SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ POVEIKIS VAIKAMS, SERGANTIEMS JAUNATVINIU IDIOPATINIU ARTRITU

(1)

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

VAIDA MARGEVIČIŪTĖ

SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ POVEIKIS

VAIKAMS, SERGANTIEMS JAUNATVINIU IDIOPATINIU

ARTRITU

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30002) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

doc. dr. Inesa Rimdeikienė

(2)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė

_______________________ 2016 m. 05 mėn. 23 d.

SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ POVEIKIS

VAIKAMS, SERGANTIEMS JAUNATVINIU IDIOPATINIU

ARTRITU

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30002) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

doc. dr. Inesa Rimdeikienė 2016 m. 05 mėn. 23 d.

Recenzentė Darbą atliko doc. dr. Eglė Lendraitienė Magistrantė

2016 m. 05 mėn. 23 d. Vaida Margevičiūtė

2016 m. 05 mėn. 23 d.

(3)

TURINYS

SANTRAUKA ... 5 ABSTRACT ... 6 SANTRUMPOS ... 8 ŽODYNĖLIS ... 9 ĮVADAS ... 10

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 12

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 13

1.1. Jaunatvinio idiopatinio artrito rūšys ... 13

1.1.1. Sisteminis artritas ... 14

1.1.2. Oligoartritas ... 15

1.1.3. Poliartritas ... 16

1.1.4. Psoriazinis artritas ... 17

1.1.5. Su entezitu susijęs artritas ... 18

1.2. Jaunatvinio idiopatinio artrito simptomai ... 18

1.3. Jaunatvinio idiopatinio artrito diagnostika ... 19

1.4. Jaunatvinio idiopatinio artrito gydymas ... 20

1.5. Jaunatvinio idiopatinio artrito komplikacijos ... 21

1.6. Sergančiųjų jaunatviniu idiopatiniu artritu prognozės ... 22

1.7. Fizinis aktyvumas ir jaunatvinis idiopatinis artritas ... 23

1.8. Reabilitacija pacientams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu ... 24

1.8.1. Kineziterapija ... 25

1.8.2. Kineziterapija vandenyje ... 26

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 28

2.1. Tyrimo organizavimas ... 28

2.2. Tyrimo objektas ... 29

2.3. Tiriamojo kontingento charakteristika ... 29

2.4. Tyrimo metodai ... 30

2.4.1. Sąnarių judesių amplitudės vertinimas ... 31

2.4.2. 6 min. ėjimo testas ... 33

2.4.3. Vaikų sveikatos būklės įvertinimo klausimynas ... 35

(4)

2.4.5. Gyvenimo kokybės klausimynas ... 36

2.4.6. Statistinė duomenų analizė ... 36

3. TYRIMO REZULTATAI ... 37

3.1. Blauzdos lenkimo judesių amplitudės vertinimo rezultatai ... 37

3.2. Plantarinės fleksijos vertinimo rezultatai ... 38

3.3. Dorzalinės fleksijos vertinimo rezultatai ... 39

3.4. Dilbio lenkimo judesių amplitudės vertinimo rezultatai ... 40

3.5. Riešo lenkimo judesių amplitudės vertinimo rezultatai ... 41

3.6. Riešo tiesimo judesių amplitudės vertinimo rezultatai ... 42

3.7. 6 min. ėjimo testo metu nueito atstumo vertinimo rezultatai ... 43

3.8. Negalios indekso rezultatai ... 44

3.9. Skausmo intensyvumo vertinimo rezultatai ... 45

3.10. Gyvenimo kokybės klausimyno rezultatai ... 46

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 47 IŠVADOS ... 50 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 51 PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 52 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 53 PRIEDAI ... 61

(5)

SANTRAUKA

Margevičiūtė V. Skirtingų kineziterapijos programų poveikis vaikams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. I. Rimdeikienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2016, – 60 p.

Darbo tikslas: nustatyti kineziterapijos programos vandenyje ir kineziterapijos programos

salėje poveikį vaikams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu.

Darbo uždaviniai:

1. Ištirti ir palyginti kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje grupių vaikų, sergančių

jaunatviniu idiopatiniu artritu, funkcinę būklę prieš ir po kineziterapijos.

jaunatviniu idiopatiniu artritu, skausmo intensyvumą prieš ir po kineziterapijos.

jaunatviniu idiopatiniu artritu, gyvenimo kokybę prieš ir po kineziterapijos.

Metodai ir tyrimo dalyviai: anketinė apklausa ir statistinė duomenų analizė. Buvo ištirti 28

vaikai, sergantys jaunatviniu idiopatiniu artritu ir besigydantys Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose (LSMUL KK) Vaikų ligų klinikoje. Tiriamieji atsitiktinių imčių principu buvo suskirstyti į dvi grupes: pirmajai grupei buvo taikyta kineziterapija vandenyje, antrajai – kineziterapija salėje. Grupės buvo palygintos tarpusavyje prieš ir po kineziterapijos kurso.

Pildant anketą, vertintos sąnarių judesių amplitudės, 6 min. ėjimo testo metu nueitas atstumas, negalios indeksas, skausmo intensyvumas pagal VAS bei gyvenimo kokybės klausimynas. Tyrimo duomenims analizuoti buvo taikyta SPSS 22.0 programa.

Išvados:

1. Visų tiriamųjų vaikų, sergančių jaunatviniu idiopatiniu artritu, funkcinė būklė po

kineziterapijos pagerėjo (p<0,05), tačiau kineziterapijos vandenyje grupėje pagerėjimas reikšmingai didesnis lyginant su kineziterapijos salėje grupe (p<0,05).

2. Visų tiriamųjų vaikų, sergančių jaunatviniu idiopatiniu artritu, skausmo intensyvumas po

kineziterapijos procedūrų sumažėjo (p<0,05).

3. Visų tiriamųjų vaikų, sergančių jaunatviniu idiopatiniu artritu, gyvenimo kokybė po

kineziterapijos pagerėjo (p<0,05), tačiau kineziterapijos vandenyje grupėje rezultatai buvo reikšmingai didesni nei kineziterapijos salėje grupės (p<0,05).

Praktinės rekomendacijos: Vaikams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu, siekiant

pagerinti funkcinę būklę ir gyvenimo kokybę rekomenduojame skirti kineziterapiją vandenyje, tačiau neesant sąlygų galima kaip puikią ir efektyvią alternatyvą skirti kineziterapiją salėje.

(6)

ABSTRACT

Margevičiūtė V. The impact of different physical therapy programmes for children with juvenile idiopathic arthritis, master’s thesis / supervisor Ph. d. I. Rimdeikienė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department of Rehabilitation. – Kaunas, 2016, - 60 s. .

The aim of the research: To establish the impact of aquatic physical therapy and indoor

physical therapy for children with juvenile idiopathic arthritis.

Research tasks:

1. To evaluate and compare functional state of children with juvenile idiopathic arthritis in

aquatic physical therapy group and in indoor physical therapy group before and after physical therapy.

2. To evaluate and compare pain intensity of children with juvenile idiopathic arthritis in

3. To evaluate and compare quality of life of children with juvenile idiopathic arthritis in

Methods and research participants: questionnaires and statistical analysis. We evaluated 28

children with juvenile idiopathic arthritis, they were treated in the Hospital of Lithuanian University of Health Sciences Kaunas Clinics in the Department of Pediatrics. Patients were divided into two groups randomly: first group had aquatic physical therapy and second – indoor physical therapy. Groups were compared before and after physical therapy.

Using questionnaire there were evaluated joints range of motion, distance walked of 6 min. walk test, disability index, pain intensity using VAS and quality of life questionnaire. Results were analysed using SPSS 22.0 programme.

Conclusions:

1. Functional state increased for all children with juvenile idiopathic arthritis after physical

therapy (p<0,05), but in aquatic physical therapy group it increased more than in indoor physical therapy group (p<0,05).

2. Pain intensity decreased for all children with juvenile idiopathic arthritis after physical

therapy (p<0,05).

3. Quality of life increased for all children with juvenile idiopathic arthritis after physical

therapy (p<0,05), but in aquatic physical therapy group it increased more than in indoor physical therapy group (p<0,05).

Practical recommendations: It is recommended to assign aquatic physical therapy to

increase functional state and quality of life for children with juvenile idiopathic arthritis, but if it is not possible the excellent and effective alternative for patients is indoor physical therapy too.

(7)

PADĖKA

Noriu padėkoti savo magistrinio darbo vadovei doc. dr. Inesai Rimdeikienei už pagalbą bei konsultacijas rengiant baigiamąjį darbą.

Taip pat esu dėkinga kolegėms, padėjusioms surinkti pacientų kontingentą tiriamajai šio mokslinio darbo daliai.

Ir žinoma dėkoju vaikams ir jų tėvams už pasitikėjimą ir aktyvų norą dalyvauti organizuotame tyrime.

(8)

SANTRUMPOS

AS – ankilozinis spondilitas BKT – bendras kraujo tyrimas JA – judesių amplitudė

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos JIA – jaunatvinis idiopatinis artritas KMI – kūno masės indeksas

LSMUL KK – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos MRT – magnetinio rezonanso tyrimas

NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo p – reikšmingumo lygmuo

RF – reumatoidinis faktorius ŠSD – širdies susitraukimų dažnis

(9)

ŽODYNĖLIS

Daktilitas – piršto uždegimas, kuomet yra paveikiami visi vieno piršto sąnariai. Pažeisti rankos ir/arba kojos pirštų sąnariai paprastai būna skausmingi, o patinęs pirštas primena „dešrelės“ formą.

Gliukokortikosteroidai – medikamentai, dažnai skiriami pacientams, sergantiems uždegiminėmis ligomis. Efektyvi gydymo priemonė vaikams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu, tačiau ilgalaikis vartojimas gali sukelti šalutinius poveikius.

