LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Ieva Andriulionienė
Šunų Babesia canis invazijos paplitimas Alytaus
apskrityje
Distribution of canine Babesia canis infection in Alytus
district
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. habil. dr. S. Petkevičius
DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas tema:
Šunų Babesia canis invazijos paplitimas Alytaus apskrityje
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (Gynimo komisijos sekretorės/riaus vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) ( parašas)
Magistro baigiamojųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
TURINYS
SANTRAUKA...4
SUMMARY...5
ĮVADAS...6
1.LITERATŪROS APŽVALGA ...7
1.1. Babesia canis apibūdinimas...7
1.1.1.Taksonominė klasifikacija...7
1.2. Morfologija...8
1.3.Dermacentor reticulatus kraujasiurbių erkių vystymosi ciklas...9
1.4. Babeziozės sukėlėjų vektoriai...9
1.5. Epidemiologiniai duomenys...9 1.6. Babeziozės patogenezė...12 1.7. Klinikiniai požymiai...14 1.8. Diagnostika...15 1.9. Gydymas...15 1.10. Profilaktika...16
2.TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS...17
2.1. Statistiniai metodai...17
3.TYRIMŲ REZULTATAI...18
3.1. Klinikinių požymių analizė...18
3.2. Šunų babeziozės sezoninis pasireiškimas...19
3.3. Morfologinių kraujo rodiklių pokyčiai...21
3.4.Ligos baigtis...23
3.5.Šunų babeziozei gydyti naudoti preparatai...23
4. REZULTATŲ APTARIMAS...24
5. IŠVADOS...27
SANTRAUKA
Tema: Šunų Babesia canis invazijos paplitimas Alytaus apskrityje. Tyrimai atlikti trijose veterinarijos klinikose, Alytaus apskrityje. Darbo apimtis 31 puslapiai, jame yra 3 lentelės, 5 paveikslai, panaudoti 49 literatūros šaltiniai.
Tyrimų tikslas - ištirti šunų Babesia canis invazijos paplitimą Alytaus apskrityje atsižvelgiant į gyvūnų veislę, amžių, lytį ir ligos sezoniškumą.
Tyrimų uždaviniai: Babezioze sergančių šunų statistinių duomenų analizavimas Alytaus apskrityje; babezioze sergančių šunų kraujo morfologinių tyrimų atlikimas, diagnozavimas, analizavimas; babezioze sergančių šunų klinikinių požymių analizavimas.
Tyrimų metodika: Šunys tyrimui buvo atrinkti įvairiu metų laikotarpiu, remiantis babeziozės klinikiniais požymiais (erkės įsisiurbimo įrodymais, karščiavimas, apatija, anoreksija, blyškios gleivinės, gelta, hemoglobinurija); Sergantiems gyvūnams, Babesia canis diagnozei patvirtinti buvo dažomi periferinio kraujo tepinėliai taip pat atlikti kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai; duomenys analizuoti naudojant „Microsoft Office Excel“ programą. Apskaičiuoti kraujo rodiklių vidurkiai su vidurkių paklaida (SD), minimalios (MIN) ir maksimalios (MAX) reikšmės. Patikimais skirtumais laikoma, kai p<0,05.
Rezultatai ir išvados: dažniausi pacientams pasireiškiantys babeziozės požymiai buvo anoreksija, kuri pasireiškė 118 šunų (96 proc.), karščiavimas - 116 šunų (94 proc.) šunų bei apatija, kuri užregistruota 111 pacientų (90 proc.); aukščiausias B. canis infekuotų šunų skaičius buvo nustatytas pavasarį – balandžio, o rudenį - rugsėjo mėnesiais; dažniausiai babezioze sirgo šunys nuo 1 iki 3 metų amžiaus (48 proc.), 3 – 10 metų šunys – (33 proc.), tuo tarpu vyresni nei 10 metų šunys– 17 užsikrėtimo atvejų (14 proc.) ir 0-1 metų šuniukai 7 atvejai (6 proc.) sirgo ženkliai rečiau; skirtingų lyčių sergamumo babezioze ženklaus sergamumo skirtumo nenustatyta-patinai (52 proc.) ir patelės (48 proc. atvejų) (p>0,05); šunims sergantiems babezioze nustatyta leukopenija, leukocitozė, limfopenija, hemoglobinemija, mažakraujystė ir trombocitopenija; dažniausiai babeziozės gydymui buvo naudojamas antiparazitiniais vaistais (Imizol), o rečiausiai naudotas gydymo būdas buvo kraujo perpylimas, kuris atliktas 4 šunims (3 proc. atvejų).
SUMMARY
MASTER THESIS:Distribution of canine Babesia canis infection in Alytus district
Name of Author: Ieva Andriulionienė
Supervisor: Prof. Habil. Dr. Saulius Petkevičius
The study was performed at 3 small animal clinics in Alytus district, Lithuania. The MsSc Thesis consists of 32 pages including - 3 Tables, 5 Figures and 49 sources of literature.
The objectives of the study: to evaluate and analize microscopically coloured blood swabs with dog babesiosis; to analyze clinical signs of babesiosis in infected dogs; to performe a statistical analysis of canine babesiosis distribution in Alytaus district.
Materials and Methods of the study: data for research was collected in 3 veterinary clinics from April to September year 2014 in Alytus district and were selected from 123 dogs of various species, ages and gender with clinical signs of babesiosis. Furthermore, coloured blood swabs were investigated microscopically. In addition, blood samples were analyzed morphologically and biochemically. Statistical analysis was performed by „Microsoft Office Excel“ programme. Blood parameters means with standard deviation (SD), minimal (MIN) and maximal (MAX) distributions were calculated. Significance level was set at p<0.05. Results and conclusions: In majority of cases pronounced clinical features were anorexia 118/123 (96.0 %), fever 116/123 (94.0 5%) and apathy 111/123 (90.0 %). Majority of babesiosis cases were registered in spring - April and autumn - September, this correlated directly with seasonal activity of mites in Lithuania. Babesiosis of dogs appeared in animals of various age, gender and species. Majority of babesiosis cases were registered in dogs of 1-3 years (48.0 %) and 3-10 years (33.0 %) of age. However, in elder dogs over 10 years of age and in puppets 0-1 years of age lowest level of babesiosis was registered – 17/123 (14.0 %) and 7/123 (6.0 %), respectively. There were no differences between babesiosis cases in males (52.0 %) and females (48.0 %) dogs (p>0,05); main clinical features were anorexia, fever, apathy, lethargy, hemoglobinemia, hemoglobinuria and trombocitopenia. In majority of cases the treatment was performed using antiparasitic drug (Imizol) and blood transfusion was used only in 4/123 dogs (3.0 %).
