SOCIALINIAI IR DEMOGRAFINIAI LIETUVOS MOKSLEIVIŲ SVEIKATOS IR GYVENSENOS NETOLYGUMAI

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

Monika Grincaitė

SOCIALINIAI IR DEMOGRAFINIAI

LIETUVOS MOKSLEIVIŲ

SVEIKATOS IR GYVENSENOS

NETOLYGUMAI

visuomenės sveikata (M 004)

Disertacija rengta 2015–2020 metais Lietuvos sveikatos mokslų universitete Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos tyrimų institute.

Mokslinis vadovas

prof. habil. dr. Apolinaras Zaborskis (Lietuvos sveikatos mokslų univer-sitetas, medicinos ir sveikatos mokslai, visuomenės sveikata – M 004).

Disertacija ginama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos mokslų krypties taryboje:

Pirmininkė

prof. dr. Dalia Lukšienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medi-cinos ir sveikatos mokslai, visuomenės sveikata – M 004).

Nariai:

prof. dr. Rūta Ustinavičienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medicinos ir sveikatos mokslai, visuomenės sveikata – M 004);

doc. dr. Virginija Dulskienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medicinos ir sveikatos mokslai, visuomenės sveikata – M 004);

doc. dr. Loreta Gustainienė (Vytauto Didžiojo universitetas, socialiniai mokslai, psichologija – S 006);

dr. Anne Peasey (Londono universiteto koledžas (Jungtinė Karalystė), medicinos ir sveikatos mokslai, visuomenės sveikata – M 004).

Disertacija ginama viešame Visuomenės sveikatos mokslo krypties tary-bos posėdyje 2020 m. gegužės 22 d. 10 val. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto 317 auditorijoje.

LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES MEDICAL ACADEMY

Monika Grincaitė

SOCIAL AND DEMOGRAPHIC

INEQUALITIES IN HEALTH AND

HEALTH BEHAVIOUR AMONG

LITHUANIAN SCHOOLCHILDREN

Doctoral Dissertation Medical and Health Sciences,

Public Health (M 004)

Dissertation has been prepared at Health Research Institute of Faculty of Public Health of Medical Academy of Lithuanian University of Health Sciences during the period of 2015–2020.

Scientific Supervisor

Prof. Habil. Dr. Apolinaras Zaborskis (Lithuanian University of Health Sciences, Medical and Health Sciences, Public Health – M 004).

Dissertation is defended at the Public Health Research Council of the Lithuanian University of Health Sciences:

Chairperson

Prof. Dr. Dalia Lukšienė (Lithuanian University of Health Sciences, Medical and Health Sciences, Public Health – M 004).

Members:

Prof. Dr. Rūta Ustinavičienė (Lithuanian University of Health Sciences, Medical and Health Sciences, Public Health – M 004);

Assoc. Prof. Dr. Virginija Dulskienė (Lithuanian University of Health Sciences, Medical and Health Sciences, Public Health – M 004);

Assoc. Prof. Dr. Loreta Gustainienė (Vytautas Magnus University, Social Sciences, Psychology – S 006);

Dr. Anne Peasey (University College London (United Kingdom), Medical and Health Sciences, Public Health – M 004).

Dissertation will be defended at the open session of the Public Health Research Council of the Lithuanian University of Health Sciences on the 22nd of May, 2020 at 10 a.m. in 317 auditorium of the Faculty of Public Health of Lithuanian University of Health Sciences.

5

TURINYS

SANTRUMPOS ... 7

ĮVADAS... 8

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12

2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13

2.1. Sveikatos netolygumų samprata ir reikšmė ... 13

2.2. Moksleivių sveikatos, gyvensenos veiksniai ir jų netolygumai ... 16

2.2.1. Sveikata ir pasitenkinimas gyvenimu bei jų netolygumai ... 16

2.2.2. Mitybos įpročiai ir jų netolygumai ... 18

2.2.3. Fizinio aktyvumo įpročiai ir jų netolygumai ... 22

2.2.4. Rūkymo įpročiai ir jų netolygumai ... 24

2.2.5. Patiriamos patyčios ir jų netolygumai ... 26

2.3. Sveikatos netolygumų vertinimas, atsižvelgiant į socialinius ir demografinius veiksnius ... 27

3. TIRIAMŲJŲ KONTINGENTAS IR TYRIMO METODAI ... 34

3.1. Tiriamųjų atranka ir tyrimo eiga ... 34

3.2. Tyrimo organizavimas ir duomenų rinkimas ... 36

3.3. Anketos klausimai ir išvestiniai rodikliai ... 37

3.4. Duomenų analizė ... 41

3.4.1. Aprašomoji statistinė analizė ... 41

3.4.2. Sveikatos netolygumų vertinimas ... 42

3.4.3. Kelių analizė ... 43

3.5. Tyrimo etika ... 44

4. REZULTATAI ... 45

4.1. Tiriamųjų demografinės ir socialinės charakteristikos ... 45

4.2. Moksleivių sveikatos, pasitenkinimo gyvenimu, gyvensenos įpročių ir patirtų patyčių vertinimas ... 48

4.3. Moksleivių sveikatos ir gyvensenos socialinių netolygumų priklausomybė nuo lyties ir amžiaus ... 59

4.3.1. Gyvenamosios vietos sąlygotų netolygumų priklausomybė nuo lyties ir amžiaus ... 59

4.3.2. Šeimos sudėties sąlygotų netolygumų priklausomybė nuo lyties ir amžiaus ... 63

4.3.3. Šeimos turtingumo sąlygotų netolygumų priklausomybė nuo lyties ir amžiaus ... 68

4.4. Socialinių ir demografinių veiksnių sąveika ir jos sąlygojami sveikatos ir gyvensenos netolygumai ... 74

6

4.4.1. Ryšys tarp gyvenamosios vietos, šeimos sudėties ir šeimos

turtingumo ... 75

4.4.2. Sveikatos ir gyvensenos netolygumų analizė vienaveiksnės ir daugiaveiksnės logistinės regresijos metodu ... 76

4.4.3. Sveikatos ir gyvensenos socialinių ir demografinių netolygumų tyrimas kelių analizės metodu ... 80

4.5. Lietuvos ir kitų šalių moksleivių sveikatos ir gyvensenos netolygumų palyginimas ... 85

4.5.1. Pasitenkinimo gyvenimu socialiniai ir demografiniai netolygumai HBSC tyrime dalyvavusiose šalyse ... 85

4.5.2. Vaisių vartojimo socialiniai ir demografiniai netolygumai HBSC tyrime dalyvavusiose šalyse ... 94

4.5.3. Rūkymo socialiniai ir demografiniai netolygumai HBSC tyrime dalyvavusiose šalyse ... 98

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 103 IŠVADOS ... 117 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 119 SUMMARY ... 121 BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS ... 142 PUBLIKACIJOS ... 167 PRIEDAI ... 205 1 priedas ... 205 2 priedas ... 206 3 priedas ... 207 4 priedas ... 213 CURRICULUM VITAE ... 219 PADĖKA ... 220

7

SANTRUMPOS

CFI – sąlyginis suderinamumo indeksas (angl. confirmatory fit

index)

FAS – šeimos turtingumo skalė (angl. Family Affluence Scale) FAS R – santykinis FAS rodiklis, apskaičiuotas kiekvienai tiriamųjų

grupei pagal lytį ir amžių

FAS T – bendrasis FAS rodiklis, apskaičiuotas visai tiriamųjų imčiai GS – galimybių santykis

HBSC – Mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimas (angl. Health Behaviour in School-aged children)

JK – Jungtinė Karalystė KS – kvartilių skirtumas LNL – lėtinės neinfekcinės ligos LR – Lietuvos Respublika n – tiriamųjų skaičius

p – statistinio reikšmingumo lygmuo PI – pasikliautinasis intervalas

proc. – procentai

PSO – Pasaulio sveikatos organizacija

RMSEA – kvadratinė šaknis iš vidutinės aproksimacijos paklaidos (angl. root mean square error of approximation) SN – standartinis nuokrypis

TLI – Takerio-Liuiso indeksas (angl. Tucker-Lewis index) χ2 _{– Chi kvadrato testas}

8

ĮVADAS

Paauglystėje jaunas žmogus susiduria su nemažai iššūkių, kurie ypač veikia jo sveikatą, gyvenimo kokybę, besiformuojantį gyvenimo būdą ir elgseną [264]. Nustatyta, kad kiekvieno asmens sveikata priklauso nuo šalies išsivystymo, bendrojo nacionalinio turto, pajamų nelygybės, socialinės ir ekonominės šeimos padėties, tobulos sveikatos priežiūros ir modernaus švietimo prieinamumo [151, 169, 248]. Tyrimai rodo, kad visuomenėje egzistuojančios nepalankios socialinės, demografinės ar ekonominės aplin-kybės sukuria skirtingas sveikatos būsenas ir elgesio formas, o kartu ir didelę jų įvairovę, kuri pasireiškia sveikatos netolygumais [26, 112]. Nors daugumos su sveikata susijusių netolygumų galima išvengti, tačiau juos ir toliau patiria jauni žmonės daugelyje šalių [67, 103].

Paaugliai yra laikomi viena iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių [212, 287]. Šiuo gyvenimo tarpsniu vykstantys intensyvūs fiziniai, emociniai, elgesio ir socialiniai pokyčiai, susiję su brendimu, augančiais akademiniais lūkesčiais, kintančiais socialiniais santykiais, didėjančia autonomija ir sava-rankiškų sprendimų priėmimu, veikia ne tik fizinės, bet ir psichinės, emocinės ir dvasinės sveikatos raidą [103]. Paauglystė yra siejama su pagrindinių svei-katos netolygumų, išliekančių iki pilnametystės, atsiradimo laikotarpiu [173]. Socialinių, demografinių ir ekonominių veiksnių, kylančių nacionaliniame, regioniniame, mokyklos, šeimos ar individualiame lygmenyje, poveikis jaunų žmonių sveikatai ir gyvensenai tapo svarbia tyrimų sritimi [103]. Todėl pasta-raisiais dešimtmečiais vis daugiau dėmesio yra skiriama paauglių sveikatos netolygumų vertinimui [37].

