SKUBIOS MEDICINOS PAGALBOS GYDYTOJŲ IR SLAUGYTOJŲ SAVIŽUDYBIŲ INTERVENCIJOS ĮGŪDŽIAI IR JIEMS POVEIKĮ DARANTYS VEIKSNIAI

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

Aidana Lygnugarytė-Grikšienė

SKUBIOS MEDICINOS PAGALBOS

GYDYTOJŲ IR SLAUGYTOJŲ

SAVIŽUDYBIŲ INTERVENCIJOS

ĮGŪDŽIAI IR JIEMS POVEIKĮ

DARANTYS VEIKSNIAI

Daktaro disertacija Medicinos ir sveikatos mokslai,

medicina (M 001)

Disertacija rengta 2012–2020 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje.

Disertacija ginama eksternu. Mokslinis konsultantas

prof. dr. Darius Leskauskas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Me-dicinos akademija, meMe-dicinos ir sveikatos mokslai, medicina – M 001). Disertacija ginama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos mokslo krypties taryboje:

Pirmininkas

prof. dr. Dinas Vaitkaitis (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Me-dicinos akademija, meMe-dicinos ir sveikatos mokslai, medicina – M 001). Nariai:

prof. dr. Antanas Vaitkus (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Me-dicinos akademija, meMe-dicinos ir sveikatos mokslai, medicina – M 001); doc. dr. Vesta Steiblienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Me-dicinos akademija, meMe-dicinos ir sveikatos mokslai, medicina – M 001); prof. dr. Sigita Lesinskienė (Vilniaus universitetas, medicinos ir svei-katos mokslai, medicina – M 001);

prof. dr. W. David Harrison (Rytų Karolinos universitetas (JAV), socia-liniai mokslai, sociologija – S 005).

Disertacija bus ginama viešame medicinos mokslo krypties tarybos posėdyje 2020 m. balandžio 14 d. 12 val. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuro-chirurgijos klinikos 2017 auditorijoje.

Disertacijos gynimo vietos adresas: Eivenių g. 2, LT-50161 Kaunas, Lietuva.

LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES MEDICAL ACADEMY

Aidana Lygnugarytė-Grikšienė

SKILLS FOR SUICIDE

INTERVENTION BY

EMERGENCY MEDICAL CARE

DOCTORS, NURSES AND

FACTORS AFFECTING THEM

Doctoral Dissertation Medical and Health Sciences,

Medicine (M 001)

The dissertation was prepared in 2012–2020 at the Medical Academy of the Lithuanian University of Health Sciences.

Dissertation is defended extramurally. Scientific consultant

Prof. Dr. Darius Leskauskas (Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Medical and Health Sciences, Medicine – M 001). Dissertation is defended at the Medical Research Council of the Lithua-nian University of Health Sciences:

Chairperson

Prof. Dr. Dinas Vaitkaitis (Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Medical and Health Sciences, Medicine – M 001). Members:

Prof. Dr. Antanas Vaitkus (Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Medical and Health Sciences, Medicine – M 001); Assoc. Prof. Dr. Vesta Steiblienė (Lithuanian University of Health Scien-ces, Medical Academy, Medical and Health ScienScien-ces, Medicine – M 001); Prof. Dr. Sigita Lesinskienė (Vilnius University, Medical and Health Sciences, Medicine – M 001);

Prof. Dr. W. David Harrison (East Carolina University (USA), Social Sciences, Sociology – S 005).

The dissertation will be defended at the open session of the Medical Research Council of the Lithuanian University of Health Sciences at 12:00 on the 14th of April 2020, in the auditorium 2017 of the Department of Neurosurgery, Lithuanian University of Health Sciences.

5

TURINYS

SANTRUMPOS ... 7

NAUDOJAMI TERMINAI ... 8

ĮVADAS... 9

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11

1.1. Darbo tikslas ... 11

1.2. Darbo uždaviniai ... 11

1.3. Darbo naujumas ... 11

2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13

2.1. Savižudybių aktualumas Lietuvoje ... 13

2.2. Skubios medicinos pagalbos specialistų vaidmuo savižudybių prevencijoje ... 15

2.3. Savižudybių intervencijos įgūdžiams įtaką darantys faktoriai ... 16

2.4. Sveikatos priežiūros specialistų nuostatų įtaka savižudiškam elgesiui ... 18

2.5. Sveikatos priežiūros specialistų perdegimo sindromas ... 24

2.6. Sveikatos priežiūros specialistų psichikos sveikata ... 27

2.7. Savižudybių intervencijos mokymų įtaka skubios medicinos pagalbos specialistų savižudybės intervencijos įgūdžiams ... 30

3. TIRIAMASIS KONTINGENTAS IR TYRIMO METODAI ... 33

3.1. Tiriamasis kontingentas ... 33

3.2. Tyrimo metodika ... 35

3.3. Statistinė analizė ... 40

3.3.1. Tyrime naudoti statistiniai kriterijai ... 40

3.3.2. Duomenų normalumo vertinimas ... 41

4. TYRIMO REZULTATAI ... 42

4.1. Sąsajos tarp skubios medicinos pagalbos specialistų savižudybių intervencijos įgūdžių ir sociodemografinių veiksnių ... 42

4.2. Skubios medicinos pagalbos specialistų nuostatos savižudybių atžvilgiu ir jų sąsajos su savižudybių intervencijos įgūdžiais bei sociodemografiniais veiksniais ... 46

4.2.1. Sąsajos tarp skubios medicinos pagalbos specialistų sociodemografinių veiksnių ir nuostatų savižudybės atžvilgiu ... 46

4.2.2. Sąsajos tarp skubios medicinos pagalbos specialistų nuostatų savižudybės atžvilgiu ir savižudybių intervencijos įgūdžių ... 49

4.3. Skubios medicinos pagalbos specialistų perdegimo sindromas ir jo sąsajos su savižudybių intervencijos įgūdžiais bei sociodemografiniais veiksniais ... 50

4.3.1. Perdegimo sindromo dimensijų įverčiai bendroje imtyje ... 50

6

4.4. Skubios medicinos pagalbos specialistų psichikos sveikata ir jos sąsajos

su savižudybių intervencijos įgūdžiais bei sociodemografiniais veiksniais ... 61

4.4.1. Sąsajos tarp skubios medicinos pagalbos specialistų psichikos sveikatos ir sociodemografinių veiksnių ... 61

4.4.2. Sąsajos tarp skubios medicinos pagalbos specialistų psichikos sveikatos ir savižudybių intervencijos įgūdžių ... 63

4.5. Savižudybės intervencijos įgūdžių, nuostatų į savižudybes, perdegimo sindromo ir psichikos sveikatos rodiklių skirtumai praėjus 6 mėnesiams po savižudybių intervencijos mokymų ... 65

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 68

5.1. Sąsajos tarp skubios medicinos pagalbos specialistų savižudybės intervencijos įgūdžių ir sociodemografinių veiksnių ... 68

5.2. Sąsajos tarp skubios medicinos pagalbos specialistų savižudybių intervencijos įgūdžių ir nuostatų savižudybių atžvilgiu ... 69

5.3. Sąsajos tarp skubios medicinos pagalbos specialistų perdegimo sindromo ir savižudybių intervencijos įgūdžių bei sociodemografinių veiksnių ... 70

5.4. Skubios medicinos pagalbos specialistų psichikos sveikata ir jos sąsajos su savižudybių intervencijos įgūdžiais bei sociodemografiniais veiksniais ... 71

5.5. Vienkartinių savižudybių intervencijos mokymų įtaka savižudybių intervencijos įgūdžiams, nuostatoms savižudybės atžvilgiu, perdegimo sindromo išreikštumo laipsniui, psichikos sveikatai ... 73

IŠVADOS ... 77

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 78

SUMMARY IN ENGLISH ... 79

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 119

STRAIPSNIŲ, KURIUOSE BUVO PASKELBTI DISERTACIJOS TYRIMŲ REZULTATAI, SĄRAŠAS ... 131

PRIEDAI ... 150 1 priedas ... 150 2 priedas ... 151 3 priedas ... 152 4 priedas ... 165 5 priedas ... 166 CURRICULUM VITAE ... 167

7

SANTRUMPOS

ES – Europos Sąjunga

SMP – Skubi medicinos pagalba GMP – Greitoji medicinos pagalba SMP specialistai – Slaugytojos, gydytojai

IASP – Tarptautinė savižudybių prevencijos asociacija (angl. International Association for Suicide

Prevention)

proc. – procentai

χ2 _{– chi kvadrato kriterijus} l.l.sk. – laisvės laipsnių skaičius

p – reikšmingumo lygmuo

r – Spearmano koreliacijos koeficientas SN – standartinis nuokrypis

n – tiriamųjų skaičius

t – Studento t statistinis kriterijus

SIRI – Savižudybių intervencijos įgūdžių klausimynas (angl. Suicide Intervention Response Inventory) M.I.N.I. – Tarptautinė struktūruota neuropsichiatrinė apklausa

(angl. Mini International Neuropsychiatric Interview) PSPS – Požiūrio į savižudybių prevenciją skalė

(angl. The Attitudes to suicide prevention scale) MBI – Perdegimo sindromo klausimynas

8

NAUDOJAMI TERMINAI

Savižudybė – valingas, paties žmogaus atliktas jo gyvybei grėsmingas veiksmas, sukeliantis mirtį.

Bandymas žudytis – sąmoningas savo noru pasirinktas veiksmas, kurį, nebūdamas tikras dėl mirtinos baigties, atlieka asmuo, siekiantis susižaloti arba pasitraukti iš gyvenimo, ir kuris nesibaigia mirtimi.

Parasuicidas – tariamoji savižudybė, ne mirtimi pasibaigęs, sąmoningas ir apgalvotas poelgis, kuomet be kitų pagalbos ir įsikišimo susižalojama ar nuodijamasi, siekiant ne mirti, o realizuoti norimus tikslus.

Save žalojantis elgesys – sąmoningai atliekami veiksmai, nukreipti prieš save, padarantys fizinę žalą, tačiau atliekami be tiesioginio tikslo numirti.

Savižudybių prevencija – strategijos, priemonės, kurios nukreiptos į savižudybių rizikos ir poveikio mažinimą.

Savižudybių intervencija – pagalba savižudybės arba savęs žalojimo krizę išgyvenančiam asmeniui, pasižyminčiam didele savižudiško elgesio rizika.

Savižudybių intervencijos įgūdžiai – savižudybės rizikos įvertinimas, kontakto užmezgimas ir pokalbio vedimas, pagalba išlikti saugiam, pagalba sudarant asmeninį saugumo planą, tolesnės pagalbos galimybių paieškos.

