LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Andrė Gvazdauskaitė
Dermatofito Microsporum canis ir saprotrofo
Aspergillus fumigatus jautrumas antiseptinėms
medžiagoms
Susceptibility of dermatophyte Microsporum canis
and saprotrophic micromycete Aspergillus fumigatus to
antiseptic agents
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: Dr. Marija Ivaškienė
2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dermatofito Microsporum canis ir saprotrofo Aspergillus fumigatus jautrumas antiseptinėms medžiagoms“:
1. yra atliktas mano pačios.
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
Turinys
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1 Antiseptika ... 9 1.1.1 Alkoholiai ... 11 1.1.2 Biguanidai ... 12 1.1.3 Halogenai ... 12 1.1.4 Oksiduojančios medžiagos ... 14 1.1.5 Rūgštys ir šarmai ... 141.1.6 Sunkiųjų metalų junginiai ... 15
1.1.7 Fenoliai ir jų junginiai ... 15
1.1.8 Aldehidai ... 16
1.1.9 Paviršinio aktyvumo medžiagos... 17
1.1.10 Dažai ... 17
1.1.11 Garų fazės dezinfekantai ... 18
1.2 Mikroskopiniai grybai ir jų sukeliamos ligos ... 18
1.2.1 Saprotrofiniai mikromicetai ... 19
1.2.2 Patogeniniai mikromicetai... 22
1.3 Mikroorganizmų atsparumo antimikrobinėms medžiagoms nustatymo metodai ... 23
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 25
3. TYRIMO REZULTATAI ... 29
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 35
IŠVADOS ... 37
4 DERMATOFITO MICROSPORUM CANIS IR SAPROTROFO ASPERGILLUS
FUMIGATUS JAUTRUMAS ANTISEPTINĖMS MEDŽIAGOMS Andrė Gvazdauskaitė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Šio darbo tikslas buvo nustatyti dermatofito Microsporum canis ir saprotrofo Aspergillus fumigatus jautrumą antiseptinėms medžiagoms. Patogeninės rūšies mikromicetas buvo išskirtas iš mėginių gautų iš „X“ veterinarijos klinikos. Saprotrofinių mikromicetų išskyrimui, „Y“ veterinarijos klinikoje buvo paimti grindų ir sienų mėginiai steriliu tamponu ir pasėti į selektyvią Sabūro dekstrozės terpę. Išaugusios mikroskopinių grybų kolonijos buvo identifikuotos analizuojant jų morfologinius ir kultūrinius požymius. Tyrimui išskirti mikroskopiniai grybai saprotrofas Aspergillus fumigatus ir dermatofitas Microsporum canis. Šių mikroskopinių grybų jautrumas antiseptinėms medžiagoms tirtas agaro įdubų difuzijos metodu.
Tyrimo metu nustatyta, jog antiseptinės medžiagos skirtingai slopina patogeninio ir saprotrofinio mikroskopinių grybų augimą. Patogeninį mikromicetą M. canis efektyviausiai veikė antiseptikai Betadine (37,37 mm, 𝑝 < 0,001) ir 3 proc. vandenilio peroksidas (37,70 mm, 𝑝 < 0,001), o silpniausiai – Chemisept (14,23 mm, 𝑝 > 0,05). Saprotrofinį mikromicetą A. fumigatus efektyviausiai veikė Betadine (30,17 mm, 𝑝 < 0,001) ir 3 proc. vandenilio peroksidas (31,50 mm, 𝑝 < 0,001), o silpniausiai – Octenisept (11,50 mm, 𝑝 < 0,001) ir 0,02 proc. Chlorheksidinas (11,50 mm, 𝑝 < 0,001).
5 Susceptibility of dermatophyte Microsporum canis and saprotrophic micromycete Aspergillus
fumigatus to antiseptic agents Andrė Gvazdauskaitė
Master‘s Thesis
SUMMARY
The purpose of this work was to determine susceptibility of Microsporum canis dermatophyte and Aspergillus fumigatus saprotrophic micromycete to antiseptic agents. Pathogenic micromycete was isolated from a clinical specimen received from „X“ veterinary clinic. For saprotrophic micromycete isolation, in the „Y“ veterinary clinic samples were taken from the walls and floors using sterile tampon and planted into Sabouraud Dextrose medium. Grown microscopic fungi colonies were identified analysing their morphological and cultural properties. Furthermore microscopic fungi saprotrophic micromycete Aspergillus fumigatus and dermatophyte Microsporum canis were isolated for the research. Susceptibility of microscopic fungi to antiseptic agents was examined using agar well diffusion method.
During the research, it was noticed that antiseptic agents differently inhibit the growth of pathogenic and saprotrophic microscopic fungi. Pathogenic micromycete M. canis showed effective reaction to antiseptic Betadine (37,37 mm, 𝑝 < 0,001) and 3 proc. hydrogen peroxide (37,70 mm, 𝑝 < 0,001), while as showing weakest reaction to – Chemisept (14,23 mm, 𝑝 > 0,05). Saprotrophic micromycete A. fumigatus displayed effective reaction to Betadine (30,17 mm, 𝑝 < 0,001) and 3 proc. hydrogen peroxide (31,50 mm, 𝑝 < 0,001), and weakest reaction to - Octenisept (11,50 mm, 𝑝 < 0,001) ir 0,02 proc. Chlorhexidine (11,50 mm, 𝑝 < 0,001).
6
SANTRUMPOS
VVKT – Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba
NVSC – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos VVR – Veterinarinių vaistų registras
SDA – Sabūro dekstrozės agaras
MSK – mažiausia slopinamoji koncentracija PAM – paviršinio aktyvumo medžiaga
7
ĮVADAS
Antiseptika – tai fizinių, cheminių, biologinių, mechaninių priemonių taikymas mikrobams naikinti žaizdose, patologiniuose dariniuose, kūno ertmėse ir paviršiuje. Antiseptikai – tai plataus ir neselektyvaus veikimo spektro antiinfekcinės medžiagos, kurios veikia mikroorganizmų augimą bei vystymąsi. Praktikoje šios priemonės dažniausiai naudojamos vietiškai odos, gleivinių ir žaizdų valyme esant sužeidimams, arba odos paviršiaus paruošimui prieš injekcijas ar chirurgines procedūras. Antiseptikai atlieka itin svarbų vaidmenį užkertant kelią infekcinių ligų plitime veterinarinėje medicinoje (1).
Dermatofitozė – viena dažniausiai ir labiausiai pasitaikančių odos užkrečiamųjų ligų tarp smulkiųjų gyvūnų. Ja gali užsikrėsti ir jauni ir seni gyvūnai, tačiau didžiausia rizikos grupė – nusilpusio imuniteto pacientai. Dermatofitozė yra zoonozinė liga. Šios ligos kontrolė yra sudėtinga, kadangi infekcinės dalelės plinta tiesioginio kontakto metu ir per užkrėstus daiktus (2).
Per pastarąjį dešimtmetį pastebimai padidėjo oportunistinių grybelinių infekcijų paplitimas, o patogeninių grybų spektras pasikeitė (3). Oportunistiniai grybai yra nuolat besivystanti ligų sukėlėjų grupė, kuri kinta didėjant pažeidžiamų pacientų grupėms (4). Oportunistinė infekcija – infekcija, sukelta mikroorganizmų, kurie įprastinėmis sąlygomis yra mažai patogeniški. Tokios infekcijos progresuoja esant imuninės sistemos sutrikimams ar esant apsauginio mechaninio barjero pažeidimams. Gausiausiai paplitęs aplinkoje ir labiausiai, tarp imuninės sistemos sutrikimus turinčių pacientų, gyvybei pavojingas saprotrofinis mikromicetas Aspergillus fumigatus (5). Aspergillus genties grybai produkuoja ir plačiai paskleidžia sporas (konidijas) į aplinką. Šis mikromicetas laikomas labiausiai paplitusiu aplinkoje oportunistiniu patogenu (6). Tokio tipo grybai plačiai išplitę ore, o jų įkvėpimas ir kolonizacija kūno paviršiuje yra neišvengiama (7).
Antiseptinių priemonių naudojimas ir tinkamas jų pasirinkimas gali sumažinti grybelinių infekcijų plitimą tiesioginio kontakto metu.
Darbo tikslas: nustatyti mikroskopinių grybų, dermatofito Microsporum canis ir saprotrofo Aspergillus fumigatus, jautrumą antiseptinėms medžiagoms.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti Lietuvoje registruotas ir veterinarijos klinikose dažniausiai naudojamas antiseptines priemones.
8 2. Nustatyti, kuri antiseptinė medžiaga efektyviausiai slopina patogeninio ir saprotrofinio mikroskopinių grybų augimą.
3. Nustatyti, kuri antiseptinė medžiaga silpniausiai slopina patogeninio ir saprotrofinio mikroskopinių grybų augimą.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Antiseptika
Antiseptika – iš aplinkos į odą ir gleivines patekusių mikroorganizmų sunaikinimas ir pastoviosios mikrofloros skaičiaus sumažinimas ant odos, gleivinėse ir kūno ertmėse cheminėmis medžiagomis. Tai neselektyviai veikiantys ir daugumos mikroorganizmų dauginimąsi slopinantys ar juos naikinantys preparatai. Paprastai mikroorganizmų atsparumas antiseptikams neišsivysto. Antiseptikai – medicininiai produktai, kurių aktyvumas nustatytas pagal Europos farmakopėjos reikalavimus ir AFNOR (Association Française de Normalisation: French Standardization Association) standartus (8).
Biocidai – plataus veikimo spektro cheminės medžiagos, kurios inaktyvuoja mikroorganizmus (9). Šios medžiagos plačiai naudojamos siekiant užkirsti kelią infekcijų plitimui (10). Biocidai gali pasižymėti bakteriostatiniu veikimu, kai yra slopinamas bakterijų dauginimasis, sutrikdžius gyvybiškai svarbias funkcijas, arba baktericidiniu veikimu, kai bakterijos yra nužudomos suardžius jų struktūrą (1) (9). Biocidai žinomi kaip dezinfekantai, stiprios cheminės medžiagos naudojamos negyvojoje aplinkoje t. y. išorinėje aplinkoje (daiktai, objektai), ir kaip antiseptikai, kurie pasižymi mažu toksiškumu organizmui bei yra naudojami gyvuosiuose audiniuose ar jų paviršiuje (9).
