LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYST

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS

FAKULTETAS

MAISTO SAUGOS IR HIGIENOS KATEDRA

Dalios Dvylienės

MAISTO PRODUKTŲ UŽTERŠTUMO KAI KURIOMIS A GRUPĖS FARMAKOLOGIŠKAI AKTYVIOMIS MEDŽIAGOMIS ANALIZĖ

Magistro darbas

Darbo vadovas:

doc. dr. Loreta Šernienė

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

MAISTO SAUGOS IR GYVŪNŲ HIGIENOS KATEDRA

Magistro darbas atliktas 2006 – 2008 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedroje.

Magistro darbą paruošė: Dalia Dvylienė

Magistro darbo vadovas: doc.dr. Loreta Šernienė

( LVA Maisto saugos ir gyvūnų higienos katedra )

Recenzentas:

TURINYS

1. Įvadas 4

2. Literatūros apžvalga 6

2. 1. A grupės farmakologiškai aktyvių medžiagų apibūdinimas 6 2.1.1. Stilbenas, stilbeno produktai, jų druskos bei eteriai 9 2.1.2. Antitiroidiniai agentai 11

2.1.3. Steroidai 12

2.1.4. Rezorcilo rūgšties laktonai su zeranolu 19 2.1.5. Beta-antagonistai 17

2.1.6. Kiti junginiai 22 2.2. Leistini A grupės farmakologiškai aktyvių medžiagų likučių kiekiai 28

2.3.A grupės farmakologiškai aktyvių medžiagų likučių gyvūninės kilmės produktuose monitoringo vykdymas 32 2.4.A grupės farmakologiškai aktyvių medžiagų likučių analizės metodai 33

3. Darbo atlikimo vieta ir metodika 36

3.1.A grupės farmakologiškai aktyvių medžiagų likučių monitoringo Lietuvoje

planas 36

3.2.A grupės farmakologiškai aktyvių medžiagų likučių tyrimo gyvūninės kilmės produktuose metodai

38 3.3.Duomenų statistinis apdorojimas 39

4. Tyrimų rezultatai 40

4.1.Stilbeno ir stilbeno produktų likučių maisto produktuose analizė 42

4.2.Antitiroidinių agentų likučių maisto produktuose analizė 44

4.3.Steroidų likučių maisto produktuose analizė 45 4.4.Rezorcilo rūgšties laktonų likučių maisto produktuose analizė 51

4.5.Beta-antagonistų likučių maisto produktuose analizė 52 4.6.Kitų junginių likučių maisto produktuose analizė 54

5. Išvados ir pasiūlymai 58

6. Padėkos 59

7. Santrauka 59

1. Įvadas

Per milijonus metų žmogus prisitaikė gyventi tam tikroje cheminėje aplinkoje ir išmoko ne tik apsisaugoti nuo jos keliamų pavojų, bet ėmė šią aplinką keisti. Šiandieninį žmogų sunku nustebinti naujai sintetinamomis medžiagomis ir jų savybėmis. Technokratinė civilizacija pasiryžusi patenkinti kiekvieną jo įgeidį, todėl žmogus tampa savo gyvensenos įkaitu. Visa aplinka persunkta pakeistomis, gyvai gamtai nebūdingomis medžiagomis. Gyvybė atsiduria įprastinės ir kintančios cheminės aplinkų sandūroje (Kajokas, ir kt., 2002).

Sparti pramonės ir urbanizacijos plėtra iškėlė naujų saugios mitybos problemų nes atsirado pavojus užteršti maisto produktus pramonės ir buities atliekomis bei naujomis cheminėmis medžiagomis. Šiuolaikinis požiūris į maisto saugą susiformavo palyginti neseniai, bet problemos pradmenys siekia pačius seniausius laikus. Į maisto produktus galima žiūrėti kaip į sudėtingą daugiakomponentę šimtų cheminių junginių sistemą (Ramonaitytė, 2001).

20a. pradžioje pradėjo formuotis valstybinis požiūris į maisto saugą. Maisto toksikologija kaip mokslas susiformavo palyginti neseniai. Specialūs maisto produktų ir mitybos procesų tyrimai vyksta maždaug šimtą metų. Pagrindą jiems davė 1824-1852 metais atlikti mokslininko Libicho darbai, aprašantys daugelį į maisto produktus įeinančių medžiagų. Tačiau sisteminga maisto produktų sudėties analizė pradėta tik paskutinį praeito šimtmečio ketvirtį, kai buvo atkreiptas dėmesys ne tik į maistingumo, bet ir į nekenksmingumo kriterijus. Maisto saugos valdymas ir užtikrinimas – sudėtingas kompleksinis procesas, apimantis visą maisto gamybos grandinę, pradedant pirmine maisto gamyba ir baigiant pateikimu individualiam vartotojui. Užtikrinant maisto saugą, didžiausia atsakomybė tenka maisto gamintojams ir valstybei (Leskauskaitė ir kt., 2003).

Paskutiniu metu įvairios visuomeninės organizacijos, profesiniai susivienijimai, tarptautinės prekybos organizacijos vis labiau akcentuoja maisto saugą ir vartotojų interesų apsaugą. Gerėjant ekonominei situacijai tiek visoje ES, tiek Lietuvoje, vartotojai vis dažniau renkasi ne pigesnius, o saugesnius bei geresnės kokybės produktus (Trumpickaitė-Dzekčiorienė, 2006).

Daugelyje valstybių maisto produktų saugos parametrai reglamentuojami atitinkamais įstatymais ir dokumentais. Jie skirtingoms šalims nėra identiški, nes taikomi pagal vietos aplinkybes ir kenksmingų medžiagų toje šalyje aktualumą. Maisto saugos normatyvai nuolat peržiūrimi ir tikslinami (Leskauskaitė ir kt., 2003).

Saugaus ir sveiko maisto gamyba yra pagrindinė Europos Sąjungos vidaus rinkos kryptis, svarbi gyventojų sveikatai bei gerovei, socialiniams bei ekonominiams interesams, ES teisės aktų, reglamentuojančių pašarų sritį, tikslas – užtikrinti, kad pašarai, o tuo pačiu ir gyvūninės kilmės maistas, būtų aukštos kokybės ir saugūs. To siekiama ugdant pašarų verslo įmonių ir vartotojų sąmoningumą, todėl ES pašarus ir maistą reglamentuojantys teisė aktai sukurti remiantis principu, kad pašarus ir maistą gaminančios įmonės tiesiogiai atsako už pašarų ir maisto saugumą kiekviename veiklos etape: gamyboje, perdirbime, platinime.

Pastaraisiais metais Lietuvoje padaryta nemaža pažanga maisto saugos srityje. LR įstatymas (Nr. VIII-1608) apibrėžė ministerijų ir kitų institucijų atsakomybę maisto kontrolės srityje. Priimti svarbūs aktai, papildantys įstatymus bei numatantys Rizikos veiksnių analizės ir svarbių valdymo taškų (RVASVT) sistemos įdiegimą maisto tvarkymo įmonėse. Taip pat tobulinama maisto kontrolės sistema, pertvarkomos ir akredituojamos veterinarijos ir maisto tyrimų laboratorijos. Nacionalinė veterinarijos laboratorija tapo pirmąja ES akreditacijos įstaiga Lietuvoje. Jos atliktų tyrimų rezultatai pripažįstami tarptautiniu mastu.

Kenksmingų medžiagų likučių nustatymas gyvūniniuose ir augaliniuose maisto produktuose yra vienas iš svarbiausių faktorių, užtikrinančių maisto saugą. 2001 metais Lietuvoje patvirtintas dokumentas, apibrėžiantis didžiausią leistiną veterinarinės medicinos preparatų likučių kiekį gyvūniniuose maisto produktuose.

Siekiant pagerinti lietuviškos gyvūninės ir augalinės kilmės produkcijos kokybę, kenksmingų medžiagų likučių tyrimai atliekami pagal direktyvą 96/23/EB. VMVT parengtos ir patvirtintos Medžiagų likučių gyvūnuose ir gyvūniniuose maisto produktuose kontrolės taisyklės, kuriomis remiantis Valstybinėje veterinarijos preparatų inspekcijoje sudaromas metinis Nacionalinis likučių kontrolės planas. Už šio plano vykdymą atsakinga Nacionalinė laboratorija. Kenksmingų medžiagų likučiai tiriami gyvų gyvulių organizme, gyvūninės kilmės produktuose (mėsoje, piene, kiaušiniuose, meduje ir kt.) (Lukauskas, 2003).

Nors mokslo ir technologijų progresas bei vis griežtesni įstatymai turėtų užtikrinti, kad šiandienos žemės ūkio produktai atitiktų vis reiklesnius standartus ir jiems būtų taikoma vis kruopštesnė kontrolė bei monitoringo procedūros, vis dėl to per pastaruosius dešimt metų labai padaugėjo užkrėsto maisto atvejų ir su tuo susijusių epidemijų (Stonytė, 2003).

Atsižvelgdami į problemos aktualumą, savo darbe nusprendėme išanalizuoti maisto produktų užterštumą kai kuriomis A grupės farmakologiškai aktyviomis medžiagomis Lietuvoje.

Tikslo įgyvendinimui buvo pasirinkti tokie uždaviniai:

• surinkti ir išanalizuoti farmakologiškai aktyvių A grupės medžiagų kiekius maisto produktuose reglamentuojančius teises aktus;

• surinkti ir išanalizuoti farmakologiškai aktyvių A grupės medžiagų patekimą į maisto produktus, jų sukeliamą žalą bei kiekius maisto produktuose liečiančią mokslinę literatūrą;

• išanalizuoti 1998-2006 metų farmakologiškai aktyvių A grupės medžiagų stebėsenos plano ypatumus

• išanalizuoti 1998-1999 ir 2004-2006 metais sukauptų visų farmakologiškai aktyvių A grupės medžiagų stebėsenos rezultatus pagal tyrimo metus ir maisto žaliavų/produktų grupes.

