Mikroorganizmų išskyrimas iš šunų odos paţeidimų ir atsparumo antimikrobinėms medţiagoms nustatymas Microorganism’s isolation of dog skin lesions and antimicrobial resistance determination

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Indrė Uţubalienė

Mikroorganizmų išskyrimas iš šunų odos paţeidimų ir

atsparumo antimikrobinėms medţiagoms nustatymas

Microorganism’s isolation of dog skin lesions and

antimicrobial resistance determination

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė: prof. dr. Jūratė Šiugţdaitė

(2)

2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Mikroorganizmų išskyrimas iš šunų odos paţeidimų ir atsparumo antimikrobinėms medţiagoms nustatymas“.

1. Yra atliktas mano paties (pačios).

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(3)

3

TURINYS

SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9

1.1. Sveika šunų oda ir bakterinės jos ligos ... 9

1.1.1. Staphyloccocus genties mikroorganizmai sukeliantys piodermiją ... 11

1.1.2. Pseudomonas aeuruginosa sukelianti piodermiją ... 14

1.1.3. Malassezia pachydermatis sukelianti piodermiją ... 14

1.2. Mikroorganizmų atsparumas antimikrobinėms medţiagoms ... 16

2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA ... 18

2.1. Tyrimo medţiaga ... 18

2.2. Tyrimo metodai ... 19

2.2.1. Stafilokokų identifikavimas ... 20

2.2.2. Pseudomonas aeruginosa identifikavimas ... 21

2.2.3. Mielių identifikavimas ... 22

2.2.4. Mikroorganizmų atsparumo antimikrobinėms medţiagoms nustatymas ... 22

2.3. Statistinių duomenų analizė ... 23

3. TYRIMO REZULTATAI ... 24

3.1. Mikroorganizmų išskyrimas iš šunų odos paţeidimų ... 24

3.2. Mikroorganizmų atsparumo antimikrobinėms medţiagoms nustatymas ... 25

3.2.1. Koaguliazei neigiamų stafilokokų atsparumas antimikrobinėms medţiagoms ... 25

3.2.2. Staphyloccocus aureus atsparumas antimikrobinėms medţiagoms ... 26

3.2.3. Staphyloccocus pseudintermedius atsparumas antimikrobinėms medţiagoms ... 26

3.2.4. Pseudomonas aeruginosa atsparumas antimikrobinėms medţiagoms ... 27

3.3. Įvairių veiksnių įtaka šunų bakteriniams odos susirgimams ... 28

3.3.1. Veislės įtaka mikroorganizmų išskyrimui ... 28

(4)

4

3.3.3. Amţiaus įtaka mikroorganizmų išskyrimui ... 30

3.3.4. Sezono įtaka mikroorganizmų išskyrimui ... 30

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 32

IŠVADOS ... 34

PADĖKA ... 35

(5)

5

SANTRAUKA

Mikroorganizmų išskyrimas iš šunų odos paţeidimų ir atsparumo

antimikrobinėms medţiagoms nustatymas

Indrė Uţubalienė Magistro baigiamasis darbas

Tyrimo tikslas: išskirti mikroorganizmus iš šunų odos paţeidimų ir nustatyti išskirtų mikroorganizmų atsparumą antimikrobinėms medţiagoms.

Uţdaviniai: išskirti ir identifikuoti mikroorganizmus iš odos paţeidimų. Nustatyti išskirtų mikroorganizmų atsparumą antimikrobinėms medţiagoms. Įvertinti šunų veislės, lyties, amţiaus, sezono įtaką odos bakterinėms ligoms.

Tyrimas buvo atliktas 50 šunų, turėjusių bakterinių odos ligų poţymių. Mikroorganizmai išskirti iš 42 mėginių (84 proc.). Daugiausia buvo išskirta koaguliazei neigiamų (KNS) stafilokokų – 30 proc., kurie nebuvo toliau identifikuojami. Taip pat išskirta S. aureus 22 proc., S. pseudintermedius 16 proc.,

P. aeruginosa 10 proc., M. pachydermatis 6 proc. Iš 8-ių mėginių (16 proc.) mikroorganizmai

neišaugo.

KNS padermės atspariausios buvo tetraciklinui (73,33 proc.), jautriausi amoksicilinui su klavulano rūgštimi (100 proc.). S. aureus atspariausia buvo sulfadiazinui – trimetoprimui (100 proc.), jautriausi – cefaleksinui (90,91 proc.). Taip pat ir S. pseudintermedius yra atspariausi sulfadiazinui – trimetoprimui (87,50 proc.), jautriausi – amoksicilinui su klavulano rūgštimi (87,50 proc.) ir cefaleksinui (87,50 proc.). P. aeruginosa atspariausia sulfadiazinui – trimetoprimui (60proc.), tetraciklinui (60 proc.), jautriausia gentamicinui (80 proc.) ir enrofloksacinui (80 proc.).

Įvertinus veislės, lyties, amţiaus ir sezono įtaką mikroorganizmų išskyrimui, buvo nustatyta, kad tik veislė turėjo poveikį (p=0,022 <0,05).

(6)

6

SUMMARY

Microorganism’s isolation of dog skin lesions and antimicrobial

resistance determination

Indre Uzubaliene Master‘s Thesis

Aim of study: To isolate microorganisms from canine skin lesions and determine isolated microorganisms antimicrobial resistance.

Objectives: To isolate and identify microorganisms from canine skin lesions. To determine isolated microorganisms antimicrobial resistance. To evaluate the influence of breed, gender, age, season of the year on skin bacterial disease.

The study was completed on 50 dogs with signs of bacterial skin diseases. Microorganisms were isolated from 42 samples (84 %). Most cases were coagulase – negative staphylococci (KNS) – 30 %, which were not identified further. Also isolated S. aureus 22 %, S. pseudointermedius %, P. aeruginosa 10 %, M. pachydermatis 6 %. Microorganisms did not grow in 8 samples (16 %).

KNS strains were resistant to tetracycline (73.33 %), the most sensitive to amoxicilin with clavulanic acid (100 %). S. aureus was resistant to sulfadiazine – trimethoprim (100 %), the most sensitive to cefalexin (90,91 %). Similarly, S. pseudintermedius are most resistant to sulfadiazine – trimethotpim (87.50 %), most sensitive to amoxicillin with clavulanic acid (87.50 %) and cefalexin (87.50 %). P. aeruginosa most resistant to sulfadiazine – trimethoprim (60 %), tetracycline (60 %), and the most sensitive to gentamicin (80 %) and enrofloxacin (80 %).

After evaluating the influence of breed, gender, age and season on the isolation of microorganisms, it was found that only the breed had the influence (p=0,022 < 0,05).

(7)

7

SANTRUMPOS

KA - kraujo agaras

KNS – koaguliazei neigiami stafilokokai KTS – koaguliazei teigiami stafilokokai MA – maitinamasis agaras

min. – minutė

MRSA - meticilinui atsparios Staphylococcus aureus padermės

MRSP - meticilinui atsparios Staphylococcus pseudintermedius padermės pav. – paveikslas

proc. - procentai

S. aureus - Staphylococcus aureus S. hyicus – Staphylococcus hyicus

S. pseudintermedius - Staphylococcus pseudintermedius

sek. – sekundė

SIG – Staphyloccocus intermedius grupė spp. – rūšys

(8)

8

ĮVADAS

Remiantis atliktais tyrimais yra nustatyta, kad dermatologinės infekcijos sudaro apie 17 proc. visų susirgimų (6). Su odos infekcijomis susiję mikroorganizmai gali būti kilę iš aplinkos, taip pat tiesioginio ar netiesioginio kontakto būdu gauti iš gyvūno nešiotojo odos rezidentinės mikrofloros, burnos ertmės, lyties organų sistemos ar virškinimo trakto (2).

Sukelti bakterines odos ligas mikroorganizmams leidţia gyvūno hiperjautrumas, atsiradę ektoparazitai, endogeninis ar egzogeninis kortikosteroidų poveikis, demodekozė, hipotiroidizmas, folikulinė displazija, ektodermalinė displazija ir kornifikacijos sutrikimai (14).

Piodermijas daţniausiai sukelia koaguliazei teigiama stafilokokų rūšis, ţinoma kaip S.

pseudintermedius. Taip pat S. aureus ir Pseudomonas spp., Malassezia spp. gali būti išskirtos iš

paţeistos odos. Nors šie mikroorganizmai gali veikti kaip pirminiai piodermijos patogenai, imunosupresijos atveju, jie yra antriniai infekcijos sukelėjai arba paţeidimus uţteršiančios ląstelės (2;3). Visgi stafilokokinė odos infekcija yra viena iš daţniausiai pasitaikančių prieţaščių, dėl kurių ţmonės kreipiasi į veterinarijos gydytojus (6) – ji sukelia net iki 90 proc. šunų piodermijų (8).

Gydant bakterinę piodermiją svarbiausia yra nustatyti ir gydyti pirminę prieţastį (10). Šunų piodermijos yra gydomos tiek vietiškai, tiek sistemiškai. Kadangi pastaraisiais metais išaugo atsparumas daţniausiai naudojamoms antimikrobinėms medţiagoms, ypatingas dėmesys atkreipiamas į meticilinui atsparius mikroorganizmus. Jie yra atsparūs visiems β – laktaminiams antibiotikams, kurie daţniausiai naudojami piodermijai gydyti (27).

Stafilokokų atsparumas antimikrobinėms medţiagoms yra didelė pasaulinė problema. Dėl šios prieţasties yra svarbu identifikuoti mikroorganizmus, stebėti jų šaltinius, tirti pasiskirstymą ir antimikrobinį atsparumą (33).

Darbo tikslas - išskirti mikroorganizmus iš šunų odos paţeidimų ir nustatyti išskirtų mikroorganizmų atsparumą antimikrobinėms medţiagoms.

