LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
TADAS JUKNIUS
Leptospiroz÷s paplitimas Lietuvos kiaulininkyst÷s ūkiuose
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadov÷ : doc. dr. Marija Stankevičien÷
KAUNAS
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Leptospiroz÷s paplitimas Lietuvos kiaulininkyst÷s ūkiuose“ yra atliktas mano paties
1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje
2. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2013 01 24 Tadas Juknius
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2013 01 24 Tadas Juknius
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO ... ... ... ... 2013 01 24 doc. dr. Marija Stankevičien÷
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
... ... ...
2013 01 24
Užkrečiamųjų ligų katedros ved÷jas prof. Saulius Petkevičius
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
TURINYS
SANTRUMPOS ... 4 SUMMARY ... 5 ĮVADAS ... 7 1.LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1 Leptospirų morfologija... 9 1.2. Leptospiroz÷s patogenez÷... 10 1.3. Klinikiniai požymiai. ... 11 1.4. Epidemiologija ... 13 1.5. Gydymas ir imunizacija ... 13 1.6. Laboratorin÷ diagnoz÷ ... 142. TYRIMO OBJEKTAS IR TYRIMO METODAI ... 15
Trumpas MA metodo aprašymas ... 15
3. TYRIMO REZULTATAI ... 18
3.1. Leptospiroz÷s situacija kiaulininkyst÷s ūkiuose ... 18
3.2 Kiaulių santalkos įtaka leptospiroz÷s paplitimui ūkiuose... 19
3.3 Leptospirų kamienų paplitimas kiaulių populiacijoje ... 20
3.4 Leptospirų serogrupių pasiskirstymas pagal kiaulių grupes... 21
3.5. Leptospira bratislava serogrup÷s paplitimas ... 22
3.6. Kiti leptospirų kamienai pagal kiaulių grupes... 24
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 26
5. IŠVADOS... 29
6. Literatūros sąrašas ... 30
7. Priedai ... 34
SANTRUMPOS
ES – Europos Sąjunga
MA – mikroagliutinacijos reakcija
DIC – diseminuota intravaskulin÷ koaguliopatija HUS – hemolizinis ureminis sindromas
TTP – trombocitopenin÷ purpura IFA – imunofermentin÷ analiz÷
SUMMARY
The prevalence of leptospirosis in Lithuanian swine farms
Author: Tadas Juknius
Theme: The prevalence of leptospirosis in Lithuanian swine farms Head of the work: doc. dr. Marija Stankevičien÷.
Place of investigation: Nacional food and veterinary Institute for Risk Assessment. Department of serological tests, LSMU Veterinary akademy, Department of Infectious Diseases.
The volume of work: 37 pages.
The aim of the work: Serologically investigate and analyze the prevalence of leptospirosis in pig farms.
The study was conducted in 2010 year. In 2009 – 2010 blood Serum samples were randomly obtained from 1266 pigs, from 19 districts and 28 swine farms (13 small, 10 middle and 5 large swine farms).
The samples were tested by microscopic agglutination method for antibodies against of leptospira.
Of 1266 blood sera, there were 542 positive reactions from 17 swine farms, only two districts ( Šilal÷ and Rokiškis) were considered leptospirosis-free. The samples, from swine farms in districts of Anykščiai and Raseiniai, was positive in high rates. The swine herds from The middle size farms was (71.8%) seropositive for leptospira.
The serovar L. bratislava was the most common in blood samples. Other detected serovars were: L. pomona, L. copenhageni, L. tarassovi.
To find out, wich pigs was more seropositive than others, pigs was divided in 4 groups: sows, boars, fattening pigs, and gilts ( young female pigs). The group of sows was most positive for leptospira (51.7%).
Conclusion:
1. From 1266 serologically tested blood sera samples the antibodies against leptospira was founded in 542.
3. In Lithuanian population of swine the L. bratislava was the main serovar, prevaled in (42.8%) of all cases.
4. Of all blood sera samples, antibodies against L. Pomona (6.2%), L. copenhageni (3.2%) L, tarassovi (0,1%) were found.
5. In group of sows, 51.7 percent antibodies against L. bratislava was found, and it was the main serovar.
ĮVADAS
Viena iš pagrindinių gyvulininkyst÷s šakų Lietuvoje yra kiaulininkyst÷. Bendrame m÷sos gamybos balanse kiauliena sudaro apie 40 % , tiek pat suvartojama ir kiaulienos produktų. Lietuvoje 2012 m. pradžioje buvo auginama 790,3 tūkstančių kiaulių (Statistikos departamento duomenys).
S÷kmingam pramonin÷s kiaulininkyst÷s vystymuisi ir m÷sos perdirbamosios pramon÷s darbui įtakos turi daug veiksnių. Sukaupti tyrimai rodo, kad dalis kiaulienos kokybę apibūdinančių rodiklių yra apsprendžiami genetiškai, kita dalis priklauso nuo rodiklių priklauso nuo lyties, amžiaus, mitybos, laikymo ir ligų (Picardeau ir kt. 2001).
Leptospiroz÷ viena iš dažniausiai pasitaikančių zoonotinių ligų kiaulininkyst÷s ūkiuose tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Šis susirgimas kiaulių bandoje padaro nemažus ekonominius nuostolius: paršaved÷ms sukelia abortus, padid÷ja paršelių gaištamumas, sumaž÷ja priesvoriai. Chroniškos infekcijos pirminiai leptospiroz÷s ženklai yra abortas, nevaisingumas, silpnų ar negyvų paršelių gimimas. Paprastai kiaul÷ms išsivysto chroniškas nefritas (kiaul÷ms leptospiros dauginasi inkstuose). Tais atvejais inkstuose matomi balti taškeliai išsim÷tę mažais pilkais židiniais, kurie dažnai apsupti hiperemijos žiedo (Monahan ir kt. 2009).
Leptospiroze gali užsikr÷sti ir asmenys, prižiūrintys kiaules, bei susirgti ūmiu intersticiniu nefritu (Lai ir kt.1982). Dažniausiai leptospiros plinta per mažus vandens telkinius užterštus srutomis, kur toks vanduo naudojamas girdymui ar tvartų valymui, taip pat dažnai gyvuliai ligos suk÷l÷ją perduoda vienas kitam per šlapimą, kas būdinga kiaul÷ms.
Atliktais serologiniais kiaulių kraujo serumo tyrimais Meksikoje nustatyta, kad antikūnus prieš L. bratislava tur÷jo 27,7 proc. visų tirtų m÷ginių (1996 iki 2000 m. ištirti 1883 kiaulių kraujo serumai) (Moles ir kt. 2003).Skirtingame regione ir klimato juostoje – Vietname 1999 m. atliktame tyrime iš 5 fermų buvo paimta 429 m÷giniai, nustatyti antikūnus prieš šias leptospirų serogrupes: 23 proc. L. bratislava, 7 proc. L. pomona, 12 proc. L. tarasovi (Boqvist ir kt. 2005).
Išsamių tyrimo duomenų, koks procentas kiaulių yra leptospirų nešiotojai ir kokios serogrup÷s išplitusios Lietuvos kiaulininkyst÷s ūkiuose, n÷ra. Atsitiktiniai kasmetiniai tyrimai
rodo, kad dažniausiai aptinkamos L .pomona, retai pasitaik÷ L.tarassovi, L.grippotyphosa, L.copenhageni.
Darbo tikslas: serologiškai ištirti ir išanalizuoti leptospiroz÷s paplitimą kiaulininkyst÷s ūkiuose.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti leptospirų nešiotojų paplitimą kiaulininkyst÷s ūkiuose. 2. Įvertinti ūkio dydžio įtaka leptospirų nešiotojų paplitimui.
3. Atlikti kiaulių tarpe paplitusių leptospirų serogrupių analizę. 4. Nustatyti infekcijos nešiotojų paplitimą pagal kiaulių grupes.
1.LITERATŪROS APŽVALGA 1.1 Leptospirų morfologija
Leptospiroz÷ viena iš zoonozių, paplitusių visuose žemynuose. Ši liga aktuali d÷l savo patogeniškumo ir žmogui. Ši ilga kiaulių ūkiuose sukelia didelius ekonomimius nuostolius d÷l suprast÷jusios kiaulių reprodukcijos, didelio jaunų paršiukų gaišimo. Į leptospirozę panašių sindromų apibūdinimas buvo žinomas jau iš senov÷s civilizacijų raštų , bet pirmas šiuolaikinis klinikinis leptospiroz÷s apibūdinimas buvo buvo aprašytas Weil'o 1886. Leptospiras kaip atskirą organizmą sukeliantį susirgimą nustat÷ 1916 m. Inada su kolegomis (Ko ir kt., 2009).
