LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
Toma Garbenytė-Apolinskienė
DIDELIO MEISTRIŠKUMO
KREPŠININKIŲ APATINIŲ GALŪNIŲ
SPORTO TRAUMŲ IR FUNKCINIŲ
GRIAUČIŲ IR RAUMENŲ SISTEMOS
RODIKLIŲ SĄSAJŲ TYRIMAS
Daktaro disertacijaMedicinos ir sveikatos mokslai, slauga (M 005)
Disertacija ginama eksternu
Mokslinis konsultantas
prof. dr. Rimtautas Gudas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medi-cinos ir sveikatos mokslai, slauga – M 005).
Disertacija ginama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akade-mijos Slaugos mokslo krypties taryboje:
Pirmininkė
prof. dr. Daiva Petruševičienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medicinos ir sveikatos mokslai, slauga – M 005).
Nariai:
prof. dr. Kristina Berškienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, me-dicinos ir sveikatos mokslai, slauga – M 005);
prof. dr. Eglė Lendraitienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, medi-cinos ir sveikatos mokslai, slauga – M 005);
dr. Daniele Conte (Lietuvos sporto universitetas, medicinos ir sveikatos mokslai, medicina – M 001);
dr. Henrikas Paulauskas (Lietuvos sporto universitetas, gamtos mokslai, biologija – N 010).
Disertacija ginama viešame slaugos mokslo krypties tarybos posėdyje 2020 m. vasario 28 d. 15 val. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medi-cinos akademijos Sporto mediMedi-cinos klinikos 218 auditorijoje.
Disertacijos gynimo vietos adresas: Tilžės g. 18, LT-47181 Kaunas, Lie-tuva.
LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES MEDICAL ACDEMY
Toma Garbenytė-Apolinskienė
THE RELATIONSHIP BETWEEN
LOWER EXTREMITIES SPORT INJURIES
AND FUNCTIONAL INDICATORS
OF THE MUSCULOSKELETAL SYSTEM
IN HIGH LEVEL FEMALE BASKETBALL
PLAYERS
Doctoral Dissertation Medical and Health Science,Nursing (M 005)
Dissertation is defended extramurally.
Scientific Consultant
Prof. Dr. Rimtautas Gudas (Lithuanian University of Health Sciences, Medical and Health Science, Nursing – M 005).
Dissertation is defended at the Nursing Research Council of the Medical Academy of Lithuaniain University of Health Sciences:
Chairperson
Prof. Dr. Daiva Petruševičienė (Lithuanian University of Health Sciences, Medical and Health Science, Nursing – M 005).
Members:
Prof. Dr. Kristina Berškienė (Lithuanian University of Health Sciences, Medical and Health Science, Nursing – M 005);
Prof. Dr. Eglė Lendraitienė (Lithuanian University of Health Sciences, Medical and Health Science, Nursing – M 005);
Dr. Daniele Conte (Lithuanian Sports University, Medical and Health Science, Medicine – M 001);
Dr. Henrikas Paulauskas (Lithuanian Sports University, Natural Science, Biology – N 010).
Dissertation will be defended at the open session of the Nursing Research Council on the 28th of Fabruary, 2020 at 15:00 in the 218 auditorium of Department of Sports Medicine of Lithuanian University of Health Sciences.
5
TURINYS
SANTRUMPOS ... 7
ĮVADAS... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1.1. Sportuojančių moterų sveikata ... 12
1.2. Sporto traumos ir jas lemiantys veiksniai ... 15
1.3. Traumų paplitimas krepšinyje ... 19
1.4. Dažniausi kojų pažeidimai žaidžiant krepšinį ir traumos mechanizmai ... 21
1.5. Sporto traumų gydymas ir profilaktika ... 25
2. TIRIAMŲJŲ KONTINGENTAS IR TYRIMO METODAI ... 30
2.1. Tiriamųjų imtis ir tyrimo eiga ... 30
2.2. Tyrimo metodai ... 34
2.2.1. Priešvaržybinio etapo sportininko sveikatos vertinimas ... 34
2.2.2. Dinaminės pusiausvyros vertinimas ... 36
2.2.3. Funkcinių judesių vertinimas ... 38
2.2.4. Šuolio biomechanikos vertinimas ... 51
2.2.5. Sporto traumų registravimas sezono metu ... 53
2.2.6. Traumos rizikos vertinimas naudojant ,,Move2perform“ kompiuterinį algoritmą ... 54
2.2.7. Matematinė statistika ... 56
3. TYRIMO REZULTATAI ... 57
3.1. Tiriamųjų charakteristika ir priešvaržybinio etapo sportininko sveikatos klausimyno tyrimo duomenų rezultatai ... 57
3.2. Griaučių ir raumenų sistemos funkcinių rodiklių kaitos rezultatai tiriamuoju 2013–2016 metų laikotarpiu ... 61
3.3. Priešsezoninio nuovargio, vidutinio treniravimosi laiko bei griaučių ir raumenų sistemos funkcinių rodiklių vertinimo rezultatai tarp tiriamųjų patyrusių traumas ir tiriamųjų nepatyrusių traumų grupių ... 66
3.4. Priešsezoninio nuovargio, vidutinio treniravimosi laiko, šuolio biomechanikos ir funkcinių judesių rodiklių tarpusavio sąsajų rezultatai ... 73
3.5. Traumos tikimybės prognozavimo modelis ... 75
3.6. Rezultatų palyginimas ir analizė naudojant ,,Move2peform“ kompiuterinį algoritmą ... 78
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 80
6 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 89 SUMMARY ... 90 BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS ... ... 110 PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 129 PRIEDAI ... 160 CURRICULUM VITAE ... 166 PADĖKA ... 167
7
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
LMKL – Lietuvos moterų krepšinio lygaMST – moterų sportininkių triada KMT – kaulų mineralinis tankis NA – nervinė anoreksija NB – nervinė bulimija
PKR – priekinis kryžminis raištis PSO – pasaulinė sveikatos organizacija FIBA – Tarptautinė krepšinio federacija
(angl. International Basketball Federation) ES – Europos Sąjunga
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos FMS – funkcinių judesių vertinimas
(angl. Landing error scoring system)
YBT–LQ – Kojų modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas (angl. Lower Quarter Y - Balance Test)
LESS – šuolio biomechanikos vertinimas (angl. Functional movement screen) dk – dešinė koja
kk – kairė koja
SP– – tiriamoji, neturinti sveikatos problemų SP+ – tiriamoji, turinti sveikatos problemų T– – tiriamoji, nepatyrusi traumos
T+ – tiriamoji, vėliau patyrusi traumą
8
ĮVADAS
Problemos aktualumasKrepšinis tapo viena populiariausių sporto šakų pasaulyje [1]. Apskai-čiuota, kad net 11 proc. visos pasaulio populiacijos žaidžia krepšinį ir žai-džiančiųjų skaičius vis didėja [2]. Krepšinis yra agresyvus sportas ir reika-lauja gero fizinio pasirengimo [3]. Žaidimo metu įtraukiamas visas kūnas, at-liekama daug staigių pasikartojančių ar sudėtingų judesių derinių [4–6]. Krep-šinis techniškai apibūdinamas kaip nekontaktinis sportas, tačiau egzistuoja didelė fizinė sąveika tarp priešingų komandų žaidėjų. Tad krepšinis perauga į pusiau kontaktinį sportą [7]. Reguliariai žaidžiant krepšinį atsiranda šiai sporto šakai būdingų specifinių veiksnių, didinančių traumų atsiradimo tikimybę ir veikiančių griaučių ir raumenų sistemą [8–10].
Žaidžiant krepšinį dažniausiai pažeidžiamos kojos [11]. Kojų pažaidos sudaro daugiau nei 60 proc. visų traumų [12]. Dažniausi traumos tipai yra raumenų, raiščių patempimai ir sumušimai [13]. Atlikta daugybė tyrimų, kuriais nustatyta, kad moterys traumas patiria daug dažniau nei vyrai. Tai gali įtakoti anatominiai ir fiziologiniai moters ir vyro organizmo skirtumai [14, 15]. Nustatyta, kad kelių traumas sportininkės patiria net 4–6 kartus dažniau nei vyrai. Čiurnų traumos moterims įvyksta 1,6 karto dažniau nei vyrams [14– 17]. Įrodyta, kad krepšininkėms yra didesnis pavojus patirti I laipsnio blauz-dinio pėdos sąnario šoninių raiščių traumą nei krepšininkams vyrams [18]. Gali būti, kad šiems skirtumams įtakos turi struktūriniai kelio sąnario bei šlaunies raumenų skirtumai tarp lyčių, taip pat svyruojantis estrogenų lygis, kitokia šokimo, nusileidimo technika bei vadinamoji „sportininkių triada“ – mitybos, menstruacinio ciklo sutrikimai ir kaulinės masės praradimas [16, 19].
Pasaulyje ir ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) moterų krepšinis sulaukė didelio susidomėjimo, tačiau Lietuvoje atvirkščiai, mokslinė litera-tūra apie moterų krepšinį vis dar yra ribota. Ir moterų krepšinio traumos iš-lieka vis dar retas tyrimo objektas. Lietuvos didelio meistriškumo krepšinin-kėms turėtų būtų skiriama daugiau dėmesio, nes jų situacija prastėja. Pavyz-džiui 1997 metais Lietuvos moterų rinktinė buvo Europos čempionė, tačiau 2016 metais Tarptautinė krepšinio federacija (FIBA, angl. International Basketball Federation) reitinge užima tik 24 vietą.
Tyrėjai, norėdami sumažinti traumų skaičių ir sveikatos priežiūros išlai-das, bando nustatyti griaučių ir raumenų sistemos pažaidų veiksnius [20]. Tačiau iki šiol vis dar trūksta traumos tikimybei prognozuoti vykdomų tyrimų [21]. Yra įrodyta nauda naudojant platesnio masto vertinimus, apimančius kūno masės indeksą, per mažą raumenų elastingumą, judesių valdymą ir
9
šuolio biomechaniką [22, 23]. Mokslininkai nustatė kelias kryptingas prie-mones, kurios naudingos ir patikimos nustatyti galimai rizikai patirti traumą. Viena iš jų yra kojų modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas (YBT–LQ) [24, 25]. Kita patikima priemonė yra Funkcinių judesių (FMS) [26–29] ir šuolio biomechanikos vertinimo testai (LESS). Visi šie vertinimo metodai skirti nustatyti padidėjusią traumos tikimybę [22, 25, 30–39]. Jiems atlikti nereikia didelių išlaidų ir gali būti naudingi naudojant tiek prieš varžybų sezonus arba kaip pagalba atsigaunant po traumos. Atliekant tinkamus testus lengviau nu-statyti rizikos veiksnius, galinčius sukelti traumas, ir įvertinti problemos daž-numą ir sunkumą. Vėliau ši informacija gali būti naudinga rizikos iden-tifikavimui tobulinti. Šie testai sporto medicinos specialistui gali padėti at-pažinti padidėjusią traumos riziką. Pagal naujausias tyrimo tendencijas reko-menduojama individualizuoti intervencijos programas, atitinkamiems spor-tininkas arba pacientams taikyti specialius gydymo metodus [41–42].
