Arklių skrandžio opaligės sindromo analizė Lietuvoje 2018 – 2020 metais

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Rūta Šeduikytė

Arklių skrandžio opaligės sindromo analizė

Lietuvoje 2018 – 2020 metais

Analysis of Equine Gastric Ulceration Syndrome in

Lithuania during 2018 – 2020

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: lekt. dr. Zoja Miknienė

2

DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Arklių skrandžio opaligės sindromo analizė

Lietuvoje 2018 – 2020 metais“:

1. yra atliktas mano paties (pačios).

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Rūta Šeduikytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga. Gabrielė Jonauskaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui.

Lekt. dr. Zoja Miknienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

Doc. dr. Arūnas Rutkauskas

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

Lekt. Kęstutis Maslauskas

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

1.1. Arklių skrandžio opaligės sindromo terminologija... 9

1.2. Arklių skrandžio anatomija ir fiziologija ... 10

1.3. Arklių skrandžio opaligės sindromo patogenezė ... 11

1.4. Rizikos veiksniai, turintys įtakos arklių skrandžio opaligės sindromo atsiradimui ... 13

1.4.1. Lytis, veislė, panaudojimo sritis ir fizinio krūvio intensyvumas ... 13

1.4.2. Stresas ... 14

1.4.3. Transportavimas ... 15

1.4.4. Šėrimas ... 16

1.4.5. NVNU naudojimas ... 18

1.4.6. Užsikrėtimas Gasterophilus intestinalis lervomis ... 19

1.5. Arklių skrandžio opaligės sindromo klinikiniai simptomai ... 20

1.6. Arklių skrandžio opaligės sindromo diagnostika ... 22

1.7. Arklių skrandžio opaligės sindromo gydymas ... 25

1.8. Arklių skrandžio opaligės sindromo prevencija ... 27

2. TYRIMO METODIKA ... 28 3. TYRIMO REZULTATAI ... 31 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 51 IŠVADOS ... 56 REKOMENDACIJOS ... 57 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 58 PRIEDAI ... 62

4

SANTRUMPOS

ASOS – arklių skrandžio opaligės sindromas; EGUS – angl. equine gastric ulcer syndrome;

ECEIM – angl. European College of Equine Internal Medicine; ASNDL – arklių skrandžio neliaukinės dalies liga;

ESGD – angl. Equine squamous gastric disease; ASLDL – arklių skrandžio liaukinės dalies liga; EGGD – angl. Equine glandular gastric disease; HCl – druskos rūgštis;

ECL – enterochromafininės skrandžio ląstelės;

pH – vandenilio jonų (H+) koncentracijos tirpale matas, parodantis tirpalo rūgštingumą ir šarmingumą; LRR – lakiosios riebalų rūgštys;

NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo;

PGE2 – prostaglandinas E2 – biologiškai aktyvi medžiaga;

COX – neselektyvūs ciklooksigenazės slopikliai; COX-2 – selektyvūs ciklooksigenazės slopikliai;

Ante - mortem – priešmirtinis;

H2 receptoriai – histamino receptoriai, esantys ant skrandžio gleivinės parietalinių ląstelių, atsakingi už skrandžio rūgšties gamybą;

H+/K+-ATP-azė – tai skrandžio parietalinėse ląstelėse esantis integralinis membranos baltymas, fermentas (protonų siurblys), atsakingas už skrandžio rūgšties sekreciją. atsirandantis sekreciją atliekančiuose pasieninių skrandžio ląstelių paviršiuose.

5 ARKLIŲ SKRANDŽIO OPALIGĖS SINDROMO ANALIZĖ LIETUVOJE 2018 – 2020 METAIS

Rūta Šeduikytė Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Tyrimas atliktas 2018–2020 metais LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikoje. Darbo tikslas buvo įvertinti, kokią įtaką skrandžio pažeidimų laipsniui ir lokalizacijai daro įvairūs rizikos veiksniai. Buvo atliekami arklių skrandžio endoskopiniai tyrimai ir analizuojami rezultatai: ištirti 33 arkliai (n = 33), kuriems pasireiškė vienas ar keli ASOS būdingi simptomai. Taip pat buvo pildoma apklausa apie kiekvieną tyrime dalyvavusį pacientą. Apklausos tikslas – išsiaiškinti tiriamųjų arklių gyvenimo sąlygas, mitybos įpročius, panaudojimo paskirtį, duodamo fizinio krūvio intensyvumą, taip pat informaciją apie dalyvavimą varžybose, NVNU naudojimą, dehelmintizacijos atlikimą bei klinikinių simptomų pasireiškimą, kurie privertė šeimininkus sunerimti. Gastroskopijos metu buvo apžiūrėtos visos skrandžio dalys, o gleivinėje rasti pažeidimai vertinti atsižvelgiant į stiprumo laipsnį (nuo 0 iki 4) ir lokalizaciją (neliaukinėje, liaukinėje arba abiejose skrandžio dalyse).

Atlikto tyrimo duomenimis, dažniausiai nustatytas II ir III laipsnio ASOS. Iš visų įvertintų rizikos veiksnių statistiškai reikšmingą (p < 0,05) įtaką ≥ II laipsnio ASOS pasireiškimui turėjo šie faktoriai: anglų grynakraujų veislė, arklių naudojimas lenktynėse, fizinio krūvio intensyvumas 5–6 k./sav. bei koncentruoto pašaro davinio gavimas 2–3 k./d. Dažniausiai nustatyta pažeidimų lokalizacija – abi skrandžio dalys (neliaukinė ir liaukinė). Buvo pastebėta, kad didėjant ASOS laipsniui, liga vis dažniau nustatoma abiejose skrandžio dalyse. Nustatyta, kad šieno davimas tik 1–2 k./d. bei Gasterophilus spp. lervų buvimas skrandyje statistiškai patikimai (p < 0,05) darė įtaką abiejų skrandžio dalių opaligės pasireiškimui. Tokie rizikos veiksniai kaip veislė – anglų grynakraujai, naudojimas lenktynėse, fizinio krūvio intensyvumas 5–6 k./sav., dalyvavimas varžybose, koncentruoto pašaro gavimas 2–3 k./d. statistiškai nereikšmingai (p > 0,05) didino abiejų skrandžio dalių opaligės pasireiškimo riziką.

Raktažodžiai: arkliai, skrandis, gastroskopija, ASOS, ASNDL, ASLDL, neliaukinė, liaukinė, rizikos

6

ANALYSIS OF EQUINE GASTRIC ULCERATION SYNDROME IN LITHUANIA DURING 2018 – 2020

Rūta Šeduikytė Master‘s Thesis

SUMMARY

The study was conducted at LUHS VA Large Animal Clinic between 2018-2020. The aim of the study was to evaluate the influence of various risk factors on the degree and localization of gastric lesions. Stomach endoscopic analysis was performed on 33 horses (n=33) with one or more specific EGUS symptoms. Also, surveys were conducted to collect information about each patient participating in the study. The aim of the survey was to get acquainted with the living conditions, dietary, discipline, intensity of exercise, as well as information about participating in competitions, use of NSAIDs, anthelmintic usage and the occurrence of clinical symptoms that made the owners anxious. During the gastroscopy all parts of the stomach were examined and lesions found in the mucosa were assessed by severity (scale from 0 to 4) and by localization (in glandular, nonglandular or both regions).

According to the study, grade II and III of EGUS were most commonly detected. Of all the assessed risk factors, the following factors had a statistically significant (p < 0.05) influence on the occurrence of grade ≥ II of EGUS: English thoroughbred breed, use of horses for racing, intensity of physical activity (5-6 times a week) and obtaining a dose of concentrated feed 2-3 times a day. The most common localization of lesions was both parts of the stomach (non-glandular and glandular). It has been observed that as the degree of EGUS increases, the disease is increasingly detected in both parts of the stomach. It was found that the hay yield of only 1-2 times a day and the presence of

Gasterophilus spp. larvae in the stomach had a statistically significant (p < 0.05) effect on the

occurrence of ulcers in both parts of the stomach. Risk factors such as English thoroughbred breed, use for racing, intensity of physical activity (5-6 times a week), participation in competitions and a dose of concentrated feed 2-3 times a day statistically insignificantly (p > 0.05) increased the risk of ulceration in both parts of the stomach.

7

ĮVADAS

Skrandžio opaligė yra dažniausiai pasitaikanti arklių skrandžio liga, dėl kurios visa industrija patiria ekonominius nuostolius (1). Dėl skrandžio gleivinės pažeidimų sukeliamo diskomforto ir skausmo prastėja arklių sveikata bei fizinė būklė, dėl ko mažėja gyvūnų pajėgumas sporte (2). Daugiau nei 20 metų šiai ligai apibūdinti naudojamas arklių skrandžio opaligės sindromo (ASOS) terminas, kuris bendrai apima gleivinės pažeidimus distalinėje stemplės dalyje, neliaukinėje ir liaukinėje skrandžio gleivinėje bei proksimalinėje dvylikapirštės žarnos dalyje (3). Tačiau vis daugiau dėmesio yra skiriama ASOS diferenciacijai, atsižvelgiant į pažeidimų pasireiškimo lokalizaciją, vartojant arklių skrandžio liaukinės dalies ligos (ASLDL) ir arklių skrandžio neliaukinės dalies ligos (ASNDL) terminus, kadangi skiriasi šių ligų patogenezė ir jas sukeliantys rizikos veiksniai (4). Iki šių dienų nebuvo pakankamai ištirtas ASLDL paplitimas, patogenezė, kadangi visi atlikti tyrimai buvo sutelkti bendrai į ASOS, daugiausiai analizuojant pažeidimus, esančius neliaukinėje gleivinėje (5). Remiantis Europos arklių vidaus ligų medicinos koledžo (angl. ECEIM) komiteto (2015) rekomendacijomis, neliaukinės ir liaukinės gleivinės pažeidimai atskirai yra vertinami laipnsiais, skalėje nuo 0 iki 4 (6). Tačiau literatūroje ir iki šiol atliktuose tyrimuose nėra pakankamai duomenų apie abiejų dalių skrandžio ligą – pažeidimus, kartu pasireiškiančius ir liaukinėje, ir neliaukinėje gleivinėje.

