Investigation of requerements for keeping and nutrition of ferrets, hematological parameters studies and analysis of the most common

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Gintarė Mačiūtaitė

Šeškų laikymo, mitybos reikalavimai, hematologinių rodiklių tyrimai ir dažniausiai pasitaikančios ligos

Investigation of requerements for keeping and nutrition of ferrets, hematological parameters studies and analysis of the most common

diseases

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. Dr. Judita Žymantienė

KAUNAS, 2016

2

DARBAS ATLIKTAS ANATOMIJOS IR FIZIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Šeškų laikymo, mitybos reikalavimai, hematologinių rodiklių tyrimai ir dažniausiai pasitaikančios ligos“

1. Yra atliktas mano pačios;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas,

pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos

vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas 1.

2.

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas,

pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (-riaus)

parašas)

3 TURINYS

SANTRUMPOS ... 6

ĮVADAS ... 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9

1.1 Šeško biologiniai ypatumai ... 9

1.2 Šeško auginimas bei mityba ... 9

1.3 Šeško širdies anatomija ir topografija ... 10

1.3.1 Šeško širdies fiziologija ... 11

1.4 Šeško kraujo ėmimas ... 11

1.5 Šeškų kraujo grupės ... 13

1.6 Pagrindiniai šeškų kraujo rodikliai ... 13

1.6.1 Raudonųjų kraujo kūnelių rodikliai ... 13

1.6.2 Baltųjų kraujo kūnelių rodikliai ... 15

1.6.3 Trombocitai ... 16

1.6.4 Pagrindinių biocheminių kraujo rodiklių reikšmė ... 16

1.7 Šeškų tyrimų rezultatus įtakojantys veiksniai ... 17

1.8 Dažniausiai pasitaikančios šeškų ligos ... 17

1.8.1 Hiperadrenokorticizmas ... 17

1.8.2. Šeškų insulinoma... 20

1.8.3 Hiperestrogenemija ... 23

2. TYRIMŲ TLIKIMO METODIKA ... 26

3. TYRIMO REZULTATAI ... 27

3.1. Šeškų morfologinių kraujo tyrimų rezultatai ... 30

3.2 Šeškų biocheminių kraujo tyrimų rezultatai ... 33

4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS ... 35

IŠVADOS ... 37

REKOMENDACIJOS ... 38

PADĖKA... 39

LITERATŪROS SĄRAŠAS... 40

PRIEDAS ... 42

4

SANTRAUKA

Magistro baigiamojo darbo pavadinimas: Šeškų laikymo, mitybos reikalavimai, hematologinių rodiklių tyrimai ir dažniausiai pasitaikančios ligos

Baigiamojo darbo autorius:Gintarė Mačiūtaitė

Tyrimas buvo atliktas 2014-2015 metais, dalyvavo 25 gyvūnai 8 patelės ir 17 patinų. Gyvūnai sirgo įvairiomis ligomis, kraujas jiems imtas iš v. saphena ir/ar v. cephalica, bei atlikti morfologiniai ir biocheminiai kraujo tyrimai. Kraujo rodikliai tirti kraujo analizatoriais laboratorijose. Anamnezė gauta apklausos būdu sudarant anketas, kuriose buvo duomenys apie gyvūno lytį, amžių, mitybos ypatumus, laikymo būdą, kastracijos tipą bei jiems diagnozuotas ar įtariamas ligas.

Gyvūnai buvo suskirstyti pagal ligas, amžių šėrimo būdą į grupes. Insulinoma sirgo 13 gyvūnų (52 proc.) - 11 patinų ir 2 patelės. Hiperadrenokorticizmu sirgo 8 gyvūnai (32 proc.) 6 patinai ir 2 patelės, hiperestrogenemija sirgo 4 patelės (16 proc.). taip pat iš 25 gyvūnų 7 pasireiškė anemijos požymiai, 4 patelėms (sirgusioms hiperestrogenemija), bei 3 patinams. Gyvūnų grupės, šertos sausu ekonominės klasės pašaru amžiaus vidurkis (kaip prasidėjo liga) buvo 1,2 karto mažesnis nei grupės šertos kokybišku maistu ir netgi 1,7 karto mažesnis, nei gyvūnų šertų RAW. Iš biocheminių rodiklių dažniausiai tirta gliukozės kiekis. Gliukozės kiekis buvo matuotas tik insulinoma sergantiems gyvūnams (p<0,01), kiti tyrimai nebuvo susieti su kitomis dažniausiai pasitaikančiomis šeškų ligomis (p>0,05). Pagal kraujo morfologinius tyrimus lengviausiai identifikuojama hiperestrogenemija (p<0,05), patelei sergant šia liga kinta dauguma rodiklių. Insulinoma nustatoma atliekant biocheminius kraujo serumo tyrimus, morfologiniai kraujo tyrimai gali nerodyti jokių pakitimų, ar nežymius, nusilpimui būdingus pakitimus, pagrindinis rodiklis insulinomos nustatyme yra GLU (p<0,01).

Sunkiausiai nustatoma liga yra hipeadrenokorticizmas, tiksliau iš morfologinių ar biocheminių tyrimų šią ligą nustatyti sudėtinga arba neįmanoma (p>0,05). Norint nustatyti hiperadrenokorticizmą reikalingi detalesni tyrimai, pavyzdžiui galima šią ligą nustatyti atliekant hormoninius tyrimus.

Raktažodžiai: Naminis šeškas; hiperadrenokorticizmas; insulinoma; anemija;

hiperestrogenemija.

5

SUMMARY

Theme: Investigation of requirements for keeping and nutrition of ferrets, hematological parameters studies and analysis of the most common diseases.

The study was carried out in 2014-2015, including 25 animals, 8 females and 17 males. The animals were suffering from various diseases, their blood was taken from v. saphena and / or v.

Cephalic, and morphological and biochemical blood tests were performed. Blood counts were investigated by blood analyzers in laboratories. Anamnesis obtained through a survey questionnaire, which included a record of the animal's age, nutritional characteristics, method of keeping, type of castration and by the diseases, which the animal was diagnosed with or was suspected to have.

The animals were devided into groups according to their diseases, age and type of nutrition.

There were 13 animals diagnosed with Insulinoma (52%) – 11 of them were males and two were female. Hyperadrenocorticism was diagnosed to 8 ferrets (32%): 6 male and 2 female, hyperestrogenism was diagnosed to 4 female ferrets (16%). What is more, 7 out of 25 animals had features of anemia: 4 female (who were diagnosed with hyperestrogenism before) and 3 male. The avarge age of the animal group (when the disease started), which was fed with economy class fodder was 1,2 time smaller than the group‘s, which was fed with high quality fodder and even 1,7 time than the animals, who were fed with RAW. The level of glucose was found by looking at the biochemical indicators. The test of finding the level of glucose was performed only on animals, who had insulinoma (p<0,01), other researches were not connected with other diseases, which often accures for ferrets (p>0,05). It is easy to diagnose hyperestrogenism by doing morfological blood tests (p<0,05), a lot of indicators change to a female ferret. Insulinoma is diagnosed when biochemical tests of the blood serume are being performed, it is possible that morfological blood tests could not show any changes or just slight changes, which are common to exhaustion, the major indicator, which helps to diagnose insulinoma is GLU (p<0,01). Disease, which is the hardest to diagnose is hyperadrenocorticism it is almost impossible to diagnose it by performing morfological or biochemical blood tests (p>0,05). To achieve correct diagnosis of hyperadrenocorticism it is necessary that more detailed and thorough tests would be performed, for example, it is possible to diagnose this disease by making hormone tests.

Keywords: ferret; hyperadrenocorticism; insulinoma; anemia; hiperestrogenemia.

6

SANTRUMPOS

BAZ - bazofilai;

BIL – bilirubinas;

CREA – kreatininas;

EOZ – eozinofilai;

GnRH – gonadotropinis liberinas;

AST – aspartataminotransferazė;

ALT – alaninaminotransferazė;

hCG – žmogaus chorioninis gonadotropinas;

HCT – hematokritas;

HGB – hemoglobinas;

I/m – į raumenį;

LYM – limfocitai;

MCH- vidutinis eritrocitų hemoglobinas;

MCHC – vidutinė eritrocitų hemaglobino koncentracija;

MCV- vidutinis ertrocitų tūris;

MON - monocitai;

NEU – neutrofilai;

PLT – trombocitai;

RAW – (iš anglų kalbos neapdirbtas, žalias), pavadinimas apibūdinatis mėsėdžių šėrimo praktiką, kuomet mitybai naudojama neapdirbta žalia mėsa su kaulais ir vidaus organais. RAW sąvoka naudota šiame darbe apima ir „aukos dietą“ (angliškai – whole prey diet), t.y. šėrimo praktiką kuomet maistui naudojamos tiek atskiros gyvūnų dalys tiek ir visai auga, t.y. pilnas jos (pelės, varlės, putpelės ar pan.) karkasas su oda ar plunksnomis bei visais vidaus organais;

RBC- raudonieji kraujo kūneliai ; S/c – po oda;

SD – standartinis nuokrypis;

UREA – šlapalas;

WBC – baltieji kraujo kūneliai;

β – beta;

7

ĮVADAS

Naminis šeškas (mustela putorius furo) – kiauninių šeimos atstovas, prijaukintas prieš 2-3 tūkst.

metų. Iš lotynų kalbos išvertus, Mustela putorius furo reiškia, smirdantis, peles ėdantis vagis (2). Dar visai nesenai, šeškai, buvo auginami tik fermose, kaip kailiniai žvėreliai, tačiau pastaraisiais metais šeškai, tampa mylimu augintiniu namuose ir džiugina vis daugiau šeimų. Naminis šeškas yra puikus, žaismingas, nuotaikingas, atrodo niekad nepavargstantis naminis augintinis. Vis dėl to norint auginti sveiką gyvūną, būtina atkreipti dėmesį į keletą dalykų, kurie aptarti šiame darbe.