Antiseptikos, kaip ir dezinfekcijos, efektyvumas priklauso nuo cheminės medžiagos rūšies, koncentracijos, tirpalo temperatūros, ekspozicijos, mikrobų rūšies, amžiaus ir kiekio.
Antiseptikos būdai:
1. Mechaninė antiseptika – taikomas chirurginis žaizdos sutvarkymas atnaujinant žaizdos kraštus, pašalinant svetimkūnius, kraujo krešulius bei negyvybingus audinius.
2. Fizinė antiseptika – žaizdos laikomos atvirai, veikiamos UV spinduliuote ar naudojami drenai šalinant susikaupusį sekretą iš žaizdų, tokiu būdu sudaromos nepalankios sąlygos daugintis mikroorganizmams žaizdose.
3. Biologinė antiseptika – tai priemonės, gerinančios žaizdos fiziologinę būklę ir padedančios organizmui atkurti pažeistus audinius, pvz.: antibiotikai.
4. Profilaktinė antiseptika – tikslas yra neleisti mikrobams daugintis ir plisti, patekus į organizmą.
5. Cheminė antiseptika – naudojamos cheminės medžiagos, kurios veikia baktericidiškai arba bakteriostatiškai.
10 Cheminės antiseptikos rūšys:
1. Dažniausiai praktikoje taikoma paviršinė antiseptika, kuomet ant žaizdos paviršiaus yra dedamas tvarstis, suvilgytas antiseptiniais tirpalais, pateptas tepalais ar pabarstytas milteliais.
2. Žaizdų dezinfekavimas voniomis naudojamas dvokiančioms, pūliuojančioms žaizdoms, ypač galūnių srityje. Tam taikomi dezodoruojančiomis savybėmis pasižymintys antiseptikai. 3. Nuolatinis žaizdos plovimas. Pastovus pūliuojančios žaizdos plovimas mažina uždegimo reiškinius. Praktikoje taikomas ir pilvaplėvės bei pleuros ertmių nuolatinis plovimas – perfuzija.
4. Gilioji antiseptika. Tai antiseptinių tirpalų suleidimas į audinius, siekiant juos sudirginti ir sukelti vietinę reakciją.
5. Ertmių antiseptika – antiseptinių medžiagų leidimas į pleuros, sąnarių ertmes, prieš tai pašalinus iš jų pūlius.
6. Hematogeninė antiseptika – įvairių antiseptinių medžiagų švirkštimas į kraują (8). Idealaus antiseptiko pageidautinos savybės:
• Pasižymi plačiu veikimo spektru ir veiksmingas prieš daugelį infekcijų sukėlėjų (gramteigiamos ir gramneigiamos bakterijos, mikroskopiniai grybai, virusai); • Veiksmingas tiek rūgštinėje, tiek šarminėje terpėje;
• Greitas veikimas;
• Pasižymi didele įsiskverbimo jėga; • Stabili medžiaga;
• Suderinamumas su kitais antiseptikais ar dezinfekantais; • Nesukelti dirginimo;
• Netrukdyti gijimo procesui;
• Nesukelti toksinio poveikio patekus į kraujotaką; • Patogus ir saugus naudoti (11).
Literatūroje biocidai pagal veikliąją cheminę medžiagą yra skirstomi į 11 kategorijų: alkoholiai, biguanidai, halogenai, oksiduojančios medžiagos, rūgštys ir šarmai, sunkiųjų metalų junginiai, fenoliai ir jų junginiai, aldehidai, paviršinio aktyvumo medžiagos, dažai, garų fazės dezinfekantai (12).
11 1.1.1 Alkoholiai
Vieni populiariausių ir kasdien naudojamų antiseptikų veterinarijos klinikose ir laboratorijose yra alkoholiai (1). Efektyviomis antimikrobinėmis savybėmis pasižymi etilo alkoholis (etanolis), izopropilo alkoholis (izopropanolis, propan-2-olis) ir n-propanolis (13). Alkoholių veikimo mechanizmas – ląstelės baltymų denatūracija, bei mikroorganizmų ląstelių sienelėse esančių lipidų tirpinimas (14). Alkoholiai išsiskiria greitu plataus spektro antimikrobiniu aktyvumu prieš vegetatyvines bakterijas (įskaitant mikobakterijas), virusus ir grybelius, bet neturi sporicidinių savybių. Tačiau žinoma, kad jie slopina sporuliaciją ir sporų daigumą (1) (13). Pastebėta, kad izopropilo alkoholis yra šiek tiek veiksmingesnis bakterijų atžvilgiu, o etanolio alkoholis yra stipresnis prieš virusus (13). Daugelyje alkoholinių antiseptinių preparatų sudėtyje yra nedideli kiekiai kitų biocidinių medžiagų, kurios išlieka ant odos, išgaravus alkoholiui, arba pagalbinių medžiagų (pvz.: minkštinančios medžiagos), kurios sumažina alkoholio išgaravimo laiką ir tokiu būdu stipriai padidina preparato veiksmingumą (10) (13). Alkoholių aktyvumas yra priklausomas nuo koncentracijos. Optimalus antimikrobinis efektyvumas pasiekiamas 50-70 proc. koncentracijos intervale, o esant < 50 proc. efektyvumas žymiai mažesnis (1) (13). Manoma, kad esant didesnei koncentracijai, mikroorganizmų ląstelių baltymai yra dehidratuojami ir jos tampa atsparios tolimesniam alkoholių denatūruojančiam poveikiui (1). Grynas alkoholis yra mažiau efektyvus, nei vandeninis jo tirpalas, kadangi baltymų denatūracijai reikalingas vanduo (14). Antiseptikų efektyvumą smarkiai sumažina organinės kilmės nešvarumai, tokie kaip išmatos, gleivės ar kraujas. Alkoholiai efektyviausiai veikia švarią odą. Jie sukelia staigų organizmų sumažėjimą, esant ilgesniam antiseptiko – odos kontaktui. Mikroorganizmų kiekis sumažėja iki 80 proc. (1). Alkoholiai laikomi vieni iš saugiausių antiseptikų, (1) tačiau, netinkami žaizdų valymui, kadangi sukelia baltymų sluoksnio koaguliaciją, kuriame bakterijos gali daugintis toliau (14).
Remiantis Nacionaline visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos biocidinių produktų duomenų baze ir Valstybine vaistų kontrolės tarnyba bei Veterinarinių vaistų registru, Lietuvoje registruotos priemonės: objektų dezinfekcinis tirpalas Alcosan VT10; odos tirpalas ADK-611; odos tirpalas ADK-612; odos tirpalas Aseptoderm coloured; odos tirpalas Aseptoderm; odos tirpalas Aseptoman; objektų dezinfekcinės putos Bacillol 30 foam; objektų dezinfekcinės servetėlės Bacillol 30 tissues; objektų dezinfekcinis tirpalas Bacillol AF; odos tirpalas Chemisept; odos tirpalas Chemisept Med; odos tirpalas Cutasept F; odos tirpalas Cutasept G; odos tirpalas Decosept; odos tirpalas Octenisept, odos tirpalas Manusept Basic ir kt.
12 1.1.2 Biguanidai
Dažniausiai veterinarinėje medicinoje naudojamas biguanidas yra chlorheksidinas (1). Chlorheksidinas yra katijoninis biguanidas (15). Tai plataus spektro biocidas turintis ilgalaikį išliekamąjį aktyvumą. Antimikrobiniu aktyvumu pasižymi prieš gramteigiamas bakterijas, bet silpniau veikia gramneigiamas bakterijas, tačiau išlieka efektyvus prieš grybelius ir kai kuriuos virusus. Tačiau yra neveiksmingas prieš bakterijų sporas ir neapvalkalėtuosiuos virusus (10) (1). Chlorheksidinas naudojamas digliukonato, acetato, gliukonato, hidrochlorido ir kitų druskų pavidalu (15).
Veterinarinėje medicinoje plačiai naudojamas kaip odos, rankų ir gleivinių antiseptikas, dažnai taikomas žaizdų, odos valymui, instrumentų ir įrangos dezinfekcijai. Taip pat rekomenduojamas dermatito, piodermatito, žaizdų ir nudegimų gydymui bei pacientų paruošimui prieš procedūras (15). Chlorheksidinas gali veikti bakteriostatiškai ir baktericidiškai priklausomai nuo koncentracijos (10). Esant didesnei nei 100 µg/ml koncentracijai veikia baktericidiškai, 1-100 µg/ml koncentracijos intervale, veikia bakteriostatiškai (16). Chlorheksidinas turėdamas teigiamą krūvį jungiasi su neigiamą krūvį turinčiomis mikroorganizmų ląstelių membranomis bei sienelėmis. Mažos chlorheksidino koncentracijos sukelia bakteriostatinį veikimą – įvyksta osmosinio balanso pakitimai, sutrikdoma medžiagų apykaitos veikla, to pasekoje prarandami ląstelės viduje esantys kalio jonai, o tai lemia ląstelinio kvėpavimo slopinimą. Naudojant didelės koncentracijos chlorheksidiną sukeliamas baktericidinis poveikis – pilnai suardomos ląstelių membranos, sukeliama ląstelių mirtis (10).
Remiantis NVSC biocidinių produktų duomenų baze ir VVR, Lietuvoje registruotos priemonės: irigacinis tirpalas Chlorhexidine 0,02 %; spenių tirpalas SensoDip 50; spenių tirpalas SensoDip 50R; SensoSpray 50; odos tirpalas Skinsan Scrub N; objektų dezinfekcinis tirpalas Nosocomia Spray; odos tirpalas Kenocidin; odos tirpalas Kenocidin Spray and Dip ir kt.