Arkliai iš prigimties yra prisitaikę gyventi laisvai, nuolatos maitintis ir patirti minimalų streso kiekį, tačiau akivaizdu, kad sunamininimas ir pritaikymas dabartinėje pramonėje daro įtaką jų sveikatos būklei. Įvairūs veiksniai, tokie kaip neteisingas šėrimas, netinkamos laikymo sąlygos, panaudojimo sritis, intensyvus fizinis krūvis, NVNU naudojimas ar dėl kitų įvairių priežasčių patiriamas stresas, didina opaligės pasireiškimo riziką. Dėl to, kai įtariant ASOS, apie gyvūną yra renkama anamnezė, labai svarbu šeimininko paklausti visų įmanomų klausimų, susijusių su opaligės pasireiškimo rizika.

Iki šiol vienintelis patikimas ASOS diagnostikos būdas ante-mortem yra gastroskopija. Atliekant ją, galima apžiūrėti visas skrandžio dalis ir tiksliai įvertinti pažeidimų stiprumą bei lokalizaciją. Remiantis ECEIM komiteto rekomendacijomis, gydymą reikėtų rinktis priklausomai nuo to, kurios skrandžio dalies liga nustatyta – ar ASNDL, ar ASLDL.

Šiame moksliniame tyrime didžiausias dėmesys buvo sutelktas į įvairių rizikos veiksnių daromą įtaką ASOS pasireiškimui ir jų poveikį skrandžio gleivinės pažeidimų laipsniui bei lokalizacijai. Atlikto tyrimo rezultatai buvo analizuoti ir palyginti su išnagrinėta literatūra bei užsienio autorių atliktais tyrimais.

8

Darbo tikslas: Įvertinti įvairių rizikos veiksnių įtaką arkliams, kuriems diagnozuotas arklių

skrandžio opaligės sindromas, skrandžio gleivinės pažeidimų laipsnio stiprumui ir lokalizacijai.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti, kokio laipsnio ir kokios lokalizacijos pažeidimai pasireiškė dažniausiai.

2. Nustatyti ir įvertinti įvairių rizikos veiksnių įtaką skrandžio gleivinės pažeidimų laipsnio stiprumui.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Arklių skrandžio opaligės sindromo terminologija

Arklių skrandžio opaligės sindromo ASOS terminas pirmą kartą buvo pavartotas ASOS Tarybos 1999 metais (7). Europos arklių vidaus ligų medicinos koledžo (angl. ECEIM) komitetas 2015 metais pasiūlė ASOS terminą patikslinti: kaip kad žmonių medicinoje įvairiems skrandžio pažeidimams (ir erozijoms, ir opoms) apibūdinti vartojamas terminas peptinė skrandžio opa, taip bendrai arklių skrandžio opaligei, sukeliančiai skrandžio gleivinės erozijas ir opas, apibūdinti vartoti ASOS terminą. O tam, kad specifiškai būtų apibrėžta ligos paveikta anatominė sritis, vartoti šiuos du terminus – arklių skrandžio neliaukinės dalies liga (ASNDL) bei arklių skrandžio liaukinės dalies liga (ASLDL) (6). ASOS diferencijavimas į skirtingus anatominius regionus yra būtinas, norint gilinti supratimą apie arklių skrandžio opaligę bei sergančių arklių gydymą. Nėra tiesioginės ekstrapoliacijos tarp išvadų, padarytų tiriant neliaukinės skrandžio gleivinės opaligę ir tarp liaukinės dalies susirgimo – dėl to neliaukinės ir liaukinės dalies ligos turėtų būti kaip atskiri tyrimo objektai. Neliaukinės gleivinės ir liaukinės gleivinės pažeidimų atsiradimui įtakos turi skirtingi rizikos veiksniai, taip pat liaukinė ir neliaukinė gleivinė skirtingai reaguoja į gydymą omeprazolio preparatais (4).

Yra išskiriamos dvi ASNDL formos: pirminės kilmės – pasitaiko dažniau, virškinamasis kanalas funkcionuoja normaliai, tačiau veikia išoriniai veiksniai; antrinės kilmės – dėl virškinamojo kanalo patologijų (pvz.: skrandžio piliorinės dalies stenozės) yra sutrikęs turinio pasišalinimas iš skrandžio. ASLDL patogenezė yra per mažai ištirta, dėl to nėra tolimesnės klasifikacijos. ECEIM komitetas šiai ligai apibūdinti rekomenduoja vartoti terminus atsižvelgiant į skrandžio anatominę pažeidimo sritį (kardialinė dalis, dugnas, prievartis, piliorinė dalis) ir taip pat nurodant pažeidimo laipsnį bei išvaizdą (žr. 1 pav.) (6).

10

1 pav. ECEIM komiteto rekomenduojama ASOS klasifikacija (6)

1.2. Arklių skrandžio anatomija ir fiziologija

Arklio skrandį sudaro viena kamera, kuri yra padalinta į 3 beveik tokio pat dydžio regionus. Dorsalinį skrandžio trečdalį dengia neliaukinis epitelis – šis regionas yra vadinamas dorsaliniu neliaukiniu skrandžio dugnu. Likę skrandžio 2/3 yra padengti liaukine gleivine – vidurinis skrandžio trečdalis prasideda kardialine dalimi, kuri toliau pereina į ventralinį liaukinį skrandžio dugną, o distalinį trečdalį sudaro piliorinė dalis su prievarčiu. Liaukinė ir neliaukinė dalys yra atskirtos skiriamuoju kraštu (margo plicatus) (žr. 2 pav.) (4,8). Neliaukinės dalies gleivinę dengia daugiasluosknis plokščiasis ragėjantis epitelis, kuris turi minimalų apsauginį barjerą – osmofilinį fosfolipidų apsauginį sluoksnį, tačiau jo nedengia gleivių bei bikarbonatų sluoksnis, kuris saugo liaukinę gleivinę nuo skrandžio rūgšties (HCl) poveikio, taip pat neliaukinė gleivinė prastai aprūpinama krauju (1). Liaukinė gleivinė išklota vienasluoksniu stulpiškuoju epiteliu, kuriame yra daugybė skrandžio liaukų. Liaukinio epitelio ląstelės – mukocitai – gamina druskos rūgšties kiekį mažinantį bikarbonatą ir gleives, kurie sudarydami sluoksnį saugo visą liaukinę gleivinę nuo HCl ir fermentų poveikio (8). Liaukinis dugnas sudarytas iš pasieninių ląstelių, kurios gamina HCl, zimogeninių ląstelių, kurios sekretuoja pepsinogeną, enterochromafininių (ECL) ląstelių, kurios išskiria histaminą (šis fermentas skatina pasienines ląsteles išskirti HCl ir palaiko kraujotakos funkciją liaukinėje dalyje). Piliorinė dalis sudaryta iš G ląstelių, kurios yra pagrindinis gastrino šaltinis – jis skatina histamino išsiskyrimą, D ląstelių, kurios išskiria somatostatiną bei ECL ląstelių, kurios sekretuoja serotoniną. Minėti hormonai

Arklių skrandžio opaligės sindromas

(ASOS)

Arklių skrandžio neliaukinės dalies liga

(ASNDL) Pirminė ASNDL (pasireiškia normaliai funkcionuojančiame arklio virškinamajame kanale) Antrinė ASNDL

(pasireiškia kaip antrinis susirgimas dėl sutrikusio pašaro pasišalinimo iš

skrandžio)

Arklių skrandžio opaligės liaukinės dalies

liga (ASLDL) Pagal anatominę lokalizaciją 1. Kardialinė dalis 2. Dugnas 3. Prievartis 4. Pilorinė dalis Apibūdinamoji - Pavieniai / daugiažidininiai / difuziški

- Silpni / vidutinio sunkumo / sunkūs - Lygūs-hemoragiški ar padengti fibrinu / iškilę hemoragiški ar padengti fibrinu / įdubę su kraujo krešuliu ar padengti fibrinu

11 kontroliuoja skrandžio ištuštinimą bei palaiko motorinę funkciją (1). Arklio skrandis yra ypatingas tuo, kad HCl yra produkuojama nuolatos (8).

Egzistuoja dorsoventralinis pH skalės pokytis: mažiausiai rūgštus pH yra neliaukinėje dalyje (pH 5–7), rūgštesnis – liaukiniame dugne (pH 4–5) ir piliorinėje dalyje (pH 2–4), o skrandžio sulčių pH yra mažiausias (pH 1–2). Panašiai gali būti ir dorsoventralinis skrandžio turinio sluoksniavimas – didžiausio tankio rūgštus turinys lokalizuojasi ventralinėje skrandžio dalyje, o daugiau skaidulų turintis – dorsaliai (žr. 3 pav.). Skrandžio išsituštinimas vyksta nuolat, o greitis priklauso nuo turinio – skysto turinio kiekis sumažėja perpus kas 30 minučių, o kietos konsistencijos pašaro pasišalinimui reikia 1–5 valandų (8). Anksčiau buvo manyta, kad arklio skrandis yra sterilus, tačiau R. Al Jassim su bendraautoriais (2008) nustatė, kad skrandžio gleivinėje yra natūraliai gyvenančių bakterijų populiacijos – Lactobacillus spp., Streptococcus spp., Escherichia coli (9).

1.3. Arklių skrandžio opaligės sindromo patogenezė

Disbalansas tarp gleivinę agresyviai veikiančių medžiagų (pvz.: HCl, pepsino, tulžies rūgščių, organinių rūgščių) ir tarp gleivinę apsaugančių faktorių (gleivių, bikarbonatų) yra pagrindinė ASOS

2 pav. Arklio skrandžio gleivinės

anatomija (2)

3 pav. Arklio skrandžio sluoksniavimas

12 priežastis. Patogenezė ir opaligės priežastys abiejose skrandžio dalyse yra skirtingos, kadangi liaukinė gleivinė turi didesnį apsauginį mechanizmą nei neliaukinė gleivinė (3).

