SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ EFEKTYVUMAS KOREGUOJANT ATSIKIŠUSĮ MENTĖS KAMPĄ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TADAS MIKELIONIS

SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ

EFEKTYVUMAS KOREGUOJANT ATSIKIŠUSĮ MENTĖS KAMPĄ

darbas

Darbo vadovas

Doc. Dr.Vytautas Poškaitis

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU:

Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė Data:...

SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ EFEKTYVUMAS

KOREGUOJANT ATSIKIŠUSĮ MENTĖS KAMPĄ

Magistrantūros studijų programos (621B30002) „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas

Konsultantas Darbo vadovas

Lekt. Vidmantas Zaveckas Doc. Dr. Vytautas Poškaitis Data... Data... Recenzentas Darbą atliko

Doc. Dr. Laimonas Šiupšinskas Magistrantas Tadas Mikelionis

Data... Data...

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...11

1. LITERATŪROS APŽVALGA...12

1.1. Morfologiniai mentės srities ypatumai...12

1.1.1. Mentė, jos morfologija...12

1.1.2. Mentės formuojami sąnariai ir artrokinematika...13

1.1.3. Prie mentės prisitvirtinę raumenys...17

1.1.4. Mentės raumenų inervacija...19

1.2. Mentės padėties bei judėjimo sutrikimai...19

1.2.1.Mentės kampo atsikišimo tipai ir klinikinės išraiškos...19

1.2.2Mentės kampo atsikišimo sąvoka ir etiologija...21

1.2.3. Skirtingos etiologijos MKA ypatybės...24

1.3. Kinetinės grandinės...26 2. TYRIMO METODIKA...28 2.1.Tyrimo organizavimas...28 2.2. Tiriamųjų kontingentas...28 2.3. Tyrimo metodai...30 2.3.1. Anketinė apklausa...30

2.3.2. Menčių padėties ramybėje nustatymas...31

2.3.3. Aktyvių žasto judesių amplitudžių matavimas...32

2.3.4. Mentę stabilizuojančių raumenų jėgos vertinimas...33

2.3.5. Viršutinės galūnės dinaminio stabilumo vertinimas...33

2.3.6. Matematinė statistinė analizė...34

3.REZULTATAI...36

3.1. Grupių palyginimas pagal asmenų skaičių, turinčių mentės kampo atsikišimo požymių.36 3.2. Menčių ramybės padėties simetriškumo vertinimas...36

3.2.1. Menčių viršutinių kampų aukščio skirtumo vertinimas...36

3.2.2. Menčių dyglių medialinių taškų aukščio skirtumo vertinimas...37

3.3. Žasto judesių amplitudžių vertinimas...39

3.3.1. Žasto lenkimo judesio amplitudės vertinimas...39

3.3.2. Žasto tiesimo judesio amplitudės vertinimas...40

3.3.3. Žasto atitraukimo judesio amplitudės vertinimas...41

3.4. Mentę stabilizuojančių raumenų jėgos vertinimas...42

3.4.1. Priekinio dantytojo raumens jėgos vertinimas...42

3.4.2. Mentės keliamojo raumens jėgos vertinimas...43

3.4.3. Trapecinio raumens viršutinės dalies jėgos vertinimas...44

3.4.4. Trapecinio raumens vidurinės dalies jėgos vertinimas...44

3.4.5. Trapecinio raumens apatinės dalies jėgos vertinimas...45

3.4.6. Rombinių raumenų jėgos vertinimas...46

3.5. Viršutinės galūnės dinaminio stabilumo vertinimas...47

3.5.1. Atsikišusios mentės pusės viršutinės galūnės dinaminio stabilumo vertinimas...47

3.5.2. Atsikišusios mentės pusės siekimo vidurine kryptimi vertinimas...48

3.5.3. Atsikišusios mentės pusės siekimo viršutine šonine kryptimi vertinimas...49

3.5.4. Atsikišusios mentės pusės siekimo apatine šonine kryptimi vertinimas...50

3.5.5. Neatsikišusios mentės pusės viršutinės galūnės dinaminio stabilumo vertinimas.51 4. REZULTATŲ APTARIMAS...53

4.1.Menčių ramybės padėties vertinimo „Lennie“ testu rezultatų aptarimas...53

4.2 Žasto judesių amplitudžių vertinimo rezultatų aptarimas...53

4.3 Mentę stabilizuojančių raumenų jėgos vertinimo „Lovett“ skale rezultatų aptarimas....54

4.4 Viršutinės galūnės dinaminio stabilumo testo rezultatų aptarimas...54

5. IŠVADOS...55

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...56

7. MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS...57

8. LITERATŪROS SĄRAŠAS...58

SANTRAUKA

Mikelionis T., Skirtingų kineziterapijos programų efektyvumas koreguojant atsikišusį mentės kampą, magistranto baigiamasis darbas. Mokslinis vadovas Doc. Dr. Vytautas Poškaitis, Lietuvos Sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Sporto institutas. – Kaunas, 2016.

Tyrimo tikslas: Įvertinti ir palyginti atsikišusio mentės kampo korekcijos efektyvumą fiziniais

pratimais uždaroje ir atviroje kinetinėse grandinėse, pratimų poveikį mentės ramybės padėčiai ir viršutinės galūnės judesių parametrams.

Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti ir palyginti fizinių pratimų uždaroje ir atviroje kinetinėse

grandinėse poveikį mentės padėties rodikliams ramybės metu, esant atsikišusiam mentės kampui. 2. Įvertinti ir palyginti fizinių pratimų uždaroje ir atviroje kinetinėse grandinėse poveikį peties sąnario mobilumui, esant atsikišusiam mentės kampui. 3. Įvertinti ir palyginti fizinių pratimų uždaroje ir atviroje kinetinėse grandinėse poveikį mentę stabilizuojančių raumenų jėgai, esant atsikišusiam mentės kampui. 4. Įvertinti ir palyginti fizinių pratimų uždaroje ir atviroje kinetinėse grandinėse poveikį viršutinės galūnės dinaminiam stabilumui, esant atsikišusiam mentės kampui.

Tyrimo metodai: 1. Literatūros šaltinių analizė. 2. Anketinė apklausa. 3. „Lennie“ testas su

fotografine kompiuterine analize. 4. Goniometrija. 5. Mentę stabilizuojančių raumenų jėgos testavimas. 6. „Y“ viršutinės galūnės stabilumo vertinimo testas. 7. Matematinė statistinė analizė.

Tyrimo dalyviai: Atrinkti 19 tiriamųjų, kurie buvo supažindinti su tyrimo tikslu, eiga ir galimu

poveikiu. Tyrimas pradėtas tiriamiesiems pasirašius tiriamojo asmens sutikimo formą ir leidus gautą informaciją naudoti moksliniais tikslais.

Tyrimo rezultatai bei išvados: 1. Atlikus abiejų programų pratimus, grupėse nustatytas tik

mentės apatinių kampų ramybės padėties pokytis, reikšmingai sumažinęs jų asimetriją, šiuo požiūriu programos buvo vienodai efektyvios. 2. Atlikus abiejų programų pratimus, abiejose grupėse vienodu mastu reikšmingai pagerėjo peties sąnario mobilumas, tik žasto lenkimo judesyje. 3. Po abiejų pratimų programų, abiejose grupėse nustatytas vienodai reikšmingas tik priekinio dantytojo raumens jėgos padidėjimas. 4. Po abiejų pratimų programų, grupėse nustatytas statistiškai vienodas viršutinės galūnės dinaminio stabilumo pagerėjimas. 5. Uždaros kinetinės grandinės ir atviros kinetinės grandinės pratimai yra vienodai efektyvūs koreguojant atsikišusį mentės kampą.

Tyrimo rekomendacijos: 1. Uždaros ir atviros kinetinės grandinės pratimai yra vienodai

rekomenduotini sprendžiant mentės kampo atsikišimo problemą. 2.Siekiant didesnio objektyvumo, kitų tyrimų metu įvertinti kombinuotą abiejų fizinių pratimų tipų poveikį tiriamiesiems, esant atsikišusiam mentės kampui.

SUMMARY

Mikelionis T., Effectiveness of different kinesitherapeutic programs in treatment of winging scapula, master‘s thesis / supervisor Doc. Dr. Vytautas Poškaitis, Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department of Kinesiology and Sports medicine. – Kaunas, 2016

The aim of this research was to evaluate and compare the effectiveness of physical exercises in closed

and open kinetic chains on scapular winging, the effect of exercises on scapular resting position and upper limb motion parameters.

Objectives of the research: 1. To evaluate and compare the effectiveness of physical exercises in closed

and open kinetic chains on winging scapula parameters of resting position. 2. To evaluate and compare the effectiveness of physical exercises in closed and open kinetic chains on the mobility of the shoulder joint with winging scapula. 3. To evaluate and compare the effectiveness of physical exercises in closed and open kinetic chains on scapula stabilizing muscle force, with winging scapula. 4. To evaluate and compare the effectiveness of physical exercises in closed and open kinetic chains on stability of upper limb with winging scapula

Research methods: 1. Analysis of literary sources. 2. A questionnaire-based survey. 3. „Lennie” test

with photographic computer analysis. 4. Goniometry. 5. Scapula stabilizing muscle strength testing. 6. Upper quarter „Y” stability test. 7. Mathematical statistical analysis.

Organisation of the research: Selected 19 people, who were informed about the purpose of the

investigation, workflow and the potential impact. The investigation started after signing the consent form for research subjects and the information obtained with the permission of use for scientific purposes.

Research results and conclusions: 1. After the exercises of both programs, only scapula’s lower corner

location change was detected, which reduced their asymmetry at resting state, from this view both programs were equally effective. 2. Both exercise programs, in both groups strongly increased shoulder joint mobility, but only in flexion motion. 3. After exercises of both programs, in both groups increased strength of m. serratus anterior was found. 4. After exercise programs, in groups equal statistical improvement of the upper limb dynamic stability was found.5. Both open and closed kinetic chain exercises are same effective in adjusting winging scapula.

