MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TOMAS ČIUŢELIS
FUNKCINIŲ JUDESIŲ, LIEMENS RAUMENŲ IŠTVERMĖS IR
PUSIAUSVYROS SĄSAJOS SPORTUOJANTIEMS IR
NESPORTUOJANTIEMS JAUNO AMŢIAUS ASMENIMS
Magistrantūros studijų programos „SVEIKATINIMAS IR REABILITACIJA FIZINIAIS PRATIMAIS”
(valst. kodas 621B30003) baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Algė Daunoravičienė
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanas Prof. dr. Jūratė
Macijauskienė 2016 m. 01mėn. 06 d.
FUNKCINIŲ JUDESIŲ, LIEMENS RAUMENŲ IŠTVERMĖS IR
PUSIAUSVYROS SĄSAJOS SPORTUOJANTIEMS IR
NESPORTUOJANTIEMS JAUNO AMŢIAUS ASMENIMS
Magistrantūros studijų programos „SVEIKATINIMAS IR REABILITACIJA FIZINIAIS PRATIMAIS” (valst. kodas 621B30003) baigiamasis darbas
Konsultantas
Margarita Radţiūnienė 2016 m. 01 mėn. 06 d.
Recenzentas
Doc. dr. Vytautas Poškaitis 2016 m. 01 mėn. 06 d.
Darbo vadovas
Doc. dr. Algė Daunoravičienė 2016 m. 01 mėn. 06 d. Darbą atliko Magistrantas Tomas Čiuţelis 2016 m. 01 mėn. 06 d
KAUNAS, 2016
TURINYS
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
SANTRUMPOS ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 12
1.1. Funkciniai judesiai ir jų atlikimas ... 12
1.2. Fizinis pajėgumas ir jo vertinimas ... 16
1.3. Liemens raumenų ištvermė ir jos vertinimas ... 16
1.4. Selektyvių funkcinių judesių įvertinimas ... 21
1.5. Pusiausvyra ... 22
2. METODIKA ... 27
2.1. Tyrimo organizavimas ... 27
2.2. Kontingentas ... 28
2.3. Tyrimo metodai ... 28
2.4. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas ... 29
2.5. Liemens raumenų ištvermės vertinimas ... 33
2.5.1. Kraus-Weber testas ... 33
2.5.2. ITO testas ... 34
2.5.3. Šoninio tiltelio testas ... 35
2.6. Flamingo testas ... 35
2.7. Kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas ... 36
2.8. Statistinė analizė ... 36
3. REZULTATAI ... 37
3.1 Funkcinių judesių atlikimas tarp sportuojančių ir nesportuojančių asmenų ... 37
3.2 Liemens raumenų ištvermė tarp sportuojančių ir nesportuojančių ... 42
3.3 Pusiausvyros kaita tarp sportuojančių ir nesportuojančių asmenų ... 44
3.4 Sąsajos tarp funkcinių judesių, liemens raumenų ištvermės ir pusiausvyros sportuojantiems ir nesportuojantiems asmenims ... 45
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 51
5. IŠVADOS ... 54
6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 55
7. PRANEŠIMAI MOKSLINĖSE KONFERENCIJOSE ... 56
LITERATŪROS ŠALTINIAI ... 57
SANTRAUKA
Čiuţelis T. Funkcinių judesių, liemens raumenų ištvermės ir pusiausvyros sąsajos sportuojantiems ir nesportuojantiems jauno amţiaus asmenims, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. Dr. A. Daunoravičienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2016: 63 p.
Darbo tikslas: Nustatyti funkcinių judesių, liemens raumenų ištvermės ir pusiausvyros
sąsajas sportuojantiems ir nesportuojantiems jauno amţiaus asmenims.
Uţdaviniai: 1. Įvertinti funkcinių judesių atlikimą tarp sportuojančių ir nesportuojančių
jauno amţiaus asmenų. 2. Įvertinti liemens raumenų ištvermę tarp sportuojančių ir nesportuojančių jauno amţiaus asmenų. 3. Įvertinti pusiausvyrą tarp sportuojančių ir nesportuojančių jauno amţiaus asmenų. 4. Įvertinti sąsajas tarp funkcinių judesių, liemens raumenų ištvermės ir pusiausvyros.
Tyrimo metodai: funkciniai judesiai vertinti naudojant standartizuotą funkcinių judesių
atlikimo stereotipą (angl. FMS). Liemens raumenų ištvermė vertinta naudojant: Kraus-Weber, ITO, šoninio tiltelio testus. Pusiausvyra vertinta naudojant flamingo testą. Tyrime dalyvavo 288 asmenys iš jų 131 uţsiimantys sportine veikla (19,06±0,5 m) ir 157 neuţsiimantys sportine veikla (19,1±0,69 m).Statistinė analizė atlikta naudojantis „IBM SPSS Statistics 22.0“ ir „Microsoft Office Excel“ programomis. Tikrinant statistines hipotezes buvo pasirinktas p<0,05 reikšmingumo lygmuo.
Išvados: 1. Gilaus pritūpimo, ţengimo per barjerą ir atsispaudimo stabiliu liemeniu
sportuojančių asmenų rezultatai buvo geresni. Tiek sportuojančių, tiek nesportuojančių asmenų dešinės pusės galūnės buvo mobilesnės atliekant pečių mobilumo ir aktyvios tiesios kojos kėlimo testus. 2. Sportuojančių asmenų tiek kairės, tiek dešinės pusės raumenų ištvermė buvo didesnė, o pilvo ir nugaros raumenų ištvermė nesiskyrė. Tiek sportuojančių, tiek nesportuojančių asmenų nugaros ir dešinės pusės raumenų ištvermė buvo didesnė 3. Sportuojančių asmenų dešinės kojos pusiausvyra buvo geresnė nei kairės. O nesportuojančių asmenų dešinės kojos pusiausvyra buvo prastesnė nei sportuojančių asmenų. 4. Įvertinus sąsajas tarp funkcinių judesių, liemens raumenų ištvermės ir pusiausvyros sportuojantiems ir nesportuojantiems asmenims buvo gauti silpni ryšiai tarp funkcinių judesių, liemens raumenų ištvermės ir pusiausvyros abejose grupėse.
SUMMARY
Čiuţelis T. Functional movements, trunk muscles endurance and balance links of young age people engaged and not engaged in sports, master’s final work / supervisor doc. Dr. A. Daunoravičienė.; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Institute of sport. Kaunas, 2016: 63 pages.
The aim: Identify functional movements, trunk muscles endurance and balance links of
young age people engaged and not engaged in sports.
Objectives: 1. To evaluate functional movements performance between young age people
engaged and not engaged in sports. 2. To evaluate trunk muscle endurance between young age people engaged and not engaged in sports. 3. To evaluate balance between young age people engaged and not engaged in sports. 4. To evaluate links between functional movements, trunk muscle endurance and balance.
Research methods: functional movement was evaluated using functional movement
screening (angl. FMS). Trunk muscle endurance was evaluated using: Kraus-Weber, ITO, side bridge tests. Balance was evaluated using flamingo test. In this study participated 288 person from them 131 engaged in sports (19,06±0,5 m) and 157 not engaged in sports (19,1±0,69 m). Statistical analysis was performed using „IBM SPSS Statistics 22.0“ and „Microsoft Office Excel“ program. Verification of statistical hypotheses were selected p <0.05 significance level.
Conclusions: 1. Deep squat, hurdle step and trunk stability pushup scores was better
persons who engaged in sports. Engaged and not engaged in sports persons right side limbs had more mobility performing shoulder mobility and active straight-leg raise tests. 2. Persons who engaged in sport right and left side muscles endurance was better, but abdomen and back muscles endurance had no difference. 3. Persons who engaged in sport right leg balance was better then left. Persons who not engaged in sport right leg balance were worse then persnons who engaged in sport. 4. Evaluated links between functional movements, trunk muscle endurance and balance persons who engaged and not engaded in sport were obtained weak relations between functional movements, trunk muscle endurance and balance in both groups.
PADĖKA
Dėkoju savo darbo vadovei doc. dr. Algei Daunoravičienei ir Margaritai Radţiūnienei uţ visokeriopą pagalbą rašant baigiamąjį magistro darbą.
SANTRUMPOS
FMS – funkcinių judesių stereotipo vertinimas SFMA – selektyvių funkcinių judesių įvertinimas SEBT – ţvaigţdės nuokrypio pusiausvyros testas
ĮVADAS
Judėjimas yra pagrindas ţmogaus ankstyvo augimo ir tobulėjmo, kuris išlieka pagrindine reikiamybe per visą gyvenimą. Nors daug dėmesio skiriama judesiui, tačiau visapusiškai jį įvertinti trūksta bendrų testų ar metodų (Cook, 2010). Šiuolaikinėje medicinoje yra daugybė testų, metodikų, technikos priemonių, kuriais galima vertinti asmens fizinius duomenis, judesių amplitudes, tačiau nevisada stebimos sąsajos tarp rezultatų. G. Cook`o sukurta sistema leidţia judesį įvertinti kokybiškai, o ne kiekybiškai, kas buvo daroma iki šiol. Stebint ţmogaus judesių kokybę, netikslinga analizuoti visus atliekamus ţmogaus judesius, uţtenka įvertinti keltą pirminių judesių, kad būtų galima nuspėti apie kitus ţmogaus atliekamus judesius. Vertinant judesį kokybiškai lengviau galima pastebėti sutrikimus tam tikrose grandyse (Cook ir kt., 2006).
