir sutinkamas daugiausia tropikų ir vidutinio klimato regionuose“. Konotacija išreiškia asociacijas ar emocines aplinkybes, susietas su apibrėžtu žo-džiu. Konotacinė reikšmė paprastai egzistuoja kartu su denotacine. Pavyzdžiui, žodžiui „gyvatė“ priskiriamos „blogio“ ar „pavojaus“ konotacijos4.
Dabar pažiūrėkime, kaip kultūrinės idėjos, kultūrinės konotacijos pateikiamos kai kuriuose užsienietiškuose pavyzdžiuose. Skaitydami apie vieno žymiausių modernistinės architektūros meistrų – Walterio Gropiuso privatų gyvenamąjį namą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip apie nacionalinį istorinį paminklą, sužinosime tik kai kurias kultūrines idėjas ar konotacijas, kurios, deja, viso pastato lygmenyje atskleidžia daugiau bendrines, o ne individualias kultūrines reikš-mes, nieko svaraus nepasakoma ir apie pastato elementų reikšmę5. Štai keletas idėjų, sąsajas su
kuriomis pavyko įžiūrėti objekto apraše: pastatas reprezentuoja Gropijaus siekį pademonstruoti,
3 Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašas, patvirtintas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011-07-11 įsakymu Nr. Į-230 (2017-01-18 įsakymo Nr. Į-11 redakcija).
4 Išsamiau apie konotacijas žr. Petrušonis V. „Kultūros paveldo vertinimo metodologinės perspektyvos bendrųjų mokslinių paradigmų kaitos kontekste“. In: Urbanistika ir architektūra, 2012, t. 36 (1), p. 5–12.
5 Gropius House NHL [National Historic Landmark] Nomination. NPS Form 10-900 USDI/NPS NRHP Registration Form (Rev. 8-86) OMB No. 1024-0018. Designated NHL May 16, 2000. United States Department of the Interior, National Park Service National Register of Historic Places Registration Form. Prieiga per internetą: https://www.nps.gov/nhl/find/statelists/ma/Gropius.pdf (žiūrėta 2017-05-22).
13
jog Amerikos pramonės produktai gali būti naudojami projektuojant šiuolaikinius elegantiškus pastatus; pastato planas reprezentuoja tipišką Naujosios Anglijos kolonijinio pastato planą; pas-tatas pastatytas gerbiant vietos tradicijas (statybos būdai ir medžiagos); šis gyvenamasis namas – tai ne tvirtovė; pastatas atspindi Gropijaus filosofiją, estetinį, psichologinį ir dvasinį žavesį siejančią su geromis proporcijomis ir sąžiningu medžiagų ir formų naudojimu; pastate, turint tikslą per-teikti Bauhauzo nuotaiką, panaudoti baldai ir meno kūriniai, atsivežti iš Gropijaus namo Dessau, Vokietijoje. Deja, pastato apraše elementai, jų savybės tik išvardytos, niekaip nediferencijuojant pagal reikšmingumo lygį.
Pasaulio paveldo objektų grupė „Antonio Gaudi darbai“ pastatu Casa Battlo papildyta 2005 m.6
Nurodoma, kad šis Antonio Gaudi darbas yra pažymėtinas savo kokybe, rodo architekto išskir-tinį kūrybinį indėlį į XIX a. pab.–XX a. pr. architektūros ir statybos technologijų plėtrą; atspin-di tai, kaip Katalonijos architektūroje pasireiškė reikšmingų to laiko kultūros ir meno srovių tarpvalstybiniai mainai. Šis darbas kai kuriais atžvilgiais buvo novatoriškas ir pademonstravo formas bei statybos būdus, kurie buvo svarbūs XX a. architektūros plėtrai. Vėl, kaip ir Gropijaus namo atveju, matome tik bendro pobūdžio adoracinius teiginius. Kitose vietose, sprendžiant iš publikacijų internete, aptariant šį Gaudi šedevrą kaip paveldo objektą, elementai niekaip nedife-rencijuojami, tarsi jų reikšminis turinys būtų „savaime aiškus“.
Taigi galima teigti, jog ir aptartuose Lietuvos kultūros paveldo tvarkymą reglamentuo-jančiuose dokumentuose, ir atsitiktinai pasirinktuose užsienio išskirtinės paveldinės reikšmės objektų aprašuose kultūros paveldo objekto vertingosios savybės suprantamos fizinėje plotmėje, jokia metafizinė dimensija nėra artikuliuojama. Tai reiškia, kad vertės, lemiančios objekto sau-gojimą, apibrėžimas yra statiškas, kontekstiškai uždaras.
Klasikinės pasaulėžiūros reliktinis poveikis
Pagrindinė šiuolaikinės kultūros paveldo traktuotės bėdų priežastis yra klasikinės pasaulė-žiūros reliktinis poveikis7. Klasikiniam racionalizmui būdingas erdviškumo principas, t. y.
reika-lavimas dalyką artikuliuoti į išorę (prieinamą išoriniam stebėjimui), kaip sąlyga to, ką apskritai galime apie jį žinoti; reiškinių stebėjimo aktas nekeičia esmės8. Klasikinėje traktuotėje, kaip
aiškina Mamardašvili, įprasta kurti teorijas, kurios aprašo nekintamus, pasikartojančius ir grįž-tamus reiškinius, ir vėliau viso to fone kaip kokį priedurą ar patikslinimą pateikti paaiškinimą, kad tai neva tinka ir inovacijoms (kas labai abejotina). Anot Mamardašvili, prasmingiau būtų veikti atvirkščiai – pradėti nuo tam tikrų pasaulio sandarą ir dėsnius apibrėžiančių sąvokų, jau atsižvelgiant į tai, kad bus inovacijų.
6 Convention Concerning the Protection of the World Cultural and Natural Heritage. Document WHC [World Heritage Committe]-05/29.COM/8B, Paris, 15 June 2005. Prieiga per internetą: http://whc. unesco.org/en/sessions/29COM/documents (žiūrėta 2017-05-22).
7 Petrušonis V. „Urbanistinių vertybių apsaugos metaloginis aspektas“. In: Kultūros paveldas ir visuomenė XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai, sudarytojas ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 97–110.
8 Мамардашвили M. Классический и неклассический идеалы рациональности. Москва: Логос, 2004.
14
Pasak Mamardašvili, sąmonės ir būties tarpusavio santykiuose tiesioginis minties determinavi-mas negalideterminavi-mas. Tai gali būti atlikta tik per tarpininkaujančias grandis – tai, ką Mamardašvili9 vadina
„protingaisiais kūnais“ arba „supratimo kūnais10 “, padedančiais mums mąstyti, apsispręsti.
Tokį erdviškumo principo pasireiškimą architektų mentalitete liudija tai, kad: 1) kontekstas urbanistikoje dažnai suprantamas kaip artimiausi pastatai; 2) kultūros paveldo objekto vertin-gosiomis savybėmis laikomi pastato fiziniai elementai; 3) sakoma: „kam ta lyginamoji krašto-vaizdžio analizė, jei viskas ir taip matosi žemėlapyje“; 4) aptariant objektų vertę, naudą, galimas paskirtis, nematoma reikalo atsižvelgti į objekto funkcionavimo kultūrinį kontekstą.
XX a. modernistinės architektūros devizas kuriant aplinką buvo atsisakyti „istorijos“, „kultūrinės atminties“, laiko apskritai, tęsti klasikinį požiūrį, pabrėžiantį tai, kad visi mąsto vienodai11. XX a.
7-ajame dešimtmetyje vėl svarbiu tapo simbolinis arba poetinis pasaulio matymas, komunikacijos ak-tuose imta pabrėžti kultūrinių archetipų, konotacijų svarbą, o tai sietina su postmodernizmo epocha.
Pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnė reikšmė skiriama meninių, architektūrinių kūrinių kontekstui, suprantant jį plačiai, teigiant, kad kūrinio suvokėjo mintims ir elgesiui daro įtaką ne tiek psichologiniai reiškiniai, kiek kūrinio kultūrinis kontekstas. Susitelkiant vien ties es-tetine meno funkcija ir vengiant praktinių ir semantinių kūrinio apibrėžčių, forma atskiriama nuo turinio ir būtent konteksto įvertinimas gali padėti tokio atskyrimo išvengti. Nurodoma, jog kontekstas12 yra neišardoma kūrinio struktūros dalis, meno kūrinį reikia matyti jo kontekste, o ne
menininko [kūrybos] oeuvre ar stiliaus raidoje13.
Tam, kad būtų užtikrinta adekvati kultūros paveldo objektų apsauga, taip pat leistinose ribose jų modifikacija, urbanistinių ir kraštovaizdžio objektų tyrimuose būtina suartinti formą ir turinį, nes tyrimai, gvildenantys vien formos, stiliaus, autorių asmenybės „aurą“, yra tik atskira dalis – tik
pa-9 Мамардашвили M. Лекции по античной философии. Санкт-Петербург: Азбука, Азбука-Аттикус, 2012, p. 145.
10 Мамардашвили M. Классический и неклассический идеалы рациональности.
11 Charles Jencksas aiškina, kad objektas, kuris pagal mūsų supratimą dėl savo akivaizdumo turėtų įkūnyti funkcionalistinę doktriną „forma seka funkciją“, neretai gali būti tinkamas ir paskirtims, kurių neįsivaizdavome. Pavyzdžiui, pietinėje Italijoje kai kurie gyventojai naudojo tualeto unitazą vynuogėms plauti, o šiaurinės Graikijos kaimiečiai – kaip ugniakurą (Jencks Ch. The Architectural Sign. In: Signs, Symbols, and Architecture. Chichester, New York, Brisbane, Toronto: John Wiley & Sons, 1980, p. 93). Pabrėšime, jog nuostata, kad forma neišvengiamai atspindi funkciją, sietina su minėtu klasikiniam racionalumui būdingu visiško „atvertumo išorėms“ sindromu, su formos „savaime suprantamumu“, nesusimąstant, kad suvokimui, atpažinimui yra svarbūs kultūrinio konteksto duomenys.
12 Groat L., Wang D. Architectural Research Methods. New York: Sage Publications, 2002, p. 136; Dickie G. Aesthetics. In: The Routledge History of Philosophy. Vol. X: Philosophy of Meaning, Knowledge and Value in the Twentieth Century. London and New York: Routledge, 2005, p. 279. Meninės raiškos analizė XX a. estetikoje, anot George Dickie (George Dickie, ibid.), praėjo tris etapus, kurie atspindi apibrėžtus vertinimo principus. Sąlygiškai vadinkime juos „vertinimo modeliais“: psichologinis, analitinis, kontekstinis. Pirmajame etape vertinimas buvo grindžiamas individo psichologijos ypatumais, antrajame etape buvo linkstama į analizę, atliekamą laikantis pozityvizmo (bet vis dar operuojant individo psichologijos konstruktais), trečiasis etapas pasižymi konteksto pabrėžimu. Pastaruoju atveju ypatingą reikšmę prasmių komunikavime turi kolektyvinės psichologijos kategorijos – simboliai, kultūriniai archetipai, kultūrinės konotacijos.
13 Belting H., Dilly H., Kemp W., Sauerlander W., Wranke M. Meno istorijos įvadas. Vilnius: Alma littera, 2002, p. 227, 238.
15
rengiamoji, būties plotmėje figūruojanti kultūros tyrimų dalis. Tai kultūra iš mažosios raidės, o kultūra iš didžiosios raidės pasireiškia tik ten, kur atskleidžiami tapsmo ypatumai. Tai susiję su tų objektų įprasminimu kultūrinių idėjų fone.
Bendrinis, denotacine semantika, „savaime aiškumu“ grįstas apibūdinimas gali būti pava-dintas „deskriptyviuoju naratyvu“. Detaliau paaiškinsime sąvokos „deskriptyvusis“ turinį. Ap-tardami frazę „pasaulis yra materija“, Jurijus Lotmanas ir Borisas Uspenskis nurodo, kad jungtis „yra“ loginiu požiūriu čia žymi tam tikrą sugretinimą, kurį galima suvokti, pavyzdžiui, kaip konkretaus ir bendro gretinimą, įsiliejimą į daugį ir pan.14 Taip aprašant objektą kreipiamasi
į abstrakčią sąvoką, kuri prasminga tik toje aprašymo kalboje, tik abstrakčių sąvokų visumo-je. Tokį aprašymo tipą jie vadina „deskriptyviuoju“, supriešindami su „mitologiniu“ aprašymu. „Mitologiniu“ aprašymu jie vadina tiesioginį konkretaus daikto sutapatinimą su kitu daiktu, bet esančiu vertybinės hierarchijos požiūriu aukščiau ir figūruojantį kaip pirmapradis daiktas, kaip daikto pirmavaizdis, pavyzdžiui, „pasaulis yra žirgas“ – frazė iš mitologinio Upanišadų teksto15.
Būtent čia svarbus vaidmuo kultūrinių konotacijų, atskleidžiančių bendruomenės sociokul-tūrinę atmintį ir figūruojančių kolektyvinės psichologijos plotmėje16. Jei perdėm didelė reikšmė
suteikiama deskriptyviesiems naratyvams, kaip yra šiuo metu, tai galima kalbėti apie tam tikrą kultūros paveldo objektų tvarkymo subjekto šizofreniškumą. Ir tai ne metafora. Tiesiog tokiu atveju komunikacija – informacijos perdavimas – vyksta tokiomis sąlygomis, kai informacijos gavėjas to, kas perduodama, adekvačiai suvokti iš esmės negali.
Čia aktualu susipažinti su Jameso Gibsono ekologiškai motyvuotu aplinkos traktavimu, ku-rio pagrindinė mintis yra ta, jog klasifikacija17 nėra svarbi suvokiant objektų reikšmes
praktiko-je18. Gibsonas teigia, kad mes, žiūrėdami į objektus, regime jų teikiamas galimybes, o ne
savy-bes. Įprastomis sąlygomis mes atkreipiame dėmesį tik į tai, kokių galimybių šis objektas mums suteikia. Kokio nors ypatingo savybių derinio, į kurį galima būtų objektą išskaidyti, paprastai nepastebime. Reikšmė pastebima pirmiau, negu bus suvokta medžiaga ir paviršius, spalva ir for-ma. Galimybė yra invariantinis kintamųjų derinys ir nesunku suvokti, kad lengviau suprasti tokį invariantinį vienetą, negu įsisavinti visus kintamuosius atskirai19. Gibsonas teigia, jog galimybių
suvokimas nesuponuoja objektų klasifikavimo20.
14 Lotmanas J., Uspenskis B. Mitas – vardas – kultūra. In: J. Lotman. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004, p. 231, 232.
15 Ibid. Kaip atsvarą deskriptyviajam naratyvui naudojame jau plačiau žinomą sąvoką „mitologinis naratyvas“. Perteikiant idėjas mitologiniu naratyvu ypač svarbi kultūrinių konotacijų reikšmė. 16 Dar XVIII a. pradžioje Edmundas Burke (1730–1797) teigė, kad grožis gali būti suskaidytas ir aprašytas empirinių atributų sąrašu (Groat L., Wang D. Architectural Research Methods, p.104). Dabartinė situacija liudija, kad kultūros paveldo vertingųjų savybių nustatymo „teorijai“ būdingas XVIII a. sampratos, koncentruotu pavidalu atspindinčios klasikinio racionalizmo nuostatas, lygis. 17 Pridėsime – deskriptyvinė, kuri grįsta iš esmės denotacinėmis charakteristikomis.