Sumažėjęs krepšinio populiarumas tarp mergaičių-merginų, sulėtino ir didelio meistriškumo krepšininkių ugdymą, todėl sunkiai surenkamos jauno-sios krepšininkės į mokymo įstaigų grupes, nepopuliarus moterų krepšinis ir miestuose, ir rajonuose. Nėra intensyvaus gabių jaunų krepšininkių rengimo sistemos. Taip pat mažesnis didelio meistriškumo krepšininkių skaičius, su-kelia didesnį krūvį, taip krepšininkėms didėja traumų tikimybė persitreni-ruojant. Dažnai įvykus traumai, jos kartojasi ir krepšininkė ne retai turi užbaigti savo karjerą. Dažnai įvyksta taip, kad pasitraukusios krepšininkės nėra kuom pakeisti, nes trūksta jaunų krepšininkių ir gali subyrėti visa komanda. Dar viena stebėta problema, tai finansavimas. Dėl mažesnio su-sidomėjimo moterų krepšiniu trūksta rėmėjų. Atliekant ketverių metų tyrimą, taip pat buvo stebima, kaip dėl finansavimo kito komandos. Taigi didėjantis traumų skaičius, mažėjantis žaidėjų skaičius, mažas finansavimas, prastėjanti sportininkių sveikata – visos šios problemos paskatino imtis šios temos, nes labai svarbu sumažinti traumatizmą moterų krepšinyje, kad nemažėtų žaidžiančiųjų skaičius. Svarbu nustatyti silpniausias kūno sritis, kad imtis prevencinių priemonių jas stiprinant.
Mokslinis naujumas ir praktinė reikšmė
Šiuolaikinėje sporto medicinoje taikomi pažangūs diagnostikos metodai, įvairios technologijos ir priemonės, tačiau traumų paplitimas profesionaliame sporte nemažėja. Sveikatos būklės įvertinimas yra pirmasis būtinas traumų profilaktikos žingsnis ir rizikos vertinimo procesas. Krepšinis labai popu-liarus sportas, tačiau Europoje vis dar išlieka nemažas informacijos trūkumas palyginant su Amerika. Trūksta tyrimų, kurie nuodugniai tyrinėtų krepšinin-kių traumas, kad įvertintų problemos apimtį ir rekomenduotų nurodymus dėl
10
dažniausių traumų, tinkamo gydymo ir reabilitacijos. Lietuvoje krepšininkių sveikatos problemos – retas tyrimo objektas.
Pirmą kartą Lietuvoje buvo atliktas didelės apimties tyrimas, siekiantis atskleisti krepšininkių sporto traumų sistemos funkcinių rodiklių tarpusavio ryšius. Pirmą kartą Lietuvoje surinkome detalią informaciją apie didelio meistriškumo krepšininkių sporto traumas. Atliktas longitudinis tyrimas, ku-rio metu tiriamųjų duomenys buvo renkami iki traumos. Tyrimai iki traumos, įskaitant griaučių ir raumenų sistemos bei funkcinių gebėjimų patikrinimą, yra pagrindinė priemonė išvengti traumų ateityje.
Lietuvos moterų krepšinio lygai (LMKL), palyginti su kitomis šalimis, nepriklauso daug žaidžiančių krepšininkių. Tad nėra galimybės krepšininkių palyginti su kitomis to paties lygio žaidėjomis. Tačiau naudodami kompiu-terinį algoritmą, mes galėjome palyginti su kitų šalių to paties lygio krepši-ninkėmis, to Lietuvoje anksčiau niekas nėra atlikęs. Taip pat sukurtas krep-šininkių kojų traumų modelis gali turėti praktinė vertę.
Tikimės, kad šio tyrimo rezultatai, išvados ir parengtos praktinės rekomen-dacijos padės medikams, sportininkams ir treneriams siekti efektyvios anks-tyvosios sporto traumų profilaktikos. Šis tyrimas svarbus, nes sistemingas traumų ir ligų tendencijų stebėjimas per ilgą laiko tarpą suteiks informaciją apie traumų paplitimą (traumų epidemiologiją) moterų krepšinyje ir yra būtinas, kad būtų galima nustatyti ir vėliau sumažinti sužalojimus ir ligas didelės rizikos sporte.
11
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Disertacinio darbo tikslas: Nustatyti didelio meistriškumo krepšininkių patiriamų apatinių galūnių sporto traumų ir funkcinių griaučių ir raumenų sistemos rodiklių sąsajas.
Darbo tikslui pasiekti atlikti tyrimai pagal šiuos pagrindinius uždavinius: 1. Nustatyti didelio meistriškumo krepšininkių apatinių galūnių sporto
trau-mų paplitimą ir lokalizacijas.
2. Nustatyti didelio meistriškumo krepšininkių sveikatos problemų įtaką griaučių ir raumenų sistemos funkciniams rodikliams ir įvertinti jų kaitą tiriamuoju laikotarpiu.
3. Nustatyti ir palyginti didelio meistriškumo krepšininkių priešsezoninio nuovargio, vidutinio treniravimosi laiko per savaitę ir griaučių ir raumenų sistemos funkcinius rodiklius bei jų sąsajas su patirtomis apatinių galūnių sporto traumomis.
4. Sukurti didelio meistriškumo krepšininkių apatinių galūnių sporto traumų prognozavimo algoritmo modelį ir nustatyti reikšmingiausius sporto traumų rizikos vertinimo rodiklius.
Ginamasis teiginys. Didelio meistriškumo krepšininkių funkcinių griau-čių ir raumenų sistemos duomenys susiję su apatinių galūnių sporto trau-momis.
12
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Sportuojančių moterų sveikataVystantis pasaulio ir kartu Lietuvos ekonomikai, didėjant gyvenimo tem-pui, sportui tampant vis svarbesne visuomenės dalimi, didėja merginų ir mo-terų skaičius, dalyvaujančių įvairiose konkurencingose sporto šakose. Šian-dien moterys (profesionalės / mėgėjos) konkuruoja kiekviename pagrindinia-me sporte. Didelio pagrindinia-meistriškumo sportininkės privalo pakelti didelius pratybų ir varžybų krūvius, kurie ne tik leidžia įgyti fizinį, techninį, taktinį ir psichologinį parengtumą, reikalingą siekiant pačių geriausių sporto rezultatų, bet ir sąlygoja daugybę traumų [43]. Moterys, užsiimančios didelio masto ir intensyvumo fizine veikla, gali turėti sunkių sveikatos sutrikimų, tokių kaip nevaisingumas, anoreksija, bulimija, osteoporozė ar amenorėja [44–46].
1992 metais pradėtas vartoti terminas ,,Sportininkių triada“ (MST). Šis ter-minas apibūdino tris skirtingus komponentus: valgymo sutrikimus, ameno-rėją ir osteoporozę [47]. 2007 metais MST sutrikimų spektras buvo pakeistas. Modelio grandinę papildė triados komponentų stoka: mažėjantis kaulų mi-neralinis tankis (KMT), oligomenorėja, mažėjantis energijos kiekis. Jų negy-dant gali atsirasti valgymo, menstruacijų arba sumažėjusio kaulų tankio su-trikimų. Sportininkių triados sindromo diagnozavimas padidėjo nuo vieno iki keturių procentų [48–51].
2014 metais sportininkių triados terminas atnaujintas ir pavadintas ,,Spor-tininkių triados skėtis“ (1.1.1 pav.). Šis terminas padeda anksčiau atpažinti sveikatos sutrikimus ir greičiau diagnozuoti triados sindromą. Norint nusta-tyti MST sindromą, nebereikia įrodyti visų trijų komponentų patologijas, užtenka vieno arba dviejų triados komponentų diagnozei nustatyti. Nustačius bent vieną sutrikimą arba stoką, galima atlikti daugiau vertinimų ir papildomų tyrimų, skirti rekomendacijas, jų padariniams išvengti [47].
Anne Hoch su bendraautoriais JAV Vidurio Vakarų regione atliko tyrimą ir nustatė, kad 78 proc. vidurinės mokyklos atletų gali turėti vieną arba du triados sutrikimus [52]. Moterų sporto mokykloje atlikta anketinė apklausa, kurios metu pagal 2007 metų ir atnaujintą MST modelį buvo vertinami triados komponentai. Gauti tyrimo rezultatai svyravo: pagal 2007 metų modelį 18,8 proc. tiriamųjų turėjo tikimybę sirgti MST sindromu, o pagal 2014 metų atnaujintą modelį skaičius padidėjo net iki 54 proc. [50].
13
1.1.1 pav. Sportininkių triados skėtis [47]
Valgymo sutrikimai gali būti labai įvairūs – nuo tam tikrų maisto produktų apribojimo iki nervinės anoreksijos (NA) arba bulimijos. NA yra psichikos sutrikimas, kai pacientas sąmoningai sumažina arba palaiko mažą kūno svorį ir badauja, dažniausiai ši liga atsiranda paauglystėje. Nervinei bulimijai (NB) būdingas iškraipytas savo kūno suvokimas ir nuolatinis noras sulieknėti, nors kūno svoris yra normalus. Dažniausiai bulimija sergama vėlyvesnėje paaug-lystėje [53]. Valgymo sutrikimai būdingi vyrams ir moterims, tačiau bulimiją 90 proc. dažniau patiria moterys [54]. Vienas iš paaiškinimų gali būti, kad merginos nori sumažinti kūno svorį, o vaikinai, atvirkščiai, nori padidinti svorį, ypač raumenų masės [55, 56]. Tyrimai rodo, kad sportininkai valgymo sutrikimo problemų turi daug dažniau, nei nesportuojantys asmenys [57, 58].