Tyrimai, vertinantys paauglių sveikatos ir gyvensenos netolygumus, daž-niausiai atsižvelgia į šeimos socialinę ir ekonominę padėtį. Europoje ir Šiau-rės Amerikoje pasiturinčiose šeimose gyvenantys paaugliai geriau vertina savo sveikatą, jaučiasi labiau patenkinti gyvenimu [36, 47, 90, 280], dažniau valgo vaisius ir daržoves, [71, 245, 249], yra fiziškai aktyvesni [21], rečiau rūko [164] bei rečiau patiria bendraamžių patyčias [108]. Be to, pastarojo dešimtmečio laikotarpyje šie skirtumai tapo ryškesni [67]. Vis dėlto, skiriant dėmesį tik šeimos socialinei ir ekonominei padėčiai, ankstesniuose tyrimuose nebuvo atsižvelgiama į kitus svarbius su sveikatos netolygumais susijusius veiksnius, pavyzdžiui, šeimos sudėtis, gyvenamoji vieta, psichologinis klimatas namuose ir kt. [192]. Todėl, siekiant išsiaiškinti, kodėl egzistuoja sveikatos netolygumai, pirmiausia svarbu įvertinti, kokie socialiniai ir demo-grafiniai paauglių sveikatos ir gyvensenos netolygumai pasireiškia šalyje.

9

Dauguma paauglių yra užimti mokymusi, todėl tyrimai dažniausiai yra vykdomi tarp moksleivių. Epidemiologiniai moksleivių tyrimai teikia reikš-mingą informaciją apie jų sveikatą, gyvenimo kokybę ir gyvenseną, atsižvelgiant į socialinius ir demografinius veiksnius. Surenkami duomenys yra svarbūs ne tik moksliniu, bet ir praktiniu požiūriu, nes leidžia politikams, visuomenės sveikatos ir ugdymo įstaigų specialistams bei jaunimo orga-nizacijų atstovams pagrįstai diskutuoti apie moksleivių sveikatos problemas, siūlyti sveikatos stiprinimo ir sveikatos netolygumų mažinimo strategijas.

Mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos ir gyvensenos (angl. Health

Beha-viour in School-aged Children – HBSC) studija yra unikali tarptautinė

moks-linio tyrimo programa, kuri vykdoma daugiau nei 40 Europos ir Šiaurės Amerikos šalių [103]. HBSC tyrimo tikslas – įvertinti paauglių sveikatą ir gyvenseną. Tyrimas vykdomas bendradarbiaujant su Pasaulio sveikatos orga-nizacijos (PSO) Europos biuru. Jo uždaviniai atitinka Europos vaikų ir pa-auglių sveikatos ir vystymosi strategiją – mažinti papa-auglių sveikatos, gyve-nimo kokybės ir gyvensenos netolygumus, kylančius dėl socialinių ir demo-grafinių skirtumų.

Šis disertacinis darbas parengtas remiantis HBSC tyrimo, atlikto 2013/2014 mokslo metais Lietuvos mokyklose, duomenimis.

Darbo mokslinis naujumas

Lietuva į HBSC tyrimų programą įsitraukė 1992 m. Nors per eilę metų buvo surinkti patikimi ir šalį reprezentuojantys duomenys, tačiau nebuvo išsamiai nagrinėti socialiniai ir demografiniai moksleivių sveikatos ir gy-vensenos netolygumai.

Vykdant tyrimą buvo įvertinta moksleivių subjektyvios sveikatos, pasi-tenkinimo gyvenimu, patirtų patyčių ir gyvensenos įpročių (mitybos, fizinio aktyvumo, rūkymo) priklausomybė nuo socialinių ir demografinių veiksnių (lyties, amžiaus, gyvenamosios vietos, šeimos sudėties bei turtinės padėties), nustatytos konkrečios moksleivių lyties ir amžiaus grupės, kuriose netoly-gumai pasireiškė labiausiai. Išaiškintas socialinių ir demografinių veiksnių tarpusavio ryšys ir jo poveikis sveikatos ir gyvensenos netolygumų pasireiš-kimui. Taikant kelių analizės metodą, nustatyta, kad gyvenamoji vieta ir šei-mos sudėtis veikė moksleivių šeišei-mos turtinę padėtį, todėl šie veiksniai veikė sveikatą ir gyvenseną tiesiogiai ir netiesiogiai (t. y. keisdami šeimos turtinę padėtį). Be to, atliekant tarptautinio tyrimo duomenų analizę, buvo palyginti Lietuvos ir kitų šalių moksleivių sveikatos ir gyvensenos rodiklių (pasi-tenkinimo gyvenimu, vaisių vartojimo, rūkymo) socialiniai ir demografiniai netolygumai. Išsamesnei paauglių pasitenkinimo gyvenimu netolygumo

10

analizei, pirmą kartą buvo panaudotas santykinis sveikatos netolygumo in-deksas. Taigi, disertaciniame darbe išsamiai išanalizuoti moksleivių sveikatos ir gyvensenos socialiniai bei demografiniai skirtumai, pasižymėjo naujumu ne tik Lietuvoje, bet ir tarp HBSC tyrime dalyvavusių šalių. Todėl tai yra naujas įnašas į sveikatos netolygumų tyrimų sritį.

Darbo praktinė reikšmė

Disertacijoje atskleista, kurie socialiniai ir demografiniai veiksniai sąly-goja paauglių sveikatos bei gyvensenos netolygumus, išaiškintos konkrečios lyties ir amžiaus grupės, pasižyminčios didžiausiu netolygumu. Atliktos analizės rezultatais galima remtis nustatant visuomenės sveikatos priežiūros prioritetus ir optimaliai skirstant turimus resursus, skirtus mažinti sveikatos netolygumą šalies jaunų žmonių populiacijoje.

Šiame darbe panaudoti HBSC tyrimo metodai leido išsamiai tirti moks-leivių sveikatos ir gyvensenos socialinius bei demografinius netolygumus. Todėl tikslinga šiuos metodus toliau taikyti sveikatos ir gyvensenos ne-tolygumų stebėsenai tarp šalies moksleivių. Be to, tolimesnei stebėsenai gali būti naudojami tikslesni algoritmai, kurie leistų kiekybiškai įvertinti sveikatos netolygumo dydį.

Kadangi tyrimas vykdytas vadovaujantis vieningu tarptautinio tyrimo protokolu, kuris leido palyginti Lietuvos ir kitų tyrime dalyvaujančių šalių duomenis, todėl tyrimo rezultatai gali būti taikomi ir kitų šalių visuomenės sveikatos praktikoje.

Disertacinio darbo praktinė reikšmė yra svarbi politikams, sveikatos prie-žiūros specialistams ir ugdymo įstaigų vadovams. Tyrimo rezultatų pagrindu parengtos praktinės rekomendacijos galėtų būti naudingos moksleivių svei-katos ir gyvensenos netolygumų mažinimui.

11

Autorės indėlis

Disertacijos autorė aktyviai įsitraukė į HBSC tyrimą nuo 2013 m. reng-dama magistro baigiamąjį darbą. Vykdant Lietuvos mokyklose tarptautinį 2014 m. HBSC tyrimą, ji buvo atsakinga už Šiaulių regiono mokyklose at-liekamą moksleivių anketinę apklausą. Autorė vykdė sugrąžintų klausimynų kodavimą, gautų duomenų suvedimą, atliko statistinę duomenų analizę, api-bendrino gautus rezultatus, juos palygino su kitų šalių duomenimis. Dokto-rantūros laikotarpiu ji rinko ir analizavo užsienyje bei Lietuvoje paskelbtą literatūrą apie moksleivių subjektyvų sveikatos vertinimą, pasitenkinimą gyvenimu, patirtas patyčias, sveikatai palankius ir nepalankius gyvensenos įpročius bei šių rodiklių netolygumus.

Gautus rezultatus darbo autorė publikavo recenzuojamuose užsienio žur-naluose bei pristatė tarptautinėse ir nacionalinėse konferencijose.

12

1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas – ištirti Lietuvos 11, 13 ir 15 metų moksleivių subjektyvios

svei-katos, pasitenkinimo gyvenimu, patirtų patyčių bei gyvensenos socialinius ir demografinius netolygumus, palyginti juos su kitų šalių, dalyvavusių moks-leivių gyvensenos tyrime, duomenimis.

Uždaviniai:

1. Įvertinti moksleivių subjektyvią sveikatą, pasitenkinimą gyvenimu, patirtas patyčias ir gyvenseną (mitybą, fizinį aktyvumą, rūkymą) bei nustatyti jų priklausomybę nuo lyties, amžiaus, gyvenamosios vietos, šeimos sudėties ir turtingumo.

2. Palyginti moksleivių subjektyvios sveikatos, pasitenkinimo gyvenimu, patirtų patyčių ir gyvensenos socialinius bei demografinius netolygumus skirtingose lyties ir amžiaus grupėse.

3. Išnagrinėti socialinių ir demografinių veiksnių tarpusavio sąveiką bei šių veiksnių bendrą poveikį moksleivių subjektyvios sveikatos, pasitenkinimo gyvenimu, patirtų patyčių ir gyvensenos netolygumams.

4. Palyginti Lietuvos ir kitų šalių moksleivių pasirinktų sveikatos ir gy-vensenos rodiklių (pasitenkinimo gyvenimu, vaisių vartojimo, rūkymo) socialinius ir demografinius netolygumus.

13

2. LITERATŪROS APŽVALGA

PSO pateiktame apibrėžime teigiama, kad sveikata yra visapusiška asmens socialinė, psichinė ir fizinė gerovė, o ne tik negalios ar ligos nebuvimas. Tiek tarptautiniuose, tiek Lietuvos sveikatos politikos teisės aktuose ir jų nuo-statuose pabrėžiama, kad kiekvieno asmens sveikata, tai didžiausia visuo-menės ekonominė ir socialinė vertybė [38].

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje valstybių vienu didžiausiu socia-liniu ekonominiu iššūkiu tapo LNL ir jų valdymas [255]. PSO duomenimis, pasaulyje dėl LNL kasmet miršta 15 milijonų, nuo 30 iki 69 metų amžiaus, žmonių. Daugiau kaip 85 proc. šių mirčių pasitaiko – mažas arba vidutines pajamas gaunančiose šalyse. Daugiausiai sukeliančios žalos ir labiausiai paplitusios – širdies ir kraujagyslių, onkologinės, kvėpavimo takų ligos bei cukrinis diabetas [258].

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, gyventojų mirties priežasčių struktūra dau-gelį metų išlieka nepakitusi. Pagrindinėmis mirties priežastimis yra laikomos: kraujotakos sistemos ligos (55,4 proc.), piktybiniai navikai (20,3 proc.) ir išorinės mirties priežastys (6,6 proc.) [94]. Jos LNL mirties priežasčių struk-tūroje sudaro 90 proc. visų mirčių [259]. Nepakankamas fizinis aktyvumas, dažnas alkoholio, tabako gaminių vartojimas ir nesveiki mitybos įpročiai didina riziką susirgti LNL ligomis. Todėl, siekiant sumažinti LNL paplitimą, yra būtina sutelkti dėmesį į pagrindinių šių ligų rizikos veiksnių mažinimą kuo jaunesniame amžiuje [258]. Daugelis tyrimų rodo, kad suaugusio

žmogaus sveikatą ir gyvenimo kokybę lemia ankstyvoje vaikystėje pradėti formuoti ir paauglystėje įtvirtinti atitinkami elgsenos pagrindai, gyvensenos įpročiai bei įgūdžiai [31].

