LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA
GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS
GYVULININKYSTĖS KATEDRA
Asta Lakačauskienė
Sezono, laktacijos mėnesio ir laikymo sąlygų įtaka pieno sudėties pokyčiams ir
kokybės rodikliams LVA praktinio mokymo ir bandymų centro karvių
bandoje
Magistro darbas
Darbo vadovas
doc. dr. K. Pauliukas
The influence of the conditions of a season, lactation month and keeping on the changes of milk composition and quality indices in a cow herd of Practical Instruction and Research Centre under Lithuanian Veterinary Academy
Darbas buvo atliktas Lietuvos veterinarijos akademijoje, gyvulininkystės katedroje 2006 – 2008 magistrinių studijų metais.
Magistro darbo paruošė: Asta Lakačauskienė ______________________
Magistro darbo vadovas: doc. Dr. K. Pauliukas ______________________
TURINYS
ĮVADAS ...5
1. LITERATŪROS APŽVALGA...8
1.1 Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo ir bandymų centro istorija ... 8
1.2 Juodmargių veislių galvijų charakteristika ...10
1.2.1 Lietuvos juodmargių veislė ...10
1.2.2 Vokietijos juodmargių veislė ...10
1.2.3 Olandijos juodmargiai galvijai...11
1.2.4 Danijos juodmargiai ...12
1.3 Įvairių veiksnių įtaka pieno kiekiui, sudėčiai ir kokybei...13
1.3.1 Veiksniai, turintys įtakos pieningumui...13
1.3.2 Veiksniai, turintys įtkos pieno sudėčiai ir kokybei...15
1.3.2.1 Laktacijos laikotarpis ...15
1.3.2.2 Sveikatos būklė...15
1.3.2.3 Pašarai ir šėrimas...16
1.3.2.4 Laikymo sąlygos ir technologijos...18
1.3.2.5 Karvių melžimo technologija ir jos įtaka pieno kiekiui ir kokybei...21
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ...24
3. TYRIMŲ REZULTATAI...26
3.1 Juodmargių karvių veislių produktyvumo apžvalga ...26
3.2 Tyrimui atrinktų juodmargių veislių karvių metinė produkcija...26
3.3 Faktoriai, turintys įtakos pieno riebumui ir baltymingumui ...29
3.4 Lietuvos juodmargių, Vokietijos juodmargių, Olandijos juodmargių ir Danijos juodmargių pieno sudėties kitimas per laktaciją...31
4. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI...37
5. SUMMARY...38
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS ...41
ĮVADAS
Pieno sektorius Lietuvoje yra prioritetinė žemės ūkio šaka, jo produkcijos vertė bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje praėjusiais metais buvo 23 proc. Pieno produktų eksportas sudaro apie 30 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto, kuriam sunaudojama apie 60 proc. parduoto perdirbti pieno. Žemdirbių pajamos už parduotą pieną sudaro trečdalį žemės ūkio produkcijos pardavimo pajamų.
Pieno sektorius yra valstybės reguliuojama ūkio šaka. Įstojus į ES, šiam sektoriui taikomi visi pieno rinkos organizavimą reguliuojantys teisės aktai, susieti su pieno gamybos kvotų sistema, tiesioginėmis išmokomis, rinkos intervencinių priemonių sistema ir eksporto parama.
(http://www.zum.lt/min/Informacija/dsp_news.cfm?NewsID=2645&langparam=LT&T itle=&From=&To=&Page=9&list=10, prieiga per internetą 2008 01 29)
Tinkamos gamtinės sąlygos ir gyvulių auginimo tradicijos – pagrindinės prielaidos galvijininkystei plėtoti. Jau tarpukario Lietuvoje žemdirbiai augino virš milijono galvijų. Ilgą laiką Lietuvoje ši šaka buvo plėtojama kaip pieninė arba pieninė-mėsinė. Tik 1995 metais į šalį buvo įvežti pirmieji mėsiniai galvijai.
(http://www.zum.lt/min/Informacija/dsp_news.cfm?NewsID=2327&langparam=LT&Titl e=&From=&To=&Page=2&list=10, prieiga per internetą 2006 09 12)
Lietuvai tapus ES nare, pieno sektoriui iškilo nauji reikalavimai, pasikeitė pieno sektoriaus rinkos organizavimo priemonės. Vykdant ES BŽŪP reformą parama jau pirmaisiais jos metais (2004 metai) bus atsiejama nuo gamybos, o išmokos siejamos su aplinkosaugos, maisto saugos, gyvūnų gerovės, sveikatos ir darbo saugos standartais.
(I. Kriščiukaitienė, Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą poveikio tyrimo „ES Bendrosios žemės ūkio politikos reformos poveikis Lietuvos pieno sektoriui vidutinėje perspektyvoje (iki 2008 metų)“ Galutinė ataskaita, Vilnius, 2004)
Kad sėkmingai konkuruotų bendrojoje rinkoje, prekinis Lietuvos pieno ūkis turės stambėti ir priartėti prie ES šalių pieno ūkių dydžių. Iki 2006 m. didžiausi struktūriniai pokyčiai turėtų vykti 1 – 2 ir 5 – 10 karvių ūkiuose. Prekinio pieno gamyba smulkiuosiuose ūkiuose turės mažėti, tačiau ji didės 10 ir daugiau karvių laikančiuose ūkiuose. Pienininkystės ūkių restruktūrizavimo spartą lems jų pasirengimas dalyvauti įvairiose paramos programose, kitose kaimo ekonominėse veiklose, įtakos turės ir kooperacijos tempai.
Nuo 2004 m. gegužės 1 d. pienas į rūšis nebeskirstomas, nes visa superkama žaliava turi atitikti ES reikalavimus. 2004 metais 91 proc. viso supirkto pieno atitiko šiuos reikalavimus. Per 2005 metų 10 mėnesių pieno, kuriam netaikytos nuoskaitos, supirkta 94,4 proc. Per tą patį laikotarpį 73,95 tūkst. t. buvo taikyta bent viena nuoskaita, t. y. šis pienas sudarė 7,15 proc. viso supirkto kiekio.
Pieno ūkiai, neatitinkantys ES veterinarijos reikalavimų, nuo 2007 sausio 1 d. į rinką žalio pieno laisvai tiekti nebegalės. Šis pienas turės būti surenkamas atskirai ir galės būti parduodamas tik toms perdirbimo įmonėms, kurios gamina 60 parų nokinamus sūrius. Prognozuojama, kad ES reikalavimų neatitinkančių ūkių bus apie 19 procentų.
Atitikti reikalavimus iki 2007 m. sausio 1 d. siekia apie 56 tūkst. pieno ūkių, iš jų net 90 proc. – smulkūs ūkiai, laikantys iki 5 karvių. Manoma, kad vidutiniai ir stambūs pieno ūkiai, pasinaudoję KPP ir BPD priemonėmis, iki 2007 m. nesunkiai atitiks ES reikalavimus, tačiau gana problemiška išlieka smulkiųjų ūkių (iki 5 karvių) padėtis. Tokių ūkių šiuo metu yra apie 70 tūkst., iš jų apie 5,5 tūkst. reikalavimus atitinka, 49,5 tūkst. – pasirengę siekti atitikti reikalavimus, o apie 15 tūkst. smulkiųjų pieno ūkių to daryti neketina. (E. Linartienė, 2006)
Daugelis veiksnių daro įtaką pieno kiekio, sudėties ir kokybės rodikliams. Negenetinių veiksnių įtaka (metai, mėnuo, ūkis, sezonas, laktacijos, amžius veršiavimosi metu, laktacijos mėnuo) turi įtakos pieno sudėčiai, tačiau somatinių ląstelių skaičiui ši įtaka nežymi (Žakas, 2002). Sezono įtaka labiausiai pastebima pieno kiekiui, sudėčiai ir somatinių ląstelių skaičiui piene. Padidėjęs primilžis per parą turi įtakos pieno sudėčiai ir somatinių ląstelių skaičiaus piene mažėjimui. Didėjančiam somatinių ląstelių skaičiui laktacijos metu turi įtakos melžimo reikalavimų nesilaikymas, netinkamas tešmens paruošimas ir spenių dezinfekavimo taisyklių nesilaikymas. (Stankūnienė, Tacas. 2003)
Kaune, 2007 m. vasario mėn. 1 d. vykusiame Žemės ūkio posėdyje konstatuota, kad pieno supirkimo kaina Lietuvoje išlieka mažiausia tarp kitų Europos Sąjungos šalių. Vokietijoje ji siekia 980 Lt, Latvijoje – 824, Estijoje – 856 Lt/t. Pernai vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje buvo 694 Lt/t, palyginti su 2005 m. ji padidėjo vos 2,8 proc. (J. Vilionis) Be to, jau dabar būtina prognozuoti, kaip žemės ūkio sektorių palies ES tiesioginės ir struktūrinės paramos 2013 m. sumažinimas ar panaikinimas, kokios įtakos pieno gamybos geografijai turės klimato pokyčiai (B. Markauskas)
Tokiomis sąlygomis būtina ieškoti rezervų pieno sudėčiai ir kokybei gerinti. Tam ir galėtų pasitarnauti karvių laktacijų, veršingumo, atskirų periodų bei sezoniškumo tyrimai. (Pauliukas, 2005)
Dabo tikslas: ištirti praktinio mokymo centro karvių bandos pieno sudėties ir kokybės rodiklių kaitą atskirais laktacijos mėnesiais, sezonais bei keičiantis laikymo sąlygoms.
Darbo uždaviniai:
1. Susipažinti su LVA praktinio mokymo ir bandymų centre karvių veislėmis.
2. Išnagrinėti atrinktų karvių grupių pieno kokybės rodiklius ir kokybę, palyginti su su atitinkamų veislių Lietuvoje vidurkiu.
3. Išnagrinėti laktacijos mėnesio įtaką pieno kokybės rodikliams. 4. nustatyti sezono įtaką pieno kokybės rodikliams.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo ir bandymų centro istorija
LVA Senato 1992 m. gegužės 1 dienos nutarimu vietoj privatizuojamo, juridiškai savarankiško Akademijos mokymo - bandymų ūkio buvo įkurtas biudžetinis ūkiskaitinis padalinys - Praktinio mokymo ir bandymų centras. Šis padalinys 1992 m. spalio 28 d. oficialiai pradėjo dirbti kaip Centras. 2001 m. kovo m. 8 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 266 patvirtintas bendras 815 ha naudojamos žemės plotas ( iš jų 767,5 hektarai žemės naudmenų).
Praktinio mokymo ir bandymų centras savo veikloje vadovaujasi LVA Statutu, Centro nuostatais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir vidaus darbo taisyklėmis. LVA Statutą 1993 m. spalio 19 d. patvirtino Seimas. Naujoji statuto redakcija patvirtinta 2000 m. spalio mėn. 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. VIII-2044.