Šeškas tai mėsėdis gyvūnas, anatomiškai neprisitaikęs virškinti augalinio maisto ir skaidyti angliavandenius. Šeškų dantų sandara yra tipiška griežtiesiems plėšrūnams ir pritaikyta plėšyti ėdalą, o ne ilgai jį kramtyti, šeškų seilių liaukos negamina fermento amilazės, skaidančio angliavandenius, kaip ir būdinga plėšrūnams – jų žarnynas trumpas, todėl tinkamas šeško racionas turėtų būti sudarytas iš mėsos su kaulais ir vidaus organais arba iš aukščiausios klasės, subalansuoto begrūdžio pašaro, kurio pagrindą sudaro gyvulinės kilmės produktai. Manoma, kad nuolatos su maistu gaunami dideli kiekiai angliavandenių, yra vienas esminių rizikos faktorių sukeliančių, vieną būdingiausių šeškų ligų – insulinomą (1,2, 7, 9,11).

Pateles, kurių neplanuojama veisti, būtina kastruoti. Patelėms rujojant ilgiau nei 1 mėnesį, dėl per didelio estrogenų kiekio išsivysto hiperestrogenemiją sukelianti neregeneruojančią anemiją Todėl neatlikus kastracijos, patelės gali rujoti iki nugaišimo (1,2,6).

Vyresniame amžiuje augintinius (ypatingai kastruotus chirurgiškai), reikėtų stebėti atidžiau, kadangi naminiai šeškai linkę sirgti hiperadrenokorticizmu. Tai dar viena dažniausiai pasitaikančių šeškų ligų. Šiuo metu, daugumoje atvejų, liga yra nesunkiai valdoma, o gydymas nereikalauja kardinalių priemonių (1,2,10,14).

Visos šios paminėtos, naminiams šeškams būdingos ligos, negydant, kelia pavojų gyvūno gyvybei, o joms diagnozuoti atliekami hematologiniai ir kitokie tyrimai. Veterinarinėje praktikoje šeškai dažnai tapatinami su katėmis ar šunimis, jiems atitinkamai taikant šių gyvūnų gydymo būdus, tačiau tai daryti ne visuomet yra tikslinga ir efektyvu. Nors šeškai, būdami plėšriaisiais žinduoliais, anatomiškai turi daug bendro su mums jau įprastais augintiniais - katėmis bei šunimis, vis dėl to, ligos, kurios aprašomos šiame darbe, yra specifinės ir būdingos tik šeškams.

Šio darbo autorė, šeškus augina jau beveik 5 metus (2011-2015), domisi jų fiziologiniais

ypatumais. Per tą laiką autorei teko susidurti su įvairiais sunkumais, diagnozuojant ligas, bei atliekant

8 įvairius tyrimus. Būtent tai ir paskatino rašyti baigiamąjį darbą šia tema. Atskleisti, kaip sveiko šeško hematologiniai rodikliai skiriasi nuo kitų gyvūnų.

Darbo tikslas: išanalizuoti šeškų auginimo, laikymo, mitybos reikalavimus, hematologinių rodiklių pakitimus sergant dažniausiai pasitaikančiomis ligomis.

Uždaviniai:

 Išanalizuoti naminių šeškų patinų ir patelių auginimo ir mitybos ypatumus.

 Ištirti naminių šeškų morfologinius kraujo rodiklius sergant įvairiomis ligomis;

 Ištirti šeškų biocheminius rodiklius sergant įvairiomis ligomis;

 Palyginti naminių šeškų sergamumą įvairiomis ligomis priklausomai nuo lyties ir

amžiaus.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Šeško biologiniai ypatumai

S.A. Brown ir L. V. Powders teigimu, sveikas, suaugęs šeškas priklausomai nuo lyties sveria nuo 0,6 kg iki 2 kg, patelės mažesnės už patinus, dažnai net gi dvigubai. Šių gyvūnų gyvenimo trukmė priklauso nuo daugybės veiksnių: genetikos, auginimo sąlygų, mitybos, veisimo, kastracijos, ligų profilaktikos kontrolės. Vidutiniškai šeškai gyvena 6-8 metus, išimtinais atvejais, esant subalansuotai mitybai ir sudarius gamtai artimas sąlygas gyvenimo trukmė gali pasiekti ir 10 ar net 12 metų. Šeško rektinė temperatūra yra 37,8 - 40 C

, širdies susitraukimų skaičius per minutę yra 200-400 k/min, šeško kraujagyslių sistemoje, priklausomai nuo lyties bei masės cirkuliuoja 40 – 60 ml kraujo, o kraujo sistolinis spaudimas, priklausomai nuo lyties, varijuoja 133 – 161 mm Hg. Normalus kvėpavimo dažnis yra 33-36 k/min. Sveiko šeško skrandžio prisipildymas yra 50 ml/kg svorio, pašaro evakuacija, virškinamuoju traktu, trunka 2,5 – 3,6 valandų, o skysčiams - vieną valandą. Patinai vidutiniškai subręsta 8-12 mėnesių, patelės 9 mėnesių amžiaus,tačiau laikant namų sąlygomis, neretai lytinės brandos požymiai išryškėja gerokai ankščiau, patelės nėštumas (šeškingumas) trunka vidutiniškai 42 dienas, vados dydis iki 15 jauniklių, kurių svoris gali svyruoti nuo 6 iki 12 gramų. Gyvūno vandens poreikis per dieną yra vidutiniškai 60 ml/kg, o energijos kiekis per dieną vidutiniškai 200-300 kcal/kg (1-4).

1.2 Šeško auginimas bei mityba

Kaip ir visi mėsėdžiai, šeškai turi didelius iltinius dantis, paprastą skrandį, trumpą virškinamąjį traktą, lyginant su kūnu, bei kaip ir visi kiauniniai, neturi aklosios žarnos. Natūraliai gamtoje šeškai minta triušiais, paukščiais, pelėmis, varlėmis, kiaušiniais ir kt. (1,2). Tačiau, auginant šeškus namų sąlygomis patys susimedžioti pašaro jie galimybės neturi, todėl jiems būtina sudaryti tokį maitinimo planą, kuris užtikrintų pilnavertę ir subalansuotą, mitybą. Šeško raciono pagrindą turėtų sudaryti gyvuliniai baltymai, praturtinti visu reikalingu, nepakeičiamų aminorūgščių sąstatu. Per dieną šeškui reikia apie 20 – 24 g baltymų. Viena svarbiausių baltymuose esančių amino rūgščių, šeškams, yra taurinas (β-aminosulfoninė rūgštis). Taurino trūkumas gali sukelti aklumą, širdies nepakankamumą, nevaisingumą, bei jauniklių gaišimą. Šeškams skirtame gyvūnų pašare taurino yra apie 0,25proc. (1).

Riebalai – taip pat labai svarbi mitybos dalis. Gaudamas gyvūninės kilmės riebalų, šeško organizmas

aprūpinamas riebalų rūgštimis, kurių pagrindinės ir reikalingiausios šeškui yra linoleninė, linolo bei

arachnidolo. Riebalų kiekis pramoniniuose pašaruose skirtuose šeškams paprastai sudaro 20-25 proc. iš

10 kurių 2,6 – 3,7 proc. sudaro linolo rūgštis. Riebalinių rūgščių trūkumas gali sukelti odos pažeidimus ir išsausėjimą, kadangi būtent linolo rūgštis reguliuoja odos aprūpinimą vandeniu (1). Šeško mityba pagrįsta išskirtinai žemu angliavandenių bei aukštu baltymų ir riebalų kiekiu. Pramoninius pašarus sudaro vidutiniškai 20 – 30 proc. angliavandenių ir iki 3 proc. skaidulinių medžiagų (1). Manoma, kad būtent nuolatinis angliavandenių perteklius pašare, yra vienas pagrindinių veiksnių, sąlygojančių, vienos dažniausiai pasitaikančių šeškų ligų – insulinomos išsivystymą (1,2,7,13). Duomenys apie konkrečius šeškų mineralinių medžiagų poreikius nėra išsamūs, tačiau šių medžiagų trūkumas ar perteklius gali įtakoti reprodukcines ligas, augimo sutrikimus, odos ar kailio ligas, taip pat sukelti letargiją (1). Vitaminų trūkumas taip pat įtakoja daug įvairių sutrikimų, tačiau informacija su tiksliomis rekomendacijomis ar konkrečiomis dienos normomis literatūroje sutinkama labai ribotai ir skirtinguose šaltiniuose šios normos, bei rekomendacijos yra prieštaringos.

Be abejo šeško sveikatos būklei didelės įtakos turi ne tik mityba, bet ir laikymo sąlygos.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakyme „Dėl veterinarijos reikalavimų gyvūnų augintinių veisėjams patvirtinimo“ 2013 m. liepos 30 d. Nr. B1-508 nurodyta jog, kiekvienas šeškas savo narve turi turėti guolį, tuštinimosi vietą nemažesnę nei 0,3 m x 0,45 m, gertuvę, kurios negalėtų užteršti, turi būti maitinamas nerečiau nei kartą per dieną ir, jei grindų plotas nepakankamas, būti paleistas mažiausiai vieną kartą per dieną 1 valandai palakstyti. Kiekvienas gyvūnas turi būti vakcinuojamas nuo jam būdingų užkrečiamų ligų, bei esant reikalui, jam turi būti suteiktas gydymas (23). Taip pat pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimą „Dėl gyvūnų augintinių registro įsteigimo, jo nuostatų patvirtinimo ir registro veiklos pradžios nustatymo“ 2015 m. gruodžio 9 d. Nr.

