KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
FARMACIJOS FAKULTETAS
Farmacinės chemijos ir farmakognozijos katedra
Lina Jankauskaitė
Krūminės perilės (Perilla frutescens (L.) Britton)
biologinės savybės
MAGISTRO DARBAS
Darbo vadovai: Prof. Habil. Dr. V. Janulis Dr. O. Ragažinskienė
TURINYS
SANTRUMPOS ... 3
ĮVADAS... 4
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 6
1.1 Sistematika, nomenklatūra, genetika, kilmė, paplitimas ... 6
1.2 Morfologinių ir anatominių požymių reikšmė šios rūšies ir vaistinės žaliavos identifikavimui. ... 8
1.3 Vaistinė augalinė žaliava... 10
1.4 Biologiškai aktyvūs junginiai ... 11
1.5 Farmakologinės savybės... 15
1.6 Sėklininkystė ir dauginimas ... 19
1.7 Krūminės perilės taikomoji reikšmė... 20
1.8 Krūminės perilės preparatai... 21
2. TYRIMO OBJEKTAS, BANDYMO SĄLYGOS IR METODIKA... 22
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 24
3.1 Krūminės perilės fenologiniai stebėjimai ... 24
3.3 Meteorologinių veiksnių įtaka krūminės perilės vegetacijos ritmikai... 30
3.4 Krūminės perilės vaistinės augalinės žaliavos ruošimas ... 35
4. DUOMENŲ APIBENDRINIMAS IR IŠVADOS ... 38
LITERATŪROS SĄRAŠAS... 39
MAGISTRO DARBO TEMA SKELBTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS... 44
SANTRUMPOS
VDU KBS – Vytauto Didžiojo universiteto Kauno Botanikos Sodas HTK – Hidroterminis Koeficientas
PI – Pasikliautinasis Intervalas
St. Nuokrypis – Standartinis Nuokrypis Min – mažiausia dydžio skaitinė reikšmė Max – didžiausia dydžio skaitinė reikšmė Vid. Paklaida – vidutinė paklaida
Var. Koef. – Variacijos Koeficientas
μ (mikronas) – mikrometras (μm) = 10-6 metro
LPS – lipopolisacharidas iNOS – azoto oksido sintezė NO – azoto oksidas
EPA – eikozanpentaenonė rūgštis DHA – dokozaheksaenoinė rūgštis DMBA – dimetilbenzilantracenas MNU – metilnitrozourea
ARL – α-linoleno rūgštis
ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas
EBV-EA – (angl. Epstein-Barr virus) Epšteino-bar viruso ankstyvasis antigenas Var. frutescens – Perilla frutescens (L.)Britt. var. Frutescens
Var. Crispa – Perilla frutescens (L.) Britt. var. crispa
ĮVADAS
Pastaraisiais metais įvairių ligų gydymui vartojami farmakologine veikimo įvairove pasižyminčių vaistinių augalų žaliava ir iš jų pagaminti preparatai. Autoimuninių (infekcinių, alerginių, onkologinių) ligų gydymui naudojamas imunomoduliatorius krūminė perilė (Perilla
frutescens (L.) Britton) [1,2,3]. Šios rūšies augalus tyrinėjo Kinijoje ir kitose Azijos šalyse
(Japonijoje, Korėjoje, Indijoje), Turkijoje, Egipte, Naujojoje Zelandijoje bei Jungtinėse Amerikos valstijose [1,4,5,6,7,8,9].
Lietuvoje krūminė perilė pradėta auginti 1990 metais, Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo kolekcijoje introdukuojama nuo 1998 metų [2]. Krūminių perilių vaistinė augalinė žaliava ir preparatai vartojami įvairių sveikatos sutrikimų gydymui: apsinuodijus maistu, sutrikus virškinimui [1,2,10], peršalimo atveju, astminio kosulio atveju [1,3,51], kaip raminanti, laisvinamoji priemonė [1,11,9,12]. Senovės Kinijos medicinos knygose sukaupta informacija ir nauji krūminės perilės tyrinėjimai iniciavo didesnį pasaulio susidomėjimą krūminės perilės tyrimais ir vartojimo aspektais. Kinijoje ir kitose Azijos šalyse perilė turi ilgą vartojimo istoriją, todėl daugiausia publikacijų apie krūminę perilę yra kinų japonų ir korėjiečių kalbomis, lyginant su kitomis [1]. Vis dėlto pastaraisiais metais didėja pasaulio susidomėjimas ir daugėja publikacijų apie krūminę perilę [1,2].
Atlikta daug moksliškai pagrįstų eksperimentinių tyrimų ir nustatytas krūminės perilės preparatų antimikrobinis, imunostimuliuojantis, priešalerginis, desensibilizuojantis, priešnavikinis veikimas [1]. Ištyrus Lietuvoje introdukuojamos krūminės perilės vaistinės
augalinės žaliavos kokybę, antioksidacines, antimikrobines savybes, įvertintos platesnio praktinio panaudojimo galimybės [13,14,15]. Ištyrus perilių ūglio anatomines savybes, nustatyti stiebo ir lapo diagnostiniai požymiai [16].
Trūksta duomenų apie šios rūšies augalų augimą ir vystymąsi vegetacijos metu; augalų morfologinių savybių priklausomumą nuo ekologinių veiksnių (meteorologinių ir dirvožemio savybių).
Šio darbo objektas: Krūminė perilė (Perilla frutescens (L.) Britton) notrelinių
(Lamiaceae Lindl.) šeimos – vienmetis vaistinis žolinis augalas (Pav. 1.).
Darbo tikslas: ištirti krūminės perilės morfologines savybes augalų augimo ir
vystymosi metu ir jų priklausomumą nuo meteorologinių veiksnių.
Uždaviniai:
1. Įvertinti introdukuojamos krūminės perilės augalų adaptaciją Vidurio Lietuvos klimato sąlygomis.
2. Ištirti ir nustatyti introdukuojamos krūminės perilės antžeminės dalies (aukščio, santykinio projekcinio ploto) augimo dinamiką vegetacijos metu.
3. Ištirti ir įvertinti klimatinių veiksnių įtaką krūminės perilės vegetacijos ritmikai. 4. Įvertinti vaistinės žaliavos ruošimo laiką.
Darbo naujumas: Pirmą kartą Vidurio Lietuvos gamtinėmis sąlygomis atliktas introdukuojamos krūminės perilės biologinių savybių ir vaistinės augalinės žaliavos ruošimo laiko nustatymas atsižvelgiant į meteorologinių veiksnių įtaką.
Teorinė ir praktinė reikšmė: tyrimų rezultatus galima naudoti tolesniems tyrinėjimams auginant plantacijose ir ruošiant vaistinę augalinę žaliavą.
Pav. 1. Darbo objektas - Perilla frutescens (L.) Britton
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Sistematika, nomenklatūra, genetika, kilmė, paplitimas.
Krūminė perilė (Perilla frutescens (L.) Britton, Lamiaceae) notrelinių šeimos vienmetis, vaistinis, žolinis augalas [1,2,3].
Karalystė Plantae Subkaralystė Tracheobionta Superskyrius Spermatophyta Skyrius Magnoliophyta Klasė Magnoliopsida Subklasė Asteridae Eilė Lamiales
Šeima Lamiaceae
Gentis Perilla L.
Rūšis Perilla frutescens (L.) Britt.
Varietetas Perilla frutescens (L.) Britt. var. frutescens ; var.crispa [17].
Nomenklatūra: Perilė turi daug bendrinių pavadinimų: laukinis margainis, beefstake plant (nes
augalo dideli raudoni lapai primena jautienos gabalą), violetinė mėta, mėta perilė, kiniškais bazilikas, laukinis bazilikas, laukinis raudonasis bazilikas, žolė barškuolė [1,11]. Perilla
frutescens var.crispa zisu kiniškai, chejoki korėjietiškai, shiso japoniškai [8]. Šis pavadinimas
kilęs iš kiniško pavadinimo tarimo Zi Su. Pavadinimas nurodo violetinę lapų spalvą Zi ir specifines perilės savybes – Su [1]. Japonijoje vertinama dviejų porūšių perilė: var. crispa ir var.
frutescens. Var. crispa – vadinama Shiso turi patrauklią banguotą lapiją. Šis porūšis vadinamas ao-shiso (žalialapė) ir aka-shiso (raudonlapė). Kitas porūšis var. frutescens vadinamas egoma
[18,9]. Perilla frutescens var.frutescens yra didesnis, aukštesnis augalas už var.crispa, turi didesnes sėklas, žalius stiebus, žalius neraukšlėtus lapus ir specifinį var.frutescens būdingą kvapą.
Perilla frutescens var.crispa yra žemesnis, su mažesnėmis sėklomis augalas. Lapai yra žalsvi ar
raudoni, raukšlėti ar neraukšlėti.
Genetika: Perilė turi kintantį chromosomų komplektą. 1976 mokslininkai Vij ir Kashyap rado
haploidinį 14 chromosomų rinkinį ir 0 – 4 beta chromosomas. 1950 Yamane išskyrė 4 taksonominius varietetus, nustatė tris chromosomų dydžius bei chromosomų skaičių: n=20 ir 2n=38 [4]. Laukinės perilės rūšys yra diploidai. Kultivuojamosios rūšys yra alotetraploidai [19]. Kultivuojamos rūšys susiformavo, susikryžminus laukinei perilei (su 2n=20 chromosomų rinkiniu) su kitomis laukinėmis rūšimis į hibridą, kuris susidvejino ir virto amfiploidu su 2n=40 [20]. Krūminės perilės vieno diploido genomo donoras yra Perilla citriodora, kito diploido donorinis protėvis dar nežinomas. Abu perilės porūšiai turi vienodą chromosomų skaičių 2n=40 [7,8].
Kilmė: Nors laukinis krūminės perilės protėvis nežinomas, Perilla tikriausiai yra kilusi iš
Kinijos. Kinijoje yra didžiausi Perilla įvairovės plotai. Seniausi duomenys apie šio augalo auginimą ir vartojimą aptikti 5-6 a. Kinijoje „Ch‘i-min-yao-shu“. Jame aprašyti du perilės porūšiai [7,8].
