LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA
Jūratė Traknytė
MINERALINIŲ VITAMININIŲ PAPILDŲ, SU BIOLOGIŠKAI
AKTYVIOMIS MEDŽIAGOMIS, ĮTAKA PENIMŲ KIAULIŲ KAI
KURIEMS SVEIKATOS, SKERDENOS IR MĖSOS KOKYBĖS
RODIKLIAMS
Magistro darbas
Darbo vadovė:
doc. dr. Zita Bartkevičiūtė
Mokslinis tiriamasis darbas atliktas 2004 – 2005 metais UAB „Eigirdžių
agrofirma“ (Telšių raj.) ir Vytauto Giedraičio kiaulių auginimo ūkyje (Jurbarko
raj.) bei Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės vertinimo laboratorijoje
(LVA).
Magistro darbą paruošė: Jūratė Traknytė ________________
Magistro darbo vadovė: doc. dr. Zita Bartkevičiūtė ________________
(Gyvūnų mitybos katedra)
Recenzentė: doc.dr. Irena Jančienė _________________
(Gyvulininkystės katedra)
TURINYS
ĮVADAS...4
1. LITERATŪROS APŽVALGA...6
1.1. Mėsos kokybiniai rodikliai ...6
1.1.1. Mėsos cheminės savybės...7
1.1.2. Mėsos fizinės savybės ...8
1.2. Faktoriai, turintys įtakos kiaulių skerdenos ir mėsos kokybei...9
1.2.1. Veislė...9
1.2.2. Lytis...9
1.2.3. Sveikatos būklė...10
1.2.4. Šėrimas ...10
1.3. Biologiškai aktyvių medžiagų įtaka kiaulių organizmui ...11
1.3.1. Probiotikų atsiradimo istorija ir samprata ...12
1.3.2. Probiotikai kaip alternatyva antibiotikams ...13
1.3.3. Probiotikų klasifikacija...14
1.3.6. Teigiamas probiotikų poveikis gyvulių organizmui...15
2. DARBO METODIKA ...18
2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimų sąlygos ...18
3. TYRIMO REZULTATAI...22
3.1. Kiaulių šėrimas ir augimo sparta...22
3.2. Kiaulių sveikatingumas ...23
3.3. Kontrolinio skerdimo duomenys ...25
3.4. Mėsos fizinės ir cheminės savybės...27
IŠVADOS ...33
ZUSAMMENFASSUNG...34
LITERATŪROS SĄRAŠAS...35
PADĖKA ...39
ĮVADAS
Pasaulinės mėsos rinkos struktūroje kiauliena sudaro 35-38 proc., tuo tarpu jautiena ir paukštiena – po 25 proc. 2004 m. šalyje buvo realizuota, skaičiuojant gyvuoju svoriu, 136,3 tūkst. tonų, kiaulienos, tai sudarė 45 proc. viso realizuoto gyvulių ir paukščių mėsos kiekio, o skaičiuojant skerdena (113,3 tūkst.t), kiauliena sudarė 51,2 proc. Vidutiniškai, skaičiuojant skerdena, šalies gyventojui buvo pagaminta po 27,1 kg kiaulienos (Jančienė I., 2005).
Tikėtina, kad 2015 m. ES bus pagaminta apie 240 – 350 tūkst. t mėsos iš jos apie 150-230 tūkst. t kiaulienos (Rinkotyra, 2002).
Šiuolaikinė kiaulininkystės industrija sugeba pasiūlyti vartotojui aukštos kokybės kiaulieną, pasižyminčią neriebia raumeninga ir sultinga mėsa, kurios maisto medžiagos gerai pasisavinamos. Kiauliena labai mėgstama Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje (Mikelėnas A., 2002).
Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 2005 metų sausio 1 dienai buvo 1073,3 tūkst. kiaulių (http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1235).
Pagal ES reikalavimus skerdenos, atsižvelgiant į raumenų kiekį proc., klasifikuojamos į 6 klases: S, E, U R, O, P. Tačiau Lietuvoje S klasės kiaulienos yra tik apie 15 proc., todėl dažniausiai kalbama šalyje tik apie -E, U, R, O, P- klases (Skimundris V., 2000).
Siekiant padidinti gyvulių produktyvumą, pagerinti gyvulininkystės produktų kokybę bei mažinti produkcijos savikainą, reikalingos naujos, efektyvesnės auginimo technologijos (Miceikienė I., 2000).
Kiaulių augintojams šiuo metu svarbiausia užauginti bekoną, sunaudojant kuo mažiau pašarų, gauti gerus priesvorius ir vartotojams pateikti geros kokybės mėsą (Klimas R., Klimienė A., 2001).
Kiaulių mėsingumą ir mėsos kokybę veikia įvairūs faktoriai: genetiniai, šėrimo lygis, raciono sudėtis, pašarų paruošimo technologija, laikymo sąlygos ir kt. (Jančienė I., Kvietkutė N., Mikelėnas A., 2004). Norint pasiekti gerų rezultatų patartina naudoti kombinuotuosius pašarus praturtintus įvairiais fermentais, mineraliniais-vitamininiais priedais, mikrobinės kilmės produktais – probiotikais (Bengmark S., 2000).
Bandymais nustatyta, kad raumenų kiekis skerdenoje 30-50 proc. priklauso nuo šėrimo (Mikelėnas A., 2002).
Visavertį šėrimą daugiausia lemia optimalus gyvulių aprūpinimas visomis reikalingomis maisto medžiagomis. Labai svarbu, kad su pašaru gautos maistinės medžiagos būtų gerai pasisavintos ir panaudotos produkcijai. Kiekvienas mitybos elementas atlieka tam tikrą vaidmenį gyvulio organizme ir jam svarbu ne tik energija bei baltymai. Mineralinės medžiagos yra būtinos
jų augimui, vystymuisi bei dauginimuisi. Vitaminai apsaugo gyvulį nuo ligų, skatina geresnį pašarų pasisavinimą, o kai kurie turi įtakos mėsos kokybei, jos skoninėms savybėms. Virškinimo trakto veiklai stimuliuoti, atsparumui ligų sukėlėjams didinti jau yra naudojami tokie preparatai, kaip probiotikai (Bengmark S., 2000).
Mikroorganizmų vaidmuo gyvūnų pasaulyje yra labai įvairiapusis. Yra mikrobų, kurie sugadina pašarus, neigiamai veikia gyvulio organizmą. Patogeninė mikroflora trikdo gyvulių virškinimo sistemos veiklą, o naudingi mikroorganizmai – probiotikai – normalizuoja žarnyno veiklą, gerina pašarų maistinę vertę, pašaro maistingųjų dalių pasisavinimą ir didina gyvulių produktyvumą (Šimkus A., 2004).
Duomenų apie probiotikų teigiamą poveikį kiaulių augimo spartai, efektyvesniam pašarų naudojimui taip pat atsparumui prieš patogeninius mikroorganizmus pasaulio mokslininkai yra paskelbę labai daug (Nemcova R., 1997; Rolfe R. D., 2000; Mosenthin R., 2002).
Kai kuriuose tyrimuose probiotikai davė labai menką efektą arba apskritai jo nebuvo. Akivaizdu, kad probiotikų vaidmuo gyvuliams dar nėra galutinai išaiškintas (Rastall R. A., 2004; Ishibashi N., Yamazaki S., 2001). Todėl probiotinių preparatų poveikio gyvulių produktyvumui, sveikatai sudėtingoje ekosistemoje (pramonines technologijos sąlygomis) tyrimai ir šiuo metu yra aktualūs moksliniu ir praktiniu požiūriu (Beauchemin K. A. et al., 2003).
Ypač mažai duomenų yra apie probiotinių preparatų įtaka monogastrinių ir kitų gyvūnų mėsinėms savybėms, mėsos kokybei, kraujo sudėčiai.
Todėl mūsų atlikto tiriamojo darbo tikslas buvo nustatyti probiotiko „Bonvital“ įtaką penimų kiaulių kai kuriems kraujo rodikliams ir skerdenos bei mėsos kokybei.
Darbui atlikti kėlėme šiuos uždavinius:
¾ įvertinti kraujo rodiklius ir bendrą sveikatos būklę; ¾ įvertinti penimų kiaulių skerdenų kokybę;
¾ įvertinti penimų kiaulių mėsos chemines savybes; ¾ įvertinti penimų kiaulių mėsos fizines savybes.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Mėsos kokybiniai rodikliai
Mėsos kokybė gali būti nusakoma kaip visuma parametrų ir charakteristikų, kurie lemia jos maistinę vertę, pasisavinimą, perdirbimą ir žmonių sveikatą (Kallweit E., 2000). Mėsos kokybę nusakančius požymius siūloma skirstyti į keturias grupes:
1. Mitybiniai – visaverčiai baltymai ir jų sudėtis, baltymų visavertiškumo koeficientas atsižvelgiant į triptofano ir oksiprolino santykį, tarpraumeniniai riebalai ir jų sudėtis, mineralinės medžiagos,vitaminai.
2. Jusliniai – išvaizda, spalvos tonas, spalvos šviesumas, marmuringumas, struktūra, skonis, kvapas, sultingumas, konsistencija.
3. Technologiniai – mėsos pH, vandens imlumas, rišlumas, jungiamojo audinio kiekis, baltymų būklė, tarpraumeninių riebalų būklė, raumeninio audinio santykis skerdenoje, subrendimo lygis.
4. Sanitariniai – higieniniai – nekenksmingumas (užkrečiamų ligų bei toksinių medžiagų atžvilgiu), nenatūralių medžiagų, sunkiųjų metalų, radionukleotidų, pesticidų, nitritų ir kt. kiekiai (Kallweit E., 2000).
Kiaulių mėsos kokybės įvertinimas atliekamas laboratorijoje tiriant mėsos chemines ir fizines savybes.
Mėsos cheminės savybės vertinamos pagal šiuos rodiklius: 1. Sausų medžiagų kiekį procentais;
2. Baltymų kiekį procentais; 3. Riebalų kiekį procentais; 4. Pelenų kiekį procentais;
5. Amino rūgščių kiekį (lizino, histidino, arginino, asparagino, treonino, serino, glutamino, alanino, metionino ir kt.) mg/proc.;
6. Riebalų rūgščių kiekį procentais (kaprino, laurino, miristino, palmitino, stearino, oleino, linolio).
Mėsos fizinės savybės vertinamos pagal šiuos rodiklius: 1. Spalva išreiškiama ekstinkcijos koef.;
2. Rūgštingumą, pH; 3. H2O rišlumą procentais;
4. Mėsos kietumą kg/cm2 ;
5. Mėsos virimo nuostolius procentais;
intarpų kiekis) (House J., 2001).
1.1.1. Mėsos cheminės savybės
Produkto cheminę sudėtį apibūdinama kaip pagrindinių maisto medžiagų – vandens, tarpraumeninių riebalų, baltymų, mineralinių medžiagų, angliavandenių – kiekį produkto masės vienete.