Nuostata – asmenybės ar grupės subjektyvi pozicija socialinių reiškinių ar objektų atžvilgiu. Nuostatą sudarantys komponentai: pažinimo arba kognityvinis (žinios, įsitikinimai ir mintys apie nuostatos objektą), emocinis arba afektinis (jausmai ir emocijos apie nuostatos objektą), elgesio (ketinimai ar veiksmų tendencijos reaguojant į nuostatos objektą).

Neigiamos nuostatos savižudybių atžvilgiu – nežinojimas, nesuprati-mas, atmetimas. Savižudiškas elgesys vertinamas kaip manipuliatyvus, o ne kaip pagalbos šauksmas. Sveikatos priežiūros specialistai mano, jog savižu-dybių prevencija peržengia jų atsakomybės ribas. Galvojimas, kad savižudy-bė priimtinas problemų sprendimo būdas. Galvojimas, kad ketinantiems nusižudyti žmonėms neįmanoma padėti.

9

ĮVADAS

PSO skelbia: šiuo metu savižudybė yra viena iš trijų dažniausių 15– 44 metų žmonių mirties priežasčių pasaulyje. Kasmet pasaulyje nusižudo apie 1 mln. gyventojų. PSO duomenimis, Lietuva savižudybių skaičiumi Europoje pirmauja, o visame pasaulyje užima penktą vietą [203]. Per pastaruosius dvidešimt metų savižudybių skaičius Lietuvoje reikšmingai sumažėjo – nuo daugiau nei 45 iki 24,4 atvejų 100 tūkst. gyventojų. Ypač ženklus savižudybių skaičiaus mažėjimas registruojamas nuo 2014 metų. Šiuo metu savižudybių rodiklis šalyje beveik 3 kartus didesnis nei Europos Sąjungos valstybių vidurkis. Bendrieji skaičiai rodo, kad kiekvieną metų dieną Lietuvoje nusižudo daugiau nei du žmonės [86, 183]. 10 kartų dažnesni nemirtini bandymai žudytis, kuriems prireikia skubios medikų pagalbos. Jų tarpe mirtinos savižudybės rizika tris kartus didesnė nei bendrojoje populia-cijoje. Savižudybės – vienas pavojingiausių rizikos veiksnių Lietuvos žmonių sveikatai ir reikalauja efektyvių prevencijos priemonių.

Identifikuotos 5 pagrindinės savižudybių prevencijos sritys: savižudybių prevencijos mokymo programos, aukštos rizikos asmenų atrankos metodai, psichikos sutrikimų gydymas, prieigos prie mirtinų priemonių apribojimas, informacijos apie savižudybes pateikimas visuomenės informavimo priemo-nėse [122]. Viena iš perspektyvių intervencijų savižudybių prevencijoje – sveikatos priežiūros specialistų mokymai [203]. Šiame darbe pasirinkta nagrinėti savižudybių prevencijos sritis – savižudybių intervencijos mokymo programa, vykdyta Lietuvoje pagal projektą „Sveikatos priežiūros specialistų, prisidedančių prie sergamumo ir mirtingumo nuo pagrindinių neinfekcinių (širdies ir kraujagyslių, onkologijos, psichikos) ligų mažinimo, kvalifikacijos kėlimas“.

SMP specialistai, esantys arčiausiai potencialiai pažeidžiamų asmenų, gali identifikuoti savižudybės riziką turinčius asmenis, suteikti pirminę paramą ir nukreipti tolesnei pagalbai. Nuo SMP specialistų veiksmų didele dalimi priklauso, kokios pagalbos pacientas sulauks [93]. SMP specialistai, susidurdami su nusižudžiusiais arba bandančiais nusižudyti pacientais, patiria stresą, kuris psichologine prasme jiems patiems palieka didelį neigiamą poveikį [184]. Svarbi SMP specialistų psichikos sveikata, mokėjimas atpa-žinti savo paties stresines situacijas ir simptomus, rodančius perdegimo sind-romą, psichikos sveikatos sutrikimus. Tai gali reikšmingai bloginti SMP specialistų psichikos sveikatą ir bloginti jų sugebėjimą atlikti savo darbą. Taip pat jiems svarbu turėti streso valdymo įgūdžių [140].

Tyrėjai pažymi, kad sveikatos priežiūros specialistams trūksta mokymų savižudybių prevencijos srityje [17, 80]. Institutai, aukštosios mokyklos ir

10

kitos sveikatos priežiūros specialistus rengiančios mokslo įstaigos neturi patvirtintų nuoseklių, standartizuotų savižudybių prevencijos mokymų, stebi-mas atotrūkis tarp to, kas dabar mokoma švietimo programose savižudybių tema, ir to, kokios žinios turėtų būti įdiegtos savižudybių prevencijos-intervencijos srityse pagal PSO ir Tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos (angl. International Association for Suicide Prevention (IASP) rekomendacijas [17, 28, 156]. Tyrimais nustatyta, jog geresni specialistų savižudybių intervencijos įgūdžiai susiję su specifiniais savižudybių moky-mais arba tiesioginiu specialistų darbu su savižudiškais pacientais [11, 27, 139]. Tyrimų išvadose akcentuojama, kad dirbant su savižudiškais pacientais ypač svarbi specifinė patirtis – sugebėjimas užmegzti tiesioginį kontaktą su savižudišku pacientu. Savižudybių intervencijai reikalingi ypač specifiniai įgūdžiai, įgyjami periodiniuose, į įgūdžius orientuotuose mokymuose, skir-tuose visiems specialistams, tiesiogiai susiduriantiems su savižudiškais pa-cientais [77].

Nuoseklūs tyrimai parodė – gydytojų savižudybės rizika didesnė nei bendroje populiacijoje: 40 proc. tarp vyrų ir net 130 proc. tarp moterų gydytojų [4]. Nustatyta, kad tik pradėjus mokytis medicinos mokslo įstaigose jaunimo psichikos sveikata nesiskiria nuo bendraamžių, kurie mokosi kitose įstaigose, bet mokydamiesi medicinos studentai patiria perdegimo sindromą, depresiją, kitus psichikos sutrikimus daug dažniau ir intensyviau nei kitų specialybių jaunuoliai [169].

Lietuvoje atliekami tyrimai rodo, kad didelį savižudybių paplitimą, be kitų veiksnių, nulemia pozityvesnis nei kitose valstybėse požiūris į savižudybę kaip priimtiną problemų sprendimo būdą, paplitusios klaidingos žinios apie savižudybes. Lietuvoje sveikatos priežiūros darbuotojų žinios ir nuostatos apie savižudybes nesiskiria nuo “paprastų žmonių”, nespecialistų [178]. Tačiau kiti tyrimai rodo, kad klaidingos nuostatos gali būti keičiamos specialių mokymų pagalba [153, 191]. Apmokytų asmenų nuostatos palan-kesnės savižudybių prevencijai [178]. Po savižudybių prevencijos mokymų padidėja sveikatos priežiūros specialistų pasitikėjimas savimi dirbant su savižudiškais pacientais, keičiasi nuostatos ir žinios, kaip vertinti savižudybės riziką, bendravimo įgūdžiai su savižudiškais pacientais, gebėjimai valdyti tokias situacijas [91, 97, 128, 148, 189].

Analizuojant literatūros duomenis matome, kad savižudybės Lietuvoje išlieka didžiulė ir mūsų tautai skaudi problema. SMP specialistai yra arčiausiai savižudybės riziką turinčio asmens. Būtent šie specialistai, jų veiksmai, reaguojant į savižudybės riziką turinčius asmenis bei šiems veiksmams poveikį darantys veiksniai, ypač svarbūs tiriant savižudybės fenomeną Lietuvoje.

11

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Nustatyti ir įvertinti skubios medicinos pagalbos (SMP) specialistų (gydytojų, slaugytojų) savižudybių intervencijos įgūdžius ir jiems poveikį darančius veiksnius.

1.2. Darbo uždaviniai

1. Nustatyti ir įvertinti SMP specialistų savižudybių intervencijos įgūdžių sąsajas su sociodemografiniais veiksniais.

2. Nustatyti ir įvertinti SMP specialistų nuostatas savižudybių atžvil-giu, ir jų sąsajas su savižudybių intervencijos įgūdžiais bei socio-demografiniais veiksniais.

3. Nustatyti ir įvertinti SMP specialistų perdegimo sindromo išreikš-tumą, ir jo sąsajas su savižudybių intervencijos įgūdžiais bei socio-demografiniais veiksniais.

4. Nustatyti ir įvertinti SMP specialistų psichikos sveikatą, ir jos sąsajas su savižudybių intervencijos įgūdžiais bei sociodemogra-finiais veiksniais.

5. Įvertinti savižudybių intervencijos mokymų įtaką SMP specialistų savižudybių intervencijos įgūdžiams, nuostatoms, perdegimo sind-romo išreikštumui ir psichikos sveikatai.

1.3. Darbo naujumas

Pirmą kartą Lietuvoje nagrinėjant savižudybių temą tiriami bandymų nusižudyti atvejais SMP teikiantys specialistai.

Pirmą kartą Lietuvoje nagrinėjami SMP teikiančių ir patiriančių pasi-kartojantį stresą SMP specialistų psichikos sveikatos rodikliai. Tikimasi, kad gauti duomenys leis įvertinti šią kol kas stigmatizuojamą problemą, jos įtaką profesinei veiklai ir pateikti praktines rekomendacijas jos neigiamoms pasek-mėms mažinti.

Šio tyrimo metu siekiama išsamaus supratimo apie veiksnius, įtako-jančius SMP savižudybių atvejais efektyvumą, todėl kompleksiškai vertinami įvairūs veiksniai, galintys daryti poveikį SMP specialistų savižudybių inter-vencijos įgūdžiams.

12

Pirmą kartą Lietuvoje sistemingai vertintas standartizuotos savižudybių intervencijos mokymo programos poveikis savižudybių prevencijos įgū-džiams, psichikos sveikatai, efekto išlikimas per 6 mėnesius.

Tyrimas reikšmingas ateityje formuojant tolimesnių tyrinėjimų kryptis suicidologijos srityje ir formuojant su šia mokslo sritimi susijusią duomenų bazę.

Asmeninis indėlis. Disertantė nuo pat pradžių dalyvavo VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose vykdytame projekte „Sveikatos priežiūros specialistų, prisidedančių prie sergamumo ir mirtingumo nuo pagrindinių neinfekcinių (širdies ir kraujagyslių, onkologijos, psichikos) ligų mažinimo, kvalifikacijos kėlimas“ VP1-1.1-SADM-10-V-01-003). Šio projekto pagrin-du vykdyti mokymai „STRESAS – Psichologinės pagalbos įgūdžiai teikiant skubią medicinos pagalbą“. Disertantė visoje Lietuvoje vedė šiuos kvalifi-kacijos kėlimo mokymus. Prieš mokymus visi vedantieji buvome apmokyti prof. Jeffrey T Mitchell, Marylando universiteto skubios medicinos pagalbos profesoriaus, Tarptautinių kritinių stresinių įvykių fondo prezidento (angl.