Mokomojo ūkio paskirtis - praktinis studentų mokymas ir moksliniai eksperimentai, įvairių rūšių gyvulių ir paukščių veislininkystė, gyvulininkystės ir veterinarijos mokslo programavimas, specialistų konsultavimas bei ūkinė veikla.
Iki 1990 m. LVA mokymo - bandymų ūkis turėjo 3880 ha. žemės. Iš jos: 2765 ha žemės naudmenų, 1627 ha ariamos žemės. Nuo 2003 m. ūkio dydis 767,5 ha. Derliai buvo pasiekti vieni didžiausių respublikoje. Grūdinių kultūrų - apie 50,2 cnt/ha; 100 ha žemės naudmenų pagaminta po 2169 cnt. pieno ir 517 cnt. mėsos. Iš karvės vidutiniškai buvo primelžiama 6256 kg pieno per metus.
Mokomojo ūkio fermose galima susipažinti su įvairių veislių gyvulių eksterjero, šėrimo ir veisimo ypatumais. Čia auginami mėsinių veislių galvijai: Limuzinų, Šarolė; nykstančių Lietuvos vietinių šėmųjų ir Lietuvos vietinių baltnugarių veislių galvijai; taip pat retesnių – Airšyrų, Švicų, Lietuvos žalųjų veislių galvijai. LVA praktinio mokymo ir bandymų centras yra suformavęs galvijų, arklių kolekcines bandas, jame yra laikomas ir senųjų veislių gyvulių genofondas.
LVA praktinio mokymo ir bandymų centro fermos tarnauja visos šalies žemės ūkio mokyklų moksleivių mokymui. Čia nuolat lankosi Kauno, Daugų, Marijampolės ir kitų žemės ūkio mokyklų atstovai, studentai, taip pat ir patys LVA studentai. Centre lankosi ir Žemės ūkio ministerijos, rajonų, apskričių specialistai. Čia reguliariai vykdomi LVA tęstinio mokymo centro praktiniai mokymai.
Mokomajame ūkyje yra pasiektas aukštas pieno primilžis (iš vienos karvės 2003 metais primelžta 6452 kg, 2002 metais atitinkamai 6191 kg.). Centro grūdinių kultūrų derlingumas geriausiais metais siekė 44,6 cnt/ha, 2003 metais dėl blogų meteorologinių sąlygų prikulta po 30,4 cnt/ha.
Į mokomąjį ūkį įeina 3 fermos: "Giraitės", "Muniškių" "Užliedžių".
2001- 2002 metais rekonstruota, viena iš pirmųjų Lietuvoje sertifikuota pagal Europos Sąjungos direktyvos Nr.9246 reikalavimus yra "Muniškių" karvių ferma. Joje sumontuota firmos De Laval pieno melžimo įranga, automatinė pieno linijų plovimo linija, firmos Westfalia pieno šaldymo įranga, suremontuotos pagalbinės patalpos, išasfaltuoti privažiavimo keliai. Fermoje įdiegta pieno gamybos savikontrolės sistema, kuri apima pašarų gamybą, pastatų priežiūrą, veterinarijos ir sanitarijos, aplinkosaugos bei gyvulių gerovės reikalavimais. Muniškių fermai, pirmajai Lietuvoje, 2002 06 01 Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba suteikė teisę parduoti savo produkciją, pažymėtą sveikatingumo ženklu LT - 01- 01 F. Fermoje vykdomi respublikiniai mechanizuoto karvių melžimo konkursai. Šiuo metu nuo jos neatsilieka ir kitos centro fermos.
2003 06 04 Užliedžių ir Giraitės galvijų bandoms suteikti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pažymėjimai Nr. 1 a ir 1 b dėl galvijų bandos sveikatos statuso. Šioms fermoms suteikta neapimtos galvijų tuberkuliozės, galvijų bruceliozės, enzootinės galvijų leukozės, infekcinio gyvulių rinotracheito ir virusinės diarėjos bandų statusai pagal ES Tarybos direktyvą 64/432/EEB.
Mokomasis ūkis ir toliau planuoja propaguoti mokslo pasiekimus. Dabar Giraitėje yra pastatyta 130 vietų šalto tipo su palaidu gyvulių laikymu pieno ferma su pieno bloku, mokomosiomis patalpomis. Šioje fermoje sumontuota naujausia Švedijos firmos DeLaval gyvulių melžimo, šėrimo ir pieno šaldymo įranga.
Dabar ūkyje yra apie 250 karvių. (http://www.lva.lt/_turinys.php?id=280)
2005 – 2006 m. laikotarpiu vidutinis karvių produktyvumas per užbaigtą laktaciją buvo: I laktacijos karvių - 5573 kg pieno, pieno riebumas - 4,43 %, pieno baltymingumas - 3,20 %, II laktacijos – 6612 kg pieno, pieno riebumas - 4,78 %, pieno baltymingumas - 3,25 %, III laktacijos – 6969 kg pieno, pieno riebumas - 4,67 %, pieno baltymingumas - 3,20 %.
Šiuo laikotarpiu ūkyje buvo 11 rinktinių karvių, kurių produktyvumas buvo 8636kg pieno per metus, pieno riebumas - 5,02 %, pieno baltymingumas - 3,26 %. (Apyskaita, 2007)
1.2 Juodmargių veislių galvijų charakteristika 1.2.1 Lietuvos juodmargių veislė
Lietuvos juodmargiai sukurti kryžminant vietinius galvijus iš pradžių su įvairių veislių galvijais, o vėliau su Olandijos juodmargiais, britų fryzais, holšteinais. Naudojant Olandijos juodmargius, padidėjo Lietuvos juodmargių pieningumas, pagerėjo tešmenys. Olandijos juodmargiais pagerinti buliukai geriau penisi, didesnės skerdenos išeiga. Holšteinų kraujo turinčių Lietuvos juodmargių karvių primilžiai taip pat gerokai didesni, tačiau sumažėjo pieno riebumas. Šie galvijai būna aukštesni, tvirtesnių kojų, ne tokie raumeningi. Buliukų skerdenos išeiga mažesnė. Holšteinais pagerinti juodmargiai reiklesni pašarams.
Sukūrus veislininkystės sistemą Lietuvoje, atsižvelgiant į galvijų ūkio plėtojimo kryptis ir tendencijas, pradėta Lietuvos juodmargių selekcija ir pagal kitus ūkiškai bei ekonomiškai svarbius požymius: tinkamumą mechanizuotai melžti, pieno baltymingumą, penėjimosi, mėsines ir kitas savybes. Selekcinio darbo efektyvumui didinti parengti ilgalaikiai veislininkystės darbo planai atskiriems ūkiams ir veislei. Karvės ir telyčios pradėtos sėklinti skystame azote užšaldyta bulių sperma. Be to, Lietuvos juodmargiai buvo masiškai gerinami Olandijos juodmargiais. Naudojant Olandijos juodmargius, padidėjo Lietuvos juodmargių pieningumas, pagerėjo tešmenys. Olandijos juodmargiais pagerinti buliukai geriau penisi, didesnės skerdenos išeiga. Holšteinų kraujo turinčių Lietuvos juodmargių karvių primilžiai taip pat gerokai didesni, tačiau mažesnis pieno riebumas. Šie galvijai būna aukštesni, tvirtesnių kojų, ne tokie raumeningi. Buliukų skerdenos išeiga mažesnė. Holšteinais pagerinti juodmargiai reiklesni pašarams. Visos šios priemonės padėjo susiformuoti šiuolaikinėms produktyvumo bei veislinėms Lietuvos juodmargių savybėms. (Jukna, 1998)
Dabar Lietuvoje yra vidutiniškai 154054 kontroliuojamų Lietuvos juodmargių veislės karvių. Vidutinis produktyvumas 5612 kg pieno, pieno riebumas – 4,31 %, pieno baltymingumas – 3,33 %. (Apyskaita, 2007)
1.2.2 Vokietijos juodmargių veislė
Veislė sukurta kryžminant vietinius galvijus su Olandijos juodmargiais. Iki 1891 metų į Vokietiją buvo įvežta labai daug Olandijos juodmargių, kurie sudarė naujos veislės pagrindą. 1880 – 1883 metais įkurtos kelios juodmargių veisimo draugijos. Kilmės knygų leidimo draugija susikūrė 1878 metais.
Prieškariniai Vokietijos juodmargiai buvo stambūs, taisyklingo kūno sudėjimo, tvirtų kojų, labai pieningi, tačiau liesapieniai galvijai.
Pokario metais keitėsi selekcijos kryptis ir gyvulių tipas. Pradžioje buvo selekcionuojami smulkesni gyvūnai. Vėliau, didinant pieningumą, siekta, kad gyvuliai būtų stambesni ir susiformuotų pieninis – mėsinis tipas. 1959 metais eksponuotų šios veislės karvių aukštis ties ketera buvo 131 – 132 cm, masė – 650 kg.
Pieningumui ir masei didinti paskutiniais dešimtmečiais plačiai naudojami Holšteinai, daug dėmesio skiriama tešmens išsivystymui ir formai. Be to, siekiama, kad galvijai būtų ir raumeningi.
Dabartiniai galvijai yra taisyklingo kūno sudėjimo, stambūs, ilgų tvirtų kojų, pieningi. Vidutinis suaugusių karvių svoris 600 - 650 kg, bulių – 900 - 1000 kg (Jukna. 1998).
Lietuvoje šiuo metu yra 1337 kontroliuojamos Vokietijos juodmargių veislės karvės, vidutinis produktyvumas – 6054 kg pieno, pieno riebumas – 4,44 %, pieno baltymingumas – 3,33 %. (Apyskaita, 2007
1.2.3 Olandijos juodmargiai galvijai
Tai seniausia galvijų veislė pasaulyje, išvesta nenaudojant kitų veislių gyvulių. Metraščiuose randama, kad kad nuo XII a. Olandijoje buvo kultūrinamos ganyklos ir prekiaujama sūriais bei sviestu. Jau nuo 1400 m. Olandijos juodmargiai eksportuojami į daugelį pasaulio šalių.
Geriausios Olandijos juodmargių bandos auginamos Fryzijos provincijoje. Dabartiniai Olandijos juodmargiai produktyvumu ir kūno sudėjimu labai skiriasi nuo tų, kurie buvo veisiami praėjusiame šimtmetyje. Jie buvo ryškaus pieninio tipo, ilgesnių kojų, švelnaus skeleto, silpnai
išvystytais raumenimis. Šiuolaikiniai šios veislės galvijai stambūs, raumeningi, jų liemuo proporcingas, kojos neilgos, galva pailgėjusi. Krūtinė gili ir plati, skeletas tvirtas, tešmuo gerai išsivystęs, dažniausiai vonios formos. Naujagimiai veršeliai sveria 36-42 kg, karvės – 550 - 600 kg, buliai – 800 - 1000 kg. Olandai daug dėmesio skiria telyčių auginimui. Siekiama, kad 15 - 17mėn. jos svertų 380 - 400 kg.