Darbo uţdaviniai:

1. Išskirti ir identifikuoti mikroorganizmus iš odos paţeidimų.

2. Nustatyti išskirtų mikroorganizmų atsparumą antimikrobinėms medţiagoms. 3. Įvertinti šunų veislės, lyties, amţiaus, sezono įtaką odos bakterinėms ligoms.

(9)

9

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1. Sveika šunų oda ir bakterinės jos ligos

Šunų oda yra didţiausias šio gyvūno kūno organas. Ji dalyvauja temperatūros reguliavime, sensorikoje, apsaugo organizmą nuo dehidratacijos ir sudaro barjerą, kuris apsaugo nuo išorinių aplinkos veiksnių. Taip pat atlieka vitamino D sintezę, sekrecijos, ekskrecijos ir imunologinę odos funkcijas. Yra sudaryta iš epidermio, tikrosios odos (dermos), poodţio, plaukų bei daugybės liaukų (2). Odoje yra sensoriniai lietimo, spaudimo, vibracijos, skausmo, karščio, šalčio receptoriai (1).

Oda pasiţymi antimikrobinėmis savybėmis. Normalus sausumas riboja mikrobų galimybę įsivyrauti, o paviršinių sluoksnių pleiskanojimas pašalina nerezidentinius mikroorganizmus ir apvalo pačią odą. Tuo metu rezidentinių mikroorganizmų kiekis taip pat sumaţėja, tačiau jų greitai atsiranda iš vyraujančios mikrofloros. Holokrininės riebalinės liaukos išskiria lipidus, kurie slopina bakterijas. Kartu su prakaito liaukomis jos dalyvauja viršutinių epidermio sluoksnių apsaugoje, ribodamos mikrobų patekimą. Rezidentinės bakterijos šalina nerezidentinius mikroorganizmus, išskirdamos inhibitorinius metabolitus ir bakteriocinus, uţima jų vietą. O odos imuninė sistema reaguoja į vietinius antigeninius dirgiklius ir mikrobus (2).

Oda yra sudėtinga ekosistema, kurioje egzistuoja didelė mikroorganizmų įvairovė. Ši mikroorganizmų įvairovė yra vadinama mikroflora. Šie mikroorganizmai ne tik gyvena, tačiau ir sąveikauja su aplinkinėmis ląstelėmis ir imunitetu. Šeimininko imunitetas gali daryti įtaką mikrofloros sudėčiai. Šis kryţminis ryšys palaiko homeostazę ir sveiką gyvūno organizmą, tačiau jo sutrikimas daţniausiai pasibaigia liga (5). Natūralią odos mikroflorą šuniukas įgyja iš patelės gimimo metu. Bakterijos ir mielės išsidėsto skirtingose gyvūno odos vietose. Daugiausia jų yra drėgnose ir apsaugotose srityse: paţastyse, kirkšnyse, tarpupirščiuose, ausies landose (2). Yra pastebėta, kad didesnė įvairovė mikroorganizmų yra plaukuotose kūno srityse, nei gleivinės ar gleivinės – odos jungčių srityse (5).

Sveikos odos paviršiuje esančios bakterijos yra klasifikuojamos į rezidentinius ir nerezidentinius mikroorganizmus. Šis skirstymas priklauso nuo jų gebėjimo daugintis natūralioje aplinkoje (6).

Rezidentiniams mikroorganizmams daugiausia priklauso Gram teigiami mikroorganizmai. Iš jų daugumą sudaro koaguliazei neigiami stafilokokai. Taip pat šunų odos paviršiuje randama Micrococcus spp., Streptococcus spp., Acinetobacter spp., Malassezia spp. (2). Ant plaukų stiebo aptinkama:

Micrococcus spp., Bacillus spp., Staphyloccocus intermedius, o plaukų folikuluose: Micrococcus spp., Propionibacterium acne, Streptococcus spp., Bacilus spp., S. intermedius (6).

(10)

10 Tuo metu nerezidentiniams mikroorganizmams priskiriama Escherichia coli, Proteus mirabilis,

Corynebacterium spp., Bacillus spp. ir Pseudomonas spp.. Visgi šie mikroorganizmai tampa reikšmingi

tik juos, kaip antrinius sukelėjus, įtraukus į patologinį procesą. Jie taip pat nesidaugina ant daugelio gyvūnų normalios ir sveikos odos. Vieni gyvūnai jų turi daugiau, kiti – vos keletą. Šis mikroorganizmų kiekis gali išlikti pastovus, tačiau pokytį inicijuoti gali antimikrobinės medţiagos arba pasikeitusios klimato sąlygos (6).

Šunų odos mikrofloros pakitimai tradiciškai vertinami naudojant standartinius mikrobiologinius metodus (4).

Odos ligoms daţnai yra būdinga daugialypė etiologija, kurią įtakoja šeimininko genetika, odos barjero vientisumas, imuninė sistema ir uţdegiminiai komponentai. Visiems šiems veiksniams įtaką gali daryti prasta higienos praktika ir aplinkos poveikis. Domėjimasis šunų mikroflora ėmė augti, kai ţmonės pastebėjo, kad augintinių mikroorganizmai gali daryti įtaką ar pakenkti jų pačių sveikatai (7).

Piodermija yra viena iš labiausiai paplitusių šunų odos ligų. Visų pirma bakterinės odos infekcijos vadinamos pirminėmis piodermomis, kai dar neţinoma ligos prieţastis. Nėra aišku, ar šiai ligos stadijai turi įtakos bakterijų virulentiškumas ar padidėjęs gyvūno jautrumas. Šunys yra labiau jautrūs bakterinėms odos ligoms, nes jų pH yra aukštesnis nei ţmonių ar kačių, o raginis sluoksnis yra labai plonas. Taip pat tarpląsteliniai tarpai yra uţpildyti nedideliu hidrolipidinių medţiagų kiekiu, o folikulų ostija neturi jį apsaugančios emulsijos (8).

Bakterinės odos infekcijos gali būti klasifikuojamos pagal paţeidimo gylį (9). Piodermija gali būti: išorinio sluoksnio (odos raukšlių piodermija, ūmus šlapiasis dermatitas, bakterijų pagreitintas augimas), paviršinė (trumpaplaukių šunų bakterinis folikulitas, gleivinės – odos jungčių piodermija, impetigo ir bakterinis folikulitas, paviršinė plintanti piodermija) ir gilioji (furunkuliozė, abscesas, gilioji piogranulioma, smakro aknė, bakterinis pododermatitas). Pastebėta, kad bakterinės odos ligos, kaip impetigo yra daţniau pastebimos maţiems šuniukams, idiopatinis folikulitas – jauniems trumpaplaukiams šunims, o piodermija randama 4–5 metų vokiečių aviganiams. (8).

Klinikiniai poţymiai susideda iš daugybės plataus spektro šunų odos paţeidimų: eritemos, alopecijos, nieţulio dėl makulių, papulių, pustulių, karpų, giliojo folikulito, furunkuliozės, odos fistulių, celiulito, vaskulito ir kt. (3)

Gilioji piodermija apima tikrąją odą, o kartais ir poodinius audinius. Odos paţeidimai ar traumos daţnai yra giliosios piodermijos prieţastis. Kartais uţdegimas pereina iš paviršinės piodermijos į gilųjį pūlinį odos uţdegimą. Daţnai uţdegimo prieţastimi gali būti ir koaguliazei teigiami stafilokokai (2).

(11)

11 Gilioji piodermija neatsiranda spontaniškai sveikų gyvūnų organizmuose. Todėl sėkmingas ligos gydymas priklauso nuo uţdegimą sukeliančių veiksnių identifikavimo (6).

1.1.1. Staphyloccocus genties mikroorganizmai sukeliantys piodermiją

Staphyloccocus spp. skaičius pradėjo didėti dėl atsiradusių detalesnių molekulinio atpaţinimo

metodų. 1999-ais metais buvo sudarytas sąrašas su 39-is rūšimis, porūšiais ir siūlomais nurodymais, skirtais naujų stafilokokų rūšių atpaţinimui pagal fenotipinius ir genotipinius poţymius (2).

Stafilokokai yra Gram teigiami kokai, maţdaug 0,5–1,5 µm dydţio nejudrios ląstelės, daţniausiai išsidėsčiusios netaisyklingomis krūvelėmis, panašiomis į vynuogių kekę (1 pav.). Taip pat kartais jos gali formuoti trumpas grandinėles ar poras. Dauguma šių ląstelių yra katalazės testui teigiami, oksidazės testui neigiami fakultatyviniai anaerobai, negaminantys sporų. Jie atsiranda ant odos kaip komensaliniai organizmai, tačiau kai kurios rūšys gali veikti kaip oportunistiniai patogenai, sukeliantys pūlines infekcijas. Koaguliazės gamyba yra susijusi su Staphylococcus spp. patogeniškumu, tačiau net koaguliazei neigiami stafilokokai su maţu virulentiškumu kartais gali sukelti ligas (12;13). Mikrobiologijos laborotorijose jie auga ant maistinio ir kraujo agaro, tačiau ant MacConkey agaro neauga (14). Tuo metu ant KA agaro mikroorganizmų kolonijos apvalios ir santykinai didelės (3–5 mm) (2). Stafilokokai yra atsparūs išoriniams aplinkos veiksniams: dţiovinant jie gali išlikti savaitėmis, esant virš +60o_{C temperatūrai išlieka gyvybingi 30 min., pH svyruoja nuo 4.0 iki 9.5, o druskos}

koncentracijai esant 7,5 proc. jie yra išsskiriami iš selektyvinių terpių. Vis dėlto juos slopina bakteriostatiniai daţai, tulţies druska, dezinfekciniai tirpalai ir dauguma antimikrobinių medţiagų. Plinta tiesioginio ir netiesioginio kontakto metu (13).