ĮVADAS
Per paskutinius dešimtmečius, dėl vykstančios klimato kaitos ir didėjančios gyvūnų ir žmonių migracijos pastebimai pasikeitė užkrečiamųjų ligų situacija (Žalakevičius, 2001; 2007). Dėl klimato atšilimo registruojami ryškūs pokyčiai įvairiose parazito - šeimininko tarpusavio santykių sistemos grandyse. Nustatytas ženklus ektoparazitų invazijos intensyvumo padidėjimas Vidurio ir Rytų Europoje (Rogers ir Randolph, 2006; Eisen, 2007). Taip pat Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse registruojami pietiniams kraštams būdingų parazitinių nematodų, kaip Dirofilaria repens, kurių vektoriai yra vabzdžiai, pasireiškimo atvejai (Pockevičius ir kt., 2010; Oksanen ir kt, 2013). Kinta situacija ir kraujasiurbių erkių platinamų ligų srityje, kadangi paskutiniu metu šių ligų sutinkama vis dažniau ir sunkesnėmis formomis. Erkių perduodamos užkrečiamosios ligos yra svarbios tiek naminiams ir laukiniams gyvūnams, tiek ir žmonėms. Viena iš erkių perduodamų ir platinamų ligų yra babeziozė, kurią sukelia eritrocituose parazituojantys pirmuonys. Babeziozė yra plačiai paplitusi visame pasaulyje ir sukelia didelius ekonominius nuostolius tarp smulkių ir stambių atrajotojų, arklių ir mėsėdžių (Jorgensen, 2011). Visoje Europoje vis dažniau pasitaiko
Babesia canis sukelta šunų babeziozė, kurią perneša kraujasiurbės erkės, nors anksčiau buvo
registruojami tik sporadiniai atvejai, per paskutinį dešimtmetį ši liga vis dažniau pasitaiko ir Lietuvoje (Paulauskas ir kt., 2014). Pagrindinis babeziozės požymis yra hemolizinė anemija. Erkei siurbiant kraują ligos sukėlėjas Babesia genties pirmuonis patenka į gyvulio organizmą, įsiskverbia į eritrocitus ir juos suardo. Babeziozė gali pasireikšti lengva arba labai sunkia, o dažnai laiku nesiimant profilaktikos ir gydymo priemonių ir mirtina forma. Ligos eiga priklauso nuo babezijų rūšies ir nuo parazito šeimininko imuninės sistemos būklės (Ambrasienė ir Paulauskas, 2008).
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Babesia canis apibūdinimas
Šunų babeziozė – viena labiausiai paplitusių erkių pernešamų šunų ligų pasaulyje. Ją sukelia piroplazmų būriui priklausantys Babesia genties pirmuonys. Paskutiniu metu Europoje ši sunki ir pavojinga liga labai išplito. Ištirta, kad per pastaruosius 3–4 metus šunų babeziozė itin gausiai išplito ir Lietuvoje (Paulauskas ir kt., 2014). Pagrindiniai šunų babeziozės sukėlėjų pernešėjai Europoje yra Dermacentor reticulatus kraujasiurbės erkės. Labiausiai paplitusi didžiųjų babezijų Babesia canis sukeliama babeziozė. Viena aktualiausių su Babesia canis susijusių problemų yra jų diagnostika ir identifikavimas. Lietuvoje apie šios ligos sukėlėjų ir jų porūšių paplitimą Dermacentor reticulatus erkėse mokslinėje literatūroje paskelbtų duomenų beveik nerasta (Mardosaitė, Radzijevskaja, 2012; Paulauskas ir kt., 2014). Manoma, kad babeziozės plitimui didelės įtakos turi šios ligos vektorių kaita vykstant pasauliniam klimato atšilimui. To pasekoje, labiau pietiniuose kraštuose randamos kraujasiurbių erkių rūšys plinta į joms nebūdingas lokalizacijos vietas esančias vidurio, rytų ir net šiauriniuose kraštuose, kas sudaro sąlygas atsirasti ir jų pernešamoms užkrečiamoms ligoms (Müller et al., 2010).
Šią parazitozę šunims dažniausiai sukelia labiausiai išplitusi ir patogeniškiausia Babesia
canis. Jas perneša Dermacentor genčiai priklausančios Dermacentor pictus ir D. marginatus
kraujasiurbės erkės. Šunys babezioze užsikrečia, kai kraujasiurbės erkės pradeda maitintis jų krauju (Holmes et al., 2011). Babezijų parazitai patenka į raudonąsias kraujo ląsteles
(eritrocitus) ir jas suardo. Iš viso yra žinoma apie 100 babezijų rūšių. Babezijos skirstomos į mažąsias ir į didžiąsias babezijas. Mažosios babezijos yra 1- 2,5 μm dydžio, didžiosios babezijos 2,5- 5 μm dydžio (Jorgensen, 2011).
1.1.1. Taksonominė klasifikacija
Tipas: Apicomplexa Klasė: Aconoidasida Būrys: Piroplasmida Gentis: Babesia Rūšis: Babesia canis
Porūšiai: Babesia canis canis
1.2 Morfologija
Babezijos – intraeritrocitiniai pirmuonys (pav.1), kurių dydis svyruoja nuo 1 iki 3µm dydžio. Dažniausiai jie skiriasi savo forma, dydžiu ir negamina pigmento. Forma gali būti įvairi - ovali, žiedo, taškinė, kriaušės, lancetinė (Yabsley, 2012). Babesia canis skirstoma į tris porūšius, kurie yra biologiškai skirtingi: Babesia canis vogeli, Babesia canis canis, Babesia
canis rossi (Uilenberg et. al., 1989), kurie buvo išskirti naudojant polimerazės grandininės
reakcijos (PGR) metodą (Carret et. al., 1999). Babesia canis canis pasižymi vidutiniu patogeniškumu ir dažniausiai sutinkama Azijoje ir Europoje. Babesia canis vogelli sukelia mažo
patogeniškumo ligą, dažniausiai paplitusi tropiniuose bei subtropiniuose regionuose; Babesia
canis rossi pasižymi dideliu patogeniškumu ir dažniausiai paplitusi pietų Afrikoje (Gad et al.,
2003). Šie porūšiai skiriasi savo virulentiškumu, geografiniu paplitimu ir erkių vektoriumi (Douglass, 2003). Nustatyta, kad dažniausiai šunims babeziozę sukelia: B. gibsoni ir B.cani (Yabsley, 2012). Kraujo tepinėliuose babezijų sporozoitai (nelytinės stadijos) prasiskverbę į eritrocitą būna anaplazmoidinės formos, trofozoitai – kiaušinio arba apvalios formos, kurie būna susijungę smailiais galais, ir gali išsidėstyti po vieną ar poromis. Ištirta, kad B. canis
rossi, B. canis canis ir B. canis vogeli - morfologiškai identiškos (Fabisiak et al., 2009).
1 pav.Rodykle pažymėta B. canis invazija eritrocituose.
1.3. Dermacentor reticulatus kraujasiurbių erkių vystymosi ciklas
Vyastymosi ciklas trunka 1-2 metus, priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Šios rūšies erkės krauju minta visais savo gyvenimo ciklo etapais: lervos, nimfos ir suaugusios erkės. Apvaisintos suaugusios erkės minta šunų krauju ir po 9-15 dienų, išskiria į aplinką apie 4000 kiaušinėlių. Kiaušinėlių išskyrimas priklausomai nuo temperatūros, drėgmės trunka 40-60 dienų. Iš kiaušinėlių išsirita lervos ir po 2-3 savaičių neriasi į nimfos stadiją, po jo pereina į suaugusios erkės stadiją ir ieško naujo šeimininko (Taylor et al., 2007).1.4. Babeziozės sukėlėjų vektoriai
Erkės yra šunų babeziozės sukėlėjų pernešėjai (vektoriai). Jos taip pat perduoda ir kitas, šunims pavojingas ligas (Abdigoudarzi, 2013). Erkės yra plokščio kūno, neturi skersinės pertvaros. Kojos gali būti tokio pat ilgio kaip ir kūnas ar truputį ilgesnės. Erkių dydis svyruoja ir kinta tarp 5-30 mm, priklausomai nuo to, koks yra prisisotinimas krauju. Krauju minta tik moteriškos lyties erkės, vyriškos lyties erkės įsikabina tik tam, kad rastų patelę poravimuisi. Erkės turi chemo - mechanoreceptorinius jutimo organus, kurie yra priekinėse kojose (Wilson, 2011). Jais gali nustatyti judėjimą, kvapą bei silpniausias kūno šilumos sroves. Erkei prisitvirtinus prie tinkamos aukos, šalia burnos kanalo, esančios specialios liaukos išskiria seiles. Seilėse yra fermentų antikoaguliantų ir silpnų anestetikų. Būtina atidžiai gyvūną tikrinti kiekvieną kartą po pasivaikščiojimo gamtoje, radus erkes tuoj pat ją pašalinti, taip galima išvengti ir apsisaugoti nuo erkių pernešamų infekcijų (Wilson, 2011).