Research recommendations: 1. Both closed and open kinetic chain exercises are equally recommended

as scapular winging problem solution. 2. To achieve greater objectivity during other researches, evaluate impact of combined both types of physical exercises on people with winging scapula.

SANTRUMPOS

AKG – atvira kinetinė grandinė; AMK – apatinis mentės kampas; MKA – mentės kampo atsikišimas; MKLS – mentės-krūtinės ląstos sąnarys; SAS – skaičių analogijos skalė;

SRS – skeleto raumenų sistema; UKG – uždara kinetinė grandinė; ŽAS - žodinė analogijos skalė.

ŽODYNĖLIS

Mentės – žastikaulio ritmas – tai kinematinė sąveika tarp mentės ir žąstikaulio judėjimo [10].

Rotatorių manžetė – tai vienas raumenų ir sausgyslių funkcinis vienetas. Peties sąnario sukamąją manžetę sudaro: viršdyglinis, podyglinis, mažasis apvalusis ir pometinis raumenys [60].

Peties sąnario ankštumo sindromas (angl.: shoulder impingement syndrome) – tai rotatorių manžetės, popetinio tepalinio maišelio ir dvigalvio žasto raumens sausgyslės prisispaudimas prie petinės mentės ataugos ir snapinio – žasto raiščio rankos kėlimo metu [41].

ĮVADAS

Mentės kampo atsikišimas (santr.: MKA) yra funkcinį peties sąnario pajėgumą ir stabilumą mažinanti būklė, galinti susilpninti kūno pusės, kurioje yra mentės atsikišimas, rankos gebėjimą kelti, stumti, traukti sunkius objektus; labiau pažengusiais atvejais trikdoma, tampa skausminga net ir kasdienė veikla, tokia kaip šukavimasis, dantų valymasis ar bet kokia namų ruoša [6]. Dažnai mentės atsikišimas pastebimas ir išoriškai, kai kurie pacientai vien dėl matomo kosmetinio defekto gali justi diskomfortą.

Pagrindinės šio reiškinio priežastys: trauminiai, jatrogeniniai ar spontaniniai procesai, nulemiantys mentės stabilumą palaikančių raumenų (m. serratus anterior, m.trapezius, mm.rhomboidei) silpnumą, paralyžių ar šiuos raumenis inervuojančių nervų pažeidimą [49].

Mentės kampo atsikišimo išsivystymą palaipsniui taip pat gali lemti ir du labai svarbūs žmonių gyvenimo būdo kraštutinumai: tiek nepakankamas fizinis aktyvumas [23], tiek kryptingas, intensyvus profesionalus sportas [20,51,61,21]. Pasak Gray Cook, mažai judant silpnėja atskirų raumenų grupių ar viso kūno raumenų jėga, sutrinka pusiausvyra tarp agonistinių ir antagonistinių raumenų veiklos, susidaro palankios sąlygos sportinėms, spontaninėms traumoms, deformacijoms [23]. Tuo tarpu pasak Wang HK, Cochrane T. (2011m.), tos sporto šakos, kuriose judesiai daugiausia vyksta dominuojančia ranka, gali lemti peties, mentės aplinkos ar šias struktūras stabilizuojančių raumenų jėgos pusiausvyros sutrikimus, netolygų krūvio paskirstymą, kai kurių raumenų grupių silpnumą, taip didėjant peties traumų rizikai [61].

Mentės stabilizatorių silpnumas bei dėl to pakitusi artrokinematika gali lemti: 1) neįprastai didelius krūvius peties sąnario priekinės kapsulės struktūroms, 2) padidėjusią traumos riziką dėl rotatorių komplekso kompresijos ir 3) sumažėjusį peties komplekso neuromuskulinį aktyvumą [37].

Todėl reabilitacijoje ir sporte turėtų būti naudojama daug įvairių skirtingo sunkumo ir pobūdžio fizinių pratimų, norint sumažinti raumenų disbalansą, reikia gerinti dinaminį ir statinį segmento stabilumą, laikyseną. Pratimuose galima atrasti ir šį tą bendro. Pavyzdžiui, kinetinės grandinės, kurios skirstomos į uždarą (santr.: UKG) ir atvirą (santr.: AKG)[57].

Kinetinė grandinė – tai nuoseklus fiziologinis raumenų aktyvavimas viršutinėje ar apatinėje galūnėse, kuris suteikia galimybę efektyviai sukoncentruoti ir kryptingai perduoti jėgą judėjimo metu [2]. Sutrikus grandies funkcionavimui, sumažėja judesio tikslumas, našumas, sudaromos sąlygos traumoms bei skausmui atsirasti [9].

Kineziterapijoje atviros ir uždaros kinetinės grandinės pratimai taikomi kasdien, tačiau iki šiol nėra įrodyta, kurie iš jų yra naudingesni [24]. Bandant nuspręsti, kurios kinetinės grandinės pratimai yra efektyvesni pacientų reabilitacijoje, atsižvelgta į žmogaus kasdieninėje veikloje atliekamus funkcinius judesius, t.y. ar pratimas atkartoja žmogui įprastą veiklą. Viršutinės galūnės judesiai, kitaip nei apatinės galūnės, dažniau vyksta atviroje kinetinėje grandinėje, t.y. rankos distalinis segmentas juda laisvai

erdvėje [58]. Daikto perkėlimas, jo nešimas, pasisveikinimas paspaudžiant kitam asmeniui ranką, namų ruošos darbai (siurbimas dulkių siurbliu, indų plovimas rankomis ir t.t.) yra judesių kompleksas, atliekamas atviroje kinetinėje grandinėje. O judesiai, pvz., durų stūmimas, traukimas, atsikėlimas iš gulimos padėties pasiremiant ranka, vyksta uždaroje kinetinėje grandinėje [24].

Peties sąnarių pažeidimų atveju reabilitacija turėtų įtraukti (įvertinti ir, prireikus, koreguoti) pratimus, kurie galėtų turėti įtakos šio sąnario artrokinematikai [2]. Šiuo tiriamuoju darbu siekiame išsiaiškinti, kurios kinetinės grandinės judesiai koreguojant MKA yra veiksmingesni ir turėtų dominuoti sudarant reabilitacijos programą.

Darbo naujumas: Nepavyko rasti straipsnių lietuvių ir anglų kalbomis, nagrinėjančių fizinių

pratimų skirtingose kinetinėse grandinėse poveikį atsikišusiam mentės kampui. Taip pat straipsnių, nagrinėjančių atsikišusio mentės kampo korekcijos fiziniais pratimais efektyvumą, pavyko rasti tik keletą.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: Įvertinti ir palyginti atsikišusio mentės kampo korekcijos efektyvumą fiziniais

pratimais uždaroje ir atviroje kinetinėse grandinėse, pratimų poveikį mentės ramybės padėčiai ir viršutinės galūnės judesių parametrams.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti ir palyginti fizinių pratimų uždaroje ir atviroje kinetinėse grandinėse poveikį mentės padėties rodikliams ramybės metu, esant atsikišusiam mentės kampui.

2. Įvertinti ir palyginti fizinių pratimų uždaroje ir atviroje kinetinėse grandinėse poveikį peties sąnario mobilumui, esant atsikišusiam mentės kampui.

3. Įvertinti ir palyginti fizinių pratimų uždaroje ir atviroje kinetinėse grandinėse poveikį mentę stabilizuojančių raumenų jėgai, esant atsikišusiam mentės kampui.

4. Įvertinti ir palyginti fizinių pratimų uždaroje ir atviroje kinetinėse grandinėse poveikį viršutinės galūnės dinaminiam stabilumui, esant atsikišusiam mentės kampui.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Morfologiniai mentės srities ypatumai

1.1.1. Mentė, jos morfologija

Mentė (lot.: scapula) yra pagrindinė stangrioji struktūra, jungianti ranką su krūtinės ląsta. Tai yra porinis, plokščias trikampis kaulas, esantis nugarinėje krūtinės ląstos dalyje bei teikiantis prisijungimo vietą trijų skirtingų grupių raumenims [11].

Mentė atlieka kelis svarbius vaidmenis peties komplekse [3, 50]: pirmiausia, ji yra dalis peties sąnario (lot.: articulatio humeri, angl.: glenohumeral joint), kuris yra rutulinis su plokščia sąnarine duobe. Kad išlaikytų tinkamą konfigūraciją, mentė turi judėti koordinuotai kartu su žastikauliu. Antra, ji sudaro galimybę judesiui (protrakcijai, retrakcijai – išstūmimui pirmyn ar atitraukimui) vykti krūtinės ląstos sienos atžvilgiu. Mentės retrakcija užtikrina stabilų pagrindą tam, kad atitraukta (angl.: abducted) ar pakelta ranka galėtų atlikti sudėtingus judesius, tokius kaip siekimas, stūmimas ar traukimas. Trečiasis vaidmuo – dalyvavimas peties kėlime, pavyzdžiui, metimo ar rankos kėlimo metu. Galiausiai, mentė veikia kaip jungtis tarp kūno proksimalinių bei distalinių dalių, perduodant jėgą iš apatinės kūno dalies (kojų, nugaros, liemens) viršutiniai kūno daliai – galvai ir rankoms [3].

Mentės formą lemia tai, kad prie jos tvirtinasi laisvosios galūnės kaulai ir 17 raumenų: M. Pectoralisminor, m.coracobrachialis, m. Serratusanterior, m. Tricepsbrachii, m. Bicepsbrachii, m. Subscapularis, mm. Rhomboidei, m. Levatorscapulae, m. Trapezius, m. Deltoideus, m. Supraspinatus, m. Infraspinatus, mm. Teres, m. Latissimusdorsi, m. Omohyoideus. Žemyn nukrypusia viršūne, trikampio pavidalo kaulas yra prigludęs prie šonkaulių ir apčiuopiamas, jo kontūrai matomi nugaroje [11].