Nors Olandijos juodmargiai yra pieniniai galvijai, tačiau nemažai šios veislės gyvulių galima priskirti pieniniams - mėsiniams. Pastaraisiais metais olandai veislei gerinti pradėjo naudoti Holšteinus, todėl daugėja gyvulių, turinčių ryškesnius pieniniam tipui būdingus sudėjimo bruožus.
Išvedant veislę, daug dėmesio buvo skiriama spalvai. Ji yra gana vienoda: juodas fonas, balta žvaigždė kaktoje, balta juosta per pečius ir juosmenį, balta papilvė, baltos žemiau kelių ir riešo sąnarių kojos, balta uodegos šluotelė.
Nors Olandijos juodmargiai tesudaro tik kelis procentus pasaulyje veisiamų pieninių galvijų skaičiaus, tačiau jų vaidmuo vystant pienine galvijininkystę buvo labai svarbus. Jų poveikyje susiformavo visos juodmargių galvijų veislės. (Jukna, 2000)
Lietuvoje vidutinis kontroliuojamų šios veislės karvių skaičius - 138. Vidutinis produktyvumas 7262 kg 4,29 % riebumo ir 3,40 % baltymingumo pieno. (Apyskaita, 2007)
1.2.4. Danijos juodmargiai
Veislė išvesta Jutlandijos pusiasalyje praėjusiame šimtmetyje vietinius galvijus gerinant iš Olandijos atvežtais juodmargiais, vėliau - Švedijos juodmargiais, Ostfryzų ir Švedijos fryzų buliais.
1881 metais buvo išleistas pirmoji Jutlandijos juodmargių galvijų veislės kilmės knyga. Iki 1949 metų Olandijos juodmargiai buvo veisiami kaip savarankiška veislė, šios veislės karvės pieningesnės, tačiau jų pienas liesesnis negu Jutlandijos juodmargių. 1949 metais buvo nutarta abi veisles sujungti ir pavadinti Danijos juodmargiais. Jutlandijos juodmargių produktyvumui gerinti naudoti Olandijos ir Švedijos juodmargių bei Ostfryzų veislės buliai.
Nuo septintojo dešimtmečio pieningumui didinti, gyvuliams stambinti bei tešmens savybėms gerinti pradėta naudoti Holšteinų ir Švedijos juodmargių bulių sperma.
Tai stambūs galvijai, karvės sveria 600 – 650 kg, suaugę buliai – apie 1000 kg, tik ką atvestas veršelis sveria vidutiniškai 40 kg. Danijos juodmargiai gerai penisi, intensyviai auginamas prieauglis per parą priauga po 1200 g, skerdienos išeiga – 53 – 54 %. (Jukna, 1998)
Lietuvoje yra vidutiniškai 240 kontroliuojamų šios veislės karvių. Vidutinis produktyvumas – 6824 kg 4,37 % riebumo ir 3,46 % baltymingumo pieno. (Apyskaita, 2007)
1.3 Įvairių veiksnių įtaka pieno kiekiui, sudėčiai ir kokybei 1.3.1 Veiksniai, turintys įtakos pieningumui
Pirmo apsiveršiavimo amžius. Iš per anksti apsėklintos nepakankamais išsivysčiusios telyčios produktyvios karvės nebus, nes vaisiaus augimo ir laktacijos laikotarpiu sulėtėja pirmaveršės augimas bei vystymasis, ir kai kurie organai ne iki galo susiformuoja.
Per daug vėlai sėklinti telyčias vėlgi neapsimoka, kadangi tada pabrangsta pirmaveršės išauginimas, dalis telyčių gali neapsivaisinti, ir iš karvės per visą jos amžių gaunama mažiau pieno ir veršelių. Pieninių veislių telyčias geriausia auginti taip, kad jos 15 – 17 mėnesių amžiaus svertų 360 – 400 kg ir būtų apsėklintos. Pirmojo sėklinimo laiką dažniau lemia telyčių masė, o ne jų amžius. Sėklinti pirmą kartą rekomenduojama, kai telyčia pasiekia 70 proc. suaugusios tos veislės karvių masės.
Karvės amžius. Karvių pieningumas priklauso ir nuo jų amžiaus. Mažiausisi pieno primelžiama per pirmąsias, o daugiausiai per IV – VI laktacijas. Nuo pirmos iki maksimalios laktacijos karvių pieningumas padidėja net 40 -50 proc. Aie suaugusios karvės pieningumą apytiksliai galima spręsti jau iš pirmųjų laktacijos rodiklių, padauginus juos iš pataisos koeficientų.
Laikui bėgant, pieningumas kinta priklausomai nuo individualių karvės savybių ir šėrimo. Žinomi atvejai, kai daugiausia pieno karvės davė per VIII – X laktacijas. Greitai bręstančių veislių pirmaveršės jau per pirmą laktaciją duoda apie 80 proc., o vėlesnio brendimo pirmaveršės – apie 70 proc. pieno, palyginti su didžiausio pieningumo laktacija. Intensyvios pieno gamybos sąlygomis daugelyje ūkių karvių amžius neilgas, todėl tenka dėti visas pastangas, kad kuo daugiaus pieno būtų primelžiama per pimąsias laktacijas. Šiomis sąlygomis lemiamą vaidmenį vaidina šėrimas. Pieningumas labai sumažėja dėl karvės nepilnaverčio šėrimo joms užtrūkus ir per pirmuosius laktacijos mėnesius.
Užtrūkimo laikas. Pirmą veršingumo laiko pusę, kai vaisius sveria apie 2 kg ir jam reikia nedaug maisto medžiagų, karvių pieningumas beveik nekinta. Per antrą veršingumo laiko pusę, kai augančiam vaisiui reikia gerokai daugiau maisto medžiagų, karvės pieningumas pradeda mažėti, ypač tai pastebima nuo VI veršingumo mėnesio. Tuo metu, veikiama hipofizės ir
placentos hormonų, pakinta endokrininės sistemos veikla, tešmenyje mažėja liaukinio audinio ir jį vis labiau pakeičia jungiamasis bei riebalinis. Užtrūkimo pradžioje šis procesas dar labiau suintensyvėja, o pabaigoje labiau vystosi liaukinis audinys, riebalinis redukuojasi. Visi šie pro-ssai priklauso nuo karvės amžiaus, šėrimo ir užtrūkimo trukmės.
Daugelis karvių per pirmuosius laktacijos mėnesius nepajėgia suėsti tiek pašaro, kiek maisto medžiagų išsiskiria su pienu. Todėl labai svarbu karves laiku užtrūkinti ir tinkamai šerti, kad organizme susikauptų maisto medžiagų atsargos, kurių reikia intensyviausiam laktacijos laikui.
Nustatyta, kad iš 45—60 dienų užtrūkintų karvių per būsimą laktaciją primelžiama 20 proc. pieno daugiau negu iš užtrūkintų 30 dienų. M. Svensonas bandymais su dvynėmis nustatė, kad iš trumpiau užtrūkintų karvių pieno primelžiama 25—38 proc. mažiau negu iš užtrūkintų apie 2 mėnesius.
Taigi remiantis daugelio tyrimų duomenimis galima teigti, kad optimali užtrūkimo laikotarpio trukmė yra 50—60 dienų. Labai produktyvias karves kartais labai sunku užtrūkinti, o mažo produktymo kartais pačios užtrūksta net likus 3 – 4 mėnesiams iki veršiavimosi.
Servis periodas – tai laikas nuo apsiveršiavimo iki apvaisinimo. Juo anksčiau po apsiveršiavimo karvė bus apvaisinta, tuo trumpesnė bus jos laktacija. Vystantis vaisiui kinta organizmo fiziologinės funkcijos ir nuo penkto veršingumo mėnesio pieningumas sumažėja 15 - 20 proc. Jeigu servis periodas būna ilgas, iš karvės per jos amžių primelžiama mažiau pieno ir gaunama mažiau veršelių. Laikoma, kad optimali servis periodo trukmė – nuo 60 iki 80 dienų. Mažo produktyvumo karvių šis laikas gali būti trumpesnis, o labiau produktyvių – ilgesnis.
Veršiavimosi laikas. Dauguma autorių mano, kad gerai šeriamų ir tinkamai laikomų bei prižiūrimų karvių pieningumui apsiveršiavimo sezonas neturi reikšmės. Tačiau kada antroji laktacijos pusė sutampa su ganykliniu laikotarpiu, primelžiama 10 – 20 proc. daugiau pieno. Daugiausia pieno primelžiama, kai karvės veršiuojasi vasario – balandžio mėnesiais, nes tada intensyviausias laktacijos laikas sutampa su ganyklinio laikotarpio pradžia. Mažiausiai primelžiama, kada karvės veršiuojasi birželį – rugpjūtį. Jei didelėse fermose su panašiomis šėrimo ir laikymo sąlygomis visais metų laikais karvės veršiuotųsi tolygiai, darbuotojams tektų tolygesnis darbo krūvis, taip pat būtų tolygesnė ir pieno gamyba.
Karvės masė. Gerai šeriamos stambesnės karvės duoda daugiau pieno, nes jos pajėgia suėsti daugiau pašarų ir asimiliuoti maisto medžiagų. Tačiau didėjant kūno masei pieningumas didės tik tada, kai bus išlaikytas pieninis karvės tipas. Lietuvos juodmargės turėtų sverti 550 – 650 kg. Pageidautina, kad per laktaciją karvė duotų pieno 8 – 10 kartų daugiau, negu ji sveria. (Jukna, 1998)
1.3.2 Veiksniai, turintys įtakos pieno sudėčiai ir kokybei 1.3.2.1 Laktacijos laikotarpis
Laktacijos metu kinta gyvulio fiziologinė būklė, kartu - ir pieno sudėtis bei savybės. Pieno savybės labiausiai kinta tris kartus. Per pirmąsias 5-7 dienas po veršiavimosi išsiskiria krekenos, kurių cheminė sudėtis ir išvaizda labai skinasi nuo pieno. Krekenos, ypač pirmųjų trijų dienų, yra tirštesnės už pieną., sūrios, geltonos spalvos. Jose yra daug baltymų (iki 15%). Didžiająjų dalį sudaro albuminas ir globulinas. Krekenose daugiau negu piene yra riebalu, mineralinių medžiagų, vitaminų (A, B, C, D, H) ir mikroelementų. Krekenų rūgštingumas yra didelis, dėl to jos netinkamos pasterizuoti. Pieno su krekenų priemaiša technologinės savybės yra blogesnės (mažesnis termos labilumą s ir jautrumas šliužo fermento poveikiui irki.), todėl tokio pieno perdirbimo įmonės nepriima.