Leptospiros – judrios, panašios į ploną užlenktais galais spiralę, yra 6–12 µ ilgio, skersmuo 0,15– 0,2 µ, vingių skaičius įvairus, auga l÷tai skystose ir standžiose šarmin÷se terp÷se, esant 28–300C temperatūrai (1 pav.).
1 pav. Leptospira ( prieiga per internetą www.flickr.com/photos/ajc1/2948693117/)
Bakterijos reiklios mitybin÷ms terp÷ms. Gerai auga terp÷je, praturtintoje vitaminais B1 ir B12, ilgagrandinin÷mis riebiosiomis rūgštimis ir amonio druskomis. Ilgagrandinin÷s riebios rūgštys yra panaudotos kaip vienintelis anglies šaltinis ir yra metabolizuojamas b-oksidacijos metu (Adler, Moctezuma 2010). Leptospiros turi tipišką dvigubą membranos struktūrą, kurioje
citoplazmin÷ membrana ir peptidoglikanin÷ ląstel÷s siena yra artimai sujungtos ir yra persidengusi prie išorin÷s membranos (Cullen ir kt. 2004). Membranos išor÷je esantys
atpažinti leptospiras kaip antigeną, tada kraujyje cirkuliuojantys antikūniai sukelia imuninį atsaką, kovoja su mikroorganizmu. Daugybe eksperimentinių modelių buvo nustatyta, kad leptospirų fagocitoz÷, kurią vykdo neutrofilai ir makrofagai yra tuomet efektyvi, kai ant patogeno paviršius yra prisijungę specifiniai imunoglobulinai (IgG). Taip pat šie antikūniai gali agliutinuoti leptospiras ir aktyvuoti klasikinį komplemento sistemos kelią (Fraga ir kt. 2011).
Skiriamos patogenin÷s leptospiros (Leptospira interrogans ir kt.), sukeliančios užkrečiamąją ligą gyvuliams ir žmon÷ms bei nepatogenin÷s leptospiros
(Leptospira biflexa). Patogenin÷s leptospiros atvirų vandens telkinių vandenyje išsilaiko iki 30 dienų ir ilgiau, dr÷gnoje dirvoje –280 dienų, maisto produktuose –2 dienas, nežūsta šaltyje. Patogenin÷s leptospiros jautrios tiesioginiams saul÷s spinduliams, aukštai temperatūrai (450C žūsta per 45 min., 700C–per 10 sek.), jautrios įvairioms dezinfekcin÷ms medžiagoms, rūgščiai terpei. (Adler, Moctezuma, 2010)
1.2. Leptospiroz÷s patogenez÷
Auginant kiaules neišvengiama įvairios mikrobin÷s taršos, didžioji dalis mikroorgaizmų yra saprofitin÷s bakterijos, kurios randamos ant odos, kiaulių laikymo garduose ar pašaruose.Leptospiros patenka į organizmą per mažus įdr÷skimus ar nutrynimus, per gleivines tokias kaip jungin÷ ar per šlapią odą. Jos cirkuliuoja kraujo srove bakterionemin÷je faz÷je, trunkančioje iki 7 dienų (Adler, Moctezuma 2010). Patogenin÷s bakterijos sugeba apeiti šeimininko komplemento sistemą, kuri cirkuliuoja kraujyje ir pasiskirsto audiniuose. Kadangi leptospiros yra ekstraląsteliniai patogenai, tai įgytas imuninis atsakas priklauso nuo antikūnių gamybos ir klasikinio komplemento sistemos aktyvacijos kelio (Fraga ir kt. 2011).
Po to, kai leptospiros kraujyje ir audiniuose pasiekia kritišką lygmenį, pažeidimai d÷l neidentifikuoto leptospirų toksino ar nuodingų ląstelinių komponentų veikimo sukelia matomus simptomus (Adler, Moctezuma, 2010).
Teoriškai, kraujavimas gali būti pirmin÷s hemostaz÷s ar antrin÷s hemostaz÷s disbalanso pas÷km÷: d÷l išeikvotų kreš÷jimo baltymų nes sustipr÷jo koaguliacija arba d÷l aktyvuotos fibrinoliz÷s. Su infekcija susijusi koaguliacijos pakopų actyvacija gali privesti prie plataus spektro klinikinių padarinių, pradedant nuo klinikinių parametrų pasikeitimo iki sunkių trombohemoraginių sindromų tokių kaip diseminuota intravaskulin÷ koaguliopatija (DIC), hemolizinis ureminis sindromas (HUS), trombocitopenin÷ purpura (TTP) ir vaskulitas
(Wagenaar1 ir kt. 2007). Pirminiai pažeidimai atsiranda endotelio mažose kraujagysl÷se, kurios sudaro lokalizuotas ischemijos zonas organuose, sukeldami inkstų nefronų nekrozę, hepatocitų ir plaučių ląstelių pažeidimus, meningitą miozitą, placentitą. (Adler, Moctezuma, 2010).
D÷l šios priežasties kiaul÷s turi reprodukcinių sutrikimų, įvyksta abortai, maž÷ja produkcija. Kadangi bakterijos dauginasi inkstų nefronuose, jos į aplinką išsiskiriamos su šlapimu ir taip ženkliai padid÷ja rizika užkr÷sti kitoms kiaul÷ms ir ligai išplisti ūkyje. Audinių sunkūs pažeidimai yra grįžtami ir palaipsniui atsistato, tik kepenų, inkstų pažeidimai pilnai neregeneruoja, pažeistose vietose susiformuoja randai (baltos d÷m÷s) (Adler, Moctezuma, 2010) Patalogai žmonių ir gyvulių autopsijos metu akcentuoja kraujavimo tendenciją ir pastebi paplitusias hemoragijas visame kūne (Wagenaar1 ir kt. 2007).
1.3. Klinikiniai požymiai.
Gyvūnų leptospiroz÷s gamtiniai židiniai – suk÷l÷jo nešiotojų graužikų gyvenamoji vieta. Serga galvijai, kiaul÷s, juodsidabr÷s ir poliarin÷s lap÷s, rečiau avys, ožkos, arkliai, elniai, paukščiai. Dažniausiai sergama šiltuoju metų laiku. Užsikrečiama per virškinamąjį traktą, odą, gleivines. Inkubacinis laikotarpis – 2 – 20 dienų. Susirgę gyvūnai nustoja ÷sti, karščiuoja, tampa apatiški; greitai progresuoja hemoliz÷, atsiranda gelta, kraujo šlapime, nekrozuoja ausų, galvos, tešmenų, lytinių organų oda, burnos gleivin÷, gyvuliai viduriuoja. Kiaulių leptospiroz÷s klinikiniai požymiai priklauso nuo leptospirų kamieno, kurie vyrauja priklausomai nuo geografin÷s pad÷ties, klimatinių sąlygų. L. bratislava kamienas buvo išskirtas iš placentų nuo gimusių silpnų paršelių. Pagrindiniai reprodukciniai sutrikimai buvo pakartotin÷ ruja (12-15 %) ir abortai (3 %) (Ramos ir kt. 2006). L.bratislava infekcija apibūdinama kaip turinti silpną serologinį atsaką, greitą perdavimą nuo kiaul÷s kiaulei, silpnus klinikinius požymius sukeliančius transplacentinę infekciją ir ilgesnį patogeno išlaikymą inkstuose. Užsikr÷timas kamienais L. grippotyphosa ir L. icterohaemorrhagiae susiję su aukštu antikūnių titru ir trumpesniu bakterijos nešiojimu terminu inkstuose (Bolin 1994). Ryšys tarp leptospiroz÷s icterohaemorrhagiae seroteigiamumo ir reprodukcinių problemų, buvo siejamas su padidintu negyvų paršelių atvedimu. Japonijoje, šis kamienas suk÷l÷ paršingų kiaulių pirmalaikį paršiavimąsį ir negyvo vaisiaus atvedimą (Ramos ir kt. 2006). Abortas, silpni gimę paršiukai yra poūm÷s kiaulių leptospiroz÷s pirminiai požymiai (Vannier 1999).