Paauglystės laikotarpis, remiantis PSO, apima 10–19-uosius žmogaus gyvenimo metus [251]. Tai – itin svarbus žmogaus gyvenimo tarpsnis, kurio metu vyksta ne tik spartūs fiziologiniai, tačiau ir intelektualiniai, psicho-loginiai bei emociniai asmenybės pokyčiai – stengiamasi būti nepriklau-somais nuo tėvų, neišsiskirti iš savo bendraamžių, ieškoma savojo Aš [287]. Dauguma paauglių – moksleiviai. Vadinasi, paaugliai yra ypač jautri visuo-menės dalis.

Vykstančios kultūrinės, ekonominės bei socialinės permainos gali tiek teigiamai, tiek ir neigiamai veikti jų sveikatą [136]. Šiame amžiaus tarpsnyje susiduriama su daugeliu sveikatą lemiančių veiksnių (pavyzdžiui, sveikatai

14

nepalanki mityba, žalingi įpročiai, netinkama socialinė ir fizinė aplinka ir kt.), kurie turi įtakos žmogaus sveikatai ir gyvenimo kokybei ateityje [228].

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, atlikti tyrimai rodo, kad nemaža dalis moksleivių yra nepakankamo svorio, turi antsvorio ar yra nutukę [241], mitybos įpročiai ir fizinio aktyvumo lygis neatitinka numatytų PSO reko-mendacijų [161, 200, 234], nemaža jų dalis turi žalingų įpročių (alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių vartojimas) [236]. Nors didelė dalis moksleivių savo sveikatą vertina gerai arba labai gerai, tačiau nemaža dalis jų turi įvairių sveikatos nusiskundimų (pavyzdžiui, sutrikęs miegas, nugaros, kaklo, galvos skausmai ir kt.) [200]. Šalyje taip pat didelį susirūpinimą kelia stebimas pakankamai aukštas moksleivių emocijų ir elgesio sunkumų, patiriamų paty-čių ugdymo įstaigose lygis [188].

PSO dokumentuose akcentuojama, kad kiekvienas žmogus, nepriklau-somai nuo jo religijos, rasės, politinių įsitikinimų, socialinės ar ekonominės padėties, turi visiškai lygias teises su kitais turėti aukščiausią sveikatos lygį [251]. Tačiau, kiekvienas asmuo gyvena skirtingose materialinėse sąlygose, gauna nevienodą psichologinę ir socialinę paramą bei turi nevienodas elgesio pasirinkimo galimybes, nuo kurių daugiau ar mažiau priklauso sveikata ir gyvenimo kokybė [114].

Daugelyje šalių yra nuolatos stebimi mirtingumo, sergamumo, ligotumo, vidutinės tikėtinos bei sveikos gyvenimo trukmės skirtumai tarp šalies gy-ventojų, tarp jų amžiaus grupių, lyčių, skirtingas pajamas, išsilavinimą gau-nančių asmenų. Tokius išryškėjusius skirtumus dažniausiai įvardijama svei-katos netolygumų (angl. health inequality) sąvoka, kurie egzistuoja ne tik konkrečios šalies viduje, tačiau ir tarp šalių. Sveikatos netolygumai daž-niausiai išryškėja dėl įvairių ekonominių, socialinių ir aplinkos sąlygų neto-lygaus pasiskirstymo, o tai lemia kiekvieno asmens riziką susirgti, gebėjimą to išvengti ar laiku gauti reikiamas paslaugas [240].

Mokslinėje literatūroje sveikatos netolygumai dažniausiai apibūdinami kaip sveikatos būklės skirtumai, atsiradę tarp įvairių gyventojų grupių [116], kurių atsiradimą nulemia daugelis veiksnių. Dažniausiai literatūroje netoly-gumų priežastys skirstomos į dvi pagrindines grupes – neišvengiamos ir iš-vengiamos [240]. Neišiš-vengiamos yra susijusios su žmogaus rizikingu elgesiu, kuris nepriklauso nuo paties žmogaus, ir biologiniais veiksniais, tokiais kaip genetika, lytis ir amžius. Išvengiami netolygumai egzistuoja dėl sąmoningo paties asmens pasirinkimo arba dėl socialiniu požiūriu neteisingų priežasčių (pavyzdžiui, sveikatai nepalankios aplinkos poveikio, riboto sveikatos pa-slaugų prieinamumo ir kt.) [240]. Apibendrintai galima sakyti, kad neto-lygumų sveikatos srityje atsiranda dėl sąlygų, kuriose žmonės gimsta, auga,

15

gyvena, dirba bei sensta. Specialistų nuomone, ypač svarbų vaidmenį, nu-lemiantį šias kasdieninio gyvenimo sąlygas, atlieka egzistuojantys valdžios, pinigų bei išteklių netolygumai [106].

Sveikatos netolygumų mažinimas tarp šalių ir tarp įvairių gyventojų grupių valstybėse išlieka vienu pagrindiniu principu, organizuojant ir įgyvendinant visuomenės sveikatos priežiūrą ne tik Europoje, tačiau ir visose pasaulio valstybėse. Todėl Lietuva nėra išimtis ir pastaruoju metu taip pat vis daugiau dėmesio yra skiriama sveikatos netolygumų nustatymui ir mažinimui. Nepavykus pasiekti „Lietuvos sveikatos 1998–2010 m. programos“ tikslų (gyventojų psichikos sveikata, socialinė atskirtis bei sveikatos netolygumai; mažai efektyvios sveikos gyvensenos įpročių ugdymo priemonės, kurios veikia sveiko gyvenimo trukmę), 2014 m. šalyje buvo patvirtinta nauja „Lietuvos sveikatos 2014–2025 metų programa“, kurios strateginis tikslas – pasiekti, kad Lietuvos gyventojai būtų sveikesni, gyventų ilgiau ir sumažėtų egzistuojantys sveikatos netolygumai. Šiam tikslui įgyvendinti buvo iškelti keturi papildomi tikslai [140]:

a) sukurti saugesnę socialinę aplinką, mažinti sveikatos netolygumus ir socialinę atskirtį;

b) sukurti sveikatai palankią fizinę darbo ir gyvenamąją aplinką; c) formuoti sveiką gyvenseną ir jos kultūrą;

d) užtikrinti kokybiškesnę ir efektyvesnę sveikatos priežiūrą, orientuotą į gyventojų poreikius.

Šios programos uždaviniai labiau orientuoti į šalyje egzistuojantį skurdo ir nedarbo lygio, socialinės ekonominės gyventojų diferenciacijos mažinimą valstybės ir bendruomenių lygmenyse, psichoaktyvių (alkoholis, tabakas, narkotikai) medžiagų vartojimo, prieinamumo mažinimą, fizinio aktyvumo ir sveikos mitybos skatinimą, motinos ir vaiko sveikatos gerinimą, LNL pre-vencijos bei kontrolės stiprinimą ir kt. [121, 140].

Mokslininkų teigimu, sveikatos netolygumai egzistuoja visose pasaulio šalyse, tačiau jų mastai kiekvienoje šalyje pasireiškia skirtingai [68]. Būtent socialiniai ir ekonominiai veiksniai dažniausiai siejami su ryškėjančiais sveikatos netolygumais tarp atitinkamų šalies gyventojų grupių [199]. Tyri-mai rodo, kad aukštesnio profesinio statuso, išsilavinimo ir didesnes pajamas gaunančių gyventojų tikėtina gyvenimo trukmė ilgesnė, o sergamumas mažesnis [68]. Aukštesnės socialinės padėties asmenys turi ir sveikatai pa-lankesnius mitybos įpročius, lyginant su žemesnės socialinės grupės asme-nimis [50, 149], pasiturintys, aukštesnio išsilavinimo bei profesinio statuso asmenys dažniau užsiima fizine veikla [96].

16

Remiantis 2016 m. atlikto Europos socialinio tyrimo rezultatais, pastebėta, kad prastesne sveikata pasižymi asmenys, kurie priskiriami žemesnio socia-linio ir ekonominio statuso grupėms [68].

Vadinasi, sveikatos ir gyvensenos netolygumai egzistuoja daugelyje pa-saulio šalių – ne išimtis ir Lietuva. Siekiant sumažinti egzistuojančius netoly-gumus, būtina identifikuoti, kuriose gyventojų grupėse jie pasireiškia la-biausiai.

2.2. Moksleivių sveikatos, gyvensenos veiksniai ir jų netolygumai

Paauglystės laikotarpiu moksleiviai susiduria su pakankamai daug iššūkių ir sunkumų, įskaitant besikeičiančius socialinius santykius su bendraamžiais, šeimos nariais, vis labiau augančiais akademiniais lūkesčiais, kartu su bren-dimu vykstančiais fiziniais bei emociniais pokyčiais. Ypač šiame gyvenimo tarpsnyje ryškėja asmens savarankiškumo ir autonomijos poreikis, o priimami sprendimai turi įtakos sveikatai bei su sveikata susijusiam elgesiui [103].

Sveikatos problemos prasideda jau ankstyvame amžiuje ir, nekoregavus įpročių, progresuoja. Todėl šiame skyriuje bus trumpai apžvelgiami pagrin-diniai moksleivių sveikatą, pasitenkinimą gyvenimu ir gyvensenos įpročius apibūdinantys rodikliai ir jų netolygumai.

2.2.1. Sveikata ir pasitenkinimas gyvenimu bei jų netolygumai

Tiksliausi gyventojų sveikatą apibūdinantys rodikliai yra pateikiami kiek-vienos šalies nacionalinėse statistikos duomenų bazėse. Tiek sergamumas, tiek mirtingumas yra suaugusiųjų sveikatą apibūdinantys rodikliai, tačiau jie nepakankamai pateikia informacijos apie vaikų ir paauglių esamą sveikatos būklę, nes šiuo gyvenimo tarpsniu sergamumo ir mirtingumo rodikliai pa-prastai yra žemi [44].

Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio visuomenės sveikatos srityje sulau-kia ne tik objektyvūs biomedicininiai, bet ir subjektyviai vertinami sveikatos rodikliai. Tyrimai, vertinantys moksleivių subjektyvią sveikatą, gali būti pakankamai patikimi, nes gauti duomenys tiksliai apibūdina fizinę, psicho-loginę, emocinę būsenas [44, 111]. Vienas tokių rodiklių – subjektyviai vertinama sveikata – mokslininkų teigimu, gali būti laikomas ir kaip asmens sveikatą, ir kaip bendrą asmens gerovę nusakantis rodiklis, nes dažniausiai subjektyviai vertinama sveikata yra susijusi su pasitenkinimu gyvenimu, patiriamu bendru laimingumo jausmu bei subjektyviai vertinama gyvenimo kokybe [160].

