SLAUGOS FAKULTETAS
KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA
Mantvydas Zabotkus
KINEZITERAPINIŲ PRIEMONIŲ POVEIKIS
JAUNŲJŲ FUTBOLININKŲ KOJŲ RAUMENŲ DARBINGUMUI
IR TRAUMŲ PROFILAKTIKAI
Magistro darbas
Darbo vadovas
prof. habil. dr. Jonas Poderys
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2009 05 26
KINEZITERAPINIŲ PRIEMONIŲ POVEIKIS
JAUNŲJŲ FUTBOLININKŲ KOJŲ RAUMENŲ DARBINGUMUI
IR TRAUMŲ PROFILAKTIKAI
Reabilitacijos magistro baigiamasis darbas
Vadovas prof. habil. dr. Jonas Poderys
2009 05 26
Recenzentas Atliko Mantvydas Zabotkus 2009 05 26
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
ĮVADAS... 6
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1. Anatomija ir traumų rūšys... 8
1.1.1 Kaulai ... 8
1.1.2. Minkštųjų audinių traumos... 9
1.1.3. Sąnariai... 10 1.1.4. Sausgyslės ir raiščiai ... 12 1.1.5. Raumenys ... 14 1.2. Laikysena ... 18 1.3. Skausmas... 19 1.4. Sportinė trauma ... 20
1.5. Traumų ypatumai futbole ... 23
1.6. Tempimo pratimų poveikis ... 24
1.7. Fiziniai pratimai ... 25
1.8. Masažas ... 26
1.9. Bioelektromagnetinis energijos reguliavimas ... 27
1.10.Bioptrono šviesa... 27
1.11. Krioterapija (šaldymas) ... 29
1.12. Elektros stimuliacija... 29
2. TYRIMO METODIKA... 30
2.1. Tiriamieji ir tyrimo organizavimas ... 30
2.2. Tyrimo metodai ... 32
2.2.1. Raumenų funkcinių rodiklių vertinimas vertikalių šuolių testais... 32
2.2.2. Kineziterapijos procedūrų metodai ... 33
2.2.3. Traumų registravimas... 33
2.2.4. Raumenų tonuso vertinimas ... 33
2.2.5. Statistika ir rezultatų vertinimai ... 33
3. TYRIMO REZULTATAI ... 35
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 44
IŠVADOS... 46
LITERATŪRA... 47
SANTRAUKA
Kineziterapinių priemonių poveikis jaunųjų futbolininkų kojų raumenų darbingumui ir traumų profilaktikai
Raktažodžiai: raumenys, tempimo pratimai, funkciniai rodikliai, kineziterapinės priemonės, statinė jėga, dinaminė jėga, raumenų tonusas.
Tyrimais nustatyta, kad daugeliu atvejų atlikus atskiro raumens ar raumenų grupės tempimą, raumenų lankstumas padidėja, taigi sumažėja traumų rizika.
Sportininkams treniruojantis dideliais fiziniais krūviais neelastingi raumenys yra linkę traumuotis. Kėlėme hipotezę, kad papildant treniruotės poveikio arsenalą priemonėmis, didinančiomis raumenų elastingumą, šių traumų turėtų sumažėti.
Darbo tikslas buvo nustatyti kineziterapinių priemonių poveikį jaunųjų futbolininkų kojų raumenų darbingumui ir traumų profilaktikai.
Tikslui pasiekti sprendėme šiuos uždavinius:
1. Nustatyti jaunųjų futbolininkų raumenų funkcinių rodiklių kaitą per vienerius treniruočių metus.
2. Nustatyti raumenų tempimo pratimų įtaką kojų raumenų tonuso ypatybėms.
3. Įvertinti kineziterapinių priemonių ilgalaikio taikymo poveikį jaunųjų futbolininkų traumų profilaktikai.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad daugumos jaunųjų futbolininkų kojų raumenų funkciniai rodikliai reikšmingai gerėjo, o gebėjimas panaudoti raumenų elastingumo ir tampriąsias ypatybes svyravo priklausomai nuo treniruočių etapuose atliktų fizinių krūvių ir varžybinės veiklos. Dėl vienkartinės kompleksinės raumenų tempimo procedūros poveikio sumažėja daugelio kojų raumenų tonusas atpalaidavus ir padidėja tonusas maksimalaus valingo raumenų įtempimo metu.
Ilgalaikis kineziterapinių procedūrų (priemonių) taikymas po pratybų turi teigiamos įtakos raumenų elastingumo pokyčiui.
Tyrimo rezultatai nepatvirtino hipotezės, kad absoliuti raumenų elastingumo reikšmė yra susijusi su traumatizmo dažnumu.
Keliama hipotezė, kad ilgai taikant kineziterapijos procedūras tarp raumenų elastingumo pokyčio treniruotės etape ir jaunųjų futbolininkų traumatizmo sąsaja stiprėja.
SUMMARY
The Influence of the Kinesitherapy Measures on the Capacity and Trauma Prevention of the Young Football Players' Leg Muscles
Keywords: muscles, stretching exercises, functional indicators, kinesitherapy measures, static force, dynamic force, muscle tone.
Numerous studies have proven that in the majority of cases stretching exercises performed on a particular muscle or muscle group enhances muscle flexibility and therefore reduces the risk of trauma.
Athletes, who practice a lot, tend to suffer traumas if they do not perform proper stretching exercises. We put forwards a hypothesis that if a workout is supplemented with certain measures that enhance muscles elasticity, these traumas may be avoided.
The aim of this paper was to determine the influence of the kinesitherapy measures on the capacity and trauma prevention of the young football players' leg muscles.
The following tasks where set:
1. To determine the alteration of the young football players' muscles functional indicators in one training year.
2. To determine the influence of the muscle stretching exercises on the quality of the muscle tone.
3. To evaluate the influence of the long-term kinesitherapy measures on the trauma prevention of the young football players' muscles.
The study revealed that the functional indicators of the majority of the young football players' leg muscles significantly improved and their ability to use the muscle elasticity and stretching quality used to alter in relation to the load and the experience. One-time complex muscle stretching procedure reduces muscle leg tone when the leg muscle is relaxed, and the muscle tone increases at the time of maximum forceful stretching.
The application of long-term kinesitherapy procedures (measures) after the workout makes positive influence on the alteration of muscle elasticity.
The study results did not prove the hypothesis that the muscle elasticity is directly related to trauma frequencies.
A subsequent hypothesis is put forward that long-term kinesitherapy procedures creates a stronger link between the muscle elasticity alteration and the of the young football player trauma risk.
ĮVADAS
Vienu iš populiariausių ir labiausiai paplitusių žaidimų pasaulyje laikomas futbolas (Inklaar, 1994; Giza, Micheli, 2005). Pasak Junge ir Dvorak (2004), šį žaidimą žaidžia apytiksliai 200 tūkst. profesionalių ir apie 240 mln. neprofesionalių žaidėjų, todėl šioje sporto šakoje traumos gana dažnas reiškinys. Nepaisant apsaugų ir kitų saugumo priemonių, šioje sporto šakoje sužalojimų išvengti sunku. Futbolas yra kontaktinis sportas, jis pasižymi trumpais sprintais, pagreitėjimais, sulėtėjimais, griuvimais, šokinėjimais, spyrimais, judėjimo krypties keitimu. Smegenų sukrėtimai, raumenų patempimai, raiščių plyšimai, peties, pirštų lūžiai, net kaklo sužalojimai yra įprasti futbolo sporte ir jų išvengti labai sunku (Dick et al., 2007).
Sportinės traumos ir jų profilaktika yra labai aktualus sporto medicinos uždavinys (Žumbakytė, 2008). Tiek treneris, tiek sportininkas turi žinoti apie traumų prevenciją ir profilaktiką, taip pat sportines komandas aptarnaujantis personalas (sporto gydytojas, kineziterapeutas) vienu iš savo darbo uždavinių turi laikyti būtent šią veiklos sritį – traumatizmo prevenciją.
Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios sportininkas negali dalyvauti treniruotėse ir varžybose, yra sportinė trauma. Sportinė trauma – tai dalyvavimo sportinėje veikloje rezultatas. Aktyvėjant gyvenimo būdui, traumų problema tampa vis aktualesnė tiek kasdieniame gyvenime, tiek sporte (Barkauskas, 1995).
Lietuvoje populiarėjant ir plintant įvairioms sporto šakoms, profesionalią sportinę karjerą pradeda vis jaunesnio amžiaus sportininkai. Dėl to neišvengiamai didėja sporto traumų skaičius. Šis skaičius jau beveik susilygino su išsivysčiusių pasaulio šalių sporto traumų skaičiumi (Ruseckas, 2006).
Vidutiniškai šeši sportuojantieji iš dešimties kreipiasi į medikus dėl traumų (Finch, Owen, 2001). Varžybų metu traumų tikimybė didesnė nei per treniruotes (Söderman et al., 2001). Traumų paprastai padaugėja varžybų pabaigoje, nes sumažėja sportininkų budrumas, stiprėja nuovargis, gali atsiliepti netinkami mitybos įpročiai (Maffulli, Caine, 2005).
Tyrimais nustatyta, kad daugeliu atvejų atlikus atskiro raumens ar raumenų grupės tempimą, raumenų lankstumas padidėja ir tempimo poveikis trunka iki 90 minučių. Atlikus raumenų tempimo pratimus mankštinantis ar per pramankštą prieš treniruotę, tempimo poveikis raumenims išlieka visos treniruotės metu ir gali trukti iki 24 valandų arba ilgiau (Moller, Oberg, Gillquist, 1985). Pavyzdžiui, klubo sąnario lankstumas išsilaiko 3–4 savaites ir net keletą mėnesių (Zebas, Rivera,1985), ilgai trunka kaklo ir nugaros srities tempimo pratimų poveikis (McCue, 1963; Turner, 1997).
Taip pat mokslininkai nustatė, kad nustojus daryti tempimo pratimus, jau po dviejų savaičių galima pastebėti raumenų lankstumą smarkiai sumažėjus (Zebas, Rivera, 1985; Moller, Oberg, Gillquist, 1985).
Atliekant raumenų tempimo pratimus galima:
• padidinti raumens arba sąnario jungiamųjų audinių elastingumą; • sukeliant raumenų relaksaciją, sumažinti jų įtampą;
• didinti atskirų kūno dalių koordinaciją ir agonistinių raumenų jėgą.
Mokslininkai teigia, kad lankstumui pagerinti užtenka daryti tempimo pratimus 10 sek. Optimali trukmė lankstumui padidinti ir išlaikyti yra 60 sek. (Bates, 1971; Borms et al., 1987).
