SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ EFEKTYVUMAS IKIMOKYKLINIO AMŢIAUS HIPERAKTYVIŲ BERNIUKŲ, PUSIAUSVYRAI, KOORDINACIJAI IR SMULKIAJAI MOTORIKAI

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SPORTO INSTITUTAS

GRETA KAŠIUBAITĖ

SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ EFEKTYVUMAS

IKIMOKYKLINIO AMŢIAUS HIPERAKTYVIŲ BERNIUKŲ,

PUSIAUSVYRAI, KOORDINACIJAI IR SMULKIAJAI MOTORIKAI

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“baigiamasis darbas

Darbo vadovė

dr. Ernesta Gurskienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS SPORTO INSTITUTAS

TVIRTINU:

Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė 2016 m. mėn. d.

SKIRTINGŲ KINEZITERAPIJOS PROGRAMŲ EFEKTYVUMAS

IKIMOKYKLINIO AMŢIAUS HIPERAKTYVIŲ BERNIUKŲ

PUSIAUSVYRAI, KOORDINACIJAI IR SMULKIAJAI MOTORIKAI

Magistrantūros studijų programos „Fizinė medicina ir reabilitacija“baigiamasis darbas

Darbo vadovė

dr. Ernesta Gurskienė 2016 m. mėn. d.

Recenzentas Darbą atliko

dr.doc. I Rimdeikienė Magistrantė Greta Kašiubaitė 2016 m. mėn. d. 2016 m. mėn. d.

TURINYS

SUTRUMPINIMAI ... 5 SANTRAUKA ... 6 ABSTRACT ... 8 ĮVADAS ... 10 TYRIMO TIKSLAS ... 12 TYRIMO UŢDAVINIAI ... 12 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 13 1.1. Vaikų sveikata ... 13

1.2. Ikimokyklinio amţiaus vaikų raidos ypatumai ... 14

1.3. Ikimokyklinio amţiaus vaikų fizinės raidos ypatumai ... 15

1.4. Ikimokyklinio amţiaus vakų stambiosios ir smulkiosios motorikos raida ... 16

1.5. Ikimokyklinio amţiaus vaikų fizinis aktyvumas ... 18

1.6. Hiperaktyvumo sutrikimo apibūdinimas ... 20

1.7. Hiperaktyvumo paplitimas ir diagnostika ... 21

1.7.1. Paplitimas ... 21

1.7.2. Diagnostika ... 22

1.8. Hiperaktyvumo sutrikimo atsiradimo prieţastys ... 24

1.9. Hiperaktyvumo sutrikimą turinčių ikimokyklinio amţiaus vaikų charakteristika ... 26

1.10. Ikimokylinio amţiaus vaikų turinčių hiperaktyvumo sutrikimą pusiausvyra ir koordinacija ... 29

1.11. Ikimokylinio amţiaus vaikų turinčių hiperaktyvumo sutrikimą smulkioji motorika ... 29

1.12. Hiperaktyvumo gydymo metodai ... 30

1.13. Kineziterapija vaikams, turintimes hiperaktyvumo sutrikimą ... 32

2. TYRIMO METODIKA IR DARBO ORGANIZAVIMAS ... 34

2.1. Tyrimo planavimas ... 34

2.2. Tiriamųjų kontingentas ... 34

2.3. Poveikio programos charakteristika ... 35

2.4. Tyrimo organizavimas ... 36

2.5. Tyrimo metodai ... 37

3. TYRIMO REZULATAI ... 43

3.1. Pusiausvyros įvertinimo rezultatai... 43

3.2. Koordinacijos įvertinimo rezultatai ... 44

3.3. Smulkiosios motorikos įvertinimo rezultatai ... 47

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 52

5. IŠVADOS ... 55

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 56

7. PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 57

SUTRUMPINIMAI

ADHD – (Attention – deficit/hyperactivity disorder) – dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas;

HS – hiperaktyvumo sutrikimas;

SANTRAUKA

G.Kašiubaitė. Skirtingų kineziterapijos programų efektyvumas ikimokyklinio amţiaus hiperaktyvių berniukų pusiausvyrai, koordinacijai ir smulkiajai motorikai magistro baigiamsis darbas / mokslinė vadovė dr. Ernesta Gurskienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Slaugos fakulteto, Sporto instituto. – Kaunas, 2016, - 81p.

Darbo tikslas: nustatyti skirtingų kineziterapijos programų efektyvumą ikimokyklinio amţiaus hiperaktyvių berniukų pusiausvyrai, koordinacijai ir smulkiajai motorikai.

Darbo tikslui įgyvendinti buvo pasirinkti šie uţdaviniai:

1. Įvertinti hiperaktyvių berniukų, statinę ir dinaminę pusiausvyrą prieš ir po skirtingų kineziterapijos programų.

2. Įvertinti hiperaktyvių berniukų, smulkiąją motoriką prieš ir po skirtingų kineziterapijos programų.

Tyrimas buvo vykdomas Vaikų ligoninės, Vaikų reabilitacijos skyriaus Druskininkų ―Saulutės‖ sanatorijoje. Tyrime dalyvavo 16 berniukų, šiame darbe visi tirti vaikai yra gyvenantys Lietuvoje, taigi visiems jiems diagnozuoti hiperkineziniai (F90.1) sutrikimai remiantis TLK-10 diagnostikos kriterijais. Visiems jiems buvo vykdomi stambiosios ir smulkiosios motorikos vertinimai.

Išvados:

1. Berniukų, turinčių hiperaktyvumo sutrikimą, koordinaciniai gebėjimai po kineziterapijos programų abiejose grupėse pagerėjo, tačiau kineziterapijos programa, kurioje buvo taikomi judrieji ţaidimai lavinantys vaikų koordinaciją buvo efektyvesnė nei programa, kurioje buvo taikomi pratimai, orientuoti į koordinacijos lavinimą naudojant nestabilius paviršius (p<0,05). 2. Berniukų, turinčių hiperaktyvumo sutrikimą, statinė ir dinaminė pusiausvyra po kineziterapijos

programų abiejose grupėse pagerėjo, tačiau judriųjų ţaidimų programa buvo efektyvesnė nei programa, kurioje buvo taikomi pratimai, orientuoti į pusiausvyros lavinimą, naudojant nestabilius paviršius (p<0,05).

3. Smulkioji motorika pagerėjo hiperaktyviems berniukams taikant kompleksinę kineziterapiją, lavinančią smulkiąją motoriką. Tačiau tiriamiesiems, kuriems buvo taikytos smulkiosios motorikos lavinimo uţduotys kartu su judresniais uţsiėmimais – rezultatai buvo statistiškai reikšmingai geresni, nei grupėje, kurioje taikėme nestabilius paviršius (p<0,05).

Praktinės rekomendacijos:

Remiantis tyrimo rezultatais, rekomenduotume stebėti ir lavinti berniukų, turinčių hiperaktyvumo sutrikimą statinę ir dinaminę pusiausvyrą bei koordinaciją. Jų lavinimui rinktis judriųjų ţaidimų programą, kurią sudarytų pagrindinių judesių (ėjimo, bėgimo, šokinėjimo) uţduotys. Taip pat lavinti smulkiąją motoriką, renkantis uţduotis, kurias reikia atlikti atskirai dominuojančia ir nedominuojančia ranka bei abejomis kartu.

Siekiant efektyvių rezultatų, rekomenduotume uţsiėmimus taikyti tikslingai, maţiausiai tris savaites, kiekvieną dieną, po 45 min, tačiau ir nepamiršti 10 min pertraukos, taip siekiant išlaikyti vaikų dėmesį, susilpninti susidomėjimą aplinkos dirgikliams.

ABSTRACT

Kašiubaitė G. The efficiency of physical therapy program for preschool – age hyperactive boys balance, coordination and fine motor, master thesis / supervisor dr. E. Gurskienė; Lithuanian University of Health Science; Faculty of Nursing, Sport Institute. – Kaunas, 2016, – 81p.

Objective of the work: to determine the effectiveness of different physical therapy programs in preschool – age hyperactive boys balance, coordination and fine motor.

Goals of the work:

1. To evaluate hyperactive boys coordination skills before and after the various physical therapy programs.

2. To evaluate hyperactive boys static and dynamic balance before and after various physical therapy programs.

3. To evaluate hyperactive boys fine motor abilities before and after various physical therapy programs.

The study was conducted at Children's Hospital, Children's Rehabilitation Department Druskininkai "Saulutės" sanatorium. The study involved 16 boys, all of this work to investigate the children are living in Lithuania, so all of them diagnosing hyperkinetic (F90.1) disorders based on ICD-10 diagnostic criteria. All of them were carried out in large and fine motor assessments.

Conclusion:

1. The boys with hyperactivity disorder, coordination capacity of the physical therapy programs in both groups improved, but physical therapy program, which has been applied to mobile games and the development of children coordination was more effective than a program which has been applied to exercises focused on coordination training using unstable surfaces (p<0,05).

2. The boys with hyperactivity disorder, static and dynamic balance after physical therapy programs in both groups improved, but the mobile gaming program was more effective than a program which has been applied to exercises focused on balance training using unstable surfaces (p<0,05).

3. The boys with hyperactivity disorder, fine motor skills after physical therapy programs in both groups improved, but physical therapy program, which has been applied in mobile gaming program was more effective than a program which has been applied to exercises using unstable surfaces (p<0,05).

Practical recommendations:

According to the survey results, we recommend to monitor and educate boys with hyperactivity disorder static and dynamic balance and coordination. Their education choice for mobile games program, consisting of basic movements (walking, running, jumping) tasks. It is also to develop small motor, choosing the tasks to be performed separately for the dominant and non-dominant hand and both together.

For effective results, we recommend the application of targeted activities for at least three weeks, every day, after 45 minutes, but keep in mind 10-minute break in order to keep the children's attention, to weaken the interest of environmental stimuli.

ĮVADAS

Hiperaktyvumas suprantamas kaip vaiko nuolatinis judėjimas, lakstymas, negalėjimas nusėdėti vietoje, įkyrus elgesys, jiems labai sunku išbūti tyliai, kai to reikalauja situacija. Be to, hiperaktyvus elgesys daţnai esti chaotiškas, stokojantis kryptingumo, vaikai, pradėję veiklą, daţnai jos nebaigę imasi kitos ir sunkiai reaguoja į aplinkinių pastabas. Hiperaktyvumo sutrikimas (HS) yra priskiriami prie lėtinių sutrikimų, pasireiškia labai anksti (Boyd, 2011). Šių sutrikimų gydymą sudaro psichosocialinės intervencijos, specifinė pagalba (įvairios terapijos) ir medikamentinis gydymas (Ayaz et al., 2012).