Išskiriami mentės kraštai, kampai bei paviršiai [3]. Kraštai:

 Vidinis (medialinis) kraštas (lot. margo medialis) ramybės metu nukreiptas beveik lygiagrečiai stuburo linijai;

 Išorinis (lateralinis) (lot. margo lateralis) kraštas tęsiasi nuo apatinio iki šoninio mentės kampų;  Viršutinis kraštas (lot. margo superior) tęsiasi nuo viršutiniojo kampo iki snapinės ataugos [13].

Kampai: apatinis, viršutinis ir šoninis. Apatinio mentės kampo palpacija suteikia galimybę sekti mentės padėties kitimą rankos judėjimo metu. Viršutinis ir apatinis kampai suapvalėję, jų kontūrai matomi nugarinėje pusėje. Šoninio kampo viduryje matyti sąnarinė duobė (lot.: cavitas glenoidalis). Ją už gumburėlių juosia mentės kaklas (lot.: collum scapulae), nuo kurio aukštyn ir pirmyn nutįsta snapinė atauga (lot.: processus coracoideus;) prie jos tvirtinasi kai kurie žasto ir krūtinės raumenys [11].

Mentės paviršiai [6]:

1. Priekinis (šonkaulinis), (lot.: faciescostalis, s.anterior). Įdubęs šonkaulinis paviršius sudaro seklią pomentinę duobę (lot.: fossa subscapularis), prie kurios tvirtinasi pomentinis raumuo. Viršutinės pomentinės duobės dalies kaulas užlinksta pirmyn, formuodamas pomentinį kampą (lot.: angulus subscapularis).

2. Užpakalinis (dorsalinis) pavišius (lot.: facies posterior) yra išlenktas; mentės dyglio (lot.: spina scapulae), dar vadinamo ketera, dalijamas į dvi nelygias dalis:

 Viršdyglinė duobė (lot.: fossa supraspinata); mažesnioji dalis. Įlenkta, lygi ir platėjanti nuo žastikaulio stuburo link. Nuo šios dalies dviejų vidinių trečdalių prasideda m. supraspinatus skaidulos.

 Podyglinė duobė (lot.: fossa infraspinata); ženkliai didesnė dalis, nuo kurios prasideda m. infraspinatus skaidulos.

Mentės dyglio pradžia - pati medialiausia mentės dyglio dalis. Tai – nuo vidinio mentės krašto, ties trečiuoju krūtininiu slanksteliu prasidedanti trikampė struktūra. Lateralinis dyglio galas sustorėja ir virsta petine atauga (lot.:acromion). Jos apatinės ir šoninės briaunos sandūra lengvai apčiuopiama po oda kaip peties kampas, (lot.: angulus acromii). Pirmyn pakrypęs peties raktikaulinis sąnarinis paviršius, (lot.: facies articularis clavicularis) [6].

1.1.2. Mentės formuojami sąnariai ir artrokinematika

Mentė sudaro tris fiziologinius sąnarius (petinį raktikaulio, peties bei subakromialinį), jungiantis su raktikauliu, žastikauliu ir netikrą mentės-krūtinės ląstos sąnarį, sąveikaudama su krūtinės ląsta savo vidiniu paviršiumi [48].

 Petinis raktikaulio sąnarys, (lot.: articulatio acromioclavicularis)

Sąnariniai paviršiai: raktikaulio petinis galas, (lot.: extremita sacromialis claviculae) ir petinė mentės atauga, (lot.: processus coracoideus). Sąnarys yra plokščias, jo paviršiai siauri ir pailgi. Judėjimas vyksta apie visas ašis, tačiau nedidelėmis amplitudėmis. Be šio sąnario, mentę imobilizuoja raumeninės jungtys, kurias sudaro iš priekio, vidinės pusės ir viršaus prie mentės prisitvirtinę raumenys [11].

 Peties sąnarys, (lot.: articulatio humeri)

Tai – jungtis tarp žastikaulio bei peties lanko. Sąnariniai paviršiai: cavitas glenoidalis (sąnarinė duobė) ir caput humeri (sąnarinė galva). Sąnario duobę pagilina ir paviršių kongruentiškumą didina žiedo formos sąnario lūpa (lot.: labrum glenoidale).

Žastikaliui išnirti aukštyn trukdo platus ir stiprus snapinis peties raištis (lot.: ligamentum coracoacromiale). Visgi peties sąnarį tvirtinantys raiščiai nėra labai stiprūs; daugiau stabilumo suteikia apie sąnarį esantys raumenys. Ranka per peties sąnarį gali judėti įvariomis kryptimis, gana didelėmis amplitudėmis [11, 3, 50].

 Subakromialinis sąnarys, (lot.: articulatio subacromiale)

Sudaro žastikaulio galva (lot.: caput humeri) ir snapinės ataugos–petinis raištis (lot.:ligamentum coracoacromiale). Tai tarpas tarp žastikaulio galvos ir mentės snapinės ataugos, kuris užpildytas tepaliniu maišeliu (lot.: bursa subacromiale) ir m. supraspinatus sausgysle. Per šį sąnarį atliekami kompleksiški judesiai, esant pilnai sulenktai rankai per peties sąnarį, pavyzdžiui, keičiant elektros lemputę ar dažant lubas [13].

 Mentės – krūtinės ląstos sąnarys(santr.:MKLS), (lot.:articulatio scapulothoracica)

MKLS – tai mažiausiai kongruentiškas kūno sąnarys [37]. Tarp mentės ir krūtinės ląstos nėra tiesioginio tikro kaulinio sąnario, dėl to sąnarinių paviršių judėjimas vienas kito atžvilgiu yra labai mažai ribojamas, ir galimi labai įvairūs judesiai, tokie kaip protrakcija - retrakcija, kėlimas - nuleidimas, pakilimas ir pasvirimas pirmyn ar į nugarinę pusę (angl.: anterior – posterior tilt), išorinė – vidinė rotacija ar rotacija viršun-žemyn [37].

MKLS viršutinės galūnės judėjime turi labai didelę reikšmę. Yra aprašoma daug įvairių sutrikimų, pažeidžiančių šią jungtį bei sukeliančių patologinius mentės padėties pokyčius [48]. Labai dažnai sportininkams pasireiškia mentės kampų ramybės padėties simetriškumo sumažėjimas, ypač jei specifiniai judesiai atliekami viena ranką [22].

Pagrindiniai mentės judesių tipai pateikti 1 pav.

Artrokinematikos ekspertas Justin Price pagrindinius septynis mentės judesių tipus apibūdina taip [59]:

1. Kėlimas – mentės judėjimas viršun krūtinės ląstos atžvilgiu; 2. Nuleidimas – mentės judėjimas žemyn krūtinės ląstos atžvilgiu; 3. Addukcija ar retrakcija – mentės vidinio krašto judėjimas link stuburo; 4. Abdukcija ar protrakcija – mentės vidinio krašto atitolimas nuo stuburo;

5. Rotacija viršun - apatinio mentės kampo (AMK) pasisukimas viršun bei atitolimas nuo stuburo linijos;

6. Rotacija žemyn – AMK pasisukimas žemyn bei priartėjimas prie stuburo linijos;

7. Priekinis pakilimas (angl.: anterior tilt) (paveikslėlyje nepavaizduota) – viršutinis mentės kraštas linksta žemyn ir pirmyn, o AMK kyla viršun ir tolsta nuo krūtinės ląstos.

Mentės padėties pokyčiai skirtingo judėjimo metu pateikti 2 pav. [44]

2 pav. Mentės rotacija judėjimo metu (Jonathan F.Reynolds et al. (2009m.))

Mentės judėjimas krūtinės ląstos atžvilgiu (angl.: scapulothoracic motion) apima judėjimą trijose ašyse, kartu dalyvaujant krūtinkaulio-raktikaulio bei peties-raktikaulio sąnariams [44]:

- Pakilimas atgal ar pirmyn vyksta apie ašį, lygiagrečią mentės plokštumai.

- Vidinė ar išorinė mentės rotacija vykdoma atliekant vidinę ar išorinę raktikaulio rotaciją, o šis judesys atliekamas per krūtinkaulio – raktikaulio sąnarį.

- Mentės kėlimas ar nuleidimas taip pat atliekamas keliant ar nuleidžiant raktikaulį, judesiui vykstant per krūtinkaulio – raktikaulio sąnarį.

Mentės plokštumos atžvilgiu, galimų judesių amplitudės [50]: 1) rotacija viršun galima iki ~50ᵒ;

2) pasvirimas atgal ~30ᵒ;

3) išorinė rotacija apie vertikalią ašį galima apie ~24ᵒ.

Pastebėta, jog judesių amplitudės, testuojant profesionalius sportininkus, priklausomai nuo sporto šakos, gali būti didesnės ar mažesnės. Pavyzdžiui, tiriant metimo padavimo judesius nuolat atliekančius atletus, nustatytas adaptyvus pokytis padidinant rotacijos viršun amplitudę, pokyčiui siekiant net ir 30ᵒ [38]. Kita vertus, lyginant mentės judesių amplitudę tarp mokyklinio amžiaus jaunuolių bei koledžo beisbolo žaidėjų, pastebėta ženklus judrumo sumažėjimas vyresniųjų asmenų tarpe tiek ties 90ᵒ, tiek ties 120ᵒ atitraukimu. Be to, koledžo beisbolo žaidėjams nustatyta didesnė mentės protrakcija [56].

Mentės mobilumas yra be galo svarbus judesiams, kuriuos sklandžiai atlieka rankos ir plaštakos kasdienėje veikloje. Raktikaulio mobilumas yra ribotas ir daugiausiai atsakingas už rankos laikymą toliau nuo šonkaulių priekyje, raktikaulis kaip jungtis yra ganėtinai stabilus. Žastas su savo apvalia galva turi didžiausią amplitudžių pasirinkimą. Būtent mentė turi judėti taip, kad išlaikytų pusiausvyrą tarp šių peties komplekso dalių, keistų judėjimo kryptis ir tuo pat metu išlaikytų stabilumą ir sukurtų atramą.