Norvegijoje atliktame tyrime buvo palygintos 552 sportininkės profesio-nalės su 448 nesportuojančiomis moterimis. Rezultatai rodė, kad mitybos sutrikimų sportininkės profesionalės turėjo 13 proc. daugiau [58]. 2015 me-tais Vokietijoje atliktas tyrimas, kurio metu ištirtos 108 sportuojančios ir 108 nesportuojančios moterys. Valgymo sutrikimų turėjo 17 proc. sportuojančių ir 2 proc. nesportuojančių moterų [59]. Pastebėta, kad sportininkės turi tam tikrų savitų be simptomų valgymo sutrikimų: nuolatinis rūpinimasis savo išvaizda; suvalgyto maisto kiekio ir išeikvotos energijos pusiausvyros ste-bėjimas; iškreiptas požiūris į kūno atvaizdą ir nepasitenkinimas kūno svoriu; perdėtas svorio vertinimas; baimė priaugti bent kelis kilogramus; mėginimai sumažinti svorį, naudojant metodus, galinčius sukelti ligas; valgymas sukelia
14
neapykantą sau; atsiranda sveikatos sutrikimai kaip išsekimas, svorio nete-kimas, per mažas kūno svoris arba mėnesinių sutrikimai [60]. Sportininkės dažnai jaučia spaudimą atrodyti ir pasirodyti puikiai, treneriai dažnai reika-lauja tikslaus kūno svorio arba tikslios kūno riebalų masės. Taip pat įtakos turi pačios sportininkės asmeninės savybės, bruožai, vertybės: ar ji turi kokių potraukių, ar yra reikli sau ir kitiems, ar turinti daug perspektyvų [61]. Minėti valgymo sutrikimai gali sukelti daug komplikacijų, kurios nulemia sunkias ligas ir gali pakenkti sportininkės pasirodymams, padidinti riziką kaulų ir raumenų sistemos pažeidimams. Dažnai atsiranda depresija, skysčių ir elekt-rolitų pusiausvyros sutrikimai, širdies ir kraujagyslių sistemos nepakanka-mumas, endokrininės sistemos, virškinamojo kanalo ir termoreguliacinės sis-temos pokyčiai. Iš pradžių organizmas kompensuoja šiuos sutrikimus, adap-tuojasi ir sportininkė klaidingai mano, kad nekenkia savo sveikatai. Tačiau ilgainiui atsiranda nevaisingumo problemos, širdies anomalijos ir trečiasis MST komponentas – osteoporozė [62].
Osteoporozė yra dažna liga, kuriai būdingas mažas KMT. Moterys serga dažniau nei vyrai [63]. JAV daugiau nei 10 milijonų žmonių serga osteopo-roze. Per metus daugiau nei 1,3 milijono lūžių įvyksta dėl osteoporozės [64]. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) osteoporozę apibrėžia kaip kaulų liga, kuriai būdingas kaulų tankio mažėjimas, sumažėjusi kaulų masė ir kaulų trapumas. KMT tyrimo duomenys skirstomi pagal nuokrypį nuo normos (ši norma nustatyta pagal žmonių kaulų tankio tyrimą).
PSO kaulų masės tankio vertinimas:
• lygmuo tarp −1 ir +1 standartiniai nukrypimai (SN) − normali kaulų masė;
• lygmuo tarp −2,5 ir −1,0 − osteopenija. Tai lengviausia osteoporozės forma. Manoma, kad net 25 milijonai žmonių Jungtinėse Amerikos Valstijose serga šia forma. Iš 1,5 milijono tai gali būti pagrindinė prie-žastis patirti kaulų lūžius;
• lygmuo tarp −4,0 ir −2,5 ir daugiau − osteoporozė;
• lygmuo, mažesnis nei −2,5 ir yra lūžęs 1 ar daugiau kaulų − sunki os-teoporozė [65].
Daug tyrimų parodė, kad osteoporozei įtaką turi nuolatinis krūvis, mityba, atsargumo stoka, genetinis polinkis turėti mažesnį KMT. Manoma, kad vie-nas iš pagrindinių rizikos veiksnių gali būti estrogeno kiekis. Esant pakan-kamam estrogeno kiekiui, mechaninė apkrova teigiamai veikia kaulų masę. Mažėjant estrogeno lygiui kartu mažėja ir kaulų masės tankis. Svarbu, kad vykstant kaulų augimo piko metui (mergaičių 11−14 metų, 15−17 metų ber-niukų) nebūtų valgymo sutrikimų, nes jie gali sutrikdyti kaulų vystymąsi [66]. Neatsižvelgiant į sporto rūšį arba sportininko pasirengimą, būtina reguliariai
15
stebėti KMT, nes jis svarbus ne tik sportavimo laikotarpiu, bet ir visą gy-venimą.
Pagrindiniai MST menstruacijų ciklo sutrikimai yra amenorėja (vienas mėnesinių ciklas per metus arba rečiau) [67], oligomenorėja (pasireiškia ne-gausiomis arba retomis menstruacijomis, menstruacijų ciklas trunka ilgiau nei 35 dienas. Jei menstruacijos neatsiranda ilgiau nei 90 dienų, nustatoma amenorėjos diagnozė) [68] ir liuteino stoka, arba geltonkūnio funkcijos stoka (liuteininė fazė trunka trumpiau nei dešimt dienų, kurios metu mažėja pro-gesterono kiekis) [69]. Prieš pradedant intensyviai sportuoti arba padidinus krūvį visada didėja rizika atsirasti menstruacijų sutrikimams. Ankstyvas menstruacijų sutrikimų diagnozavimas gali užkirsti kelią sudėtingesnėms komplikacijos pavyzdžiui, kaip kaulų tankio mažėjimas, kuris dažnai atsi-randa ankstyvuoju amenorėjos etapu [70].
Visos sportuojančios moterys, gali susirgti bet kuriuo triados komponentu, net ir krepšininkės. Ligos eiga gali prasidėti valgymo sutrikimu (kuris gali būti tyčinis arba netyčinis), progresuoti iki mėnesinių sutrikimų ir galiausiai − sumažėjusiu kaulų tankiu ir osteoporoze [51, 69]. Krepšinis nėra sportas, kuriam būtina ir yra vertinama plona, kartais net liesa kūno forma, nėra klasifikacijos pagal kūno svorį. Gal tai ir mažina riziką atsirasti MST, tačiau visad reikia stebėti krepšininkės mitybą, mėnesinių ciklą ir nereikėtų igno-ruoti traumų, nes nuolatinis ir pasikartojantis skausmas gali būti įtampos lūžio požymis. Sportininkių triados prevencijoje ir gydyme turi dalyvauti ne tik pati sportininkė, bet ir gydytojai, treneriai, tėvai, kineziterapeutai, mitybos specialistai ir psichologai. MST turėtų kelti nerimą visoms sportininkėms, jų treneriams, gydymo specialistams, artimiesiems.
1.2. Sporto traumos ir jas lemiantys veiksniai
Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostatuose sporti-ninkas apibūdinamas kaip žmogus, sistemingai besitreniruojantis, dalyvau-jantis sporto varžybose, siekiantis kuo geresnių sporto rezultatų, nuosekliai didinantis savo sportinį meistriškumą. Didelis sportininko meistriškumas suprantamas kaip sportininko ugdymo, sudarant jam specialias sąlygas tre-niruotis, rezultatas. Dideliu meistriškumu laikomas sportininko gebėjimas pakelti pratybų ir varžybų krūvius, kurie leistų jam įgyti fizinį, techninį, tak-tinį ir psichologinį parengtumą, reikalingą siekiant pačių geriausių rezultatų [71]. Esant dideliam fiziniam krūviui, didėja ir traumų tikimybė. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) (2012) traumą apibūdina kaip fizinį pažeidimą, sukeliamą netikėto intensyvaus energijos poveikio žmogaus organizmui, viršijančio fizinės ištvermės / tolerancijos slenkstį arba įvykusį dėl vieno ar kelių gyvybiškai svarbių elementų (pavyzdžiui, deguonies) stokos [72]. Kaip
16
teigia kai kurie autoriai trauma yra išorinio veiksnio sukeltas organizmo organų ar audinių sužalojimas arba stiprus psichinis sukrėtimas [73]. Plačiąja prasme sporto traumomis laikomos traumos, kurios nutinka treniruočių arba varžybų metu ir yra susijusios su sportine veikla [72, 74].
Medicinos požiūriu sporto traumos yra kūno struktūros funkcijos prara-dimas, diagnozuojamas po klinikinių stebėjimų ir patikrinimų. Atleto po-žiūriu sporto traumos apibrėžiamos kaip tiesioginiai pojūčiai, pvz, skausmas, diskomfortas, funkcijos praradimas. Jas apibūdina ir vertina pats sportininkas. Sportinė veikla apibūdinama, ar sportininkas gali sportuoti ir dalyvauti sporto treniruotėse ar varžybose, ar yra nedarbingas dėl sumažėjusios fizinės ener-gijos, trukdančios atlikti numatytą sportinę veiklą.
Kaip teigia Baueris Robertas, net 14 proc. visų patiriamų traumų yra su-sijusios su sportine veikla [75, 76]. Vien 27 Europos Sąjungos (ES) regio-nuose apie penki milijonai sporto traumų yra gydomos ligoninėse. Nurodoma, kad 7000 mirčių per metus įvyksta dėl sporto traumų (1.2.1 pav.) [77].
1.2.1 pav. Europos Sąjungos šalių Sporto traumų piramidė [77] Traumos gali būti ūminės ir lėtinės. Ūminės traumos – treniruotės arba varžybų metu staiga patiriamos traumos [78]. Skandinavijoje atliktame tyri-me nurodoma, kad net 10–19 proc. visų traumų sudaro ūminės traumos [79]. Lėtinės traumos (dar vadinamos persitreniravimo) – atsiranda dažnai atlie-kant tą patį judesį arba dėl ilgo nuolatinio vienos srities traumavimo. Dažnai atsiranda, kai krūvis neatitinka sportuojančio asmens fizinio pasirengimo. Sportininkas jaučiasi blogai, atsiranda uždegimai, patinimai, blogėja fizinių pratimų atlikimas, dažnai atsiranda skausmas [80, 81].