1.1.3 Halogenai
Halogenai – nemetalinių elementų grupė, kuriai priklauso fluoras, bromas, chloras ir jodas (17). Chloras ir jodas žinomos kaip didelio cheminio efektyvumo antimikrobinės medžiagos, naudojamos tiek antiseptikoje tiek dezinfekcijoje (12) (17). Pasižymi mikrobocidiniu ir mikrobostatiniu veikimu, esant ilgesniam išlaikymui veikia sporicidiškai. Chloras ir jodas yra vieninteliai reguliariai naudojami halogenai, nes fluoras ir bromas yra pavojingi vartoti (17).
Jodas pasižymi plačių veikimo spektru ir veikia prieš gramteigiamas ir gramneigiamas bakterijas, jų endosporas, mikroskopinius grybus ir prieš daugumą virusų. Sukelia letalius pokyčius,
13 kuomet patekęs į ląstelę, sąveikauja su metabolinėmis reakcijomis, suardo baltymų ir nukleino rūgščių struktūras ir stabdo jų sintezę. Jodas turi jam būdingą kvapą ir pasižymi korozinėmis savybėmis, bei yra netirpus vandenyje. Gali būti pateikiamas kaip tinktūra (jodas vandeniniame alkoholio tirpale) arba kaip jodoforas (1). Jodo tinktūra buvo viena pirmųjų naudotų antiseptinių priemonių (18). Tačiau ji yra dirginanti ir alergizuojanti, bei sukelianti metalo koroziją. Vartojant atvirose žaizdose sukelia skausmą ir yra žalinga audiniams, nes lėtina jų gijimą ir didina infekcijų tikimybę (1).
Jodoforai – jodo ir organinių junginių kompleksas. Jodo povidonas yra vienas plačiausiai naudojamų jodoforų antiseptikoje ir dezinfekcijoje. Šis jodo ir neutralaus polimero – polivinilpirolidono kompleksas, leidžia jodui lėtai atsipalaiduoti iš junginio ir padidina jo įsiskverbimo į mikroorganizmus pajėgumą. Jodoforai pakeitė laisvo jodo tirpalus antiseptikoje, nes nepalieka dėmių ir nedirgina audinių. Jodoforo junginiai, kuriuose yra 2-10 proc. jodo, yra skirti odos antiseptikai prieš įvairias chirurgines intervencijas ir naudojami žaizdų bei nudegimų gydymui.
Chloras ir jo junginiai plačiai naudojami kaip dezinfekavimo priemonės efektyviai inaktyvuojančios patogeninius mikroorganizmus (17). Atskirai be laisvojo chloro, žinomi yra trijų tipų chloro junginiai – hipochloritai, neorganiniai ir organiniai chloraminai. Visų šių medžiagų dezinfekcinis poveikis atsiranda dėl laisvojo chloro išsiskyrimo. Chlorui ar hipochloritui reaguojant su vandeniu, susiformuoja hipochloro rūgštis, kuri neutraliame arba rūgštiniame tirpale pasižymi stipriomis oksidacinėmis savybėmis ir yra puikus dezinfekantas (11).
Laisvas chloras beveik vien tik naudojamas geriamojo vandens, nuotekų ar nuotekų iš šaltinių dezinfekcijai. Germicidiškai veikia ne tik bakterines ląsteles ir endosporas, bet ir grybus bei virusus. Kasdienėje aplinkoje naudojamas silpnas natrio hipochlorito tirpalas (5 proc.), kitaip žinomas kaip baliklis. Buityje naudojamas kaip dezinfekavimo priemonė, dezodoratorius ir dėmių valiklis (17).
Chloraminai – chloro ir amoniako junginiai, stabilesni negu hipochloritai, kalbant apie ilgalaikį chloro išsiskyrimą. Dažnai naudojami kaip dezinfekavimo priemonės ar antiseptika (11).
Remiantis NVSC biocidinių produktų duomenų baze ir VVKT bei VVR, Lietuvoje registruotos priemonės: milteliai Agrisan 8090; objektų dezinfekcinis tirpalas Anolitas ANK; odos tirpalas Betadine;spenių tirpalas Calgodip D 3000;spenių tirpalas Calgodip green; odos tirpalas Dip es barriere; odos tirpalas Jodas Valentis; odos tirpalas Jodas BP; odos tirpalas Pvp Jod; objektų dezinfekcinis tirpalas Veloucid d ir kt.
14 1.1.4 Oksiduojančios medžiagos
Oksiduojančios medžiagos skildamos išlaisvina molekulinį ar atominį deguonį. Išlaisvintas deguonis oksiduoja fermentines sistemas reikalingas mikroorganizmams. Šios medžiagos geriausiai veikia anaerobus, gramteigiamas ir gramneigiamas bakterijas ir kai kurias spirochetas. Šiai grupei priskiriamas vandenilio peroksidas, kalio permanganatas, peracto rūgštis (1). Dažniausiai klinikinėje praktikoje naudojamas antiseptikas – 3-6 proc. vandenilio peroksidas (10) (14).
Vandenilio peroksido veikimas yra trumpas ir silpnas. Naudojamas ant odos, gleivinių ar žaizdų paviršiaus, veikiant fermentams peroksidazei ir katalazei, jis suskyla. Peroksidazinio skilimo metu atsipalaiduoja atominis deguonis, o katalazinio skilimo metu atsipalaiduoja daug molekulinio deguonies. Atominis deguonis naikina mikroorganizmus, o molekulinis deguonis stipriai putodamas mechaniškai išvalo paviršių. Išsiskyręs deguonis blogai skverbiasi į audinius, todėl veikia tik paviršiuje. Taip pat vandenilio peroksidas gali būti naudojamas kaip kraujavimo stabdymo priemonė, nes deguonies paveiktas fibrinogenas greičiau virsta fibrinu, dėl protrombino suaktyvinimo. Galima naudoti stabdant kraujavimą iš kapiliarų ar smulkių arteriolių, tačiau didesnėms kraujagyslėms jo naudoti negalima, dėl dujų embolijos pavojaus (1).
Naudojant didelėmis koncentracijomis (10-25 proc.) ir esant ilgesniam kontaktui su paviršiais, vandenilio peroksidas efektyviai dezinfekuoja negyvus objektus ir pasižymi sporicidinėmis savybėmis (11) (14).
Remiantis NVSC biocidinių produktų duomenų baze bei VVKT, Lietuvoje registruotos priemonės: odos tirpalas Hydrogenii peroxidum Hasco-lek; odos tirpalas Vandenilio peroksidas Valentis; objektų dezinfekcinis tirpalas Airspexx; objektų dezinfekcinis tirpalas Cosa Des; odos tirpalas Wellneo Iza effect; objektų dezinfekcinis tirpalas Kenocid Ultra; milteliai odos tirpalui Kalio permanganatas BP; milteliai odos tirpalui Kalio permanganatas Valentis; odos tirpalas Manosan Oxy ir kt.
1.1.5 Rūgštys ir šarmai
Rūgštys ir šarmai priklauso cheminėms medžiagoms, kurios denatūruoja ląstelių baltymus. Šių medžiagų antibakterinį poveikį lemia jų laisvi H+ ir OH- jonai, kurie ir keičia mikroorganizmo
aplinkos pH. Rūgštys ir šarmai retai naudojami kaip dezinfekcinės priemonės (11). Rūgščių vandenilio jonai veikia bakteriostatiškai, kai pH 3-6, ir baktericidiškai, kai pH < 3. Nejonizuotos silpnų organinių rūgščių molekulės nesunkiai įsiskverbia ir suardo bakterijų ląstelių membranas. Stiprios mineralinės rūgštys (HCl, H2SO4 ir kt.) 0,1-1 N koncentracijoje, seniau buvo naudojamos kaip dezinfekavimo priemonės, tačiau korozinės rūgščių savybės apribojo jų naudojimo spektrą
15 (12). Šiuo metu rūgštys yra dažniausiai naudojamos maisto pramonėje kaip maisto konservantai (pvz.: sorbo rūgštis, pieno rūgštis, benzoinė rūgštis ir kt.), nes užkerta kelią sporų daigumui ir bakterijų bei grybelių augimui (12) (17).
Šarmų (natrio hidroksidas, kalcio hidroksidas, natrio karbonatas ir kt.) antimikrobinis poveikis irgi yra susijęs su hidroksilo jonų koncentracija (11). Hidroksilo jonai taip pat pasižymi antimikrobiniu aktyvumu. Kai pH > 9 – slopina daugumos bakterijų ir virusų vystymąsi. Kaip dezinfekantai naudojami natrio ir kalcio hidroksidai. Dėl jų dirginančių savybių, nenaudojami kontakte su audiniais (12). Šarmai paprastai yra naudojami muilo gamyboje, o muilo produktai – švelnus šarmas, padedantis sumažinti mikroorganizmų kiekį (18).
Remiantis NVSC biocidinių produktų duomenų baze, Lietuvoje registruotos priemonės: spenių tirpalas Delaval Prima; spenių tirpalas Fink – lactic dip; spenių putos Fink lactic prewash; spenių tirpalas Golden Mix; spenių tirpalas Green Dip; spenių tirpalas Kenolac; spenių tirpalas Kenopure; spenių tirpalas Lactagold; spenių tirpalas LactiFence ir kt.
1.1.6 Sunkiųjų metalų junginiai
Sunkieji metalai naudojami cheminėse priemonėse – selenas, gyvsidabris, varis ir sidabras. Netgi nedideli šių metalų kiekiai labai veiksmingai slopina bakterijų augimą (18). Tirpios sunkiųjų metalų druskos pasižymi antimikrobiniu aktyvumu ir veikia tiek baktericidiškai, tiek bakteriostatiškai, (17) todėl dažnai naudojami sudėtyje kartu su kitais metalais, antibiotikais ar dezinfekantais (19). Sunkiųjų metalų druskų veikimo pobūdis - jungtis su baltymų sulfihidrilinėmis grupėmis (-SH) ir baltymų inaktyvacija, arba ląstelės baltymų precipitacija. Tačiau šiuos junginius vis dažniau pakeičia kiti mažiau toksiški ir veiksmingesni baktericidai (17).