L. pomona yra vienas iš bendriausių kamienų, sukeliančių kiaulių leptospirozę ir šios klinikiniuspožymius: abortus, negyvo mumifikuoto vaisiaus, silpnų ir neišsivysčiusių paršelių gimimą (2 pav.).
Kamienas L. tarassovi susijęs su paršiukų gaišimu, o L. grippotyphosa su ilgesniu atjunkymo laiku. Tuo tarpu Vietnamo mokslininkai teigia, kad L. autumnalis, L. pomona, L. bratilsava ir tokių pokyčių nesukelia. Antikūniai buvo aptikti 66,1 % visų kiaulių, dažniausi kamienai: L.
2 pav. Abortuoti vaisiai (autoriaus nuotrauka) icterohaemorrhagiae (43,1 %), po to L. pomona (18,1 %) ir L. tarassovi (9,9 %) (Ramos ir kt. 2006). Leptospiroz÷s intrauterin÷ infekcija pasireiškia antros pus÷s paskutinį n÷štumo periodą. Leptospiros praeina pro motions placentą į vaisiaus vandenis sukeldamos infekciją vaisiui gimdoje. Abortas ir gimdymas pirma laiko dažnai pasireiškia 1–4 savait÷s po sukel÷jo patekimo. Dauguma paršavedžių yra leptospirų nešiotojos, mikroorganizmas lokalizuojasi inkstų kanal÷liuose , nesukeldamas jokių pastebimų klinikin÷s ligos požymių (Vannier 1 999). Užkr÷sti gyvūnai gali platinti leptospiras su šlapimu po pasveikimo 1 metus. Kiaul÷s gali nešioti bakteriją savo lytiniuose takuose ir taip platinti ligos sukel÷ją (Ramos ir kt. 2006). Leptospiros gali lokalizuotis kuilio, infekcijoms imliame, urogenitaliniame trakte, taip kuilys serga l÷tine forma ir tampa ligos platintoju. Bakterinemija platinama kartu su sperma (Althouse, Rossow, 2011). L÷tin÷ infekcijos forma dažniausia ir susijusi su reprodukciniais sutrikimais, apimant abortus, naujagimių mirtingumą, pirmalaikį gimdymą ir negyvų vaisių gimimus(Ramos ir kt. 2006).
Gimę paršeliai yra jautrūs infekcin÷ms ligoms, nes jų imunitetas n÷ra susiformavęs. Pasyvus imunitetas yra laikina apsauga. Agliutininai ir neutralizuojantys antikūniai prieš leptospiras yra gaminami motinos organizme ir perduodami palikuonims per krekenas. Iš krekenų gaunama apsauga yra labai svarbi kiaul÷ms, nes šios rūšies placenta yra epiteliochorin÷, tod÷l per ją imunoglobulinai (Ig) negali būti perduodami vaisiams (Sotoca, 2008).
1.4. Epidemiologija
Šios ligos kontrol÷ svarbi ne vien gyvulininkyst÷je, bet ir tarp laukinių gyvūnų svarbios profilaktin÷s priemon÷s siekiant išvengti žmonių susirgimų. Platintojai gali būti laukiniai ir naminiai gyvūnai, ypač graužikai ir smulkūs sterbliniai, taip pat galvijai, kiaul÷s ir šunys. Žmon÷s n÷ra ligos nešiotojai, bet kenčia nuo stiprios infekcijos, kartais su ilgalaikiais padariniais (Faine, 1988).
Europoje leptospiroz÷ plačiai paplitusi, kurią platina naminių kiaulių prot÷viai - šernai. Laukiniai šernai yra žinomi kaip gyvūnų leptospiroz÷s šaltinis. L. pomona kamienas daugiausiai aptinkamos namin÷ms kiaul÷ms dažniausiai aptinkamas ir pas šernus, kaip infekciją sukeliantis kamienas tiek Europoje tiek ir kitose šalyse. Šios rušies populiacija nepaprastai išaugo visoje Europoje per keletą pastarųjų dešimtmečių. L. pomona kamieno nustatymas įvairiems gyvūnams ir šernams sudaro prielaidą konstatuoti faktą, jog infekcija buvo perduota per šernų užterštą, vandens telkinių vandenį (Jansen ir kt., 2006). Rizikos veiksniai ligai pasireikšti gali būti gamtin÷s nelaim÷s kaip liūčių sukelti potvyniai. Ši tendencija buvo pasteb÷ta daugumoje endeminių teritorijų ir sudaro sąlygas plisti sukel÷jui ir sukelti protrūkius (Pappas, Cascio, 2006).
1.5. Gydymas ir imunizacija
N÷ra pakankamai įrodymų daryti prielaidą prieš ar už antibiotikų naudojimą terapiniais tikslais gydant leptospirozę. Pacientams, kurie buvo gydyti nuo leptospiroz÷s naudojant antibiotikus, sutrump÷jo klinikin÷s ligos trukm÷ 2–4 dienomis (Brett-Major, Coldren 2012). Vannier teigia kad streptomicino ir tetraciklino grup÷s antibiotikai yra veiksmingi prieš leptospiras (Vannier,1999). Chlortetraciklinas – plataus spektro antimikrobinis preparatas, priklausantis tetraciklinų grupei, kuris efektyvus prieš intraląstelinius organizmus, tokius kaip chlamidijos spp. (praeina gimdos barjerą ir turi įtakos kitų mikroorganizmų išlikimui), yra efektyvus leptospirozei gydyti. įvairūs Tokiu būdu, tai tinkama kaip prevencijos priemon÷ prieš reprodukcijos sutrikimus (Alexopoulos ir kt.2003). Jei klinicistas nusprendžia panaudoti antibiotikų terapiją, n÷ra jokių įrodymų kurie patvirtintų kad penicilinas, doksiciklinas, ar cefalosporinų grup÷s preparatai sumažino gaištamumą ar karščiavimo trukmę (Brett-Major, Coldren, 2012). Terapiniais tikslais naudoti antibiotikus yra brangu, atsiranda tikimyb÷ kad ūkyje
atsiras kitų, antibiotikams atsparių bakterijų, padermių tod÷l rekomenduojamas kiaulių vakcinavimas nuo leptospiroz÷s.
Kiaulių leptospiroz÷s kontrol÷ yra paremta imunizavimu ir profilaktinių priemonių taikymu. Farmacijos kompanijos yra suinteresuotos sukurti kuo efektyvesnes vakcinas pries leptospiras ir atlieka nemažai mokslinių tyrimų su laboratoriniais gyvūnais. Eksperimentiškai kuriamos iš leptospirų plazmidžių išskirtu proteinu Hap1 praturtintos vakcinos (Branger ir kt. 2003). Siekiant ūkyje išvengti leptospiroz÷s būtina vykdyti graužikų kontrolę, izoliuoti fermų teritoriją kad nepatektų galvijai, šernai ar kiti laukiniai gyvūnai, kurie gali būti leptospiroz÷s nešiotojai. Nerekomenduojama girdyti gyvulių iš šalia fermų esančių vandens telkinių, nes vanduo gali būti užterštas lietaus nuplautomis srutomis (Sotoka, 2008).
1.6. Laboratorin÷ diagnoz÷
Plačiausiai naudojamas serologinis standartinis metodas leptospiroz÷s diagnostikai, yra mikroagliutinacijos (MA) metodas. Šeimininko rūšiai parinkti antigenai turi apimti būdingas serogrupes. MA testas yra tinkamas tiek bandų, tiek individualių gyvūnų tyrimui. Individualių gyvūnų tyrimas svarbus aštrios infekcijos diagnozavimui ir sveikstančių gyvūnų serumo pavyzdžių tyrimui, kada poriniuose serumuose nustatomas antikūnų titro padid÷jimas 4 ir daugiau kartų. Pačios ligos diagnozavimui, naudinga informacija yra iš gyvūnų bandų tyrimo, kai iš bandos ištiriama dešimt gyvūnų arba kai tiriama 10% gyvūnų bandos dydžio.