1268, nuo 2016 metų sausio 1 dienos įsigalios reikalavimas ženklinti šunis kates bei šeškus (25).

1.3 Šeško širdies anatomija ir topografija

Kaip ir visų žinduolių, šeško širdis, sudaryta iš keturių kamerų, dviejų prieširdžių ir dviejų

skilvelių, kankorėžio formos, krūtinės ląstoje įsitvirtinusi įstrižai, ties 6-8 šonkauliais, kaudaliau nei to

paties dydžio šunų ar kačių širdis (4). Širdies viršūnė pasukta į kairę pusę, 26 laipsnių kampu ir

ventrokaudalinėje dalyje, kardiodiafragminiu raiščiu, sujungta su krūtinkauliu (1). Ant šio raiščio

dažnai būna riebalinis sluoksnis. Širdies viršūnė išsidėsčiusi apie 1 cm nuo diafragmos. Didžioji širdies

dalis yra uždengta plaučiais (2). Nustatyta, jog patino širdis sudaro 0,45 proc. kūno svorio, patelių -

0,47 proc. kūno svorio. Patino, kurio svoris yra apie 1100 g., širdis sveria apie 5,00 g., patelės, kuri

sveria vidutiniškai 780 g., širdis sveria apie 3,7 g., tuo tarpu, to paties tyrimo metu, atlikto šunims,

rezultatai buvo priešingi – patino širdis sudarė didesnį procentą kūno masės nei patelės (1).

11 1.3.1 Šeško širdies fiziologija

Sveiko suaugusio šeško širdis susitraukia 300±100 k/min, anestezuoto šeško širdies susitraukimų dažnis lėtėja nežymiai, iki 300±58 k/min patelėms ir iki 260±34 k/min patinams (1). Minutinis širdies tūris – 139 ml/min, kraujotakos laikas didžiuoju ir mažuoju apytakos ratu – 5,65±1,15 s priklausomai nuo lyties. Priklausomai nuo šeško lyties ir amžiaus kraujo bendras kiekis gali svyruoti 50±10 ml kraujo, bet dažniausiai sudaro 5-7 proc. kūno svorio (3).

1.4 Šeško kraujo ėmimas

Paprastai kraujo ėmimas naminiam šeškui yra sąlyginai nesudėtingas ir anestezijos nereikalaujanti procedūra. Kraujo ėmimo vieta parenkama atsižvelgiant į gyvūno būdą (ramus ar agresyvus) bei mililitrų, reikalingų konkrečiam tyrimui atlikti, kiekį. Gyvūno dėmesį galima nukreipti naudojant jo mėgiamus žaislus ar skanėstus, kaip pavyzdžiui vitaminizuotos pastos, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tokių skanėstų sudėtį ir naudoti tik paties kraujo paėmimo metu, o ne ankščiau, kadangi didelis gliukozės kiekis gali iškreipti tyrimų rezultatus (1,2, 8).

Jeigu be anestezijos gyvūnui paimti kraujo nepavyksta, arba tyrimui reikalingas didelis kraujo kiekis, gyvūną galima seduoti:

 Acepromazine(0,1-0,3mg/kg) – i/m; s/c. Vaistas tinkamas nedidelėms, trumpoms procedūroms, kai gyvūnas agresyvus ar ypatingai judrus.

 Ketamine (10-25 mg/kg), Xylazine (1-2 mg/kg) – i/m. taip pat tinka tokioms procedūroms kaip kraujo paėmimas ar kateterio perstatymas.

 Ketamine (25-35 mg/kg), Diazepam (2-3mg/kg)- i/m, s/c. Naudojama nedidelėms skausmingoms procedūroms atlikti (7).

 Isoflurane. Tačiau pažymėtina, kad anestezija isofluranu gali paveikti hematologinių tyrimų rezultatus. Isoflurano paveikti, gali sumažėti hematokrito, hemoglobino, bei eritrocitų kiekis, šie rodmenys iki tikrųjų verčių atsistato tik per 15 minutes (1, 8, 17).

Vienu metu, šeškui galima paimti nuo 0,5 proc. iki 1,0 proc. kūno masės svorio kraujo. Taigi, 1 kg sveriančiam šeškui, nepakenkiant fiziologiniams rodikliams ir sveiktos būklei, galima paimti iki 10 ml kraujo. Mažesni kiekiai imami iš senų, anemiškų, hipoproteinemiškų, bei sergančių gyvūnų (4, 8).

Kraujas tyrimams imamas iš :

 Jungo venos (V. junguliaris) – dažniausiai naudojamos venos kraujo paėmimui. Tačiau iš šios

venos taip pat negalima imti kraujo neanestezavus gyvūno (1,2, 8,12).

12

 Tuščioji vena (Vena cava cranialis) - iš kranialinės tuščiosios venos galima greitai paimti didelius kiekius kraujo. Šeško krūtinės ląsta ilga, o širdis guli kaudaliai, todėl širdies pažeidimo rizika yra nedidelė (1pav.). Tačiau iš tuščiosios venos kraujas imamas tik anestezuotiems gyvūnams, kadangi judesiai stipriai apsunkina kraujo ėmimą (22).

1pav. V.cava cranialis (pažymėta mėlynai) topografija (22).

 Lateralinė poodinė vena (V. saphena lateralis) – iš šios venos imami maži kraujo kiekiai. Taip pat, tai viena galimų venų kraujui paimti. Gyvūnui sukeliamas minimalus diskomfortas, galima procedūrą atlikti nenaudojant anestetikų, bei lengvai fiksavus prieiti prie kraujo ėmimo vietos (22).

 Šeškų (V. cefalica) - yra gana ryški ir lengvai randama, į ją dažniausiai vedamas kateteris (4).

Kraujo imti nerekomenduojama iš :

 Nago gyvuonies. Ankščiau ši technika Lietuvoje buvo gana plačiai naudojama. Ji greita ir

nereikalauja gyvūno fiksacijos. Mažiems kraujo kiekiams imti, ši technika kartais vis dar

praktikuojama, tačiau pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnį

tokia praktika laikoma žiauriu elgesiu su gyvūnu (5).

13

1.5 Šeškų kraujo grupės

J. Fox ir R. Marini aprašytame tyrime, kurį atliko D. Manning 1990 metais buvo siekiama nustatyti naminių šeškų kraujo grupes. Šis tyrimas kliniškai ypač svarbus parenkant tinkamiausią gydymą hiperestrogenemija sergančioms patelėms, kurioms norint atstatyti normalų hematokrito lygį kraujyje, gali tekti ne kartą atlikti kraujo perpylimą. Tyrimas parodė, jog, šeško kraujyje nėra specifinių, kraujo grupėms būdingų antikūnių (1, 17). Todėl rizika neigiamai organizmo reakcijai pasireikšti yra ypatingai maža. Kraujo donorais rekomenduojama rinktis didelius patinus, kuriems vienu metu galima paimti iki 12 ml kraujo (2,8, 17).

1.6 Pagrindiniai šeškų kraujo rodikliai

Gyvūno hematologinių tyrimų interpretacija labai svarbus diagnostikos etapas, netinkamai įvertinti rezultatai gali baigtis gyvūno gaišimu. Interpretuojant hematologinius tyrimus būtina tarpusavyje lyginti visus rezultatus, o ne tik tuos, kurie yra nutolę nuo normos ribų (16).

1.6.1 Raudonųjų kraujo kūnelių rodikliai

Šie rodikliai yra svarbūs šeško sveikatai. Jų pagalba galima greitai identifikuoti anemiją, kuri patelių hiperestrogenemijos atveju yra liga pati savaime, o taip pat ir vienas esminių simptomų kitų įvairių negalavimų atvejais. Vertinant raudonuosius kraujo kūnelius šeškams, visų pirma dėmesys atkreipiamas į hematokritą – kraujo ląstelių ir plazmos santykį. Hemoglobino koncentracija, be abejo taip pat yra svarbi, tačiau dažnai, įskaitant ir patelių hiperestrogenemijos atvejus, būtent hematokrito kiekis yra vienas informatyviausių rodiklių (1). Hematokritas ir hemoglobinas lyginami su raudonųjų kūnelių indeksais. Svarbiausi rodikliai: RBC- raudonieji kraujo kūneliai, HCT - hematokritas, HGB - hemoglobinas, MCV- vidutinis eritrocitų tūris, MCH- vidutinis eritrocitų hemoglobinas, MCHC – vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija (1,8,21).

RBC – raudonųjų kraujo kūnelių arba eritrocitų skaičius yra ypač svarbus rodiklis šeško

hematogramoje. RBC rodiklio padidėjimas dažniausiai reiškia dehidrataciją, kraujo klampumo

padidėjimą, net ir nežymus šio rodiklio kiekio sumažėjimas, gali reikšti anemijos pradžią. Anemija -

vienas iš dažniausių ir labai pavojingas šeškų ligų simptomas, todėl būtina kuo ankščiau ją nustatyti,

kad būtų galima imtis efektyvaus gydymo. Sveiko šeško kraujyje RBC lygis yra 6,5-13,2x10

/L –

patinams ir 6,7-9,34x10

/L patelėms (21). Sveiko šeško RBC kiekis yra aukštesnis nei šuns ar katės,

taigi netikslinga atlikti hematologinius tyrimus šeškams morfologinių tyrimų aparatu, kuris

nesukalibruotas būtent šiam gyvūnui. Rezultatai neatlikus prietaiso kalibracijos reikalavimų, prieš

14 tiriant šeško kraują, neatitiks realybės. Šeško eritrocito amžius yra trumpesnis nei šuns ar katės, tai įtakoja padidėjusi polichromazija (8).

HCT – tai kraujo ląstelių ir kraujo plazmos santykis, arba kraujo ląstelių kiekis kraujyje išreikštas procentais. Šis rodiklis yra svarbus nustatant gyvūno kondiciją. HCT rodiklis pakyla dėl policitemijos.