Hipotezė. Nustatyta, kad sportininkams treniruojantis dideliais fiziniais krūviais neelastingi raumenys yra linkę traumuotis. Keliame hipotezę, kad papildant treniruotės poveikio arsenalą priemonėmis, didinančiomis raumenų elastingumą, šių traumų turėtų sumažėti.
Tikslas – nustatyti kineziterapinių priemonių poveikį jaunųjų futbolininkų kojų raumenų darbingumui ir traumų profilaktikai.
Uždaviniai:
1. Nustatyti jaunųjų futbolininkų raumenų funkcinių rodiklių kaitą per vienerius treniruočių metus.
2. Nustatyti raumenų tempimo pratimų įtaką kojų raumenų tonuso ypatybėms.
3. Įvertinti kineziterapinių priemonių ilgalaikio taikymo poveikį jaunųjų futbolininkų traumų profilaktikai.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Anatomija ir traumų rūšys
Raumenų funkcijos lemia ir valingus, ir nevalingus žmogaus judesius. Sąveikaudami su griaučiais raumenys tam tikrų sąnarių dėka atlieka įvairius judesius, mechaninius veiksmus. Raumenys, kaulai, sąnariai, neuronai, jautrios nervinės galūnės, motoriniai nerviniai centrai sudaro vieningą judesio sistemą.
Apie vieną sąnarį yra išsidėstę keletas raumenų ar jų grupių. Vieną raumenį inervuoja šimtai neuronų. Judesius tvarko centrinė, vegetacinė, sensorinė nervų ir endokrininė sistemos, o juos aptarnauja daugelis sistemų ir organų (Skernevičius ir kt., 2004).
1.1.1 Kaulai
Kaulai atlieka įvairias funkcijas. Pavyzdžiui, jie yra atraminis judesio elementas, gamina eritrocitus, kaupia kalcio ir fosforo jonus. Suaugęs žmogus turi 206 skirtingų formų griaučių kaulus, kurie yra:
• vamzdiniai ilgieji (galūnių);
• ploni ir platūs plokštieji (mentės, dubens); • trumpieji (pėdos, plaštakos);
• netaisyklingos formos oriniai kaulai (stuburo slankstelių, kaukolės).
Kaulo forma parodo jo atliekamą funkciją (apsauginę, formos išlaikymo ir pan.), jo gebėjimą išbūti nedeformuotam veikiant tam tikroms jėgoms lemia mechaninės savybės.
Kaulų lūžiai skirstomi į uždaruosius ir atviruosius.
• Uždarieji lūžiai – pažeidžiamas kaulas ir aplinkiniai minkštieji audiniai, bet kaulo lūžgaliai odos nepraduria.
• Atvirieji lūžiai – pažeidžiamas kaulas ir aplinkiniai minkštieji audiniai, perplėšiama ar praduriama oda. Pradurti odą gali pasislinkę kaulų lūžgaliai, išoriniai traumos veiksniai gali praplėšti odą ir sulaužyti kaulus). Šis lūžis yra pavojingesnis už uždarąjį, nes į žaizdą gali patekti infekcija.
Kaulų lūžiai gali būti skersiniai, įstrižiniai, spiraliniai, skeveldriniai. Lūžus kaului, skausmas iš pradžių gali būti arba nepakeliamas, arba labai mažas.
Sportininkams kaulai lūžta dažniausiai dėl tiesioginio smūgio, sukamojo judesio. Dėl nuolat pasikartojančių galūnių mikrotraumų gali įvykti įtampos kaulo lūžiai.
Kaulo sumušimas. Sumušus kaulą, juntamas labai didelis skausmas, nes antkaulyje yra gana daug skausmo receptorių. Antkaulio sumušimas dažniausiai nebūna žalingas, tačiau svarbu žinoti, kad dėl sumušimo tarp antkaulio ir tankiosios medžiagos gali išsilieti kraujo (paprastai antkaulis sumušimo vietoje atšoka retai). Jeigu skausmas sumušus antkaulį nesiliauja arba net stiprėja, tikėtina, kad prasidėjo sunki komplikacija (Shultz et al., 2000).
1.1.2. Minkštųjų audinių traumos
Žmogaus kūno organai ir liaukos yra sudaryti iš minkštųjų audinių. Dažniausiai šių struktūrų traumos yra nedidelės, išorinių požymių paprastai nebūna, jas sunku nustatyti ir dėl lėtos pradžios.
Daugelis minkštųjų audinių traumų priskiriama uždarųjų sužalojimų tipui, išskyrus sumušimus, kai būtina kvalifikuota pagalba (Wardrope et al., 2008). Uždarosios minkštųjų audinių traumos – tai kraujagyslių, nervų, raumenų ir vidaus organų sužalojimai lūžus kaulams ar dėl stiprių smūgių ir kritimų plyšus vidaus organams (Delforge, 2002).
Mokslininkų Bergeron ir Green (2000) teigimu, tarp uždarųjų traumų dažniausios būna sumušimas arba kontūzija. Sumušimas – tai tokia smūgio trauma, kai minkštasis audinys nukenčia patekęs tarp smūgio ir žemiau esančio kaulo. Kraujagyslės sutraiškomos ir iš jų kraujas teka tarp audinių, kurie paburksta ir pakeičia spalvą. Raumeninio audinio kaulėjimą (osifikuojantį miozitą) gali sukelti pakartotiniai smūgiai į tą pačią vietą. Kartais ši komplikacija diagnozuojama futbolininkams (Delforge, 2002).
Jeigu yra akivaizdžių minkštųjų audinių traumos požymių arba galima įtarti, kad sužalotas vidaus organas (dėl labai stipraus smūgio galėjo lūžti šonkaulis, raktikaulis, kaukolė ar dubuo), būtina skubi gydytojo apžiūra ir pagalba.
Skiriami trys sportinių pažeidimų tipai pagal jų mechanizmus.
Pirmajam tipui priskiriamas persitreniravimo sindromas – raumuo traumuojamas ir įvyksta sisteminis jo uždegimas. Ekscentrinių ir koncentrinių raumenų susitraukimo metu gali būti pažeistas raumenų audinys arba įvykti mikrotrauma, kuri pamažu sukelia sisteminį atsaką: imuninę reakciją ir uždegimą. Persitreniravimas siejamas su didelio intensyvumo ir trukmės treniruočių krūvių sukeltomis pakartotinėmis raumenų sistemos traumomis, su nepakankamu poilsio laikotarpiu tarp pratybų (Smitas, Milesas, 1999; Stockle et al., 1998).
Antras sportinių pažeidimų tipas susijęs su tiesioginiu fiziniu kontaktu.
Trečiam tipui priskiriamas minkštųjų audinių, sausgyslių susilpnėjimas, kada vienintelė labai stipri kontrakcija gali pažeisti anatomines struktūras, pavyzdžiui, Achilo sausgyslės plyšimas.
Padidėjus sportuojančiųjų skaičiui, didėja ir su tuo susijusių minkštųjų audinių traumų (Finch, Owen, 2001).
Mokslininkų Bily ir Kern (1998) teigimu, skeleto raumenų pažeidimai sudaro 6–14% visų sportinių traumų. Paprastai raumenys susitraukia, išsitiesia ir išsitempia iki tam tikros ribos. Įprastoms aplinkybėms staiga pasikeitus, raumenys gali būti pažeisti. Raumenų pažeidimų prevencijos esmę sudaro sinchronizuotas veiksmas tarp agonisto, kaip pirminio judesio iniciatorius, ir antagonisto relaksacijos fazės (Stockle et al., 1998).
1.1.3. Sąnariai
Sąnarys – tai lanksti kaulų jungtis, per kurią atliekamas judesys. Žmogaus kūne yra apie 200 tokių jungčių – sąnarių. Sąnariai skirstomi į tris grupes:
1. Mažai judrūs sąnariai. Galimi labai maži judesiai, pvz., kaukolės ir kt. jungtys (verpstinės).
2. Kremzliniai, mažai judrūs sąnariai, pvz., krūtinkaulio ir šonkaulių, stuburo slankstelių. 3. Sinoviniai sąnariai, atliekami laisvi judesiai, užtikrinantys vienų segmentų judėjimą kitų
segmentų atžvilgiu, vienų segmentų jėgos veikimo perdavimą kitiems.
Priklausomai nuo formos sąnariai gali būti rutuliniai, elipsiniai, skridininiai, krumpliniai, balniniai, riešutiniai, plokštieji, be to, jie gali judėti apie vieną, dvi ar tris ašis: a) transversaliąją – atliekamas lenkimas, tiesimas; b) sagitaliąją – atliekamas atitraukimas, pritraukimas; c) vertikaliąją – atliekamas sukimas.
Sąnarį supa kapsulė, kuri skiria jį nuo kitų audinių. Jeigu sąnarį supantys raiščiai ir kapsulė pažeidžiami, formuojasi jungiamasis audinys. Jis trumpina raiščius, mažina kapsulės elastingumą, o tai riboja judesius (Videman, 1987). Kai kurių sąnarių, pavyzdžiui, kelio sąnario, struktūra yra ypač sudėtinga: jie turi vidinius raiščius, meniskus, didinančius funkcines sąnario galimybes. Tačiau šie sąnario elementai ne visada išlaiko apkrovas, todėl deformuojasi ar trūksta.
Kelio sąnario traumos. Didžiausias žmogaus sąnarys yra kelio sąnarys. Jo anatominė ir biocheminė sandarą sudėtinga. Gera šio sąnario būklė priklauso nuo visų sąnario struktūrų – šlaunikaulio ir blauzdikaulio kremzlių paviršių, meniskų, girnelės, sąnario viduje ir išorėje esančių raiščių. Didelę įtaką turi ir aplink kelio sąnarį esančių šlaunies ir blauzdos raumenų funkcija (Ingram et al., 2008).
Žmogaus kelis gali lengvai išlaikyti tris – keturis kartus didesnį nei kūno svorį.Taip yra dėl kaulėtos jo konfigūracijos.
Dėl to, kad kelis sieja šlaunikaulį ir blauzdikaulį, fizinės veiklos metu jis nuolat patiria sukimo poveikį, kuris lemia kelio pažeidžiamumą. Kai sportininkas bėga, šokinėja, staigiai ir greitai keičia judėjimo kryptį, kelį nuolat veikia vidinės ar išorinės spaudimo, sukimo jėgos. Šioms jėgoms viršijus struktūrinį palaikymo audinių vientisumą, sužalojimas neišvengiamas (Shultz et al., 2000; Ingram et al., 2008).
Sportininkų kelio sąnario traumos yra dažniausios – jos sudaro apie 40% visų sportinių traumų. Sportinės kelio ir čiurnos sąnarių traumos dažniausiai įvyksta paslydus. Pačios nepalankiausios kelio sąnario traumos požiūriu sporto šakos yra futbolas, krepšinis, kalnų slidinėjimas, tenisas, ledo ritulys (Hewett, 1999).
