LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Eglė Raupelytė
Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas iš gyvūnų
augintinių
Isolation of coagulase positive staphylococci from
companion animals
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovė: Prof. dr. Jūratė Šiugždaitė
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas iš gyvūnų augintinių“.
1. yra atliktas mano pačios;
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ar užsienyje;
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ
LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (–riaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
Turinys
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
SUTRUMPINIMAI ... 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Stafilokokų genties virulentiškumo veiksniai ... 10
1.2. Koaguliazei teigiamų stafilokokų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms ... 12
1.3. Staphylococcus aureus paplitimas tarp gyvūnų augintinių ... 14
1.4.Staphylococcus aureus paplitimą įtakojantys rizikos veiksniai ... 14
1.5. Staphylococcus pseudintermedius paplitimas tarp gyvūnų augintinių ... 15
1.6. Staphylococcus pseudintermedius paplitimą įtakojantys rizikos veiksniai ... 16
1.7. Stafilokokų sukeliamos ligos ... 17
1.7.1. Koaguliazei teigiamų stafilokokų sukeliamas išorinės ausies uždegimas ... 18
1.7.2. Koaguliazei teigiamų stafilokokų sukeliamas sepsis ir bakteriemija ... 18
1.7.3. Koaguliazei teigiamų stafilokokų sukeliami odos uždegimai ... 19
1.7.4. Koaguliazei teigiamų stafilokokų sukeliamos kvėpavimų takų infekcijos ... 20
1.8. Koaguliazei teigiamų stafilokokų infekcijų gydymas... 20
2. MEDŽIAGOS IR METODAI ... 23
2.1. Stafilokokų išskyrimas ... 23
2.2. Stafilokokų rūšies identifikavimas ... 24
2.3. Įvairių veiksnių įtaka koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimui ... 25
2.4. Stafilokokų atsparumo antimikrobinėms medžiagoms nustatymas ... 25
2.5. Statistinė analizė ... 26
3. REZULTATAI ... 27
3.1. Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas iš gyvūnų augintinių nosies ertmės ... 27
3.2. Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas iš gyvūnų augintinių tiesiosios žarnos ... 28
3.3. Įvairių veiksnių įtaka koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimui ... 29
3.3.1. Koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių rūšies ... 29
3.3.2. Koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių lyties ... 30
3.3.3. Koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių amžiaus ... 31
3.3.4. Koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių grynaveisliškumo ... 33
3.3.5. Koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių
laikymo sąlygų ... 35
3.3.6. Koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimas priklausomai nuo metų laiko ... 38
3.4. Koaguliazei teigiamų stafilokokų atsparumo antimikrobinėms medžiagoms nustatymas ... 40
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 43
IŠVADOS ... 45
5 SANTRAUKA
„Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas iš gyvūnų augintinių“
Darbo tikslas: nustatyti koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimą tarp gyvūnų augintinių. Darbo uždaviniai:
1. išskirti koaguliazei teigiamus stafilokokus iš gyvūnų augintinių nosies ertmės; 2. išskirti koaguliazei teigiamus stafilokokus iš gyvūnų augintinių tiesiosios žarnos; 3. identifikuoti išskirtas stafilokokų padermes;
4. įvertinti įvairių veiksnių įtaką stafilokokų paplitimui;
5. nustatyti išskirtų stafilokokų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms.
Darbo apimtis – 50 puslapių. Šiame darbe yra 6 lentelės bei 14 paveikslų. Magistro darbą sudaro 4 dalys. Pirmojoje dalyje apžvelgiami literatūros šaltiniai susiję su analizuojama tema, išskiriant koaguliazei teigiamų stafilokokų virulentiškumo veiksnius, atsparumą antimikrobinėms medžiagoms, sukeliamas ligas ir šių ligų gydymą. Aptariamas Staphylococcus aureus bei
Staphylococcus pseudintermedius paplitimas ir paplitimą įtakojantys veiksniai. Antrojoje dalyje
nurodyti tyrimo metodai, kuriais remiantis gauti duomenys tyrimų analizei. Trečiojoje dalyje analizuojami gauti tyrimo rezultatai pagal iškeltus uždavinius. Rezultatai pateikiami atsižvelgiant į statistinių duomenų patikimumą. Ketvirtoji dalis skirta literatūros apžvalgos ir tyrimo rezultatų skirtumų ir panašumų palyginimui.
Tyrimo metu iš gyvūnų augintinių nosies ertmės ir tiesiosios žarnos išskirti Staphylococcus
aureus bei Staphylococcus pseudintermedius. Nustatyta, kad koaguliazei teigiamų stafilokokų
paplitimas gyvūnų augintinių tarpe priklauso nuo gyvūnų augintinių rūšies, laikymo sąlygų ir sezono. Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad S. aureus atsparus amoksicilinui, gentamicinui, neomicinui, S. pseudintermidius labiausiai atsparus gentamicinui, neomicinui, mažiau atsparus amoksicilinui, mažai atsparus ampicilinui, cefaklorui, doksiciklinui.