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. A grupės farmakologiškai aktyvių medžiagų apibūdinimas

Farmakologiškai aktyvi medžiaga – tai veterinarijos preparato ar jo veikliosios medžiagos pavadinimas (Lukauskas, 2000; Daunoras ir kt., 2006). Farmakologiškai aktyvios medžiagos yra skirstomos į A ir B grupes pagal medžiagų toksiškumą. A grupės medžiagoms priskiriamos:

A1– Stilbenai, stilbeno dariniai, jų druskos ir esteriai: dietilstilboestrolis, dienoestrolis, heksoestrolis

A2 – Antitiroidinės medžiagos: tiouracilas, metiltiouracilas, propiltiouracilas, feniltiouracilas

A3 – Steroidai: trenbolonas 17-alfa ir -beta, 19 nortestosteronas 17-alfa ir -beta, testosteronas, oestradiolis ir jo esteris, medroksiprogesteronas, nandrolonas, metiltestosteronas, melengestrolis, megestrolis, etilestrenolis, boldenonas, kortizonas, deksametazonas, prednizolonas, chlormalidonas, stanozololis, chlortestosteronas, 16 OH-stanozonolis, norgestrelis, metandriolis, fluoksimesteronas, flumetazonas, flugestonas, chloroandostedionas, kaproksprogesteronas, acetoksiprogesteronas

A4 – Rezorcilo rūgšties laktonai, t.t. zeranolis: taleranolis, zearalenolis, etinilestradiolis, estradiolio benzoatas

A5 – Beta-agonistai: klenbuterolis, salbutamolis, cimaterolis, mabuterolis, raktopaminas, terbutalinas, brombuterolis, isoksisuprinas, metil-klenbuterolis, hidroksimetil-klenbuterolis, klenproperolis

A6 – Medžiagos įtrauktos į IV priedą (produkcijos gyvūnams draudžiamos naudoti medžiagos): chloramfenikolis, nitrofuranai, chlorpromazinas, chloroformas, dimetridazolis, ronidazolis, metronidazolis, dapsonas, kolchicinas, Aristolochia ir jos preparatai.

Veterinarinės medicinos preparatų likučiai maiste – visos farmakologiniu veikimu pasižyminčios medžiagos, jų metabolitai ir kiti dariniai, išliekantys maisto produktuose, pagamintuose iš gyvūnų, kuriems buvo skirtas veterinarinės medicinos preparatas (Lukauskas, 2002). Šių medžiagų vartojimas ir leistini jų kiekiai pašaruose ir maisto produktuose reglamentuojami keletu teisės aktų:

¾ ES direktyva 96/22EEB pagal 2 straipsnį draudžiama pateikti į rinką turinčias hormoninį ar tirostatinį poveikį turinčias medžiagas, stilbenus, stilbenų darinius, jų druskas ir esterius, bei beta agonistus skiriamus visų rūšių gyvūnams (http://subsidoc.cor.europa.eu/Getdocument.aspx?docnr=292&lang=LT&source=COMM&ye ar=2007 , žiūrėta 2007 m. spalio 08 d.).

¾ Direktyvoje 92/45/EEB [12] reikalaujama, jog valstybės narės prireikus į likučių nustatymo planus įtrauktų ir laukinių žvėrių mėsą ir imtų jų mėginius, kad nustatytų, ar joje nėra teršalų iš aplinkos, bei tikrintų triušius ir ūkiuose auginamus laukinius gyvūnus (http://eurlex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexapi!prod!CELEXnumdoc&numd oc=32004L0041&model=guichett&lg=lt, žiūrėta 2007 m. spalio 08 d.).

¾ ES direktyva 92/46/EEB, nustato sveikatos taisykles žalio pieno, termiškai apdoroto pieno ir pieno pagrindo produktų gamybai bei tiekimo į rinką (http://www.zum.lt/min/Informacija/dsp_news.cfm?NewsID=1791&langparam=LT&Title=& From=&To=&Page=99&list=10,žiūrėta 2007 m. spalio 08 d.).

¾ Direktyva 89/437/EEB [11] reikalauja, kad valstybės narės užtikrintų, jog būtų atliekami patikrinimai, kuriais nustatomi farmakologinio ar hormoninio poveikio medžiagų, antibiotikų, pesticidų, ploviklių ir kitų medžiagų, kurios yra žalingos arba

gali pakeisti organoleptines kiaušinių produktų savybes arba dėl kurių vartoti tokius produktus gali būti pavojinga ar kenksminga žmogaus sveikatai.

¾ Vadovaujantis ES 96/23 direktyva "Dėl kai kurių medžiagų ir likučių gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose kontrolės priemonių", patvirtintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2005 m. kovo 10 d. įsakymas Nr.B1-166 „Dėl Medžiagų liekanų gyvūnuose ir jų mėsoje, piene, kiaušiniuose, žuvyse ir meduje 2005 metų stebėsenos plano“, kurį vykdė NVL Cheminių, Radiologinių ir Maisto produktų mikrobiologinių tyrimų skyriai bei Klaipėdos apskrities VMVT laboratorija. Šio plano vykdymas yra viena iš sąlygų įmonėms, gaminančioms mėsos, pieno, žuvies ir kitus produktus, gauti tarptautinį veterinarijos sertifikatą, kuris leidžia eksportuoti produkciją į ES

ir kitas šalis.

Maistą reglamentuojantiems ES teisės aktams tenka svarbus vaidmuo užtikrinant kad vartotojus pasiektų tiktai saugus maistas (http://eurlex.europa.eu/smartapi/cgi/sga_doc?smartapi!celexapi!prod!CELEXnumdoc&numd

oc=31997D0747&model=guichett&lg=lt, žiūrėta 2007m. spalio 08 d.).

Bet kuris veterinarinis vaistas, skirtas gyvūnams gydyti ar ligų profilaktikai, į rinką turi būti teikiamas tik jį įvertinus ir užregistravus. Registracija – tai ilga ir daug apimanti procedūra, kuri sukurta apsaugoti gyvūnus, aplinką ir visuomenę nuo nekokybiškų ir nesaugių vaistų. Registracijos tikslai yra užtikrinti, kad: veterinarinis vaistas būtų saugus gyvūninių maisto produktų vartotojui, patiems gyvūnams; pačiam veterinarinio vaisto naudotojui ir aplinkai; veterinarinis vaistas būtų kokybiškas, negestų ir būtų stabilus mažiausiai iki tinkamumo laiko pabaigos; veterinarinio vaisto efektyvumas atitiktų nuorodas informaciniams lapelyje ir etiketėje.

Lietuvos Respublikoje veterinarinių vaistų registraciją reglamentuoja 2005 m. spalio 29 d. atnaujintas dokumentas – Veterinarinių vaistų gamybos, registravimo ir tiekimo Lietuvos Respublikos rinkai reikalavimai (Žin., 2005, Nr. 131-4754), – paruoštas pagal ES direktyvą 2004/28/EB, atnaujinančią direktyvą 2001/82/EB.

2003 m. informacijos apie Lietuvos Respublikoje pateiktų registruoti antimikrobinių ir antiparazitinių veterinarinės medicinos preparatų sudėtines dalis analizė rodo, kokia yra rinkos paklausa ir kokių veterinarinės medicinos preparatų reikia naudotojams. Pagal tai galima spręsti, ko labiausiai reikia ir kas vėliau bus naudojama gyvūnams gydyti (http://www.lvvpi.lt, žiūrėta 2007 m. sausio 25 d.).

2.1.1 Stilbenas, stilbeno produktai, jų druskos bei eteriai

Stilbenai yra sintetiniai hormonai. Hormonai – tai specifinės fiziologiškai aktyvios medžiagos, kurios gaminamos (sintetinamos) organizmo endokrininėse (Basevičius ir kt.,1983), (vidaus sekrecijos) liaukose, išskiriamos i kraują ir dalyvauja, reguliuojant medžiagų apykaitą bei fiziologines funkcijas (Pranskevičius ir kt., 2002). Hormonai buvo atrasti XX a. pirmojoje pusėje.„Vidinės sekrecijos“ terminą 1855 metais pirmą kartą pavartojo prancūzų fiziologas K. Bernardas (C. Bernard). Terminą hormonas ( graik. horman – sukelti sužadinti), 1905 metais pirmą kartą pavartojo anglų mokslininkas E. H. Starlingas (E.H. Starling). Yra žinoma keletas termino „hormonas“ apibūdinimų. Šiuo metu terminu hormonas apibūdinamas bet koks junginys organizme, kuris yra signalas galintis sukelti pokyčius ląstelėse (Pranskevičius ir kt., 2002; Praškevičius ir kt., 2003). Hormonas – tai cheminis junginys gyvame organizme, kuris perneša informaciją (signalus) iš vienos ląstelės į kitą arba į ląstelių grupes. Visi daugialąsčiai organizmai (įskaitant augalus) gamina hormonus (http://lt.wikipedia.org/wiki/Specialus:Search?search=hormonai&fulltext=Paie%C5%A1ka, žiūrėta 2007 m. sausio 4d.). Hormonai, pasklidę po organizmą, per receptorius veikia atskirų audinių ir organų struktūrą ir funkcijas (medžiagų apykaitą, augimą, lytinių liaukų vystymąsi). Hormonai keičia įvairiuose organuose vykstančias fiziologines ir biochemines reakcijas, aktyvina arba slopina fermentinius procesus (Špakauskas, 2007). Hormonų biologinių poveikių įvairovė padeda endokrininei sistemai reguliuoti visas medžiagų apykaitos rūšis, veikti visas ląsteles ir koreguoti atskirų organų bei viso organizmo augimą ir vystymąsi(http://lt.wikipedia.org/wiki/Specialus:Search?search=hormonai&fulltext=Paie%C5 %A1ka, žiūrėta 2007 m. sausio 4d.).

Įvairių hormonų poveikis yra tarpusavyje glaudžiai susijęs. Per kraują jie palaiko vienų organų ryšį su kitais, skatina biocheminius kitimus medžiagų apykaitos procese (Gailiūnienė 1999). Pagrindinės hormonų funkcijos yra organizmo vystymosi ir elgsenos reguliavimas (pvz., augimas, seksualumas), organizmo prisitaikymas prie besikeičiančių aplinkos sąlygų (pvz., stresas), fiziologinių organizmo reakcijų reguliavimas (pvz., gliukozės kiekis kraujyje).

Atsižvelgiant į cheminę struktūrą, hormonai yra skirstomi į 3 klases: amino rūgščių darinius; peptidus ir baltymus; steroidus (Basevičius ir kt., 1983; Praškevičius ir kt., 2003; Gailiūnienė 1999; Špakauskas, 2007).

Moteriškieji lytiniai hormonai – estrogeniniai hormonai. Pagrindinis natūralus estrogeninis hormonas yra estradiolis. Stipriai estrogeniškai veikia sintetiniai estrogeno

pakaitalai – stilbeno dariniai (Basevičius ir kt.,1983). Nesteroidiniai estrogenai -tai sintetiniai stilbeno dariniai. Stilbeno junginiams priklauso sinestrolis, dietilstilbestrolis (DES), heksoestrolis, dienoestrolis, dimestrolis, oktestrolis ir kt. (Špakauskas, 2007). Tam tikriems sintetiniams junginiams būdingas estrogeninis ir farmakologinis aktyvumas. Jie kepenyse skyla lėtai. Vienas pirmųjų sintetinių estrogenų buvo dietilstilbestrolis (DES) (Praškevičius ir kt., 2002). Organiniams biokatalizatoriams priskiriami įvairūs sintetiniai arba natūralūs hormonai. Kai kuriose šalyse (Danijoje, Kanadoje, Šveicarijoje) jų neleidžiama naudoti tik paukštininkystėje, Vokietijoje uždrausti tik kai kurie. Kitose šalyse jų naudojimas gyvulininkystėje nors ir ribojamas, bet nedraudžiamas (Ramonaitytė, 2001).