Riebalai sudaro 20-40 proc. skerdenos masės ir didina mėsos energinę vertę. Mėsos riebalai – nesočiųjų riebalų rūgščių šaltinis žmogaus organizmui. Be to riebalai gerina maisto skonį ir jo kulinarines savybes, turi riebaluose tirpių vitaminų, taip pat palengvina šios grupės vitaminų įsisavinimą.
Riebalai turi įtakos mėsos skoniui ir didina jos energinę vertę. Bet verta paminėti, kad mėsa, turinti labai didelį riebalų kiekį, kaip ir mėsa su labai mažu jų kiekiu, pasižymi kur kas prastesnėmis skoninėmis savybėmis. Riebalų kiekio įtaka mėsos kokybei (švelnumui, skoniui, kvapui) iki šiol yra diskusijų objektas (Potthast K., 2002).
Maistiniu atžvilgiu labiausiai vertinama tokia kiauliena, kurioje yra panašus baltymų ir riebalų kiekis, kadangi ji yra geriausiai pasisavinama. Riebalai žmogaus organizme dalyvauja medžiagų apykaitoje, o juose esančios riebalų rūgštys didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms. Ypač vertingi kiaulienos riebalai, kuriuose nesočiųjų riebalų rūgščių daugiau negu kitų gyvulių rūšių mėsos riebaluose (Schweiz A. und andr., 2003).
Raumeninis audinys – svarbiausias mėsos struktūrinis komponentas. Apie 80 proc. raumeninio audinio medžiagų sudaro baltymai. Jie skiriasi amino rūgščių sudėtimi, savybėmis bei biologine svarba. Raumeninio audinio baltymų būklė daro įtaką mėsos konsistencijai, spalvai, vandens surišimo, emulgavimo savybėms, turi lemiamą reikšmę mėsos maistinei vertei, fiziniams ir cheminiams rodikliams bei pokyčiams technologinio proceso metu.
Mineralinės medžiagos sudaro daugelio organizmų struktūrinių komponentų pagrindą. Jos dažniausiai randamos baltymų kompleksų sudėtyje, rečiau – laisvoje formoje. Mėsos raumeniniame audinyje randama iki 1,5 proc. mineralinių medžiagų, kurių didesnę dalį sudaro kalis, fosforas, natris, geležis, kalcis, chloras, magnis, cinkas. Pažymėtina, jog mėsos mineralinės dalies elementai, išskyrus nedideles išimtis, yra biologiškai aktyvioje, žmogaus organizmui lengvai pasisavinamoje formoje.
Cheminei sudėčiai įtakos turi ir audiniuose vykstantys pakitimai, kuriuos įtakoja žaliavoje esančių fermentų, mikroorganizmų veikla, oro deguonies poveikis, kiti veiksniai.
Ištyrus mėsos cheminę sudėtį, galima spręsti apie jos maistinę vertę, numatyti įvairių mėsos gaminių kokybę (Fischer K., 2002; Potthast K., 2002).
1.1.2. Mėsos fizinės savybės
Vienas iš svarbiausių fizines savybes nusakančių požymių yra – mėsos švelnumas. Kiauliena pasižymi minkšta konsistencija ir švelniu raumeniniu audiniu.
Visus faktorius, turinčius įtakos mėsos švelnumui galima suskirstyti į 3 grupes:
¾ faktoriai, veikiantys gyvuliui esant gyvam (veisliškumas, lytis, amžius, laikymo ir šėrimo sąlygos);
¾ poskerdiminiai faktoriai;
¾ technologiniai procesai, gerinantys struktūrinius ir mechaninius produkto rodiklius. Taip pat švelnumas priklauso nuo kolageno bei elastino santykio, poskerdiminės glikolizės greičio ir trukmės. Mėsa, kurios sudėtyje yra daugiau elastino, esti kietesnė bet, verdant ar apkepant jos kietumas sumažėja (Honikel K. und andr., 2000).
Mėsos švelnumą įtakoja vitaminai. Tyrimais nustatyta, kad gyvulių gavusių vitamino E po 4 g per parą, mėsai perpjauti jėgos sunaudota 15,2 proc. mažiau negu gyvulių negavusių šio vitamino (Klimas R. ir kt., 2001).
Atskirų skerdenos dalių mėsa yra ne vienodo švelnumo. Taip pat tai priklauso nuo veislės, lyties, amžiaus, nuo raumenyse pasiskirsčiusių riebalų ir jungiamojo audinio kiekio, mėsos subrendimo, imlumo vandeniui, nuo mėsos apdorojimo metodų bei raumenų struktūros (didėjant skaidulų pluoštelių skersmeniui, mėsa darosi kietesnė).
Iš technologinių parametrų bene svarbiausias yra vandens rišlumas. Vanduo pagal kiekio santykį mėsoje – viena pagrindinių sudedamųjų dalių (Barton G. und andr., 2001).
Gyvų gyvulių raumenyse vanduo sudaro 70-75 proc. Paskerdus kiaulę, 3 - 4 - 6 val. laikotarpyje mėsa pasižymi dideliu vandens rišlumu. Tokioje skerdenoje esančio vandens 85-90 proc. sudaro surištas vanduo. Po 6 val., vykstant poskerdiminiam sustingimui mėsos vandens rišlumas sumažėja iki minimumo. Tada surišto vandens dalis sumažėja iki 55 proc. Praslinkus 24-48 val. padidėja vandens rišlumas (Grandia T., 1999; Barton G., 2001). Geros kokybės mėsos vandens rišlumas yra 60,0-65,0 proc. (Jančienė I., 2005).
Kepimo ir virimo nuostoliai rodo mėsos svorio sumažėjimą. Verdant mėsoje įvyksta pakitimų, dėl kurių produktas tampa specifinio skonio ir kvapo. Verdant ką tik paskersto gyvulio mėsą, gaunamas drumstas, be aromato sultinys, nepasižymintis geru skoniu. Verdant mėsą vykstant poskerdiminiam sustingimui, gaunami didžiausi masės nuostoliai, nes tada mėsa negali „surišti“ vandens. Praėjus 24-48 val. po paskerdimo mėsos masės nuostoliai ją verdant sumažėja. Tokios mėsos sultinys yra skaidrus, skanus, malonaus aromato (Stankevičius H., 2003).
Verdant įvyksta baltymų denatūracija. Koaguliavę baltymai tampa netirpūs vandenyje ir druskos tirpaluose. Koaguliuodami baltymai išskiria didelę dalį vandens, todėl mėsos masė
sumažėja 20 - 40 proc. (Honikel K. und andr., 2000).
Maisto medžiagų nuostoliai priklauso nuo virimo būdo ir rėžimo, aplinkos pH. Nuostoliai didėja mažėjant pH, kylant temperatūrai ir ilgai verdant.
Svarbus fizinis mėsos kokybės rodiklis – pH. Gyvuose raumenyse pH vertė yra aukščiau neutralios vertės (pH 7,0-7,2). Praslinkus 1 val. pH sumažėja iki 6,2-6,3 (Stankevičius H., 2003). Galutinė pH vertė labai svarbi mėsos kokybei vertinti.
pH vertė turi tiesioginę arba netiesioginę įtaką į: ¾ spalvingumą;
¾ švelnumą; ¾ kvapą;
¾ vandens surišimą;
¾ patvarumą laikymui (Wagner H., 2002).
1.2. Faktoriai, turintys įtakos kiaulių skerdenos ir mėsos kokybei
1.2.1. VeislėVienu pagrindiniu faktoriumi, sąlygojančiu kiaulių mėsines savybes, raumenų išeigą skerdenoje, bei mėsos fizines savybes ir cheminę sudėtį, yra veislė (Klimas R., Klimienė A., Džiaugys V., 1999). Renkantis veislę svarbu nepamiršti, kad didėjant kiaulių raumeningumui didėja ir jautrumas stresams, jos darosi lepios ir labai reiklios šėrimo ir laikymo sąlygoms.
Specializuotų mėsinių veislių kiaulės (Pjetrėnai, Hempšyrai, Diurokai) bei mišrūnai pasižymi geresnėmis mėsinėmis savybėmis, didesne raumenų išeiga skerdenoje (Nurnberg K., Enser M., 2000; Jančienė I., 2005).
Veislė turi įtakos vandens rišlumui. Geros kokybės kiaulienos vandens rišlumas turi būti 53-66 proc. (Klimas R., Klimienė A., Džiaugys V., 1999).
Nustatyta skonio ir kvapo priklausomybė nuo veislės. Skoninės kiaulienos savybės priklauso nuo tarpraumeninių riebalų kiekio. Didesnis riebalų kiekis suteikia mėsai malonų kvapą, mėsa būna švelnesnė, skanesnė.
1.2.2. Lytis
Kiaulių mėsos kokybei įtakos turi ir amžius bei lytis. Kiaulaičių skerdena yra raumeningesnė, turi mažiau tarpraumeninių riebalų palyginus su kastratų skerdena (Wood J.D. et. al., 2000).
Kuiliukų raumeningumas 1-3 proc. yra didesnis negu kiaulaičių (Klimas R., Klimienė A., 2001). Nekastruotų patinų mėsoje tarpraumeninių riebalų beveik nėra arba jų yra labai mažai.
Kastratai raumeninio audinio turi daugiau negu kiaulaitės, tačiau didėjant jų skerdenų masei, liesos mėsos kiekis mažėja, o lašinių ir riebalų didėja (Nurnberg K., Enser M., 2000).
Kiaulaičių mėsa neturi aštraus, specifinio kvapo, būdingo nekastruotų patinų mėsai. Šio nemalonaus kvapo neturi ir kastratų mėsa.
Lyginant su kastratais, kiaulaičių mėsoje yra daugiau proteinų (Klimas R., Klimienė A., Džiaugys V., 1999).
Gyvuliui senstant, intensyviau kaupiasi riebalai. Jei 8 mėn. kiaulių skerdenoje daugiau raumeninio audinio, tai 14-16 mėn. gaunamos riebios skerdenos. 8 mėn. galutinai susiformuoja ir mėsos skoninės savybės: švelnumas, baltymų kiekis ir amino rūgščių sudėtis. Senstant mėsa tampa kietesnė, mažėja jos sultingumas, kinta spalva – nuo šviesios pereina prie tamsios, keičiasi baltymų kokybinė sudėtis – senstant daugėja jungiamojo audinio baltymų. Jaunų ir senų gyvulių mėsa skiriasi kvapo ir skonio intensyvumu. Jaunų gyvulių mėsa aromatinga ir malonaus skonio (Cameron N., 1998; Klimas ir kt., 2001).
Taip pat teigiama, kad didėjant skerdžiamai masei, didėja skerdenų riebumas ir mažėja pašarų panaudojimo efektyvumas (Mikelėnas A., 2002).
1.2.3. Sveikatos būklė
Geros kokybės mėsa gali būti gaunama tik paskerdus sveiką gyvulį.