International Critical Incident Stress Foundation – ICISF). Projekto pagrindu

disertantė sugalvojo disertacijos temą.

Disertacijos rengimo metu disertantė, remdamasi PSO ir Tarptautinės savižudybių prevencijos asociacijos (angl. International Association for

Suicide Prevention (IASP)) rekomendacijomis, parengė sociodemografinių

veiksnių klausimyną, pasirinko kitus standartizuotus klausimynus (gavo autorių leidimus, atliko dvigubą vertimą ir pilotinį tyrimą). Atliko klausimyno SIRI (angl. Suicide Intervention Response Inventory), vertinančio savižudy-bių intervencijos įgūdžius, adaptavimą naudojimui Lietuvoje.

Taikydama pasirinktą metodiką atliko tiriamųjų asmenų pakartotinę apklausą, sudarė duomenų bazę ir įvertino gautus duomenis, kuriuos paskelbė pranešimuose ir straipsniuose.

13

2. LITERATŪROS APŽVALGA

Savižudybės pastaruosius dešimtmečius tampa ypatingai didele prob-lema visame pasaulyje. Per 45 metus savižudybių skaičius išaugo 60 proc. PSO duomenimis, kasmet maždaug milijonas žmonų visame pasaulyje patys nutraukia savo gyvenimą. Daugelyje industrinių šalių savižudybė yra antra arba trečia pagal dažnumą paauglių ir jaunų žmonių mirties priežastis [137, 203]. Lietuva savižudybių skaičiumi Europoje pirmauja, o visame pasaulyje užima penktą vietą [87, 203]. Lietuvoje kasmet nusižudo apie tūkstantį žmo-nių, tai dvigubai daugiau nei žūstančių eismo įvykiuose [183]. Lietuvoje gyventojų mirties priežasčių struktūroje traumos ir kitos išorinės mirties priežastys užima trečią vietą [86, 183]. 11,7 proc., visų 2015 m. mirusių vyrų žuvo dėl išorinių mirties priežasčių. Iš 2402 vyrų, 55,2 proc., mirė nuo nelai-mingų atsitikimų (transporto įvykių, nukritę, paskendę, atsitiktinai apsinuo-diję), 30,3 proc. – nusižudė [86, 183].

Duomenys apie savižudybes Lietuvoje registruojami maždaug nuo 1924 m. Per pastaruosius 90 metų savižudybių skaičius gerokai kito: tarpuka-rio laikotarpiu savižudybių rodiklis buvo sąlyginai žemas, vidutiniškai 8,1/100 000 gyventojų/per metus [59]. Antrosios sovietų okupacijos metu savižudybių skaičius vis augo, 1962 m. šis rodiklis buvo 16/100 000 gyven-tojų/per metus, o 1984 m. jau siekė 36/100 000 gyvengyven-tojų/per metus. Prasidė-jus persitvarkymo laikotarpiui, savižudybių rodikliai per kelerius metus sumažėjo beveik trečdaliu ir 1986 m. buvo 25/100 000 gyventojų/per metus [60, 86, 183]. 1991 m. savižudybių rodikliai vėl ėmė kilti, 2018 m. Lietuvoje buvo mažiausiai savižudybių nuo Nepriklausomybės atkūrimo – 24,4 mirtys/ 100 000 gyventojų (2.1.1 pav.).

14

2.1.1 pav. Savižudybių rodikliai Lietuvoje 1991–2018 m.

(100 000 gyventojų/per metus). Lietuvos statistikos departamento ir Higienos instituto duomenimis.

Lietuvoje labai didelis savižudybių skaičiaus atotrūkis tarp lyčių. Higie-nos instituto duomenimis 2016 metais Lietuvoje vyrai nusižudė penkis kartus dažniau negu moterys (atitinkamai 52,5/100 000 gyventojų ir 8,3/100 000 gyventojų) [86]. Savižudybė buvo antra pagal dažnį darbingo amžiaus (15– 64 m.) vyrų (viso 548) ir septinta moterų (viso 79) mirties priežastis. Beveik kas penktas nusižudęs Lietuvos gyventojas buvo 55–64 metų amžiaus. Rū-pestį kelia itin didelis vyresnių nei 75 metų amžiaus vyrų savižudybių skai-čiaus rodiklis (90,7 savižudybės 100 000 gyventojų) [86]. Lietuvoje taip pat išlieka atotrūkis tarp savižudybių skaičiaus miesto (21,8/100 000 gyventojų) ir kaimo vietovėse (36/100 000 gyventojų) (Higienos instituto duomenys – 2017 m). Stebimi dideli netolygumai tarp didžiųjų Lietuvos miestų bei rajonų savivaldybių ir nedidelių savivaldybių, esančių atokiuose šalies regionuose. Ypatingai aukštas savižudybių rodiklis yra Lazdijų, Zarasų, Kalvarijos, Varė-nos ir Kupiškio rajonų savivaldybėse (HigieVarė-nos instituto duomenys – 2016 m). Tiek vyrų, tiek moterų tarpe pagrindinis savižudybės būdas – pasikorimas (apie 90 proc. visų savižudybių būdų). Moterys dažniau nei vyrai nusižudo apsinuodijusios vaistais [86].

15

2.2. Skubios medicinos pagalbos specialistų vaidmuo savižudybių prevencijoje

Savižudybės rizika pasižymintys pacientai dažnai pirmiausiai patenka į ligoninių priėmimo-skubios pagalbos skyrius. Priėmimo-skubios pagalbos skyrių sveikatos priežiūros specialistai dažnai teikia pagalbą ir pacientams, turintiems problemų su psichoaktyvių medžiagų vartojimu, sergantiems psi-chikos sutrikimais, besiskundžiantiems lėtiniais skausmais ar patekusiems į krizinę situaciją. Tokie pacientai dažnai turi padidintą savižudybės riziką, tačiau ji nebūna įvertinama [113, 155]. JAV Teksaso valstijoje 2005–2011 m. į priėmimo-skubios pagalbos skyrių pateko 51 proc. 12 metų ir vyresnių pacientų, bandžiusių nusižudyti medikamentais. Bandžiusių nusižudyti ir patekusių į priėmimo-skubios pagalbos skyrius pacientų daugėja, o staciona-rizavimų dėl bandymų nusižudyti mažėja. Tik 48 proc. bandžiusių nusižudyti ir patekusių į priėmimo-skubios pagalbos skyrius pacientų buvo įvertinta psichikos sveikata. Jaunų pacientų tarpe šie skaičiai dar didesni. 73 proc. 10– 19 metų amžiaus jaunuolių, patekusių į priėmimo-skubios pagalbos skyrių, buvo tiesiog išleisti be jokio įvertinimo. Tik 39 proc. šių jaunų pacientų buvo įvertinta psichikos sveikata, tik 43 proc. jų per 30 dienų buvo suteikta ambu-latorinė pagalba [19]. Todėl priėmimo-skubios pagalbos skyriuose dirbančių sveikatos priežiūros specialistų vaidmuo teikiant pagalbą savižudybės riziką turintiems pacientams yra labai svarbus.

Lietuvoje neturime bandžiusių nusižudyti registro. Bet, žinant, kad pir-maujame Europoje ir esame penkti pasaulyje pagal savižudybių skaičių, gali-ma kelti prielaidą, kad tikri bandžiusių nusižudyti žmonių skaičiai Lietuvoje būtų didžiuliai. Didžiausia rizika, kad pacientas bandys nusižudyti arba nusižudys yra 30 dienų po to, kai pacientas su savižudybės rizika išleidžiamas iš priėmimo-skubios pagalbos skyriaus [101].

Knesper paskelbtais duomenimis 70 proc. įvairaus amžiaus bandžiusių nusižudyti pacientų po apsilankymo priėmimo-skubios pagalbos skyriuose dėl savo psichikos būklės nesikreipia tolesnės ambulatorinės pagalbos, jei jiems suteikiama tik fizinė pagalba [101]. Kadangi priėmimo-skubios pagal-bos skyriuose dirbančių sveikatos priežiūros specialistų vaidmuo savižudybių prevencijoje yra toks svarbus ir dėl jų darbo specifikos (riboto laiko), būtina parengti gaires kaip jiems dirbti su savižudiškų ketinimų turinčiais žmonėmis. Pasaulyje parengta įvairiausių skubios pagalbos savižudybių prevencijos gairių [25, 33, 154, 155]. Visose pagrindinis dėmesys skiriamas savižudybės rizikos vertinimui. Masačiusetso universitete atliktas tyrimas parodė, kad priėmimo-skubios pagalbos skyriuje atliekant visuotinį pacientų savižudybės rizikos įvertinimą, buvo identifikuota dvigubai daugiau galvojusių apie savi-žudybę, ketinusių arba bandžiusių nusižudyti pacientų. Savižudybės rizikos

16

nustatymas padidėjo nuo 2,9 proc. iki 5,7 proc. Anot Edwin Boudreaux, šis tyrimas pirmą kartą parodė, kad savižudybės rizikos vertinimą galima atlikti ir taip užimtame priėmimo-skubios pagalbos skyriuje. Visuotinės savižudy-bių rizikos metodo vertinimo metu daliai pacientų buvo nustatyta didelė savižudybės rizika, kuriai reikia stacionarinio gydymo. Boudreaux kelią klau-simą, kas būtų nutikę, jei šie pacientai būtų tiesiog išleisti iš priėmimo-skubios pagalbos skyriaus? Didžiulė tikimybė, kad dalis iš jų būtų bandę nusižudyti. Pasak Boudreaux, pirmas būtinas žingsnis savižudybių prevenci-joje – savižudybės rizikos vertinimas. Todėl, priėmimo-skubios pagalbos skyriuje įvedus savižudybių prevencijos algoritmą, galima tikėtis didelio poveikio visuomenės sveikatai [18].

2.3. Savižudybių intervencijos įgūdžiams įtaką darantys faktoriai Savižudybių ir savęs žalojimo intervencija – pagalba savižudybės, savęs žalojimo krizę išgyvenančiam asmeniui, pasižyminčiam savižudiško elgesio rizika. Tai „įėjimas“ į patį savižudybės procesą. Savižudybių intervencijos įgūdžius apima savižudybės rizikos įvertinimas, kontakto užmezgimas ir po-kalbio vedimas, pagalba išlikti saugiam, pagalba sudarant asmeninį saugumo planą, tolesnės pagalbos galimybių paieškos [203].