Paplitimas: Krūminė perilė plačiausiai paplitusi Indijos Himalajų regione, Nepale, Kinijoje,
Korėjoje, Japonijoje, Taivanyje. Didžiausia rūšių įvairovė driekiasi ties Changjiang (yangtze) upe [8]. Pietų Azijoje augimvietės tęsiasi plačiai nuo Kašmyro iki Butano, driekiasi nuo Champarano
iki Birmos [1]. Var. frutescens porūšis dažnesnis Vakarų ir Šiaurės Kinijos regionuose, Šiaurės Rytų Kinijoje: Jilin, Heilongjiang, Shaanxi, Shanxi ir Ganzi provincijose [8,1]. Vietname, Japonijoje, Pietryčių Korėjoje vyrauja var.crispa [8]. Kitose pasaulio dalyse krūminė perilė yra mažai žinoma. Pramoninės plantacijos JAV, Kipre, Pietų Afrikoje nesulaukė didelio ekonominio pasisekimo [1]. 1800 metais Azijos imigrantai krūminę perilę atvežė į JAV. Ji greitai paplito ir tapo įprastine laukų ir pakelių piktžole Pietryčių JAV nuo Masačiusetso iki Floridos ir vakaruose iki Teksaso ir Aidaho [21]. Sutinkama saulėtose pievose, pakelėse, apleistuose laukuose, miškinguose regionuose [4,11]. Galvijai neminta krūmine perile, todėl tai dažnas ganyklų augalas [4]. 2001 Ali. A. Dönmez nurodė, kad krūminė perilė randama Irane, Kaukaze. Botaninės ekspedicijos metu Turkijoje buvo aptiktas Labiatae šeimos augalas, kuris vėliau pagal Flora
Iranica identifikuotas kaip Perilla frutescens var. frutescens [6]. Krūminė perilė auginama
Ukrainoje, introdukuota Pietryčių Europoje, Suomijoje [1]. 1998 m. introdukuota Egipte [9]; 1995 metais jos auginimo bandymai atlikti Naujojoje Zelandijoje [5].
1.2 Morfologinių ir anatominių požymių reikšmė šios rūšies ir vaistinės žaliavos identifikavimui.
Krūminė perilė priklauso notrelinių šeimai, turi charakteringą keturbriaunį stiebą ir keturis kuokelius būdingus šiai šeimai [4]. Ištyrus ūglio anatominę sandarą, nustatyti jo sandaros savitumai. Visas ūglis apaugęs dviejų rūšių plaukeliais. Mechaniniai nagelio formos plaukeliai yra 216,5 μ ilgio, sudaryti iš 4-5 ląstelių, kurių vakuolėse ląstelines sultis nudažo antocianas. Liaukiniai plaukeliai yra 60 μ ilgio, turi apvalią galvutę [16].
Stiebai yra statūs, žoliniai, keturbriauniai, šakoti, [2,6] plaukuoti, turi vieną vertikalų kanalą
kiekvienoje stiebo pusėje, išauga iki 1 m aukščio [11,22]. Stiebo pirminė žievė heterogoniška, sudaryta iš dviejų, kampuose šešių sluoksnių kolenchimos. Mezodermis sudarytas iš dviejų ovalių sluoksnių nuo 96 iki 48 μ skersmens asimiliacinio audinio. Stiebo apytakos audiniai
išsidėstę sifonostelėje. Medieną sudaro 36% apytakos, 57,3% ramstinių ir 6,7% parenchimos elementų. Medienoje yra 4-6 vandens indai, kurie sudaro radialines grupes [16].
Šaknys – šakotinės, tvirtos ir tamprios [22,23].
Lapai – priešiniai, kampuoti, kotuoti. Koteliai iki 5 cm ilgio plaukuoti, purpuriniai su negiliu
grioveliu viršutinėje dalyje. Lapo lakštas kiaušiniškas, dantytas, smailiaviršūnis, raukšlėtas, purpurinis. Viršutinė lapo dalis lygi, apatinė – ties gyslomis plaukuota, su pusiau persišviečiančiomis liaukutėmis. Lateralinės gyslos iškilę. Lapai rudenį nukrenta [2,6,11,22,24]. Lapo epidermio ląstelės smarkiai banguotomis sienelėmis. Žiotelinis aparatas diacitinio tipo. Žiotelinis indeksas viršutiniame epidermyje yra 56,3, o apatiniame - 40. Varstomosios ląstelės apsuptos dviejų pagalbinių ląstelių. Epidermio dariniai: šizogeninės kilmės liaukos, nagelio pavidalo mechaniniai bei kauburėlio pavidalo liaukiniai plaukeliai. Lapo apytakos audiniai sudaro anastomozinį tinklą. Jame penktos-šeštos eilės gyslos sudaro aureolę, kurioje septintos eilės gyslos nevienodai atsišakoja. Lapalakštis yra bifacialinio tipo. Mezofilyje yra 15 μ skersmens kalcio oksalato drūzų [16].
Žiedynas – raceminis pažastinis [1,6]. Žiedyno ilgis viršūnėse iki 15 cm [11,2]. Ašis –plaukuota,
gaureliai – purpuriniai. Žiedai – kryžmiškai išsidėstę po du bambliuose, apsuptuose atskira raukšlėta pažiede.
Žiedai – smulkūs, vamzdiški, gausūs, dvilyčiai, susitelkę poromis viršutinių lapų pažastyse,
zigomorfiniai [2]. Neapsuptos pažiedės yra plačiai kiaušiniškos. Apsuptos pažiedės – 3 – 5 mm ilgio lygios su plaukuotais pakraščiais. Liepos – spalio mėnesiais, augalams nužydėjus, ant varpos lieka taurelės, pridengiančios sėklas [11]. Taurelė – 3 mm ilgio, tiesi, pagrindas plaukuotas su geltonomis liaukutėmis (Pav. 2.) [6]. Vainikėlis - rožinis, dvilypis, 4 mm ilgio, iš išorės plaukuotas. Vainikėlio viršutinė lūpa - triskiltė. Centrinė skiltis - nukrypusi, apvali su viena negilia 2 mm pločio ir 1 mm ilgio įkarpa. Lateralinės skiltys - apvalios, 1,5 mm pločio, 1 mm ilgio. Apatinė lūpa - vienaskiltė 2 – 2,3 mm pločio, 1 – 1,4 mm ilgio. Apatinės lūpos vidinė pusė – su plaukeliais ir 2 – 4 vidinėmis tamsiomis dėmėmis (Pav. 2.). Kuokeliai – keturi, susiliejantys vainikėlio viduryje, besikaitaliojantys su vainikėlio skiltimis, šiek tiek išsikišantys. Kuokelių koteliai - balti, ties viršūne – rausvi, cilindriški, lygūs 2 mm ilgio. Prie kuokelių pagrindo yra ilgų plaukelių [6]. Dulkinės – rausvos, dviskiltės. Dviejų milimetrų ilgio piestelės liemenėlis, esantis po vainikėlio apatine lūpa, yra baltas, o ties viršūne - violetinis, cilindriškas. Mezginė - keturlizdė, 1 mm pločio, apsupta nektaringu žiedu. Nektarinės turi priedą, kuris išsikiša ties mezgine [22,23,11,24].
Vaisiai – smulkūs, sausi pilkai rudi riešutėliai su 1 – 4 sėklom. Vaisiai bręsta nuo liepos iki
spalio mėnesio. Sėklos yra ovalios ar sferinės formos, 0,6 – 2 mm skersmens, pilkai rudos ar juodai rudos spalvos, specifiniu tinkliniu paviršiumi (Pav. 2.) [1,10]. Sėklos turi silpnai aštrų skonį [1]. 1000 sėklų svoris 2,6 – 3,9g – 4g [2]. Savaiminio sėklų purtymo metu augalas barška [11].
Pav. 2. Sėkla (d), vainikėlis (c), taurelė (b) (6).
1.3 Vaistinė augalinė žaliava
Krūminės perilės vaistinė žaliava aprašyta kinų farmakopėjoje. Vaistinę žaliavą sudaro augalo antžeminės dalies komponentai: perilės lapai (Perillae folium) ir vaisiai (Perillae semen) (Pav. 3.) [2, 25]. Lapai skinami ir žaliavai ruošiami žydėjimo tarpsnyje, vasaros mėnesiais (rugpjūtį). Kai augalas išauga iki 30 cm aukščio, lapai, kurie yra 10 cm ilgio (matuojant be lapkočio) yra nuskinami nuo stiebo. Rišami ryšulėliai po 10 lapų. Derlius nuimamas kas trečią dieną ir dažniau, ypač jei augalai auga labai greitai [5]. Vaisiai renkami brandos tarpsniu – rugsėjo pabaigoje, spalio pradžioje [2]. Sėklos subręsta ne vienu metu. Anksčiau subrendusios nukrenta. Kai didžioji dalis sėklų subręsta, augalai nupjaunami. Po derliaus nuėmimo augalai surišami į ryšulėlius ir
džiovinami, po to nukuliami. Antžeminę dalį džiovinti galima ir paskleidžiant plonu sluoksniu, gerai vėdinamoje patalpoje, apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių, arba džiovykloje 25 - 30°C temperatūroje. Iškulti vaisiai valomi ir džiovinami. Paruošta žaliava pakuojama į daugiasluoksnius popierinius maišus arba sandarias talpas. Laikoma sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje, apsaugotoje nuo kenkėjų [2].
Pav. 3. krūminės perilės vaistinė augalinė žaliava Perillae folium ir Perillae semen
1.4 Biologiškai aktyvūs junginiai
Eterinis aliejus kaupiasi lapų liaukiniuose plaukeliuose (apie 0,5%) [1,9]. Eterinį aliejų sudaro
monoterpenai, seskviterpenai, fenilpropanoidai, furilketonai. Ne visos junginių rūšys randamos viename perilės porūšyje ar varietete. Pagal eterinio aliejaus pagrindinį kaupiamą lakų komponentą augalai gali būti skirstomi į chemotipus [26,1]:
1. PA perilaldehido tipas vertinamas kulinarijoje ir tradicinėje kinų medicinoje. Daugiausia sukaupiama periladehido (75%), mažesni kiekiai - limoneno (13%), linalolio, β-kariofileno, l-mentolio, α-pineno, perileno
(2-metil-5-(3-oksolanil)-2-pentenas) ir elemicino. Perialdehidas gali sukelti kontaktinį dermatitą [27]. Perilaldehido oksimas perilartinas yra 2000 kartų saldesnis už cukrų [18,26].
2. PK perilaketono tipas. Pagrindinis komponentas ketonas, kiti: izoegomaketonas, perilenas, egomaketonas. Perilaketonas yra pneumotoksinas, kuris sukelia mirtinus apsinuodijimus galvijams [28] ir turi stiprų laisvinantį poveikį [4].
3. EK elsholzia ketono tipas. Daugiausia sukaupiama Elsholzia ketono, naginata ketono. 4. PL perileno tipas. Vyrauja perilenas, mažesni kiekiai: citralio, perilaketono,
isoegamaketono.