Raktiniai žodžiai: stafilokokai, koaguliazei teigiami, Staphylococcus aureus, Staphylococcus
pseudintermedius, gyvūnai augintiniai, nosies ertmė, tiesioji žarna, išskyrimas, paplitimas,
6 SUMMARY
„Isolation of coagulase positive staphylococci from companion animals“
The The goal of the study: to determine prevalence of coagulase positive staphylococci in companion animals.
The aim of the study:
1. to isolate coagulase positive staphylococci in nasal cavity of companion animals; 2. to isolate coagulase positive staphylococci in rectum of companion animals; 3. to identificate the isolated strains of staphylococci;
4. to evaluate risk factors for prevalence of staphylococci; 5. to determine antibiotic resistance in isolated staphylococci.
The master study consists of 50 pages. It includes 6 tables and 14 pictures. The master study consist of 4 major chapters. The first chapter is dedicated to review of literature that is related with analized topic. This part includes coagulase positive staphylococci virulence factors, antibiotic resistance, diseases caused by staphylococci and treatment use. Furthermore chapter contains review of the prevalence and risk factors influenced the prevalence of Staphylococcus aureus and
Staphylococcus pseudintermedius. The second chapter introduce with materials and methods, that were used in the research at this master study. In the third chapter the results of the research are presented. The results are presented according to the statistical reliability. The fourth chapter is the resemblance and similarity comparision of the literature review and master study research.
In this master study Staphylococcus aureus and Staphylococcus pseudintermedius were isolated from nasal cavity and rectum of companion animals. It was determined, that prevalence of coagulase positive staphylococci in companion animals depends on species, living conditions and seasonalitye. Also it was determined that isolated S. aureus was resistant to amoxicillin, gentamicin and neomycin. Isolated S. pseudintermedius was most resistant to gentamicin, neomycin, less resistant to amoxicillin and lowest resistant to ampicillin, cefaklor, doksicicllin.
Key words: staphylococci, coagulase positive, Staphylococcus aureus, Staphylococcus
pseudintermedius, companion animal, nasal cavity, rectum, isolation, prevalence, antibiotic
7 SUTRUMPINIMAI
KTS – koaguliazei teigiami stafilokokai;
MASA – meticilinui atsparus Staphylococcus aureus;
MASP – meticilinui atsparus Staphylococcus pseudintermedius;
KA – kraujo agaras,
MDA – manito druskos agaras;
BPA – Baird – Parker agaras;
8 ĮVADAS
Šiuo metu didelį susirūpinimą veterinarinėje medicinoje kelia koaguliazei teigiamų stafilokokų (KTS) paplitimas (O‘Mahony et al., 2005). KTS padermės išskiriamos ne tik iš sergančių, bet iš sveikų gyvūnų augintinių. Šių padermių sukeliamos ligos dažnai pasireiškia nusilpus natūraliam organizmo atsparumui (Griffeth et al., 2008). KTS sukeliamoms ligoms didelę įtaką turi išskiriami virulentiškumo veiksniai (Floret, 2001).
Kvėpavimo takų infekcijomis, kurias sukelia KTS, serga ne tik įvairių rūšių žinduoliai, bet ir žmonės (Strommenger et al., 2006). Daugelis autorių žmones, turinčius kontaktą su gyvūnais ar veterinarinių klinikų personalą, įvardina kaip padidintos rizikos grupę užsikrėsti koaguliazei teigiamomis stafilokokų padermėmis (Loeffler et al., 2010; Ishihara et al. 2010; Weese, van Duijkeren, 2011).
Jungtinėje Karalystėje KTS paplitimas tarp gyvūnų augintinių apsilankiusių veterinarinėje gydymo įstaigoje, per 2005 2008 metų laikotarpį, siekė 4,8 proc. (Loeffler et al., 2010). Japonijoje 2007 metais KTS rūšių išskirta 52,6 proc. iš visų tirtų šunų (Sasaki et al., 2007). Remiantis vėlesniais tyrimais Japonijoje, 2010 metais, veterinarijos klinikoje, paplitimas tarp gyvūnų augintinių siekė 60 proc. (Ishihara et al., 2010). Tuo tarpu JAV KTS padermių paplitimas siekė 2,64 proc. JAV identifikavus šių bakterijų rūšis nustatyta, kad labiausiai paplitusios Staphylococcus
aureus, Staphylococcus intermedius bei Staphylococcus schleiferi rūšys (Morris et al., 2006).
Koaguliazei teigiamos stafilokokų padermės sukelia tokias ligas kaip septicemiją, žaizdų infekciją, odos uždegimą, išorinės ausies uždegimą, kvėpavimo takų infekciją (Quinn et al., 2002). Ligos sukeltos KTS gydomos itin sunkiai (Ganiere et al., 2005).