1 pav. Staphylococcus aureus išsidėstymas grupėmis (prieiga prie interneto:

(12)

12 Stafilokokai yra aptinkami šiltakraujų gyvūnų viršutiniuose kvėpavimo takuose ir epitelio paviršiuje (13). S. aureus ir S. pseudintermedius, S. hyicus yra svarbūs patogeniniai mikroorganizmai naminiams gyvūnams. Jie daţnai gali sukelti nieţulį. Tačiau net maţiausia trauma ar imunosupresija gali daryti įtaką infekcijos atsiradimui (12). Tai yra bakterijos, kurios gali sukelti abscesų formavimąsi ar pūliavimą. Šie patogeniniai mikroorganizmai gali įsiskverbti į audinius, esančius aplink odos paţeidimą ir juos uţkrėsti. Pūliai yra sudaryti iš negyvų leukocitų liekanų, negyvų ir aktyvių bakterijų (14).

Patogeniniai stafilokokai gamina toksinus ir enzimus, kurių reikšmė ligos patogenezėje iki galo nėra ištirta. Enterotoksinais (A-E) galima nuodyti ţmonių maistą. Eksfoliatinas sukelia stafilokokinio odos uţdegimo sindromą ţmonėms ir šunims. Toksinio šoko sindromo toksinas – 1 (TŠST-1) sukelia toksinį šoko sindromą, odos bėrimus. Epidermolitinis toksinas yra susijęs su šunų ir ţmonių stafilokokinėmis odos infekcijomis (14).

Staphyloccocus genties mikroorganizmai yra klasifikuojami į dvi grupes pagal gebėjimą išskirti

koaguliazės fermentą: KNS ir KTS. Koaguliazei neigiami stafilokokai yra saprofitiniai ir daţniausiai nepatogeniniai mikroorganizmai. Daugeliui antimikrobinių medţiagų atsparios padermės gali sukelti sunkias infekcines ligas (33). KNS patogeniškumas (lyginant su KTS) buvo ilgai nepakankamai įvertinamas, kadangi jie daţniausiai buvo susiję su lėtinėmis infekcijomis (36). Koaguliazei teigiami stafilokokai: S. aureus, S. pseudintermedius, S. delphini yra komensalinės bakterijos. Šie oportunistiniai patogenai aptinkami daugeliui gyvūnų rūšių (26).

1.1.1.1. Staphyloccocus aureus

Staphylococcus aureus daţniausiai yra ţmonių patogenas, tačiau yra aptinkamas ir šunims (16).

Vienas iš S. aureus poţymių, padedančių jį identifikuoti yra tai, kad šie mikroorganizmai gamina karotinoidų pigmentus, kurie tam tikroje terpėje suteikia kolonijoms auksinę spalvą (2). S. aureus kolonijos turi tipinę dvigubą hemolizės zoną. Koaguliazės ir katalazės testai teigiami. Manitolio bei maltozės skaidymas gali būti naudojami S. aureus atskyrimui nuo S. pseudintermedius (14).

S. aureus ligų atţvilgiu svarba tęsiasi, nes egzistuoja stiprus polinkis tapti atspariu

antimikrobinėms medţiagoms. Penicilino panaudojimas turėjo didelį teigiamą efektą stafilokokinėms infekcijoms, tačiau greitai pasireiškė jam atparumas. Taip pat nutiko ir po naujos antimikrobinės medţiagos – meticilino įvedimo, tada buvo atrastas meticilinui atsparus Staphyloccocus aureus

(MRSA) (11). Daugelyje šalių (įskaitant JAV ir Europos šalis) didţiausias skaičius infekcijų su MRSA buvo uţregistruotas šunims su piodermija, otitu, šlapimo takų infekcija, ţaizdų infekcija ir operacijos

(13)

13 vietoje atsiradusia infekcija (12). 2003–2004-aisiais metais MRSA infekcijos Jungtinėje Karalystėje buvo daug labiau paplitusios, nei buvo manyta iki to laiko (15).

Gyvūnai ir ţmonės gali būti uţkrėsti MRSP be matomų klinikinių poţymių ar imuninės reakcijos – taip jie tampa MRSP nešiotojais (16). Esant glaudţiam socialiniui bendravimui tarp naminių

augintinių ir ţmogaus, galima tikėtis, kad MRSA bus perduotas gyvūno savininkui ar veterinarijos personalui (15). MRSA gali būti lengviau perduodamas nei MRSP tarp šuns ir šeimininko (17).

Naminiai gyvūnai (šunys, katės, arkliai, egzotiniai gyvūnai) gali būti meticilinui jautraus S.

aureus ir meticilinui atsparaus S. aureus nešiotojai. Praktikoje daţniau pasitaiko kiti KTS, ypatinagai S. pseudintermedius, kuris taip pat turi atsparumą nulemiantį geną ir sukelia odos mikštųjų audinių

infekciją (34).

1.1.1.2. Staphyloccocus pseudintermedius

Staphyloccocus pseudintermedius yra oportunistinis patogenas, daţniausiai sukeliantis gyvūnų

augintinių odos infekcijas. Taip pat ši bakterija gali sukelti daugybę odos ligų ţmonėms (14;17).

Šie mikroorganizmai priklauso normaliai odos ir gleivinių mikroflorai, bet gali būti išskirti ir iš šnervių, burnos, ryklės, kaktos, kirkšnių ir išangės sričių sveikiems gyvūnams (16).

Atliekant tyrimus svarbu ţinoti, kad šie mikroorganizmai vykdo hemolizę, jų koaguliazės ir katalazės testai teigiami, o koaguliazę jau galima stebėti po 4 val. inkubacijos +35 o_{C temperatūroje}

(14).

Staphyloccocus intermedius pirmą kartą buvo aprašyta 1976 metais. Visgi bėgant metams

atsirado neaiškumų dėl jų klasifikacijos ir 2005-aisiais metais buvo apibrėţta nauja stafilokokų rūšis –

S. pseudintermedius. Bakterijos ankščiau atpaţintos pagal fenotipines savybes kaip S. intermedius,

buvo perklasifikuotos pagal molekulinius metodus ir suskirstytos į: S. intermedius, S.

pseudintermedius, S. delphini. Tačiau kartu visos trys rūšys atstovauja SIG (16). Po perkvalifikavimo

buvo iškelta teorija, kad S. pseudintermedius yra šunų pagrindinė patologinė stafilokokų rūšis (18). Iš pradţių šie mikroorganizmai buvo jautrūs daugumai antimikrobinių medţiagų, tačiau maţdaug nuo 2006-ųjų metų MRSP tapo patogeniniu ir atspariu daugumai antibiotikų, naudojamų šunims gydyti. Iškilo grėsmė smulkių gyvūnų antimikrobinių medţiagų naudojimui dėl ribotų gydymo galimybių (19).

Daţniausiai šunims paviršinį bakterinį folikulitą sukelia S. pseudintermedius. Sukeltas nieţulys gali būti labai stiprus arba gali jo išvis nebūti, o klinikiniai simptomai gali pasireikšti įvairiai skirtingoms šunų veislėms. Daţniausiai pasireiškia daugiaţidininiais išplikimais, plaukų folikulų papulėmis ar pustulėmis, seroziniais šašais liemens, pilvo ir paţastų srityse (5).

(14)

14 Šunys, kuriems yra nustatytas atopinis dermatitas, daţniausiai turi padidėjusį jautrumą aplinkos alergenams (namų dulkių erkutės) ar maisto alergenams. Tai viena iš labiausiai pasitaikančių chroniškų odos ligų. Tačiau gyvūnai nuolat kenčia nuo antrinės bakterinės ar mielinės infekcijos, kurią daţniausiai sukelia Staphyloccocus pseudintermedius (4).

1.1.2. Pseudomonas aeuruginosa sukelianti piodermiją

Pseudomonas aeruginosa yra viena iš svarbiausių patogenų iš Pseudomonas spp. Jos natūraliai

yra paplitusios aplinkoje, daţniausiai randamos vandenyje, dirvoţemyje, vaisiuose, darţovėse. Taipogi yra ţmonių, gyvūnų ir augalų oportunistiniai organizmai (14).

Pseudomonas spp. yra Gram neigiamos aerobinės lazdelės, 1,5–5,0 µm x 0,5–1,0µm dydţio

ląstelės. Jos gamina baltyminius egzotoksinus: egzotoksinus A, S, T, U, Y, elastazę ir keletą kitų biologiškai aktyvių baltymų (2). Šios bakterijos yra obligatiniai aerobai, gaunantys energiją iš organinių medţiagų oksidacijos ar naudodamos deguonį vietoj alternatyvaus elektronų akceptoriaus. Jos auga ant daţniausiai naudojamų terpių +4-41o

C temperatūroje. Ant KA augdamos pilkos ir nelygios kolonijos gali pasiekti daugiau nei 1 mm skersmens dydį, daţniausiai turi hemolizės zoną. Augant P. aeruginosa išsiskiria specifinis salsvas kvapas, primenantis kukurūzų paplotėlių kvapą. Šie mikroorganizmai yra oksidazės testui teigiami, trijų cukrų ir geleţies agarą keičia į šiek tiek šarminį, oksidaciniu būdu išnaudoja gliukozę, formuoja mėlynai ţalią pigmentą – piocianiną (13). Vienos P.

aeruginosa išskyrimas iš bakterinių odos paţeidimų yra gana retas (24). Veterinarinėje literatūroje ilgai

nebuvo apibrėţti P. aeruginosa klinikiniai poţymiai, nors apie klinikinius piodermijos poţymius, sukeltus S. intermedius, buvo pranešama gana daţnai (25).