Tepalinio maišelio uždegimas (bursitas). Tepalinis maišelis yra mažytis skysčio pripildytas maišelis, kuris funkcionuoja kaip slystantis paviršius, mažinantis trintį tarp kūno audinių. Žmogaus kūne yra 160 tepalinių maišelių. Pagrindiniai iš jų yra greta sausgyslių šalia didelės sujungimo vietos, tokios kaip pečiai, alkūnės, klubai ir keliai (Shultz et al., 2000; Alvarez-Nemegyei, Canoso, 2004).
Pagrindinės bursito priežastys yra traumos, infekcijos, kristalinės nuosėdos. Tepalinį maišelį taip pat gali paveikti uždegimai, atsiradę dėl sužalojimo, infekcijos, ar susirgus reumatu. Uždegiminį bursitą sukelia trauma, patirta dėl pasikartojančio sužalojimo, dėl kurio išsiplečia kraujagyslės.
Menisko traumos. Kelio sąnarys yra labai sudėtingas mechanizmas. Jame yra daug sausgyslių ir vidinis bei šoninis kremzliniai diskai – meniskai. Šie diskai atlieka perkloto tarp dviejų sąnario paviršių vaidmenį. Jie sušvelnina smūgius, tenkančius kelio sąnariui, stabilizuoja jį. Menisko įtrūkimas, jo dalies atplyšimas vadinamas menisko plyšimu (Barber, Mc Garry, 2007). Ši trauma gali įvykti keliui išnirus, taip pat kelis gali būti sužalotas tupiant ar tvirtai jį lenkiant. Kartais meniskas plyšta ir dėl labai nedidelės kelio įtampos. Taip atsitinka todėl, kad kelio audinys ilgainiui susidėvi, nes lenkiant ir ištiesiant koją nuolat juda su blauzdikauliu, o sukant – su šlaunikauliu (Shultz et al., 2000).
Menisko funkcijos yra labai svarbios – jis stabilizuoja, amortizuoja, užtikrina sąnarinės kremzlės mitybą ir tepimą, palengvina sąnarių paviršių slydimą, apsaugo nuo kelio sąnario hiperekstenzijos (Barber, Garry, 2007; Bergeron, Green, 2000).
Meniskų plyšimai gali būti trauminiai ir degeneraciniai. Trauminiai plyšimai įvyksta dažniausiai tada, kai sąnarys staiga ir sunkiai apkraunamas, kai daromi staigūs judesiai (dažniausiai sukamieji) ar patiriamas stiprus smūgis į kelio sąnario šoną. Degeneraciniai plyšimai įvyksta dėl senatvinių ar uždegiminių pakitimų, dėl kurių meniskas tampa mažiau elastingas. Pavyzdžiui, gali užtekti ir nedidelės traumos, kad jis plyštų.
Menisko plyšimo trauma gali ištikti kiekvieną, tik simptomai paprastai būna individualūs. Dažniausiai pasitaiko tokie simptomai: sąnarys braška, patinsta, skauda kelio sąnarį arba jis „užsikerta“ (Denegar, 2000).
Pasireiškus pirmiesiems pažaidos požymiams arba ištikus traumai, sportuoti ir treniruotis nebegalima. Reikalinga bent 24–72 valandų (priklausomai nuo traumos sunkumo) ramybė.
1.1.4. Sausgyslės ir raiščiai
Sausgyslės ir raiščiai – tai jungiamieji elementai. Sausgyslės jungia raumenis su kaulais, o raiščiai jungia kaulus ir stiprina sąnarius. Nors sausgyslių ir raiščių funkcijos skiriasi, jų struktūra yra panaši. Tai yra tankus jungiamasis audinys, sudarytas iš kolageno, elastino, proteoglikono, vandens ir fibroblastų. Proteininiai kolagenai ir elastinai sintezuojasi ir sudaro fibroblastinus, kurie yra atsparūs mechaniniam poveikiui. Kolageninė skaidula yra pagrindinis elementas, išlaikantis tempimą.
Sausgyslėse skaidulos yra išsidėsčiusios išilgai, o raiščiuose įvairiai, nes tempimas yra įvairių krypčių.
Žmogui senstant, sausgyslių ir raiščių tamprumas mažėja, nes mažėja fizinis krūvis; tamprumas didėja dėl nuolatinio fizinio krūvio, atitinkančio adaptacines galias. Per didelis fizinis krūvis turi neigiamo poveikio sausgyslių struktūrai, jos darosi ne tokios tamprios, audinys gali deformuotis ar trūkti (Shadwick, 1990).
Raiščių pažeidimai. Raiščiai atlieka kaulų jungimo, sąnarių sutvirtinimo funkciją. Raiščių traumos dažniausiai ištinka šuoliuojant, šokinėjant, griūnant pakrypus kulkšniai. Pajutus pokštelėjimą ir sąnariui staiga praradus funkcijas, galima įtarti raištį plyšus. Jei traumuotoji sritis per kelias valandas labai patinsta, vadinasi, prasidėjo vidinis kraujavimas arba buvo pažeistas audinių vientisumas. Organizmas į sužalojimą reaguoja uždegimu. Tada tinsta sąnarys, karščiuojama, jaučiamas skausmas ir sustingimas. Po traumos praėjus vienai dienai, uždegimas būna stipriausias (Delforge, 2002).
Raiščių patempimas įvyksta trūkus nedidelei, raiščių plyšimas – trūkus didžiajai skaidulų daliai. Dažniausiai pažeidžiami čiurnų, kelio sąnarių, rečiau – riešų, pirštų sąnarių raiščiai. Tada sutrinka raumens, sąnario funkcijos. Traumuotasis sportininkas negali ištiesti ar sulenkti skaudamos galūnės. Plyšus raiščiui, sąnarys gali prarasti stabilumą: lenktis į tą pusę, į kurią lenktis neturėtų. Pavyzdžiui, traumuotas kelio sąnarys gali lenktis į šoną (Sipavičienė, 2007).
Pažeidus raiščius, skausmas juntamas ne tik traumos, bet ir fizinio krūvio metu. Skausmo stiprumas priklauso nuo pažeidimo laipsnio. Traumuotoji sritis patinsta. Trūkus aplinkinių minkštųjų audinių kraujagyslėms, susidaro hematoma, taip pat gretutinių traumuotos srities raumenų įtampa. Sutrinka galūnės funkcijos. Visiškai plyšus raiščiams, sąnarys tampa nestabilus. Traumos metu pajutus pokštelėjimą, galima įtarti, kad raiščiai plyšo visiškai.
Kai skaidulos plyšta ne iki galo, įvyksta I laipsnio raiščių skaidulų mikrotrauma. Sportininkas paprastai jaučia nedidelį skausmą, traumuotoji vieta kiek patinsta, bet sąnario funkcija nesutrinka.
Kai plyšta daugiau raiščio skaidulų, įvyksta II laipsnio raiščių pažeidimas. Skausmas būna didesnis, labiau patinsta traumuotoji vieta, sąnarys tampa iš dalies nejudrus ir šiek tiek nestabilus.
Kai plyšta visos arba beveik visos raiščio skaidulos, įvyksta III laipsnio raiščių pažeidimas. Skausmas būna labai didelis, smarkiai ištinsta traumuotoji vieta, sąnarys tampa visiškai nestabilus.
Kelio sąnario raiščių pažeidimai. Sąnario stabilumas ir galimybė judėti tam tikrose fiziologinėse ribose priklauso nuo kelio sąnario raiščių kartu su šlaunies ir blauzdos raumenimis. Sąnario vidinėje pusėje esantis šalutinis blauzdinis raištis, išorinėje pusėje – šalutinis šeivinis ir greta jų esančios struktūros užtikrina šoninį stabilumą (Bollen, 2000). Audinio raiščiai jungia kaulus ir jungimo vietoje garantuoja stabilumą ir jėgą. Šlaunikaulį prie blauzdikaulio jungia keturi svarbiausi kelio raiščiai:
1) priekinis kryžminis raištis, esantis centre kelio, kontroliuoja sukimąsi ir blauzdikaulio judėjimą į priekį;
2) užpakalinis kryžminis raištis, esantis centre kelio, kontroliuoja blauzdikaulio judėjimą atgal; 3) vidurinis šoninis raištis suteikia stabilumo vidinei kelio daliai;
4) šoninis šalutinis raištis suteikia stabilumo išorinei kelio daliai (Chen, 2007).
Čiurnos raiščių plyšimas. Dažniausiai čiurnos raiščio sportinės traumos ištinka šokinėjant arba pakrypus kulkšniai, kai sportininkas netikėtai užšoka ant kito žaidėjo kojos. Pajutus pokštelėjimą traumos metu galima suprasti, kad galėjo plyšti raištis. Sąnarys ima tinti, juntamas skausmas. Stipriausias uždegimas būna po traumos praėjus dienai. Raiščių vidutiniai ir sunkūs pertempimai yra dažniausios sportininkų ortopedinės traumos, be to, šios traumos dažnai pasikartoja. Iš dalies išorinę ir vidinę kulkšnies sritį nuo šių traumų apsaugoti padeda elastiniai bintai ar teipai (Boyce et al., 2005).
Sausgyslių pažeidimai. Sausgyslės yra tvirtos, mažai elastingos kolageninės skaidulos. Traumos metu sausgyslės patempiamos, iš dalies įtrūksta arba visiškai nutrūksta. Raumenų sukuriamą jėgą sausgyslės perduoda kaulams. Raumens skaidulą dengianti plėvelė (sarkolema) pereina į sausgyslės skaidulą. Sausgyslė yra netąsi, mažo elastingumo, tvirta, nes sudaryta iš storų kolageninių skaidulų pluošto. Ją iš išorės maitina gretimos arterijos. Būtent dėl to sausgyslės labai ilgai gyja (Sipavičienė, 2007).
Sausgyslės gali būti pažeistos dėl įvairiausių priežasčių: dėl netinkamo apšilimo ar pramankštos, dėl netaisyklingai atliekamo tempimo pratimo, dėl perkrovos atliekant per didelius ir intensyvius fizinius krūvius, taip pat dėl labai stipraus raumens įtempimo, tiesioginio smūgio buku daiktu, per ankstyvo grįžimo į aktyvųjį sportą po patirtos sausgyslės traumos, dėl nuolatinių monotoniškai pasikartojančių judesių, dėl kurių kyla sausgyslės uždegimas (pastarasis yra tarsi reakcija į nuolatines sausgyslė traumas ir plyšimus), dėl lėtinio sausgyslės uždegimo, degeneracinių sausgyslės pokyčių, sportininko antsvorio (Giza, Micheli, 2005).