5. PP fenilpropanoidinis tipas. Kaupiasi fenilpropanoidai: miristicinas, dilapiolis, elemicinas, safrolis, egomaketonas [1]. Miristicinas turi haliucinogeninių savybių. 6. C citralio tipas. Vyrauja citralis, mažesni kiekiai: perileno, perilaketono ir
isoegamaketono.
7. Rozefurano turintis tipas. Gali būti panaudojamas kaip pigesnis pakaitalas rožių aliejaus gamyboje [18].
Chemotipai yra griežtai reguliuojami charakteringų genų [1]. Krūminė perilė sintezuoja arba monoterpenoidus, arba fenilpropanoidus. Monoterpeninio tipo perilė nesintezuoja fenilpropanoidų, o fenilpropanoidinio tipo – monoterpenoidų [20].
Taivanyje atlikta laukinės perilės rūšies eterinio aliejaus analizė. Analizė parodė, kad pagrindiniai komponentai yra limonenas (23,5%) ir elemicinas (17,8%) [20,8].
Kalifornijoje auginama krūminė perilė daugiausia sukaupia perialdehido (74%), β-kariofileno (3,8%), limoneno (12,8%) ir α-bergamoteno (3,5%) [9].
Turkijoje augančioje krūminėje perilėje vyrauja perilaketonas (1-(3-furanil)-4-metil-1-pentanonas) 38,7% ir izoegamaketonas (1-(-3-furanil)-4-metil-2-penten-1-onas). Abu ketonai biogeneziškai yra egomaketono derivatai. Jų virtimo greitį kontroliuoja slopinamasis genas I [29]. Sumažėjus izoegamaketono koncentracijai, suintensyvėja egamaketono ir perilaketono sintezė [13]. Kiti identifikuoti junginiai: perilenas, 1-okten-3-olis, α-kopaenas, benzaldehidas, linalolis, β-kariofilenas, germakrenas D, (Z,E)-α-farnezenas, elsholzia ketonas, perilaketonas, izoegamaketonas, kariofileno oksidas, humuleno epoksidas-II, heksahidrofarnezilacetonas, spatulenolis [29].
Lietuvoje introdukuojamos krūminės perilės eterinio aliejaus kiekis svyruoja nuo 0,29 iki 0,37%. Identifikuota 19 junginių. Perilaketono ir izoegamaketono kiekis sudaro daugiau nei 80% visų junginių. Galima teigti, kad charakterizuotas naujas Krūminės perilės izoegamaketono chemotipas. Identifikuoti ir kiti junginiai - 3-oktanolis, karvonas, α-kopaenas, α-humulenas,
γ-cis-bisabolenas, δ-kadinenas, humuleno epoksidas ir aloaromadendrono epoksidas; jų koncentracija nesiekė 0,5% [13].
Egipte introdukuotos Krūminės perilės eteriniame aliejuje identifikuoti: perialdehidas, kariofileno oksidas, β-kariofilenas, limonenas, p-menta-2,8-dionas, α-farnezenas. Kadangi pagrindinis rastas komponentas buvo perialdehidas, introdukuotas porūšis priklauso perialdehido chemotipui [9]. Bangladeše auginta krūminė perilė priklauso rozefurano chemotipui, nes jos pagrindiniai junginiai – rozefuranas (58%), perilaketonas ir perilenas [1,9]. Šie eterinio aliejaus komponentai randami ne tik lapuose bet ir vaisiuose [1].
Nelakūs junginiai – terpenoidai ir steroliai, fenoliniai dariniai, flavonoidai ir antocianinai,
glikozidai. Riebalinis aliejus, mineralinės medžiagos, aminorūgštys.
Terpenai ir steroliai: nelakus monoterpenas – perilinė rūgštis; krūminės perilės lapuose ir sėklose randami plačiai paplitę steroliai. Β-sitosterolis, sigmasterolis, kampasterolis [1]. Devynios triterpeninės rūgštys, šešios ursano tipo: ursolio, korosolio, 3-epikorosolio, pomolio, tormento, hyptadieno rūgštys [30]; ir trys oleanano tipo: oleanolio, augustinė, 3-epimaslino buvo išskirtos ir identifikuotos iš raudonlapės ir žalialapės perilės etanolinių ekstraktų [3]. Penki karotinoidai – β-karotinas, liuteinas, neoksantinas, anteraksantinas, violaksantinas [1].
Fenoliai ir cinamatai: Kaip ir kituose Labiatae šeimos augaluose, krūminės perilės lapuose susikaupęs didelis kiekis fenolinių junginių ir cinamatų [3,31]. Tipiški cinamono rūgšties dariniai – rozmarino rūgštis, kavos rūgštis ir penki jos esteriai, ferulo rūgštis [1,32], pirokatechino aldehidas. Lapuose dar aptinkama antioksidacinėmis savybės pasižymintys junginiai – γ ir α – tokoferoliai [1].
Flavonoidai ir antocianinai: raudoni krūminės perilės lapai kaupia 16 rūšių flavonoidų: 5 antocianinai, 2 flavonai ir 9 flavonglikozidai [10]. Tipiški flavanoidai – apigeninas, liuteolinas, skutelareinas ir jų glikozidai [1,33]. Antocianinai – acikliniai cianidino, malonyl šizonino ir šizonino (cianidino 3-p-kumarilglukozido-5-gliukozidas) esteriai su cinamono rūgšties derivatais [1].
Glikozidai: Žalialapės ir raudonlapės perilės lapuose rasta apie 20 glikozidų - terpenoidai, fenilpropanoidai, cianogeniai, žasmonoidai, fenilvalerijonės rūgšties dariniai ir kiti. Monoterpeniniai glikozidai - perilozidai A, B, C, eugenyl O-β-D-gliukopiranozidas (=citrusinas C). Fenilpropanoidų glikozidas perilozidas E, linalil- β-D-gliukopiranozidas randami metanoliniame raudonlapės perilės lapų ekstrakte kartu du dilapioliu (eterinio aliejaus komponentas) [1]. Cianogeniniai glikozidai – prunasinas, sambunigrinas ir amigdalino izomeras fenilacetonitrilas. Iš lapų išskirti du cianogeniai glikozidai prunasinas ir naujas amigdalino
izomeras – (R)-2-(2-O-β-D-gliukopiranozil-β-D-gliukopiranoziloksi)-fenilacetonitrilas. Tai pirmas pranešimas apie cianogeninius glikozidus Labiatae šeimos augaluose [34]. Žasmonoidai – fenilvalerijoninės rūgšties glikozidas ir decenoinės rūgšties glikozidas. Jie buvo išskirti iš žalialapės perilės metanolinio ekstrakto kartu su fenoliniais glikozidais ir jų metilo esteriais [1].
Perilaldehidas Perilalkoholis Izoegomaketonas
R= - OH: liuteolinas; R= - H: apigeninas; R= - OCH3: chrizoeriolis.
R= - H: rozmarino rūgštis; R= - CH3: rozmarino rūgšties metilo esteris.
Ursolio rūgštis.
Malonilšizoninas
Riebalinis aliejus: Rafinuotas perilės sėklų aliejus yra skaidrus skystis, auksinės geltonos spalvos aliejus gaunamas iš sėklų [35], kuriame yra 25 – 51% lipidų [3]. Procentinė sudėtis priklauso nuo aplinkos sąlygų ir perilės porūšio. Lipidai skirstomi pagal sudėtį: 91 – 94% neutralūs lipidai, 4 – 6% glikolipidai (esterifikuoti sterilglikozidai – monogalaktozildiacilglicerolis 14,7 – 18,6%, digalaktozildicailglicerolis 7,9 – 9,4%) 2 – 3% fosfolipidai (fosfatidiletanolaminas 50,4 – 57,1%, fosfatidilcholinas 17,6 – 20%, fosfatidinė rūgštis 13,6 – 19% ir nedideli kiekiai lizofosfatidilcholino, fosfatidilserino ir fosfatidilinozitolio [1,36]. Tarp glikolipidų gausiausią dalį užima esterifikuoti sterilglikozidai 48 – 53% ir sterilglikozidai 22 – 25% [36]. Pagrindinės nesočios riebiosios rūgštys – linoleninė, linolinė ir oleino. Nedideli kiekiai laurininės, miristininės, eikozanoinės rūgšties. Dar randama 19,79 – 82% trigliceridų, 1,75 – 1,8% sterolių esterių, laisvųjų riebiųjų rūgščių, diacilgliceridų, monogliceridų, pigmentų [1,36]. Pagrindinė aliejaus tokoferolio forma – γ sudaro 92% viso tokoferolių kiekio. α- ir δ-tokoferoliai rasti mažomis koncentracijomis, o β-forma nebuvo aptikta.
Mineralinės medžiagos – rentgenofluorescenciniu ir atominės emisijos metodais džiovintuose perilės lapuose nustatytas didelis kiekis kalio (3950 mg /100g sausosios masės), kalcio (1090mg/100g), magnio (100mg/100g), geležies (120mg/100g) (žymiai daugiau nei saulėgrąžose, garstyčiose), boro (5,6mg/100g), molibdeno (0,5mg/100g) [2]. Fosforo 710 mg/100g sėklų; nemaži mangano kiekiai – 4,8; cinko, vario, chromo [37]. Nustatyta, kad perilėje, skirtingai nuo lapkotinių daržovių, susikaupia mažai žmogaus organizmui kenksmingų azoto druskų (137 – 919mg/kg šviežios masės). Ypač maži nitratų kiekiai kaupiasi tamsiai raudonais lapais perilės augaluose [2].
Aminorūgštys: argirinas, histidinas, leucinas, izoleucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, valinas [2,37].
1.5 Farmakologinės savybės
Pirmosios žinios apie perilės vartojimą medicinos tikslams pateikiamos vienoje iš senovės Kinijos medicinos knygų „Kampo medicina“. Joje rašoma, kad žolės užpilai vartojami apsinuodijus jūros maistu (žuvimi ir krabais). VI amžiuje pastebėta, kad perilės sėklos ir lapai yra efektyvūs gydant astmą ir paralyžių. XVI amžiuje „Materia Medica“ enciklopedijoje nurodoma, kad perilė naudojama esant karščiavimui, vandenligei, gastroenteritui, kojų mėšlungiui, vidurių užkietėjimui, uždegimui, skausmui, kosuliui, apsinuodijimui maistu, gyvatės ar šuns įkandimui [2,4,10]. Šviežia žolė buvo vartojama vietiškai vonioms gydant kraujotakos sutrikimus, reumatą,
neuralgiją, strėnų skausmą [1,20,38]. Žolininkai ir gydytojai praktikoje dažniau naudodavo raudonus raukšlėtus aromatingus perilės lapus. Atsižvelgiant į senuosius istorinius įrašus, dabar vykdomi įvairūs perilės farmakologiniai tyrinėjimai, siekiant moksliškai įrodyti augalo biologines savybes ir farmakologinį poveikį.