Tyrėjai testuodami sportininko fizinį pasirengimo lygį, daţnai apsiriboja tik tam tikromis raumenų grupėmis, sąnariais, amplitudėmis ar fizinėmis ypatybėmis. Atliekant tokius tyrimus yra sunku spręsti apie asmens fizinio pasirengimo lygį ir tuo labiau apie atliekamo judesio kokybę. Neatlikus detalių tyrimų, kuriais būtų įmanoma vertinti kokybinį ir kiekybinį judesio atlikimą, negalime spręsti apie asmens fizinio parengtumo lygį (Cook, 2010). Testuodami tik tam tikrus segmentus, nesugebame įvertinti asmens judesių kokybės, todėl reikia testuoti funkcinių judesių atlikimą. Funkcinių judesių stereotipo vertinimas susideda iš septynių judesių : gilaus pritūpimo, ţengimo per barjerą, įtūpsto, pečių mobilumo, aktyvaus tiesios kojos kėlimo, atsispaudimo stabiliu liemeniu ir rotacinio stabilumo. Šie judesiai įvertina mobilumą, stabilumą, koordinaciją, laikysenos kontrolę. Siekiant įvertinti funkcinius judesius kokybiškai G. Cook pateikia kriterijus, kuriuos naudojant galima įvertinti atliekamus judesius. Netaisyklingai atliekant funkcinius judesius, kai pasireiškia kompensaciniai mechanizmai, gali sąlygoti sportininko fizinių galimybių sumaţėjimą arba būti traumų prieţastimi (Kiesel ir kt., 2007; Cook ir kt., 2006; O`Connor ir kt., 2011).
Siekiant atlikti judesius taisyklingai, svarbiausias dėmesys turi būti sukoncentruotas į liemens stabilumą. Liemens stabilumas atlieka svarbų vaidmenį juosmeninės stuburo dalies traumų prevencijai ir reabilitacijai (Oliver ir kt., 2009; Durall ir kt., 2009). Esant liemens stabilumui, judesio atlikimui susidaro tvirta atrama, kuri neleidţia įvykti traumoms (Kibler ir kt., 2006). Liemens stabilumą uţtikrinantys raumenys skirstomi į globaliuosiu ir vietinius. Šių raumenų įsijungimas vienu metu suteikia liemeniui stabilumo. Esant sumaţėjusiam šių raumenų aktyvumui, sumaţėja ir liemens stabilumas, kas gali nulemti traumų tikimybę. Šiems raumenims lavinti taikomi stabilizaciniai liemens pratimai (Leetun ir kt., 2004; Atsushi ir kt., 2010).
Liemens raumenų ištvermė siejama su sveika nugara arba jos sutrikimais. Kuo ilgesnį laiką išlaikomas liemens raumenų aktyvumas, tuo didesnė nauda apsisaugoti nuo nugaros traumų (Dejanovic ir kt., 2012). Atliekant pratimus ant nestabilių platformų tam tikrų liemens raumenų aktyvumas padidėja (Atsushi ir kt., 2010).
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas: Nustatyti funkcinių judesių, liemens raumenų ištvermės ir pusiausvyros
sąsajas sportuojantiems ir nesportuojantiems jauno amţiaus asmenims.
Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uţdaviniai:
1. Įvertinti funkcinių judesių atlikimą tarp sportuojančių ir nesportuojančių jauno amţiaus asmenų.
2. Įvertinti liemens raumenų ištvermę tarp sportuojančių ir nesportuojančių jauno amţiaus asmenų.
3. Įvertinti pusiausvyrą tarp sportuojančių ir nesportuojančių jauno amţiaus asmenų. 4. Įvertinti sąsajas tarp funkcinių judesių, liemens raumenų ištvermės ir pusiausvyros.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Funkciniai judesiai ir jų atlikimas
Svarbiausia griaučių raumenų sistemos funkcija yra mechaninė. Jie vykdo viso kūno lokomocijos (ėjimo, bėgimo), statikos (stovėjimo, sėdėjimo) ar kūno dalių judėjimo funkcijas (Stropus ir kt., 2013). Ilgą laiką pats judesys buvo vertinamas kiekybiškai, bet ne kokybiškai. Sukurta funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistema, leidţia judesius vertinti kokybiškai, o ne kiekybiškai, kas buvo įprasta iki šiol. Naudojant funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo metodiką galima nesunkiai pamatyti funkcinių judesių disfunkcijas, kurios daţnai apibūdinamos kaip stabilumo ir mobilumo balanso sutrikimas (Cook ir kt., 2006).
G. Cook (2006) sukurta metodika galima įvertinti funkcinių judesių atlikimo stereotipą, ištestuoti sąveikas tarp kinetinių grandţių. Funkciniai judesių vertinimo testai yra vienintelė metodika bandanti įvertinti individo pirminio judesio stereotipo kokybę naudojant paprastą ir aiškią graduotą sistemą. Ši metodika skirta ne diagnozuoti problemas, bet pamatyti stereotipinių judesių apribojimus, asimetrijas ir padėti siekti taisyklingesnio judesio kokybės gerinimo, ir tuo pačiu metu didinti traumų prevenciją. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas gali būti naudojamas, kaip savarankiška vertinimo metodika siekiant nustatyti trūkumus, kurie galėjo būti nepastebėti per tradicinį medicininį įvertinimą. Daugeliu atvejų, raumenų lankstumo ir jėgos disbalansas negali būti nustatytas per tradicinius vertinimo metodus. Tačiau šios problemos, kurios yra pripaţintos reikšmingais rizikos veiksniais, gali būti nustatytos naudojant funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo metodiką. Šios metodikos pagrindinis tikslas yra įvertinti visų kūno kinetinių grandţių sistemą, kai pats kūnas vertinamas kaip vieningas atskirų funkcinių segmentų visuma (Cook ir kt., 2006).
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus sudaro septyni fundamentalių funkcinių judesių testai, kurių atlikimas reikalauja mobilumo ir stabilumo balanso (Cook ir kt., 2006). Penkiuose iš septynių testų (ţengimas per barjerą, įtūpstas, pečių mobilumo, aktyvios kojos kėlimo, rotacinio stabilumo) atskirai yra vertinama dešinė ir kairė kūno pusė, tokiu būdu įvertinama kūno asimetrija dėl kurios gali įvykti traumos (Schneiders ir kt., 2011). Teigiama, kad ţymi asimetrija tarp dešinės ir kairės kūno pusės, gali iškreipti funkcinių judesių atlikimo stereotipą, o tai taip pat yra traumos rizikos faktorius (Pilsky ir kt., 2006; Yeung ir kt., 2009).
Šiuos funkcinius judesius atliekamus testo metu galime sutikti, tiek įvairiose sporto šakose, tiek gyvenimiškose situacijose. Nereikia vertinti visų atliekamų ţmogaus judesių, uţtenka įvertinti
keletą pirminių judesių stereotipus, kad būtų galimą nuspėti kokybę apie kitus ţmogaus atliekamus judesius. Naudojant šiuos testus įvertinama funkcinių judesių atlikimo stereotipo kokybės pokyčiai po įvykusių traumų ar sudarytų korekcinių treniruočių programų efektyvumo (Cook, 2010). Atliekant šiuos testus vertinamas funkcinių judesių atlikimo stereotipas, kuris parodo sąsajas tarp raumenų jėgos, lankstumo, koordinacijos, judesio amplitudės, pusiausvyros ir propriorecepcijos. Testo metu tiriamasis atsistoja į sudėtingą pradinę padėtį, ir atliekant judesį silpnosios grandys ir nestabilumas tampa aiškiai pastebimas, jeigu tiriamasis stokoja šių dviejų komponentų (Cook ir kt., 2006). Netaisyklingas atliekant judesius testavimo metu, kai pasireiškia kompensaciniai mechanizmai, gali sąlygoti sportininko fizinių galimybių sumaţėjimu arba būti traumų prieţastimi (Kiesel ir kt., 2007; Cook ir kt., 2006; O`Connor ir kt., 2011). Įvertinant funkcinių judesių atlikimo stereotipą, atsiranda galimybė pamatyti apribojimus kurie trukdė taisyklingam judesiui, ir pradėti taisyti ydingą judesio stereotipą, neapsiribojant vien tik atskirais sąnariais ir raumenimis (Cook, 2010).
Per pastaruosius dvidešimt metų reabilitacija perėjo nuo tradicinio – izoliuotos (silpnos grandies) srities vertinimo ir stiprinimo, link integruoto funkcinio poţiūrio, įtraukiant neuroraumeninius propriorecepcijos principus, motorinio mokymosi ir raumenų sinergijos metodus. Anksčiau apie tai buvo sudėtinga kalbėti, o tuo labiau plėtoti funkcinį poţiūrį, kai funkcinių judesių įvertinimo standartai neegzistavo. Daugeliu atveju, reabilitacijos metu specialistai per greitai atlieka specifinius izoliuotius testavimo metodus tam tikriem raumenim ar sąnariam. Be to, tokie specialistai daţnai atlieka fizinio pajėgumo ir tam tikrų įgūdţių vertinimą, be pirminio funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo (Cook ir kt., 2006).