Hormonų preparatai gaminami iš gyvulinės kilmės audinių arba cheminės sintezės bei biosintezės metodais. Chemiškai dauguma jų yra sudėtingos struktūros ir dozuojami biologiniais aktyvumo vienetais. Chemiškai paprastesni ir sintetiniai hormonų preparatai (stilbenai) dozuojami masės (svorio) vienetais. Veikimas ir naudojimas kaip folikulino. Aliejiniai tirpalai švirkščiami į raumenis po oda, tabletės duodamos oraliai.

Stilbenai daugiausia naudojami paukštininkystėje (Basevičius ir kt.,1983; Galimov, 2002). Gyvuliams sušerti estrogenai pasklinda po organizmą nedidelėmis koncentracijomis ir išsiskiriami per 47-96 valandas. Suleidus injekcijomis, iš organizmo pasišalina labai lėtai ir gali kauptis riebalų audinyje. Natūralių estrogeninių medžiagų likučiai patekę į žmogaus organizmą su gyvulinės kilmės maistu, kaip ir augalinio maisto hormonai, sumuojasi prie endogeninių (organizme išskirtų) hormonų ir sustiprina jų poveikį, tačiau nėra labai pavojingi, nes gana greitai pašalinami. Sintetiniai hormonai patvaresni ir ilgiau išlieka kūno ląstelėse (Ramonaitytė, 2001). Pavyzdžiu, sintetinis estrogenų analogas dietilstilbestrolis yra tris kartus aktyvesnis negu bet kuris kitas 17 – B- estradiolis, o šis yra dešimt kartų aktyvesnis negu bet kuris kitas natūralus estrogenas.

Stilbenai yra absoliutūs kancerogenai. Gydytojų duomenimis paskutiniu metu dėl hormonų patekimo į organizmą moterims diagnozuojamas didesnis susirgimų navikinėmis ligomis kiekis. Veikiant moteriškiems lytiniams hormonams, vyrai gali prarasti vyriškos lyties požymius (Galimov, 2002). Manoma, kad dietilstilbestrolis ir kiti stilbeno dariniai pasižymi teratogeniniu ir kancerogeniniu veikimu. Mėsinių ir pieninių gyvulių organizme gali atsirasti toksiškų medžiagų, kai jie ganosi paprastose pievose, nes daugelyje augalų yra estrogenų tipo medžiagų, kurios lengvai pereina į pieną ar į mėsą. Kenksmingų medžiagų gyvulininkystės produktuose gali būti aptinkama net daugiau, negu maistui vartojamuose augalininkystės produktuose, nes pašarai mažiau kontroliuojami (Ramonaitytė, 2001).

Dėl fiziologinių efektų hormonų preparatai dažniausiai naudojami pavaduojamajai terapijai, t.y. tais atvejais, kai yra susilpnėjusi natūralių hormonų sekrecija, o dėl farmakodinaminių reakcijų, – ir kitoms ligoms gydyti (pvz., gliukokortikoidai skiriami uždegimui mažinti). Kadangi hormonai veikia įvairiapusiškai ir sudėtingai, juos reikia skirti apgalvojus (Špakauskas, 2007). Produkcijai auginamiems gyvūnams, hormonų naudojimas Lietuvoje ir Europos Sąjungos šalyse yra griežtai reglamentuotas. Augimui stimuliuoti hormonai draudžiami naudoti. VMVT direktoriaus 2003 m. liepos 25 d. įsak. Nr. B1-656 ir ES Tarybos direktyvos 96/22/EB reikalavimu stilbenai, stilbenų dariniai, jų druskos ir esteriai, uždrausti naudoti produkcijos gyvūnams (2003 m. liepos 25 d. Nr. B1-656 Vilnius).

2.1.2. Antitiroidiniai agentai (skydliaukės antihormonai). Tireostatikai.

Pagrindinė skydliaukės funkcija yra gaminti, kaupti ir išskirti du hormonus (tironinus) - tiroksiną (T4) ir trijodotironiną (T3). Skydliaukės hormonai, kaip ir kiti vidaus

sekrecijos liaukų gaminami hormonai, tiesiogiai patenka į kraują. Jie reguliuoja medžiagų apykaitą visuose audiniuose. Seniai žinoma jodo įtaka skydliaukei. Tiek jo stoka, tiek ir jo perteklius neigiamai veikia šią liauką. Tironinai dalyvauja organizmo oksidacijos-redukcijos, medžiagų apykaitos procesuose, svarbūs organizmo augimui, brendimui. Abu hormonai didina deguonies naudojimą audiniuose, skatina energetinius procesus, augimą, veikia nervų ir širdies-kraujagyslių sistemos, kepenų, inkstų ir kitų organų funkcinę būklę, didina gliukozės rezorbciją ir glikolizę.

Tireostatikai – (antitiroidinės medžiagos – skydliaukės antihormonai). Tai sintetinė medžiaga -metiltiouracilis. Antitiroidiniai preparatai vartojami skydliaukės hiperfunkcijai gydyti (Basevičius ir kt.,1983; Špakauskas, 2007).

Sintetinis antitireoidinis preparatas metiltiouracilas (propiltiouracilas) slopina tiroksino gamybą, stabdomas skydliaukės augimas ir vystymasis. Kaip propiltiuourazilas veikia ir tapazolis (metimazolis) (Špakauskas, 2007).

Penint galvijus gali būti taikomi skydliaukės funkciją veikiantys (tireostatiniai) junginiai. Jie sulėtina gyvulių medžiagų apykaitą, dėl to padidėja jų kūno svoris (padaugėja raumenų ir riebalinio audinio), pagerėja mėsos kokybė. Dažniausiai naudojami tiouracilo dariniai. Vienas iš tokios paskirties junginių – metiltiouracilas. Šių medžiagų likučiai maiste pavojingi tuo, kad tiourėjos dariniai, rasti tarp jų skilimo produktų, pasižymi kancerogeniniu veikimu. Aiškindami šių hormonų biologinio veikimo esmę, kai kurie mokslininkai nustatė,

kad gyvulių svoris padidėja, susikaupus jų ląstelėse daugiau vandens. Todėl minėto preparato panaudojimas neturi prasmės, nes tokios mėsos maistingumas sumažėja (Ramonaitytė, 2001).

Tireostatinio poveikio preparatus (tiouracilą, propiltiouracilą, feniltiouracilą, metiltiouracilą, dimetiltiouracilą, metimazolį) draudžiama įvežti į Lietuvą. Pagal Valstybinės veterinarijos tarnybos 1997 m. įsakymu Nr. 4-31, 4-142, Lietuvoje draudžiama vartoti žmonių maistui auginamiems gyvuliams, paukščiams ir žuvims šiuos hormoninius preparatus: stilbeną ir jo darinius (dietilstilbestrolį, sinestrolį) ir tireostatinio poveikio preparatus (tiouracilą, propiltiouracilą, feniltiouracilą, metiltiouracilą, dimetiltiouracilą). Melžiamoms karvėms draudžiama vartoti galvijų somatotropinį hormoną (Špakauskas, 2007). VMVT direktoriaus 2003 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. B1-656 ir Tarybos direktyvos 96/22/EB reikalavimu medžiagos, turinčios tireostatinį poveikį, uždraustos naudoti gyvulininkystėje (2003 m. liepos 25 d. Nr. B1-656 Vilnius).

2.1.3. Steroidai

Steroidai priklauso nehidrolizuojamiesiems lipidams (Praškevičius ir kt., 2003). Tai steroidinės struktūros junginiai (Basevičius ir kt., 1983). Lytinius hormonus gamina lytinės liaukos ir iš dalies – antinksčių žievinė dalis (Špakauskas,2007., Basevičius ir kt.,1983). Jie skirstomi į vyriškuosius ir moteriškuosius. Anabolinių steroidų preparatų yra daug. Jie skirstomi (pagal cheminę struktūrą) į tokias grupes: turintys metilo grupę; turintys etilo arba fenilo grupę ir turintys halogenų.

Vyriškieji lytiniai hormonai vadinami androgeniniais. Androgenus gamina sėklidžių intersticinis audinys. Steroidiniams hormonams priklauso antinksčių ir lytinių liaukų sekretuojami hormonai (Špakauskas, 2007). Pagrindiniai androgenų atstovai: testosteronas, metiltestosteronas, androsteronas ir dehidrosteronas. Svarbiausias iš jų – testosteronas. Testosterono ir kitų androgenų apykaitos metabolitai yra androstendiolis ir dehidroepiadrosteronas(http://www.tvirtas-kunas.lt/, žiūrėta 2006 lapkričio 18 d).

Vyriškiems androgeniniams hormonams chemiškai labai artimi anaboliniai steroidai (Basevičius ir kt.,1983), arba kitaip tariant - androgeniniai anaboliniai steroidai yra natūralaus vyriško hormono testosterono dariniai. "Anaboliniai" reiškia "audinius statantys", o "androgeniniai" - "raumenis auginantys". Jie gali būti geriami arba įšvirkščiami. Medicinoje anaboliniai steroidai kartais vartojami anemijai, osteoporozei, ginekologinėms ligoms ir augimo sutrikimams gydyti ( http://www.tvirtas-kunas.lt/, žiūrėta 2006m. lapkričio18 d.).

Androgenai aktyvina audinių kvėpavimą, skatina pirminių ir antrinių lytinių požymių formavimąsi, spermatogenezę, taip pat veikia kitų organų veiklą, pvz., azoto ir fosforo apykaitą, pasižymi anaboliniu veikimu (skatina raumenų augimą, stiprina riebalų skaidymą) (Špakauskas,2007). Skirtingi anaboliniai steroidai turi skirtingas anabolinių ir androgeninių efektų kombinacijas. Organizme anaboliniai steroidai skyla į junginius, kurie sąveikauja ne tik su androgenų, bet ir su kitų rūšių steroidinių hormonų receptoriais pvz.: estrogeno, progesterono, gliukokortikoidų. Todėl pasireiškia papildomas (paprastai nepageidaujamas) anabolinių steroidų poveikis.

Testosteronas. Androgeninis steroidas. Anaboliniai androgeniniai steroidai

sukelia panašų efektą kaip natūralus vyriškas hormonas – testosteronas. Natūralus testosteronas reguliuoja ir skatina vyrų fizinį vystymąsi. Kadangi anaboliniai steroidai gerina proteino (pagrindinio baltymo - statybinės organizmo medžiagos) sintezę, sportininkai vartoja juos norėdami padidinti raumenų apimtį, jėgą, ištvermę ir galingumą, kartu pagerinti ir savo sportinius rezultatus. Anaboliniai (androgeniniai) steroidai – natūralūs ar sintetiniai steroidiniai hormonai, spartinantys anabolinius procesus (ląstelių augimą, dalijimąsi, baltymų sintezę, veikia azoto apykaitą t. y. organizme sulaiko azotą, kalį, fosforą ir sierą), kurie ypatingai pasireiškia raumeniniame ir kauliniame audiniuose (vyrams), didina apetitą, svorį, kalcio kaupimąsi kauluose. Tai gyvulinės kilmės medžiagos, turinčios vyriškų hormonų savybių. Šie hormonai skatina baltymų sintezę organizme, gerina azoto, fosforo, kalio teigiamą balansą (Basevičius ir kt., 1983). Tačiau pasireiškia ir jų šalutinis poveikis. Jie sukelia audinių tinimą, per didelį kalcio kaupimąsi organizme, slopina spermatogenezę. Anaboliniai androgeniniai steroidai skirtingai veikia vyrų, moterų ir paauglių organizmus (http:// www.tvirtas-kunas.lt/, žiūrėta 2006 m. lapkričio 18 d., Špakauskas, 2007).