Antimikrobinis veikimas. Eksperimentiniais tyrimais nustatyta, kad perilės nuriebintų sėklų
ekstraktas slopina kariesogeninių Streptococcus ir periodontopatinius Porphyromonas gingivalis (jos siejamos su suaugusiųjų periodontito etiologija) bakterijų augimą. Liuteolinas ir kvercetinas, abu turintys 3 padėtyje hidroksi grupę, pasižymi stipresniu antimikrobiniu aktyvumu nei apigeninas, kuris neturi 3-hidroksi grupės. Antimikrobinis aktyvumas specifiškas prieš
P.gingivalis siejamas su 3-hidroksi grupe flavonoido B žiede. Rozmarino rūgštis stipriai slopina P.gingivalis augimą, bet silpniau veikia streptokokus [39]. Perilės vandeninis užpilas
bakteriostatiškai veikia Staphylococcus aureus, bet neveikia gramneigiamų bakterijų Escherichia,
Pseudomonas, Serratia. Perilės lapų ekstrakto eterinė frakcija didelėmis koncentracijomis slopina Sarcina ir Bacillus bakterijų augimą, odos grybelių Trychophyton, Microsporium, Sabourantides, Epidermophyton, bet neslopina Saccharomyces ir Candida [1,15]. Perilės garų distiliatas
pasižymi plačiu antimikrobiniu spektru 125 – 1000 μg/mL koncentracija. Ypač aktyvus prieš filamentinius grybelius (MIC vertė Mucor mucedo ir Penicillium chrysogenium – 62,5 μg/mL).
Salmonella choleraesuis (vieną iš pagrindinių bakterijų, kuri sukelia apsinuodijimą maistu
valgant žalią žuvį ir kiaušinius) augimą slopina garų distiliatas ir šviežių perilės lapų karštas distiliatas [1]. Limonenas, β-kariofilenas ir β-pinenas bakteriostatiškai veikia gramteigiamus anaerobus ir mielinius grybelius [40].
Priešuždegiminis poveikis. Perilės lapų ekstraktas slopina uždegiminę pelių ausies edemą,
sukeltą arachidoninės rūgšties ir TPA (12–O–tetradekanoilforbal–13–acetatas). Liuteolinas neveiksmingas jau esant uždegimui [32]. Rozmarino rūgštis pasižymi stipresniu priešuždegiminiu poveikiu nei liuteolinas. Vartojant perilės ekstraktą ir rozmarino rūgštį sumažėja neutrofilų infiltracija, mieloperoksidazės aktyvumas. Rozmarino rūgštis slopina chemokinų, labrocitų ir makrofagų degranuliaciją, mažina histamino išsiskyrimą iš putliųjų ląstelių. Ypač svarbus poveikis makrofagams, kuomet slopinamas ne tik leukotrienų, bet ir navikų nekrozės faktoriaus (TNF) išsiskyrimas. Pastarasis svarbus alerginių mechanizmų ir uždegimo aktyvacijai [31,2]. Triterpeninės rūgštys (ursolio, korosolio, tormento, pomolio, hiptadieno, oleanolio, augustinė, 3 – epimaslino) slopina TPA sukeltą uždegimą pelėms. Atlikti tyrimai parodė, kad jų poveikis pasirodė efektyvumu prilygo populiariems priešuždegiminiams vaistams indometacinui, hidrokortizonui [3]. 6kDa molekulinės masės glikoproteinas buvo išskirtas iš karšto vandeninio
perilės lapų ekstrakto. Jis slopina putliųjų ląstelių degranuliaciją ir hialuronidazės aktyvumą. Elemicinas, α-pinenas, kariofilenas, miristicinas, β-sitosterolis, apigeninas, fenilpropanoidai taip pat slopina uždegiminius procesus [1]. Vis dėlto dar nėra išskirtas tikslus priešuždegiminis komponentas, nes augalo lapai kaupia daug junginių, pasižyminčių priešuždegiminiu poveikiu [31].
Antialerginis poveikis. Eksperimentiniais tyrimais nustatyta, kad β-kariofilenas mažina
akrilaldehido ir citrinų rūgšties sukeltą alerginį kosulį, o L-mentolis slopina niežulį [32,2,1]. Kariofilenas relaksuoja jūrų kiaulyčių trachėją, elimicinas slopina žiurkės odos anafilaksiją ir I tipo alerginę reakciją [1,2]. Perilės ekstraktas mažina alerginius simptomus: akių perštėjimą, odos niežulį, bei yra efektyvus esant sezoniniam alerginiam rinokonjunktyvitui [10,41]. Perilės ekstrakto poveikiai:
o Slopina Th2 tipo citokinų produkciją, ypač interleukinus 4, 5, 6 ir 10. o Paskatina Th1 tipo citokinų produkciją
o Slopina TNF-α perprodukciją (TNF–α koncentracija nepadidėja ar silpnai padidėja bronchinės astmos metu, tai paaiškina, kodėl perilės ekstraktai yra mažiau efektyvūs astmai gydyti.)
o Slopina histamino atsipalaidavimą iš putliųjų ląstelių
o Slopina arachidono rūgšties virsmą leukotrienais [10,31,38].
Visi šie poveikiai atstato sveiką Th1/Th2 balansą ir padeda įveikti alerginį procesą. Perilėje yra daug bioaktyvių junginių. Moksliniai tyrimai teigia, kad liuteolinas ir rozmarino rūgštis yra du pagrindiniai junginiai turintys alergiją slopinantį poveikį. Nors studijose buvo išskirti šie aktyvūs komponentai, nei rozmarino rūgštis nei liuteolinas atskirai nebuvo tokie veiksmingi kaip perilės ekstraktas [32,42].
Nurodoma, kad alergijai svarbus ir nesočių riebalų rūgščių disbalansas. α-linoleno rūgšties kiekio padidėjimas gali slopinti leukotrieno LTC4 išsiskyrimą iš granuliocitų ir kartu slopinti uždegimą [1,2].
Tikslūs dvigubai akli, placebu kontroliuojami klinikiniai tyrimai yra neabejotinai reikalingi prieš reglamentuojant perilės vartojimą.
Antioksidacinis poveikis. Perilės lapų ekstrakto sudėtyje yra daug antioksidacinį poveikį
turinčių medžiagų: flavonoidų, antocianinų, fenolinių junginių (rozmarino rūgšties, kavos rūgšties, kafeatų, protokatechino aldehido) [31,1]. Tyrimai parodė, kad ląstelės dalyvaujančios alerginiuose uždegiminiuose procesuose, gamina įvairius deguonies metabolitus, kurie turi įtakos alergijos simptomams. Perilės ekstraktas ir rozmarino rūgštis mažina D-galaktozamino ir LPS
sukeltą kepenų pažeidimą pelėms, sujungdamas superoksido radikalus ir slopindamas iNOS (azoto oksido sintazės) peroksinitritų formavimąsi. Liuteolinas in vitro slopina NO produkciją [2,31,32].
Priešnavikinis, priešvėžinis veikimas. Yra eksperimentais patvirtintų duomenų, kad perilės
eteriniame aliejuje yra, slopinančių vėžinių ląstelių dauginimąsi medžiagų: perilalkoholio, rozmarino rūgšties, triterpeninių rūgščių, n-3 polinesočiųjų riebiųjų rūgščių, liuteolino [3,31,43,44]
Perilalkoholis sutrikdo navikinių signalų perdavimus ir sukelia navikų regresiją įvairiuose organuose, ypač pieno liaukose. Tikslus perilalkoholio veikimas nėra aiškus. Perilalkoholio toksiniai ir chemoterapiniai efektai dar tiriami [43].
Perilės ekstrakto ir rozmarino rūgšties priešvėžinis poveikis aiškinamas dviem mechanizmais: slopina uždegiminį atsaką ir sujungia reaktyviuosius deguonies radikalus [31].
Penkios triterpeninės rūgštys (ursolio, korosolio, epikorosolio, tormento, 3 – epimaslinė) pasižymi stipriu priešnavikiniu poveikiu. Jų poveikis beveik ekvivalentiškas β-karotinui, α-linolenino rūgščiai. Tormento rūgštis slopina papilomų augimą pelėms. Iškelta hipotezė, kad priešnavikinis ursolio, tormento ir oleanolio rūgščių aktyvumas siejamas su proteinkinazės C medijuojamu keliu. Lipofilinės triterpeninės rūgštys, iškirtos iš lapų etanolinių ekstraktų, turi potencialią svarbą vėžio chemoprevencijai [3].
Riebiosios rūgštys. Didelę fiziologinę reikšmę turi eikozanpentaenoinė (EPA) ir dokozaheksaenoinė (DHA) rūgštys. Perilės aliejuje randama α-linoleno rūgštis savo poveikiu prilygsta EPA ir DHA. Nustatytas ryšys tarp jos suvartojimo ir vėžio rizikos. A- linoleno rūgšties vartojimas slopina krūties ir gaubtinės žarnos vėžio riziką. A- linoleno rūgštis slopina DMBA (dimetilbenzilantracenas), MNU (metilnirtozoureos) sukeltą žiurkių storosios žarnos vėžio vystymąsi [1,44].
Perilės lapų ekstraktas ir liuteolinas slopina pelių navikinių ląstelių vystymąsi (slopina lėtinio uždegimo metu padidėjusią citokinų produkciją [44].
Kitos savybės. Pf-gp6 – 6 kilodaltonų molekulinės masės glikoproteinas efektyviai inaktyvuoja
ŽIV-1 sukeltą gigantinių ląstelių formavimąsi ir atvirkštinę transkriptazę. Pf-gp6 poveikis pasireiškia viruso replikacijos fazėje, po viruso adsorbcijos ant ląstelės taikinio ir prieš atvirkštinės transkriptazės veiklos pradžią. Pf-gp6 ne tiesiogiai išaktyvuoja viruso daleles, bet paveikia viruso kapsulės netekimo procesą ir membranų susiliejimą [45].
Aktyvumu prieš EBV-EA (Epšteino-bar viruso ankstyvasis antigenas) pasižymi ursolio, korosolio, epikorosolio, tormento ir 3-epimaslino rūgštys [3].
Eksperimentiniuose tyrimuose in vitro nustatyta, kad krūminė perilė indukuoja NO produkciją kraujagyslių endotelyje ir slopina lygiųjų raumenų ląstelių proliferaciją [46].