Praėjus 7 dienoms po veršiavimosi pieno liauka pradeda gaminti įprastą, tinkamą žmonėms vanoti pieną. Šiuo laikotarpiu keičiasi pieno kiekis ir sudėtis. Pirmą laktacijos mėnesį piene gausu riebalų, baltymų ir mineralinių medžiagų. Antrą ir trečią laktacijos mėnesį pieno riebumas ir baltymingumas būna mažiausias, vėliau šie rodikliai palaipsniui didėja. Didėjant riebumui didėja ir baltymingumas, bet baltymų daugėja lėčiau nei riebalų. Laktacijos pabaigoje pienas gali būti net iki 1,5 kario riebesnis negu pirmaisiais laktacijos mėnesiais. Laktozės ir mineralinių medžiagų kiekis papraslai nekinta. Pieno rūgštingumas esti didesnis laktacijos pradžioje, vėliau - pastovus, o laktacijos pabaigoje dažnai mažesnis. Daugiausia pieno primelžiama antrą, trečią laktacijos mėnesį, vėliau - vis mažiau.
Užtrunkančių karvių piene daugėja somatinių ląstelių, riebalų, baltymų, mineralinių medžiagų, fermentų (lipazės ir kt.). bet mažėja pieno cukraus ir pieno rūgštingumas. Šiuo laikotarpiu veikiant fermentui lipazei vyksta pieno riebalų hidrolizė ir padaugėja laisvų riebiųjų rūgščių, dėl to pienas apkarsta, tampa sūrokas. Užtrunkančių karvių pieną šliužo fermentas sutraukia lėtai, susidaro drebli sutrauka, joje lėtai dauginasi pienarūgščio rūgimo bakterijos. Šiuo laikotarpio pienui būdingos blogos juslinės ir technologinės savybės. Produktai, pagaminti iš tokio pieno, greitai genda, yra nemalonaus skonio, todėl 7 dienas iki užtnikinimo pienas nevartojamas maistui ir nepriimamas į perdirbimo įmonę. (B. Staniškienė, S. Tušas, 2007)
1.3.2.2 Sveikatos būklė
funkcijoms sutrinka ir pieno sekrecija, todėl sumažėja pieno kiekis, pakinta jo sudėtis ir savybės. Karvei sunkiai susirgus pieno sekrecija labai sumažėja, gali net visiškai nutrūkti.
Sergančių galvijų piene dažniausiai sumažėja kazeino, riebalų ir laktozės, dėl to pablogėja pieno maistinė, biologinė, energinė vertė bei technologinės savybės. Svarbus uždegiminių procesų galvijų organizme ar pieno liaukoje rodiklis yra somatinių ląstelių kiekis piene.
Kai karvė serga tešmens uždegimu - mastitu - pieno cheminė sudėtis pakinta smarkiai: sumažėja riebalų, kalio, fosforo, magnio, kalcio, padaugėja natrio, chloro, pieno serumo (išrūgų) baltymų. Sergančių karvių pieno ir iš jo pagamintų produktų juslinių savybių pakyčių mastas, cheminė sudėtis ir fizikinės savybės labai priklauso nuo ligos formos ir eigos. Ūminio mastito atveju sumažėja pieno termostabilumas ir jautrumas šliužo fermentui. Tokių karvių piene ženkliai padaugėja somatinių ląstelių skaičius, daugiau ar mažiau padidėja fermentų (katalazės, peroksidazės, lipazės, amilazės, proteazės ir kt.) aktyvumas. Mažėja tokio pieno tankis, o rūgštingumas gali sumažėti iki 10 ºT ir mažiau. Mastitu sergančių karnų piene sumažėja aminorūgščių (metionino, leucino, tirozino ir kt.}, padidėja pieno elektrinis laidumas. Mastitu sergančių karvių piene randama daug ketoninių kūnų (acetilacto rūgšties, acetono), iki 40 - 45 mg/% ir daugiau, tuo tarpu sveikų karvių piene ketoninių kūnų yra apie 3 mg/%.
Sergančių ginekologinėmis (endometritu), virškinamojo trakto {gastroenteritu) ir kitokiomis ligomis karvių pieno sudėtis ir savybės taip pat keičiasi, sumažėja jo maistinė, biologinė ir energinė vertė (B. Staniškienė, S. Tušas, 2007)
1.3.2.3 Pašarai ir šėrimas
Kiek maisto ir kitų medžiagų reikia karvei, priklauso nuo jos amžiaus, laktacijos laikotarpio, pieningumo, aplinkos ir kitų veiksnių. Karvės virškinamasis traktas yra labai sudėtinga „gamykla", kurios veikla priklauso nuo to, kiek, kaip ir kokios kokybės pašarų sušeriama ir koks jų santykis. Pieno sintezei karvės sunaudoja didžiąją dalį pašaruose esančių maisto medžiagų, todėl labai svarbu šerti vertingais pašarais. Tik sočiai ir vertingais pašarais šeriamos karvės duoda daugiau ir geresnės sudėties pieną. Pieno kiekiui, jo sudėčiai ir savybėms didelės reikšmės turi raciono maistingumas, baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių, biologiškai aktyvių medžiagų kiekis ir jų tarpusavio santykis. Tik šeriant visaverčiais pašarais pieno sudėtis ir savybės visada yra optimalios. Jei maisto medžiagų trūksta trumpą laiką, pieno sudėtis beveik nepakinta, nes maisto medžiagų trūkumas kompensuojamas iš organizmo atsargų.
technologinių savybių. Iš tokio pieno pagaminti produktai yra blogesnės kokybės, greičiau genda. Šerti nevisaverčiais pašarais ūkiui labai nuostolinga, nes karvių produktyvumui ir pieno cheminei sudėčiai atstatyti reikia beveik dukart daugiau pašarų ir darbo sąnaudų. Ilgai ir vienpusiškai šeriant baltymingais pašarais gali atsirasti įvairių organizmo sutrikimų: kaupiantis amoniakui inkstai perkraunami baltymų metabolizmo produktais; sutrikus medžiagų apykaitai kaupiasi rūgščios reakcijos junginiai, kurie nepakankamai neutralizuojami, todėl organizme sutrinka šarmų ir rūgščių pusiausvyra - išsivysto acidozė.
Sudarant melžiamų karvių racionus reikia kreipti dėmesį ne tik į baltymų, bet ir riebalų, angliavandenių, mineralinių ir kitokių medžiagų kiekį. Pašaruose esantys riebalai labai svarbūs karvių medžiagų apykaitai, riebalų ir kitų pieno sudėtinių dalių sintezei. Padidinus racione riebalų kiekį pieno riebumas didėja, o jų trūkstant - dažniausiai mažėja. Pieno riebumui, baltymingumui ir sausųjų medžiagų kiekiui daugiau įtakos turi ne racione esančių riebalų kiekis, bet jų struktūra. Sušėrus galvijams daug sėmenų ir saulėgrąžų išspaudų., piene padaugėja nesočiųjų riebiųjų rūgščių (oleino, linolio, linoleno, arachido). Pieno riebalai tampa minkštos, teplios konsistencijos, jų lydymosi temperatūra yra žemesnė. Sviestas, pagamintas iš tokio pieno, yra prastesnės kokybės, greičiau genda.
Šeriant pašarais, turinčiais daug angliavandenių (pašariniai ir cukriniai runkeliai, jų išspaudos, bulvės ir kt.), galvijų piene padaugėja sočiųjų riebiųjų rūgščių (sviesto, kaprono, kaprilo, laurino ir kt.). Iš tokio pieno pagamintas sviestas yra kietos, trupančios konsistencijos. Jei racione yra šakniavaisių perteklius, sumažėja pieno riebumas, pablogėja jo juslinės ir technologinės savybės. (Skimundris, 1993)
Per mažai mineralinių medžiagų turinčio pieno technologinės savybės yra prastesnės. Šeriant pašarais su mažai kalcio druskų (žlaugtai, bulvės ir kt.), karvių pienas lėtai koaguliuoja veikiamas šliužo fermento - toks pienas netinka sūriams gaminti.
Pieno cheminė sudėtis priklauso ir nuo mikroelementų kiekio pašaruose. Pridėjus į karvių racioną jodo, vario, kobalto ten, kur jų trūksta, padidėja pieno primilžis, pagerėja pieno kokybė, technologinės savybės (pagerėja pieno koaguliacija, sutrauka tampa standesnė, jai reikia mažiau fermento). Į racioną įdėtas mikroelementų mišinys (premiksas) yra dar veiksmingesnis. (Skimundris, 1993)
Norint gauti vitaminingą pieną, į racionus reikia dėti pakankamai žaliųjų pašarų, geros kokybės šieno, siloso, daugiamečių žolių miltų ir kitų vitaminingų pašarų. Geras vitamino D šaltinis yra ultravioletiniais spinduliais švitintos pašarinės mielės. Daugelį B grupės vitaminų sintetina galvijų prieskrandžių ir žarnyno mikroflora, todėl jų piene yra ir tada, kai pašaruose nėra.
Vienpusiškai šeriamų (30 – 40 kg pr parą) karvių piene sumažėja kalcio, fosforo, todėl veikiamas šliužo fermento lėčiau koaguliuoja kazeina. Iš tokio pieno pagamintas sūris ar sviestas netinka ilgai laikyti.
Stambieji pašarai (šienas, šienainis ir kt.) – būtinas atrajotojų raciono komponentas. Dėl ląstelienos (celiuliozės) stokos pakinta prieskrandžių mikrofloros sudėtis, sulėtėja acto rūgšties sintezė, dėl to sumažėja pieno riebumas. Pieno riebumas mažėja, kai karvės šeriamos prastu šienu, rūgščių pievų žole. Labai pieningų karvių racione ląsteliena turi sudaryti iki 20 %, mažesnio produktyvumo karvių iki 24 % sausųjų medžiagų.
1.3.2.4 Laikymo sąlygos ir technologijos
Nuo 1990 m. Europos Sąjungos direktyvomis bei tarptautinėmis konvencijomis vis griežčiau reglamentuojami gyvulių laikymo bei gamtos apsaugos klausimai. Gyvulius reikia laikyti optimalioje aplinkoje, nes higieniai ir sanitariniai nukrypimai nulemia gyvulių produktyvumo sumažėjimą ir jų sveikatingumo blogėjimą. Svarbūs yra įprasti tvarto aplinkos veiksniai: oro temperatūra, santykinis drėgnis, kenksmingos, nuodingos dujos, mikrobiologinis tvartų užterštumas ir kiti. Teigiama, kad aukšta temperatūra žalingesnė už žemą, o staigūs temperatūrinės aplinkos pokyčiai gali būti pavojingesni nei pastovi aukšta ar žema temperatūra.
Aplinkos drėgnumas veikia organizmo termoreguliaciją, ypač šilumos išskyrimą garinimu. Kai oro drėgnumas per didelis, o jo temperatūra aukšta, šilumos išsiskiria mažiau, nes nuo kūno paviršiaus mažiau išgaruoja prakaito. Kai temperatūra žema, o drėgnumas didelis, šilumos išsiskiria daugiau. Santykinis oro drėgnumas, didesnis nei 80 %, neigiamai veikia organizmą. Patalpų oro drėgmė yra gera terpė įvairiems mikroorganizmams ir padeda plistilašelinei infekcijai.