Gyvuliams sergant infekcinėmis ligomis (juodlige, pasiutlige, stablige, emfizeminiu karbunkulu ir kt.), jie negali būti skerdžiami. Tokių gyvulių mėsa negali būti vartojama. Ji yra sunaikinama.
Kitų užkrečiamų ligų atvejais skerdienos kokybė įvertinama, vadovaujantis patologiniais, anatominiais, mikrobiologiniais, biocheminiais ir kitais tyrimais. Pagal tyrimų rezultatus mėsą leidžiama vartoti maistui atitinkamai ją apdorojus ir gaminant tam tikrus mėsos produktus.
Reikia žinoti, kad sirgusių, liesų gyvulių mėsa visada bus prastesnės kokybės negu sveikų gyvulių (Skimundris V., 2000).
1.2.4. Šėrimas
Penint kiaules gerų rezultatų galima pasiekti tik šeriant kruopščiai subalansuotais racionais (Bartkevičiūtė Z., 2000).
Moksliškai yra pagrįsta, kad kryptingas gyvulių šėrimas leidžia reguliuoti raumeninio bei riebalinio audinio vystymąsi. Naudojant racioną, subalansuotą pagal visas maistines ir neorganines medžiagas, sudaroma galimybė gauti ne tik didelius gyvulio priesvorius, bet ir gerą
skerdenos išeigą, bei aukštą raumeningumą (Skimundris V., 2000).
Didelių nuostolių kiaulininkystė patiria dėl baltyminio-vitamininio-mineralinio šėrimo pažeidimų. Dėl to gyvuliams sutrinka medžiagų apykaitos procesai, sumažėja produktyvumas, pablogėja produkcijos kokybė, daugėja susirgimų ir prieauglio gaišimo, pailgėja adaptacijos prie streso procesas (Cameron N., 1998).
Sugriežtinus antibiotinių medžiagų naudojimą gyvulių pašaruose, pradėta ieškoti naujų alternatyvių medžiagų, turinčių panašų veikimą. Pastebėta, kad probiotikai didina gyvulių kūno masės priesvorį, gerina pašaro įsisavinimą bei sveikatą, turi teigiamą įtaka skerdenos kokybei (Salminen S., 1996). Taip pat probiotikai skatina naudingos virškinimo trakto mikrofloros vystymąsi bei slopina patogeninių bakterijų augimą žarnyne (Rolfe R. D., 2000; Mroz Z., 2005).
Vienas iš didžiausių trūkumų, neleidžiančių efektyviai vystyti kiaulienos gamybą, yra nepakankamas energijos, proteinų, riebalų, vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekis kiaulių racionuose.
Mėsos kokybei, jos savybėms įtaką daro kiaulių auginimo ir šėrimo bei mėsos perdirbimo technologijos. Tačiau ieškoma ir kitų būdų mėsos kokybei bei jos savybėms gerinti. Šiam tikslui bandoma naudoti tam tikrus vitaminus ir mineralines medžiagas, juos sušeriant gyvuliams su pašaru (Jančienė I., 2005).
Kai kurių autorių duomenys rodo, kad šėrime naudojant mineralinius, vitamininius papildus pagerėja mėsos fizinės ir cheminės savybės (didesnis vandens rišlumas, mažesni virimo nuostoliai, mėsa būna minkšta, švelni) (Mosenthin R., 2002; Heyer I., Andersson A. et al., 2004; Mikulionienė S. ir kt., 2005)
1.3. Biologiškai aktyvių medžiagų įtaka kiaulių organizmui
Kiaulininkystės produktų gamybos efektyvumas priklauso ne tik nuo kiaulių veislinių savybių, bet ir nuo pašarų ir jų maisto medžiagų pasisavinimo efektyvumo. Yra labai svarbu racionuose panaudoti pigesnes žaliavas ir siekti, kad gyvulio organizmas kuo geriau jas įsisavintų (Baranauskas S., 1992).
Atsižvelgiant į šių klausimų aktualumą, pastaraisiais metais daugelyje šalių intensyvėjo tyrimai, kaip panaudoti kiaulių racionuose įvairias biologiškai aktyvias medžiagas (fermentus ir fermentinius preparatus, probiotikus, ir kt.), kurios pagerintų pašarų biologinę vertę, didintų produktyvumą ir atsparumą susirgimams.
Augimą skatinančių medžiagų pasirinkimas turi būti pagrįstas saugumu ir didele ekonomine nauda. Pastaraisiais metais padidėjo susidomėjimas tokiomis medžiagomis kaip
parūgštintojai, probiotikai, fermentai, fitogeniniai preparatai ir kt. (Gružauskas R., Danius S. ir kt., 2000).
1.3.1. Probiotikų atsiradimo istorija ir samprata
Pieno rūgšties bakterijos naudojamos nuo tada, kai žmonės pradėjo vartoti raugintą pieną. Praeito šimtmečio pradžioje rusų biologas I. Mečnikovas, dirbantis Pastero Institute Paryžiuje, padėjo šios temos mokslinį pagrindą (Fuller R., 1989). Jis manė, kad storojoje žarnoje esanti flora turi neigiamą poveikį šeimininkui, ir kad šį neigiamą poveikį galima pagerinti vartojant raugintą pieną. Kaip teigia R. Fulleris, vartojant jogurtą, turintį laktobacilų žarnyne sumažėja bakterijų, gaminančių toksinus ir tai skatina šeimininko ilgaamžiškumą. Jis rėmėsi stebėjimais, kad bulgarai, vartojantys didelį kiekį rauginto pieno, pasižymėjo ilgaamžiškumu. I. Mečnikovas išskyrė iš rauginto pieno mikroorganizmą, kurį pavadino „Bulgarine bacila“. Šis mikroorganizmas dabar žinomas kaip Lactobacillus (Fuller R., 1989).
Amerikoje 1920-1922 metais terapiniais tikslais praktiškai buvo pardėtos naudoti acidofilinės laktobacilos. Tai buvo probiotikų užuomazga. Didesnis susidomėjimas probiotikais kilo tik prieš du dešimtmečius, kai gana daug sunaudojus antibiotikų, pablogėjusi ekologinė padėtis sukėlė žmonių ir gyvulių mikrobiocenozinius pažeidimus, kartu pasireiškė ir atsparumas antibiotikams.
Žodis „probiotikai“ traktuojamas įvairiai. Pirmiausia šis pavadinimas buvo naudojamas substancijoms aprašyti, kur vienas pirmuonis stimuliavo kitų augimą (Lilly D. M., Stihvell R. H., 1995).
1989 metais R. Fulleris probiotikų terminą aiškino taip: tai gyvas mikrobinis pašarinis priedas, kuris naudingai veikia gyvulio organizmą – pagerina žarnyno mikrobinį balansą (Fuller R., 1989).
Pagal S. Salmineną, probiotikai yra „gyvos“ mikrobinės kultūros arba rauginti pieno produktai, kurie naudingai veikia sveikatą ir mitybą (Salminen S., 1996).
1974 m. R. Parkeris terminą „probiotikai“ pavartojo gyviems mikroorganizmams gyvulių pašaruose pažymėti. Jie buvo maišomi į pašarus, kaip stimuliatoriai ir stresą mažinantys preparatai. Parkeris pirmasis probiotikui suteikė tokią prasmę, kuria terminas „probiotikas“ yra suprantamas ir dabar. Jis apibūdino probiotikus kaip mikroorganizmus ir medžiagas, kurios teigiamai veikia žarnyno mikrobinį balansą (Parker R., 1974).
Terminas „probiotikai“ išvertus iš graikų kalbos reikštų „gyvenimui“ (skirtingai nei antibiotikai – „prieš gyvenimą“).
Probiotikai – tai gyvi mikroorganizmai arba fermentuoti jų produktai, darantys teigiamą poveikį žmonių ir gyvulių sveikatai, gerinantys virškinamojo trakto mikrobinį balansą (Ganguli N., 1989; Jukna Č. ir kt., 2005).
Probiotikai sukurti gyvūnų virškinamojo trakto mikroorganizmų gebėjimui sintetinti įvairias biologiškai aktyvias medžiagas – vitaminus, fermentus, antibiotikus, amino rūgštis – pagrindu. Jie reguliuoja virškinamojo trakto biologinius procesus, profilaktiškai veikia prieš gyvūnų jauniklių žarnyno ligas, stimuliuoja gyvulių augimą. Probiotikų efektyvumo esmė – skatina teigiamus gyvūnų virškinamojo trakto metabolitinius pakyčius, gerina maisto medžiagų pasisavinimą, didina organizmo atsparumą ir kartu antagonistiškai veikia kenksmingą organizmo mikroflorą. Probiotikai mikrobinėje gyvūnų organizmo sistemoje pasižymi mikrobinio metabolizmo, stimuliaciniu imuninės sistemos, anticholestiroliniu poveikiu (Brady L., Gallaher D. et.al., 2000).
Probiotikai sukurti gyvulių virškinamojo trakto normalios mikrofloros pagrindu, todėl neturi neigiamų padarinių. Jie yra ekologiški. Probiotikams naudojamos pieno rūgšties, bifidobakterijos, fekalinis streptokokas, žarnyno lazdelė, celiuliozolitinės, karotiną sintezuojančios bakterijos, pirmuonys, didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų asociacijos (Salminen S., 1996).
Gyvūnams naudojami ir kiti į probiotikus panašūs dariniai. Tai tokie kaip prebiotikai, simbiotikai. Prebiotikai – tai nevirškinami oligosacharidai, kurie tranzitu pereina plonąsias žarnas ir yra skaidomi gaubiančioje žarnoje. Virškinimo trakto fermentai neskaido prebiotikų, juos gaubtinėje žarnoje virškina bifidobakterijos. Todėl prebiotikai turi vadinamąjį bifidogeninį aktyvumą.
Terminas „simbiotikai“ nusako produktą, į kurio sudėtį įeina ir probiotikai ir prebiotikai (Gibson G. R., Roberfroid M. B., 1995).
1.3.2. Probiotikai kaip alternatyva antibiotikams
Gyvulių augimui skatinti iki šiol buvo plačiai naudojami pašariniai antibiotikai. Viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių antibiotikai naudoti paršeliams ir veršeliams – tai jų apsauginis poveikis nuo infekcijų, sukeliamų patogeninių bakterijų. Antibiotikų naudojimas turėjo ir neigiamų pasekmių – ėmė vystytis jiems atsparių mikrobų populiacijos. Todėl tradicinės gydymo priemonės (antibiotikai) vis dažniau tapdavo neefektyvios, nes mikroorganizmai pakankamai greitai pripranta prie antimikrobinių medžiagų. Kartu nuo jų nukenčia simbiotinė mikroflora, užtikrinanti ne tik normalų virškinimą, bet ir antagonistinį poveikį patogeninėms bakterijoms. Antibakterinių medžiagų panaudojimo gyvūnų pašarams ruošti tikslingumas aptarinėjamas jau daugiau kaip 30 metų. Augimą skatinančios medžiagos pradėtos dėti į pašarus daugiau nei prieš
4 dešimtmečius, ypač populiarios kiaulininkystėje. Jos buvo sukurtos tam, kad, sudarydamos žarnyne tinkamas sąlygas, pagerintų virškinimo procesus. Sukurtos antibakterinės medžiagos net mažomis dozėmis veikia prieš patogenines bakterijas, nepadarydamos žalos kitoms. Dažniausiai iš virškinimo trakto pašalinamos gramteigiamos bakterijos (Staphylococcus spp., Streptococcus spp.,Enterococcus spp. ir kt.). Be to kaip teigia F. Abe ir kiti, gyvulio audiniuose susikaupia antibakterinių preparatų, kurių likučiai lieka mėsoje, piene yra nepageidaujami (Abe F. et.al., 1995; Ortwin S., 2005). Naudojant tokią produkciją, galima sukelti pavojų net žmogaus sveikatai.