Daţniausiai medicinos modelyje pirmiausia atliekamas medicininis patikrinimas, kurio metu bandoma nustatyti sveikatos problemas. Atlikus medicininį patikrinimą atliekamas fizinio pajėgumo vertinimas, tačiau naudojant šią sistemą negaunama pakankamai duomenų apie sportininko fizines savybes ir pačių judesių atlikimą. Konkrečių standartų nėra, kurie apibrėţtų koks turi būti asmens pasiruošimo lygis, kad jis galėtų dalyvauti fizinėje veikloje (Metzl, 2000). Pagrindinis fizinio pajėgumo vertinimo ir medicininio patikrinimo tikslas sumaţinti traumos tikimybę, padidinti fizinį pajėgumą ir pagerinti gyvenimo kokybę (Cook, 2010; Minick ir kt., 2010)
Atlikus medicininį įvertinimą ir norint gauti išsamius duomenis apie asmens galimybes pirmiausia reikia nustatyti koks sportininko funkcinių judesių atlikimo stereotipas, nes esant sutrikusiam judesių atlikimo stereotipui ţmogus nesugeba optimaliai išnaudoti savo fizinių galimybių ir net gali patirti traumą. Tačiau dauguma pradeda nuo fizinio pajėgumo vertinimo. Daţniausiai naudojami ir rekomenduojami fizinio pajėgumo vertinimo testai susideda iš:
atsispaudimų, sprinto, ištvermės bėgiamo, atsilenkimų, vikrumo vertinimo. Daugelyje sporto ir profesinėse situacijose šios fizinės ypatybės tampa labiau specifiškos uţduotims, kurių metu šios ypatybės yra naudojamos (Cook ir kt., 2006). Fizinio pajėgumo testų funkcija yra surinkti pradinę kokybinę informaciją apie asmens fizines ypatybes, pateikti rekomendacijas išanalizavus duomenis ir išsikelti tikslus. Šios rekomendacijos pagrįstos naudojant standartizuotas vidutines reikšmes, kurios gali būti nesusijusios ar neatitikti individo specifinių poreikių. Nors ir suteikia fizinio pajėgumo testai objektyvią kiekybinę informaciją apie tam tikrą fizinę ypatybę, tačiau vien tik remiantis šiais rezultatais gali būti sunku arba visiškai neįmanomą spręsti apie atliekamo judesio kokybę (Cook, 2010). Fizinio stiprinimo programos daţniausiai didţiausį dėmesį skiria vikrumo, greičio, ir jėgos lavinimui, nekreipdami dėmesio į atliekamo judesio kokybę, todėl asmeniui kurio judesio stereotipas yra ydingas gali būti sunku išlavinti tam tikrą fizinę ypatybę. Atliekant tam tikrą judesį įsijungia įvairūs kompensaciniai mechanizmai, kurių metu įsijungia visai kiti raumenys, judesys atliekamas, tačiau pats atlikimas nėra taisyklingas. Asmeniui išmokus netaisyklingai atlikti judesį ţmogus įgyją netaisyklingą funkcinio judesio atlikimo stereotipą, kuris didina tikimybę patirti traumą ir pasiekti uţsibrėţtus tikslus (Cook ir kt., 2006). Pavyzdţiui asmuo, kuris atsilenkimo pratimų testo metu atlieka daugiau nei vidutiniškai priimta normos ribose, tačiau juos atlieka labia neefektyviai - kompensuodamas judesį, o patį judesį pradėdamas nuo viršutinės kūno dallies ir kaklinės lyginat su liemeniu. Lyginant šį asmenį su kitu, kurio atsilenkimų skaičius taip pat buvo didesni nei vidutiniškai atliekama, šio asmens atlikimas yra taisyklingas ir neįsijungia kompensaciniai judesiai. Jeigu dėmesys būtų nekreipiamas apie judesio atlikimo kokybę, abu asmenys atsilenkimus atlieka geriau nei vidutiniškai. Vertinant abiejų sportininkų fizinį pasirengimą sunku nustatyti, kurio būtų geresnis pasiruošimo lygis. Abu asmenys ţymiai skirtusi pagal funkcinį mobilumą ir stabilumą, tačiau netestuojant jų funkcinio mobilumo ir stabilumo netikslinga vertinti skirtumus tarp judesio atlikimo (Cook ir kt., 2006).
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo metodikos tikslas taip pat yra traumų nuspėjimas arba pakartotinių traumų įšvengimas, kadangi patirta trauma yra svarbus veiksnys, kuris sutrikdo funkcinių judesių atlikimo stereotipą, o tai turi įtakos asmens fiziniam pajėgumui. Taip pat įvykusi trauma sutrikdo funkcinių judesių stereotipą ir padidina tikimybę patirti traumą pakartotinai. Funkcinio judesio atlikimo stereotipas gali ir neatsistatyti nors traumuota vieta jau sugijus. Pakartotinai patyrus trauma sutrinka funkcinio judesio atlikimo stereotipas, kuris atsiranda dėl pokyčių judesių valdyme. Judesių valdymas negali būti įvertintas matuojant raumenų jėgą ir judesio amplitudę. Asmens judesio kontrolė kompleksiškai vertinama naudojant funkcinius judesius, kurių atlikimui reikalingas dinaminis balansas (Pilsky ir kt., 2006; Cook ir kt., 2006). Naudojant
funkcinių judesių atlikimo stereotipą patikimai galima įvertinti neuroraumeninius pakitimus įvykusius po traumos. Siekiant atstatyti paţeistos srities funkciją, reabilitacijos metu taikomi jėgos ir lankstumo judesiai, tačiau šie pratimai daţnai neatstato ydingo funkcinio judesio atlikimo stereotipo. Daţniausiai po įvykusios traumos pasikeičia judesių valdymas, o kartu ir funkcinių judesių atlikimo stereotipas, todėl testuojant fiziškai aktyvius asmenis naudojamos specialios funkcinio judesio atlikimo stereotipo testavimo programos (Minick ir kt., 2010). Apie kinetinės grandinės silpnumą, kuri gali būti traumos rizikos veiksnys, naudingų duomenų medicininis sveikatos patikrinimas ir fizinio pajėgumo vertinimo testai nepateikia. Didţioji dalis sporto medicinos gydytojų naudoja specialias įvertinimo technikas pagrįstas funkciniu poţiūriu, kurios vertina judesio trūkumo svarbą (Cook, 2010).
Atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, kad profesionaliems amerikietiškojo futbolo ţaidėjams, kurie surinko 14 ir maţiau taškų iš 21 galimo, kuriuos surinko atlikdami funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus, jie turi didesnę tikimybę gauti traumą (Kiesel ir kt., 2007). Atlikus daugiau tyrimų, šie duomenys patvirtinami, taip pat teigiama, kad turint asimetriją tarp kairės ir dešinės kūno pusių ir atlikus funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimą, gauti traumą tikimybė padidėja du ar net tris kartus (Kiesel ir kt., 2008). Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas gali padėti numatyti traumų tikimybę, taip pat remiantis atliktais tyrimais, galima teigti, kad atitinkamos korekcinės treniruotės stiprina funkcinių judesių atlikimo stereotipą (Cook, 2010).
Remiantis funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistemos autoriais, jog asimetrijos sporte tarp kairės ir dešinės kūno pusės dalyvaujant tam tikroje sporto šakoje ir atliekant šiai šakai specifinius judesius yra galimos, visgi jei asimetrija atsiranda atliekant funkcinius judesius tarp kairės ir dešinės kūno pusės, padidėja rizika pabloginti atliekamų judesių stereotipą (Cook, 2010).
Pritūpimo testas taikomas, nes juo lengva įvertinti klubo, kelio, čiurnos, krūtininės nugaros dalies ir pečių mobilumo. Šiuo testu įtraukia visa kūno biomechanika siekiant atlikti taisyklingai. Ţengimo per barjerą testas reikalauja funkcino mobilumo ir stabilumo per klubą, kelius ir čiurnas. Testo atlikimui reikia tinkamos kordinacijos ir stabilumo tarp klubo ir liemens, atliekant ţengimo judesį, taip pat stabilumo pakėlus vieną koją. Įtupsto testo atlikimo metu svarbūs yra klubo ir čiurnų mobilumas, stabilumas, taip pat keturgalvio lankstumo ir kelio stabilumo. Pečių mobilumo testui atlikti reikia normalios mentės ir krūtininės dalies judesių amplitudes. Aktyvios kojos kėlimo testas reikalauja uţpakalinės šlaunies raumenų grupės elastingumo. Atsispaudimas stabiliu liemeniu testas reikalauja liemens stabilumo sagitalinėje plokštumoje ir viršutinės kūno dalies jėgos judesio metu.
Rotacinio stabilumo testas reikalauja liemens stabilumo atliekant kombinuotus apatinių ir viršutinių galūnių judesius (Cook ir kt., 2006). Rotacinio stabilumo testą taisyklingai atlieka labia nedidelė dalis ţmonių, kurie gauna maksimaliai 3 balus, o didţioji dalis ţmonių gauna 2 balus. Šis testas įtrauktas į sąrašą dėl profesionalių sportininkų, kurie gali pajėgti gauti maksimalų įvertinimą. Daţniausiai testą maksimaliu įvertinimu atlieka tų sportų šakų atstovai, kurie atlieka specifinius pratimus asimetriniam liemens stabilumui lavinti skirtingose plokštumose (Schneider sir kt., 2011).
1.2. Fizinis pajėgumas ir jo vertinimas
Suaugusiųjų Eurofito (fizinio pajėgumo) testų rinkinys yra sukurtas įvertinti su sveikata susijusį fizinį pajėgumą. Rinkinio bendras tikslas yra įvertinti individo, populiacijos sveikatą, fizinį pajėgumą ir gerovę. Teigiama, kad fizinis ţmogaus pajėgumas nulemiamas fizinių ypatybių visumos. Fizinė ypatybė – tai ţmogaus gebėjimas atlikti konkrečią judėjimo uţduotį. Gali būti daug įvairių judamųjų uţduočių, todėl visuomet vertinama konkreti fizinė ypatybė: ištvermė, jėga, greitumas, lankstumas, pusiausvyra, vikrumas, koordinacija. Organizmo sistemos ir struktūros, padedančios judėti, jausti, analizuoti yra pagrindas biologinių fizinių ypatybių. Tai morfofunkcinės ypatybės, kurias turime jau gimę, jos yra gana pastovios, bei joms būdinga adaptacija ir kintamumas. Kiekybinius fizinių ypatybių poţymius lemia ţmogaus amţius, lytis, gyvensena ir kiti veiksniai (Šiupšinskas ir kt., 2008).