Daugybė veiksnių gali paskatinti ASNDL vystymąsi. Visi šie faktoriai pasižymi bendru veikimo principu – sąlygoja padidėjusį skrandžio rūgšties poveikį skrandžio neliaukinės dalies gleivinei. Nustatyta, kad neliaukinės skrandžio gleivinės ląstelės yra jautrios HCl ir lakiųjų riebalų rūgščių (LRR) poveikiui, priklausomai nuo pH, jų kiekio ir veikimo laiko (10). HCl pažeidžia išorinių ląstelių barjerą ir vėliau difunduoja į pamatiniame sluoksnyje esančias plokščiąsias ląsteles, dėl ko galiausiai gleivinė išopėja (11). Ne tik LRR bei pieno rūgštis, bet ir koncentruotame pašare esančio cukraus bakterinės fermentacijos šalutiniai produktai bei tulžies rūgštys sinergistiškai veikia kartu su HCl (11,12). M. Lorenzo-Figueras ir A. Merritt nustatė (2002), kad yra ryšys tarp treniravimosi ir skrandžio rūgšties poveikio neliaukinei gleivinei: žirgui bėgant didėja intraabdominalinis slėgis, dėl to skrandžio rūgštis sukyla aukštyn ir neliaukinė gleivinė yra pažeidžiama (13). Taip pat dėl pažeidimų piliorinėje dalyje sutrinka skrandžio išsituštinimo funkcija, dėl ko padidėja neliaukinės gleivinės kontaktas su skrandžio rūgštimi (14).

Kitaip nei ASNDL, ASLDL patogenezė nėra gerai išaiškinta. Skrandžio liaukinė gleivinė iš esmės skiriasi nuo neliaukinės, kadangi ji fiziologiškai yra nuolat veikiama rūgštaus skrandžio turinio (ventralinėje skrandžio dalyje pH svyruoja nuo 1 iki 3) (15). Dėl to, kad visos dirglios medžiagos nepažeistų gleivinės, ji yra apsaugota gleivių bei bikarbonatų sluoksnio. Liaukinės gleivinės apsauginio barjero suardymas, bakterijų kolonizacija ir stresas – tai veiksniai, kuriuos H. E. Banse ir F. M. Andrews (2019) pasiūlė analizuoti dėl spontaniško ASLDL pasireiškimo. Taip pat šie mokslininkai teigia, kad ASLDL pasireiškia dėl sutrikusio normalaus gynybinio mechanizmo, kuris apsaugo liaukinės dalies gleivinę nuo rūgštaus skrandžio turinio poveikio (16). Remiantis B. W. Sykes ir kitų bendraautorių (2015) atlikto tyrimo rezultatais, liaukinės gleivinės pažeidimų gydymas protonų siurblio inhibitoriais nėra toks efektyvus, kaip gydant ASNDL, dėl to daroma prielaida, kad vien HCl poveikis nėra pirminė ASLDL priežastis (16,17). Manoma, kad prostaglandinų funkcijos sumažėjimas yra kritinė apsauginio barjero riba, kadangi jie svarbūs gleivių ir bikarbonatų sekrecijoje, aprūpinant skrandį krauju ir slopinant HCl sekreciją (16). Tačiau remiantis S. K. Pedersen ir kitų bendraautorių (2017) atlikto tyrimo rezultatais, arkliams skyrus nesteroidinį vaistą nuo uždegimo (NVNU) – fenilbutazoną 7 dienoms, liaukinės gleivinės prostaglandinų kiekis nesumažėjo, o ASLDL pasireiškė. Dėl to daroma prielaida, kad prostaglandinų sumažėjimas nėra pirminis faktorius, sukeliantis ASLDL (18). Kitas svarbus gleivinės pažeidimo mechanizmas, kai yra pažeidžiamas apsauginis

13 hidrofobinis sluoksnis, tada HCl tiesiogiai veikia liaukinę gleivinę ir gali sukelti jos nekrozę. Iki šiol nėra aišku, ar bakterijos turi įtakos ASLDL atsiradimui, nors Helicobacter pylori bakterijos sąlygoja opaligės atsiradimą šunims ir žmonėms. Helicobacter equorum buvo rastos arklių išmatose, tačiau šios rūšies bakterijos yra ureazei neigiamos. Ureazei teigiamos bakterijos skaido šlapalą, iš jo susidaręs amoniakas neutralizuoja skrandžio rūgštį ir taip bakterijos gali kolonizuotis skrandžio gleivinėje (16). M.B. Abelardo ir bendraautorių (2010) tyrimo metu ASLDL sergančių arklių skrandyje buvo rasta

Helicobacter spp. bakterijų (19), tačiau L. Husted bei kitiems tyrime dalyvavusiems mokslininkams

(2010) nepavyko identifikuoti šių bakterijų (20).

1.4. Rizikos veiksniai, turintys įtakos arklių skrandžio opaligės sindromo

atsiradimui

1.4.1. Lytis, veislė, panaudojimo sritis ir fizinio krūvio intensyvumas

Skrandžio opaligės paplitimas priklauso nuo veislės, arklio panaudojimo srities, treniruočių sunkumo ir dažnumo. Yra išaiškintas tiesioginis ryšys tarp neliaukinės skrandžio gleivinės ekspozicijos su skrandžio rūgštimi bei treniravimosi. Dėl bet kokios žirgo eisenos, greitesnės už žinginę, padidėja slėgis pilvo ertmėje, dėl ko skrandžio rūgštis yra stumiama aukštyn ir neliaukinės dalies gleivinė būna pažeidžiama (13). Taip pat nustatyta, kad fizinio krūvio metu mažėja skrandžio rūgšties pH ir didėja gastrino koncentracija, o gastrinas didina HCl sekreciją skrandyje (3). Neliaukinės skrandžio dalies gleivinės pažeidimai tarp lenktyninių arklių yra daug dažnesni ir yra nustatytas reikšmingas ryšys tarp neliaukinės gleivinės pažeidimo sunkumo bei išopėjusių vietų skaičiaus ir tarp didelio intensyvumo, ilgai trunkančių treniruočių (21). Intensyviai ištvermės disciplinoje sportuojantiems arkliams, ASNDL laipsnis yra tiesiogiai susijęs su bėgamos distancijos ilgiu (22). Dažniausiai ASNDL pasireiškia sportuojantiems anglų grynakraujų veislės arkliams ir dar prieš treniruočių sezoną ASNDL paplitimas yra 37 proc., o po 2–3 mėnesius vykdomų intensyvių treniruočių – net 80–100 proc. (23). Lenktyniniams ristūnų veislės arkliams ASNDL paplitimas gali būti 44 proc., o treniruojantis išaugti iki 87 proc. (24), tarp konkūrinių arklių 17–58 proc., o hobi skirtiems arkliams – 37–59 proc. (25,26). Tarp ištvermei naudojamų arklių varžybų sezonu paplitimas gali būti 66–93 proc. (22). Mažiausias ASNDL pasireiškimas (11 proc.) yra arkliams, kurie retai dalyvauja varžybose ir daugiausiai naudojami namų aplinkoje (27).

ASLDL paplitimas yra ne taip gerai išaiškintas. Nustatyta, kad tarp grynakraujų lenktyninių arklių ASLDL pasireiškia 47–65 proc. (17), tarp ištvermės arklių varžybų sezono metu 27–33 proc. (ne varžybų sezono metu 16 proc.) (22). Remiantis R.J. Hepburn (2014) tyrimo duomenimis, iš 191

14 laisvalaikiui naudojamo arklio 54 proc. turėjo ASLDL, o iš 493 sportinių arklių – 64 proc. Didžioji dalis ASLDL pažeidimų buvo rasta piliorinėje dalyje (28). B. W. Sykes su bendraautoriais (2019) nustatė, kad treniruočių dažnumas turi įtakos ASLDL pasireiškimui: ≥ 5 dienas per savaitę treniruojamiems arkliams ASLDL rizika yra 10,4 karto didesnė, lyginant su treniravimu ≤ 4 dienas per savaitę. Taip pat ir ASNDL pasireiškimui turi įtakos treniruočių dažnumas bei intensyvumas: arkliai, treniuojami ≥ 5 dienas per savaitę, o taip pat 6 savaites ir ilgiau, turi didesnę riziką susirgti ASNDL (14). H. E. Banse ir F. M. Andrews (2019) nustatė, kad treniruočių metu arkliams pakyla kortizolio koncentracija kraujyje – tai reiškia, kad treniruočių metu arkliai patiria stresą, dėl ko padidėja rizika ASLDL pasireiškimui (16).

B. W. Sykes su bendraautoriais (2015) aprašo, kad atliekant skrodimus, per 72 metus buvo ištirta 3715 arklių ir nustatytas ryšys tarp opų pasireiškimo ir veislės (grynakraujams bei ristūnams opaligė pasireiškė daug dažniau nei šaltakraujams arkliams) bei lyties (tarp eržilų yra didesnis paplitimas nei tarp kumelių ir kastratų) (6). Tačiau priešingai, G. D. Lester su bendraautoriais (2008) atlikę du didelio masto tyrimus su grynakraujais arkliais, nenustatė reikšmingų sąsajų tarp lyties ir ASNDL pasireiškimo (29). Remiantis atliktais tyrimais, daroma išvada, kad kiti veiksniai, tokie kaip treniruočių intensyvumas ar panaudojimo paskirtis, turi daug didesnę reikšmę opų pasireiškimui nei veislė ar lytis, nors yra veislės, ypač anglų grynakraujų, predispozicija ASNDL pasireiškimui (6).