17
Užsiimant sportine veikla visos kūno dalys gali būti traumuotos. Griaučių ir raumenų sistemos traumos yra vienos dažniausių sporto medicinoje. Daž-niausi sužalojimai: nubrozdinimai, sumušimai, sąnarių sužalojimai, išnirimai ir lūžiai, raiščių ir sausgyslių patempimai [82]. Sportininkui traumos sukelia nepalankias sąlygas ir dažnai kartu būna skausmingų kontraktūrų, raumenų atrofija, ilgas atsigavimo laikas, padidėja pasikartojančių traumų rizika (jun-giamojo audinio degeneraciniai pokyčiai) [72].
Griaučių ir raumenų sistemos traumas galima suskirstyti į minkštųjų audinių ir kietųjų audinių traumas. Minkštųjų audinių traumos – raumenų, raiščių ir sausgyslių pažeidimai. Dažniausiai šios traumos atsiranda tam tikros kūno dalies patempimo, sutrenkimo arba sumušimo atvejais. Sukelia skaus-mą, patiniskaus-mą, kraujosruvas ir funkcijos praradimą [83]. Kietųjų audinių trau-mos – kaulų arba sąnarių pažeidimai. Gali būti įvairūs lūžiai, sąnarių išni-rimai. Patyrus tokią traumą jaučiamas skausmas, aplink atsiranda patinimas, jautrumas arba stebimas atviras lūžis. Kietųjų ir minkštųjų audinių traumų skirtumas – kietųjų audinių sužalojimai apima kaulinį audinį ir kartu pa-žeidžiami minkštieji audiniai, pavyzdžiui, raumenų audiniai, sausgyslės ar raiščiai [84].
Dažnai traumas lemia ir nuovargis. Nuovargis – dar viena sporto traumų priežastis. Traumų skaičius dažniausiai būna didesnis varžybų pabaigoje, nes sportininkai būna pavargę, mažėja budrumas [85]. Nuovargis gali būti mažas, vidutinis ir didelis. Mažo nuovargio metu pastebimas nedidelis veido odos paraudimas, nedidelis prakaitavimas veido srityje, padažnėjęs ir lygus kvė-pavimas, sklandūs ir normalūs judesiai. Vidutinio nuovargio metu pastebimas ryškus veido ir liemens raudonis, prakaitavimas ne tik veido srityje bet ir liemens srityje, dažnėja kvėpavimas, atsiranda neryškus judesių sutrikimas ir neužtikrintumas, nelygus širdies plakimas ir dusimas. Didelio nuovargio metu stebimas labai ryškus veido ir liemens raudonis, labai didelis prakai-tavimas, dažnas kvėpavimas ir širdies plakimas, atsiranda dusulys, judesiai tampa nekoordinuoti, vėluojama vykdyti komandas, svaigsta galva [86]. Traumų skirstymas gali būti labai įvairus, pateiktas 1.2.1 lentelėje.
Bahr’as Roald’as išskyrė panašius pagrindinius traumų mechanizmus: kontaktinis poveikis, dinaminė perkrova, nuovargis, struktūriniai pažeidimai, nelankstumas, raumenų pusiausvyros sutrikimus ir greitas augimas [92].
Apibendrinant galima teigti, kad sporto trauma yra trauma, patirta užsi-imant bet kokia sporto rūšimi. Nors ir saugi aplinka ir geras sportuojančio asmens fizinis pasirengimas, ne visada bus įmanoma išvengti traumų. Žmo-gaus kūno sužalojimas sporto metu arba atliekant fizinius pratimus yra didelė problema [93]. Sportininkui net ir maža trauma gali sukelti sunkių padarinių (sunku palaikyti kūno formą arba gerus rezultatus).
18
1.2.1 lentelė. Traumų skirstymas pagal sunkumą, rizikos veiksnius, priežastis, mechanizmus ir sporto rūšį
Traumų skirstymas pagal sunkumą
Lengvos Vidutinio sunkumo Sunkios
Sportininkas nepraranda sportinio darbingumo ir gali toliau dalyvauti sporto varžybose arba treniruotėse.
Mažėja kuri nors sportininko organizmo funkcija ir jis negali toliau tęsti treniruočių arba varžybų.
Sportininkui yra skirtas ilgas ambulatorinis gydymas arba sportininkas gydomas stacionare [87].
Traumų rizikos veiksniai
Išoriniai Vidiniai
Avalynė, didelis fizinis krūvis, treniruotės metu padaroma klaidų, prasta technika, oro sąlygos, per dažnos / retos treniruotės, ne-kvalifikuotas treneris [8, 88, 89].
Lytis, amžius, ūgis, svoris, fizinė būklė, motyvacija, emocinė būklė, tam tikros ligos pavyzdžiui, cukrinis diabetas, ankstesnės traumos, prastas organizmo treniruotumas, įvairios anatominės anomalijos pavyzdžiui, plokščiapėdystė [90].
Sporto traumų skirstymas pagal traumos priežastį, mechanizmus ir galimus rizikos veiksnius (traumą dažnai gali lemti ne vienas, o keli veiksniai)
Egzogeninės Endogeninės
Įvyksta kūną veikiant išoriniams veiks-niams. Pavyzdžiui: kitas asmuo sustabdo, pargriauna, atkovoja arba perima kamuolį, taip pat gali lemti ir sporto aikštelės danga, oro sąlygos, apšvietimas ir kiti veiksniai [89].
Įvyksta kūną veikiant vidiniams veiksniams. Pavyzdžiui: nuovargis, savęs pervertinimas, saugumo trūkumas, treniravimasis iš karto po valgio, ligos, vaistų arba alkoholio varto-jimas, netaisyklinga laikysena, ankstesnė trauma, nedrausmingumas, per mažas pasi-rengimas ir kiti veiksniai [90].
Edmundo Švedo pateikta klasifikacija pagal sporto šaką
Didelės rizikos sportas Vidutinės rizikos sportas Mažos rizikos sportas
Boksas, įvairios imtynės, futbolas, maratonas, 30 km ir 50 km ėjimas, slalomas, ledo / žolės ritulys, vanden-svydis, šuoliai į vandenį, sunkioji atletika, dviračių sportas, dailusis čiuožimas.
Krepšinis, badmintonas, lengvoji atletika, čiuožimas, buriavimas, biatlonas, sli-dinėjimas, tenisas, baidarių sportas, kanojų sportas, tink-linis, irklavimas.
Šaudymas, plaukimas, stalo tenisas [91].
19
1.3. Traumų paplitimas krepšinyje
Krepšinis tapo vienas iš populiariausių žaidimų pasaulyje. Kiekvienais metais daugėja šią sporto šaką propaguojančių sportininkų, todėl ir traumų skaičius vis didėja. Krepšinis labai išpopuliarėjo ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir kitose šalyse. Krepšinio išpopuliarėjimo tendencija labai ryški Belgijoje, žaidžiančiųjų skaičius per pastaruosius 30 metų padidėjo net 173 proc. [94]. Nurodoma, kad pasaulyje apie 300 milijonai žmonių, nuo pradedančiųjų iki profesionalų sportininkų, žaidžia krepšinį [8]. Tarptautinė krepšinio federacija (angl. International Basketball Federation, FIBA) pa-teikė duomenis, kad 2006 metais, net 11 proc. pasaulio gyventojų žaidė krepšinį. Pastebėta, kad per pastaruosius 10 metų mokslo literatūroje krep-šinio traumų stebėjimas sulaukia vis didesnio dėmesio [95]. Tačiau Europos šalyse informacijos apie krepšininkų traumas išlieka mažai, tai daugiau plė-tojama ir analizuojama JAV [7]. Tačiau visame pasaulyje krepšininkų pati-riamos sportinės traumos yra aktuali medicininė problema.
Krepšinis – agresyvus sportas, reikalaujantis daug fizinės ir psichologinės ištvermės [96–98]. Žaidimo metu įtraukiamas visas sportininko kūnas, reika-linga koordinacija, nes žaidime vyrauja daug staigių judesių, pavyzdžiui, ap-sisukimai, šuoliai, kamuolio perėmimas, judesių deriniai, staigūs krypčių keitimai, greitas tempas [4–6, 99]. Techniškai krepšinis laikomas nekontak-tiniu sportu, tačiau egzistuoja didelė fizinė sąveika tarp priešingų komandų žaidėjų, todėl krepšinis perauga į pusiau kontaktinį sportą [7]. Reguliariai žaidžiant krepšinį atsiranda saviti šiai sporto šakai būdingi veiksniai, di-dinantys traumų riziką ir daugiausiai pažeidžiantys griaučių ir raumenų sis-temą [8]. Reikia pabrėžti, kad krepšinis yra vienas iš nedaugelio sportinių žaidimų, kur žaidimo sąlygos ir taisyklės moterims yra tokios pat kaip ir vyrams: vienodas rungtynių laikas, ta pati žaidimų aikštelė ir panašiai. Todėl sportinio rengimo metodika ir pasiruošimas turi nemažai bendrų dalykų, tačiau skirtingi fiziologiniai, anatominiai ir psichologiniai vyro ir moters organizmo ypatumai. Tai turi skirtis ir techninis krepšininkių rengimas, skir-tingos traumų rizikos mažinimo prevencinės priemonės.
Mokslininkai krepšinio traumų paplitimo dažnį skirsto į penkis kūno re-gionus: apatinių galūnių, liemens ir stuburo, galvos ir kaklo, viršutinių galū-nių bei vidigalū-nių organizmo sistemų. Vidutiniškai 60 proc. pažaidų patiriama apatinėse galūnėse. Apie 13,5 proc. sudaro liemens ir stuburo traumos. Pa-našiai procentai pasiskirsto viršutinių galūnių (11 proc.) ir galvos ir kaklo regionuose (11,2 proc.). Rečiausios traumos ir mažiausiai nukenčia vidinės organizmo sistemos (3,6 proc.) [20]. Remiantis Amerikoje atliktu tyrimu, 1.3.1 lentelėje pateikiame dažniausias krepšininkų apatinių galūnių traumas [100].
20
1.3.1 lentelė. Krepšininkų apatinių galūnių traumų paplitimas
Apatinių galūnių
pažeidimai Paplitimas (proc.)