KTS gydymui įtaką turi atsparumo antimikrobiniams preparatams didėjimas (Malik et al., 2005). Gydymo metu netinkamas antimikrobinių medžiagų naudojimas, skiriant nepakankamą dozę, ar per trumpą gydymo ciklą sukelia bakterijų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms (Leonard, Marley, 2008).
Yra daugybė pranešimų, teigiančių jog ankstesnis antimikrobinių medžiagų naudojimas, lankymasis veterinarijos klinikose bei kontaktas su koaguliazei teigiamais stafilokokais užsikrėtusiais žmonėmis sukelia šių bakterijų plitimą ir gyvūnų augintinių tarpe (Leonard, Marley, 2008; O‘Mahony et al., 2005; Baptiste et al., 2005; Neinhoff et al., 2011). Tačiau tik keliose publikacijose nagrinėjami rizikos veiksniai susiję su pačių gyvūnų augintinių savybėmis (Faires et al., 2010; Boots et al., 2008; Magalhlaes et al., 2010; Loeffler et al., 2005). Šių autorių pagrindinė
9 nagrinėta savybė – KTS paplitimas priklausomai nuo rūšies (Loeffler et al., 2005; Magalhlaes et al., 2010).
Dėl sparčiai didėjančio KTS paplitimo įvairiose pasaulio šalyse bei jų didėjančio atsparumo antimikrobinėms medžiagoms svarbu kuo tiksliau nustatyti veiksnius, darančius įtaką jų plitimui. „Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas iš gyvūnų augintinių“ darbo tikslas nustatyti KTS paplitimą tarp gyvūnų augintinių.
Darbo uždaviniai:
1. išskirti koaguliazei teigiamus stafilokokus iš gyvūnų augintinių nosies ertmės; 2. išskirti koaguliazei teigiamus stafilokokus iš gyvūnų augintinių tiesiosios žarnos; 3. identifikuoti išskirtas stafilokokų padermes;
4. įvertinti įvairių veiksnių įtaką stafilokokų paplitimui;
10 1. LITERATŪROS APŽVALGA
Stafilokokų rūšies bakterijos atlieka svarbų vaidmenį ne tik žmonių, bet ir gyvūnų infekcinių ligų tarpe. Šios grupės bakterijos vyrauja, kaip normali organizmo mikroflora gyvūnų organizme (Griffeth et al., 2008). Jos taip pat egzistuoja ant odos, nesukeldamos jokių klinikinių simptomų. Stafilokokų bakterijos plinta gyvūnams augintiniams besilaižant odą, plaukus. Atsiradus paviršiniams odos pažeidimams, sukeliamos žaizdų infekcijos (http://pets.thenest.com. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 17 d.).
Dėl didėjančio atsparumo įvairioms antimikrobinėms medžiagoms, greito ir plataus perdavimo, bei plataus imlių makroorganizmų spektro stafilokokų bakterijos kelia didelį pavojų ne tik veterinarinėje, bet ir žmonių medicinoje. Taip pat didelį susirūpinimą kelia šių bakterijų plitimas hospitaliniu būdu (Ganiere et al., 2005).
Staphylococcus gentis pradėta nagrinėti prieš pora šimtmečių. Jau 1860 metais anglų kilmės
chirurgas Josefas Listeris naudodamas karbolitinę rūgštį ant žaizdų ir chirurginių įrankių išskyrė bakterijas dažniausiai sukeliančias infekcijas po operacijų. Chirurgas iš Škotijos, Aleksaderis Ogstonas, 1881 metais mikroskopo pagalba aptiko stafilokokus išskirtus iš žaizdos ir pavadino juos „panašiais į vynuoges“ (graikų k. staphyle) (Quinn et al., 2002). 1884 metais vokiečių mokslininkas Antonis Rosebanchas izoliavo stafilokokų kultūras. Viena jų pavadinta auksiniu stafilokoku (Staphylococcus aureus (toliau S. aureus), dėl auksinio kolonijų atspalvio, antroji – baltuoju stafilokoku (Staphylococcus albus). 1930 metais nustatyta, jog S. aureus išskiria plazmą koaguliuojantį baltymą. 1941 metais Staphylococcus infekcijos pradėtos gydyti naudojant peniciliną. Tačiau pradėjus gydyti penicilinu atsirado ir pirmosios penicilinui atsparios S. aureus padermės (Orent , 2006. http://protomag.com. Prieiga per internetą 2013 m. gegužės 18 d.).
1.1. Stafilokokų genties virulentiškumo veiksniai
Stafilokokai sukelia ligas ne tik dėl gebėjimo greitai daugintis bei plisti infekuotuose audiniuose, bet ir dėl savo gebėjimo sintetinti ir išskirti toksinus ir fermentus. Daugumos fermentų bei toksinų gamybą apsprendžia plazmidės, kitų gamybą nulemia chromosomos (Jawetz et al., 2007). D. Floret (2001) teigimu, didžiausią įtaką ligų sukėlimui turi stafilokokų genties išskiriami fermentai – katalazė, koaguliazė, hialuronidazė, stafilokinazė, proteinazė, lipazė, bei atsparumą β – laktaminiams antibiotikams įtakojanti – β – laktamazė. Stafilokokų genties išskiriami virulentiškumo veiksniai nurodyti 1 lentelėje.