1.4.2. Stresas

H. E. Banse ir F. M. Andrews (2019) teigia, kad padidėjęs streso kiekis ar jautrumas stresui, gali prisidėti ar net sąlygoti ASLDL dėl organizme padidėjusios kortizolio koncentracijos. Šie autoriai ištyrė šiltakraujus bei grynakraujus arklius ir nustatė, kad po treniruočių organizme padidėja kortizolio kiekis, tai reiškia, kad treniruotės kelia stresą (16). R. Munk su bendraautoriais (2017) tyrė šiltakraujų arklių kortizolio koncentraciją seilėse, sportuojant namų aplinkoje bei esant svetimoje varžybų aplinkoje – kortizolio koncentracija varžybų metu buvo daug aukštesnė nei tiriant namuose (30). Arkliams, kurie yra treniruojami miesto aplinkoje, skrandžio opos pasireiškia 3,9 karto dažniau nei tiems, kurių treniruotės vyksta kaimo aplinkoje (3). Sportavimas nepažįstamoje ir triukšmingoje aplinkoje arkliams kelia stresą (16). B. W. Sykes su bendraautoriais (2015) teigia, kad trenerių, prižiūrėtojų bei raitelių įvairovė, šeimininkų ar gyvenamosios vietos pasikeitimas daro įtaką ASLDL pasireiškimui. Nors manoma, kad suprastėję varžybų rezultatai yra ASNDL pasekmė (6), tačiau remiantis B. W. Sykes ir kitų bendraautorių (2019) tyrimo rezultatais, galima teigti, kad arkliai, turintys liaukinės gleivinės pažeidimų, dažniausiai rodo prastesnius varžybų rezultatus nei arkliai, neturintys

15 šios ligos. Aukšto lygio varžybose startuojantys arkliai ASLDL serga rečiau nei dalyvaujantys žemesnio lygio varžybose. Manoma, kad gerus rezultatus rodantys arkliai yra geriau adaptavęsi aplinkoje, dėl ko mažiau stresuoja. Daugiau varžybinės patirties turinčių arklių kortizolio koncentracija yra mažesnė nei pas mažiau patyrusius arklius. Norint sumažinti skrandžio opų pasireiškimo riziką, o ypač liaukinėje dalyje, reikia vengti stresą keliančių rizikos veiksnių bei skatinti arklių adaptaciją (14).

Manoma, kad ASNDL pasireiškimas gali būti rizikos faktorius ASLDL vystymuisi. Prievartyje esančių pažeidimų priežastis galėtų būti kaip rezultatas sutrikusios skrandžio ištuštinimo funkcijos, o pirmiausia būna pažeidžiama neliaukinė gleivinė dėl padidėjusios ekspozicijos su rūgščiu skrandžio turiniu (14).

1.4.3. Transportavimas

R. Hepburn (2011) teigia, kad arklių transportavimas yra vienas iš rizikos veiksnių, skatinančių ASOS pasireiškimą (8). B. Padalino, G. L. Davis ir S. L. Raidal (2020) atliko tyrimą, kurio metu buvo analizuojamas transportuojamų kumelių skrandžio sulčių pH pokytis bei skrandžio gleivinės išvaizda prieš ir po transportavimo. Tyrimo hipotezė buvo tokia, kad dėl transportavimo pasireikš skrandžio neliaukinės gleivinės pažeidimai dėl sumažėjusio skrandžio sulčių pH ir stipriausi pažeidimai pasireikš ilgiausiai alkintiems arkliams. Dalis kumelių buvo pašertos 60 min. prieš kelionę, o kitos alkintos – 6 ir 12 val. prieš kelionę. Pašaro transportavimo metu nei vienos grupės kumelės negavo, kelionė truko 12 val. Buvo atliekama gastroskopija prieš ir po transportavimo. Kumelėms, kurios alkintos 12 val., buvo įvestas gastronazalinis vamzdelis – skrandžio sulčių pH matuotas kas 2 val.: pamatavus prieš išvažiavimą pH vidutiniškai buvo 4,0, o kelionės metu, priešingai nei tikėtasi, rodmenys didėjo – pH buvo 6,82–7,22. Taip pat nustatyta, kad transportavimo metu kortizolio koncentracija kraujo plazmoje buvo padidėjusi. Po kelionės pakartota skrandžio gastroskopija: kumelėms, kurios buvo alkintos 12 val., neliaukinės gleivinės pažeidimai buvo stiprūs (net iki IV laipsnio), o skrandžio sulčių mėginiai, imti pH tyrimui, buvo gelsvai žalsvos spalvos – su tulžimi. Jokių kitų tyrimų metu nebuvo nustatyta, kad per tokį trumpą laiko tarpą (12 val. kelionės) išsivystytų tokie stiprūs gleivinės pažeidimai (žr. 4 pav.). Nustatyta, kad kumelėms, kurios buvo pašertos prieš kelionę, skrandžio neliaukinės gleivinės pažeidimai buvo daug mažesni, tačiau buvo sutrikusi skrandžio turinio evakuacija bei matomas ir plonųjų žarnų turinys skrandyje. Pakitimai liaukinėje dalyje nebuvo nustatyti. Buvo padaryta išvada, kad transportavimo metu (ypač ilgai alkintoms kumelėms) pasireiškusios ASNDL priežastys yra sutrikusi skrandžio išsituštinimo funkcija bei padidėjęs skrandžio sulčių pH dėl plonųjų žarnų šarminio turinio refliukso į skrandį, kartu su dvylikapirštėje žarnoje esančiomis tulžies druskomis bei trumpos grandinės riebalų rūgštimis. Šio tyrimo autoriai teigia, kad HCl poveikis neliaukinei

16 gleivinei nebūtinai yra pagrindinis šią ligą sukeliantis faktorius ir šiuo atveju protonų siurblio inhibitoriai, tokie kaip omeprazolis, nebūtų efektyvūs, norint išvengti ASNDL. Dėl to būtinas nuolatinis pašaras prieš kelionę bei jos metu – kadangi pašaro buvimas skrandyje apsaugo gleivinę nuo tiesioginio kontakto su skrandžio sultyse ar dvylikapirštės žarnos turinyje esančiomis dirgliomis medžiagomis (31).

4 pav. Gastroskopijos rezultatai prieš transportavimą (T0) ir iš karto po 12 valandų kelionės (T1) (31)

1.4.4. Šėrimas

Fiziologiškai arklių skrandis HCl gamina nuolatos – tai atspindi per 24 val. periodą skrandžio ventralinės dalies pH mediana 3. Įprastomis sąlygomis iš suvartoto stambiojo pašaro skrandyje formuojasi krepšinio kamuolio dydžio boliusas, kuris atlieka buferio funkciją, absorbuodamas skrandžio rūgštį. Dėl to neliaukinėje skrandžio dalyje pH mediana yra 7. Nuolatinis aprūpinimas šienu ar kitokiu alternatyviu stambiuoju pašaru, turėtų atkurti normalų skrandžio sluoksnių pH ir sumažinti opų atsiradimo riziką. Tačiau šiaudai yra netinkama alternatyva, renkantis kaip vienintelį stambiųjų pašarų šaltinį, kadangi jie yra rizikos veiknsys ASNDL atsiradimui (32). Šėrimas liucernos šienu apsaugo skrandžio neliaukinę gleivinę nuo pepsino poveikio (5). Nuolatinis šviežio vandens šaltinis taip pat yra būtinas, kadangi vandens trūkumas tris kartus padidina ASOS riziką (8).

R. Hepburn (2011) aprašo arklių ėdimo įpročių pasikeitimo poveikį ASOS pasireiškimui: nuolat ganyklose laikomi ir mažai treniruojami arkliai buvo parvaryti į arklides – jiems pasireiškė ASNDL. Ėdimo įpročių pakeitimas didina HCl poveikį neliaukinei gleivinei ir didina stresą, dėl ko didėja kortizolio koncentracija. Tačiau nuolatinio laikymo ganyklose arba garde galutinis efektas skrandžio

17 gleivinės pažeidimų pasireiškimui nėra aiškus – nebuvo aptiktas reikšmingas skirtumas tarp nuolat ganyklose ir garduose laikomų arklių (8).

R. Hepburn (2011) analizavo nuolatinio šėrimo bei šėrimo su pertraukomis poveikį skrandžio gleivinės pažeidimų pasireiškimui. Arkliams, kurie turėjo 24 val. badavimo periodus, padidėjo skrandžio turinio rūgštingumas (pH < 2) ir mažiau nei per 96 val. išsivystė neliaukinės gleivinės pažeidimai. Skrandžio opaligė dažniau diagnozuojama arkliams, kurie yra šeriami 2 kartus per dieną (75 proc.) nei tiems, kurie pašaro gauna 3 kartus ir daugiau (58 proc). Tarp ganomų ir nuolat stambiųjų pašarų gaunančių arklių, skrandžio opos pasireiškia rečiau, kadangi nuolatinis kramtymas skatina seilių išsiskyrimą (jose yra bikarbonatų, kurie veikia kaip buferis ir patekę į skrandį neutralizuoja HCl, taip apsaugodami neliaukinę gleivinę nuo pažeidimo) (8). Priešingai, iš arklių atėmus pašarą, pvz.: prieš fizinį krūvį ar dėl nustatytos tvarkos arklidėse, skrandžio pH nukrenta per 6 valandas po paskutinio šėrimo ir neliaukinė gleivinė yra pažeidžiama dėl ekspozicijos su rūgštimi (33). Padidėjęs laiko tarpas tarp šėrimų stambiaisiais pašarais (≥ 6 valandos tarp šėrimų), lyginant su daug dažnesniu šėrimu (< 6 valandos tarp šėrimų), 4 kartus padidina ASNDL pasireiškimo tikimybę (34). Šėrimas stambiuoju pašaru mažomis dozėmis, 30–60 minučių prieš treniruotę, mažina neliaukinės gleivinės pažeidimo riziką (32).

Intensyvus arklių šėrimas koncentratais yra rizikos faktorius skrandžio opų atsiradimui. Tai siejama su nuolat aukšta serumo gastrino koncentracija, dėl ko padidėja HCl sekrecija. Taip pat koncentratuose yra didelis kiekis nestruktūrizuotų tirpiųjų angliavandenių, kuriuos fermentuoja skrandyje gyvenančios bakterijos – padidėja LRR, pieno rūgšties gamyba, rūgštėja skrandžio turinio pH (≤ 4), dėl ko yra pažeidžiama neliaukinė gleivinė (35). Ištirta, kad daug lengvai skaidomų angliavandenių turinčio pašaro ribojimas sumažina rūgščių poveikį skrandžio gleivinei, tačiau kukurūzų aliejaus naudojimas turi dvigubą naudą – padidina gaunamų kalorijų kiekį (dėl to galima sumažinti angliavandeningo pašaro kiekį racione) ir tiesiogiai mažina skrandžio rūgšties produkciją (32). B. W. Sykes su bendraautoriais (2015) aprašo, kad kai įvairaus intensyvumo krūvį gaunantys arkliai gavo didesnį kiekį krakmolingo pašaro ar grūdų, toks šėrimas jiems paskatino ASNDL vystymąsi. Taip pat skrandžio opaligės rizika padidėjo, kai netreniruojamiems, garduose laikomiems arkliams, vieną valandą prieš šieno davinį, buvo duodami grūdai (1 proc. kūno masės svorio) (6). Viršijant krakmolingų pašarų normą 2 g/kg kūno masės per dieną 2 kartus padidėjo ASNDL laipsnis (visiems pasireiškė ≥ II laipsnis) (34). Perkėlus arklius iš ganyklų į gardus, duodant 6 kg koncentratų per dieną ir pradėjus juos treniruoti, ASNDL visiems arkliams išsivystė per 14 dienų

18 (36). H. E. Banse ir F. M. Andrews (2019) teigia, kad arkliams, kurie yra retai išleidžiami į ganyklas ir gauna daugiau koncentruotų pašarų, padidėja ASLDL pasireiškimo rizika (16).