Traumos dažnis Rungtynės Treniruotės Čiurnos patempimas 21,43 1,40 0,25 Pėdos patempimas 1,19 0,00 0,05 Blauzdos patempimas 1,19 0,00 0,05 Kelio sumušimas 9,52 0,43 0,20 Kelio sąnario osteochondrozė 2,38 0,11 0,05 Kelio sąnario bursitas 1,19 0,11 0,00 Kelio sąnario raiščių
patempimas 3,57 0,32 0,00 ,,Šuolininko kelis“ 26,19 0,43 0,89 Girnelės tendinozė 5,95 0,22 0,15 Girnelės subliuksacija 3,57 0,22 0,05 Osgood-Shlater liga 9,52 0,11 0,35 Klubo patempimai 1,19 0,00 0,05 Pirštų lūžiai 2,38 0,11 0,05 Traumų dažnis 1000 krepšininkų.
Rečiausiai, apie 13−17 proc. traumų pasireiškia šlaunies keturgalvio ir blauzdos raumenyse. Dažniau pažeidžiami, 23 proc. šlaunį atitraukiantys raumenys. Užpakaliniai šlaunies raumenys pažeidimai siekia 37 proc. Taigi net 92 proc. raumenų traumų įvyksta didžiuosiuose kojų raumenyse [101].
Europoje per metus įvyksta mažiausiai 720 tūkstančių su krepšiniu susi-jusių traumų. Išlaidos traumoms gydyti tenka apie 500 milijonų eurų, iš kurių 100–200 milijonų eurų atitenka kelio traumoms gydyti. Dažniausiai traumas sukelia ne vienas, o keli rizikos veiksniai, nulemiantys fizinę žalą. Dažnai nelaimingi atsitikimai įvyksta dėl intensyvios fizinės veiklos ir krūvio arba sportininkams kovojant dėl kamuolio rungtynių metu [95]. Krepšinio trau-mos – tai specifinių ir techninių judesių rezultatas. Nors naudojatrau-mos apsau-gos arba kitos saugumo priemonės, šioje sporto šakoje sužalojimų išvengti sunku.
21
1.4. Dažniausi kojų pažeidimai žaidžiant krepšinį ir traumos mechanizmai
Krepšinyje yra skiriami trys pagrindiniai traumų mechanizmai: 1. Žaidėjų kontakto traumos
2. Žaidėjo ir aplinkos kontakto traumos 3. Bekontaktės traumos.
52,3 proc. rungtynių metu ir 43,6 proc. treniruočių metu patiriamų trau-mų įvyksta dėl žaidėjų kontakto. Nekontaktinė traumos ir traumos dėl kitų aplinkos veiksnių pasiskirsčiusios panašiai ir procentas svyruoja nuo 22,3– 24,3 proc. [20].
Krepšinyje vyrauja kojų traumos (1.4.1 pav.), toliau eina galvos ir rankų traumos. Dorje’as Chhewangs’as su kolegomis nustatė, kad dažniau traumuo-jamos kojos (56,6 proc.) palyginant su rankomis (33,7 proc.) [102]. Daž-niausiai sužalojimo rūšys būna raiščių patempimai (44,0 proc.), raumenų ir sausgyslių patempimai (17,7 proc.), sumušimai (8,6 proc.), lūžiai (8,5 proc.) [103].
1.4.1 pav. Krepšinio traumos pagal kūno dalis, procentais [100] Krepšinyje kelių traumos yra vienos iš sunkiausių, nes žaidžiant didelis fizinis krūvis tenka sportininko kelio sąnariams [104]. Gerą šio sąnario būklę lemia šios sąnario struktūros: šlaunikaulio ir blauzdikaulio kremzlių paviršiai, girnelės, meniskai, išoriniai ir vidiniai raiščiai. Taip pat būklė priklauso ir
22
nuo šlaunies ir blauzdos raumenų funkcijos. Sportininkui bėgiojant, keičiant kryptį, šokinėjant, veikiant sukimo jėgoms ir sumažėjus struktūriniam audi-nių vientisumui, dažnai sužalojimas neišvengiamas [105]. Dažniausios kelio sąnario traumos yra priekinių kryžminių raiščių pažeidimai, meniskų pažei-dimai, sąnario kremzlės sužalojimai, girnelės savojo raiščio ir keturgalvio raumens sausgyslės tendinopatija, girnelės nestabilumas ir dislokacija [106]. Priekinis kryžminis raištis (PKR) sudarytas iš dviejų pluoštų (anterome-dialinis ir posterome(anterome-dialinis). Šie pluoštai užtikrina kelio sąnario stabilumą, atliekant sukamuosius judesius per šį sąnarį. PKR traumą gali lemti hiper-ekstenzija, nusileidimas po šuolio, staigus sustojimas, fiksuota čiurna, suki-masis per kelio sąnarį arba šuolis aukštyn. Dažniausiai PKR plyšta staiga pasikeitus judėjimo krypčiai bei blauzdai pasisukus į išorę, o šlaunį pasukus į vidų [39, 107]. Plyštant raiščiui jaučiamas didelis skausmas, atsiranda ti-nimas dėl išsiliejusio kraujo kelio sąnaryje ir judesių amplitudės apribojimas. PKR pažeidimas ilgai gyja, tad užtrunka, kol sportininkas gali grįžti į sportą [108, 109] (1.4.2 pav.).
1.4.2 pav. Priekinio kryžminio raiščio pažeidimas
PKR plyšimo sunkumas priklauso nuo plyšusių skaidulų skaičiaus ir skirstomas į:
I laipsnio plyšimas – dalies raiščio pluoštų (anteromedialinio arba postero-medialinio) plyšimas. Sportininkas gali jausti tik nedidelį kelio sąnario srities skausmą, sąnarys gali ir netinti, gali būti juntamas sąnario laisvumas, tačiau visi judesiai per kelio sąnarį nesutrikę ir kasdienė veikla gali būti ribojama tik šiek tiek.
II laipsnio plyšimas – visiškas vieno raiščio pluošto (anteromedialinio arba posteromedialinio) plyšimas. Šiuo atveju sportininkas gali jausti tik nedidelį kelio sąnario srities skausmą, sąnarys gali šiek tiek patinti. Sąnario nestabi-lumas vidutinis, judesiai per kelio sąnarį gali būti nesutrikę.
23
III laipsnio plyšimas – visiškas abiejų pluoštų plyšimas. Kelio sąnarys labai nestabilus, po fizinio krūvio patinsta, skausmo gali ir nebūti [106].
Nustatyta, kad sportininkės turi didesnę riziką patirti priekinio kryžminio raiščio traumą nei vyrai. PKR traumos tarp vyrų sudaro 30,3 proc., o tarp moterų – 18,7 proc. daugiau [110].
Meniskai yra vieni iš pagrindinių anatominių kelio sąnario struktūrų, nes dengia net iki 70 proc. viso sąnario paviršiaus ploto. Meniskai sušvelnina smūgius ir stabilizuoja / amortizuoja sąnarį. Kelio sąnarys – tai vidinis ir išorinis meniskas. Vidinis yra mažiau paslankus, todėl plyšta dažniau nei išorinis [111]. Meniskų traumos įvyksta, kai sąnariui tenka didelis ir staigus krūvis, staigūs sukamieji judesiai, tupiant, stipriai lenkiant ar patiriamas stip-rus smūgis į kelio sąnario šoną, ypač kai blauzda fiksuota [95].
Išskiriami 5 rūšių meniskų plyšimų tipai: vertikalioji – išilginė, įstrižinė, degeneracinė, skersinė – šoninė ir horizontalioji [106] (1.4.3 pav.). Pažeidimo metu jaučiamas skausmas, atsiranda tinimas, būdingas sąnario rakinimas, skausmas didėja atliekant sukamuosius kelio sąnario judesius [95]. Vyrų grupėje meniskų pažeidimai sudaro apie 13,2 proc., moterų – 9,6 proc. [112]. Sportininkams meniskai dažnai plyšta kartu su kelio sąnario kryžminių ir šoninių raiščių pažeidimais [111, 113].
1.4.3 pav. Meniskų plyšimų tipai
Čiurnos raiščių traumos taip pat yra vienos iš dažniausiai pasitaikančių sporte, jos sudaro apie 25 proc. visų sporto traumų [114–117]. Moterims čiur-nų trauma įvyksta 1,6 karto dažniau nei vyrams [100]. Išskiriamos pagrin-dinės čiurnos traumos: išorinių raiščių pažeidimas, vidinių čiurnos raiščių pažeidimas, šokikaulio kremzlės pažeidimas, penktojo padikaulio proksima-liojo galo lūžis, priekinio ir užpakalinio blauzdikaulio ir šeivikaulio raiščio pažeidimas, išorinės / vidinės kulkšnies lūžiai, čiurnos išnirimas, čiurnos sausgyslių plyšimai / panirimai (1.4.4 pav.) [118].
Dažniausiai čiurnos traumos yra išorinių raiščių pažeidimas (dažnai dar vadinamas čiurnos patempimu) [119–121]. Moterų grupėje čiurnos traumos
24
nustatomos 64,4 proc., vyrų – 6,4 proc. mažiau [100]. Išorinių raiščių pa-žeidimas įvyksta pernelyg pakreipus pėdą į vidų (inversijos metu). Pavyz-džiui, krepšininkui pašokus ir nusileidus ant kito sportininko pėdos. Traumos metu gali būti pokštelėjimo arba trakštelėjimo garsas. Dažniausiai pažeidžia-mas priekinis šleivinis blauzdikaulio raištis, rečiau – šleivinis kulnikaulio raištis, nes yra stipresnis [117, 122].
Čiurnos raiščių pažeidimo laipsniai :
I laipsnio – išorinis čiurnos raiščių pažeidimas, be makroskopinio plyšimo; II laipsnio – dalinis makroskopinis išorinių čiurnos raiščių plyšimas; III laipsnio – visiškas vieno arba kelių čiurnos raiščių plyšimas [106, 123]. Dauguma čiurnos raiščių traumų gali būti išgydomos konservatyviai [120, 124], o reabilitacijos trukmė labai priklauso nuo pažeidimo laipsnio [125]. Tačiau išlieka rizika atsirasti lėtiniam čiurnos nestabilumui arba pasikar-tojantiems čiurnos patempimams [126]. Net 73 proc. sportininkų pasikartoja šoninių čiurnos raiščių patempimas, o 40 proc. sutrikimai išlieka dar 6 mė-nesius po patempimo [126].
1.4.4 pav. Čiurnos raiščiai
1 – kulnakaulis; 2 – šeivikaulis; 3 – blauzdikaulis; 4 – šokikaulis;
5 – priekinis šokikaulinis šeivikaulio raištis; 6 – kulnikaulinis šeivikaulio raištis.