11 1 lentelė. Morfologinės, biologinės stafilokokų savybės (Devriese et al., 2005)
S. pseudintermedius S. aureus S. intermedius S. hyicus S. schleiferi Katalazė + + + + + Pigmento gamyba – + – – – Koaguliazė + + + Dažniausiai neigiama – Hemolizė + + + – + Maltozė + + Silpnai + – Sacharozė + + + + – DNR– azė + + E ir F rūšys gamina mažą kiekį + + Voges – Proskauer reakcija + + Silpnai – +
Katalazė – fermentas vandenilio peroksidą skaidantis į vandenį ir deguonį. Koaguliazė – tai baltyminis fermentas. Patekęs į kraujo plazmą jis reaguoja su plazmos esterazėmis ir sukelia krešėjimo faktorių, tokių kaip protrombinas bei trombinas, aktyvaciją. Koaguliazė taip pat aktyvina fibrino nusėdimą ant stafilokokinių ląstelių, taip modifikuojamas fagocitų atpažinimas bei ląstelių sunaikinimas (Jawetz et al., 2007). P. Murray (2005) teigimu stafilokokų genties bakterijos išskiria β – laktamazę, kuri skaido antibiotikų struktūroje esantį β – laktaminį žiedą. Tokiu atveju antimikrobinės medžiagos inaktyvuojamos ir bakterijų sienelė lieka nepakitusi.
Toksinai yra suskirstyti į enterotoksinus bei egzotoksinus. Dėl egzotoksinų produkcijos sukeliama odos nekrozė, eritrocitų hemolizė, leukocitų žūtis ar net gyvūno mirtis. Eritrocitų hemolizei svarbus α toksinas – hemolizinas. Jis neigiamai veikia kraujagyslių lygiuosius raumenis. β – hemolizinas yra toksinis įvairioms organizmo ląstelėms, tarp jų ir raudoniesiems kraujo kūneliams. Leukocidinas sukelia baltųjų kraujo kūnelių žūtį. Eksfoliatinis toksinas sukelia plikytos odos sindromą (Jawetz E., et al. 2007).
M. Dinges (2000) teigimu α hemolizinai veikia sukeldami eritrocitų hemolizę, odos nekrozę, bei neurotoksikozes. Išskirti α hemolizinai įterpiami į ląstelės – taikinio (eritrocitų) sienelę, formuoja cilindrinius haptamerus. Ląstelės taikinio sienelėje susiformuoja 1 – 2 nm skersmens poros. Pro šias poras difuzijos būdu šalinami ląstelės elementai.
K. Futagava – Saito (2006) atlikęs tyrimus su šunimis nustatė, kad 99,7 proc. išskirtų S.
intermedius padermių sukelia eritrocitų hemolizę. Tuo tarpu M. Dinges (2000) ir kiti autoriai tyrę S. aureus padermes nustatė, kad 97 proc. visų S. aureus padermių sintetina δ – hemoliziną. Iš jų 50 –
12 δ – hemoliziną sukelia įvairių žinduolių ląstelių lizę. Taip pat jo veikimas siejamas su nekrotiniais procesais organizme. δ – hemolizinas veikia per dvisluoksnę lipidinę ląstelės sienelę sudarydamas joje kanalus, pro kuriuos šalinamos ląstelės taikinio maistinės, bei struktūrinės medžiagos. Pirmiau iš ląstelės šalinamos mažos, vėliau didelės molekulinės masės struktūros (Dinges et al., 2000).
Panton – Valentine leukocidinas yra siejamas su tokiomis žinduolių ligomis, kaip plaučių nekrozė, odos bei minkštųjų audinių infekcijos. Šis leukocidinas leukocitų sienelėse formuoja poras, taip sukeldamas jų lizę. S. Boyle – Vavra (2006) teigimu, Panton – Valentine leukocidinas, bei jo sintetinimas, padidina stafilokokų virulentiškumą bei didina išgyvenimo laiką žinduolių organizme.
Stafilokokai, išskirti iš pacientų sergančių toksinio šoko sindromu, produkuoja toksinio šoko sindromo toksiną – 1 (TŠST – 1). Žmonėms šis toksinas sukelia karščiavimą, odos bėrimus, šoką. Triušiams šis toksinas sukelia karščiavimą, tačiau odos bėrimų nepasitaiko (Gross et al., 2005).