S. K. Pedersen su bendraautoriais (2018) ištyrė, kad arklius šeriant burokėlių minkštimu yra sumažinama ASNDL rizika. Nėra atlikta tyrimų, kaip burokėliai veikia arklių skrandžio fiziologiją, bet jie yra kaip papildomas ląstelienos šaltinis, o ląsteliena daro įtaką seilių išsiskyrimui, skrandžio sulčių pH ir skrandžio mikroflorai (37).

1.4.5. NVNU naudojimas

Klinikiniu atžvilgiu yra prieštaringai vertinama NVNU įtaka ASLDL atsiradimui. Opas sukeliantį poveikį turi 50 proc. didesnėmis nei rekomenduojamomis dozėmis naudojamas fluniksinas, fenilbutazonas ir ketoprofenas (6), tačiau net 15 dienų įprastomis klinikinėmis dozėmis naudotas fenilbutazonas ir suksibuzonas nesukėlė skrandžio gleivinės pažeidimo (38). NVNU gleivinės pažeidimus sukelia slopindami ciklooksigenazės fermentus, kas sąlygoja sumažėjusią liaukinės gleivinės prostaglandinų (PGE2) koncentraciją (jie atlieka svarbų vaidmenį apsaugant skrandžio

gleivinę). Didžioji dalis NVNU lengvai patenka į skrandžio ląsteles, jose kaupiasi, pakeičia intraląstelinį pH bei žaloja mitochondrijas, taip ląstelės yra pažeidžiamos ir galiausiai prieinama iki jų mirties. S. K. Pedersen su bendraautoriais (2017) atliko tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti, ar fenilbutazono kursas sumažins skrandžio gleivinės prostaglandinų koncentraciją ir sukels ASLDL. Tirtiems arkliams buvo skirtas 7 dienų fenilbutazono kursas, medikamentai naudoti oraliai (4,4 mg/kg). Prieš gydymą bei 3 ir 7 gydymo dienomis buvo atlikta gastroskopija ir biopsijos būdu paimti liaukinės gleivinės mėginiai. Visiems gydytiems arkliams išsivystė ≥ II laipsnio ASLDL, tačiau PGE2

koncentracija nesumažėjo, o priešingai – ji didėjo. Nustatyta, kad nėra koreliacijos tarp ASLDL pasireiškimo ir PGE2 koncentracijos sumažėjimo, bet gydymo NVNU medikamentais įtaka ASLDL

pasireiškimui akivaizdi (18). L. M. Richardson su bendraatoriais (2018) ištyrė selektyvių (COX) (firokoksibo) ir neselektyvių (COX-2) (fenilbutazono) ciklooksigenazės slopiklių poveikį skrandžio opaligės vystymuisi – tiriamieji arkliai atsitiktinai suskirstyti į dvi grupes: pirmajai arklių grupei skirtas firokoksibas, antrajai – fenilbutazonas. Abiem atvejais gydymas truko 10 dienų. Prieš vaistų skyrimą ir 10 dienų po gydymo buvo atlikta gastroskopija. Abiejų medikamentų naudojimas sukėlė tiek liaukinės, tiek neliaukinės skrandžio dalies opaligę. Gydant firokoksibu, ASLDL buvo didesnio laipsnio nei gydant fenilbutazonu, tačiau šių dviejų medikamentų poveikis ASNDL pasireiškimui buvo beveik vienodas. Po gydymo kurso vidutiniškai pasireiškė III laipsnio ASLDL, o ASNDL buvo II laipsnio. Remiantis šio tyrimo rezultatais, NVNU naudojimas didesnį poveikį turi liaukinei gleivinei (39).

19 P. Tesena su bendraautoriais (2019) atliko tyrimą, kurio metu šlubuojantiems, bet skrandžio pažeidimų neturintiems arkliams buvo skiriamos didelės dozės fenilbutazono. Prieš gydymą, gydymo eigoje ir po gydymo buvo atlikta gastroskopija bei imti kraujo mėginiai serumo baltymams tirti elektroforezės ir spektrometrijos metodu. Visiems fenilbutazonu gydytiems arkliams pasireiškė ASLDL, o neliaukinėje dalyje jokių pakitimų nebuvo. Iš serumo buvo identifikuota 14 baltymų, tačiau tik keli iš jų buvo susieti su liaukinės gleivinės pažeidimų vystymusi dėl NVNU poveikio (40).

1.4.6. Užsikrėtimas Gasterophilus intestinalis lervomis

Gyliai vidutinio klimato zonose parazituoja sezoniškai, esant šiltajam sezonui – vėlyvą pavasarį, vasarą, rudenį. Gyliai pilnai nustoja skraidyti ir dėti kiaušinėlius vėlyvą rudenį ar ankstyvą žiemą, kai pasirodo pirmosios reguliarios šalnos (41). Suaugusios G. intestinalis gylių patelės išskiria ir prilipdo 1–2 mm ilgio, gelsvus kiaušinėlius ant arklių kailio, dažniausiai distalinėse priekinių kojų dalyse, pilvo ir pečių srityje, taip pat ant karčių bei sprando (42). Per 1–2 savaites iš jų išsirita pirmos stadijos lervos, o jeigu arkliai laižosi užkrėstas vietas, šios lervos kiaušinėlyje susiformuoja daug greičiau dėl šilumos ir drėgmės poveikio. Iš kiaušinėlių išsiritusios lervos savo judesiais sukelia odos niežėjimą. Arkliai lūpomis kasosi niežtinčias vietas ir tokiu būdu lervos patenka į burnos ertmę – jos lokalizuojasi ant liežuvio paviršiaus. Savo sprando ir karčių arkliai patys nepasiekia, tačiau toje pačioje ganykloje stovintys arkliai dažnai taikosi į šias sritis – laižo, kramto kito arklio sprandą ir tokiu būdu užsikrečia patys. Po 21 dienos pirmos stadijos lervos iš liežuvio migruoja į dantenas, ties kaplių ir krūminių dantų pagrindu, iš jų išsirita antros stadijos lervos. Po 4 savaičių G. intestinalis antros stadijos lervos iš burnos ertmės migruoja į skrandį, prisitvirtina prie neliaukinės skrandžio gleivinės, dažniausiai ties skiriamuoju kraštu ir tampa trečios stadijos lervomis. Jos būna apie 2 cm ilgio, 5–8 mm pločio, rausvai rudos spalvos, priekiniame lervos gale yra chitininiai kabliukai, kuriais tvirtinasi prie skrandžio gleivinės, kūnas sudarytas iš segmentų, ant kurių išsidėstę kaudaliai nukreipti dygliukai. Lervos skrandyje peržiemoja, pažeisdamos skrandžio gleivinę. Po 9–10 mėnesių, pavasarį ar ankstyvą vasarą, lervos atsikabina nuo skrandžio gleivinės ir patenka į žarnas (41). Su išmatomis lervos yra išskiriamos į aplinką ir virsta lėliukėmis. Per 1–2 mėnesius iš jų išsirita suaugę gyliai ir pradeda daugintis. Suaugęs vabzdys nesimaitina, todėl gyvena tik 7–10 dienų. Per metus išsivysto viena gylių karta (42).

Arklio burnoje esančios lervos gali sukelti periodontitą – padidėja seilėtekis, liežuvyje, dantenose atsiranda žaizdelių, kadangi lervos, rausdamosis audiniuose, suformuoja mažus tunelius, taip pat gali pasireikšti skausmingas kramtymas. G.intestinalis lervos, prisitvirtindamos prie neliaukinės skrandžio gleivinės, pažeidžia ją – lervų prisitvirtinimo vietose lieka 1–2 mm dydžio įdubos, su hipertrofuota, hiperemiška gleivine aplink (41). Esant skrandyje didelei lervų invazijai gali pasireikšti diegliai, lėtinis

20 gastritas, virškinamojo kanalo obstrukcija, skrandžio perforacija, peritonitas, plokščiojo ragėjančio epitelio ląstelių navikai ar anemija (42).

Geriausia kontrolė – vienkartinis gydymas ivermektinu (0,2 mg/kg) ar milbemicinu (0,4 mg/kg), kai nebeskraido gyliai ir nebededa kiaušinėlių – vėlyvą rudenį ar ankstyvą žiemą, po reguliarių pirmųjų šalnų, kiekvienais metais. Kadangi ivermektinas ir moksidektinas yra efektyvūs burnoje ir skrandyje esančioms antros ir trečios stadijos lervoms naikinti, geriausia šiuos preparatus suduoti praėjus mėnesiui nuo paskutinių kiaušinėlių buvimo ant kailio (41). Galima mechaniškai nuvalyti kiaušinėlius nuo kailio, naudojant šiurkčių šerių šepečius ar švitrinį popierių. Taip pat šilto vandens (40–45°C) naudojimas su insekticidu – šiluma ir drėgmė pagreitina lervučių išsiritimą, o insekticidas jas nužudo (42). Užsikrėtimas G. intestinalis lervomis gali būti patvirtinamas tinkamu laiku atliekant skrandžio gastroskopiją (41).