Koordinuoti poriniai judesiai tarp mentės bei žastikaulio, dar vadinami mentės-žastikaulio ritmu, yra būtini efektyviems rankos judesiams, bei suteikia peties sąnariui stabilumo [28].

Už pirminį mentės stabilumą bei mobilumą yra atsakingos trapecinio raumens viršutinės ir apatinės skaidulos, dantytasis bei rombiniai raumenys [3]. Tačiau, apatinės m. trapezius skaidulos kartu su m. serratus anterior atlieka pagrindinį vaidmenį, stabilizuojant mentę rankos judėjimo metu. Priekinis dantytasis raumuo dalyvauja mentės judesiuose visose trijose plokštumose rankos kėlimo metu, padedant atlikti rotaciją viršun, apatinio kampo kėlimą bei išorinę mentės rotaciją, tuo pačiu metu stabilizuojant vidinį mentės kraštą ir apatinį kampą, saugant nuo MKA pasireiškimo [3].

Kuomet įvardijama mentės padėtis, atskaitos taškas visada yra peties sąnarys, labai priklausomas nuo mentę stabilizuojančių raumenų. Tai, kad tarp MKLS sandaroje nėra tikrosios sąnarinės struktūros, sudaro sąlygas patologiniams mentės judesiams; galimas peties sąnario pažeidžiamumas [59].

Mentės padėtis, sudaranti galimybes optimaliam peties sąnario raumenų aktyvumui, pasižymi retrakcija ir išorine rotacija [59]. Ramybės metu abiejų menčių vidiniai kraštai nukreipti lygiagrečiai stuburo linijai.

1.1.3. Prie mentės prisitvirtinę raumenys

Mentės raumenys skirstomi į grupes: vidiniai, išoriniai, kiti:

 Vidiniams mentės raumenims priklauso sukamosios manžetės (angl.: rotator cuff) raumenys – m.subscapularis, m.teres minor, mm. supraspinatus et infraspinatus. [34]. Pomentinis raumuo tvirtinasi prie priekinio (ventralinio) mentės paviršiaus, o viršdyglinis bei podyglinis raumenys dengia nugarinį (dorsalinį) paviršių tvirtindamiesi ties viršdygline bei podygline duobėmis atitinkamai [48]. Vidiniai mentės raumenys tvirtinasi prie mentės kūno plokščiosios dalies ir yra atsakingi už vidinę ir išorinę peties sąnario rotaciją kartu su žastikaulio atitraukimu.

 Išoriniams raumenims priklauso m. biceps brachii, m. triceps brachii et m. deltoideus; šie raumenys tvirtinasi prie mentės snapinės ataugos bei Tuberculi supraglenoidale et infraglenoidale ir mentės dyglio (lot.: spina scapulae). Minėti raumenys atsakingi už keleriopus rankos judesius per peties sąnarį.

 Trečiajai raumenų grupei, daugiausia atsakingai už mentės stabilizavimą bei rotaciją, priklauso m. trapezius, m. serratus anterior, m. levator scapulae ir mm. rhomboidei; jie tvirtinasi prie vidinio, viršutinio ir apatinio mentės kraštų [48].

Išskiriami penki svarbiausi mentę stabilizuojantys raumenys:  Priekinis dantytasis raumuo (lot.: musculus serratus anterior)

Tai – vienas iš svarbiausių mentę stabilizuojančių raumenų. Pradžia – pirmieji aštuoni šonkauliai ir tarpšonkaulinių raumenų sausplėvės. Raumens skaidulos tęsiasi pagal krūtinės ląstą ir tvirtinasi prie medialinio mentės krašto [37]. Viršutinioji raumens skaidulų dalis yra pasklidusi ties margo medialis, o apatiniosios skaidulos tvirtinasi prie apatiniojo mentės kampo. Pats raumuo yra platus, apimantis didelę lateralinės krūtinės ląstos pusės dalį [3].

Raumens funkcija: stabilizuoja mentę kėlimo metu, traukia ją pirmyn, stumia petį pirmyn. Judesys apibūdinamas kaip protrakcija (angl.: protraction); šis judesys daugiausia susijęs su stūmimu / smūgiavimu („boksininko raumuo“) [11, 37].

Paprastai priekinis dantytasis raumuo dirba kompleksiškai su trapeciniu raumeniu bei sudaro labai stiprų, mobilų pagrindą, palaikantį bei optimizuojantį mentės sąnarinės duobės padėtį rankos judėjimo metu [3].

 Rombiniai raumenys, (lot.: mm. Rhomboidei) o M. rhomboideus minor

Pradžia – septintojo kaklinio bei pirmojo krūtininio slankstelių keterinės ataugos. Pabaiga – vidinis mentės kraštas, šalia mentės dyglio pamatinės dalies [37].

o M. rhomboideus major

Pradžia – antrojo - penktojo krūtinės slankstelių keterinės ataugos. Pabaiga – vidinis mentės kraštas žemiau mažojo rombinio raumens [37].

Abu raumenys traukia mentę prie stuburo, suka ją, nukreipdami sąnarinę duobę žemyn. Pagrindinė jų funkcija – stabilizuoja vidinį mentės kraštą; šie raumenys labai aktyvūs mentės addukcijoje ir retrakcijoje (žr.1pav) (judesys gali būti apibūdinamas kaip atgalinė mentės rotacija link stuburo linijos) [11, 3].

Esant silpniems rombiniams raumenims, mentė nesugebės atlikti pilnos retrakcijos (šis judesys labai svarbus, pavyzdžiui, sviedžiant objektą virš galvos ar profesionaliame plaukime – kraulio stiliumi) [29].

 Trapecinis raumuo, (lot.: m.Trapezius)

Tai yra didžiausias su mente bei krūtinės ląstos siena susijęs raumuo nugarinėje krūtinės ląstos dalyje [3].

Skiriamos trys dalys, pasižyminčios būdinga raumens skaidulų pradžios vieta ir tolesne kryptimi:

- Nusileidžiančioji (viršutinė) dalis, (lot.: pars descendens), atsakinga už mentės kėlimą bei viršutinę rotaciją;

- Skersinė (vidurinė) dalis, (lot.: pars transversa), atsakinga už retrakciją;

- Kylančioji (apatinė) dalis, (lot.: pars ascendens), atsakinga už mentės nuleidimą ir apatinę rotaciją [37].

Pradžia – pakauškaulio viršutinė sprando linija, sprando raištis, paskutinio kaklo slankstelio ir visų krūtinės slankstelių keterinės ataugos. Pabaiga – mentės dyglys ir petys, (lot.: acromion et spina scapulae).

Judėjimas: stuburui nejudant, viršutinė raumens dalis kelia mentę ir petį, fiksavus mentę – atlošia galvą; vidurinė dalis traukia mentę prie stuburo, apatinė mentę nuleidžia, suka apie sagitalinę ašį – sąnarinė duobė kyla aukštyn, apatinis kampas – į šoną. Susitraukus visoms trapecinio raumens skaiduloms, mentė pritraukiama prie stuburo [11, 3].

 Keliamasis mentės raumuo, (lot.: m. levator scapulae)

Pradžia – keturių viršutinių kaklo slankstelių skersinių ataugų nugariniai gumburėliai. Pabaiga – mentės viršutinis kampas ir vidinis kraštas, (lot.:angulus superior et margo medialis scapulae), mentės dyglio aukštyje [37].

Judėjimas: Raumuo kelia mentę ir traukia ją prie stuburo, o mentę fiksavus, lenkia kaklą į savo pusę [11, 3].

Fiziniai pratimai atliekami, siekiant sustiprinti rotatorių manžetės ir mentės – krūtinės ląstos raumenyną, taip pat efektyviai treniruoja keliamojo mentės raumens skaidulas, todėl papildomų pratimų atlikti nereikia [47].

1.1.4. Mentės raumenų inervacija

 Ilgasis krūtinės nervas, (lot.: nervus thoracicus longus)

Tįsta priekinio dantytojo raumens, paviršiumi ir šį raumenį inervuoja. [51, 38]. N. Thoracicus longus yra 27cm ilgio, plonas ir trapus, taip pat turi mažiau supančio jungiamojo audinio palyginti su gretimais petinio rezginio nervais. Dėl šių savybių, bei išsidėstymo driekiantis išilgai išoriniu krūtinės ląstos paviršiumi, pasižymi ženkliai didesne pažeidimo tikimybė [46].

Pažeidus šį nervą, tos pusės ranka žmogus negali smūgiuoti ir boksuotis, nes sutrinka mentės slinkimas pagal krūtinės ląstos šoną pirmyn [11, 55].

 Nugarinis mentės nervas, (lot.: nervus dorsalis scapulae)

Savo eigoje perveria vidurinį laiptinį raumenį bei eina gilyn į mentės keliamąjį raumenį, toliau į didįjį ir mažąjį rombinius raumenis ir juos inervuoja. Pažeidus nervą, mentė pasislenka į išorę ir žemyn [55].

 Priedinis nervas, (lot.: nervus accessorius)

Šis motorinis nervas susidaro iš nugarinių ir galvinių šaknelių, kurioms susijungus nervas pasidalija į vidinę ir išorinę šakas. Vidinė šaka prisijungia prie klajoklio nervo. Išorinė šaka nueina į trapecinį raumenį. Inervuoja m. sternocleidomastoideus ir m. trapezius [55].

1.2.Mentės padėties bei judėjimo sutrikimai

1.2.1. Mentės kampo atsikišimo tipai ir klinikinės išraiškos

Pirminis MKA nustatomas tais atvejais, kai vienas iš mentę stabilizuojančių raumenų susilpnėja, ir dėl to išsibalansuoja priešingos raumenų jėgos, sutelktos mentės-krūtininiame komplekse [35].

Antrinis MKA siejamas su normalaus mentės judėjimo sutrikimu, dėl peties sąnario patologijos [35].