S. aureus išskiriami enterotoksinai žymimi A – Q raidėmis. Bent 5 iš jų yra būdingi visoms
stafilokokų rūšims. Enterotoksinai yra termostabilūs – jų struktūra nepakinta veikiant juos aukštesne nei 100 0
C temperatūra 30 minučių. Stafilokokų padermės sintetinančios enterotoksinus sukelia maisto intoksikacijas. Tam pagrįsti buvo atliktas tyrimas su beždžionėmis, kurias maitino maistu, užkrėstu enterotoksinu B. Joms buvo sukeltas vėmimas bei viduriavimas. Nustatyta, kad maisto intoksikacijas sukeliantis enterotoksinas veikia vėmimo centrą smegenyse (Jawetz et al., 2007). Maisto intoksikacijas sukeliantis enterotoksinas primatų organizme sukelia skrandžio bei viršutinės plonųjų žarnų dalies gleivinės hiperemiją, leukocitų infiltraciją į žarnų lamina propria. Dėl šių pažeidimų sukeliamas viduriavimas (Dinges et al., 2000).
1.2. Koaguliazei teigiamų stafilokokų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms
Antimikrobiniai medžiagos, pagal jų veikimą skirstomi į bakteriostatinius ir baktericidiškus. Pagal tai, kokius mikroorganizmus jie veikia skirstomi į veikiančius gram teigiamas, gram neigiamas bakterijas, atskiras rūšis veikiančias medžiagas. Dar viena svarbi klasifikacija yra sudaryta pagal antimikrobinių medžiagų cheminę struktūrą (http://www.oie.int. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 17d.). S. Malik (2005) teigimu stafilokokams svarbiausia ir didžiausia įtaką daro β – laktaminių antimikrobinių medžiagų grupė. Šios grupės medžiagos veikia baktericidiškai, prisijungdamos prie gram teigiamų bakterijų sienelės baltymų ir sukeldamos ląstelės sienelės lizę.
F. Leonard (2008) teigimu atsparumas antimikrobinėms medžiagoms gali priklausyti nuo netinkamo jų panaudojimo. Anot jo netinkamas medžiagų panaudojimas susijęs su per maža
13 antimikrobinių medžiagų doze ar bakterijų nejautrumu naudojamoms antimikrobinėms medžiagoms.
Šiuo metu didžiausią problemą kelia bakterijų atsparumo antimikrobiniams preparatams augimas. Atsparumą lemia paveldimumas arba chromosomų mutacijos. Pavienės chromosomų mutacijos atsakingos už ląstelės sienelės baltymų, prie kurių jungiasi antimikrobiniai medžiagos, nebuvimą. Serijinių mutacijų metu susidaro nauji baltymai ar fermentai (Malik S. et al., 2005).
Proteinus rišantis baltymas yra normalus gram teigiamų ląstelių sienelės struktūrinis elementas. Prie jo normaliomis sąlygomis jungiasi β – laktaminai antibiotikai, tokie kaip penicilinas, meticilinas, vankomicinas bei cefalosporinai. Visi šie antimikrobiniai medžiagos savo cheminėje struktūroje turi β – laktaminį žiedą. Prisijungę β – laktaminai antibiotikai sukelia bakterijų (stafilokokų ir kitų gram teigiamų bakterijų) sienelės struktūros pakitimus, dėl kurių ląstelė lizuojama, bakterija žūsta (Murray P., et al. 2005).
B. Strommenger (2006) teigimu, kai kurios S. aureus, padermės dėl chromosomų mutacijos įgyja mecA geną, kuris nulemia proteinus rišančio baltymo aktyvumo (gebėjimo prisijungti β – laktaminius antimikrobinius medžiagas) mažėjimą. MecA geną stafilokokai perneša vadinamoje stafilokokinėje chromosomų kasetėje (SCCmec). E. van Duijkeren (2011) teigimu mecA genas gali būti perduodamas iš vienos stafilokokų rūšies – kitai. Dėl šio perdavimo ir kitos S. intermedius, S.
pseudintermedius bei S. epidermidis rūšys geba įgyti atsparumą įvairioms antimikrobinėms
medžiagoms.
B. Strommenger (2006) iš gyvūnų augintinių išskirtas S. aureus atspariausias buvo penicilinui G, oksicilinui, eritromicinui, mažiau atsparus – clindamicinui, chloramfenikoliui bei ciprokloksacinui. Tuo tarpu Sasaki (2007) nustatė, jog S. pseudintermedius atsparus buvo eritromicinui, clindamicinui, trimetoprimui, gentamicinui bei levofloksacinui.
Meticilinas – β – laktaminis antimikrobinis preparatas. Stafilokokinėms infekcijoms gydyti buvo pradėtas naudoti jau 1959 metais, kuomet atsirado ir išplito penicilinui atsparios S. aureus padermės. 1961 metais Jungtinėje Karalystėje pasirodė pirmieji pranešimai apie meticilinui atsparias S. aureus padermes (MASA). Vėliau apie MASA padermes straipsniai pasirodė ir kitose Europos šalyse, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose (Enright et al., 2002).