1.1.7 Fenoliai ir jų junginiai
Fenoliai, vieni pirmųjų antiseptikų panaudotų medicinoje, tačiau šiuolaikinėje praktikoje nebenaudojami dėl dirginančio poveikio gyviesiems audiniams, toksiškumo bei kancerogeninių savybių (20). Priklausomai nuo koncentracijos, jų veikimo pobūdis gali būti baktericidinis arba bakteriostatinis, o kai kurie pasižymi ir fungicidinėmis savybėmis (17). Fenoliai – efektyvūs prieš gramteigiamas ir gramneigiamas bakterijas, silpniau veikia prieš mikobakterijas bei sporas ir virusus. Netinkami naudoti sąlytyje su oda, gleivine ir audiniais, nes veikia dirginančiai (11). Kartais naudojami fenolio junginių mišiniai – krezoliai, ksilenoliai (14). Jie pasižymi didesniu germicidiškumu ir mažesniu toksiškumu nei fenoliai, tačiau tai ėsdinančios medžiagos ardančios
16 gyvus audinius. Daugiausiai naudojamos patalpų, grindų, chirurginių instrumentų ar įrangos dezinfekcijoje.
Fenoliai ir jų junginiai denatūruoja ląstelės baltymus ir pažeidžia jųjų membranas. Išlieka efektyvūs esant net organinės kilmės nešvarumams ant veikiamo paviršiaus, ir pasižymi ilgalaikiu poveikiu (17).
Remiantis NVSC biocidinių produktų duomenų baze, Lietuvoje registruotos priemonės: odos purškalas Kenofix; objektų dezinfekcinis tirpalas Interkokask ir kt.
1.1.8 Aldehidai
Formaldehidas ir glutaraldehidas yra dažniausiai naudojami aldehidai, įrangos, instrumentų ir kitų objektų neatsparių karščiui, dezinfekcijoje (11) (17). Aldehidai negrįžtamai denatūruoja baltymus ir suardo nukleino rūgščių struktūras. Dėl savybės ardyti nukleino rūgštis, aldehidai priskiriami kancerogeninėms medžiagoms (18). Šių cheminių medžiagų tirpalai gyviesiems audiniams turi stiprų dirginantį ir ėsdinantį poveikį, todėl sukelia koaguliacinę nekrozę bei baltymų precipitaciją. Tačiau nepaisant to, turi stiprių mikrobocidinių savybių (10) ir yra saugios naudoti sąlytyje su metalu, plastiku ar guma (11).
Formaldehidas pasižymi plačiu veikimo spektru, ir naudojant pakankamai didelės koncentracijos yra efektyvus prieš visų rūšių mikroorganizmus, įskaitant ir sporas. Formaldehidas išlaiko antimikrobines savybės tiek skystoje, tiek dujinėje formoje. Formalinas – vandeninis tirpalas, kuriame yra 37-40 proc. ištirpusių formaldehido dujų (18). Formalinas paprastai naudojamas įvairių biologinių preparatų fiksacijai ir yra pagrindinis balzamuojančių skysčių komponentas (11), taikomas juodligės sporų naikinime, ruošiant taksoidus iš toksinų, inaktyvuojant bakterijų ir virusų vakcinas, naikinant bakterijų kultūras ir jų suspensijas (17).
Glutaraldehidas naudojamas 2 proc. tirpale kaip efektyvus dezinfekantas. Jis efektyvesnis ir mažiau dirginantis nei formaldehidas, naudojamas medicininės ir laboratorinės įrangos dezinfekcijoje. Pasižymi tokiu pat plačiu antimikrobiniu veikimu kaip ir formaldehidas. Paprastai glutaraldehidas dezinfekuoja objektus per 10 min, tačiau norint sunaikinti visas sporas reikalingas 12 valandų kontaktas. Glutaraldehidas yra ypač efektyvus prieš tuberkuliozės bakterijas, grybus bei virusus (17).
Remiantis NVSC biocidinių produktų duomenų baze, Lietuvoje registruotos priemonės: objektų dezinfekcinis tirpalas Agrigerm 1510; objektų dezinfekcinis tirpalas Virocid; objektų dezinfekcinis tirpalas Vulkan; objektų dezinfekcinis tirpalas Interbac; objektų dezinfekcinis tirpalas Komcid; objektų dezinfekcinis tirpalas TH-5 ir kt.
17 1.1.9 Paviršinio aktyvumo medžiagos
Paviršinio aktyvumo medžiagos, kitaip dar žinomos kaip detergentai – sąveikauja su veikiamu paviršiumi mažinant jo įtempimą, todėl lengviau pašalinami nešvarumai (17). Plačiai naudojamos daugelyje sričių: drėkinančios medžiagos, valymo priemonės, emulsikliai, antiseptikai, dezinfekavimo priemonės (12). Detergentai – organiniai junginiai, kurie apsupti polinių (hidrofilinių) ir nepolinių (hidrofobinių) molekulių. Pagal cheminę sudėtį ir veikimą tirpaluose, skirstomos į jonines – anijonines, katijonines, amfolitines ir nejonines paviršinio aktyvumo medžiagas (17). Iš jų, tik katijoniniai ir anijoniniai junginiai pasižymi antibakteriniu aktyvumu (11). Katijoninės PAM: populiariausi katijoniniai detergentai yra ketvirtiniai amonio junginiai (17). Jie yra plačiai naudojami dezinfekcijoje, antiseptikoje, farmacijos produktuose ir kosmetikoje. Šie junginiai įsiskverbia į bakterijos ląstelių sienelę ir reaguodami su citoplazmine membrana paskatina autolitinių fermentų sukeliamą ląstelės lizę (21). Medžiagos pasižymi veiksmingumu daugeliui bakterijų ir virusų bei kai kuriems grybeliams. Dezinfekcijos efektyvumas priklauso nuo koncentracijos ir sąlyčio laiko (22). Tai stabilios ir netoksiškos medžiagos, tačiau nesunkiai inaktyvuojamos kieto vandens ar muilo (17).
Anijoniniai PAM: šios medžiagos daugiau naudojamos buityje kaip valymo priemonės. Jie yra mažiau veiksmingi dezinfekuojantys agentai, nei katijoniniai plovikliai, tikriausiai dėl to, kad bakterijų sienelės atstumia neigiamą krūvį turinčią medžiagą (18).
Remiantis NVSC biocidinių produktų duomenų baze, Lietuvoje registruotos priemonės: objektų dezinfekcinis tirpalas Bacacid el 1000; objektų dezinfekcinis tirpalas Baccalin; objektų dezinfekcinis tirpalas Beta Guard; objektų dezinfekavimo tirpalas Biguanid flache N; objektų dezinfekcinis tirpalas Calgonit Quat; objektų dezinfekavimo tirpalas Cleanisept; odos tirpalas Sterillium; objektų dezinfekcinis tirpalas Mikrobac forte ir kt.
1.1.10 Dažai
Dažikliai, kurie naudojami kaip odos ir žaizdų antiseptikai, skirstomi į akridino ir anilino grupių dažus (11) (17). Dažai stabdo nukleino rūgščių ir baltymų sintezę bakterijų ląstelėse. Akridino grupės dažams priklauso akriflavinas, euflavinas, proflavinas ir aminakrinas. Jie aktyviau veikia prieš gramteigiamus, nei prieš gramneigiamus mikroorganizmus. Geltoni akridino dažai - akriflavinas ir proflavinas, kartais naudojami antiseptikai ir žaizdų gydymui medicinos ir veterinarijos klinikose.
Anilino grupės dažams priklauso genciano violetinis, kristalinis violetinis, malachito žaluma. Šios grupės dažai taip pat efektyviau veikia prieš gramteigiamus, nei gramneigiamus
18 mikroorganizmus, ir net yra veiksmingi prieš įvairius grybelius, todėl įeina į preparatų sudėtį, skirtų gydymui sergant grybelinėmis odos infekcijomis.
Vis dėlto dažikliai antiseptikoje nėra populiarūs. Lyginant su kitais antiseptikais, turi mažą antimikrobinio aktyvumo spektrą ir palieka sunkiai nuvalomas dėmes, o dažų poveikį slopina organinės kilmės nešvarumai (17).
1.1.11 Garų fazės dezinfekantai
Karščiui jautri medicininė įranga ir chirurginiai instrumentai ar priemonės yra efektyviai sterilizuojamos garų fazių sistemomis naudojant etileno oksidą ar formaldehidą.
Etileno oksidas (C2H4O) – vandenyje tirpios degios dujos, mikrobocidiškai veikia prieš visų
rūšių mikroorganizmus bei jų sporas, suardydamas ląstelių baltymus ir nukleino rūgštis. Tai ypatingai didelio efektyvumo dezinfekavimo medžiaga, greitai įsikverbianti į pakavimo medžiagas, naudojama vienkartinės įrangos sterilizavime. Etileno oksidas yra labai degi ir kancerogeniška medžiaga. Norint pašalinti likusias etilo oksido dujas, kurios yra toksiškos, būtina stipri sterilizuotų medžiagų aeracija.
Formaldehido veikimo spektras platus kaip ir etileno oksido. Jo dujos degios ir kancerogeniškos (17).
Kaip alternatyva šių medžiagų toksiškumui pradėtas naudoti 35 proc. vandenilio peroksidas, kuris pasižymi puikiu antimikrobiniu aktyvumu ir netoksiškais skilimo junginiais – H20 ir O2 (23).
1.2 Mikroskopiniai grybai ir jų sukeliamos ligos
Grybų karalystei (Fungi/Mycota) priklauso didelė eukariotinių, heterotrofinių organizmų grupė, kurią sudaro daugiau kaip 100000 grybų rūšių. Šiuolaikinei klasifikacijai yra labai svarbi filogenetinė analizė, todėl remiantis molekulinių sekų duomenimis, grybai yra suskirstyti į skyrius: Chitridiomikotai (Chytridiomycota), Zigomikotai (Zygomycota), Aukšliagrybūnai (Ascomycota), Papėdgrybūnai (Basidiomycota), Oomikotai (Oomycota). Daugiausiai rūšių priklauso aukšliagrybūnų skyriui – apie 64 200 (24).