Vaikų psichiatrai manydavo, kad hiperaktyvumo simptomai maţėja ir išnyksta vaikams augant, tačiau tyrimai parodė, kad HS daţnai išlieka ir paauglystėje, ir suaugus (Faraone et al., 2010). ADHD Institute (2012) duomenimis nustatyta, kad toks sutrikimas labiau būdingas berniukams nei mergaitėms. Statistiškai berniukams pasireiškia 2 – 3 kartus (13.6% ir 6.5%) daţniau nei mergaitėms. Taip pat pirmagimiams nei vėliau gimusiems vaikams. Jie iki devynių kartų daţniau nei mergaitės turi būti vertinami ir gydomi (Ghanizadeh, 2011).

Hiperaktyvumui priskiriamas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra vienas pačių daţniausių vaikų ir paauglių psichikos sutrikimų, bet Lietuvoje jis diagnozuojamas pernelyg retai. Dėl to nemaţa dalis šią problemą turinčių vaikų negauna tinkamo gydymo ir susiduria su nuolatinėmis problemomis moksluose, santykiuose su tėvais ir bendraamţiais, laisvalaikio uţsiėmimuose, ugdydami reikiamus įgūdţius ir savivertę. ADS daugiau kaip pusei vaikų komplikuojasi kitais psichikos sutrikimais – prieštaraujančio neklusnumo ir asocialaus elgesio sutrikimais, priklausomybe narkotinėms medţiagoms, depresija, nerimo sutrikimais (Flory, 2007). Visa tai sąlygoja mūsų tyrimo aktualumą ieškant priemonių, padėsiančių susilpninti hiperaktyvumo simptomus.

Viena iš tokių priemonių, kuri padėtų maţinti hiperaktyvumo simptomus gali būti kineziterapijos uţsiėmimai. Kineziterapija yra viena svarbiausių sutrikusios raidos vaikų gydymo dalis. Jos taikymas padeda vaikams išmokti valdyti raumenis ir palaikyti pusiausvyrą, tapti kuo maţiau priklausomais nuo aplinkinių, išmokti teisingai formuoti judesius. Ji didţiausią dėmesį skiria judėjimui, vaikčiojimui, koordinacijai, jėgai ir lankstumui. Kiti autoriai pritaria, kad pratimų kompleksas yra vienas efektyviausių būdų slopinti HS simptomus, kadangi fizinio aktyvumo metu padidėja dopamino, norepinefrino ir sterotonino lygis, kurie turi įtakos dėmėsio koncentravimui (Rabiner, 2014).

Nors nustatyta, jog intensyvaus judėjimo, uţsiėmimai turi teigiamą poveikį hiperaktyvių vaikų elgesiui ir psichosocialiniai veikliai, tačiau tokių tyrimų išvados dar ribotos. Todėl mūsų darbo tikslas –

įvertinti skirtingų kineziterapijos programų efektyvumą ikimokyklinio amţiaus hiperaktyvių berniukų pusiausvyrai, koordinacijai ir smulkiajai motorikai.

TYRIMO TIKSLAS

Tyrimo tikslas: nustatyti skirtingų kineziterapijos programų efektyvumą ikimokyklinio amţiaus hiperaktyvių berniukų pusiausvyrai, koordinacijai ir smulkiajai motorikai.

TYRIMO UŢDAVINIAI

1. Įvertinti hiperaktyvių berniukų, koordinacinius gebėjimus prieš ir po skirtingų kineziterapijos programų.

2. Įvertinti hiperaktyvių berniukų, statinę ir dinaminę pusiausvyrą prieš ir po skirtingų kineziterapijos programų.

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Vaikų sveikata

Vaikų ir jaunimo sveikata – viena esminių sąlygų darniam asmenybės ir visuomenės vystymuisi. Svarbus yra ikimokyklinio amţiaus vaiko brandos tarpsnis, kai formuojasi vaiko elgsenos ir gyvensenos pagrindai, kurie vėliau nulems asmens sveikatą ir gyvenimo kokybę (Strukčinskienė ir kt., 2012).

Anot Adaškevičienės (2006) sveiko vaiko apibūdinimas bendrais bruoţais galėtų būti toks: sveikas vaikas – aktyvus, linksmas, dţiugios nuotaikos, geranoriškai nusiteikęs aplinkinių ţmonių atţvilgiu. Jis komunikabilus, ţingeidus, aktyvus, judrus. Sveikas vaikas vystosi harmoningai, turi gerai išlavintas funkcines organizmo galimybes ir fizines ypatybes. Jis stiprus, ištvermingas, greitas, vikrus, kvėpavimas fizinės veiklos metu gilus ir tolygus. Jis uţsigrūdinęs, nes jo termoreguliacinė sistema gerai prisitaikiusi prie temperatūros svyravimų. Vaikas neturi antsvorio, yra aktyvus, daug juda, turi gerą apetitą. Emociškai ir psichiškai sveikas vaikas yra ramus, patenkintas, pasitiki savimi ir kitais ţmonėmis, noriai bendrauja su vaikais, nejaučia baimės, pykčio ir kitokių išgyvenimų. Jis myli artimus ţmones, jaučiasi laisvas, yra draugiškas. Miegas gilus, trukmė normali. Sveiki vaikai retai serga, išvis neserga lėtinėmis ligomis, neturi fizinių trūkumų, greitai neperšąla ir nepavargsta.

Tačiau dabartinės vaikų sveikatos problemos reiškia visos visuomenės problemas ateityje. SVEIDROS (2015) duomenimis, Vilniaus miesto ambulatorinėse sveikatos prieţiūros įstaigose 2010 m. uţregistruoti 96 059 apsilankę vaikai (amţiaus grupė iki 17 m.). Vaikams daugiausia uţregistruota regėjimo sutrikimų – 18,8 proc. apsilankiusiųjų, nenormali laikysena - 3,7 proc., skoliozė (stuburo išlinkimas į šoną) – 2,5 proc., klausos defektai – 0,2 proc., kalbos sutrikimai – taip pat 0,2 proc. apsilankiusiųjų. Įvertinant šiuos statistinius duomenis, būtina atkreipti dėmesį, kad vaikai sudaro didelę visų šalies gyventojų dalį.

PSO (2015) duomenimis, Lietuva priklauso toms šalims, kuriose palyginti daug vaikų savo sveikatą vertina nepalankiai. Tyrimo duomenimis, 2,9 proc. sostinės mokinių savo sveikatą vertino blogai, beveik kas aštuntas (13,1 proc.) – patenkinamai, apie pusė (48,4 proc.) apklausoje dalyvavusių mokinių savo sveikatą vertino gerai ir 35,6 proc. – puikiai. Berniukai savo sveikatą linkę vertinti geriau negu mergaitės.

1.2. Ikimokyklinio amţiaus vaikų raidos ypatumai

Visas vaiko raidos laikotarpis skirstomas į: prenetalinį ir postonatalinį. Šis dar skirstomas į: a) naujagimystę (nuo gimimo iki 28 d.);

b) kūdikystę (nuo 29 d. iki 12 mėn. imtinai); c) ankstyvąją vaikystę (nuo 1 metų iki 3 metų); d) ikimokyklinį (nuo 3 metų iki 6-7 metų); e) jaunesnįjį mokyklinį (nuo 7 metų iki 12 metų);

f) vyresnįjį mokyklinį (nuo 12 metų iki 18 metų) (Raugalė ir kt., 2000).

Kadangi mūsų tiriamieji buvo 4-6 metų vaikai, tai plačiau aptarsiu ikimokyklinį amţiaus raidos periodą.

Ikimokyklinio amţiaus laikotarpyje yra svarbūs vaiko fiziniai, psichologiniai, ir socialiniai faktoriai. Visi šie faktoriai atskleidţia būdingus bruoţus, dėsningumus kiekviename vaiko amţiaus tarpe. Bet reikia nepamiršti ir individualumo. Vaiko individualumą lemia: šeimos, kultūros tradicijos, charakteris, temperamentas, lytis, intelektas, paţinimo būdas, pomėgiai. Ikimokykliniame amţiuje vaikai išmoksta daug naujų sudėtingos koordinacijos ir pusiausvyros reikalaujančių veiksmų. Šiame amţiuje vaikas sparčiai keičiasi, įgyja daug naujų fizinių ir psichinių savybių, tačiau to paties amţiaus vaikai gali skirtis fiziniu išsivystymu ir fiziniu pajėgumu (Cleasens et al., 2007).

Šiuo gyvenimo tarpsniu jie pradeda pasitikėti kitais ţmonėmis, esančiais uţ šeimos ribų, įgauna nepriklausomybės ir savikontrolės, mokosi perimti iniciatyvą ir įsitvirtinti socialiai priimtinais būdais. Vaikai yra smalsūs pasaulio tyrinėtojai ir eksperimentuoja su savo aplinka, norėdami suţinoti kas vyksta, kai jie bendrauja su kitais ţmonėmis, išbando daiktus bei medţiagas. Jų ţodynas plečiasi, sakinių struktūra tobulėja. Be to, ikimokyklinukai auga: tampa stiprūs, judrūs, geriau koordinuoja judesius (McGregor, 2007).

Taigi, ikimokyklinis amţius labai svarbus, kadangi atsiskleidţia šiuo amţiaus tarpsniu būdingi bruoţai. Kadangi mūsų darbas orientuotas į ikimokyklinio amţiaus vaikus, tolimesniuose skyriuose domėsimės būtent šio amţiaus vaikų raidos ypatumais.

1.3. Ikimokyklinio amţiaus vaikų fizinės raidos ypatumai

Fizinė raida apima vaikų judėjimo įgūdţius. Būtent judesys yra pirmoji išraiškos forma nuo pirmųjų kūdikio dienų. Ikimokyklinio amţiaus laikotarpiu ryškus fizinės raidos pokytis yra vaiko ūgis ir sudėjimas. Ikimokyklinio amţiaus vaikams judesys yra pagrindinė komunikacijos forma. Tai prisideda prie vaiko fizinio, psichinio, socialinio bei emocinio vystymosi. Ugdomas vaiko kūrybinis mąstymas, problemų sprendimo įgūdţiai bei motoriniai gebėjimai, todėl svarbu ugdyti šiuos įgūdţius, kuriuos vaikai galės pritaikyti mokantis kitų dalykų (Wang, 2006).