Tyrimuose nagrinėjami faktoriai, darantys įtaką sveikatos priežiūros specialistų savižudybių intervencijos įgūdžiams. Kai kuriuose tyrimuose nerandama jokių statistiškai reikšmingų ryšių su lytimi, amžiumi, šeimynine padėtimi ar religija [27, 79, 138]. Kitose studijose nustatyta, kad moterys ir vyresni respondentai turi geresnius savižudybių intervencijos įgūdžius [116, 187].

Studijos, nagrinėjančios nuostatų įtaką savižudybių intervencijos įgū-džiams, pateikia išvadas, kad neigiamos nuostatos savižudybės atžvilgiu susijusios su blogesniais savižudybių intervencijos įgūdžiais [27, 116]. Kitose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad tokie psichosocialiniai veiksniai kaip emoci-jos, vertinimas, smerkimas ir įsitikinimai gali kliudyti dirbant su savižudy-bėmis. Ganoje atliktoje studijoje pastebėta, jog skubios pagalbos skyrių slau-gytojos savižudybę vertino kaip nusikaltimą, į savižudiškų ketinimų žmogų žiūrėjo kaltinamai. Vyravo neigiamos nuostatos savižudybių atžvilgiu, kaip kad vengimas, atstūmimas, priešiškumas [148, 159, 192]. Nuo slaugytojų nuostatų savižudybės atžvilgiu priklauso jų suteikiamos pagalbos kokybė. Neigiamos nuostatos veikia pacientus ir prisideda prie pacientų menkaver-tiškumo, nevilties jausmų ir pagalbos atmetimo. Neigiamos nuostatos dažniau sutinkamos bendro profilio nei psichiatrinio profilio ligoninėse. Daugelis slaugytojų, ypač dirbančių skubios pagalbos skyriuose, nežino, ką pasakyti

17

savižudiškam pacientui, todėl pasirenka tylą, mano, jog savo įsikišimu pablo-gins situaciją, galvoja, jog savižudiškų ketinimų turintis pacientas nėra rimtas ligonis [148, 192]. Didžioji dalis skubios pagalbos skyrių slaugytojų ir gydy-tojų skeptiškai nusiteikę savižudybių prevencijos atžvilgiu. Mokymų metu išaiškėjo, jog medikai nenoriai teikia pagalbą žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų, ir skeptiškai vertina savižudybių prevencines programas [12]. Specifinių savižudybės mokymų, darbo su savižudiškais pacientais patirtis arba patirtis su savižudiškais žmonėmis asmeninėje aplinkoje teigiamai susiję su geresniais savižudybių intervencijos įgūdžiais [11, 27].

Skubios pagalbos medikai teigė, jog jie nėra paruošti dirbti su savižu-diškais pacientais [13]. Tyrimai rodo, kad sveikatos priežiūros specialistai negeba atpažinti savižudybės rizikos ir tinkamai reaguoti į savižudiškų ketinimų turinčius žmones. Manoma, kad tai susiję su šiais veiksniais: žinių apie savižudybes trūkumu; neigiamomis nuostatomis savižudybės atžvilgiu; įgūdžių trūkumu vertinant savižudybės riziką; žmogiškų išteklių bei laiko trūkumu; netinkama aplinka; palaikymo, supervizijų nebuvimu; protokolų, reglamentuojančių savižudybės rizikos atpažinimą ir reagavimą gydymo įstaigose, esant savižudybės rizikai, nebuvimu [131, 150].

Tyrimais nustatyta, jog paties pagalbą teikiančio specialisto turima savižudybės rizika gali turėti teigiamą ir neigiamą poveikį jo savižudybių intervencijos įgūdžiams. Teigiamas poveikis susijęs su tuo, kad panaši patirtis gali padėti geriau suprasti pacientą. Neigiamą poveikį gali lemti asmeninės problemos, stiprios emocijos, tokios nuostatos kaip „savižudybė gali būti problemos sprendimo būdas“ [27, 116].

Tyrėjai pažymi, kad profesinė patirtis, kuri gerina savižudybės interven-cijos įgūdžius, turi būti ne bendroji, bet specifinė, susijusi su savižudybių tema. Jie rekomenduoja toliau nagrinėti pagalbos teikėjų profesinės ir asmeni-nės patirties įtaką savižudybių intervencijos įgūdžiams. Svarbu įvertinti kaip patys pagalbos teikėjai suvokia savo turimus savižudybių intervencijos įgūdžius [27, 116]. Pagalbos teikėjai, kurie vertina save kaip turinčius pakan-kamus savižudybių intervencijos įgūdžius, nematys poreikio ir nedalyvaus mokymo programose. Tačiau objektyviai įvertinus jų turimus savižudybių intervencijos įgūdžius gali paaiškėti, kad įgūdžiai nepakankami [104].

Tyrimai rodo, kad SMP specialistų savižudybių intervencijos įgūdžiams įtaką darantys faktoriai yra sociodemografiniai rodikliai, nuostatos savižu-dybių atžvilgiu, SMP specialistų psichikos sveikata, savižusavižu-dybių preven-cijos – intervenpreven-cijos mokymai.

18

2.4. Sveikatos priežiūros specialistų nuostatų įtaka savižudiškam elgesiui

Nuostata vadinami įsitikinimai ir jausmai, parengiantys tam tikru būdu reaguoti į daiktus, žmones ir įvykius. Jas formuoja patyrimas ir apibendrini-mai, kiti asmenys, žiniasklaida [132]. Nuostatos yra kintančios, gali būti skirtingo stiprumo laipsnio ir poliškumo [3]. Nuostatos savižudybių atžvilgiu gali būti susijusios su lytimi, amžiumi, išsilavinimu, gyvenamąja vieta, ekonomine padėtimi, turimomis žiniomis apie savižudybės reiškinį ir kitomis charakteristikomis [38].

Visuomenėje vyraujančios neigiamos nuostatos savižudybės atžvilgiu atlieka katalizatoriaus vaidmenį – poreikių frustraciją išgyvenantiems žmon-ėms jie gali sustiprinti savižudišką motyvaciją [60]. Manoma, kad nuostatos yra vienas iš esminių faktorių, paaiškinančių skirtingą savižudybių paplitimą įvairiose šalyse ar regionuose [24].

Savižudybių paplitimui didelės įtakos gali turėti tarp nacionaliniai skir-tumai, tokie kaip tradicijos, papročiai, religija, socialinės nuostatos ir klima-tas. Pavyzdžiui, Japonija yra šalis su senomis savižudybių tradicijomis, kur nuo seno žinomos įvairios savižudybių formos, joms pavadinti yra net specialūs terminai, požiūris į savižudybę visada buvo labai pozityvus [47]. Po Antrojo pasaulinio karo savižudybių rodiklis Japonijoje buvo aukščiausias šalies istorijoje – 25,7/100 000 gyventojų/per metus. Net gydytojai psichiatrai laikėsi įsitikinimo, kad savižudybės neišvengiamos, ir nesirūpino jokia prevencija. Tačiau visuomenės dėmesys psichinei sveikatai didėjo. Planuo-jant savižudybių prevencijos priemones Japonijoje atsižvelgta į tai, jog kreiptis pagalbos ištikus sunkumams laikoma gėda; žmonės, išgyvenantys depresiją, niekada nesikreips į psichikos sveikatos specialistą, todėl rūpintasi, kad bendrosios praktikos gydytojai būtų mokomi įvertinti savižudybės riziką ir padėti įveikti savižudybės krizę. Savižudybių prevencija susirūpino Japoni-jos vyriausybė, ministeriJaponi-jos ir žinybos. Šiuo metu savižudybių rodiklis Japo-nijoje, palyginus su kitomis valstybėmis, gana mažas – 17/100 000 gyven-tojų/per metus, jos daugiau turi ne specifinių, nacionalinių bruožų, o bendrų, būdingų visoms savižudybėms. Vengrija XX amžiaus pabaigoje taip pat garsėjo kaip savižudybių kraštas [59], kur nuo XIX a. vidurio susiformavo savižudybės romantizavimo ir herojizavimo tradicija. Vengrijos suicidologai sudarė specialią savižudybių prevencijos programą, kurioje pagrindinis dė-mesys skiriamas požiūrio į savižudybes keitimui. Tai davė rezultatų – savižu-dybės dažniau traktuojamos kaip psichinės sveikatos problema, teigiamai žiūrima į savižudybių prevenciją. Nuo 1985 m. savižudybių skaičius Vengri-joje kasmet mažėja, jis pasikeitė nuo 46/100 000 gyventojų/per metus

19

1984 m. iki 31,7/100 000 gyventojų/per metus 2003 m. Taigi, žmonės gyve-nantys aplinkoje, kur savižudybės yra dažnas reiškinys, žymiai dažniau susiduria su tokiu destruktyviu problemų sprendimo modeliu. Augant ir gyve-nant tokioje „savižudiškoje atmosferoje“, šis reiškinys dažniau ir giliau pavei-kia asmenybę, kas vėliau, susidūrus su gyvenimo sunkumais, gali turėti įtakos, pasirenkant savižudybę.

Domingo tyrė įvairaus amžiaus žmonių grupes Vokietijoje ir JAV ir nustatė, kad skirtumai požiūryje į savižudybes glaudžiai susiję su amžiumi [44]. Segal daro išvadą, kad vyresniems žmonėms savižudybė yra labiau priimtina, labiau susijusi su religinių įsitikinimų stoka, demografiniais ir indi-vidualiais aspektais [170]. Framklin mano, kad svarbu tyrinėti ne tik bendras nuostatas į savižudybes kaip reiškinį, bet ir nuostatas į savižudiškus žmones. Jo suformuluota stigmos teorija teigia, kad jeigu nuostata į savižudiškus žmo-nes visuomenėje yra neigiama, stigmatizuojanti, tai žmonės, mėginantys nusižudyti, bet išliekantys gyvi, bus labiau atstumti ir izoliuoti, lyginant su tokia visuomene, kurioje savižudiški žmonės yra mažiau stigmatizuojami [56].

Svarbus motyvacinis veiksnys savižudybės riziką turintiems pacientams kreiptis pagalbos – sveikatos priežiūros specialistų nuostatos jų atžvilgiu. Didžioji dalis savižudybės riziką turinčių pacientų pažeidžiami ir jautrūs, todėl greitai gali pajusti sveikatos priežiūros specialisto neigiamą nusiteikimą jo atžvilgiu ir atstūmimą. Savižudiškas elgesys rodo rimtas sveikatos proble-mas, todėl, norint suteikti efektyvų gydymą, būtina, kad sveikatos priežiūros specialistai turėtų tinkamas nuostatas savižudybių atžvilgiu. Šioje srityje atlikta mažai tyrimų, kas iš dalies atspindi požiūrį į savižudybes ir menką dėmesį joms sveikatos priežiūroje [161, 176].