Eksperimentiniais tyrimais nustatytas metanolinio perilės ekstrakto sedatyvinis poveikis, kurį suteikia kombinuotas perilaldehido ir stigmasterolio poveikis. Perilaldehidas slopina centrinę nervų sistemą per dar nežinomus stigmasterolio, kuris kaupiasi ląstelių membranose efektus [26]. Antidepresinės vandeninio ekstrakto savybės priskiriamos apigeninui, kurio poveikis susijęs su dopaminerginiais mechanizmais [47].
Perilės sėklų riebaliniame aliejuje yra 50- 60% α-linoleno (ALR) rūgšties. α-linoleno rūgštis yra n-3 (omega-3) cis polinesočioji riebioji rūgštis, turinti 12 anglies atomų ir 3 dvigubas jungtis. Perilės aliejuje ši rūgštis randama triacilglicerolių ar trigliceridų pavidale. Viduržiemio jūros dieta, turinti daug ALR mažina koronarinės širdies ligos riziką ir slopina tam tikras vėžio rūšis. ALR metabolizuojama į eikozapentenoinę rūgštį (EPR) ir dokozaheksenoinę rūgštį (DHR). EPR yra eilės 3-prostaglandinų, 5-leukotrienų ir 3-tromboksanų prekursorius. Eikozanoidai turi antiuždegiminių ir antiaterogeninių savybių. ALR metabolitai dalyvauja ląstelių metaboliniuose procesuose, pasižymi priešuždegiminiu aktyvumu, slopina trombocitų agregaciją ir turi antiproliferacinį poveikį. Žiurkėms, šertoms perilės aliejumi, sumažėja serumo triacilgliceridų koncentracijos. Aliejus slopina adipocitų diferenciaciją [48]. Nustatyta, kad žiurkėms, šertoms perilės aliejumi, pagerėja smegenų veikla, prailgėja gyvenimo trukmė [49,48,50].
Eksperimentinių tyrimų metu įrodyta, kad vandeninis perilės ekstraktas ir rozmarino rūgštis slopina proteinuriją, serumo IgA lygį pelėms su IgA nefropatija [51] ir slopina glomerulų ląstelių proliferaciją žiurkėms su mezangioproliferaciniu glomerulonefritu [52].
1.6 Sėklininkystė ir dauginimas
Krūminė perilė yra vienmetis augalas, dauginamas sėklomis. Optimali sėklų dygimo temperatūra 22 - 20ºC [5]. Perilė sėjama pavasarį tiesiai į supurentą ir patręštą lysvę. Sėjama po 5 – 6 sėklas į 80 cm platumo lysvę. Sėklos sėjamos kas 12 cm eilėse nutolusiose 40 cm. Var.frutescens auginama laukuose tiesiogiai sėjant sėklas arba persodinant sodinukus. Nepale, Kinijos Junano provincijoje, pietinėse Japonijos dalyse var.frutescens auginama, persodinant spontaniškai išaugusius sodinukus. Var.crispa dažniausiai auginama iš spontaniškai išaugusių sodinukų, nors kai kuriose Japonijos dalyse yra dideli laukai, kurie apsėjami sėklomis [8]. Augalai apsidulkina patys be vabzdžių vizito ir teikia daug vertingos augalinės žaliavos. Jei augalai pražysta tik
pasodinus, jie išlieka neaukšto ūgio. Pasodinti per anksti jie gali išaugti kelis metrus. Norint, kad augalų aukštis išliktų 7 – 60 cm, sėklos turėtų būti sėjamos 30 dienų prieš žydėjimą [4]. Ilgos naktys skatina perilės žydėjimą. Augalai tampa fotosensityvūs ketvirtos lapelių poros stadijoje. Prasidėjus ilgoms naktims po 18 – 20 dienų augalai pražysta. Praėjus 30 ilgų naktų, augalai žydi iki vegetacijos pabaigos, nepriklausomai nuo dienos ilgio [1,4]. Minimalus vegetacijos ciklas 77 dienos. Sėklos pasiekia brandą, praėjus 6 savaitėms po pirmo sužydėjimo.
Sėklų gyvybingumas yra ribotas. Kambario temperatūroje sėklos praranda gyvybingumą greičiau nei per metus, bet, sumažinus temperatūrą ar drėgmę, sėklų gyvybingumas pailgėja. Perilės augimui reikalingos tolygaus klimato zonos, netinka regionai, kuriuose pasitaiko nesezoninės šalnos. Šilta temperatūra, ilga dienos trukmė ir pakankamas drėgmės kiekis reikalingi vegetatyviniam augimui, o trumpos dienos – žydėjimui. Optimalus dirvožemis - smėlingas ir drėgnas. Vasarą, kai augalai pasiekia 40 cm aukštį, nukerpamos 10 cm viršūnės. Ši derliaus nuėmimo procedūra kartojama iki rudens, kol derlius ima žydėti [5].
1.7 Krūminės perilės taikomoji reikšmė
Perilės sėklos vartojamos maistui, paukščių lesalui. Sėklų aliejus – degalams, maistui kepti. Lapai – gamtovaizdžio dekoravimui, medicinai, maisto dažymui. Distiliuojant lapus gautas eterinis aliejus naudojamas skonio ir aromato suteikimui [4]. Senovės kinų liaudies medicina teigia, kad perilės lapai išsklaido blogio jėgas, reguliuoja CHI energijos tėkmę, padeda gydyti peršalimą, karščiavimą. Stiebai mažina krūtinės ir pilvo skausmus, pykinimą [20]. Sėklos vartojamos kosulio gydymui, gripo prevencijai, apsinuodijimui jūros maistu [4,10,1]. Viena iš Kampo formulių Saibokuto gydomos alerginės ligos. Saibokuto susideda iš 10 žolelių. Manoma, kad perilės žolė yra viena iš aktyviausių antialerginių komponentų [38]. Japonijoje Perilla frutescens var.crispa lapai naudojami marinuojant maistą, kad suteiktų produktams spalvą. Raudona
umeboshi marinuotų slyvų spalva gaunama reaguojant citrinos rūgščiai su antocianinais iš
var.crispa. Kinijoje perilės lapai naudojami jūros produktams ruošti, dėl detoksikuojančių savybių. Japonijoje švieži lapai ir sėklos taikomi mėsos, ryžių ir marinuotų daržovių, arbatų ruošimui. Arbata gaminam iš skrudintų sėklų miltelių [8]. Perilės sėklos kaupia iki 51% džiūstančio aliejaus panašaus į tungų ar linų. Visi džiūstantys aliejai palieka tvirtą apsauginį paviršių. Perilės džiūstantis aliejus naudojamas dažų, lako, linoleumo, rašalo, apsauginių vandens
nepraleidžiančių dangų gamybai. Perilalkoholis taikomas kvepalų gamyboje. Bangladeše rinktos perilės naudojamos rozefurano parfumerijos gamyboje [4].
1.8 Krūminės perilės preparatai
o Allermin – standartizuotas perilės ekstraktas. Išleidžiamas kramtomosios gumos pavidalu. Kiekvieno gabalėlio sudėtyje yra 27 mg standartizuoto lapų ekstrakto. Slopina alergijos ir šienligės simptomus: čiaudėjimą, niežėjimą, slogą. Suaugusiems galima suvartoti iki 12 gabalėlių per dieną. Optimaliems rezultatams, reikėtų preparatą pavartoti 15 minučių prieš kontaktą su alergenu. Galima vartoti kartu su vitaminu C ir citrusiniais bioflavonoidais [53].
o Allermin – perilės kapsuliuotas ekstraktas. 1 kapsulė ekvivalentiška 8 g šviežių perilės lapų.
o Allermin liquid ir Allermin kremas. Naudojami šienligės,atopinio dermatito gydymui. Rekomenduojama pradėti vartoti 2 savaites prieš žiedadulkių sezoną arba, kai pasireiškia pirmieji simptomai. Slopina kambario dulkių, žiedadulkių, grybų sporų sukeltas alergines reakcijas.
o Dantų pastos su perilės sėklų ekstraktu (slopina dantų akmenų susidarymą) [10]. o Perilės sėklų sausas ekstraktas 5:1( 1g ekstrakto lygus 5 g šviežios žolės) [54].
o Histamet – 9 ingredientų preparatas, naudojamas alergijos simptomams slopinti (perilės sėklų ekstrakto 50 mg) [55].
o Entrox – skrandžio sultims atsparia danga dengtos tabletės, gautos iš perilės sėklų aliejaus, mažina virškinimo trakto sutrikimus, spazmus [56].
o Life extension - 1 g perilės aliejaus kapsulės turinčios 55% alfa-linoleninės rūgšties 1000 mg, [58].
2. TYRIMO OBJEKTAS, BANDYMO SĄLYGOS IR METODIKA
Tyrimo objektas - Perilla frutescens (L.) Britton (P. frutescens) kilęs iš Azijos vaistinis, augalinės kilmės imunomoduliatorius, vienmetis žolinis augalas. Ši rūšis nuo 1998 m. introdukuojamas Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode (VDU KBS) vaistinių augalų kolekcijoje ir 345 m2 bandymų plote, Kaune, Vidurio Lietuvoje.
Pagal klimatinį rajonavimą – tai Lietuvos Vidurio Žemumos rajono dalis (vidutinė metinė oro temperatūra + 6,7°C, (∑T >10°C – 2100-2300, T°n(m) – 24-26°C), metinis kritulių kiekis 500-750 mm) [59].
Tyrimo laikotarpio 2001-2005 metų vegetacijos periodo vidutinės paros oro temperatūrų suma ir kritulių kiekis naudoti iš agrometeorologinių biuletenių [60]. Hidroterminis koeficientas (HTK) apskaičiuotas pagal formulę HTK=H/0,1ΣT; čia H – krituliai per skaičiuojamą laikotarpį mm; ΣT – paros vidutinės oro temperatūros, didesnės už 10°C suma per tą patį laikotarpį [61]. Tyrimo laikotarpiu šis koeficientas kito: mažiausias buvo 2002, maksimalus – 2004 ir vidutinis - 2003 metais. 2001-2005 m. kito vidutinis kritulių kiekis ir oro temperatūra: minimalus kritulių kiekis – 2002 , maksimalus – 2001 metais. Bandymo plote krūminė perilė sodinta daigais su 3 lapeliais eilėmis kas 50 cm ir tarpueiliais – 70 cm (Pav. 5.).