Sintetiniai anaboliniai steroidai pirmąkart pagaminti 1935 m. Juos vartojo antrajame Pasauliniame kare vokiečiai (padidėdavo kareivių jėga ir agresyvumas), po karo jais buvo gydomi koncentracijos stovyklų kaliniai. Anaboliniai steroidai nesaikingai naudojami sporte tam, kad padidintų sportininko pajėgumą. Jie taip pat skatina agresijos atsiradimą, kuri padeda atlikti užduotis varžybose ir treniruotėse, o taip pat gali sutrumpinti atsigavimo laiką po treniruočių. Manoma, kad pergalingi sovietų sunkiaatlečių pasirodymai 1955-1957 metais irgi buvo susiję būtent su steroidais, nes amerikiečiai (dr. Johnas Ziegleris) su šiais preparatais pradėjo eksperimentuoti tik 1960 m. Tačiau jokiais tyrimais neįrodyta, kad padidėjus raumenų masei didėja jėga ir ištvermė. O neigiamas anabolinių steroidų poveikis

yra moksliškai įrodytas ir pagrįstas - kaip hormoninė medžiaga, jie suardo organizmo hormoninę pusiausvyrą, padidėja rizika susirgti kepenų ir širdies ligomis.

Pastaruoju metu susintezuota apie 100 anabolinių steroidų. Kai kurie jų (testosterono ir somatotropino dariniai) kitose šalyse vartojami kaip augimo stimuliatoriai. Europos Sąjungos šalyse augimui skatinti anaboliniai steroidai draudžiami naudoti. Veterinarijoje neprodukcijos gyvūnams dažniausiai naudojami testosterono dariniai: boldenono, metandrostenolono, nandrolono, stanozololio, trenbolono, 19-nor-testosterono aliejiniai preparatai (steroidai neturintys mitilo grupės prie C -19, vadinami nor-testosteronais). Indikacijos: kaulų čiulpų ligos, anemijos, raumenų distrofija, organizmo atstatymui po operacijų, arkliams organizmui stiprinti. Hormonai dažnai naudojami sergantiems gyvūnams, kuriems pasireiškia uždegimas, alergija, anafilaksinės reakcijos, niežulys, gydyti. Racionalus uždegiminio proceso gydymas turi didelę praktinę reikšmę. Šiuo metu preparatai nuo uždegimo yra būtini gydant daugumą ligų ir patologinių būsenų (Hogger, 2003). Dažniausiai alergija slopinama ir šalinama nespecifinio gydymo priemonėmis. Nespecifinių priemonių kompleksas veikia visas alerginio proceso stadijas ir reguliuoja iškreiptą imuninį reaktyvumą (Aurich, 2002). Gaminamos įvairios vaistų formos: geriamieji bei injekciniai tirpalai, tepalai, kremai, akių lašai, suspensijos, milteliai, tabletės, dražetės, purškalai (Špakauskas ir kt., 2006).Veterinarijoje hormonas testosteronas yra retai naudojamas patinų lytiniam aktyvumui didinti ir sumažėjus spermatozoidų kiekiui (Špakauskas, 2007). Anaboliniai steroidai (140 mg trenbolono implantas ir kt.) ne ES šalyse vartojami kaip augimo stimuliatoriai (Špakauskas, 2007).

Estrogenus gamina kiaušidės (jų folikulai) ir iš dalies antinksčių žievinė dalis.

Gausiausias ir svarbiausias patelės kiaušidžių sekretuojamas hormonas – estradiolis. Iš estradiolio kepenyse susidaro estronas ir estriolis, kurie randami šlapime ir kraujyje. Gaminamos sintetinės šios hormono esterių druskos: etinilas, benzoatas, heksahidrobenzoatas, cipionatas, dipropionatas, valeratas. Ilgiausiai veikia estradiolio cipionatas. Į kraują patekęs estradiolis susijungia su kiaušidžių, hipofizės ir placentos ląstelių receptoriais. Stimuliuojant RNR polimerazei veikiama genų transkripcija ląstelės branduolyje, ribosomose sintezuojami baltymai ir fermentai, pasireiškia hormonų veikimas (Špakauskas, 2007). Kepenyse estradiolis verčiamas estrioliu. Estradiolis kepenyse verčiami gliukuronidais ir sultatais. Susidarę junginiai yra tirpūs, bet nesijungia su pernašos baltymais, todėl lengvai išskiriami su tulžimi, išmatomis, kiek sunkiau – su šlapimu.

Estradiolio druskos veterinarijoje vartojamos rujai ir lytiniam aktyvumui stimuliuoti, sergant endometritu, piometra, prostatos hiperplazija. Veiklioji medžiaga estradiolio- 17 B- benzoatas dėl kraujo plazmoje esančios esterazės organizme lengvai virsta natūraliu hormonu estradioliu. Daugiausia sujungto estradiolio iš atrajotojų organizmo išsiskiria su tulžimi. Kartu su progestagenais estradiolis tinka rujai kontroliuoti bei sinchronizuoti, lytiniam aktyvumui slopinti. Išlaukos laikas: skerdenai – 3 dienos, pienui – nėra (Matusevičius, 2000; Špakauskas, 2007).

Estradiolis, testosteronas ir jų preparatai gali veikti kancerogeniškai (pakeičia endometriumo, tešmens, kiaušidžių, sėklidžių ląstelių augimą ir diferenciaciją, padidina pieno liaukų, gimdos, gimdos kaklelio, prostatos auglių kiekį), genotoksiškai (sukelia laboratoriniams gyvūnams chromosomų aberaciją, genų mutaciją). Labiausiai taip veikia 17β-oestradiolis. Žmonėms labiausiai ištirtas 17β-oestradiolio kancerogeninis poveikis (padažnėja endometriumo karcinomų, krūtų auglių atvejų). Sveikų ląstelių genetinės medžiaga pakinta dėl vadinamųjų vėžio iniciatorių. Jais gali būti išoriniai veiksniai. genų anomalijos. Yra daugiau kaip 1000 cheminių kancerogeninių medžiagų, tačiau tik 70 iš jų kancerogeniškumas žmogui yra įrodytas.

Atsižvelgiant į turimą informaciją, yra tikslinga apriboti estradiolio- 17β vartojimą ir leisti jį skirti gydymui tik tais atvejais, kai nerandama tinkamų veiksmingų jo pakaitalų. Kalbant apie estradiolio -17β vartojimą augimui skatinti, pateikti įvertinimai, kad didelis skaičius paskutiniųjų įrodymų rodo, jog jis turi būti laikomas visiškai kancerogenišku, kadangi jis turi navikų susidarymą bei augimą skatinantį poveikį ir kad šiuo metu turimi duomenys neleidžia įvertinti rizikos kiekybiniu požiūriu (Špakauskas, 2007).

Gyvulių augimas, jų medžiagų apykaita dažniausiai skatinama steroidiniais estrogenų tipo hormonais (Ramonaitytė, 2001). Naudojant hormoninius pašarų priedus gyvuliams, padidinami jų paros priesvoriai (Ramonaitytė, 2001; Galimov, 2002), bet naudoti tokią mėsą, vištieną ir žuvį maistui yra kenksminga žmogaus organizmui. Hormonai, susikaupę gyvulių audiniuose ir patekę į žmogaus organizmą neretai sukelią onkologinius susirgimus. Dėl šios priežasties Europoje visiškai uždraustas hormonų naudojimas produkcijos gyvūnams.

Rusijoje ilgą laiką hormonai gyvulininkystėje nebuvo naudojami, todėl ir nebuvo vykdomas maisto produktų tikrinimas. Dabar Rusijos gyvulininkystėje yra naudojami hormonai, bet, deja, niekas nežino kur ir kokiais kiekiais.

Amerikoje šiuo metu hormoniniai preparatai plačiai naudojami mėsinėje gyvulininkystėje. Amerikiečiai perspėja savo vartotojus, kad paukštiena ir kiauliena yra išauginti hormonų pagalba. Amerikoje, kur nedraudžiama naudoti hormoninius stimuliatorius, fermeriai naudoja įvairias kombinacijas vyriškų ir moteriškų hormonų pašarų prieduose. Susikaupę hormonai mėsoje sukelia hormonines nevaisingumo formas (Galimov, 2002).

2.1 lentelė. JAV ir Kanadoje leisti vartoti hormonai augimui stimuliuoti

(Špakauskas, 2007).

Buliai Telyčios Veršeliai

estradiolis estradiolis + progesteronas zeranolis estradiolis + testosteronas melengestrolio acetatas (MGA) zeranolis estradiolis + progesteronas zeranolis

Kalbant apie penkis hormonus (testosteroną, progesteroną, trenbolono acetatą, zeranolį ir melengestrolio acetatą), pateikti įvertinimai, kad, nepaisant turimų atskirų toksikologinių ir epidemiologinių duomenų, į kuriuos buvo atsižvelgta, dabartinės žinios neleidžia įvertinti vartotojams keliamos rizikos kiekybiniu požiūriu. Valstybės narės gali leisti skirti ūkio gyvūnams zootechninio gydymo tikslais veterinarinius vaistus, turinčius estrogeninį, androgeninį ar gestageninį poveikį, kuriuos leidžiama vartoti pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/82/EB dėl Bendrijos kodekso, susijusio su veterinariniais vaistais (Špakauskas, 2007).

Draudžiama vartoti gyvūnams, kurie auginami žmonių maistui, estrogeninio, gestageninio ir androgeninio poveikio hormonus (išskyrus lyties organų sutrikusioms funkcijoms atstatyti – lytiniam ciklui stimuliuoti, rujai sinchronizuoti, embrionų transplantacijos metu). Estradiolį, testosteroną, progesteroną galima vartoti tik kaip vaistą lyties organų ligomis sergantiems gyvūnams gydyti. Kitus hormoninius preparatus, maistui auginamiems gyvuliams, draudžiama vartoti gyvulių augimui ir produktyvumui skatinti:

• jei jie kumuliuojasi organizme,

• po kurių vartojimo išlaukos laikas maistui ilgesnis kaip 15 dienų,

• kurių likučiams nustatyti nėra reagentų ar analitinės įrangos,

• kurių vartojimo sąlygos nežinomos,

• veterinarinius vaistus, turinčius beta agonistų, kurių išlauka ilgesnė nei 28 dienos.