Šunų babeziozę dažniausiai perneša Dermacentor, Rhipicephalus, Haemaphysalis genties kraujasiurbės erkės. Lietuvoje pagrindiniai šunų babeziozės pernešėjai yra
Dermacentor reticulatus erkės (Paulauskas ir kt., 2014).
1.5. Epidemiologiniai duomenys
1 lentelė. Babeziozės paplitimas (Schoeman, 2009).
Dydis Rūšis Užkrato
pernešėjas pasiskirstymasGeografinis informacijaNaujausia
Mažoji Babesia gibsoni (B. gibsoni Azijos porūšis) Haemaphysalis longicornis; Haemaphysalis bispinosa; Rhipicephalus sanguineus Azija, greitai plinta po kitus kontinentus
Už Azijos ribų, B. gibsoni dažniausiai pasireiškia Pitbulterjerų ir kitų kovinių šunų veislėse Babesia conradae (B. gibsoni Š. Amerikos porūšis-oficialiais duomenimi s)
Nežinoma Šiaurės Amerika
Genetiškai artimos su žmonių ir kanopinių piroplazmomis Babesia microti (Theileria annae, Ispanijos sukėlėjas) Ixodes hexagonus (spėjama, kad Ispanijoje) Šiaurės Ispanija, Rytų Kanada ir Šiaurės Amerika Pirmasis pranešimas buvo gautas iš Ispanijos, po to iš JAV ir Kroatijos. Serga lapės Didžioji Babesia vogeli (B. c. vogeli) Rhipicephalus sanguineus Išplitę visame pasaulyje Smarkiai plečiasi šiaurinėje bei rytinėje Europos dalyse Babesia canis (B.c. canis) Dermacentor reticulatus Europa Babesia rossi (B.c. rossi) Haemaphysalis
leachi Pietų Afrika
Babesia c. canis išplitęs Europoje, B. c. vogeli – Šiaurės Afrikoje, Šiaurės Amerikoje ir
Pietų Afrikoje, o B. c. rossi išplitęs Pietų Afrikoje (Matjila et. al., 2004). Babesia canis yra kriaušės formos trofozoitas, kuris siekia 4-5μm ilgį (didžioji babezija) eritrocituose dažniausiai randami poromis, tačiau gali būti aštuonios ir daugiau (Breitschwerdt, 1990).
Babesia gibsoni yra daug mažesnė babezija, ovalo formos ir 3μm ilgio, randama
Australijoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir šiaurinėje bei rytinėje Afrikos dalyse (Breitschwerdt, 1990).
Šunų babeziozė dažniau pasitaiko Europos vidurio zonoje. Lietuvoje tai dažnas susirgimas. Daugiausia susirgimų būna pavasarį, kada iš po žiemos sujudusios alkanos kraujasiurbės erkės puola šunis ir siurbia jų kraują. Vasaros metu susirgimai sumažėja, o rudenį erkės vėl tampa aktyvios. Dažniau serga šunys, kurie dažnai laksto krūmuose, pievose ir aukštose žolėse kur yra Dermacentor erkių.
Katėms šią ligą sukelia Babesia felis. Įsisegusios suaugusios erkės siurbia kraują 5–8 dienas.
Lietuvoje parazituoja kraujasiurbės erkės Dermacentor pictus, D. marginatus ir 4 rūšys
Ixodes erkių. Be to, šios erkės gali platinti gyvūnų bruceliozę, pasiutligę, tuliaremiją ir žmonių
meningoencefalitą, Laimo ligą ir kt. (Radvilavičienė ir kt., 2011).
Anksčiau Lietuva nebuvo laikoma šunų babeziozės endemine zona. Pagal individualius veterinarijos gydytojų pastebėjimus (LSMU, Dr. L.Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinika), pirmieji šunų babeziozės atvejai buvo užregistruoti 2003 m. kovo mėnesį. Per pastarąjį dešimtmetį šunų babeziozė ženkliai išplito Lietuvoje. Ypač daug atvejų su įvairiais klinikiniais požymiais registruojama per pastaruosius keletą metų. Nustatyta, kad didžiausias šunų babeziozės paplitimas registruojamas centrinėje ir vakarinėje Lietuvos dalyse (Paulau-skas ir kt., 2014).
Manoma, kad B.canis yra pagrindinis ligos šunų babeziozės sukėlėjas Lietuvoje. Tačiau iki šiol literatūroje nebuvo informacijos apie B. canis atvejus Lietuvoje. Per pastaruosius kelerius metus kai kurie veterinarijos gydytojai pranešė, kad B. gibsoni taip pat registruojama Lietuvoje. Tačiau remiantis naujausiais genetiniais tyrimais, nustatyta, kad Lietuvoje dominuoja B. canis (Paulauskas ir kt., 2014). Tačiau tais atvejais, kai yra maža parazitemija ir dėl morfologinio rūšių panašumo, vien tik atliekant mikroskopinę analizę, yra sudėtinga diagnozuoti babeziozę ir rūšiniu atžvilgiu tikslią rūšį nustatyti yra be galo sudėtinga arba net neįmanoma (Irwin, 2009).
prisitvirtinimas prie šeimininko turi trukti 2-3 dienas. Vertikalus kelias – nuo motinos, kuri invaziją perduoda šuniukams. Transplacentinis perdavimo būdas pirmą kartą aprašytas 1970 m. Paskutiniu metu nustatyta, kad eksperimentiškai B. canis užkrėsta kalė atsivedė dalį negyvų šuniukų, o kita dalis nugaišo per 6 savaites (Ashley et al., 2010). Visiems šuniukams buvo nustatyta B. canis infekcija. Taip pat buvo patvirtintas tiesioginis perdavimas perpilant kraują. Ligos perdavimas per chirurginius instrumentus ar pakartotinai naudojamas injekcines adatas teoriškai įmanomas, tačiau kol kas nepatvirtintas (Ashley et al., 2010).
1.6. Babeziozės patogenezė
Nustatyta, kad tarp skirtingų babezijų rūšių patogeniškumas skiriasi. B.rossi, kuri paplitusi, Pietų Afrikoje, sukelia stiprią klinikinę ligos eigą; B.canis yra šiek tiek mažiau patogeniška, nors Europoje sunkios ligos formos dažniausiai yra sukeliamos šios rūšies babezijų; B.vogeli invazija dažniausiai sukelia lengvas formas (Bourdoiseau 2006; Irwin 2009). Babeziozės susirgimai šunims ir katėms pasireiškia labai individualiai ir gali svyruoti nuo subklinikinės ligos formos bei lengvos anemijos iki sunkios formos su gausiais vidaus organų pažeidimais ir letaline baigtimi. Tą dažniausiai įtakoja gyvūno amžius, veislė, imuninė būklė bei infekcijos. Tačiau visos aprašytos babezijų rūšys gali sukelti karščiavimą, anoreksiją, blužnies pakitimus, anemiją, tromboemboliją ir trombocitopeniją (http://www.eadveterinaria.com.br/material/280/2214/Canine_Babesiosis.pdf).