Jau 1968 metais King pareiškė, kad profilaktiškai naudojamoms antimikrobinėms medžiagoms pagrindinė alternatyva yra platus vakcinų naudojimas bei probiotikų įdiegimas. Jis teigė, kad antibiotikus pakeitus probiotikais, galima ne tik apsaugoti gyvulius nuo žarnyno infekcijos, bet ir skatinti jų augimą, padidinti pašaro įsisavinimo efektyvumą. Šiai minčiai pritaria daugelis ir kitų mokslininkų (Fuller R., 1989; Armstrong D., Wood J., 2001; McEwen, Fedorka-Cray, 2002).
Europos Komisija (EK), atsižvelgdama į tai, kad minėtos medžiagos pašaruose didina bakterijų atsparumą antibiotikams, sugriežtino jų naudojimą gyvulių pašaruose. 2002 m. kovo mėnesį EK pasiūlė, kad būtų visiškai nenaudojami antibiotikai, kaip augimą skatinantys pašaro priedai. Nuo 2006 m. sausio Europos Sąjungos (ES) norminiai aktai draudžia naudoti gyvūnams pašarinius antibiotikus. Tad šiuolaikinėje gyvulininkystėje, kaip priemonė gyvulių sveikatingumui užtikrinti bei jų produkcijos kiekiui didinti ir mėsos kokybei gerinti, gali būti naudojami probiotikai (Gružauskas R., Kvietkutė N. ir kt., 2005). Remiantis nauju ES nutarimu Nr.1831/2003, probiotikai patenka į atskirą papildomų maisto medžiagų grupę.
Lietuvos Respublikos pašarų įstatyme nurodyta, jog pašarai su priedais ar be jų, vartojami ūkinės paskirties gyvūnams šerti, negali būti kenksmingi nei jiems, nei žmonių sveikatai. Patys pašariniai priedai nusakomi kaip medžiagos ar preparatai, gerinantys pašarų virškinamumą, skatinantys ūkinės paskirties gyvūnų produktyvumą, tenkinantys jų mitybos poreikius įvairiais augimo laikotarpiais bei mažinantys žalingą gyvūnų maisto medžiagų apykaitos produktų (ekskrementų) poveikį aplinkai (LR pašarų įstatymas, V.Ž., 2000).
1.3.3. Probiotikų klasifikacija
Šiuolaikinėje gyvulininkystėje naudojami probiotikai yra suskirstyti į šias kategorijas: Monoprobiotikai (monokomponentiniai) – preparatai, sudaryti iš vienos bakterijų rūšies:
¾ iš laktobakterijų; ¾ iš bifidobakterijų; ¾ iš E. coli padermių;
¾ iš nepatogeninių Bacillus genties atstovų .
Lactobacillus sp. Bifidobacterium
Bacillus cereus E. Coli
1 pav. Bakterijų pavyzdžiai.
Asocijuoti probiotikai (polikomponentiniai) – preparatai, sudaryti iš kelių rūšių bakterijų asocijuotų padermių (nuo 2 iki 30).
Pagal paskirtį probiotikai gali būti:
Sinbiotikai – tai kompleksiniai preparatai, kurie sudaryti iš gyvų mikroorganizmų ir skirtingos sudėties bei kilmės prebiotikų.
Heteroprobiotikai – probiotikai, išskirti iš vienos gyvulio rūšies, tačiau yra skiriami naudoti kitai gyvulių rūšiai.
Autoprobiotikai – skiriami tik tam konkrečiam individui, iš kurio mikroorganizmai buvo išskirti (Шeндepoв Б.А., 2002).
1.3.6. Teigiamas probiotikų poveikis gyvulių organizmui
Ankstyvame amžiuje gyvuliai turi menką atsparumą ligas sukeliančiai patogeniniai mikroflorai, todėl jų neigiamą poveikį, uždraudus antibiotikus, tenka slopinti pasitelkiant natūralius preparatus, didinančius gyvulių rezistensiškumą ir produktyvumą. Tokios paskirties ir yra probiotikai.
Norint gauti gerus penėjimo rezultatus reikia, kad gyvulys būtų sveikas ir šeriams tinkamai subalansuotais racionais jau ankstyvame amžiuje.
Visi probiotikai pasižymi šiomis savybėmis:
¾ gamina pieno, acto, propiono, laisvąsias riebalų rūgštis, o tai sąlygoja pH mažėjimą žarnų turinyje;
¾ stabdo toksiškų aminų ir amoniako susidarymą;
¾ gamina fermentų virškinimą, B grupės vitaminus, antienterotoksinus; ¾ gerina vitaminų ir mineralų absorbciją;
¾ daro teigiamą įtaką visai naudingai organizmo mikroflorai; ¾ gerina laktozės virškinimą;
¾ detoksikuoja inkstų ir kepenų katabolitinius produktus;
¾ pasižymi antikancerogeniniu antimutageniniu, antialerginiu veikimu; ¾ turi anticholesterolinį poveikį;
¾ gamina, dar nenustatytas, augimą stimuliuojančias medžiagas (Ortwin S., 2005). Teigiamas probiotikų poveikis į organizmą pasireiškia vietiškai, normalizuojant virškinimo trakto mikroflorą, ir taip pat - sistemiškai, gerinant viso organizmo sveikatą. Probiotikai apsaugo virškinimo traktą nuo infekcijų, skatina imuninę reakciją.
Probiotiniai organizmai žarnyne išstumia žalingus patogeninius mikroorganizmus, varžydamiesi dėl vietos ir maisto medžiagų, stiprina imuninę sistemą, gerina žarnų peristaltiką, apsaugo nuo žarnyno infekcijų (2 pav.).
Gaminant probiotikus yra naudojamos tam tikros bakterijų rūšys, kurios atrenkamos laikantis griežtų reikalavimų. Tuo siekiama išvengti galimo neigiamo poveikio gyvuliams ir jų produkciją naudojantiems žmonėms (Nemcova R., 1997; Ortwin S., 2005).
2 pav. Probiotikų poveikis žarnyne.
Pagrindiniai mechanizmai, nusakantys teigiamą probiotikų įtaką organizmui, yra šie: ¾ Sąlygiškai patogeninių mikroorganizmų augimo slopinimas dėl antimikrobinių medžiagų
¾ Konkurencija su sąlygiškai patogeniniais mikroorganizmais dėl maisto medžiagų; ¾ Žarnyno pH normalizacija;
¾ Toksinų neutralizacija;
¾ Bakterinių fermentų, dalyvaujančių žarnyno kancerogenų sintezėje, slopinimas;
¾ Mikrobinio metabolizmo kitimas. Padidėjus bakterinių fermentų sintezei, aktyvinama metabolitų gamyba – gliutamino, arginino, vitaminų, peptidoglikanų ir kt. (Rolfe R. D., 2000; Armstrong D., Wood J., 2001).
2. DARBO METODIKA
2.1. Bandymo atlikimo vieta ir tyrimų sąlygos
Eksperimentinis darbas buvo atliktas dviem turais. Bandymas Nr. 1 buvo atliktas UAB „Eigirdžių agrofirma“ Telšių raj. (6 priedas). Darbas buvo pradėtas 2004 m. rugsėjo 7 d., baigtas – 2004 m. gruodžio 20 d. Antrasis bandymas buvo atliktas ūkininko V. Giedraičio ūkyje Jurbarko raj. (7 priedas), pradėtas – 2004 m. lapkričio 17 d., baigtas – 2005 m. kovo 4 d.
Atliktų bandymų tikslas buvo ištirti probiotiko Bonvital (Enterococcus faecium) įtaką skerdienos ir mėsos kokybei, taip pat jo įtaka kai kuriems kraujo rodikliams. Šis probiotikas priklauso pieno rūgšties bakterijų grupei ir buvo pagamintas firmoje „Laktosan“.
Atliekant bandymus buvo naudojami Schaumann firmos mineraliniai vitamininiai papildai Schaumalac M55, turintis savo sudėtyje minėto probiotiko (Enterococcus faecium) ir Dynaphos M2000, kuriame probiotikų nebuvo. Viename kilograme Schaumalac M55 yra 10x109 KSV. Ruošiant pašarus buvo įdėta 3 proc. Schaumalac M55 ir 1 kg paruošto kombinuotojo pašaro turėjo 0,3x109 KSV (Enterococcus faecium).
UAB „Eigirdžių agrofirma“ augina 12000 kiaulių. Kiaulių tėvų veislės buvo tokios: Lietuvos baltoji (mot.) x Pjetrėnai ir Norvegijos landrasai (vyr.).
V.Giedraičio ūkyje auginama 2000 kiaulių. Bandyme taip pat buvo naudojamos hibridinės kiaulės – Norvegijos jorkšyrai (mot.) x Norvegijos diurokai (vyr.).
Bandymas Nr.1 truko 15 savaičių. Jo metu buvo išskirtos dvi kiaulių penėjimo fazės: pradinio penėjimo fazė (63 d.) ir baigiamojo penėjimo fazė (42 d.). Bandymas Nr.2 taip pat truko 15 savaičių (105 d.), bet kiaulių penėjimas buvo vienfazis.
1 lentelė. Kiaulių penėjimo schema
Bandymai Grupė Kiaulių skaičius Penėjimo būdas kontrolinė grupė (LNB) 26 I tiriamoji grupė (probiotikas Bonvital) 26 1 II tiriamoji grupė (Dynaphos M2000) 26 2-jų fazių auginimas: - pradinis periodas (20-60 kg), - baigiamasis periodas (60-95 kg) kontrolinė grupė
(probiotikas Biomin Imbo) 16
I tiriamoji grupė su (probiotikas Bonvital) 16 2 II tiriamoji grupė (Dynaphos M2000) 16 universalus auginimas (20-115 kg)
Kiekviename bandyme buvo sudarytos trys grupės, identiškų pagal genetinę kilmę, lytį, amžių ir svorį, kiaulių. Duomenys apie kiaulių skaičių ir penėjimo būdą yra pateikti 1-oje lentelėje.