18 Gibson J. The Ecological Aproach to Visual Perception. New York: Psychology Press, Taylor & Francis Group, 1986, p. 134, 135.
19 Būtent tokius invariantinius vienetus, dirbančius kultūros lauke, kur aktualu perimamumas (individo plotmei kultūra neaktualu), įkūnija simboliai, metaforos, t. y. kultūrinės konotacijos.
16
Taigi šiuolaikinių kultūros paveldo tyrimų medžiagoje paprastai nepateikiama jokių ko-notacinį turinį atspindinčių semantinių invariantinių charakteristikų, fiksuojančių sociumo kultūrinę atmintį. Tai būdinga ir Lietuvos kultūros paveldo objektų klasifikacijai, taip pat vertingųjų savybių sąrašo struktūrai (tad iš esmės tai yra bendrapasaulinė paveldo sampratos yda).
Kūrybos psichologijos reikalavimais pagrįsta alternatyvi kultūros paveldo
objekto vertės traktuotės schema
Konotacijos padeda suvokti prasmę asmeninės emocinės patirties pagrindu21.
Konotacijo-mis grįstų mitologinių naratyvų ignoravimas neatitinka darnios plėtros principų. Iš esmės darni plėtra – tai įvairių subjektiškumų suderinimas. Tačiau ignoruodami kultūrines idėjas, kurios ko-munikavimui adekvačiai gali būti pristatomos tik mitologiniu naratyvu, neišvengiamai turime žiūrėti į miestą kaip į negyvą daiktą, kuris esą tik mūsų dėka gali „atgyti“.
Tvarkant kultūros paveldo objektus netiesiogiai kyla klausimas – kuriems šio proceso aktantams gali būti suteikiamas subjektiškumo statusas, su kuo siekiame dialogo, kūrybinio bendradarbiavimo, sutarimo? Deja, šiuo metu yra įprasta susitariančių, bendradarbiaujančių subjektų statusą suteikti iš-imtinai vietos gyventojams, o šio straipsnio autorius tokį statusą suteikia ir pačiai vietovei, miestui ir net kultūrinėms idėjoms (kurios iš esmės yra „aukštai organizuotos žinios“), juos atspindintiems „protingiesiems kūnams“, su kuriais į sąlytį einame per kultūrines konotacijas.
Susipažinę su pastarųjų metų kultūros paveldo vertinimo metodologinėmis tendencijomis22,
galime teigti, kad stebėjimo ir vertinimo procese dalyvaujantys aktantai aplinkos ar joje esančių objektų subjektiškumo vis dar nepriima, kad kultūrinės idėjos suvokiamos ne tapsmo instrumen-tinėje plotmėje (tai natūraliai sietina su archetipais, kitais kolektyvinės psichologijos konstruk-tais), o tik konkrečios užsklestos laike „būties“ plotmėje23. Genius loci apibūdinti rinkinio
auto-riai telkiasi individo psichologijos kategorijas, kurios suponuoja labai siaurą kognityvinę sritį, todėl duomenys apie tai negali būti komunikuojami projektuotojų bendrijai ar apipavidalinami teisės aktuose24. Visa tai liudija apie objektyvizmo, tiesiogiai sietino su kritikuotu klasikiniu
pasaulėvaizdžiu, apraiškas.
21 Tai, kad ekologiškai, pragmatiškai reikšmingose komunikavimo situacijose orientavimui svarbesnės konotacinės, o ne denotacinės (žodyninės) reikšmės, teigia Humberto Maturana (Матурана У. Биология познания. In: Язык и интеллект. Москва: Прогресс, 1996, p. 95–142). Tai reiškia, kad denotacinės reikšmės probleminėse gyvenimiškose situacijose yra susietos su konotacinėmis (situacinėmis) reikšmėmis. Beje, Maturana teigia, jog pagrindinė kalbos funkcija – tarpusavio orientavimas (Ibid.).
22 How to assess built heritage? Assumptions, methodologies, examples of heritage assessment systems, International Scientific Committee for Theory and Philosophy of Conservation and Restoration ICOMOS, Romualdo Del Bianco Foundatione, Lublin University of Technology. Florence – Lublin, 2015.
23 Apie to kliūtis vietovės kultūrinio tapatumo, kurį formuojant didelę reikšmę turi subjektinis substratas, respektavimui, žr. Petrušonis V. Vietovės kultūrinio tapatumo subjektinis substratas. In: Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2002, t. 26 (1), p. 18–36.
24 Kultūrinių reikšmių rinkinys subjektinėje plotmėje pasinaudojant Humberto Maturana sąvokomis gali būti priskirtas ne siaurai stebėtojo kognityvinei sričiai, o objekto (kaip subjekto) kognityvinei sričiai (Умберто Матурана, Op cit.).
17
Siekant kurti harmoningą aplinką, įtraukiančią istoriškai susiklosčiusius pastatus ar jų kom-pleksus, tikslinga orientuotis į pagrindinius metaprincipus, turinčius proskriptyvinį (kas nelei-džiama) pobūdį, paliekant daugiau iniciatyvos ten, kur nedraudžiama. Kaip preskriptyvinė (nu-rodomoji) norma gali būti reikalavimas atsižvelgti į vietovei ar kuriai nors jos daliai aktualias kultūrines konotacijas.
Kad vietos tapatumas galėtų skleistis, svarbu orientuotis į proskriptyvinius ribojančius me-taprincipus, į kuriuos rengiant sprendinius atsižvelgiama įvertinant vietos sąlygas. Kartu įverti-namos su vietove glaudžiai susijusių mitologinius naratyvus įkūnijančių objektų ar jų elementų išdėstymo ir jų įkūnijimo sprendiniuose galimybės. Tokia strategija skiriasi nuo tos, kuri yra da-bar dominuojanti, kai bendriniai modeliai, pagrįsti beveik vien denotacine semantika, diegiami iš eilės visose vietovėse, to rezultatas – miestai palengva supanašėja.
Šiuo metu rengiamuose teritoriniuose planavimo dokumentuose sprendiniai dažniausiai (iš-skyrus nesisteminius atvejus) yra atsieti nuo vietovės kultūrinio tapatumo lauko dėl netinkamai parengto reglamento, kuriame apeinama metafizinė vietovės, kuri pasižymi fenomenologiniu ir semantiniu potencialu, dimensija. Nors mūsų teisės aktai nenumato, kad būtų vykdomi vieto-vės semantiniai, fenomenologiniai tyrimai, niekas projektuotojams nedraudžia sprendinių grįsti aktualia kultūrine informacija. Deja, tai daroma labai retais atvejais. Tam, kad reglamentuojant architektūrinės aplinkos tvarkymą būtų galima operuoti mitologiniais naratyvais, nuodugni vie-tovės fenomenologinė, kultūrologinė ir semantinė analizė turėtų būti privalomi dalykai. Atlie-kant analizę nustatyti vaizdiniai ir ypatumai mitologinių naratyvų pavidalu turi būti nurodomi planuojamos teritorijos reglamente ir priskiriami vienai ar kitai konkretesnei vietai. Tik tada visai teritorijai turėtų būti rengiami konkretūs projektiniai sprendiniai.