Mikroskopiniai grybai, arba mikromicetai – savita, gamtoje plačiai paplitusi mikroorganizmų grupė, kuriai būdinga didžiulė įvairovė ir plačios fiziologinės galimybės leidžiančios nesunkiai prisitaikyti prie įvairių mitybos bei aplinkos sąlygų, įsivyrauti ir išplisti ten, kur kiti organizmai negali normaliai funkcionuoti (25). Mikroskopinių grybų sporų dydis varijuoja nuo 2–3 µm (Cladosporium spp., Aspergillus spp. ir Penicillium spp.) iki 160 µm (Helminthosporium spp.) (26)
Mikroskopiniai grybai yra priklausomi nuo aplinkoje esančių išorinių maistinių medžiagų ir egzistuoja kaip saprotrofai, parazitai ar augalų ir gyvūnų simbiontai beveik visose ekosistemos
19 sąlygose (26). Didžioji dalis grybų yra saprotrofai, labai svarbūs geobiontai, lemiantys dirvožemyje vykstančius procesus ir aktyviai dalyvaujantys organinių medžiagų skaidyme ir kituose nuolat gamtoje vykstančiuose medžiagų apykaitos procesuose (25). Saprotrofiniai grybai yra vieni svarbiausių maisto medžiagų ciklo reguliatorių sausumos ekosistemoje. Jie yra pagrindiniai veiksniai organinių atliekų skilime, o jų suformuoti hifų tinklai, plačiai pasiskirstę dirvožemyje, leidžia nesunkiai paskirstyti maisto medžiagas (27). Šie grybai suardo ne tik gamtoje natūraliai suformuotus substratus, bet ir kai kurias antropogeninės kilmės organines medžiagas (24). Nepaisant to, saprotrofiniai grybai plačiai paplitę aplinkoje, retkarčiais gali sukelti atsitiktines oportunistines infekcijas (28). Parazitiniai grybai, kitaip dar žinomi kaip patogenai, parazituoja gyvų organizmų viduje arba jų paviršiuje ir naudojasi jų ląstelėse esančiomis medžiagomis sukeldami grybelines ligas (24).
Grybeliniai susirgimai retai pasireiškia sveikuose ir normalią imuninę sistemą turinčiuose organizmuose, net kai jie yra nuolatos veikiami infekcinių dalelių. Tačiau, nepaisant to yra pastebėta, kad per pastaruosius du dešimtmečius, padidėjo grybelinėmis infekcijomis sergančių gyvūnų skaičius. Nustatyta, jog dauguma šių susirgimų yra kilę iš oportunistinių ir patogeninių grybų. Oportunistiniai grybai įprastomis sąlygomis yra mažai patogeniški ar visai nepatogeniški, gyvenantys nepriklausomai nuo kitų organizmų, ir sukeliantys infekciją tik atsitiktinai patekę per pažeistą odos barjerą ar esant nusilpusiai imuninei sistemai ar jos sutrikimams. Patogeniniai grybai yra apibūdinami kaip mikroorganizmai siekiantys naudos iš šeimininko, kuris yra būtinas pilnam jų gyvavimo ciklui. Gyvas šeimininkas užtikrina patogenui pakankamą maisto medžiagų kiekį ir tinkamą nišą vystymuisi bei dauginimuisi (29).
Mikroskopinių grybų sukelti susirgimai vadinami mikozėmis, o šios pagal pirminę infekcijos vietą skirstomos į paviršines, odos, poodines, sistemines ir oportunistines (11).
1.2.1 Saprotrofiniai mikromicetai
Dauguma aukšliagrybių (Ascomycota) skyriaus grybų yra saprotrofai (24). Šunų ir kačių kailyje bei odoje gausu pelėsinių saprotrofinių mikroskopinių grybų (30). Literatūros duomenimis, iš šunų ir kačių kailio paimtų mėginių dažniausiai išskiriami saprotrofiniai mikromicetai buvo Aspergillus spp., Penicillium spp., Cladosporium spp., Alternaria spp., Scopulariopsis spp., Rhizopus spp., Trichoderma spp., Mucor spp., Fusarium spp. Trečdalį visų išskirtų sudarė Aspergillus spp. (31) (32) (33).
Aspergillus genties pelėsiniai grybai yra vieni iš labiausiai paplitusių aplinkoje ir aptinkami tiek dirvožemyje, ant augalų ir yrančių organinių medžiagų, tiek buityje ant įvairių paviršių (29) (34) (35) (36). Šie mikromicetai sudaro iki 40 proc. visos grybelių mikrofloros aptinkamos namų ir
20 ligoninės patalpose. Išskiriami iš mėginių surinktų nuo įvairų patalpoje esančių daiktų, ventiliacijos sistemų (37). Šiuo metu yra žinoma daugiau kaip 190 Aspergillus genties rūšių, ir dauguma jų yra nekenksmingi saprotrofai. Pastebėta, jog 90-95 proc. aspergiliozės infekcijų sukėlėjų yra Aspergillus fumigatus (38). Kitos rūšys galinčios sukelti infekcijas: Aspergillus niger, A.nidulans, A.flavus, A.terreus, A.deflectus, A.flavipes, A.tubingensis, A.lentulus, A.carneus, A.versicolor, A.alabamensis (39). Aspergillus genties grybai gamina mažas, hidrofobines konidijas, kurios lengvai pasklinda ore ir gali išgyventi įvairiomis aplinkos sąlygomis (35). Aspergiliozė yra pavojinga liga, kurią sukelia pelėsiniai Aspergillus genties grybai, besidauginantys sporomis (40). Daugelį ligų sukelia grybų sporų ar vegetatyvinių ląstelių (hifų) įkvėpimas arba ilgalaikis kontaktas su grybų ląstelėmis. Aspergillus konidijų įkvėpimas yra neišvengiamas dėl gausaus jų paplitimo aplinkos ore. Lauke sporų koncentracija svyruoja nuo 230 iki 106 sporų/m3. Atmosferoje grybų sporų koncentracija viršija vidutinę žiedadulkių koncentraciją 100-1000 kartų. Sporų kiekis ore varijuoja priklausomai nuo klimato faktorių tokių kaip temperatūra, vėjas ir drėgmė (26).
Pirminis infekcijos kelias prasideda įkvėpus ore esančias konidijas, kurios nusėda kvėpavimo takuose. Vidutinis A. fumigatus konidijų dydis (2-3 µm), todėl jos nesunkiai patenka į plaučių alveoles (35). Grybų sporų gebėjimas sukelti infekciją, priklauso nuo šeimininko imuninės sistemos pajėgumo ir sporų virulentiškumo. Įkvėpimo metu, kvėpavimo takų apsauginis mechanizmas – mukociliarinis klirensas ne tik sutrukdo tolimesniam infekcijos sukėlėjo patekimui, bet ir pašalina jį lauk kartu su sekretu. Esant mukocialiarinio klirenso disfunkcijai, sumažėjusiam fagocitinių ląstelių (neutrofilų, makrofagocitų ir dendritinių ląstelių) skaičiui arba sutrikusiam jų gebėjimui sunaikinti svetimkūnius, susiformuoja tinkamos sąlygos infekcijos išsivystymui (41). Aspergillus rūšies grybai sintetina hemolizinus, proteolitinius fermentus ir kitus toksinius veiksnius, o ypač žalingas produktas yra mikotoksinas – gliotoksinas, kuris turi imunosupresinių savybių ir paskatina oportunistinių infekcijų išsivystymą (38).
Taip pat moksliniuose straipsniuose aprašytos pasitaikiusios grybelinės žaizdų infekcijos, kurios yra retos, palyginus su bakterinėmis infekcijomis, tačiau mirtingumas yra didesnis (42). Pooperacinės infekcijos dažniau pasireiškia imunosupresiniams ar ilgą laiką kortikosteroidus vartojusiems pacientams (42) (43) (44). Grybelinės infekcijos dažnai vadinamos oportunistinėmis ar invazinėmis infekcijomis. Įprastai oportunistinės infekcijos neišsivysto nesant imuninės sistemos sutrikimams (42).
Šunims būdingos aspergiliozės ligos formos – sinonasalinė ir sisteminė. Pastebėta veislės ir amžiaus predispozicija. Dažniausiai aspergiliozė paveikia jaunus ir aktyvius mezocefalinių ir dolichocefalinių veislių šunis, ir labai retai pasitaiko brachicefaliniams. Ligos atveju dažniausiai išskiriamas A.fumigatus sukėlėjas (29) (36) (45).
21 Nosies aspergiliozė (sinonasalinė) yra dažniausiai diagnozuojama šunų aspergiliozės forma. Daugeliu atveju, ši forma būna neinvazyvi ir lėtinės eigos, kurios atveju kaupiasi gleivių ir grybo gumulas, dar kitaip vadinamas aspergiloma. Tai pasireiškia ilgalaikiu padidėjusiu nosies gleivinės sekrecijos išsiskyrimu, kuris dažnai turi stiprų kvapą. Paprastai apima tik vieną šnervės pusę, bet ligai progresavus apima abi puses. Ši forma sukelia nosies diskomfortą – šunys letenomis trina snukį, trina nosį į grindis. Klinikiniai simptomai pasireiškia sumažėjusiu apetitu, pastebima letargija, kvėpavimo sunkumai arba kvėpavimas atvira burna, snukio srities skausmas, su pertraukomis pastebimos kraujingos išskyros, nosies paviršius šiurkštus, grublėtas, pasireiškia čiaudulys (39). A.fumigatus išskiria endotoksiną, kuris pasižymi hemolitiniu ir dermonekrotiniu veikimu, todėl nosies paviršius gali būti padengtas opomis, depigmentuotas, pūslėtas (30) (36). Ūmios formos metu gali pasireikšti epifora, jeigu yra pažeidžiamas nosies ašarinis latakas. Taip pat gana dažnai pasitaiko akytosios plokštumos (lamina cribrosa) osteolizė, kuri vėliau sukelia meningitą su neurologiniais simptomais ir traukulius (39).