Tyrimų rezultatai rodo, kad sveikatos priežiūros specialistai, dirbdami su savižudybės riziką turinčiais pacientais dažniau jaučiasi sudirgę, pikti, išgy-vena frustraciją ir bejėgiškumą nei dirbdami su kitais pacientais. Pacientai, kurie žalojo save, išgyveno pažeminimo jausmą, jei specialistai teikė jiems medicininę pagalbą be empatijos. Tokia pati pagalba, pvz. žaizdos siuvimas, ne savęs žalojimo atvejais dažniau suteikiama empatiškai [164]. Sveikatos priežiūros specialistams trūksta žinių apie savižudybės procesą, savižudišką elgesį ir tinkamą bendravimą su savižudybės riziką turinčiu žmogumi. Pa-cientų suteikiamas grįžtamasis ryšys ragina gerinti bendravimo kokybę [186].

Daugiausia tyrimų atlikta vertinant sveikatos priežiūros specialistų nuostatas į pacientus somatinėje medicinoje ir psichiatrijoje [142, 163, 164]. Požiūris į savižudybės riziką turinčius pacientus skiriasi tarp gydymo įstaigų poskyrių ir medicininių specialybių. Labiausiai empatiškas požiūris nusta-tytas tarp apmokytų sveikatos priežiūros specialistų, turinčių didesnę patirtį ir tarp tų, kurie dalyvavo supervizijose arba mokymuose suicidologijos

20

srityje [117]. Į tyrimus dažniausiai įtraukiami gydytojai ir slaugytojos, bet retai įtraukiami psichologai ir socialiniai darbuotojai. Dar mažiau atlikta tyrimų, nagrinėjančių ambulatorinėje grandyje dirbančių psichikos sveikatos priežiūros specialistų nuostatas savižudybių atžvilgiu. Ambulatorinėje gran-dyje dirbantys sveikatos priežiūros specialistai dažniau dirba vieni ir mažiau gali kontroliuoti pacientų elgesį. Jie yra labiau nepriklausomi, daugiau sava-rankiškai priimantys atsakomybę nei stacionare dirbantys kolegos. Sveikatos priežiūros specialistų nuostatoms įtaką gali daryti nuolatinė emocinė našta dirbant su savižudiškais pacientais, baimė, kad pacientas gali nusižudyti [68, 73].

Demirkiran ir Eskin tyrimai rodo, kad dauguma žmonių, kurie nusižudė arba bandė žudytis, prieš šį poelgį lankėsi pas sveikatos priežiūros specialis-tus, dažniausiai priminės sveikatos priežiūros gydytojus [38]. Dermirkiran and Eskin, remdamiesi literatūros apžvalga, sukūrė konceptualų požiūrį, kuriame pateikiami faktoriai, formuojantys gydytojų ir slaugytojų požiūrį ir reakcijas į savižudiškų ketinimų turintį žmogų [39]. Teigiama, kad reakci-joms į savižudiškų ketinimų turintį žmogų įtaką daro tokie sociodemo-grafiniai veiksniai kaip amžius, lytis, šeimyninė padėtis, išsilavinimas, darbo stažas [185]. Paties specialisto savižudiškos tendencijos taip pat gali daryti įtaką reakcijai į savižudiškų ketinimų turinčius žmones. Dermirkiran and Eskin atkreipė dėmesį į tai, kad atliekant sveikatos priežiūros specialistų nuostatų dėl savižudybių tyrimus neatliekamas jų pačių savižudybės rizikos vertinimas. Sveikatos priežiūros specialistų nuostata, kad bandymas žudytis yra manipuliacija, sukelia neigiamas reakcijas žmonėms, kurie turi savižu-diškų ketinimų, tai apsunkina kontakto užmezgimą ir apskritai pagalbą savižudiškų ketinimų turinčiam žmogui [143].

Kitas faktorius veikiantis gydytojų reakcijas/nuostatas į savižudiškų ten-dencijų turinčius žmones – emocijos, kurias sukelia tokio pobūdžio pacientai [63]. Dermirkiran and Eskin savo studijoje nustatė, kad gydytojai, kurie tikėjo, kad reikia bendradarbiauti ir kalbėtis su savižudiškų ketinimų turinčių žmogumi, o po bandymų žudytis į žmogų žiūrėjo ne smerkiančiai, bet empa-tiškai, pasiekdavo geresnį rezultatą; o gydytojai, kurie turėjo priešingą požiū-rį, jautė nerimą, baimę, priešiškumą – pasiekdavo blogesnį rezultatą [38]. Tyrėjai Goldney ir Bottrill atliko įvairių specialistų, tarp jų ir gydytojų, nuostatų dėl savižudiškų ketinimų turinčių žmonių tyrimą. Buvo nustatytos ženkliai neigiamesnės nuostatos tarp ligoninių sveikatos priežiūros specia-listų, ypač gydytojų, kurie dažniausiai turi pradinį kontaktą su savižudiškų ketinimų turinčiu žmogumi. Autoriai pabrėžia, kad tokie rezultatai suteikia pagrindo nerimauti, kad tolesnis paciento savižudiškas elgesys, pagalbos neieškojimas gali būti paveiktas sveikatos priežiūros specialisto reakcijos. Kontaktas su bandžiusiu žudytis žmogumi sveikatos priežiūros specialistui

21

pažadina neigiamus jausmus. Goldney ir Bottrill teigia, kad šie neigiami sveikatos priežiūros specialistų jausmai gali žalingai veikti savižudiškų keti-nimų turinčius žmones ir lemti jų savižudišką elgesį [70]. Platt ir Salter nustatė, kad lyginant kitų specialybių gydytojus ir psichiatrus, pastarieji labiau tiki, kad savižudiškų ketinimų turintiems žmonėms ir bandžiusiems žudytis žmonėms reikalinga pagalba, kad tai rimtas pagalbos šauksmas ir jie tiki, kad gali šiems žmonėms realiai padėti. Tyrimas, kaip ir daugelis kitų tyrimų, pavirtina, kad psichiatrų nuostatos, lyginat su kitų specialybių gydy-tojais, savižudiškų ketinimų turinčių žmonių atžvilgiu teigiamesnės [105]. Tyrėjų grupė However, Platt ir Salter ragina atkreipti dėmesį į kitų moksli-ninkų, Hawton ir kt., pastabas, kad tokia tendencija gali atspindėti skirtingus šių profesijų vaidmenis dirbant su savižudiškų ketinimų turinčiais žmonėmis [75]. Kitoje studijoje nustatyta, kad jaunesni gydytojai pasižymėjo neigia-mesnėmis nuostatomis nei vyresni gydytojai [106]. Lee ir jo komandos tyri-muose pažymima, kad gydytojai išskiria savižudybės motyvus į labiau pri-imtinus ir mažiau pripri-imtinus [111]. Bailey teigia, kad sudėtingiausias, komplikuotas ir dažniausiai neigiamas gydytojų požiūris į parasuicidus. 44 proc. respondentų gydytojų sutiko, kad nerodė kantrybės ir empatijos dirbdami su parasuicidais. Dažniausios šioje situacijoje gydytojų emocijos: pyktis, nerimas, kaltė, „laiko švaistymas“. Tyrimas parodė, kad nuostata dėl parasuicidų yra visiškai neigiama, ir gydytojai teigė, kad šiai žmonių grupei nenori teikti pagalbos. Gautas įdomus rezultatas – 61 proc. gydytojų nurodė, jog būtų naudingi mokymai apie savižudybes [107]. Osborne teigia, kad ypatinga dėmesį ir pagalbą gauna bandę nusižudyti intensyvios terapijos skyriuose, nes šių skyrių tikslas – atgaivinti ir palaikyti gyvybę [149]. Patel atliko tyrimą, kuriame nagrinėjo gydytojų nuostatas dėl bandančių nusinuo-dyti žmonių. Nustatyta, kad jaunesni sveikatos priežiūros specialistai išreiškė neigiamesnes nuostatas nei gydytojai konsultantai. Neigiamesnės jaunesnių sveikatos priežiūros specialistų nuostatos gali būti paaiškinamos tuo, kad jaunesni sveikatos priežiūros specialistai susiduria tiesiogiai dažniau ir su didesniu skaičiumi bandančių nusinuodyti. Gydytojai teikia pirmenybę gydyti fizinius negalavimus. Niekada nebuvo išreikštos neigiamos nuostatos dėl pacientų, sergančių infarktu. Kuriant prevencines priemones reikia atsi-žvelgti į esamas neigiamas sveikatos priežiūros specialistų nuostatas šiuo atžvilgiu. Tyrėjas pažymi, kad gydytojai linkę manyti, kad žmonės bando nusižudyti nuodydamiesi dėl socialinių priežasčių, bet ne dėl psichikos sutrikimų. Dauguma gydytojų manė, kad šie pacientai buvo nepakankamai gydomi ir slaugomi, todėl jų gydymas neatnešė naudos ligoninei. Gydytojai norėtų, kad tokie pacientai būtų gydomi specializuotuose padaliniuose, siekiant palengvinti jų darbo naštą [39]. Suokas ir Lonnqvist tyrė gydytojų, slaugytojų, dirbančių įvairiuose departamentuose, nuostatas dėl savižudiškų