1.3. Liemens raumenų ištvermė ir jos vertinimas
Pagrindinė liemens raumenų funkcija tai išlaikyti liemenį vertikalioje padėtyje. Išlaikyti liemenį vertikalioje padėtyje reikalauja optimalios liemens raumenų ištvermės. Ištvermė fizinė ţmogaus ypatybė ir gebėjimas ilgai tęsti nustatyto intensyvumo darbą, pakelti atsirandanti nuovargį. Ištvermė skirstoma į bendrąją ir raumeninę. Bendroji ištvermė – sveikatai savarbi fizinė ypatybė, kuri susijusi su širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemom geba nuolatos aprūpinti organizmą fizinio aktyvumo metu reikiamu deguonies kiekiumi. Raumeninė ištvermė – tai raumenų gebėjimas nepavargstant atlikti darbą (Šiupšinskas ir kt., 2008).
Liemens raumenų ištvermė siejama su nugaros sveikatos būkle, taip pat su galimais nugaros sutrikimais. Atlikti tyrimai rodo, kad sugebėjimas išlaikyti tam tikrą liemens raumenų aktyvumą ilgą laiką, duodą didesnę naudą apsisaugoti nuo nugaros susiţeidimų (Dejanovic ir kt.,
2012). Statinė liemens raumenų ištvermė, kuri yra svarbi kūno laikysenos palaikymui, dauginiai raumenys atlieka apsauginę funkciją, apsaugantys nuo nenatūralių judesių (Kavcic ir kt., 2004). Nenatūralūs judesiai yra susiję su skausmu ir traumom, kitas galimas mechanizmas apima gebėjimą palaikyti geresnę judesio formą atliekant pakartotines uţduotis. Uţsitęsęs judesys, amplitudės gale, skatina nuovargį, kuris sukelia įtampą ir skausmą (Sbriccoli ir kt., 2004).
Sąsajos tarp liemens ištvermės, traumų ir judesio atlikimo buvo aptarta keliuose straipsniuose. Buvo rasta, kad didesnė liemens raumenų ištvermė gali uţimti svarbią vietą siekiant išvengti traumų sporte (Evans ir kt., 2007). Kitame tyrime buvo kalbama, jog sumaţėjusi izometrinė nugaros tiesėjų ištvermė, siejama su apatinės nugaros skausmu (Johnson ir kt., 2009). Buvo nustatyta, kad paaugliams kurie turėjo didelę izometrine raumenų ištverme, rečiau skundėsi atsiradusiais nugaros skausmais ar įvykusiomis traumomis dėl apatinės nugaros skausmo. Nugaros skausmais daţniau skundėsi mergaitės nei vaikinai, ir aukštesni paaugliai (Andersen ir kt., 2006; Salminen ir kt., 1992).
Liemens stabilumas, yra tikima, kad atlieka svarbų vaidmenį juosmeninės stuburo dalies traumų prevencijai ir reabilitacijai (Oliver ir kt., 2009; Durall ir kt., 2009). Pratimai naudojami lavinti liemens stabilumą yra plačiai naudojami tiek sporte, tiek reabilitacijoje. Ypač svarbi raumenų funkcija yra jų indėlis į liemens stabilumą, pasiekti stuburo stabilumą naudingą tiek prevencijai, tiek gydymui apatinės nugaros dalies traumoms, kurioms reikia keletos bendrai dirbančių liemens raumenų įsijungimo (Butcher ir kt., 2007; Leetun ir kt., 2004).
Ţvelgiant iš funkcinės anatomijos perspektyvos, liemens raumenys gali būti skirstomi į globaliuosius ir vietinius raumenis. Globalieji raumenys tokie kaip rectus abdominis ir external obliques, sukuria sukimo momentą ir paskirsto gaunamą krūvį tarp krūtinės lastos ir dubens. Vietiniai raumenys tokie kaip transverse abdominis ir lumbar multifidus turi daugiau tiesioginių ar netiesioginių prisitvirtinimo vietų prie juosmens slankstelių. Šie raumenys yra susiję su segmentiniu stabilumo juosmeninėje dalyje, atliekant viso kūno judesius ir laikysenos koregavimą. Taigi vietinių raumenų funkcija yra būtina norint lavinti segmentinį stuburo stabilumą (Atsushi ir kt., 2010; McGill, 2001).
Liemens stabilumas apibrėţiamas kaip globalių ir vietinių raumenų aktyvacija vienu metu. Specialios treniruotės, kurios lavina šių raumenų funkcijas yra reikalingos norint pasiekti raumenų įsijungimą vienu metu (coactivation) (Leetun ir kt., 2004). Pratimai skirti šiam tikslui, lavinti raumenų įsijungimą vienu metu, vadinami juosmens stabilizaciniai ar liemens stabilizaciniais pratimais. Nors jokio oficialaus juosmens stabilizavimo pratimų apibrėţimo nėra, šiuo poţiūriu
siekiama skatinti raumenų atsakingų uţ neuroraumeninę kontrolę, jėgą ir ištvermę, kurie yra pagrindiniai laikantys stuburo ir liemens dinaminį stabilumą (Atsushi ir kt., 2010).
Liemens raumenys atlieką svarbų vaidmenį stabilizuojant apatines galūnes ir kelio judesius uţsiimant aktyvia veikla. Liemens raumenis sudaro rectus abdominus, transversus abdominis/internal obliques, external obliques, and erector spinae. Uţsiimant aktyviomis veiklomis tokiomis , kaip bėgiojimas, šokinėjimas transversus abdominis/ internal obliques yra pagrindiniai raumenys stabilizuojant stuburą, juosmens – dubens sritį ir visą liemens – dubens segmentą, bendrai vadinamą – šerdimi. Rectus abdominis, external obliques ir erector spinae kontroliuoja liemens padėtį atsiţvelgiant į pagrindą (Ambegaonkar JP ir kt., 2014).
Pilvo raumenys (transversus abdominis) aktyvuojasi pirmiau nei pačios iniciuotos galūnės judesys, suteikdamas tvirtą pagrindą galūnių judesiams (Kibler ir kt., 2006). Ţvelgiant biomechaniniu poţiūriu, galima iškelti hipotezę, kad liemuo gali turėti įtakos apatinių galūnių traumų rizikai apkrovų metu, nes liemuo yra atsakingas uţ riziką, kurios metu atleto pusė kūno masės perkeliama per apatines galūnes. Šios masės poslinkis gali padidinti neigiamą apkrovą sąnariams ir kitoms struktūroms kojose, o tai sąlygoja padidėjusią traumų tikimybę (Jamison ir kt., 2012).
Sąsajos tarp liemens stabilumo, jėgos ir atleto pasirodymų buvo tiriami, su prieštaringais rezultatais. Buvo rasta, kad moterys kurios pabaigė liemens stabilizacines treniruotes pagerino savo liemens kontrolę gulint ant nugaros (Sahrmann test), apatinių galūnių judrumą ir vertikalaus šuolio aukštį (Mills ir kt., 2005). Treniruočių programa orientuota į irkluojančių atletų liemens ištvermę, padidino šoninio lenkimo ištvermę, bet nepadidino vertikalaus šuolio, šuolio į tolį, šaudyklinio bėgimo, 40 m bėgimo (Tse ir kt., 2005).
Kitų autorių atlikti tyrimai parodė, kad atliekant atsilenkimus ant nestabilių paviršių, padidėja rectus abdominis ir external obliques aktyvumas (Vera – Gracia ir kt., 2000). Tačiau atliekant tiltelį ant nestabilaus paviršiaus (gulint ant nugaros), liemens raumenų aktyvumas nepakito. Ant nestabilaus paviršiaus atliekant pritūpimą, liemens raumenų aktyvumas padidėjo (Atsushi ir kt., 2010).
Per paskutinius keturis dešimtmečius, daug buvo kalbama ir aprašoma apie nugaros raumenų testavimo metodikas, testavimais siekta nuspėti, apsaugoti ir gydyti apatinės nugaros dalies skausmą. Šie testai apima stuburo raumenų jėgos vertinimą, lankstumą, kordinaciją, judesių amplitudes ir nugaros raumenų ištvermę. Ţinios apie ryšį tarp apatinės nugaros dalies skausmą ir izometrinę nugaros ištvermę yra retos ir prieštaringos (Mayer ir kt., 1995; Moreau ir kt., 2001). Bendriausios stuburo raumenų ištvermės testavimo metodikos yra: izometrinės ar statinės ištvermės
matavimas, aktyvus ištvermės matavimai su nepastovia judesių amplitude, ir izokinetinis testavimas. Daţniausiai naudojami izometriniai nugaros tiesimosi ištvermės testai yra: Sorenseno, gulint ant pilvo krūtinės atkėlimo (ITO), gulint ant pilvo abiejų tiesių kojų atkėlimas, traukimo, DBC110, dinamometrinio sėdėjimo testas (Moreau ir kt., 2001).
Atliekant Sorenseno testą sėdmenys ir kojos pritvirtinamos prie stalo trimis juostomis, rankos sukryţiuojamos ant krūtinės. Tiriamasis paprašomas išlaikyti horizontalią padėtį, tiek kol pajaus nuovargį. Atliekant šį testą gali kilti rizika sveikatai, jai pacientas turi nugaros skausmą. Asmenys kurie turi apatinės nugaros dalies skausmą, jų testo rezultatų įvertinimai bus maţesni (Demoulin ir kt., 2004) (1 pav.)
1 pav. Sorenseno testas (Demoulin ir kt., 2004)
Atliekant DBC110 testą, tiriamasis sėdi, o keliai ir pėdos pritvirtintos, judėjimo ašies taškas nustatomas ties L3 slanksteliu. Per nugaros tiesimą gluteus maximus ir erector spinae aktyvuojasi kartu, tačiau gluteus maximus greičiau patiria nuovargį asmenims su apatinės nugaros dalies skausmu (Moreau ir kt., 2001) (2 pav.).
2 pav. DBC110 testo atlikimas (Moreau ir kt., 2001)
Atliekant dinamometrinio sėdėjimo testą, tiriamasis sėdi ant kėdės veidu į priemones, vertikali juosta pritvirtinama prie dinamometro ašies, o apie tiriamojo pečius uţdedama juosta su dirţu. Uţdėtas dirţas aplink klubus neleidţia dubeniui judėti į priekį. Testo metu akyvūs yra šie raumenys: multifidi, iliocostalis lumborum, iliocostalis thoracis (Moreau ir kt., 2001) (3 pav.).