17

Lietuvoje didžioji dauguma moksleivių mano, kad jų sveikata yra pa-kankamai gera [200], tačiau kasmet šalyje vykdomi profilaktiniai moksleivių sveikatos patikrinimai rodo, kad pagrindinės moksleivių sveikatos problemos yra susijusios su skeleto raumenų, kvėpavimo sistemų bei regos sutrikimais [159]. Daugelio tyrimų rezultatai rodo, kad įvairūs sveikatos nusiskundimai (galvos, pilvo, nugaros skausmas, sunkumas užmigti ir kt.) yra dažni tarp paauglių [174, 201]. Tarptautinio HBSC tyrimo rezultatai atskleidė, kad beveik trečdalis mokyklinio amžiaus vaikų daugiau nei kartą per savaitę skundėsi savo psichine ar fizine sveikata. Pastebima, kad sveikatos nusi-skundimai dažnesni tarp mergaičių nei berniukų ir tarp vyresnių nei jaunesnių klasių moksleivių [103, 200].

Mokykliniame amžiuje subjektyvus sveikatos vertinimas priklauso ne tik nuo tam tikrų medicininių sveikatos rodiklių, tačiau ir nuo socialinių, elgseninių, psichologinių ir kitų veiksnių [103]. Socialinė aplinka (šeima, mokykla, bendraamžiai) yra reikšminga visose amžiaus tarpsniuose. Žemas tėvų išsilavinimas, prastos gyvenimo sąlygos, nepakankamos šeimos pajamos [47, 90], nepalanki psichologinė ir fizinė aplinka ugdymo įstaigoje, prasti santykiai su šeimos nariais ir bendraamžiais veikia sveikatą neigiamai. Dažnai tokiems paaugliams pasireiškia įvairūs psichosomatiniai negalavimai, jie jaučiasi esantys nelaimingi, liūdni. [110]. Mokslininkų teigimu, šeimos sudėtis taip pat labai svarbus veiksnys, lemiantis jauno žmogaus sveikatos vertinimą. Nors ne visi atlikti tyrimai tą pagrindžia, tačiau pastebima, kad paaugliai, gyvenę tik su vienu iš tėvų, prasčiau vertino savo sveikatą nei jų bendraamžiai, gyvenantys su abiem savo biologiniais tėvais [89].

Daugelio šalių tyrimų rezultatai parodė, kad asmenys, patenkinti savo gyvenimu, geba lengviau spręsti iškilusias problemas, išlaikyti tarpusavio santykius, yra atsparesni stresui, jaučiasi sveikesni [56, 176]. Laimingumas, arba pasitenkinimas gyvenimu, dažnai laikomas vienu svarbiausių psicho-loginio atsparumo rodiklių bei psichinės sveikatos sudedamųjų dalių [124]. Pasitenkinimas gyvenimu yra glaudžiai susijęs su asmens gerove bei subjektyvia sveikata [101]. Ypatingai paauglystės laikotarpyje, pasitenkinimą gyvenimu stipriai veikia gyvenimiška patirtis ir santykiai artimiausioje ap-linkoje – šeimoje [65], tačiau ne ką mažesnę reikšmę turi ir mokyklos aplinka. Tyrimai rodo, kad paauglystės laikotarpyje aukšti akademiniai pasiekimai yra reikšmingai susiję su didesniu pasitenkinimu savo gyvenimu, tuo tarpu mokykloje patiriamos patyčios – su žemesniu pasitenkinimu savo gyvenimu [75, 115].

Dažnai pasitenkinimas gyvenimu priklauso nuo socialinių ir demografinių veiksnių. Tyrimai rodo, kad geresnė šeimos turtinė padėtis [36, 103] bei

18

abiejų tėvų būvimas šalia [213] teigiamai veikia vaikų ir paauglių pasi-tenkinimą gyvenimu. Taip pat pastebima, kad labiau patenkinti gyvenimu yra berniukai nei mergaitės, ir jaunesnio nei vyresnio amžiaus moksleiviai [30, 47, 103].

Apibendrinant mokslinėje literatūroje pateiktą medžiagą, galima teigti, kad paauglių subjektyvi sveikata ir pasitenkinimas gyvenimu yra tarpusavyje glaudžiai susiję. Nors yra įrodymų, kad abu šie rodikliai gali būti veikiami įvairių socialinių ir demografinių veiksnių, tačiau trūksta daugiau tyrimų, parodančių šeimos sudėties ir gyvenamosios vietos poveikį paauglių sub-jektyviai sveikatai ir pasitenkinimui gyvenimu.

2.2.2. Mitybos įpročiai ir jų netolygumai

Sveika mityba laikoma vienu iš pagrindinių gyvensenos veiksnių, stip-rinančių ir saugančių sveikatą [226]. Paauglystėje maistas yra ne tik energiją teikianti, tačiau ir statybinė medžiaga, kuri būtina organizmo augimui ir vystymuisi [10]. Tik gaunant pakankamai visų svarbiausių maisto medžiagų, yra užtikrinamas darnus fizinis, socialinis, protinis vystymasis, gebėjimas sutelkti dėmesį, atsparumas ligoms [166, 229]. Reikėtų paminėti, kad mitybos įpročiai taip pat svarbūs ir paauglio psichinei raidai. Tam tikrų medžiagų trūkumas organizme yra siejamas būtent su elgesio ir emocijų sutrikimais (agresyvumu, hiperaktyvumu ir kt.) [145]. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikystėje sveikatai nepalanki mityba yra glaudžiai susijusi su protinio darbingumo sumažėjimu, prastesne atmintimi, blogesniais mokymosi rezultatais [120, 225], didėjančia rizika susirgti cukriniu diabetu, kraujotakos sistemos, onkologinėmis ligomis (inkstų, storosios žarnos, gimdos, kiaušidžių, krūties) ateityje [72, 207, 233].

Augimo ir brandos metu yra būtina subalansuota ir visavertė mityba. Mokykliniame amžiuje vaikų medžiagų apykaita yra greitesnė nei suau-gusiųjų, jie intensyviai auga, didėja jų kaulų tankis bei raumenų masė, prasideda lytinis brendimas. Šiuo laikotarpiu vaikas turi gauti rekomenduo-jamą pagrindinių maisto medžiagų kiekį (baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų, maistinių skaidulų ir kt.) tam, kad būtų užtikrintas darnus organizmo funkcionavimas, augimas, o ateityje – aukšta gyvenimo kokybė. Specialistų rekomendacijose nurodoma, kad vaikams būtina valgyti 5–6 kartus per dieną. Su maistu turėtų būti gaunama tiek

gy-vūninės, tiek augalinės kilmės maisto produktų, nes tik toks maistas užtikrina visavertį baltymų (nepakeičiamų amino rūgščių), sudėtingųjų angliavandenių, vandenyje ir riebaluose tirpių vitaminų, mineralinių medžiagų gavimą [185].

19

Svarbu nepamiršti, kad pagrindinių maistinių medžiagų santykis ir kiekis, atsižvelgiant į vaiko amžių ir veiklos intensyvumą, turi atitikti rekomen-duojamą paros normą [145, 198].

Paauglių mityba dažniausiai vertinama, atsižvelgiant į sveikatai palankių ir nepalankių produktų vartojimo dažnį. Sveikus mitybos įpročius apibūdina dažnas vaisių ir daržovių, o nesveikus – dažnas saldumynų bei saldžių gazuotų gėrimų vartojimas.

Kasdieninis vaisių ir daržovių vartojimas sudaro sveikos mitybos

pa-grindą. Šių produktų reikšmė, ypač jaunam organizmui, yra labai didelė. Atlikti tyrimai rodo, kad vaisiuose ir daržovėse gausu, organizmo augimui bei medžiagų apykaitos gerinimui, reikalingų mikro- ir makroelementų, vitaminų, fermentų, skaidulinių medžiagų [185]. Būtent jos užtikrina tinkamą virš-kinimo sistemos veiklą, padeda palaikyti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, ma-žina didelio bei mažo tankio cholesterolio kiekį kraujyje, taip mama-žina riziką susirgti LNL ateityje [2]. Todėl PSO rekomenduoja vaisių ir daržovių su-vartoti ne mažiau kaip 400 gramų kasdien arba valgyti jų ne mažiau kaip penkis kartus per dieną. Vaisių, lyginant su daržovėmis, rekomenduojama suvalgyti mažesnį kiekį (atitinkamai apie 2–4 porcijas vaisių, 3–5 porcijas

daržovių), nes vaisių sultys, džiovinti vaisiai bei saldūs vaisiai pasižymi nemažu cukraus kiekiu [185].

Tačiau, nepaisant to, kad visuomenėje yra daug kalbama apie šių sveikatai palankių maisto produktų naudą, daugelio šalių moksleiviai nesilaiko reko-mendacijų ir retai valgo vaisius bei daržoves. Tarptautinio HBSC tyrimo duomenimis, tik trečdalis apklaustų Šiaurės Amerikos ir Europos šalių moksleivių kasdien valgė daržoves ir vaisius [103]. Kitas, didelės apimties tyrimas, vertinęs rytinės Viduržemio jūros šalių vaikų ir paauglių mitybos įpročius, patvirtino mitybos rekomendacijų nesilaikymą – tik penktadalis (19,4 proc.) paauglių šių produktų teigė valgę 5 porcijas per dieną [3]. Ne-pakankamą vaisių ir daržovių vartojimą patvirtina ir kitose šalyse atlikti tyrimai [8, 181, 205].

Lietuvos moksleivių vaisių bei daržovių valgymo įpročiai mažai skiriasi nuo kitų šalių. Jolanta Laukaitienė su bendraautoriais, lyginę šių produktų vartojimą Lietuvoje, Kroatijoje, Latvijoje, Kanadoje, Italijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), nustatė, kad Lietuvos moksleiviai kasdien vai-sius ir daržoves vartojo mažiausiai iš visų tyrime dalyvavusių šalių (Lietuvoje 21,8 proc.; Latvijoje 22,7 proc., Kanadoje 37,2 proc., JAV 39,8 proc.) [130].