Policitemija - tai kraujo forminių kūnelių padaugėjimas (kraujo tirštėjimas) siejamas su staigiu skysčių netekimu, pavyzdžiui esant diarėjai, nudegimams ar dehidratacijai (19). Šeškų hematokrito kiekis, taip pat, kaip ir RBC yra gerokai aukštesnis nei šunų ar kačių – 36 – 61 proc. patinams ir 42 – 55 proc.

patelėms (8). Tačiau vyresniems patinams, netgi 61 proc. , gali būti normalus, kadangi hematokrito koncentracija šiek tiek kinta su amžiumi, patinams kyla, o patelėms priešingai – mažėja (8).

HGB – hemoglobino koncentracija eritrocite, tai pats stabiliausias rodiklis iš raudonųjų kraujo kūnelių grupės (20). 65 proc. organizmo geležies yra hemoglobino sudėtyje, todėl trūkstant geležies, susirgus anemija, sumažėja hemoglobino koncentracija kraujyje (16). Hemoglobino koncentracija priklauso nuo lyties, amžiaus, šeškams hemoglobino koncentracija priklauso netgi nuo kailio spalvos.

Albinosų hemoglobino koncentracija paprastai yra mažesnė, tačiau tai nėra ligos požymis (2).

Normaliai HGB rodiklis patinams – 120 – 182 g/L, patelėms – 129 – 174 g/L (21).

MCV - vidutinis kraujo ląstelių tūris hematologiniame mėginyje. Šis rodiklis yra vienas pagrindinių rodiklių identifikuojant anemijos rūšį. MCV norma šeško kraujyje yra 44,1 – 52,2 fL – patinams ir 44,4 – 53,7 fL – patelėms (21). Daugelyje anemijų atvejų MCV rodiklis bus normos ribose arba padidėjęs nežymiai, išskyrus atvejus nuo nukraujavimo. Sergant neregeneracine anemija gyvūno MCV kiekis bus normalus arba sumažėjęs (16).

MCH – vidutinis hemoglobino kiekis eritrocituose. Tai santykis tarp HGB ir RBC. MCH pokyčiai sutampa su MCV pokyčiais. Sveiko šeško kraujyje MCH patinams yra 16.5 – 19.7 pg, o patelėms 16,4 – 19,4 pg (21).

MCHC- vidutinis hemoglobino kiekis ląstelėse. Tai indeksas gaunamas dalinant HGB ir HCT.

MCHC padidėjimas praktiškai neįmanomas, nes šeškų, kaip ir kitų gyvūnų, eritrocite negali būti per

didelio hemoglobino kiekio. MCHC sumažėjimas matomas kartu su MCV sumažėjimu, taip paprastai

nutinka dėl geležies trūkumo įtakotos anemijos. MCHC norma šeško kraujyje 337 – 422 g/L patinams

ir 332 – 353 g/L patelėms (21).

15 1 lentelė. Anemijų charakterizavimas pagal MCV ir MCHC reikšmes (6).

MCV reikšmė MCHC

reikšmė

Žemas MCV Normalus MCV Aukštas MCV

Žemas MCHC

Mikrocitinė hipochrominė anemija- geležies trūkumas

Normocitinė

hipochrominė anemija- ankstyva geležies trūkumo įtakota anemija

Makrocitinė

hipochorominė anemija – regeneracinė anemija

Normalus MCHC

- Normocitinė

normochrominė anemija – staigus kraujo netekimas, vidinis kraujavimas, neregeneracinė anemija

Makrocitinė

normochrominė anemija- megaloblastinė, mirtina anemija, dėl blogos vitamino B12 absorbcijos 1.6.2 Baltųjų kraujo kūnelių rodikliai

Baltieji kraujo kūneliai arba leukocitai hematologiniuose tyrimuose yra skirstomi į granuliocitus ir agranuliocitus, kurie sudaro 5 grupes: eozinofilus, bazofilus, limfocitus (T, B), monocitus ir neutrofilus. Skirtingi leukocitai yra atsakingi už skirtingų patogenų naikinimą. Baltieji kraujo kūneliai yra atsakingi už organizmo apsaugą, taigi hematologiniuose tyrimuose atspindi uždegimų, virusinių infekcijų ar alergijų pasireiškimą. Tarp baltųjų kraujo kūnelių, šeško kraujyje, dominuoja neutrofilai, po jų, limfocitai, monocitai eozinofilai, bazofilai. (12, 17).

WBC – šeškų baltųjų kraujo kūnelių norma, taip pat skiriasi nuo kitų gyvūnų. Sveikų šeškų kraujyje, baltųjų kraujo kūnelių kiekis yra mažesnis nei kitų gyvūnų, todėl netgi 3,0-4,0 x10

/L nevertėtų laikyti leukopenijos požymiu (8). Normaliai sveiko šeško kraujo WBC rodiklis yra 4,4 – 15,4 x10

/L patinams ir 2,5 – 18,2 x10

/L patelėms (21). Hematogramoje WBC poslinkis į kairę, t.y.

sumažėjimas, šeškams retas reiškinys (8).

NEU – šeško neutrofilai turi segmentuotą branduolį ir šviesiai melsvą citoplazmą su polichromatinėmis granulėmis, kurios paprastai nėra matomos, ar retai aptinkamos, kitų rūšių gyvūnų neutrofiluose (8). Neutrofilai dalyvauja organizmo atsake į uždegimo procesus (18). Normaliai šeško kraujyje neutrofilų kiekis siekia 24 -76 proc. patinams ir 43 – 78 proc. patelėms. (21).

LYM – limfocitai organizme yra atsakingi už imuninį atsaką į svetimkūnius (17). Limfocitų skaičius kraujyje bei jų dydis, priklauso nuo lyties ir amžiaus. S. Chen darbe minimo mokslininko T.

Kawasaki teigimu, 5 – 7 mėnesių šeškų, kraujyje limfocitai gali būti, dominuojantis ląstelės tipas.

16 Patelių limfocitai yra didesni, vidutiniškai 1µm (12). Limfocitų kiekis šeško kraujyje yra 12 – 66,6 proc. patinams ir 12 - 67 proc. patelėms (21).

MON – monocitai taip pat dalyvauja uždegimo reakcijose, jie migruoja į uždegimines kūno vietas, po to kai subręsta į makrofagus, kurie gali fagocituoti bakterijas ar didesnius ląstelinius kompleksus. Monocitai taip pat atsako už senų eritrocitų sunaikinimą (17). Šeško kraujyje monocitų norma: 0 – 8,2 proc. patinams ir 1 – 6,3 proc. patelėms (21).

EOS – eozinofilai dalyvauja imuninėse reakcijose, gali kovoti prieš lervinės stadijos parazitus, bei dalyvauti alerginėse reakcijose (19). Eozinofilų kiekio svyravimą kraujyje įtakoja alerginės arba parazitinės ligos. Eozinofilija gali pasireikšti dėl eozinofilinio gastroenterito, tačiau šeškams tai gana reta liga (8). Eoznofilų norma šeško kraujyje, neriklausomai nuo lyties – 0 – 8,5 proc.(21).

BAZ – bazofilų funkcija šeškų kraujyje nėra tiksliai nustatyta, žinoma tik tiek, kad jie savo membranoje turi histamino ir heparino. Bazofilų norma šeško kraujyje yra 0-3 proc. patinams ir 0 – 2,9 proc. patelėms (21).

1.6.3 Trombocitai

PLT – tiek patinų, tiek patelių trombocitų diametras yra apie 1,7±0,3µm (21). Trombocitai dalyvauja krešėjimo procese. Patelėms, kurių ruja užsitęsusi ir vystosi hiperestrogenemija, PLT rodiklis tikėtina bus sumažėjęs (12), normalus PLT kiekis kraujyje šeškų patelėms 310 - 910 x10

/µL, o patinams 297 – 730 x10

/µL (21).

1.6.4 Pagrindinių biocheminių kraujo rodiklių reikšmė

Biocheminiai kraujo rodiklių tyrimai atliekami siekiant išsiaiškinti tam tikrų organų funkcinę būklę. Tyrimo metu, šeškams buvo tiriami šie rodikliai: GLU, CREA, GPT, GOT, UREA, BIL.

GLU – gliukozės koncentracija kraujo plazmoje. Tai pagrindinis ir dažniausiai matuojamas kraujo rodiklis šeškams, iš visų biocheminių rodiklių. Gliukozės kiekį kraujyje patartina matuoti profilaktiškai kas 6 mėnesius. Normaliai, šeško kraujyje, gliukozės kiekis yra 4,1 – 7,4 mmol/l (9).

Sumažėjęs gliukozės kiekis kraujyje yra pagrindinis insulinomos rodiklis, tai yra viena dažniausių

šeškų ligų (10). Taip pat nereikėtų gliukozės kiekio matuoti, su žmogaus gliukozės kiekiui matuoti

skirtu aparatu, nes N. Summa, D. Eshar, B. Lee-Chow ir kitų atlikto tyrimo metu (2014) buvo nustatyta

jog žmogui skirti, nešiojami aparatai šeško kraują išmatuoja netiksliai. Tyrimui atrinktų šeškų kraujas

(n-20) buvo tirtas dvem būdais, nešiojamu gliukometrų ir laboratorijoje. Gauti rezultatai tiriant

laboratorijoje buvo 1.9 – 8.6 mmol/L, o tiriant glukometru 0.9 – 9.2 mmol/L (9). Gliukozės kiekio

17 padidėjimas gali reikšti diabetes mellitus atsiradimą, ypač kai gliukozės kiekis laikosi virš 19,44 mmol/L, taip gali atsitikti po insulinomos operacijos, kaip viena iš ligos komplikacijų, tačiau paprastai tai laikinas negalavimas, šeškams retai išsivystantis į ligą (8,9,11). Gliukozės kiekis kraujyje padidėja dėl kasos patalogijų ar pankreaktomijos (11).