Kūno sudėjimas ikimokykliniu laikotarpiu yra praktiškai tokių pat proporcijų kaip ir suaugusiųjų. Šiuo periodu vaikai netenka praktiškai viso savo putlumo, siejamo su kūdikyste. Vaikai tampa lieknesni ir aukštesni. Svarbiausias vaiko fizinės raidos pokytis – galvos smegenų brendimas. Iki penkerių metų vaiko smegenys pasiekia 90 proc. suaugusiųjų galvos smegenų svorio, nepaisant to, kad visas kūnas sudaro apytiksliai vieną trečiąją suaugusiojo svorio (Seefeldt, 2010). Smegenų sritys, kontroliuojančios rankų – akių koordinaciją, dėmesio sutelktumą ir koncentraciją, ikimokykliniais metais vystosi ypač sparčiai (Brown, 2012).

Ikimokyklinio amţiaus vaiko vystymasis priklauso nuo fizinio išsivystymo ir tęsiasi nuo galvos iki kojų ir nuo kūno centro linijos iki periferijos (kojos ir rankos). Ikimokyklinio amţiaus vaikų raumenys dar nėra pakankamai išsivystę, silpni. Todėl tokie vaikai yra linkę į ydingas pozas, kūprinimąsi (Shala, 2009).

Daroma prielaida, kad 4 – 6 metų vaikų motoriniai gebėjimai vystosi dėl natūralių amţiaus ir augimo pokyčių, tačiau tai nėra visiška tiesa. Nors augimas ir brandumas turi didelę reikšmę motorinių gebėjimų vystymuisi, tačiau tai nėra vieninteliai elementai, prisidedantys prie šio proceso. Aplinkos poveikis, galimybė dalyvauti atitinkamoje fizinėje veikloje daro teigiamą poveikį šiame vystymosi laikotarpyje (Shala, 2009).

Trsiter (2007) ir bendraautoriai teigia, kad ikimokykliniame amţiuje labai svarbu lavinti vaikų judesių koordinaciją, nes tokio amţiaus vaikų judesiai yra netikslūs, nekoordinuoti. Dar nepakankamai gerai išsivystę jų atramos – judėjimo aparatas, raumenų pojūčiai, klausos ir regos organai. To amţiaus vaikai dar prastai suvokia kūno ir atskirų jo dalių padėtį erdvėje, netiksliai diferencijuoja judesius pagal jėgos ir laiko parametrus. Jie dar nesugeba teisingai įvertinti, įsiminti atskirų judesio elementų, todėl daţnai orientuojasi į subjektyvų judesio etaloną, kuris neatitinka realaus.

Apibendrinant, kiekvieno vaiko fizinė raida vystosi individualiai, tačiau palaipsniui. Ikimokyklinis amţius – labai svarbus periodas, kuomet ima ryškėti vaiko motoriniai gebėjimai. Reikia padėti ugdyti ir lavinti vaiko įgūdţius, kad galėtų juos pritaikyti mokantis naujų dalykų.

1.4. Ikimokyklinio amţiaus vakų stambiosios ir smulkiosios motorikos raida

Nuo 4 iki 6 metų vyksta intensyvūs morfofunkciniai procesai centrinėje nervų sistemoje, ypač didţiųjų pusrutulių ţievėje, kuri koordinuoja motoriką, pojūčių suvokimą, kalbą (Brown, 2010).

Ikimokykliniame amţiuje, kada sparčiai plėtojasi kognityvinės galios ir smulkioji bei stambioji motorika, iškyla būtinybė daryti įtaką vaiko judesio kokybės kaitai (Vingras ir Černiauskienė, 2010). Stambiosios motorikos įgūdţiai reikalingi didiesiems kūno, rankų ir kojų judesiams atlikti, o smulkiosios motorikos – maţesniems, tikslesniems rankų ir plaštakų judesiams (Platt, 2013).

Ikimokykliniu periodu vaiko įgūdţiai valdyti savo kūną arba, kitaip tariant, stambioji motorika – laipiojimas, bėgimas, šokinėjimas ar kamuoliuko metimas – gerėja itin sparčiai. Pavyzdţiui, dvejų metukų vaikas įprastai vaikšto kojas statydamas plačiai ir šiek tiek krypuodamas į šonus. Sulaukę ketverių metukų, vaikai, eidami ar bėgdami, kojytes stato jau arčiau vieną kitos ir jiems nebereikia nuolat ţvilgsniu lydėti savo judesių (Logan et al., 2011).

Taigi, galima sakyti, kad jų stambiojoje motorikoje atsiranda automatizmo elementai, t.y. gebėjimas realizuoti savo motorinį elgesį be sąmoningos kontrolės. Jie jau bėgioja, pasisuka ir sustoja daug lengviau, negu tai pavykdavo padaryti anksčiau. Keturmečiai jau teikia pirmenybę dešinei ar kairei rankai (Robinson, 2010).

Keturmečiai jau geba keisti bėgimo tempą ir šokinėti. Tik šis šokinėjimas dar labai nerangus. Penkiamečiai jau gali šokinėti gana gerai, uţtikrintai eiti per rąstą, stovėti net keletą sekundţių ant vienos kojos ir imituoti šokių ţingsnelius. Daugelis vaikų jau moka mesti kamuolį į viršų ir sugauti, kai jis jiems metamas (Sun et al., 2010).

Vaiko kūno svorio centras yra aukščiau negu suaugusiojo, tad viršutinei kūno daliai tenka didesnė kūno svorio dalis. Todėl vaikai greičiau praranda pusiausvyrą, jiems sunkiau sustoti nenugriuvus po greito bėgimo. Sunkumų sukelia ir bandymas pagauti didelį kamuolį neparkritus ar kliudymas jį atimti (Brown, 2010).

Pusiausvyra bei koordinacija ikimokykliniame amţiuje yra svarbios, kai vaikai pradeda sąmoningai valdyti judesius (Adaškevičienė ir kt., 2006). Pusiausvyra priklauso nuo gebėjimo integruoti

informaciją iš regos, vestibulinės ir propriocepsinės sistemų bei gebėjimo tinkamai parinkti raumenis (Mickle et al., 2010).

Ikimokyklinis laikotarpis yra svarbus laikas vaikų pusiausvyros lavinimui. Pusiausvyra yra svarbi fizinė ypatybė, nes tai neatsiejama visų judesių dalis ir pagrindinis veiksnys, vystantis lokomociniams ir manipuliaciniams įgūdţiams (Gallahue et al., 2011). Nustatyta, kad amţius yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos ikimokyklinio amţiaus vaikų pusiausvyrai – vyresni vaikai pasiţymi geresnėmis pusiausvyros savybėmis. vaikų pusiausvyros gebėjimų formavimo(si) tendencijos ir ypatumai. Adaškevičienės (2012) atliktame tyrime išryškėjo, kad šio amţiaus vaikų pusiausvyros kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai labai priklauso nuo gebėjimo koncentruoti dėmesį, siekiant statinės kūno padėties stabilumo, taip pat nuo gebėjimo rega ir lyta atidţiai kontroliuoti atliekamus judesius, sensomotorinės integracijos, erdvės suvokimo, veiksmo atlikimo racionalumo bei valios pastangų.

Kadangi penktaisiais gyvenimo metais vaikas gerai ir greitai bėgioja, mikliai laipioja, verčiasi kūlio, lengvai šokinėja (gali šokinėti ant abiejų ir ant vienos kojos), sugeba peršokti per kliūtį. Per šiuos metus gerėja vaiko pusiausvyra ir koordinacija. Jis sugeba vis ilgiau išstovėti ant vienos kojos ir, sulaukęs penkerių, ant vienos kojos turėtų išstovėti daugiau nei 10 s (Vingras ir Černiauskienė, 2010)

Gebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį sudaro visų judesių pagrindą (Sun et al., 2010). Jei pusiausvyra nėra lavinama ankstyvame amţiuje, tai gali sumaţinti gebėjimą atlikti tokius motorinius įgūdţius, kaip bėgimas ar šokimas, bei padidinti vaikų traumų tikimybę sportinės veiklos metu (Mickle et al., 2010).

Ikimokyklinio amţiaus vaikų judesių lavėjimas priklauso nuo daugelio veiksnių: paveldėtų savybių, individualaus augimo ir brendimo, sveikatos būklės ir kt. Skirtingomis aplinkos sąlygomis augančių ir ugdomų vaikų judesiai gali lavėti gana nevienodai (Adaškevičiene, 2012).

Ikimokyklinis amţius yra tinkamiausias laikas lavinti pagrindinius motorinius įgūdţius. Kadangi šiuo laikotarpiu dauguma vaikų yra imlūs, mėgsta ţaisti ir tyrinėti, pagrindiniai motoriniai įgūdţiai lengvai įgyjami, ypač tais atvejais, kai yra sudaromos tinkamos sąlygos ţaisti ir būti fiziškai aktyviais (Cools et. al, 2009).

Šiame laikotarpyje yra sunkumų smulkiosios motorikos srityje. Pavyzdţiui, sunku tikėtis, kad, pildamas pieną ar sultis iš ąsočio į stiklinę, jis pataikys tiesiai. Raištelių rišimui, šakutės ir peilio naudojimui būtina tokia raumenų kontrolė ir sprendimai, kuriems reikalingos subrendimo stadijos vaiko smegenys dar nepasiekė (Adaškevičienė, 2012).

Tačiau kiti autoriai teigia, kad penktaisiais gyvenimo metais vaiko smulkieji judesiai jau pakankamai išlavėję ir yra visiškai aišku, ar jis yra dešiniarankis ar kairiarankis. Be smulkiosios motorikos

įgūdţių, vaiko judesių lavėjimas būtų neįmanomas. Jų dėka tobulėja vaiko jutimai, kurie yra svarbūs kalbos, suvokimo ir kitiems procesams. Išlavinti smulkieji judesiai, yra prielaida, sėkmingam mokymuisi mokykloje, todėl jų tobulinimui reikalinga kryptinga lavinamoji veikla (Vingras ir Černiauskienė, 2010). Smulkiajai motorikai geriausiai padeda vystytis piešimas ir įvairus ţenklinimas ant popieriaus, lipdymas ir karpymas.