MA metodas turi ribotumą arba trūkumą, diagnozuojant chroninius infekcijos atvejus, kada individualiems gyvūnams ir gyvūnams bandose pasireiškia išsimetimai (abortai), o MA titras nesiekia 1/100. Serologin÷ diagnostika komplikuota ir IFA (imunofermentin÷s analiz÷s) metodu, kada tiriami vakcinuoti gyvūnai. IFA labiau yra tinkamas naujos infekcijos diagnozavimui (Hartleben ir kt. 2012). Polimeraz÷s grandinin÷ reakcija (PGR) naudojama diagnozuoti žmonių ir naminių gyvulių leptospirozę, išlaikant aukštą jautrumą ir tikslumą lyginant su MA (Vieira ir kt., 2011). Nors leptospiros ir reiklios mitybin÷ms terp÷ms gali būti taikomas ir bakteriologinis tyrimas, kai iš klinikin÷s ar patologin÷s medžiagos išauginamos leptospiros.
2. TYRIMO OBJEKTAS IR TYRIMO METODAI
Tiriamasis darbas atliktas Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Serologinių tyrimų skyriuje, LSMU Veterinarijos akademijos Užkrečiamųjų ligų katedroje.
Ištirti 1266 atsitiktiniai kiaulių kraujo serumo m÷giniai iš 28 ūkių bandų 19 rajonų (5 – stambių ūkių; 10 – vidutinių; 13 – smulkių ūkių). Kraujo m÷giniai buvo imami iš kiaul÷s ausies venos su vienkartiniais vakutaineriais.
Tyrimams atlikti taikytas oficialus standartinis metodas – mikroagliutinacijos reakcija (MA) (Ahmad ir kt., 2005)
Trumpas darbo aprašymas MA metodu Standartin÷ metodika
Medžiagos: Leptospirų serogrup÷
Tiriamieji serumai Anti-serumai
Testo atlikimas
• Serumo skiedimai atliekami m÷gintuv÷lyje arba mikroplokštel÷je (3,4,5 pav.) • Pasižymime linija G ir H eiles nuo1 iki 12.
• Visus plokštel÷s šulin÷lius nuo 1-12, išskyrus eilę G, užpildyti Na Cl tirpalu, po 25 µl. • Eilę G nuo1-12 pripildyti skiesto tiriamojo serumo po 50 µl (serumas skiestas
1:12,5).
• Geometriškai suformuota skiedimo eil÷ pipetuojama pipete po 25µl nuo G iki A. Likusius 25 µl išpilti iš plokštel÷s.
• Į pirmą plokštel÷s eilę (H-A) pilti po 25 µl vieno leptospirų serogrup÷s. Paskui į antrą eilę (H- A) pilti po 25 µl kito leptospirų serogrup÷s ir tęsti taip toliau su kitomis leptospirų serogrup÷mis.
• Maišyti kratytuvu. D÷ti į inkubatorių ± 29°C, 1 ar 2 valandoms. • M÷ginius mikroskopuoti tamsaus lauko mikroskopu.
Reakcijos vertinimas. Serogrup÷s, kurios rezultatas yra teigiamas (reakcija vertinta 4 pliusų sistema, kaip numato Tarptautinio epizootijų biuro reikalavimai. Reakcija laikyta teigiama, kai agliutinacija įvertinta ne mažiau nei dviem pliusais), turi būti pakartotinai peržiūrimas.
Tarptautinio epizootijų biuro reikalavimai. Reakcija laikyta teigiama, kai agliutinacija įvertinta ne mažiau nei dviem pliusais), turi būti pakartotinai peržiūrimas.
3 pav. Schema reakcijai atlikti.
4 pav. Plokštel÷ mikroagliutinacijos reakcijai. (autoriaus nuotrauka)
5 pav. Titrų nustatymo schema mikroplokštel÷je. 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 A B C D E F G H serumo skied.↓ Serogrupių→ Kamienai 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 A 1:800 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ ... ... ... ... ... ... ... B 1:400 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ ... ... ... ... ... ... ... C 1:200 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ ... ... ... ... ... ... ... D 1:100 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ ... ... ... ... ... ... ... E 1:50 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ ... ... ... ... ... ... ... F 1:25 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ 25 µl ↑ ... ... ... ... ... ... ... G 1:12,5 50 µl 50 µl 50 µl 50 µl 50 µl ... ... ... ... ... ... ... H K K K K K K → ... ... ... ... ... ...
Šeimininko rūšiai parinkti antigenai turi apimti būdingas serogrupes. MA testas yra tinkamas tiek bandų, tiek individualių gyvūnų tyrimui. Individualių gyvūnų tyrimas svarbus susirgimo diagnozavimui ir sveikstančių gyvūnų serumo pavyzdžių tyrimui. Susirgimo diagnozavimui, naudinga informacija yra iš gyvūnų bandų tyrimo, kai iš bandos ištiriama dešimt gyvūnų arba kai tiriama 10% gyvūnų bandos dydžio.
Tyrimo duomenys apdoroti R statistiniu paketu. Duomenys statistiškai reikšmingi kai p < 0,05.
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Leptospiroz÷s situacija kiaulininkyst÷s ūkiuose
M÷giniai iš kiaulininkyst÷s ūkių buvo imami atsitiktine tvarka, daugiausia m÷ginių paimta iš Kauno, Šalčininkų, Joniškio ir Pakruojo rajonų ūkių, mažiausiai – Rokiškio ir Šilal÷s (1 lentel÷). Ištyrus 1266 m÷ginius mikroagliutinacijos reakcija buvo nustatyta, kad 42,8 proc. tirtų kiaulių yra leptospirų nešiotojai. Net 80, 8 proc. tokių kiaulių nustatyta Anykščių kiaulininkyst÷s ūkiuose, Raseinių –72,0 proc., mažiausias reaguojančių kiaulių procentas nustatytas Švenčionių rajono kiaulininkyst÷s ūkyje – 8,3 proc.
1 lentel÷. Leptospiroz÷s paplitimas rajonų kiaulininkyst÷s ūkiuose.
Ūkiai Rasta
teigamų Eil
Nr. Rajonas skaičius dydis
Tirtų m÷ginių skaičius vnt. % 1. Anykščių 2 Vid. 73 59 80,8 2. Ignalinos 1 St. 77 52 67,5 3. Jonavos 2 1 vid. 1 st. 69 45 65,2 4. Kaišiadorių 1 m. 97 24 24,7 5. Kauno 2 m. 176 104 59,1 6. Raseinių 1 vid. 25 18 72,0 7. Klaip÷dos 2 m. 63 20 31,7 8. Šilal÷s 1 vid. 5 0 0 9. Marijampol÷s 2 m. st. 88 3 3,4 10. Vilkaviškio 3 2 m. 1 vid. 26 17 65,4 11. Rokiškio 1 m. 3 0 0 12. Radviliškio 2 m. vid. 88 46 52,3 13. Pakruojo 1 st. 116 48 41,3 14. Akmen÷s 1 st. 66 8 12,12 15. Joniškio 1 vid. 117 24 20,5 16. Vilniaus 1 vid. 15 4 26,7 17. Švenčionių 1 m. 24 2 8,3 18. Šalčininkų 2 vid. m. 127 63 49,7 19. Var÷nos 1 m. 11 5 45,5 Viso: 1266 542 42,8
Didžiausią procentinę dalį teigiamų m÷ginių sudar÷ kraujo serumo m÷giniai surinkti iš Anykščių, Raseinių, Vilkaviškio, Ignalinos ir Jonavos rajonų kiaulininkyst÷s ūkių, daugiau nei 60 proc. visų rajonų surinktų kraujo m÷ginių. Daugiausiai m÷ginių, daugiau kaip 100 vnt., buvo surinkta iš Kauno, Šalčininkų, Joniškio, Pakruojo rajono ūkių. Teigiamų reaguojančių Kauno
rajono kiaulininkyst÷s ūkiuose nustatyta 59,1proc., mažiausiai – Joniškio rajone, 20,5 proc. Mažiausiai teigiamų rezultatų iš kraujo serumo buvo gauta Švenčionių ir Marijampol÷s rajonuose, neviršijo 10 % ribos. Teigiamai reaguojančių nerasta Šilal÷s ir Rokiškio rajonuose, tam įtakos gal÷jo tur÷ti mažas paimtų m÷ginių skaičius.