Skeleto raumenų sistemos kilmės MKA

Išskiriami trys mentės padėties sutrikimo tipai [5]:

o 1 tipas: matomas apatiniojo kampo pakilimas aukštyn ir mentės nuokrypis pirmyn.

Priežastys: m. pectoralis minor sutrumpėjimas, užpakalinės sąnario kapsulės sutrumpėjimas ir sutrikusi raumenų jėgos pusiausvyra tarp m. trapezius (pars ascendens) bei m. serratus anterior.

o 2 tipas: matoma vidinė mentės rotacija ir išryškėjęs vidinis kraštas. Priežastys: užpakalinės

sąnario kapsulės sutrumpėjimas, m.latissimus dorsi sutrumpėjimas ir raumenų funkcijos pusiausvyros sutrikimas tarp m.trapezius ir m.serratus anterior. Antrojo tipo SRS MKA iliustracija matoma 3 pav. [3].

3 pav. MKA. A – pečiai ramybės metu, B – MKA matomas ranka stumiant pirmyn, C- MKA matomas atitraukiant ranką (Alberto C. et al. (2008m.))

o 3 tipas: išryškėjęs apatinis kampas ir mentės rotacija į apačią. Priežastys: m. levator

scapulae sutrumpėjimas, pusiausvyros sutrikimas tarp m. trapezius kylančiosios ir nusileidžiančiosios dalių.

Neurogeninės kilmės MKA

Išskiriami du mentės pozicijos sutrikimų tipai:

o 1 tipas: būdingi bruožai yra mentės atsitraukimas nuo krūtinės ląstos, mentės pakilimas ir

vidinio krašto priartėjimas prie stuburo linijos [32]. Priežastys susijusios su n.thoracicus longus pažeidimu bei m.serratus anterior funkcijos susilpnėjimu.

o 2 tipas: būdingi bruožai yra mentės atsitraukimas nuo krūtinės ląstos, mentės nusileidimas

ir vidinio krašto nutolimas nuo stuburo linijos. Priežastys susijusios su n. accessorius pažaida bei išsivysčiusio m. trapezius apatinės dalies funkcijos susilpnėjimu [14].

Susilpnėjus vieno raumens veiklai, kiti raumenys adaptuojasi, hipertrofuoja – bent iš dalies kompensuojamas sumažėjęs raumenų tonusas toje pusėje; tačiau dėl raumenų jėgos tarpusavio sąveikos sutrikimų bei tendinito apie peties sąnarį, neretai šalia kosmetinio ar funkcinio MKA defekto prisideda ir antrinis skausminis komponentas [46].

1.2.2. Mentės kampo atsikišimo sąvoka ir etiologija

Mentės kampo atsikišimas (lot. scapula alata) yra medicininė būklė, kuriai būdinga, jog mentės kaulas išryškėja nugaros srityje ir tampa matomas dėl nenormalios padėties [55, 18]. Terminas naudojamas, kai nustatoma, kad mentės raumenys yra per silpni arba paralyžuoti ir tai pasireiškia ribota mentės stabilizavimo galimybe. Dėl to mentės vidurinis kraštas atsikiša ir tampa panašus į sparną (angl.: wing) [1].

MKA priežastys

Pagrindinės mentės kampo atsikišimo priežastys yra susijusios su neurologiniais ar skeleto raumenų sistemos pažeidimais [1, 25]. Ryan M. Martin ir David E. Fish (2007m.) straipsnyje „Scapular winging: anatomical review, diagnosis, and treatments“ susistemino neurogenines mentės kampo atsikišimo priežastis ir išraiškas (1 lentelė) [55].

1 lentelė. Neurogeninės mentės kampo atsikišimo priežastys ir klinikinės išraiškos (Ryan M. Martin ir David E. Fish (2007m.))

Medialinio krašto atsikišimas

Lateralinio krašto atsikišimas

Pažeistas nervas n. thoracicus longus

n. accessorius n. dorsalis scapulae Paveiktas raumuo m. serratus anterior m. trapezius mm. rhomboidei Fizinis ištyrimas Rankos lenkimas,

prisispaudimas prie sienos

Rankų atitraukimas į šonus, išorinė rotacija

Rankų tiesimas esant pilnam sulenkimui

Mentės padėties pakitimas

Mentės dispozicija

aukštyn ir vidun nuokrypis į išorę Viršutinio kampo

Apatinis kampas nukrypęs į išorę.

Struktūros, susijusios su skeleto raumenų sistemos (SRS) pažeidimo etiologijos MKA [5]: 1) Trapecinis raumuo (lot.: m.trapezius);

2) Priekinis dantytasis raumuo (lot.: m.serratus anterior) ; 3) Rombiniai raumenys (lot.: mm. rhomboidei);

4) Mentės keliamasis raumuo (lot.: m. levator scapulae); 5) Mažasis krūtininis raumuo (lot.: m. pectoralis minor);

6) Platusis nugaros raumuo (lot.: m. latissimus dorsi).

Struktūros, susijusios su neurologinės etiologijos MKA [14]:

1) Trapecinio raumens nusileidžiančioji dalis (lot.: pars descendens m. trapezii); 2) Priekinis dantytasis raumuo (lot.: m. serratus anterior);

3) Rombiniai raumenys (lot.: mm. rhomboidei); 4) Pridėtinis nervas (lot.: n. accessorius);

5) Ilgasis krūtinės nervas (lot.: n. Thoracicus longus); 6) Petinis rezginys (lot.: plexus brachialis).

Bet koks petinio rezginio, pridėtinio nervo ar ilgojo krūtininio nervo pažeidimas labai padidina MKA išsivystymo tikimybę. To priežastys yra labai įvairios ir nuolat nustatomos naujos [5]. Ilgasis krūtinės nervas ypatingas ilga ir sudėtinga anatomine projekcija iki priekinio dantytojo raumens, dėl to šis nervas itin imlus pažeidimams, palyginus su kitais petinio rezginio nervais [18].

Neretai tokio pobūdžio pacientai skundžiasi įvairaus stiprumo skausmu, dažnai neleidžiančiu užmigti. Dažniausia skausmingų MKA atvejų etiologija yra neurologinė trauma. Tuo tarpu SRS MKA atvejais skausmas jaučiamas kur kas rečiau; skausminės simptomatikos gali ir visai nepasireikšti [14].

Abiejų tipų MKA priežastys[14]:

 Ūmios traumos, pavyzdžiui, tiesioginis šokas peties sričiai autoavarijos atveju su staigia rankos trakcija;

 Mikrotraumos, pavyzdžiui, dėl kartotinų kaklo srities patempimų (n .thoracicus longus), nešiojant sunkią kuprinę (n. accessorius) ir kt.;

 Poinfekcinės būklės komplikacija, pavyzdžiui, po gripo infekcijos kylantis neuritas;  Injekcijos;

 Įgimtos traumos;

 Pochirurginių komplikacijų padarinys;

 Idiopatinės, pavyzdžiui kaip Parsonage ir Turnerio sindromo atveju.

Atvejais, kuomet traumos ar kompresinės jėgos požymių nematyti, etiologija gali būti nenustatoma, tačiau susijusi su kompresija tiek paties raumens, tiek paviršinės fascijos [53].

Kitos dažnos trauminės nervų pažaidos priežastys apima: invazines procedūras, pavyzdžiui, mastektomija su limfmazgių pašalinimu, torakostomija. Netrauminės etiologijos, lemiančios raumenų silpnumą: virusinės ligos, apsinuodijimas, raumenų distrofija ar mechaninis poveikis, pavyzdžiui, užsitęsęs rankos atitraukimas gulint ar tam tikra kūno pozicija nulemta nejautros [43].

Ieškant informacijos apie mentės kampo atsikišimą bei kitas mentės dispozicijos ar diskinezijos priežastis, galima rasti nemažai informacijos apie šių defektų formavimąsi profesionaliems sportininkams. Teigiama, jog sportinis lavinimas, kaip specifinė kryptingo fizinio aktyvumo forma, gali turėti didelės įtakos jauno asmens laikysenos formavimuisi dėl didelių treniravimosi apkrovų ir kartotinų vienos pusės pratimų [20, 51]. Tos sporto šakos, kuriose judesiai daugiausia vyksta dominuojančia ranka, gali lemti peties, mentės aplinkos ar šias struktūras stabilizuojančių raumenų jėgos pusiausvyros sutrikimus, netolygų krūvio pasiskirstymą, kai kurių raumenų grupių silpnumą, taip didėjant peties traumų rizikai [61]. Taip pat viršutinių galūnių asimetrija gali indukuoti skoliozės bei dubens asimetrijos vystymąsi, dėl ko tikėtinas ir vieno peties nusvirimas [21].

Sakiko Oyama et al. (2008m.) taip pat apžvelgia mentės padėties ir jos pokyčių svarbą profesionaliame sporte. Anot jų, mentės padėties įvertinimas yra vienas pagrindinių komponentų, atliekant fizinį vertinimą profesionaliam sportininkui [42]. Klinikinio ištyrimo metu susitelkiama ties peties ir mentės padėčių asimetrija, pavyzdžiui, esant ryškesniam kauliniam kontūrui, raumenų atrofijai, ženkliam mentės kampo atsikišimui, apatiniojo kampo išsišokimui pirmyn ar randinei deformacijai [7]. Morfologinė asimetrija gali turėti įtakos sportiniams rezultatams ir lemti nenaudingus funkcinius kūno pakitimus [30]. Taikydami 3D vaizdinio tyrimą, mokslininkai vertino mentės ramybės padėtį trejose vyrų užsiimančių sportu, kuriuose gausu metimų, grupėse: beisbolo, tinklinio bei teniso žaidėjų. Dominuojančios pusės mentė visais atvejais buvo labiau rotuota į vidinę pusę ir pasvirusi pirmyn. Teniso žaidėjams stebima ženklesnė mentės protrakcija. Tokie laikysenos skirtumai, stebimi klinikinio vertinimo metu, gali būti siejami su patologija, tačiau nemažai specialistų sutinka, jog net ir nesant atsikišimui asimetrijos požymiai yra gana dažni [33]. Visgi atvejais, kuomet metikai dėl pažeidimų nebegali atlikti pagrindinių judesių, itin dažnai nustatomas žymus paveiktos pusės mentės padėties netaisyklingumas bei asimetrija. Toks sutrikimas įvardijamas akronimu „SICK Scapula“ ( S – scapula, I – infera, C- coracoid, K- dysKinesis) [40]. Pagrindiniai požymiai: 1) mentės nusileidimas, žemesnė padėtis lyginant su sveikąja puse; 2) Mentė pritraukta (angl.: protracted) ar nusvirusi labiau lateraliai nuo stuburo.