Ikimokykliniame amţiuje vystosi reikšmingi griaučių raumenų sistemos pokyčiai, įgaunami motoriniai įgūdţiai. Nustatyta, kad vaikai, turintys geresnius motorinius įgūdţius yra fiziškai aktyvesni uţ tuos, kurių motoriniai įgūdţiai prastesni (Williams et al., 2008).

Nustatyta, kad stambioji motorika daro įtaką vaikų savigarbai ir tarpusavio santykiams su kitais vaikais. Vaikai turintys nepakankamus stambiosios motorikos įgūdţius gali būti socialiai atskirti nuo savo bendraamţių ir patirti mokymosi sunkumų mokykloje. Kuo aukštesnis stambiosios motorikos įgūdţių lygis, tuo ţemesnis agresijos, asocialaus elgesio, nerimo, hiperaktyvumo, išsiblaškymo lygis (Gulay et al., 2010).

Apibendrinant, būtent judesys yra pagrindinė išraiškos forma, tačiau, kaip autoriai teigia, judesių lavėjimas priklauso nuo daugelio veiksnių: paveldėtų savybių, individualaus augimo ir brendimo, sveikatos būklės ir kt. Todėl svarbu lavinti stambiosios ir smulkiosios motorikos įgūdţius, siekiant geresnių gebėjimo rezultatų.

1.5. Ikimokyklinio amţiaus vaikų fizinis aktyvumas

Vaikų fizinis aktyvumas — tai veikla, kurios metu vaikai aktyviai juda, veikia, bėgioja, ţaidţia judriuosius ţaidimus, mankštinasi ir sportuoja. Jo išraiškos forma — judesiai, veiksmai bei sudėtingesnė fizinė veikla — fiziniai pratimai, judrieji sporto ţaidimai (Laskienė irk t., 2009).

Šiuo periodu vaikas pasiţymi aukščiausiu aktyvumo lygiu negu bet kada vėliau gyvenime. Tačiau fizinio aktyvumo sumaţėjimas, kuris pastebimas ne tik suaugusiųjų tarpe bet ir tarp vaikų, slepia ryškias pasyvumo prieţastis. Strukčinskienės (2012) atliktas tyrimas parodė, jog ikimokyklinio amţiaus vaikų fizinis aktyvumas yra per maţas. Vaikai per maţai juda, maţai mankštinasi ir sportuoja, nepakankamai daţnai eina pasivaikščioti. Dauguma vaikų nėra pakankamai fiziškai aktyvūs, o tai neigiamai veikia jų augimą ir vystymąsi, t. y. fizinę sveikatą (Brian et al., 2007). Maţai judantis vaikas darosi neatsparus infekcinėms ligoms, blogai vystosi jo raumenų sistema, pablogėja apetitas. Vaikas darosi išblyškęs,

silpnas. Vyresniame amţiuje labai sunku arba apskritai neįmanoma kompensuoti šių nuo vaikystės likusių fizinio išsivystymo trūkumų (Strukčinskienė irk t., 2012).

Ikimokyklinio amţiaus vaikų fizinio aktyvumo analizė, moksliniai tyrimai padeda atskleisti vaikų fizinio aktyvumo ypatumus ir rengti profilaktines priemones, rekomendacijas vaikų fizinio aktyvumo didinimui bei sveikatos stiprinimui (Strukčinskienė ir kt., 2012).

Vaikų ir paauglių sveikatai ypač svarbus sveikos gyvensenos elementas yra fizinis (judėjimo) aktyvumas. Fizinis aktyvumas sumaţina riziką atsirasti vaikų lėtinėms ligoms, uţkerta kelią nutukimo vystimuisi, lavina motorinius įgūdţius (Goldfield et al., 2012). Gera fizinė sveikata uţtikrina puikią vaiko savijautą, leidţia aktyviai dalyvauti ikimokyklinio ugdymo procese (Volbekienė, 2007).

Labai svarbu nuo pat ankstyvos vaikystės formuoti vaikui sveikos gyvensenos įgūdţius, pratinti jį kasdien uţsiimti fizine veikla (Strukčinskiene, 2012). Fizinis aktyvumas skatina nervų sistemos brendimą, greičiau susiformuoja judesius kontroliuojantys smegenų centrai. Paspartėja nervinių impulsų perdavimas, o tai lemia geresnę judesių koordinaciją. Vaiko centrinė nervų sistema greitai pavargsta, jam sunku ilgiau sutelkti dėmesį, dėl to vaikas nustoja domėtis net ir labai patrauklia, tačiau ilgai trunkančia veikla. Rūpindamiesi savo vaikų sveikata, tėvai turi sudaryti jiems deramas motorinio vystymosi sąlygas. Ribojant vaikų fizinį aktyvumą vėlinamas motorinis, fizinis ir psichinis vaiko vystymasis. Nepakankamas fizinis aktyvumas yra nepalankus sveikatai, lėtina organizmo augimą, maţina protinį darbingumą, funkcinį organizmo pajėgumą (Williams et al., 2008).

PSO Europos biuro parengtose rekomendacijose (2007) akcentuojama, kad vaikai ir jaunimas turi uţsiimti fizine veikla ne 30 minučių kasdien, kaip buvo teigiama anksčiau, o 60 minučių per dieną. Tokia veikla padeda palaikyti bei padidinti raumenų jėgą ir tonusą, pagerina stuburo, sąnarių lankstumą, uţtikrina tinkamą kaulų tankį. Dienos 60 minučių norma gali būti suskirstyta į trumpesnius laikotarpius ir turi būti įvairi, apimanti skirtingas veiklas, įdomi, motyvuojanti tolimesniam sportavimui (Kairiūkštytė, Garmienė, 2010).

Judėjimas yra labai reikalingas vaikui. Dėl vaikų amţiaus ypatumų, didţiulio jų noro judėti fizinę veiklą būtina organizuoti taip, kad vaikas patirtų judėjimo dţiaugsmą. Vaikai judėjimo dţiaugsmą gali patirti tik tada, kai judėjimas ne tik nebedraudţiamas, neslopinamas, bet skatinamas ir turtinamas sudarant palankias sąlygas pačiam atsirasti ir kurti naujus veiksmus, jų derinius, išmokti naujų efektyvesnių judėjimo ir veikimo būdų, mobilizuoti pastangas ir sėkmingai įveikti naujas kliūtis, patirti naujų įgūdţių (Timmons et al., 2007). Ţaidimai, idomios uţduotys, pačių ieškojimai ir atradimai sukuria lengvą būseną, puikią nuotaiką, suteikia daug dţiaugsmo ir pasitenkinimą fizine veikla. Ţaisdami judrius ţaidimus (pvz; „Paskui vadą―), jie lavina pusiausvyrą ir koordinaciją.

Taigi, fizinio aktyvumo nauda sveikatai jau vaikystėje yra didţiulė: ugdo ir stiprina visas organizmo sistemas. Autorių teigimu, labai svarbu nuo pat ankstyvos vaikystės vaikus pratinti kasdien uţsiimti fizine veikla.

1.6. Hiperaktyvumo sutrikimo apibūdinimas

Istorinės literatūros analizė rodo, jog pernelyg hiperaktyvūs, nedėmesingi ir impulsyvūs vaikai buvo aprašyti literatūroje, jau XIX a. Uţsienio literatūroje toks sutrikimas apibūdinamas kaip ―Dėmesio stokos hiperaktyvumo sutrikimas‖ (ADHD) – „Attention – deficit/hyperactivity disorder‖, „hiperaktyvaus vaiko sindromas‖ ir kt. (Israel, 2006). Tarptautinėse ligų klasifikacijose (TLK – 10) šis sutrikimas apibendrinamas kaip „Hiperkinezinis elgesio sutrikimas‖. Šiai sutrikimų grupei būdinga ankstyva pradţia, padidėjęs judrumas, aktyvumas, sunkiai suvaldomas elgesys, impulsyvumas, persipinantis su dideliu dėmesio nepakankamumu ir nuolatiniu negebėjimu atlikti pradėtų uţduočių iki galo. Šie elgesio bruoţai būdingi įvairioms situacijoms ir trunka ilgai (Wender, 2000).

ADHD – neuro - biologinis sutrikimas, charakterizuojamas neatitinkančių natūraliai vaiko raidai dėmesio sutelkimo, sukaupimo, aktyvumo, išsiblaškymo ir impulsyvumo lygiu. Tai yra vienas iš daţniausiai pasitaikančių psichinių sutrikimų vaikų tarpe (Nair et al., 2006). Kiti autoriai hiperaktyvumo sutrikimą susieja su organiniu galvos smegenų paţeidimu, apibūdina jį kaip „emociškai sutrikusių, protiškai atsilikusių arba turinčių centrinės nervų sistemos paţeidimų vaikų padidėjęs judrumas, neramumas, nepaklusnumas‖ (Wender, 2000). Kitų autorių duomenimis hiperaktyvumas – padidėjęs vaikų sensorinis ir motorinis aktyvumas dėl kurių nors vystymosi ar laikinų sutrikimų. Jis pasireškia nepastoviu dėmesiu, paviršutinišku mąstymu, neramumu, negalėjimu nustygti vietoje (Faraone et al., 2005).

Apibendrinant, šiomis dienomis aktyvumo ir dėmesio sutrikimai įvairių šalių mokslininkų vis dar įvardijami skirtingai, tai priklauso nuo to, kuria diagnostine sistema remiasi šalies psichikos sveikatos specialistai. Terminai „aktyvumo ir dėmesio sutrikimai (ADHD), „hiperkineziniai sutrikimai―(HS) mūsų darbe vartojami kaip sinonimai, o šiuos sutrikimus turintys vaikai visų patogumui yra vadinami hiperaktyviais.

1.7. Hiperaktyvumo paplitimas ir diagnostika

1.7.1.

Paplitimas

ADHD aprašytas jau prieš daug metų, tačiau didelis jo paplitimas pripaţintas tik pastaruoju metu. Tikslių duomenų nėra, tačiau manoma, kad nuo 3 iki 10 procentų mokyklinio amţiaus vaikų bei nuo 4 iki 5 procentų suaugusiųjų turi ADHD (Smalley et al., 2007). Amerikoje atliktų tyrimų duomenimis ADHD įtakoja 1 iš 20 vaikų, o maţdaug 80% vaikų ADHD simptomai nepraeina (Faraone et al., 2006). Kitų tyrimų duomenimis daroma prielaida, jog esant vidutiniam statistiniam klasės dydţiu, tai yra 25 mokiniai, tai labai tikėtina, kad kiekvienoje klasėje turėtų būti 1 – 4 vaikai, kenčiantys nuo ADHD sutrikimo (Flory, 2007). Naujausiais duomenimis ADHD nustatyta, beveik 9% JAV vaikų (1 iš 11 vaikų nuo 5 iki 17 metų amţiaus), diagnozė nustatyta maţdaug dvigubai daugiau berniukų tarpe nei mergaičių (Mahone, 2012).