Veiklą reguliuojantys tekstai su pakankamomis konotacinėmis galimybėmis skatina abduk-cinį sprendimą, pagrįstą egzistencine patirtimi. Abdukciniu pagrindu įvykdytas sprendimas bus kūrybingas, bet tik tuo atveju, jei kūrėjas galės pasinaudoti papildoma informacija apie aktualius, su problemine situacija susijusius „supratimo kūnus“ – „šifterius“ (lingvistikoje tai reiškia kalbi-nius vienetus, kurių turinys nėra svarbus, tačiau jie patys svarbūs suvokimo perstruktūravimui).
Šifterių funkciją mūsų atveju atlieka kultūrinės idėjos, simboliai, konotacijos, kultūriniai
arche-tipai. Tekstai su pakankamomis konotacinėmis galimybėmis turi gebėjimų skatinti abdukcinį svarstymą, pagrįstą egzistencinės patirties įsijungimu (pavyzdžiu gali tarnauti Naujasis Testa-mentas, kuriame Kristus, perteikdamas savo mokymą, vartoja palyginimus – metaforas)25.
Aktualių šifterių rinkinys iš esmės yra „vaidmeninių struktūrų“ rinkinys. Jei atsižvelgsime į objekto galimybę pasikeisti visuminėje objektinėje situacijoje kitu objektu (arba to paties trans-formacija), nekeičiant visos situacijos prasmės, kas lieka pastovus atliekant tokį pakeitimą? Pa-stovu tai, kas paprastai suprantama, kaip vaidmuo26.
25 Apie abdukcinių svarstymų reikšmę architektūrinėje kūryboje autoriaus jau buvo rašyta (Petrušonis V. Kultūrinių archetipų recepcija planuojant urbanistinę renovaciją. In: Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2011, t. 35(4), p. 260–266).
26 Дорфман Я., Сергеев В. Морфогенез и скрытая смысловая структура текста. In: Вопросы кибернетики, 1983, р. 141.
18
Kaip socialiai reikšmingi konstruktai, konotacijos gali apimti ne tik simbolius, metaforas, bet ir kitas sąlygotas ekspertines žinias, kurios nustatomos fenomenologinės, ikonologinės her-meneutinės analizės metu. Faktiškai bet kokių tyrimų rezultatus pristatančios motyvuotos žinios yra sąlygotos žinios. Tokias pragmatiškai sąlygotas žinias pristatantys teiginiai turi mitologinių naratyvų statusą. Tai ir yra „protingieji kūnai“, „supratimo įtaisai“, kompaktiškai perduodantys objekte įkūnyto subjektiškumo poziciją, „požiūrį“.
Tai, kas pasakyta apie „supratimo kūnus“, gali būti siejama su simbolių reikšme tarpsubjek-tinėje komunikacijoje. Klasikinio mokslo traktuotėje operavimas kultūriniais tekstais – tarpi-ninkais (įsiterpiančiais į žinias ir sąlygojančiais kūrybinį procesą, kartu leidžiančiais įvairiems, netgi gyvenantiems skirtingais amžiais subjektams rasti sąlyčio taškus per metaforas, simbolius) buvo siejamas tik su atskiro specialisto komunikaciniu meistriškumu (individo psichologijos plotmė). Ilgą laiką nebuvo suvokiama, kad tokios kultūrinės mikroterpės, kuriose veikia simbo-liai, figūruoja bendrame komunikaciniame lauke27.
Veiklą reguliuojantys dokumentai orientuoja projektinę kūrybinę veiklą, vadinasi, juose pakankamu lygiu komunikaciniais tikslais turi būti operuojama konotacijomis, nes tik jos gali suaktyvinti kūrybinį mąstymą. Deja, šiuo metu reglamentiniuose tekstuose vyrauja denotacinė semantika, perteikianti bendrinius dalykus, o konotacinės beveik nėra.
Paveldo objektų konotacinio apibūdinimo pavyzdžiai
Informacija apie vertingąsias savybes atsiranda suvokimo akte. Kad toks suvokimo aktas būtų realizuotas, būtinas specifinis suvokimą orientuojantis objekto aprašymas, į jį įtraukiant „supratimo kūnus“ – šifterius.
Efektyvesnei kultūros paveldo objektų apsaugai tikslinga naudotis aprašuose atspindimais specia-liais subjektiniais pasais, pagrįstais fenomenologine ir semantine analize. Juose privalo būti ne tik objektinė informacija (pavyzdžiui, sklypo ar pastato adresas, savininkas, suformavimo laikas, pastatų projektų autoriai, apibendrinti subjektyvūs ekspertų vertinimai, išvardyti stilistiniai bruožai, eksper-tams „patikusios“ savybės, elementai ir pan.), bet turi būti pateikta ir konotacijomis išreikšta subjekti-nė informacija, įvertinanti istoriškai pasitvirtinusią sąveiką su aktualiais bei potencialiais kontekstais, netiesiogiai išreikšta atributais, turinčiais situacinę išraišką.
Taigi objektų vertingąsias savybes svarbu nurodyti pateikiant objekto reikšmę kontekste. Pa-vyzdžiui, posesijoje P pastatų grupės išsaugojimas esamu pavidalu pageidaujamas, nes: 1) jie fiksuoja regionui retą pramonės rūšį; 2) formuoja miestui būdingą krantinės užstatymą; 3) pasta-tų aukštis yra toks, kad užtikrinami istoriškai reikšmingi vizualiniai ryšiai ir t.t. Tai gana aiškios charakteristikos, fiksuojačios kultūrinę atmintį, nes tai, ką jos išreiškia, figūruoja tapsmo, per-imamumo plotmėje. Tokie argumentai – šifteriai – užrašytų vertybių respektavimą gali garantuoti netgi po keleto dešimtmečių, nes jie bus lengvai suprantami ir kitų epochų projektuotojams. Kie-kvieno šifterio reikšmės konkrečioje situacijoje pagrindimas yra atskiras klausimas. Pateiktame
27 V. Petrušonis Kultūros paveldo vertinimo metodologinės perspektyvos bendrųjų mokslinių paradigmų kaitos kontekste, p. 6.
19
pavyzdyje matomas galimo posesijos „subjektinio paso“ fragmentas, kuriame kultūrinę atmintį pristatantys šifteriai yra konotacinės charakteristikos. Jos praplečia kultūrinį kontekstą ir skatina adekvatų bei motyvuotą architektūrinės aplinkos elementų reikšmės suvokimą.
Dar kartą pažiūrėkime į Antoni Gau-di šedevrą Casa Battlo. Manau, kad ge-resniam šio išskirtinio objekto supranta-mumui tiek specialistų, tiek visuomenės „auditorijoje“ praverstų nuodugnus ap-rašymas pasitelkiant Charleso Jenckso parengtas šio pastato interpretacijas, deri-nančias denotacines ir konotacines charak-teristikas. Kas architektūriniame kūrinyje perteikiama denotaciškai ir kas konotaciš-kai, gerai matome iš Jenckso pateiktos šio Gaudi pastato analizė28. Metaforos,
sim-boliniai ženklai regimi pastato fasade. Gatvėn žvelgia balkonai, primenantys pomirtines kaukes ar net kaukoles, pas-tate galima matyti augmeninių ir jūrinių metaforų. Tai natūralu, nes Barselona – pajūrio miestas, su kuriuo sietinos tokios asociacijos. Du apatiniai aukštai pristato organines metaforas – griaučiai ir kaulai. Gaudi kūrinio privalumas tas, kad galime surasti jo įkūnytoms metaforoms įvairias denotacijas ir konotacijas. Pavyzdžiui, jos skaido architektūrą į tris pagrindines „funkcines“ dalis: 1) dviejų aukštų pa-grindą su kaulinėmis, „vaškinėmis“ me-taforomis, kurios tiesiogiai išreiškia (de-notuoja) parduotuves, įėjimą ir pagrindinį gyvenamąjį butą; 2) pastato pagrindinis tūris („kamienas“) su jūrinėmis metafo-romis, kurios denotuoja kitus „butus“;
28 Jencks Ch. Op. cit., p. 94–95.
Antonio Gaudi „Casa Batllo“. Kopija iš: Collins, George Roseborough, 1917 - Antonio Gaudi / New York, 1960, 136 p. Casa Batlló by Antoni Gaudi. Copy from:Collins, George Roseborough, 1917 - Antoni Gaudi / New York, 1960, p. 136
20
3) stogas – vainikuojanti drakono metafora, kuri denotuoja – tai yra tiesiogiai pristato – stogo sodą, vandens talpas, stoglangius, įvairią mechaninę stogo įrangą.