1.5. Arklių skrandžio opaligės sindromo klinikiniai simptomai

Arkliams su klinikiniais simptomais (tokiais kaip prastas apetitas, prasta kūno būklė, pilvo skausmas) ASNDL paplitimas yra dažnesnis, o pažeidimo laipsnis stipresnis nei arkliams, kuriems klinikiniai simptomai nepasireiškė (6). ASOS būdingi klinikiniai simptomai yra šie: prastas apetitas arba „išrankus valgymas“, prasta kūno būklė, bruksizmas, elgsenos pokyčiai (įskaitant agresiją ar padidėjusį nervingumą), ūmūs ar pasikartojantys diegliai, suprastėję varžybų rezultatai (4,27–29,43).

Diegliai – R.Videla (2009) teigia, kad skrandžio opų buvimas padidina dieglių atsiradimo riziką –

ypač dažnai pilvo skausmai atsiranda paėdus (44). M. J. Murray (1992) nustatė, kad iš visų tirtų arklių, kuriems pasireiškė pasikartojantys diegliai, 83 proc. buvo nustatytos skrandžio opos, o iš jų 28 proc. diegliai pasireiškė dėl skrandžio sienelėje esančių pažeidimų, sprendžiant iš to, kad buvo teigiama reakcija į gydymą skrandžio rūgštingumą mažinančiais vaistais (45). B. W. Sykes su bendraautoriais (2015) aprašo, kad 49 proc. arklių, kuriems pasireiškė ūmūs diegliai, buvo nustatyta ASNDL, taip pat pastebėta, kad arkliams, kuriems buvo atliktas chirurginis gydymas, ASNDL pasireiškė rečiau nei arkliams, kurie buvo gydomi medikamentais (6). Šios tendencijos priežastis neaiški, tačiau manoma, kad medikamentais gydyti arkliai badavo ilgiau, kas padidino ASNDL riziką (12).

Apetito nebuvimas, prasta kūno būklė ir svorio netekimas. B. Bezděková su bendraautoriais

(2008) nustatė asociaciją tarp apetito nebuvimo, „išrankaus valgymo“ ir skrandžio opaligės (46). Arkliams, sergantiems skrandžio opalige, apetito sumažėjimo požymiai gali būti nuo nežymaus pašaro atsisakymo iki visiško apetito nebuvimo, kuomet arklys visai nustoja ėsti. Šeimininkai dažnai

21 sumažėjusį apetitą interpretuoja kaip „išrankų valgymą“ ir nepagalvoja, kad tai gali būti skrandžio opaligės klinikinis simptomas (34). Prasta kūno būklė yra siejama su dažnu skrandžio opaligės paplitimu tarp lenktyninių žirgų aktyvaus treniravimosi sezono metu (47).

Prasta kailio būklė – šio klinikinio simptomo ryšys su skrandžio opalige yra neaiškus (6).

N. J. Vatistas su bendraautoriais (1999) nustatė, kad yra statistiškai patikimas ryšys tarp skrandžio opaligės ir šiurkštaus kailio (36). Priešingai, R. M. Dionne, Y. Doucet ir J. Pare (2003) atlikto tyrimo metu ši asociacija nebuvo nustatyta (47).

Diarėja – buvo priskirta skrandžio opaligės klinikiniams simptomams. Tačiau nėra pagrįstas

priežasties – pasekmės ryšys ir anatomiškai bei fiziologiškai tai yra neįtikėtina, išskyrus tuos atvejus, kai skrandžio opos yra tik dalis daug platesnio patologinio proceso (6).

Elgesio pokyčiai – S. M. Mcdonnell (2008) teigia, kad arkliai, demonstruojantys stereotipinį ar

pakitusį elgesį (nervingumas, agresija, savęs žalojimas), greičiausiai sirgs skrandžio opalige (48). Varžybose dalyvaujantiems arkliams, kurie turi polinkį į nervingumą, yra didesnė tikimybė sirgti ASNDL nei arkliams, kurie yra ramaus būdo (6). Tačiau G. D. Laster su bendraautoriais (2008), tirdami lenktyninius žirgus, nenustatė nervingumo įtakos opaligės pasireiškimui, o agresija šioje populiacijoje turėjo tik nežymų poveikį ASNDL pasireiškimui (29). Taip pat yra ryšys tarp priekandžiavimo ir ASNDL, tačiau mechanizmas neaiškus (6).

Suprastėję sportiniai rezultatai – yra galimas ryšys tarp suprastėjusio arklio pajėgumo ir ASOS

buvimo. Bet kuris iš minėtų klinikinių simptomų gali turėti netiesioginę įtaką arklio fiziniam pajėgumui, pavyzdžiui, sumažėjęs apetitas arba pertraukiamos treniruotės. Tačiau išlieka pagrindinis klausimas, ar tik skrandžio opų buvimas, be jokių kitų klinikinių simptomų, daro įtaką varžybų rezultatams (6). Nėra tiksliai išaiškintas mechanizmas, kaip skrandžio opos gali daryti įtaką arklio fiziniam pajėgumui, tačiau F. M. Andrews (2008) teigia, kad suprastėję sportiniai rezultatai gali būti tiesioginio skrandžio skausmo pasekmė (49). Yra reikšmingas ryšys tarp ASNDL pasireiškimo ir suprastėjusių sportinių rezultatų tarp grynakraujų lenktyninių žirgų. Suprastėjęs sportinis pajėgumas siejamas su skrandžio opomis, nepriklausomai nuo opų sunkumo laipsnio ir jų kiekio (6). Taip pat yra žymi asociacija ir tarp ASNDL pasireiškimo bei lūkesčių nepatenkinusių sportinių rezultatų tarp Amerikos ristūnų (24). B. W. Sykes, M. Bowen ir kiti bendraautoriai (2019) nustatė, kad suprastėję sportiniai rezultatai pasireiškia ir arkliams, turinties ASLDL (14). S. H. Franklin ir T. J. Brazil (2008), tirdami nedidelę grupę grynakraujų žirgų, kuriems suprastėjo varžybų rezultatai ir buvo diagnozuota

22 skrandžio opaligė be jokių kitų patologijų, nustatė, kad varžybų rezultatai buvo pagerinti po gydymo omeprazoliu (50). J. E. Nieto su bendraautoriais (2009) ištyrė ASNDL sergančius žirgus, kai jiems buvo duodamas fizinis krūvis ant bėgimo tako ir buvo stebima fiziologinė būklė – pusė tiriamų žirgų populiacijos buvo gydyta omeprazoliu, o kita dalis negydyta. Buvo nustatyta, kad negydytiems žirgams nuovargis pasireiškė žymiai greičiau, maksimalus deguonies suvartojimas buvo daug mažesnis ir žingsnio ilgis šuoliuojant buvo trumpesnis, lyginant su gydytais žirgais. Šių tiriamųjų grupių skirtingų rezultatų priežastis nėra aiški, bet autoriai mano, kad padidėjęs pilvo skausmas galėtų daryti įtaką šuolio ilgiui bei įkvėpimo gyliui (43).

Nors ir ASOS gali sukelti įvairius klinikinius simptomus, nei vienas iš jų nėra specifinis šios ligos nustatymui. Dėl to, norint diagnozuoti ASOS, B. W. Sykes su bendraautoriais (2015) nepataria remtis klinikiniais simptomais, o rekomenduoja diagnozės patvirtinimui atlikti gastroskopinį tyrimą (6).

1.6. Arklių skrandžio opaligės sindromo diagnostika

Gastroskopija – tai vienintelis patikimas skrandžio opaligės diagnostikos būdas arkliams

ante-mortem (6). Šiuo metu galima ne tik identifikuoti, kurios dalies gleivinė yra pažeista – neliaukinės,

liaukinės ar abiejų, bet galima nustatyti pažeidimų sunkumą (4). Gastroskopijai atlikti yra rekomenduojama naudoti mažiausiai 3m ilgio ir 12,8 mm skersmens endoskopą. Naudojant trumpesnį nei 3m endoskopą, gali nepavykti apžiūrėti visų skrandžio regionų, ypač piliorinės dalies – tai yra dažniausiai liaukinės skrandžio dalies pažeidžiama vieta (22).

Svarbus tinkamas paciento paruošimas prieš gastroskopinį tyrimą, kadangi net menkiausias pašaro buvimas skrandyje pablogina matomumą ir apsunkina gastroskopo įvedimą iki piliorinės dalies. Alkinimo laikas turėtų priklausyti nuo arklio panaudojimo srities ir mitybos įpročių. Sportiniai ir laisvalaikiui naudojami arkliai, kurie gauna įprastą šienu pagrįstą dietą, turėtų būti alkinami ne mažiau nei 16 val., kad būtų užtikrintas pilnas skrandžio ištuštėjimas. Priešingai, lenktynėse naudojamiems arkliams, kurių dieta susideda iš didelio kiekio koncentratų ir mažai stambiųjų pašarų, alkinimo laikas turėtų būti 6–8 val. Rekomenduojama 1val. prieš tyrimą neduoti vandens, tačiau tai nėra būtina. Prieš gastroskopiją tiriamasis turi būti seduojamas (51). Arklį prisedavus, per šnerves į stemplę yra įvedamas 80 cm ilgio, 19 mm skersmens zondas, norint apsaugoti gastroskopą. Tada per zondą į stemplę yra įvedamas gerai lubrikuotas endoskopas. Kol yra pasiekiamas skrandis, būna įvedama apie 2 m endoskopo. Per endoskopo darbinį kanalą į skrandį yra pučiamas oras – tai užtikrina geresnį matomumą gastroskopijos metu. Kai skrandis yra pripildytas oro, gastroskopas yra šiek tiek atitraukiamas iki įskrandinės dalies – tuomet yra matoma didžiojoje skrandžio kreivėje esanti neliaukinė gleivinė,

23 liaukinė gleivinė ir tarp jų esantis skiriamasis kraštas. Norint apžiūrėti neliaukinės dalies dugną endoskopas turi būti nukreipiamas į viršų ir į kairę pusę. Tokia kryptimi vedant gastroskopą, atsiveria vaizdas į mažąją skrandžio kreivę: dorsaliai matomas stemplės atsivėrimas į skrandį, taip pat skiriamasis kraštas ir ventraliai esanti pilorinė dalis bei prievartis. Norint apžiūrėti prievartį, vienu lengvu judesiu gastroskopas yra nukreipiamas ventraliniu liaukiniu dugnu link prievarčio – laikinai jis bus panardintas į skrandžio sultis. Gali būti apžiūrima ir dvylikapirštės žarnos gleivinė, tačiau šios dalies pažeidimai suaugusiems arkliams yra gana reti. Pabaigus skrandžio gleivinės apžiūrą, oras iš skrandžio turėtų būti pašalinamas ir tik tada yra ištraukiamas endoskopas (4).