Nustatyta, kad kojų sužalojimai sudaro krepšinio traumų procentų daugumą [127]. Mokslininkai nustatė, kad kojų traumų pažeidimai yra tiek tiek ūmios, tiek lėtinės nuovargio traumos [128]. Autoriai pateikė duomenis, kad 94 proc. krepšininkų praleidžia varžybas būtent dėl kelio, čiurnos sąnarių bei pėdos pažeidimų [3]. Svarbiausia, kad trauma netaptų negalios priežastis visam gyvenimui.
25
1.5. Sporto traumų gydymas ir profilaktika
Esant sunkiai traumai, kol atvyksta medikai, sportininkui būtina suteikti skubią pagalbą. Daugumai ūminių traumų, kai dėl plyšusių kraujagyslių susi-daro hematoma, didėja kapiliarų pralaidumas, atsiranda patinimas, pažeistoje vietoje atsiranda uždegimas. Dauguma autorių rekomenduoja vadovautis PRICE protokolu [129–131]. • P protection – apsauga; • R rest – ramybė; • I ice – šaldymas; • C compression – suspaudimas; • E elevation – pakėlimas.
Šiuo protokolu reikėtų vadovautis pirmąsias 48–72 valandas po traumos. Tikslas – sumažinti tinimą, apsaugoti nuo didesnio pažeidimo, sumažinti skausmą ir sutrumpinti reabilitacijos trukmę.
Ivins‘as Douglas‘as savo darbe pateikė tris funkcinio gydymo fazes: • Pirmoji fazė – gydymas pagal PRICE protokolą, kurį reikia pradėti 24 valandos po po traumos laikotarpiu, norint sumažinti patinimą ir skausmą.
• Antroji fazė – kineziterapijos. Ši fazė turi prasidėti 24–72 valandos po traumos, jos tikslas – grąžinti judesių amplitudę ir raumenų jėgą.
• Trečioji fazė – ištvermės lavinimo. Šios fazės tarpsniu pradedami pratimai, būdingai tam tikrai sporto šakai [132].
Jungtinėje Karalystėje kasmet įvyksta apie 22 milijonai sporto traumų. Va-dinasi profilaktikos priemonių poreikis išlieka labai didelis [133]. Profilakti-ka – tai vienintelė priemonė, kurią taiProfilakti-kant gali padėti sumažinti sunkių sužalojimų, išlaidos, didėtų nauda sveikatai [134]. Pagrindinis profilaktikos tikslas – sumažinti nedidelių traumų gausą ir užkirsti kelią sunkiems suža-lojimams.
Atlikti traumų profilaktikos tyrimai pateikia keturių žingsnių seką (1.5.1 pav.):
• Pirmasis žingsnis – įvertinti traumos sunkumą.
• Antrasis žingsnis – analizuojant rizikos veiksnius ir traumos mechaniz-mus nustatyti pažeidimo priežastis. Tai yra informacijos gavimas, kodėl konkretus sportininkas gali gauti traumą, ir kaip trauma įvyksta.
• Trečiasis žingsnis – plėtoti profilaktines priemones. Šis žingsnis turi būti grindžiamas informacija susijusia etiologiniais veiksnius, žalos mecha-nizmus, atsižvelgiant į antrojo žingsnio duomenis
• Ketvirtasis žingsnis – įvertinti profilaktikos priemonių veiksmingumą. Ir kiti svarbūs šios sisteminės profilaktikos sekos žingsniai yra tyrimas ir tikslų įgyvendinimas [135].
26
1.5.1 pav. Sisteminis požiūris į traumų profilaktiką
Patobulintas 6 žingsnių sekos modelis [135].
Traumų profilaktika priklauso nuo: • medicinos ir sportininko priežiūros; • saugios aplinkos;
• apsaugos priemonių; • sportinio parengtumo.
Svarbu, kad sportininkui būtų atliekamas sveikatos patikrinimas. Sporti-ninkams profesionalams prieš sezoną rekomenduojama patikrinti sveikatą, nustatyti galimus rizikos veiksnius patirti traumą, pavyzdžiui, raumenų pu-siausvyros, širdies ir kraujagyslių sutrikimus, blogą atleto sportinį pareng-tumą. Prieš sezoną atlikti sveikatos patikrinimai suteikia galimybę sporti-ninkui lengviau sudaryti individualią mokymo programą, kuri pagerintų jo fizinę būklę. Į treniruočių programas svarbu įtraukti dinaminės pusiausvyros ir propriocepcijos, liemens stabilumo stiprinimą, ekscentrinį ir koncentrinį šlaunies raumenų pusiausvyros gerinimą, nes tai susiję su mažesne traumų rizika, ypač tokių traumų kaip PKR plyšimas ar užpakalinių raumenų per-tempimas [136]. Pagrindinė profilaktikos priemonė, mažinanti traumų riziką, turėtų būti tinkamas sportininko treniravimas. Pavyzdys – raumenų stipri-nimas, stabilumo ir koordinacijos gerinimas. Taip pat reikia nepamiršti lavinti ir pagrindinius judesius, reikalingus tam tikrai sporto šakai. Sportininkai, kurių fizinė būklė yra blogesnė, yra labiau pažeidžiama, todėl jiems didesnė tikimybė patirti ūmines traumas [137]. Reikia sudaryti saugią aplinką, tai yra tinkama salių dangos kokybė, kokybiškas inventorius, tinkama apranga ir pan. [138]. Sportininkas turi gauti tinkamas paslaugas, pavyzdžiui, norint
27
išvengti dantų traumų, rekomenduojama dėvėti apsaugas, nuo sausgyslių patempimų, rekomenduojamos specialios ortopedinės priemonės, ypač jei traumos kartojasi.
Kiti profilaktikos veiksniai yra pramankšta (turėtų trukti 10–20 minučių prieš treniruotę), labai svarbūs tempimo pratimai, papildomos priemonės (kineziterapinis ,,teipavimas“ (angl. kinezio taping) ir įtvarai), apsaugos prie-monės, adekvatus atsigavimo laikas, maisto papildai, psichologinis sporti-ninko pasirengimas.
Informavimas – tai dar vienas veiksnys, galintis sumažinti traumas. Reikia sistemingai dalytis informacija apie specifinius krepšinio sužalojimus, rizikos veiksnus, žalos mechanizmus. Taip pat reikia dalytis žiniomis apie taikomas priemones, mažinančias šiuos veiksnius [137]. Esant traumos tikimybei svar-bu riboti sportuojančio treniruotes, kol svar-bus išgydyti sutrikimai. Į sportą nega-lima grįžti esant neišgijus. Tai aktualu ne tik sportininkams profesionalams, bet ir asmenims, užsiimantiems aktyvia veikla. Sportininkas turi aktyviai bendrauti su medicinos specialistais [139]. Nurodoma, kad sporto medicinos gydytojas, kineziterapeutas, treneris bei kiti specialistai turi glaudžiai bendra-darbiauti. Lemiamą įtaką, ar bus įgyvendinamos profilaktikos priemonės, turi treneris. Jis yra atsakingas už visus jo komandos žaidėjus [137].
Atlikti tyrimai rodo, kad prevencinės pratimų programos, taikomos pasi-ruošimo, priešvaržybiniame etape ir sezono metu, yra efektyvios ir sumažina traumų dažnumą [37]. Profilaktikos programai svarbi sporto kineziterapija. Tai yra specializuota kineziterapijos sritis, kurios pagrindinis tikslas – spor-tininkų geros fizinės būklės palaikymas ir atkūrimas ištikus traumai arba esant kitokiam sutrikimui. Tikslingai taikant kineziterapiją, trumpėja gydymo trukmė, mažėja komplikacijų tikimybė, trumpėja klinikinis ir funkcinis svei-kimo laikas, sportininkas greičiau grįžta į sportinę veiklą. Sporto kinezite-rapeutai, turintys aukštą kvalifikaciją, sugeba įvertinti traumos sunkumą, jos rūšį (lėtinė ar ūminė) bei paskirti reabilitacijos priemones. Taip pat gali koreguoti treniruočių metodikos keitimą, įtraukti specialiuosius pratimus. Sporto kineziterapeutas yra komandos dalis, jis taip pat atsakingas už fizinę sportininko būklę. Kineziterapeutas moko nepriekaištingai atlikti savitus judesius. Labai svarbu neperdozuoti ir neskubėti. Lėtiniams sausgyslių pa-žeidimams mažinti veiksmingesni ekscentriniai pratimai su pasipriešinimu. Galima taikyti kineziterapiją vandenyje. Šiluma ir plūduriavimas atpalaiduoja raumenis, mažina skausmą, didina sąnarių paslankumą, stabilizuoja sąnarį.
Sporto kineziterapeutams svarbūs visi žmonės, užsiimantys sportine veik-la. Tai gali būti įvairaus amžiaus, didelio meistriškumo sportininkas arba mėgėjiškai laisvu laiku sportuojantis asmuo.
Nagrinėjant sporto traumas aktuali problema išlieka sportininko grįžimo į sportą laikas, kad nepakenktų jo sveikatai ir nebūtų kartotinių traumų.
Su-28
kurtas modelis ,,Sprendimas grįžti į sportą“ (angl. ,,Return to play“) [140]. Jame išskiriami medicinos veiksniai, sporto aplinkos keliami rizikos veiksniai (tipas, konkurencingumas) ir sprendimo aplinkybės (ar atletas įtraukiamas į gydymą, sezono laikas, stresas) (1.5.2 pav.).
Šis modelis turėtų padėti paaiškinti procesus, kuriuos gydytojai sąmo-ningai ir nesąmosąmo-ningai naudoja priimdami ,,Sprendimą grįžti į sportą“. To-kios struktūros pateiktas modelis turėtų padėti gydytojams sumažinti ginčus ir nustatyti svarbias spragas praktikos srityse, kurioms trūksta mokslinių tyrimų įrodymų.
Kiekvienas atvejis yra unikalus ir gydymo programa turi būti individuali. Tačiau pagrindinis specialisto tikslas išlieka tas pats – tai yra padėti sporti-ninkui pagerinti sporto rezultatus, stiprinant silpnąsias kūno grandis, pade-dant išvengti traumų, o įvykus sužalojimui – kuo greičiau sugrąžinti geriausią funkciją [141]. Mūsų nuomone traumų prevencija turėtų būti vienas iš pagrindinių uždavinių sportinėje veikloje. Todėl labai svarbu laiku atpažinti sportinės traumos veiksnius ir juos pašalinti norint išvengti rimtos traumos, kuri užkirstų kelią krepšininkui toliau kokybiškai dalyvauti sportinėje veikloje. Krepšinio traumų epidemiologijos supratimas turi išlikti vienas pirmųjų ir svarbiausių žingsnių kuriant tikslines, įrodymais pagrįstas intervencijas, teikiančias traumų prevencijos rekomendacijas.