Šie kodai yra panaudoti kaip funkciniai žymintieji elementai. Bendra Casa Battlo prasmė, integrali žinutė, perduodama konotacijomis, yra gilesnė, negu metaforų pateikiamas pavirši-nis pasakojimas. Jencksas rašo, kad jis ilgai sprendė stogo drakono mįslę – ko čia tingiai tūno snaudžianti pabaisa su viena praverta akimi? Jis mano, kad drakonas buvo tipiška art nouveau epochos metafora, pasiskolinta iš kiniško sodo sienų. Dar Jencksas siejo drakoną su Barselo-nos globėju Šv. Jurgiu. Barselona – Katalonijos centras – visada buvo linkusi į separatizmą.
Casa Battlo vaizduoja pačią Ispaniją kaip drakoną, kuris būsiąs nugalėtas Barselonos šventojo.
O kaulai (kolonos) ir kaukės (fasade) žymi žuvusius kovoje kankinius. Visa tai Gaudi kūrinyje daugiaprasmiškai, su daugybe užuominų adresuota tiems, kurie geba giliau skaityti architektūrą, užkoduotą gyvenamajame name. Daugiaprasmė architektūra, anot Jenckso, katalizuoja, kreipia žmogaus suvokimą, skatina mąstymą, atitinkamą elgseną.
Grįžkime į Lietuvą. Gaila, bet Kauno Naujamiesčio vertingųjų savybių akte nerasime kultū-rinių idėjų, išskyrus Kauno, kaip laikinosios sostinės, viziją, kuri pristatoma bendriniais individo psichologijoje įsišaknijusiais denotaciniais apibūdinimais.
Kultūrinės konotacijos, kaip „supratimo įtaiso“, galinčio savąja „žinute“ orientuoti, katalizuoti, padėti įsivertinti veiklą, padėti suprasti viso Kauno Naujamiesčio architektūros reikšmę, pavyzdžiu gali būti metafora „Kauno Naujamiestis – Katedra“. Sykį, būdamas Laisvės alėjoje, ties Muzikiniu teatru, pajutau, kad būsiu įminęs vieną Kauno Naujamiesčio mįslę: Laisvės alėja, Kęstučio ir Done-laičio gatvės – tarsi trys bazilikinės katedros navos. Daukanto gatvė – transeptas (skersinė kryžiaus pavidalo plano dalis), Soboras – altorius, Naujamiesčio dalis prie Senamiesčio (abi šias dalis skiria miesto siena) – įėjimas į šią didžiulę simbolinę bažnyčią, kuri net orientuota taip, kaip tikra – iš va-karų į rytus. Tai lyg patvirtina prie „transepto“ iš šiaurinės pusės „pristatytos“ Vienybės aikštės, kaip koplyčios, kurioje laidojami didžiavyriai, vaizdinį29.
Vienai vietovei gali būti priskirta daug kultūrinių konotacijų. Įtampa tarp jų gali skatinti kūrybinę mintį. Pavyzdžiui, Kauno Naujamiesčio tvarkymo reglamente gali būti nurodoma būti-nybė respektuoti tokius unikalius „protinguosius kūnus“, kurie išreikšti konotacijomis: „Kauno Naujamiestis – Katedra“, „Kauno Vienybės aikštė – Didvyrių koplyčia“, „Nykštukas Vienybės aikštėje – invertuotas Karalius“.
Su Vienybės aikšte ir joje bei aplinkoje esančiais objektais sietinos vienybės idėją išreiš-kiančios metaforos. Vienybės temai tinkama ir Pirmtako idėja. Greta kitų įkūnijimų Pirmtakas įtvirtinamas bendruomenės sukurtų statinių, pastatų išdėstymu.
29 Ši kultūrinė idėja autoriaus buvo pasiūlyta dar 1987 m. Jos šaltinis – fenomenologinė įžvalga. Ji buvo aptarta jau anksčiau, žr. Petrušonis V. Teatras ir Kauno centro mitai. In: Kauno tiesa, 1988, Nr. 239, p. 4; Petrušonis V. Modeling of the town identity. In Villes reconstruites: du dessin au destin, Actes du deuxieme colloque international des villes reconstruites, Lorient: Editions de l’Harmattan, 1994, p. 141–142; Petrušonis V. Introdukuotieji kultūriniai kodai Kauno architektūroje. In: Urbanistika ir architektūra, 2004, t. 28 (3, priedas), p. 57–62.
21
Pirmtako (at)kūrimo ištęstoje apeigoje stebėtojas, net atsitiktinis Vienybės aikštės lan-kytojas, užima senovės žynio, stojančio į polemiką su chaosu, poziciją. Įmindamas mįsles, patirdamas Pirmtako buvimą pačiais įvairiausiais pavidalais (Pirmtakas yra ir Maironis, ir Kęstutis, ir kovose su bermontininkais paimtos patrankos, liudijančios savanorių didvyriš-kumą, jis ir knygnešių sienelėje surašyti šviesuoliai, ir „Sėjėjas“, ir istoriniai herbai ant bokšto) aikštės lankytojas (at)kuria Pirmtaką, identifikuojasi su juo. Vienybės idėja anagra-muota, pridengta įvairiais vaizdiniais. Kai bendras jų veikimas viršija tam tikrą lygį, sąmo-nėje sužėri „asmeniškai surasta“ idėja.
Vienybės idėją Vienybės aikštėje įtvirtina įvairios konotacijos. Tiesiogiai tema įkūnyta Vie-nybės aikštės pavadinime. Kitos konotacijos: Karo muziejaus sodelis – meditavimui skirtomis, simbolinę reikšmę turinčiomis kapinėmis (visuomenės veikėjų biustai-kenotafai, paminklai žu-vusiems didvyriams, Nežinomam kareiviui, Amžinoji ugnis), kita konotacija – liaudiškos (kai-miškos) kapinės, kurias įkūnija mediniai kryžiai. Vienybės tema ryškiausiai pateikiama Am-žinąja ugnimi. Ugnis yra kaip vienybės „parafrazė“, kodas. Prašviesėjimas neatsiejamas nuo
Kauno Laisvės alėjos „nava“. Romualdo Požerskio fotografija, 1984 m. ‘Nave’ of Laisvės alėja (Freedom Avenue) in Kaunas.
22
piligrimystės, nuo kelio (kaip apibrėžto mitologinio, archetipinio ženklo) temos. Miesto gatvės yra tokių mitologinių kelių užuominos. Išties minima prasme magiški Kauno Naujamiesčio gat-vių pavadinimai – Donelaičio, Daukanto, Putvinskio, Maironio, Mickevičiaus, Kęstučio, Gedi-mino, juk visa tai yra mūsų kolektyvinio Pirmtako atributai.