Lietuva skirstoma į keturis regionus : Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Dzūkija (Dainava). Surinktais duomenimis apžvelg÷me leptospiroz÷s paplitimą regionuose. Didžiausias teigiamų m÷ginių skaičius L. bratislava ir L.pomona serogrup÷ms buvo Aukštaitijoje, atitinkamai 231 ir 46 m÷giniai iš 498 tirtų. Suvalkijoje buvo rasta daugiausia seroteigiamų L. pomona m÷ginių–24, taip pat nemažai L. bratislava serogrupei – 169 ir vienintelis L. tarassovi, iš 359 tirtų. Mažiausiai seroteigiamų m÷ginių rasta Žemaitijoje, tam įtakos gal÷jo tur÷ti mažas surinktų kraujo m÷ginių skaičius (6 pav.).
231 46 169 96 46 22 11 10 3 24 3 1 0 50 100 150 200 250
Aukštaitija Žemaitija Suvalkija Dzūkija Regionai R a s tų t e ig . L.bratislava L.pomona L.copenhageni L.tarassovi
6 pav. Leptospirų nešiotojai pagal regionus
3.2 Kiaulių santalkos įtaka leptospiroz÷s paplitimui ūkiuose
Tyrimo metu kraujo m÷giniai buvo imami iš trijų skirtingų ūkių dydžių: 5 – stambūs ūkiai, 10 – vidutinių ir 13 – smulkių ūkių. Mažas ūkis iki 10 000 kiaulių, vidutinis 10 000 ir daugiau , stambus – daugiau kaip 20 000 laikomų kiaulių. Ištyrus kraujo serumus buvo nustatyta, kad mažiausiai antikūnių prieš leptospiras buvo rasta stambiuose ūkiuose. Iš tirtų 364
serumo m÷ginių buvo teigiami 141 arba 38,7% (7 pav.) . Mažuose ūkiuose kiaulių kraujo serumo m÷giniai buvo teigiami 47,4% , iš 519 m÷ginių 246 teigiami. Didžiausią procentinę dalį teigiamų m÷ginių sudar÷ kraujo serumai paimti iš vidutinių ūkių. Iš 383 kraujo serumo m÷ginių 275 tur÷jo antikūnus prieš leptospiras, arba 71,8 proc. m÷ginių. Duomenys statistiškai patikimi (P= 0,00001469. Galima teigti, kad ten kur kiaulių santalka didesn÷ ir serologiškai teigiamų atvejų nustatyta daugiau.
7 pav. Kiaulių santalkos įtaka leptospiroz÷s paplitimui.
3.3 Leptospirų kamienų paplitimas kiaulių populiacijoje
Atliekant tyrimą buvo įdomu išsiaiškinti kokios leptospirų serogrup÷s išplitusios Lietuvos kiaulininkyst÷s ūkiuose. Iš tirtų 1266 kraujo serumo m÷ginių 42,8 proc. tur÷jo antikūnus prieš L. bratislava serogrupę (8 pav.). Tarp mažiau aptiktų leptospirų serogrupių buvo L. pomona (6,2%), L. copenhageni (3,2%), o L.tarrasovi (0,1%) seroteigiamas buvo tik vienas m÷ginys. 383 Vidutinis 71,8% 519 Mažas 47,4% 364 Stambus 38,7%
0,1 6,2 3,2 42,8 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 L. ta rass ovi L. p omon a L. c open hage ni L. b ratis lava Leptospirų serogrup÷ S e ro g ru p ių p a s is k ir s ty m a s , p ro c . 8 pav. Leptospirų kamienų paplitimas
Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos kiaulininkyst÷s ūkiuose paplitęs serogrup÷ L.bratislava.
3.4 Leptospirų serogrupių pasiskirstymas pagal kiaulių grupes
Analizuojant gautus duomenis, buvo įdomu sužinoti leptospirų serogrupių paplitimą pagal ūkinę paskirtį (paršaved÷s, kiaulait÷s, kuiliukai, penimi) (2 lentel÷).
Mažuose ūkiuose antikūnų prieš serogrupę L. bratislava tur÷jo paršavežių – 53 arba 51proc., Šioje grup÷je taip pat nustatyti antikūnai prieš serogrupes: L.pomona – 5 ir 3 L. copenhageni.
Iš tirtų 310 m÷ginių kuiliukų kraujo serumo meginių antikūnų prieš serogrupę L. bratislava) nustatyta 132 m÷giniuose (42,6%).
Vidutinio dydžio ūkiuose daugiausia antikūnų prieš L. bratislava nustatyta kiaulaičių grup÷je – 72,2 proc., Toje pačioje grup÷je iš 36 m÷ginių teigiami 26 kraujo serumo m÷ginai tur÷jo antikūnus prieš serogrupę L. pomona ir 5 m÷giniai prieš L. tarassovi. Mažiausiai L. bratislava seroteigiamų serumų buvo kuiliukų tarpe, iš 13 ištirtų teigiami - 4 arba 30,8 proc. Kuiliukų tarpe nustatyti antikūnai prieš šias serogrupes: L. pomona –1 ir 3 L.copenhageni. Iš 221
paršavedių ištirto kraujo serumo net 56 kraujo serumo m÷ginai tur÷jo antikūnus prieš L. pomona, o prieš L.copenhageni –21 ir L. tarrasovi – 1.
Stambiuose ūkiuose vyravo serogrup÷ L. bratislava. Šioje grup÷je teigiamų m÷ginių rasta paršavedžių serume 43,5 proc., mažiausiai kuiliukų – 0,03.
Vidutinio dydžio kiaulininkyst÷s ūkyje penimų kiaulių serume reaguojančiu su L. pomona ir L. copenhageni nebuvo.
2 lentel÷. Leptospirų paplitimas pagal ūkio dydį ir gyvūnų ūkinę paskirtį
teig L.brat. Ūkio dydis ištirta teig .bratislava L. pom L. cop. L. tar. ištirta vnt %
Pomona cop. tarassovi
m. 519 232 11 3 519 232 47,4 paršav 104 53 51 5 3 k-t÷s 105 47 44,8 6 kuiliukai 310 132 42,6 vid. 383 183 62 29 1 383 275 71,8 paršav 221 129 58,4 56 21 1 k-t÷s 36 26 72,2 5 5 kuiliukai 13 4 30,8 1 3 penim. 113 24 21,2 st. 364 127 6 8 364 127 38,7 paršav 168 73 43,5 k-t÷s 144 47 32,6 1 kuiliukai 34 1 0,03 penim. 18 6 33,3 5 8 1266 542 79 40 1
3.5. Leptospira bratislava serogrup÷s paplitimas
Gauti tyrimo rezultatai parod÷, kad kiaulininkyst÷s ūkiuose paplitusi serogrup÷ L. Bratislava. Ši serogrup÷ sudar÷ didžiausią dalį (51,7%) teigiamų atveju paršavedžių tarpe (9 pav.). Tarp kiaulaičių seroteigiamų m÷ginių buvo (42,1%), šie duomenys leidžia prognozuoti, kad ūkiuose L. bratislava seroteigiamų kiaulių radikaliai nesumaž÷s, nes auginamos kiaulait÷s pakeis paršavedes.
9 pav. L. bratislava serogrup÷s paplitimas
Kuilių populiacijoje L. bratislava serogrup÷ sudar÷ (38,4%) seroteigiamų m÷ginių, šie duomenys aktualūs d÷l to, kad kuiliai reproduktoriai leptospiras platina paršavedžių tarpe. Mažiausiai teigiamų m÷ginių rasta pas penimas kiaules (22,9%)(P= 0,0005216). Galima teigti, kad kiaulių grup÷s (kiaulait÷s) gali tur÷ti įtakos leptospiroz÷s paplitimui kiaulių bandoje, nes paršaved÷s ir kiaulait÷s naudojamos veisimui.
Kadangi serogrup÷ L. bratislava labiausiai paplitusi kiaulių tarpe nustat÷m÷ antikūnų titrus šiuose praskiedimuose: 1:25, 1:50, 1:100, 1:200, 1:400 (10 pav.) Nustatyta, kad praskiedime 1:400 11 paršavedžių kraujo serumų tur÷jo antikūnus prieš šia serogrupę, o titre 1:100 jų buvo 77. Kiaulaičių grup÷je titre 1:100 antikūnai prieš L. bratislava 56 kiaulaičių kraujo serumuose. Iš kuilių paimti m÷giniai reagavo žemuose L.bratislava titruose, daugiausi teigiamų aptikta titre 1:25 – 83. Penimų kiaulių grup÷je titre 1:25 antikūnai prieš L. bratislava 15 kraujo serumu..