Uveitas – uždegiminiai procesai akies kraujagysliniuose dangaluose. Sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu galima viena iš komplikacijų, kuri gali baigtis ir asmens apakimu.

(10)

ĮVADAS

Jaunatvinis idiopatinis artritas žinomas kaip dažniausia lėtinė sąnarių liga, kuri prasideda vaikams iki 16 metų amžiaus ir trunka ilgiau nei 6 savaites [30,47,56]. Skirtingų autorių straipsniuose ligos dažnis varijuoja nuo 3,2 – 6,1 iš 100 000 iki 2 – 20 iš 100 000 užregistruotų atvejų. Taip yra todėl, kad ne visi vaikai pajutę pirmuosius ligos simptomus kreipiasi į medikus arba ne visiems susirgusiems asmenims iš karto nustatoma teisinga diagnozė [32,43,49,57]. Publikuotų pranešimų duomenimis, šia liga dažniausiai suserga vaikai nuo vienerių iki trejų metų, taip pat paaugliai, tačiau sąnarių liga retai, bet gali prasidėti ir kūdikystėje [1].

Sergant jaunatviniu idiopatiniu artritu pacientams būdingas raumenų silpnumas, sąnarių skausmai, kontraktūros ir sumažėjęs mobilumas, eisenos sutrikimai [9,13,59,66]. Taip pat stebimas sumažėjęs aerobinis ir anaerobinis pajėgumas, funkcinės galimybės, kas sąlygoja sergančiųjų vaikų apribojimus atliekant kasdienes veiklas lyginant su sveikais vaikais [10,38,65]. Be fizinių sunkumų, ypač paaugliai, patiria ir psichologinių problemų, tokių kaip socialinė izoliacija, depresija, nerimas, pyktis [37,60]. Dėl sveikatos sutrikimų jiems pakankamai dažnai tenka lankytis ligoninėse, todėl vaikai praleidžia pamokas. Paūmėjus sąnarių skausmams, sumažėja sergančiojo aktyvumas, todėl ne visada vaikas gali suspėti su savo bendraamžiais atliekant tam tikrus veiksmus. Ribojamas jų dalyvumas veiklose, kuris turi įtakos socialiniam gyvenimui. Visa tai gali lemti nemalonius vaiko emocinius išgyvenimus [13,31,52,62]. Todėl labai svarbu laiku diagnozuoti ligą ir skirti gydymą, siekiant užkirsti kelią sergančiojo neigiamiems gyvenimo kokybės pokyčiams bei sumažinti arba pašalinti priežastis sukeliančias invalidumą [5,8,34,35,43].

Mokslinėje literatūroje pateikiama, kad norint užtikrinti gydymo efektyvumą svarbi įvairių specialistų komanda. Ją turėtų sudaryti gydytojai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, psichologai, socialiniai darbuotojai bei kiti specialistai [8,16,48]. Paprastai jaunatvinio idiopatinio artrito gydymas yra medikamentinis, skiriant nesteroidinius vaistus nuo uždegimo bei gliukokortikosteroidus. Gydymas paprastai užtrunka ilgai, dažnai skiriamas kombinuotas keliais vaistais [51,53]. Tačiau be medikamentų labai svarbi gydymo programos dalis yra reabilitacija. Kadangi pacientai susiduria su fiziniais sunkumais, sumažėjusiu fiziniu aktyvumu, kineziterapija yra vienas geriausių reabilitacijos metodų pagerinančių sergančiųjų savijautą, funkcinę būklę bei gyvenimo kokybę [1,40,61].

Daugelis autorių nurodo pagrindinius kineziterapijos tikslus, sergantiesiems sąnarių ligomis, kurie apima skausmo ir uždegimo mažinimą, sąnarių judesių amplitudės išlaikymą ir gerinimą, raumenų stiprinimą, ištvermės didinimą bei funkcinį ir gyvenimo kokybės gerinimą [10,24,59]. Dažniausiai su pacientais, sergančiais jaunatviniu idiopatiniu artritu, dirbama kineziterapijos salėse individualiai bei grupėse, atliekant įvairius fizinius pratimus, tačiau labai svarbu akcentuoti tiek vaikams, tiek ir jų tėvams, kad sergantieji fizinius pratimus atliktų ir namuose savarankiškai, nes

(11)

pacientams būtinas kasdienis fizinis aktyvumas. Pastovus fizinis aktyvumas ir atliekami pratimai padeda išlaikyti ir padidinti sąnarių judesių amplitudes, pagerinti aerobinį pajėgumą, sumažinti sąnarių sąstingį ir skausmus, kas sąlygoja lengvesnį sergančiojo apsitarnavimą bei geresnę savijautą. Tačiau visa tai galima pasiekti atliekant pratimus ne tik sausumoje, tai yra kineziterapijos salėje, bet ir vandenyje [37,45,56,65].

Mokslinėse publikacijose analizuojama, kad hidroterapija yra efektyvus gydymo būdas pacientams, sergantiems sąnarių ligomis [57-58]. Natūralios vandens savybės padeda sumažinti slėgį tenkantį kaulams bei sąnariams, kūnas tampa lengvesnis, todėl pratimus vandenyje atlikti lengviau, sumažėja sąnarių skausmai. Esant natūraliam vandens pasipriešinimui stiprėja raumenys [21,68]. Taip pat šiltas vanduo padeda labiau atsipalaiduoti. Publikuotų pranešimų duomenimis pacientai, kurie atlieka kineziterapiją vandenyje jaučiasi geriau tiek fiziškai, tiek emociškai lyginant su tais, kurie pratimus atlieka kineziterapijos salėje [17].

Darbo aktualumas ir naujumas. Apžvelgus mokslinius straipsnius, pastebėta, kad užsienio

šalyse atliekama tyrimų, kuriuose taikoma kineziterapija vandenyje, pacientams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu. Tačiau yra atlikta labai mažai tyrimų, kuriuose būtų lyginamas kineziterapijos salėje ir kineziterapijos vandenyje efektyvumas tarpusavyje. Atliktų mokslinių darbų Lietuvoje nepavyko rasti, patvirtinančių hipotezę, kad vaikams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu kineziterapija vandenyje yra efektyvesnė lyginant su kineziterapija salėje. Todėl buvo nuspręsta atlikti tyrimą, kurio tikslas – nustatyti kineziterapijos programos vandenyje ir kineziterapijos programos salėje poveikį vaikams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu.

(12)

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – nustatyti kineziterapijos programos vandenyje ir kineziterapijos programos

salėje poveikį vaikams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu.

Darbo uždaviniai:

jaunatviniu idiopatiniu artritu, funkcinę būklę prieš ir po kineziterapijos.

jaunatviniu idiopatiniu artritu, skausmo intensyvumą prieš ir po kineziterapijos.

(13)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Dažniausia lėtinė uždegiminė vaikų sąnarių liga, pažeidžianti vieną ar kelis sąnarius ir sąlygojanti asmens negalumą vadinama jaunatviniu idiopatiniu artritu (JIA). Anksčiau ši liga dar kitaip buvo vadinama juveniliniu reumatoidiniu ar lėtiniu artritu [1,8,47].

JIA kasmet pasaulyje suserga apie 10-15 iš 100 000 vaikų. Tyrimų duomenis apskaičiuota, kad sergančiųjų JIA vaikų nuo 0 iki 17 metų amžiaus Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) yra apie 294 000, Australijoje – 5000, Jungtinėje Karalystėje apie 10 iš 100 000 vaikų [13,61]. 2000 m. duomenimis Lietuvoje sergamumas JIA buvo 0,65 iš 1000 vaikų [1]. JIA paplitimas daugiausiai stebimas tarp europiečių ir amerikiečių, o mažiausią tikimybę susirgti turi Japonijoje bei Filipinuose gimę mažyliai [16]. Mergaitėms susirgti JIA tikimybė yra du kartus didesnė lyginant su berniukais [32].

JIA atsiradimo priežastys iki šiol nėra tiksliai aiškios. Tačiau manoma, kad tai lemia daugelis veiksnių, tačiau yra išskiriami du pagrindiniai faktoriai, kurie turi įtakos ligos atsiradimui – tai genetiniai ir aplinkos veiksniai [37,48]. Manoma, kad ligos priežastys gali būti ir infekcija, autoimuniniai pokyčiai, imunodeficitai. Stebima, kad vaikams, kurių šeimos anamnezėje yra asmenų, sergančių sąnarių ligomis, taip pat padidėja rizika susirgti JIA. Tačiau ne tik paveldimumas gali lemti ligos atsiradimą. Nuolatinis stresas ar traumos padidina riziką susirgti sąnarių ligomis [18,32,61]. Taip pat JIA atsiradimui gali turėti įtakos ir hormonų disbalansas. Visi šie ir kiti nežinomi veiksniai sutrikdo imuninės sistemos veiklą, organizmas pradeda gaminti autoantikūnius, kurie ir sukelia sąnarių uždegimą. Esant uždegimui atsiranda simptomai, sukeliantys diskomfortą ir organizmo funkcijos sutrikimus. Užsitęsus uždegimui yra pažeidžiama kremzlė, susidaro kaulinių erozijų, taip pat deformuojasi sąnariniai paviršiai, kas sąlygoja sąnarių deformacijas. Todėl labai svarbu laiku diagnozuoti ir pradėti JIA gydymą, norint išvengti komplikacijų ir didelio sąnario pažeidimo [4,34,62].

1.1. Jaunatvinio idiopatinio artrito rūšys

Yra išskiriamos septynios JIA rūšys, atsižvelgiant į klinikinius požymius ir jų pasireiškimą. Pirmoji ligos klasifikacijos sistema buvo publikuojama jau 1977 metais. Tačiau nuo 2001 metų Tarptautinė reumatologų sąjungos asociacija paskelbė naująją klasifikaciją, kuri JIA suskirsto į septynias kategorijas: 1. Sisteminis artritas, 2. Oligoartritas, 3. Poliartritas su teigiamu reumatoidiniu faktoriumi (RF), 4. Poliartritas su neigiamu RF, 5. Psoriazinis artritas, 6. Su entezitu susijęs artritas ir 7. Kiti artritai [8,16,50].