Anemija yra dominuojantis ligos požymis, kurio išsivystymą lemia daugelis faktorių. Tiesioginis parazito veikimas žaloja eritrocitų membraną, dėl to didėja ląstelės osmosinis slėgis ir įvyksta intravaskulinė hemolizė. Taip pat svarbūs netiesioginiai RBC destrukcijos keliai. Dėl susidariusių eritrocitinių membranos antikūnių vyksta imuninė destrukcija, slopinama eritrocitų 50-nukleozidazė, dėl ląstelės oksidacinio streso išsivysto methemoglobinemija, padidėja makrofagų eritrofagocitinis aktyvumas.
Vykstant lipidų peroksidacijai dėl ląstelių oksidacinio streso pažeidžiama eritrocitų membrana, todėl ant kapiliarų dugno nusėda eritrocitai, ko pasekoje intensyvėja fibrinogeno gamyba. Įvykusi eritrocitų agregacija sukelia kraujagyslių stazę, išsivysto organų ischemija, trombozė. Audinių hipoksija dažniausiai paveikia CNS, raumenis bei inkstus (Ashley et al., 2010).
Be to, daugeliu babeziozės invazijos atvejų pastebimi trombocitopenijos požymiai, išryškėjantys hemolizės ar kraujagyslių pažeidimo atvejais kai dėl padidėjusio kraujo kręšumo ir imuninės sistemos sutrikimo sumažėja trombocitų kiekis (Furlanello et al., 2003).
Prie babeziozės atsiradus ūmiam inkstų pažeidimui (ARF) mirtingumo rizika ženkliai padidėja. ARF patogenezės mechanizmą lemia inkstų hipoksija ir hemoglobinurija, kas sukelia inkstų kapiliarų pažeidimus ir dėl to sumažėja glomerulų filtracijos greitis. Gelta ir kepenų fermentų padaugėjimas pasitaiko gana dažnai. Prie hiperbilirubinemijos prisideda hemolizinė anemija. Dėl hipoksinio kepenų pažeidimo vystosi centrilobularinis hepatitas su sunkiais histopatologiniais pakitimais (Ashley et al., 2010).
nuo kurio pagelsta gleivinės. Sutrikus kraujo sistemai, atsiranda galūnių ir galvos edema (Šarkūnas ir kt., 2004; Ashley et al., 2010).
1.7. Klinikiniai požymiai
Šunų babeziozė vienų autorių klasifikuojama į ūmią, lėtinę ir subklinikinę eigą (Mathe et al., 2006; Comazzi et al., 1999). Kiti literatūriniai šaltiniai nurodo kaip ligos klasifikaciją komplikuotą ir nekomplikuotą formas (Ashley et al., 2010).
Babeziozė pasireiškia įvairaus amžiaus šunims, nors dažniausiai liga nustatoma jauniems šunims iki 1 metų amžiaus. Inkubacinis šunų babeziozės sukeltos B.canis periodas 10-21 dienos, B.gibsoni - 14-28 dienų. Hemolizinė anemija ir hipotenzinis šokas yra tipiški klinikiniai infekcijos požymiai. Infekcija sukelia trombocitopeniją, ir dėl to sutrinka blužnies funkcija. Fizinė gyvūno apžiūra gali padėti nustatyti blužnies būklę, taip pat nustatyti simptomus: dažniausiai karščiavimą, rečiau mieguistumą, vėmimą, hematuriją ir geltą (Ripberger, 2000).
Kiti būdingi šunų babeziozei klinikiniai požymiai: šviesios gleivinės, depresija, tachikardija, tachipnėja, anoreksija, silpnumas, padidėjusi blužnis ir karščiavimas. Manoma, kad klinikinių požymių rezultatas po anemijos ir sisteminio uždegiminio atsako sindromas yra audinių hipoksija, kurią sukelia citokino kiekio ženklus padidėjimas (Lobetti, 2006).
Ūmiai ligos eigai yra būdinga ryški hemolizinė anemija, dideli rūgščių-šarmų pusiausvyros svyravimai (Leisewitz et al., 2001) su dažnu daugybiniu vidaus organų nepakankamumu ir komplikacijomis, tokiomis kaipūminis inkstų nepakankamumas (ARF) su žymia gelta, hipoglikemija (Jorgensen, 2011), ūminis respiracinio distresosindromas (ARDS), smegenų patologija ir raudonųjų kraujo ląstelių irimas (IMHA) (Jorgensen, 2011).
užsikrėtusiems B.vogeli (Irwin & Hutchinson, 1991). Babesia gibsoni infekcija gali būti labai ūmios, ūminios ar lėtinės formos. Ūmiai formai būdinga karščiavimas, letargija, hemolizinė anemija, trombocitopenija, limfadenopatija ir blužnies patologijos (Conrad ir kt.,1991).
1.8. Diagnostika
Šunų babeziozė dažniausiai diagnozuojama remiantis anamnezės duomenimis, nustačius klinikinius požymius, vertinant periferinio kraujo tyrimo rezultatus. Kraujo tyrimams atlikti daromas periferinio kraujo tepinėlis, kuris imamas iš ausies ar nago kraujagyslės kur yra didžiausia parazitų koncentracija, kuri būna periferiniame kraujyje (Boozer et al., 2003). Šunų babeziozei diagnozuoti labiausiai paplitęs metodas yra infekuotų eritrocitų aptikimas kraujo tepinėliuose, dažant May-Griunvald-Giemsa metodu. Šis metodas yra paprastas, nebrangus, turi aukštą specifiškumą (Comazzi et al., 1999). Mikroskopuojant nudažytus kraujo tepinėlius matomi rožiniai eritrocitai, o juose esančios babezijos nusidažo mėlynai. Eritrocituose esančios babezijos galima būti matomos skirtingo dydžio ir formos. Didžiosios babezijos –
Babesia canis dažniausiai matomos poromis, viename eritrocite gali būti aštuonios ir
daugiau, dažniausiai lengvai pastebimos kriaušės formos, nuo 2 iki 5μm dydžio. Mažosios babezijos dažniausiai ląstelėse būna po vieną, pastebimos ovalo formos, nuo 1 iki 3μm dydžio (Taboada & Merchan, 1991).
IFA testas taip pat gali būti naudojamas diagnozei atlikti. Serologiškai teigiami rezultatai gali pasireikšti kliniškai sveikiems ir ne tik šunims, tačiau vien serologiniai testai negali būti naudojami siekiant nustatyti galutinę diagnozę (Boozer & Macintire, 2003). IFA labiausiai specifinis serologinis metodas, šiuo metodu aptinkami anti-babeziniai Ak kraujyje (Ashley et al., 2010).
Vienas iš patikimiausių nustatymo metodų - molekulinės biologijos metodas – polimerazės grandininė reakcija (PGR), tai leidžia padauginti DNR in vitro. Šiuo metodu remiantis parazitemija gali būti diagnozuojama be klinikinių požymių. ELISA -imunodiagnostinis metodas, juo remiantis galima identifikuoti babezijos rūšį.