Šio sindromo metu sportininkų skundai susiję su:

- skausmu, lokalizuotu ties medialine snapinės ataugos dalimi (peties priekiniu paviršiumi); - skausmu, lokalizuotu viršutinėje – medialinėje mentės srityje;

- skausminga subakromialine ertme; - skausmingu peties – raktikaulio sąnariu.

Šių simptomų pradžia paprastai būna užslėpta bei išryškėja atletui peržengus patologijos slenkstį, todėl gydytojo specialisto darbas yra laiku atpažinti bei koreguoti ydingus mentės padėties pokyčius.

Kalbant apie MKA etiologiją, būtų galima išskirti ir dar vieną, neklasikinę, MKA priežastį, - susijusią ir su kaulų struktūros pokyčiais. Yra aprašyta atvejų, kuomet medialinis mentės kampo atsikišimas pasireiškia dėl deformacijų, apimančių peties lanką sudarančius kaulus [27]:

1) akromialinių lūžių netinkamų susijungimų ar nesusijungimų; 2) raktikaulio lūžių netinkamų susijungimų ar nesusijungimų; 3) raktikaulio lūžių kartu su kitais asocijuotais lūžiais;

4) mentės sąnarinės duobės lūžių;

5) mentės kūno lūžių netinkamo susijungimo.

Kendra E. Keenan (2012m.) aprašė MKA atvejį, susijusį su raktikaulio viduriniosios dalies uždaru lūžiu, kurį pacientė patyrė krisdama iš didelio aukščio. Po lūžio atsiradęs ipsilateralus mentės kampo atsikišimas, matomas pacientei iš nugaros pusės ties juosmeniu, delnais atsistumiant nuo sienos. Jis pradėtas koreguoti fizioterapijos metu, išryškino kitą pažeidimą – pacientei ėmė stiprėti skausmas ties viduriniąja raktikaulio dalimi (buvusio lūžio vieta), dėl to vėliau nuspręsta atstatyti raktikaulio pažeidimą chirurgiškai. Pilnai koreguotas fizioterapijos metu, MKA vėl pasikartojo po atliktos operacijos, siekiant atstatyti netinkamą raktikaulio lūžio sugijimą. Kiti neįprasti aspektai, susiję su šiuo atveju: 1) elektrodiagnostiniai tyrimai parodė nežymius petinio rezginio, kartu ir ilgojo krūtininio nervo pažeidimus; 2) nebuvo jokio lūžio ar ženklesnio pažeidimo, paveikusio šonkaulius ar mentės kūną; 3) nebuvo pažeisti peties-raktikaulio, krūtinkaulio - raktikaulio bei peties sąnariai.

Taigi, mentės kampo atsikišimo etiologija ne visada būna aiški iš pirmo žvilgsnio. Kai kuriais atvejais pažeidimas apima ne vieną mentės judėjime ir stabilume dalyvaujančią struktūrą, ir prireikia išsamesnių radiologinių, elektromiografinių tyrimų pilnavertei diagnostikai bei gydymo planui sudaryti [27].

1.2.3. Skirtingos etiologijos MKA ypatybės

Ilgojo krūtininio nervo, inervuojančio m.serratus anterior, pažeidimo atveju mentė „atšoka“ - pakyla ir juda medialiai, apatiniam mentės kampui judant link stuburo linijos [45, 16]; defektas ypač išryškėja žastą lenkiant pirmyn. Dėl tos pačios priežasties mentės atitraukimas tampa įmanomas tik ties 90ᵒ žasto atitraukimo ar šiek tiek mažiau [11].

Paprastai pacientai su n.thoracicus longus pažeidimu skundžiasi skausmu ar diskomforto jausmu peties, kaklo ar mentės srityse, sustiprėjančiu judėjimo metu ir/ar lenkiant galvą į priešingą nei pažeistoji pusę, keliant tos pusės ranką [51]. Jei priekinis dantytasis raumuo silpnas ar paralyžiuotas, MKA stebimas atitraukimo bei lenkimo pirmyn (ypač smūgiuojamojo tipo judesių) metu [12].

Testas, padedantis identifikuoti n.thoracicus longus pažeidimą,- vadinamasis priekinio dantytojo raumens sienos testas (angl. serratus wall test). Paciento paprašoma atsisukti į sieną (nuo sienos apytiksliai dvejų pėdų, t.y. 70cm atstumu) ir atsistumti nuo sienos delnais juos atrėmus pečių lygyje. Sutrikus priekinio dantytojo raumens veiklai, šio testo metu stebimas išryškėjęs bei pakilęs vidinis mentės kraštas [18] (4 pav.). Elektromiografinis tyrimas, kaip papildymas klinikiniam įvertinimui, gali būti naudingas siekiant apibrėžti n.thoracicus longus funkcijos pažeidimą [11].

4. pav. Priekinio dantytojo raumens testas. Atsikišusi ir sveika pusės. (Rob Lucier et al. (2008m.))

Jeigu priekinis dantytasis raumuo yra stipresnis už rombinius, tada mentės bus per daug prisispaudusios prie nugaros ir matysime padidėjusią kifozę. Tai gali sukelti nugaros skausmus, silpnumą nugaros apačioje ir kojose [39].

Esant rombinių raumenų dominavimui, matysime patiesintą stuburą, mentė ilsėsis per arti slankstelių keterinių ataugų ir viso komplekso funkcija nebus optimali [39].

N. accessorius (priedinio nervo, inervuojančio m.trapezius) paralyžius lemia mentės nusileidimą bei judėjimą išorėn, apatiniojo kampo lateralinę rotaciją ir gali būti pertemptas peties nervinis rezginys [45].

Trapecinio raumens funkcijos izoliuotas pažeidimas yra gana retas reiškinys ir atsirandantis po radikalių kaklo operacijų (pvz., naviko šalinimo), kuomet galimas šio raumens inervacijos (n. spinalis accessorius) pažeidimas. Nurodomas trapecinio raumens silpnumo požymis – paciento negebėjimas pakelti rankų.

Sąveika tarp trapecinio raumens apatiniosios dalies skaidulų ir mažojo krūtinės raumens (veikiant sinergijoje su mentės keliamuoju raumeniu) pasireiškia skirtingais mentės ramybės padėties aukščiais. Apatinė trapecinio raumens dalis traukia mentę žemyn, ir tais atvejais, kuomet šios skaidulos dominuoja ir būna stebima per žema mentės pozicija. Visgi pacientų, kurių mentė yra per žemai,

pasitaiko itin retai. Kita vertus, pacientų, kurių mentės padėtis yra aukštesnė nei normali (tikėtina, dėl dominuojančių mentės keliamųjų raumenų) yra kur kas daugiau [39].

1.3. Kinetinės grandinės

Dinamiški viršutinės galūnės judesiai, tokie kaip metimas, smūgiavimas ar padavimas, yra, integruoto, daugiasegmentinio ir suplanuoto sąnarių judėjimo bei raumenų aktyvavimo sistemos rezultatas ir gali būti nusakomi kaip atviros kinetinės grandinės ir uždaros kinetinės grandinės pobūdžio judesiai [2].

Atviros ir uždaros kinetinės grandinės pratimai skiriasi raumens aktyvavimo ir jėgų generavimo modeliais [24]. Atviros kinetinės grandinės pratimai tinkami stiprinti ir testuoti izoliuotas raumenų grupes [52]. Dilbio lenkimas su pasipriešinimu, kurio metu stiprinami dilbį lenkiantys raumenys, ir dilbio tiesimas su pasipriešinimu, kurio metu stiprinami dilbį tiesiantys raumenys, yra atviros kinetinės grandinės pratimų pavyzdžiai, jie leidžia distaliniam galūnės segmentui nevaržomai judėti erdvėje [8].

Uždaros kinetinės grandinės tipui pratimas priskiriamas tuomet, kai distalinis galūnės segmentas yra fiksuotas prie nejudančio objekto. Kadangi distalinis galas yra fiksuotas, judesys yra įmanomas tik per keletą grandinės sąnarių, todėl tiek proksimalinės tiek distalinės dalies raumenys yra treniruojami [31]. Uždaros kinetinės grandinės pratimų metu (pvz., atliekant prisitraukimus ar atsispaudimus) aktyvuojami ir raumenys antagonistai, todėl šie pratimai nenaudojami norint izoliuotai aktyvuoti vieną raumenų grupę ar vieno raumens testavimui [63]. Didelė dalis kineziterapeutų ankstyvu peties reabilitacijos periodu dažniau renkasi uždaros kinetinės grandinės pratimus, nes UKG pratimų metu susidaranti ašinė sąnario apkrova gerina propriocepsiją [62].

2 lentelėje išskiriami aspektai, pagal kuriuos galima atskirti UKG nuo AKG pratimus (2 lentelė) [17].

2 lentelė. Bruožai, apibūdinantys uždaros bei atviros kinetinių grandinių judesius (Ellenbecker T., Davies G. (2001m.))

Uždara kinetinė grandinė Atvira kinetinė grandinė

 Distalinis judančiojo segmento galas yra fiksuotas.

 Distalinis judančiojo segmento galas yra laisvas.