Sausgyslių trūkių būna retai. Sausgyslė trūksta ties jungtimi su raumeniu arba ties prisitvirtinimu prie kaulo. Sausgyslė trūksta dėl staigaus ir stipraus raumens susitraukimo. Dažniausiai trūksta keturgalvio, kulninė (Achilo), dvigalvio trumposios ir žasto trigalvio ilgosios galvutės, pirštų sausgyslės. Sausgyslių trūkį dažniausiai lydi stiprus duriantis skausmas, o jeigu jos visiškai nutrūksta, raumuo negali pajudinti kaulo dalies. Nutrūkus paviršinei sausgyslei, užčiuopiamas įdubimas (Shultz et al., 2000).
1.1.5. Raumenys
Žmogaus organizme yra apie 600 griaučių raumenų. Raumenų veiklą valdo nervų sistema, juos aprūpina kitos sistemos. Tikslingi judesiai prasideda galvos smegenų didžiųjų pusrutulių žievės motorinės zonos ląstelių jaudinimu. Nerviniai impulsai motoneuronais siunčiami į raumenis. Vienu motoriniu neuronu impulsai gali būti siunčiami į 120–160 raumeninių skaidulų. Nervinės ląstelės, neuronas ir inervuojamos skaidulos sudaro vieną motorinį vienetą. Raumeniui susitraukiant, priklausomai nuo jo dydžio ir funkcijos, gali veikti šimtai ar keli tūkstančiai motorinių vienetų. Dalį judesių valdo nugaros smegenys.
Dirbdami raumenys skatina nervų, kraujotakos ir kvėpavimo sistemas efektyviai funkcionuoti. Sutrikus nervų sistemos funkcijai, raumenų funkcija kinta arba jų veikla yra visai neįmanoma. Esant nepakankamai kraujotakos ir kvėpavimo sistemos funkcijai, negalima normali raumenų veikla. Raumenyse, kurių funkcija sumažėja, vyksta deadaptaciniai reiškiniai, silpsta kraujotakos ir kvėpavimo sistemos. Taigi žmogaus fizinė veikla yra labai sudėtingas biomechaninis vyksmas, sietinas su viso žmogaus organizmo normalia egzistencija.
Griaučių raumenys vienu galu sausgyslėmis esti prisitvirtinę prie vieno kaulo, o kitu – prie kito. Įsitempdami jie atlieka tam tikrą judesį arba priešinasi išorinėms jėgoms. Žmogaus organizmo raumenys yra trijų rūšių:
1. Lygieji raumenys atlieka įvairių vidaus organų judesius ir yra išsidėstę daugiausia tų organų sienelėse, taip pat kraujagyslių sienelėse. Šių raumenų veikla nuo žmogaus valios nepriklauso.
2. Širdies raumuo savo sandara labiau yra panašus į griaučių skersaruožius raumenis, bet jo funkcija nuo žmogaus valios beveik nepriklauso.
3. Griaučių skersaruožiai raumenys atlieka griaučių judesius, mimikos, kalbos judesius ir priklauso nuo žmogaus valios.
Žmogaus korpusą (griaučius) sutvirtina platūs, įvairiomis kryptimis ir sluoksniais išsidėstę raumenys. Galūnių raumenys yra išsidėstę išilgai kaulų. Kojų raumenų yra daugiau nei rankų, jie stambesni. Rankų raumenų masė yra gerokai mažesnė. Smulkūs raumenys yra išsidėstę pėdoje ir plaštakoje.
Žmogaus griaučius yra apraizgę įvairaus dydžio ir formos raumenys, kurie turi savo specifines funkcijas. Atliekant vienus veiksmus jie yra svarbiausi, atliekant kitus – tik padeda kitiems raumenimis, o atliekant dar kitus – iš viso nedalyvauja. Raumenyse cheminių substratų energija, gaunama su maistu, yra paverčiama mechanine energija, kuri pasireiškia raumenų įsitempimo jėga.
Pagrindinės raumenų savybės yra a) gebėjimas reaguoti į stimulus, t. y. dirglumas, b) impulsų pralaidumas, c) gebėjimas cheminę medžiagų energiją paversti mechaniniu veiksmu, t. y. gebėjimas įsitempti (izometriškai, koncentriškai ir ekscentriškai), d) gebėjimas adaptuotis prie įprastos ir specifinės fizinės veiklos ir deadaptuotis nesant pakankamos veiklos (praradę galimybę funkcionuoti raumenys atrofuojasi, sunyksta).
Raumens sandara. Pagrindinį vaidmenį sporto veikloje atlieka raumenys, kuriems treniruoti skiriama daugiausia laiko. Dėl to būtina gerai pažinti pagrindinį treniravimo objektą, jo sandarą ir funkciją atliekant veiksmą. 71–80% proc. raumens masės sudaro vanduo, 17–21% –baltymai, 3–4% – kitos medžiagos.
Daug žmogaus judesių atliekama ekscentrinį raumenų darbą derinant su koncentriniu. Raumenis ištempiant dalyvauja aktyvios ir pasyvios jėgos. Tempimui priešinasi daugelis raumens struktūrinių elementų. Taip cheminė energija panaudojama storiesiems ir ploniesiems filamentams sukibti ir jiems tolygiai slinkti ilgėjant sarkomerui. Ekscentrinis raumens veikimas padeda jam stipriau susitraukti atliekant koncentrinį veiksmą.
Raumeninės skaidulos. Vienos skaidulos yra atsakingos už laikysenos, stabilumo palaikymą (lėtai susitraukiančios skaidulos), raumens ištvermę, kitos – už kitus veiksnius. Raumeninės skaidulos skiriasi viena nuo kitos susitraukimo greičiu, dydžiu, atsparumu nuovargiui. Šie skirtumai susiję su raumeninių skaidulų morfologiniais ir biocheminiais ypatumais.
Skiriami trys raumenų skaidulų tipai:
• I tipo – lėtai susitraukiančios oksidacinės skaidulos.
• IIA tipo – greitai susitraukiančios oksidacinės-glikolitinės skaidulos. • IIB tipo – greitai susitraukiančios glikolitinės skaidulos.
I tipo skaiduloms būdingas mažas miozino ATF-azės aktyvumas ir dėl to mažas susitraukimo greitis. Šiose skaidulose glikolitinis (anaerobinis) aktyvumas yra mažas, bet didelis mitochondrijų kiekis, užtikrinantis didelį oksidacinių procesų ( aerobinį) aktyvumą. I tipo skaidulas sunku nuvarginti, kadangi gerai tiekiamas kraujas šias skaidulas gerai aprūpina deguonimi ir kitomis maistinėmis medžiagomis. Taigi šios skaidulos yra gerai pritaikytos ilgam, bet neintensyviam darbui. Jos yra palyginti mažo diametro, jų susitraukimo jėga nedidelė. Didelis mioglobino kiekis šioms skaiduloms suteikia raudoną spalvą.
II tipo skaidulos skirstomos į du pogrupius: IIA ir IIB. Šio tipo skaiduloms būdingas aukštas miozino ATF-azės aktyvumas, kuris užtikrina palyginti greitą susitraukimą. IIA tipo skaidulos yra tarpinės tarp I ir IIB tipo skaidulų, kadangi jose yra pakankamai aktyvūs ir anaerobiniai, ir aerobiniai procesai. IIB tipo skaidulose dominuoja glikolitinis (anaerobinis) aktyvumas. Jas supančių kraujagyslių tinklas negausus, jos turi mažai mioglobino, todėl jų spalva balta. Šiose skaidulose greitai sunaudojamas glikogenas, dėl to jos greitai nuvargsta. Jos yra palyginti didelio diametro ir geba greitai išvystyti didelę jėgą.
Raudonų ir baltų skaidulų santykį raumenyje lemia jo funkcija. Pavyzdžiui, raumenys, kurie dalyvauja išlaikant kūno padėtį, turi daugiau raudonų skaidulų. Raudonų ir baltų skaidulų santykį iš dalies lemia genai. Vidutiniškai apie 50–55% raumeninių skaidulų yra I tipo, apie 30–35% – IIA tipo ir apie 15% – IIB tipo, bet santykis gali skirtis priklausomai nuo individo. Nepaisant to, kad I ir II tipo skaidulų santykis yra iš dalies genetiškai užkoduotas, treniruotės procese jis gali kisti, t. y. vienas skaidulų tipas gali virsti kitu. Pavyzdžiui, sprinteriai ir šuolininkai turi žymiai daugiau II tipo skaidulų, tuo tarpu ilgų distancijų bėgikai, slidininkai turi daugiau I tipo skaidulų. Ištvermės sportininkų I tipo raumeninės skaidulos gali sudaryti 80%, o jėgos sportininkų – apie 39%.
Kadangi I ir II tipo skaidulų santykis yra iš dalies genetiškai apibrėžtas, ne kiekvienas žmogus gali pasiekti aukštų sporto rezultatų. Manoma, kad apie 60% galimybių yra genetiškai užkoduota, apie 40% galimybių įmanoma pasiekti treniruočių procese.
Raumenų nuovargis. Atlikus tam tikro intensyvumo ir trukmės fizinį darbą, raumenų funkcija silpnėja, t. y. mažėja jų susitraukimo jėga ir greitis. Taip pasireiškia išorinis raumenų nuovargis.
Daugelio autorių nuomone, pagrindinė raumenų skausmo priežastis yra didelis mechaninis tempimas (Warren ir kt., 1993; Friden, Lieber, 1992). Vėliau atsirandantys skausmai gali būti ir po neįprastų, stiprių koncentrinių raumenų susitraukimų. Nors pažeidimų jau būna iš karto po fizinių veiksmų, bet skausmas labiausiai pasireiškia po 24–48 valandų. Nuo keturių valandų iki keturių parų po fizinio krūvio yra didelis fagocitų aktyvumas, kuris rodo raumenyje esant uždegimo procesą (reakcijas).
Tokie raumenų pažeidimai nėra naudingi, nes gyjant mikrotraumoms skaidulose daugėja jungiamojo audinio, mažėja funkcionuojančių ląstelių. Kad tai neįvyktų, visi ilgą laiką nebuvę atliekami ar organizmui neįprasti veiksmai iš pradžių turi būti atliekami mažu intensyvumu, nedidele amplitude, be didesnio pasipriešinimo. Skaudamų raumenų nereikėtų labai varginti darant tempimo pratimus, apkrauti dideliu fiziniu krūviu, intensyviai masažuoti. Mikrotraumoms sugyti reikia laiko, gijimą pagreitina raumenų šildymas, fizioterapija.