Amžinosios ugnies ženklas – muziejaus varpinės bokštas, taip pat Laisvės statula. Yra žinoma, kad obeliskas – tai dieviškosios šviesos, krentančios ant pirmapradžio chaoso (uolos), kurio tamsoje veikiant šviesai gimsta šventos upės, simbolis. Kauno Vienybės aikštės vertikalės išvalo, perdegina visą „Naująjį planą“, paversdamos jį Naujamiesčiu. Bokštas „perdegindamas“ apvalo visą Kauno centro žemutinės terasos dalį – carinės Rusijos metais užstatytą aplinką, tapatintiną su „chaosu“.
Autoriaus pasiūlyta Kauno Naujamiesčio ir jo elementų interpretacija leidžia kultūros ka-tegorijomis įeiti į sąlytį su vaizdinių sfera. Vaizduotėje lengvai susijungia daug architektūrinių faktų, apie Kauną susidaro aiškesnis vaizdas, nes ten visko labai daug ir neaišku, kaip tai viskas siejasi. Daug kitų konotacijų jau buvo aptarta spaudoje30.
Kiti mitologinių naratyvų, veikiančių kultūrinių konotacijų pagrindu, pavyzdžiai matomi Lent-vario dvaro parke. Atliktame parko tyrime autorius parodė, kaip platesnio kultūrinio konteksto, kurį reprezentuoja papildomai generuotas modelis, išreiškiantis aktualų idėjinį foną, įtraukimas gali padėti išsamiau atskleisti Lentvario dvaro istorinio parko objektų, jų savybių vertę ir kartu gali būti svariu tų objektų tęstinumo užtikrinimo pagrindu. Buvo pabrėžiama, kad dalis vertingų parko elementų dėl in-tegralaus, absoliučiais kriterijais pagrįsto ekspertinio vertinimo yra visai neidentifikuota, „vertingųjų savybių“ sąraše nepristatyta, todėl kyla grėsmė dėl jų išlikimo31.
30 Petrušonis V. Introdukuotieji kultūriniai kodai Kauno architektūroje.
31 Petrušonis V. Kultūrinio konteksto reikšmė vertinant architektūrinį kompleksą. In: Urbanistika ir architektūra, 2010, t. 34(5), p. 252–261.
Istorinio Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio atnaujinimo, Laisvės paminklo ir paminklų tautos šviesuo-liams atstatymo Kaune projektas, 1998 m. Architekto Algimanto Sprindžio aksonometrija.
Iš Sprindžių šeimos archyvo.
Restoration project of the historic Vytautas the Great Museum’s garden, Freedom Monument and monu-ments for enlightened persons in Kaunas, 1998. Axonometry by Algimantas Sprindys. From the archive of the Sprindžiai Family
23
Lentvario parke reiškiasi kultūrinės idėjos, apie kurias nei parko tyrėjai, nei saugotojai ar galimi restauratoriai nieko nežino. Viena tokių – reikšminga Europos kultūros istorijai „Žemės rojaus“ idėja. Su Žemės rojaus kultūrine idėja Lentvario parke gali būti sietini šie objektai: obeliskas-kolona, labirintas, tiltas-viadukas su grota, krioklys, „pirmtakų / filosofų alėja-takas“. Visų šių objektų kultūrinė reikšmė Lentvario parke iki šiol kitų autorių nebuvo aptariama, dalis parko objektų visai neidentifikuoti, nežinomi šiame kontekste. Šios naujos žinios gali pasitarnauti keleriopai. Pirmiausia, rengiant restauravimo projektą, nes nepasi-naudojus tokiomis žiniomis takai, upokšniai, tvenkiniai, augmenija, dirbtinės uolos ir pan., gali būti nekorektiškai transformuojami. Kita vertus, toks žinojimas gali orientuoti tvarky-mą ir apriboti galimas „inovacijas“.
Naujos kultūros paveldo objektų aprašo traktuotės atspindėjimas teisės
aktuose
Kaip galima techniškai pasinaudoti kultūrinių konotacijų galimybėmis kuriant harmoningą architektūrinę aplinką? Visų pirma reikėtų pasiekti, kad formuluojant reikalavimus architektūrai būtų derinamos denotacinės ir konotacinės charakteristikos. Konotacijos – tai ir mįslingi intri-guojantys dalykai, ir kultūrinės žinios, pagrįstos ne individo, o kolektyvinės psichologijos kons-truktais. Vaizdinis – metaforinis arba mitologinis naratyvinis – jų pobūdis leidžia juos atpažinti ir suvokti ne tik specialistams, bet ir kitiems visuomenės nariams. Galimybė juos atpažinti gali būti užtikrinta visuomenės narių ugdymo, švietimo procese. Tačiau profesionaliai operuoti jais kaip stimulais rengiant projektus ir tvarkant aplinką gali tik tam parengti specialistai, kurie geba garantuoti estetiškai priimtiną harmoningą pavidalą.
Vietovės ar objekto tvarkymo reglamentas gali figūruoti kaip patarianti intelektinė sistema, kuri garantuoja lankstumą, grįžtamojo ryšio galimybes tobulinti sprendimą, sudaro sąlygas ab-dukciniam svarstymui. Visas šias operacijas, pasižyminčias „nelinijiniu“ pobūdžiu, primenančiu galimos hipotezės nagrinėjimą, tikrinimą, gali užtikrinti semantinė informacija, kurią sudaro su konkrečiu objektu susieti denotaciniai ir konotaciniai semantiniai vienetai. Objektams tvarkyti naudojant tokią lanksčią reglamentavimo priemonę, kuri dera su naujųjų informacinių technolo-gijų ideologija (nes gali būti įdiegta geografinėse informacinėse sistemose), yra galima efektyvi aplinkos tvarkymo stebėsena. Atsiradus poreikiui, informacinė sistema suinteresuotiems bend-ruomenės nariams gali pademonstruoti priimto sprendimo pagrindus, „paslėptų darbų aktus“. Tai, kad tokie žemėlapiai galėtų būti teisiniu dokumentu, nieko neturėtų stebinti. Teritorinio planavimo dokumentai iš esmės yra teisiniai, nes apibrėžia subjektų santykius. Gal kiek naujai atrodo pateiktas siūlymas tai sieti su naujomis informacinėmis technologijomis, tačiau visa tai siejasi su XXI a., kaip žinių amžiaus, perspektyva.
Vietovės konotacijų visuma – tai savotiška „kalkė“, kuri uždėta ant vietovės, padeda inter-pretuoti joje planuojamus veiksmus. „Kalkėje“ nurodyti su vietove susiję įvairūs duomenys, diferencijuoti pagal sudėtingumo lygį. Tai ne faktai, kurie dažnai tėra elementarios denotacinės konstrukcijos, o žinios, kurios suvokiamos kaip kultūrinės idėjos ar kaip konceptai, turintys sub-jektiškumo bruožų, t. y. jie yra „protingi“ ir dėl to pajėgūs katalizuoti, kreipti, orientuoti
kūry-24
binę mintį, užtikrinti kūrybinę abdukciją, be kurios negali būti sukurta nieko naujo. Su tokiomis idėjomis prasideda dialogas, net polilogas. Ant žemėlapio būtina nurodyti vietovėje konkretų kontūrą ir jam aktualią kokybinę būseną (nurodant su kontūru susijusią konotaciją). Viename kontūre konotacijų gali būti daug, jos gali susisluoksniuoti – konotacijos figūruoja kaip specifi-niai potencialų signalai.