(14)

Kategorijos skirstomos pagal pažeistų sąnarių skaičių, amžių ligos pradžioje, tam tikrų serologinių žymenų modelius bei kitus požymius. Visi išvardinti rodikliai stebimi per pirmuosius šešis ligos mėnesius. Vaikams, kuriems būdingi kelių rūšių artrito požymiai ar neatitinka ligos požymiai konkrečios artrito rūšies kriterijų yra diagnozuojamas kitas (nepatikslintas) artritas [1,32,34].

Šios kategorijos buvo išskirtos norint pamatyti skirtingų JIA rūšių panašumus ir skirtumus, taip pat palengvinti komunikaciją tarp specialistų visame pasaulyje bei organizuojant mokslinius tyrimus ir paskirti efektyvią gydymo taktiką. Kiekviena JIA rūšis skiriasi klinikiniais duomenimis, patogeneze, gydymo galimybėmis ir prognoze [4,8,16].

1.1.1. Sisteminis artritas

Sisteminis artritas skiriasi lyginant su kitomis JIA rūšimis tuo, jog jam yra būdingas karščiavimas, trunkantis ne mažiau kaip dvi savaites. Ši ligos rūšis paveikia apie 10-15 proc. vaikų, kurie serga JIA [1]. Mergaitės ir berniukai serga vienodu dažniu. Dažniausiai liga prasideda tarp vienerių ir penkerių metų amžiaus [8].

Ligos pradžioje pacientai dažniausiai jaučia nuovargį, taip pat gali atsirasti anemija. Paprastai karščiavimas būna daugiau kaip 39° C kasdien arba du kartus per dieną ir kūno temperatūra greitai grįžta prie normos ribų arba žemiau normos. Temperatūra dažniausiai pakyla antroje dienos pusėje arba vakarais. Vaikai atrodo sergantys, kuomet juos kamuoja karščiavimas, tačiau temperatūrai susinormalizavus jaučiasi sveiki [18,62].

Dar vienas simptomas būdingas sisteminiam artritui greitai išnykstantis, lašišinės spalvos odos bėrimas. Dažniausiai jis yra lydintis simptomas karščiavimo metu (1 pav.). Bėrimas nėra niežtintis ir paprastai atsiranda liemens bei proksimalinių galūnių srityse, taip pat gali būti ir pažasties bei kirkšnies srityse [1,16].

Sergant sisteminiu JIA galimos komplikacijos – augimo sutrikimai, infekcijos, atsiradusios dėl imunosupresinės terapijos, osteoporozė, širdies ligos. Tačiau ligos prognozės priklauso nuo artrito sunkumo. Dauguma sisteminių simptomų gali išnykti nuo mėnesio laiko iki metų, tačiau dėl komplikacijų gali prasidėti sunkus poliartritas [61,64].

(15)

1 pav. Sisteminiam JIA būdingas bėrimas [16]

1.1.2. Oligoartritas

Oligoartritas yra apibrėžiamas kaip artritas, kuris pažeidžia keturis ar mažiau kaip keturis sąnarius per pirmuosius šešis ligos mėnesius. Šia JIA rūšimi vaikų serga apie 50 proc. iš visų atvejų. Oligoartritas yra skirstomas į pastovų (pažeidžiantis ≤ 4 sąnarius per ligos kursą) ir plintantį (pažeidžiantis ≥ 4 sąnarius po pirmųjų 6 mėn.). Sergančiųjų amžius svyruoja nuo dvejų iki keturių metų amžiaus. Mergaitėms oligoartritas diagnozuojamas dažniau nei berniukams santykiu 3:1. Oligoartritas yra dažniausiai nustatoma JIA rūšis baltaodžiams europiečiams [16,32,53].

Vaikai, sergantys oligoartritu paprastai neturi ryškių specifinių išvaizdos pokyčių, tačiau jiems yra būdingi apatinių galūnių sąnarių pažeidimai. Apie 30-50 proc. ligos atvejų būna pažeistas tik vienas sąnarys. Dažniausiai net apie 89 proc. stebimas kelio sąnario pažeidimas (2 pav.), tuo tarpu klubo sąnarys pažeidžiamas retai [20,52].

Dėl užsitęsusio artrito galimi augimo sutrikimai, dėl ko sergantiesiems dažnai stebimas skirtingas kojų ilgis. Pakinta vaikų eisena, gali sumažėti ėjimo greitis, atsirasti šlubavimas. Tačiau sergantiesiems oligoartritu prognozės yra geriausios iš visų sergančiųjų kitomis JIA rūšimis [48].

(16)

2 pav. Dažnai oligoartritui būdingas kelio sąnario pažeidimas (sutinęs dešinysis kelio sąnarys) [16]

1.1.3. Poliartritas

Vaikai, kuriems yra pažeisti penki ar daugiau sąnarių per pirmuosius šešis mėnesius, diagnozuojamas poliartritas. Apie 40 proc. sergančiųjų yra nustatomas poliartritas [49]. Jis gali būti dviejų rūšių – RF teigiamas arba RF neigiamas. Sergančiųjų poliartritu stebimas ligos pikas dviem etapais, kuris yra susijęs su amžiumi. Pirmasis pikas stebimas nuo vienerių iki ketverių metų amžiaus, o antrasis etapas – šešerių – dvylikos metų amžiaus [1,16].

RF teigiamas poliartritas dažniausiai nustatomas maždaug 5-10 proc. sergančiųjų JIA ir dažniau juo suserga mergaitės vėlyvoje vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje. RF teigiamas poliartritas yra panašus į suaugusiųjų reumatoidinį artritą. Dažniausiai yra simetriškas, pažeidžiami smulkieji abiejų plaštakų ir pėdų sąnariai, kaklinė stuburo dalis bei smilkininis žandikaulio sąnarys. Smilkininio žandikaulio sąnario pažeidimas gali būti simetrinis arba asimetrinis, ligos pradžioje arba pabaigoje bei gali būti pažeistas kaip pirmasis sąnarys [30]. Gali atsirasti reumatoidinių mazgelių, specifinių sąnarių deformacijų, tokių kaip „gulbės kaklo“ ar „sagos kilpos“ (3 pav.) [8,47].

(17)

3 pav. Pirštų sąnarių deformacijos būdingos poliartritui (B – „gulbės kaklo“, C –„sagos kilpos“ deformacijos)

Sergantiesiems RF neigiamu poliartritu dažniausiai pažeidžiami kelių, riešų, čiurnų, plaštakų ir pėdų smulkieji sąnariai. Dažniausiai liga prasideda iki septynerių metų amžiaus. Ligai progresuojant silpsta raumenys aplink pažeistus sąnarius dėl ko atsiranda kontraktūros [16].

Poliartritu sergantiems vaikams būdingas rytinis sąstingis, sąnarių tynimas ir sumažėjusi judesių amplitudė per pažeistus sąnarius. Taip pat jiems gali atsirasti nuovargis, augimo sutrikimai, padidėję uždegiminiai žymenys bei anemija. Ligoniams būdingi dažni poliartrito paūmėjimo periodai, todėl prognozės sergantiems jaunatviniu idiopatiniu poliartritu nėra labai geros. Liga pažeidžia vis naujus sąnarius, atsiranda naujos kontraktūros, sutrinka funkcija, kas sukelia ligonių neįgalumą [34,61].

1.1.4. Psoriazinis artritas

Juvenilinis psoriazinis artritas apibūdinamas kaip asimetrinis artritas, kuris gali pažeisti tiek didžiuosius, tiek ir mažuosius sąnarius. Paprastai prasideda nuo penkerių iki penkiolikos metų amžiaus vaikams. Psoriaziniui artritui būdingas bėrimas, tačiau jei bėrimo nėra turi būti bent du kiti ligos požymiai - psoriazė šeimyninėje anamnezėje iš pirmos kartos giminaičių, daktilitas ir nagų pažeidimai (būdingos įdubos nago paviršiuje). Atpažinti psoriazinį JIA nėra labai sunku, nes dažnai pacientams yra būdingas specifinis rankų pirštų tynimas, kuris atsiranda dėl lenkiamųjų raumenų sausgyslių uždegimo. Šis tynimas yra vadinamas „dešrelės“ simptomu (4 pav.) [8,16,18].

(18)

4 pav. Psoriaziniui artritui būdingas pirštų tynimas [16]

1.1.5. Su entezitu susijęs artritas

Vaikai, sergantys su entezitu susijusiu artritu dažniausiai berniukai, kurie yra vyresni nei aštuonerių metų amžiaus. Šio artrito tipui būdingas entezitas arba uždegimas, kur sausgyslės tvirtinasi prie kaulo. Dažniausiai ligoniai skundžiasi skausmu, sustingimu, apatinės nugaros dalies sumažėjusiu mobilumu. Taip pat kas nėra būdinga kitoms JIA rūšims, sergant su entezitu susijusiu artritu gali būti pažeistas kryžkaulinis klubakaulio sąnarys [1,47].

Dažnai vaikai, sergantys su entezitu susijusiu artritu gali pasveikti, tačiau po kurio laiko gali atsirasti ankilozinio spondilito (AS) simptomų. Tuomet yra pažeidžiamas stuburas, kryžkauliniai klubakaulio sąnariai. Asmenys, sergantys AS dažniausiai skundžiasi skausmu ir stuburo judesių ribotumu. AS dažniau būdingas berniukams nei mergaitėms santykiu 7:1. Vaikystėje pirmiausia stebimi kryžkaulinio klubakaulio ar periferinių sąnarių uždegimai, tačiau palaipsniui yra pažeidžiamas ir stuburas [8,16,61].