Raumens traukimas yra skausmingas nevalingas raumens įsitempimas, atsirandantis veikiant periferiniams stimulams. Šio reiškinio priežastys yra magnio elementų stoka, sumušimas, sušalimas
ir kt. Atsiradus šiam nevalingam įsitempimui, reikėtų raumenį pasyviai tempti, šildyti, lengvai masažuoti.
Raumeninio audinio pažeidimai. Sporte raumenų traumos yra gana dažnos. Daugumai sporto šakų būdingas stiprus, staigus pakartotinis raumenų susitraukimas, ir tai didina pažeidimo galimybę. Traumos gali būti raumenų sumušimas ar patempimas. Dažniausiai pažeidžiamos vietos yra nugaros ir pakinklio raumenys. Tačiau daugelyje sporto šakų dažniau gali būti pažeidžiami raumenys aplink peties sąnarį, alkūnę, žastą, dilbį, šlaunį, kelio sąnarį bei blauzdą (Reilly et al., 2008).
Sportuojant, dirbant ir namų aplinkoje įvyksta mažosios raumenų traumos. Ūminiai raumenų pažeidimai ištinka netikėtai, labai įtempus raumenis (sprinto bėgimas, šuoliai), atliekant nedarnius judesius (apsauginis judesys krintant), kurie didesni už fiziologinį raumenų tamprumą. Mažąsias traumas sukelia ilgalaikiai dideli fiziniai krūviai, aplinkos sąlygos (šaltis, karštis, netinkamas apšilimas ir kt.). Dažniausiai pažeidžiami kojų raumenys – 62% visų traumų, rankų – 22% ir 16% – kitų raumenų. Tam turi reikšmės sporto šaka. Šios traumos dažniausiai ištinka, pavyzdžiui futbolo, ledo ritulio, lengvosios atletikos (šuolio su kartimi, kliūtinio bėgimo), fechtavimosi sporto šakose. Mažosios traumos dažniausiai turi lėtinę eigą (Bergeron, Green, 2000; Shultz et al., 2000).
Nuo persitempimo apsaugo nuovargis. Vienas svarbiausių treniravimo tikslų – nuovargio atitolinimas. Raumenų darbo stimuliavimas vaistais arba adrenalino infekcijomis gali tik pakenkti. Tikslingai parinkta treniruotė didina ir palaiko raumenų darbingumą be pavojaus sveikatai (Bergeron, Green, 2000).
Raumens plyšimas. Veikiant bukai stipriai jėgai, gali plyšti kiekvienas raumuo. Sužalojamos kraujagyslės, į raumenis išteka kraujas, susidaro hematoma, kuri rezorbuojasi net po 10–15 dienų. Sužalota raumenų vieta perauga jungiamuoju audiniu, susidaro randas, kuris trukdo raumenų funkcijai (Bily, Kern, 1998).
Raumens įtampa ar raumens traukimas ar net raumens įplyšimas rodo raumens ar prie jo prisitvirtinusių sausgyslių pakenkimą. Raumens pakenkimą (dalinį ar visą) gali rodyti veriamas raumens pluoštų ir sausgyslių, esančių prie raumens, skausmas. Raumens plyšimas gali taip pat sugadinti mažas kraujagysles, sukelti vietinį kraujavimą (sumušimas) ir skausmą (sukeltas suerzinimo nervo pabaigų srityje) (Delforge, 2002).
Raumens pažaidos sunkumas skiriamas į tris laipsnius: I laipsnio pažeidimo atveju, pažeidžiama raumens struktūra, bet raumuo neplyšta; II laipsnio raumenų pažeidimo atveju taip pat pažeidžiama raumens struktūra, bet raumuo neplyšta; III laipsnio raumenų pažeidimo atveju raumuo plyšta.
Raumenų plyšimo profilaktikai didelę reikšmę turi raumenų tempimo pratimai. Pratimai rekomenduojami ir po treniruočių. Tai didina raumenų elastingumą, gerina raumenų skaidulų kraujotaką ir medžiagų apykaitą. Raumenų plyšimai gydomi kaip lūžiai (Bergeron, Green, 2000).
Raumens patempimas. Raumens patempimą rodo ištinimas, sumušimas, paraudimas, atviras įpjovimas, skausmas esant ramybėje, skausmas, kai fizinę veiklą atlieka konkretus raumuo ar sąnarys kartu su raumeniu, raumens ar sausgyslių silpnumas (sausgyslių patempimas, kai yra sąnario ir jo raiščių sužalojimas), negebėjimas naudoti raumenį apskritai. Raumenį galima patempti staiga jį patraukus ar pasukus. Kai tai įvyksta, raumenyje atsiranda mažyčių įtrūkimų. Dažniausiai raumuo patempiamas, kai prieš krūvį nedaroma ar neteisingai padaroma pramankšta, raumenys neištempiami, taip pat tada, kai raumenys yra pervargę. Dažniausiai patempiami kojų, rankų ir nugaros raumenys (Ernst, 1998).
Raumenų mialgija – tai vienas iš signalų, kad raumuo negali toleruoti krūvio. Dažniausiai pasitaiko šlaunies keturgalvio raumens bei šlaunies užpakalinių raumenų skausmai. Palpuojant raumenys būna jautrūs, jų judrumas sumažėjęs (Coudreuse et al., 2004).
Uždegimas yra kūno mechanizmas, kad pašalintų sugadintą audinį, kuris yra būtinas audiniui užgyti. Skausmas, funkcijos praradimas, karščiavimas, paraudimas ir patinimas yra pagrindiniai uždegimo požymiai, rodantys, kad sužalojimas įvyko, ir kūnas pradėjo gyti (Denegar, 2000). Uždegimas vyksta kraujagysliniame audinyje reaguojant į audinio sužalojimą. Jei įvyksta sąnario disfunkcija, šie audiniai negyja ir turi būti pašalinti.
Uždegiminė reakcija skirstoma į tris fazes: aštrią, gijimo ir supūliavimo. Šios fazės nėra atskiri, skirtingi procesai. Jie iš dalies sutampa ir vienas kitą papildo (Denegar, 2000). Uždegimą pirmiausia galima kontroliuoti taikant ankstyvąją šalčio terapiją. Taip veiksmingai kontroliuojama edema ir mažinamas skausmas.
1.2. Laikysena
Laikysena yra individuali įprastinė kūno padėtis judant ir nejudant (Balčiūnienė, 2002). Ją lemia fiziologinės kreivės, kurios priklauso nuo įvairių kūno dalių svorio ir raumenų jėgos. Raumenų ištvermė būtina norint išlaikyti ir valdyti laikyseną. Tuo metu stabilizuojantys raumenys nuolat adaptuojasi ir išlaiko liemenį stabilų.
Taisyklinga laikysena – tai įprastinė padėtis, kai žmogus neįtempdamas raumenų liemenį ir galvą geba išlaikyti tiesiai (Mockevičienė ir kt., 2003). Žiūrint iš šono, smakras yra šiek tiek pakeltas, kaklas tiesus, galva – tiesiai virš pečių; viršutinė nugaros dalis nežymiai suapvalėjusi, apatinė šiek tiek išgaubta, liemuo tiesus, pilvas plokščias ar šiek tiek atsikišęs; žiūrint iš nugaros, galva laikoma tiesiai, nugara tiesi, pėdos suglaustos. Fiziologiniai stuburo linkiai sagitalioje
plokštumoje turi būti vienodo dydžio. Frontalioje plokštumoje stuburas turi būti tiesus, be šoninių linkių (Daugėlaitė, 1995).
Biomechaniškai gera laikysena bet kokioje padėtyje yra tokia fizinė poza, kuri leidžia kūno segmentams laikytis vienoje biomechaninėje linijoje, kad šie galėtų įveikti gravitacines ir akceleracijos jėgas bei tą jėgą, kuri saugo nuo susižalojimų ar deformacijų ir leidžia geriausiai funkcionuoti organizmui (Muckus, Petravičius, 2001).
Norint vaikščioti taisyklingai, pečius reikia truputį atlošti atgal, kad mentės priartėtų prie stuburo, pilvą įtraukti, išsitiesti.
Laikysena priklauso nuo stuburo ir jo linkių. Svarbiausia stuburo funkcija – atraminė. Jo linkiai formuoja taisyklingą laikyseną, sudaro sąlygas tinkamai vidaus organų (širdies, plaučių, stemplės bronchų, trachėjos) padėčiai. Stuburas apsaugo nugaros ir galvos smegenis nuo sutrenkimų, kai kūnas juda (Mockevičienė ir kt., 2003).
Netaisyklinga laikysena gali sukelti nugaros, kojų, galvos skausmus, vidaus organų sutrikimus.
1.3. Skausmas
Skausmas – tai jutimas, kuris atsiranda pažeidus audinius ir kuris sukelia apsaugines reakcijas. Skausmas kyla, kai adekvatus dirgiklis dirgina nociceptorius, ir atitinkami signalai apdorojami nocicepsinėje jutimo sistemoje (Abraitis ir kt., 1999). Normalus skausmas yra biologiškai reikalingas pojūtis. Tai yra vienas pirmųjų ligos simptomų, skatinančių organizmo apsaugines reakcijas, atitinkamus judesius, kad pašalintų jį sukėlusią priežastį. Skausmas paprastai atsiranda, kai susižeidžiama arba kai sutrinka kai kurių organų funkcijos.
Tarptautinė skausmo asociacija paskelbė tokį kausmo vertinimo apibrėžimą: „Skausmas yra nemalonus sensorinis ir emocinis patyrimas, susijęs su esamu ar galimu audinio pažeidimu, ar yra nusakomas kaip toks pažeidimas“. Šis apibrėžimas apibūdina tiek sensorinius, tiek emocinius veiksnius, dalyvaujančius susidarant skausmui. Jis nusako esamus ir galimus pažeidimus.
Skausmas gali būti kelių rūšių: 1) paviršinis (jaučiamas odoje ir tiksliai lokalizuojamas), 2) giluminis (gali būti jaučiamas sąnariuose, kauluose, raumenyse). Jis gali būti skirstomas į ūmų ir lėtinį (Von Korff, Miglioretti, 2005).
Lėtinis skausmas – tai ligos simptomas, kuris tęsiasi ilgą laiką ir atlieka apsauginę funkciją, įspėdamas apie esamus ir galimus pažeidimus (O‘Sullivan, 2005). Dėl skausmo jaučiamas minimalus psichologinis diskomfortas, nerimas, susirūpinimas. Jaučiantieji skausmą jį apibūdina kaip aštrų, ilgai trunkantį, tvinkčiojantį, kankinantį, graužiantį.