Sisteminė forma išsivysto, esant nusilpusiai imuninei sistemai, kai infekcijos sukėlėjas patekęs per plaučius į kraujotaką, išplinta į kitus organus (35) (36) (39). Infekcija paprastai išplinta į inkstus, tarpslankstelinius diskus ir slankstelių galines plokštes, ilguosius kaulus, (36) blužnį, limfinius mazgus (39). Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai simptomai, tai letargija, apetito nebuvimas, šlubavimas ir neurologiniai simptomai – ataksija, parezė. Sergantys šunys dažniausiai būna sulysę ir karščiuoja ( > 40,1 ℃). Šunims sisteminės formos atvejais dažniau išskiriami Aspergillus terreus ir Aspergillus deflectus sukėlėjai, nei Aspergillus fumigatus (39).
Katės aspergilioze serga rečiau nei šunys, tačiau žinomos aspergiliozės formos būdingos katėms – sinonasalinė, sinoorbitalinė ir sisteminė. Dažniau serga brachicefalinės veislės katės (29) (36). Klinikiniai simptomai katėms – nosies gleivinės išskyros, kraujingos išskyros iš nosies (epistaksis), apatinio žandikaulio limfadenomegalija, stertoras, snukio formos iškrypimas. Sisteminė forma katėms yra itin reta (36) (39). Katėms dažniausiai pasitaiko sinoorbitalinė forma. Jos metu infekcijos sukėlėjas apima nosies ertmės ir sinusų pogleivinį audinio sluoksnį ir išplinta už akies obuolio. Įprastai išsivysto gilusis granuliominis uždegimas, kurio metu susiformavusi granulioma už akies obuolio sukelia trečiojo voko išsivertimą, daugybinius gleivinės pažeidimus. Katėms sergančioms šia forma pastebimas vienos pusės akies obuolio išverstakumas ir akies obuolio pasisukimas į šoną. Daugumai sergančių kačių, burnos ertmėje, ant pterygopalatine fossa pastebima opų toje pačioj pusėje kaip ir pažeista akis. Retkarčiais sinoorbitalinės formos klinikiniai simptomai išsivysto po pradinių sinonasalinės formos simptomų, tokių kaip čiaudulys ar nosies išskyros (39).
22 1.2.2 Patogeniniai mikromicetai
Žinoma daugiau kaip 300 patogeninių grybų rūšių, galinčių sukelti grybelines infekcijas gyvūnams (46). Apie 40 šių susirgimų priskiriama pagrindinėms trims dermatofitų gentims – Microsporum spp., Trichophyton spp. ir Epidermophyton spp. Dermatofitozė – paviršinė odos infekcija išsivystanti keratinizuotame epitelyje. Tai yra dažniausiai pasitaikantis užkrečiamas grybelinis susirgimas smulkiųjų gyvūnų veterinarinėje medicinoje.
Dermatofitai – keratinofiliniai grybai, išskiriantys keratinazę ir kitus fermentus, kurie yra pajėgūs virškinti keratino baltymų kompleksą, o tai leidžia jiems pasiekti raginį odos sluoksnį ir sukelti uždegiminę reakciją (47). Grybuose esanti fermentinė sistema metabolizuoja keratiną ir leidžia jį įsisavinti kaip maistinę ir energinę medžiagą (48).
Dermatofitai klasifikuojami į tris ekologines grupes, pagal natūralią gyvenamąją vietą: antropofilinius, zoofilinius ir geofilinius. Zoofiliniai dermatofitai dažniausiai aptinkami pas gyvūnus, bet gali būti perduodami ir nuo gyvūnų – gyvūnams ar žmonėms. Antropofiliniai daugiau aptinkami pas žmones ir plinta nuo žmogaus žmogui, tačiau rečiau pasitaiko gyvūnams, bei geofiliniai dermatofitai, gyvenantys dirvožemyje ir yra patogeniniai tiek žmonėms tiek gyvūnams (49).
Antropofiliniai dermatofitai: Epidermophyton floccosum, Microsporum audouinii, M. ferrugineum, M. rivalieri, Trichophyton concentricum, T.gourvilii, T. interdigitale, T. megninii, T. rubrum, T. schoenleinii, T. soudanense, T. tonsurans, T. violaceum, T.yaoundii.
Zoofiliniai: M. canis, M. distortum, M.equinum, M. nanum, M. persicolor, T. equinum, T. erinacei, T. gallinae, T. mentagrophytes, T. quinckeanum, T. simii, T. verrucosum.
Geofiliniai: M. fulvum, M. gypseum, T. ajelloi, T. terrestre (50).
Microsporum canis yra dažniausia dermatofitozės priežastis šunims ir katėms (39) (47). Iš dermatofitija sergančių kačių šis patogenas išskiriamas daugiau kaip 90 proc. (39).
Dermatofitai plinta artrosporų pagalba (2). Artrospora – spora, susidariusi hifo fragmentacijos būdu (24). Šios vienaląstės sporos susiformuoja skylant grybienos hifams. Infekcinės sporos kaupiasi ant organizmo odos ar plaukų po kontakto su kitu užkrėstu gyvūnu ar žmogumi arba po sąlyčio su užterštais daiktais. Kad sporos tvirtai įsitvirtintų, patekusios ant organizmo, turi pasiekti odą arba plaukų folikulus (2). Vien tik kontaktas su dermatofitų sporomis nesukelia infekcijos. Sporų kiekis reikalingas infekcijai sukelti jautriame organizme yra nežinomas (47). Ligai išsivystyti sporos turi konkuruoti su natūralia odos mikroflora, odos riebalinių liaukų sekretu bei mažu odos paviršiaus drėgniu. Taip pat sporos gali iškristi iš kailio arba būti iššukuotos. Esant optimalioms sąlygoms, artrosporos sudygsta per 6 valandas nuo sukibimo su keratinocitais. Artrosporos stipriai
23 sukimba su keratinu, o keratinocitai suteikia palankias sąlygas sudygimui. Sudygusios sporos išskiria proteazes, skaidančias keratiną į peptidus ir amino rūgštis, o šios yra panaudojamos kaip maisto šaltinis grybo tolimesniam plitimui ir reprodukcijai (39).
Sporos negali prasiskverbti pro sveiką odą, todėl reikalingos mikrotraumos infekcijos vystymuisi (2). Faktoriai palengvinantys infekcijos vystymąsi – padidėjęs odos paviršiaus drėgnumas, nusilpęs imunitetas ar kortikosteroidų terapija. Jauni gyvūnai, iki vienerių metų, yra jautresni dermatofitozės susirgimui dėl nesusiformavusio specifinio imuniteto ar riebalinio sluoksnio trūkumo epidermyje (51).
Dermatofitų sporos yra itin atsparios. Aplinkoje esant optimalioms temperatūros ir drėgmės sąlygoms, gali išgyventi nuo 13 iki 18 mėn. Sporos pasižymi atsparumu daugeliui kasdien naudojamų dezinfekantų, UV spinduliams (39) (52).
Remiantis Veterinarijos fakulteto biologinio saugumo ir biologinės saugos standartinės veiklos procedūros reikalavimais, dirbant su visais pacientais, rankos prieš ir po paciento turi būti plaunamos muilu ir antiseptiku, apžiūros metu dėvimos švarios apžiūros pirštinės. Tarp skirtingų pacientų panaudota įranga ir patalpos turi būti atitinkamai dezinfekuojamos, stengiantis maksimaliai sumažinti užsikrėtimo riziką. Siekiant užkiršti kelią infekcinių ligų plitimui, išeinant iš klinikos, rankos turi būti plaunamos ir dezinfekuojamos (53).
1.3 Mikroorganizmų atsparumo antimikrobinėms medžiagoms nustatymo
metodai
Priešgrybiniai jautrumo testai atliekami, kai grybelių sukeltos ligos yra invazinės, atsinaujinančios ar po nesėkmingo gydymo, kuomet yra įgimtas ar įgytas atsparumas arba tiesiog negalima patikimai prognozuoti pagal rūšinę identifikaciją (54). MSK yra mažiausia antimikrobinių medžiagų koncentracija slopinanti mikroorganizmų augimą. Ji yra svarbi laboratorinėje diagnostikoje, tiriant mikroorganizmų jautrumą antimikrobinėms medžiagoms bei atliekant naujų antimikrobinių medžiagų veiksmingumo kontrolę.
MSK laikomas pagrindiniu jautrumo nustatymo rodikliu ir nustatomas atliekant standartinius antimikrobinio jautrumo metodus (55).
Diskų difuzijos į agarą metodas yra paprastas ir nebrangus, o gaunami rezultatai yra tikslūs ir lengvai interpretuojami (56). Paruoštose agaro lėkštelėse paskleidžiama tiriamosios mikroorganizmų kultūros. Atskirose lėkštelėse sėjami skirtingi mikroorganizmai (18). Komerciškai paruošti filtrinio popieriaus diskeliai (~6 mm skersmens) impregnuoti įvairios koncentracijos antimikrobinėmis medžiagomis išdėstomi agaro paviršiuje (18) (38) (56). Diskelių išdėstymo
24 atstumas agare, priklauso nuo organizmų augimo greičio ir medžiagų, kuriomis padengti diskeliai. Pagal NCCLS (Clinical and Laboratory Standards Institute) metodiką, nurodoma išdėstyti 24 mm atstumu tarp atskirų diskelių centrų, siekiant sumažinti zonų susiliejimo riziką (57). Antimikrobinės medžiagos difunduoja į agarą, aplink diskelius formuodamos skaidrią zoną, kurioje mikroorganizmai jautrūs medžiagai neauga (18) (56). Zonų diametras išmatuojamas milimetrais ir mikroorganizmai vertinami kaip „jautrūs“, „vidutiniškai jautrūs“ arba „atsparūs“ antimikrobinėms medžiagoms remiantis CLSI vertinimo kriterijais (38) (56) (58).
Gradiento metodas (E-testas) – plastikinė juostelė, impregnuota didėjančios koncentracijos antimikrobine medžiaga. Šios juostelės išdėstomos radialiai ant mikroorganizmų kultūra pasėto agaro paviršiaus (58) (59). Aplink juostelę formuojasi slopinimo zona, panaši į elipsės formą. Slopinimo ir augimo zonos susikertančios ties koncentracijos riba juostelėje nurodo MSK. (60).