P. aeruginosa retai sukelia pirminę ligą. Predisponuojantys infekcijos veiksniai gali būti audinių

trauma, gyvūno nusilpimas dėl navikinių procesų ar imunodeficito, taip pat normalią mikroflorą gali išbalansuoti antibiotikų terapija. Daugybė virulentiškų veiksnių yra svarbūs ligos patogenezėje (ţiūţeliai, lipopolisacharidai, alginatų biofilmai, egzotoksinas A, proteazė, fosfolipazė C ir kt.) (14). Šunims ji daţniausiai sukelia lėtinę piodermiją, lėtinį išorinės ausies uţdegimą, dermatitą, cistitą ir šlapimo pūslės uţdegimą. Bakterija daţniausiai yra atspari plataus spektro antimikrobinėms medţiagoms (25).

1.1.3. Malassezia pachydermatis sukelianti piodermiją

Malassezia spp. yra komensalinių mielių gentis, randama daugelyje ţinduolių (8). Yra ţinoma 14

šių mielių rūšių: M. pachydermatis, M. furfur, M. globosa, M. restricta, M. slooffiae, M. sympodialis,

(15)

15 (20). Informacija apie šių mielių ryšį ir nomenklatūrą yra nuolatos perţiūrima ir atnaujinama (8). M.

pachydermatis, M. nana, M. caprae, M. equina ir M. cuniculi yra artimai susijusios su gyvūnais. M. pachydermatis daţniausiai išskiriamas iš odos gleivinės, šunims ir katėms su lėtiniu dermatitu ir

išorinės ausies uţdegimu (21). Visos šios paminėtos rūšys turi bendrus fiziologinius ir morfologinius poţymius (10).

M. pachydermatis yra aerobinės, fermentų negaminančios, ureazės testui teigiamos mielės, kurios

geriausiai auga +35-37oC temperatūroje. Tai vienintelės mielės, kurioms nėra reikalingi lipidų papildai, augant ant Sabūro dekstrozės agaro, nors ir yra lipofilinės mielės. Jų kolonijos yra nepermatomos, matinės, kreminės spalvos ir lygiu paviršiumi (8;12). Puikiai auga ant KA, tik dėl kolonijų maţumo (skersmuo yra maţesnis nei 1 mm.), lėkštelės paviršiuje galima įţiūrėti tik kolonijų atspalvį (6). Dauginasi vienpolio dauginimosi būdu, kuris palieka ryškias ţymes motininėse ląstelėse. Pumpurai gali formuotis ant plataus ar siauro ląstelės pagrindo. Forma gali būti tiek kiaušinio formos, tiek ovalios ar cilindro fomos. Malassezia spp. yra normalios mikrofloros dalis, todėl kartais sunku suprasti jos svarbą tik iš klinikinių poţymių (10).

Malassezia spp. gali būti aptinkamos net ant trijų dienų amţiaus šuniukų odos, todėl galima spėti,

kad gyvūnas yra uţkrečiamas gimimo metu arba jį laiţant. Suaugusiems sveikiems gyvūnams mielės randamos drėgnose ir riebaluotose vietose, kaip ausies kanalas, analinė anga, tarpupirščiai ir gleivinės – odos jungimosi vietos. Aptinkamos epidermio paviršiniuose sluoksniuose ar raginio sluoksnio dalyje, kurioje atsiveria plauko folikulas (6). Paviršinis dermatitas gali atsirasti arba lokalios (pilvo, snukio, pėdų, kaklo, tarpvietės) arba išplitusios formos. Snukio trynimas ir kojų laiţymas gali būti viena iš prieţaščių, kodėl jų oda atrodo eriteminė ir išsausėjusi. Antrinė alopecija ir ekskoriacija taip pat daţnai pastebima. Hiperpigmentacija ir lichenifikacija pasireiškia kartu su saborėja, kai odos infekcija tampa lėtinė (10). Imunosupresija ar ištęstas antimikrobinis gydymas, paţeidţiantis rezidentinę mikroflorą, gali palengvinti mielių augimą ir sukelti ligą (12). Kai tik mielės uţsisėja, M. pachydermatis išskiria fermentus (proteazę, lipazę, fosfatazę, ureazę), kurie veikia riebalus ir ardo epidermio paviršių, keičia odos pH, išskiria eikosanoidus ir aktyvuoja komplementą (22). Pastebėta, kad kai kuriais atvejais ţmonių infekcijos šaltinis gali būti sveikatos prieţiūros darbuotojai, kurie namuose laiko šunis. Spėjama, kad ţmogui M. pachydermatis yra gana daţnai perduodamas mechaniškai nuo uţkrėsto šuns odos (23). Iki šiol tiksliai nėra išsiaiškinta, kodėl mielės iš nekenksmingo komensalo patampa ligos sukelėju (2).

(16)

16

M. pachydermatis sukeltoms bakterinėms ligoms gydyti tinka medicininiai šampūnai, sudėtyje

turintys mikonalozo ir chlorheksidino. O sistemiškai gydyti galima ketokonazolu ar itrakonalozu. Šie mikroorganizmai atsparūs cikloheksimidui (12). Paviršiniam naudojimui galima gyvūnams paskirti antiseptinius preparatus, tokius kaip: heksachlorofenas, jodidas, ketvirtiniai amonio junginiai, 8 - hidroksichinolinas, salicilamidas, propiono rūgštis, salicilio rūgštis, chlorfenesinas. Jei reikia dar stipresnio poveikio, rekomenduojamas natamicinas, klotrimazolis, nistatinas, ketokonazolis ir mikonazolis. O sisteminiam gydymui rekomenduojama grizeofulvinas, amfotericinas, flucitozinas, imidazolas (2).

1.2. Mikroorganizmų atsparumas antimikrobinėms medţiagoms

Pirmos kartos antibiotikai yra plataus veikimo spektro vaistai, kurie pasiţymi antistafilokokiniu veikimu. Jie yra nemaţiau veiksmingi, nei kitų pakopų antimikrobinės medţiagos. Šiai grupei priklauso cefadroksilis, cefaleksinas, amoksicilinas su klavulano rūgštimi, klindamicinas, linkomicinas. Antros kartos antibiotikai turėtų būti naudojami, kai yra patvirtinta, kad pirmos kartos antibiotikai nėra efektyvūs. Šių vaistų grupei priklauso cefovecinas, cefpodoksimas, difloksacinas, enrofloksacinas, marbofloksacinas, orbifloksacinas, pradofloksacinas. Atsparumas jiems kelia didelį susirūpinimą. Trečios kartos antibiotikai yra labai svarbūs gyvūnų ir ţmonių sveikatai. Jie naudojami, kai yra nustatomas mikroorganizmų atsparumas daugeliui antimikrobinių medţiagų. Jų naudojimas gyvūnams gali sukelti neigiamą šalutinį poveikį. Taip pat daugumai šių vaistų nėra suteikta licensija gyvūnams gydyti, nėra duomenų apie saugumą ir veiksmingumą. Trečios kartos antibiotikai turi būti naudojami ik tada, kai yra nustatytas antimikrobinis jautrumas, pirmos ir antros kartos antibiotikai nėra efektyvūs. Šiai antibiotikų grupei priklauso aminoglikozidai, azitromicinas, ceftazidimas, chloramfenikolis, klaritromicinas, florfenikolis, imipenemas, fosfomicinas, piperacilinas, refampinas, tiamfenikolis, tikarcilinas (37).

Yra pastebėtas ryšys tarp naudojamų antimikrobinių medţiagų ir bakterijų atsparumo, todėl galima manyti, kad atsparumo genai gali būti perduodami tarp bakterijų, esančių veislyno šunų organizmuose. Taip pat atsparumas gali augti, nes kartais antimikrobinės medţiagos gali būti naudojamos netinkamai veisiant šunis. Įvairūs vaistai gali būti reguliariai naudojami artėjant gimdymui, norint išvengti naujagimių šuniukų infekcijų, nors turėtų būti ieškomos jas sukeliančios prieţastys (26).

Veterinarijos gydytojai savo pacientams – šunims, sergantiems bakterinėmis odos ligomis privalo nustatyti ir pašalinti ligai įtaką darančius veiksnius, sumaţinti etiologinių sukelėjų kiekį ir jų toksinius produktus iš infekcijos, maţinti mikroorganizmų plitimą uţdegimo vietoje (21). Piodermijos paţeidimų

(17)

17 pasikartojimas po sėkmingo antimkrobinio gydymo yra įprasta, kai pirminės prieţastys yra nepakankamai arba netinkamai gydomos (3).

Paviršinėms piodermijoms gydyti daţniausiai paskiriami nestiprūs antiseptikai. Tačiau jau išplitęs procesas reikalauja sisteminio gydymo. Stafilokokai daţnai atsparūs penicilinui, streptomicinui, tetraciklinui. Paprastai yra naudojami penicilinazė - atsparus penicilinas, fluorokvinolonas, chloramfenikolis, cefalosporinai, vankomicinas, linkozamidai, makrolidai, trimetoprim – sulfatai (13).

Stafilokokinę infekciją, sukeltą Gram teigiamų kokų, pirmiausia reikėtų gydyti antimikrobinėmis medţiagomis – ląstelės sienelės sintezės inhibitoriais. Būtų galima panaudoti β – laktaminius antibiotikus, geriausiai ţinomus meticilino preparatus, cefalosporinus ir vankomiciną (2).

Staphyloccocus spp. atsparumą meticilinui nulemia mecA genas, kuris koduoja peniciliną surišantį

baltymą (PBP) 2a. MecA genas yra randamas stafilokokinėje chromosomų kasetėje (27). Vis daţniau yra nustatoma meticilinui atsparūs Staphyloccocus spp., kurie sukelia šunų odos infekcijas. Jei nustatoma MRSA ir MRSP, jokie β – laktaminiai antibiotikai nebus efektyvūs. Per pastarajį dešimtametį MRSP paplitimas stipriai išaugo, o taip pat ir jo atsparumas antimikrobinėms medţiagoms. Keliamas susirūpinimas, kad šios bakterijos tampa atsparios daugeliui preparatų. Atlikti tyrimai rodė, kad daugiau nei 90 proc. MRSP yra atsparūs daugeliui antibiotikų, atsparūs daugiau nei 4-ioms antimikrobinių vaistų klasėms (9). Nuo 2000-ųjų metų MRSP kultūros tapo dar labiau paplitusios pasaulyje. Tai sukėlė didelį susirūpinimą antimikrobinių medţiagų atsparumu ir uţdegimais, kuriuos sunku gydyti su turimais antibiotikais (17).