1.9. Gydymas
perpylimą, skiriami kraujodarą skatinantys vaistai. Sirgusių šunų organizme eritrocitų skaičius pradeda didėti tik po 3-4 savaičių ir atsistato po 2-3 mėnesių. Todėl sirgusių šunų darbinis krūvis turi būti atidžiai ribojamas 2-3 savaites.
Imidokarbo diproprionatas – dozė 5-6,6 mg/kg į raumenis 1 ir 14 dieną, šis vaistas po panaudojimo 4 savaites apsaugo nuo pakartotino užsikrėtimo babezijomis.
Diminazino Aceturatas – efektyviausias preparatas babeziozei gydyti, tačiau gali turėti rimtų šalutinių poveikių - skausmas injekcijos vietoje, kraujospūdžio kritimas, priepuoliai ir kt. reakcijų. Preparatą galima panaudoti tik 1 kartą 6 savaičių periode.
Phenamidino ischionatas yra efektyvus gydant daugelį Babesia spp. Naudojama preparato dozė yra 15-20mg/kg į raumenis 2d. iš eilės.
1% Trypano mėlis – mažiau efektyvus, dozė 10mg/kg į veną kas 24 val.
1.10. Profilaktika
Siekiant užkirsti kelią šunų užsikrėtimui babezioze, būtina imtis apsaugos priemonių nuo kraujasiurbių erkių. Prieš išvedant šunis į parkus, miškus ar pievas, būtina juos apdoroti akaricidiniais preparatais ar uždėti jais impregnuotą antkaklį. Kraujasiurbių erkių dažnai pasitaiko ir miesto kiemuose, žolėje ar krūmokšniuose, todėl vedant šunį į kiemą, jam taip pat būtina apsauga. Nuo kraujasiurbių erkių rekomenduojama naudoti Frontline spray, Frontline spot on, Duowin contact, Advantix, Effipro, Fypryst. Akaricidais impregnuotus antkaklius, antiparazitines pudras, kurie visiškai ar dalinai apsaugo nuo erkių įkandimo. Parvedus iš pasivaikščiojimo, taip pat galima apžiūrėti šuns kailį (Šarkūnas V. ir Šarkūnas M, 2004).
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
Tyrimai atlikti 2014 metų balandžio – rugsėjo mėnesiais trijose veterinarijos gydyklose Alytaus apskrityje. Šunys tyrimui buvo atrinkti įvairiu metų laikotarpiu, remiantis babeziozės klinikiniais požymiais (erkės įsisiurbimo įrodymais, karščiavimas, apatija, anoreksija, blyškios gleivinės, gelta, hemoglobinurija, tamsus šlapimas). Sergantiems gyvūnams,
Babesia canis diagnozei patvirtinti buvo dažomi periferinio kraujo tepinėliai, taip pat atlikti
kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai. Iš viso buvo ištirta 123 šunys, 38 įvairių veislių, amžiaus ir lyties su klinikiniais ligos požymiais skirtingu metų laiku.
Babesia canis parazitų diagnozei nustatyti kraujo tepinėliai buvo dažomi
May-Grunwald-Giemsa metodu:
Ant nefiksuoto kraujo užlašinama May-Grunwald dažų ir palaikoma 3 minutes.
Po to nenupylus dažų, ant jo užpilama neutralaus distiliuoto vandens ir laikoma 1 minutę.
Paskui dažai nupilami ir užpilama Gimzos-Romanovskio dažų tirpalo – dažoma 20 minučių.
Po to dažai nupilami, tepinėlis nuplaunamas distiliuotu vandeniu ir išdžiovinamas
Kraujo tepinėliai buvo dažomi X klinikos laboratorijoje Alytaus apskrityje. Babeziozės diagnozei patvirtinti ir rūšiai nustatyti buvo naudojamas mikroskopo imersinis objektyvas 100x, taip pat atlikti morfologiniai tyrimai aparatu IDEXX Laser Cyte (IDEXX Labaratories, JAV), kuriuo nustatėme: neutrofilų (NEU), limfocitų (LYM), hematokrito (HCT), hemoglobino (HGB), leukocitų (WBC), trombocitų (PLT), eritrocitų (RBC), monocitų (MONO) kiekį bei procentines išraiškas.
2.1. Statistiniai metodai
Duomenys analizuoti naudojant „Microsoft Office Excel“ programą. Apskaičiuoti kraujo rodiklių vidurkiai su vidurkių paklaida (SD), minimalios (MIN) ir maksimalios (MAX) reikšmės. Patikimais skirtumais laikoma, kai p<0,05.
3.TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Klinikinių požymių analizė
Visi 123 šunys buvo tiriami pagal klinikinio tyrimo planą, prieš tai surinkus anamnezę iš savininkų. Iš jų buvo taip pat renkama informacija apie gyvūno laikymo sąlygas, kada ir kokius pastebėjo pirmuosius požymius, ar gyvūnas buvo dehelmintizuotas ir vakcinuotas, ar buvo taikytos profilaktikos priemones ar nebuvo aptikta erkių įsisiurbimo žymių. Atlikus gyvūno apžiūrą ir įvertinus gautą informaciją iš savininkų buvo dažniausiai nustatyti šie klinikiniai simptomai (2 lentelė).
2 lentelė. Babezioze sergančių šunų klinikiniai požymiai
n 0-1m. 1-3m. 3-10m. >10m Karščiavimas 116 7 56 38 15 Apatija 111 5 51 39 16 Anoreksija 118 6 53 44 15 Blyškios gleivinės 60 4 28 18 10 Hemoglobinurija 70 5 30 25 10 Letargija 98 6 39 40 13 Vėmimas 40 2 17 15 6 Viduriavimas 26 3 10 7 6 Gelta 20 0 9 8 3
Pacientams stebėti buvo išskirti 9 klinikiniai požymiai, kuriuos pagrįstai galima laikyti ligos simptomais (2 lentelė). Dažniausiai pacientams pasireiškiantis babeziozės požymis buvo anoreksija 118 šunų, kuri nustatyta 96 proc. atvejų, arba 123 tiriamiesiems šunims. Antras pagal dažnumą požymis buvo karščiavimas, kuris pasireiškė 116 šunų – ( 94 proc. atvejų). Apatija buvo užregistruota 111 pacientų (90 proc. atvejų). Kiti babeziozės požymiai – letargija, nustatyta 98 šunims (80 proc. atvejų), hemoglobinurija 70 šunų (57 proc. atvejų), blyškios gleivinės 60 šunų (49 proc. atvejų), vėmimas 40 šunų (33 proc. atvejų), viduriavimas 26 šunų (21 proc. atvejų) ir gelta 20 šunų (16 proc. atvejų).
Visi šunys susirgę babezioze buvo laikomi Alytaus mieste ar rajone, dauguma ištirtų mėginių buvo surinkta pavasarį ir rudenį. Aukščiausias B. canis infekuotų šunų skaičius buvo nustatytas pavasarį – balandžio, o rudenį - rugsėjo mėnesiais (2 pav.)