Nepaisant to, kad Lietuvoje nuo 2009 m. įgyvendinama „Vaisių ir dar-žovių, pieno ir pieno produktų vartojimo skatinimo vaikų ugdymo įstai-gose“ programa [141], skatinanti nuo mažens (darželio ir pradinių klasių) bei

20

ugdanti įprotį vyresniame amžiuje vartoti vaisius ir daržoves, remiantis šalyje atliktais tyrimų rezultatais, šiuos produktus kasdien vartoja tik nedidelė dalis šalies moksleivių [161, 200]. Įvertinus gautus ketvirtokų, septintokų ir vie-nuoliktokų duomenis, nustatyta, kad kasdien šviežias daržoves ir vaisius valgo tik 41,5 proc. apklaustųjų [239]. Panašius nepakankamo daržovių bei vaisių vartojimo rezultatus pateikė ir kiti Lietuvoje atlikti mažesnės apimties tyrimai [12, 200]. Nors nustatyta, kad moksleiviai nepakankamai dažnai vartoja šiuos produktus, tačiau tyrimai, vertinę jų vartojimo pokytį nuo 2002– 2010 m., parodė, kad daugelyje Europos šalių (tarp jų ir Lietuvoje) situacija nežymiai gerėja [246, 276].

Analizuojant mokyklinio amžiaus vaikų mitybą svarbu atsižvelgti į po-puliarų saldumynų ir gazuotų saldžių gėrimų vartojimo įprotį. Pastaruoju

metu yra daug kalbama apie pridėtinio cukraus (saldikliai, pridedami ruošiant, gaminant maisto produktus ir gėrimus) neigiamą poveikį sveikatai. Vado-vaujantis pateiktomis PSO rekomendacijomis [257], tokios rūšies maisto produktai turėtų būti vartojami retai arba tik tam tikromis progomis.

Dažnas saldžių gazuotų gėrimų vartojimo įprotis tarp paauglių kelia didelį susirūpinimą visuomenėje [85]. Tyrimai rodo, kad šių gėrimų vartojimas yra reikšmingai susijęs su antsvorio, nutukimo [52, 208], depresijos simptomų [175, 282], dantų ėduonies [156, 219], lėtinių ligų, tokių kaip metabolinis sindromas ir II tipo cukrinis diabetas [54, 152], atsiradimo rizika.

Vaikystės laikotarpyje atitinkamus mitybos įpročius lemia tėvų maiti-nimosi modelis, tačiau paauglystėje, kuomet išauga nepriklausomybės nuo tėvų, saviraiškos poreikis, šie įpročiai gali keistis. Būtent šiuo laikotarpiu jiems svarbu neišsiskirti iš bendraamžių, todėl dažnai pasirenkama sveikatai nepalanki mityba [51]. Itin populiarūs tarp moksleivių saldumynai bei gazuoti saldūs gėrimai pasižymi organizmo funkcionavimui būtinų medžiagų stoka, gausiu cukraus ir menkaverčių kalorijų kiekiu [80, 202]. Nepaisant to, kad organizmui šie produktai teikia mažai naudos, vis dėlto didelė moksleivių dalis vartoja juos pakankamai dažnai.

Saldžių gazuotų gėrimų vartojimas yra plačiai analizuotas daugelyje šalių. Daugiausia pridėtinio cukraus yra gaunama su saldintais gėrimais (vaisių sultimis, saldžiais gazuotais gėrimais) [78]. Naujausi tyrimai rodo, kad pridėtinio cukraus kiekis Europos vaikų bendros energijos suvartojime yra didesnis nei nurodoma rekomendacijose. Tik mažiau nei 20 proc. apklaustų moksleivių neviršijo rekomenduojamos pridėtinio cukraus normos [78]. Tarptautinio HBSC tyrimo duomenimis, 2014 m. Europos šalyse kasdien šiuos gėrimus vartojo 15–19 proc. paauglių [103]. Panašius vartojimo įpročius turėjo ir Australijos moksleiviai [150]. Tačiau kitas tyrimas,

21

apžvelgęs Afrikos, Centrinės ir Pietų Amerikos, Rytinės Viduržemio jūros, Pietryčių Azijos, Vakarų Ramiojo vandenyno regionų šalių duomenis, parodė, kad šiose regionuose paaugliai itin nesaikingai vartoja gazuotus gėrimus – net

54 proc. tiriamųjų bent kartą per dieną vartojo šių gėrimų [272].

Pastebėta, kad Lietuvos paaugliai saikingiau vartoja sveikatai nepalankius gėrimus, lyginant su jų bendraamžiais, gyvenančiais kitose šalyse. Tarptau-tinio HBSC tyrimo duomenimis, 2006 m. Lietuvoje saldžius gazuotus gė-rimus vartojo 27 proc. berniukų ir 20 proc. mergaičių [276]. Kitas šalyje atliktas tyrimas (2010 m.) parodė, kad šiuos nerekomenduojamus gėrimus kasdien gėrė tik kas dešimtas tiriamasis [12].

Kitas populiarus tarp paauglių nesveiko maisto produktas – saldumynai

[78]. Beveik ketvirtadalis (22–25 proc.) Europos mokyklinio amžiaus vaikų teigė kasdien valgantys šiuos produktus [103]. Brazilijoje atlikti tyrimai taip pat atskleidė, kad daugiau nei penkias dienas per savaitę saldumynus vartoja nemaža dalis moksleivių [70, 281]. Ne išimtis ir Lietuvos paaugliai. Tiriant Vilniaus moksleivių mitybą net 40 proc. apklaustųjų teigė kasdien valgę saldumynų [220]. 2010 m. atliktas tyrimas, vertinęs skirtingo amžiaus (ket-virtų, septintų ir vienuoliktų klasių) mokinių mitybos įpročius, nustatė, kad beveik pusė (49 proc.) apklaustųjų šiuos sveikatai nepalankius produktus vartojo dažnai [239]. Tačiau daugeliu atveju pastebima bendra Lietuvos ir kitų šalių tendencija – dažnas saldumynų vartojimas yra būdingesnis mer-gaitėms nei berniukams [12].

Vertinant bendrai moksleivių mitybos įpročius išryškėja ir tam tikri netolygumai. Tyrimai rodo, kad sveikesnius mitybos įpročius turi mergaitės nei berniukai. Jos dažniau valgo vaisius, daržoves, rečiau vartoja saldžius gazuotus gėrimus. Moksleivių mitybos įpročiai taip pat priklauso ir nuo amžiaus – jaunesnio amžiaus berniukai ir mergaitės rečiau vartoja saldžius gazuotus gėrimus, dažniau valgo vaisius ir daržoves [103, 161, 272]. Tyrimai rodo, kad šeimos turtinė padėtis ir šeimos sudėtis daugelyje šalių yra susiję su išryškėjusiais moksleivių mitybos netolygumais. Vaikai ir paaugliai, gy-venantys mažiau pasiturinčiose šeimose [48, 103, 276], arba šeimose, kuriose yra tik vienas iš tėvų [273], rečiau valgo sveikatai palankius maisto produktus nei jų bendraamžiai. Atsižvelgus į moksleivių gyvenamąją vietą, pastebėta, kad sveikų ir nesveikų maisto produktų vartojimo įpročiai tarp miesto ir kaimo moksleivių pasireiškia skirtingai [132, 231, 271].

Apibendrinant reikėtų pažymėti, kad mokyklinio amžiaus vaikų mityba nėra pakankamai racionali ir palanki sveikatai. Jie per mažai vartoja vaisių, daržovių, vietoj sveikų produktų dažniau pasirenka saldumynus, saldintus gazuotus gėrimus. Tik nedidelė dalis vaikų ir paauglių laikosi nustatytų

22

mitybos rekomendacijų. Pastebėta, kad Lietuvos moksleivių mitybos netoly-gumai, atsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą ir šeimos turtingumą, mažai tirti. Mokslinėje literatūroje ypač trūksta žinių, kaip paauglių mitybą sąlygoja šeimos sudėtis, gyvenimas ne su abiem tėvais.

2.2.3. Fizinio aktyvumo įpročiai ir jų netolygumai

Be mitybos, kitas svarbus sveikos gyvensenos komponentas – fizinis ak-tyvumas. Tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas yra svarbus visuose žmogaus gyvenimo tarpsniuose kaip vienas iš svarbiausių sąlygų, siekiant visapusiškos asmens socialinės, emocinės ir fizinės gerovės [261]. Judėjimas ne tik už-tikrina normalų organizmo vystymąsi, bet ir yra būtina priemonė, siekiant sumažinti LNL rizikos (cukrinio diabeto, antsvorio, nutukimo ir kt.) atsiradimą ateityje [58, 135].

Vaikystės bei paauglystės laikotarpyje yra ypač svarbu užtikrinti, kad moksleiviai būtų pakankamai fiziškai aktyvūs, nes nuo to priklauso darnus visų organizmo sistemų veikimas, tinkamas skeleto bei raumenų vystymąsi, lankstumas, ištvermė, jėga, kūno laikysena ir kitos fizinės ypatybės [191]. Pastebėta, kad fizinis aktyvumas teigiamai veikia ir asmens psichinę sveikatą bei kognityvines funkcijas. Fiziškai aktyvesniems moksleiviams rečiau pa-sireiškia nerimo, depresijos požymiai, jie labiau pasitiki savimi, turi geresnius socializacijos įgūdžius, yra labiau įsitraukę į bendruomenės veiklą [60, 146, 158], pasižymi geresniais mokymosi rezultatais [59]. Svarbu paminėti, kad fizinis aktyvumas šiuo laikotarpiu, ne tik stiprina emocinę ir fizinę sveikatą, tačiau yra reikšminga žalingų įpročių prevencinė priemonė [200, 261].

Siekiant skatinti fizinį aktyvumą skirtingose amžiaus grupėse, daugelis pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuva, įteisino fizinio aktyvumo rekomendacijas [32, 232]. Dažniausiai yra naudojamos PSO 2010 metais parengtos bend-rosios sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo rekomendacijos [254]. Re-miantis jomis, mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai (nuo 6–17 metų am-žiaus) turi kasdien po 60 minučių ar daugiau užsiimti vidutinio arba didelio intensyvumo fizine veikla. Didžioji dalis kasdieninės fizinės veiklos turėtų būti aerobinė. Siekiant, kad didėtų kaulų tvirtumas, raumenų jėga, didelio intensyvumo fizine veikla reikėtų užsiimti bent 3 kartus per savaitę. Svarbu, kad pasirinkta veikla vaikui ir paaugliui būtų įdomi, įvairi, lengvai prieinama, atitiktų jo amžiaus grupės poreikius. Tik taip būtų užtikrinama, kad fizinė veikla vyks sklandžiai ir reguliariai [232].