Atliekant gastroskopiją, labai svarbu apžiūrėti visą skrandį, įskaitant ir piliorinę dalį. Nėra išaiškinto tiesioginio ryšio tarp ASNDL ir ASLDL pasireiškimo (23,25), todėl vienos iš šių ligų buvimas nereiškia, kad kartu bus ir kitos dalies liga (6).

Šiuo metu dar nėra patikimų hematologinių ar biocheminių rodmenų, kuriais remiantis būtų galima diagnozuoti skrandžio opaligę (6). M. Hewetson su bendraautoriais (2017) tyrė sacharozės pralaidumą, ieškodami ryšio su ASOS pasireiškimu. Ištyrus suaugusių arklių populiaciją, nebuvo nustatytas šio testo jautrumas ar specifiškumas opaligės pasireiškimui (52). Priešingai, M. Hewetson ir kitiems tyrime dalyvavusiems mokslininkams (2018) ištyrus skrandžio gleivinės pažeidimus nujunkytiems kumeliukams, sacharozės pralaidumo testas buvo jautrus, tačiau mažo specifiškumo (53).

Taip pat nėra sąsajų tarp ASOS pasireiškimo ir išmatose aptinkamų albuminų arba hemoglobino kiekio (54). Nesant gastroskopijos galimybei, dažnai yra taikomas empirinis gydymas. Tačiau Europos arklių vidaus ligų medicinos komitetas nerekomenduoja skirti gydymo, kol nėra atlikta gastroskopija ir nėra nustatyta, kurios skrandžio dalies liga pasireiškė. Manoma, kad jei yra taikomas empirinis gydymas ir jis neduoda teigiamo rezultato, gastroskopija būna vienintelė galimybė, norint išsiaiškinti tikslią diagnozę, kadangi kai kuriems arkliams klinikiniai simptomai nedingsta, kol nėra visiškai išgydyti skrandžio gleivinės pažeidimai (6).

Skrandžio opų laipsniai

Gastroskopijos metu yra vertinamas pažeidimų stiprumas, gleivinės išvaizda, opų anatominė vieta ir visa tai įvertinama laipsniu. Yra įvairių skrandžio gleivinės pažeidimų vertinimo sistemų, skalė gali varijuoti nuo 0 iki 3 arba nuo 0 iki 10 (6). 1999 m. arklių skrandžio opaligės taryba pasiūlė skalę, kurioje ASOS laipsniai vertinami nuo 0 iki 4, opų sunkumą apibūdinant pažeidimo gyliu, dydžiu ir skaičiumi (7). Šią sistemą ASOS taryba rekomenduoja naudoti apibūdinant skrandžio gleivinės pažeidimus tiek klinikinėje praktikoje, tiek atliekant tyrimus. Nepaisant rekomendacijų, dauguma mokslininkų naudoja jų pačių sistemas, dėl ko būna sunku palyginti įvairių tyrimų rezultatus (6).

24

1 lentelė. B.W. Sykes ir kitų autorių 2014 metais pasiūlyta arklių skrandžio opaligės sindromo

vertinimo sistema, adaptuota remiantis F. M. Andrews sukurtomis rekomendacijomis 1999 metais (4)

Laipsnis Skrandžio neliaukinės arba liaukinės gleivinės pažeidimai

O laipsnis Epitelis nepakitęs, nėra gleivinės hiperkeratozės ar hiperemijos. I laipsnis Gleivinė nepakitusi, tačiau vietomis matoma hiperkeratozė ar hiperemija. II laipsnis Maži, pavieniai ar daugiažidininiai pažeidimai (< 5).

III laipsnis Dideli, pavieniai ar daugiažidininiai pažeidimai, ir/ar platūs paviršiniai pažeidimai (≥5). IV laipsnis Platūs pažeidimai su akivaizdžiai gilaus išopėjimo vietomis.

Yra nepakankamai duomenų apie tai, kaip turėtų būti vertinami skrandžio liaukinės dalies pažeidimai. Liaukinės dalies opaligės pasireiškimo klinikinė svarba dar turi būti gerai ištirta, nors histologiškai yra matomi liaukinės dalies gleivinės pažeidimų pokyčiai, jie taip pat turėtų būti vertinami atliekant gastroskopinį tyrimą (55). Liaukinio epitelio pažeidimai gali skirtis atsižvelgiant į išvaizdą (gali būti hiperemiškas, hemoragiškas, pasidengęs fibrinu ar išopėjęs) ir kontūrus (įdubę, plokšti ar iškilę). Stebint liaukinės gleivinės gijimą, svarbu atskirai įvertinti epitelio ir gleivinės išvaizdą, kadangi net ir atsistatęs liaukinis epitelis nesuteiks gleivinei įprastos išvaizdos, kas yra būdinga neliaukinio epitelio gijimo atveju. Taigi, yra prasta koreliacija tarp vizualaus skrandžio liaukinės gleivinės pažeidimų vertinimo ir histopatologinio tyrimo rezultatų (56).

Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria endoskopuojantis veterinarijos gydytojas, yra įvertinti klinikinių simptomų reikšmę skrandžio gleivinės pažeidimų pasireiškimui. Nustatytas ryšys tarp ASOS sudėtingumo ir klinikinių simptomų stiprumo (4,44) ir yra manoma, kad kuo sunkiau pažeista gleivinė, tuo stipresnė klinikinė išraiška. Taigi, kai yra naudojama vertinimo sistema laipsniais, tai reiškia, kad kuo sunkesnė ligos forma, tuo didesnis ligos laipsnis. Tačiau dauguma arklių, sirgdami skrandžio opalige, gali visai nerodyti klinikinių simptomų. Tokia ASOS išraiška yra vadinama „slaptąja“ arba opalige be klinikinių požymių (34,57). Ar tokie arkliai iš tikrųjų nerodo klinikinių simptomų, ar ligos forma yra subklinikinė, kai kuriais atvejais galima spręsti iš pasikeitusios elgsenos po gydymo. ECEIM komiteto (2015) rekomendacijomis, vertinant opaligės klinikinę svarbą, reikėtų remtis ne tik endoskopinio tyrimo rezultatais, tačiau gleivinės pažeidimus sieti su tuo, kokiai paskirčiai pastaruoju metu buvo naudojamas arklys, kokia buvo jo elgsena ir kokie klinikiniai simptomai pasireiškė (6).

25

1.7. Arklių skrandžio opaligės sindromo gydymas

Žmonių medicinoje, gydant skrandžio opas, yra vadovaujamasi esminiu principu – „nėra rūgšties – nėra opų“, nepaisant opaligę sukėlusios priežasties (58). Arkliams, tiek ASNDL, tiek ASLDL gydymui yra naudojami skrandžio rūgšties išsiskyrimą slopinantys medikamentai, nors liaukinės dalies opas sukeliantys veiksniai nėra patvirtinti. Dažniausiai arklių opaligės gydymui yra naudojami protonų siurblio inhibitoriai ir H2-receptorių antagonistai. Protonų siurblio inhibitorių, iš kurių geriausiai yra

ištirtas omeprazolis, veikimas pagrįstas negrįžtamai paveikiant H+

/ K+ ATP-azės (protonų) siurblį, kuris gamina HCl. Kitokiu veikimu pasižymi H2 receptorių antagonistai, iš kurių dažniausiai

naudojamas ranitidinas: jie blokuoja H2 receptorius, esančius pasieninėse ląstelėse, o vaisto

efektyvumas priklauso nuo jo koncentracijos, esančios kraujo plazmoje.Visgi, omeprazolis yra efektyvesnis, gydant ASOS ir išlieka pirmojo pasirinkimo vaistu (6).

ASNDL gydymo efektyvumas, oraliai duodant omeprazolį įprastomis dozėmis (4 mg/kg), 1k./d., 4 sav., siekia 70–85 proc. ASLDL atsakas į monoterapinį gydymą oraliai duodamu omeprazoliu, gydant 28–35 dienas, duodant taip pat įprastas dozes, 1 k./d. buvo vos 9–32 proc. (17). B.W. Sykes (2019) ištyrė ilgai veikiančio injekcinio omeprazolio gydymo efektyvumą liaukinės dalies opaligei – per 2 sav. gydymo pasveiko net 75 proc. tiriamųjų (59). ASLDL gydymui naudojant omeprazolį (4 mg/kg, oraliai, 1 k./d.) ir kartu duodant gleivinės protektorių – sukralfatą (12 mg/kg, oraliai, 2 k./d.), gydymo efektyvumas buvo net 67,5 proc. (28). Gydymui naudojant ranitidiną (6,6 mg/kg dozėmis, oraliai, duodant kas 8 val.) efektyviai padidėja skrandžio sulčių pH. Gydymo trukmė – tai svarbus faktorius arklių skrandžio opaligės gydyme. Standartinė ASNDL gydymo trukmė naudojant omeprazolį yra 28 d., tačiau, jeigu gydymas veiksmingas, skrandžio gleivinėje pažeidimų nebeturi būti po 21 d. nuo šio vaisto paskyrimo pradžios. Dėl to rekomenduojama sumažinti ASNDL standartinio gydymo trukmę iki 3 savaičių. Tačiau net ir 28–35 d. omeprazoliu gydant ASLDL, vaisto efektyvumas yra mažas, lyginant su neliaukinės gleivinės pažeidimų gijimu. Pasibaigus gydymo kursui rekomenduojama pakartoti gastroskopinį tyrimą, įsitikinti, ar gydymas buvo efektyvus ir pacientas pasveiko. ASNDL gydymo rekomendacijos pateikiamos 2 lentelėje, ASLDL – 3 lentelėje. (6)

26

2 lentelė. 2015 metų ECEIM komiteto rekomendacijos arklių skrandžio neliaukinės dalies gydymui (6)

Pirminės rekomendacijos Antrinės rekomendacijos

Omeprazolis:

Skrandyje tirpios formuluotės – 4 mg/kg, duoti oraliai, kas 24 val.;

arba

Skrandyje netirpios granulių formuluotės – 1 mg/kg, duoti oraliai, kas 24 val.;

arba

Paprastos formuluotės – 4 mg/kg, duoti oraliai, kas 24 val.