30
2. TIRIAMŲJŲ KONTINGENTAS IR TYRIMO METODAI
Atliktas mokslinis tyrimas, siekiant įgyvendinti darbo uždavinius ir tikslą. Tyrimui atlikti gautas Kauno regioninio biomedicininių tyrimų Etikos komiteto leidimas Nr. BE-2-27. Tyrimui pasirinktos didelio meistriškumo LMKL žaidžiančios krepšininkės. Visos tiriamosios buvo informuotos apie tyrimo tikslą, pasirašė informuotą sutikimo formą ir dalyvavo savo noru. Duomenys apdoroti gavus Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos lei-dimą Nr. 2R-3113 (2.6.1).2.1. Tiriamųjų imtis ir tyrimo eiga Tiriamųjų imties tūris buvo skaičiuojamas pagal formulę:
n = (∆)2+ 1/N ,1
kur n – imties dydis, N = 351 (generalinės visumos dydis), ∆ = 0,05 (klaidos tikimybė). Apskaičiuota tiriamųjų imtis – 184 asmenys.
Tyrimas buvo atliekamas 2013–2016 metų laikotarpiu. Kiekvienais metais rugsėjo mėnesiais tyrimus atlikti vykome į komandų treniruočių bazes, skir-tinguose Lietuvos miestuose.
2013 metais priešvaržybinį sezoną buvo vertinamos aštuonios LMKL žaidžiančios krepšininkių komandos:
1. ,,Fortūna“ įvertinta 21 krepšininkė, Klaipėda 2. ,,Sūduva“ įvertinta 11 krepšininkių, Marijampolė 3. ,,Kibirkštis“ įvertinta 12 krepšininkių, Vilnius 4. ,,Rūta“ įvertinta 12 krepšininkių, Šiauliai 5. ,,Aistės“ įvertinta 13 krepšininkių, Kaunas
6. ,,Jaunieji Talentai“ įvertinta 15 krepšininkių, Vilnius 7. ,,Sirenos“ įvertinta 12 krepšininkių, Kaunas
8. ,,Utenos Utena“ įvertintos 8 krepšininkės, Utena
2014 metais priešvaržybinį sezoną buvo vertinamos aštuonios LMKL žai-džiančios krepšininkių komandos:
1. ,,Fortūna“ įvertinta 14 krepšininkių, Klaipėda 2. ,,Sūduva“ įvertintos 8 krepšininkės, Marijampolė 3. ,,Kibirkštis“ įvertinta 11krepšininkių, Vilnius 4. ,,Rūta“ įvertintos 9 krepšininkės, Šiauliai 5. ,,Aistės“ įvertinta 12 krepšininkių, Kaunas
6. ,,Jaunieji Talentai“ įvertinta 14 krepšininkių, Vilnius 7. ,,Sirenos“ įvertinta 12 krepšininkių, Kaunas
31
2015 priešvaržybinį sezoną metais buvo vertinamos septynios LMKL žai-džiančios krepšininkių komandos:
1. ,,Fortūna“ įvertinta 16 krepšininkių, Klaipėda 2. ,,Sūduva“ įvertintos 9 krepšininkės, Marijampolė 3. ,,Kibirkštis“ įvertinta 15 krepšininkių, Vilnius 4. ,,Rūta“ įvertintos 9 krepšininkės, Šiauliai 5. ,,Aistės“ įvertinta 13 krepšininkių, Kaunas 6. ,,Sirenos“ įvertinta 11 krepšininkių, Kaunas 7. ,,Utenos Utena“ įvertinta 10 krepšininkių, Utena
2015 metais priešvaržybinį sezoną buvo vertinamos septynios LMKL žai-džiančios krepšininkių komandos:
1. ,,Fortūna“ įvertinta 12 krepšininkių, Klaipėda 2. ,,Sūduva“ įvertinta 11 krepšininkių, Marijampolė 3. ,,Kibirkštis“ įvertintos 8 krepšininkės, Vilnius 4. ,,Rūta“ įvertintos 8 krepšininkės, Šiauliai 5. ,,Aistės“ įvertinta 13 krepšininkių, Kaunas 6. ,,Sirenos“ įvertinta 11 krepšininkių, Kaunas
7. ,,Ukmergės Vilkmergė“ įvertintos 10 krepšininkių, Ukmergė
Iš viso tyrimo metu buvo atlikti 351 tyrimo vertinimo atvejai (2013 m. įvertintos 104 tiriamosios, 2014 m. – 91 tiriamoji, 2015 m. – 83 tiriamosios ir 2016 m. – 73 tiriamosios). Iš viso buvo įvertintos 186 skirtingos krepši-ninkės žaidžiančios LMKL. Tiriamųjų amžiaus vidurkis 22,92 (95 proc. PI: 21,15–24,74) m., ūgio vidurkis 180,13 (95 proc. PI: 177,51–182,53) cm. ir svoris 70,44 (95 proc. PI: 67,36–73,35) kg. Visos tiriamosios užpildė joms pateiktą Priešvaržybinio etapo sportininko sveikatos klausimyną ir visoms įvertinti funkciniai griaučių ir raumenų sistemos rodikliai (funkciniai judesių kokybė, dinaminė pusiausvyra, šuolio biomechanika).
Gautų duomenų analizė buvo suskirstyta į du etapus:
I duomenų analizės etapas. Naudojant Priešvaržybinio etapo sportininko sveikatos klausimyno duomenis tiriamosios buvo suskirstytos į dvi grupes. Viena iš grupių buvo tiriamosios, neturėjusios sveikatos problemų, sutrum-pintai žymimos ,,SP–“ (n = 222) ir kita tiriamųjų grupė, tai yra tiriamosios, turėjusios sveikatos problemų, sutrumpintai žymimos ,,SP+“ (n = 129). Šis etapas buvo reikalingas norint nustatyti didelio meistriškumo krepšininkių apatinių galūnių sporto traumų paplitimą ir lokalizacijas (pirmas uždavinys) ir norint įvertinti sveikatos problemų įtaką griaučių ir raumenų sistemos funkciniams rodikliams ir įvertinti jų kaitą tiriamuoju laikotarpiu (antras uždavinys). Pirmo duomenų analizės etapo tyrimo organizavimo schema pateikta 2.1.1 pav.
32
2.1.1 pav. Tyrimo organizavimo schema I etapas
II duomenų analizės etapas. Norint įgyvendinti tolimesnius uždavinius (trečias ir ketvirtas uždavinys) visas tiriamąsias suskirstėme pagal įtraukimo ir atmetimo į tyrimą kriterijus.
II duomenų analizės etapo tiriamųjų atmetimo kriterijai:
• Tiriamoji turėjo sveikatos problemų, dėl kurių negalėjo atlikti judesių. • Tiriamoji žaidė tik vieną krepšinio sezoną.
• Tiriamoji žaidė 2–3 krepšinio sezonus, tačiau turėjo metų pertrauką. • Tyrimo metu atlikti ne visi testai.
• Jei tiriamosios duomenys jau įtraukti į tyrimo duomenų analizę, jos duomenys pakartotinai nebeįtraukiami.
II duomenų analizės etapo tiriamųjų įtraukimo į tyrimą kriterijai: • Tiriamoji neturėjo sveikatos problemų.
• Žaidė du ir daugiau krepšinio sezonų be pertraukų. • Tyrimo metu atlikti visi testai.
33
Iš visų 351 tiriamųjų 182 tiriamųjų duomenys neatitiko įtraukimo kriterijų ir toliau nebuvo analizuojami. 169 tiriamųjų duomenys atitiko įtraukimo kriterijus ir buvo tinkami tolimesnei tyrimo duomenų analizei.
Naudojant informaciją iš žaidėjos apie sportines traumas, tiriamąsias su-skirstėme į dvi grupes: tiriamosios, nepatyrusios traumų, sutrumpintai žy-mime ,,T–“ (n = 77) ir tiriamosios, patyrusios traumas, sutrumpintai žyžy-mime ,,T+“ (n = 92). Šių grupių ,,T+“ ir ,,T–“ duomenis palyginome tarpusavyje, įvertinome jų priešsezoninio nuovargio, vidutinio treniravimosi laiko per sa-vaitę ir griaučių ir raumenų sistemos funkcinių rodiklius bei jų sąsajas.
Naudodami ,,Move2perform“ kompiuterinį algoritmą suvedėme tiriamųjų, nepatyrusių traumas ir tiriamųjų, patyrusių traumas grupių testų (amžius, ūgis, svoris, treniravimosi lygis, YBT-LQ, FMS, LESS ir kt.) duomenis į sistemą, kuri automatiškai apskaičiuoja ir pateikia išsamią ataskaitą apie žaidėją. Ataskaitoje analizuojamas kiekvienas testas ir pateikiamas paveiks-las, kuriama vaizduojamas, tirtos krepšininkės duomenų rezultatų bendras palyginimas su kitomis to paties lygio krepšininkėmis. Antro duomenų ana-lizės etapo tyrimo organizavimo schema pateikta 2.1.2 pav.
34
2.1.2 pav. Tyrimo organizavimo schema II etapas 2.2. Tyrimo metodai
2.2.1. Priešvaržybinio etapo sportininko sveikatos vertinimas
2013 metų Europos lengvosios atletikos uždarų patalpų čempionatui buvo parengtas savianalizės klausimynas ,,Priešvaržybinio etapo sportininko svei-katos klausimynas“ (1 priedas), skirtas registruoti sportininkų sveisvei-katos būklę [142]. Klausimyną sukūrė ekspertų grupė sudaryta iš mokslininkų ir praktikų, turinčių medicininės, epidemilogijos, lengvosios atletikos ir kineziterapinės patirties. Jis buvo sukurtas rinkti svarbią informaciją apie sportininkų
35
sveikatos būklę, treniruočių sąlygas ir priešvaržybinį etapą [143, 144]. Šiam klausimynui naudoti gautas autorių sutikimas. Priešvaržybinio etapo sporti-ninko sveikatos klausimynas buvo pateikiamas krepšininkėms užpildyti priešvaržybinius sezonus prieš atliekant vertinimus.