1.2. Jaunatvinio idiopatinio artrito simptomai

Pagrindinis simptomas sergantiems JIA yra artritas [1]. Artritas yra apibrėžiamas kaip sąnario ertmės pažeidimas, kuriam būdingi visi uždegimo simptomai – patinimas, skausmas, sutrikusi funkcija, paraudimas, padidėjusi temperatūra arba turi būti du ar daugiau simptomų, tokių kaip sąnarių judesių amplitudės sumažėjimas, jautrumas ir skausmas atliekant judesius, padidėjusi odos temperatūra

(19)

apie vieną ar daugiau sąnarių [13,16,46,62,66]. Nors JIA yra skirstomas į septynias kategorijas, tačiau yra išskiriami pagrindiniai simptomai, kurie būdingi visoms rūšims (1 lentelė).

1 lentelė. Dažniausi sergančiųjų JIA simptomai [8]

 Rytinis sąnarių sąstingis;

 Sąnarių sąstingis po ilgesnio laiko praleisto ramybėje;

 Sąnarių patinimas;

 Skausmas.

Skausmas yra dažniausia ir labiausiai varginanti problema ligoniams, sergantiems JIA. Atliktų tyrimų duomenimis skausmo intensyvumas nėra susijęs vien tik su ligos aktyvumu ar padaryta žala [52]. Daugelyje studijų pateikiama, kad skausmas ir ligos progresavimas yra tiesiogiai susijęs su gyvenimo kokybe [37]. Skausmą gali sąlygoti patofiziologiniai ir psichoemociniai faktoriai. Dažniausiai patiriamas skausmas nuo švelnaus iki vidutinio intensyvumo. Didelio intensyvumo ir dažnas skausmas sąlygoja prastą miegą bei nuovargį [12]. Skausmas gali turėti neigiamos įtakos visuose aspektuose, tokiuose kaip funkcionavimas, apimant fizinę, socialinę, emocinę funkcijas [5,56]. J. N. Stinson et al. (2012) atliktame tyrime pateikta, kad net 76 proc. vaikų, kuriems buvo diagnozuotas poliartritas, nurodė kenčiantys skausmus daugiau kaip 60 proc. dienų per metus, nors jie ir buvo gydyti medikamentiniu būdu. Taigi, vaikus varginantis skausmas turi neigiamos įtakos ne tik funkcinei būklei, tačiau ir gyvenimo kokybei [27,49].

1.3. Jaunatvinio idiopatinio artrito diagnostika

Norint nustatyti JIA diagnozę atliekama paciento apklausa, apžiūra, laboratoriniai ir kiti diagnostiniai tyrimai, svarbūs patvirtinti diagnozę bei reikalingi išsiaiškinti JIA rūšį [27,34].

Renkant anamnezę svarbu atsižvelgti į ligonio nurodomus simptomus (skausmą, sąstingį po poilsio ar miego ir kitus), jų intensyvumą bei paūmėjimo periodus. Būtina išsiaiškinti ar pacientui būdingas karščiavimas, odos bėrimai, svorio netekimas. Taip pat apklausti ar šeimoje yra/buvo sergančių sąnarių ligomis, kadangi genetinis faktorius turi didelės įtakos JIA pasireiškimui [16,61].

Apžiūros metu ištiriami visi sąnariai. Nustatomas pažeistų sąnarių skaičius, įvertinamas patinimas, skausmo intensyvumas, jautrumas, lokalizuojama diskomforto vieta. Taip pat išmatuojama judesių amplitudė, apžiūrima ar yra atsiradusių deformacijų, įvertinama vaiko laikysena ir eisena. JIA sergantiems vaikams būdinga padidėjusi juosmeninė lordozė, galva atsikišusi pirmyn [9]. Nemažiau

(20)

svarbu apskaičiuoti ūgį, svorį, kūno masės indeksą (KMI), kadangi dažnai ligoniams būdingas svorio netekimas, kas sąlygoja sumažėjusį KMI [32,60].

JIA patvirtinti atliekami kraujo tyrimai – bendras kraujo tyrimas (BKT) ir uždegiminių žymenų nustatymas (eritrocitų nusėdimo greitis, C reaktyvinis baltymas), kurie dažniausiai būna padidėję [8]. BKT dažniausiai stebima anemija. Taip pat yra atliekamas reumatoidinio faktoriaus nustatymas jei yra tikimybė, kad pacientui poliartritas. Žmogaus leukocitų antigenas dar kitaip HLA turėtų būti atliekamas visiems, kuriems įtariamas su entezitu susijęs artritas [3]. Retesniais atvejais tiriamas antinuklearinių antikūnių buvimas kraujo serume. Jis gali rodyti riziką išsivystyti uveitui, kuris būdingas oligoartritui, tačiau turėtų būti rekomenduojamas atlikti visiems sergantiems JIA [8,34,37].

Iš radiologinių tyrimų dažniausiai naudojamas rentgenas. Rentgenogramos naudingos stebint kaulines struktūras, padeda nustatyti sąnarių pažeidimus, deformacijas, erozijas. Tačiau erozijos ne visada matomos, jei yra praėję mažiau kaip trys mėnesiai nuo ligos pradžios, tokie radiologiniai vaizdai gali būti neinformatyvūs. Pakartotinės rentgenogramos gali būti naudingos visos ligos eigos metu, kadangi gali rodyti dinamiką, ligos progresavimą, padėti koreguojant gydymą [32,48,61]. Kartais yra atliekama ultrasonografija, siekiant įvertinti kremzlės storį, tačiau reikalingi išsamesni kiti tyrimai, nustatant kremzlės storį skirtingo amžiaus vaikams [47]. Sąnarių struktūroms įvertinti naudojamas ultragarsinis tyrimas. Rekomenduojama atlikti šį tyrimą, jei simptomai tęsiasi daugiau kaip keturias savaites [64]. Taip pat JIA ligos eigos metu naudojamas magnetinio rezonanso tyrimas (MRT). MRT padeda aptikti kremzlės pažeidimus. MRT yra pats jautriausias diagnozavimo būdas aptinkant riešo kaulo eroziją pacientams, sergantiems JIA. Šio tyrimo metu tikimybė aptikti erozijas išauga daugiau kaip du kartus nei atliekant rentgenogramas ar ultrasonografiją. MRT naudingas ligos valdymui, pacientams, turintiems didelę riziką sirgti erozinėmis ligomis [16,47].

1.4. Jaunatvinio idiopatinio artrito gydymas

Sergančiųjų JIA vaikų gydymas yra multidisciplininis, apimantis kombinuotą medikamentinį gydymą, taip pat kineziterapiją ir ergoterapiją bei psichologinę paramą [18,47,56,62]. Daugelio publikacijų duomenimis gydymo komandą turi sudaryti ne tik gydytojai reumatologai, tačiau ir kiti specialistai, tokie kaip kineziterapeutai, ergoterapeutai, ortopedai traumatologai, psichologai, oftalmologai bei kiti specialistai. Pagrindiniai gydymo tikslai yra pradėti ankstyvą artrito gydymą, kad išvengtume JIA sąlygotą sergamumą, tokį kaip skausmas, sąnarių judesių ribotumas, kontraktūros bei augimo sutrikimai. Pasiekti gerai kontroliuojamą ligos eigą, išlaikyti fizinį ir psichologinį vaiko

(21)

integralumą, apsaugoti nuo bet kokių ilgalaikių pasekmių susijusių su liga ar terapija bei pagerinti prognozę [4-5,34,48].

Pagrindinis medikamentinis JIA gydymas yra skiriamas nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo (NVNU) [53]. Dažniausiai skiriami NVNU vaistai yra ibuprofenas, naproksenas ir indometacinas. Šis gydymas vaikų yra toleruojamas gerai, tačiau galimas ir šalutinis poveikis toks kaip pilvo skausmai, neigiamas poveikis inkstų, kepenų veiklai bei nervų sistemai [8,16]. Taip pat JIA gydymui naudojami kortikosteroidai, kurie yra efektyviausi vaistai nuo uždegimo. Tačiau jų naudojamas yra apribotas dėl šalutinių poveikių ir nesugebėjmo apsaugoti nuo ženklių destrukcinių sąnarių pažeidimų [61]. Vaikams, sergantiems oligoartritu rekomenduojamas gydymas naudojant intrasąnarines kortikosteroidų injekcijas, kurios naudingos kontroliuojant pasikartojančius uždegimus [34]. K. Rouster-Stevens et al. (2008) pateikia, kad vitaminas D gali būti naudingas vaikams, sergantiems JIA, slopinant uždegiminius procesus ir sumažinant osteoporozės riziką. O. Kasapcopur, K. Barut (2015) straipsnyje teigiama, jog pagrindiniai medikamentinio gydymo tikslai yra palengvinti skausmą, slopinti ligos aktyvumą bei atstatyti sumažėjusią sąnarių judesių amplitudę, kuri yra ribota, sumažinti ligos aktyvumą ar ją prislopinti bei palaikyti šią būseną be medikamentų vartojimo.

Vaikams, sergantiems JIA gali prireikti ir ortopedinių priemonių, palengvinančių kasdienybę. Esant skirtingam kojų ilgiui rekomenduojama ortopedinė avalynė. Pirštų sąnarių deformacijoms naudojami specialūs įtvarai. Netaisyklingos laikysenos korekcijai rekomenduojami korsetai [1,64].

Ne ką mažiau svarbus JIA gydymo būdas yra nemedikamentinis. Visiems pacientams, sergantiems bet kuria JIA forma, rekomenduojamas reabilitacinis gydymas – kineziterapija bei ergoterapija. Šių terapijų pagrindinis tikslas didinti pažeistų sąnarių mobilumą ir palaikyti raumenų jėgą [23,48]. Kineziterapijos procedūrų metu atliekami pratimai turi teigiamo poveikio ne tik pacientų fizinei būklei, tačiau palengvina ligos simpomus bei pagerina gyvenimo kokybę. Visos terapijos metu svarbu reguliariai stebėti fizinę ir psichologinę pacientų būklę, vertinti dinamiką [61,65].