Bandymų metu penimos kiaulės buvo šeriamos sausais pašarais iš automatinių šėryklų. Pašarų kiaulės gaudavo iki soties. Vanduo buvo tiekiamas iš automatinių čiulptukinių girdyklų. Kiekvienam gardui buvo įrengta po vieną girdyklą ir po vieną automatinę šėryklą.
Bandymo Nr.1 metu buvo laikoma po 13 kiaulių (0,6 m2 gyvuliui), bandymo Nr.2 metu – po 8 kiaules (0,8 m2 gyvuliui). Garduose I ir II ir III grupių gyvuliai pašarus gavo iš tokių pačių automatinių šėryklų. Gardų betoninės grindys buvo kreikiamos pjuvenomis. Tvartuose temperatūra buvo 18-200, o santykinė oro drėgmė – apie 70 proc.
Visaverčiai pašarai abiejuose ūkiuose, kiaulėms buvo gaminami mobiliąja pašarų gamybos automašina „Tropper MMX 6015“, naudojant grūdus iš žemės ūkio bendrovių, o papildomas žaliavos iš AB „Kesko agro Lietuva“.
Abiejuose bandymo turuose kontrolinių ir bandomųjų grupių kiaulių visaverčiai kombinuotieji pašarai pagal žaliavų sudėtį ir jų proporciją mišinyje buvo sudaryti identiški. Todėl visų grupių kiaulių kombinuotame pašare buvo vienodai apykaitos energijos, baltymų, riebalų, ląstelienos, krakmolo ir svarbiausiųjų amino rūgščių.
Esminis šėrimo skirtumas buvo tas, kad kontrolinės ir bandomųjų grupių kombinuotuose pašaruose buvo naudoti skirtingi mineraliniai vitamininiai priedai. Kontrolinių grupių kiaulės gavo pašarų su ūkyje naudotu priedu, t.y. V. Giedraičio ūkyje Landmix Pokers 4/5, jo sudėtyje yra probiotiko Biomin Imbo, o Eigirdžių komplekse – LNB 8847 (be probiotiko).
Pirmos tiriamosios grupės kiaulės gavo kombinuotųjų pašarų, kuriuose naudotas mineralinis vitamininis priedas Schaumalac M55 su probiotiku Bonvital, o antra tiriamoji grupė šerta naudojant priedą Dynaphos M2000, kurio sudėtyje probiotiko nebuvo (kitų komponentų sudėtis ir kiekis panašūs). Mineralinių vitamininių priedų sudėtis pateikta 3 priedo lentelėje.
Visaverčių kombinuotųjų pašarų receptūros buvo paskaičiuotos naudojantis programa „Recept“. Visaverčių pašarų žaliavų duomenys šioje programoje yra paremti specialios literatūros (NRC, 1998) duomenimis. Apykaitos energija paskaičiuota pagal (Jeroch H. et al., 2004) tokią formulę:
ME (MJ/kg) = 0,0223xŽB + 0,0341xŽR + 0,0170xKrakmolas + 0,0168xCukrus + 0,0074xOLiek – 0,0109ŽLąst.
Kiaulių kūno masės kitimas buvo nustatomas sveriant jas pradedant bandymą, baigiant ir kas 30 dienų. Kiekvienas gyvulys svertas atskirai. Bandymo pabaigoje buvo atliekamas
kontrolinis kiaulių skerdimas. Po skerdimo buvo nustatoma skerdenos išeiga, mėsos M. longissimus dorsi (nugaros ilgiausiojo raumens) fiziniai ir cheminiai parametrai. Bandymo Nr.1 metu visos užaugintos kiaulės buvo paskerstos UAB „Sikasta“ skerdykloje, Klaipėdos raj., o bandymo Nr.2 – ūkininko V.Giedraičio mėsos perdirbimo įmonėje. Abi įmonės atitinka ES reikalavimus ir yra sertifikuotos.
3 pav. Ūkininko V. Giedraičio skerdykloje.
Skerdykloje prieš skerdimą kiaulės buvo sveriamos. Prieš skerdimą kiaulės nebadavo. Bandymo Nr.1 metu buvo nustatytas kiaulės skerdenos svoris įskaitant galvą ir kojas, o bandymo Nr.2 – be galvos ir kojų. Bandyme Nr.1 skerdenos raumeningumas buvo įvertintas “Fat-o-meat’er – 70“ prietaisu.
Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės vertinimo laboratorijoje buvo tirtas M. longissimus dorsi bandinys ir nustatyti cheminių ir fizinių savybių rodikliai charakterizuojantys mėsos kokybę:
¾ sausosios medžiagos kiekis (džiovinant pavyzdžius 105 0C temperatūroje iki pastovios masės);
¾ žalių baltymų kiekis (Kjeldalio metodu);
¾ žalių riebalų kiekis ekstraguojant (Soksleto aparatu);
¾ žalių pelenų kiekis (sudeginus pavyzdžius mufelyje 400-600 0C temperaturoje); ¾ pH (pH-metru, po skerdimo praėjus 48 val.);
¾ vandens rišlumas (R. Grau ir R. Hamm metodu, modifikuotu pagal V. Volovinskają ir B. Kelman);
Pradėjus bandymą ir jį baigiant buvo tirtas kiaulių kraujas, norint išsiaiškinti kai kurių biocheminių rodiklių kitimo dinamiką. Kraujo mėginiai buvo imami bandymo pradžioje ir pabaigoje. Pirmojo bandymo metu kraujo rodikliai buvo tiriami iš šešių kiaulių, antrame bandyme iš keturių kiaulių. Kraujas buvo iš ausies kraujagyslės.
Kraujo biocheminiai tyrimai buvo atlikti Lietuvos veterinarijos akademijoje, biologinių skysčių analizatoriumi HITACHI 705.
Visi bandymų duomenys buvo statistiškai įvertinti (t-Test). Patikimumo lygis nustatytas 0,05. Skirtumai yra reikšmingi, jei P< 0,05.
Statistinių duomenų įvertinimas atliktas naudojant programas „Origin 5.0“ ir „Microsoft Excel“ (Juozaitienė V. ir Kerzienė S., 2001).
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Kiaulių šėrimas ir augimo sparta
Žinoma, kad šėrimas turi ypatingai didelę reikšmę gyvulių sveikatai, produktyvumui augimo spartai ir gautos produkcijos kokybei. Todėl pirmiausiai pateikiame duomenis charakterizuojančius kiaulių priaugimą ir pašarų sąnaudas pirmo ir antro bandymo etapais.
688 709 705 921 883 870 600 650 700 750 800 850 900 950
Kontrolinė I-a tiriamoji II-a tiriamoji Grupės V idu ti ni s p ri es vo ri s pe r pa rą , g Bandymas Nr. 1 Bandymas Nr. 2
4 pav. Kiaulių vidutinis priesvoris per parą.
Analizuojant kiaulių vidutinio priesvorio per parą dinamiką (4 pav.) nustatyta, kad pirmojo bandymo metu kiaulės lyginat su antruoju bandymu augo lėčiau.
Pirmojo bandymo metu pastebima probiotiko Bonvital įtaka kiaulių priesvoriui per parą. Su probiotikais šertų kiaulių priesvoris buvo didesnis 0,56 proc. už kontrolinės grupės ir 2,96 proc. už antrosios tiriamosios grupės (P<0,05) kiaulių, kurių racione nebuvo probiotikų. Antrojo bandymo metu nustatyta, kad kiaulių, kurių racione buvo probiotikų (kontrolinė ir pirma tiriamoji grupės), vidutinis priesvoris per parą taip pat buvo didesnis lyginant su grupe, kuri jų negavo.
Reziumuojant galima teigti, kad probiotikai teigiamai veikia kiaulių augimą, tačiau tai priklauso ir nuo genetinių faktorių, laikymo sąlygų ūkiuose, grupės dydžio, kiaulių individualių savybių ir k.t.
Auginant kiaules aktualu gauti ne tik didelius priesvorius, bet ir efektyviai naudoti pašarus. Visaverčių kombinuotųjų pašarų sąnaudos 1 kg priesvorio abejais bandymo etapais pateikti 5 pav.
3,49 3,51 3,48 2,4 2,33 2,1 2 2,2 2,4 2,6 2,8 3 3,2 3,4 3,6
Kontrolinė I-ma tiriamoji II-a tiriamoji
Pa ša rų s ąnaud os , k g Bandymas Nr. 1 Bandymas Nr. 2
5 pav. Pašarų sąnaudos, kg 1 kg priesvorio.
Iš 5 paveikslo duomenų matome, kad pirmame bandyme, Eigirdžių komplekse pašarų sąnaudos 1 kg masės priesvorio priaugti buvo 3,4 proc. didesnis negu V. Giedraičio ūkyje. Pašarų sąnaudų skirtumai yra ir tarp tirtų kiaulių grupių. Antrame bandyme mažiausios jos buvo kiaulių gavusių probiotikų.
3.2. Kiaulių sveikatingumas
Abiejų bandymų metu vizualiai buvo stebima bendra gyvulių sveikatos būklė. Ji įvertinta kaip normali. Veterinariniai-medicininiai preparatai bandymų metu nebuvo naudojami. Bandyme Nr.1 iš I-os tiriamosios grupės buvo pašalinta viena kiaulė, o Bandyme Nr.2 taip pat iš I-os tiriamosios grupės – dvi kiaulės. To priežastys buvo traumos.
Kiaulių fiziologinei būklei apibūdinti buvo nustatyti kai kurie kraujo biocheminiai rodikliai. Kraujo mėginiai buvo imami bandymo pradžioje ir pabaigoje.
Analizuojant kraujo biocheminius rodiklius (2 lentelė) nustatyta, kad abiejų bandymų metu, nukrypimų nuo fiziologinių normų (Matusevičius A., 1998) tiek bandymo pradžioje, tiek pabaigoje nebuvo.