Dauguma KTS įgyja atsparumą meticilinui. 2006 metais atliktuose tyrimuose JAV nustatyta kad iš gyvūnų augintinių išskirtos padermės atsparios meticilinui: išskirtų 35 proc. S. aureus, 17 proc. S. intermedius, 40 proc. S. schleiferi padermių (Morris et al., 2006).
C. Liu (2003) teigimu 1997 metais literatūroje pasirodė pirmieji straipsniai apie vankomicinui atsparias S. aureus padermes išskiriamas žmonių medicinoje. R. Seixas (2011) teigia, kad
14 Portugalijoje iš Rotveilerio veislės šuns, sergančio išorinės ausies uždegimu, pirmą kartą išskyrė ne tik meticilinui, bet ir linezolidui atsparų S. aureus.
1.3. Staphylococcus aureus paplitimas tarp gyvūnų augintinių
Šiuo metu pasirodė daugybė pranešimų apie meticilinui atsparų S. aureus (MASA) paplitimą tarp gyvūnų augintinių (http://wwwnc.cdc.gov. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 17 d.). Žmonių medicinoje gyvūnai augintiniai apibūdinami, kaip MASA infekcijos šaltinis (http://www.ncbi.nlm.nih.gov. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 17 d.). B. Strommenger (2005) teigia, kad toje pačioje geografinėje teritorijoje tarp žmonių bei gyvūnų augintinių rizikos grupių paplitęs genetiškai panašus MASA. Gyvūnai augintiniai bendraudami su kliniškai sveikais MASA nešiotojais, gyvūnų šeimininkais ar veterinarinių klinikų personalu, gali lengvai užsikrėsti S.
aureus. Šiai bakterijų rūšiai būdingas kryžminis perdavimas tarp žmonių ir gyvūnų augintinių
(Strommenger, 2005; Zhang, 2011).
E. van Duijkeren (2004) teigimu netinkamas gyvūnų augintinių, turinčių kontaktą su žmonėmis, ligų diagnozavimas ir gydymas gali įtakoti ir didinti MASA plitimą tarp žmonių. Tuo tarpu A. Loeffler (2010) teigia, jog žmonės dirbantys veterinarijos klinikose bei šunų ar kačių augintojai, turėtų būti įtraukti į padidintą rizikos grupę užsikrėsti MASA.
K. Baptiste (2005) atlikusi tyrimus tarp veterinarinės klinikos personalo ir klinikos pacientų, nustatė, jog dauguma darbuotojų turi tos pat padermės MASA, kaip ir jų pacientai. Šunims, katėms ir kitiems veterinarijos klinikų pacientams, kurie turi kontaktą su klinikų personalu – MASA nešiotojais, silpniau pasireiškia antimikrobinių medžiagų efektyvumas.
Jungtinės Karalystės veterinarinėse klinikose iš visų laboratoriškai tirtų mėginių S. aureus infekcijos sudarė 3,9 proc. Mėginiai imti iš nosies ertmės, žaizdų bei šlapimo takų. 77 proc. S.
aureus teigiamų mėginių išskiriamas iš žaizdų (O‘Mahony et al., 2005).
1.4.Staphylococcus aureus paplitimą įtakojantys rizikos veiksniai
Iki 2005 metų Jungtinėje Karalystėje atsirado daug naujų pranešimų apie MASA paplitimą tarp gyvūnų augintinių. Juose dažniausiai minimi šunys, katės, arkliai. Minima, jog tarp gyvūnų augintinių ir jų šeimininkų paplitę stafilokokai genetiškai susiję (Leonard, Marley, 2008). A. Loeffler (2005) teigimu, kačių tarpe KTS paplitimas mažesnis (83 proc.), nei šunų (91 proc.), dėl mažesnio žmonių – kačių kontakto, nei žmonių kontakto su šunimis.
15 Anot R. Magalhaes (2010) atliktų tyrimu, kurių metu buvo vertinami rizikos veiksniai MASA paplitimui, šunys dažniau būna šios infekcijos nešiotojai negu katės. Kiti veiksniai, tokie kaip amžius, kūno svoris, lytis, įtakos paplitimui neturi. Tačiau M. Faires (2010) teigia, kad tarp šunų esančių vyresnio amžiaus (3 – 8 metų), vyriškos lyties MASA paplitimas buvo didesnis. Priešingai šiems tyrimų duomenims, M. Boost (2008) nustatė, jog MASA paplitimas tarp moteriškos lyties atstovių yra didesnis. Taip pat ankščiau minėti autoriai teigia, kad vyresnio amžiaus šunys (daugiau nei 5 metų amžiaus) dažniau diagnozuojami MASA nešiotojais (Boots et al., 2008).