Apžvelgiant: titruose 1:25 ir1:50 buvo aptikta 56,45 proc. tirtų kiaulių o titruose 1:100, 1:200, 1:400 -– 43,54 proc. visų teigiamų rezultatų. ( Žr. 1 priedas 3 lentel÷).
Paršaved÷ms antikūnių prieš L. bratislava rasta daug daugiau nuo ≥1:100 skiedime, o penimoms ir kuiliukams antikūnų randama daugiau < 1:100 skiedime.
L. bratislava paplitim as kiaulių grup÷se.
0 10 20 30 40 50 60
Paršaved÷s Kiaulait÷s Penimos Kuiliai
Kiaulių grup÷s P ro c e n ta i
0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 1:25 1:50 1:100 1:200 1:400 Titrai T e ig ia m ų s k a ič iu s v n t.
Paršaved÷s Kiaulait÷s Penimos Kuiliai
10 pav. L. bratislava teigiami m÷giniai skirtinguose titruose kiaulių grup÷se
3.6. Kiti leptospirų kamienai pagal kiaulių grupes
Tiriant kiaulių grupių kraujo serumus taip pat buvo aptikta antikūnių prieš L. pomona, L. copenhageni ir L.tarrasovi (11 pav.). Iš kitų serogrupių antikūnai nustatyti prieš L. pomona, ir L.tarrasovi.
Paršavedžių kraujo serume teigiamų m÷ginių buvo 17,4 proc., L. pomona seroteigiamų m÷ginių buvo 61, L. copenhageni – 24, L. tarassovi – 1.
Kiaulaičių kraujo serume viso teigiamų m÷ginių buvo 5 proc., L. pomona 12, L. copenhageni 5. Penimų kiaulių grup÷je antikūnai prieš L. pomona ir L. copenhageni kurie sudar÷ 10% visų teigiamų m÷ginių.
11 pvz. Kitos leptospirų serologin÷s grup÷s
61 12 5 1 24 5 8 3 1 0 0 0 0 10 20 30 40 50 60 70 R a s ta t e ig ia m ų v n t.
L. pom L. cop L. ter. Leptospira kam ienai
Paršaved÷s Kiaulait÷s Penimos Kuiliai
Mažiausiai teigiamų m÷ginių išskirta iš kuilių serumo, jų buvo tik 1,1 proc., (1 - L.pomona ir 3 L. copenhageni) ( Žr. 1 priedas 4 lentel÷.). Kiaulių grup÷s gal÷jo tur÷ti įtakos leptospirų serogrupių pasiskirstymui tarp kiaulių (p = 0,07756).
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS
Lietuvos kiaulininkyst÷s ūkiuose yra paplitę leptospirų kamienai L.bratislava, L. pomona, L. copenhageni, L. tarrasovi. Daugiausiai teigiamai reaguojančių nustatyta dydžio ūkiuose ir dažniausiai randamas kamienas yra L. bratislava. Iš visų, 1266 surinktų kraujo serumo m÷ginių L. bratislava 542 m÷giniuose, taisudar÷ 71,8 proc.
Meksikoje buvo atliktas tyrimas kiaulių veisimo teritorijoje - El Bajio. Retrospektyvusis tyrimas, apimantis penkerių metų periodą nuo1996 iki 2000 m. Per šį laikotarpį buvo paimti 1883 kiaulių kraujo serumo pavyzdžiai iš skirtingų veis÷jų ir įvairių vadų kiaulių . Daugiausia seroteigiamų m÷ginių ( žr. 1 priedas, 7 lentel÷) su L. bratislava – 27,7%, (Moles ir kt. 2003). Panaši leptospiroz÷s paplitimo situacija ir Vietname. Vietname, 1999 m. tyrime dalyvavo 5 fermos, m÷giniai buvo imami ankstyvuoju sausuoju periodu, viduriniuoju sausuoju periodu ir sausuoju periodu. Daugiausia seroteigiamų kiaulių buvo viduriniuoju sausuoju periodu, mažiau – sausuoju, o mažiausiai - ankstyvuoju sausuoju periodu. Iš 429 m÷ginių buvo teigiamų 23 proc. L. bratislava, 7 proc. L. pomona, 12 proc. L. tarassovi (Boqvist ir kt. 2005). Lietuvos kiaulių populiacijose taip pat vyraujantis kamienas dalį L. bratislava. Brazilijoje dažniausiai aptinkami serokamienai pomona, . icterohaemorrhagiae, copenhageni ir tarassovi. Iš 351 serumų iš 16 bandų, buvo teigiami 232 atitinkamai 66.1 % m÷ginių. Didžiausią seroteigiamų r skaičių sudar÷ L. icterohaemorrhagiae (43,1 %). Atskirų bandų viduje, teigiamai reagavusių m÷ginių apimtis svyravo nuo 15 iki 84 %. (Ramos ir kt. 2006). Lyginant Lietuvoje paplitusius kitus leptospirų kamienus su užsienio šalimis, L. pomona – 6,2%, L. copenhageni – 3,2%, L. tarrasovi – 0,1%. Brazilijoje L. pomona kamienas buvo daugiau nei 10 kartų dažnesnis nei Lietuvoje. Tuo tarpu Meksikoje L. pomona sudar÷ 4,5%, L. tarassovi 8,3%, o L. copenhageni kamienas nenustatytas (Moles ir kt. 2003).
Leptospiroz÷s paplitimui žemynuose ir regionuose įtaką gali daryti klimatin÷s sąlygos ir gamtiniai leptospirų rezervuarai. L. pomona gali būti platinama per šernų užterštą vandens telkinių vandenį. (Jansen ir kt., 2006). Kroatijoje atliktame tyrime buvo nustatyta, kad labiausiai paplitęs kamienas elnių populiacijoje buvo L. pomona ir L.ballum (23,6%), tuo tarpu
didžiausias titras nustatytas kamienui L. sejroe (1:800). Stirnų (Capreolus capreolus)
analizuotose kraujo m÷giniuose buvo rastas žemas leptospirų antikūnių skaičius (6,07%) ir buvo
(Sus scrofa) leptospirų antikūniai buvo aptikti 151 iš 431 tirtų m÷ginių (35,03%). Dažniausiai randami kamienai buvo L. australis (48,70%) ir L. pomona (22,70%) ir šie kamienai buvo aptikti
didžiausiame titre (1:3 200). Išanalizavus 112 rudųjų lapių (Vulpes vulpes) m÷ginių leptospirų
antikūniai buvo rasti 35 arba (31,25%). Aptikti antikūniai buvę specifiniai keturiems antigenų kamienams kurie sudarę didžiausią dalį (46,2%) prie didžiausio titro (1:1600) buvo L. australis. (Slavica ir kt. 2008).
Lietuvoje n÷ra atlikta leptospiroz÷s paplitimo tyrimų laukiniuose gyvūnuose. Buvo atlikti tyrimai su galvijais. 1991 – 2004 m. surinktų duomenų Lietuvoje auginamų galvijų kraujo serume dažniausiai nustatomi antikūnai prieš šias leptospirų serogrupes: L. grippotyphosa (32,46 proc.), L. hebdomadis (25,42 proc.; serovariantas Kabura) ir L. sejroe (18,98 proc.; serovariantas Poland). Rečiau išskiriamos L. pomona (9,75 proc.) ir L. icterohaemorrhagica (8,39 proc.). Tik pavieniais atvejais išskiriamos šios serogrup÷s: L. tarassovi (3,05 proc.), L. canicola (1,61 proc.) ir L. Bratislava (0,34 proc.) (Šiugždinien÷ ir kt. 2007).
Lietuvos kiaulininkyst÷s ūkiuose 2009-2010 m. atliktame tyrime buvo nustatyti šie leptospirų kamienai: L. bratislava 71,8% L. pomona – 6,2%, L. copenhageni – 3,2%, L. tarrasovi – 0,1%. Galvijų kraujo serume vyravo ir kiaulių m÷giniuose aptikti leptospirų kamienai, tik L. bratislava kamienas, kuris labiausiai paplitęs kiaulių populiacijoje, buvo mažiausiai paplitęs galvijų tarpe.