CREA – kreatinino kiekis kraujo plazmoje. Kreatinino kiekis kraujo plazmoje, parodo kraujo filtracijos inkstuose pajėgumą. Kreatininas tiriamas norint ištirti inkstų ligas, kurios pažeidžia inkstų kanalėlius. Sveiko šeško kreatinino koncentracija kraujyje yra žymiai žemesnė nei kitų gyvūnų 17,7 – 51,3µmol/L (19). Jei kreatinino koncentracija padidėja iki 70,8 µmol/L, galima įtarti inkstų nepakankamumą (11).

ALT- tai specifinis kepenų rodiklis, rodantis kepenų pažeidimus. Normaliai ALT aktyvumas yra 49,0 – 242,8 IU/L, tačiau esant kepenų ligoms, ar kepenų ląstelių pažeidimams, ALT aktyvumas gali padidėti daugiau nei iki 300 IU/L (1,11).

1.7 Šeškų tyrimų rezultatus įtakojantys veiksniai

Jaunų gyvūnų hematogramos skiriasi nuo vyresnių jų giminaičių. Taigi didžiausias veiksnys yra amžius, tačiau yra keletas skirtumų ir tarp lyčių bei tarp spalvinių tipų. Tyrimo, atlikto Oklahomos universitete, metu, buvo įrodyta amžiaus įtaka, šeško kraujo sudėčiai. Šeškai buvo suskirstyti į dvi grupes, 12-18 savaičių patelės ir 12-47 savaičių patinai. Tyrimas atskleidė ryšį tarp amžiaus ir RBC, HGB, HCT bei neutrofilų kiekių augimo, bei limfocitų kiekio mažėjimo patinų kraujyje. Patelėms nustatytas ryšys tarp amžiaus ir neutrofilų kiekio augimo bei hematokrito ir limfocitų mažėjimo. Taigi, jauniems šeškams, nepriklausomai nuo lyties, limfocitų kiekis gali būti dominuojanti leukocitų grupės ląstelė kraujyje, o hematokrito kiekis vertinamas atsižvelgiant į lyčių skirtumus. (8).

1.8 Dažniausiai pasitaikančios šeškų ligos

Šeškai dažnai serga endokrininės kilmės vėžiniais susirgimais. Jei gyvūnas yra kastruotas chirurgiškai, labai didelė galimybė, kad ateityje jam teks įvesti deslorelino acetato implantą, dėl to, kad tikimybė susirgti hiperadrenokorticizmu tokiam šeškui, labai didelė. Hiperadrenokotricizmas ir insulinoma yra dažniausiai pasitaikančios ligos šeškams (10, 11).

1.8.1 Hiperadrenokorticizmas

Pirmą kartą, šeškui, ši liga nustatyta 1987 m. (1). Tai yra vidutinio amžiaus šeškų liga,

dažniausiai pasireiškianti 3-5 metų amžiaus chirurgiškai kastruotiems gyvūnams. Yra iškelta nemažai

18 hipotezių, jog būtent kastracija, ypač atlikta ankstyvame amžiuje ir yra vienas iš pagrindinių faktorių įtakojančių šios ligos išsivystymą. Hiperadrenokorticizmas yra antinksčių liaukos žievinio sluoksnio susirgimas, kurio metu, šeškams, sutrinka vieno ar kelių lytinių hormonų sekrecija. Šeškams dažniausiai sutrinka estradiolio, androstenediono arba 17α-hidroksiprogesterono sekrecija - jų išskiriama per daug (13). Dažniausiai hiperadrenokorticizmas pasireiškia kaip antinksčių hiperplazijos, adenomos arba adenokarcinomos (1) požymis.

Hiperadrenokorticizmu sergančių šeškų klinikiniai simptomai.

Pagrindiniai simptomai, kurie aprašyti J. Fox ir R. Marinni knygoje, pateikti procentine išraiška, yra simetrinė alopecija (82 proc.), dažniausiai gyvūnams plikimas prasideda nuo šonų, dubens, uodegos. Tokio amžiaus šeškams dažnai kemšasi uodegos riebalinės liaukos, dėl ko taip pat plinka uodega, todėl reikėtų atkreipti dėmesį nuo kurios vietos prasideda plikimas ir kokia kryptimi jie plečiasi. Jeigu plikimas prasideda nuo uodegos pagrindo, toks plikimas būtent ir būdingas hiperadenokorticizmui. Pruritas buvo stebėtas retai (9 proc.), nors literatūroje gyvūno niežulys minimas, kaip dažnas simptomas. Kitas dažnas simptomas – rujos požymiai, pasireiškiantys kastruotiems gyvūnams. Patelėms ištinsta vulva (55 proc.), patinai pradeda skleisti patinui būdingą kvapą, žymėti teritoriją, elgtis agresyviai (15 proc). Taip pat dažnai pasireiškia letargija (63 proc.), svorio netekimas (56 proc.) (1).

2pav. Hiperadrenokorticizmu sergantis šeškas (13).

Hiperadrenokorticizmu sergančių šeškų klinikiniai tyrimai.

19 Dažniausiai Lietuvoje, hiperadrenokorticizmas nustatomas pagal pasireiškusius charakteringus išorinius simptomus, detalesni tyrimai daromi retai. Vis dėl to diagnozės patvirtinimui, tikslinga atlikti ultragarsinį tyrimą ir/ar kraujo tyrimus. Ultragarsinio tyrimo metu vertinama prieinkstinės liaukos dydis, forma struktūra, simetrija. Normaliai šeško kairysis antinkstis yra 5,4-9,8 mm ilgio ir 2,3-3,8 mm pločio, dešinysis – 5,8-10,5 mm ilgio ir 2,2-3,8 mm pločio (13). Patinų liaukos yra didesnės nei patelių (1). Nustatyta, kad siekiant diagnozuoti ligą, pirmiausiai tiriama kairės pusės endokrininė liauka, nes dažniausiai, navikai pradeda vystytis toje pusėje (13). Swidewski moksliniuose straipsniuose aprašė 130 hiperadrenokorticizmo atvejų iš kurių 58 proc. buvo kairiojo antinksčio patalogijos, 20 proc. – dešiniojo, 22 proc. – abiejų pusių patalogijos (14). Pažengusios ligos atveju, ypatingai patelėms kraujo morfologiniai tyrimai gali rodyti neregeneracinę anemiją, bei pancitopeniją (13).

Hiperadrenokorticizmu sergančių šeškų gydymas

Galimi du gydymo būdai: medikamentinis ir chirurginis. Lietuvoje dažniausiai taikomas medikamentinis gydymas poodiniu implantu šunims ir šeškams, skirtu cheminiam nevaisingumui sukelti, 4,7 mg deslorelino acetatas (Superlorin®), kuris yra GnRH agonistas ir slopinančiai veikia hipofizės bei lytinių liaukų veiklą (15). S. Chen aprašyto tyrimo metu 3 mg implantai suleisti šeškams.

Per dvi savaites klinikiniai simptomai beveik išnyko, kailio alopecinės vietos pradėjo dengtis plaukais per 4-6 savaites. Tačiau deslorelino acetatas tik slopina simptomus, pasibaigus implanto poveikiui, simptomai atsinaujino, tuomet reikia pakartotinai įdėti implantą (1,13).

Chirurginis ligos gydymo būdas, Lietuvoje taikomas retai. Operacijos metu pašalinama pažeista

liauka. S. Chen aprašyto tyrimo metu buvo įrodyta, jog po adrenoektomijos vienerius metus išgyveno

98 proc., o dvejus metus 88 proc. šeškų, taip pat, buvo nustatyta ir silpna metastazių rizika (13). Tačiau

Swidewski savo darbe teigė, jog iš 130 atvejų, 11 prireikė antrosios liaukos šalinimo operacijos (14).

20 3pav. Antinksčio auglio operacija. A- inksto riebalinis sluoksnis, B- plonoji žarna, rodyklė – antinkstis (10).

1.8.2. Šeškų insulinoma

Dar viena dažnų šeškų ligų – kasos salelių β ląstelių auglys, pasireiškiantis hiperinsulinemija, dėl ko sergantį šešką ištinka hipoglikemijos priepuoliai. Pirmas insulinomos atvejis šeškams buvo užfiksuotas 1984 metais. Tai vidutinio amžiaus šeškų liga, kurios amžiaus medianas 5 metai (2 - 7 metai) (1). Tai kasos salelių β ląstelių navikai, dėl kurių, pažeistos, β ląstelės nuolat išskiria per didelį insulino kiekį (13). Ši liga plačiai paplitusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, mažiau Europoje, Australijoje šio registruojami tik pavieniai atvejai. Manoma, kad toks sergamumo pasiskirstymas kontinentais priklauso nuo genetinės predisponacijos ir nuo mitybos ypatumų. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvūnai dažniausia šeriami, daug angliavandenių turinčiu sausu maistu, tuo tarpu Europoje ir Australijoje, pagrindinis šeškų šėrimo tipas, aukštos kokybės sausas maistas arba RAW (1).

Šeškų insulinomos klinikiniai simptomai

Pirmas ligos simptomas, kurio savininkai dažnai nepastebi yra tuščias žvilgsnis į niekur (12). K.

Quesenberry ir J. Carpenter aprašytame tyrime iš 161 insulinoma sergančių šeškų, 125 pasireiškė

letargija (78 proc.), silpnumas 107 (66 proc.), hipersalivacija – 62 (39 proc.) (4 pav.), burnos

draskymas – 40 (25 proc.) (toks simptomas nepastebėtas šunims ir katėms sergantiems insulinoma),

anoreksija – 40 (25proc.) (šunims ir katėms sergant insulinoma stebimas priešingas reiškinys– svorio

21 augimas), užpakalinių kojų silpnumas – 31 (19 proc.), kolapsas – 30 (19 proc.), traukuliai ir ataksija – 22 (14 proc.). Sinusinė bradikardija taip pat dažnas reiškinys šeškams sergantiems insulinoma (2).