Vienas svarbiausių faktorių, įtakojančių MASA plitimą, tai gyvūnų lankymasis veterinarijos klinikose, bei stacionarinis gyvūnų laikymas jose. Pasak R. Magalhaes (2010) atliktų tyrimų, net 61 proc. gyvūnų augintinių užsikrėtusių MASA daugiau nei 5 kartus per metus lankosi veterinarinėje klinikoje. Taip pat 63 proc. iš šių gyvūnų augintinių veterinarinėje klinikoje praleidžia daugiau nei 1 parą (gydomi stacionariai). R. Magalhaes (2010) teigia, kad trumpiau sergantys gyvūnai (mažiau nei 2 mėnesius) turi didesnę tikimybę užsikrėsti MASA.
F. Leonard (2008) teigimu MASA paplitimui tarp gyvūnų augintinių įtakos turi antimikrobinės medžiagos, kurios buvo paskirtos ankstesniam paciento gydymui, jų dozė, bei dienų, kuriomis buvo naudojami antimikrobinės medžiagos, kiekis. A. Loeffler (2005) teigia, kad plitimui šunų tarpe didžiausią įtaką daro aplinka, ankstesnis antimikrobinių medžiagų naudojimas, ypač akcentuojami cefalosporinai, florochinonai. M. Faires (2010) teigia, kad įtaką paplitimui turi β – laktaminių bei florochinoninių antimikrobinių medžiagų naudojimas.
R. Magalhaes (2010) teigia, kad dauguma šunų sergančių MASA infekcija per paskutiniuosius šešis mėnesius vartojo β laktaminius antimikrobinius medžiagas. Šio autoriaus teigimu užsikrėtimui įtakos taip pat turi paciento kontaktas su MASA nešiojančiais žmonėmis, ar bent vienu MASA nešiojančiu veterinarijos klinikos darbuotoju.
M. Faires (2010) ir kiti autoriai atlikę retrospektyvias studijas Jungtinėse Amerikos Valstijose nustatė, jog MASA paplitimui veterinarinėse klinikose, turi venų kateterizavimas, chirurginės operacijos, šlapimo takų kateterizavimas, bei gyvūnų amžius.
1.5. Staphylococcus pseudintermedius paplitimas tarp gyvūnų augintinių
J. Weese (2010) teigimu Staphylococcus pseudintermedius literatūroje dažniau minimas kaip
Staphylococcus intermedius. T. Sasaki (2007) teigimu fenotipiškai šias dvi bakterijų rūšis atskirti
sunku, todėl tikslesniam diagnozavimui reikalingas molekulinis tyrimas. Vokietijoje iš šunų viršutinių kvėpavimo takų išskirtas S. intermedius. Tačiau dėl bakterijų gaminamo fermento
16 arginino dihidrolazės bei gebėjimo skaidyti manito druską anaerobinėmis sąlygomis teigiama, kad išskirtos S. intermedius priklauso S. pseudintermedius rūšiai. (Schwartz, 2008).
Japonijoje tirta meticilinui atsparaus Staphylococcus pseudintermedius (MASP) paplitimas tarp gyvūnų augintinių bei veterinarinės klinikos darbuotojų. KTS rūšių išskirta 52,6 proc. iš visų tirtų šunų. 30 proc. jų sudarė MASP, 8,8 proc. sudarė MASA. 68 proc. visų išskirtų KTS buvo įgiję atsparumą meticilinui (Sasaki et al., 2007).
Vokietijoje ištyrus 16103 gyvūnus augintinius MASP buvo nustatyta 74 gyvūnams (0,58 proc. visų tirtų gyvūnų). Iš jų 61 gyvūnai buvo šunys (0,8 proc. visų tirtų gyvūnų), 6 katės (0,1 proc. visų tirtų gyvūnų) ir 5 arkliams (0,1 proc. visų tirtų gyvūnų). Net 40,3 proc. visų išskirtų MASP buvo išskirti iš odoje esančių žaizdų, 33,3 proc. išskirti iš ausies landos ir tik 8,3 proc. nuo gleivinių ir šlapimo trakto (Ruscher et al., 2009).
1.6. Staphylococcus pseudintermedius paplitimą įtakojantys rizikos veiksniai
J. Weese (2010) teigimu S. pseudintermedius dažniausiai išskiriami iš nosies ertmės, tiesiosios žarnos sveikiems gyvūnams augintiniams. Tuo tarpu Nienhoff (2011) mini, kad S.
pseudintermedius išskiriamas nuo odos paimtuose mėginiuose.
S. pseudintermedius išskyrimas iš kliniškai sergančių gyvūnų augintinių (šunų) nurodytas 2
lentelėje, kurioje matyti, kad meticilinui atsparus S. pseudintermedius dažniausiai išskiriamas iš šunų sergančių pioderma (pūliniu odos uždegimu) bei iš pooperacinių žaizdų. Sveikų šunų mėginiai imami iš nosies ertmės (Schwarz, 2008).