Pav. 5. Bandymo plotas
Bandymai įrengti pagal modifikuotas metodikas [62], fenologiniai stebėjimai atlikti vegetacijos tarpsniais: vegetacijos pradžia, intensyvus augalų augimas, butonizacija, žydėjimas (pradžia, masinis), sėklų branda, vegetacijos pabaiga [63]. Augalų adaptacinės savybės tirtos augalų stebėjimų ir bandymų metodais [64].
Tyrimų duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS 9.0 ir Microsoft Excel. Dydžiams palyginti naudoti 95% pasikliautinieji intervalai. Darbe nagrinėjamas tiesinis regresijos modelis. Kiekvieno regresijos modelio tinkamumui įvertinti buvo naudojamas determinacijos koeficientas R2. Tarp nagrinėjamų kintamųjų buvo tiriamas tiesinio koreliacinio ryšio stiprumas, kurį įvertina Pirsono koreliacijos koeficientas (R) [65,66]. Rezultatai laikomi statistiškai patikimi, jei paklaidų tikimybė p<0,05.
3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1 Krūminės perilės fenologiniai stebėjimai
Kiekvienos rūšies augalai turi savitą sezoninio vystimosi ritmą. Tai nuosekli fenofazių kaita per visą augalo gyvenimą, o vegetacijos ritmas – jų kaita per vieną vegetacijos laikotarpį. Geografinėse platumose, kur yra ryški sezonų kaita, gyvosios gamtos sezoniniai ritmai atitinka meteorologinių sąlygų kitimą. Sistemingai keičiantis palankiems ir nepalankiems augalų
vegetacijos periodams, pakaitomis kartojasi augalų vegetacijos ir biologinės ramybės fazės. Krūminės perilės vegetacijos trukmė vidutiniškai 167 dienos: maksimali – 177, minimali – 160. Respublikos klimatinėmis sąlygomis šios rūšies 95-100 proc. augalų pereina visą vystymosi ciklą: žydi ir subrandina sėklas. Augalų sezoninio vystimosi ritmai derinasi su vegetacijos periodo trukme ir atspindi to meto bei laikotarpio klimatines sąlygas [67]. Atlikus fenologinius stebėjimus nustatyta, kad krūminės perilės vegetacijos, t. y. augimo pradžia – 125 - 146 metų dienomis (gegužės mėn.) (Pav. 6.), intensyvus augimas – 157 – 220 metų dienomis (birželio-liepos mėn.) (Pav. 7.). Augalo aukštis ir antžeminės dalies santykinis projekcinis plotas didėja 173-230 metų dienomis (birželio mėn. iki rugpjūčio vidurio ), t. y. iki augalų žydėjimo (Pav. 8.) pradžios tarpsnio, o stabilizuojasi 230-250 metų dienomis (rugpjūčio vidurys - rugsėjo mėn.), nuo augalų masinio žydėjimo iki vaisių pilnos brandos tarpsnio (Pav. 9,10.).
Pav. 7. Krūminės perilės intensyvus augimas
Pav.9 Perilla frutescens (L.) Britton augalų antžeminės
dalies aukščio (H,cm) dinamika vegetacijos metu 2001
-2005 m. VDU KBS
0 20 40 60 80 100 120 140 150 160 170 180 190 200 210 220 230 240 250 260 D, metų dienos H,cm 2001 2002 2003 2004 2005Pav.10 Perilla frutescens (L.) Britton augalų antžeminės
dalies projekcijos ploto (S,cm
2) dinamika vegetacijos
metu 2001 - 2005 m. VDU KBS
0 500 1000 1500 2000 2500 3000 3500 4000 140 150 160 170 180 190 200 210 220 230 240 250 260 D, metų dienos S,cm2 2001 2002 2003 2004 2005Tirti šie lapų morfologiniai požymiai: skaičius, ilgis, plotis. Lapų skaičius intensyviai didėja iki masinio žydėjimo. Augalas užaugina nuo 227 iki 790 lapų. Maksimalus lapų skaičius fiksuojamas žydėjimo pradžioje ir masinio žydėjimo metu (Lent. 1.)
Lent. 1. P. frutescens lapų skaičius masinio žydėjimo metu 95% PI
Metai Vidurkis
Nuo Iki Paklaida Dispersija St.
nuokrypis Min Max Vid. Paklaida Var. koeficientas 2001 180,8 159,11 202,49 21,69 919,51 30,32 118,00 213,00 9,59 0,17 2002 694,2 603,61 784,79 90,59 5323,20 72,96 584,00 770,00 32,63 0,11 2003 644,5 496,99 792,01 147,51 42518,94 206,20 109,00 818,00 65,21 0,32 2004 305 257,16 352,84 47,84 4472,67 66,88 230,00 450,00 21,15 0,22 2005 270,5 227,71 313,29 42,79 3578,50 59,82 170,00 359,00 18,92 0,22
209 – 233 metų dieną, masinio atžėlimo pabaigoje krūminės perilės lapų ilgis ir plotis pasiekia maksimalų išsivystymą. Panašūs duomenys fiksuojami Egipte atlikto tyrimo metu [9]. Optimalus vaistinės žaliavos Perillae folium nuėmimo laikas yra, kai augalų lapų skaičius, ilgis ir plotis pasiekia maksimalias reikšmes, t.y. – 220 – 233 metų dienomis, žydėjimo laikotarpiu (Pav. 11,12.).
Pav.11 Perilla frutescens (L.) Britton augalų lapo ilgio
(L,cm) augimo dinamika vegetacijos metu 2001 - 2005
m. VDU KBS
0 2 4 6 8 10 12 140 150 160 170 180 190 200 210 220 230 240 250 260 D, metų dienos L,cm 2001 2002 2003 2004 2005Pav.12 Perilla frutescens (L.) Britton augalų lapo
pločio (L,cm) augimo dinamika vegetacijos metu 2001
-2005 m. VDU KBS
0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 140 150 160 170 180 190 200 210 220 230 240 250 260 D, metų dienos L,cm 2001 2002 2003 2004 20053.2 Krūminės perilės augimo ypatumai vegetacijos metu
Krūminė perilė yra tipiškas trumpos dienos augalas, kuris žydi kada nakties trukmė yra ilgesnė už vidutinę daugiametę [68]. Lietuvoje ši rūšis pradeda žydėti, kai naktis trunka 10 valandų (rugpjūčio pabaigoje). Egipte auginama žydi, esant tokiai pačiai nakties trukmei (liepos mėnesį) [9].
Lietuvoje vėlyvą pavasarį krūminės perilės vegetacijos pradžia – 135-150 metų dienomis (gegužės pabaigoje). Šiai augalo rūšiai yra būdingas ypatingai trumpas 5-6 dienų butonizacijos tarpsnis – 216-229 metų dienomis (rugpjūčio pradžia ir vidurys); masinis žydėjimas – 229-250 metų dienomis (rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais). Vidutiniškai augalų masinis žydėjimas trunka 13 dienų: maksimaliai-25, minimaliai – 6. Sėklų branda vyksta 250 – 278 metų dienomis (rugsėjo-spalio mėnesiais ). Literatūros duomenimis, sėklos pasiekia brandą, praėjus 6 savaitėms po pirmo sužydėjimo [4]. Lietuvoje nuo sužydėjimo pradžios iki sėklų brandos praeina vidutiniškai 37,5 dienos, t.y. apie 5,4 savaitės.
3.3 Meteorologinių veiksnių įtaka krūminės perilės vegetacijos ritmikai
Vertinant krūminės perilės meteorologinių veiksnių įtaką augalų augimo, vegetacijos ritmikai, nustatyti augalų vegetacijos pradžios, žydėjimo pradžios, masinio žydėjimo bei pilnos sėklų brandos tarpsnių priklausomumai nuo kritulių kiekio, oro temperatūrų sumos bei hidroterminio koeficiento 2001-2005 metų augalų vegetacijos metu. Atlikus šių dydžių kitimo koreliacinį įvertinimą, gauti priklausomumai tarp krūminės perilės augimo ritmikos (vegetacijos tarpsnio) ir hidroterminio koeficiento bei oro temperatūrų sumos, kritulių kiekio. Nustatyti dėsningumai: anksčiausiai vegetacija prasideda ir optimalios klimatinės sąlygos augalų augimui, kai HTK= 1,60-1,80, t. y. perteklinis gausus drėgnumas. Vėlyva vegetacijos pradžia – ekstremalios augimui sąlygos, kai HTK= 0,8, t.y. drėgnumas nepakankamas. Nustatytas šių dydžių (augalų vegetacijos pradžios ir HTK) stiprus tarpusavio koreliacinis priklausomumas (R2=0,945, R=-0,972) (Pav. 13.), atžėlimo pradžios ir kritulių sumos (R2=0,8623, R=-0,928) (Pav.14.), atžėlimo pradžios ir paros temperatūrų sumos (R2=0,9847, R=0,992) (Pav.15).
Pav.13 Perilla frutescens (L.) Britton augalų atžėlimo pradžios (D) priklausomybė nuo hidroterminio koeficiento (HTK) vegetacijos metu 2002 - 2005 m. VDU KBS. R2 = 0,945 100 110 120 130 140 150 160 0,50 0,70 0,90 1,10 1,30 1,50 1,70 1,90 HTK D
Pav.14 Perilla frutescens (L.) Britton augalų atžėlimo pradžios (D) priklausomybė nuo kritulių sumos (K) vegetacijos metu 2002 - 2005 m. VDU KBS R2 = 0,8623 100 110 120 130 140 150 160 300 320 340 K, mm360 380 400 D
Pav.15 Perilla frutescens (L.) Britton augalų atžėlimo pradžios (D) priklausomybė nuo paros temperatūrų sumos (P) vegetacijos metu 2002 - 2005 m. VDU KBS R2 = 0,9847 100 110 120 130 140 150 160 2060 2160 2260 2360 2460 2560 2660 P,°C D
Augalų masinis žydėjimas tiesiogiai priklauso nuo kritulių kiekio (R2=0,875, R=0,935) (Pav.16.), oro temperatūrų sumos (R2=0,8903, R=-0,943) (Pav. 17.). Krūminės perilės augalų masinis žydėjimas prasideda anksčiausiai (vidutiniškai 10 dienų anksčiau), kai HTK= 1,20 ir vėliausiai, kai HTK= 1,80. Nustatytas šių dydžių (augalų masinio žydėjimo tarpsnio ir hidroterminio koeficiento stiprus tarpusavio koreliacinis priklausomumas (R2=0,9408 R=0,9699) (Pav. 18.).