2 lentelė. Kiaulių kraujo biocheminiai rodikliai
Grupės
Kontrolinė I-a tiriamoji II-a tiriamoji
Rodikliai
Bandymo pradžia Bandymo pabaiga Bandymo pradžia Bandymo pabaiga Bandymo pradžia Bandymo pabaiga
I bandymo turas (Eigirdžių agrofirma)
n=6 n=6 n=6 n=6 n=6 n=6 Fosforas, mmol/l 3,49±0,07 3,12±0,15 3,56±0,09 3,21± 0,04 3,84± 0,1 3,64± 0,07 Kalcis, mmol/l 3,56 ±0,08 3,34 ±0,07 3,24± 0,07 3,29± 0,05 3,09± 0,1 3,01± 0,12 Magnis, mmol/l 1,32 ±0,1 1,25 ±0,06 1,18± 0,03 1,20± 0,03 1,27± 0,09 1.21± 0.07 Geležis, μmol/l 28,4± 0,8 24,27± 1,87 25,82± 0,48 23,18± 1,31 26,53± 0,83 23,43± 1,39 B. baltymai g/l 89,10 ±0,62 88,00± 2,70 93,10± 0,99 92,82± 0,9 93,18± 0,53 91,67± 1,8 Gliukozė mmol/l 8,07 ±0,00 8,00± 0,1 8,32± 0,05 7,93± 0,16 8,30± 0,04 8,12± 0,1
II bandymo turas (V. Giedraičio individuali įmonė)
n=4 n=4 n=4 n=4 n=4 n=4 Fosforas, mmol/l 3,58± 0,14 3,56± 0,06 3,37± 0,25 3,48±0,12 3,24± 0,12 3,19± 0,15 Kalcis, mmol/l 3,29± 0,08 3,58± 0,1 3,39± 0,11 3,61± 0,06 3,04± 0,1 3,31± 0,18 Magnis, mmol/l 1,20 ±0,01 1,17± 0,03 1,18± 0,01 1,23± 0,02 1,19± 0,03 1,22± 0,02 Geležis, μmol/l 27,27± 0,43 29,80± 1,84 28,4± 1,39 30,90± 2,62 27,10±0,73 29,38± 3,33 B. baltymai g/l 63,75± 2,73 78,07± 1,52 68,95± 4,09 79,72± 3,34 62,13± 1,70 80,78± 3,46 Gliukozė mmol/l 4,50± 0,14 4,05± 0,24 4,95± 0,35 4,43± 0,16 5,40± 0,55 4,50± 0,17
Nematyti ir ryškesnio skirtumo tarp kraujo rodiklių kiaulių šertų su probiotiku ir be jo, nors tam tikrą tendenciją naudojant probiotikus galima įžvelgti antrajame bandyme. Kiaulių, gavusių probiotikų, kraujyje, bandymo pabaigoje nustatyta šiek tiek didesnė koncentracija kalcio, fosforo, magnio, geležies, o taip pat bendrųjų baltymų. Tačiau šie skirtumai statistiškai nepatikimi ir negalima teigti, jog tai yra probiotikų įtaka, juo labiau, kad pirmajame bandymo etape daugiau buvo tik kalcio ir magnio.
3.3. Kontrolinio skerdimo duomenys
Pagrindinis penimų kiaulių produktyviųjų savybių įvertinimo metodas yra kontrolinis kiaulių skerdimas ir skerdenų vertinimas. Mūsų bandyme baigus penėti kiaules taip pat buvo atliktas kontrolinis skerdimas ir skerdenų įvertinimas. Gauti duomenys pateikti 3 lentelėje.
3 lentelė. Bandymų Nr.1 ir Nr. 2 kiaulių kontrolinio skerdimo duomenys Grupės
Rodikliai kontrolinė I-a tiriamoji II-a tiriamoji Bandymas Nr. 1
n=26 n=25 n=26
Vidutinis kiaulės svoris prieš skerdimą, kg 94,73± 1,55 95,22± 1,28 93,00± 1,91 Skerdenos svoris, kg 73,30± 1,38 73,48± 1,17 71,77± 1,45 Skerdenos išeiga, proc. 78,05 ±1,43 77,17± 0,68 77,36± 0,98 Raumeningumas, proc. 54,58± 0,81 54,10± 0,73 55,23± 0,77
Bandymas Nr. 2
n=16 n=14 n=16
Vidutinis kiaulės svoris prieš skerdimą, kg 119,60± 2,39 116,20± 3,29 114,25± 2,84 Skerdenos svoris, kg 83,90± 1,80 81,04± 2,59 80,13± 2,14 Skerdenos išeiga, proc. 70,10± 0,25 69,71± 0,76 69,56± 0,45
Kaip matyti iš 3 lentelės duomenų didžiausią (95,22 kg) svorį prieš skerdimą pirmojo bandymo metu turėjo kiaulės gavusios mineralinį-vitamininį priedą su probiotiku Bonvital (pirma tiriamoji grupė). Kontrolinės ir antrosios tiriamosios grupių kiaulių vidutiniai svoriai buvo mažesni atitinkamai 0,5 proc. ir 2,3 proc., tačiau skirtumai statistiškai nepatikimi (P > 0,05).
Analizuodami antrojo bandymo duomenis matome, kad kiaulės, kurių racione buvo probiotiko Bonvital ir ūkyje naudojamo probiotiko Biomin Imbo, svėrė daugiau lyginant su antra tiriamąja grupe kuri probiotikų negavo. Kontrolinės grupės kiaulių vidutinis svoris prieš skerdimą buvo didžiausias (119,60 kg), t.y. didesnis 2,8 proc. už pirmos tiriamosios ir 4,4 proc. didesnis už antros tiriamosios grupių. Tačiau skirtumai nebuvo statistiškai patikimi (P > 0,05).
Skerdenos ir jos produktų išeiga priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių svarbiausi yra šie: gyvulio rūšis, veislė, lytis, amžius, šėrimo lygis, įmitimas, auginimo ir laikymo sąlygos, individualios gyvulio savybės.
Pirmojo bandymo metu didžiausia skerdenos išeiga buvo kontrolinės grupės (78,05 proc.). Tai yra 1,1 proc. didesnė lyginant su pirma tiriamąja ir 0,88 proc. lyginant su antra tiriamąja grupe, tačiau skirtumai statistiškai nepatikimi (P > 0,05).
Antrojo bandymo metu kontrolinės grupės kiaulės, kurių raciono sudėtyje taip pat buvo probiotikų, ne tik sparčiausiai augo, bet ir skerdenos išeiga buvo didžiausia (70,10 proc.). Pirmos tiriamosios ir antros tiriamosios grupių atitinkamai 0,5 proc. ir 0,7 proc. mažesnė skerdenos išeiga, lyginant su kontroline grupe. Taigi pirmojo ir antrojo bandymo rezultatai rodo, kad probiotikų įtaka kiaulių skerdenos išeigai labai nežymi, ir skirtumai statistiškai nepatikimi (P > 0,05). 78,05 77,17 77,36 70,1 69,71 69,56 64 66 68 70 72 74 76 78 80 S k erd en os iš ei ga , p ro c. Bandymas Nr. 1 Bandymas Nr. 2
Kontrolinė I-a tiriamoji II-a tiriamoji
6 pav. Kiaulių skerdenos išeiga.
Galima teigti, kad teigiamas probiotikų poveikis pastebimas augimo intensyvumui tačiau skerdenos išeigai didesnės reikšmės neturėjo.
Labiausiai vertinamos daug raumeninio audinio turinčios kiaulės. Skerdenos raumeningumas parodo skerdenos ir raumeninio audinio masės santykį ir yra išreikštas procentais.
Skerdenų raumeningumas buvo nustatytas tik bandymo Nr.1 metu. Bandyme Nr. 2 kiaulės skerstos kitoje skerdykloje, kurioje raumeningumas nebuvo nustatinėjamas.
Išanalizavus duomenis (7 pav.) matome, kad didžiausias raumeningumas (55,23 proc.) buvo kiaulių antroje tiriamojoje grupėje. Pirmos tiriamosios grupės kiaulių, kurių racione buvo probiotikų Bonvital raumeningumas nustatytas 0,88 proc. mažesnis už kontrolinės grupės ir 2,09 proc. už antros tiriamosios grupės, nors skirtumas statistiškai nepatikimas.
54,58 54,1 55,23 53,4 53,6 53,8 54 54,2 54,4 54,6 54,8 55 55,2 55,4 Ra u m en in gu m as , p ro c
Kontrolinė I-a tiriamoji II-a tiriamoji
Grupės
7 pav. Kiaulių skerdenos raumeningumas (1 bandymas).
Tad galima teigti, kad mūsų bandyme probiotikai kiaulių raumeningumui įtakos neturėjo. Kitų tyrėjų duomenimis (Dunn N., 2004; Jukna Č., ir kt., 2005) probiotikai gerino pašarų konversiją daugiau negu 5 proc., o raumeningumą – 1,7 proc.
3.4. Mėsos fizinės ir cheminės savybės
Mėsos perdirbėjai, vartotojai, prekybininkai kelia tam tikrus reikalavimus kiaulienos kokybei.
Siekiant gauti aukštos kokybės mėsą greta daugelio kitų veiksnių, labai didelis vaidmuo tenka kiaulių šėrimui, jų aprūpinimui įvairias mitybos elementais.
Norėdami išsiaiškinti probiotiko Bonvital įtaką mėsos kokybei įvertinome M. longissimus dorsi bandinių chemines ir fizines savybes. Tyrimų duomenys pateikti 4 lentelėje.
4 lentelė. Bandymo Nr. 1 ir Nr. 2. M. longissimus dorsi tyrimo duomenys Grupės
Rodikliai Kontrolinė I-ma tiriamoji II-a tiriamoji Bandymas Nr. 1
n=6 n=6 n=6
Sausosios medžiagos, proc. 25,99± 0,63 25,86± 0,37 25,96± 0,36 Organinės medžiagos, proc. 25,75±0,17 25,39±0,37 25,65±0,16
Pelenai, proc. 1,20±0,03 1,16±0,03 1,17±0,05
Baltymai, proc. 16,16±0,6 18,21±0.58 19,09±0,72
Riebalai, proc. 3,00±0,06 2,07±0,20 2,01±0,23
pH 5,52± 0,04 5,52± 0,03 5,50± 0,00
Virimo nuostoliai, proc. 29,07± 0,91 30,24± 1,03 27,90± 1,46 Kietumas kg/cm² 1,27± 0,10 0,96± 0,07 1,21± 0,10 Vandens rišlumas, proc. 54,73± 1,98 56,94± 1,90 52,94± 3,34
Bandymas Nr. 2
n=3 n=3 n=3
Sausosios medžiagos, proc. 26,60±0,33 26,64± 0,52 26,61± 0,92 Organinės medžiagos, proc. 25,58± 0,32 25,77± 0,51 25,79± 0,87 Pelenai, proc. 1,25± 0,09 1,26± 0,05 1,23± 0,05 Baltymai, proc. 17,98± 0,24 20,75± 0,52 20,26± 0,77 Riebalai, proc. 6,42± 0,06 6,76± 0,36 5,88± 0,31
pH 5,94± 0,26 5,94± 0,11 5,95± 0,03
Virimo nuostoliai, proc. 21,84± 3,50 22,86± 1,93 24,35± 3,65 Kietumas kg/cm² 1,60± 0,04 1,06± 0,04 1,16± 0,35 Vandens rišlumas, proc. 56,77± 2,38 61,43± 1,46 58,73 ±2,39
Kaip matome iš 4 lentelės pateiktų duomenų pirmojo ir antrojo bandymo visų grupių kiaulių M. longissimus dorsi nustatytas labai panašus sausųjų, organinių medžiagų ir pelenų kiekis.