1.4. Selektyvių funkcinių judesių įvertinimas
Kaulų raumenų sistemos vertinimo/atrankos įrankiai ir judėjimu pagrįsti įvertinimo modeliai tampa vis labiau bendri sporto medicinos praktikoje, kaip priemonės nustatyti traumos rizika ir judėjimo funkcijos sutrikimus (Cook G. ir kt., 2006; Kiesel K. ir kt., 2007; Schneiders A., ir kt., 2011). Sutrikimai susiję su kaulų ir raumenų sistemos suţalojimais nėra daţnai išskiriami į suţalotą sąnarį ir liekamieji trūkumai (reiškiniai), kurie gali išlikti, jeigu šie sutrikimai nenagrinėjami atidţiau. Šie trūkumai negali būti lengvai atpaţįstami pagal tradicinį kiekvieno sąnario specifinį ištyrimą. Atrankos ir įvertinimo metodai, kurie apima viso kūno funkcinius judesius, gali atskleisti svarbius pagrindinius sutrikimus, kurie leistų vystyti ir įgyvendinti tikslines intervencijas siekiant maksimalaus atsigavimo po pirminės traumos ir apsaugoti nuo pakartotinės.
Tradicinis medicinos modelis labiau tapatinamas su anatominės kilmės skausmu, kuris įvertinamas per audinius arba per sąnarius, kurių funkcija yra sutrikusi. Pavyzdţiui, manualinis raumenų testavimas ir goniometriniai matavimai specifiniam raumeniui ar sąnariui vienos plokštumos judesyje (Cook G., ir kt., 2006; Holzbaur R., ir kt., 2005). Šis modelis susitelkia ties patologijos diagnozavimu, o ne į sutrikimo ar funkcinių apribojimų identifikavimą, ir toks reabilitacinis modelis gydo simptomus, o ne pačią prieţastį (Wainer R., ir kt., 2007). Pagrindinių judesių modelių stebėjimas leidţia įvertinti dinaminį neuroraumeninį valdymą ir sąveiką tarp sąnarių, ir kūno regionų. Kadangi ţinoma, jog skausmas gali paveikti motorinį valdymą, skausmingo judesio įvertinimas gali būti nepatikimas identifikuojant paciento simptomų prieţastį (Dickx N., 2010; Hodges PW., 2011; Kiesel K. B. ir kt., 2012).
Selektyvus funkcinių judesių vertinimas (Selective Functional Movement Assessment – SFMA) yra sistema sukurta siekiant palengvinti klinicistams/gydytojams nustatyti judėjimo disfunkcija populiacijoje, bet ne skausmingiausią vietą (Cook, G., 2010). Taip pat papildo egzistuojančius medicininius ištyrimus ir efektyviai įtraukia laikysenos, raumenų balanso ir pagrindinių judesių modelių supratimą į praktinį kaulų ir raumenų sistemos gydymą. Ši sistema padeda klinicistams atpaţinti reikšmingus sutrikimus ir juos įtraukti į gydymo procesą, taip pat suklasifikuoja judesių modelius. SFMA suteikia sistemingą eigą terapinių ir korekcinių pratimų parinkimui.
SFMA prasideda su tam tikrų pagrindinių judesių modelių vertinimu siekiant nustatyti judesio apribojimus ar simptomų atsiradimo prieţastį (Glaws KR ir kt., 2014). Testų rinkinį sudaro septyni judesių modeliai ir jų modifikacijos:
Pečių mobilumo;
Liemens lenkimas;
Liemens tiesimas;
Liemens rotacija (i abi puses);
Stovėjimas ant vienos kojos;
Gilus pritūpimas
Selektyvus funkcinių judesių vertinimas apibūdina judesius, kaip „funkcinius“ remiantis įvykdytais konkrečiais kriterijais normalumui nustatyti. Jeigu judesio modelis yra laikomas funkciniu ir neskausmingu, tada tolimesnis tyrimas to judesio modelio nerekomenduojamas. Skausmingi judesio modeliai yra toliau vertinami su atsargumu, nes skausmas gali paveikti motorinę kontrolę ir tolimesni aktyvūs, skausmingi judesiai gali pabloginti simptomus (Kiesel K. B. ir kt., 2012; Kiesel KB ir kt., 2008). Šie skausmingi judesiai yra gydomi su skausmo moduliacijos terapija ir šie judesiu yra pakartotinai vertinami nustatant gydymo efektyvumą, nes judesiai turėtų tapti neskausmingi su tinkamu vertinimu ir disfunkcijos gydymu. Judesio modeliai, kurie yra laikomi sutrikę ir neskausmingi, yra toliau nagrinėjami naudojant papildomą seką testų, kad atskleisti konkrečius mobilumo ar stabilumo sutrikimus, sukėlusius disfunkcinį modelį (Cook, G. 2010).
Pagrindinis skirtumas tarp FMS ir SFMA yra skausmas. SFMA padeda gydytojui ieškoti skausmingo, netaisyklingo judesio modelio, todėl yra diagnostinė priemonė. FMS naudojamas traumos tikimybei nustatyti, o ne diagnozuoti problemą. Todėl FMS neskirtas ieškoti skausmingų judesių modelių. Asmuo gali atitikti SFMA normą, tačiau turėti daug problemų atlikdamas FMS, bet asmuo, kuris atliko puikiai FMS daţniausiai gauna gerą įvertinimą iš SFMA (Glaws KR ir kt., 2014).
1.5. Pusiausvyra
Gera pusiausvyra ir mobilumas yra pagrindiniai gyvenimo kokybę lemiantys veiksniai. Pusiausvyra yra apibūdinama gebėjimu išlikti stabiliam stovint bei judant. Techninis pusiausvyros apibūdinimas susijęs su gebėjimu išlaikyti bendrą kūno masės centrą atramos ploto ribose sėdint, stovint, einant. Pusiausvyra yra būtinas komponentas kasdieninėje funkcinėje veikloje, o pusiausvyros kontrolė yra sudėtinis ir daugiafunkcinis veiksnys. Funkcinė uţduotis ir aplinka, kurioje ta uţduotis vykdoma, yra lemiama pusiausvyros kontrolės. Pusiausvyrą gali lemti daugelis mus supančių veiksnių – aplinka, atliekamos uţduoties sudėtingumas, sensomotoriniai veiksniai (Rutkauskienė ir kt., 2012).
Pusiausvyra yra kritiškai svarbi griuvimų prevencijai ir sutrikimai susiję su pusiausvyra yra būdingi tiek vyresniems asmenims, tiek gyvenantiems su lėtinėmis ligomis ( Tinetti ME ir kt., 2010; Tyson SF ir kt.,2006; Dillon CF ir kt., 2010). Tam tikri pratimai gali sumaţinti kritimų riziką, o išsamus vertinimas yra rekomenduojamas nustatant sutrikimus laikysenos kontroliavime, pagal kurį sudaromi optimalaus krūvio pratimų programa skirta griuvimų prevencijai ( Gillespie LD ir kt., 2012; Sherrington C ir kt., 2011; Horak FB ir kt., 2006). Kadangi egzistuoja daugybė standartizuotų pusiausvyros priemonių ir jų platus naudojimas apriboja galimybę duomenų bendrinimui tiriant pusiausvyros priemonių efektyvumą (Orr R ir kt., 2008). Pavyzdţiui, analizuotame metodinėje apţvalgoje apie pratimų veiksmingumą siekiant pagerinti pusiausvyra vyresniems asmenims buvo rasti 95 tinkami tyrimai, tačiau vertinti buvo maţiau kaip 50 procentų visų tyrimų, nes daugiau kaip 25 skirtingi standartizuoti pusiausvyros testai buvo naudojami per individualius tyrimus (Howe TE ir kt., 2011). Tokios problemos pabrėţia poreikį dėl rezultatų vertinimo siekiant padidinti supratimą apie efektyviausių metodų taikymą koreguojant pusiausvyrą (Kathryn M. ir kt., 2015).
Pusiausvyros sąvoka per pastaruosius 20 metų daugeliui tyrėjų kėlė smalsumą. Nepaisant to pusiausvyra yra nusakoma įvairiais būdais, tačiau universalaus apibrėţimo literatūroje vis dar trūksta (Shumway-Cook A. ir kt., 2014; Saether R. ir kt., 2014; Rajendran V. ir kt., 2011). Keletas autorių pusiausvyra apibūdina, kaip pagrindą visiems motoriniams įgūdţiams, ir kaip integruotą funkcionavimo komponentą. Jų poţiūriu, pusiausvyra yra skėtis, kuris apima laikysenos kontroliavimą ir pusiausvyros kontrolę. Ši kombinacija yra būtina uţtikrinant kūno stabilumą įvairių judesių metu (Evi Verbecque ir kt., 2015). Šis pusiausvyros apibrėţimas, funkciniu poţiūriu siejasi su biomechaniniais pusiausvyros reikalavimais.
Laikysenos kontrolė gali būti apibūdinam, kaip norima kūno padėtis ir jos išlaikymas, bet kokioje statinėje ar dinaminėje situacijoje (Shumway-Cook A. ir kt., 2014; Saether R. ir kt., 2014). Pusiausvyros kontrolė susijusi su tarp segmentinio kūno stabilumo išlaikymu ir jo dalių, nepaisant gravitacijos ir veikiančių vidinių jėgų į jas (Rajendran V. ir kt., 2011). Atitinkamos reakcijos į destabilizuojančias jėgas yra reikalingos siekiant kritimo prevencijos (Saether R. ir kt., 2014; Rajendran V. ir kt., 2011).