Omeprazolis

Skrandyje tirpios formuluotės – 2 mg/kg, duoti oraliai, kas 24 val.

arba

Ranitidinas – 6,6 mg/kg, duoti oraliai, kas 8 val.

Gydymo trukmė – 3 savaitės

Prieš nutraukiant gydymą atlikti kontrolinę gastroskopiją

3 lentelė. 2015 metų ECEIM komiteto rekomendacijos arklių skrandžio liaukinės dalies gydymui (6)

Pirminės rekomendacijos Antrinės rekomendacijos

Omeprazolis:

Skrandyje tirpios formuluotės – 4 mg/kg, duoti oraliai, kas 24 val.;

arba

Skrandyje netirpios granulių formuluotės – 1 mg/kg, duoti oraliai, kas 24 val.;

arba

Paprastos formuluotės – 4 mg/kg, duoti oraliai, kas 24 val.

Omeprazolis

Skrandyje tirpios formuluotės – 2 mg/kg, duoti oraliai, kas 24 val.

Kartu naudojamas Kartu naudojamas

Sukralfatas – 12 mg/kg, naudoti oraliai, kas 12 val.

Sukralfatas – 12 mg/kg, naudoti oraliai, kas 12 val.

arba

Patvirtintą efektyvumą turintys specifiniai pašaro priedai

Gydymo trukmė – 4 savaitės (prieš pradedant naujus medikamentus – 8 sav.) Prieš nutraukiant gydymą atlikti kontrolinę gastroskopiją

27

1.8. Arklių skrandžio opaligės sindromo prevencija

Medikamentinė prevencija yra panaši į ASNDL gydymą: naudojamas omeprazolis oraliai, skrandyje netirpiomis formuluotėmis, pačiomis mažiausiomis dozėmis, 1,0 mg/kg, 1 k./d. Prevencija ASLDL atžvilgiu dar nėra pakankamai ištirta (6). Remiantis B. W. Sykes ir kitų bendraautorių (2015) atlikto tyrimo duomenimis, arkliams skiriant omeprazolį oraliai, naudojant dozę 1–4 mg/kg, 1 k./d., 23 proc. arklių liaukinėje skrandžio gleivinėje pažeidimai tik sustiprėjo (17).

B. W. Sykes su bendraautoriais (2014) ištyrė, kad antacidinių vaistų (magnio hidroksido), pektino-lecitino komplekso ir Saccharomyces cerevisiae naudojimas kartu yra efektyvi ASNDL ir ASLDL prevencijos priemonė. Jie eksperimentiškai nustatytė, kad pektino-lecitino kompleksai padidina gleivių koncentraciją skrandžio sultyse (60). Taip pat papildų naudojimas, kuriuose yra organinių rūgščių druskų ir vitamino B, padeda apsaugoti nuo ASNDL pasireiškimo, o papildai su šaltalankio uogomis yra prevencinė priemonė ASLDL pasireiškimui (6). Arkliams, kurie kažkada sirgo ASLDL ar yra šios ligos rizikos grupėje, prevencijai, kaip pašaro papildas, gali būti naudojamas kukurūzų aliejus, skiriant dozę 0,1 ml/kg, tačiau gali būti naudojamas ir didesnėmis dozėmis, jei arkliui nėra kontraindikuotinas didesnis kalorijų kiekis. Pigesnė alternatyva yra rapsų aliejus, kuris pasižymi efektyvumu ir didesniu omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių kiekiu. Taip pat viena iš prevencinių priemonių yra rizikos veiksnių sumažinimas: per savaitę reikėtų suteikti bent 2 poilsio dienas, jei arklys nestresuoja ganyklose, skirti kuo ilgesnį ganiavos laiką, kad žirgas atsipalaiduotų, taip pat kiek įmanoma sumažinti gyvenimo sąlygų pokyčius ar kitus potencialius stresą sukeliančius rizikos veiksnius, kiek įmanoma minimalizuoti raitelių ir prižiūrėtojų pasikeitimą, 30 min. prieš treniruotę duoti 2 litrus pelų ar kito pašaro (61).

Nors ir trūksta įrodymų, tačiau yra manoma, kad idealus šėrimas – tai nuolatinis arklių ganymas geros kokybės žolės ganykloje. Kaip ganyklos alternatyva gali būti suteikiamas neribotas priėjimas prie šieno arba šieno davimas bent 4–6 k./d. Per dieną šieno arkliai turėtų gauti ≥ 1,5 kg/100 kg kūno svorio (44). Nutukę arkliai ir poniai, turintys riziką sirgti ASOS, per dieną turėtų gauti subrendusios ir mažą energetinę vertę turinčios žolės šieno minimalią dozę (1,5 kg/100 kg kūno svorio). Jei nėra galimybės šerti mažos energetinės vertės pašaru, tada reikėtų maišyti didelę energetinę vertę turintį šieną su šiaudais ir dienos dozę išskirstyti bent per 4 šėrimus. Šėrimui neturėtų būti naudojami vien šiaudai, tačiau juos galima įterpti į racioną, duodant < 0,25 kg/100 kg kūno svorio (6). Grūdų ir koncentruotų pašarų turėtų būti duodama kuo mažiau ir ne dažniau nei kas 6 val. (34,44).

28

2. TYRIMO METODIKA

 Tyrimas atliktas 2018–2020 metais LSMU VA Stambiųjų gyvūnų klinikoje. Darbo tikslas buvo įvertinti, kokią įtaką skrandžio pažeidimų laipsniui ir lokalizacijai daro įvairūs rizikos veiksniai. Buvo atliekami arklių skrandžio endoskopiniai tyrimai ir analizuoti jų rezultatai.

 Tiriamojo darbo metu buvo laikomasi reikalavimų, nurodytų Lietuvos Respublikos Veterinarijos įstatyme 2010 m. lapkričio 30 d. Nr. XI-1189 (Žin. 2010 m. gruodžio 18 d., Nr. 148-7563) bei Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme 2012 m. spalio 3 d. Nr. XI-2271 (Žin. 2012 m. spalio 20 d., Nr. 122-6126).

 Iš viso ištirti 33 arkliai (n = 33), kuriems pasireiškė vienas ar keli ASOS būdingi simptomai. Dažniausiai nustatyti tokie klinikiniai simptomai: sumažėjęs apetitas, liesėjimas ar elgesio pokyčiai (apatija, nerimas ar net agresija). Kiek rečiau pasitaikė viduriavimas, suprastėjusi kailio būklė, jautrumas veržiant pavaržą, fizinio krūvio netoleravimas ar dieglių simptomai.

 Buvo pildomos apklausos apie kiekvieną tyrime dalyvavusį pacientą. Apklausos tikslas buvo išsiaiškinti tiriamųjų arklių gyvenimo sąlygas, mitybos įpročius, panaudojimo paskirtį, duodamo fizinio krūvio intensyvumą, taip pat informaciją apie dalyvavimą varžybose, NVNU naudojimą, transportavimą, dehelmintizacijos atlikimą bei klinikinių simptomų pasireiškimą, kurie privertė šeimininkus sunerimti prieš atliekant gastroskopiją (žr. 1 priede).

 Atlikus LSMU VA klinikos pacientų (n = 33) gastroskopinio tyrimo ir apklausų duomenų analizę, rezultatai buvo susisteminti ir statistiškai įvertinti, naudojantis Microsoft Office Excel programa. Darbe pateikiami kokybinių požymių absoliutūs skaičiai (n) bei procentinė išraiška (proc.). Buvo įvertintas ryšys tarp kokybinių požymių – tirta įvairių rizikos veiksnių įtaka ≥ II laipsnio ASOS pasireiškimui bei skrandžio gleivinės pažeidimų lokalizacijai. Taikytas Chi-kvadrato (x2

) nepriklausomumo kriterijaus testas. Apskaičiuotas tyrimo rezultatų statistinis patikimumas (p reikšmė) – jei p ≤ 0,05, tada kokybiniai požymiai priklauso vienas nuo kito, tačiau jei p > 0 ,05, tarp požymių statistiškai patikimos priklausomybės nėra.

29

Atlikto tyrimo schema

5 pav. Tyrimometodikos schema

Gastroskopinio tyrimo eiga

 Prieš gastroskopiją pacientai buvo alkinami 12–16 val., naudojant alkinimo antsnukį, kad tyrimo metu būtų pilnai ištuštėjęs skrandis ir būtų galima kokybiškai įvertinti tiek neliaukinės, tiek liaukinės gleivinės pakitimus. Likus 2 val. iki tyrimo pradžios gyvūnui buvo neduodama gerti.

 Naudojant specialią matavimo juostą nustatytas arklio svoris, norint apskaičiuoti sedacijai reikalingų medikamentų dozę.

 Gastroskopinis tyrimas buvo atliekamas specialiose fiksavimo staklėse.

 Darbui paruošiamas endoskopas (žr. 6 pav.), prie jo prijungiamas nešiojamas kompiuteris, kuris veikia kaip monitorius.

 Prieš įvedant į fiksavimo stakles pacientas buvo seduojamas, naudojant Cepesedan 10 mg/ml (detomidino hidrochloridas) – dozė 0,01–0,02 mg/100 kg leidžiama į jungo veną. Jei gyvūnas jautraus temperamento, sedacijai buvo naudojama šių vaistų kombinacija – Cepesedan 10 mg/ml – dozė 0,012 mg/kg ir Butomidor 10 mg/kg (butorfanolis) – dozė 0,01–0,03 mg/kg.

 Švariu popieriniu rankšluosčiu išvalytos šnervės ir nosies gleivinė išpurkšta lidokaino tirpalu (Lidocain EGIS 4,8 mg/dozėje) – taip sumažinamas nosies gleivinės jautrumas.

Tiriamieji arkliai, turintys ASOS būdingus simptomus (n=33)

Apklausų pildymas (n=33)

Gastroskopinis tyrimas (n=33)

Gastroskopijos ir apklausų rezultatų susisteminimas