Kaip ir kiti gyvensenos įpročiai, taip ir fizinis aktyvumas yra formuojamas nuo ankstyvos vaikystės ir dažniausiai išlieka visą likusį gyvenimą. Dėl

23

netinkamos mitybos įpročių ir fizinio aktyvumo stokos, daugelyje šalių visuomenės sveikatai našta išlieka augantis antsvorį turinčių ir nutukusių jaunų žmonių skaičius [171]. Tyrimai rodo, kad 50–75 proc. paauglių, tu-rėjusių antsvorio iki brendimo pradžios, bus nutukę ir turės didesnę LNL išsivystymo riziką suaugus [19].

Nepaisant to, kad daugelis atliktų tyrimų rodo fizinio aktyvumo teigiamą naudą organizmui, daugiau nei pusė Europos regiono populiacijos yra ne-pakankamai fiziškai aktyvi, o tik trečdalis apklaustų Europos mokyklinio amžiaus vaikų laikosi PSO rekomendacijų [265]. Tyrimai rodo, kad pasta-raisiais dešimtmečiais jaunų žmonių fizinis aktyvumas yra linkęs mažėti. Vaikai ir paaugliai vis rečiau užsiima bet kokia fizine ar sportine veikla, dažniau laisvalaikį mėgsta leisti pasyviai, sėdint prie kompiuterio (naršant internete, žaidžiant žaidimus) ar televizoriaus [165, 227, 247]. Dėl augančio fiziškai neaktyvių jaunų žmonių skaičiaus yra būtina analizuoti bei nustatyti veiksnius, kurie susiję su nepakankamu moksleivių fiziniu aktyvumu.

Dažnai fizinio aktyvumo lygis siejamas su tam tikrais moksleivių socia-liniais ir demografiniais veiksniais (lytimi, amžiumi, gyvenamąja vieta, šei-mos sudėtimi, šeišei-mos socialine-ekonomine padėtimi). Daugelis Europos šalyse atliktų tyrimų, tarp jų ir Lietuvoje, vertinusių jaunų žmonių fizinio aktyvumo lygį, nustatė, kad berniukai yra fiziškai aktyvesni nei mergaitės [42, 242]. Kaip žinia, moksleivių fizinis aktyvumas yra reikšmingai susijęs ir su amžiumi, todėl vyresnėse klasėse moksleivių fizinis aktyvumas sumažėja [38]. Ypatingai tai pasireiškia paauglystės laikotarpyje [167], kuomet vaikystėje dominavusią fizinę veiklą, pradėjus lankyti mokyklą, pakeičia protinė veikla [179].

Kitas svarbus veiksnys, lemiantis moksleivių fizinio aktyvumo lygį – gyvenamoji vieta. Užsienio mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad kaimo vietovėse gyvenantys vaikai ir paaugliai yra labiau linkę būti fiziškai akty-vesniais ir dažniau laisvalaikį leisti sportuojant, nei jų bendraamžiai, gy-venantys mieste [144, 203]. Tuo tarpu Lietuvoje atlikti tyrimai parodė kitokius rezultatus. Nustatyta, kad miesto moksleiviai dažniau lankė įvairius sportinius užsiėmimus, nei kaimo vaikai, ir tokiu būdu buvo fiziškai aktyvesni [61, 186]. Sportinių rezultatų siekimas laisvalaikiu mankštintis taip pat labiau paskatino miesto, o ne kaimo moksleivius [11]. Galima matyti, kad gyve-namoji vieta skirtingai veikia moksleivių fizinį aktyvumą.

Kaip žinia, šeimos aplinka taip pat lemia daugelį vaikų ir paauglių gy-vensenos įpročių. Tyrimai rodo, kad šeimos sudėtis turi nemažai įtakos vaikų fiziniam aktyvumui. Lietuvoje atliktas tyrimas, vertinęs šalies pirmokų fizi-nio aktyvumo lygį ir sąsajas su šeimos veiksniais, nustatė, kad gyvenimas su

24

abiem tėvais buvo reikšmingai susijęs su didesniu moksleivių fiziniu akty-vumu [286]. Panaši tendencija pastebėta ir užsienio šalyse – vaikai, gy-venantys su abiem tėvais, teigė dažniau laisvalaikį leidžiantys fiziškai ak-tyviai [197].

Kitas šeimos veiksnys, turintis įtakos fiziniam aktyvumui – šeimos so-cialinė ir ekonominė padėtis. Tai įrodo tiek užsienio šalyse, tiek Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatai. Nustatyta, kad vaikai, gyvenantys didesnes pajamas gaunančiose šeimose, yra fiziškai aktyvesni, lyginant su tais, kurie gyvena mažiau pasiturinčiose šeimose [23, 90, 147, 278]. Iš dalies tai siejama su tuo, kad daugiau uždirbantys tėvai turi daugiau galimybių sudaryti vaikui sąlygas lankyti būrelius, aprūpinti reikalingomis sportinėmis priemonėmis, nuvežti į užsiėmimus ir pan.

Apibendrinant galima sakyti, kad vaikų ir paauglių fizinis aktyvumas yra veikiamas daugelio veiksnių (lyties, amžiaus, gyvenamosios vietos, šeimos su-dėties, šeimos turtinės padėties), kurie tiek teigiamai, tiek neigiamai gali tu-rėti įtakos fizinio aktyvumo lygiui. Kompleksinis šių veiksnių poveikis paaug-lių fiziniam aktyvumui mažai tirtas.

2.2.4. Rūkymo įpročiai ir jų netolygumai

Tabako vartojimas laikomas dažniausia prevencine priešlaikinio sveikatos praradimo priežastimi visame pasaulyje. Paskaičiuota, kad dėl rūkymo su-keltų ligų kasmet pasaulyje miršta beveik 6 milijonai žmonių (įskaitant daugiau nei 600 000 mirties atvejų dėl antrinių tabako dūmų poveikio) [262]. Pastebima, kad rūkymo įprotis yra populiarus ne tik tarp suaugusiųjų, tačiau ir tarp jaunimo. Todėl šių psichoaktyvių medžiagų vartojimo paplitimas tarp moksleivių paauglystės amžiuje vis dar išlieka viena opiausių šiuolaikinės visuomenės sveikatos problemų [109].

Mokslininkų teigimu, didelė dalis jaunų žmonių rūkyti pradeda jau anks-tyvame amžiuje [206]. Tyrimai rodo, kad dauguma suaugusiųjų, turinčių pri-klausomybę nuo nikotino, pirmą kartą pabandė rūkyti būdami jaunesni nei 18 metų amžiaus [263]. Kuo anksčiau pradedami vartoti tabako gaminiai, tuo atsiranda didesnė rizika išsivystyti stipriai priklausomybei nuo jų.

Nikotino poveikis ypač vaikystėje ir paauglystėje gali turėti jaunam or-ganizmui ilgalaikį poveikį. Nustatyta, kad rūkymas neigiamai veikia smegenų vystymąsi, didina tikimybę susirgti astma, gali sutrikdyti plaučių veiklą arba viso organizmo augimą [168, 263].

Svarbu paminėti, kad tabako vartojimas yra glaudžiai susijęs ir su kita rizikinga elgsena bei neigiamais sveikatos padariniais (pavyzdžiui, nesveika

25

mityba, dažnu alkoholio vartojimu, patyčiomis, ankstyva seksualine patirtimi, žemu pasitenkinimu gyvenimu, padidėjusia rizika susižaloti, prastu sveikatos įvertinimu ir kt.) [77, 83, 209].

Paauglių rūkymo įprotis yra paplitęs daugelyje šalių. 2010 metais Euro-poje ir Šiaurės Amerikoje atlikto HBSC tyrimo rezultatai atskleidė, kad bent kartą per savaitę rūkė 19,0 proc. tyrime dalyvavusių 15 metų amžiaus ber-niukų ir 17,0 proc. mergaičių [47]. Kitas tarptautinis alkoholio ir narkotinių medžiagų Europos mokyklose tyrimas (ESPAD), keletą dešimtmečių vertinęs 14–16 metų amžiaus moksleivių rūkymo įpročio pokytį, parodė, kad nors rūkančių paauglių skaičius mažėjo, tačiau šis rodiklis vis dar išlieka pakan-kamai aukštas – bent kartą gyvenime rūkė cigaretes 46 proc. tyrime dalyva-vusių respondentų. Pasiteiravus apie tabako gaminių prieinamumą, net 76 proc. bent kartą gyvenime rūkiusiųjų Europos paauglių teigė, kad jiems buvo lengva arba gana lengva įsigyti cigarečių [128]. Lyginant su kitomis šalimis, Lietuvos moksleivių rūkymo paplitimas išlieka pakankamai didelis [103].

Vertinant moksleivių žalingus įpročius yra svarbu aptarti, kokie veiksniai nulemia rūkymo įprotį. Dažnai rūkymas yra siejamas su neigiamais šeimos veiksniais (pavyzdžiui, skyrybos ar išsiskyrimas, tėvų rūkymas ir žemas/ne-pakankamas šeimos ryšys), kurie apskritai neigiamai veikia paauglių sa-vijautą. Vis dėlto pastebima, kad nesant šiems veiksniams paaugliai, turintys gerus santykius su tėvais, yra mažiau linkę rūkyti. Ne ką mažesnę reikšmę paauglių rūkymo įpročiui turi ir bendraamžiai. Būtent jų rodomas teigiamas požiūris į rūkymą ir pačio paauglio noras prisitaikyti bei pritapti grupėje gali paskatinti vartoti tabako gaminius [178].

Mokslininkai pastebi, kad rūkymo įprotis priklauso ir nuo tam tikrų so-cialinių ir demografinių veiksnių (lyties, amžiaus, gyvenamosios vietos, šei-mos sudėties ir jos turtinės padėties). Tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europoje, rūkymo įprotis yra populiaresnis tarp berniukų nei tarp mergaičių, tačiau šis skirtumas išryškėja ne visose šalyse [47, 103, 128].

Vertinant, kaip moksleivių amžius siejasi su rūkymo įpročiu, nustatyta, kad su amžiumi rūkančių dalis sparčiai didėja [47, 103]. Gyvenamoji vieta taip pat yra reikšmingai susijusi su rūkymu jauname amžiuje – kai kurie tyrimai parodė, kad kaime gyvenantys moksleiviai buvo labiau linkę rūkyti nei jų bendraamžiai, gyvenantys mieste [268, 283].

Kaip ir anksčiau buvo minėta, šeima ir jos aplinka turi nemažai įtakos moksleivių rūkymo įpročio formavimuisi. Atlikti tyrimai rodo, kad paaugliai, gyvenantys nepilnose šeimose, yra dažniau linkę rūkyti nei jų bendraamžiai, gyvenantys su abiem tėvais [16, 62, 127, 172]. Ne ką mažesnę reikšmę šiam

26

žalingam įpročiui turi ir šeimos pajamos. Daugelis Europos ir Šiaurės Ame-rikos šalyse atliktų tyrimų parodė, kad mažiau pasiturinčių šeimų vaikai ir paaugliai yra labiau linkę rūkyti nei pasiturinčių šeimų moksleiviai [47, 164].