1.5. Jaunatvinio idiopatinio artrito komplikacijos

Nepradėjus ankstyvo ir tinkamo gydymo, JIA gali sukelti didelį sergamumą, tokį kaip kojų ilgio skirtumas, sąnarių kontraktūros, ilgalaikė sąnario destrukcija ar aklumas dėl atsiradusio lėtinio uveito [16,20]. Viena iš pagrindinių ir sunkiausių komplikacijų yra iridociklitas. Tai yra uveito forma, kuomet pažeidžiama akies rainelė. Apie 15-20 proc. pacientų, kurie serga JIA yra nustatomas iridociklitas ir jis gali sukelti aklumą [32].

Sergantiems lėtiniu artritu gali atsirasti augimo sutrikimai, pavyzdžiui, kojų ilgio skirtumas. Užsitęsus artritui dažnai pažeidžiamas kelio sąnarys, kas sąlygoja spartesnį pažeistos kojos augimą, tuo

(22)

tarpu esant užsitęsusiam artritui čiurnų ar pėdų ir riešų ar plaštakų srityse sumažėja augimas tose vietose, kur yra pažeidimas. Taip atsitinka dėl to, jog suaktyvinami kaulų augimo centrai, nes sustambėja sąnariniai kaulų galai arba užsidaro augimo zonos. Pažeistoje kojoje atsiranda skausmas, dėl ko vaikas saugodamasis stengiasi nelenkti per kelio sąnarį, atsiranda šlubavimas ir susidaro funkcinė kontraktūra. Jei yra nesimetrinis artritas, galūnių ilgis gali skirtis net iki 2-5 cm [1,19,53,61]. Artritas taip pat gali pažeisti smilkininį žandikaulio sąnarį, dėl ko sutrinka kramtymo funkcija, valgant jaučiamas diskomfortas [8,67].

Artritas vaikystėje gali turėti įtakos raumenų deficitui. Raumenų jėgos sumažėjimas sergantiesiems JIA yra aptariamas mokslinėje literatūroje nuo 1990 metų. Giannini ir Protas (cit. iš M. Van Brussel et al., 2007) nustatė statistiškai reikšmingą keturgalvio raumens jėgos sumažėjimą vaikams, kuriems buvo diagnozuotas JIA lyginant su sveikais, kas apsunkina dalyvumą fizinėje veikloje. Lokalizuotas raumenų silpnumas ir atrofija apie pažeistus sąnarius yra dažnas reiškinys vaikams, sergantiems sąnarių ligomis ir gali tęstis ilgai po artrito aktyvumo sumažėjimo [52,65].

Osteopenija ir osteoporozė, nuolatinis artritas yra dar kelios komplikacijos, kurios atsiranda dėl nekontroliuojamo ir per ilgai negydomo artrito dėl ko atsiranda negalumas, funkciniai apribojimai [56].

Tačiau ne tik fiziniai simptomai yra JIA komplikacijos. Didelį vaidmenį užima ir psichologinės problemos, tokios kaip nerimas, depresija, pyktis, nepilnavertiškumo jausmas, ypač vaikams, sergantiems JIA su užsitęsusia ligos eiga [10,16]. A. Tong et at. (2012) savo straipsnyje išskyrė šešias pagrindines psichologines problemas su kuriomis susiduria sergantieji JIA: 1. Nenoras būti kitokiu (dėl nenuspėjamo ir nemažėjančio skausmo, invalidumo, skirtingo gydymo ir kita), 2. Siekimas būti tokiu kaip visi (išsaugoti socialinę tapatybę), 3. Gėda ir nesusipratimas (nematomas skausmas, diskriminacija), 4. Neaiškumo eliminavimas (viltis prieš nusivylimą, kontrolė prieš bejėgiškumą), 5. Gydymo valdymas (privalumai naudojant medikamentus, įtraukimas į gydymą, fizinio aktyvumo skatinimas, motyvavimas), 6. Noras žinoti (medicininio gydymo, laisvalaikio planavimas). Tokiu atveju labai svarbus visuomenės ir šeimos palaikymas, pagalba ir supratingumas [13,62].

1.6. Sergančiųjų jaunatviniu idiopatiniu artritu prognozės

Nors ir naudojant kombinuotą gydymą biologine terapija ir vaistais nuo uždegimo maždaug apie 50 proc. vaikų, sergančių JIA liga toliau tęsiasi ir tapus pilnamečiais [61]. Aktyvi ligos eiga turi įtakos fiziniam ir psichologiniam funkcionavimui. Dėl to ligoniams gali atsirasti sunki negalia, sąnarių deformacijos, regėjimo sutrikimai dėl diagnozuoto uveito, funkciniai apribojimai sąlygoti skausmo

(23)

[27]. Veiksniai, įtakojantys ligos pasekmes apima ligos trukmę, poliartrito diagnozę ir sisteminio poveikio kortikosteroidų vartojimą [3,18,28,46,53]. Jaunas amžius ligos pradžioje ir didelis pažeistų sąnarių skaičius yra stiprūs nepriklausomi faktoriai atsirasti sunkiai fizinei negaliai [42]. Mirštamumo dažnis sergančiųjų JIA JAV ir Kanados duomenimis yra 0,29 iš 100 pacientų, tačiau dažniausiai miršta sergantys sisteminiu JIA [69].

1.7. Fizinis aktyvumas ir jaunatvinis idiopatinis artritas

Vaikams, sergantiems JIA būdingas sumažėjęs fizinis aktyvumas lyginant su sveikais bendraamžiais. Taip atsitinka dėl veiksnių, tokių kaip nuovargis, sąnarių patinimas ir sustingimas, kurie yra susiję su šia liga [27,38,57,64]. Beveik visi vaikai, sergantys JIA, patiria lėtinį ir pasikartojantį skausmą, dėl ko apie 70 proc. atsiranda fizinio aktyvumo apribojimai [8,14]. Neaktyvus gyvenimo būdas ir ligos aktyvumas gali privesti prie negalios, vėluojančios motorinės raidos ir suprastėjusios gyvenimo kokybės [60].

Senais laikais, sergantiems JIA buvo rekomenduojama kuo daugiau poilsio. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau atlikta tyrimų, kuriuose akcentuojama fizinio aktyvumo svarba [40]. Paaugliai, kuriems diagnozuotas JIA daugiau laiko praleidžia lovoje ir tik 22 proc. atsižvelgia į kasdienes fizinio aktyvumo rekomendacijas. Pastebėtas tiesioginis ryšys tarp ligos sudėtingumo ir fizinio aktyvumo. Kuo liga sudėtingesnė tuo asmuo, sergantis JIA mažiau nori dalyvauti veiklose su šeima ar draugais. Dažnai tam turi įtakos skausmo bei ligos paūmėjimo baimė. Moksliniuose šaltiniuose nurodoma, jog berniukai, sergantys JIA fiziškai aktyvesni lyginant su sergančiomis mergaitėmis [10].

Sumažėjusį aktyvumą gali lemti per didelis savęs saugojimas, žinių stoka, socialinė izoliacija. Dalyvumas laisvalaikio veiklose reikalingas, norint palaikyti tinkamą gyvenimo būdą, įgyti pažintinių ir socialinių įgūdžių, kurie yra svarbūs vaiko vystymuisi [60]. Neužsiimantis aktyvia veikla vaikas neturės normalių socialinių įgūdžių, bus sunku susirasti draugų, tuomet galima socialinė izoliacija, kas gali sąlygoti depresijos atsiradimą [10,65]. Kaip pasekmė mažo fizinio aktyvumo gali atsirasti raumenų silpnumas, atrofija, raumenų disfunkcija, lėtinis nuovargis, judėjimo valdymo sutrikimai, nuotaikų sutrikimai, dislipidemija, nutukimas [24,50,53]. Atliktuose tyrimuose pateikiama, kad fizinis neaktyvumas koreliuoja su prasta gyvenimo kokybe [61].

M. Van Brussel et al. (2007) teigia, kad vaikai, sergantys JIA dėl sumažėjusio aerobinio ir anaeoribinio pajėgumo bei funkcinės būklės turi daugiau problemų atliekant kasdienes veiklas lyginant su sveikais vaikais [38,58]. Šie sumažėję parametrai gali privesti prie dar sėslesnio gyvenimo būdo [24,40]. Aerobinio pajėgumo sumažėjimas gali turėti įtakos klinikinei reikšmei, kadangi daugelis

(24)

kasdienių veiklų tokių kaip laisvalaikis ir sportas, šokinėjimas, trumpų distancijų bėgimas atliekami aerobinėmis sąlygomis [35]. Taigi esant aerobinio pajėgumo sumažėjimui gali būti sunku atlikti šias užduotis. Aerobinio pajėgumo sumažėjimas stebimas tiek ankstyvoje ligos stadijoje, tiek ir remisijos metu [64,66-67]. Anaerobinio pajėgumo sumažėjimui įtakos gali turėti raumenų silpnumas ir atrofija aplink pažeistus sąnarius [66]. Anaerobinis pajėgumas reikalingas atliekant tokius veiksmus kaip lipimas laiptais, žaidimai lauke ir važiavimas dviračiu prieš vėją [39]. M. Van Brussel et al. (2009) straipsnyje pateikiama, kad didžiausią aerobinio ir anaerobinio pajėgumo deficitą turi vaikai, sergantys teigiamu RF poliartritu, o mažiausią – oligoartritu.