 Judėjime vienu metu dalyvauja daug sąnarių .

 Įtraukiama daug raumenų grupių.  Dirba tik tam tikri izoliuoti raumenys.  Segmentai esantys abipus sąnario juda

vienu metu.

 Judančio segmento proksimalinis galas yra fiksuotas, o distalinis judrus.

 Judesio atlikimas ir vertinimas yra funkcinis.

 Judesio atlikimas ir vertinimas nėra funkcinis.

 Judesio atlikimas keliose plokštumose.  Judesio atlikimas vienoje plokštumoje.

Funkcinis judesys – judesys, kurio atlikimas grįstas realiose kasdienėse situacijose pasitaikančia biomechanika. Paprastai tokie judesiai vyksta keliose plokštumose dalyvaujant keliems sąnariams [15]. Funkcinės užduotys priklauso nuo pilnavertiško kinetinių grandinių funkcionavimo, atskirų segmentų optimizavimo (pakankamas lankstumas bei jėga) bei individualių segmentų tarpusavio koordinavimo [2]. Tais atvejais, kuomet vienas ar keli komponentai nebepajėgia tinkamai generuoti energijos bei ją perduoti kitiems kinetinės grandinės komponentams, apkrovos paskirstymas nukenčia, dėl to užduoties efektyvumas ir našumas gali ženkliai sumažėti. Laikui bėgant, šis sumažėjęs darbingumas gali lemti sveiko audinio sudirginimą bei stresą, dėl to įmanomi sužeidimai ir traumos [2]. Dabartinis kineziterapeutų požiūris į pratimų taikymą reabilitacijoje siūlo neišskirti vienos kinetinės grandinės pratimų, o į reabilitacijos programą įtraukti abiejų kinetinių grandinių pratimus [36].

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto Sporto institute. Tyrimas atliktas 2015 lapkričio – 2016 vasario mėnesiais. Tyrimui atlikti buvo gautas bioetikos centro vadovo leidimas NR. BEC-FMR(M)-02 (1 priedas). Tyrimas publikuotas dviejose mokslinėse konferencijose (2 priedas).

2.2. Tiriamųjų kontingentas

Po pirminės apžiūros, aptikus išorinius mentės kampo atsikišimą, detalesniam ištyrimui, buvo pakviesti 25 darbingo amžiaus vyrai. Įvertinus anketomis gautus duomenis, dėl aktyvaus traumos periodo, skausmo ar kitų priežasčių, tyrime negalėjo dalyvauti 6 asmenys. Atrinkti 19 tiriamųjų, kurie buvo supažindinti su tyrimo tikslu, eiga ir galimu poveikiu. Tyrimas pradėtas tiriamiesiems pasirašius tiriamojo asmens sutikimo formą ir leidus gautą informaciją naudoti moksliniais tikslais. Visų tiriamųjų anonimiškumas buvo užtikrintas.

Tyrimas atliktas pagal schemą (5 pav.). Tyrimo anketa pateikiama 3 priede.

Tiriamųjų atranka:

 18 – 30 metų vyrai;

 Nepatyrę peties traumų 2 metų laikotarpyje;  Nejaučiantys viršutinės galūnės skausmo;  Nenustatyta bendra raumenų distrofija;

 Metų laikotarpyje nenustatyta neurologinių pažeidimų;  Prieš tyrimą apšilę, bet nesportavę.

5. pav. Tyrimo organizavimo schema.

Visi tiriamieji buvo suskirstyti į dvi skirtingo poveikio grupes. Pirma – uždaros kinetinės grandinės pratimų atlikimo poveikio grupė (n=10), antra - atviros kinetinės grandinės pratimų poveikio grupė (n=9) (3 lentelė). Sudarytos grupės buvo homogeniškos pagal lentelėje (3 lent.) pateikiamus kriterijus.

3 lentelė. Tiriamųjų charakteristikos. Duomenys pateikti mediana. Uždaros kinetinės grandinės pratimų grupė (n=10) Atviros kinetinės grandinės pratimų grupė (n=9) p REIKŠMĖ Amžius (m) 22,5 (19;27) 23 (20;27) 0,71 Svoris (kg) 85,5 (73;98) 80 (65;100) 0,81 Ūgis (cm) 190 (171;205) 186 (169;203) 0,57 KMI (kg/m²) 23 (22;24) 24 (22;25) 0,06

Duomenys statistiškai reikšmingai nesiskyrė, kai (p>0,05).

Abiejų grupių tiriamiems skirta 10 kineziterapijos užsiėmimų, 3-4 kartus per savaitę. Kiekvieną pratimų programą sudaro 5 fiziniai pratimai. Programos buvo sudarytos iš pratimų, kuo panašesnių artrokinematika, tačiau pirmu atveju atitinkančių UKG pratimų charakteristikas, antru atveju AKG pratimų charakteristikas. Pirmosios poveikio grupės tiriamieji atliko pratimų uždaroje kinetinėje grandinėje programą (žr. 4 priedą). Antrosios poveikio grupės tiriamieji atliko pratimų atviroje kinetinėje grandinėje programą (žr. 5 priedą).

Po visų numatytų kineziterapijos užsiėmimų, buvo atliktas pakartotinis ištyrimas. Gauti duomenys susisteminti „Exel“ kompiuterinė programa ir išanalizuoti naudojantis SPSS 22.0.

2.3. Tyrimo metodai.

1. Literatūros šaltinių analizė. 2. Anketinė apklausa.

3. „Lennie“ testas su fotografine kompiuterine analize. 4. Goniometrija

5. Mentę stabilizuojančių raumenų jėgos testavimas. 6. „Y“ viršutinės galūnės stabilumo vertinimo testas. 7. Matematinė statistinė analizė.

2.3.1. Anketinė apklausa

Tyrimui buvo sudaryta anketa, siekiant išskirti tiriamuosius, kurių duomenys dėl skausmo, traumų ar ūmaus periodo nervinių pažeidimų galėtų iškreipti tyrimo duomenis. Anketoje tiriamųjų klausiama apie jaučiamą skausmą, patirtas peties komplekso traumas, nustatytas medicinines būkles.

Skausmui įvertinti naudotos žodinė analogijos skalė (ŽAS) ir skaičių analogijos skalė (SAS), siekiant didesnio tikslumo viena skale neapsiribota. Pasirinktos skalės yra subjektyvus metodas, skirtas įvertinti tiriamųjų skausmo stiprumą prieš tyrimą, tyrimo metu ir po jo. ŽAS skalėje penkių rangų tvarka išdėstyti galimi tiriamojo pasirinkimai: nėra skausmo, silpnas skausmas, vidutinis skausmas, stiprus skausmas, nepakeliamas skausmas. SAS skalėje horizontalia linija sudėlioti skaičiai, kuriuos atitinka ŽAS rangai: 0 (nėra skausmo), 1, 2, 3 (silpnas skausmas), 4, 5 (vidutinis skausmas), 6, 7, 8 (stiprus skausmas) ir 9, 10 (nepakeliamas skausmas).

2.3.2. Menčių padėties ramybėje nustatymas

„Lennie“ testas yra skirtas nustatyti menčių padėtį ramybės metu. Testas vertina mentės horizontalią ir vertikalią padėtį frontalinėje plokštumoje. Dominuojančios rankos mentė dažniausiai yra šiek tiek žemiau negu nedominuojančios [54]. Testo metu tiriamiesiems buvo nurodyta įprastine stovėsena „X“ ženklu pažymėtoje vietoje, nesisukioti į šalis, leisti rankoms laisvai kabėti prie šonų, žiūrėti priešais save. Naudojant klijuojamas spalvines žymes, palpacijos būdu buvo rasta ir pažymėta C7 slankstelio keterinė atauga, menčių viršutiniai kampai, mentės dyglių pradžia, menčių apatiniai kampai. Taip pat ant nugaros užklijuojama 10,0 cm ilgio spalvinė juostelė, kuri naudojama, kaip mastelis. Sužymėjus visus reikiamus orientyrus tiriamas regionas yra nufotografuojamas (6 pav.). Tuomet gauta nuotrauka analizuojama kompiuterine programa „Kinovea“. Dydžiai sukalibruojami pagal anksčiau pasirinktą mastelį, iš žymės ties C7 slanksteliu išvedama linija einanti per krūtinių ir juosmeninių slankstelių keterines ataugas iki juosmeninės dalies pabaigos. Apskaičiuojami skirtumai tarp mentės viršutinių kampų, mentės dyglių pradžios taškų, apatinių kampų aukščių.

6. pav. „Lennie“ testo atlikimas.

Testo metu naudojami orientyrai:

1. Žymė ant C7 slankstelio keterinės ataugos; 2. Žymės ant menčių viršutinių kampų; 3. Žymės ant menčių dyglių pradžios; 4. Žymės ant menčių apatinių kampų; 5. Klijuojamas 10,0 cm ilgio mastelis.

2.3.3. Aktyvių žasto judesių amplitudžių matavimas

Goniometrija – sąnario judesio amplitudės vertinimo metodas, juo matuojami kampai, kuriuos sudaro kaulų sukamasis judėjimas [26]. Tyrimo metu buvo vertinami peties komplekso judesiai, kurių metu juda mentės kaulas. Tai žasto lenkimas, tiesimas, atitraukimas. Pasirinktoms judesių

amplitudėms išmatuoti laipsniais, naudotas mechaninis goniometras. Judesių amplitudžių matavimo metodika naudota iš Julius G. knygos „Biomechanikos praktikumas“ 2012 [26].

2.3.4. Mentę stabilizuojančių raumenų jėgos vertinimas

Michael L. Voight. straipsnyje „The role of the scapula (2013m.)“ įvardijo svarbiausius mentę stabilizuojančius raumenis, tai:

 priekinis dantytasis r. atsakingas už mentės stabilizavimą pakėlimo metu, taip pat traukti mentę žemyn ir pirmyn, protrakcija.

 rombiniai r. stabilizuoja mentės vidinį kraštą, aktyviai dalyvauja mentės pritraukime.

 trapecinio raumens virštutinė, vidurinioji ir apatinė dalys (m. trapezius). Viršutinė dalis atlieka mentės viršutinę rotaciją ir pakėlimą, vidurinioji dalis – mentės pritraukimą, apatinė dalis – mentės nuleidimą, išorinę rotaciją.

 mentės keliamasis r. - mentės pakėlimas, apatinė rotacija.