Didelis patalpų drėgnumas mažina gyvulių produktyvumą, atsparumą ligoms. Optimalus santykinis drėgnis gyvulininkystės patalpose turėtų būti 50 – 80 % .
Gyvulininkystės patalpose oras visą laiką nepertraukiamai juda, greitis ir kryptis priklauso nuo ventiliacijos įrengimų, statybinių konstrukcijų sandarumo, patalpoje esančių gyvulių išskiriamos šilumos kiekio. Rekomenduojamas gyvulių patalpose oro judėjimo greitis vasarą 0,3 – 1,6 m/s, žiemą – 0,1 – 0,3 m/s. Mokslininkai nurodo, kad neapšiltintuose pastatuose būtina tinkamai įrengti apsaugą nuo vėjo, naudojant atitveriančias konstrukcijas.
Nepriklausomai nuo aplinkos sąlygų, į tvartą turi patekti minimalus šviežio oro kiekis, kad sumažėtų oro drėgnis, anglies dioksido, amoniako, dulkių, mikromicetų kiekis.
apykaitą, kvėpavimą, kraujo gamybą, endokrininių, lytinių liaukų veiklą. Tvartuose apšvietimo koeficientas turėtų būti 1:10 - 1:15.
XX a. septintajame dešimtmetyje H. Evans pateikė visiškai naują požiūrį į galvijų laikymą. Jis buvo pavadintas boksiniu karvių laikymo būdu.
Pingant gyvulininkystės produkcijai, ieškoma būdų, kaip sumažinti gyvulių stovėjimo vietos kainą ir gaunamos produkcijos savikainą. Todėl iškilo būtinybė ieškoti alternatyvių, pigių gyvulių laikymo būdų. Šalti tvartai statomi ne tik JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, bet ir Norvegijoje, Suomijoje, Estijoje, kur klimatas atšiauresnis negu Lietuvoje. (Bakutis, 2007)
Tačiau, taikant šaltą gyvulių laikymo būdą, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. (Bleizgys, 1999)
Šalto tipo karvidės karkasas, remiantis estų patirtimi, statomas iš lengvų konstrukcijų, dažnai jų karkasas medinis, kadangi yra pigesnis už gelžbetoninį ar metalinį. Sienos įrengtos iš vėją sulaikančio tinklo. Per jį lauko oras patenka į patalpą. Užterštas ora šalinamas per atvirą kraigo plyšį.
Tokiuose pastatuose karvės laikomos ištisus metus. Karvidėse įrengti boksai, kurie iškloti guminiais ar plastikiniais kilimėliais. Guoliavietės nekreikiamos. Paprastai dideliuose tvartuose įrengiamos 6 eilės boksų.
Gyvulių vaikščiojimo takai atviri. Mėšlas iš išilginių takų traktoriumi ar skreperiu sustumiamas į skersinį kanalą, įrengtą karvidės viduryje arba gale.
Gyvuliai šeriami visaverčiu pašarų mišiniu. Silosas ir koncentratai sumaišomi ir išdalinami pašarų maišytuvu - dalintuvu. Priklausomai nuo laktacijos mėnesio, karvės skirstomos į keturias šėrimo grupes. Melžimo bloko patalpos apšiltintos, kai kurios – šildomos.
Girdykloms vanduo šildomas dažniausiai kietu kuru kūrenamu katilu.
Estijos mokslininkų nuomone, tokio tipo tvartuose reikėtų tobulinti mėšlo šalinimo sistemą. Takus valant traktoriniu buldozeriu, sunku organizuoti darbą, kadangi takuose neturi būti gyvulių, be to, kai orai stipriai atšąla, skreperiai prišąla prie tako. Tokiai sistemai palaikyti reikalingi patikimesni mėšlo siurbliai. Remiantis estų tyrimo duomenimis, reikia pagerinti karvidžių mikroklimatą, pirmiausia karvių priešmelžiminėje zonoje, nes ji neturi lauko sienų, todėl oras nepakankamai cirkuliuoja. Joje galima įrengti mechaninio vėdinimo sistemą, kad žiemą ventiliatoriaipūstų pašildytą orą. Kai kuriuose Estijos ūkiuose pradedami naudoti šilumos generatoriai, kurie žiemą pašildytą orą pučia ir į priešmelžiminę zoną, ir į melžyklą. Mokslininkai tiria, ar šilumos siurbliai gerina mikroklimatą. (Kavolėlis, 2005)
Lietuvos tvartuose karvės laikomos perdarynėse pririštos saitais, palaidos kombinuotuose boksuose ar ant retai keičiamo kraiko.
Dažniausiai karvės laikomos pririštos trumpose (165 – 170 cm), vidutinio ilgio (180 cm) arba ilgose perdarynėse (200 cm). Laikant karves trumpose arba vidutinio ilgio perdarynėse, lengviau palaikyti jų švarą, karvės gali būti melžiamos vietose į melžtuves arba į pieno liniją. Taip laikomos karvės yra ramios, galima normuoti jų šėrimą, lengva stebėti kiekvieno gyvulio elgseną ir sveikatos būklę.
Karvės rišamos trumpais automatinio paleidimo saitais. Ėdžios daromos 80 cm pločio. Karvės viena nuo kitos atskiriamos pertvaromis. Dviem greta stovinčiom karvėm įrengiama viena automatinė girdykla.
Melžiant karves perdarynėse, kraikui rekomenduojama naudoti smulkintus šiaudus. Durpės, pjuvenos šiuo atveju netinka, nes melžimo metu jų pakliūna į pieną ir jį užteršia.
Iš tvarto mėšlas šalinamas stacionaraus tipo grandikliniais transporteriais. Šalinant mėšlą buldozeriu, didelis tvarto plotas esti nešvarus, padidėja patalpos drėgmė, o svarbiausia – melžimo metu visas melžimui skirtas inventorius statomas mėšlo take.
Besaičio laikymo tvartuose karvės gali būti laikomos grupėmis ant kraiko, boksuose arba kombinuotuose boksuose. Karvės skirstomos į grupes pagal apsiveršiavimo laiką ir produktyvumą. Užtrūkusios išskiriamos į atskirą grupę ir įrengiami veršiavimosi gardai. Didesnėse kaip 20 vietų karvidėse įrengiama atskira veršiavimosi patalpa. 30 - čiai karvių skiriamas vienas veršiavimosi gardas.
Ant gilaus kraiko karvės laikomos turint pakankamai kraikinių durpių ir šiaudų, statant lengvų konstrukcijų tvartą. Ėdžios įrengiamos atskirai nuo guoliavietės už betonuoto tako. Vienai karvei skiriama 70 – 80 cm ėdžių ilgio. Svarbu tai, kad prie ėdžių vienu metu tilptų visi grupės gyvuliai. Takas tarp guoliavietės ir ėdžių turi būti 2,7 – 3,0 m pločio. Besaičiai laikomos karvės melžiamos melžyklose įvairių konstrukcijų staklėse į pieno liniją.
Karvių laikymas boksuose skiriasi nuo karvių laikymo ant gilaus kraiko tuo, kad jų poilsiui įrengiami individualūs boksai, į kurį gyvulys gali laisvai, kada nori, įeiti arba išeiti. Boksų ilgis, priklausomai nuo gyvulių masės, gali būti daromas 2,0 - 2,2 m ilgio ir 1,1 - 1,2 m pločio. Boksų grindys įrengiamos 20 - 25 cm aukščiau negu mėšlo takas. Grindys kreikiamos durpėmis, smulkintais šiaudais arba išklojamos specialiais kilimėliais. Šoninės boksų pertvaros daromos 0,90 – 1,00 m aukščio. Virš jų, lygiagrečiai mėšlo takui, įrengiamas metalinis vamzdis, trukdantis karvėms atbulomis įeiti į boksus.
Jeigu karvių guoliavietės kreikiamos šiaudais ar durpėmis bei pjuvenomis, mėšlą galima šalinti traktoriniu buldozeriu. Tokiu atveju patogiau boksus išdėstyti dviem eilėm, paliekant tarp jų praėjimo takus prie ėdžių. Mėšlo tako plotis tarp boksų – 1,8 m. Jeigu mėšlas šalinamas deltaskreperiais arba pro grotelines grindis, boksus galima išdėstyti viena eile.
Kombinuotuose boksuose karvių judėjimas apribotas: bokse jos nerišamos, tačiau fiksuojamos iš užpakalio pakabinama virvute arba metaliniu lanku. Iš priekio, kad karvės negalėtų įlipti į ėdžias, iš bokso šonų daromi barjerai, atlenkti 6 - 8 cm į karvės pusę. Tarp barjerų daromas 20 cm tarpas karvės kaklui, kad galėtų pasiekti pašarą ėdžiose.
Kombinuotų boksų pertvaros daromos su nuolydžiu į mėšlo tako pusę ir 3 cm trumpesnės už stovėjimo vietos ilgį. Kombinuoto bokso grindys daromos 20 - 25 cm aukščiau negu mėšlo takas. Kombinuoto bokso plotis - 1,10 m. Jeigu mėšlas šalinamas buldozeriu, tai kombinuoto bokso ilgis daromas 1,65 - 1,70 m, kai mėšlas šalinamas deltaskreperiu - 1,60 - 1,65 m. Karvės, kurios laikomos boksuose arba kombinuotuose boksuose, melžiamos specialiose melžyklose. (Stankūnienė, Tacas, 1999)
Moderniose fermose naudojami ir tam tikri „žaislai" karvėms. Jie skirti kai kuriems karvių pomėgiams patenkinti arba tiesiog paįvairinti karvės buvimo fermoje laiką tarp melžimo ir šėrimo. Laikoma, kad tokiu būdu karvės pagamina daugiau ir geresnės kokybės pieno. (Pieno ūkis, 2004)
1.3.2.5 Karvių melžimo technologija ir jos įtaka pieno kiekiui ir kokybei
Pieno kiekis ir jo kokybė, melžiamų karvių sveikatingumas ir ilgaamžiškumas labai priklauso nuo taisyklingo melžimo technologijos. Ilgalaikiai, nuolatiniai stresai (blogas tvarto mikroklimatas, nepatogios guoliavietės, netaisyklingas melžimas, netvarkinga melžimo įranga, triukšmas ir kt.) slopina oksitocino išsiskyrimą ir tešmenyje po melžimo lieka daugiau pieno. Pieno atidavimas apskritai gali nutrūkti dėl neįprastų dirgiklių. Karvei išsigandus, antinksčių liauka išsiskiria hormoną adrenaliną, kuris neutralizuoja oksitocino veikimą. Jeigu tešmuo ne iki galo išmelžiamas 3 - 4 dienas iš eilės, pieno gamyba tešmenyje mažėja. Griežtas dienotvarkės laikymasis, tyla, švelnus elgesys su gyvuliais ir tinkamas melžimas padeda greitai ir visai išmelžti karves.