Fizinis aktyvumas yra labai svarbus sveikatos būklei, ypatingai tiems vaikams, kurie serga poliartritu ar užsitęsusiu oligoartritu [52]. Reguliarus fizinis aktyvumas sumažina sąnarių skausmus bei padidina sąnarių judesių amplitudes [56]. Fizinė veikla gali pagerinti pratimų pajėgumą bei gyvenimo kokybę, sumažinti negalią, ir kai kuriais atvejais sumažinti ligos parametrus [24,40]. Pastebima, kad fiziškai aktyvesni vaikai demonstruoja geresnę savijautą ir turi mažiau sunkumų atliekant kasdienes užduotis [35]. Aktyvūs vaikai turi mažesnę nutukimo riziką, kas gali sąlygoti didesnę sąnarių apkrovą. Teigiama, kad fizinis aktyvumas turi teigiamo poveikio akademinėje veikloje, susikaupimui, atminčiai [38]. O. T. H. M. Lelieveld et al. (2007) pateikia, jog reguliarus energingas fizinis aktyvumas vaikams, sergantiems JIA yra naudingas augimui ir vystymuisi. Yra rekomenduojama kasdien apie vieną valandą laiko skirti vidutinio intensyvumo fizinei veiklai [39].

Vaikams, sergantiems JIA nėra ribojamas dalyvumas sportinėje veikloje, tačiau turi nebūti ligos paūmėjimo stadijos [46]. W. Armbrust et al. (2013) nurodo, kad ankstesniuose tyrimuose buvo rekomenduotinas fizinis aktyvumas ligoniams net remisijos metu. Todėl yra svarbu skatinti aktyvų dalyvavimą sporto bei kitose veiklose [5]. Šokiai padidina aerobinį pajėgumą, vaikščiojimo galimybes, raumenų jėgą ir sumažina nerimą bei depresiją [44]. Taip pat siūloma rinktis tokias veiklas kaip plaukimas ir važiavimas dviračiu, kuris neapsunkina sąnarių ir yra ne tik smagus laisvalaikio praleidimo būdas, tačiau ir naudingas sveikatai [48].

1.8. Reabilitacija pacientams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu

Reabilitacijos vaidmuo, ypač ankstyvoje ligos pradžioje, yra tiesiog neįkainojamas. Daugiausia akcentuojama skausmo valdymui, įtvarų, pagalbinių priemonių parinkimui bei mokymui jomis naudotis, funkcinei būklei pagerinti. Svarbu pritaikyti tikslingus reabilitacijos metodus kiekvienam individualiai pagal poreikius, atsižvelgiant į paciento būklę, nusiskundimus ir funkcines galimybes, siekiant išsaugoti, palaikyti ir pagerinti fizinę būklę, ir tokiu būdu išvengti deformacijų bei galimos negalios [19,32]. C. Boros (2010) teigimu, norint pasiekti šių rezultatų, svarbu stiprinti

(25)

raumenis ir gerinti sąnarių mobilumą, atliekant pratimų programas ne tik kartu su specialistais, tačiau ir savarankiškai namuose, naudotis įtvarais ar užsiimti hidroterapija. A. P. Verhagen et al. (2012) pateikia, kad efektyvi gydymo priemonė sergantiesiems JIA yra balneoterapija ir hidroterapija. Taip pat rekomenduojamos karštos vonios, įvyniojimai, parafinas, masažas bei kitos fizioterapijos procedūros [51]. Karštis naudingas padedant padidinti sausgyslių, raumenų ir kitų minkštųjų audinių elastingumą [19]. E. Sandstedt et al. (2013) akcentuoja svarbą įtraukti daugiau reabilitacijos metodų, norint pagerinti fizinę būklę, fizinį aktyvumą ir gyvenimo kokybę.

Kineziterapija yra efektyvus būdas gydant vaikus ir paauglius, sergančius įvairiomis lėtinėmis ligomis, tame tarpe ir artritais, kurie susiję su lėtiniu sisteminiu uždegimu [24,36]. Atliekant pratimus galima sumažinti ligos aktyvumą, pagerinti savijautą, sumažinti skausmą, padėti pristabdyti ligos progresavimą [46]. B. Gualano et al. (2010) straipsnyje pateikiama, kad pacientams, sergantiems JIA kombinuotai naudojant kineziterapiją ir hidroterapiją stebimas reikšmingesnis aerobinio pajėgumo, raumenų jėgos pagerėjimas, skausmo sumažėjimas nei skiriant vien tik kineziterapijos procedūras.

Nustatyta, jog užsiimant aerobine veikla mažiausiai 30 minučių du kartus per savaitę apie šešias savaites pagerėja būklė bei sumažėja ligos simptomai, tokie kaip sąnarių tynimas, skausmas ir ribota amplitudė [35,61]. Treniruočių programa turi apimti adekvatų pratimų dažnį, intensyvumą ir trukmę. Fizinio treniravimo protokoluose varijuoja skirtingi parametrai, kuriuose intensyvumas 60-70 proc. maksimalaus širdies susitraukimų dažnio (ŠSD), trukmė 30-60 minučių, dažnis 1-3 kartai per savaitę, sudėtis (jėgos treniravimas, aerobinė treniruotė, lankstumo lavinimas), tęstinumas 6-20 savaičių [52,54]. Atliktuose tyrimuose įrodyta, jog mažo ir didelio intensyvumo treniruotės yra vienodai saugios ir naudingos vaikams, sergantiems JIA [23].

1.8.1. Kineziterapija

Pagrindiniai kineziterapijos tikslai vaikams, sergantiems JIA – mažinti skaumo intensyvumą ir uždegimą, išsaugoti sąnarių judesių amplitudes, išlaikyti raumenų jėgą ir riboti deformacijų atsiradimą pažeistuose sąnariuose [15,53-54,57]. JIA gydymo gairėse pateikiamos rekomendacijos apima fizinės gerovės užtikrinimą, kasdienio fizino aktyvumo skatinimą, stiprinimo pratimais siekiama pagerinti sutrikusias funkcijas. Dėl ko pagerėja aerobinis pajėgumas, raumenų jėga ir sumažėja ligos aktyvumas, stebimas teigiamas poveikis skausmo kontrolei, funkcijai ir gyvenimo kokybei [59]. Kanados pediatrų asociacijos rekomendacijose patariama vaikams, sergantiems JIA dalyvauti vidutinio intensyvumo užsiėmimuose, gerinti lankstumą, atlikti raumenų jėgą lavinančius pratimus [56]. Pasak A. Tong et al. (2012) daugelis vaikų tiki, jog kineziterapija yra reikalinga ir padeda palaikyti sąnarių mobilumą, todėl noriai dalyvauja kineziterapijos užsiėmimuose.

(26)

Fizinių pratimų programos skatina ilgesnį pagerėjimo laiką, nesukelia neigiamo poveikio ligos aktyvumui ar sąnarių pažeidimų. Žemo-vidutinio intensyvumo jėgos pratimai pagerina fizinį pajėgumą be ligos paūmėjimo, skausmo ar ligos aktyvumo požymių. Tačiau didelio intensyvumo su pasipriešinimu pratimai efektyvesni, norint padinti raumenų jėgą, lyginant su žemo intensyvumo treniruotėmis ir judesių amplitudės pratimais [44]. Didelio ir mažo intensyvumo pratimai turi įtakos funkcinės būklės pagerėjimui ir skausmo mažėjimui [56].

Pratimai pagerina aerobinį pajėgumą, raumenų jėgą, pasitikėjimą savimi, gyvenimo kokybę, padidina energijos kiekį, sumažina skausmą ir medikamentų vartojimą [46]. Sąnarių judesių amplitudės pratimai su pasipriešinimu naudojami kaip raumenų ir skeleto sistemos mobilumui ir funkcijai gerinti, tačiau turi teigiamą poveikį širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai [10,40,44]. Izometriniai pratimai daugiau nei dinamiai pratimai apsaugo norint išvengti sąnarių traumų ir apsaugoti nuo sąnarių erozijos, tačiau dinaminiai pratimai padeda pagerinti kasdienės veiklos funkcijas [23-24]. A. R. Long (2010) et al. teigia, kad atliekami pratimai ne tik didina raumenų jėgą, tačiau gali turėti teigiamą biologinį efektą, sumažinant proteoglikanų mažėjimą ir kremzlių žalą bei optimizuoja kaulų mineralinį tankį. Reguliarūs pratimai turi priešuždegiminių savybių, padeda padidinti fizinį aktyvumą ir sumažinti skausmą ir yra įrodyta, kad neapsunkina ligos eigos [24,40,43,64]. Taip pat tai yra puiki prevencinė priemonė, norint sumažinti riziką susirgti širdies ir kraujagyslinių sistemos ligomis, osteoporoze [65]. Atlikdami pratimus kineziterapijos salėje, ypatingai svorio pernešimo pratimus, stiprinamas jungiamasis audinys aplink sąnarius bei stimuliuojamas kaulų formavimasis [45,52].

Mokslinėse publikacijose teigiama, kad į kineziterapijos procedūrų programą įtraukus jogos bei pilates pratimų elementų, matomas teigiamas poveikis pacientų, sergančių JIA, funkcinei būklei. T. M. Mendonca et al. (2013) straipsnyje pateikia, kad puiki fizinio aktyvumo priemonė yra pilates. Atliekant pilates pratimus vaikams, sergantiems JIA sumažėjo negalios indeksas, skausmo intensyvumas, padidėjo sąnarių lankstumas ir funkcinis pajėgumas. Todėl autoriai rekomenduoja, kad pilates pratimai būtų naudojami reabilitacijos programoje. Tuo tarpu A. R. Long (2010) et al. tyrime teigiama, kad joga pediatriniams pacientams, kuriems būdingas žemas fizinis aktyvumas, pagerina pratimų parametrus, sumažina kraujospūdį, ŠSD ir kvėpavimo dažnį. Taip pat turi teigiamo poveikio gyvenimo kokybei, orientacijai bei pagerina nuotaiką, reakcijos laiką, rankos griebimo jėgą ir ištvermę [40].