Klinikinėje praktikoje, pusiausvyros kontrolė gali būti vertinama tiriant judesio kokybę. Tačiau pusiausvyros kontrolė ir tam tikra uţduotis (reikalinga įvertinant pusiausvyrą) yra veikiama aplinkos, pačios uţduoties ir individualių apribojimų (Shumway-Cook A. ir kt., 2014). Norint tinkamai įvertinti asmenų pusiausvyrą į tuos apribojimus reikėtų atsiţvelgti. Uţduoties apribojimai gali būti atitinkamai klasifikuojami:
Stabilumas ar taisyklingos laikysenos išlaikymas remiasi gebėjimu išlaikyti kūno pusiausvyrą statinėje pozicijoje pavyzdţiui stovėsena ant dviejų kojų, koja uţ kojos ar ant vienos kojos.
Judėjimas išlaikant laikyseną remiasi gebėjimu išlaikyti kūno pusiausvyrą vienoje padėtyje judesių metu pavyzdţiui siekti į priekį stovint vienoje vietoje, kamuolio spyrimo metu (dinaminis kūno stabilumas) ar keisti padėtį iš sėdimos į stovimą.
Mobilumas ar judesys susijęs su pagrindo išlaikymu remiasi gebėjimu išlaikyti kūno pusiausvyrą lokomocijų metu (Evi Verbecque ir kt., 2015).
Pusiausvyra daţnai apibūdinama kaip statinė ir dinaminė (Taghi Karimi M., ir kt., 2011). Statinė pusiausvyra gali būti vertinama ant vienos arba ant dviejų kojų ir asmuo turi nejudėti vertinimo metu (Daneshjoo A.ir kt., 2012). Dinaminė pusiausvyra gali būti vertinama kontroliuojant kūno masės centrą ant vienos kojos, o kita koja stengtis pasiekti kuo tolimesni atstumą. Taip pat dinaminės pusiausvyros testai turi didesnę reikšmę pusiausvyrai ir neuroraumeninei sistemai (Gribble Pa. ir kt., 2009). Veiksniai, kurie įtakoja pusiausvyra apima sensorinę informaciją gautą iš somatosensorikos, regos ir klausos sistemų ir judesių atsako, kurie paveikia koordinaciją, sąnarių judesių amplitudę ir jėgą (Bressel E. ir kt., 2007) (pav. 4).
Dinaminis laikysenos valdymas išpopuliarėjo, kaip įvertinimo metodas klinikiniuose ir moksliniuose tyrimuose. Ţvaigţdės pusiausvyros testas (angl. Star Excursion Balance Test - SEBT) yra vienas iš daugybės dinaminės laikysenos valdymo įvertinimo metodų, kuris šiandienai plačiai naudojamas. Šis dinaminės laikysenos valdymo metodas yra nusakomas kiek toli tiriamasis gali pasiekti išlaikydamas pradinę padėtį. Testas sudarytas iš aštuonių krypčių (pav. 5).
5 pav. Ţavigţdės pusiausvyros testas (angl. Star Excursion Balance Test - SEBT)(Bressel E. ir kt., 2007)
Plačiai naudojamas ţvaigţdės pusiausvyros testas klinikiniuose ir moksliniuose tyrimuose pademonstravo stiprų sugebėjimas išskirstyti pacientus su apatinės galūnės problemomis tokiomis kaip čiurnos nestabilumas, priekinio kryţminio raiščio rekonstrukcija ir girnelės-šlaunies skausmą (Akbari M., ir kt., 2006; Gribble PA ir kt., 2007; Martinez-Ramirez A., ir kt., 2010). Be to, ţvaigţdės pusiausvyros testas gali vertinti pagerėjimą dinaminėje laikysenos valdyme po sudaryto pratimų plano (Gribble P.A., ir kt., 2013). Keltos autorių atliktame tyrime buvo gauta, kad 6 savaičių trukmės neuroraumeninės treniruotės, gali padidinti dinaminį stabilumą ir propriorecepsines galimybes jauno amţiaus krepšinio ţaidėjų (McLeod T. ir kt., 2009). Šešių savaičių treniruotės programa susidedanti iš pusiausvyros ir jėgos elementų gali padidinti dinaminę
liemens valdymą (ţvaigţdės testo metu toliau pasiekiama) jauniems asmenims (Daneshjoo A. ir kt., 2012).
Buvo pastebėta, kad prastas SEBT atlikimas nuspėja padidėjusią apatinių galūnių traumų riziką įvairiose sporto šakose. Autoriai taip pat nustatė, kad moterys sportininkės su maţesniu pasiekimo atstumu atliekant SEBT pusiausvyros testą (maţiau kaip 94% kojos ilgio) turi 6,5 karto didesnę tikimybę patirti apatinių galūnių traumą, nei tie sportininkai, kurie pasiekia didesnį atstumą (Ambegaonkar JP ir kt., 2014).
2. METODIKA
2.1. Tyrimo organizavimas
Tyrimas atliktas 2015 m. lapkričio mėnesį Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Sporto institute.
Tyrimui atlikti buvo gauta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas Nr.BEC-SRFP(M)-750 (1 priedas) ir tiriamųjų asmenų sutikimai dalyvauti tyrime. Tyrimas buvo atliktas pagal šią schemą (6 pav.)
6 pav. Tyrimo schema Tiriamieji (288) Sportuojantys s (131) Nesportuojanty s (157) Liemens raumenų ištvermės vertinimas Funkcinių judesių vertinimas
Pilvo raumenų išvermės vertinimas Gilus pritūpimas
Ţengimas per barjerą Įtūpstas
Pečių mobilumo testas Aktyvus tiesios kojos kėlimas Atsispaudimas stabiliu liemeniu Liemens rotacinio stabilumo testas
Nugaros raumenų išvermės vertinimas Dešinės pusės raumenų išvermės
vertinimas
Kairės pusės raumenų išvermės vertinimas
Flamingo testas
Flamingo testas dešine koja Flamingo testas kaire koja
2.2. Kontingentas
Tyrime dalyvavo 288 asmenys: iš jų 131 uţsiimantys sportine veikla ir 157 neuţsiimantys sportine veikla. Tiriamieji – jauno amţiaus studentai, visi dešiniarankiai.
1 lentelė. Tiriamųjų charakteristikos
Kriterijai Sportuojantys (131) Nesportuojantys (157) Amţius (metai) 19,06±0,5 19,1±0,69 KMI (kg/m2) 22,4±2,77 22±3,77
2.3. Tyrimo metodai
Tyrime sutikę dalyvauti asmenys buvo testuoti vieną kartą. Tyrimą sudarė: funkcinių judesių stereotipo, liemens raumenų ištvermės ir pusiausvyros vertinimai. Testavimas buvo pradedamas nuo flamingo testo toliau sekė funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas, o po jų liemens raumenų ištvermės testavimas.
Prieš pradedant funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimą, tyrimo dalyvia buvo detaliai supaţindinti su testo atlikimu. Testo atlikimui buvo naudojam standartizuota funkcinių judesių stereotipo įvertinimo įranga: lazdelė, barjeras ir pakyla 14 cm x 4 cm (7 pav.)
7 pav. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo įranga (Cook, 2010)
Prieš funkcinių judesių stereotipo vertinimą buvo atliktas flamingo testas. Prieš kiekvieną testą tyrimo dalyviai buvo detaliai supaţindinti su testo atlikimu.
Tiriamieji funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo testus atliko šia tvarka: gilaus pritūpimo, ţengimo per barjerą, įtūpsto, pečių mobilumo, aktyvios tiesios kojos kėlimo, atsispaudimo stabiliu liemeniu, liemens rotacinio stabilumo testus. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo testų atlikimas buvo filmuojamas siekiant tikslesnio įvertinimo, buvo naudojamos dvi vaizdo kameros, kurios filmavo dvejose plokštumose – frontalinėje ir sagitalinėje. Kameros buvo padėtos atitinkamu atstumu, kad tiriamasis visu kūnu tilptu į kadrą, filmavimas vyko funkcinių judesių metu. Pasibaigus tyrimui buvo atlikta filmuotos medţiagos video analizė. Naudojant kompiuterinę programą esminiuose judesio atlikimo momentuose vaizdas buvo sustabdomas, judesio kokybė buvo įvertinama naudojant G. Cook pateiktus kriterijus ir įvertinta balais nuo 0 iki 3 (Cook irk t, 2006).
Pailsėjus penkias minutes tiriamieji atliko liemens raumenų ištvermės testus: Kraus – Weber, ITO, šoninį tiltelį. Prieš atliekant liemens raumenų ištvermės testus buvo perskaitytos atlikimo instrukcijos, atlikimo laikas buvos fiksuojamas chronometru.
2.4. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas buvo atliktas naudojantis Gray Cook sukurtu standartizuotu testų rinkiniu (FMS, Functional movement screen).
Kiekvienas testas yra kartojamas tris kartus. Vertinamas tik geriausias rezultatas iš trijų bandymų. Taisyklingai atliktas judesys vertinamas 3 balais. Jeigu judesys atliekam ne taisyklingai t.y. su kompensacijomis, pakartojama iš palengvintos padėties taisyklingai atliktas judesys vertinamas 2 balais. Jeigu tiriamasis nesugeba atlikti judesio iš palengvintos padėties ar atsistoti į pradinę padėtį, tai judesio atlikimas vertinamas 1 balu. Jeigu testo atlikimo metu tiriamasis jaučia skausmą, tai įvertinimas yra 0 balų. (Cook, 2006). Skaičiuojant bendrą funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sumą yra sudedami atskirų testų rezultatai. Jeigu testas vertina atskirai kairę ir dešinę kūno pusę, tai į bendrą sumą įskaičiuojami tik vienos pusės įvertinimas. Jeigu skirtingų kūno pusių įvertinimai yra nevienodi į bendrą funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sumą įskaičiuojamas maţesnis funkcinio judesio atlikimo stereotipo įvertinimas.