Lietuvoje vaikų hiperaktyvumas maţai ţinomas ir nagrinėjamas sutrikimas. Beveik kiekvienoje darţelio grupėje yra vienas ar daugiau nedėmesingų, impulsyvių ar hiperaktyvių vaikų. Kauno mieste ir rajone atlikto epidemiologinio dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimo tyrimo rezultatai parodė, kad tarp pradinių klasių moksleivių tarpe hiperaktyvumo paplitimas siekia 5,2 procentus (Leskauskas ir kt., 2004).

Vaikų psichiatrai manydavo, kad ADHD simptomai maţėja ir išnyksta vaikams augant, tačiau tyrimai parodė, kad ADHD daţnai išlieka ir paauglystėje, ir suaugusiems (Faraone et al., 2006). ADHD Institute (2012) duomenimis nustatyta, kad toks sutrikimas labiau būdingas berniukams nei mergaitėms.

Berniukams 2 – 3 kartus (13.6% ir 6.5%) labiau tikėtinas ADHD nei mergaitėms. Taip pat pirmagimiams nei vėliau gimusiems vaikams. Jie iki devynių kartų daţniau nei mergaitės turi būti vertinami ir gydomi(Ghanizadeh, 2011).

Tyrimais nustatyta, kad mergaitėms labiau būdingas nerimo jausmas, depresija. Tačiau tai visgi nėra elgesio problemos. Berniukams, kuriems nustatytas hiperaktyvumas, būdingas, opozicinis agresyvumas, nepaklusnumas, pyktis ir puolimas. Jie linkę būti net pavojingi (Carter et al., 2004; Egger et al., 2006).

Kiti autoriai teigia, jog mergaitės su ADHD paprastai nėra hiperaktyvios. Pasak mokslininkų, mergaitės, su ADHD pasiţymi ţema savigarba, jos daţniau patiria depresiją. Kas dar blogiau, mergaitėms ADHD paprastai uţsitęsia ir suaugus. Moterims negydomas ADHD yra tikėtinas ir jų kartoms. Iš tiesų, daugelis moterų apie diagnozę suţino tik tada, kai ADHD diagnozuojamas jų vaikams (Jacobson, 2011).

Lietuvoje atlikto Gintilienės ir bendraautorių (2004) tyrimo metu taip pat nustatyti berniukų ir mergaičių elgesio ir emocijų sutrikimų pasiskirstymo skirtumai: berniukai turi daugiau hiperaktyvumo, elgesio problemų, o mergaitės – emocinių problemų.

Gali būti, jog berniukai iš tiesų yra aktyvesni uţ mergaites. Tačiau labiausiai šie skirtumai išryškėja toje socialinėje aplinkoje, kur vaikus galima lyginti tarpusavyje. Kadangi daugelyje tyrimų, kuriuose yra vertinami darţelio auklėtojų pastebėjimais, leidţia manyti, jog galbūt auklėtojos blogiau toleruoja berniukų aktyvumą ir vertina tai kaip elgesio sunkumus. Tai kontrastuoja su populiacinių tyrimų duomenimis, kurie teigia, kad lytis paprastai nėra susijusi su ikimokyklinio amţiaus vaikų emociniais ar elgesio sunkumais (McDonnell, 2006).

Kadangi hiperaktyvumo sutrikimas sparčiai auga ir kaip įvairių tyrimų rezultatai rodo – labiau būdingas berniukams, tai pastūmėjo mus nagrinėti šią problemą ir aptarti ją įvairiais aspektais.

1.7.2.

Diagnostika

Hiperaktyvumo sutrikimo diagnostika ir gydymas yra kompleksiniai, juos įtraukiami gydytojai, tėvai, mokytojai ir pats vaikas (Smoot et al., 2007).

Diagnozuojant hiperaktyvumo sutrikimą (hiperkinezinį HS) reikia vaiką stebėti skirtingoje aplinkoje, uţsiimant skirtinga, įvairia veikla, gauti kuo daugiau informacijos iš įvairiose situacijose vaiką matančių asmenų. HS prasideda ankstyvajame raidos etape, pirmaisiais penkeriais gyvenimo metais. Jiems būdinga kryptingumo, kantrybės ir pastovumo veikloje stoka, tendencija pradėti kitą veiklą, nebaigus pirmesnės, ir visa tai pasireiškia prastai reguliuojamos ir per daug aktyvios veiklos fone. HS dar yra apibūdinami kaip savireguliacijos stoka, savireguliacijos sutrikimai. Šios problemos, prasidėjusios ikimokykliniame amţiuje, tęsiasi per visą mokyklinį amţių ir netgi suaugus, neigiamai veikia gyvenimą namuose, ugdymo ar darbo įstaigoje, bendruomenėje (Hurtig et al., 2007).

Svarbu kuo anksčiau nustatyti vaiko aktyvumo bei dėmesio sutrikimus ir suteikti sistemingą kompleksinę pagalbą, nes negydomi HS labai sutrikdo psichosocialinę adaptaciją visuomenėje. Nesuprantant šių sutrikimų ypatumų ir nesuteikiant reikiamos pagalbos, HS turintiems vaikams kyla daugybė pavojų: patirti emocinę ir fizinę prievartą (juos daţnai bara, kritikuoja, baudţia ir namuose, ir ugdymo įstaigoje), turėti menką savivertę ir ţemą pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, nuolat patirti nesėkmes. Šiems vaikams sunku pritapti prie vaikų kolektyvo, sunku išsėdėti ir dirbti per pamokas,

nukenčia jų paţangumas, formuojasi nepakankamai mokymosi įgūdţiai, atsiranda antriniai emocijų ir nuotaikos, elgesio, socializacijos sutrikimai (Rubia et al., 2007). HS turintiems vaikams paauglystėje ir suaugus pasireiškia kiti simptomai ir sutrikimai, tarytum komplikacijos, nulemtos pirminio dėmesio trūkumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo: priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, asocialios asmenybės sutrikimai ir kt. (Strauss, 2010).

Pagrindiniai kriterijai, leidţiantys diagnozuoti hiperaktyvumo sutrikimą, yra šie: (Rohde, 2008).  vienu metu pasireiškiantys nedėmesingumas, impulsyvumas ir hiperaktyvumas;

 simptomai prasideda iki 7-erių metų amţiaus ir trunka maţiausiai 6 mėnesius;

 sutrikimas pasireiškia dviejose aplinkose arba daugiau (namai, mokykla / darţelis ir kt.);  nėra manijos, depresijos, nerimo sutrikimų, vidutinio protinio atsilikimo (IQ < 50b).

Hiperaktyvumo sutrikimas diagnozuojamas, jei su ADS simptomais kartu pasireiškia nuolatinis sąmoningai prieštaraujantis, neklusnus, nusikalstamas ar asocialus elgesys. HS yra klinikinio ištyrimo pagrindu nustatomi sutrikimai, kuriems diagnozuoti nereikalingi papildomi testai ar tyrimai, nebent kyla įtarimas dėl gretutinės ligos (American Academy of Pediatrics, 2011). (Barkauskienė, 2009) tyrimas parodė, kad ankstyvajai vaikų aktyvumo ir dėmesio sutrikimo diagnostikai būtinas išsamus klinikinis vaiko raidos įvertinimas. HS yra klinikinė diagnozė nustatoma kvalifikuoto gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro šiais būdais (LR SAM, 2015):

 vaiko apklausa ir stebėjimu;

 apie vaiko elgesį įvairiose socialinėse situacijose ir ligos eigą informacija, gaunama iš jo tėvų, globėjų ir pedagogų, taip pat (ţr. 3 priedą, 2 skyrių).

Tiriant aktyvumą, svarbu nepamiršti, kad šis vertimas subjektyvus ir sąlygiškas. Tai kas vieniems yra norma, kitiems atrodo patologija, be to, įvairiose šalyse kultūriniai ypatumai ir tolerancija augančio vaiko judrumui bei aktyvumui yra skirtingi. Svarbu objektyviai įvertinti vaiko aktyvumą ir palyginti jį su to paties amţiaus vaikų judrumo norma. Neretai panašaus aktyvumo vaikai skirtingose šeimose, skirtingoje mokyklinėje aplinkoje vertinami labai nevienodai. Įvairūs sutrikimo poţymiai turi būti atidţiai palyginti su įprastu ir natūraliu vaiko elgesiu atskirais psichomotorinės raidos etapais (Sonuga – Barke, 2005).

Diagnozuojant HS, būtina kartu įtarti gretutinius (komorbidinius) sutrikimus. Daţniausi gretutiniai sutrikimai (American Academy of Pediatric, 2011):

• Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas • Specifiniai mokymosi raidos sutrikimai • Tikai (įskaitant de la Touretto sindromą)

• Autizmo spektro sutrikimai • Obsesinis-kompulsinis sutrikimas • Elgesio sutrikimai

• Nuotaikos sutrikimai

• Emocijų sutrikimai, negatyvus savęs vertinimas • Baimė (ypač nesėkmės)

• Bendravimo sutrikimai su šeimos nariais, auklėtojais ar mokytojais, bendraamţiais

Taikant Vaikų bendrojo funkcionavimo skalę (ţr.2 priedą) galima įvertinti ir HS, ir gretutinių sutrikimų simptomų išreikštumo laipsnį bei poveikį vaiko psichosocialiniam funkcionavimui. Vaikų bendrojo funkcionavimo skalė (BFS) skirta 4–16 metų amţiaus vaikams. (Skalę sudarė: D. Scaffer, M. S. Gould, H. Bird, P. Fisher. Ji pateikta tarp TLK-10 diagnostikos kriterijų). BFS gali būti sėkmingai naudojama esamai klinikinei situacijai ir pokyčiams terapijos eigoje įvertinti. BFS yra taikoma kartu su TLK-10 diagnostikos kriterijais ir padeda nustatyti ne tik sutrikimų išreikštumo laipsnį, bet ir numatyti, kiek sutrikusi vaiko psichosocialinė adaptacija, ar pakanka ambulatorinio, ar jau reikia stacionarinio ar kokio kito specializuoto gydymo.