Ūmų skausmą, kuris trunka iki šešių savaičių, galima laikyti susirgimu, patologiniu vyksmu (Von Korff, Miglioretti, 2005). Vyrauja neuropatinio pobūdžio skausmas, atsirandantis dėl patologinių pokyčių periferinėje ar centrinėje nervų sistemoje (CNS). Pažeidus nervą, prasideda spontaninė neurono veikla, padidėja impulsų kiekis į CNS ir mediatorių išsiskyrimas. Netinkamai gydant ir skausmui nemažėjant, gali būti jaučiamas nuolatinis nerimas, baimė, depresija, gali kankinti nemiga.
Skausmas sporte juntamas susižeidus, esant per dideliems krūviams, veikiant dirgikliams, kilus uždegimams, infekcijoms. Sportininkams žinomas ir skausmas pervargus, išsekus ir esant ypač didelei įtampai (Schmidtas, 1995).
Laipsniškas nuovargis, kai dozuojamas tam tikras krūvis ir vėl atgaunamos jėgos, yra prisitaikymo ir pajėgumo didinimo sąlyga. Nuovargio simptomai gali atsirasti dėl nepakankamo raumenų aprūpinimo deguonimi (sumažėjus hemoglobino ar stipriai sumažėjus kraujo pH, esant prastoms oro sąlygoms). Susilpnėjusi hormonų, ypač antinksčių žievės (kortikosteroidų) bei antinksčių šerdies (adrenalino) hormonų, gamyba turi didelės įtakos mobilizuojant energijos substratus ir juos panaudojant dirbančiuose raumenyse.
Treniruotės metu nuovargis yra subjektyviai skirtingas, tačiau nedidelis. Bet jeigu treniruojantis prasideda tam tikrų raumenų arba psichinis nuovargis, pajuntamas skausmui prilygstantis arba tiesiog skausmu įvardijamas požymis. Profesionalų sporte nuovargis didina pajėgumą, nors yra susijęs su didesniais krūviais, visišku energijos išnaudojimu treniruotės metu bei rūgščių medžiagų apykaitos produktų, ypač anglies dvideginio ir laktato, kaupimu. Skausmo pojūtis didėja, kai nuovargis artėja prie išsekimo ribos, t. y. psichinės bei fizinės būsenos, kai organizme prasideda konfliktas tarp galimybių ir reikalavimų (Schmidtas, 1995).
1.4. Sportinė trauma
Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios sportininkas negali dalyvauti treniruotėse ir varžybose, yra sportinė trauma. Aktyvėjant gyvenimo būdui, traumų problema tampa vis aktualesnė tiek kasdieniame gyvenime, tiek sporte (Barkauskas, 1995).
Galima skirti dvi sportinių traumų rūšis:
1. Ūmios traumos, kurios patiriamos per kūno kultūros pamokas, treniruotes ar varžybas. 2. Pervargimo traumos, kurios patiriamos persitreniravus arba pervargus, kai fizinis krūvis
neatitinka sportininko fizinio parengtumo, pažeidžiami metodiniai reikalavimai parenkant fizinius pratimus ir juos vykdant. Šių traumų požymiai yra liguista savijauta, patinimai, uždegimai, pablogėjusi fizinių pratimų atlikimo technika, skausmas (Bobrova ir kt., 2001).
Sportinė trauma – tai dalyvavimo sportinėje veikloje rezultatas. Sportinė trauma gali sukelti vieną iš šių padarinių:
• kiekybiškai arba kokybiškai apriboti sportinę veiklą; • priversti kreiptis į gydytoją, gydytis medicinos įstaigoje, • patirti nepalankių socialinų ar ekonominių veiksnių.
Lietuvoje populiarėjant ir plintant įvairioms sporto šakoms, profesionalią sportinę karjerą pradeda vis jaunesnio amžiaus sportininkai. Dėl to neišvengiamai didėja sporto traumų skaičius. Šis skaičius jau beveik susilygino su išsivysčiusių pasaulio šalių sporto traumų skaičiumi (Ruseckas, 2006).
Sportinių traumų etiologija. Vidutiniškai šeši sportuojantieji iš dešimties kreipiasi į medikus dėl traumų (Finch, Owen, 2001). Varžybų metu traumų tikimybė didesnė nei per treniruotes (Söderman et al., 2001). Traumų paprastai padaugėja varžybų pabaigoje, nes sumažėja sportininkų budrumas, stiprėja nuovargis, gali atsiliepti netinkami mitybos įpročiai (Maffulli, Caine, 2005).
Komandinėse, ypač kontaktinėse, sporto šakose traumų galimybė yra didesnė. Kita vertus, dėl išorinių ir vidinių veiksnių poveikio traumos sportininkus dažnai ištinka ir nekontaktinėse sporto šakose. Pradedantieji turi būti ypač atsargūs ir atsakingi, treniruodamiesi sportinio meistriškumo ir koordinacijos reikalaujančiose sporto šakose, pvz., kalnų slidinėjime, parašiutizmo sporte. Atskiroms sporto šakoms būdingos specifinės traumos, pavyzdžiui, krepšinyje – čiurnos sąnarių, futbole – kelio sąnarių.
Sportuojant traumas galima gauti dėl daugelio priežasčių. Kad ir kokia saugi būtų aplinka, kad ir koks geras būtų sportininko bendrasis fizinis parengtumas, sportinė veikla neišvengiamai (arba dėl kontakto su kitais kūnais, grindimis ar žeme, arba dėl sportinės apsauginės aprangos) sukelia tam tikras traumas. Būna situacijų, kai sportininko kūnas laikinai tampa nevaldomas, tada gali ištikti lengvos ar sunkios traumos. Jeigu sportinių traumų profilaktika neįtraukiama į treniruotės programą, traumų padaugėja ir gali susidaryti kritiška padėtis (Lysens et al., 1999; Meeuwisse, 1994). Jeigu sportininkas po traumos netinkamai reabilitavosi arba nevisiškai išgijo ir vėl pradėjo aktyviai sportuoti, jis gali gauti pakartotinę traumą (Bergeron, Green, 2000).
Priklausomai nuo sportinių traumų priežasties, jos skirstomos į endogenines (sportininkų sukeltas) ir egzogenines (išorinių veiksnių sukeltas). Traumoms atsirasti dažnai įtakos turi ne vienas, o keli veiksniai.
Endogeninės traumos įvyksta dėl nepakankamo pasirengimo, nuovargio, savo pajėgumo pervertinimo, nedrausmingumo, neatsargumo, treniravimosi pilnu skrandžiu, ligos, ūminės arba lėtinės negalios, vaistų, alkoholio vartojimo, netaisyklingos statinės laikysenos, netinkamos treniruotės, nevisiškai išgydytos traumos (Meeuwisse, 1994).
Egzogeninės traumos įvyksta dėl prastų oro sąlygų, netaisyklingo partnerio žaidimo, organizacinių treniruotės ir varžybų trūkumų, prasto sportinio inventoriaus, netinkamos sportinės įrangos, negerai įrengtų sporto statinių, netinkamos sporto aikštės dangos, prasto apšvietimo (Donald et al., 2001; Meeuwisse, 1994).
Kaip teigia Maffulli, Caine (2005), Dick ir kt. (2007), dažniausiai nelaimingų atsitikimų įvyksta dėl nuovargio. Autoriai tai patvirtina tyrimais, rodančiais, kad daugiausia nelaimingų atsitikimų nutinka per paskutinį treniruočių ar varžybų vyksmo trečdalį. Kiekvienas sportininkas žino, kaip svarbu tinkamai parengti savo organizmą intensyviai treniruotei arba varžyboms, tačiau kartais šios taisyklės nesilaiko. Tikėtis didžiausio raumenų pajėgumo galima tik iki 38–35,5°C įšilus dirbantiems raumenims ir pasiekus jų didžiausio tąsumo.
Išstudijavus traumų priežastis ir mechanizmą, rizikos veiksnius galima suskirstyti į vidinius ir išorinius.
Prie vidinių veiksnių priskirtina: lytis, amžius, bendrasis fizinis pasirengimas (ištvermė, lankstumas, meistriškumas, jėga, greitis), kūno sudėjimas (aukštas ūgis, antsvoris), psichologiniai veiksniai (emocinė pusiausvyra, motyvacija), kūno fizinis pajėgumas ar bejėgiškumas (raumenų disbalansas), kai kurie sveikatos sutrikimai (cukrinis diabetas, širdies kraujagyslių sistemos ligos ir kt.) (Walter et al., 1985; Bollen, 2000).
Prie išorinių veiksnių priskirtina per dideli fiziniai krūviai kūno atramos-judėjimo sistemai (judėjimo pobūdis ir greitis, kartojimų skaičius, avalynė, sporto aikštės danga), treniruotės vyksmo klaidos (per ilgi nuotoliai, per greitas fizinių krūvių didinimas, didelis intensyvumas, darbas įkalnėse, prasta technika, treniruotės tinkamai nepailsėjus), gamtos ir klimato sąlygos (tamsa, karštis, šaltis, drėgmė, aukštis virš jūros lygio, vėjas), prasta ekipuotė, netinkamos taisyklės (Rechel et al., 2008; Bergeron, Green, 2000).
Bent mažiausias pūlinis židinys susilpnina kūno pajėgumą ir padidina organų polinkį susirgti, taip pat bet kokia infekcinė liga, ypač kai ji trunka keletą dienų ir yra susijusi su karščiavimu, gali sukelti sunkių komplikacijų. Tik praėjus 14 dienų po temperatūros sumažėjimo, galima palengva pradėti treniruotis (Noyes et al., 1999; Kannus et al., 2000).
Nesunkiai susižeidęs nesportuojantis asmuo paprastai daug rūpesčių dėl to neturi, nes jo veikla nei buityje, nei darbe nesutrinka. Tačiau sportininkui net nedidelė trauma yra labai svarbi, nes gali turėti įtakos jo sportiniam pasirengimui, trukdyti siekti aukštų rezultatų. Nedideli negalavimai gali pereiti į lėtines traumas, kurioms išgydyti reikia daugiau laiko (Bergeron, Green, 2000).
1.5. Traumų ypatumai futbole
Vienu iš populiariausių ir labiausiai paplitusių žaidimų pasaulyje laikomas futbolas (Inklaar, 1994; Giza, Micheli, 2005). Pasak Junge ir Dvorak (2004), šį žaidimą žaidžia apytiksliai 200 tūkst. profesionalių ir apie 240 mln. neprofesionalių žaidėjų, todėl šioje sporto šakoje traumos gana dažnas reiškinys. Nepaisant apsaugų ir kitų saugumo priemonių, šioje sporto šakoje sužalojimų išvengti sunku. Futbolas yra kontaktinis sportas, jis pasižymi trumpais sprintais, pagreitėjimais, sulėtėjimais, griuvimais, šokinėjimais, spyrimais, judėjimo krypties keitimu. Smegenų sukrėtimai, raumenų patempimai, raiščių plyšimai, peties, pirštų lūžiai, net kaklo sužalojimai yra įprasti futbolo sporte ir jų išvengti labai sunku (Dick et al., 2007).