Hormoninių preparatų panaudojimą privaloma registruoti žurnale. Anaboliškai veikiančios ir kitos medžiagos, kurioms yra nustatytas didžiausias likučių kiekis ir kurias naudojant gyvūnams būtina taikyti išlauką, norint apsaugoti visuomenės sveikatą.

Direktyvos 96/22/EB 3 straipsnio a punkte reikalaujama, kad valstybės narės uždraustų skirti ūkio gyvūnams medžiagas, turinčias estrogeninį, androgeninį ar gestageninį poveikį. Vis dėlto, pagal tos direktyvos 4, 5 ir 7 straipsnių nuostatas gali būti leidžiama skirti tas medžiagas ūkio gyvūnams, jeigu tik jos vartojamos terapiniais ar zootechninio gydymo tikslais (Špakauskas, 2007).

2.1.5. Beta- agonistai

Beta-agonistams priklauso: cimaterolis, klenbuterolis, metil (hidroksimetil)-klenbuterolis, klenproperolis, mabuterolis, salbutamolis, brombuterolis, raktopaminas, terbutalinas, izoksisupridas. Jie veikia nervų ganglijų sinapsėse noradrenalinui ir dopaminui jautrius adrenerginius receptorius. Agonistai stimuliuoja beta adrenerginius gimdos ir plaučių receptorius, tačiau vartojami terapinėmis dozėmis beveik arba ir visai neveikia širdyje esančių receptorių. Dažniau vartojami klenbuterolis, izoksuprinas, salbutamolis. Jie gali turėti stiprų anabolinį efektą. Pavojingi šalutiniai efektai: jauniems žmonėms augimo lėtėjimas, skysčių sulaikymas, aukštas kraujospūdis, problemos su širdimi, kepenų ir inkstų pažeidimai, plaukų slinkimas, impotencija (vyrams), moterims gali padidėti veido ir kūno plaukuotumas; žemėja balso tembras (Špakauskas, 2007).

Salbutamolis (C13H21NO3) yra selektyvus (beta2 adrenerginių receptorių agonistas, tai sintetinis beta-2 simpatomimetikas, tiesiogiai veikiantis lygiuosius bronchų raumenis ir slopinantis uždegimo mediatorių išsiskyrimą iš ląstelių. Salbutamolis greitai (per 5 minutes) ir efektyviai bei ilgai (4 - 6 valandoms) išplečia bronchus. Tai lemia selektyvus vaisto poveikis beta-2 adrenoreceptoriams, esantiems lygiuosiuose bronchų raumenyse. Terapinės jo dozės stimuliuoja bronchų raumenyse esančius beta 2 adrenoreceptorius, tačiau beveik arba ir visai neveikia širdyje esančių adrenoreceptorių. Kadangi salbutamolis greitai pradeda veikti, jis ypač tinkamas astmos priepuolių profilaktikai ir gydymui. Naudojamas ir gimdos raumenų susitraukimams slopinti.

Švirkščiant salbutamolį į veną, jo pusinės eliminacijos periodas trunka 4-6 valandas. Dalis vaisto išskiriama su šlapimu, o kita dalis virsta neaktyviu 4-O-sulfatu (fenolio sulfatu), kuris taip pat daugiausia išskiriamas su šlapimu (su šlapimu išsiskiria 5 dienas; (Grinevičius, 1997; Špakauskas, 2007). Nedidelis vaisto kiekis išskiriamas su išmatomis. Didelė dalis skirto į veną, išgerto arba inhaliuoto salbutamolio išskiriama per 72 valandas. 10 proc. salbutamolio susijungia su kraujo plazmos baltymais. Salbutamolis gerai rezorbuojamas iš virškinimo trakto, tačiau vaisto poveikiui svarbus jo pirmasis prasiskverbimas per kepenis. Vaistą geriant, maždaug pusė absorbuotos dozės pasišalina su šlapimu neaktyvių metabolitų pavidalo, kita dalis - nepakitusi. Vaistą geriant, didžiausia koncentracija kraujo serume susidaro po 1-2 valandų (http://www.100metu.lt/282/medicinines_prekes, žiūrėta 2007 m. vasario 7 d.).

Beta 2 adrenoreceptorių agonistai turi teratogeninį poveikį pelėms, švirkščiant jį į poodį. Vieno reprodukcijos tyrimo duomenimis, duodant pelėms 2,5 mg/kg salbutamolio dozes (4 kartus didesnes negu maksimali vaisto dozė žmonėms), 9,3 proc. jų naujagimių buvo nesuaugęs gomurys. Kito tyrimo metu duodant žiurkėms gerti 0,5, 2,32, 10,75 ir 50 mg/kg salbutamolio paros dozes per visą vaisingumo laikotarpį nestebėta jokių ryškesnių apsigimimų. Vienintelė neigiama pasekmė, atsiradusi žiurkėms skiriant didžiausias vaisto dozes, buvo didesnis naujagimių mirtingumas (dėl nepakankamos globos). Tiriant triušių vaisingumą ir skiriant jiems 50 mg/kg salbutamolio paros dozes (78 kartus viršijančią didžiausią žmogui skiriamas dozę), 37 proc. vaisių atsirado galvos anatominių anomalijų (http://www.100metu.lt/282/medicinines_prekes, žiūrėta 2007 m. vasario 7 d.).

Visi beta-2 agonistai, įskaitant jų D- ir L- izomerus, yra draudžiami. Jų vartojimui reikalinga gauti išimtį gydomajam vartojimui.

Klenbuterolis. Vartojama hidrochlorido druska. Cheminė formulė –

C12H19OCl3. Beta2 adrenerginis agonistas (Špakauskas, 2007). Klenbuterolis yra selektyviai

beta-2 –adrenoreceptorių agonistas (Grinevičius, 1997). Jis veikia kvėpavimo takų ir gimdos beta receptorius, išplečia bronchioles, silpnina gimdos raumenų veiklą. Vaistas taip pat mažina uždegimą, alergiją, veikia anaboliškai. Šie agonistai priklauso stimuliatorių klasei ir buvo sukurti lėtiniam bronchitui, emfizemai ir astmai gydyti. Veterinarinėje medicinoje klenbuterolis yra vartojamas veršeliams bei arkliams nuo peršalimo ir kosulio gydyti. Klenbuterolis galvijams, avims vartojamas gimdos raumenų susitraukimams (sąrėmiams) slopinti, lytiniams takams išplėsti ir kaip bronchodilatorius (Špakauskas, 2007). Žmonės

pastebėjo, kad veršelių, gydomų klenbuteroliu, riebalų kiekis greitai mažėja, o raumenų kiekis didėja, todėl pradėjo naudoti augimui skatinti.

Yra manoma, kad remdamiesi šiais pastebėjimais sportininkai taip pat pradėjo vartoti klenbuterolį. Neabejotinai žalingas anabolinis poveikis žmonėms yra moksliškai įrodytas. Anabolinių preparatų veikimas pasireiškia drebuliu, neramumu, jaudinimusi,

nerimu, širdies ritmo sutrikimais, raumenų spazmais (http://snobo.puslapiai.lt/dop/poveikis.htm, žiūrėta 2007 m. vasario 7 d.). Vartojant kartu su

širdį veikiančiais glikozidais, didėja toksinis pastarųjų medikamentų poveikis, gali sutrikti širdies ritmas. Tokių sutrikimų atsiranda ir klenbuterolio vartojant kartu su MAO inhibitoriais. Šio medikamento vartojant kartu su simpatikomimetinėmis medžiagomis, didėja ir vienų ir kitų vaistų toksinis poveikis. Klenbuterolis, kaip ir kiti vaistai, gali sukelti šalutinį poveikį (http://www.100metu.lt/282/medicinines_prekes, žiūrėta 2007 m. vasario 7 d.). Daugiausia preparato kaupiasi kepenyse ir inkstuose, mažai raumenyse ir riebaluose. Klenbuterolis patenka į placentą ir laktuojančių patelių pieną. Vaistas metabolizuojamas kepenyse į sulfatus ir gliukuronido junginius.

Pagal ES Tarybos direktyvą 96/22/EB draudžiama vartoti gyvulininkystėje tam tikras medžiagas, turinčias hormoninį arba tirostatinį poveikį, bei beta antagonistus, draudžiama vartoti klenbuterolį visuose gyvulininkystės ūkiuose, išskyrus tam tikrus specialius arklių ir karvių gydymo tikslus. Leistina paros dozė (LPD) – 0,04 mg/kg svorio (Špakauskas, 2007). LPD tai yra medžiagos kiekis, kuris patekdamas kasdien į žmogaus organizmą per visą jo gyvenimą, nesukelia pavojaus sveikatai (Daunoras, 2007).

Beta adrenerginių receptorių blokatoriai (antagonistai) Poveikis priklauso

nuo jų adrenolizinio (blokuoja β receptorius), membranas stimuliuojančio, CNS raminamojo ir medžiagų apykaitą norminančio veikimo. Slopindami širdies veiklą, šie preparatai mažina arterinį kraujospūdį. Selektyvių ir neselektyvių beta blokerių yra daug, dažniausiai veterinarijoje vartojamas karazololis (Špakauskas, 2007).

2.1.4. Rezorcilo rūgšties laktonai su zeranolu

Zeranolis yra mikotoksino zearalenono darinys, veikiantis estrogeniškai ir

anaboliškai. Zeranolis yra natūralus mikoestrogeno derivatas, kuris yra gaunamas iš mikotoksino zearalenono. Zeranolis gali būti gaminamas sintetiškai, veikia estrogeniškai 3 kartus stipriau nei zearalenonas. Amerikos žemyne naudojamas galvijų priesvoriams didinti. ES šiems tikslams draudžiamas naudoti (Špakauskas, 2007).

Mikotoksikozė – gyvulių, paukščių ir žuvų apsinuodijimas pašaru, apkrėstu toksiškais pelėsiais. Terminą pirmieji pasiūlė tarybiniai mokslininkai F. Ponomorenka ir A. Sarkisovas 1947 m. (Butkus ir kt., 1987). Mikotoksikozės paplitusios visame pasaulyje. Tai neužkrečiamos, nekontaktinės ligos. Jų sukėlėjai – pelėsiniai, parazitiniai grybai. Daugindamiesi ant augalų, javų, grūdų, šie grybai produkuoja įvairios kilmės toksines medžiagas. Gyvulio organizmą nuodija ne tik pelėsinių grybų toksinai, micelinės ląstelės, bet ir organinio substrato, ant kurio vystėsi grybas, irimo produktai (Bakutis, 2004; Butkus, 1987).

Dėl gyvybinės grybų veiklos gali susidaryti metabolitai, toksiški žmonėms ir gyvuliams (mikotoksinai), taip pat toksiškos mikroorganizmams medžiagos (antibiotikai).Žinoma apie 250 grybų rūšių, galinčių gaminti mikotoksinus.