4pav. Insulinoma sergančio šeško, vienas iš simptomų, hipersalivacija (2).

Šeškų insulinomos klinikiniai tyrimai

Liga diagnozuojama atliekant kraujo plazmos biocheminius tyrimus, nustatant gliukozės (GLU)

koncentraciją kraujo plazmoje. Remiantis Viplio triada (Whipple‘s triad), nesunku nustatyti

insulinomą. Triada susideda iš trijų kriterijų : 1. Gyvūno gliukozės koncentracijos kraujyje

sumažėjimas, šeškų atveju rezultatas žemesnis nei 3,33 mmol/L, 4 valandas alkinant; 2. Nerviniai

reiškiniai būdingi hipoglikemijai. 3. Gyvūno būklės pagerėjimas padidėjus gliukozės koncentracijai iki

normos. Ši triada padeda atskirti insulinomos sukeltą hipoglikemiją nuo kitų ligų, tokių kaip sepsis,

hiperadrenokorticizmas ar kepenų ligų sukeltos hipoglikemijos (1). Tokie tyrimo būdai, kaip rentgenas

ar ultragarsinis tyrimas yra mažai informatyvūs. K. Quesenberry ir J.Carpenter aprašytame tyrime iš 28

šeškų tirtų rentgeno aparatu, nei vienam nebuvo nustatyta kasos salelių β ląstelių augliai, tačiau visiems

šeškams, operacijos ar skrodimo metu, ši liga buvo patvirtinta. Ultragarsinis tyrimo metodas gali būti

netikslus dėl itin mažo, kartais mikroskopinio, auglių dydžio. Iš 23 tirtų šeškų tik 5 (22 proc.), kasos

srityje buvo aptikta nenormalios konsistencijos dariniai (5 pav.) (2).

22 5pav. Ultragarsinis tyrimas. Kasos srityje matomi du mazgeliai: 1,64 mm ir 2,28 mm skersmens (2).

Šeškų insulinomos gydymas

Insulinomą gydyti galima medikamentiniu arba chirurginiu būdais. Operacijos metu galima

pašalinti tik kasos auglius (noduliaktomija), arba visą pažeistą kasos dalį (pankreaktomija) (2). Tačiau

operacija reali išeitis, siekiant prailginti gyvūno gyvenimo trukmę, bet ne jį išgydyti. S. Chen aprašyto

tyrimo metu, buvo įrodyta, jog 52 proc. (26 iš 50) šeškų, po operacijos, liko hipoglikemija. Taigi,

operacija gali tik sustabdyti ligos plitimą ir sumažinti klinikinius simptomus, bet neišgydyti

insulinomos (13). Taip pat viena iš potencialių neigiamų operacijos pasekmių gali būti pankreatito arba

hiperglikemijos – cukrinio diabeto galimybės (1,11). Kitas gydymo būdas yra medikamentinis, kartu

parenkant atitinkamą dietą. Subalansuotas šėrimas, turėtų būti taikomas pirmiausiai. Gyvūnus

sergančius insulinoma reikėtų šerti pašaru, kuriame gausu gyvulinių baltymų bei riebalų. Vengti pašaro

kuriame daug angliavandenių, dėl kurių gliukozės kiekis kraujyje staigiai kinta (16). Dėl tokios

nepastovios gliukozės koncentracijos, gyvūną gali ištikti hipoglikemijos priepuoliai (2). Tokiems

gyvūnams geriausias šėrimo būdas yra – RAW, tai šėrimas žalia mėsa, pelėmis, viščiukais. Tai šėrimas

paremtas gyvūno fiziologijos ypatumais (7).

23 6 pav. Kasos paviršiuje matomas salelių β ląstelių auglys (rodyklė) (10).

Medikamentinis gydymas taikomas, tuomet kai jau geros gyvūno sveikatos būklės palaikyti vien tik dieta nebe pavyksta. Dažniausiai naudojami gliukokortikoidai – prednizalonas. Rekomenduojama pradėti gydymą nuo mažos dozės – 0,25mg/kg x 24h p/o, palaipsniui ją didinant. Tačiau patariama nedidinti dozės iki 1,1mg/kg x 12h,kadangi vaistas gali veikti imunosupresiškai (15). Gliukozės koncentracija turėtų siekti normą per 5-7 dienas. Patartina kas 2-3 mėnesius tikrinti gliukozės kiekį kraujyje profilaktiškai. Somatostatinai – retai naudojami kaip gydymo galimybė, šie vaistai blokuoja insulino, gliukagono, sekretino, gastrino ir motilino sekreciją. Tačiau mokslinėje literatūroje yra labai nedaug informacijos apie šių vaistų naudojimą šeškų insulinomos gydymui (13).

Insulinomos prognozė

Skirtingai nei šunims, kuriems insulinomos metastazių rizika siekia 50 proc, iš 161 tirto šeško tik 7 buvo nustatytos metastazės skirtinguose organuose. Taip pat išgyvenamumas nuo pirmųjų klinikinių simptomų, po operacijos ir toliau gydant medikamentais, siekė netgi iki 1204 dienų (2). Taigi, ši liga nėra išgydoma, tačiau yra sėkmingai suvaldoma, tinkamai parinkus gydymo būdą, bei suderinus teisingą mitybą (1).

1.8.3 Hiperestrogenemija

Tai dėl estrogenų toksikozės sukelta kalų čiulpų supresija išsivystanti į aplastinę anemiją.

Hiperestrogenemija išsivysto, kai patelės nėra sukergiamos ir negali pačios pabaigti rujos. Taip gali

atsitikti patelėms, kurių ruja tęsiasi ilgiau nei mėnesį. J.Fox ir R. Marini aprašyto tyrimo metu, 20

patelių ruja nebuvo nutraukta natūraliu ar medikamentiniu būdu, tai yra jos nebuvo sukergtos ar joms

sukelta cheminė ovuliacija. Pirmoji patelė gaišo po mėnesio, nuo rujos pradžios, 12 patelių perėjo į

24 porujį, tačiau aštuonios iš jų, vis tiek gaišo, paskutinė patelė nugaišo po 6 mėnesių nuo rujos pradžios.

(1,2).

Hiperestrogenemijos klinikiniai simptomai ir diagnozavimas

Hiperestrogenemija dažniausiai serga patelės per pirmą rują, taigi iki vienerių metų amžiaus.

Gyvūnas tampa anemiškas, anoreksiškas, gali pasireikšti letargija, hemoragijos ant pilvo, bei simetrinė pilvo – šonų alopecija. Hematologiniuose tyrimuose matoma pancitopenija, leukopenija, eritropenija, trombocitopenija (≤50000/µL), hemoragijos ant kūno atsiranda PLT sumažėjus ≤ 20000µ/L.

Hematokritas paprastai mažesnis nei 25 proc. Neutropenija gali predisponuoti pyometros, vaginito, bronchopneumonijos išsivystymą. Tačiau tyrimai atlikti ankstyvojoje hiperestrogenemijos stadijoje gali rodyti trombocitozę ar neutrofilinę leukocitozę (1,2). Hiperestrogenemija diagnozuojama pagal hematologinius tyrimus, hematokritui siekiant ≤20 proc., esant pancitopenijai, neregeneracinei anemijai, bei pagal klinikinius simptomus (1).

7.8 pav. Hiperestrogenemijos klinikiniai simptomai. Ištinusi vulva, melena. Hemoragijos ant kūno (rodyklės) (1).

Hiperestrogenemijos gydymas

Pirmiausiai būtina atkreipti dėmesį į patelės sveikatos būklę ir pagal tai nustatyti optimaliausią gydymo būdą. Dažnai dėl sveikatos būklės, o būtent pancitopenijos ir pavojaus netekti dar daugiau kraujo, hiperestrogenemiškos patelės negali būti kastruojamos chirurgiškai. Esant labai žemam hematokrito ir trombocitų kiekiui gali reikėti kraujo perpylimo procedūros. Gydymo pasirinkimą ir prognozę galima numatyti iš hematokrito kiekio. Jei hematokritas siekia 25 proc., galima rinktis rujos nutraukimą GnRH injekcija ir paprastai tolimesnio gydymo nereikia. Jei hematokritas 15-25 proc.

prognozė gera, tačiau gyvūną reikia stebėti. Pablogėjus būklei, gali prireikti ir kraujo perpylimo. Jei

25

hematokritas žemesnis nei 15 proc.,būtinas kuo skubesnis kraujo perpylimas, prognozė atsargi. Patelei

rują galima nutraukti, 20µg GnRH, 4,7mg deslorelino acetato poodiniu implantu arba 50-100IU hCG,

injekcija Po gydymo patelė turėtų pereiti į porujo fazę ir pseudonėštumą, jei patelė lieka rujos fazėje,

gydymą reikia kartoti. Patelei perėjus į porujos fazę ir sustiprėjus, reikėtų atlikti ovarioerektomiją arba

įvesti 4,7 mg deslorelino acetato implantą (jei nebuvo įvestas gydymo metu), taip sukeliant cheminę

kastraciją, jei gyvūno neketinama veisti, kadangi per kitą rują, didelė galimybė, jog patelei vėl pasireikš

hiperestrogenizmas (1,2, 15).