22

ketinimų turinčių žmonių. Nustatyta, kad labiausiai neigiamas požiūris būdin-gas SMP dirbantiems sveikatos priežiūros specialistams. Žmonės, kurie daug kartų bandydavo žudytis ir vis grįždavo į SMP kambarius, darbuotojams sukeldavo nepasitenkinimą savo darbu ir papildomą stresą [54]. Neigiamos nuostatos bandžiusių nusižudyti atžvilgiu buvo patvirtintos tyrimuose, ku-riuose nagrinėjama, kaip prižiūrimi ligoninėse pacientai po bandymų nusižu-dyti. Buvo nustatyta, kad ligoninės personalas nėra apmokytas, kaip bend-rauti, kaip elgtis su bandžiusiais žudytis, o pacientai jautė, kad ligoninės personalas neigiamai nusiteikęs jų atžvilgiu, todėl nebendradarbiavo gydymo procese [186]. Kai kurie pacientai pažymėjo, kad skubios pagalbos priežiūros skyriuose jie buvo gydomi ir prižiūrimi ne taip, kaip pacientai, kurie nukentėjo ne „nuo savo rankos“ [160]. Pacientai, kurie bandė žudytis, pažy-mi, kad jiems informacija apie jų fizinę sveikatos būklę suteikiama labai trumpai, informacijos tenka laukti ilgai, tai sukelia nerimą ir baimę [110]. Pacientai po bandymų žudytis nesulaukdavo empatiškos pagalbos, tik neigia-mo nusiteikineigia-mo jų atžvilgiu. Taip pat bandę žudytis pacientai iš sveikatos priežiūros specialistų sulaukdavo pažeminimo ir grasinimų, susijusių su jų fizine sveikata [141]. Kai kurie pacientai išgirsdavo grasinimų nutraukti tam tikrą pagalbą, pvz., siuvant žaizdas neleisti anestetiko, motyvuojant, kad žalojosi patys, taip elgtis, kol prižadės daugiau nesižaloti. Buvo ir dalis pacientų, pastebėjusių teigiamą sveikatos priežiūros specialistų elgesį, kurie suteikiant fizinę pagalbą domėjosi ir pacientų psichologine savijauta [151]. Nors po bandymų žudytis teikiant pagalbą ligoninėse pacientų pagalbos teiki-mo algoritmuose nurodoma, jog reikia psichologinės pagalbos ir atlikti psichologinį paciento įvertinimą, didžiajai daliai pacientų tokia pagalba nesuteikiama [135]. Bandę žudytis pacientai, kuriems teikiant pagalbą buvo suteikta galimybė pasikalbėti apie savo problemas, išvykdavo iš ligoninės su pozityvia patirtimi apie sveikos priežiūros specialistus ir jų teikiamą pagalbą [151]. Taylor ir jo tyrėjų grupė, atlikę sisteminę apžvalgą, nustatė, kad nepai-sant šalių ir sveikatos priežiūros sistemų skirtumų, didžiosios dalies sveikatos priežiūros specialistų nuostatos dėl save žalojančių pacientų ir elgesys su jais – neigiamas [186]. Gydytojai gali aktyviai dalyvauti pacientų, esančių savižudybės procese, gydyme ir prevencijoje [38]. Tinkamos sveikatos prie-žiūros specialistų reakcijos būtų galimybė pertraukti žmogaus savižudybės procesą [185]. Tai gali būti signalas pacientui, kad į jį ir jo problemą žiūrima rimtai [38]. Priešingai, netinkamos sveikatos priežiūros specialistų reakcijos savižudiškų ketinimų turinčiam pacientui gali dar labiau sustiprinti ir taip vyraujančius menkavertiškumo ir beviltiškumo jausmus ir paspartinti savižu-dybės procesą [52]. Nustatyta, kad dažniausiai savižudybė įvyksta po dauge-lio bandymų. Todėl nesugebėjimas tinkamai atpažinti savižudybės rizikos,

23

tinkamai reaguoti ir užtikrinti bandžių žudytis poreikius, prisideda prie šių pacientų savižudybių [37].

Apžvelgti Lietuvoje atlikti nuostatų savižudybių atžvilgiu tyrimai. Paulius Skruibis, tirdamas medicinos ir psichologijos studentų bei krizių įveikimo tarnybos savanorių nuostatos savižudybių atžvilgiu, pastebėjo, kad klaidingi įsitikinimai apie savižudybes labiausiai buvo paplitę tarp medicinos studentų [177]. Petrauskaitė toliau tyrė medicinos studentų nuostatas dėl savižudybių ir nustatė, kad klaidingos nuostatos gali būti keičiamos specialių mokymų pagalba [153]. Aušra Kazlauskaitė tyrė policijos pareigūnų ir greito-sios medicinos pagalbos medikų nuostatų pasikeitimą po mokymų ir nustatė, kad jos pasikeitė daug mažiau nei studentų nuostatos po analogiškų mokymų [96]. Skruibis, tirdamas Lietuvos politikų nuostatas dėl savižudybių prevenci-jos ir lygindamas jas su Norvegiprevenci-jos, Švediprevenci-jos, Austriprevenci-jos, Vengriprevenci-jos politikų nuostatomis palaiko kai kurių ankstesnių tyrimų išvadas, kad didesnis savižu-dybių paplitimas yra susijęs su palankesne nuostata dėl savižusavižu-dybių, kaip pri-imtiną elgesio būdą tam tikromis aplinkybėmis ir labiau smerkiančiu (stigma-tizuojančiu) požiūriu į savižudybes ir nusižudyti ketinančius žmones. Lygi-nant politikų atsakymus į atvirus klausimus nustatyta, kad Lietuvos ir Veng-rijos politikai išsiskiria smerkiančiu požiūriu į savižudybes [176]. 2005 me-tais Rokiškio rajone atliktas tyrimas, vertinantis švietimo, teisėsaugos ir svei-katos priežiūros įstaigų darbuotojų pasirengimą dalyvauti savižudybių pre-vencijoje. Nustatyta, jog specialistų žinios savižudybių prevencijos srityje yra nepakankamos: beveik pusė specialistų klaidingai vertina savižudybės grės-mei būdingus požymius, apie du trečdalius nepasitiki savo žiniomis ir įgū-džiais teikiant pagalbą savižudiškų ketinimų turinčiam asmeniui. Klaidingos žinios ypač paplitusios tarp medikų ir vyresnio amžiaus specialistų. Šie spe-cialistai skeptiškiau nei kiti vertina psichologinės pagalbos galimybes. Svei-katos priežiūros, švietimo ir teisėsaugos specialistų galimybes savižudybių prevencijoje riboja siauras profesinis požiūris, motyvacijos ir žinių stoka: beveik trečdalis apklaustųjų nėra motyvuoti dalyvauti tokioje veikloje, kiti sutiktų dalyvauti tik tiek, kiek to reikalauja tiesioginės pareigos [121].

Apžvelgus mokslinius tyrimus nekyla abejonių, jog nuostatos savižu-dybės atžvilgiu ir nuostatos dėl savižudiškų ketinimų turinčių žmonių turi įtakos savižudybių prevencijos-intervencijos kokybei, didelė reikšmė tenka SMP specialistams.

24

2.5. Sveikatos priežiūros specialistų perdegimo sindromas

Visuotinai pripažįstama, kad perdegimo sindromas yra vienas iš didžiau-sių iššūkių šiuolaikinėje profesionalioje darbo aplinkoje. Perdegimas – fizinis, protinis ir emocinis atsakas į nuolatinę aukšto laipsnio įtampą, kuri iššaukia beviltiškumo, bejėgiškumo, cinizmo ir atmetimo jausmą. Perdegimo sindromas susijęs su perkrautu darbu, lūkesčiais ir prioritetais, suinteresuo-tumu darbu, nusivylimu esamomis pareigomis [35]. Perdegimo sindromą galima būtų apibūdinti kaip sudėtingą procesą, kuris susideda iš trijų sudeda-mųjų dalių: emocinio išsekimo, pasireiškiančio persidirbimu, fiziniu, psichi-niu išsekimu, negebėjimu vykdyti keliamų reikalavimų; depersonalizacijos, pasireiškiančios neigiamu požiūriu į atliekamą darbą, savo pareigas, abejin-gumu ar nepalankumu ligoniams; sumažėjusio veiksmingumo, atspindinčio nekompetentingumo pojūtį, nenorą siekti laimėjimų ir būti veikliam darbe [124, 193]. Mokslininkai, kurie atskleidė perdegimo sindromo ryšį su įvairio-mis psichinio ir fizinio funkcionavimo problemoįvairio-mis, galimu pavojumi žmo-gaus gerbūviui, patvirtina, kad perdegimo sindromas yra svarbus mokslinio nagrinėjimo objektas [66, 194]. Nagrinėjant perdegimo sindromo atsiradimo priežastis ir jo vystymuisi įtaką darančius veiksnius, išskiriamos dvi tyrimų kryptys: tyrimai, siejantys perdegimą su situaciniais faktoriais, t. y. darbo, organizaciniais ir profesiniais ypatumais, ir tyrimai, siejantys perdegimą su individualiais veiksniais, t.y. žmonių demografinėmis charakteristikomis ir asmeninėmis savybėmis [124].

Vokiečių kilmės psichoanalitikas Herbert J. Freudenberger pirmą kartą apibrėžė perdegimo sindromo sąvoką 1974 metais. Psichoanalitikas siekė apibrėžti psichinį ir fizinį išsekimą tų žmonių, kurie teikia socialinę pagalbą kitiems. Freudenberger rėmėsi darbuotojų, kurie dirba vaikų namuose, globos ir senelių namuose, ligoninėse, stebėjimais. Jis nustatė, kad labai atsidavę ir pareigingi darbuotojai greitai nusikamuoja, pervargsta, tampa nervingi, irzlūs, nepatiklūs, praranda pusiausvyrą, ima neigiamai, abejingai žiūrėti į savo darbą ir aptarnaujamus žmones [57]. Christina Maslach, Freudenberger ir kiti tyrinėtojai nuo 1977 m. perdegimo sindromą sieja su tam tikrais stresoriais – socialiniu ir tarpasmeniniu spaudimu [194]. Viena iš pirmųjų mokslininkių 1976 metais perdegimo sindromo reiškinį ėmė tyrinėti socialinės psicholo-gijos specialistė Maslach (Berklio universitetas, Kalifornija). Ji tyrinėjo dar-buotojų, dirbančių žmonių aptarnavimo ir slaugos sferoje, emocinę būklę ir kitus jausmus bei reakcijas [124, 125]. Darbuotojai, kurių darbo esmę ir turinį sudaro dažni ir intensyvūs kontaktai su kitais žmonėmis, patiria stiprius psichinius krūvius, kurie ilgainiui pasireiškia emociniu išsekimu, intereso darbui praradimu, bendravimo sutrikimais, prastėjančia fizine savijauta [200]. Kaip teigia Gerasimčik-Pulko, pirmųjų atliktų perdegimo sindromo

25

tyrinėjimų metu mokslininkai nustatė, kad, visų pirma, slauga ir kitos svei-katos priežiūros paslaugos reikalauja daug pastangų ir energijos, kad emoci-nis išsekimas nėra paprasta reakcija į perkrovas darbe. Antra, darbuotojai, stengdamiesi apsaugoti save nuo emocinio streso darbe, pradeda atsiriboti nuo aptarnaujamų žmonių, jų skausmo ir kančių, taip tapdami bejausmiai, nehumaniški, abejingi, šiurkštūs [66]. Ši problema vis dažnesnė sveikatos priežiūros srityje, kur veikla susijusi su tiesioginiu mediko ir paciento, jo šeimos kontaktu, kai reikalaujama tobulo gebėjimo bendradarbiauti, suprasti ir atjausti.