1.8.2. Kineziterapija vandenyje

Mokslinėse publikacijose rekomenduojama vaikams, sergantiems JIA atlikti pratimus ne tik sausumoje, tačiau ir vandenyje. Kuomet pratimus yra per sunku atlikti sausumoje, vandenyje jų

(27)

atlikimas yra puiki alternatyva [68]. Tačiau ne tik dėl palengvinimo skiriami pratimai vandenyje. Natūralios vandens savybės suteikia galimybes pasiekti užsibrėžtų tikslų, norint pagerinti ligonių būklę, todėl hidroterapija dažnai rekomenduojama reabilitacijos procese [45,58]. Ši reabilitacijos technika remiasi hidrodinaminių savybių nauda, tokių kaip plūdrumas, pasipriešinimas, santykinis tankis, klampumas, sūkuriavimas ir hidrostatinis slėgis bei tekmė, be to naudojant šiltą vandenį stebimas teigiamas efektas sensorikai ir fiziologijai [6,63].

Pratimai vandenyje dažniausiai naudojami palaikyti ar pagerinti asmenų, sergančių raumenų ir skeleto sistemos ligomis, ypač artritais, funkcijas. Vandenyje atliekami pratimai yra populiarus gydymo būdas daugeliui žmonių. Vanduo turi natūralias savybes tokias kaip pasipriešinimas, kuris padeda stiprinant raumenis. Vandens pasipriešinimo pratimų efektas elimuonuoti papildomas gravitacines jėgas, padidinti energijos sąnaudas ir sumažinti mechanines apkrovas, ypač apatinėms galūnėms [15]. Vandens plūdrumas sumažina spaudimą tenkantį kaulams, sąnariams ir raumenims, palengvina judėjimą. Net atlikti paprastus pratimus, kūno judesius ar tiesiog ėjimą vandenyje yra daug lengviau, kadangi natūralios vandens savybės leidžia daugelį kūno judesių atlikti suteikiant kūnui pagalbą [68]. Taip pat pratimai vandenyje sumažina susižeidimų riziką [45].

Vandens savybės plūdrumas, pasipriešinimas ir hidrostatinis slėgis gali pagelbėti terapeutams dirbant ir lavinant jėgą, mobilumą, pusiausvyrą ir funkcines ypatybes, tuo pačiu vandenyje atliekant pratimus ligoniams yra smagu, labiau motyvuoja ir tai yra pakankamai saugi aplinka [21,41]. Panirus į šiltą vandenį sumažėja sąnarių skausmai, pagerėja raumenų relaksacija [17,33]. Tyrimų duomenimis nustatyta, kad atliekant pratimus šiltame vandenyje bei aplinkoje patiriamas mažesnis skausmas ir sąstingis. Taip pat ligoniai patiria mažesnę baimę, kad padidės skausmas atliekant pratimus [19].

Mokslinėje literatūroje pateikiama, kad atliekant pratimus vandenyje pagerėja sąnarių mobilumas, jėga, mažesnis streso pojūtis sąnariams [6,46]. Vandens terapija, daugelio šaltinių duomenimis, pagerina aerobinį pajėgumą, stiprina raumenis, didina sąnarių judesių amplitudes, mažina skausmą bei padidina funkcionalumą ir pagerina psichologinę būklę [15,44-45]. D. Singh-Grewal et al. (2007) atliktame tyrime vaikams, kuriems buvo taikoma aerobinė veikla baseine pagerėjo gyvenimo kokybė, sąnarių būklė bei submaksimali ištvermė. B. Gualano et al. (2011) teigia, kad fiziniai pratimai atliekami vandenyje yra efektyvesni nei tie, kurie atliekami sausumoje. L. Eversden et al. (2007) tyrime taip pat nurodoma, jog kineziterapija vandenyje labai naudinga asmenims, sergantiems sąnarių ligomis ir įrodė, kad šiltame vandenyje atliekami pratimai yra efektyvesni lyginant su tais, kurie atliekami salėje.

(28)

2. TYRIMO METODIKA IR METODAI

2.1. Tyrimo organizavimas

Tyrimui atlikti 2015-06-26 buvo gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-FMR(M)-863 (1 priedas).

Tyrimas buvo atliekamas 2015 metų birželio – 2016 metų balandžio mėnesiais LSMUL KK Vaikų ligų klinikoje ir Reabilitacijos klinikoje. Tyrime dalyvavo 28 pacientai, kuriems buvo diagnozuotas JIA. Šiuo tyrimu siekiama nustatyti ir palyginti kineziterapijos vandenyje ir kineziterapijos salėje poveikį pacientų funkcinei būklei, skausmo intensyvumui ir gyvenimo kokybei. Atsitiktinės atrankos būdu tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: pirmąją (n=14) ir antrąją (n=14). Visiems tiriamiesiems buvo taikoma kineziterapija, tačiau pirmajai grupei užsiėmimai vyko vandenyje, o antrajai – salėje (5 pav.). Pacientams buvo individualiai, atsižvelgiant į jų būklę bei savijautą, skiriami pratimai, gerinantys sąnarių mobilumą, pusiausvyrą, koordinaciją, raumenų striprinimo bei tempimo pratimai. Atliekant pratimus vandenyje papildomai naudojami specialūs plūdurai, plaukimo lentelės, taip pat povandeninės srovės, suteikiančios pasipriešinimą atliekant įprastus judesius. Tuo tarpu atliekant pratimus salėje buvo naudojami mankštos kamuoliai, elastinės juostos, nestabilios plokštumos. Kineziterapijos procedūros vyko tris kartus per savaitę, vienos procedūros trukmė 30 minučių. Visą kineziterapijos kursą sudarė 20 procedūrų. Tiriamojo būklės vertinimas atliktas du kartus: tyrimo pradžioje ir tyrimo pabaigoje. Gauti duomenys užrašyti paciento anketoje (2 priedas).

Pacientai tyrime dalyvavo gavus abiejų tėvų sutikimą. Visiems tiriamiesiems prieš atliekant tyrimą buvo paaiškinti tyrimo tikslas, uždaviniai ir metodai.

(29)

5 pav. Tyrimo organizavimo schema

2.2. Tyrimo objektas

Tyrimo objektas – funkcinės būklės, skausmo intensyvumo ir gyvenimo kokybės vertinimas vaikams, sergantiems jaunatviniu idiopatiniu artritu.

2.3. Tiriamojo kontingento charakteristika

Tyrime dalyvavo 28 vaikai, sergantys JIA. Pagrindiniai atrankos kriterijai, kuriais buvo remtasi tiriamųjų atrankoje – patvirtinta JIA diagnozė, sergamumas ≥ 2 metai, artrito remisija. Viso tyrime dalyvavo 16 mergaičių ir 12 berniukų (6 pav.).

Pirmoji grupė n=14

Antroji grupė n=14 Vertinta:

1. Sąnarių judesių amplitudės;

2. 6 min. ėjimo testo metu nueitas atstumas; 3. Vaikų sveikatos būklės įvertinimo

klausimynas;

4. Skausmo intensyvumas;

5. Gyvenimo kokybės klausimynas. 28 vaikai, sergantys JIA • Kineziterapija vandenyje • 3k./sav. x 30 min. • Viso 20 procedūrų. • Kineziterapija salėje • 3k./sav. x 30 min. • Viso 20 procedūrų. Rezultatų analizė

(30)

6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį

Atsitiktinės atrankos būdu visi tyrime dalyvavę asmenys suskirstyti į dvi grupes – pirmąją ir antrąją. Anketinės apklausos būdu buvo surinkti duomenys apie paciento amžių, ūgį, svorį, kūno masės indeksą (KMI). Gauti duomenys pavaizduoti 2 lentelėje. Tarp grupių reikšmingo skirtumo vertinant amžių, ūgį, svorį ir KMI nenustatyta (p≥0,05).

2 lentelė. Tiriamųjų amžiaus, ūgio, svorio, KMI vidurkiai±standartinis nuokrypis

Grupės Amžius (X±SD m) Ūgis (X±SD m) Svoris (X±SD kg) KMI (X±SD) Pirma (n=14) 14,50 ± 0,94 168,14 ± 2,79 51,43 ± 2,56 18,18 ± 0,57 Antra (n=14) 14,79 ± 0,89 170,43 ± 5,35 52,71 ± 3,95 18,14 ± 0,74 Bendrai (n=28) 14,64 ± 0,91 169,29 ± 4,35 52,07 ± 3,33 18,16 ± 0,65

2.4. Tyrimo metodai

Prieš kineziterapijos procedūrų kursą ir po jų tiriamiesiems vertinta funkcinė būklė – sąnarių judesių amplitudės, 6 min. ėjimo testo metu nueitas atstumas, negalios indeksas, taip pat skausmo intensyvumas bei pateiktas gyvenimo kokybės klausimynas.

42,9 57,1

Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį

(proc.)

Berniukai Mergaitės

(31)

2.4.1. Sąnarių judesių amplitudės vertinimas

Tyrimo metu matavome sąnarių judesių amplitudę goniometrijos metodu. Buvo vertinamas blauzdos lenkimas, plantarinė ir dorzalinė fleksijos, dilbio lenkimo, riešo lenkimo bei riešo tiesimo sąnarių judesių amplitudės. Matavimai atlikti tiek abiejose kojose, tiek abiejose rankose, kadangi svarbu palyginti abiejų pusių rezultatus. Tačiau neskausmingos pusės sąnarių judesių amplitudės rezultatai tyrimui neturėjo reikšmingo skirtumo dėl to rezultatai nebuvo analizuojami.

Blauzdos lenkimas – Atliekant blauzdos lenkimą paciento paprašome atsigulti ant pilvo ir

lenkti koją per kelio sąnarį kiek galėdamas daugiau iki skausmo, siekiant išmatuoti maksimalią judesio amplitudę. Testuojant kineziterapeutas nejudančią goniometro dalį deda išilgai šlaunies vidurio linijos, o judančią – išilgai blauzdos vidurio linijos (7 pav.). Atliekamas judesys ir išmatuojama amplitudė laipsniais. Maksimali blauzdos lenkimo amplitudė – 135° [2].