Apibendrinant, hiperaktyvumo sutrikimas daţnai yra ignoruojamas, laiku jo nenustačius, toki vaikai turi daug emocinių ir fizinių sunkumų. Todėl autorių teigimu ir skatinimu, svarbu kuo anksčiau nustatyti vaiko aktyvumo bei dėmesio sutrikimus ir suteikti jam pagalbą.

1.8. Hiperaktyvumo sutrikimo atsiradimo prieţastys

Sunku nusakyti, kadangi iki šiol tiksliai nėra aišku, kodėl vaikams būdingas elgesys, kuris asocijuojasi su hiperaktyvumu, tačiau yra labai daug teorijų: (Harland, 2005):

Gimdymo ir nėštumo patologiją (nėščiosios infekciniai susirgimai, alkoholio vartojimas, rūkymas, psichotropinės medţiados, gimdymo eigos komplikacijos, netaisyklinga vaisiaus padėtis). Taip pat psichologai pastebi, kad dar negimusį vaikelį neigiamai veikia nėščiosios stresas. Labai daug įtakos turi ir gimdytojų amţius, patologijos pasireiškimo tikimybė ţenkliai didėja jeigu nėščioji jaunesnė nei 19 m., bei vyresnė nei 30 m., o tėvas vyresnis nei 40m. Įvairiausi susirgimai, kurie sukelia aukštą temperatūrą ir kada prireikia stipriai veikiančių vaistų, didina elgesio sutrikimų tikimybę.

Genetinis polinkis 10–25% hiperaktyvių vaikų tėvai savo vaikystėje irgi turėjo panašių elgesio problemų. Mokslininkai remiasi tuo, kad genai lemia daugelį tokių savybių kaip gebėjimas susikaupti, judrumas, atmintis (Robert et al., 2008).

Vaiko mitybos ypatumai nuo pat pirmųjų gyvenimo savaičių, maisto produktų turinčių dirbtinių priedų vartojimas. Ypač ši problema svarbi gerai išsivysčiusiose šalyse. Tam tikri maisto produktai arba jų sudedamosios dalys prisideda prie hiperaktyvumo atsiradimo arba stiprina neįprastą vaikų elgesį. Ypač neigiama nuomonė yra apie fosfatus, fosforo rūgšties druskas, kurios daţniausiai randamos dešroje, taip pat kolos gėrimuose. Ši hipotezė dar nėra pagrįsta moksliniais tyrimais ir iki šiol dar neįrodyta (Kim et al., 2011).

Hiperaktyvumo sutrikimas išsivysto genetiniams, neurocheminiams ir aplinkos veiksniams sukeliant sutrikimus neuromediatorių dopamino ir noradrenalino funkcijoje priefrontalinėje ţievėje, pakaušinėse dėmesio zonose, locus ceruleus ir fronto – striatiniame take. Randamas HS ryšys ir su bendru galvos smegenų tūrio sumaţėjimu, patologija frontalinėse ir parietalinėse srityse, bazaliniuose ganglijuose, smegenėlėse (Hebebrand et al., 2006). Vis daugiau tyrimų rodo, jog yra ryški HS genetinė predispozicija. Dvynių tyrimai parodė, kad HS paveldimumas yra daugiau nei 75 procentai. Atliekami molekuliniai genetiniai tyrimai ir bandoma nustatyti genus, turinčius poveikį HS atsiradimui ir vystymuisi, identifikuoti genai, susiję su dopamino ir serotonino receptoriais (DRD4, DRD5, DAT, DBH, 5-HTT, HTR1B, SNAP-25), chromosomomis 7p ir 15q, 16p13 (Faraone et al., 2006; Hebebrand, 2006).

Katecholaminai (dopaminas) ir aminai (serotoninas) yra svarbūs ADHD atsirasti. Minėtų medţiagų disbalansas nustatomas ikimokyklinio amţiaus vaikams, turintiems šį sindromą. Dopaminas yra svarbiausias motyvacijos, atlygio siekimo ir dėmesio procesų mediatorius. Dopamino disbalansas limbinėje srityje siejamas su ADHD (Lam et al., 2006). Serotoninas yra elgesio, nuotaikos ir nerimo mediatorius (Cleren et al., 2005). Serotoninerginis disbalansas siejamas su nuotaikos sutrikimais, nerimo sindromais, potrauminiu stresu, panikos sutrikimais. Maţos serotonino koncentracijos nustatytos vaikams, turintiems ADHD, daugiau nei prieš 20 metų. Didėjanti serotonino koncentracija iki normos maţina šio sindromo simptomus vaikams, turintiems sumaţėjusią serotonino koncentraciją (Lombard et al., 2006).

Apibendrinant, tikslių prieţasčių kas sukelia hiperaktyvumą nėra, skirtingi autoriai išskiria įvairias prieţastis darydami prielaidą, kad jos galėtų būti šio sutrikimo sukelėjais. Į tai ieina maitinimas, šeimos socialinė padėtis, genetika, jiems konkretizuoti dar reikia išsamesnių tyrimų. Mahonė (2012) teigia, kad dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas – tai susirgimas, o ne išlepinimo pasekmė.

1.9. Hiperaktyvumo sutrikimą turinčių ikimokyklinio amţiaus vaikų

charakteristika

Iki 3-4 gyvenimo metų yra sunku nustatyti, ar vaikas yra hiperaktyvus ar ne, kadangi judrumas, aukštas energijos lygis, nepaklusnumas gali būti ir visiškai sveiko ir normaliai besivystančio vaiko savybės. Tačiau jau maţdaug trečiais gyvenimo metais pradeda ryškėti, ar vaiko judrumas ir impulsyvumas atitinka amţiaus normą, ar ne. Vidurinėje vaikystėje tokie vaikai pradeda dar labiau skirtis nuo savo bendraamţių. Maţdaug 5-7 gyvenimo metais atsiranda dar vienas svarbus hiperaktyvaus elgesio simptomas – nedėmesingumas (Dervinytė – Bongarzoni ir kt., 2005).

Ikimokykliniame amţiuje išryškėja perdėtas ir sunkiai suvaldomas vaiko judrumas. Toks vaikas gali be paliavos judėti ir dieną, ir vakare, ir net naktį (nuolat vartytis lovoje), nes paprastai jų miegas būna sutrikęs (Barkley, 2003). Gali pasireikšti ir ţodinis (verbalinis) hiperaktyvumas, kai vaikas nuolat be paliovos šneka ir, atrodo visai negirdi kitų. Tokie vaikai nenustygsta vietoje net ir pamokų metų, gydytojo kabinete, autobuse. Jie nesugeba ramiai ţaisti, būdingas perdėtas judėjimas, šnekumas. Atrodo, jie nuolat ieško kaţko įdomaus ir niekada neranda. Hiperaktyvūs vaikai turi per maţai kantrybės ir netoleruoja kitų (Herm, 2005).

Mirsky (2007) teigia, kad hiperaktyviems vaikams trūksta mąstymo, dėmesio kontrolės ir koncentracijos, sunku valdyti savo impulsus, emocijas bei elgesį. Toki vaikai pasiţymi silpnu impulsų slopinimu, bet kurie dirgikliai tuoj pat patraukia jų dėmesį Hiperaktyviems vaikams sunku tinkamai organizuoti savo veiklą: susikaupti darbui, kantriai atlikti darbą iki pat galo ir pasiekti rezultatą. Jiems būdingas nedėmesingumas, vangumas, impulsyvumas, sunkai kontroliuojami judesiai. Maiese (2012), teigia, jog svarbu pastebėti, kad ne kiekvienam aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčiam vaikui būdingi visi išvardyti poţymiai. Vieniems būdingesnis judrumas, hiperkinezės, kitiems – dėmesio problemos, tretiems – impulsyvumas, greita emocijų kaita. Vienų vaikų aktyvumo ir dėmesio sutrikimas maţiau matomas, kitų – labai ryškus. Monkevičienė (2014) mano, kad specifiniai savireguliacijos sutrikai yra skirstomi į dar 3 sutrikimus.

Nedėmesingumas apibūdinamas kaip negebėjimas selektyviai paskirstyti ir pakankamai ilgai išlaikyti dėmesį, uţbaigti pradėtą darbą. Nedėmesingiems vaikams sunku išklausyti tai, kas jiems sakoma, organizuoti ar planuoti uţduotis, jiems būdingas uţmaršumas ir neadekvatus laiko planavimas – jie pervertina laiką, reikalingą tam tikrai uţduočiai atlikti tikėdamiesi, kad pavyks ją baigti greičiau, negu iš

tiesų įmanoma. Jie daro daug neatidumo klaidų, yra lengvai išblaškomi, nesugeba iki galo atlikti ir ima vengti ilgo susikaupimo reikalaujančių uţduočių ar darbų.

Impulsyvumas pasireiškia negebėjimu sulaukti savo eilės, vaikai daţnai į uţduotą klausimą puola atsakinėti, neišklausę klausimo iki galo, jiems sunku laukti eilėse arba sulaukti savo ėjimo ţaidimuose, atidėti kilusio noro išpildymą. Jie daţnai neatsargūs, patenka į bėdas, patiria traumas. Vaikai būna agresyvesni, pasiţymi netinkamu socialiniu elgesiu, jiems kartojasi nemalonios psichologinės būsenos: nerimas, depresija ir kt. (Junod, 2006).

Sunkiai kontroliuojami vaikų netikslingi judesiai. Vaikai, turintys hiperkinezių: nenustygsta vietoje nei sėdėdami, nei stovėdami, kraiposi, kruta. Jų pirštai nuolat juda: kai dirba su viena ranka su kita ką nors tampo, gniauţo. Tikslingiems judesiams atlikti jiems reikia labai daug pastangų ir laiko, itin sunku dirbti kruopščius darbus rankomis. Jie nervingi ir išsiblaškę. Tokiems vaikams susinervinus, atsiranda daug betikslių judesių (Levinskienė ir kt. 2001). Daţniausiai vaikams pasireiškiantys hiperaktyvumo simptomai:

 Daţnai judina rankas ir kojas ar sukiojasi kėdėje;

 Daţnai pakyla nuo kėdės klasėje ar kitoje situacijoje, kur reikia ramiai sėdėti;  Daţnai laksto ar karstosi situacijose, kuriose toks elgesys netinkamas;

 Daţnai nesugeba tyliai ţaisti ar uţsiimti kita pačiam malonia veikla;  Daţnai yra „lyg uţsuktas― arba „nesitveriantis savo kailyje―;

 Daţnai perdėtai plepus.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo pasireiškimas skiriasi priklausomai nuo vaiko amţiaus. Jį labai sunku įvertinti ikimokykliniu laikotarpiu, nes tokio amţiaus vaikų impulsyvumas, hiperaktyvumas ir nedėmesingumas yra įprasti ir aplinkinių toleruojami. Dėl šių prieţasčių vaikams iki 7 metų hiperkineziniai sutrikimai diagnozuojami tik esant labai ryškiems simptomams (Pitcher, 2006).