Klausimynas susideda iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje tiriamosios turėjo pateikti informaciją apie save: vardas, pavardė, lytis, gimimo metai, ūgis, svoris ir vidutinis treniravimosi laikas per savaitę (valandomis) paskutinį mėnesį.
Antroji klausimyno dalis buvo skirta surinkti informaciją apie tiriamosios sveikatą: priešsezoninio nuovargio įvertinimas ir sunkumai treniruočių ir varžybų metu dėl sveikatos problemų.
Tiriamosios nuovargiui per paskutinį mėnesį įvertinti klausimyne patei-kiama vizualinė nuovargio skalė, kuri vertina tiriamosios priešvaržybinį nuovargį. Jis buvo žymimas ant juodos linijos, sugraduotos po 1 centimetrą iki 10 centimetrų. 1 centimetras lygus 1 balui – nėra nuovargio, 10 centimetrų lygus 10 balų – ypač didelis nuovargis. Šis vertinimas atitinka fizinio krūvio vizualinio įvertinimo skalą (VAS TN), kuri taip pat sugraduota iki 10 cen-timetrų. Linijos kairio šono gale ties vienu balu žymima, kad visiškai nereikia pastangų. Skalės dešinėje, gale, ties 10 centimetrų riba pažymima, kad reika-lingos maksimalios pastangos [145]. Tiriamosioms užpildžius klausimyno dalį apie nuovargį, toliau sekė klausimai apie sveikatos problemas, tai yra ar tiriamoji per paskutinį mėnesį turėjo sunkumų treniruočių ar varžybų metu dėl sveikatos problemų ir ar galėjo sportuoti. Tiriamoji turėjo galimybę pa-sirinkti atsakymą iš keturių variantų:
• Sportavo pilna jėga be sveikatos problemų.
• Sportavo pilna jėga, bet su sveikatos problemomis. • Sportavo nepilna jėga dėl sveikatos problemų. • Negalėjo sportuoti dėl sveikatos problemų.
Jei tiriamoji pažymėdavo pirmąjį atsakymo variantą, kad sportavo pilna jėga ir neturėjo sveikatos problemų, ji anketą baigė užpildyti. Tiriamosios, pasirinkusios kitus tris atsakymus, turėjo įvardinti, kokias sveikatos proble-mas turėjo. Sveikatos problemos galėjo būti: skausproble-mas, trauma ar liga. Tiria-moji galėjo susidurti ir su keliomis sveikatos problemomis.
Esant skausmo problemai, tiriamoji turėjo pažymėti kurią vietą ar orga-nizmo sistemą skauda ir kiek dienų skauda. Esant traumos atvejui, tiriamoji turėjo pažymėti kūno vietą, traumos tipą ar diagnozę ir trukmę dienomis. Esant ligos atveju, tiriamoji turėjo parašyti kokios organizmo sistemos liga, kokie pagrindiniai simptomai ir kiek dienų sirgo. Pabaigoje klausimyno tu-rėjo pažymėti ar paminėtos sveikatos problemos paveikė treniruočių ar var-žybų rezultatus [142].
36
2.2.2. Dinaminės pusiausvyros vertinimas
Modifikuotos žvaigždės nuokrypio testas (angl. Lower Quarter - Y Ba-lance Test, sutrumpintai žymime YBT–LQ) (2 priedas) – patikima ir tinkama priemonė vertinti dinaminę pusiausvyrą. Tinkanti nustatyti dinaminės pu-siausvyros suprastėjimą ir tinkama nustatant padidėjusią kojų traumų riziką [146, 147]. Modifikuotas žvaigždės nuokrypio testas reikalauja nervų ir rau-menų (neuromuskulinių) organizmo savybių, tokių kaip kojų koordinacijos, pusiausvyros, lankstumo ir jėgos [148].
YBT–LQ testas buvo sukurtas tradicinio žvaigždės nuokrypio testo pa-grindu, norint standartizuoti testo atlikimą ir pagerinti testo rezultatų įverti-nimą. Sukurtas prietaisas naudoja priekinį, šoninį ir skersinį žvaigždės nuo-krypio testo komponentus [24].
Tyrime,pusiausvyrai įvertinti, naudojome Pliskyo’so J. Phillip’o aprašytą modifikuotą žvaigždės nuokrypio testą (dar vadinamą Y pusiausvyros testą). Šis dinaminis testas reikalauja jėgos, lankstumo ir propriorecepcijos ypaty-bių, nes tiriamoji turi išstovėti ant vienos kojos siekdama kiek galima toliau kita koja. YBT–LQ testą sudaro stovėjimo platforma ir trys nuo jos besitę-siantys vamzdžiai išdėstyti priekine, šonine ir skersine kryptimis. Šoninis bei skersinis vamzdžiai nuo priekinio vamzdžio nutolę 135° kampu, o tarp abiejų galinių vamzdžių yra 45° kampas. Kiekvienas vamzdis sugraduotas kas 5 mm (2.2.2.1 pav.) [24].
37
Testas atliekamas be batų. Prieš pradedant testą centimetrine juostele iš-matuojamas tiriamosios kojų ilgis. Tiriamajai gulint ant nugaros iš-matuojamas atstumas centimetrais nuo priekinio viršutinio klubakaulio dyglio iki vidinės kulkšnies [148].
Testo atlikimas: testą sudaro trys judančios platformos stūmimai priekine, šonine ir skersine kryptimis – dešine ir kaire kojomis. Atraminė koja turi būti padėta nejudančios platformos viduryje, pėdos pirštai – kuo arčiau raudonos linijos, stengiamasi jos neperžengti. Tiriamoji viena koja stovėdama neju-dančios platformos viduryje, kita koja vamzdžiu stengiasi kuo toliau nustumti judančią platformą, išlaikydama dinaminę pusiausvyrą (2.2.2.2 pav.) [24].
Pasiektas atstumas matuojamas centimetrais nuo distalinio pėdos pirštų aspekto ant nejudančios stovėjimo platformos iki siekiančios kojos distalinio pėdos pirštų aspekto priekine, šonine ir skersine kryptimis. Duomenų analizei atlikti naudojamas geriausias iš trijų bandymų rodiklis atskirai kiekvienai kojai. Pasiekti atstumai buvo sunormalizuoti galūnės ilgiui [149].
2.2.2.2 pav. Modifikuotos žvaigždės nuokrypio testo atlikimo kryptys
A – priekinė; B – šoninė; C – skersinė.
Atlikus testą skaičiuojami rezultatai. Išreikštas pasiektas atstumas procen-tais prilyginamas galūnės ilgiui, naudojama formulė [25, 148]:
𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾 𝑟𝑟𝑟𝑟𝑟𝑟𝐾𝐾𝑟𝑟𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾𝐾 =𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃ė 𝑝𝑝𝑝𝑝𝑝𝑝ė (𝑐𝑐𝑐𝑐)+𝑆𝑆𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃𝑝𝑝𝑃𝑃𝑃𝑃ė 𝑝𝑝𝑝𝑝𝑝𝑝ė (𝑐𝑐𝑐𝑐)+𝑃𝑃š𝑜𝑜𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃𝑃ė 𝑝𝑝𝑝𝑝𝑝𝑝𝑃𝑃 (𝑐𝑐𝑐𝑐)3∗𝑃𝑃𝑜𝑜𝑘𝑘𝑜𝑜𝑝𝑝 𝑃𝑃𝑖𝑖𝑖𝑖𝑃𝑃𝑝𝑝 (𝑐𝑐𝑐𝑐) * 100
Gautas rezultatas palyginamas su nustatytais procentiniais tikimybės dy-džiais. Įrodyta, kad kai testo rezultatai yra mažesni nei 94 proc., tiriamajai – 6,5 karto didesnė rizika patirti kojų traumą [148].
38
Atliekant testo bandymas anuliuojamas arba kartojamas jeigu:
• tiriamajai nepavyko išlaikyti pusiausvyros stovint ant vienos kojos ant platformos (pvz. tiriamoji koja palietė žemę siekiančiąja koja arba nukrito nuo platformos);
• tiriamajai nepavyko išlaikyti siekiančiosios kojos ties indikatoriaus platforma stūmimo metu (pvz. spiria platformą);
• tiriamoji naudoja indikatoriaus platformą kaip atramą (pvz. padeda pėdą ant platformos viršaus);
• tiriamoji nesugeba siekiančiosios kojos grąžinti į pradinę padėtį [24, 25].
Buvo nustatyta, kad šiame teste egzistuoja ribos taškas (angl. Cut off point), apskaičiuojamas kiekvienos iš krypčių pasiektų atstumų skirtumas dešinei ir kairei kojoms. Šis atstumas turi būti ne didesnis nei 4 cm. Esant didesnei šiai ribai nustatoma padidėjusi tikimybė patirti kojų traumas [25, 150].
2.2.3. Funkcinių judesių vertinimas
Funkcinių judesių vertinimo testas (angl. Functional movement screen, sutrumpintai žymime FMS) (3 priedas). FMS yra išsami vertinimo priemonė, vertinanti pagrindinių judesių kokybę, skirta nustatyti asmens judesio atli-kimo trūkumams ar asimetrijai [35]. Vertinimo sistema yra laisvai prieinama. Visa reikalinga įranga buvo įsigyta ir baigti teoriniai - praktiniai Funkcinių judesių vertinimo kursai (4 ir 5 priedai). Šis testas nustato sportininkus, tu-rinčius didesnę pažaidos riziką. Geras testo atlikimas rodo geras fizines sa-vybes, pavyzdžiui, gerą raumenų jėgą, lankstumą, judesio amplitudę, koor-dinaciją, pusiausvyrą ir propriorecepciją [151, 152]. Testas yra patikimas ir pagrįstas, puikiai prognozuoja traumos tikimybę esant ≤ 14 suminiam FMS balui [153].
FMS sudaro septynios užduotys (gilaus pritūpimo, barjerinio žingsnio, įtūpsto, peties mobilumo siekiant, tiesios kojos aktyvaus kėlimo, liemens stabilumas pasikeliant ir liemens sukamojo judesio stabilizacijos testai), nu-sakančias pagrindinius asmens judesio modelius [35]. Testų atlikimui naudo-jama speciali FMS įranga, kurią sudaro stačiakampio formos pagrindas su matavimui skirta dalimi, ilga ir dvi trumpos lazdos bei elastinė juosta (2.2.3.1 pav.) [35].