2 pav. 2014 metų babezioze sirgusių šunų pasireiškimas atskirais mėnesiais
Lyginant babeziozės pasiskirstymą Alytaus apskrityje 2014 metais matome, kad aukščiausias susirgimų skaičius nustatytas kovo - balandžio mėnesiais, lyginant su kitais mėnesiais (p<0,05). Kovo mėnesį užregistruoti 38 (31 proc. atvejų) sergantys šunys, o balandžio mėnesį šis susirgimas išaugo 2 proc. 40 (33 proc. atvejų) sirgusių šunų iš 123 tiriamųjų. Antroji susirgimų banga pastebima rugsėjo - spalio mėnesiais, tačiau babeziozės atvejų buvo registruojama mažiau, lyginant su pavasariniu piku (p<0,05). Sausio, liepos, gruodžio mėnesiais susirgimų nebuvo registruota. Siekiant nustatyti šunų babeziozės Alytaus apskrityje sezoniškumą buvo fiksuojamas babeziozės pasireiškimas atskirais metų mėnesiais, atsižvelgiant į sirgusių šunų amžių ir lytį. Dažniausiai pacientams babeziozė pasireiškė 91 (74 proc. atvejų) šuniui ir rudenį 21 (17 proc. atvejų) šuniui, žiemos metu pasitaikė 1 susirgimas, kuris buvo pirmasis 2014 metais vasario mėn. (1 proc., atvejų) ir vasaros metu buvo registruota 10 (8 proc., atvejų) sirgusių šunų.
3 pav. Skirtingų veislių šunų sergamumas babezioze
Analizuojant skirtingų veislių šunų sergamumą babezioze, šunis suskirstėme į 6 dideles grupes pagal veislę, kurioms dažniausiai diagnozota B. canis infekcija (3 pav.) ir nustatėme, kad mišrūnų atvesta į klinikas su šia diagnoze daugiausia – 33 šunys (27 proc. atvejų), Vokiečių aviganių 25 (20 proc. atvejų), mažiau Pekinų 7 (6 proc. atvejų), Škotų baltųjų terjerų 6 (5 proc. atvejų), Anglų kokerspanielių 5 (4 proc. atvejų), o kitų veislių tik pavieniai atvejai (3 pav.).
Analizuojant šunų sergamumą babezioze, atsižvelgiant į jų amžių (4 pav.), matome, kad dažniausiai babeziozė buvo nustatyta 1-3 m. (n=59) ir 3-10 m. (n= 40) šunims (p<0,05). Rečiau liga nustatyta labai jauniems <1 metų amžiaus (n=7) bei vyresniems nei 10 metų - 17 užsikrėtimo atvejų.
5 pav. Skirtingos lyties šunų sergamumas babezioze 2014 m.
Analizuojant babeziozės sergamumą tarp skirtingų lyčių (5 pav.), nustatėme, kad dažniau serga patinai, iš viso 64 (52 proc. atvejų), nei patelės 59 iš viso (48 proc. atvejų), tačiau rezultatai nėra statistiškai patikimi (p>0,05).
3.3. Morfologinių kraujo rodiklių pokyčiai
3 lentelėje pateikti kraujo morfologinių tyrimų rezultatai, kurie buvo atlikti visiems 123 tirtiems šunims.
3 lentelė. Šunų, kuriems diagnozuota babeziozė, kraujo morfologiniai rodikliai Kraujo
rodiklis
Normos ribos
Šunų su babezioze
Vidurkis±SD MIN MAX
HCT, % 37,0-55,0 36,6±7,2 ↓ 22,2 53,7
PLT, K/µl
175,0-500,0 60,9±78,6 ↓ 7 495
Babezioze sirgusių šunų leukocitų kiekis kraujyje (WBC) nei vienu tirtu atveju fiziologinės normos neviršijo (leukocitų fiziologinė norma –5,50–16,90×109/L., 48 šunims (39 proc. atvejų) leukocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 75 (61 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Leukocitų skaičiaus vidurkis sirgusiųjų kraujyje liko normos ribose ir siekė7,5±3,2x109/l.
Babezioze sirgusių šunų neutrofilų kiekis kraujyje (NEU) fiziologinę normą viršijo dešimčiai šunų (8 proc. atvejų), (neutrofilų norma – 60,0–70,0 proc.), 19 šunų (16 proc. atvejų) neutrofilų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 94 (76 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Vidutinis neutrofilų kiekis kraujyje (35,1±20,4%) nustatytas mažesnis (p>0,05) lyginant su žemutine normos riba, tačiau pastebėti šio rodiklio dideli svyravimai tarp individų.
Babezioze sirgusių šunų limfocitų kiekis kraujyje (LYM) 44 (36 proc.) tirtais atvejais viršijo fiziologinę normą, (limfocitų fiziologinė norma –12,0–30,0 proc.), 59 šunys (48 proc. atvejų) limfocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 20 (16 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Limfocitų kiekio kraujyje vidurkis atitiko normos ribas (28,1 ±17,4%).
Babezioze sirgusių šunų monocitų kiekis kraujyje (MONO) 93 (76 proc.) tirtais atvejais viršijo fiziologinę normą, (fiziologinė norma – 3,0–10,0 proc.), 30 (24 proc.atvejų) monocitai atitiko fiziologinę normą. Nustatyta, kad vidutinis monocitų kiekis ženkliai viršijo normos ribą (p<0,05) ir siekė 21,7±9,9%.
Babezioze sirgusių šunų eritrocitų kiekis kraujyje (RBC) nei vienu tirtu atveju fiziologinės normos neviršijo, (eritrocitų fiziologinė norma 5,50–8,50), 65 šunims (53 proc. atvejų) eritrocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 58 šunų (47 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Eritrocitų skaičiaus vidurkis (5,9±1,5x1012) sirgusiųjų kraujyje
nustatytas normos ribose, tačiau netoli žemiausios ribos.
Babezioze sirgusių šunų hematokrito kiekis kraujyje (HTC) nei vienu tirtu atveju neviršijo fiziologinės normos, (hematokrito fiziologinė norma –37,0–55,0 proc.), 64 šunims (52 proc. atvejų) hematokrito kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 59 (48 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Hematokrito vidurkis buvo 36,6±7,2%, kuris artimas žemesnei normos ribai.
Babezioze sirgusių šunų trombocitų kiekis kraujyje (PLT) nei vienu tirtu atveju neviršijo fiziologinės normos, (trobocitų fiziologinė norma –175,0–500,0 K/µl, 14 šunų (11 proc. atvejų) trombocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 109 (87 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Vidutinis trombocitų kiekis ženkliai (p<0,05) mažesnis už fiziologines normas ir siekė 60,9±78,6K/µl.
3.4.Ligos baigtis
Visose trijose X gydyklose, esančiose Alytaus apskrityje, nustačius babeziozę iš tirtų 123 šunų pasveiko 112 (91 proc. atvejų), nugaišo 4 šunys (3 proc. atvejų) ir 7 pacientų (6 proc. atvejų) ligos baigtis nenustatyta.
3.5. Šunų babeziozės gydymui naudoti preparatai
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Mūsų atliktų Alytaus apskrityje tyrimų rezultatai parodė, kad šunų babeziozė yra lengvai diagnozuojama ir ypač paplitusi erkių pernešama liga. Šiame tyrime buvo nustatyti tik
Babesia canis parazitai dėl lengvo babezijų diagnozavimo periferinio kraujo eritrocituose.
Dauguma pacientų sirgo pavasarį ir rudenį, o tai tiesiogiai koreliuoja su erkių sezoniniu aktyvumu Lietuvoje. Didžiausias sergamumas stebimas pavasarį, kovo – balandžio - gegužės mėnesiais, taip pat rudenį, rugsėjo - spalio mėnesiais, tai sutampa su kitų mokslininkų atliktais tyrimais ( Cardoso et al., 2010; Kirtz et al., 2012).
Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai požymiai sergantiems šunims buvo karščiavimas, apatija, anoreksija, blyškios gleivinės, hemoglobinurija, letargija, vėmimas, viduriavimas, gelta.
Analizuojant skirtingų veislių šunų sergamumą babezioze, liga dažniausiai pasireiškė mišrūnams, iš viso 33 šunys (27 proc. atvejų), Vokiečių aviganiams - 25 šunys (20 proc. atvejų), Pekinai 7 (6 proc. atvejų), Škotų baltieji terjerai 6 (5 proc. atvejų), Anglų kokerspanieliai (4 proc. atvejų) ir kitos veislės 47 (38 proc. atvejų).
Visose trijose X klinikose šunims, kuriems, buvo įtariama babeziozė, buvo atliktas periferinio kraujo tyrimas. Mikroskopuojant 123 šunų kraujo tepinėlius visais atvejais (100 proc.) periferinio kraujo tyrimas babeziozės atžvilgiu buvo teigiamas.
Šunų babeziozė pasireiškė įvairaus amžiaus gyvūnams, daugiausiai sirgo šunys, nuo 1 iki 3 m. (59) ir 3-10 m. (40) šunys, kadangi jie yra imliausi šiai parazitemijai. Rečiau sirgo vyresni nei 10 metų – 17 užsikrėtimo atvejų, o rečiausiai sirgo 0-1 metų šuniukai (7 atvejai) (4 pav.).
Atsižvelgiant į lytį (5 pav.), dažniau sirgo patinai 64 (52 proc., atvejų), nei patelės 59 (48 proc., atvejų), tačiau tai atsitiktinis skirtumas, nes nėra patikimas.
normą, o likusių 75 (61 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė, buvo nustatyta leukopenija ir leukocitozė.
Nustatyta, kad neutrofilų kiekis kraujyje fiziologinę normą viršijo dešimčiai šunų (8 proc. atvejų), 19 šunų (16 proc. atvejų) neutrofilų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 94 (76 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė, nustatyta neutropenija.
Vertinant limfocitų kiekį kraujyje 44 (36 proc.) tirtais atvejais viršijo fiziologinę normą 59 šunys (48 proc. atvejų) limfocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 20 (16 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Buvo nustatyta limfopenija.
Nustačius eritrocitų kiekį kraujyje nei vienu tirtu atveju fiziologinės normos neviršijo (3lentelė), nustatyta nežymi mažakraujystė (eritrocitų fiziologinė norma – 5,50–8,50 ), 65 šunims (53 proc. atvejų) eritrocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 58 šunų (47 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė.
Išanalizavus hemoglobino kiekį kraujyje fiziologinė norma (3 lentelė) neviršyta, buvo išsivysčiusi hemoglobinemija, 67 šunys (54 proc. atvejų) hemoglobino kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 56 (46 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė.
Ištyrus hematokrito kiekį kraujyje nei vienu tirtu atveju nebuvo viršijama fiziologinė norma (3 lentelė), 64 šunims (52 proc. atvejų) hematokrito kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 59 (48 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė.
Vertinant trombocitų kiekį kraujyje nei vienu tirtu atveju nebuvo viršijama fiziologinė norma, nustatyta trombocitopenija, 14 šunų (11 proc. atvejų) trombocitų kiekis atitiko fiziologinę normą, o likusių 109 (87 proc. atvejų) – fiziologinės normos nesiekė. Trombocitopenija yra dažnai nustatoma sergantiems babezioze, tad šis rodiklis vienas iš svarbiausių patvirtinant diagnozę ir vertinant būklę (Zygner et al., 2007). Tyrimai patvirtino ryškią trombocitopeniją.
5. IŠVADOS
1. Nustatyta, kad dažniausi pacientams pasireiškiantys babeziozės požymiai buvo anoreksija, kuri pasireiškė 118 šunų (96 proc.), karščiavimas - 116 šunų (94 proc.) bei apatija, kuri užregistruota 111 pacientų (90 proc.).
2. Ištirta, kad aukščiausias B. canis infekuotų šunų skaičius buvo nustatytas pavasarį – balandžio, o rudenį – rugsėjo mėnesiais.
3. Nustatyta, kad dažniausiai babezioze sirgo šunys nuo 1 iki 3 metų amžiaus (48 proc.), 3 – 10 metų šunys – (33 proc.). Tuo tarpu vyresni nei 10 metų šunys ir 0 - 1 metų šuniukai sirgo ženkliai rečiau.
4. Ištirta, kad tarp skirtingų lyčių sergamumo babezioze ženklaus sergamumo skirtumo nenustatyta - patinai (52 proc.) ir patelės (48 proc atvejų) (p>0,05).
5. Nustatyta, kad šunims sergantiems babezioze nustatyta leukopenija, leukocitozė, limfopenija, hemoglobinemija, mažakraujystė ir trombocitopenija.
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Abdigoudarzi M. (2013). Detection of naturally infected vector ticks (Acari: ixodidae) by different species of babesia and theileria agents from three different enzootic parts of Iran. J. Arthropod. Borne Dis. 2013, Vol. 7(2), P. 164–172.
2. Ambrasienė D., Paulauskas A. (2008). Iksodinių erkių ir Laimo ligos sukėlėjų – borelijų įvairovė ir paplitimas. Prieiga per internetą http://www.su.lt/bylos/ mokslo_leidiniai/ jmd/ 08_03_19/ambraziene%20paulauskas.pdf
3. Boozer A.L., Macintire D.K. Canine babesiosis. Vet Clin North Am Small Anim
Pract. 2003, Vol. 33, P. 887
4. Bourdoiseau G. (2006). Canine babesiosis in France. Vet Parasitol, Vol. 138, P. 118–125.
5. Breitschwerdt E. B. (1990). Babesiosis. In: Greene, C.E. (ed), Infectious diseases of the dog and cat. 1st Ed. Philadelphia: W. B. Saunders. P. 796–803.
6. Carret C., Walas F., Carcy B., Grande N., Precigout E., Moubri K., Schetters T. P., Gorenflot A. (1999). Babesia canis canis, Babesia canis vogeli, Babesia canis rossi: differentiation of the three subspieces by a restriction fragment length polymorphism analysis on amplified small subunit ribosomal RNA genes. Journal of Eukaryotic Microbiology. Vol. 46, P. 298–303.
7. Cardoso L., Yisacharickienė, A., Pakalnienienė J., Vėlyvaitė D., Petkevičius S., Paulauskas A. (2011). Erkinio encefalito etiologija ir epidemiologija. Veterinarija ir
zootechnika, Vol. 56, P. 3–18.
8. Comazzi S., Paltrinieri S., Manfredi, M.T., Agnes, F . (1999). Diagnosis of canine babesiosis by Percoll gradient separation of parasitized erythrocytes. J Vet Diagn., Vol. 11. P. 102–104.
9. Conrad, P., Thomford, J., Yamane, I., Whiting, J., Bosma, L., Uno, T., Holshuh, H.J. & Shelly, S. (1991). Hemolytic anemia caused by Babesia gibsoni infection in dogs. Journal of the American Veterinary Medical Association, Vol. 199. P. 601–605.