Ryškesni skirtumai tarp grupių, abiejų bandymų metu, nustatyti tiriant baltymų kiekį mėsoje (8 pav.). Daugiausia jų (19,09 proc.) pirmojo bandymo metu buvo antros tiriamosios grupės. Pranašumas lyginant su kontroline sudarė 2,93 proc., o su pirma tiriamąja – 0,88 proc. Antrojo bandymo metu didžiausias baltymų kiekis (20,75 proc.) nustatytas pirmos tiriamos grupės (su Bonvital priedu) kiaulių mėsoje. Panašus baltymų kiekis M. longissimus dorsi buvo antros tiriamosios grupės kiaulių mėsoje. Kontrolinės grupės kiaulių mėsoje 2,77 proc. ir 2,28 proc. baltymų buvo mažiau lyginant su pirma ir antra tiriamąja grupe.
16,16 18,21 19,09 17,98 20,75 20,26 0 5 10 15 20 25 B al tym ai , p roc . Bandymas Nr. 1 Bandymas Nr. 2
Kontrolinė I-ma tiriamoji II-a tiriamoji
8 pav. Baltymų kiekis M. longissimus dorsi.
Vadovaujantis gautais rezultatais negalėtume teigti, kad naudoti probiotikai turėjo įtakos baltymų kiekiui M. longissimus dorsi. Nors bandyme Nr.1 kontrolinės grupės kiaulių M. longissimus dorsi baltymingumas buvo mažesnis 2,05 proc. lyginant su gavusių probiotinio priedo, tačiau pastaroji neaplenkė antros tiriamosios grupės kiaulių. Panašiai įvairuojantys baltymingumo rezultatai tarp atskirų grupių kiaulių, buvo ir antrajame bandyme.
Pasaulinėje rinkoje didžiausią paklausą turi neriebi kiauliena. Riebalų susikaupimas ir pasiskirstymas kiaulienoje priklauso nuo daugelio veiksnių: šėrimo, genotipo, amžiaus ir kt. Tam tikras riebalų kiekis tarp raumeninių skaidulų pageidautinas. Jie suteikia kiaulienai sultingumo, švelnumo, gerina skonį.
3 2,07 2,01 6,42 6,76 5,88 0 2 4 6 8 R ie b al ai , p roc . Bandymas Nr. 1 Bandymas Nr. 2
Kontrolinė I-ma tiriamoji II-a tiriamoji
9 pav. Riebalų kiekis kiaulių M. longissimus dorsi.
Didžiausias riebalų procentas (9 pav) pirmojo bandymo metu buvo nustatytas kontrolinės grupės (3,00 proc.) t.y. 0,93 proc. daugiau nei grupėje, gavusioje mineralinio-vitamininio priedo su probiotiku Bonvital ir 0,99 proc. daugiau nei antroje tiriamojoje grupėje. Antrojo bandymo
metu daugiausia riebalų turėjo (6,76 proc.) pirmos tiriamosios grupės kiaulės, tai sudarė 0,34 proc. daugiau nei kontrolinės grupės ir 0,88 proc. daugiau nei antros tiriamosios grupės.
Manome, kad gerokai didesnį riebalų kiekį mėsoje bandyme Nr.2 sąlygojo kiaulių veislė. Svarbus požymis apibūdinantis mėsos fizines savybes – mėsos pH. Jis parodo mėsos tinkamumą ilgesniam saugojimui ir yra susijęs su mėsos spalva bei kulinarinėmis savybėmis. Tinkamiausia kiaulienos pH yra tarp 5,5-5,9 (Jančienė I., 2005). Atlikus tyrimus nustatyta (4 lentelė), kad abiejų bandymų metu, mėsos pH buvo normos ribose ir skirtumo tarp grupių nebuvo.
Mėsos vandens rišlumas susijęs su jos kulinarinėmis savybėmis ir prekine išvaizda. Jis taip pat įtakoja mėsos svorio netekimą virimo ir kitokio terminio apdorojimo metu. Nustatę šį parametrą gavome, kad bandyme Nr.1 didžiausias mėsos vandens rišlumas buvo pirmos tiriamosios grupės su Bonvital priedu (56,94 proc.) t.y. 2,20 proc. didesnis negu kontrolinės (P<0,05) ir 4,00 proc. negu antros tiriamosios grupės kiaulių (P<0,05). Analogiškai bandyme Nr.2, didžiausias vandens rišlumas buvo taip pat pirmos tiriamosios grupės (61,43 proc.) t.y. 4,66 proc. didesnis už kontrolinės ir 2,7 proc. (P<0,05) už antros tiriamosios grupės kiaulių rodiklius. 54,73 56,94 52,94 56,77 61,43 58,73 48 50 52 54 56 58 60 62 V ande n s r iš lum as , pr oc . Bandymas Nr. 1 Bandymas Nr. 2
Kontrolinė I-ma tiriamoji II-a tiriamoji
10 pav. Vandens rišlumas M. longissimus dorsi.
Iš gautų rezultatų galima teigti, kad probiotiko Bonvital naudojimas turėjo teigiamos įtakos mėsos vandens rišlumui abiejų bandymu metu.
Kitas, labai svarbus požymis, apibūdinantis mėsos fizines savybes – jos kietumas. Tai viena svarbiausių mėsos kulinarinių savybių, tiesiogiai įtakojančių kiaulienos vertę ir patrauklumą vartotojui.
1,27 0,96 1,21 1,6 1,06 1,16 0 0,5 1 1,5 2 M ėso s k ie tu m as , kg /c m Bandymas Nr. 1 Bandymas Nr. 2
Kontrolinė I-ma tiriamoji II-a tiriamoji
11 pav. M. longissimus dorsi kietumas.
Analizuojant mėsos kietumo duomenis (11 pav.) matoma probiotiko Bonvital ženkli teigiama įtaka. Bandymo Nr.1 ir Nr.2 metu kiaulių, gavusių probiotiko Bonvital mėsa buvo žymiai minkštesnė negu kontrolinės arba antros tiriamosios grupės kiaulių.
Bandyme Nr.1 lyginant su pirma tiriamąja grupe kontrolinės grupės mėsos kietumas 24,40 proc. (P<0,05) ir su antra tiriamąja 20,66 proc. (P<0,05) yra didesnis.
Bandyme Nr.2 skirtumas su kontrolinės grupės kiaulėmis buvo dar ryškesni ir sudarė 33,75 proc. (P<0,05) o su antra tiriamąja grupe – 8,62 proc. (P<0,05).
Svarbus fizinis mėsos kokybės rodiklis yra virimo nuostoliai (12 pav.). Virimo nuostoliai apibūdina kulinarines ir technologines mėsos savybes.
29,07 30,24 27,9 21,84 22,86 24,35 0 5 10 15 20 25 30 35 V ir im o n u os to lia i, p ro c Bandymas Nr. 1 Bandymas Nr. 2
Kontrolinė I-ma tiriamoji II-a tiriamoji
12 pav. M. longissimus dorsi virimo nuostoliai.
Pirmame bandyme didžiausi (30,24 proc.) virimo nuostoliai nustatyti pirmos tiriamosios grupės su Bonvital priedu kiaulių, t.y. 1,17 proc. didesni nei kontrolinės grupės ir 2,34 proc. nei antros tiriamosios grupės, tačiau skirtumai statistiškai nepatikimi.
Antrame bandyme didžiausi (24,35 proc.) virimo nuostoliai buvo antros tiriamosios grupės kiaulių. Čia kiaulių gavusių probiotikų mėsos virimo nuostoliai buvo mažesni lyginant su kiaulėmis (antra tiriamoji grupė), kurių racione probiotikų nebuvo. Pastarosios grupės kiaulių mėsos virimo nuostoliai buvo 1,49-2,51 proc. didesni. Skirtumai statistiškai nepatikimi.
Lyginant 1 ir 2 bandymų kiaulių mėsos virimo nuostolius matyti, kad pagal šį požymį mėsa ryškiai skyrėsi. Bandyme Nr.2 mėsos virimo nuostoliai, visų grupių kiaulių buvo mažesni 3,6-7,4 proc., nors skirtumai statistiškai nepatikimi. Manome, kad šis skirtumas atsirado dėl to, kad šiame bandyme paskerstų kiaulių M. longissimus dorsi buvo daugiau riebalų ir 2,0-5,8 proc. didesnis vandens rišlumas.
IŠVADOS
Atlikus penimų kiaulių, šertų visaverčiais kombinuotaisiais pašarais praturtintais premiksu su probiotikais ir panašios sudėties be probiotikų, skerdenų, mėsos kokybės ir kraujo tyrimus galima daryti tokias išvadas:
1. Visų grupių kiaulių kraujo biocheminiai rodikliai, tiriant bandymų pradžioje ir pabaigoje atitiko fiziologines normas. Pastebimos probiotikų įtakos kraujo rodikliams nenustatyta. Galima pažymėti tik nežymų didėjimą kalcio, fosforo ir bendrųjų baltymų, antrojo bandymo pabaigoje, lyginant su probiotikų negavusia kiaulių grupe. Tačiau skirtumas statistiškai nepatikimas.
2. Kiaulės šertos su probiotiko priedu ir be jo turėjo panašią skerdenų išeigą bei raumeningumą (bandymas Nr. 1). Probiotikų poveikio nenustatyta. Skirtumai statistiškai nepatikimi.
3. Kiaulių, šertų su probiotiko priedu ir be jo, M. longissimus dorsi cheminė sudėtis ir kai kurios fizinės savybės (sausosios, organinės medžiagos, pelenai, baltymai ir pH) buvo labai panašios.
4. Teigiamas probiotiko Bonvital poveikis nustatytas mėsos kietumui. Lyginant su kontroline ir antra tiriamąja grupe, viename ir kitame bandyme, jis buvo 8-34 proc. mažesnis. Skirtumai statistiškai patikimi. Be to, šios grupės kiaulių mėsa turėjo 2,7-4,0 proc. didesnį vandens rišlumą negu kontrolinės ir antros tiriamosios grupės kiaulių. Skirtumai taip pat statistiškai patikimi.
5. Kiaulių, gavusių probiotiko Bonvital, mėsos virimo nuostoliai (2 bandymas) buvo 1,49 proc. mažesni lyginant su kiaulėmis, negavusiomis šio probiotiko, tačiau tokio poveikio nebuvo nustatyta pirmame bandyme, nors skirtumai statistiškai nepatikimi.
6. Pagal pirmame ir antrame bandyme gautus rezultatus galime teigti, kad pastebimos probiotiko Bonvital įtakos kiaulių skerdenos išeigai, raumeningumui kai kuriems mėsos cheminiams bei fiziniams rodikliams nebuvo nustatyta. Požymių skirtumai abiejuose bandymuose labai įvairavo. Objektyvesniam probiotikų poveikio įvertinimui reikėtų tyrimus kartoti.
ZUSAMMENFASSUNG
JŪRATĖ TRAKNYTĖMineralische vitaminische Zusatzstoffe mit biologisch aktiven Substanzen und der Einfluss von ihnen auf das Gesundheitsstatus, Schlachtkörper und Fleischqualität der
Mastschweinen
Litauische Veterinärmedizinische Akademie Lehrstuhl für Tierernährung
Kaunas, 2006
Der Umfang der Masterarbeit besteht aus 46 Seiten, es sind 4 Tabellen, 12 Bilder, 7 Anlagen, 58 Literaturquellen angeführt worden. Die Arbeit ist in der litauischen Sprache geschrieben worden.