7 pav. Blauzdos lenkimo judesių amplitudės matavimas

Plantarinė fleksija – Atliekant pėdos lenkimą, paciento paprašome atsisėsti ant kušetės

krašto, nuleidžiant kojas žemyn. Testuojant kineziterapeutas nejudančią goniometro dalį deda išilgai šeivikaulio, o judančią – išilgai padikaulių (8 pav.). Atliekamas pėdos lenkimo judesys nuo savęs ir išmatuojama amplitudė. Maksimali plantarinės fleksijos judesių amplitudė – 50° [2].

(32)

Dorzalinė fleksija – Atliekant pėdos tiesimą, paciento paprašome atsisėsti ant kušetės krašto,

nuleidžiant kojas žemyn. Testuojant kineziterapeutas nejudančią goniometro dalį deda išilgai šeivikaulio, o judančią – išilgai penkto padikaulio (9 pav.). Atliekamas pėdos lenkimo judesys į save ir išmatuojama judesio amplitudė. Maksimali dorzalinės fleksijos judesių amplitudė – 20° [2].

9 pav. Dorzalinės fleksijos judesio amplitudės matavimas

Lenkimas per alkūnės sąnarį – Atliekant dilbio lenkimą, paciento paprašome atsigulti ant

nugaros, rankos išilgai liemens. Testuojant kineziterapeutas nejudančią goniometro dalį deda lygiagrečiai su žastikauliu, o judančią – lygiagrečiai su dilbiu (10 pav.). Atliekamas lenkimas per alkūnės sąnarį ir išmatuojama judesio amplitudė. Maksimali dilbio lenkimo judesių amplitudė – 150° [2].

10 pav. Dilbio lenkimo judesio amplitudės matavimas

Riešo lenkimas – Atliekant riešo lenkimą, paciento paprašome atsisėsti ant kėdės, testuojamą

(33)

kampu, riešas tuo tarpu nuleistas laisvai nuo stalo krašto neutralioje pozicijoje. Testuojant kineziterapeutas nejudančią goniometro dalį deda vidurinėje linijoje iš dorzalinės pusės, o judančią – vidurinėje linijoje iš plaštakos pusės (11 pav.). Atliekamas riešo lenkimo judesys ir išmatuojama judesio amplitudė. Maksimali riešo lenkimo judesių amplitudė – 80° [2].

11 pav. Riešo lenkimo judesio amplitudės matavimas

Riešo tiesimas – Atliekant riešo tiesimą, paciento pradinė padėtis tokia pati kaip ir atliekant

riešo lenkimo judesį. Testuojant kineziterapeutas nejudančią goniometro dalį deda iš vidinio riešo paviršiaus, o judančią – ties vidiniu plaštakos paviršiumi (12 pav.). Atliekamas riešo tiesimo judesys ir išmatuojama judesio amplitudė. Maksimali riešo tiesimo judesių amplitudė – 70° [2].

12 pav. Riešo tiesimo judesio amplitudės matavimas

2.4.2. 6 min. ėjimo testas

6 min. ėjimo testas paprastai naudojamas įvertinti asmenų, sergančių lėtinėmis ligomis, funkcinį pajėgumą. Klinikinėje praktikoje šis testas dažniausiai naudojamas pacientams, sergantiems širdies ir kvėpavimo sistemos ligomis. Tačiau daugelyje mokslinių publikacijų nurodoma, jog 6 min. ėjimo testas naudojamas, norint nustatyti funkcinį pajėgumą ir vaikams, sergantiems JIA [59].

(34)

Pagrindinis šio testo rezultatas – atstumas, kurį tiriamasis įveikia per 6 min. Testas atliekamas pakankamai lengvai, nereikalauja papildomų specialių instrumentų ar išlaidų. Atliekant testą, paciento prašoma eiti tiesiai 50 m ilgio koridoriumi, apsisukti ir grįžti tuo pačiu keliu, pasirinktu patogiu ir saugiu greičiu. Jeigu reikia tiriamasis gali sustoti pailsėti, tačiau testo laikas nėra stabdomas. Po 6 min. testas baigiamas ir išmatuojamas nueitas atstumas. Šį testą galima naudoti vaikams net nuo trejų metų amžiaus [7,11,22].

Mokslinėje literatūroje 6 min. ėjimo testo metu nueito atstumo rodikliai įvairiuose šaltiniuose nurodomi labai skirtingai, nėra pateikiama konkrečių normos ribų, ypač vaikams. R. Geiger et al. (2007) atliktame tyrime su sveikais 3-18 metų amžiaus vaikais, pateikiami 6 min. ėjimo testo metu nueito atstumo vidutiniai įveikti nuotoliai priklausomai nuo vaikų amžiaus ir lyties (3 lentelė). Šiais duomenimis rėmėmės ir mūsų organizuotame tyrime lyginant vaikų, sergančių JIA nueitą atstumą per 6 min.

3 lentelė. 6 min. ėjimo testo metu nueitas atstumas priklausomai nuo lyties ir amžiaus [22] Lytis Amžius (metai) Vidutinis atstumas (metrai) Minimalus atstumas (metrai) Maksimalus atstumas (metrai) Berniukai 3-5 544,3 318,0 680,6 6-8 584,0 455,0 692,0 9-11 667,3 540,2 828,0 12-15 701,1 276,1 861,0 16 ir vyresni 727,6 569,0 865,3 Mergaitės 3-5 492,4 352,0 713,3 6-8 578,3 406,0 707,2 9-11 655,8 548,0 818,0 12-15 657,6 485,5 785,0 16 ir vyresni 660,9 557,0 774,3

(35)

2.4.3. Vaikų sveikatos būklės įvertinimo klausimynas

Vaikų sveikatos būklės įvertinimo klausimynas (angl. Childhood health assessment questionnaire) dažniausiai naudojamas, norint įvertinti funkcinę sveikatos būklę ir negalumą pacientams, sergantiems JIA [55]. Klausimyną sudaro 30 klausimų, kurie padalinti į aštuonias sritis, kurios apima apsirengimą ir priežiūrą, atsikėlimą/atsistojimą, valgymą, ėjimą, higieną, siekimą, griebimą bei kitas veiklas. Prie kiekvieno klausimo reikia pažymėti įvertinimą ką ir kaip tiriamasis geba atlikti per paskutinę savaitę. Galimi atsakymai suskirstyti balais nuo 0 iki 3, kur 0 – „gali atlikti be jokių sunkumų“, 1 – „yra minimalūs sunkumai“, 2 – „sunku atlikti užduotį“ ir 3 – „nesugeba atlikti užduoties“. Šalia visų galimų pasirinkimų yra dar vienas langelis, kurį galima pasirinkti – „netaikomas“. Jis yra skirtas tam, jeigu vaikas dėl savo amžiaus negali atlikti atitinkamų užduočių (3 priedas). Pažymėjus visus atsakymus yra nustatomas negalios indeksas. Jis gaunamas iš kiekvienos srities išrinkus didžiausią atsakymo balą, tuomet visų aštuonių sričių įvertinimai susumuojami ir išvedamas vidurkis, kuris gali būti 0-3 ribose. Esant 0 – „negalios nėra“, 0-1 – „lengva negalia“, 1-2 – „vidutinė negalia“, 2-3 – „sunki negalia“. Taip pat klausimyne yra nurodytos pagalbinės priemonės. Jeigu vaikas jomis naudodamasis atlieka užduotis, tuomet tos srities mažiausias įvertinimas gali būti 2 balai [25,37,42,52-53,58-60,65].

2.4.4. Skausmo intensyvumas

Skausmo intensyvumui vertinti buvo naudojama vizualinė analogijos skalė (VAS) (13 pav.). Kiekvienos procedūros metu paciento buvo prašoma įvertinti skausmą 0-10 balų skalėje, kur:

 0 – 3 balai – silpnas skausmas;

 4 – 6 balai – vidutinio stiprumo skausmas;

 7 – 10 balų – stiprus nepakeliamas skausmas [5,47].

(36)

2.4.5. Gyvenimo kokybės klausimynas

Siekiant išsiaiškinti su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, tyrimo dalyviams buvo pateiktas gyvenimo kokybės klausimynas (ang. Pediatric quality of life inventory 4.0). Klausimynas gali būti naudojamas 2-18 metų amžiaus vaikams, sergantiems JIA. Jį sudaro keturios sritys, susijusios su sveikata ir dalyvumu veiklose, jausmais, bendravimu su kitais asmenimis bei mokykla. Viso klausimyną sudarė 23 klausimai, iš kurių 8 susiję su fizine sveikata ir 15 su psichologine būsena. Prie kiekvieno klausimo tiriamasis galėjo pasirinkti jam labiausiai tinkamus atsakymo variantus, ką jis išgyvena per pastarąjį mėnesį. Galimi atsakymai įvertinti nuo 0 iki 4 balų, kur 0 reiškia – „niekada“, 1 – „beveik niekada“, 2 – „kartais“, 3 – „dažnai“, 4 – „beveik visada“. Kuo didesnis atsakymo įvertis, tuo gyvenimo kokybė prastesnė. Pažymėti balai yra transformuojami skalėje nuo 0 iki 100, kur 0 = 100, 1 = 75, 2 = 50, 3 = 25 ir 4 = 0 ir sudėjus visus pažymėtų atsakymų įverčius apskaičiuojamas vidurkis, kuris parodo skaitinę gyvenimo kokybės klausimyno išraišką. Didesnis balas reiškia geresnę gyvenimo kokybę (4 priedas) [29,49,59].

2.4.6. Statistinė duomenų analizė

Duomenims analizuoti buvo taikyta SPSS 22.0 programa. Duomenys pateikti kaip aritmetinis vidurkis ± standartinis nuokrypis. Dviems nepriklausomoms imtims palyginti taikytas Stjudento t kriterijus, priklausomoms – porinis Stjudento t kriterijus. Skirtumai, kai p<0,05 buvo laikyti statistiškai reikšmingais.