Šiuo metu yra žinoma apie 400 grybų metabolitų, pasižyminčių toksiniu poveikiu organizmui(Bakutis, 2004).Tai sudėtingos cheminės struktūros pelėsinių grybų metabolitai, kurie, patekę į organizmą net ir nedideliais kiekiais, sukelia apsinuodijimą, mažina rezistentiškumą ir sudaro sąlygas sirgti infekcinėmis ligomis (Butkus ir kt., 1987).

Mikotoksinai chemiškai įvairialypės medžiagų grupės, kurios yra antriniai siūlinių miksomicetų medžiagų apykaitos produktai. Šiuo metu žinoma daugiau kaip 400 įvairių mikotoksinų, kurie toksiškai veikia įvairias gyvūnų rūšis. Dėl visuotinio paplitimo jie laikomi vienu iš svarbiausių žmogaus ir gyvulių sveikatos rizikos veiksnių (PSO 1998/1999). Mikromicetų mikotoksinų sintezė yra genetiškai sąlygota ir glaudžiai susijusi su pirminės medžiagų apykaitos keliais.

Mikotoksinų įvairovė labai didelė, nagrinėjant jų poveikį organizmui išskiriamos pavojingiausių ir labiausiai išplitusių mikotoksinų grupės. Vidurio ir Šiaurės Europos kraštų pašaruose ir maisto produktuose labiausiai paplitę šie mikotoksinai: trichotecenai, zearalenonas, aflatoksinai ir kt. Mikotoksinai traktuojami kaip antriniai mikroskopinių grybų medžiagų apykaitos metabolitai. Toksiniai grybų metabolitai – mikotoksinai yra skirtingos cheminės struktūros ir paplitę įvairiuose substratuose, tokiuose kaip maisto produktai ir pašarai. Jie trikdo žmonių sveikatą, sukelia gyvulių ligas(Bakutis, 2004).

Vieningos mikotoksikozių klasifikacijos nėra. Mikotoksikozės skirstomos į alimentines, kurias sukelia toksinės medžiagos, į organizmą patekusios per virškinimo traktą, ir alimentines – respiracines, kurias sukelia toksinės medžiagos, patekusios per virškinimo traktą ir kvėpavimo takus (pavyzdžiui, fuzariotoksikozė ir kt.). Fusarium genties grybų

sukeltos toksikozės skirstomos į: fuzariotoksikozę (sukelia fusarium graminearum) ir F-2 toksikozę (sukelia pelėsio Fusarium graminearum toksinas F-2) ir kt.

Fusarium genties grybų toksinai priskiriami prie neurotropinių ir kraujo gamybą

trikdančių nuodų. Jei pašaruose yra Fusarium graminearum, F. avanaceum, F. culmorum, F.

gibbosum grybų, kiaulės ir raguočiai suserga vadinamąja F-2 toksikoze. Minėti grybai išskiria

toksiną F-2 arba zearalenoną, kuris gyvuliams sukelia estrogeninį sindromą. Dažniausiai serga patelės. Liga paplitusi NVS šalyse, daugelyje Europos šalių, taip pat JAV, Australijoje ( Butkus, 1987).

Mikotoksikozes, priklausomai nuo gautos mikotoksinų dozės, gali pasireikšti ūmia arba lėtine forma. Ūmios gyvulių mikotoksikozės dažnai baigiasi gaišimu. Tačiau dažniausiai pašarai nėra užkrėsti tokiu mikotoksinų kiekiu, kuris galėtų sukelti ūmias toksikozes. Mažas toksinų kiekis pašaruose sukelia medžiagų apykaitos sutrikimus, kuriuos lydi patologiniai organizmo pakitimai, produkcijos mažėjimas.

Mikotoksinų poveikis žmonėms ir gyvuliams gali būti tiesioginis arba netiesioginis. Tiesioginis pasireiškia tada, kai mitybos grandinėje dalyvauja produktas, kuriame vyksta mikotoksinų gamyba: sulėtėja augimas, susilpnėja imunitetas, sumažėja atsparumas infekcijai, sumažėja produktyvumas, randasi augliai ir pan. Netiesioginis mikotoksinų poveikis pasireiškia tada, kai valgoma mikotoksinais užkrėstą maistą (pieną, kiaušinius, mėsą), t.y., kai mikotoksinai gaunami per tarpinius organizmus. Įvairus zearalenono (ZON) kiekis randamas beveik kiekviename žemės ūkio produkte, pašarų žaliavose ir paruoštuose pašaruose. ZON mikotoksino dažniausiai ir didžiausia koncentracija nustatoma Vidurio Europos šalyse (Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, buv. Jugoslavijoje) (Bakutis, 2004). Kontrastingomis Lietuvos meteorologinėmis sąlygomis javų grūdai dar kietosios brandos periodu yra gausiai užkrėsti Fusarium, Pencillium, Aspergillus, Cladosporium, Alternaria ir kitų genčių įvairių rūšių grybais. Lugauskas, 2006 ).

Didžiausia šio mikotoksino koncentracija aptinkama ant supelėjusių grūdų,(kviečių ir kukurūzų) sukelia gyvulių ir paukščių apsinuodijimus (Masteikienė, 2002; Lugauskas, 2006; Bakutis, 2007 ).

Pagrindinis zearalenono biologinis poveikis – sutrikdo reprodukcinę organizmo sistemą, veikdamas specifinius estrogeninius receptorius, vystosi lytinių organų augliai. Zearalenono poveikiui jautrios yra kiaulės, ypač paršavedės ir jaunos kiaulaitės. Dėl jo poveikio pakitimai genitaliniame trakte sukelia kiaulėms vadinamąją netikrą rują. Net ir maža ZON koncentracija pašare ( 250mg/kg) paršavedei nėštumo metu daro įtaką. Įvairūs

tyrinėtojai pažymi, kad zearalenonas neišsiskiria ūmiu toksiniu poveikiu. Nuo peroralinės 200mg/kg svorio zearalenono dozės pelės ir žiurkės nestimpa. Tačiau toksinas sukėlė embriopatinius simptomus – žiurkių gemalo (embriono) skeleto anomalijas. Taip pat buvo patvirtintas reikšmingas jo estrogeninis agentas. Zearalenono poveikis organizmui – aktuali problema, nes Europoje užaugintuose pašaruose jo koncentracija dažnai viršija leistinas normas. Daugelio mokslininkų ir praktikų pastebėta, kad ne visi žemės ūkio gyvuliai ir paukščiai vienodai jautrūs įvairioms mikotoksinų koncentracijoms. Žinoma, kad jautriausi yra monogastriniai gyvūnai (pvz., kiaulės), o ypač jų prieauglis. Gyvuliai, turintys sudėtingą virškinimo traktą (pvz., galvijai) sugeba patys detoksikuoti ženklų mikotoksinų kiekį. Jeigu kiaulėms 0,05 mg/kg. ZON pašare jau sukelia kiaušidžių pakitimus, tai galvijams ir paukščiams toks kiekis visiškai nepavojingas.

Daugelyje šalių pašarų užterštumas mikotoksinais yra reglamentuojamas ir kontroliuojamas. ZON reglamentuojamas ne visose Europos valstybėse. Žinant šio mikotoksino poveikį, dažniausiai nustatomos rekomendacinės normos. Šeriant galvijus rekomenduojama, kad į karvės organizmą su pašaru patektų ne daugiau kaip 1,6 mg/kg (ppb) ZON. Leistinos ir rekomenduojamos ZON koncentracijos galvijų pašaruose nėra nustatomos, kadangi galvijai šeriami įvairiais pašarais ir šio mikotoksino gali būti ne tik koncentruotuose pašaruose, bet ir stambiuose bei sultinguose (Bakutis, 2004). Nustatyta, kad grūduose minėtų toksinų randama 20-30 proc. mažiau nei paruoštuose pašaruose (Bakutis, 2007).

2.1.6.Kiti junginiai (chloramfenikolis, furaltadonas, furazolidonas, nitrofurantoinas)

Antibiotikai. Reikšmingiausią vietą tarp antimikrobinių medžiagų (cheminių

junginių, kurie mikroorganizmus žudo arba stabdo jų dauginimąsi) (Kazlauskienė, 2004) užima antibiotikai. Antibiotikai (graik. anti –prieš + bios –gyvybė) – mikrobinės, gyvulinės ar augalinės kilmės medžiagos. Natūralūs antibiotikai – mikroorganizmų, augalų ar gyvūnų sintetinami junginiai, kurie paprastai slopina kurią nors ląstelių baltymų sintezės stadiją. Antibiotikai naudojami kaip vaistų infekcinėms ligoms gydyti veikliosios medžiagos. Jų sintezė mikroorganizmams yra būdas, padedantis kovoti dėl būvio mikroorganizmų pasaulyje. Antibiotikai neveiksmingi prieš virusines, grybelines bei kitas ne bakterines infekcijas, o kiekvienos rūšies antibiotikas efektyviai kovoja tik su tam tikros rūšies bakterijomis. Teigiama, kad antibiotikų likučiai išlieka tik žarnyne ir į kitus organus nepatenka. Tačiau

įtikinančių įrodymų nėra (http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Special%3ASearch&search=antibiotikai&fulltext=I e, žiūrėta 2007 m. vasario 5 d.). Sintetiniai antibiotikai – natūralių antibiotikų sintetiniai analogai.

Iki atrandant antibiotikus, žmonės nuo infekcinių ligų gydyti nuodais (pavyzdžiui, arseno ir gyvsidabrio preparatais). Ankstyvuosiuose eksperimentuose stebėtos kai kurių bakterijų gaminamų produktų antibakterinės savybės. 1888 vokietis E. de Freudenreichas izoliavo antibakterinę medžiagą piocianazą, efektyviai veikiantį ligas sukeliančias bakterijas, bet medžiaga buvo žalinga ir neprognozuojama, dėl to negalėjo būti panaudota kovai su infekcijomis.

Pirmasis atrastas efektyvus antibiotikas – prancūzo medicinos studento Ernesto Dušesne (Ernest Duchesne) 1896 metais atrastas penicilinas. Išradėjui po kelių metų mirus, jo atradimas buvo ilgam pamirštas (Kajokas, 2002). Antibiotikų eros medicinoje pradininku(1928) laikomas A. Flemingas (Bižokas, 2002; Kazlauskienė, 2004). Aleksandras Flemingas pastebėjo Penicillium bakterijų gaminamos medžiagos antibakterinį poveikį ir suprato šio poveikio svarbą medicinai. Antibakterinę medžiagą jis pavadino penicilinu ir aprašė 1929 metais medicininėje literatūroje (http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Special%3ASearch&search=antibiotikai&fulltext=I e, žiūrėta 2007 m. vasario 5 d.). Terminą „antibiotikai“ į mokslinę literatūrą įvedė Z. Vaksmanas (1942), pasiūlęs taip vadinti medžiagas, slopinančias ar naikinančias mikroorganizmus. Antibiotikus gamina įvairūs mikroorganizmai: bakterijos, aktinomicetai, grybai. Juos gamina ir aukštesnieji organizmai – augalai bei gyvūnai. Antibiotikai biologiškai labai aktyvūs ( Masteikienė, 2002).