Futbolininkus traumos ištinka ir dėl persitreniravimo, bėgiojimo, šokinėjimo, sukimosi. Kojų traumos futbole sudaro 50–80% visų traumų. Dažniausiai traumuojamos kojų vietos yra kulkšnis, blauzda, pėda, kelis, t. y. žemiau esanti kojos sritis. Kulkšnies ir pėdos traumos sudaro 40–45% visų kojos sužalojimų (Dennis et al., 1996; Junge, Dvorak, 2004). Nemažą tokių sužalojimų dalį sudaro sausgyslių patempimai ar sumušimai. Kelio traumos sudaro 25% visų kojos traumų. Futbolininkų priekinis kryžminis raištis plyšta dažniausiai ir tai yra didžiausia problema. Jauniems sportininkams kelio skausmą gali sukelti Osgood-Schlatter liga. Tarp visų žemesnės galūnės traumų futbole sunkiausios yra blauzdikaulio lūžiai (Hawkins et al., 2001).
Galvos sužalojimai, kurie apima dantų, akių ir smegenų sužalojimus, sudaro apytiksliai 5% futbolo traumų (Yoon ir kt., 2004). Kontaktas su kitu žaidėju ar kuria nors jo kūno dalimi gana dažnai baigiasi trauma. Žaidėjams bandant atmušti kamuolį ir susidūrus su kitu žaidėju ar vartų virbu dažnai įvyksta sunki trauma – smegenų sukrėtimas. Ši trauma futbole sudaro 2–3% visų sužalojimų.
Labai sunkios traumos gali įvykti susižalojus galvą ir kaklą. Boden, Kirkendall (1998) ir Garrett (2001) teigimu, galvos traumas futbolininkai dažniausiai patiria susidūrę su kitu žaidėju. Šios traumos sudaro daugiau nei pusę visų patiriamų galvos traumų.
Ištikus traumai, labai svarbu tinkama reabilitacija, kurios pagrindinis tikslas – kuo greičiau grįžti į sportinę veiklą, atgauti įgytą sportinio meistriškumo lygį (Bergeron, Green, 2000).
Viena iš pagrindinių reabilitacijos ir sveikatos grąžinimo priemonių yra kineziterapija. Laiku pradėjus taikyti kineziterapiją, trumpėja sportininko gydymo trukmė, išvengiama komplikacijų, trumpėja klinikinis, ypač funkcinis, sveikimo laikas, sportininkas geriau ir greičiau pasirengia grįžti į aktyvią sportinę veiklą (Levy et al., 2008; Bergeron, Green, 2000).
Kineziterapija turi būti taikoma ir traumų profilaktikos tikslais, todėl kiekvienoje futbolo komandoje turi dirbti kineziterapeutas. Sporto aikštėje įvykus nelaimingam atsitikimui, jis kuo greičiau suteiktų pirmąją pagalbą ir pradėtų gydymą, o tai labai svarbu vėliau reabilituojantis ir grįžtant į sportinę veiklą.
1.6. Tempimo pratimų poveikis
Yra duomenų (Glick, 1980), kad tempimo mankšta padeda sumažinti nemalonius skausmo ir spazmų, atsiradusių tuoj po įtampos, pojūčius raumenyse, taip pat nusiskundimus dėl treniravimosi sklausmų, atsiradusių po didelės įtampos praėjus vienai ar dviems paroms. Jei tempimo mankšta taikoma kaip profilaktinė priemonė, treniravimosi skausmų nelieka. Be to, tempimo pratimai padeda atpalaiduoti sustandėjusius po treniruotės raumenis (Vilkas, 1995).
Tempimas ir raumenų spazmai. Spazmai prasideda, kai nevalingai susitraukia maksimaliai sutrumpėjęs raumuo, ir baigiasi, kai tas raumuo pasyviai ištempiamas arba aktyviai susitraukia to raumens antagonistai. Tempimo pratimai ne tik palengvina ūmius spazmus, bet ir apsaugo nuo jų. Raumenų tempimo tyrimas parodė, kad visi 44 pacientai, vieną savaitę kasdien tris kartus per dieną trumpai darę blauzdų tempimo pratimus, išgijo nuo naktinių spazmų. Maksimalus valingas tempiamos raumenų grupės atpalaidavimas sumažino raumenis įnervuojančių motoneuronų dirglumą (centrinis nervinis veiksnys).
Žmogaus raumenis saugo vadinamasis tempimo refleksas. Tempimo refleksas yra pagrindinis nervų sistemos veiksmas, padedantis palaikyti raumenų tonusą ir apsaugantis nuo traumų. Šį refleksą sukelia raumens reakcija į staigų ir netikėtą jo ilgio padidėjimą. Tempimas pailgina raumens skaidulas ir raumenines verpstes, o toks raumeninių verpsčių formos pasikeitimas lemia tempimo reflekso atsiradimą (Lavinskienė, 2005).
Mokslininkai T. A. ir T. L. Järvinen, Kaariainen, Aarimaa, Vaittinen, Kalimo (2007) teigimu, sporte dažniausiai pasireiškia raumenų traumos. Todėl traumoms gydyti turi būti sudaromos atitinkamos raumenų tempimo programos.
Nustatyta (Hugh, Nesse, 2008), kad atlikus neįprastus pratimus susilpnėja tam tikrų raumenų jėga ir atsiranda skausmas. Taikant tempimą, raumenų jėgos stiprumą galima atgauti, o skausmą sumažinti. Staigiai patempus raumenį, suveikia tempimo refleksas ir tempiamas raumuo susitraukia. Tačiau treniruojantis kritinis tempimo reflekso veikimo taškas gali būti perkeltas į aukštesnį lygį, dėl to tempiami raumenys gali atsipalaiduoti vėliau.
Sistemingai taikant tempimo pratimus, sarkomerų miofibrilėje gali padaugėti. Naujieji sarkomerai auga raumens ir sausgyslės jungties srityje ir prisideda prie miofibrilės galo. Padaugėjus sarkomerų, padidėja raumens gebėjimas pailgėti daugiau.
Mechaniškai stimuliuojant raumenis ir jungiamuosius audinius, t. y. atliekant tempimo arba pasipriešinimo pratimus, galima paveikti genus. Tai savo ruožtu gali moduliuoti audinių variantus ir taip įtakoti raumenų bei jungiamųjų audinių ištęsiamumą (Alter, 1998).
Lavinskienė (2005) nurodo šią raumenų tempimo naudą sportininkams: • mažina raumenų įtampą ir padeda kūnui atsipalaiduoti;
taikoma labai plačiai. Krūvį sudaro kūno svoris, laisvieji svoriai (štangos, hanteliai ir t. t.), treniruokliai.
• gerina koordinaciją, nes judesiai tampa lengvesni ir laisvesni; • didina judesių amplitudę, gerina sąnarių, sausgyslių paslankumą;
• parengia (praneša raumenims apie būsimą darbą) aktyviai veiklai, darosi lengviau sportuoti;
• optimizuoja specifinių sportininkų judesių mokymąsi, treniravimąsi ir atlikimą; • padidina protinį ir fizinį sportininko atsipalaidavimą;
• sumažina raumenų arba sausgyslių patempimo riziką, t. y. saugo nuo traumų; • sumažina nugaros skausmų ir patempimo riziką;
• sumažina raumenų skausmus po pratybų; • gerina kraujo apytaką;
• gerina savijautą.
Woods, Bishop ir Jones (2007) nustatė, kad sportuojant dažniausios yra raumenų traumos. Remintis sporto medicinos praktika, jos sudaro net 30% visų sportinių traumų. Apšilimo metu atliekant tempimo pratimus, galima gerokai sumažinti traumų tikimybę. Per apšilimą raumenys turėtų būti tempiami 15 min.
Sportininkams raumenų tempimas turi tapti įprasta treniruotės programos dalimi. Norėdami pasiekti akivaizdžių rezultatų, jie prieš treniruotę ir po jos kiekvieną dieną tempimo pratimams turėtų skirti 15–30 minučių.
Cleland, Childs, Palmer, Eberhart (2006) nuomone, tempimo pratimai gali sumažinti patologinį judesių ribotumą ir sumažinti skausmus. Rubini, Costa, Gomes (2007) teigia, kad jėgos treniruotės ir tempimo pratimai yra neatsiejami. Tempimo pratimai turi būti atliekami vienas po kito.
1.7. Fiziniai pratimai
Izometriniai pratimai dar vadinami statine treniruote (raumens ilgis nei didėja, nei mažėja, didėja įtampa raumenyje). Statinė treniruotė labai žymiai nedidina jėgos, tačiau stipriai veikia raumenų prisitvirtinimo vietas, raiščius – jos didėja ir stiprėja. Statinė treniruotė naudojama reabilitacijos metu. Izometrinį metodą galima jungti su svorių kilnojimu: svoris iškeliamas ir kelias sekundes sulaikomas. Ši technika vadinama funkcine izometrine.
Izotoniniai pratimai. Izotoninė treniruotė suprantama kaip svorių kilnojimas. Kartojimų skaičius priklauso nuo pasirinkto krūvio (svorio): didelis krūvis – mažas kartojimų skaičius, mažas krūvis – didelis kartojimų skaičius. Šiuo metodu lavinama dinaminė jėga. Izotoninė treniruotė
dės amplitudės judesiai) treniruotės dalis. Tai leidžia beveik maksimaliai apkrauti raumen
eciali, dozuota mechaninių ir refleksinių poveikių kūno paviršiui visuma. Jis gali būti atliekamas rankomis, kojomis, tam tikrais aparatais tiesiogiai arba per oro, vandens terpę.
oje yra odos mechanoreceproriai, transfo
is, raiščius ir sausgysles, kraujo ir limfos sistemą, medžiagų apykaitą ir vidaus organus. Masažo
tingumui palaikyti. Tačiau tam būtina gerai i
Izokinetiniai pratimai apima tam tikras izometrinės (arti maksimalių apkrovimų) ir izotoninės (di
į, atlikti judesius didele amplitude ir kontroliuoti raumens susitraukimo greitį, vadinasi, gauti labai didelius ar maksimalius jėgos prieaugius (Kowall et al., 1996; Hazneci et al., 2005; Hole et al., 2000; Wei, 2000; Pua et al., 2006). Teoriškai šis metodas turėtų lavinti tiek statinę, tiek dinaminę jėgą. Problema ta, kad trūksta specifinių, tinkamų tam tikrai sporto šakai treniruoklių. Tačiau izokinetinė treniruotė tampa vis populiaresnė.