Perdegimo sindromas yra paplitęs visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Lietuvoje atlikto perdegimo sindromo tyrimo tarp kardiochirurgijos centruose dirbančių slaugytojų metu nustatyta, jog 84,4 proc. apklaustųjų nurodė emocinę įtampą ir 86,1 proc. psichologinį nuovargį, o 67,2 proc. respondentų vargino bendras nuovargis [194]. 2011 m. JAV atlikta didžiulė studija, kur lygintas gydytojų ir kitų specialistų patiriamas perdegimo sindromas. Tyrime dalyvavo 7288 įvairių specialybių gydytojai ir 4082 kitų specialybių asme-nys. Vertinta: demografinės charakteristikos (amžius, lytis, šeimyninė padė-tis), darbo valandos per savaitę, perdegimo sindromas, depresijos simptomai, pasitenkinimas balansu tarp darbo – laisvo laiko, savižudiškos mintys per paskutinius 12 mėnesių. Šioje nacionalinėje studijoje nustatyta, jog gydytojų perdegimo sindromo lygis kelia nerimą, vienas iš dviejų JAV gydytojų turi perdegimo simptomų, didžiausias pavojus kyla skubios pagalbos, bendros praktikos gydytojams. Gydytojų perdegimo laipsnis didesnis nei bendroje populiacijoje. Perdegimas neigiamai veikia gydytojų sveikatą, sveikatos paslaugų teikimo kokybę. Jis dažnai sukelia tokias pasekmes kaip alkoholio vartojimas, santykių problemos, savižudiškos mintys [146, 171].

Tyrimų rezultatai rodo, kad GMP darbuotojai galimai patiria didžiausio lygio stresą ir „perdegimą“ lyginant su kitomis profesijų grupėmis ir kitais SMP darbuotojais [174]. Paskutiniais metais mokslininkai vis labiau suvokia, kad GMP personalas gali būti rizikos grupėje dėl su darbu susijusių sveikatos problemų [98]. Jau įrodyta, kad dėl jų darbo pobūdžio GMP darbuotojai yra veikiami didesnio fizinio ir protinio spaudimo negu likusi populiacija ar kiti medicinos darbuotojai [152].

Literatūros duomenimis, perdegimo sindromas turi ryšį su įvairiomis psichologinėmis ir fizinėmis problemomis. Ahola teigia, jog perdegimo sind-romas gali daryti įtaką psichinio funkcionavimo pablogėjimui, būti susijęs su rimtomis psichinės sveikatos problemomis, taip pat su alkoholio ir kitų svaiginamųjų medžiagų vartojimu [2]. Skirtingi autoriai įvardija daugiau kaip 100 simptomų, būdingų perdegimo sindromui. Išskiriami fiziniai, emociniai ir asmenybiniai (bendrieji) simptomai. Tarptautinė ligų klasifikacijos sistema (TLK-10) perdegimo sindromą koduoja Z73.0 [71, 84]. Anot mokslininkų,

26

perdegimo sindromą nulemia tam tikri veiksniai, kuriuos galima suskirstyti į dvi dideles grupes: individualūs perdegimo sindromo veiksniai (socialinės-demografinės ir asmenybinės charakteristikos); organizaciniai perdegimo sindromo veiksniai (darbo sąlygos ir turinys) [125, 126]. Lepeškienės teigi-mu, klaidinga manyti, kad tam tikri asmenybės ypatumai savaime sukelia perdegimo sindromą. Patirtis rodo, kad dažniausiai perdegimą išgyvena tam tikrų savybių turintys žmonės. Paprastai tai būna idealistiškai nusiteikę, atsidavę darbui, entuziastingi darbuotojai. Polinkį perdegti lemia žmogaus poreikių ir motyvacijos ypatumai [112]. Ilgą laiką buvo manyta, kad perde-gimo sindromas yra individo problema, kadangi jo simptomai geriausiai ma-tomi žmogaus elgesyje ir emocijose. Vyravo nuomonė, kad už blogą savijautą darbe yra atsakingas pats darbuotojas [66]. Buvo bandyta atrasti, kokie žmonės linkę „perdegti“. Individualius perdegimo sindromą nulemiančius veiksnius mokslininkai suskirstė į grupes [46, 126]: sociodemografiniai rodikliai – amžius, lytis, šeimyninė padėtis, išsilavinimas; ilgalaikės asme-ninės savybės – ištvermė, savigarba, reakcija į stresą ir sugebėjimas susidoroti su problemomis; požiūris į darbą – žmogaus supratimas apie atliekamą darbą, jo lūkesčius, atsakomybės jausmas [125]. Maclach tyrinėdama individualius perdegimo sindromą nulemiančius faktorius nustatė, kad labiau perdegti gali jauni darbuotojai (19–25 m.) arba vidutinio amžiaus specialistai (40–50 m.). Jaunesni žmonės perdega dėl neatitikimo tarp lūkesčių ir darbo realybės bei patiriamo emocinio krūvio pradėjus dirbti. Vyresnio amžiaus žmonių perde-gimo sindromo patyrimas susijęs dar ir su vidurio amžiaus krize. Tokiame amžiuje labai svarbi yra kūryba ir pasitenkinimas darbu, todėl žmonės, maty-dami, kad jų darbas neturi prasmės, patiria bejėgiškumo ir beviltiškumo jaus-mus. Amžiaus įtaka vystantis perdegimui yra didesnė emociniam išsekimui, o mažiausią įtaką daro profesinių pasiekimų sumažėjimui [125]. Maslach su kolegomis išskyrė kiekybinius ir kokybinius darbo reikalavimus, kuriems priklauso darbo krūvis ir laiko stoka, vaidmenų konfliktas ir jų neaiškumas. Darbo krūvis, daugelio autorių nuomone, glaudžiai susijęs su perdegimu. Kiti autoriai perdegimo sindromo atsiradimą sieja su padidintu ar per dideliu darbo krūviu ir perdegimą apibrėžia kaip darbo krūvio rezultatą [46].

Profesinis perdegimas yra nenaudingas ir žmogui, ir organizacijai, kurio-je jis dirba. Perdegimo sindromo pasekmės pasireiškia labai įvairiai. Žmogus jaučia emocinį išsekimą, tampa labiau linkęs prižiūrėti ir kontroliuoti, o ne padėti, linkęs ieškoti savo nesėkmių kaltininkų [126]. Bendravimas su pacien-tais tampa labiau stereotipiškas, sumažėja humaniškumas, pozityvumas san-tykiuose su jais. Atsiranda abejingumas ir ciniškumas aplinkinių atžvilgiu, empatijos stoka. Anot Gerasimčik-Pulko, pacientai nuasmeninami, į juos žiūrima kaip į objektus. Perdegimo sindromo kamuojami darbuotojai jaučiasi išnaudojami, nevertinami ir negalintys suderinti savo galimybių su pacientų

27

poreikiais. Vystosi depresija, apatija, nuovargis, kuris nepraeina net po nakties miego. Padidėja agresyvumas, konfliktų su aplinkiniais tikimybė. Atsiranda negatyvi nuostata gyvenimo atžvilgiu, bejėgiškumo ir gyvenimo beprasmiškumo jausmas, egzistencinė neviltis ir tuštuma, dažnos tampa mintys apie savižudybę [66]. Anot Gerasimčik-Pulko, perdegimo sindromas pasireiškia įvairiomis atsitraukimo nuo darbo formomis: pravaikštomis, nepasitenkinimu darbu, personalo kaita, sutrikusiu bendravimu, vėlavimais ir kitais neigiamais reiškiniais. Sutrinka mąstymas ir dėmesio koncentracija. Taip pat sumažėja motyvacija ir teikiamų paslaugų kokybė [66]. Cherniss teigimu, perdegę darbuotojai tampa cinikai ir pesimistai; bendraudami su kolegomis, dažnai esančiais tokiose pačiose sąlygose, greitai gali juos pavers-ti „perdegančių” žmonių kolektyvu. Remianpavers-tis tuo, kad profesinio streso pasekmės daro didelę įtaką fizinei ir psichologinei būklei ir visos darbuotojų veiklos veiksmingumui, būtina imtis konkrečių ir aiškių priemonių, kurios padėtų užkirsti kelią perdegimo sindromui [30]. Didžioji dalis esamų tyrimų akcentuoja streso įveikos mokymų poreikį [32, 172].

Perdegimo sindromo įtaką sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų emoci-nei, fizinei sveikatai ir suteikiamai paslaugų kokybei neabejotina. Todėl perdegimo sindromo vertinimas šiame tyrime pasirinktas, kaip vienas iš svarbių veiksnių, darančių įtaką SMP specialistų įgūdžiams teikiant pagalbą bandžiusiems nusižudyti pacientams.

2.6. Sveikatos priežiūros specialistų psichikos sveikata

Sveikatos priežiūros sektoriuje darbo aplinka yra kelianti stresą [53, 67]. Tai pripažinta tarptautiniu mastu – Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos, Pietų Amerikos ir Australijos šalyse atliktuose tyrimuose. Nustatyta, kad ypač stresinė darbo aplinka dominuoja skubios pagalbos-priėmimo skyriuose, kur sveikatos priežiūros specialistai patiria didžiulį spaudimą ir didžiulius darbo krūvius [10, 15, 34, 40, 53, 102, 108, 118, 182, 204]. Aprašomi įvairūs su stresu susiję rodikliai, būdingi skubios pagalbos-priėmimo skyriams: perde-gimo sindromas, problemos įdarbinant ir išsaugant sveikatos priežiūros specialistus, sumažėjusi moralė ir pasitenkinimas darbu, asmeniniai faktoriai, smurtas ir agresija, tarpasmeniniai konfliktai, darbo neįvertinimas, bejėgiš-kumas [8, 20, 42, 51, 165, 175].