10. Douglass M. (2003). Canine babesiosis continues to create challenges for practitioners. http://veterinarynews.dvm360.com/canine-babesiosis-continues-create-challenges-practitioners
12. FabisiakM.
,
Klucinksi A. (2009). Analysis of haematological abnormalities observed in dog infected by a large babesia. Bull Vet Inst Pulawy, Vol. 54, P. 167-170.13. Furlanello T, Caldin M, Patron C. (2003). Review of coagulation disorders in naturally occurring cases of canine babesiosis induced by Babesia canis spp. From the Proceedings of the 13th ECVIM Meeting, Upsaala, Sweden. P. 476.
14. Gad Baneth ,Martin J. Kenny,Séverine Tasker,Yigal Anug,Varda Shkap,Amos Levy,and Susan E. (2003). Shaw, Infection with a proposed new subspecies of Babesia canis and Babesia subsp.presentii in domestic cats. J Clin Microbiol. 2004, Vol. 42(1), P. 99–105.
15. Gray J.S., H. Dautel,A. Estrada-Pena, O. Kahl,and E. Lindgren (2008). Effects of Climate Change on Ticks and Tick-Borne Diseases in Europe. Interdiscip Perspect Infect Dis. 2009, P. 223-232.
16. Greene CE. (2006). Infectious Diseases of the Dog and Cat, 3rd ed. Elsevier. St. Louis. P. 725-728, 729, 730.
17. Irwin P. J. (2009). Canine babesiosis: From molecular taxonomy to control. Parasit Vectors, Vol. 2 (Suppl. 1), S4.
18. Yabsley M.J., Shock C. B. (2013). Natural history of Zoonotic Babesia: Role of wildlife reservoirs.Int J Parasitol Parasites Wildl. Vol.2, P. 18–31.
19. Jankauskaitė, A., Pockevičius, A., Petkevičius, S. (2011). Apvaliosios kirmėlės šuns poodiniame audinyje. VetInfo, Nr. 5, P. 30-31.
20. Jorgensen, K. 2011, Babesiosis, prieeiga per internetą:
http://www.merckmanuals.com/vet/circulatory_system/blood_parasites/babesiosis.html
21. Kirtz G., Leschnik M., Hooijberg E., Tichy A., Leidunger E. (2012). In- clinic labaratory diagnosis of canine babesios (Babesia canis canis) for veterinary practioners in Central Europe. Tierӓrztliche Praxis Kleintiere. Vol. 2, P. 87-92.
22. Kristen Ripberger, Class of 2000 -edited by Armando Irizzary, Canine Babesiosis https://www.addl.purdue.edu/newsletters/1999/fall/cb.shtml
23. Leisewitz, A.L., Jacobson, L.S., De Morais, H.S. & Reyers, F. (2001). The mixed acid-base disturbances of Severe canine babesiosis. Journal of Veterinary Internal Medicine, Vol. 15, P. 445–452.
25. Mardosaitė D., Radzijevskaja J. (2012). Dermacentor reticulatus erkių
užsikrėtimas šunų Babeziozės sukėlėjais Babesia canis. Check VetInfo, Vol. 32, P. 301-308.
26. Máthé A., Dobos-Kovacs M., Voros K. (2006): Histological and ultra-structural studies of renal lesions in Babesia canis infected dogs treated with imidocarb. Acta
Veterinaria Hungarica, Vol. 55(4), P. 511–523.
27. Matjila P. T., Penzhorn B. L., Bekker C. P., Nijhof A. M., Jongejan F. (2004). Confirmation of occurrence of Babesia canis vogeli in domestic dogs in South Africa. Veterinary Parasitology. Vol. 122, P. 119 – 125.
28. Mohr, A.J., Lobetti, R.G. & Van Der Lugt, J.J. (2000). Acute pancreatitis: a newly recognised potential complicationof canine babesiosis. Journal of the South African Veterinary, Vol. 71(4), P. 232-239.
29. Müller H1, Aysul N, Liu Z, Salih DA, Karagenc T, Beyer D, Kullmann B,
Ahmed JS, Seitzer U. Development of a loop-mediated isothermal amplification (LAMP) assay for rapid diagnosis of Babesia canis infections.
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20537107
30. Oksanen, A., Nygren, K., Hekkinen, P., Leaksonen, S., Petkevičius, S., Nilreaho, A. (2013). Dirofilaria spp. emerging in the Baltic region. 12th International Symposium on Ectoparasites of Pets, Munich, Germany, P. 49-50.
31. Paulauskas A., Radzijevskaja J., Karvelienė B.,Grigonis A., Aleksandravienė A., Zamokas G., Babickaitė L., Sabūnas V., Petkevičius S. (2014). Detection and molecular characterization of canine babesiosis causative agent Babesia canis in the naturally infected dog in Lithuania. Vet Parasitol. Vol. 205, P. 702-706.
32. Radvilavičienė, J., Mickienė, A., Pakalnienė, J., Vėlyvytė , D., Petkevičius, S., Paulauskas, A. (2011). Erkinio encefalito etiologija ir epidemiologija. Veterinarija ir
zootechnika, T. 56, P.3-18.
33. Rogers D.j., Randolph S. E. (2006).Climate change and vector – borne diseases. Adv. Parasitol, Vol. 62, P. 345-381.
34. Schoeman, J. P. (2009). Canine babesiosis. Onderstepoort Journal of Veterinary Research. Vol. 39, P. 59-66
35. Šarkūnas V., Šarkūnas M. (2004). Vetinfo, Vol. 02. P. 13-16.
37. Uilenberg G., Franssen F. F. J., Perie N. M., Spanjer A. A. (1989). Three groups of Babesia canis distinguished and a proposal for nomeclature. Journal Veterinary Quarterly. Vol. 11, P. 33 – 40
38. Udraitė L. Šunų babeziozė. Vetinfo, 2006, Vol. 3, P. 19-21.
39. Wilson Tracy.V. How Ticks Work, 2011. Prieiga per internetą: http://animals.howstuffworks.com/arachnids/tick.htm
40. Zamokas G., Grigonis A., Karvelienė B., Daunoras G., Babickaitė L., Šapalienė I. (2014). Importance of haematological changes in diagnosing canine babesiosis. Veterinarija ir zootechnika. Vol. 67 (89), P. 94-98.
41. Zygner W., Gójska O,Grażyna Rapacka, Jaros D., Wędrychowicz H. (2007). Hematological changes during the course of canine babesiosis caused by large Babesia in domestic dogs in Warsaw (Poland). Veterinary Parasitology, Vol. 145(1–2), P. 146–151.
42. Žalakevičius M. (2001). Fauna and climate change: part I, II. Acta Zoologic Lithuania. Nr. 11 (2,3), 340 pp.
43. Žalakevičius M. (2007) Climate- induced alteations in the Lithuanian migratory avifauna: region and species-specific aspects. Ekologija, Nr. 53 (1). P. 1-9.
44. Harvey J.W., Taboaada J., Lewis J.C. (1988). Babesiosis in a litter of pups. J Am Vet Med Assoc . Vol. 192(12), P. 1751-1752.
46. Prieiga per internetą: http://www.capcvet.org/capc-recommendations/canine-babesiosis1/
47. Prieiga per internetą: http://veterinarynews.dvm360.com/canine-babesiosis-continues-create-challenges-practitioners?id=&sk=&date=&pageID=2
48. Prieiga per internetą:
http://www.eadveterinaria.com.br/material/280/2214/Canine_Babesiosis.pdf