Apibendrinant galima teigti, kad rūkymas yra vienas iš populiariausių žalingų įpročių tarp moksleivių. Nors kasdien rūkančiųjų dalis nėra didelė, tačiau nemažai paauglių yra bent kartą gyvenime jau išbandę cigaretes. Apžvelgus Lietuvoje ir užsienio šalyse atliktus tyrimus išryškėjo socialinių ir demografinių veiksnių nulemti paauglių rūkymo netolygumai, tačiau lyginant šalis – jie pasireiškė nevienodai.

2.2.5. Patiriamos patyčios ir jų netolygumai

Ugdymo įstaigoje pasireiškiančios bet kokios formos patyčios ir fizinis smurtas tarp įvairaus amžiaus grupių moksleivių kelia daug nerimo tėvams, mokyklos atstovams bei politikos formuotojams [253]. Ši socialinė problema yra aktuali tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse [35].

Patyčios dažniausiai yra apibūdinamos kaip tyčinė, į kitą žmogų nukreipta kenkėjiška veikla, kuriai būdingas pasikartojantis agresyvus elgesys, noras įskaudinti bei fizinė arba psichologinė persvara tarpusavio santykiuose [138].

Išsamūs tyrimai parodė, kad patyčios turi įtakos moksleivių sveikatai ir gerovei, o tokio elgesio trumpalaikės arba ilgalaikės pasekmės išlieka ir su-augus [238]. Dažniausiai pasireiškiančios pasekmės: atsiribojimas, nuolatinė įtampa, nerimas, depresija, kurie kraštutiniu atveju gali privesti prie savi-žudybės, pakitęs elgesys, pasireiškiantis konfliktais su aplinkiniais, nusikals-tamumas, patiriami mokymosi sunkumai [13, 22, 40, 63]. Vaikai ir paaugliai, patyrę žeminantį elgesį iš savo bendraamžių, dažnai jaučia psichologinį distresą. Todėl šie neigiami išgyvenimai turi įtakos žemai savivertei ir pras-tesnei sveikatai [40]. Patiriamos patyčios gali būti susijusios ir su rizikinga elgsena, t. y. dažnesniu alkoholio, cigarečių vartojimu ir kt. [194].

Tyrimai rodo, kad patyčios nėra susijusios tik su mokyklos aplinka, jos būdingos visose amžiaus grupėse – nuo ikimokyklinio amžiaus vaikų iki suaugusiųjų [47]. Jaunimo tarpe vis labiau populiarėja ir socialinė media, kuri reikšmingai keičia jaunų žmonių bendravimo įpročius. Toks bendravimo būdas sudaro puikias sąlygas nevaldomai plisti patyčioms internetinėje erd-vėje [253].

Tarptautinio HBSC tyrimo duomenimis, vienas iš trijų Europos ir Šiaurės Amerikos moksleivių teigia, kad tam tikru savo gyvenimo momentu buvo patyręs patyčias iš bendraamžių, o 10–14 proc. teigia patiriantys patyčias, trunkančias ilgiau nei 6 mėnesius [47]. Vertinant patyčių paplitimą tarp

27

Europos šalių, nustatyta, kad dažniausiai patyčias patiria Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) bei Grenlandijos, mažiausiai – Norvegijos bei Suomijos moksleiviai [41].

Kadangi Lietuva iš 38 Europos šalių pirmauja pagal besityčiojančių iš kitų ir patiriančių patyčias moksleivių skaičių, labai svarbu naudojantis jau parengtomis veiksmingomis prevencinėmis programomis (pavyzdžiui, „Olweus“ patyčių prevencijos programa, „Saugi mokykla“ ir kt.) mažinti patyčių mastą, daugiau dėmesio skiriant į rizikos grupę patenkantiems moks-leiviams [138].

Mokslininkų teigimu, patyčias moksleivių tarpe gali lemti tam tikri so-cialiniai ir demografiniai veiksniai. Pastebėta, kad dažniau patyčių aukomis tampa berniukai nei mergaitės [47]. Kitas reikšmingai susijęs veiksnys – moksleivių amžius. Tarptautinio tyrimo duomenimis, dažniausiai patyčias patiria jaunesnio amžiaus moksleiviai, o tyčiotis iš kitų labiau linkę vyresnieji [138]. Pastebėta, kad nepasiturinčių šeimų vaikai dažniau tampa patyčių aukomis, lyginant su pasiturinčiose šeimose gyvenančiais jų bendraamžiais [253]. Keletas tyrimų taip pat rodo, kad šeimos sudėtis yra reikšmingai susijusi su patyčiomis – dažniau patyčias patiria nepilnose šeimose gyvenantys moksleiviai [105, 224].

Svarbu paminėti, kad Lietuvoje nėra pakankamai daug atlikta tyrimų, kurie parodytų ne tik patyčių paplitimo mastą, bet ir įvertintų, kaip vieni ar kiti veiksniai turi įtakos šios socialinės problemos atsiradimui.

Apibendrinant galima sakyti, kad patyčių problema išlieka vis dar labai aktuali daugelyje šalių. Nors atlikti tyrimai atskleidė, kad patyčių mastas yra didelis, tačiau yra reikalinga daugiau mokslinių tyrimų, nustatančių, kokie socialiniai ir demografiniai veiksniai labiau susiję su patyčiomis tarp moks-leivių.

2.3. Sveikatos netolygumų vertinimas, atsižvelgiant į socialinius ir demografinius veiksnius

Ankstesniame literatūros apžvalgos skyriuje pateikta medžiaga rodo, kad kiekvieno jauno asmens sveikata ir gyvensena žymia dalimi priklauso nuo lyties ir amžiaus, o taip pat ir socialinės aplinkos veiksnių. Socialiniai ir de-mografiniai veiksniai sukuria skirtingas sveikatos būsenas ir elgesio formas bei didelę jų įvairovę, kuri pasireiškia taip vadinamu „sveikatos netoly-gumu“ [112, 157]. Mokslininkai tai siekia įvertinti ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai. Kiekybinis sveikatos netolygumo įvertinimas leidžia spręsti, kiek sveikatos ir gyvensenos rodikliai priklauso nuo šių veiksnių. Dėl didelės

28

socialinių ir demografinių veiksnių bei sveikatos būsenų ir elgesio formų įvairovės, rasti universalų šio uždavinio sprendimo būdą, pasirodo, yra sunku. Tačiau kada šis uždavinys sprendžiamas esant konkrečioms sąlygoms, t. y. atskiru atveju, galima naudotis kai kuriais bendrais principais. Šiame skyriuje pateikta trumpa jų apžvalga. Dėl informacijos pateikimo supaprastinimo čia naudojamas terminas „sveikata“ reiškia tiek ir tiesiogiai sveikatą, tiek ir kitas šiame darbe aptariamas būsenas, susijusias su sveikata, pavyzdžiui, pasiten-kinimą gyvenimu, gyvensenos formas (mitybą, fizinį aktyvumą, rūkymą), patyčias.

Daugelyje tyrimų sveikatos netolygumai stebimi, atsižvelgiant į šias tris plačias veiksnių kategorijas [28]:

– demografinės (amžius, gyvenamoji vieta, lytis ir tautybė/rasė);

– ekonominės (pavyzdžiui, pajamos, šeimos turtinė padėtis, profesija, įsitraukimas į darbinę veiklą);

– socialinės (pavyzdžiui, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, šeimos su-dėtis).

HBSC tyrime mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos ir gyvensenos netoly-gumai vertinami, atsižvelgiant į amžių, lytį, šalį arba jos geografinę padėtį, šeimos turtingumą [46, 47, 103, 252].

Reikėtų pastebėti, kad sveikatos netolygumus sąlygojančių veiksnių griežtas suskirstymas į „demografinius“, „ekonominius“ ir „socialinius veiks-nius“ ne visada yra įmanomas. Pavyzdžiui, lytis – svarbus sveikatą nule-miantis veiksnys. Statistikos departamento duomenimis, lyginant su mo-terimis, Lietuvoje vyrai miršta jaunesni, dažniau nukenčia per nelaimingus atsitikimus, jiems taip pat dažniau nustatoma negalia, bet jie rečiau miršta nuo kraujotakos sistemos ligų [142, 240]. HBSC tyrime atkreipiamas didesnis dėmesys ne į biologinius lyčių skirtumus, o berniukų ir mergaičių vaidmenis ir elgseną, jų bendravimo su tėvais skirtumus ir kitus socialinius santykius [46, 47, 103]. HBSC tyrime nagrinėjamas amžiaus intervalas (nuo 11 iki 15 metų), palyginti su visu gyvenimo tarpsniu, yra mažas, tačiau šiuo metu vyksta svarbūs ne tik bręstančio organizmo, bet ir socializacijos pokyčiai – keičiasi bendravimas su tėvais ir draugais, įsitvirtina žinios ir pasaulėžiūra, sparčiai kinta ir įsitvirtina kai kurie įpročiai (pavyzdžiui, rūkymas) [287]. Todėl sunku nustatyti, kokia dalimi biologiniai amžiaus pokyčiai ir individo santykio su socialine aplinka kitimas nulemia jauno žmogaus sveikatos ir elgesio pokyčius. Gyvenamoji vieta, tiesiogine prasme, yra svarbus „demo-grafinis“ veiksnys [203, 271, 283]. Sveikatos vertinimo požiūriu, miesto ir kaimo skirtumą lemia ne tik fizinės, bet ir socialinės aplinkos skirtumai. Ver-tinant įvairių šalių moksleivių sveikatos skirtumus taip pat svarbu atkreipti ne

29

tik į gamtines šalies sąlygas, bet ir į kultūrinius, socialinius, ekonominius ir politinius šalių ypatumus. HBSC tyrime pagrindiniu sveikatos netolygumo veiksniu pasirinktas šeimos turtingumas [36, 147, 253, 276]. Tai – ne vien tik ekonominis, bet ir socialinis veiksnys, kuris priklauso, pavyzdžiui, ar tėvai turi darbą, koks jų išsilavinimas, profesija ir užimamos pareigos. Be to, disertaciniame darbe atskleista, kad šeimos turtingumas priklauso ir nuo gyvenamosios vietos, ir nuo šeimos sudėties. Taigi, sveikatos netolygumą sąlygoja plačios prigimties veiksniai, kuriuos teisingiausia įvardinti vienu ir neskaidomu į atskiras dalis terminu „socialiniai ir demografiniai veiks-niai“ [116, 157, 170]. Šis terminas pasirinktas ir disertaciniam darbui.