Kai pasireiškia dėmesio ir elgesio sutrikimų poţymių, o aktyvumo, impulsyvumo, savireguliacijos sutrikimai yra stipriai išreikšti, nustatoma hiperaktyvumo sutrikimo diagnozė. (ţr. 1schema).

1schema. Hiperaktyvumo sutrikimo klinikiniai poţymiai (TLK-10, F 90.1) E l g e s i o y p a t u m a i didelis polinkis peštis ir triukšmauti žiaurus elgesys su gyvūnais ar žmonėmis žymus destruktyvumas nuosavybei pasikartojantis melavimas vagiliavimas pamokų praleidinėjimas pabėgimas iš namų neįprastai dažni ir stipriai pasireiškiantys pykčio priepuoliai provokuojantis elgesys nuolatinis ir ryškus neklusnumas H I P E R A K T Y V U M O D Ė M E S I O I M P U L S Y V U M O

įsiterpia, trukdo, įkyri kitiems nesugeba nusėdėti vietoje nesugeba ramiai žaisti perdėtai šnekus neatidumo klaidos

dėmesio išlaikymo sunkumas

tariamas nesiklausymas nesugebėjimas baigti pradėto darbo organizavimo sunkumai daiktų pametimas nenutrūkstamo dėmesio reikalaujančių darbų vengimas greitas išsiblaškymas užmaršumas atsako į klausimą jo neišklausęs nenustygsta laukdamas savo eilės HIPERAKTYVUMO POŽYMIAI

1.10. Ikimokylinio amţiaus vaikų turinčių hiperaktyvumo sutrikimą pusiausvyra

ir koordinacija

E. Adaškevičienė ir Z. Birontnienė (2006) teigia, jog pusiausvyra ir koordinacija yra ypač svarbios iki mokykliniame amţiuje, kai vaikai pradeda sąmoningai kontroliuoti pagrindinius judesius. Nustatyta, kad vestibiulinis aparatas veikia vaiko judesius jau nuo pat gimimo kartu su regos, taktilinėmis ir motorinėmis sistemomis. Integruotas vestibiulinio aparato, regos, taktilinės ir motorinės sistemų veikimas daro įtaką statinei ir dinaminei pusiausvyrai. Gebėjimas išlaikyti kūno pusiausvyrą yra savybė, apie kurią paprastai negalvojame. Tačiau, tai labai sudėtinga uţduotis visą laiką išlaikyti pusiausvyrą, nepaisant kūno padėties ar judesio.

Kalbant apie hiperaktyvius vaikus Ghanizadeh (2011) teigia, kad daugiau nei trečdalis iš jų turi pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimų. Kiti autriai taip pat pastebėjo sinchroniškumo ir koordinacijos sunkumų hiperaktyvių vaikų tarpe (Uslu et al., 2007). Tai susiję su jau minėto vestibuliarinio aparato sutrikimu. Jiems gali kilti problemų išlaikyti pusiausvyra vaţiuojant dviračiu, jų prasta rankos-akies koordinacija, jiems sunku mesti ir pagauti kamuolius. Todėl yra rekomenduojama pusiausvyros lavinimą įtraukti ugdant ikimokyklinio amţiaus vaikų motorinius gebėjimus (Iivonen and Sääkslahti, 2014).

Taigi, pusiausvyra ir koordinacija yra svarbios fizinės ypatybės, neatsiejamos visų judesių dalys, todėl jų lavinimas hiperaktyviems vaikams yra labai svarbus.

1.11. Ikimokylinio amţiaus vaikų turinčių hiperaktyvumo sutrikimą smulkioji

motorika

Kalbant apie smulkiąją motoriką, šio amţiaus vaikai moka tiksliai sudėti smulkius daiktus į dėţutę, gaudyti kamuolį, uţtraukti ir atitraukti uţtrauktuką, nusiauti batus, piešti vertikalią liniją. Taip tobulėja vaiko jutimai, kurie svarbūs jo kalbos, suvokimų procesams, tai yra aplinkos daiktų vaizdinių formavimuisi (Sonneville, 2007).

Hiperaktyvūs vaikai turi ribotą tiksliosios motorikos kontrolę: jiems kyla problemų spalvinant, kerpant ţirklėmis, uţsirišant batų raištelius bei uţsagstant sagas, teisingai laikyti pieštuką, juo spalvinti, apvedţioti trafaretus, dėlioti smulkias mozaikas, laikytis kontūrinių linijų, pakartoti ornamento elementus.

Kai kurie autoriai teigia, kad motoriniai gebėjimai yra vieni iš labiausiai paţeidţiamų esant hiperaktyvumui (Wodka et al., 2007).

1.12. Hiperaktyvumo gydymo metodai

HS yra priskiriami prie lėtinių sutrikimų, turinčių stiprų poveikį daugeliui vaiko gyvenimo sričių, todėl šių sutrikimų gydymas yra ilgalaikis ir kompleksinis, paremtas supratimu apie biologinių, psichologinių, socialinių faktorių svarbą, jį sudaro psichosocialinės intervencijos ir medikamentinis gydymas (Boyd, 2011).

Dėmesio trūkumas, impulsyvumas ir hiperaktyvumas gali būti gydomi medikamentais, o elgesio, mokymosi, socialinio bendravimo sutrikimų atvejais ugdymo įstaigose turi būti taikomos psichoedukacinės intervencijos, nukreiptos į vaiką, šeimą, mokyklą.

Į HS gydymo planą turėtų būti įtraukiami ir nemedikamentinis, ir prireikus medikamentinis gydymas (Ayaz et al., 2012).

Medikamentinis gydymas: Medikamentinis gydymas skiriamas tada, kai HS simptomų (dėmesio trūkumo, impulsyvumo, hiperaktyvumo) išreikštumo laipsnis vidutinis, didelis ir labai didelis (BFS 50 ir maţiau) o vykdomas individualus nemedikamentinio gydymo planas neduoda laukiamų rezultatų, ir vaikas negali įgyti savireguliacijos, tinkamo bendravimo, elgesio bei mokymosi įgūdţių (Harrier et al., 2005). Medikamentinio gydymo tikslas yra sumaţinti ir kontroliuoti HS simptomus, palengvinti vaiko mokymąsi, bendravimą su aplinkiniais. HS eiga lėtinė, vaistai skiriami taip pat ilgą laiką, todėl labai svarbu tėvus ir patį vaiką tinkamai konsultuoti ir informuoti apie skiriamus vaistus, jų poveikį, simptomų stebėjimo per parą ir dinamikoje būtinumą, sistemingo lankymosi pas specialistus svarbą. Kartu būtina prieš paskiriant vaistus ištirti vaiko somatinę būklę ir periodiškai ją stebėti, vartojant vaistus, bendradarbiauti su vaikų ligų ar šeimos gydytoju (Banaschewski T. ir kt., 2006).

Nėra vienintelių vaistų, kurie „išgydytų― hiperaktyvumą. Daţniausiai tai įvairūs psichostimuliatorių grupės vaistai, kurie slopina ar aktyvina vienas ar kitas organizmo sistemas. Kaip pavyzdţiui, slopina dopamino ir noradrenalino reabsorbciją, padidina šių neuromediatorių išskyrimą priešsinapsiniame neurone. O padidina simpatomimetinį aktyvumą, sukelia centrinės nervų sistemos ir kvėpavimo stimuliaciją (Spencer, 2006).

Nemedikamentinis gydymas: Nors medikamentai ir labai efektyviai panaikina daugelį impulsyvumo ir hiperaktyvumo simptomų, tačiau daţniausiai jų poveikis būna labai trumpalaikis ir

tęsiasi tol, kol vaikas vartoja preparatus. Be to, medikamentai nepadeda vaikui įgyti reikalingų socialinių įgūdţių ir gerinti savo santykius su aplinkiniais (Lesinskienė S, 2005).

Gydymas turėtų būti pradedamas kognityvine elgesio terapija, nemedikamentinio gydymo priemonių kompleksu ir specialiųjų pedagoginių priemonių taikymu, kur siekiama išmokyti vaiką kontroliuoti impulsyvumą, valdyti savo elgesį, ugdyti savikontrolę, savireguliaciją, bendravimo įgūdţius, keisti netinkamą elgesį, uţbaigti paskirtas ar pradėtas uţduotis, tinkamai organizuoti ir planuoti savo veiklą. Reguliuojant mitybą, rekomenduojama kiek įmanoma sumaţinti ar visai neduoti vaikams maisto produktų, turinčių salicilatų, fosfatų, dirbtinių daţiklių, kvapų, konservantų, cukraus (Marcason, 2005). Elgesio korekcija gali būti atliekama individualiai ar grupėje. Jeigu toks gydymas 3 mėnesius neduoda pageidaujamo efekto ir BFS rezultatas išlieka ≤ 60, turi būti pradedamas gydymas vaistais. Vaistas skiriamas tol, kol išlieka reikalingas gydymui ir efektyvus, arba, jei nutraukus jo skyrimą, pasireiškia reikšmingas. Svarbiausia – ne tiek panaikinti įvairius simptomus, kaip padėti vaikui prisitaikyti prie jį supančios aplinkos ir realizuoti save mokykloje, šeimoje, su bendraamţiais.

Muzikos terapija: Muzika, turbūt, vienintelė iš aplinkos stimulų turi tokį platų spektrą terapinių galių: muzika stimuliuoja atmintį, padeda įsiminti bei prisiminti, padeda save paţinti, išreikšti. Muzika stimuliuoja mūsų emocijas, padeda jas išreikšti, sureguliuoti (Adkins, 2012).