Pav.16 Perilla frutescens (L.) Britton augalų masinio žydejimo pradžios (D) priklausomybė nuo kritulių sumos (K) vegetacijos metu 2002 - 2005 m. VDU KBS R2 = 0,8751 230 232 234 236 238 240 242 244 300 320 340 360 380 400 K, mm D
Pav.17 Perilla frutescens (L.) Britton augalų masinio žydejimo pradzios (D) priklausomybė nuo paros temperatūrų sumos (P) vegetacijos metu 2002 - 2005 m. VDU KBS
R2 = 0,8903 230 232 234 236 238 240 242 244 246 2100 2200 2300 2400 2500 2600 2700 P, °C D
Pav.18 Perilla frutescens (L.) Britton augalų masinio žydejimo pradzios (D) priklausomybė nuo hidroterminio koeficiento (HTK) vegetacijos metu 2002 - 2005 m. VDU KBS
R2 = 0,9408 230 232 234 236 238 240 242 244 1,00 1,20 1,40 HTK 1,60 1,80 2,00 D
Krūminės perilės sėklų branda vyksta rugsėjo-spalio mėnesiais. Sėklų brandos pradžia ir trukmė priklauso nuo oro temperatūrų sumos (R2 = 0,8657 R=-0,930) (pav.19).
Pav.19 Perilla frutescens (L.) Britton augalų brendimo pradžios (D) priklausomybė nuo paros temperatūrų sumos (P) vegetacijos metu 2002 - 2005 m. VDU KBS R2 = 0,8657 248 250 252 254 256 258 260 2060 2160 2260 2360 2460 2560 2660 P,°C D
Esant aukštesnei paros temperatūrų sumai, sėklų brandinimas prasideda anksčiau. Augalas baigia savo vegetacijos ciklą spalio lapkričio mėnesiais. Krūminė perilė greičiau pereina savo vegetacijos fazes, esant didesnei temperatūrų sumai (R2=0,782, R=-0,884) (pav.20).
Pav. 20 Perilla frutescens (L.) Britton vegetacijos trukmės (T) priklausomybė nuo paros temperatūrų sumos (P) vegetacijos metu 2002 - 2005 m. VDU KBS R2 = 0,7828 150 152 154 156 158 160 162 164 166 168 170 2060 2160 2260 2360 2460 2560 2660 P,°C T, d ie no s
3.4 Krūminės perilės vaistinės augalinės žaliavos ruošimas
Krūminės perilės antžeminės dalies vaistinė augalinė žaliava – Perillae folium buvo ruošiama masinio žydėjimo metu (rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais), o Perillae fructus ruošiama sėklų subrandinimo laikotarpiu (rugsėjo pabaigoje). Įvertinta 2001 – 2005 metais surinktos krūminės perilės augalų antžeminės dalies ir 2003 -2004 metais surinktų lapų šviežios masės, orasausės masės ir nuodžiūviai. Duomenys pavaizduoti 21, 22 paveiksluose. Vieno augalo antžeminės dalies šviežia masė vidutiniškai lygi 294,98g, o orasausė masė – 88,188g. Nuo vieno augalo vidutiniškai surenkama 248,475g šviežių lapų, kurių orasausė masė yra 49,895g.
Antžeminė dalis
96 96 71 69 258 456 177 317 268 110 73 78 76 76 70 0 100 200 300 400 500 600 2001 2002 2003 2004 2005 Metai Mas ė (g ) 60 70 80 90 100 Nu o d ži ū vis ( %Šviežia masė Orasausė masė Nuodžiūvis(proc.)
Pav. 21 Perilla frutescens augalų antžeminės dalies šviežia ir orasausė masė (g) bei nuodžiūvis (%). Lapai 329 168 35 64 80 79 0 50 100 150 200 250 300 350 400 450 2003 Metai 2004 Ma sė ( g 60 70 80 90 100 N uod ži ū vi s (
Šviežia masė Orasausė masė Nuodžiūvis(proc.)
Literatūros duomenimis krūminės perilės 1000 sėklų masė lygi 2,6 – 3,9g [2,25]. Lietuvoje auginamos 2003 metais surinktų 1000 sėklų masė lygi 1,78 – 1,97g. Sėklos užima 20,73% bendros augalo orasausės masės.
Nustatyta, kad auginant krūminę perilę 50 cm atstumu tarp augalų, 1m2 paruošiama 2480 (±28,1) g šviežios žaliavos, orasausės – 596,6 (±14,9) g/1 m2 [13].
Atlikus koreliacinę analizę, bei nustačius krūminės perilės vegetacijos tarpsnių priklausomumą nuo meteorologinių veiksnių, galima prognozuoti vaistinės žaliavos nuėmimo tinkamą laiką, kas apsprendžia žaliavos kokybę.
4. DUOMENŲ APIBENDRINIMAS IR IŠVADOS
1. Krūminė perilė (Perilla frutescens (L.) Britton) notrelinių (Lamiaceae Lindl.) šeimos - vienmetis žolinis, vaistinis augalas, kilęs ir Rytų Azijos. Introdukuojama rūšis Vidurio Lietuvos klimato sąlygomis pereina visą vystymosi ciklą iki sėklų brandos. Vegetacijos trukmė – maksimali – 177, minimali – 160 dienų. Šios rūšies augalų introdukcijos tyrimai Lietuvoje atliekami pirmą kartą.
2. Šios rūšies augalų augimui vegetacijos pradžioje yra optimalios didesnio drėgnumo sąlygos. Anksčiausiai vegetacija prasideda, kai HTK=1,60-1,80, t.y. 125-130 metų dienomis (gegužės mėnesį). Nustatytas stiprus tarpusavio koreliacinis priklausomumas tarp vegetacijos pradžios ir hidroterminio koeficiento (R2=0,945).
3. Augalų masiniam žydėjimui ir sėklų brandai nustatytos šiltesnės, sausesnės klimatinės sąlygos, kai HTK=1,20, tada masinis žydėjimas prasideda 10 dienų anksčiau ir jo trukmė ilgiausia – 25 dienos. Nustatytas stiprus tarpusavio koreliacinis priklausomumas tarp masinio žydėjimo ir hidroterminio koeficiento (R2=0,9406).
4. Ištyrus krūminės perilės antžeminės dalies (aukščio, santykinio projekcinio ploto) augimo ir vegetacijos ritmikos priklausomumą nuo meteorologinių veiksnių, taikant matematinius-statistinius metodus, nustatytas tinkamas vaistinės augalinės žaliavos nuėmimo laikas (rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais), kuris lemia jos kokybę ir kiekybę. 5. Apibendrinant gautus fenologinius tyrinėjimų duomenis galima teigti, kad krūminė
perilė (Perilla frutescens (L.) Britton) gali sėkmingai augti Lietuvoje, teikti gausios ir vertingos vaistinės augalinės žaliavos vartojamos medicinoje, maisto pramonėje, kosmetikoje, stomatologijoje.
LITERATŪROS SĄRAŠAS:
1. He-Ci-Yu, Kosuna K, Haga M. The Genus Perilla. Netherlands Overseas Publishers: Association; 1997.
2. Ragažinskienė O, Gailys V, Jankauskienė K, Šimėnienė G, Jurkštienė V. Krūminė Perilė (Perilla frutescens (L.) Britton) – perspektyvus imunomoduliatorius. Medicina 2004;40(3):220-224.
3. Banno N, Akihisa T, Tokuda H, Yasukawa K, Higashihara H, Ukiya M, Watanabe K, Kiaura Y, Hasegawa J, Nishino H. Triterpene Acids from the Leaves of Perilla frutescens and their Anti-inflammatory and Antitumor-promoting Effects. Biosci. Biotechnol. Biochem. 2004;68(1):85-90.
4. Brenner D. M. (1995) Perilla: Botany Uses and Genetic Resources. Prieiga per internetą: www.hort.purdue.edu/newcrop/cropfactsheets/perilla.html
5. Follet J. Perilla - an Asian culinary herb. Prieiga per internetą: http://www.semec.ws/cropfood/psp/broadshe/perilla.htm
6. Dönmez A. A. Perilla: a New Genus for Turkey. Turk J Bot 2002;26:281-283.
7. Lee J. K, Ohnishi O. Geographic Differentiation of Morphological Characters among Perilla Crops and their Weedy Types in East Asia. Breeding Science 2001;51:247-255. 8. Nitta M, Lee J. K, Ohnishi O. Asian Perilla Crops and their Weedy Forms: their
Cultivation, Utilization and Genetic Relationships. Economic Botany 2003;57(2):245-253.
9. Omer E. A, Khattab M. E, Ibrahim M. E. First cultivation trial of Perilla frutescens L. in Egypt. Flavour and Fragr. J. 1998;13:221-225.
10. Wohlmuth H. Perilla seed extract. Botanical Pathways. 2001;10:2-4.
11. Jackson D, Shelton K. Perilla Frutescens. Prieiga per internetą: http://alnature.com/gallery/perilla/htm
12. Different medicinal properties with the same plant. Prieiga per internetą: http://www.asiabiotech.com/02/english/preserved-docs/0220n21/0363_0364.pdf
13. Povilaitytė V. Krūminės Perilės (Perilla frutescens(L.) Britton), Darželinės Žiomenės (Dracocephalum moldavica L.) ir Tauriojo Bobramunio (Anthemis nobilis L.) biologiškai aktyvūs junginiai ir jų savybės. Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas, 2004.
14. Рагажинскене O, Римкене C, Венскутонис П. Р. Лекарственные ароматичееские растения – перспективные функционалъные продукты в Литве. Сборник трудов. Нетрадиционние природные ресурсы, инновационные технологии и продукты. Выпускк 5. Москва 2001. 15. Гайлис В, Бенетис P, Павилонис A, Янкаускене К, Шимонене Г. Исследование антимикробной активности in vitro экстрактов листьев кустарниковой периллы (Perilla frutescens (L.) Britton. Иммунопатология аллергология инфектология : международный научно-практический рецензируемый журнал. Витебск Москва, 2004;3:69-53.
16. Smitienė G, Ragažinskienė O. Krūminės perilės (Perilla frutescens (L.) Britton) ūglio anatominės sandaros savitumai. Lietuvos biologinė įvairovė: būklė, struktūra apsauga. Mokslinių straipsnių rinkinys. I tomas. VPU leidykla, Vilnius, 2005.
17. United States department of agriculture. Plants profile. Perilla frutescens (L.) Britt. var.
crispa (Benth.) Deane beefsteak plant. Prieiga per internetą:
http://plants.usda.gov:8080/plants//profile?symbol=PEFRC2
18. Gernot Katzer‘s Spice Pages. Perilla frutescens (L.) Britt. Prieiga per internetą: http://www-ang.kfunograz.ac.at/~katzer/engl/generic_frame.htma?spice_morph.hmal 19. Discovery of New Diploid Perilla Species in Korea. Prieiga per internetą:
http://www.regional.org.au/au/cs/2004/poster/3/3/2/729_jung.htm
20. Ito M, Kiuchi F, Yang L. L, Honda G. Perilla citriodora from Taiwan and Its Phytochemical Characteristics. Biol. Pharm. Bull. 2000;23(3):359-362.