Lyginant kiaulių ir galvijų regioninį pasiskirstymą, daugiausia L. bratislava kamienas paplitęs Anykščių ir Raseinių rajonuose, daugiausia L. pomona seroteigiamų m÷ginių rasta Anykščių rajone, L. copenhageni kamieno didžiausias skaičius teigiamų m÷ginių buvo Jonavos rajone, L.tarassovi tik vienas teigiamas m÷ginys Vilkaviškio rajone.
Daugiausia galvijų leptospirų serogrupių yra Vidurio (Kauno, Marijampol÷s ir Vilniaus aps.) ir Šiaur÷s Lietuvoje (Telšių, Šiaulių ir Panev÷žio aps.). Teigiama galvijų kraujo serumo reakcija į L. tarassovi antigeną nustatyta tik Panev÷žio apskrityje. Alytaus apskrityje nustatyti antikūnai prieš tris leptospirų serogrupes: L. pomona, L. icterohemorrhagica, ir L. canicola. Taurag÷s ir Utenos apskrityse tyrimų laikotarpiu antikūnų galvijų kraujo serume prieš leptospiras nebuvo rasta. (Šiugždinien÷ ir kt. 2007). Taurag÷s apskrityje (apskritys šiuo metu panaikintos), Šilal÷s rajone kiaulių leptospiroz÷s taip pat nebuvo aptikta.
Leptospiroz÷ veterinarijoje svarbi kaip zoonotin÷ liga, mikroorganizmas gali būti perduodamas žmogui nuo gyvūno, arba per užterštą aplinką. Yaeyama Japonijos saloje 1999 m. žmogus užsikr÷t÷ leptospiroze kai pašalino iš baseino nugaišusį sikšnosparnį ir išmet÷ į
konteinerį (Vashi ir kt. 2010). Žmonių mirtingumas mažas. 1999–2008 metais Havajuose, JAV, vykdyto leptospiroz÷s steb÷senos tyrimo iš 198 leptospiroze susirgusių žmonių mir÷ 1 asmuo (Katz, Buchholz ir kt. 2011). Lietuvoje leptospiroze sergama retai. Lietuvoje susirgimų leptospiroze žmonių tarpe užregistruojama mažai, paskutini susirgimas užregistruotas Švenčiuonyse, 2012 m. birželio 6 d. buvo užregistruotas paskutinis susirgimas, įtariama, kad leptospiroze vyras gal÷jo užsikr÷sti nuo namų ūkyje auginamos karv÷s, bet atlikto galvijo kraujo tyrimo d÷l leptospiroz÷s rezultatas buvo neigiamas, tad infekcijos šaltinis nenustatytas (Savickien÷ 2012).
5. IŠVADOS
1. Serologiškai ištyrus 1266 kiaulių kraujo serumo m÷ginius antikūnai prieš leptospiras nustatyti 542 kraujo serumo m÷giniuose.
2. Vidutinio dydžio kiaulininkyst÷s ūkiuose antikūnų prieš leptospiras nustatyta 71,8 procentai.
3. Lietuvos kiaulių populiacijoje vyrauja L. bratislava serologin÷ grup÷, kuri sudar÷ 42,8 proc. visų teigiamų atvejų.
4. Nustatyti antikūnai prieš šias leptospirų serologines grupes: L. pomona – sudar÷ 6,2%, L. copenhageni – 3,2%, L. tarassovi – 0,1%.
5. Paršavedžių grup÷je antikūnų prieš leptospiras nustatyta 51,7 procentai, vyraujanti serologin÷ grup÷ L. bratislava.
6. Literatūros sąrašas
1. Šiugždinien÷ R., Ružauskas M., Virgailis M., Buitkuvien÷ J. Leptospirų serogrupių paplitimas tarp Lietuvoje auginamų galvijų.Veterinarija ir zootechnika. T. 37 (59). 2007. 2. Adler B., Moctezuma A.P. Leptospira and leptospirosis.
Veterinary Microbiology 140 (2010) 287–296.
3. Ahmad S. N., Shah S. H., Ahmad F. M. Laboratory diagnosis of leptospirosis. J Postgrad Med., 2005. 51. P. 195–200.
4. Alexopoulos C., Fthenakis G.C., Burriel A., Bourtzi-Hatzopoulou E., Kritas S.K., Sbiraki A., Kyriakis S.C. The Effects of the Periodical Use of In-feed Chlortetracycline on the Reproductive performance of Gilts and Sows of a Commercial Pig Farm with a History of Clinical and Subclinical Viral and Bacterial Infections
Reprod DomAnim 38, 187–192 (2003). 2003 Blackwell Verlag, Berlin. ISSN 0936-6768 5. Althouse G.C., Rossow K. The Potential Risk of Infectious Disease Dissemination Via
Artificial Insemination in Swine.
Reprod Dom Anim 46 (Suppl 2), 64–67 (2011).
6. Boqvist S., Ho.Thi. V. T., And Magnusson U. Annual variations in Leptospira Seroprevalence among sows in Southern Vietnam.
Tropical Animal Health and Production, 37(2005) 443-449.
7. Branger C., Chatrenet B., Aviat F., Suard I., Fillonneau C., Aubert A.,
Bach, Nantes G. A-F., Nice F. Protection against leptospirosis after DNA immunization with the hemolysin-associated protein Hap1-encoding gene in gerbils (Meriones
unguiculatus). Clinical Microbiology and Infection, Volume 9, Supplement 1, 2003. 8. Brett-Major D.M., Coldren R. Antibiotics for leptospirosis (Review).
The Cochrane Library 2012, Issue 2.
9. Cullen P.A., Haake D.A., Adler B. Outer membrane proteins of pathogenic spirochetes. EMS Microbiology Reviews. Volume 28, Issue 3, pages 291–318, June 2004.
10. Faine S. Leptospirosis Laboratory Diagnosis of Infectious Diseases 1988, pp 344-352.
11. Fraga T.R., Barbosa A.S., Isaac L. Leptospirosis: Aspects of Innate Immunity, Immunopathogenesis and Immune Evasion From the Complement System.
12. Jansen A., Nöckler K., Schönberg A., Luge E., Ehlert D., Schneider T.,
Wild boars as possible source of hemorrhagic leptospirosis in Berlin, Germany. Eur J Clin Microbiol Infect Dis (2006) 25:544–546
13. Ko A.I., Goarant C., and Picardeau M. Leptospira: The Dawn of the Molecular Genetics Era for an Emerging Zoonotic Pathogen.
Nat Rev Microbiol. 2009 October; 7(10): 736–747. 14. Lai K. N., Aarons I., Woodroffe A. J., Clarkson A. R.
Renal Lesions in Leptospirosis Australian and New Zealand Journal of Medicine Volume 12, Issue 4, pages 276–279, August 1982.
15. Pappas G., Cascio A. Optimal treatment of leptospirosis: queries and projections. International Journal of Antimicrobial Agents 28 (2006) 491–496.
16. Picardeau M., Brenot A., Girons I. S. First evidence for gene replacement in Leptospira spp. Inactivation of L. biflexa flaB results in non-motile mutants deficient in endoflagella. Molecular Microbiology (2001) 40(1), 189±199.
17. Ramos A.C.F., Souza G.N., Lilenbaum W. Influence of leptospirosis on reproductive performance of sows in Brazil. Theriogenology. 66 (2006) 1021–1025.
18. Slavica A., Cvetnić Ž., Milas Z., Janicki Z., Turk N., Konjević D., Severin K., Tončić J., Lipej Z. Incidence of leptospiral antibodies in different game species over a 10-year period (1996–2005) in Croatia. Eur J Wildl Res (2008) 54:305–311. 19. Sotoa F.R.M., Pinheirob S.R., Itob F.H., Moraesb Z. M., Gonc- alesb A.P., Azevedob
S.S., Bernardia F., Camargoa S. R., Vasconcellos S.A. Evaluation of colostral immunity in swine with commercial anti-leptospira polyvalent whole-bacteria vaccine.
Comparative Immunology, Microbiology & Infectious Diseases 31 (2008) 327–335. 20. Wagenaar J.F.P., Goris M.G.A., Sakundarno M.S., Gasem M.H., Mairuhu A.T.A.,
Kruif M.D., Cate H., Hartskeer R., Brandjes D.P., Gorp M.E.C.M. What role do coagulation disorders play in the pathogenesis of leptospirosis?