P. aeruginosa yra atspari daugumai antimikrobinių medţiagų, todėl gali daţnai sukelti infekciją

net vykstant intensyviai antibiotikų terapijai (14). Šios bakterijos atsparios benzilpenicilinams, aminobenzilpenicilinams, karboksipenicilinams, pirmos ir antros kartos cefalosporinams, chloramfenikoliui, tetraciklinui. O sisteminiam infekcijų gydymui naudojami antipseudomonaliniai penicilinai, trečios ir ketvirtos kartos cefalosporinai, karbapenemai, aminoglikozidai ir fluorokvinolonai (28). Daţniausiai paţeistų audinių gydymui naudojami gentamicinas, tobramicinas, amikacinas, karbenicilinas, ciprofloksacinas, tikarcilinas su klavulano rūgštimi, nes bakterijos jiems yra jautrios (13).

(18)

18

2. TYRIMO METODAI IR MEDŢIAGA

2.1. Tyrimo medţiaga

Tyrimas atliktas 2014–2015 metais, kurio metu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje Veterinarinės patobiologijos katedroje, buvo renkami ir analizuojami duomenys. Iš viso buvo ištirta 50 mėginių.

Visi mėginiai tyrimui buvo imti dėl gyvūnų odos susirgimams būdingų poţymių. Odos bakteriologiniam tyrimui skutmenos buvo daromos paţeidimo vietoje, imamos steriliu vatos tamponu į transportines terpes „TRANSWAB®“ pavaizduotas 2 paveiksle. Mėginiai pradėti tirti ne vėliau nei 48 val., nuo mėginių paėmimo. Iki tyrimo mėginiai laikyti +4o_{C temperatūroje.}

2 pav. Transportinė terpė „TRANSWAB®“ (prieiga prie interneto:

http://www.mwe.co.uk/microbiology-lab-supplies/transport-swabs-microbiology-swabs/transwab-amies-mw170/)

Sergančių šunų duomenys suskirstyti į grupes pagal veislę, lytį, amţių ir metų laiką. Šiam tyrimui mėginiai buvo imti iš 19 skirtingų šunų veislių (1 lentelė). Grupė pagal lytį suskirtyta į 2 pogrupius, pagal amţių – 4 (2 lentelė). Pagal sezoną grupė skirstyta į 2 pogrupius: Kovas – Rugpjūtis (12 mėginių), Rugsėjis – Vasaris (38 mėginiai).

1 lentelė. Šunų skirstymas pagal veislę Eil.

Nr.

Veislė Skaičius

1. Anglų buldogas 3

(19)

19 2 lentelės tęsinys 3. Besendţis 1 4. Bulmastifas 1 5. Cvergšnauceris 2 6. Faraonų šuo 1 7. Jorkšyro terjeras 3 8. Kernterjeras 2 9. Kinų koduotasis 1 10. Koker spanielis 2 11. Labradoro retriveris 5 12. Maltos bišonas 1 13. Mišrūnas 4 14. Pitbulterjeras 1 15. Prancūzų buldogas 5 16. Sibiro haskis 2 17. Taksas 3

18. Vakarų Škotijos baltasis

terjeras 5

19. Vokiečių aviganis 6

Iš viso: 50

2 lentelė. Šunų skirstymas pagal lytį ir amţių Gyvūno

rūšis Iš viso:

Lytis Amţius

Patelės Patinai 0-3 m. 3,1-6 m. 6,1-9 m. 9,1-11 m.

Šuo 50 23 27 17 21 8 4

2.2. Tyrimo metodai

Tiriamoji medţiaga buvo uţsėjama į Petri lėkšteles su kraujo agaru (KA) (Oxoid, Anglija) ir selektyvines mitybines terpes. Uţsėtos Petri lėkštelės kultivuotos termostate esant +37oC temperatūroje, 24-48 val. aerobinėmis sąlygomis. Buvo vertintos mikroorganizmų kultūrinės, biocheminės, morfologines savybės.

(20)

20 Kultūrų morfologija ištirta paruoštus tepinėlius nudaţius Gramo metodu („Diagnostica Merck“, Vokietija):

1. Ant fiksuoto tepinėlio uţpilama spiritinio genciano violetinio tirpalo. Po 1-2 min. daţų likučiai nupilami.

2. Ant tepinėlio uţpilama Lugolio tirpalo (laikoma 1-2 min.).

3. Lugolio tirpalas nupilamas, preparatas blukinamas 96o etanoliu (30-60 sek.).Tepinėlis plaunamas distiliuotu vandeniu.

4. Tepinėlis daţomas vandeniniu fuksino ir safranino tirpalais (1-2 min), plaunamas distiliuotu vandeniu, nusausinamas ir tiriamas mikroskopu imersine sistema.

5. Gram teigiami mikroorganizmai nusidaţė violetine – mėlyna spalva, o Gram neigiamos bakterijos – raudona spalva (38).

2.2.1. Stafilokokų identifikavimas

Stafilokokams atskirti buvo naudojamas Manitolio druskos (Oxoid, Anglija) agaras. Uţsėtos Petri lėkštelės kultivuotos termostate +37o_{C temperatūroje, 24-48 val. S. aureus augdamas ant Manitolio}

druskos agaro skaido manitą, todėl kinta terpės pH. S. pseudintermedius nefermentuoja manito, terpės spalva nesikeičia. O Baird – Parker agare (Liofilchem, Italija) S. aureus skaidydamas teluritą sudaro juodos spalvos kolonijas su opalescencinėmis zonomis, kurios susidaro dėl lecitinazės ir lipazės aktyvumo.

Stafilokokų identifikavimui padėjo akivaizdţiai matomas mikroorganizmų kultūrų augimas ant kraujo agaro (KA). Kraujo agare vyko visiška arba dalinė hemolizė. Virulentiški kamienai apie kolonijas sudaro visišką hemolizės zoną. S. aureus sudaro β – hemolizę, o S. pseudintermedius β – hemolizęir dalinę α –hemolizę.

Kraujo agare nustatyta visiška arba dalinė hemolizė. S. aureus padermės gamina β – laktamazę, kuri nustatyta β – laktamazės testu (Liofilchem, Italija).

Stafilokokų patogeniškumui nustatyti naudotas „Staphytest Plus“ (Oxoid, Anglija) testas. Jis padeda atskirti patogenines stafilokokų kultūras nuo nepatogeninių. Šiuo testu nustatomas A baltymas, esantis stafilokokų ląstelių sienelėse ir rišamasis faktorius, kurį daţniausiai gamina patogeniniai stafilokokai. Šiai reakcijai atlikti gaminamos specialios standartinės sistemos iš latekso dalelių, turinčių absorbuotus ant jų paviršiaus specifiškus polikloninius antikūnus, kiaulių fibrinogeną ir triušių IgG. Ant „Staphytest Plus“ testo laukelio uţlašinus specialaus reagento ir pridėjus tiriamąją kultūrą, kurioje yra mikroorganizmų antigenų, matoma latekso dalelių agliutinacija, t.y., įvyksta reakcija tarp fibrinogeno ir rišamojo faktoriaus, IgG Fc fragmento ir proteino A.

(21)

21 Koaguliazės testu (Liofilchem, Italija) buvo nustatomi koaguliazei teigiami - patogeniniai ir koaguliazei neigiami - sąlyginai patogeniniai stafilokokai. Laisvoji koaguliazė sekretuojama ląstelės paviršiuje, nustatoma mėgintuvėlyje koaguliazės testu. Surištoji koaguliazė (agliutinacijos – klampumo faktorius) nustatoma paviršiaus koaguliazės testu. Koaguliazės reakcija teigiama, kai koaguliuoja ne maţiau, kaip trys ketvirtadaliai plazmos.

Staphylococcus spp. atskyrimui nuo Streptococcus spp. atliktas katalazės testas, kuriam

naudojamas 3 proc. vandenilio peroksido tirpalas (H2O2). Ant objektinio stiklelio nuo maitinamojo

agaro kilpele uţdedama tiriamoji kolonija ir uţlašinamas 1 lašas vandenilio peroksido tirpalo. Jei sumaišius pradeda skirtis burbuliukai – mikroorganizmas gamina katalazę, kuri skatina vandenilio peroksido skaidymą, susidarant deguoniui. Teigiamą reakciją parodo stafilokokai, o neigiamą streptokokai.

2.2.2. Pseudomonas aeruginosa identifikavimas

Pseudomonas aeruginosa bakterijos sėjamos ant KA, norint nustatyti hemolizę. Jos KA formuoja

β – hemolizę, t. y. aplink koloniją susidaro siaura, aiškias ribas turinti zona. P. aeruginosa kolonijos KA yra matinės, metalinio atspalvio, išskiria saldų kvapą dėl trimetilamino gamybos.

Pseudomonas aeruginosa nustatyti naudotas selektyvinis Pseudomonas citramide agar Base

(Oxoid, Anglija) agaras. Šioje terpėje bakterijos yra geltonos – ţalios; geltonos – rudos spalvos. P.

aeruginosa išskiria dviejų tipų pigmentus – piocianiną ir pioverdiną. Dėl pioverdino, P. aeruginosa

švyti ultravioletinėje šviesoje.