(http://www.lva.lt/mmc/files/karviu-melzimas.pdf; prieiga per internetą 2008 01 28) Pagrindinė pieno kokybės pablogėjimo priežastis - mikroorganizmai. Patekus į pieną daug ligas sukeliančių arba nuodus gaminančių mikroorganizmų galima apsinuodyti. Sveikos karvės tešmenyje mikroorganizmų beveik nebūna. Daugiausia mikroorganizmų yra ant karvės tešmens ir odos, spenio kanale, karvidžių ore, pašaruose, pakratuose, gali būti pieno induose ir melžimo įrenginiuose bei kt. Net ir laikantis visų higienos reikalavimų, praktiškai neįmanoma išvengti, kad karves melžiant bei apdorojant pieną, į jį nepatektų mikroorganizmai. Daug mikroorganizmų aplinkoje, ant tešmens odos ir tešmenyje esti sergant karvėms mastitu, metritu,
enteritu. Blogai nuplovus ir nuvalius karvės tešmenį prieš melžimą, daug bakterijų patenka į pieną.
Todėl prieš melžimą ypač kruopščiai reikia ruošti tešmenį melžimui ir jį tinkamai prižiūrėti pamelžus.
Dabartiniu metu karvių tešmenų valymui prieš melžimą siūloma visa eilė priemonių. Nuplovus tešmenį, bakterijų kiekis tik sumažinamas, bet likusios lieka gyvybingos. Todėl, nuplovus tešmenį vandeniu arba specialiomis priemonėmis, reikalinga tešmenį, ir ypač spenius, dezinfekuoti.
Tešmenims valyti prieš melžimą siūlomos vienkartinės tvirtos struktūros popierinės servetėlės, kurias galima drėkinti. Taip pat gali būti naudojamos daugkartinio naudojimo servetėlės individualiai kiekvienai karvei. Be to, sausam tešmenų apšluostymui prieš melžimą rekomenduojamos vienkartinės drėgnos dezinfekuojančios servetėlės.
Tešmens paruošimas melžimui:
1. išmelžiamos pirmosios pieno čiurkšlės 2. nuplaunamas tešmuo ir speniai
3. tešmuo ir speniai sausai nusšluostomi.
Išmelžiant pirmąsias čiurkšles, įvertinamas tešmens ketvirčių sveikatingumas. Jei pastebimas pieno pakitimas, karvė paliekama melžimui paskutinė, pieno atleidimas nėra sužadintas pilnai.
Visas paruošiamasis darbas melžimui turi trukti ne ilgiau 1 min ir ne trumpiau kaip 30 s. Ruošiant karvės tešmenį ilgiau negu 2-5 min, pieno primelžiama iki 16 % mažiau. Jeigu tešmens paruošimas melžimui trunka 5 - 8 sek., tai pieno gali būti primelžiama iki 30 % mažiau. Automatizuotuose melžimo įrenginiuose, kuriuose po tešmens ir spenių nuvalymo melžikliai papildomai masažuoja apie 1 min spenius, galutinai sužadinamas pieno atleidimas.
Melžiant neautomatizuotais melžtuvais, tik karvei atleidus pieną ant spenių maunami melžikliai. Melžikliai maunami visada ta pačia tvarka. Taisyklingai paruošus tešmenį, po 3 – 5 sek. iš spenių pienas pradeda tekėti stipria srove.
Melžimo pabaigoje tešmenyje sumažėja vidinis spaudimas, audiniai atsipalaiduoja, melžikliai užslenka į viršų ir užspaudžia kanalą iš tešmens ketvirčio į spenio cisterną. Likęs pienas ketvirtyje išmelžiamas ranka nuspaudus kolektorių žemyn. Baigiamasis melžimas turi trukti ne ilgiau kaip 30 sek.
Melžiant automatizuotais melžtuvais, tokios operacijos melžėjai atlikti nereikia. Melžimo pabaigoje, automatiškai sumažėjus vakuumui, melžikliai neužslenka ant spenių, bet pradeda juos masažuoti ir išmelžia visą likusį pieną.
Melžikliai, baigus melžti numaunami per 3 – 5 sek., išjungus vakuumą. Automatizuotuose melžimo įrengimuose, sulėtėjus pieno tekėjimo greičiui iki 200 – 300 ml/min., vakuumas išsijungia sutomatiškai, ir melžikliai specialaus įrenginio pagalba numaunami nuo spenių.
Karvės dažniausiai melžiamos 3 – 6 minutes, tačiau melžimo trukmė ir pieno atidavimo greitis labai priklauso nuo tešmens paruošimo, primilžio, individualių karvės savybių, melžtuvų konstrukcijos ir techninės būklės.
Baigus melžti, būtina atlikti spenių antiseptiką. Tai gali būti purškiama priemonė ar tepalas. Svarbiausia, kad atseptinė priemonė papultų ant spenio galo. (Stankūnienė, 1999)
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Darbas buvo atliktas Lietuvos veterinarijos akademijoje, gyvulininkystės katedroje bei Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo ir bandymų centre 2006 – 2008 magistrinių studijų metais.
Tyrimams buvo atrinktos 84 vienodo laktacijos periodo karvės: Muniškių fermoje – 58 ir Giraitės fermoje – 26 karvės. Atrinktų karvių grupė abejose fermose sukomplektuota iš keturių veislių karvių grupių - Lietuvos juodmargių (Muniškių fermoje (n=21), Giraitės fermoje (n=5)), Vokietijos juodmargių (Muniškių fermoje (n=31), Giraitės fermoje (n=16)), Olandijos juodmargių (Muniškių fermoje (n=5), Giraitės fermoje (n=3)) ir Danijos juodmargių (Muniškių fermoje (n=1), Giraitės fermoje (n=2)). Karvės atrinktos tokiu principu, kad produktyviausias laktacijos laikotarpis sutaptų su tvartiniu laikotarpiu. Visos karvės veršiavosi ir pradėjo eilinę laktaciją 2006 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, ją baigė 2007 m. gegužės – birželio mėnesiais. Karvės kontroliuotos A4 metodu, t.y. kartą per mėnesį tirtas visų paros melžimų pienas (Pieninių gyvulių produktyvumo kontrolės organizavimo taisyklės, ŽŪM įsak. Nr. 3D-229, 2007). Pieno sudėties ir kokybės tyrimai atlikti VĮ „Pieno tyrimai“. Tirtas pieno kiekio, sudėties ir somatinių ląstelių kitimas per laktaciją. Buvo tiriamas ir karvių produktyvumas pagal veisles.
Karvės Praktinio mokymo ir bandymų centre yra laikomos skirtingomis sąlygomis. Muniškių fermoje jos laikomos įprastinėmis sąlygomis: vasarą – ganykloje, žiemą – pririštos stovėjimo vietose. Melžiamos stovėjimo vietose.
Giraitės ferma yra šalto tipo karvidė su palaidu gyvulių laikymu. Čia karvės žiemos periodu laikomos šaltomis sąlygomis tvarte grupėmis po 30 – 40 karvių, vasarą ganomos ganykloje. Melžiamos Švedijos firmos DeLaval „Tandemo“ tipo melžimo aikštelėje.
Karvės šeriamos vienodais pašarais, darbų dienotvarkė irgi vienoda.
Pirmame tyrimų etape buvo atlikta specialiosios literatūros paieška, analizė ir sisteminimas.
Antrajame tyrimų etape buvo atliktas tiriamųjų karvių pieno kiekio bei sudėties statistinis įvertinimas.
Tyrimams buvo naudojami Lietuvos veterinarijos akademijos Praktinio mokymo ir bandymų centro galvijų sėklinimo, reprodukcijos kontrolės, ginekologinių tyrimų registracijos 2006 ir 2007 metų žurnalai, VĮ „Pieno tyrimai“ duomenys.
Tyrimų metu buvo analizuojami ir kontroliuojamų karvių produktyvumo duomenys pagal kontroliuojamų gyvulių bandų produktyvumo apyskaitų informaciją. Pasinaudota Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro teikiama informacija.
Duomenys statistiškai buvo išanalizuoti skaičiuokle „Excel“. Buvo paskaičiuoti pieno kiekio aritmetiniai vidurkiai, vidutinis 2006 ir 2007 metų mėnesinis pieno riebumas ir baltymingumas, somatinių ląstelių vidurkis, atrinktų karvių kiekvieno laktacijos mėnesio vidutinis pieno kiekis, riebumas ir baltymingumas procentais, somatinių ląstelių vidurkis.
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1 Juodmargių karvių veislių produktyvumo apžvalga
Lietuvoje 2006 – 2007 m. laikotarpiu juodmargių veislių karvių produktyvumas buvo skirtingas. Lietuvos juodmargių karvių primilžis buvo 434 kg pieno mažesnis nei Vokietijos juodmargių, 768 kg pieno mažesnis nei Olandijos juodmargių ir 1409 kg mažesnis nei Danijos juodmargių veislių karvių. Pieno riebalų Lietuvos juodmargės karvės davė 25 - 77 kg (arba 0,23 – 0,2 %) mažiau nei Olandijos, Vokietijos ar Danijos juodmargės. Lietuvos juodmargių pieno baltymingumas buvo 0,05 % mažesnis nei Danijos juodmargių, tačiau 0,01 – 0,05 % didesnis nei Vokietijos ir Olandijos juodmargių karvių (3.1 lentelė). (http://www.vic.lt/failai, prieiga per internetą 2008 02 06)
3.1 lentelė. Vidutinis karvių produktyvumas pagal veisles 2006 – 2007metais. Vidutinis produktyvumas
Pieno riebalų Pieno baltymų Veislė Vid. kontr. karvių sk. Pieno kg. % kg % kg Lietuvos juodmargių 12773 5867 4,25 249 3,33 195 Vokietijos juodmargių 1308 6301 4,34 274 3,32 209 Olandijos juodmargių 193 6635 4,28 284 3,28 183 Danijos juodmargių 340 7276 4,48 326 3,38 249
3.2 Tyrimui atrinktų juodmargių veislių karvių metinė produkcija
Lietuvos veterinarijos akademijos praktinio mokymo ir bandymų centre yra apie 250 melžiamų karvių. Vidutinis karvių primilžis 2005 – 2006 metais buvo 6219 kg. pieno. Pieno riebumas – 4,55 %, pieno baltymingumas – 3,29 %. Pieno riebalų ir baltymų suma sudarė 488 kg. (Apyskaita, 2007)
Centro juodmargių veislių karvių produktyvumas 2005 -2006 m. laikotarpiu skyrėsi. Lietuvos juodmargių karvių primilžis buvo 64 kg mažesnis nei Vokietijos juodmargių veislės karvių, 177 kg mažesnis nei Vokietijos juodmargių ir 904 kg mažesnis nei Danijos juodmargių. Pieno riebalų Lietuvos juodmargės davė 2 -12 kg daugiau nei Vokietijos ir Olandoijos juodmargės karvės, bet 25 kg mažiau nei Danijos juodmargės. Pieno riebalų kiekis procentais Lietuvos juodmargių piene buvo didžiausias (0,08 - 0,32 %) nei kitų veislių juodmargių karvių. Pieno baltymingumas Danijos ir Lietuvos juodmargių karvių buvo vienodas, Olandijos juodmargių pieno baltymingumas buvo 0,07 % didesnis nei Lietuvos juodmargių, Vokietijos
juodmargių - 0,04 % mažesnis nei Lietuvos juodmargių pieno baltymingumas ir 0,11 % mažesnis nei Olandijos juodmargių karvių pieno baltymingumas. Mažiausiai pieno riebalų davė Vokietijos juodmargės – 1 ÷ 30 kg mažiau nei kitų veislių juodmargės karvės (3.2 lentelė).