Gilus pritūpimas
Tiriamasis turi pritūpti kiek gali giliau išlaikydamas vertikalų liemenį, rankas ir lazdelę turi laikyti virš galvos vienoje plokštumoje ir neatkelti kulnų nuo grindų. Jeigu judesys neatliekamas trims balams, pritūpimas atliekamas iš palengvintos padėties. Palengvinta padėtis - po kulnais pakišama 5 cm aukščio paaukštinimą, rankos tokioje pat padėtyje, kaip ir pradinėje (8 pav.).
8. pav. Gilus pritūpimas (G. Cook, 2010)
Ţengimas per barjerą
Tiriamasis laikydamas lazdelę ant pečių ţengia per barjerą išlaikydamas pėdą, čiurną, blauzdą, kelį ir klubą sagitalinėje klubo sąnario plokštumoje. Kulnu palietęs grindis, koją perkelia atgal, išlaikydamas pėdą, čiurną, kelį ir klubą sagitalinėje klubo sąnario plokštumoje (9 pav.).
9. pav. Ţengimas per barjerą (G. Cook, 2010)
Įtūpstas
Tiriamasis išlaikydamas vertikalų liemenį taip, kad lazdelė liestų pakaušį, tarpumentę ir sėdmenų vidurio liniją, atlieka įtūpstą kol kelis paliečia pakylą uţ kulno ir grįţta į pradinę padėtį (10 pav.).
10. pav. Įtūpstas (G. Cook, 2010)
Pečių mobilumo testas
Tiriamasis vienu judesiu nuleidţia dešinį kumštį uţ galvos ir siekia, kaip gali ţemiau (pagal stuburą), tuo pačiu metu kairiu kumščiu nuo nugaros apačios siekia, kaip gali aukščiau (pagal stuburą). Atlikus pradinį judesį, negalima slenkant suartinti kumščių (11 pav.).
11. pav. Pečių mobilumo testas (G. Cook, 2010)
Aktyvios tiesios kojos kėlimo testas
Tiriamasis, išlaikydamas tiesią koją, atlieka šlaunies lenkimą kiek gali ir tuo pat metu išlaikydamas nejudinamos kojos pakinklio kontaktą su pakyla (12 pav.).
12. pav. Aktyvios tiesios kojos kėlimo testas (G. Cook, 2010)
Atsispaudimas stabiliu liemeniu
Tiriamojo pradinė padėtis – atsigula ant pilvo, kojos suglausto delnais ţemyn, vyrų rankų nykščiai ties viršugalviu, o moterų ties smakru.
Tiriamasis, išlaikydamas visą kūną vientisą, iš gulimos padėties atsistumia į atsispaudimo (atremties) padėtį. Jei tiriamasis iš trijų kartų neatlieka nei vieno sėkmingo bandymo trims balams, pakartoja judesį ir palengvintos padėties (13 pav.). Palengvinta padėtis rankos leidţiamos ţemyn, vyrams ties smakru, moterims ties raktikauliais.
13. pav. Atsispaudimas stabiliu liemeniu (G. Cook, 2010)
Liemens rotacinis stabilumas
Pradinė padėtis – keturpėsčia. Tiriamasis sinchroniškai tos pačios kūno pusės (pvz. dešinės) lenkią ţastą ir tiesia šlaunį. Tada nepriliesdamas pagrindo, suglaudţia alkūnę ir kelį tiesiai virš pakylos, vėl ištiesia ranką ir koją, ir sugrįţta į pradinę padėtį. Jeigu įvertinimas nėra 3 balai, tai judesį atlieka iš palengvintos padėties. Palengvinta padėtis pvz lenkiamas dešinės pusės ţastas ir tiesiama kairė šlaunis (14 pav.).
14. pav. Liemens rotacinio stabilumo testas (G. Cook, 2010)
2.5. Liemens raumenų ištvermės vertinimas
2.5.1. Kraus-Weber testas
Testas skirtas įvertinti pilvo raumenų jėgos ištvermę. Tiriamasis atsigula ant nugaros, keliai sulenkti 90 laipsnių kampu, rankos sukryţiuotos ant krūtinės. Tiriamasis lenkia krūtininę dalį
t.y. atkelia mentės apatinį kampą nuo paviršiaus ir laiko šią poziciją. Testas nutraukiamas, kai apatinis mentės kampas paliečia pagrindą. Testas stabdomas jei tiriamasis išlaiko ilgiau kaip 300 s (15 pav.).
15. pav. Kraus – Weber testas (viršutinei pilvo daliai)
2.5.2. ITO testas
Testas skirtas įvertinti nugaros tiesėjų raumenų ištvermę. Tiriamasis atsigula ant pilvo, rankos prie šonų. Tiriamasis atkelia krūtinkaulį. Jei tiriamojo krūtinkaulis paliečia pagrindą, testas stabdomas. Išlaikius padėtį 300 s testas baigiamas (16 pav.).
2.5.3. Šoninio tiltelio testas
Tiriamasis atsigula ant dešinio šono, kojos ištiestos, viršutinė koja uţkelta ant apatinės, apatinės rankos dilbis remiasi į pagrindą, viršutinė ranka ant klubo. Tiriamasis remiasi dilbiu ir pėdomis, ir atkelia klubą taip, kad jis būtų vienoje linijoje kartu su visu kūnu. Testas stabdomas klubui palietus pagrindą arba išlaikius 180 s (17 pav.). Testas atliekamas ir ant kairiojo šono.
17. pav. Šoninio tiltelio testas
2.6. Flamingo testas
Testas skirtas pusiausvyrai įvertinti. Flamingo testas atliktas ant kairės ir dešinės kojos, laikas matuotas chronometru. Tiriamasis balansuoja stovėdamas viena koja ant nustatytų matmenų rąsto (buomelio). Kiekvieną kartą, kai netenka pusiausvyros (t.y. kai paleidţiame koją, prilaikomą ranką, arba bet kurią kūno dalimi paliečiama grindis), laikas turi būti sustabdomas. Po kiekvieno tokio pusiausvyros praradimo testo atlikimas tęsiasi iki tol kol pagal chronometrą baigiasi viena minutė. Fiksuojamas bandymų (ne kritimų) išlaikyti pusiausvyrą stovint ant buomelio per vieną minutę skaičius (18 pav.).
18. pav. Flamingo testas
2.7. Kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas
Tyrimo dalyviams buvo pateiktas kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas. Šis klausimynas sudarytas iš vienuolikos klausimų. Šio klausimyno tikslas nustatyti asmenis uţsiimančius sportine veikla ir neuţsiimančius. Tiriamieji klausimyne turėjo paţymėti ar sportuoja, jeigu sportuoja tai ką ir kiek laiko. Buvo gauta kad sportine veikla uţsiima 45,5 proc. ir nedalyvauja sportinėje veikloje 54,5 proc. tyrime dalyvavusių asmenų
2.8. Statistinė analyzė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics 22.0, ir Microsoft Office Excel 2010 statistinės analizės paketus. Domenys neatitiko normaliojo skirstinio, todėl buvo naudoti neparametriniai kriterijai. Nepriklausomų imčių palyginimui buvo naudotas neparametrinis „Mann-Whitney“ kriterijus. Porinių imčių palyginimui buvo naudotas neparametrinis „Wilcoxono“ kriterijus. Koreliacijosm apskaičiuoti buvo naudojamas Spirmeno korealiacijos koeficientas. Tikrinant statistines hipotezes buvo pasirinktas p<0,05 reikšmingumo lygmuo. Rezultatai pateikiami vidurkiais su standartiniu nuokrypiu.
3. REZULTATAI
3.1 Funkcinių judesių atlikimas tarp sportuojančių ir nesportuojančių asmenų
Įvertinus sportuojančių ir nesportuojančių asmenų funkcinius judesius buvo gauti balai, kurie pateikiami procentais. Kiekvienas atliktas funkcinis judesys atitinka 100 procentų. Aprašomi balai nurodo, kuriame funkcinyje judesyje daugiausiai tiriamųjų gavo atitinkamą balą.
Sportuojančių asmenų grupėje 0 balų daugiausiai gavo atlikdami atsispaudimą stabiliu liemeniu (3 procentai tiriamųjų), 0 balų reiškia, jog tiriamieji judesio metu jautė skausmą. 1 balą daugiausiai gavo tiriamieji atlikdami atsispaudimą stabiliu liemeniu (54 procentai tiriamųjų), 1 balas reiškia, jog tiriamieji nesugebėjo atlikti iš palengvintos padėties, tačiau nejautė skausmo. 2 balus daugiausiai gavo tiriamieji atlikdami ţengimą per barjerą (80 procentų tiriamųjų), 2 balai reiškia, jog tiriamieji funkcinį judesį atliko iš palengvintos padėties. 3 balus daugiausiai gavo tiriamieji atlikdami pečių mobilumo testą (63 procentai tiriamųjų), 3 balai reiškia, jog tiriamieji atliko funkcinį judesį be kompensacijų (19 pav.).
19 Pav. Tiriamųjų uţsiimančių sportine veikla pasiskirstymas pagal funkcinių judesių atlikimą 1 53 29 17 0 8 80 12 1 8 76 15 0 14 23 63 0 3 47 50 3 54 19 24 1 45 54 0 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 Gilus pritūpimas Žengimas per barjerą Įtūpstas Pečių mobilumas Aktyvios kojos kėlimas Atsispaudimas stabiliu liemeniu Rotacinis stabilumas 0 balų 1 balas 2 balai 3 balai P roc ent ai
Nesportuojančių asmenų grupėje 0 balų daugiausiai gavo atlikdami atsispaudimą stabiliu liemeniu (3 procentai tiriamųjų), 0 balų reiškia, jog tiriamieji judesio metu jautė skausmą. 1 balą daugiausiai gavo tiriamieji atlikdami gilų pritūpimą (66 procentai tiriamųjų), 1 balas reiškia, jog tiriamieji nesugebėjo atlikti iš palengvintos padėties, tačiau nejautė skausmo. 2 balus daugiausiai gavo tiriamieji atlikdami ţengimą per barjerą (81 procentas tiriamųjų), 2 balai reiškia, jog tiriamieji funkcinį judesį atliko iš palengvintos padėties. 3 balus daugiausiai gavo tiriamieji atlikdami pečių mobilumo testą (69 procentai tiriamųjų), 3 balai reiškia, jog tiriamieji atliko funkcinį judesį be kompensacijų (20 pav.).