“Broth” skiedimo metodas – sultinio mikro- ar makro- skiedimas yra vienas iš paprastesnių antimikrobinio jautrumo nustatymo metodų. Šiam metodui paruošiami antimikrobinės medžiagos skiediniai (pvz. 1, 2, 4, 8, 16 ir 32 mg/ml) skystoje augimo terpėje ir padalinami į mėgintuvėlius, kurių minimalus tūris 2 ml – makroskiedimas, arba naudojant mažesnio tūrio 96 šulinėlių mikrotitravimo plokšteles – mikroskiedimas. Kiekvienas mėgintuvėlis arba plokštelė yra užsėjama mikroorganizmų kultūra paruošta toje pačioje terpėje po skiedimo mikrobine suspensija, standartizuota 0,5 McFarland metodu. Pasėti mėgintuvėliai ar 96 šulinėlių mikrotitravimo plokštelės gerai sumaišomos ir inkubuojamos tinkamomis sąlygomis priklausomai nuo tiriamojo mikroorganizmo. MIC yra žemiausia koncentracija antimikrobinės medžiagos, kuri visiškai slopina mikroorganizmų augimą mėgintuvėliuose ar mikroskiedimo plokštelėse (59).
Agaro skiedimo metodas – tai įvairių koncentracijų antimikrobinių medžiagų paskleidimas ant standartinio skaičiaus taškų agaro paviršiuje. Stebima MIC galutinė riba nusakanti minimalią antimikrobinės medžiagos koncentraciją, kuri pilnai slopina augimą esant tinkamoms inkubacijos sąlygoms (61).
Agaro įdubų difuzijos metodas – mikroorganizmų kultūra paskleidžiama per visą agaro lėkštelės paviršių. Agare aseptiškai padaromos įdubos, kurių diametras nuo 6 iki 8 mm. Įdubos užpildomos reikiamos koncentracijos antimikrobine medžiaga. Agaro plokštelės inkubuojamos atitinkamai nuo mikroorganizmo rūšies. Antimikrobinės medžiagos difunduoja į agaro terpę ir slopina tiriamų mikroorganizmų augimą (59).
25
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje tirtas pelėsinių mikroskopinių grybų, dermatofito Microsporum canis ir saprotrofo Aspergillus fumigatus, jautrumas antiseptinėms medžiagoms.
Patogeninis mikromicetas M. canis buvo išskirtas iš mėginių pristatytų iš „X“ klinikoje tirtų pacientų kačių. Mėginius sudarė odos pleiskanos, šašai, plaukai, kurie buvo pernešti ant sterilios Sabūro dekstrozės terpės.
Saprotrofinis mikromicetas A. fumigatus išskirtas iš „Y“ klinikoje surinktų mėginių. Mėginiai rinkti steriliu tamponu klinikos patalpose nuo grindų ir sienų kampų (62), bei antspauduoti į Petri lėkštelėse esančią sterilią Sabūro dekstrozės terpę. Abiejų mikroskopinių grybų augimui pasirinkta selektyvus Sabūro dekstrozės agaras (SDA) su chloramfenikoliu, mėginiai kultivuoti 28 ℃ termostate (TERMOSTAT TC-80 M-2) aerobinėmis sąlygomis, 7-14 dienų.
Terpės paruoštos pagal gamintojo pateiktą instrukciją: 65,5 g agaro ištirpinta kaitinant 1 litre distiliuoto vandens, gautas tirpalas autoklavuotas 118 ℃ 15 min. Atvėsinus iki 40-50 ℃ terpė išpilstyta į 10 cm diametro Petri lėkšteles po 30 ml.
Ant SDA išaugusios kolonijos vertintos makroskopiškai ir mikroskopiškai. Daryti natyviniai tepinėliai, dažyti metileno mėlio tirpalu ir mikroskopuoti mikroskopu (Oxion Ox 3085) 10 kartų bei 40 kartų didinančiais objektyvais. Mikroskopiniai grybai identifikuoti analizuojant jų morfologinius ir kultūrinius požymius, remiantis literatūra(63) (64) (65) (66). Tyrimui reikalingos mikroskopinių grybų rūšys persėtos ant naujų SDA terpių. Suformuota po 6 M. canis ir A. fumigatus mėginius, kurių kiekvieno jautrumas tikrintas su 6 skirtingomis antiseptinėmis medžiagomis. Kiekvienai rūšiai buvo atlikta po 5 sėjimus.
Apklausus 15 skirtingų veterinarijos klinikų Kaune ir Vilniuje, tyrimui buvo pasirinktos 6 dažniausiai naudojamos antiseptinės priemonės: Betadine, Chemisept, Octenisept, Chlorhexidine 0,02 proc., ADK 612, 3 proc. vandenilio peroksidas. Šių medžiagų aktyvumas tirtas nekeičiant jų pradinės, gamintojo nustatytos koncentracijos.
Betadine – plataus veikimo spektro antiseptikas, kurio veiklioji medžiaga yra 10 proc. jodo povidonas (100mg/ml). Informaciniame lapelyje nurodyta, kad naikina mikroorganizmus: bakterijas, grybelius, sporas, virusus ir pirmuonis. (67).
Chemisept – rankų dezinfekavimo priemonė. Pagrindinė veiklioji medžiaga – 72 proc. etanolis. Į preparato sudėtį ieina glicerolis. Informaciniame lapelyje nurodyta, kad medžiaga veikia
26 baktericidiškai ir fungicidiškai, naikina gramteigiamas ir gramneigiamas bakterijas, inaktyvuoja virusus – HBV, ŽIV, HCV, Rota. (68).
Octenisept – odos ir gleivinių antiseptikas. Veikliosios medžiagos – 0,1 proc. oktenidino dihidrochloridas ir 2 proc. fenoksietanolis. Sudėtyje taip pat yra 85 proc. glicerolio. Preparatas pasižymi antimikrobiniu poveikiu prieš neįvardintus grybelius ir bakterijas (69).
Chlorhexidine 0,02 proc. – antiseptinio poveikio irigacinis tirpalas, naudojamas opų, žaizdų, ir odos dezinfekcijoje bei plovime. Veiklioji medžiaga – 200 mg/l chlorheksidino acetatas. Baktericidiškai veikia gramteigiamas ir gramneigiamas bakterijas (70).
ADK 612 – alkoholinė dezinfekavimo priemonė skirta higieninei rankų ir odos dezinfekcijai prieš procedūras. Pagrindinė preparato veiklioji medžiaga – 30 proc. propan-2-olis. Taip pat sudėtyje yra etanolio, citrinų rūgšties ir glicerolio. Informacinėje etiketėje nurodyta, jog pasižymi plačiu antimikrobinio spektro poveikiu. Baktericidiškai veikia bakterijas: Pseudomonas aeruginosa, Escherichia coli, Enterococcus hirae, Staphylococcus aureus (71).
3 proc. vandenilio peroksidas – informacinėje etiketėje nurodytas veiksmingumas prieš neįvardintų rūšių virusus ir bakterijas (72) (73).
Mikromicetų jautrumui antiseptinėms medžiagoms nustatyti buvo pasirinktas agaro įdubų difuzijos metodas (74). 14 dienų M. canis ir 7 dienų A. fumigatus kolonijos buvo užpilamos 5 ml fiziologinio tirpalo. Sterilia inokuliacine kilpele suardomas kolonijų vientisumas. Gautos suspensijos perpilamos į mėgintuvėlius ir maišomos 15 s Vortex maišykle. Suspensijos drumstumas buvo matuotas densitometru (DEN-1 Biosan). Suspensija paruošta 0,5 McFarland standarto drumstumui, kuris atitinka 0,4 - 5 x 104 kolonijas formuojančius vienetus/ml remiantis Klinikinių ir laboratorinių standartų instituto (CLSI – angl. Clinical and Laboratory Standards Institute) rekomendacijomis (75).
Paruoštų tiriamųjų mikromicetų kultūrų suspensijos inokuliacine vienkartine kilpele, brūkšnių metodu buvo tolygiai paskirstomos Petri lėkštelėje, ant visos SDA mitybinės terpės. Pasėtose agarizuotose terpėse, aseptiškai išspaustos įdubos (8 mm). Kiekviena įduba pripildoma skirtingomis antiseptinėmis medžiagomis, o kontrolei buvo pasirinktas NaCl izotoninis tirpalas.Petri lėkštelės su pasėtomis kultūromis kultivuotos 28 ℃ termostate, aerobinėmis sąlygomis: M. canis vertintas po 14 dienų, A. fumigatus – po 7 dienų.
Tirtų antiseptinių medžiagų aktyvumas mikromicetams buvo vertinamas išmatuojant liniuote susidariusios kultūrų augimo slopinimo zonos spindulį (mm) ir lyginant tarpusavyje (1pav.). Fungicidinio poveikio zonoje augimas buvo pilnai stabdomas. Fungistatinio poveikio zonoje slopinamas, bet pilnai nesustabdomas.
27 Remiantis pateiktomis rekomendacijomis mikroorganizmai, pagal jautrumą antiseptinėms medžiagoms, buvo suskirstyti: 1. Jautrius (augimo slopinimo zona > 20 mm); 2. Vidutiniškai jautrius (augimo slopinimo zona 10 – 19 mm); 3. Atsparius (augimo slopinimo zona < 9 mm) (76).
Statistinė analizė atlikta naudojant statistinį paketą
“
IBM SPSS Statistics 24“, grafiškai duomenys apdoroti Microsoft Excel 2010 programa. Gauti rezultatai analizuoti aprašomąja statistika: imties dydis (n), vidurkiai, standartinis nuokrypis (SD), standartinė paklaida (SE), vidurkio pasikliautinasis intervalas (PI). Požymių priklausomumo analizė atlikta chi2 testu.Požymiai statistiškai reikšmingais laikyti, kai 𝑝 < 0,05 ir 𝑝 < 0,001.