3.2. lentelė. Vidutinis karvių produktyvumas LVA Praktinio mokymo ir bandymų centre 2005 – 2006 metais pagal veisles.
Vidutinis produktyvumas Pieno riebalų Pieno baltymų Veislė Vid. karvių sk. Pieno kiekis, kg % kg % kg Riebalų ir baltymų suma, kg Lietuvos juodmargių 75 6149 4,62 284 3,31 204 488 Vokietijos juodmargių 128 6213 4,54 282 3,27 203 485 Olandijos juodmargių 12 6326 4,30 272 3,38 214 486 Danijos juodmargių 6 7053 4,38 309 3,31 233 542
Pagal surinktus duomenis bendras atrinktų karvių grupių produktyvumas 2006 ir 2007 metais augo: 2007 metais buvo primelžta 3031 kg pieno daugiau nei 2006 metais. Lyginant 2006 metų produktyvumą su 2007 metų produktyvumu, karvių grupės iš Muniškių karvidės su saitiniu laikymo būdu primilžis padidėjo vidutiniškai 38,4 kg, Giraitės šalto tipo karvidės karvių primilžis sumažėjo vidutiniškai 120,28 kg. Pieno riebalų kiekis tvartiniu laikotarpiu 2006 m. Muniškių karvidėje svyravo nuo 3,91 iki 4,92 % (skirtumas - 1,01 %), baltymų kiekis - nuo 3 % iki 3,72 % (skirtumas 0,72 %) (1 lentelė priede). Giraitės šalto tipo karvidėje 2006 m. pieno riebalų kiekis svyravo nuo 3,66 % iki 5,01 % (skirtumas 1,35 %), baltymai – nuo 2,87 % iki 4,36 % (skirtumas 1,49 %).
Somatinių ląstelių vidurkis 2006 metais atrinktų Muniškių karvidės juodmargių veislių karvių buvo 20 % mažesnis, o 2007 metais atrinktų karvių iš šalto tipo karvidės piene somatinių ląstelių buvo 16 % mažiau. Tais pačiais metais juodmargių pieno primilžis Muniškėse sumažėjo 1019,2 kg, Giraitės šalto tipo karvidėje – 243,9 kg., pieno riebumas abiejose grupėse svyravo tarp 3,6 % ir 4,91 %, pieno baltymingumas kito nuo 3,06 iki 3,66 %. Pieno rodiklių ir produktyvumo kitimas tiriamu laikotarpiu pateikti grafikuose 3.1, 3.2, 3.3 ir 3.4 (2 lentelė priede).
2,5 3 3,5 4 4,5 5 5,5 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 2006 metai 2007 metai P ien o r ieb al ai , %
Karvidės su saitiniu laikymu karvių grupė Šalto tipo karvidės karvių grupė
10,0 12,0 14,0 16,0 18,0 20,0 22,0 24,0 26,0 28,0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 2006 metai 2007 metai P ien o ki ek is , kg
Juodmargių produktyvumas karvidėje su saitiniu gyvulių laikymu Juodmargių produktyvumas šalto tipo karvidėje
3.1 grafikas. Pieno kiekio kitimas 2006 - 2007 m. laikotarpiu.
3.3 grafikas. Pieno baltymų pokyčiai 2006 – 2007 m. laikotarpiu. 0 200 400 600 800 1000 1200 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 2006 metai 2007 metai So ma ti n ių l ąstel ių skai čiu s t ū ks t. / cm 3
Karvidės su saitiniu laikymu karvių grupė Šalto tipo karvidės karvių grupė
3.4 grafikas. Somatinių ląstelių kitimas 2006 – 2007 metų laikotarpiu.
3.3 Faktoriai, turintys įtkos pieno riebumui ir baltymingumui
Didžiausios įtakos pieno riebumui turi galvijų veislė, vienų veislių (Džersių, Lietuvos žalųjų ir kt.) karvės gamina riebesnį pieną, kitų (Holšteinų, Lietuvos juodmargių ir kt.) mažesnio riebumo.
Stebėjimai parodė, kad karvių, apsiveršiavusių rudenį bei žiemos pradžioje, pienas būna
2,5 3 3,5 4 4,5 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 2006 metai 2007 metai P ien o b al tym a, %
riebesnis, nes vasarą ir rudenį yra pakankamai geros kokybės pašarų, vertingų maisto medžiagų ir ląstelienos, iš kurios ir sintetinamos pirminės pieno riebalų medžiagos. Anksti išginus karves į ganyklą, žolėje yra mažai ląstelienos. Dėl to sumažėja pieno riebumas.
Pirmaveršių pieno riebumas būna mažesnis, o laktacijos pabaigoje – didesnis. Tai priklauso nuo liaukų ir riebalų sintezės, kuri pieno davimo laikotarpiu gerėja.
Šeriant karves pilnaverčiais ir subalansuotais pašarais, gaunamas riebesnis pienas, negu šeriant prastais.
Pieno cheminė sudėtis paros bėgyje keičiasi: vakare dažniausiai primelžiama mažiau, bet riebesnio pieno nei rytą. Manoma, kad tai priklauso nuo nevienodos apykaitos karvės organizme dieną ir naktį. Laiko tarpas tarp melžimų irgi turi reikšmės pieno riebumui. Karvę pamelžus anksčiau nei nei melžimo laikas, pienas būna riebesnis. Melžimo pradžioje pienas būna ne toks riebus (0,6 – 1 %), pabaigoje – riebesnis (10,0 – 11,0 %). Taigi galima teigti, kad, norint gauti riebesnio pieno, reikia karvę gerai išmelžti. Be to, pienas būna riebesnis, jei prieš melžiant masažuojamas tešmuo.
Žinoma, kad gausūs primilžai mažina pieno riebumą, o mažesni – didina. Pieno riebumui įtakos turi ir užtrūkimo laikas. Jei užtrūkimo laikas normalus, (45- 60 d.), po apsiveršiavimo gaunamas riebesnis pienas, nei tuomet, kai užtrūkimo laikas trumpesnis kaip 45 dienos. Jei užtrūkimo laikas trumpas, karvės organizmas negali visiškai atstatyti išeikvotos energijos ir gerai pasirengti tolimesnei laktacijai.
Pieno riebumas dažniausiai didėja iki VI laktacijos (karvė būna aštuonerių metų). Paskui jis kasmet po truputį mažėja, nes gyvulys sensta, sulėtėja pieno riebalų sintezė.
Pieno riebumas truputį sumažėja vasarą. Manoma, kad tai priklauso nuo aukštos oro temperatūros, padidėjusios dėgmes ir kitų veiksnių. Mocionas taip pat pagerina karvių organizmo medžiagų apykaitą, padidėja ir pieno riebumas.
Pieno riebumą mažina ir blogos melžimo sąlygos (pašaliniai asmenys, triukšmas, grubus elgesys su gyvulias ir kt.), melžimo laiko nesilaikymas, nekvalifikuotas melžimas ir pan. (A. Milto, 1999).
Ištirta, kad pieno baltymingumas ir riebumas tarpusavyje susiję. Įvairių veislių karvių piene baltymai sudaro 77 - 89 proc. riebalų kiekio. Amerikiečių tyrinėtojų duomenimis, holšteinų veislės karvių - 88, Švedijos holšteinų - 87, džersių - 79, lietuviškų veislių - apie 80 proc.
Santykis tarp baltymų ir riebalų kiekių kartais pakinta. Tai įvyksta dėl virškinimo sutrikimų bei šėrimo klaidų: kai kurie pašarai mažina pieno riebumą, didina baltymingumą arba atvirkščiai. Klinikinis ar slaptasis mastitas taip pat padidina baltymų kiekį.
didėja nuo 4 iki 8 laktacijos mėnesio. Baltymų padaugėja rudenį po ganyklinio laikotarpio. Apsiveršiavusių vasarą ir rudenį karvių pienas būna 0,07-0,08 proc. mažesnis, palyginti su apsiveršiavusiomis žiemą ir pavasarį. Šėrimas turi mažesnę įtaką baltymingumui nei pieno riebumui (baltymingumas pakinta 0,1 – 0,4 %). Baltymingumas mažėja (iki 0,3%), kai racione trūksta proteinų arba kada nebaltyminiai priedai sudaro per didelę pašarų dalį.
Daugiau baltymų piene būna tada, kai gyvuliai šeriami subalansuotais pašarais, atitinkančiais melžiamų karvių fiziologinius poreikius. (Gelažis, 1999)
3.4 Lietuvos juodmargių, Vokietijos juodmargių, Olandijos juodmargių ir Danijos juodmargių pieno sudėties kitimas per laktaciją
Ištyrę karvių pieno kiekio, jo sudėties bei somatinių ląstelių skaičiaus kaitą per laktaciją, pastebime kai kuriuos skirtumus tarp karvių veislės bei šių rodiklių atitinkamą laktacijos mėnesį po apsiveršiavimo (3.3 lentelė). Visi analizuojami atskirų veislių laktacijos rodikliai kito skirtingai.
Pirmus tris laktacijos mėnesius karvių grupėje, laikomų įprastinėmis sąlygomis, t.y. vasarą - ganykloje, žiemos laikotarpiu – karvidėje su saitiniu laikymo būdu, toliau tekste „įprastinėmis sąlygomis“, daugiausia pieno buvo primelžta iš Olandijos juodmargių veislės karvių, t.y. 10 % daugiau nei iš Vokietijos juodmargių ir 8 % daugiau nei iš Lietuvos juodmargių. Lietuvos, Vokietijos juodmargių ir Olandijos pieno kiekis tolygiai mažėjo iki laktacijos pabaigos. Danijos juomargių produktyviausi buvo III ir IV laktacijos mėnuo. Įvertinus visos laktacijos produktyvumą, daugiausia pieno iš viso buvo primelžta iš Lietuvos juodmargių karvių (0,25 % daugiau nei iš Vokietijos juodmargių, 8,9 % daugiau nei iš Olandijos juodmargių ir 27 % daugiau nei iš Danijos juodmargių tomis pačiomis laikymo sąlygomis.