26

2. TYRIMŲ ATLIKIMO METODIKA

Tyrimai atlikti 2014-5015 metais bendradarbiaujant su šeškų augintojais ir Kauno bei Vilniaus miestų veterinarijos klinikomis X. Iš viso ištirti 25 šeškai (n= 17 patinų, n= 8 patelės). Gyvūnai sirgo įvairiomis ligomis, tačiau , kiekvienam konkrečiam gyvūnui buvo diagnozuota tik viena iš analizuojamų ligų. Pavyzdžiui, šeškams, kuriems buvo diagnozuota insulinoma nebuvo aptikta ir diagnozuota kitų ligų – hiperadrenokorticizmo ar hiperestrogenemijos požymių. Kraujas šeškams imtas iš v. saphena ir/ar v. cephalica, bei atlikti morfologiniai ir biocheminiai kraujo tyrimai. Kraujo rodikliai tirti analizatoriais: „LaserCyte® Dx Hematology Analyzer“, Mythic-18 VET bei SPOTCHEM-EZ biocheminių tyrimų analizatoriumi. Patinų svoris buvo 900-1900 g, o patelių 600-1000 g., patelių amžius buvo 10 mėn – 5 metų, patinų 1-8 metų. Anamnezė gauta apklausos būdu sudarant anketas, kuriose buvo duomenys apie gyvūno lytį, amžių, mitybos ypatumus, laikymo būdą, kastracijos tipą bei jiems diagnozuotas ar įtariamas ligas. Gyvūnai šerti trijų tipų maistu: premium klasės begrūdžiu sausu pašaru, kurio sudėtyje buvo nemažiau 65 proc. mėsos. Gyvūnų mityboje dominavo tokia pašaro sudėtis: baltymai – 35 proc. riebalai – 20 proc. skaidulos – 3 proc. (n=9), sausu ekonominės klasės pašaru, kurio sudėtyje dominuojantys produktai, t.y. pirmieji nurodyti pašaro sudėtyje buvo augalinės kilmės. Procentinė pašaro sudėtis iki 30 proc. baltymų, riebalų iki 11 proc. skaidulų iki 15 proc. (n=7) ir paskutinioji grupė buvo šeriama RAW mitybos tipu, taigi pašarą sudarė tik gyvulinės kilmės baltymai bei riebalai (n=9). Šeškai buvo auginami nepažeidžiant „Veterinarijos reikalavimų gyvūnų augintinių veisėjams patvirtinimo“ 2013 m. liepos 30 d. Nr. B1-508 (Žin., 2013-08-07, Nr. 86-4337 (23).

Šeškai buvo suskirstyti į 3 grupes, atsižvelgiant į apklausos rezultatų duomenis. Vertinami visų 3

grupių vidurkiai. Statistinė duomenų analizė atlikta Win Excel programa. Rezultatai buvo laikomi

statistiškai patikimais, kai p<0,05.

27

3. TYRIMO REZULTATAI

Visi morfologiniai kraujo tyrimai buvo analizuoti ir interpretuoti pagal S.Smith nurodytą kraujo morfologinių tyrimų normų lentelę, pateiktą priede (21).

9 pav. Šeškų pasiskirstymas pagal lytį.

Gyvūnus suskirsčius į grupes pagal amžių (10 pav.), matyti, kad vyresnių nei 3 metų gyvūnų buvo 2 kartus daugiau nei jaunesnių. Jaunesnieji gyvūnai sudarė 32 proc. visų gyvūnų, patelės (n=5);

patinai (n=3). Gyvūnai vyresni nei 3 metai sudarė 68 proc., patelės (n=3); patinai (n=14). Taigi iš 10

pav. matyti, jog tarp tirtų gyvūnų – patelės santykinai dažniau sirgo jauname amžiuje, o patinai

atvirkščiai – vyresniame. Toks tiriamų gyvūnų pasiskirstymas buvo įtakotas hiperestrogenemijos

pasireiškiančios patelėms, jauname amžiuje, sulaukus lytinės brandos, per pirmą ar antrą rują, o

vyresniems gyvūnams insulinomos ir hiperadrenokorticizmo, vidutiniame ir vyresniame amžiuje.

28 10 pav. Šeškų amžiaus pasiskirstymas (n=25).

11pav. Šeškų šėrimo tipas (n=25).

Gyvūnų augintojai apklausos metu, nurodė, jog jų augintiniai šeriami trimis mitybos tipais: sausu

begrūdžiu, „premiuim“ klasės pašaru, kurio pagrindą sudarė gyvulinės kilmės produktai, ekonominės

klasės sausu pašaru, bei žalia mėsa – RAW šėrimo tipu. (11pav.) Sausą pašarą ėdė 64 proc. gyvūnų –

44 proc. patinų (n=11) ir 20 proc. patelių (n=5). Žalią mėsą ėdė 36 proc. šeškų – 24 proc. patinų (n=6)

29 ir 12 proc. patelių (n=3). Dažniausiai sausu pašaru šerti jauni ir vidutinio amžiaus šeškai. RAW šėrimo tipu šerti vyresni gyvūnai, ypač tie, kuriems buvo nustatyta, arba įtariama insulinoma.

Kaip matyti iš 12 pav. šeškai sirgo visomis darbe analizuotomis dažnai pasitaikančiomis ligomis.

Tačiau kaip jau minėta, vienas gyvūnas sirgo tik viena iš aprašomų ligų,kitų ligų simptomų, tyrimo metu jiems nepastebėta ir atitinkamai diagnozuota nebuvo.

12 pav. Tyrime dalyvavusių šeškų ligos (n=25).

Iš tyrime dalyvavusių šeškų (n=25), insulinoma sirgo 13 gyvūnų (52 proc.) - 11 patinų ir 2

patelės. Hiperadrenokorticizmu sirgo 8 gyvūnai (32 proc.) 6 patinai ir 2 patelės, hiperestrogenemija

sirgo 4 patelės (16 proc.).

30 13 pav. Anemijos pasiskirstymas tarp šeškų lyties ir amžiaus grupių n=7.

Didžiąją dalį gyvūnų, kuriems pagal kraujo tyrimus diagnozuota anemija, sudarė patelės iki 3 metų n=4, t.y. visos patelės sirgusios hiperestrogenemija. Patinams iki 3 metų anemija diagnozuota 1 kartą, o vyresniems nei 3 metai patinams nustatyti 2 atvejai. Vyresnėms, nei 3 metai patelėms anemija nustatyta nebuvo.

3.1. Šeškų morfologinių kraujo tyrimų rezultatai

Atliktų tyrimų rezultatai pateikti 2- 4 lentelėse, visi duomenys pateikti priede 5-13 lentelėse.

2 lentelė. Šeškų, sirgusių įvairiomis ligomis morfologiniai kraujo rodikliai, raudonieji kraujo kūneliai, n=25.

Insulinoma Hiperadrenokorticizmas Hiperestrogenemija

Rodiklis VNT Vidurkis SD Vidurkis SD Vidurkis SD

RBC 10

/L 10,25 2,68 8,50 3,42 3,58 1,74

HGB g/l 160,46 40,81 135,75 56,89 90 35,81

HCT proc. 50,86 15,63 43,46 25,01 30,78 13,53

MCV fL 49,05 3,99 45,88 5,10 43,43 2,91

MCH pg 15,72 1,26 15,95 1,37 15,10 2,63

MCHC g/l 323,31 37,46 342,13 29,10 326,75 22,75

Iš tyrime dalyvavusių 25 šeškų n=13 sirgo insulinoma, visiems gyvūnams ši liga buvo patvirtinta

atliekant kraujo biocheminius tyrimus. Insulinoma sergančių šeškų grupėje RBC kiekio vidurkis -

10,25±2,86x10

/L, lyginant kitas dvi grupes, sergančiųjų hiperadrenokorticizmu bei

31 hiperestrogenemija tai yra aukščiausias RBC vidurkis. Hiperadrenokorticizmu (n=8) sergančių gyvūnų RBC kiekio vidurkis buvo 8,50±3,42x10

/L. Tiek insulinoma, tiek hiperadrenokorticizmu sergančių gyvūnų RBC vidurkis yra normos ribose. Tačiau hiperestrogenemija sergančių patelių (n=4) RBC vidurkis buvo ženkliai žemesnis - 3,58±4,03x10

/L, tai yra žemiau normos ribų ir 4,92x10

/L (137 proc.) žemesnis nei hiperadrenokorticizmu sergančių gyvūnų ir netgi 6,67x10

/L (184 proc.) žemesnis už insulinoma sergančių gyvūnų RBC vidurkį.

Hemoglobino kiekio vidurkiai pasiskirstė tokia pačia tvarka. Insulinoma sergančių gyvūnų hemoglobino kiekio vidurkis buvo aukščiausias - 160,46±40,81 g/L. Hiperadrenokorticizmu sergančių gyvūnų HGB vidurkis buvo 135,75±56,89 g/L, tai yra 15 proc. žemesnis nei insulinoma sergančių gyvūnų HGB vidurkis. Tiek insulinoma, tiek hiperadrenokorticizmu sergančių gyvūnų HGB vidurkis buvo šeškų kraujo normų ribose. Hiperestrogenemija sergančių patelių hemoglobino vidurkis yra 90±35,81 g/L, tai yra nepasiekia normos, kuri patelėms buvo 129 - 174 g/L, ir 78 proc. žemesnis už insulinoma sergančių šeškų HGB vidurkį.

Normalus hematokrito vidurkis nustatytas tik hiperadrenokorticizmu sergantiems šeškams - 43,46±25,01 proc., insulinoma sergantiems gyvūnams, šis rodiklis yra šiek tiek virš normos ribų - 50,86±15,63 proc., na o patelėms sergančioms hiperestrogenemija - žemiau normos ribų - 30,78±13,53 proc. MCV kiekio vidurkis vienintelis rodiklis, kito mažiausiai, insulinoma (49,05±3,99 fL) ir hiperadrenokorticizmu (45,88±5,10 fL) sergantiems gyvūnams jis buvo normos ribose, hiperestrogenemija sergančioms patelėms žemesnis nei normos ribos - 43,43±2,91 fL.