1 pav. Tiriamas antiseptinių medžiagų poveikis mikromicetams: Microsporum canis (kairėje) ir Aspergillus fumigatus (dešinėje) (aut.nuotr.)
28 Atlikto tyrimo statistinė
analizė Tyrimo schema Mikromiceto Microsporum canis išskyrimas i6skišišiišiišskyrimas Mikromiceto Aspergillus fumigatus išskyrimas
Gautų mėginių sėjimas ant SDA terpės Išaugusių kolonijų makroskopinis ir mikroskopinis įvertinimas identifikavimas Tirtas mikromicetų jautrumas antiseptinėms medžiagoms agaro įdubų
difuzijos metodu
29
3. TYRIMO REZULTATAI
Atliktas tyrimas parodė, kad antiseptinių priemonių efektyvumas priklausė nuo tirtos antiseptinės priemonės sudėties ir nuo mikromiceto rūšies. Siekiant tarpusavyje palyginti skirtingų antiseptinių priemonių poveikį mikroskopinių grybų augimui, buvo apskaičiuoti vidutiniai slopinimo zonos atstumai (mm), kuriuose jie neaugo, taip pat pateikta kita aprašomoji statistika (standartiniai nuokrypiai ir kt.).
Kaip galima matyti pirmoje lentelėje, didžiausią poveikį M. canis neaugimui turėjo jodo povidono odos tirpalas Betadine ir 3 proc. vandenilio peroksidas (vidutiniai atstumai atitinkamai – 37,37 mm ir 37,70 mm). Patogeninis mikromicetas buvo jautrus abiejų rūšių antiseptinėms priemonėms. Santykinai mažiausiu efektyvumu prieš M. canis pasižymėjo – Chemisept ir Octenisept (vidutiniai atstumai atitinkamai – 14,23 mm ir 15,60 mm). Dermatofitas buvo vidutiniškai jautrus šioms antiseptinėms priemonėms.
Lentelė 1. Skirtingų antiseptinių priemonių poveikis M. canis
N Vidurkis, mm Standartinis nuokrypis, mm Standartinė paklaida, mm 95 proc. vidurkio pasikliautinasis intervalas Betadine 30 37,37 2,512 0,459 [36,43; 38,30] Chemisept 30 14,23 2,528 0,462 [13,29; 15,18] Octenisept 30 15,60 1,773 0,324 [14,94; 16,26] Chlorhexidine 0,02 proc. 30 17,13 1,717 0,313 [16,49; 17,77] ADK 612 30 18,80 2,219 0,405 [17,97; 19,63] 3 proc. vandenilio peroksidas 30 37,70 1,896 0,346 [36,99; 38,41]
Šiuos rezultatus tarpusavyje palyginus Kruskal-Wallis statistiniu kriterijumi, nustatyta, kad pirmoje lentelėje pateikti vidutiniai slopinimo zonos atstumai (mm) skiriasi statistiškai reikšmingai (𝑝 < 0,001).
Skirtingų antiseptinių priemonių poveikis patogeniniam mikromicetui M. canis grafiškai pavaizduotas 3 pav. Pateikti duomenys parodo, kad lyginant su kitomis medžiagomis, jodo povidono odos tirpalas Betadine ir 3 proc. vandenilio peroksido odos tirpalas išskirtinai stipriai veikė M. canis augimą. Šių medžiagų veiksmingumas buvo labai panašus – slopinamų zonų
30 diametras skiriasi nežymiai. Alkoholinės antiseptinės priemonės – Chemisept ir ADK 612 M. canis augimą veikė labai skirtingai. Didesnės alkoholio koncentracijos priemonė Chemisept (72 proc. etanolis) mikromiceto augimą slopino pastebimai silpniau nei mažesnės alkoholio koncentracijos priemonė ADK 612 (30 proc. propan-2-olis).
3 pav. Antiseptikų poveikis M. canis
Kiekvienos antiseptinių priemonių poros tarpusavyje palygintos pagal tai, kokiu vidutiniu slopinamų zonų diametru M. canis neaugo dėl jų poveikio. Antroje lentelėje pateikiami apskaičiuoti vidurkių skirtumai. Statistinis skirtumų įvertinimas atliktas naudojant Mann-Whitney testus. Pateikti rezultatai leidžia teigti, kad jodo povidono odos tirpalas Betadine ir odos tirpalas 3 proc. vandenilio peroksidas veikia M. canis panašiai (rezultatai reikšmingai nesiskiria, 𝑝 > 0,05). Tuo tarpu visų kitų medžiagų efektyvumas (lyginant poromis) yra skirtingas (𝑝 < 0,01; 𝑝 < 0,05; 𝑝 < 0,001). 14.23 15.6 17.13 18.8 37.37 37.7 0 5 10 15 20 25 30 35 40 72 proc. etanolis (Chemisept) 0,1 proc. oktenido dihidrochloridas ir 2 proc. fenoksietanolis (Octenisept) Chlorheksidino acetatas 0,02 proc. (Chlorhexidine 0.02 proc.) 30 proc. propan-2-olis (ADK 612) Jodo povidonas (Betadine) 3 proc. vandenilio peroksidas Sl opinimo zona , mm Antiseptinės priemonės
31
Lentelė 2. Antiseptinių priemonių palyginimas poromis tarpusavyje pagal M. canis vidutinį
slopinamų zonų diametrą.
Betadine Chemisept Octenisept
Chlorhexidine 0,02 proc. ADK 612 3 proc. vandenilio peroksidas Betadine 23,133*** 21,767*** 20,233*** 18,567*** -0,333 Chemisept -23,133*** -1,367* -2,900*** -4,567*** -23,467*** Octenisept -21,767*** 1,367* -1,533** -3,200*** -22,100*** Chlorhexidine 0,02 proc. -20,233*** 2,900*** 1,533** -1,667** -20,567*** ADK 612 -18,567*** 4,567*** 3,200*** 1,667** -18,900*** 3 proc. vandenilio peroksidas 0,333 23,467*** 22,100*** 20,567*** 18,900***
* Vidurkiai skiriasi statistiškai reikšmingai, p<0,05; ** Vidurkiai skiriasi statistiškai reikšmingai, p<0,01; *** Vidurkiai skiriasi statistiškai reikšmingai, p<0,001
Tarpusavyje lyginant skirtingų antiseptinių priemonių poveikį mikroskopinio grybo A. fumigatus augimui, apskaičiuotas vidutinis slopinamo zonos diametras (mm), kuriame jis neaugo. Pagal gautus rezultatus pateiktus trečioje lentelėje, matome, kad didžiausią poveikį šiuo atveju turėjo jodo povidono odos tirpalas Betadine ir odos tirpalas 3 proc. vandenilio peroksidas (vidutiniai atstumai atitinkamai – 30,17 mm ir 31,50 mm). Saprotrofinis mikromicetas buvo jautrus prieš abiejų rūšių antiseptinės priemones. Santykinai mažiausiu efektyvumu pasižymėjo prieš Aspergillus fumigatus – Chemisept, Octenisept ir Chlorhexidine 0,02 proc. (vidutiniai atstumai atitinkamai – 14,30 mm, 11,50 mm ir 11,50 mm). Mikromicetas buvo vidutiniškai jautrus šioms antiseptinėms priemonėms.
Lentelė 3. Skirtingų antiseptinių priemonių poveikis A. fumigatus rezultatai.
N Vidurkis, mm Standartinis nuokrypis, mm Standartinė paklaida, mm 95 proc. vidurkio pasikliautinasis intervalas Betadine 30 30,17 2,019 0,368 [29,41; 30,92] Chemisept 30 14,30 2,054 0,375 [13,53; 15,07] Octenisept 30 11,50 1,834 0,335 [10,81; 12,18] Chlorhexidine 0,02 proc. 30 11,50 1,456 0,266 [10,96; 12,04] ADK 612 30 18,63 1,426 0,260 [18,11; 19,17] 3 proc. vandenilio peroksidas 30 31,50 2,193 0,400 [30,68; 32,32]
32 Šiuos rezultatus tarpusavyje palyginus Kruskal-Wallis statistiniu kriterijumi, nustatyta, kad penktoje lentelėje pateikti vidutiniai slopinimo zonos atstumai (mm) skiriasi statistiškai reikšmingai (𝑝 < 0,001).
Skirtingų antiseptinių priemonių poveikis saprotrofiniam mikromicetui A. fumigatus grafiškai pavaizduotas 4 pav. Pateikti duomenys parodo, kad lyginant su kitomis medžiagomis, jodo povidono odos tirpalas Betadine ir odos tirpalas 3 proc. vandenilio peroksidas išskirtinai stipriai veikė A. fumigatus augimą. Šių medžiagų veiksmingumas buvo labai panašus – slopinamų zonų diametras skiriasi nežymiai. Alkoholinės antiseptinės priemonės – Chemisept ir ADK 612 A. fumigatus augimą taip pat veikė labai skirtingai. Didesnės alkoholio koncentracijos priemonė Chemisept (72 proc. etanolis) mikromiceto augimą slopino pastebimai silpniau nei mažesnės alkoholio koncentracijos priemonė ADK 612 (30 proc. propan-2-olis). Katijoninės PAM ir alkoholio derinio priemonė Octenisept – 0,1 proc. oktenido dihidrochloridas ir 2 proc. fenoksietanolis bei chlorheksidino acetato irigacinis tirpalas Chlorhexidine 0,02 proc. mikromicetą A. fumigatus veikė taip pat. Šių antiseptinių priemonių veiksmingumas – slopinamų zonų diametras – vienodas.
4 pav. Antiseptikų poveikis A. fumigatus
11.5 11.5 14.3 18.63 30.17 31.5 0 5 10 15 20 25 30 35 40 0,1 proc. oktenido dihidrochloridas ir 2 proc. fenoksietanolis (Octenisept) Chlorheksidino acetatas 0,02 proc. (Chlorhexidine 0.02 proc.) 72 proc. etanolis (Chemisept) 30 proc. propan-2-olis (ADK 612) Jodo povidonas (Betadine) 3 proc. vandenilio peroksidas Slo p in imo z on os, mm Antiseptinės priemonės