Karvių grupėje, laikomų žiemos laikotarpiu šalto tipo karvidėje ir vasarą – ganykloje, toliau tekste „šaltomis sąlygomis“, per laktaciją daugiausia pieno primelžta iš Lietuvos juodmargių (14,45 % daugiau nei iš Vokietijos juodmargių, 14,6 % daugiau nei iš Olandijos juodmargių ir 25 % daugiau nei iš Danijos juodmargių). Lietuvos juodmargių, laikomų šaltomis sąlygomis kito netolygiai, pieningumas laktacijos eigoje kito netolygiai. Produktyvūs buvo I ir II laktacijos mėnesiai, padidėjimas toliau stebimas V, VI ir X laktacijos mėnesį.
3.3 lentelė. Skirtingų veislių karvių pieno kiekio, sudėties ir somatinių ląstelių skaičiaus kaita per laktaciją.
Karvidė su saitiniu gyvulių laikymo būdu Muniškėse
Pieno kiekis, kg per parą Pieno riebumas, % Pieno baltymai, % Somatinių ląstelių sk. tūkst./cm3
Met ų m ėnuo Laktacijos m ėnuo LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ Rugpjūtis I 27,75 28,95 32,64 30 4,34 4,98 5,4 3,89 3,15 3,14 3,18 3,25 317 449 143 557 Rugsėjis II 29,47 28,31 32,96 28,8 4,55 4,52 4,17 3,09 3,01 2,96 2,87 5,08 238 403 131 137 Spalis III 28,22 26,84 27,76 32,6 4,22 4,07 4,25 3,5 3,08 3,04 3,04 2,92 332 513 539 150 Lapkritis IV 25,23 25,24 25,76 33,2 4,72 4,36 4,16 4,65 3,29 3,24 3,57 3,18 418 548 785 218 Gruodis V 24,1 23,41 25,26 29,2 4,44 4,51 4,82 4,58 3,29 3,18 3,35 3,18 646 457 299 102 Sausis VI 22,82 22,17 22,4 14 4,76 4,59 4,37 4,28 3,43 3,39 3,56 3,23 463 470 1098 353 Vasaris VII 24,15 22,3 25,75 12 4,42 4,41 4,52 4,88 3,3 3,34 3,39 2,94 509 763 461 286 Kovas VIII 21,25 22,54 26,7 12 4,78 4,58 4,66 4,88 3,5 3,48 3,53 2,94 479 646 371 286 Balandis IX 20,36 21,06 19 4,7 4,72 5,37 3,65 3,54 3,85 790 592 264 Gegužė X 19,7 20,11 4,81 5,14 3,82 3,68 269 455 Birželis XI 18,4 19,84 4,7 4,71 3,7 3,54 553 516 Vidurkis 23,77 23,71 21,66 17,44 4,59 4,60 3,79 3,07 3,38 3,32 2,76 2,43 455,82 528,36 371,91 189,91
Giraitės šalto tipo karvidė su palaidu laikymu
Pieno kiekis, kg per parą Pieno riebumas, % Pieno baltymai, % Somatinių ląstelių sk. tūkst./cm3
Met ų m ėnuo Laktacijos m ėnuo LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ LJ VJ OJ DJ Rugpjūtis I 24,54 21,73 16,93 22,5 5,16 4,37 4,31 3,72 2,91 3,2 3,42 3,38 232 1152 51 443 Rugsėjis II 23,56 21,93 19,2 15,6 4,07 4,2 4,4 4,44 3,1 3,15 3,38 3,57 439 339 60 1987 Spalis III 20,1 20,64 20,2 13,5 4,55 4,28 3,91 3,85 3,5 3,32 3,61 3,75 759 919 56 697 Lapkritis IV 20,05 20,2 19,5 16,6 3,82 4,34 4,36 4,31 3,63 3,45 3,71 3,9 385 190 38 570 Gruodis V 23,13 17,97 18,2 16 4,84 4,69 4,54 4,97 3,75 3,53 3,92 4,04 141 374 35 226 Sausis VI 23,2 18,94 19,6 14,8 4,79 4,34 4,79 4,08 3,71 3,49 3,78 3,83 471 283 53 111 Vasaris VII 16,87 16,86 17,6 13,1 4,95 4,72 4,76 5,1 3,95 3,62 4,15 4,2 973 417 18 282 Kovas VIII 21,08 16,42 15,8 15,6 5,11 4,81 4,77 5,17 3,47 3,69 4,07 4,2 708 438 118 645 Balandis IX 19,6 16,98 16,8 16,4 4,61 4,25 4,75 5,28 3,5 4,13 4,13 4,19 211 451 128 291 Gegužė X 25,7 15 14,51 19 3,85 3,68 5,24 5,33 3,34 3,13 3,4 4,14 103 233 165 271 Birželis XI 19,7 16,54 24,5 15 4,29 4,06 2,23 4,66 3,21 3,33 3,72 4,02 161 332 81 1496
10 12,5 15 17,5 20 22,5 25 27,5 30 32,5 35
I II III IV V VI VII VIII IX X XI
Laktacijos mėnesiai Pi en o ki eki s, kg Lj Vj Oj Dj
Palyginus skirtingomis sąlygomis laikomų karvių grupių pieno kiekį, matome, kad pieningumas tų pačių veislių karvių didesnis karvių grupėje, laikomų įprastinėmis sąlygomis. Lietuvos juodmargių įprastinėmis sąlygomis pieno kiekis buvo 9 % didesnis nei Lietuvos juodmargių, laikomų šaltomis sąlygomis, Vokietijos juodmargių – 22 % didesnis nei tos pačios veislės karvių, laikomų šaltomis sąlygomis, Olandijos juodmargių – 14,9 % didesnis nei tos pačios veislės juodmargių šaltoje karvidėje ir Danijos juodmargių – 7 % didesnis nei tos pačios veislės juodmargių šaltoje karvidėje (grafikai 3.5 ir 3.6).
3.5 grafikas. Juodmargių veislių karvių, 3.6 grafikas. Juodmargių veislių karvių, laikomų įprastinėmis sąlygomis, laktacijos laikomų šaltomis sąlygomis, laktacijos kreivė. kreivė.
Karvių grupėje, laikomų įprastinėmis sąlygomis, daugiausia riebalų buvo Vokietijos juodmargių karvių piene (4,60 %). Lietuvos juodmargių pieno riebumas buvo tik 0,01 % mažesnis nei Vokietijos juodmargių. Mažiausio riebumo buvo Danijos juodmargių karvių pienas 3,07 %, Olandijos juodmargių pieno riebumas už Vokietijos juodmargių buvo mažesnis 0,81 %.
Lietuvos juodmargių pienas buvo riebiausias IV, VI ir keturis paskutinius laktacijos mėnesius. Vokietijos juodmargių pienas buvo riebiausias I ir X laktacijos mėnesį, Olandijos juodmargių pienas riebiausias buvo I ir IX laktacijos mėnesį, Danijos juodmargių mažiausio riebumo buvo II laktacijos mėnesio pienas.
Šaltomis sąlygomis laikomų karvių grupėje pieno riebumas skyrėsi nedaug. Riebiausias buvo Danijos juodmargių karvių pienas – 4,63 %. Lietuvos juodmargių karvių pieno riebumas už Danijos juodmargių buvo mažesnis 0,08 %. Olandijos juodmargių pieno riebumas už Danijos juodmargių buvo 0,26 % mažesnis, Vokietijos juodmargių – 0,29 % mažesnis nei Danijos juodmargių. Lietuvos juodmargių riebiausias buvo I, VIII laktacijos mėnesių pienas, mažiausiai riebus IV laktacijos mėnesio pienas. Vokietijos juodmargių karvių pienas riebiausias buvo VII ir
10 12,5 15 17,5 20 22,5 25 27,5 30 32,5 35
I II III IV V VI VII VIII IX X XI
Laktacijos mėnesiai P ien o ki ek is , kg Lj Vj Oj Dj
2 2,5 3 3,5 4 4,5 5 5,5
I II III IV V VI VII VIII IX X XI
Laktacijos mėnesiai P ien o r ieb al ai , % Lj Vj Oj Dj 2 2,5 3 3,5 4 4,5 5 5,5
I II III IV V VI VII VIII IX X XI
Laktacijos mėnesiai P ien o r ieb al ai , % Lj Vj Oj Dj
VIII laktacijos mėnesį. Olandijos juodmargių riebiausias pienas buvo X laktacijos mėnesį. Danijos juodmargių veislių karvių pienas riebiausias buvo VII, VIII, IX ir X laktacijos mėnesį.
Palyginus skirtingomis sąlygomis laikomų tų pačių veislių karvių pieno riebumą, matome, kad riebiausias buvo Danijos juodmargių pienas šalto tipo karvidėje. 0,03 % buvo mažesnis Vokietijos juodmargių pienas iš karvių grupės, laikomos įprastinėmis sąlygomis. Mažiausio riebumo buvo Danijos juodmargių pienas įprastomis laikymo sąlygomis, Olandijos juodmargių pienas įprastomis laikymo sąlygomis buvo 0,58 % mažesnio riebumo nei Olandijos juodmargių pienas šalto laikymo sąlygomis. Vokietijos juodmargių pienas įprastomis laikymo sąlygomis buvo 0,26% riebesnis nei Vokietijos juodmargių, laikomų šaltomis sąlygomis. Lietuvos juodmargių pieno riebumas tik nežymiai skyrėsi. Įprastomis laikymo sąlygomis laikomų Lietuvos juodmargių pienas už šaltomis sąlygomis laikomų Lietuvos juodmargių pieną buvo riebesnis tik 0,04 % (grafikai 3.7 ir 3.9).
3.7 grafikas. Atskirų veislių pieno riebalų 3.8 grafikas. Atskirų veislių pieno riebalų kiekis atitinkamą laktacijos mėnesį karvių kiekis atitinkamą laktacijos mėnesį karvių grupėje įprastinėmis laikymo sąlygomis grupėje šalto tipo karvidėje
Karvių grupėje įprastomis laikymo sąlygomis daugiausia baltymų buvo Lietuvos juodmargių karvių piene – 3,38 %. Šios veislės karvių baltymingiausias pienas buvo IX ir X laktacijos mėnesį. Vokietijos juodmargių karvių pieno baltymingumas už Lietuvos juodmargių buvo mažesnis 0,06 %, Olandijos juodmargių – 0,62 % mažesnis už Lietuvos juodmargių, Danijos juodmargių – 0,95 % mažesnis už Lietuvos juodmargių. Vokietijos juodmargių pieno baltymingumas ženkliai buvo sumažėjęs II laktacijos mėnesį. Mažiausiai baltymų buvo II laktacijos mėnesį Olandijos juodmargių karvių piene. Danijos juodmargių pieno baltymingumas mažiausias buvo III, VII ir VIII laktacijos mėnesį, II laktacijos mėnesį pieno baltymingumas buvo itin didelis.