Antibiotikai yra labai įvairios kilmės, struktūros, cheminių ir fizinių savybių, biologinio poveikio cheminės medžiagos. Jų klasifikacija yra sudėtinga, bet dažniausiai remiasi šiais principais:

• molekulinio antibiotinio poveikio ląstelei mechanizmu (sustabdant ląstelės sienelės medžiagų sintezę; slopinant ląstelės citoplazminės membranos funkciją; slopinant baltymų sintezę (pvz. chloramfenikolis); slopinant nukleininių rūgščių sintezę).

• veikimo spektru (antibakteriniai; priešgrybeliniai; antivirusiniai; priešnavikiniai).

• chemine struktūra. Ji yra racionaliausia, tačiau klinikinės mikrobiologijos požiūriu turi tik pažintinę vertę (Kazlauskienė, 2004).

Dabar žinoma per šešis tūkstančius antibiotikų, bet ne visi vartojami praktikoje (Masteikienė, 2002).

Amfenikoliai slopina baltymų sintezę bakterijose. Santykinai plataus veikimo

spektro, veikia bakteriostatiškai, bakterijose slopina baltymų sintezę, gerai pasiskirsto daugelyje audinių. Veikia gramteigiamus ir gramneigiamus mikroorganizmus, riketsijas, spirochetas, chlamidijas, daugelį anaerobinių ir aerobinių bakterijų, daugelį intraląstelinių organizmų. Kai kurie šios grupės antibiotikai pastaraisiais metais retai vartojami. Šiai antibiotikų grupei priklauso chloramfenikoliai (levomicetinas). Pirmą kartą 1947 metais išskirtas iš dirvos mikroorganizmų Streptomyces venezuelae, sintezuotas 1949 metais. Šiuo metu vartojamas sintetinis chloramfenikolis. Chloramfenikolis , su nedidelėmis išimtimis, gerai rezorbuojasi iš virškinamojo trakto.

Uždraudus chloramfenikoliu gydyti produkcijos gyvūnus, veterinarija neteko paveikaus antimikrobinio vaisto. Kadangi chloramfenikolio molekulėje esanti p- nitro grupė sukelia plastinę žmonių anemiją, buvo bandoma pakeisti chloramfenikolio molekulės struktūrą, bet išsaugoti jo antimikrobinį poveikį ir aktyvumą. Buvo sintetinama keletas chloramfenikolio darinių, kurie pasižymėjo minėtomis savybėmis ( Matusevičius, 2005).

Paskutiniaisiais dešimtmečiais gyvulininkystės ūkiuose antibiotikų buvo suvartota gerokai daugiau negu tų pačių ar analogiškų žmonėms gydyti skirtų preparatų, ypač buvusiose TSRS šalyse. Kai kuriose kitose šalyse dėl šių preparatų naudojimo apsispręsta seniai, pavyzdžiui, 1969 m. Jungtinės Karalystės „Swann“ komitetas uždraudė naudoti antibiotikus kaip gyvulių augimą skatinančią medžiagą, jei jie vartojami ir žmonėms gydyti. Ypač aktyviai prieš antibiotikų naudojimą gyvuliams skirtuose pašaruose pasisako Skandinavijos šalių, Austrijos ir Olandijos mokslininkai. Tačiau kai kuriose valstybėse tebenaudojamas levomicetinas (chloramfenikolis), į pašarus terpiama daug įvairių augimą skatinančių antibiotikų (Šimkus, 2004). Pagal Europos gyvūnų sveikatos federacijos duomenis, 1999 metais Europos Sąjungoje gyvūnų augimui skatinti buvo sunaudota 6 proc. visų antibiotinių medžiagų, sergantiems gyvūnams gydyti buvo sunaudota 29 proc., o likę buvo skirti žmonių gydymui (Trumpickaitė-Dzekčiorienė, 2006). Antimikrobinių medžiagų kiekis, naudojamas gyvuliams Jungtinėse Valstijose, nėra tiksliai žinomas (McEwen, 2002; Fedorka-Cray, 2002).

Paprastais atvejais antibiotikai vartojami oraliniu būdų (tabletėmis), rimtesniais atvejais leidžiami intraveniniu būdu. Kai kuriais atvejais vartojami tepami antibiotikai (pvz., akių lašai). Mažomis dozėmis naudojami antibiotikai pasižymi augimą skatinančiomis

savybėmis, todėl jau nuo 1940 metų buvo naudojami gyvūnų šėrimui. Pašarinių antibiotikų naudojimas maždaug 3-5 proc. pagerina pašarų įsisavinimą ir 3-8 proc. pagreitina gyvūnų augimą (Trumpickaitė-Dzekčiorienė, 2006). Tačiau antibiotikai ir sintetiniai antimikrobiniai preparatai ilgą laiką vartojami mažomis dozėmis, skatina atsparių vaistams patogeninių bakterijų mutaciją. Todėl, pasireiškus stipriai bakteriniai invazijai, tie medikamentai, kuriems paprastai šios bakterijos būdavo jautrios, tapo neefektyvūs (Kazlauskienė, 2004; Kaženiauskas, 2006).

Naudojant antibiotikus kaip konservantus, atsiranda rizika, kad gamintojai nesilaikantys higienos ir kruopštaus maisto žaliavų apdorojimo technologijos arba jie gali būt panaudoti, maskuojant blogą žaliavos kokybę.

Antibiotikų naudojimas gyvulininkystėje ir maisto produktų technologijoje turi būti reglamentuojamas ir kontroliuojamas, nes jų liekanos produktuose gali turėti tiesioginį toksinį poveikį žmogaus organizmo ląstelėms ir audiniams, sukelti alergines reakcijas arba skatinti antibiotikams atsparių mikroorganizmų atsiradimą maisto produktuose, o vėliau – ir aplinkoje. Pavojingiausiu laikomas maisto produktų užteršimas tais antibiotikais, kurie naudojami medicinoje įvairioms infekcinėms ligoms gydyti (Ramonaitytė, 2001). Antibiotikų likučių buvimas mėsoje, piene dažniausiai susijęs su gyvūnų gydymu medicininiais preparatais (Matusevičius, 1999; Šimkus, 2004). Antibakterinės medžiagos gyvūnų produktuose kenkia žmonių sveikatai (Brazauskienė, 1998; Ramonaitytė, 2001), žmogaus organizme gali išsivystyti antibiotikams atsparios mikroorganizmų padermės (Livingston, 1985), slopina naudingų mikroorganizmų augimą. Gaminant fermentuojamus mėsos ar pieno produktus, su žaliava patekę antibiotikų likučiai iškreipia vykstančius mikrobiologinius procesus (Šalomskienė, 2003; Žvirdauskienė, 2004).

Į gyvūninės kilmės maisto produktus antibakterinių medžiagų likučiai patenka dėl kelių priežasčių. Pavyzdžiui: gydant karvių ligas (mastitą ar kitas) yra naudojami antibiotikai. Dalis antibiotikų, apie 10 – 40 proc. nuo panaudoto jų kiekio, per gyvulio kraują patenka į pieną, ypač kai jie suleidžiami į tešmenį. Taigi antibiotikų kiekis piene priklauso nuo gyvuliui skirtos dozės bei jo individualių savybių (Urbienė, 2005; Kriaučiūnas, 1988). Dar viena priežastis –išlaukos (laikas, per kurį vaistai pasišalina iš gyvulio organizmo arba jų sumažėja tiek, kad jų nebeįmanoma aptikti, ir jie nedaro įtakos gyvūninės kilmės maisto produktų technologinėms savybėms bei vartotojų sveikatai) periodo nesilaikymas. Gyvuliams gydyti naudojami vis efektyvesni vaistai, kurie iš organizmo pasišalina tik po kurio laiko. Kaip jau yra minėta, antibakterinės medžiagos veterinarinėje medicinoje ir žemės ūkyje

vartojamos sergantiems gyvuliams gydyti, siekiant užtikrinti gerą gyvulių savijautą bei neleisti plisti pavojingoms infekcijoms. Duodant gyvuliams antibakterinių preparatų būtina laikytis konkretaus vaisto vartojimo instrukcijos, kurioje išlaukos laikas turi būti nurodytas. Gyvulių augintojas antibakteriniais vaistais gydyti gyvūnus gali tik rekomendavus veterinarijos specialistui. Neracionaliai vartojant vaistus darosi vis sunkiau išgydyti infekcinius susirgimus. Tokiu atveju tenka kurti vis naujus stipresnius vaistus.

Lenkijoje antibiotikų likučių mėsoje tyrimai pradėti 1968 metais, o 1984 metais, padidėjus importuotojų reikalavimams mėsos ir jos gaminių kokybei, buvo pradėta nuolatinė cheminių ir biologinių likučių mėsoje kontrolė. Olandijoje antibiotikų mėsoje tyrimai atliekami nuo 1970 metų, JAV paukštiena ir kiaušiniai pradėti tirti nuo 1965 metų (Šalomskienė ir kt., 2004). Maždaug apie 1960 metus Lietuvoje buvo atkreiptas dėmesys į didėjantį bakterijų atsparumą tam tikriems antibiotikams ir potencialią riziką žmonių ir gyvūnų sveikatai (Trumpickaitė-Dzekčiorienė, 2006).

Manoma, kad antibiotinių preparatų likučiai paukštininkystės produktuose žmonėms galėjo sukelti atsparių vaistams mikrobų išsivystymą (Kaženiauskas, 2006). I.I.Mečnikovas 1901 m. balandžio mėnesį, skaitydamas Mančesterio literatūros ir filosofijos taryboje paskaitą „Mūsų kūno flora“, įrodinėjo, kad tik gimus gyvūnui jo virškinimo trakto gleivinė iš karto pasidengia mikroorganizmais, nuo kurių didele dalimi priklauso tolimesnis gyvūno vystymasis. Dėl nesaikingo antibiotikų vartojimo pablogėjusi ekologinė padėtis sukėlė žmonių ir gyvulių mikrobiocenozinius pažeidimus, paplito antibiotikams atsparios bakterijos (Oberauskas, 2004). Net menki antibiotikų kiekiai piene gali sukelti alergines ligas vartotojams, kurie yra jautrūs antibiotikams (Urbienė , 2005).