Pseudomonas aeruginosa nustatyti naudojamas oksidazės testas. Reakcijos metu stebimas

citochromo oksidazės aktyvumas – citochromo oksidazės gebėjimas prijungti deguonį. Atliekant šį testą ant objektinio stiklelio uţlašinamas lašas 1 proc. TPD (metil – para – fenileno – diamino – dihidrochlorido tirpalas) tirpalo, kilpele uţnešama tiriamosios bakterijų kultūros, švelniai sumaišoma. Atsiradusi purpurinė spalva reiškia, kad yra oksidazės reakcija – teigiama. P. aeruginosa fermentuoja oksidazę - reakcija teigiama.

P. aeruginosa identifikuoti nustatomas katalazės aktyvumas. Ant objektinio stiklelio uţlašinamas

vandens lašas, kilpele uţdedama tiriamosios bakterijų kultūros, sumaišoma. Uţlašinamas lašas 3 proc. vandenilio peroksido (H2O2). Reakcija pagrįsta dujų susidarymu. Kadangi reakcijos metu dujos

susidarė – P. aeruginosa gamina fermentą katalazę.

P. aeruginosa biocheminėms savybėms nustatyti naudojamos selektyvinis MacConkey agaras.

Šis agaras padeda selektyviai izoliuoti Gram neigiamas bakterijas ir diferencijuoti jas, remiantis laktozės fermentacija. Kristavioletas ir tulţies druskos slopina Gram teigiamų bakterijų augimą, tai

(22)

22 padeda lengviau identifikuoti Gram neigiamus mikroorganizmus. Lac+ bakterijos gamina rūgštį, todėl ant MacConkey agaro stebimos roţinės spalvos kolonijos, o dėl tulţies druskų susidarymo šios kolonijos tampa bespalvės, pH sumaţėja iki 6,8. Lac- mikroorganizmai neskaido laktozės, todėl šiai reakcijai panaudoja peptonus. Išsiskiria amoniakas, dėl kurio padidėja pH, ant agaro stebimos bespalvės/baltos spalvos kolonijos. Stebint šią reakciją, ant MacConkey agaro susidarė baltos spalvos kolonijos, tai parodo, kad P. aeruginosa neskaido laktozės.

2.2.3. Mielių identifikavimas

Mielėms išskirti buvo naudotas Rose Bengal agaras (Oxoid, Anglija). Uţsėtos Petri lėkštelės kultivuotos aerobinėminėmis sąlygomis 2-4 dienas, +25oC temperatūroje. Nuo kolonijų, išaugusių ant roţės agaro, buvo imti tepinėliai ir mikroskopuoti naudojant imersinį aliejų ir 100 kartų didinamąjį objektyvą. Mielės atpaţintos tyrinėjant jų morfologiją ir kultūrines savybes. Mėginiai laikomi teigiamais suradus nors vieną Malassezia spp. mielę.

2.2.4. Mikroorganizmų atsparumo antimikrobinėms medţiagoms nustatymas Išskirtų bakterijų jautrumas antimikrobinėms medţiagoms nustatytas pagal modifikuotą Kirby-Bauer metodą (indikatorinių diskų metodas), sėjant bakterijas į specialią „Mueller Hinton II Agar“ terpę (Oxoid, Anglija). Iš mikroorganizmų kultūros, augintos +37o_{C temperatūroje, po 24-48 val.}

sterilia kilpele atrenkamos 3-5 vienodos kolonijos ir perkeliamos į mėgintuvėlį su steriliu fiziologiniu tirpalu. Suspensijos drumstumas prilyginamas 0,5 McFarlando standartui. Šiam įvertinimui naudojamas McFarland Densitometer 1 (Biosan“, Olandija) aparatas. Į suspensiją įmerkiamas sterilus vatos tamponas, pasukamas kelis kartus ir prispaudus jį prie vidinės mėgintuvėlio sienelės pašalinams skysčio perteklius. Mueller – Hinton terpė uţsėjama tamponu, braukiant per sterilaus agaro paviršių. Ši procedūra kartojama dar 2 kartus, bet kiekvieną kartą lėkštelė pasukama maţdaug 60 kampu. Tai uţtikrina tolygų inokuliato pasiskirstymą. Lėkštelė uţdengiama, trumpai palaikoma ir tada ant agaro paviršiaus prispaudţiami antimikrobinių medţiagų diskai 30 mm atstumu vienas nuo kito. Lėkštelės apverčiamos ir sudedamos į termostatą inkubuoti +35-37o_{C temperatūroje, 18-24 val. Antimikrobinės}

medţiagos buvo panaudotos skirtingo veikimo mechanizmo. Antibiotikų diskai naudoti standartinių koncentracijų. Mikroorganizmų atsparumui nustatyti naudoti antibiotikai pateikti 3 lentelėje.

Atsparumas antimikrobinėms medţiagoms vertintas pagal bakterijų augimo inhibicijos zoną ir pagal galiojančius standartus. Zonų skersmuo, kuriose buvo slopinamas bakterijų augimas, buvo išmatuotas milimetrais. Pagal šį skersmenį padermės įvertintos kaip jautrios, atsparios ir vidutiniškai atsparios. Vidutiniškai atsparios reiškia, kad galimas dalinis arba besivystantis atsparumas, todėl gali

(23)

23 būti reikalinga didesnė vaisto dozė. Šio tyrimo metu buvo ištirtas KNS, S. aureus, S. pseudintermedius,

P. aeuruginosa atsparumas antimikrobinėms medţiagoms.

3 lentelė. Mikroorganizmų atsparumui nustatyti naudotos antimikrobinės medţiagos

Antibiotiko pavadinimas Antimikrobinės medţiagos koncentracija viename diske Atsparu (mm) Vidutiniškai jautru (mm) Jautru (mm) ≥ ≤ Enrofloksacinas (ENR) _2,5__g ₁₂ _13-16 ₁₇ Amoksicilinas su klavulanine rūgštimi (AMC) 30 g 13 14-17 18 (Enterob.) 19 - 20(Staphy.) Sulfadiazinas– Trimetoprimas (SXT) 30 g 10 11-15 16 Cefaleksinas (CL) ₃₀__g ₁₄ _15-17 ₁₈ Florfenikolis (FFC) ₃₀__g ₁₂ _13-17 ₁₈ Amoksicilinas (AML) 30 g 13 14-20 21 Tetraciklinas (TE) 30 g 14 15-18 19 Marboflokscinas (MAR) 5 g 14 14-18 19 Gentamicinas (CN) 10 g 14 15-17 18

2.3. Statistinių duomenų analizė

Statistiniai tyrimų duomenys apdorojami „Microsoft Excel 2010“ programa ir SPSS programa. Mikroorganizmų priklausomumas nuo veislės, lyties, amţiaus ir sezoniškumo išreikštas procentais. Nustatomas statistinis patikimumas, kurio pagalba įvertinama galima atsitiktinumo tikimybė. Duomenys buvo statistiškai patikimi, kai p < 0,05; p < 0,01; p < 0,001; o nepatikimi kai p > 0,05.

(24)

24

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Mikroorganizmų išskyrimas iš šunų odos paţeidimų

Iš 50-ies mėginių, paimtų iš šunų odos paţeidimų, bakterijų kultūrų padermės išaugo iš 42-ų (84 proc.) mėginių. Mikroorganizmai neišaugo iš 8-ių (16 proc.) mėginių.

Vienos rūšies mikroorganizmai buvo išskirti 23-uose (54,76 proc.) mėginiuose, dvi rūšys 19-oje (45,24 proc.) mėginių.

Tyrimo metu buvo išskirti KNS iš 15-os mėginių, Staphyloccocus aureus iš 11-os,

Staphyloccocus pseudintermedius iš 8-ių, Pseudomonas aeruginosa iš 5-ių, Malassezia pachydermatis

iš 3-ių mėginių (3 pav.). Išskirtos KNS padermės nebuvo identifikuotos iki rūšies.

Mišrių infekcijų atvejais kartu su nepatogeniniais stafilokokais išaugo P. aeruginosa, S. aureus,

S. pseudintermedius. 30,00% 22,00% 16,00% 6,00% 10,00% 0,00% 5,00% 10,00% 15,00% 20,00% 25,00% 30,00% 35,00% KNS S. aureus S. pseudintermedius M. pachydermatis P. aeruginosa

(25)

25

3.2. Mikroorganizmų atsparumo antimikrobinėms medţiagoms

nustatymas

3.2.1. Koaguliazei neigiamų stafilokokų atsparumas antimikrobinėms medţiagoms

Iš 50 mėginių, paimtų kliniškai sergantiems šunims iš odos paţeidimų, koaguliazei neigiami stafilokokai išaugo 15 mėginių. 4 lentelėje pavaizduotas išskirtų mikroorganizmų atsparumas antimikrobinėms medţiagoms.

4 lentelė. Koaguliazei neigiamų stafilokokų jautrumas antimikrobinėms medţiagoms Antimikrobinės medţiagos Iš viso jautrių, vnt. Iš viso jautrių, proc. Iš viso vidutiniškai jautrių, vnt. Iš viso vidutiniškai jautrių, proc. Iš viso atsparių, vnt. Iš viso atsparių, proc. Amoksicilinas ₉ _60,00 ₃ _20,00 ₃ _20,00 Amoksicilinas su klavulano rūgštimi 15 100,00 0 0,00 0 0,00 Cefaleksinas ₁₁ _73,33 ₀ _0,00 ₄ _26,67 Sulfadiazinas-Trimetoprimas 3 20,00 3 20,00 9 60,00 Gentamicinas ₆ _40,00 ₄ _26,67 ₅ _33,33 Tetraciklinas ₂ _13,33 ₂ _13,33 ₁₁ _73,33 Enrofloksacinas ₁₁ _73,33 ₂ _13,33 ₂ _13,33 Florfenikolis ₉ _60,00 ₄ _26,67 ₂ _13,33 Marbofloksacinas ₅ _33,33 ₃ _20,00 ₇ _46,67

Iš atlikto tyrimo duomenų matyti, kad KNS buvo jautriausi amoksicilinui su klavulano rūgštimi (100 proc.), cefaleksinui (73,33 proc.), enrofloksacinui (73,33 proc.). Didţiausias atsparumas nustatytas tetraciklinui (73,33 proc.), sulfadiazinui – trimetoprimui (60 proc.).