20 Pav. Tiriamųjų neuţsiimančių sportine veikla pasiskirstymas pagal funkcinių judesių atlikimą
Buvo lyginama sportuojančių asmenų dešinė ir kairė pusė tarp penkių asimetrinių funkcinių judesių: ţengimas per barjerą, įtūpstas, pečių mobilumas, aktyvios kojos kėlimas, rotacinis stabilumas. Palyginus šiuos judesius buvo gauta, kad pečių mobilumo ir aktyvios kojos kėlimo kairė ir dešinė pusė statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05) (21 pav.). Tarp kitų asimetrinių funkcinių judesių statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo gauta (p>0,05).
0 66 28 6 0 16 81 3 0 10 76 14 0 9 22 69 0 10 45 45 3 64 21 12 0 55 45 0 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 Gilus pritūpimas Žengimas per barjerą Įtūpstas Pečių mobilumas Aktyvios kojos kėlimas Atsispaudimas stabiliu liemeniu Rotacinis stabilumas 0 balų 1 balas 2 balai 3 balai P roc ent ai
Statistiškai reikšmingas skirtumas p<0,05
21 Pav. Sportuojančių asmenų asimetrinių funkcinių judesių vertinimo duomenys
Palyginus tuos pačius penkis asimetrinius judesius tarp nesportuojančių asmenų kairės ir dešinės pusės buvo gauta, kad pečių mobilumas, aktyvios kojos kėlimas ir rotacinis stabilumas statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05) (22 pav.). Tačiau tarp ţengimo per barjerą ir įtūpsto statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo gauta (p>0,05).
Statistiškai reikšmingas skirtumas p<0,05
22 Pav. Nesportuojančių asmenų asimetrinių funkcinių judesių vertinimo duomenys 2,1 2,16 2,14 2,13 2,5 2,85 2,5 2,56 1,6 1,61 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 Žengimas per barjerą Įtūpstas Pečių mobilumas Aktyvios kojos kėlimas Rotacinis stabilumas Kairė Dešinė B al ai 1,9 1,94 2,11 2,15 2,61 2,79 2,38 2,44 1,5 1,58 0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 Žengimas per barjerą Įtūpstas Pečių mobilumas Aktyvios kojos kėlimas Rotacinis stabilumas Kairė Dešinė B alai
Lyginant sportuojančių ir nesportuojančių asmenų simetriškus funkcinius judesius - gilų pritūpimą ir atsispaudimą stabiliu liemeniu, buvo gauti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp šių grupių (p<0,05) (23 pav.)
Statistiškai reikšmingas skirtumas p<0,05
23 Pav. Sportuojančių ir nesportuojančių asmenų simetrinių funkcinių judesių vertinimo duomenys
Palyginus tarpusavyje funkcinių judesių atlikimą sportuojančiųjų ir nesportuojančiųjų asmenų grupėje, buvo gauta, kad gilus pritūpimas, ţengimas per barjerą ir atsispaudimas stabiliu liemeniu statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05). Tačiau tarp kitų funkcinių judesių: įtūpsto, pečių mobilumo, aktyvaus tiesios kojos kėlimo ir rotacinio stabilumo statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo gauta (p>0,05) (24 pav.).
1,62 1,41 1,63 1,41 1,25 1,3 1,35 1,4 1,45 1,5 1,55 1,6 1,65 1,7
Gilus pritūpimas Atsispaudimas stabiliu liemeniu
Sportuojantys Nesportuojantys
B
Statistiškai reikšmingas skirtumas p<0,05
24 Pav. Sportuojančių ir nesportuojančių asmenų grupių palyginimas tarpusavyje pagal funkcinius judesius
Traumos tikimybė padidėja iš septynių funkcinių judesių testų surinkus ≤14 iš 21 galimo balo (Kiesel ir kt., 2007). Lyginant sportuojančių ir nesportuojančių asmenų suminio balo grupes (suminis balas – atliktų funkcinių judesių balų suma) norėjome įvertinit funkcinius judesius turinčius ir neturinčius riziką patirti traumą. Todėl susiskirstėme į grupes:
Pirma grupė nuo 0-13 balų;
Antra grupė nuo 14-21 balo.
Buvo gauta, kad gilus pritūpimas (1g – 1,61; 2g. – 1,62; p=0,001), ţengimas per barjerą (1g – 2,04; 2g. – 2,05; p=0,008), įtūpstas (1g – 2,04; 2g. – 2,05; p=0,004), pečių mobilumas (1g – 2,49; 2g. – 2,51; p=0,001), aktyvus tiesios kojos kėlimas (1g – 2,48; 2g. – 2,49; p=0,001), atsispaudimas stabiliu liemeniu (1g – 1,63; 2g. – 1,64; p=0,001) ir rotacinis stabilumas (1g – 1,53; 2g. – 1,54; p=0,001) statistiškai reikšmingai skyrėsi grupėse (p<0,05).
Lyginant nesportuojančių asmenų suminį balą grupėse buvo gauta, kad gilus pritūpimas (1g – 1,4; 2g. – 1,43; p=0,001), ţengimas per barjerą (1g – 1,86; 2g. – 1,85; p=0,027), įtūpstas (1g – 2,04; 2g. – 2,05; p=0,001), pečių mobilumas (1g – 2,59; 2g. – 2,61; p=0,001), aktyvus tiesios kojos kėlimas (1g – 2,35; 2g. – 2,38; p=0,001), atsispaudimas stabiliu liemeniu (1g – 1,41; 2g. – 1,42; p=0,001) ir rotacinis stabilumas (1g – 1,44; 2g. – 1,43; p=0,001) taip pat statistiškai reikšmingai skyrėsi grupėse (p<0,05). 1,62 1,41 2,04 1,85 1,63 1,41 0 0,5 1 1,5 2 2,5
Gilus pritūpimas Žengimas per barjerą Atsispaudimas stabiliu liemeniu Sportuojantys Nesportuojantys B al ai
Įvertinus tiriamųjų gautų balų suminį vidurkį sportuojančių asmenų 13,85±2 ir nesportuojančių asmenų 13,12±1,79 buvo nustatyta, jog daugumai tiriamųjų yra padidėjusi tikimybė patirti traumą.
3.2 Liemens raumenų ištvermė tarp sportuojančių ir nesportuojančių
Stebint liemens raumenų ištvermės vidurkius sportuojančių asmenų didţiausia ištverme pasiţymėjo nugaros raumenys (297,06 ± 13,756 s), o maţiausia kairės liemens pusės raumenys (63,24 ± 35,235). Stebint nesportuojančių asmenų liemens ištvermės vidurkius didţiausias ištverme taip pat pasiţymėjo nugaros raumenys (293,17 ± 26,299 s), o maţiausia kairės liemens pusės raumenys (49,55 ± 27,865 s).
Lyginant sportuojančių asmenų pilvo ir nugaros liemens raumenų ištvermę buvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas. Taip pat lyginant nesportuojančių asmenų pilvo ir nugaros liemens raumenų ištvermę buvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas (p<0,05).
Palyginus pilvo ir nugaros liemens raumenų ištvermę tarp grupių statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo gauta (p>0,05) (25 pav.).
Statistiškai reikšmingas skirtumas p<0,05
25 Pav. Sportuojančiųjų ir nesportuojančiųjų asmenų pilvo ir nugaros liemens raumenų ištvermės palyginimas grupėse ir tarp grupių
271 297 267 293 240 250 260 270 280 290 300 310 Sportuojantys Nesportuojantys Pilvo Nugaros T rukmė ( s)
Lyginant sportuojančių asmenų dešinės ir kairės liemens pusės raumenų ištvermę buvo gauti statistiškai reikšmingi skirtumai. Nesportuojančių asmenų grupėje taip pat buvo gautas statistiškai reikšmingas skirtumas lyginant dešinės ir kairės liemens pusės raumenų ištvermę (p<0,05) (26 pav.).
Palyginus tarp grupių liemens raumenų ištvermę sportuojančiųjų ir nesportuojančiųjų asmenų, buvo gauta, kad kairės ir dešinės pusės liemens raumenų ištvermė statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05).
Statistiškai reikšmingas skirtumas p<0,05
26 Pav. Sportuojančiųjų ir nesportuojančiųjų asmenų kairės ir dešinės pusės liemens raumenų ištvermės palyginimas grupėse ir tarp grupių
Stebint pilvo ir nugaros raumenų ištvermės santyki tarp sportuojančių ir nesportuojančių statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo gauta, taip pat skirtumo nebuvo gauta tarp kairės ir dešinės liemens raumenų ištvermės santykio. Santykis vertinamas intervale [0,8-1,25]. Asmenys, kurių pilvo ir nugaros raumenų ištvermė, dešinės ir kairės liemens pusės raumenų ištvermės santykis pasiskirstęs šiame intervale savo liemens raumenų ištvermę gali laikyti, kaip optimalią. Iš sportuojančių asmenų grupės optimalia pilvo ir nugaros raumenų ištverme pasiţymėjo 79 procentai, o dešinės ir kairės liemens pusės raumenų ištverme pasiţymėjo 53 procentai. Vertinant nesportuojančių asmenų grupę, optimalia pilvo ir nugaros raumenų ištverme pasiţymėjo 76 procentai, o dešinės ir kairės liemens pusės raumenų ištverme pasiţymėjo 50 procentų tyrime
63 67 50 53 0 10 20 30 40 50 60 70 80 Sportuojantys Nesportuojantys Kairės Dešinės T rukmė ( s)