Klausantis muzikos hiperaktyvus vaikas gali sukaupti dėmesį, tyliai ţaisti, nustoti šnekėti, nusiraminti, o teisingai parinkta melodija gali padėti greičiau įveikti hiperaktyvumo sindromą (Adkins, 2012). Hiperaktyvių vaikų ugdymo programą praturtinus muzikiniais ţaidimais būtų galima keisti jų elgesį. Ţaidimas yra natūrali, maloni veikla ir elgesio mokymosi aplinka, o muzika padeda struktūruoti veiksmus, sukuria kryptingą, prasmingą ir emociškai išraiškingą formą ţaidimui – elgesiui. Klausantis muzikos padidėja dopamino kiekis smegenyse, tyrimai rodo, jog tai padeda hiperaktyviems vaikams geriau susikaupti, gerina atmintį, kalbos plėtrą, impulsų kontrolę (Nieves, 2014).

Meno terapija: Meno terapija vaikams naudojama siekiant pagerinti savijautą ir pasitikėjimą savimi. Ji remiasi prielaida, kad saviraiška gali būti naudojama spręsti emocines problemas, plėtoti tarpasmeninius įgūdţius, valdyti elgesį, sumaţinti stresą ir padidinti savimonę. Todėl dailės terapija hiperaktyviems vaikams labai tinka. Oaklander (2007), manymu patys svarbiausi metodai, padedantys hiperaktyviems vaikams sutelkti dėmesį į save. Bet koks taktilinis patyrimas padeda šiems vaikams susikaupti ir geriau suvokti save - savo kūną ir savo jausmus. Ji padeda tokiems vaikams maţinti impulsyvumą (Safran, 2009).

1.13. Kineziterapija vaikams, turintimes hiperaktyvumo sutrikimą

Kineziterapija yra viena svarbiausių sutrikusios raidos vaikų gydymo dalis. Jos taikymas padeda vaikams išmokti valdyti raumenis ir palaikyti pusiausvyrą, tapti kuo maţiau priklausomais nuo aplinkinių, išmokti teisingai formuoti judesius. Ji didţiausią dėmesį skiria judėjimui, vaikčiojimui, koordinacijai, jėgai ir lankstumui (Rabiner, 2014).

3 - 4 metų vaikams tinkamiausia yra ţaidybinė programa, nes ji atitinka jų amţiaus ypatumus. 4 - 5 metų vaikams efektyviausios yra mišrios pratybos, kai vyrauja ţaidimai, derinami su pratimais (Rigon, 2010).

Sveikas tokio amţiaus vaikas geba atlikti jo amţių atitinkančius judesius. Judesių sutrikimai ir jų raida būna labai individuali, priklausomai nuo susirgimo, jo formos bei sunkumo. Dauguma rezultatų parodė, kad vaikai, turintys hiperkinezinį sutrikimą gali turėti judėjimo įgūdţių sunkumų, ţemą fizinio pajėgumo lygį, koordinacijos sutrikimų. Specialūs judesio pratimai, pritaikyti vaiko vystymuisi, pagerina sąnarių judesius, sustiprina raumenis ir fizinę ištvermę, apsaugo nuo raumenų susilpnėjimo. Kineziterapijos tikslas – dirbti su vaikais tam, kad padėti jiems susikoncentruoti ties atliekama uţduotimi, jog atliekamas judesys būtų tikslus, nechaotiškas, pagerinti motorinius įgūdţius, maţinti impulsyvumą (Jacobson, 2012).

Pratimai ne tik gerai tonizuoja raumenis, jie taip pat padeda funkcionuoti smegenims. Kai hiperaktyvūs vaikai uţsiima fizine veikla, jų smegenys išskiria dopaminą, kuris svarbus dėmesio koncentravime. Taip pat fizinė veikla suaktyvina kraujo tekėjimą, kuris yra sumaţėjas pas hiperaktyvius vaikus, kas turi įtakos vaikų mąstymui, elgesiui, emocijoms. Kaip jau buvo minėta, hiperaktyvūs vaikai turi problemų planuojant ir vykdant tam tikrą veiklą. Pratimai gali pagerinti jų vykdomųjų pareigų specifiką (Medina et al., 2010).

Kiti autoriai pritaria, kad fizinių pratimų kompleksas yra vienas efektyviausių būdų slopinti HS simptomus, kadangi fizinio aktyvumo metu padidėja dopamino, norepinefrino ir sterotonino lygis, kurie turi įtakos dėmėsio koncentravimui (Rabiner., 2014).

Taip pat nustatyta, kad hiperaktyviems vaikams labai tinka aerobinio charakterio fiziniai pratimai, kurie gerina širdies – kraujotakos, kvėpavimo sistemos veiklą, lavina ištvermę. Tokie vaikai turėtų vengti sporto šakų, kur išgyvenama daug emocijų.

E. Rigon (2010) pateikia, kokią pagalbą galima siūlyti: itin judriems vaikams skirtos veiklos viršūnė, be abejo, yra sportas. Sporto pratimai leidţia išlieti energiją ir pajusti raumenų nuovargį, o tai labai padeda tokiems vaikams. Norint, kad vaikas sportuotų nepakanka uţrašyti jį į sporto klubą. Jei

vaikas itin nepusiausvyras, jam gali būti sunku integruotis ir reguliariai lankyti klubą, ypač jaunesnio amţiaus. Tada patariama pradėti sportuoti šeimoje, ţiūrėti į sportą kaip į laisvalaikio veiklą. Anot Aleksienės ir Tamulevičiūtės (2007), bendradarbiavimas ţaidime yra bendras kūrybinis darbas – emociškai įtraukiantis ir motyvuojantis vaikus (taip pat ir vaikus, turinčius hiperaktyvumo sutrikimą) tinkamai elgtis, mokytis socialinių įgūdţių. Viena svarbiausių grupinio ţaidimo sąlygų yra ţaidimo (elgesio) taisyklės – drausmė. Vadinasi, ţaidimas gali būti efektyvi priemonė motyvuoti tinkamą hiperaktyvaus vaiko elgesį, ugdyti drausmingumą.

Kineziterapijos uţsiėmimai gryname ore turi efektyvesnį poveikį hiperaktyviems vaikams, tyrimai rodo, jog 20min ėjimas pėsčiomis padeda vaikams geriau susikaupti, išlaikyti dėmesį. Vieni autoriai įţvelgia panašumą tarp medikamentų, skiriamų hiperaktyviems vaikams ir fizinių pratimų. Tačiau skirtingai nei vastai, fiziniai pratimai nereikalauja recepto, bei nesuteikia šalutinio poveikio.

Nors nustatyta, jog kineziterapija turi teigiamą poveikį hiperaktyvių vaikų elgesiui ir psichosocialiniai veikliai, tačiau tokių tyrimų išvados dar ribotos.

2. TYRIMO METODIKA IR DARBO ORGANIZAVIMAS

2.1. Tyrimo planavimas

Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas (protokolo Nr. BEC-FMR(M)-821) (priedas nr. 5). Bei Vaikų ligoninės, VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės, Santariškių klinikų filialo vadovo – Juozo Raistenskio sutikimas.

Tyrimas buvo vykdomas Vaikų ligoninės, Vaikų reabilitacijos skyriaus Druskininkų ―Saulutės‖ sanatorijoje. Laikotarpiu: nuo 2015 m. gruodţio – iki 2016 m. kovo mėnesių.

Įstaigų vadovai bei tirtų vaikų tėveliai buvo supaţindinti su tyrimo eiga ir tikslais, gauti raštiški jų sutikimai.

2.2. Tiriamųjų kontingentas

Tyrime dalyvavo 16 ikimokyklinio (nuo 4 iki 6 metų) amţiaus hiperaktyvių berniukų. Šiame darbe visi tirti vaikai yra gyvenantys Lietuvoje, taigi visiems jiems diagnozuoti hiperkineziniai (F90.1) sutrikimai remiantis TLK-10 diagnostikos kriterijais (ţr. 4 priedą). Vaikai atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes (per visą tyrimo laikotarpį jų pasiskirstė po 8 kiekvienoje grupėje). Svarbus aspektas, jog visiems tiriamiesiems buvo taikomas medikamentinis gydymas.

Tiriamųjų charakteristika pateikta pirmoje lentelėje (1 lentelė). Abiejų grupių tiriamieji pagal amţių, ūgį, svorį ir kūno masės indeksą statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

1 lentelė. Tiriamųjų charakteristika

Grupė

Amţius (m.)

Ūgis (cm.)

Svoris (kg.)

KMI (kg/m

2

)

IIgr.

5±0.7

108.83±5.3

19.2±1.1

16.35±1.4

X ± SN – vidurkis ± standartinis nuokrypis

2.3. Poveikio programos charakteristika

Visų tiriamųjų motoriniai gebėjimai buvo vertinami du kartus: prieš kineziterapijos programas ir po. Pirmą kartą įvertinus motorinius gebėjimus tris savaites, kiekvieną dieną (nuo pirmadienio iki penktadienio) priklausomai nuo kiekvieno tiriamojo atvykimo datos, buvo taikomos poveikio programos, lavinančios stambiosios ir smulkiosios motorikos gebėjimus. Uţsiėmimai trukdavo 45 min (10 min pertrauka per kurią vaikui buvo leista atlikti nepriklausančias dalykui uţduotis). Tai susilpnindavo vaiko dėmesį aplinkos dirgikliams

Stambioji motorika buvo lavinama tiriamiesiems taikant judriųjų ţaidimų programą: pagrindinių judesių (ėjimo, bėgimo, šokinėjimo) uţduotys, taikant įvairias priemones, sudarant kliūtis. Taip pat taikoma programa, naudojant nestabilias ploštumas: balansinės pagalvės, minkšti takeliai, „Posturomed― ploštuma. Programos buvo orientuotos į koordinacijos ir pusiausvyros uţduotis.

Smulkioji motorika buvo lavinama atliekant įvairias uţduotis: rašymo, piešimo, smulkių daiktų surinkimo/atrinkimo atskirai dominuojančia ir nedominuojančia ranka bei abejomis kartu, taikant įvairias priemones.

Taip pat po kineziterapijos programų tiriamiesiems buvo paskirta psichofizinė treniruotė (relaksacinė kvapų ir muzikos programa), kurios metu 30 min vaikams gulint šiltoje, švelniai kvepiančioje patalpoje, skambėjo maloni muzika, arba buvo sekamos pasakos su tikslu – padėti vaikams atsipalaiduoti, nurimti ir susitelkti.

Motorinių gebėjimų vertinimas buvo atliekamas šiltoje, šviesioje kineziterapijos salėje. Tiriamųjų buvo prašoma patogiai, nevarţančiai apsirengti.