Tropical Medicine and International Health. volume 12 no 1 pp 111–122 january 2007 21. Vashi N.A., Reddy P., Wayne D.B., Sabin B. Bat-Associated Leptospirosis
J Gen Intern Med. 2010 February; 25(2): 162–164. 22. Vannier P. Infectious Causes of Abortion in Swine.
Reprod Dom h i m 34, (1 999) 0 1999 Blackwell Wissenschafts-Verlag, Berlin. ISSN 0936-6768
23. Vieira A.S., Rosinha G.M.S., Oliveira C. E., Vasconcellos S.A., Lima-Borges P.A., Tomás W.M., Mourão G.M., Lacerda A.C.R., Soares C.O., Araújo F.R., Piovezan U., Zucco C.A., Pellegrin A.O. Survey of Leptospira spp in pampas deer (Ozotoceros bezoarticus) in the Pantanal wetlands of the state of Mato Grosso do Sul, Brazil by serology and polymerase chain reaction.
Mem Inst Oswaldo Cruz, Rio de Janeiro, Vol. 106(6): 763-768, September 2011.
Šaltiniai iš interneto
24. Kondratien÷ V. Išvados d÷l Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktos „Apskričių reformos koncepcijos (projekto)“
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2231&p_d=21319&p_k=1 Prieiga per internetą 2013 sausio 18 d.
25. Savickien÷ J. Švenčionių krašto redakcija. 2012.
http://svencioniu.krastas.w3.lt/v2/index.php?option=com_content&view=article&id=837: venioni-rajone-pirmasis-leptospirozs-atvejis&catid=148:2012-m-birelio-30-detadienis-nr50-1193&Itemid=59 Prieiga per internetą 2013 m. sausio 5 d.
26. Bolin C.A., Hartleben C.P., • Leal F.M.A., Monte L.G. Diagnosis of leptospirosis in swine. Swine Health and Production - Volume 2, Number 3, May and June,
http://www.aasv.org/shap/issues/v2n3/v2n3p23.pdf Prieiga per internetą 2013 m. sausio 5 d.
27. Katz A. R., Buchholz A. E., Hinson K., Park S. Y., Effler P. V.
Leptospirosis in Hawaii, USA, 1999–2008 ,,Emerging infectious deseases’’ http://wwwnc.cdc.gov/eid/article/17/2/10-1109_article.htm. Prieiga per internetą 2013 sausio 6 d.
28. Moles C.L.P., Cisneros P.M.A., Gavaldón R,D., Luna A.M.A., and Torrres B.J. Leptospirosis in pigs in the area of the bajio, mexico. ISAH 2003, Mexico.
https://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=11&ved=0CC8QFjAA
OAo&url=http%3A%2F%2Fwww.isah- soc.org%2Fdocuments%2Fspeakers%2FS29%2520MolesMexico.doc&ei=GyboUKzQKc- Lswabl4CABA&usg=AFQjCNEots1EGVo7GL9E-BY4Yb3vUT553A&sig2=fOurnJyXFfy-TqDL4Xgvqg&bvm=bv.1355534169,d.Yms Prieiga per internetą 2013 m. sausio 5 d.
29. Monahan A.M., Callanan J. J., Nally J.E. Review Paper: Host-Pathogen Interactions in the Kidney during Chronic Leptospirosis. Veterinary Pathology Online, 2009.
http://vet.sagepub.com/content/46/5/792.short Prieiga per internetą 2013 m. sausio 20 d.
30. http://www.flickr.com/photos/ajc1/2948693117/ Prieiga per internetą 2013 m. sausio 11 d.
7. Priedai
1 priedas
1. lentel÷. Kiaulių santalkos įtaka leptospiroz÷s paplitimui pagal ūkių dydį.
Ūkio dydis ištirta teig. Viso.
m. 519 246
vid. 383 275
st. 364 141
2 lentel÷. L. bratislava paplitimas pagal kiaulų grupes.
Rasta serologiškai teigamų Kiaulių grup÷s Ištirta kraujo
serumo m÷ginių vnt. % Paršaved÷s 493 255 51,7 Kiaulait÷s 285 120 42,1 Penimos 131 30 22,9 Kuiliai 357 137 38,37 Viso: 1266 542 42,81
3 lentel÷. Kiaulių grup÷se L. bratislava atpikta kraujo serume skirtinguose titruose.
Skiedimai (L. bratislava)
Kiaulių
grup÷s Ištirta Neig. Reag. % 1:25 1:50 1:100 1:200 1:400
Paršaved÷s 493 238 255 51,7 37 67 77 63 11 Kiaulait÷s 285 165 120 42,1 26 28 56 10 Penimos 131 101 30 22,9 15 13 2 Kuiliai 357 220 137 38,37 83 37 12 5 Viso: 1266 724 542 42,81 161 145 147 78 11 56,45% 43,54%
4 lentel÷.M÷giniai reagavo į titrus: L. Pomona, L. Copenhageni, L.tarrasovi Kiaulių
grup÷s
Ištirta Neig. Reag. % L. pom L. cop L. ter.
Paršaved÷s 493 407 86 17,4 61 24 1 Kiaulait÷s 285 268 17 5 12 5 0 Penimos 131 118 13 10 5 8 0 Kuiliai 357 353 4 1,1 1 3 0 Viso: 1266 1146 120 9,5 79 40 1 p = 0,0001 p = 0,07756 (Fišerio testas)
5 lentel÷. Ištirta 357 iš kuilių paimti m÷giniai.
Rajonas Viso ištirta Neigiami Teigiami Teig. %
Anykščių 3 2 1 33,3 Kaišiadorių 97 73 24 24,7 Kauno 176 72 104 59,1 Klaip÷dos 10 10 0 0 Marijampol÷s sav. 50 49 1 2 Raseinių 5 3 2 40 Rokiškio 3 3 0 0 Šalčininkų 6 1 5 83,3 Švenčionių 2 2 0 0 Vilkaviškio 1 1 0 0 Vilniaus 4 4 0 0 Viso 357 220 137 38,4
6 lentel÷. Tirti (493) tik paršavedžių kraujo serumo m÷giniai.
Raajonas
Tirta
m÷g. L.brat L.brat%. L.pom L.cop L.tarass.
Anykščių 69 58 84,1 44 10 Ignalinos 77 52 67,5 Jonavos 51 39 76,5 4 6 Klaip÷dos 53 20 37,7 Šilal÷s 5 0 0 Vilkaviškio 20 12 60 8 5 1 Radviliškio 30 14 46,7 Pakruojo 10 3 30 Akmen÷s 66 8 12,1 Joniškio 5 0 0 Vilniaus 8 4 50 Švenčionių 11 1 9 Šalčininkų 83 39 47 Var÷nos 5 5 100 5 3 Viso 493 255 61 24 1
7 Lentel÷. Leptospirų kamienų paplitimas Meksikoje, (Moles ir kt. 2003)
Percentage of pigs positive to the different serovars of L. interrogans in El Bajio, Mexico
The serological analysis showed 46.4% (874/1883) seropositive
Serovar Serovar Serovar
Serovar PercentagePercentage PercentagePercentage Positives/totalPositives/totalPositives/totalPositives/total
bratislava 27.7 522/1883
icterohaemorrhagiae 14.8 280/1883
Cepa Palo Alto 14.2 269/1883
panama 12.0 227/1883 Sinaloa ACR 11.4 216/1883 grippotyphosa 10.5 198/1883 tarassovi 8.3 157/1883 Cepa UAM-H89 6.9 130/1883 hardjo 6.3 119/1883 pomona 4.5 86/1883 shermani 3.2 61/1883 wolffi 2.7 51/1883 hebdomadis 0.9 18/1883 pyrogenes 0.6 12/1883 canicola 0.5 11/1883
Pad÷kos
Nuoširdžiai d÷koju darbo vadovei doc. dr. Marijai Stankevičienei už pagalbą renkant ir apdorojant duomenis, konsultacijas, kantrybę bei pasiaukojimą taisant parašytą darbą. D÷koju Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Serologinių tyrimų skyriaus darbuotojams už pagalbą atliekant tyrimus bei konsultacijas.