Šiandien, praėjus daugiau nei 70 metų, pradedam suprasti, kad esame faktiškai praėjusio amžiaus pradžioje. Daugelis bakterijų tipų, su kuriomis buvo be gailesčio kovojama ir kurios laikytos sunaikintos, atsirado vėl, tik dabar jau atsparia antibiotikams forma (Bižokas ir kt., 2002). Palaipsniui ES buvo uždrausta naudoti kai kuriuos pašarinius antibiotikus, kurie buvo naudojami ir žmonių gydymui. O nuo 2006 metų sausio 1 dienos Europos Sąjungoje buvo uždrausti naudoti visi pašariniai antibiotikai. Pirmosios ES šalys, uždraudę pašarinių antibiotikų naudojimą buvo Švedija (1986 m.) ir Danija (1995 m.). Pašariniai antibiotikai skiriasi nuo antibiotikų, Lietuvos Respublikoje registruotų kaip vaistai, įskaitant vaistinius premiksus, skirtus vaistinio pašaro gamybai. Šiuos registruotus antibiotikus ir toliau galima naudoti, laikantis LR teisės aktų reikalavimų ( Trumpickaitė-Dzekčiorienė, 2006).

Lietuvoje antibakterinių medžiagų likučių kiekiai yra reglamentuojami („Dėl didžiausių leistinų veterinarinės medicinos preparatų likučių kiekių gyvūniniuose maisto produktuose. LR Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2000m.gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 395 (Žin., 2001, Nr. 13-416).

Pastaruoju metu pieno žaliavos kontrolės srityje ypač aktuali inhibitorinių medžiagų problema. Antibiotikų likučiai gali sukelti problemų ne tik žmogaus sveikatai, bet ir pavojų pagamintų produktų kokybei. Jie slopina sūrių, jogurto, sviesto ir kt. pieno produktų gamyboje naudojamos mikrofloros veiklą, mažina pieno sutraukimą, pablogina produktų skonines savybes (http://www.pieno-tyrimai.lt/gpienas/tersalai.htmls, žiūrėta 2007 m. sausio 18 d.). Dėl uždrausto naudoti chloramfenikolio likučių buvo sustabdytas sausų pieno produktų eksportas į ES šalis. Problematiška, tačiau vienos gydomos karvės ar bent vieno gamintojo inhibitorinėmis medžiagomis užterštas ir į bendrą talpą supiltas net ir nedidelis pieno kiekis užteršia visą talpą ir pienas tampa nebetinkamas perdirbimui (http:// www.pieno-tyrimai.lt/istorija/inh_nustatymas, žiūrėta 2007 m. vasario 20 d.). Šiuo metu antibiotikų likučiai piene ir kituose maisto produktuose yra uždrausti.

Nitrofuranai. Kai kurie nitrofurano dariniai pasižymi antimikrobiniu aktyvumu

ir vartojami infekcinėms ligoms gydyti. Tai sintetinė plataus veikimo spektro vaistinė medžiaga. Vienas iš sintezuojamų nitrofurano grupės preparatų yra – furazolidonas. Klinikinėje praktikoje vartojamas furacilinas, furazolidonas ir kt.). Europos Sąjungoje nitrofuranus leidžiama vartoti ne produkcijos gyvūnams. Nitrofurano darinių antimikrobinio veikimo spektras platus. Priklausomai nuo koncentracijos gali veikti bakteriostatiškai arba baktericidiškai. Jie dažnai veikia sulfanilamidams ir antibiotikams atsparias bakterijų formas, aktyviai slopina daugumos gramteigiamų ir gramneigiamų bakterijų, pirmuonių, spirochetų, riketsijų ir stambių virusų gyvybinę veiklą. Nitrifuranams labai jautrūs patogeniniai stafilokokai ir kitų rūšių kokai, ešerichijos, šigelės, salmonelės, klostridijos, juodligės lazdelės, ir daugelis kitų patogeninių bakterijų (Matusevičius ir kt., 2005, Basevičius ir kt., 1983). Furazolidonas – dedamas į pašarą kaip pagalbinė priemonė prieš kokcidiozę, kurią sukelia Eimeria tenella ir E. necatrix. Furazolidonas vartojamas viščiukų (broilerių) bei kalakutų nekrotinio enterito, heksamitiozės ir parakolono infekcijų prevencijai (Januškevičienė, 2007). Priklausomai nuo cheminės struktūros atskirų šios grupės junginių antimikrobinio veikimo spektras šiek tiek skiriasi. (pvz., furazolidonui artimas preparatas furazolinas, stipriau veikia gramteigiamus mikrobus).

Nitrofurantoinas, furazolidonas – sintetinė nitrofurano grupės antimikrobinė vaistinė medžiaga. Veikia baktericidiškai. Slopina bakterijų fermentų veiklą. Gerai veikia gyvūnų prieauglio salmoneliozės sukėlėjus. Iš virškinamojo trakto rezorbuojasi greitai ir gerai, todėl beveik neturi įtakos žarnyno mikroflorai. Nitrofuranai iš virškinamojo trakto rezorbuojasi greitai, lengvai praeina natūralius organizmo barjerus. Dalį nitrofuranų adsorbuoja eritrocitai (Matusevičius ir kt., 2005). Iš kraujo pasišalina greitai. Visi šios grupės preparatai greitai patenka į įvairius vidaus organus, audinius bei organizmo skysčius: į tulžį, limfą, pieną, seiles ir net į likvorą. Visi nitrofuranai prasismelkia pro placentą. Nitrofuranai nelabai toksiški. Kadangi furazolidonas yra MAO inhibitorius, tai, jį vartojant, būtina laikytis tokių pat atsargumo priemonių kaip vartojant ir kitus MAO inhibitorius (Basevičius ir kt.,1983).

2.2. Leistini A grupės farmakologiškai aktyvių medžiagų likučių kiekiai

Farmakologijos mokslas sparčiai vystosi, įvairių šalių farmacijos pramonės įmonės gamina daug vaistinių medžiagų ir vaistų formų (Grinevičius, 1997), atsiranda naujų žinių apie vaistų veikimą, racionalų vartojimą. Jų vartojimą būtina gerai išmanyti, nes neteisingai juos skiriant galima pakenkti gyvūnui, o per maistą – ir žmogui. Pastaraisiais metais į Lietuvą įvežama daug naujų vaistų (Matusevičius ir kt., 2005). Veterinarinis vaistas, kuris bus skiriamas produkcijos gyvūnams, gali būti registruotas Lietuvos Respublikoje tik tada, kai jo sudėtyje esančios veikliosios medžiagos įrašytos į didžiausių leistinų veterinarinės medicinos preparatų likučių kiekių gyvūniniuose maisto produktuose I, II ir III priedus (Daunoras, 2007). Veterinarinės medicinos preparatų likučiai – visos farmakologiniu veikimu pasižyminčios medžiagos, jų metabolitai ir kiti dariniai, išliekantys maisto produktuose, pagamintuose iš gyvūnų, kuriems buvo skirtas veterinarinės medicinos preparatas. Maksimalus likučių kiekis – tai maksimali likučių, susidariusių vartojant veterinarijos vaistą, koncentracija (išreikšta µg/kg gyvojo svorio) (HN-54:1995). Tiems likučiams, kurie kelia grėsmę žmonių sveikatai, maksimalios leistinos ribos nustatomos pagal leistiną paros suvartojimo (LPS) dydį. LPS apibrėžia visiškai saugią maksimalią ribą, nes ji yra nustatoma, atsižvelgiant į tai, kad chemikalas gali būti vartojamas visą gyvenimą, nesibaiminant, jog jis sukels vartotojo sveikatos sutrikimus. Jei nėra pakankamai žinių apie chemikalo poveikį, tuomet nustatomi laikini LPS dydžiai.

Daugumos potencialių teršalų jau yra nustatytos viršutinės leistinos arba maksimalios likučių ribos. Labai toksinėms medžiagoms nustatoma nulinė tolerancija, kuri

reiškia, jog šių medžiagų piene turi nebūti. Tais atvejais, kai žmonių sveikata ,,priklauso nuo chemikalų dozės", nustatomas labai saugus LPS dydis. (Matusevičius, Daunoras 2005;

http://www.pieno-tyrimai.lt/gpienas/vetvaistai.html; žiūrėta 2007 m. kovo 2d.).

Veterinarinių vaistų (ir kitų cheminių medžiagų, galinčių patekti į žmonių maistą) likučių nustatymo uždavinys – užtikrinti viešąją sveikatą ir garantuoti maisto produktų nekenksmingumą žmogui. Kadangi dėl suprantamų priežasčių neįmanoma atsisakyti veterinarinių vaistų naudojimo, tapo būtina nustatyti tokius jų likučių kiekius, kurie normaliomis vaisto naudojimo sąlygomis, likę produktuose iš gydytų gyvūnų, nekeltų pavojaus vartotojo sveikatai (Daunoras, 2007). Didžiausi leistini farmakologiškai aktyvios medžiagos likučių kiekiai nustatomi, jei manoma, kad to reikia saugojant žmonių sveikatą, remiantis agentūros nuomone pagal 4, 9 arba 10 straipsnius arba remiantis Bendrijos balsavimu, pritariančiu didžiausio leistino likučių kiekio nustatymui farmakologiškai aktyviai medžiagai, kuri pagal Codex Alimentarius numatyta naudoti veterinariniame vaiste (http://ec.europa.eu/enterprise/pharmaceuticals/mrl/com_2007_194/com_2007_194_lt.pdf.; žiūrėta 2007 m. spalio 8 d.).

Draudimas ES šalyse naudoti produkcijos gyvūnams medžiagas neįrašytas į didžiausių leistinų veterinarijos vaistų likučių kiekių sąrašus kelia nemažai problemų. Viena jų, kad IV sąraše esančios vaistinės medžiagos, kaip chloramfenikolis, furazolidonas, yra labai efektyvios ir būtų reikalingos tam tikrų ligų atvejais. Labai daug vaistinių medžiagų likučių kiekių niekas netyrė ir neprašė įrašyti į atitinkamus sąrašus arba jie buvo atmesti kaip moksliškai nepagrįsti. Kita problema, kad daugeliui medžiagų likučių kiekiai nustatyti tik galvijams ir kiaulėms, o nėra duomenų kitoms produkcijos gyvūnų rūšims (arkliams, ožkoms, triušiams, kalakutams, antims). Todėl nėra daug registruotų vaistų su indikacijomis šioms rūšims ir vaistai jiems gydyti dažnai naudojami ne pagal instrukcijas, o skirti galvijams ir kiaulėms (Daunoras, 2007).

Norint išvengti painiavos tarp šalių reikalavimų likučių klausimais ES 1990 m. buvo priimtas Reglamentas 2377/90 dėl farmakologiškai aktyvių medžiagų likučių gyvūniniuose maisto produktuose. Šiuo dokumentu apibrėžta, kad visoms farmakologiškai aktyvioms medžiagoms, kurios gali būti naudojamos kaip vaistai produkcijos gyvūnams, turi būti nustatytas didžiausias likučių kiekis (Daunoras, 2007). DLK (didžiausia leidžiama (liekanos) koncentracija) – tai didžiausia leistina veterinarinio vaisto farmakologiškai aktyvios medžiagos koncentracija, išreikšta mikrogramais vienam kilogramui maisto produkto masės (Lukauskas, 2000; Daunoras ir kt., 2006). Pagal ES Reglamento 2377/90