1.8. Masažas
Masažas – tai sp
Masažo poveikis organizmui yra sudėtingas fiziologinis vyksmas. Jis veikia ir visą organizmą, ir atskiras jo sistemas (Finkelšteinaitė ir kt., 2008)
Bendrasis masažo poveikis apima abipusius neurorefleksinius, neurohumoralinius ir neuroendokrininius ryšius. Pirminė grandis šioje sistem
rmuojantys mechaninio dirginimo energiją į nervinius impulsus, sklindančius į centrinę nervų sistemą. Ši formuoja atsakomąsias reakcijas, koordinuoja ir reguliuoja įvairias funkcijas, stimuliuoja regeneracinius procesus, atstato sutrikusius ryšius tarp galvos smegenų ir žemiau esančių nervinių centrų. Daugelis vietinių reakcijų, kylančių audiniuose dėl masažo sudirginimo, yra ne kas kita, kaip generalizuotos refleksinio pobūdžio reakcijos. Vadinasi, masažui yra būdingas neurorefleksininis veikimas, kuris turi įtakos visoms organizmo sistemoms (Finkelšteinaitė ir kt., 2008).
Masažo poveikis atskiroms organizmo sistemoms. Masažas veikia nervų sistemą, odą, raumen
metu pakyla audinių temperatūra, pagreitėja visos cheminės reakcijos, suaktyvėja metaboliniai procesai, pagreitėja audinių oksidacija ir difuzija bei medžiagų apykaita audiniuose. Masažas taip pat veikia pilvo ertmės organus. Jis pagyvina lygiųjų raumenų darbą ir gerina skrandžio, žarnyno veiklą bei tulžies išsiskyrimą. (Finkelšteinaitė ir kt., 2008).
Nustatyta, kad maigant viso kūno raumenis minutinis širdies tūris padidėja 24,2%, o maksimalus deguonies suvartojimas 33% (Biriukov, 1988).
Masažas veikia visas žmogaus funkcijas ir sistemas. Jį galima sėkmingai taikyti įvairioms ligoms gydyti, sutrikusioms funkcijoms atstatyti bei sveika
šmanyti neurorefleksinius ryšius ir gebėti tinkamai pasirinkti masažavimo būdus bei metodiką (Finkelšteinaitė ir kt., 2008).
sančių audinių receptorių mechaninio dirginimo energija paverči
EM bangomis. Šių bangų intensyvumas atitinka natūralius organizmo elektromagnetinius laukus, todėl padidina energijos lygį ne
s deguonimi, mažėja audinių traumavimo rizika, aktyvinama tam tik
ą audiniuose,
limo efektą, , rą fizinę formą.
Gydomasis masažas yra natūralaus gydymo metodas. Dažniausiai naudojamas klasikinis masažas, kurio metu odos ir giliau e
ama nerviniais impulsais, plintančiais į centrinę nervų sistemą. (Дубровский, 2003).
1.9. Bioelektromagnetinis energijos reguliavimas
Bioelekromagnetinis reguliavimas vyksta įvairaus dažnio sukeldamas šalutinio poveikio.
Bioelekromagnetinio reguliavimo metu aktyvuojami šie fiziologiniai vyksmai: pagerėja kraujotaka, padidėja kraujo prisotinima
rų baltymų sintezė. Organizmo natūralaus sveikimo ir regeneracijos galimybės padidėja iki 30%. Tai ypač aktualu, nes greitas atsigavimas po krūvių yra bene svarbiausias veiksnys, padedantis sportininkams siekti aukštų rezultatų.
Bioelekromagneto BEMER poveikis atletui prieš ir po fizinio krūvio yra toks: • pagerina kraujotaką ir mikrocirkuliacij
• padidina kraujo prisotinimą deguonimi (iki 20%), • padeda išvengti traumų ir patempimų, nes duoda apši • padidina proteinų sintezę audiniuose,
• pagerina ir pagreitina atsigavimo vyksmus po didelių fizinių krūvių • pagreitina traumų gijimą, palaiko bend
agnetas BEMER 3000 (http://www.be
1 pav. Bioelekrom mer.lt/info.htm)
1.10.
BIOPTRON – tai pasaulyje patentuotas šviesos terapijos prietaisas, turintis ypatingą optinį įtaisą, išskiriantį šviesą, panašią į dalį natūraliai saulės spinduliuojamo elektromagnetinio spektro, be UV spindulių. Šviesos terapijos sistema BIOPTRON
Bioptrono šviesa
veikia
ės reakcijos ir pasireiškia vadinamosios antrinės reakcij
natūraliai, palaikydama regeneracines ir balansuojamąsias kūno savybes, ir taip padėdama atsiskleisti organizmo sveikimo potencialui. Patekusi į organizmą, šviesos energija skatina biostimuliacijos vyksmą, kuris organizme teigiamai stimuliuoja įvairius biologinius procesus ir gerina organizmo veiklą.
Biostimuliuojantis poveikis. Šviesos terapijos sistemos BIOPTRON šviesa turi biostimuliuojantį poveikį: veikdama odą, ji stimuliuoja šviesai jautrias vidines ląstelių struktūras ir molekules. Todėl ląstelėse prasideda grandinin
os, kurios gali veikti ne tik gydomos odos plotą, bet ir visą organizmą.
2 pav. Šviesos patekimas į įvairius žmogaus odos sluoksnius
BIOPTRON šviesos terapija stimuliuoja ir moduliuoja atgaunamuosius, regeneracinius ir
žmogaus imuninės sis eraciją ir taip
leidžia tsiskleisti organizme glūdinčiam gydomajam potencialui.
temos procesus, taip pat palaiko natūralią organizmo regen a
Prieš daugiau kaip 15 metų sukurta BIOPTRON šviesos terapija yra populiari ir plačiai naudojama kaip gydymo priemonė.
Vienas iš ši ų yra krioterapija – gydymas ypač žema temperatūra. Ši natūrali šiuolaikin ūminėms ar lėtinėms ligoms gydyti kiekvieną dieną.
Analgetinis krioterapijos poveikis – greita as. Per 30 sek. blokuojami nocicepciniai (skausmo) receptoriai.
Uždegimą slopina kiekiui, silpnėja uždegimo reakcija, dėl to didėja audinių pralaidumas.
jo ir limfos sistemos drenažas, nes išsiplėtus giliosioms kraujagyslėms ir pagreitėjus kraujo apytakai atnaujinama pusiausvyra tarp onkotinio ir hidrost
das pirmąsias 10–15 minučių nuo pažeidimo. Dėl ledo sp
ėti net septynias dienas. Pirmos 72 valandos yra kri
as – sužadinti audinių funkciją (pvz., sutraukti raumenis palyginti nedidele srove).
1.11. Krioterapija (šaldymas)
uolaikinių aukštos technologijos fizioterapinio gydymo metod
ė medicinos technologija, tinka i sumažėja arba išnyksta skausm ntis poveikis – slopina enzimų sintezę. Sumažėjus enzimų Vazomotorinis poveikis – intensyvėja krau
atinio slėgio.
Miorelaksuojamasis poveikis – bendras ypač žemos temperatūros bei oro slėgio poveikis atpalaiduoja raumenų skaidulas.
Šaldant pažeistą vietą mažėja tinimas, kraujavimas, skausmas ir uždegimas. Didžiausio poveikio pasiekiama, jei šaldoma ar dedamas le
ortininkas pirmiausia jaučia šaltį, deginimą, paskui skausmą, galiausiai šie pojūčiai nurimsta. Kai traumos ypač sunkios, naudinga ledą periodiškai d
tinės, todėl ledu šaldoma kuo dažniau. Ant pažeistos vietos ledas laikomas 10–30 minučių, kas 30–45 minučių darant pertraukas.
1.12. Elektros stimuliacija
Elektros stimuliacija – tai elektros srovės naudojimas audinių ir organų funkcijai aktyvinti bei stiprinti. Audinių ir organų stimuliacija per odą, mechaniškai nepažeidus jos vientisumo, vadinama transkutanine. Elektros stimuliacijos procedūros gali būti atliekamos nuolatine ir kintamąja elektros srove įvairiose žmogaus kūno vietose, atsižvelgiant į stimuliuojamųjų audinių jautrumą bei funkcinę būklę.
as buvo atliekamas nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. VŠĮ Kauno futbolo akademijoje ir LKKA Kineziologijos laboratorijoje. Tiriamąją imtį sudarė 40 futbolininkų: 17 jaunuolių, gimusių 1993 m., 18 – 1994 m. ir 5 – 1995 m.. Tiriamųjų sportininkų amžius 12–15 metų (amžiaus vidurkis 13,6 ± 1,1 metai). Vidutiniškai visi tiriamieji sportuoja apie 6–7 metus.
Visi tiriamieji ne mažiau kaip metus treniruojasi pastoviu grafiku ne mažiau kaip 8 kartus per savaitę. Vidutiniška vienos treniruotės trukmė 1 val. 30 min.
Tyrimo eiga ir programa. Nuo tyrimo pradžios 2008m. sausio mėn. buvo registruojamos visos tirtų futbolininkų patirtos traumos tiek per treniruotes, tiek per varžybas, jų dažnis ir pobūdis. Futbolininkui patyrus traumą, gydytojų ir reabilitologų komandai pasitarus, buvo parenkamos tinkamiausios gydymo procedūros (masažas, krioterapija, elektros stimuliacija, bio-elektro-magnetinis- energijos reguliavimas, poliarizuota bioptrono šviesa (kineziterapija)).
Norėdami nustatyti traumų dažnio sąsają su tempimo pratimais, taikėme šuolio į aukštį testą. Tyrimo pradžioje buvo atliktas šuolio į aukšti testas (iš statinės ir dinaminės padėties) ir reguliarei kas du mėnesius registruojami gauti nauji duomenys. Taip pat nuo tyrimo pradžios (sausio mėnesio), kasdien treniruočių metu, remdamiesi B. Andersono 1995 m. metodiniais nurodymais, sudarėme ir pradėjome taikyti raumenų tempimo pratimų kompleksą. Tam tikrų raumenų grupių tempimo pratimus tiriamieji atliko kiekvienos treniruotės pradžioje po apšilimo, paskui treniruotės metu ir po treniruotės. Tempimo pratimai trukdavo po 5–10 min., kiekvienas pratimas buvo daromas 10–30 sek.
Po treniruočių tiriamiesiems, pasižymintiems padidintu raumenų tonusu, dingus judesių laisvumui, ar atsiradus raumenų skausmui ar nuovargiui buvo daromi masažai ir atliekamos fizioterapinės procedūros: šaldymas, elektros stimuliacija, bemer magnetas, poliarizuota bioptrono šviesa.