(26)

26 3.2.2. Staphyloccocus aureus atsparumas antimikrobinėms medţiagoms

Iš bakterinių odos paţeidimų paimtų 50-ies mėginių, iš 11-os išaugo S. aureus. Šių padermių nustatytas atsparumas antimikrobinėms medţiagoms pavaizduotas 5 lentelėje.

5 lentelė. S. aureus jautrumas antimikrobinėms medţiagoms Antimikrobinės medţiagos Iš viso jautrių, vnt. Iš viso jautrių, proc. Iš viso vidutiniškai jautrių, vnt. Iš viso vidutiniškai jautrių, proc. Iš viso atsparių, vnt. Iš viso atsparių, proc. Amoksicilinas ₃ _27,27 ₃ _27,27 ₅ _45,46 Amoksicilinas su klavulano rūgštimi 9 81,82 2 18,18 0 0,00 Cefaleksinas ₁₀ _90,91 ₀ _0.00 ₁ _9,09 Sulfadiazinas-Trimetoprimas 0 0,00 0 0,00 10 100,00 Gentamicinas ₄ _36,36 ₂ _18,18 ₅ _45,46 Tetraciklinas ₃ _27,27 ₂ _18,18 ₆ _54,55 Enrofloksacinas ₄ _36,36 ₂ _18,18 ₅ _45,46 Florfenikolis ₅ _45,56 ₀ _0,00 ₆ _54,55 Marbofloksacinas ₃ _27,27 ₂ _18,18 ₆ _54,55

Iš atlikto tyrimo duomenų galima matyti, kad S. aureus jautriausia buvo cefaleksinui (90,91 proc.), amoksicilinui su klavulano rūgštimi (81,82 proc.). Atparumas stipriausias nustatytas sulfadiazinui – trimetoprimui (100 proc.). Taip pat didelis (54,55 proc.) atsparumas nustatytas marboflokscinui, florfenikoliui, tetraciklinui.

3.2.3. Staphyloccocus pseudintermedius atsparumas antimikrobinėms medţiagoms

Iš 50-ies tirtų mėginių, paimtų iš šunų odos paţeidimų, 8-iuose buvo išskirta S. pseudintermedius. Šių padermių nustatytas atsparumas antimikrobinėms medţiagoms pavaizduotas 6 lentelėje.

(27)

27 6 lentelė. S. pseudintermedius atsparumas antimikrobinėms medţiagoms

Antimikrobinės medţiagos Iš viso jautrių, vnt. Iš viso jautrių, proc. Iš viso vidutiniškai jautrių, vnt. Iš viso vidutiniškai jautrių, proc. Iš viso atsparių, vnt. Iš viso atsparių, proc. Amoksicilinas ₂ _25,00 ₂ _25,00 ₄ _50,00 Amoksicilinas su klavulano rūgštimi 7 87,50 0 0,00 1 12,50 Cefaleksinas ₇ _87,50 ₀ _0,00 ₁ _12,50 Sulfadiazinas - Trimetoprimas 1 12,50 0 0,00 7 87,50 Gentamicinas ₁ _12,50 ₂ _25,00 ₅ _62,50 Tetraciklinas ₂ _25,00 ₂ _25,00 ₄ _50,00 Enrofloksacinas ₃ _37,50 ₀ _0,00 ₅ _62,50 Florfenikolis ₄ _50,00 ₀ _0,00 ₄ _50,00 Marbofloksacinas ₄ _50,00 ₂ _25,00 ₂ _25,00

Išnagrinėjus duomenis galima pastebėti, kad S. pseudintermedius labiausiai jautrus yra amoksicilinui su klavulano rūgštimi (87,50 proc.) ir cefaleksinui (87,50 proc.), didţiausias atsparumas yra sulfadiazinui – trimetoprimui (87,50 proc), gentamicinui (62,50 proc.), enrofloksacinui (62,50 proc.)

3.2.4. Pseudomonas aeruginosa atsparumas antimikrobinėms medţiagoms

P. aeruginosa buvo rasta 5 mėginiuose. Šių padermių nustatytas atsparumas antimikrobinėms

medţiagoms pavaizduotas 7 lentelėje.

7 lentelė. P. aeruginosa jautrumas antimikrobinėms medţiagoms Antimikrobinės medţiagos Iš viso jautrių, vnt. Iš viso jautrių, proc. Iš viso vidutiniškai jautrių, vnt. Iš viso vidutiniškai jautrių, proc. Iš viso atsparių, vnt. Iš viso atsparių, proc. Amoksicilinas _- _- _- _- _- _- Amoksicilinas su klavulano r. - - - -

(28)

28 7 lentelės tęsinys Cefaleksinas ₃ _60,00 ₁ _20,00 ₁ _20,00 Sulfadiazinas - Trimetoprimas 2 40,00 0 0,00 3 60,00 Gentamicinas ₄ _80,00 ₀ _0,00 ₁ _20,00 Tetraciklinas ₁ _20,00 ₁ _20,00 ₃ _60,00 Enrofloksacinas ₄ _80,00 ₀ _0,00 ₁ _20,00 Florfenikolis ₂ _40,00 ₀ _0,00 ₃ _60,00 Marbofloksacinas ₀ _0,00 ₃ _60,00 ₂ _40,00

Matydami tyrimo rezultatus, galime teigti, kad P. aeruginosa jautriausia gentamicinui (80 proc.) ir enrofloksacinui (80 proc.). Vidutiškas jautrumas nusatytas marbofloksacinui (60 proc.). Atspari P.

aeruginosa yra sulfadiazinui – trimetoprimui (60proc.), tetraciklinui (60 proc.), florfenikoliui (60

proc.).

3.3. Įvairių veiksnių įtaka šunų bakteriniams odos susirgimams

3.3.1. Veislės įtaka mikroorganizmų išskyrimui

Mėginiai tyrimui buvo imti iš 19 skirtingų šunų veislių. Mikroorganizmai buvo išskirti iš 15 veislių, o neišaugo iš 4 veislių šunų (besendţio, faraonų šuns, kinų kuoduotojo ir Maltos bišono) paimtų mėginių.

Daugiausia bakterinėmis odos ligomis sirgo vokiečių aviganiai – 6, Labrodoro retriveriai - 5, Vakarų Škotijos baltieji terjerai - 5 ir prancūzų buldogai – 5. Po 3 susirgimų atvejus turėjo anglų buldogai, taksai ir mišrios veislės šunys. Po 2 mėginius buvo tiriama iš auksaspalvio retriverio, cvergšnaucerio, Jorkšyro terjero, kokerspanielio veislės šunų. Po 1 susirgimą uţregistruota bulmastifui, kernterjerui, pitbulterjerui, Sibiro haskiui.

(29)

29 7,1% 2,4% 4,8% 2,4% 4,8% 4,8% 2,4% 4,8% 11,9% 7,1% 11,9% 2,4% 7,1% 11,9% 14,3% 0,0% 2,0% 4,0% 6,0% 8,0% 10,0% 12,0% 14,0% 16,0%

4 pav. Mikroorganizmai išskirti iš šunų, priklausomai nuo veislės

Atlikus statistinę tyrimo analizę, nustatyta, kad šunų veislė turi įtakos mikroorganizmų išsiskyrimui iš gyvūnų augintinių odos paţeidimų (p=0,022 <0,05).

3.3.2. Lyties įtaka mikroorganizmų išskyrimui

Iš 50 ištirtų šunų buvo 27 (54 proc.) patinai ir 23 (46 proc.) patelės. Mikroorganizmai išskirti iš 42 (84 proc.) gyvūnų, sergančių bakterinėmis odos ligomis: 24 patinų ir 18 patelių. Bakterijų kultūrų padermės neišaugo nei po 24 val., nei po 48 val. iš 8 mėginių, paimtų iš 5 sergančių patelių ir 3 patinų. 5 paveiksle matyti, kad sergančių patinų skaičius buvo 12 proc. didesnis nei patelių.

0,00% 10,00% 20,00% 30,00% 40,00% 50,00% 48,00% 36,00% Pateles Patinai

5 pav. Mikroorganizmai išskirti iš šunų, priklausomai nuo lyties

Atlikus statistinę analizę, nustatyta, kad šunų lytis neturi įtakos mikroorganizmų išsiskyrimui iš gyvūnų augintinių odos paţeidimų (p=0,307 >0,05).

(30)

30 3.3.3. Amţiaus įtaka mikroorganizmų išskyrimui

Šunys, sergantys bakterinėmis odos ligomis, buvo suskirstyti į 4 amţiaus grupes.

Mėginiai 1-oje grupėje buvo surinkti iš 17 šunų odos paţeidimų. 2-oje grupėje bakterinėmis odos ligomis sirgo 21 šuo, 3 grupėje – 8, o 4-oje grupėje tik 4 šunys. Tačiau iš šių mėginių, iš kurių niekas neišaugo nei po 24 val., nei po 48 val. buvo 8 (16 proc.) atvejai: 3-1-oje grupėje, 5-2-oje grupėje.

6 paveiksle matoma, kad daţniausiai odos ligomis sirgo šunys, kurie pateko į 1 ir 2 grupes, t. y. jų amţius buvo nuo 0 iki 6 metų.

6 pav. Mikroorganizmai išskirti iš šunų, priklausomai nuo amţiaus

Remiantis tyrimų duomenimis ir atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad šunų amţius neturi įtakos bakteriniams odos susirgimams (p=0,351 >0,05).