Siūlomoje traktuotėje reglamentas – tai faktiškai sprendinius įprasminančių sąlygų tinklas. Gilinantis į konkretaus objekto (pavyzdžiui, esamo pastato) tvarkymo sąlygas, tikslingas toks žengimas keitimo galimybių tinklu: pirmiausia susipažįstama su aktualių teritorinių vienetų (to-kių kaip kiemai, aikštės, gatvės, kvartalai ir pan.) vienaip ar kitaip nulemtomis savybėmis, vėliau svarstomos vaidmenimis išreikštos sąlygos pastatų problemų sprendimo plotmėje.
Aprašai, kuriuose derinama denotacinė ir konotacinė semantika (pastaroji ypač svarbi skatinant kūrybinį mąstymą), gali prisidėti prie architekto egzistencinės patirties aktualizavimo sprendžiant kū-rybinius uždavinius ir geba atlikti sprendimo katalizatoriaus vaidmenį. Tik tokiu būdu organizuojant projektinės veiklos informacinį aprūpinimą gali būti sudaromos galimybės naujiems originaliems architektūriniams kūriniams sukurti, atsižvelgiant ir į sociokultūrinę atmintį.
Išvados
1. Tvarkant kultūros paveldą turi būti atsižvelgta į daugybės subjektų, darančių įtaką mies-to aplinkos tvarkymui, interesus, intencijas ir galimybes. Konsensuso pagrindą gali sustiprinti projektavimo eigą veikiančių „teiginių“ formulavimas neapsiribojant individo psichologijos ka-tegorijomis, o tokių informacinių vienetų formavimo procese didesnį dėmesį skiriant kolekty-vinei psichologijai. Tai gali atlikti konotacijos, simboliai, kultūriniai archetipai, kurie praplečia kultūrinį kontekstą ir skatina adekvatų bei labiau motyvuotą architektūrinės aplinkos elementų reikšmės suvokimą.
2. Kritiškai išanalizavus ir įvertinus Lietuvos kultūros paveldo apsaugos metodologinius ir teisinius pagrindus nustatyta, kad juose konotacijų, kultūrinių archetipų recepcija iš esmės nepa-sireiškia, nes dominuoja klasikinio pasaulėvaizdžio reliktinės nuostatos.
3. Klasikinėje traktuotėje figūruoja tik universalios, „savaime aiškios“ vertingosios savy-bės, kurioms suprasti nereikia jokios papildomos kontekstinės informacijos. Toks traktavimas neatsako į postindustrinės civilizacijos keliamus iššūkius, kurių svarbiausi – dinamiškas, tinkli-nis, rekursyvus, nelinijiniais socialinės sąveikos procesais pasižymintis su praktine ir edukacine veikla susijusių informacinių procesų pobūdis, žinių visuomenės formavimo siekis.
4. Pateikiama metodiškai nauja kultūros paveldo objektų, istorinių vietovių aprašymo teisės aktuose ideologija, kurioje ypatinga reikšmė greta denotacinių teikiama konotacinėms charakteristikoms. Tai būtina tam, kad apsauga ir plėtra (kūryba, inovacija) veiktų darniai. Tik tokiu būdu organizuojant projektinės veiklos informacinį aprūpinimą gali būti sudaro-mos galimybės sukurti naujus originalius architektūrinius kūrinius, kartu atsižvelgiant ir į sociokultūrinę atmintį.
25
Literatūros sąrašas
1. Belting H., Dilly H., Kemp W., Sauerlander W., Wranke M. Meno istorijos įvadas. Vilnius: Alma littera, 2002. 2. Dickie G. Aesthetics. In: The Routledge History of Philosophy. Vol. X: Philosophy of Meaning, Knowledge and Value in the Twentieth Century. London and New York: Routledge, 2005.
3. Convention Concerning the Protection of the World Cultural and Natural Heritage. Document WHC [-05/29. COM/8B. Paris, 15 June 2005. Prieiga per internetą: http://whc.unesco.org/en/sessions/29COM/documents (žiūrėta 2017-05-22).
4. Gibson J. The Ecological Aproach to Visual Perception. New York: Psychology Press, Taylor & Francis Group, 1986. 5. Groat L., Wang D. Architectural Research Methods. New York: Sage Publications, 2002.
6. Gropius House NHL [National Historic Landmark] Nomination. NPS Form 10-900 USDI/NPS NRHP Registration Form (Rev. 8-86) OMB No. 1024-0018. Designated NHL May 16, 2000. United States Department of the Interior, National Park Service National Register of Historic Places Registration Form. Prieiga per internetą: https://www.nps. gov/nhl/find/statelists/ma/Gropius.pdf (žiūrėta 2017-05-22).
7. How to Assess built heritage? Assumptions, Methodologies, Examples of Heritage Assessment Systems. International Scientific Committee for Theory and Philosophy of Conservation and Restoration ICOMOS, Romualdo Del Bianco Foundatione. Lublin University of Technology. Florence – Lublin, 2015.
8. Jencks Ch. The Architectural Sign. In: Signs, Symbols, and Architecture. Chichester, New York, Brisbane, Toronto: John Wiley & Sons, 1980.
9. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. 1994 m. gruodžio 22 d. Nr. I-733. Suvestinė redakcija nuo 2017-01-01.
10. Lotmanas J., Uspenskis B. Mitas – vardas – kultūra. In: Lotman J. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004. 11. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašas, patvirtintas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011-07-11 įsakymu Nr. Į-230 (2017-01-18 įsakymo Nr. Į-11 redakcija). 12. Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-15 įsakymu Nr. ĮV-150 (2016-10-04 įsakymo Nr. ĮV-752 redakcija).
13. Petrušonis V. Teatras ir Kauno centro mitai. In: Kauno tiesa, 1988, Nr. 239.
14. Petrušonis V. Modeling of the town identity. In: Villes reconstruites: du dessin au destin: Actes du deuxieme colloque international des villes reconstruites. Lorient: Editions de l’Harmattan, 1994.
15. Petrušonis V. Vietovės kultūrinio tapatumo subjektinis substratas. In: Urbanistika ir architektūra, 2002, t. 26 (1). 16. Petrušonis V. Introdukuotieji kultūriniai kodai Kauno architektūroje. In: Urbanistika ir architektūra, 2004, t. 28. 17. Petrušonis V. Urbanistinių vertybių apsaugos metaloginis aspekta, In: Kultūros paveldas ir visuomenė
XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspektai. Sud. ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 97-110.
18. Petrušonis V. Kultūrinio konteksto reikšmė vertinant architektūrinį kompleksą. In: Urbanistika ir architektūra, 2010, t. 34(5).
19. Petrušonis V. Kultūrinių archetipų recepcija planuojant urbanistinę renovaciją. In: Urbanistika ir architektūra, 2011, t. 35(4).
20. Petrušonis V. Kultūros paveldo vertinimo metodologinės perspektyvos bendrųjų mokslinių paradigmų kaitos kontekste. In: Urbanistika ir architektūra, 2012, t. 36 (1).
21. Дорфман Я., Сергеев В. Морфогенез и скрытая смысловая структура текста. In: Вопросы кибернетики, 1983. 22. Мамардашвили М. Классический и неклассический идеалы рациональности. Москва: Логос, 2004. 23. Мамардашвили М. Лекции по античной философии. Санкт-Петербург: Азбука, Азбука-Аттикус, 2012. 24. Матурана У. Биология познания. In: Язык и интеллект. Москва: Прогресс, 1996.