Tiriant mentės atsikišimą yra būtina įvertinti šių raumenų būklę. Raumenų jėgos testavimo technikos naudotos išHans Garten knygos „The muscle test handbook“ 2013. Raumenų jėga vertinima 5 balų sistema pagal R. Lovett. (4 lentelė).

4. lentėlė. Raumenų jėgos vertinimas Lovett skale.

Balai Aprašymas

5 – norma Pilna judesio amplitudė nugalint gravitacijos jėgas ir stiprų pasipriešinimą. 4 – gerai Pilna judesio amplitudė nugalint jėgas ir nedidelį pasipriešinimą.

3 - patenkinamai Pilna judesio amplitudė nugalint gravitacijos jėgas be pasipriešinimo. 2 – blogai Pilna judesio amplitudė pašalinus gravitacijos jėgų veikimą.

1 - Nėra judesio, tik raumens susitraukimas. 0 - Nėra judesio, nėra raumens susitraukimo.

2.3.5. Viršutinės galūnės dinaminio stabilumo vertinimas

„Y“ viršutinės galūnės stabilumo vertinimo testas yra patikimas būdas įvertinti viršutinės galūnės dinaminį stabilumą uždaroje kinetinėje grandinėje [19].

Atlikimas:

 Tiriamasis stovi įprastinėje padėtyje, kol tyrėjas palpacijos būdu suranda C7 slanktelio keterinę ataugą. Tuomet tiriamąjam yra nurodoma atitraukti dešinę ranką iki peties aukščio (90 º addukcijos). Tokioje padėtyje išmatuojamas atstumas nuo C7 slankstelio keterinės ataugos iki

rankos viduriniojo piršto galiuko. Gauti duomenys yra naudoji skaičiuojant proporcijas tarp rankos ilgio ir testo atlikimo metu pasiektų atstumų.

 Testo pradinė padėtis: tiriamasis atsiremia tiriamąja ranka ties linija ant atraminės įrenginio dalies, nykštys - atitraukime. Ranka kuria bus siekiama remiamasi pečių plotyje, ties medialinės krypties judančia įrenginio dalimi. Kojos pilnai ištiestos per kelius, pėdos pečių plotyje, kūnas kaip atsispaudimo padėtyje.

 Išlaikant pradinę padėtį, tiriamasis privalo tiriamosios pusės ranka pastumti, paslankias prietaiso dalis trimis kryptimis: vidurine (medialine), apatine šonine kryptimi (inferolateraline), viršutine šonine kryptimi (superolateraline) (7 pav).

 Testas nevertinamas, jeigu tiriamasis siekiančia ranka atsiremia į grindis arba atramine ranka nuslysta nuo atraminės įrenginio dalies, pasinaudodamas inercija nustumia judančią dalį, siekiančia ranka atsiremia ir perkelia dalį svorio į judančią dalį, grąžindamas siekiančią ranka prie kūno paliečia grindis, pakelia koją nuo grindų.

 Testas pakartojamas kiekviena ranka 3 kartus.

 Sudėtinio vertinimo rezultatas gaunamas sudėjus vienos pusės kiekvienos iš 3 krypčių po geriausią atlikimo atstumą, šią sumą padauginus iš 100 ir padalijus iš galūnės ilgio padauginto 3 kartus.

7. Pav. „Y“ viršutinės galūnės dinaminio stabilumo testas. A kryptis – medialinė. B – superolateralinė. C – inferolateralinė. (Richard B. Westrick et al. 2012)

2.3.6. Matematinė statistinė analizė

Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant IBM Statistics SPSS 22.0 bei Microsoft Office Excel 2007 statistinius paketus. Tiriamiems požymiams įvertinti buvo skaičiuojama mediana, minimumas (min) – maksimumas (max) ir kaip papildomas rodiklis aritmetinis vidurkis (𝑋).

Priklausomoms imtims palyginti taikytas neparametrinis Wilcoxon testas. Nepriklausomoms imtis palyginti taikytas Mann – Whitney testas. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.

3. REZULTATAI

3.1. Grupių palyginimas pagal asmenų skaičių, turinčių mentės kampo

atsikišimo požymių

Atlikus UKG pratimų programą, antrojo įvertinimo metu pirmojoje grupėje asmenų, turinčių mentės kampo atsikišimo požymių, buvo 50 proc. (n=5), neturinčių 50 proc. (n=5).

Atlikus AKG pratimų programą, antrojo įvertinimo metu antrojoje grupėje asmenų, turinčių mentės kampo atsikišimo požymių, buvo 56 proc (n=4), neturinčių 44 proc. (n=5).

Pagal asmenų, turinčių mentės kampo atsikišimo požymių, kiekį grupės tarpusavyje nesiskyrė (p>0,05) (8 pav.).

8 pav. UKG ir AKG pratimų efektyvumo palyginimas pagal asmenų, turinčių mentės kampo atsikišimo požymių, skaičių grupėse.

3.2. Menčių ramybės padėties simetriškumo vertinimas

3.2.1. Menčių viršutinių kampų aukščio skirtumo vertinimas

Pirmojoje grupėje pirminio ištyrimo metu gauta mentės viršutinių kampų aukščio skirtumo (cm) mediana 0,3 (0,15-0,71;0,34). Atlikus kineziterapijos programą, susidedančią iš pratimų uždaroje kinetinėje grandinėje, mediana siekė 0,29 (0,15-0,69;0,33). Palyginus gautus duomenis, galima teigti, kad mentės viršutinių kampų aukščių skirtumai nepakito (p>0,05).

50%

56%

50%

44%

UKG pratimų atlikimo grupė

AKG pratimų atlikimo grupė

Įvertinus antrosios grupės mentės viršutinių kampų aukščių skirtumus (cm) prieš kineziterapiją, mediana siekė 0,27 (0,1-0,57;0,28). Po kineziterapijos programos, susidedančios iš mentę stabilizuojančių pratimų uždaroje kinetinėje grandinėje, mediana siekė 0,25 (0,1-0,51;0,27). Palyginus gautus duomenis, galima teigti, kad mentės viršutinių kampų aukščių skirtumai nepakito (p>0,05).

Palyginus pirmosios ir antrosios grupių pirminio ir pakartotinio tyrimo rezultatus, skirtumo tarp grupių prieš kineziterapiją ir po jos nenustatyta (p>0,05) (9 pav).

9 pav. Tiriamųjų grupių menčių viršutinių kampų aukščio skirtumo palyginimas prieš ir po kineziterapijos.

3.2.2. Menčių dyglių pradžios taškų aukščio skirtumo vertinimas

Pirmojoje grupėje pradinio ištyrimo metu menčių dyglių pradžios taškų aukščio skirtumo (cm) mediana siekė 0,44 (0,27-0,99;0,56). Atlikus kineziterapijos programą mediana siekė 0,45 (0,28-0,88;0,53). Palyginus gautus duomenis, galima teigti, kad menčių dyglių pradžios taškų aukščių skirtumas nepakito (p>0,05).

Antrojoje grupėje pradinio ištyrimo metu menčių dyglių pradžios taškų aukščio skirtumo (cm) mediana siekė 0,41 1,1;0,49). Po kineziterapijos užsiėmimų ciklo mediana siekė 0,37 (0,1-1,23;0,47). Palyginus gautus duomenis, galima teigti, kad menčių dyglių pradžios taškų aukščių skirtumas nepakito (p>0,05).

Palyginus pirmosios ir antrosios grupių pirminio ir pakartotinio tyrimo rezultatus, skirtumo tarp grupių prieš kineziterapiją ir po jos nenustatyta (p>0,05) (10 pav.).

10 pav. Tiriamųjų grupių menčių dyglių pradžios taškų aukščio skirtumo palyginimas prieš ir po kineziterapijos.

3.2.3. Mentės apatinių kampų aukščio skirtumo vertinimas

Pirmosios grupės pradinio ištyrimo metu menčių apatinių kampų aukščių skirtumo (cm) mediana buvo 1,3 (0,66-2,65;1,47). Po kineziterapijos užsiėmimų ciklo mediana buvo 1,11 (0,63-2,55;1,33). Palyginus gautus duomenis, galima teigti, kad menčių apatinių kampų aukščių skirtumas statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05).

Antrosios grupės pradinio ištyrimo metu menčių apatinių kampų aukščio skirtumo (cm) mediana buvo 1,17 (0,26-2,8;1,29). Atlikus kineziterapijos užsiėmimus mediana siekė 0,97 (0,24-2,75;1,17). Palyginus gautus duomenis, galima teigti, kad menčių apatinių kampų aukščių skirtumas statistiškai reikšmingai sumažėjo (p<0,05).

Palyginus pirmosios ir antrosios grupių pirminio ir pakartotinio tyrimo rezultatus, skirtumo tarp grupių prieš kineziterapiją ir po jos nenustatyta (p>0,05) (11 pav.).

11 pav. Tiriamųjų grupių menčių apatinių kampų aukščio skirtumo palyginimas prieš ir po kineziterapijos.

3.3. Žasto judesių amplitudžių vertinimas

3.3.1. Žasto lenkimo judesio amplitudės vertinimas

Pirmojoje grupėje prieš kineziterapiją žasto lenkimo judesio amplitudės (˚) mediana siekė 175,0 (159-183;172,6). Atlikus UKG pratimų programą mediana siekė 176,0 (161-183;174,2). Palyginus gautus duomenis, galima teigti, kad žasto lenkimo judesio amplitudė statistiškai reikšmingai padidėjo (p<0,05).