Vidutinis ląstelių hemoglobinas (MCH), visoms grupėms, buvo žemesnis nei normos ribos.

Hiperestrogenemija sergančioms patelėms jis buvo žemiausias (15,10±2,63 pg), o insulinoma (15,72±1,26 pg), bei hiperadrenokorticizmu (15,95±1,37 pg) sergantiems gyvūnams šiek tiek aukštesnis.

MCHC kiekio vidurkis, iš trijų gupių normos ribose buvo tik hiperadrenokorticizmu sergantiems

šeškams. Patelėms sergančioms hiperestrogenemija MCHC vidurkis buvo 326,75±22,75 g/L, o

gyvūnams sergantiems insulinoma šis rodiklis buvo žemiausias - 323,31±37,46 g/L.

32 3 lentelė. Šeškų, sirgusių įvairiomis ligomis morfologiniai kraujo tyrimai. Baltieji kraujo kūneliai ir trombocitai n=25.

Insulinoma Hiperadrenokorticizmas Hiperestrogenemija

Vidurkis SD Vidurkis SD Vidurkis SD

WBC x10

/L 6,70 3,63 10,82 8,72 7,39 3,46

GRAN proc. 31,57 14,39 51,50 33,91 46,30 36,76

LYM proc. 28,61 23,83 38,33 40,78 16,55 14,14

MONO proc. 7,63 5,52 18,19 19,67 3,60 1,75

PLT 10

/L 451,38 220,69 539,50 315,83 493,25 233,90

Tyrimo metu, didelių pakitimų, baltųjų kraujo kūnelių ir trombocitų rezultatuose nenustatyta.

Išskyrus gyvūnus indvidualiai, tam tikrų pakitimų būta, tačiau apibendrinus rezultatus, rodiklių vertės išsilygina. Gauti rezultatai buvo tokie: WBC normos ribose visiems gyvūnams. Granuliocitai taip pat normos ribose visoms gyvūnų grupėms, kaip ir limfocitai ir trombocitai.

Nustatyta, jog hiperadrenokorticizmu sergančiųjų grupėje monocitų kiekio vidurkis viršija normos ribas 121 proc. (18,19±19,67 proc.), tuo tarpu insulinoma sergančiųjų grupėje monocitų vidurkis tėra 7,63±5,52 proc., o hiperestrogenemija sergančiųjų patelių grupėje tik 3,60±1,75 proc., tačiau kaip paaiškėjo vėliau duomenys nebuvo patikimi (p> 0,05).

Nors daugumos baltųjų kraujo kūnelių rodikliai liko normos ribose, tačiau , lyginant visas grupes,

labiausiai šie rodikliai kito hiperadrenokorticizmu sergančiųjų grupėje, šios grupės visų baltųjų kraujo

kūnelių vertės buvo aukščiausios, taigi galima daryti prielaidą, jog sergantiesiems

hiperadrenokorticizmu gali kisti baltųjų kraujo kūnelių bei trombocitų kiekiai labiau nei kitomis

ligomis sergantiems gyvūnams.

33

3.2 Šeškų biocheminių kraujo tyrimų rezultatai

Šeškų biocheminiai kraujo tyrimų rodikliai pateikti 4 lentelėje, bei 14 paveiksle.

14 pav. Šeškų kraujo biocheminių tyrimų rodikliai (n=16

4 lentelė. Šeškų kraujo biocheminiai rodikliai ( n=16).

Eil.nr. Vienetai Vidurkis SD

CREA µmol/L 43,47 17,12

GLU mmol/L 3,69 1,10

ALT I/U 130,06 65,01

UREA I/U 36,70 18,81

AST I/U 29,42 21,96

Biocheminiai kraujo tyrimai buvo atlikti 16 iš 25 gyvūnų (64 proc.). 13 gyvūnų buvo atliktas

gliukozės koncentracijos matavimas (visiems insulinoma sergantiems gyvūnams), kreatininas tirtas 10

kartų, alaninaminotrasnsferazė (ALT) tirta 6 kartus, AST - 3, UREA - 2 kartus. Dažniausiai tirtas

gliukozės kiekis kraujo serume, 81 proc. visų biocheminių kraujo tyrimų. Tiriamųjų gliukozės kiekio

vidurkis buvo 3,69±1,09 mmol/L, tai yra žemiau normos ribų, kurios yra 4,1-7,4 mmol/L. Visiems

gyvūnams, kurių gliukozė buvo tirta, buvo arba nustatyta insulinoma, arba gliukozės kiekis tirtas

pakartotinai, norint įsitikinti, jog paskirtas gydymas veikia. Nei vienam iš tyrime dalyvavusių šeškų

nebuvo nustatyto per didelio gliukozės kiekio kraujyje. Kreatininas tirtas 10 kartų iš 16 (63 proc.),

CREA kiekis buvo matuotas 3 hiperadrenokorticizmu sergantiems šeškams (37,5 proc.) ir 7 insulinoma

34

sergantiems gyvūnams (63,3 proc). Hiperadrenokorticizmu sergančių gyvūnų CREA vidurkis buvo

42,2±22,87 μmol/L, o insulinoma sergančiųjų - 44,02±12,31 μmol/L, taigi insulinoma sergančiųjų

CREA vidurkis buvo didesnis, o jo standartinis nuokrypis mažesnis nei hiperadrenokorticizmu

sergančiųjų. AST matuotas tik insulinoma sergantiems gyvūnams (n=3), kurio vidurkis buvo

130,06±65 μmol/L. UREA atvirkščiai - matuota tik hiperadrenokorticizmu sergantiems gyvūnams

(n=2), vidurkis 36,7±18,8 I/U.

35

4. TYRIMŲ REZULTATŲ APTARIMAS

Ištyrus 25 šeškus nustatyta, kad 52 proc. sirgo hiperadrenokorticizmu, 32 proc. insulinoma ir 16 proc. hiperestrogenemija. Visi hiperadrenokorticizmu sirgę gyvūnai visi buvo kastruoti chirurginiu būdu. Ši liga vienodai būdinga tiek patinams tiek patelėms, tačiau tyrimo metu dažniau sirgo patinai (75 proc. atvejų), tokius rezultatus lėmė atsitiktinis paciantų pasiskirstymas. Taip pat matoma amžiaus predisponacija. Tyrime dalyvavusių, hiperadrenokorticizmu sergančių, gyvūnų amžiaus vidurkis sudarė 4,9 metų. Amžiaus ir kastracijos ryšį, taip pat patvirtina ir literatūroje aprašyta informacija (12,13,15), kurioje teigiama, jog hiperadrenokorticizmu serga dažniausiai kastruoti, vidutinio, vyresnio amžiaus šeškai. Tuose pačiuose šaltiniuose minima ir tai, jog lyties įtakos, ligos pasireiškimui nėra. Insulinoma sirgo, taip pat vyresni gyvūnai, kurių amžiaus vidurkis sudarė 5,4 metų. Iš viso insulinoma sirgo 13 gyvūnų, 11 patinų ir 2 patelės, patinai sudarė didžiąją dalį sergančiųjų (84 proc.). Tarp sirgusiųjų insulinoma ankščiausiai liga pasireiškė šeškams, kurių racioną sudarė ekonominės klasės sausas pašaras, šių šeškų (n=5) amžiaus vidurkis buvo 4,1 metų, gyvūnų, kurie buvo šerti sausu „premium“

klasės pašaru amžiaus vidurkis buvo 5,25 metų. Gyvūnai, kurie buvo šerti RAW liga pasireiškė vėliausiai – jų amžiaus vidurkis 7,25 metų. Mitybos ir amžiaus įtaka ligos pasireiškimui yra aprašoma ir literatūroje (13,16), tačiau kaip ir hiperadrenokorticizmo atveju, literatūroje nėra aprašoma lyties predisponacija. Hiperestrogenemija sirgo 4 patelės iš 8 tyrime dalyvavusių patelių. Tiek tyrimo metu, tiek literatūroje (1,2) aprašoma amžiaus, bei kastracijos įtaka ligos pasireiškimui. Šia liga sirgo nekastruotos jaunos patelės. Hiperestrogenemija sirgusių patelių amžiaus vidurkis buvo 1,2 metų. Iš 25 tirtųjų šeškų 7 pasireiškė anemija, 4 patelėms (sirgusioms hiperestrogenemija) ir 3 patinams. Kaip ir aprašyta literatūroje (1,2,13), patelėms sergančioms hiperestrogenemija buvo būdinga anemija, o gyvūnams sergantiems hiperadrenokorticizmu, anemija retais atvejais ilgainiui gali išsivystyti. Kraujo rodikliai ligų atvejais kito įvairiai. Raudonųjų kraujo kūnelių vidurkiai, sergantiems insulinoma bei hiperadrenokorticizmiai, palyginti su hiperestrogenemija sergančių patelių grupe, nežymiai (p<0,05).

Šioje grupėje visi rodikliai buvo daugiau ar mažiau žemesni normos ribų (p<0,05), tai patvirtina ir

literatūroje rasta informacija (1,2), jog patelėms, sergančioms hiperestrogenemija būdinga

pancitopenija. Insulinoma sergančių šeškų grupėje HCT kiekis buvo nežymiai aukštesnis normos ribos,

tai galėjo įtakoti alkinimas prieš atliekant kraujo tyrimus. Taip pat žemiau normos ribų buvo ir MCH

bei MCHC rodiklių vidurkiai, taip pat kaip ir kitoms grupėms, tačiau literatūroje, apie MCH ar MCHC

normų kitimą sergant insulinoma, duomenų nebuvo. Tokius duomenis galėjo įtakoti nediagnozuotos