26
Vytautas Petrušonis
A New Concept of Cultural Heritage Description
Abstract
The present article introduces a new concept of cultural heritage description. For the time being, architecturology and cultural heritage theory are dominated by the cultural heritage description categories that are more related to universal qualities of the heritage locality and of the objects found therein, and are actually dissociated from the specific cultural context, from an individual ‘biography’ of the object. The aforesaid characterisation of objects is grounded on the individual psychology categories that could not be related to the cultural context. In the Lithuanian legislation on cultural heritage protection, the value of objects that determines their protection is identified statically, in an absolute and contextually closed manner. Specific physical objects are often considered qualities. An object may be a bearer of a certain quality, but it shall not be identified with the quality. Heritage descriptions contain practically no cultural ideas, connotative and denotative references are not adjusted either. The shortages are witnessed by the Descriptions of Kaunas Naujamiestis (Kaunas New Town) and Lentvaris Manor Park mentioned in the present paper.
Unfortunately, foreign heritage descriptions contain practically no cultural ideas and cultural connotations as well. The aforesaid is illustrated by the description of the residential house of Walter Gropius, one of the most prominent modernist architect, located in the USA (Gropius House National Historic Landmark Nomination), and by the description of Casa Batlló, the building additionally attributed to the object ‘Works of Antoni Gaudi’ by the document of the World Heritage Committee.
The main reason of this attitude towards the cultural heritage is a relict effect of the classical worldview. The principle of spatiality inherent in classical rationalism requires complete articulation of the matter outwards (available for external observation) as the condition of the things that could be generally known about the matter; as if the act of phenomena observation does not change the essence.
In the mentality of architects, the manifestation of the spatiality principle is testified by the following: 1) in urban design, context is often understood as the closest buildings 2) when physical attributes of the building are considered the most valuable qualities of the cultural heritage object 3) when it is said ‘why the comparative analysis of landscape is required if everything in well seen on the map’ 4) when discussion of the value, benefit, possible functions of objects considers no cultural context of the functioning of the object.
This is the latter issue wherein the important role is played by cultural connotations displaying the social cultural memory of the social community and appearing on the plane of collective psychology. Texts regulating the activity and containing sufficient connotative possibilities stimulate an abductive solution grounded on integration of the existential experience. The New
27
Testament may be referred to as the example wherein Christ bringing his teaching operates the generally comprehensible comparisons, i.e. metaphors. The solution grounded on abduction will be creative, however, only provided that the creator is able to use additional information on relevant ‘perception bodies’ (by the function, they are analogous to shifters known in linguistics, i.e. shifters are linguistic units the contents whereof is not important, however, the very units are significant for restructuring of perception). In the case under discussion, the function of shifters is carried out by cultural ideas, symbols, connotations, cultural archetypes. According to Merab Mamardashvili, direct determination of thinking is impossible in the interrelationship between consciousness and being. It can be completed only through intermediary links and Mamardashvili was the first to call them ‘perception bodies’. Socially significant constructs, i.e. connotations as ‘perception bodies’ or ‘perception tools’, may cover both symbols, metaphors and other conditioned expert knowledge established in the process of any analysis of the object as well as carry out the function of mythological narratives important for communication of meanings.
Hence, the valuable qualities of objects in descriptions should be listed along with the role of the object in the context (this is the thing represented by cultural ideas and connotations). For instance, in possession P, preservation of a group of buildings as they are is desirable due to the following reasons: 1) they represent the industry uncommon to the region 2) they contribute to the urban development of the quay 3) height of the buildings enables to ensure historically significant visual relations, etc. Being sufficiently clear situationally, these characterisations capture the cultural memory.
The metaphor ‘Kauno Naujamiestis – Katedra’ (Kaunas New Town – Cathedral) suggested by the author may serve as an example illustrating the cultural connotation as a ‘perception tool’ able through its ‘message’ to orient, catalyse, assist in evaluation of activity and in understanding of the architectural meaning of the entire New Town of Kaunas: Laisvės alėja (Freedom Avenue), Kęstučio, Donelaičio streets are sort of three naves of the basilica cathedral with the crossing Daukanto street serving as a transept and with the present Garrison Church (former Soboras) seen as an altar. Entrance to this huge symbolic church is arranged from the west to east. It is likely to support the image of Vienybės aikštė (Solidarity Square or Unity Square) ‘attached’ to the ‘transept’ from the north as of the chapel wherein the great men were laid to rest.
Lentvaris Manor Park displays the manifestation of cultural ideas and cultural connotations known neither to the researchers of the park nor to its protectors or possible restorers. One of such concepts is the idea of ‘Žemės rojus’ (Terrestrial Paradise) that is significant to the history of the European culture. To this idea in Lentvaris Manor Park, the following objects might be related: obelisk-column, labyrinth, bridge-viaduct with a grotto, waterfall, ‘pathway of predecessors/philosophers’. In the former research study of the park, the author emphasised that due to the expert evaluation practice grounded on absolute criteria the abovementioned valuable elements of the park are neither completely identified nor adequately introduced in the list of ‘valuable qualities’, therefore, their preservation is threatened if interventions in the park are made in future.
28
Heritage locality or separate object regulation specifying the cultural ideas and connotations related to the objects may be used as both a legal document and advisory intellectual system containing both textual and cartographic tools (e.g. dynamic GIS solution). Descriptions combining denotative and connotative semantics (the latter is especially important for promoting creative thinking) might contribute to the existential experience actualisation of an architect for solving creative tasks as well as might play the role of a solution catalyst; information support organised as mentioned above is the only way enabling the development of new original architectural pieces taking into account the social cultural memory.
Keywords: Cultural heritage protection, cultural heritage description, creative innovations
in architecture, legal regulation of territorial planning, building law, cultural connotations, mythological narrative, individual psychology, collective psychology.
vytautas.petrusonis@vgtu.lt.
VGTU Architektūros fakulteto
29
MARA CERQUETTI
THE VALUE-FOCUSED APPROACH TO
MUSEUM MANAGEMENT IN ITALY:
STATE-OF-THE-ART AND FURTHER
DEVELOPMENT
31
Mara Cerquetti
Researcher in Management
Abstract
The paper reviews the international scientific debate on public value theory focusing on some recent value-centred approaches to cultural heritage and museum management as well as high-lightening the main gaps in literature. After investigating how the NPM has influenced Italian cultural heritage management, the research traces the different steps of public sector reforms involving museum management and governance in Italy through investigation of the leading role of the Regions. The research aims to explore museum needs and to understand processes supporting the allocation of public expenditure and museum development. Therefore, according to a dynamic and multilevel approach, the attention is shifted from the single museum
(micro-perspective) to relationships between different organisations involved in museum management
and accreditation (macro-and meso-perspectives), from minimum standards to priorities and steps for achieving standards. Finally, a multidimensional framework is discussed, providing not only guidelines and scheduling, but also processes and support activities to lead museum accreditation and development.
Since the mid-1980s, museums have been recognised as non-profit service organisations, which have to pursue their mission by satisfying explicit or implied needs of their visitors (custo-mer care and satisfaction) and achieving high standards. In this perspective, service quality and total quality management (TQM) have become relevant issues. Moreover, according to the va-lue-for-money (VFM) framework based on the 3Es (economy, efficiency and effectiveness), li-terature has focused on museum performance measurement and accountability introducing cost indicators (economy), level of resourcing indicators, source of funds indicators, volume of ser-vice, productivity indicators (efficiency), availability of service (equity), quality and outcome indicators (effectiveness). Finally, performance measurement is said to be relevant to improve management practice assisting in the planning and budgeting of service provision, monitoring the implementation of the planned change and helping to improve the standards of services and the efficient use of resources.
As far as the Italian literature on museum management is concerned, over the last two de-cades, research has focused on the possible application of business management principles and tools to the management of non-profit cultural organisations such as museums developing and applying the approaches already adopted in the public sector. Given that museum managers require information on efficiency and effectiveness in order to evaluate the performance of their