Dėl specifinės stresinės darbo aplinkos sveikatos priežiūros specialistams dažniau būdingi nerimo sutrikimai, depresija, perdegimo sindromas, įvairios priklausomybės [6, 198]. Depresijos paplitimas tarp gydytojų vyrų – 12 proc., tarp gydytojų moterų – 19,5 proc. [83, 129]. Atliktos studijos Suomijoje,

28

Norvegijoje, Australijoje, Singapūre, Kinijoje, Šri Lankoje parodė, kad neri-mo sutrikimai, depresija, savižudybės rizika ypač padidėję gydytojų rezidentų ir jaunų gydytojų tarpe [36, 81, 136, 179]. Jungtinėje Karalystėje (JK) atliktuose tyrimuose teigiama, kad nuo 10 iki 20 proc. gydytojų per visą pro-fesinę veiklą pasireiškia depresija ir aukšta savižudybės rizika, kas yra daugiau nei bendroje populiacijoje. Viename iš JK atliktų tyrimų pažymima, kad iš tirtų 116 gydytojų – 68 proc. buvo diagnozuota depresija, kitiems – bipolinis, nerimo, valgymo sutrikimai ir priklausomybės. Kinijoje atliktame tyrime nustatyta, kad 63,5 proc. gydytojų pasireiškia depresijos simptomų – du kartus dažniau nei bendroje Azijos populiacijoje [204]. Japonijoje atliktoje studijoje nustatytas tiesioginis ryšys tarp gydytojų depresijos ir faktų, kai gydytojai dirba be laisvadienių arba keletą dienų iš eilės budi įstaigoje arba telefonu [196]. Kitame tyrime taip pat nustatytas ryšys tarp depresijos paplitimo ir gydytojų dirbamų valandų skaičiaus [188]. Kanadoje atliktame tyrime nustatyta, kad 80 proc. gydytojų kenčia nuo perdegimo. Panašus per-degimo sindromo paplitimas nustatytas ir tarp Šveicarijos gydytojų. Dyrbye ir bendraautoriai išsamiai tyrinėja perdegimo sindromą tarp psichikos sveika-tos specialistų [48, 49]. JAV atliktuose tyrimuose nustatomi didžiuliai savižudybių skaičiai ir piktnaudžiavimas įvairiais vaistais, ypač opiatais ir benzodiazepinais. Nuo 10–12 proc. JAV gydytojų išsivysto priklausomybės panašiai kaip ir bendroje populiacijoje. Didžiulė studija Kanadoje parodė, kad iš 1800 tirtų gydytojų 23 proc. pasireiškė reikšmingi depresijos simptomai, moterims gydytojoms dvigubai dažniau nei vyrams, ir šie gydytojai niekur nesikreipė pagalbos. Naujojoje Zelandijoje atliktame tyrime pažymima, kad psichikos sveikatos problemos tarp gydytojų tris kartus dažnesnės nei bend-roje populiacijoje. Viename iš tyrimų nustatyta, kad savižudybės rizikos dažnis tarp gydytojų dvigubai didesnis nei bendrojoje populiacijoje [144]. Kitame tyrime nustatyta, kad per paskutinius 12 mėnesių tarp tirtų 7905 gydytojų, 501 gydytojui (6,3 proc.) nustatyta savižudybės rizika [171]. Kita tyrėja nustatė, kad kiekvienais metais JAV nusižudo nuo 300 iki 400 gydytojų, kur savižudybių dažnis tarp gydytojų moterų 130 proc. didesnis nei bendroje populiacijoje [162]. Miego sutrikimai nustatyti 86 proc. gydytojų [5]. Ypač daug tyrimų nagrinėja ir atskleidžia sunerimti verčiančius faktus, jog ypač bloga psichikos sveikata yra gydytojų internų, gydytojų rezidentų ir jaunų gydytojų [21]. Nustatyta, kad depresija ir savižudybės rizika dažniau pasireiškia medicinos studentams, gydytojams internams ir rezidentams bei jauniems gydytojams [49, 119, 120].

Tyrimuose nagrinėjami rizikos veiksniai, darantys įtaką sveikatos prie-žiūros specialistų psichikos sveikatos problemoms. Daugelyje tyrimų šie rizikos veiksniai skirstomi į profesinius ir individualius [21, 65, 74, 100, 147]. Profesiniai veiksniai skirstomi į klinikinius ir organizacinius-struktūrinius

29

darbo aspektus. Individualūs veiksniai – tai asmenybės struktūra, psicholo-ginis pažeidžiamumas. Akcentuojama, kad sąveikaujant tam tikrai asmenybės struktūrai, psichologiniam pažeidžiamumui su profesiniais veiksniais, for-muojasi psichologinis distresas, vėliau – psichikos sveikatos problemos. Aspektai, kuriuos aptaria tyrėjai nagrinėjant profesinius-klinikinius veiks-nius, yra pacientų emociniai poreikiai; sveikatos priežiūros specialistai nuolat susiduria su blogomis naujienomis, nuolat turi artimą kontaktą su ligomis, kančia, nerimu, mirtimi; per dideliais pacientų lūkesčiais dėl gydytojo, medi-cinos, iš to kylančiu jų taikomu fiziniu ir žodiniu spaudimu, net agresija. Tyrimais nustatyta, kad santykių su pacientu modelis veikia kaip sveikatos priežiūros specialistų depresijos prognostinis veiksnys; gydytojams lengvai pasiekiami įvairūs vaistai, žinios apie vaistų poveikį, todėl pajutę psichikos sveikatos problemas gydytojai kreipiasi ne pagalbos, o gydosi patys [21, 65, 74, 100,147]. Viename iš tyrimų nustatyta, kad iš 5,8 proc. gydytojų, be jokio klinikinio tyrimo per paskutinius 12 mėnesių vartojusių antidepresantus, 8,9 proc. skyrė sau patys, 7,4 proc. skyrė kolegos [171].

Aspektai, kuriuos aptaria tyrėjai nagrinėdami profesinius-struktūrinius veiksnius, yra ilgos ir neprognozuojamos darbo valandos, darbas pamainomis ir naktimis; psichologinė darbo aplinka; konfliktiški-probleminiai santykiai su kolegomis ir valdžios atstovais; patyčios darbe; komandinio darbo stoka; emocinio-socialinio palaikymo ir pozityvumo stoka [21].

Tyrimuose, nagrinėjančiuose individualius rizikos veiksnius, akcentuo-jama, kad perfekcionizmas, sukeliantis padidėjusį savikritiškumą, turi įtakos distresui ir depresijai; neadaptyvių streso įveikos strategijų – neigimo, vengi-mo, emocinio atsiribojimo; neadekvačių atsakomybės ir kaltės jausmų nau-dojimui; obsesinių-kompulsinių bruožų atsiradimui [21, 31, 103].

Tyrimuose taip pat nagrinėjamos priežastys, trukdančios kreiptis pagalbos. Tyrimuose pažymima, jog psichikos sveikatos pagalbos sistemos, svei-katos priežiūros specialistams nėra. Kadangi medicinos profesija yra regla-mentuojama ir licencijuojama įstatymų tvarka, sveikatos priežiūros profesijos atstovai bijo drausminių nuobaudų, nepasitiki sistema ir įstatymais, jaučiasi nesaugūs, bijo licencijos sustabdymo, ilgo ir neskaidraus procedūrinio nagri-nėjimo iki licencijos atgavimo [21, 89, 123, 202]. Sveikatos priežiūros specia-listai nerimauja dėl konfidencialumo, todėl nesikreipia pagalbos į profesio-nalus, linkę neigti psichikos sveikatos problemas arba sumažinti esamus simptomus. Dažai patys sau diagnozuoja sutrikimus, patys save gydo ir skiria vaistus. Viename iš tyrimų, nagrinėjančiame gydytojų požiūrį į psichikos sutrikimu sergantį mediką, gydytojų buvo klausiama – į ką jie kreiptųsi pagalbos, jei įtartų sergantys bet kuriuo psichikos sutrikimu, ir kodėl. 73,4 proc. iš 2462 respondentų atsakė, kad kreiptųsi ir pasipasakotų draugui arba šeimos nariui, bet ne kolegai. Nurodytos priežastys: girdintys iš kolegų

30

stimatizuojantį požiūrį į sergančius psichikos sutrikimais, ypač medikus; baimė dėl tolesnės karjeros [9, 76, 95, 109, 201]. Kitame, Švedijos, Norvegi-jos, IslandiNorvegi-jos, Italijos tyrime, nagrinėjančiame pagrindines kliūtis, kodėl gydytojai nesikreipia pagalbos dėl psichikos sveikatos problemų, apklausti 2095 ligoninių gydytojai ir įvardyta pagrindinė priežastis – baimė dėl konfi-dencialumo pažeidimo [115]. Tyrimuose taip pat nagrinėjami psichologiniai ir psichosocialiniai gydytojų barjerai, trukdantys kreiptis pagalbos: gėdos jausmas; požiūris, kad gydytojas turi būti sveikas, susirgimas psichikos sutrikimu – silpnumo požymis; gydytojui sunku save priimti paciento vaid-menyje, gydytojai priešinasi vaidmenų apsikeitimui; gydytojai yra sunkūs pacientai, kontroliuoja esamą situaciją, nepasitiki kolega, tai išsekina gydantį kolegą, todėl gaunamas neadekvatus gydymas [9, 85]. Atsižvelgdami į visus psichikos sveikatos rizikos veiksnius ir trukdžius kreiptis pagalbos, tyrėjai rekomenduoja, kad pagalba sveikatos priežiūros specialistui būtų teikiama specializuotose įstaigose, kur užtikrinamas konfidencialumas, greita ir efekt-yvi pagalba [21]. Sveikatos priežiūros specialistų psichikos sveikatos sutriki-mai gali trukdyti profesinėms kompetencijoms ir daryti įtaką sveikatos priežiūros kokybei [62, 92, 190]. Bloga sveikatos priežiūros specialistų psi-chikos sveikata neišvengiamai neigiamai veikia pacientų sveikatą ir sveikatos priežiūros sistemos raidą [99].

Iki šiol tyrimuose nedaug dėmesio skirta sveikatos priežiūros specialistų psichikos sveikatai, tačiau paskutiniu metu stebimas padidėjęs tyrėjų susi-domėjimas šiuo klausimu [41]. Lietuvoje trūksta tyrimų, kuriuose būtų verti-nama sveikatos priežiūros specialistų psichikos sveikata.

2.7. Savižudybių intervencijos mokymų įtaka skubios medicinos pagalbos specialistų savižudybės intervencijos įgūdžiams

Nemažai tyrimų nagrinėja kaip savižudybių prevencijos-intervencijos mokymai daro įtaką savižudybių intervencijos įgūdžiams. Giliausias tradici-jas turintys ir moksliniais tyrimais pagrįsti sveikatos priežiūros specialistų savižudybių prevencijos-intervencijos mokymai vyksta Didžiojoje Britani-joje [7, 64]. „Pasirink gyvenimą“ iniciatyvos (angl. Choose Life) Hailando grupė, nacionaliniu mastu įdiegė Nacionalinės sveikatos tarnybos mokymų programą. Jų vykdomas projektas STORM pagrįstas švietimu sveikatos prie-žiūros specialistams apie į savižudybę linkusių pacientų vertinimą ir valdymą. STORM pradėtas 1990 m. kaip mokslinis projektas, kurio tikslai – įvertinti sveikatos priežiūros darbuotojų savižudybės prevencijos-intervencijos moky-mų įvykdomumą; įvertinti mokymoky-mų poveikį klinikiniams įgūdžiams savižu-dybės rizikos vertinime ir valdyme. Taip pat vertintas mokymų aktualumas,