21. Zi Su Ye. „Purple fish-grain leaf“ Perilla Leaf Perilla frutescens. Prieiga per internetą: http://chinesetherapeutics.org/zisuye.html
22. Perilla frutescens (L.) Britt. Prieiga per internetą: http://www.missouriplants.com/Pinkopp/Perilla_frutescens_page.html
23. Perilla mint or Beef-steak Plant: Perilla frutescens. Prieiga per internetą: http://www.ppws.vt.edu/scott/weed_id/prjfr.htm
24. Medicinal plants in China. WHO Regional Office for Western Pacific, Manila. Prieiga per internetą: http://whqlibdoc.who.int/wpro/-1993/9290611022.pdf
25. The Pharmacopoeia Commission of PRC. Pharmacopoeia of The People’s Republic of China. China; 1992. p. 18, 55, 78.
26. Honda G, Koezuka Y, Kamisako W, Tabata M. Isolation of sedative principles from
27. Kanazaki T, Kiaura S. Occupational allergic contact dermatitis from Perilla frutescens (shiso). Contact Dermatitis 1992;26:55-56.
28. Pasture management. Common plants poisonous to livestock in Maryland. Prieiga per internetą: http://www.agnr.umd.edu/MCE/Publications/PDFs/FS721.pdf
29. Başer K. H. C., Demirci B, Dönmez A. A. Composition of the essential oil of Perilla
frutescens (L.) Britton from Turkey. Flavour Frag. J. 2003;18:122-123.
30. Chen J.H., Xia Z.H., Tan R.X.. High-performance liquid chromatographic analysis of bioactive triterpenes in Perilla frutescens. Journal of Pharmaceutical and Biomedical Analysis 2003;32:1175-1179.
31. Osakabe N, Yasuda A, Narsume M, Yoshikawa T. Rosmarinic acid inhibits epidermal inflamatory responses: anticarcinogenic effect of Perilla frutescens extract in the murine two-stage skin model. Carcinogenesis 2004;25(4):549-557.
32. Ueda H, Yamazaki C, Yamazaki M. Liuteolin as an Anti-inflammatory and Anti-allergic constituent of Perilla frutescens. Biol. Pharm. Bull. 2002;25(9):1197-1202.
33. Ishikura N. Anthocyanins and flavones in leaves and seeds of perilla plant. Agric. Biol. Chem. 1981;45(8):1855-1860.
34. Aritomi M, Kumori T, Kawasaki T. Cyanogenic Glycosides in Leaves of Perilla
Frutescens var. Acuta. Phytochemistry 1985;24(10):2438-2439.
35. General Specification Refined Perilla Seed Oil N.0028. Prieiga per internetą: http://www.vsp-holland.com/vsp/specs/0028_perilla.pdf
36. Shin H, Kim S. Lipid Composition of Perilla Seed. JAOCS 1994;71(6):619-622.
37. Longvah T, Deosthale Y. G. Chemical and Nutritional Studies on Hanshi (Perilla
frutescens), a traditional Oilseed from Northeast India. JAOCS 1991;68(10):781-784.
38. Makino T, Furuta Y, Fuji H, Nakagawa T, Wakushima H, Saito K, Kano Y. Effect of Oral Treatment of Perilla frutescens and Its constituents on Type-I Allergy in Mice. Biol. Pharm. Bull. 2001;24(10):1206-1209.
39. Yamamoto H, Ogawa T. Antimicrobical Activity of Perilla Seed Polyphenols against Oral Pathogenic Bacteria. Biosci. Biotechnol. Biochem. 2002;66(4):921-924.
40. Kang R, Helms R, Stout M. J, Jaber H, Chen Z, Nakatsu T. Antimicrobial Activity of the Volatile Constituents of Perilla frutecens and Its Synergistic Effects with Polygodial. J. Agric. Food Chem. 1992;40:2328-2330.
41. Takano H, Osakabe N, Sanbongi C, Yanagisawa R, Inoue K, Yasuda A, Narsume M, Baba S, Ichiishi S, Yoshikawa T. Extract of Perilla frutescens enriched for rosmarinic
acid, a polyphenolic phytochemical, inhibits seasonal allergic rhinoconjunctivitis in humans. Exp Biol Med 2004;229:247-254.
42. Arnold J. Re-set you immune system to eliminate allergies, eczema, asthma and more. Prieiga per internetą: http://www.cnm-inc.com/hsi_coral_calcium.pdf
43. Xu M, Floy H. S, Greth S. M, Chang W. L, Lohman K, Stoyanova R, Kucera G. L, Kute T. E, Willingham M. C, Miller S. M. Perillyl alcohol-mediated inhibition of lung Cancer cell line proliferation: potential mechanisms for its chemotherapeutic effects. Toxicology and Applied Pharmacology 2004;195:232-246.
44. Ueda H, Yamazaki C, Yamazaki M. Inhibitory effect of Perilla leaf extract and luteolin on mouse skin tumor promotion. Biol. Pharm. Bull. 2003;26(4):560-563.
45. Kawahata T, Otake T, Mori H, Kojima Y, Oishi I, Oka S, Fukumori Y, Sano K. A novel substance purified from Perilla frutescens Britton inhibits an early stage of HIV-1 replication without blocking viral adsorption. Antiviral Chemistry & Chemotherapy 2002;13:283-288.
46. Makino T, Ono T, Muso E, Honda G. Effect of Perilla frutescens on Nitric Oxide Production and DNA Synthesis in Cultured Murine Vascular smooth Muscle Cells. Phytother. Res. 2002;16:S19-S23.
47. Takahiro Nakazawa, Takaaki Yasuda, Joji Ueda, Keisuke Ohsawa. Antidepressant-like effects of apigenin and 2,4,5-trimethoxycinnamic acid from Perilla frutescens in the forced swimming test. Biol. Pharm. Bull. 2003;26(4):474-480.
48. Okuno M, Kajiwara K, Imai S, Kobayashi T, Honma N, Maki T, Surunga K, Goda K, Takase S, Muto Y, Moriwaki H. Perilla oil prevents the excessive growth of visceral adipose tissue in rats by down-regulating adipocyte differentiation. Journal of Nutrition 1997;127(9):1752-1757.
49. Umezawa M, Kogishi K, Tojo H, Yoshimura S, Seriu N, Ohta A, Takeda T, Hosokawa M. High-linoleate and high-α-linolenate diets affect learning ability and natural behavior in SAMR1 mice. Journal of Nutrition 1999;129:431-437.
50. Ikemoto A, Ohishi M, Sato Y, Hata N, Misawa Y, Fujii, Okuyama H. Reversibility of n-3 fatty acid deficiency-induced alterations of learning behavior in the rat: level of n-6 fatty acids as another critical factor. Journal of Lipid Research 2001;42:1655-1663.
51. Makino T, Ono T, Matsuyama K, Nogėki F, Miyawaki S, Honda G, Muso E. Suppressive effects of Perilla frutescens on IgA nephopathy in HIGA mice. Nephrol Dial Transplant 2003;18:184-490.
52. Makino T, Nakamura T, Ono T, Muso E, Honda G. Suppressive effects of Perilla
frutescens on mesangioproliferative glomerulonephritis in rats. Biol. Pharm Bull.
2001;24(2):172-175.
53. Allermin. Prieiga per internetą:
http://www.sisu.com/en/products/immunehealth/allergies/allermin
54. Perilla seed (Perilla frutescens; Zi Su Zi) 5:1 extract Powder 100 gm:V. Prieiga per internetą:
http://www.shamanshop.net/store/proddetaip.cfm/ItemID/13417.0/categoryID/15500.0/Su bCatId/3620.0/file.htm
55. Histamet. Prieiga per internetą: http://www.abundantnutrition.com/histamet.html 56. Entrox. Prieiga per internetą:
http://www.newhope.com/newproducts/summer_01/supplements.cfm?path=ex 57. Perilla extract. Prieiga per internetą: http://www.naturex.co.uk/remedi.htm 58. Perilla oil. Prieiga per internetą:
http://www.pdrhealth.com/drug_info/nmdrugprofiles/nutsupdrugs/per_0199.shtml 59. Bukantis A., Lietuvos klimatas. Vilnius 1994.
60. Agrometeriologinis biuletenis. Vilnius; 2001 – 2005; 1 – 12.
61. Dirsė A. Žemės ūkio augalų vegetacijos laikotarpių drėgmingumas. Žemės ūkio mokslai 2001;3:51-56.
62. Tonkūnas J. Lauko bandymų metodas. Vilnius; 1957. p. 252. 63. Nacevičius S. Taikomoji fenologija. Vilnius; 1975. p.188.
64. Miuleris J., Bluzmanas A. Augalų stebėjimų ir bandymų metodai. – V., 1994. p. 128. 65. Čekanavičius V., MurauskasG. Statistika ir jos taikymai. 1.-Vilnius, TEV, 2000. p. 239. 66. Čekanavičius V., MurauskasG. Statistika ir jos taikymai. 1.-Vilnius, TEV, 2002. p. 268. 67. Ragažinskienė O, Rimkienė S. Medicinal and aromatic plants genetic resurses and
cultivation in Lithuania. Journal of Medicinal & Spice Plants. 2003; 4:189-91.
68. Physiology of flowering in Pharbitis nil. Prieiga per internetą: http://www.sc.niigata-u.ac.jp/biologyindex/wada/english/p11-2-1.html
MAGISTRO DARBO TEMA SKELBTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS:
1. Ragažinskienė O., Povilaitytė V., Jankauskaitė L. Naujo vaistinio, prieskoninio augalo Perilla frutescens (L.) Britton – imunomoduliatoriaus – introdukcija Lietuvoje. Žmogaus ir gamtos sauga. Konferencijų medžiaga. Kaunas, 2005. p. 237 – 239.
2. Ragažinskienė O., Janulis V., Šeinauskienė E., Jankauskaitė L., Milašius A. The influence of meteorological factors on growth and vegetation rhythmics of Perilla frutescens (L.) Britton in Lithuania. Medicina (Kaunas) 2006; (in press).
3. Jankauskaitė L. Krūminės perilės biologinės savybės. Lietuvos sveikatos mokslų studentų ir jaunųjų tyrėjų konferencija. Tezių knyga. Kaunas, 2006.