Vertinant paauglių/moksleivių socialinius netolygumus dažniausiai yra atsižvelgiama į jų šeimos socialinę-ekonominę padėtį [45, 47, 237]. Siekiant kuo objektyviau tai įvertinti – naudojamas išvestinis šeimos turtingumo rodiklis (angl. Family Affluence Scale, FAS). Jis plačiai taikomas tarptau-tiniame HBSC tyrime ir leidžia gautus rezultatus palyginti su kitų tyrime dalyvaujančių šalių duomenimis. FAS rodiklis yra sudaromas pateikiant 6 klausimus apie moksleivio šeimos turtingumą: (1) ar turi automobilį, (2) ar turi sau atskirą kambarį, (3) kiek kompiuterių turi namuose, (4) kiek kartų kartu su visa šeima atostogavo užsienyje, (5) kiek namuose yra vonios kam-barių, (6) ar turi indaplovę. Pagrindinis skalės įvertis gaunamas susumavus visų atsakymų balus. Skalės patikimumas ir validumas tirtas specialiose studijose, kurių rezultatai patvirtino skalės tinkamumą šeimos turtinės padėties įvertinimui [86, 45, 237].

FAS skalė panaudota sveikatos netolygumo vertinimui keliais būdais. HBSC tyrimuose, atliktuose iki 2009/2010 imtinai, FAS balų suma, apskai-čiuota iš pirmųjų keturių aukščiau pateiktų klausimų, nepriklausomai nuo šalies ir kitų veiksnių, buvo suskirstyta į tris lygius ir skiriamos atitinkamos tiriamųjų grupės: neturtinga šeima (FAS balų suma 0–3); vidutiniškai turtinga šeima (FAS balų suma 4–5) ir turtinga šeima (FAS balų suma 6–7) [45, 47]. Deja, toks skirstymas turėjo trūkumų: žemo ekonominio išsivystymo šalyse buvo labai didelė dalis „neturtingų“ šeimų, o aukšto ekonominio išsivystymo šalyse – „turtingų“. Dėl nevienodo tiriamųjų grupių dydžio šalies viduje buvo sunku patikimai įvertinti ryšį tarp šeimos turtingumo ir paauglio sveikatos rodiklių. Todėl tolesniuose HBSC tyrimuose, pradedant 2013/2014 tyrimu, buvo nuspręsta šeimos turtingumo grupes sudaryti kiekvienoje šalyje atskirai, taip pat atsižvelgiant į tiriamųjų lyties ir amžiaus grupę. Tam tikslui panaudota speciali RIDIT metodika [103]. Ji leido pasiekti, kad kiekvienoje HBSC tyrime dalyvaujančioje šalyje būtų išskirta 20 proc. neturtingų, 60 proc. vidutiniškai turtingų ir 20 proc. turtingų šeimų. Toks tiriamųjų grupavimas

30

leido tiksliau įvertinti sveikatos netolygumą ir palyginti rezultatus tarp šalių. Tačiau toks sveikatos netolygumo vertinimas HBSC tyrimo duomenims dar gali būti tobulinamas, pritaikant visą informaciją, glūdančią FAS balų skirstinyje.

Kad įvertinti sveikatos netolygumo dydį, Kenneth Keppel ir kt. [117] rekomenduoja atsižvelgti į šešis dalykus:

1. Pasirinkti referentinę grupę, kurios atžvilgiu palyginama kitų grupių sveikata.

2. Nutarti, ar skirtumai tarp tiriamųjų grupių sveikatos bus vertinami abso-liučiais ar santykiniais dydžiais.

3. Pasirinkti vertinamą sveikatos būseną, t. y. kokie tiriamieji bus skaičiuo-jami: sveikieji ar sergantieji.

4. Pasirinkti sveikatos netolygumo įvertinimo būdą: paprastą palyginimą tarp tiriamųjų grupių ar kompleksinį (sumarinį) viso sveikatos netolygumo, kurį sudaro visos grupės kartu, įvertinimą.

5. Nutarti, ar įvertinant sveikatos netolygumą bus atsižvelgta į tiriamųjų grupių dydį.

6. Atsižvelgti į palyginamų grupių eiliškumą.

Šie pasirinkimai turi įtakos išvadoms apie sveikatos netolygumo dydį ir kryptį. Tai labai svarbu, norint stebėti sveikatos netolygumo pokyčius bėgant laikui arba norint palyginti sveikatos netolygumus tarp skirtingų šalių, geo-grafinių vietovių populiacijų.

Atlikus mokslinės literatūros, kurioje nagrinėjama sveikatos netolygumo problema, buvo pastebėta, kad dažniausiai taikomas paprastasis sveikatos netolygumo įvertinimo metodas. Šiuo metodu siekiama įvertinti pasirinkto sveikatos rodiklio netolygumą tarp dviejų grupių. Viena šių grupių laikoma kontroline (K), kita – palyginamąja (P). Pavyzdžiui, tiriamas rūkymo paplitimas tarp paauglių ir norima nustatyti rūkymo netolygumą tarp paauglių, gyvenančių neturtingose šeimose (šie paaugliai pasirinkti kontroline grupe), ir paauglių, gyvenančių turtingose šeimose (šie paaugliai pasirinkti paly-ginamąja grupe). Rūkymo paplitimas (proc.) tarp šių grupių žinomas ir pa-žymėtas atitinkamai νK ir νP . Tada sveikatos netolygumą galima išreikšti:

1. Absoliutiniu paplitimų skirtumu: νK – νP .

2. Santykiniu paplitimų skirtumu: [(νK – νP) / νK] × 100 proc. 3. Galimybių santykiu (GS): [νP / νK] / [(100 – νP) / (100 – νK)].

Toks sveikatos netolygumo įvertinimas, kaip matyti, yra nesudėtingas ir lengvai interpretuojamas. Todėl literatūroje pateikti HBSC tyrimų analizės rezultatai dažniausiai buvo gauti taikant šiuos metodus: absoliutinis paplitimų

31

skirtumas taikytas tarptautinėse tyrimų ataskaitose [46, 47, 103], galimybių santykis panaudotas analizuojant duomenis išsamiau [14, 126].

Kai tiriamųjų grupių, tarp kurių vertinamas sveikatos netolygumas, yra trys arba daugiau, galima taikyti kompleksinį sveikatos netolygumo vertinimą. Šiuo atveju išvengiama daugybinio porinio grupių palyginimo, sveikatos netolygumas išreiškiamas viena skaitine reikšme, tai patogu norint palyginti sveikatos netolygumus, pavyzdžiui, tarp daug šalių. Kitas šio metodo priva-lumas yra tas, kad apskaičiuotas sveikatos netolygumas įvertina palygina-mųjų grupių dydį – didesnį svorį turi tos grupės, kurios yra gausesnės. Komp-leksinį sveikatos netolygumo įvertinimo metodą išvystė Johan P. Macken-bach ir Anton E. Kunst [73, 153]. Jie pasiūlė socialinius sveikatos netoly-gumus įvertinti, taikant santykinį netolygumo indeksą (angl. Relative index of

Inequality, RII) [73, 153].

RII rodiklis parodo, kiek kartų skiriasi vertinamo sveikatos veiksnio reikš-mės tarp žemiausios (α) ir aukščiausios (β) socialinio statuso grupės (pavyz-džiui, paauglių, gyvenančių labiausiai neturtingose šeimose, ir paauglių, gyvenančių labiausiai turtingose šeimose):

RII = (α + β) / α

RII rodiklio skaičiavimas iliustruotas 2.3.1 pav. Šiame hipotetiniame pa-vyzdyje tiriamieji, atsižvelgiant į jų turtingumą, buvo suskirstyti į keturias grupes, bet, kaip matyti, šių grupių dydis buvo nevienodas. Todėl parametrų

α ir β reikšmės priklausė ne tik nuo sveikatos rodiklio reikšmių grupėse, bet

ir nuo grupių dydžio.

Reikšmės α ir β dažniausiai apskaičiuojamos, taikant tiesinės regresijos metodą. Jei sveikatos rodiklio reikšmės pasiskirsčiusios kitu nei normaliuoju skirstiniu, taikomas Puasono regresijos skaičiavimo metodas [49]. RII ap-skaičiavimo algoritmas, taikytas konkrečiam atvejui, išsamiai pateiktas disertacinio darbo 3.4.2 skyriuje.

RII skaičiavimo metodas vis plačiau diegiamas jaunų žmonių sveikatos ir gyvensenos netolygumo analizėje [9, 223]. HBSC tyrime šis metodas taip pat galėtų turėti didelę perspektyvą, pavyzdžiui, įvertinant paauglių sveikatos ir gyvensenos netolygumus, atsižvelgiant į FAS balų sumą, bet duomenų bazėse tokių darbų nerasta.

32

2.3.1 pav. RII skaičiavimo iliustracija

Literatūroje pateikiami ir kiti kompleksinio sveikatos netolygumo įver-tinimo metodai: koncentracijos indeksas (angl. Concentration Index, C), Gini indeksas ir kt. [5, 112, 266]. Galima konstruoti ir daugiau tokių metodų, tačiau būtina atkreipti dėmesį į jų realizavimo galimybes, pritaikant turimas duomenų analizės priemones, pavyzdžiui, SPSS. Šios galimybės ir pasiū-lymai, kaip konstruoti įvairius sveikatos netolygumo įvertinimo metodus HBSC tyrimo duomenims, išsamiau aptarti disertacijos autorės ir kitų bendraautorių paskelbtame moksliniame straipsnyje (Zaborskis A, Grincaitė M et al., 2018).

Iš pateiktų literatūros duomenų matome, kad vertinant sveikatos ne-tolygumus dažniausiai pasirenkami paprastesni vertinimo būdai (pavyzdžiui, absoliutinis arba santykinis paplitimų skirtumas, galimybių santykis). Verti-nant moksleivių sveikatos ir gyvensenos netolygumą, kurį sąlygoja šeimos turtingumas, galima taikyti tikslesnius metodus, kurie atsižvelgia į popu-liacijos sudėtį pagal šeimos turtingumą. Tai labai svarbu norint palyginti sveikatos netolygumus tarp šalių.

Apibendrinant literatūros apžvalgoje pateiktą medžiagą, galima pastebėti, kad paauglių, kurių žymiąją dalį sudaro moksleiviai, sveikata ir gyvensena, visuomenės sveikatos atžvilgiu, yra sudėtingas fenomenas, kuriam svarbią reikšmę turi ne tik individo savybės, bet ir socialiniai bei demografiniai veiksniai. Daugiausia tyrėjų dėmesio sulaukia šeimos socialinės aplinkos – turtinės padėties, šeimos sudėties – poveikis paauglio sveikatai ir gyvensenai.