Aktualität des Themas. Wir haben nicht so viele Daten über den Einfluss des Probiotikums auf die Schlachtkörper und Fleischqualität, die Parameter des Blutes.
Forschungsziel – wir sollten den Einfluss des Probiotikums Bonvital auf die Blutparameter, Schlachtkörper und Fleischqualität von Mastschweinen feststellen.
Im Verlauf der beiden Versuche wurde der Gesundheitszustand der Tiere beobachtet. Dieser kann als normal eingeschätzt werden. Veterinärmedizinische Präparate kamen nicht zum Einsatz. Im Verlauf der versuche wurden auch biochemischen Parameter vom Blut beobachtet. Diese Parameter enschprachen den Normen an Anfang und am Ende der Versuche. Auf die Parameter des Blutes hatte die Bonvital Ergänzung der Futtermischungen keinen signifikanten Einfluss.
Am Prüfende erfolgte eine Kontrollschlachtung der Schweine. Nach der Schlachtung wurden Schlachtausbeute, Magerfleischanteil, chemische und physikalische Fleischparameter ermittelt. Die Schweine, die bekamen die Bonvital Ergänzung oder nicht M. longissimus dorsi haben fast die gleichen chemische und physikalische (wie Trockensubstanz, Organische Substanz, Rohprotein, Rohasche, pH-Wert) Parameter des Fleisches. Der Positive Effekt des Probiotikums wurde auf Scherkraft festgestellt. Im Verlauf der beiden Versuche, wen wir vergleichen die Kontrollgrupe und Versuchsgrupe II, dieser Parameter war 8 – 34 %. Im beiden Versuchen das Wasserbindungsvermögen des Fleisches von den Tieren, deren Futter mit Bonvital supplementiert war, im Vergleich zum Fleisch der Kontrollgrupe höher (2,7 – 4,0%) aus fiel. Das geprüfte Probiotikum Bonvital hatte keinen signifikanten Einfluss auf die erfassten Parameter der Schlachtkörper, bzw. Fleischqualität, Gesundstatus in beiden Versuchen. Wir sollten die Versuche noch einmal wiederholen, un das positiven Einfluss des Probiotikums zu begründen.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Abe F., Ishibashi N., Shimamura S. Effect of administration of bifidobacteria and lactic acid bacteria to newborn calves and piglets, 1995. Vol.78. N. 12.
2. Armstrong D., Wood J. Growth promoters: replacing antimicrobials. Concepts in pig science. Nottingham, 2001, Nutrition International ISBN 897676-33-06.
3. Baranauskas S. Nauji pašarai, lesalai ir priedai. Vilnius, 1992. P.118.
4. Bartkevičiūtė Z. Kaip sumažinti išlaidas pašarams. Ūkininko patarėjas. Kaunas, 2000. Nr.8. P. 6
5. Barton – Garde P. A., Bejerholm C. Eating quality of pork – that the leanes have found. Pig Farming, 2001. N. 33. P. 56-57.
6. Beauchemin K. A., Yang W. Z., Morgavi D. P., Ghorbani G. R., Kantz W., Leedle J. A. Z. Effects of bacterial direct – fed microbials and yeast on site and extent of digestion, blood chemistry, and subclinical ruminal acidosis in feedlot cattle. Journal of Animal Science, 2003. Vol. 81. N. 6. P. 1628–1640.
7. Bengmark S. Colonic food: pre – and probiotics. Journal Gastoenterology, 2000. Vol.95 N.1.
8. Brady L. J., Gallaher D. D., Busta F. F. The Role of Probiotic Cultures in the Prevention of Colon Cancer. Journal of Nutrition, 2000. Vol. 130.N.2.P.410-414.
9. Cameron N. Meat and eating quality: opportunities for change. International Pig Topics, 1998.Vol.13. N.8. P.21-23.
10. Dunn N. Probiotic live micro-organisms prove sucessful as growth promoters. Austr. Veterinary Journal Busines. Magazine, 2004. P. 67-74.
11. Fischer K. Veranderungen im Muskel nach dem Schlachten. Beitrage zur Chemische und Physik des Fleisches. Kulmbach, 2002. P. 74-80.
12. Fuller R. Probiotics in man and animals. J. Appl Bact., 1989. Vol.66. P.365-378.
13. Ganguli N. C. Probiotics: a future feed additive for livestock. Indian Dairyman, 1989. Vol.40. N 9.
14. Gibson G.R., Roberfroid M.B. Dietary modulation of the human colonic microbiota. Introducing the concept of prebiotics. J. Nutr., 1995. Vol.125. Iss.6. P.1401-1412. 15. Grandia T. Hog form management, 1999. T.8 P. 33-34.
16. Gružauskas R., Danius S., Jeroch H. Fermentinių preparatų naudojimas paukščių lesaluose. Veterinarija ir zootechnika. Kaunas, 2000. T.10.P.31-33.
17. Gružauskas R., Kvietkutė N., Racevičiūtė – Stupelienė A., Šašytė V. Probiotikai didina paršelių priesvorį. Žemės ūkis. Vilnius, 2005. N.12.P. 8-9.
18. Heyer I., Andersson A., Rydhmer H. et al. Carcass quality and technological and sensory meat quality of once-bred gilts in a seasonal outdoor rearing system. Acta agr. Scandinavica sec. 2004, A. 54, P. 103-111.
19. Honikel K., Legerken G. Fleisch und Fleischwaren. Frankfurt am Main, 2000. P. 706-737.
20. House J. The effect of diet on measures of pork quality – considerations for meat quality through good nutrition, 2001. Animal Science, ranitoba. P. 22-31.
21. Ishibashi N., Yamazaki S. Probiotics and safety. American Journal of Clinical Nutrition, 2001. Vol. 73. N. 2. P. 465–470.
22. Jančienė I. Kiaulininkystė. Kaunas, 2005. P. 5-157.
23. Jančienė I., Kvietkutė N., Mikelėnas A. Kiaulininkystės laboratorinių ir praktikos darbų metodiniai nurodymai./ Kaunas. 2004. P. 66-74, 29-34.
24. Jeroch H., Šeškevičienė J., Kulpys J. Žemės ūkio gyvulių ir paukščių mitybos fiziologinės reikmės. Kaunas, 2004. 160 p.
25. Jukna Č., Jukna V., Šimkus A. The effect of probiotics and phytobiotics on meat properties and quality in pigs. Veterinarija ir zotechnika.. Kaunas, 2005. T. 29(51).P. 80-84.
26. Juozaitienė V., Kerzienė S. Biometrija ir kompiuterinė duomenų analizė. Kaunas, 2001. p. 114.
27. Kallweit E. Was ist Fleischqualität? Qualitätfleischerzeugung bei Landwirtschaftlichen Nutztieren. DGFZ- Schriftenreihe, 2000. P. 4-5.
28. Kiaulių skaičius Lietuvoje 2005 metų sausio 1 d. Prieiga per internetą 2006 01 12: www.std.lt/lt/pages/view/?id=1235
29. Klimas R. Džiaugys V. Fenotipinis kiaulių mėsingumo įvertinimas. Mokslo darbai. Gyvulininkystė. V.: Akademija, 1997. T.31. P.47-56.
30. Klimas R., Klimienė A. Lietuvoje veisiamų kiaulių mėsingumo rodiklių analizė. Gyvulininkystė. Vilnius, 2001. T.38. P.12-27.
31. Klimas R., Klimienė A., Džiaugys V. Kiaulių mėsingumas bei mėsos kokybė, priklausomai nuo veislės, lyties ir svorio. Gyvulių ir paukščių mėsos produkcijos didinimo ir kokybės gerinimo problemos. Tarptautinė mokslinė konferencija. Kaunas, 1999. P. 14 - 24.
32. Lietuvos respublikos pašarų įstatymas. Valstybės žinios. Vilnius, 2000. N. 34.
33. Lilly D. M., Stihvell R. H. Probiotics growth promoting factors produced by microorganisms. Science. 1995. VoL 147. P.747-748.
35. McEwan S.A., Fedorka-Cray P.J. Antimicrobial use and resistance in animals. Clin. Infect. Dis. 2002. Vol.34. Suppl.3. P. 93-106.
36. Miceikienė I. Naujos gyvulių veislininkystės technologijos. Žemės ūkis, 2000. N. 12. P.39-40.
37. Mikelėnas A. Skerdenos kokybė - kiaulių selekcijos viršūnė./ Gyvulių veislininkystės teoriniai ir praktiniai aspektai integruojantis į ES. Vilnius, 2002. P. 21-24.
38. Mikulionienė S., Urbšienė D., Stankevičius R. Seeschlamm als Probiotikum in der Schweinefütterung. 4 Boku – Symposium Tierernärung. Wien, 2005. P. 89-90.
39. Mosenthin R. Probiotiks im Praxiseinsatz in der Schweinefutterung. Journal Rekasan. Ratgeber für Tierernährung, Tierzucht und Management. Heft 17/18, 9. Jahrgang, 2002. P.109-111.
40. Mroz Z. Organic acidis as potential alternatives to antibiotics growth promoters for pigs. Advances in pork production, 2005. T. 16. P. 169-182
41. Nemcova R. Criteria for selection lactobacilli for probiotic use.(Praha). 1997. P. 19-27. 42. NRC (U.S.). Nutrient requirements of swine. 10th rev. Ed. National Academy Press,
Washington, D.C, 1998.
43. Nurnberg K., Enser M. Investigations of intramuscular fat from German pigs in relationship to meat and eating quality. Abstracts 44th annual meeting of the EAAP. Denmark, 2000. Vol.2. P.300.
44. Ortwin S. Mikroorganismen als futterzusatzstoffe: Probiotika – Wirksamkeit und Wirkungsweise. 4 Boku – Symposium Tierernärung. Wien, 2005. P. 10-16.
45. Parker R. Organism and substance which contribute to intestinal microbial. Animal nutrition and health. 1974. Vol. 29. P. 4-8.
46. Potthast K. Chemie der Fette und Fettbegleitstoffe. Beitrage zur Chemische und Physik des Fkeisches. Kulmbach, 2002. P. 19-20.
47. Rastall R. A. Bacteria in the gut: friends and foes and how to alter the balance. Journal of nutrition. 2004. Vol. 134. N. 2. P. 22–26.
48. Rinkotyra, 2002.
49. Rolfe R. D. The role of probiotic cultures in the control of gastrointestinal health. 2000. P. 402.
50. Salminen S. Uniqueness of probiotic strains. IDF Nutr. News Lett. 1996.
51. Schilling E. Muskelstruktur und Fleischqualität. Tierzucht und Züchtungsbiologie, 2000. 119-201.
52. Schweiz A., Kupke J., Knothe G. Agrarmärkte in Zahlen Mittel – und Osteuropa. ZMP, 2003. P. 19-23.