3.3.4. Sezono įtaka mikroorganizmų išskyrimui

Šiltuoju sezonu, t. y. kovo – rugpjūčio mėnesiais, mėginiai buvo ištirti iš 12-os (24 proc.) šunų, o šaltuoju sezonu, rugsėjo – vasario mėnesiais, iš 38 (76 proc.) augintinių. Mikroorganizmai išaugo šiltuoju sezonu iš 9 paimtų mėginių, o šaltuoju sezonu iš 33. Per šiuos du sezonus išskirtų mikroorganizmų procentinė išraiška pateikta 7 paveiksle.

(31)

31 0,00% 10,00% 20,00% 30,00% 40,00% 50,00% 60,00% 70,00% Kovas - Rugpjūtis Rugsėjis - Vasaris 18,00% _66,00%

7 pav. Mikroorganizmai išskirti iš šunų, priklausomai nuo sezono

Atlikus statistinę analizę, nustatyta, kad metų laikas neturi įtakos bakteriniams odos susirgimams (p=0,329 >0,05). Tačiau paţvelgę į 7 pav., galime pamatyti akivaizdų skirtumą, esantį tarp išskirtų mikroorganizmų skirtingu metų laiku.

(32)

32

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Atlikus tyrimą iš 50-ies šunų odos mėginių ir išanalizavus duomenis, buvo nustatyta, kad šiame tyrime bakterines odos ligas sukėlė koaguliazei neigiami stafilokokai 30 proc., S. aureus 22 proc., S.

pseudintermedius 16 proc., P. aeruginosa 10 proc., M. pachydermatis 6 proc.

„Mikroorganizmų išskyrimas iš šunų odos paţeidimų ir atsparumo antimikrobinėms medţiagoms nustatymas“ tyrimas patvirtina, kad daţniausiai šunų odos ligas sukelia Staphylococcus spp. padermės. Qekwana DN et al. (35) publikuotame straipsnyje tvirtina, kad Kanadoje, Honkonge ir Japonijoje S. pseudintermedius buvo paplitęs nuo 61 proc. iki 89,5 proc. šunų, o S. aureus nuo 9 proc. iki 40 proc. Tokie patys duomenys gauti Prancūzijoje 2010-aisiais metais atliktame tyrime. Buvo nustatyta, kad iš KTS padermių daugiausia buvo išskirta S. pseudintermedius – 90,7 proc., kai tuo metu

S. aureus tik 9,3 proc. (19). Qekwana DN et al. (35) atliktame tyrime pastebėjo, jog KTS buvo

dauguma (96,7 proc.), o KNS sudarė tik 3,3 proc. Priešingi duomenys gauti mano atliktame tyrime, kuriame KNS sudarė daugumą mikroorganizmų. Hillier A et al. (25) savo tyrime paminėjo, kad iš 561-o mėgini561-o tyrim561-o metu išaug561-o P. aerugin561-osa 42-u561-ose (7,5 pr561-oc.) atveju561-ose.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje, Veterinarinės patobiologijos katedroje atlikto darbo duomenis palyginusi su kitų autorių tyrimais, galiu teigti, kad mikroorganizmų išskyrimas ir atsparumas antimikrobinėms medţiagoms gali būti skirtingas. Tiriamų mikroorganizmų paplitimą skirtingose šalyse gali paveikti įvairios klimato sąlygos, geografinė šalies padėtis. Taip pat yra svarbi skirtingose valstybėse auginamų šunų populiacija ir jų laikymo sąlygos.

Tiriant antimikrobinių medţiagų atsparumą, pastebėta, kad S. pseudintermedius yra atsparus sulfadiazinui – trimetoprimui, o jautriausias – amoksicilinui su klavulano rūgštimi (87,5 proc.) ir cefaleksinui (87,5 proc.). Tai patvirtino Hariharan H et al. (31) straipsnis, kuriame teigiama, kad

Staphyloccocus pseudintermedius buvo jautrūs amoksicilinui su klavulano rūgštimi, cefalosporinams,

enrofloksacinui. Cefaleksinas būtų puikus pasirinkimas gydymui, nes jis yra baktericidinis, turi maţą tikimybę tapti atspariu, pasiţymi minimaliu šalutiniu poveikiu. Amoksicilino su klavulano rūgštimi jautrumas taip pat nustatomas Jungtinėje Karalystėje, o šios antimikrobinės medţiagos daţniausiai pasirenkamas gydymui (3). MSSP buvo atsparus penicilinui, tetraciklinui, kanamicinui ir eritromicinui su spiramicinu. MRSP buvo atsparus daugiau nei 90 proc. eritromicinui, spiramicinui, linkomicinui, enrofloksacinui, kanamicinui; daugiau nei 70 proc. atparus gentamicinui ir tetraciklinui (19). Panašius duomenis savo tyrime gavo ir Feng Y, et al. (38) tirdami S. pseudintermedius. Taip pat Chah KF et al. (33) atliktame tyrime, koaguliazei neigiami stafilokokai buvo atsparūs tetraciklinui (81,3 proc.).

(33)

33 Atliktame tyrime matome, kad P. aeruginosa didţiausias (60 proc.) atsparumas pasireiškė sulfadiazinui – trimetoprimui, tetraciklinui ir florfenikoliui. Rubin J et al. (29) atlikę atsparumo antimikrobinėms medţiagoms tyrimą pastebėjo, kad šie mikroorganizmai taip pat buvo atsparūs tetraciklinui (98 proc.), sulfametoksazolui – trimetoprimui (57 proc.).

Antimikrobinių medţiagų atsparumo nustatymas yra labai svarbus, norint tinkamai parinkti antibiotikus nustatytai bakterinei odos infekcijai gydyti. Nenustačius antimikrobinių medţiagų jautrumo yra galimas neteisingas antibiotikų paskyrimas. Jis ateityje gali turėti įtakos mikroorganizmų didėjančiam atsparumui prieš antimikrobines medţiagas.

Atlikus statistinę analizę, galima teigti, kad lytis ir amţius neturi įtakos bakterinių odos ligų atsiradimui. Jackson H et al. (8) teigia, kad lytis neturi įtakos bakterinių odos ligų atsiradimui (8). Taip pat Khoshnegah J et al. (6) atlikęs tyrimą uţfiksavo, jog nėra akivaizdţios amţiaus ir lyties predispozicijos sergant dermatologinėmis ligomis. Taipogi Šiugţdaitė J et al. (30) tirdami stafilokokinę piodermiją pastebėjo, kad lytis neturi įtakos gyvūnų sergamumui. Tačiau atkreipė dėmesį, kad infekcijų atsiradimui įtakos turi amţius. Jų atliktame tyrime daţniausiai sirgo 1 - 5 metų gyvūnai augintiniai.

Iš atlikto tyrimo duomenų buvo matyti veislės įtaka mikroorganizmų augimui (p=0,022 <0,05). Iš 50 sergančių šunų buvo net 19 skirtingų veislių. Galima pastebėti, kad daugiausiai odos ligomis serga Vokiečių aviganiai (14,3 proc.), Vakarų Škotijos baltieji terjerai (11,9 proc.), Prancūzų buldogai (11,9 proc.) ir Labradoro retriveriai (11,9 proc.). Khoshnegah J et al (6) teigia, kad padidėjusį pavojų sirgti turi špicai, Vokiečių aviganiai ir terjerai. Songer JG et al. (10) pastebėjo veislės įtaka Malassezia spp. augimui. Šios mielės labiau paplitusios pudelių, kokerspanielių, terjerų, čihuahua, vokiečių aviganių, bokserių, basethaundų, ši-cu, šetlando aviganių veislių šunims.

Keista tai, kad atliekant statistinę analizę, nustatyta, kad metų laikas neturi įtakos bakteriniams odos susirgimams (p=0,329 >0,05). Tačiau iš gautų duomenų ir diagramos matyti, kad šaltuoju sezonu šunys sirgo bakterinėmis odos ligomis 3,7 karto daugiau. Visgi tikriausiai duomenys nebuvo statistiškai patikimi dėl per maţos tiriamosios imties. Priešingus rezultatus pateikė van Balen et al. (32) teigdami, jog daugiausiai susirgimų buvo balandţio-birţelio mėnesiais (21,6 proc.), o maţiausiai spalio-gruodţio mėnesiais (6,9 proc.). Šiugţdaitė J et al. (30) analizuodami rizikos veiksnius nustatė, kad sezono įtaka yra nereikšminga.

(34)

34

IŠVADOS

1. Ištyrus 50 šunų odos mėginių, mikroorganizmai išskirti iš 84 proc. mėginių. Daugiausia buvo koaguliazei neigiamų stafilokokų 30 proc., Staphylococcus aureus 22 proc., Staphylococcus

pseudintermedius 16 proc., Pseudomonas aeruginosa 10 proc., Malassezia pachydermatis 6 proc.

2. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad koaguliazei neigiamos Staphyloccocus padermės yra atspariausios tetraciklinui (73,33 proc.), Staphylococcus aureus atspariausi sulfadiazinui – trimetoprimui (100 proc.), Staphylococcus pseudintermedius taip pat yra atsparūs sulfadiazinui – trimetoprimui (87,50 proc.), Pseudomonas aeruginosa – sulfadiazinui – trimetoprimui (60 proc.), tetraciklinui (60 proc.), florfenikoliui (60 proc.). Malassezia pachydermatis atsparumas nebuvo nustatomas.

3. Atlikus tyrimus ir įvertinus veislės, lyties, amţiaus ir sezono įtaką mikroorganizmų išskyrimui, nustatyta, kad įtakos bakterijų augimui turėjo tik šunų veislė (p=0,022 < 0,05).

(35)

35

PADĖKA

Nuoširdţiai dėkoju:

Magistro baigiamojo darbo vadovei prof. dr. Jūratei Šiugţdaitei uţ kantrybę, palaikymą, suteiktą pagalbą ir skirtą laiką rašant šį darbą ir atliekant tyrimus.