17 2 lentelė. S. pseudintermedius išskyrimas (Schwartz, 2008)
Klinikinė situacija Išskirtas meticilinui atsparus S. pseudintermedius Sveiki gyvūnai augintiniai 22 Pioderma 25 Žaizdų infekcijos 5 Žaizdų infekcija, po operacijos 22
Išorinės ausies uždegimas 8
Šlapimo takų infekcija 6
Artritas/ Sinovitas 5
Kvėpavimo takų infekcija 2
Encefalitas 1 Gingvinitas 1 Hepatitas 1 Peritonitas 1 Septicemija 1 Nežinomos kilmės susirgimas 3
Neinhoff (2011) teigimu, pagrindiniai rizikos veiksniai lemiantys S. pseudintermedius paplitimą yra antibiotikų naudojimas per paskutiniuosius šešis mėnesius, lankymasis veterinarijos klinikose bei klinikinės procedūros.
1.7. Stafilokokų sukeliamos ligos
Stafilokokai ne visuomet sukelia infekcijas. Jie egzistuoja ant odos epitelio, gleivinių kaip normali organizmo mikroflora. Gyvūnai ant kurių odos randami stafilokokai neserga, jiems nepasireiškia klinikiniai simptomai, tačiau jie – infekcijos nešiotojai. Stafilokokai sukelia epitelio pažeidimus (žaizdas), dermatofitozes, jų poveikyje formuojasi abscesai. Šunims sergantiems pioderma, išorinės ausies uždegimu, bakteriemija, konjunktyvitu ne retai išskiriamas S. intermedius, kaip ligą sukėlęs patogenas. Stafilokokai taip pat nustatomi sergant endokarditu ar perikarditu. (Quinn J. P. 2002).
C. Greene (2006) teigimu, katėms infekcijas dažniau sukelia Staphylococcus felis (45 proc. visų stafilokokų sukeliamų infekcijų), S. aureus (13 proc.) ir tik 10 proc. visų stafilokokinių
18 infekcijų sukelia šunims dažniausiai nustatomas S. intermedius. Stafilokokų dažniausiai sukeliamos ligos nurodytos 3 lentelėje.
3 lentelė. Dažniausiai stafilokokų sukeliamos ligos (Quinn et al., 2002)
Bakterijos rūšis Šunys Katės
Staphylococcus aureus Septicemia, žaizdų
infekcija Septicemia, žaizdų infekcija Staphylococcus intermedius Pioderma, endometritas, cystitas, išorinės ausies
uždegimas
Įvairus pūlinio uždegimo pasireiškimas
Staphylococcus schleiferi
subsp. coagulans
Išorinės ausies
uždegimas Išorinės ausies uždegimas
1.7.1. Koaguliazei teigiamų stafilokokų sukeliamas išorinės ausies uždegimas
Išorinės ausies uždegimas nustatomas nuo 5 proc. iki 20 proc. iš visų pasitaikančių infekcinių ligų smulkiųjų gyvūnų veterinarijoje. Ausies uždegimo priežastimi gali būti ne tik bakterinės, bet ir parazitinės, pašalinio kūno, padidėjusio organizmo jautrumo kilmės. Išorinės ausies uždegimą dažniausiai sukelia Malassezia pachydermatis ir Staphylococcus intermedius. Staphylococcus
schleiferi sub. coagulans taip pat buvo išskirtas iš mėginių paimtų iš šunų išorinės ausies
(Fernandez et al., 2006). K. Yamashita (2004) teigimu šunų sergančių išorinės ausies uždegimu stafilokokinės infekcijos sudarė 48,3 proc., tuo tarpu sveikų šunų mėginiuose stafilokokinės infekcijos sudarė net 68,3 proc. visų bakterijų išskirtų iš išorinės ausies. Anot P. Lyskova (2007) iš tirtų šunų Čekijoje, sergančių išorinės ausies uždegimu, išskirtų bakterijų 58,8 proc. sudarė stafilokokinės infekcijos, tokios kaip, S. schleiferi sub. coagulans, S. intermedius bei kiti KNS.
1.7.2. Koaguliazei teigiamų stafilokokų sukeliamas sepsis ir bakteriemija
Sepsis ar bakteriemija gali pasireikšti staigiai arba lėtai. Šiems susirgimams būdingas įvairių organų pažeidimas. Pirmiausiai pažeidžiamas virškinimo traktas, vėliau pasireiškia apatija, kūno temperatūros padidėjimas. Nustatomi ir širdies ritmo pakitimai (tachikardija) (http://www.petmd.com. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 17 d.).
19 Eksperimentiškai šunims suleidus S. aureus kultūros 2 val. po užkrėtimo pradėjo ryškėti klinikiniai simptomai. Šunims pasireiškė temperatūros, kvėpavimo, širdies ritmo pakitimai, taip pat kraujo struktūriniai pakitimai.
Per pirmąsias 24 val. po užkrėtimo šunims pasireiškė vėmimas, apetito sumažėjimas, plaukų blizgumo bei odos elastingumo sumažėjimas. Temperatūra per pirmąsias 2 valandas pasiekė 40,28
0C. Širdies ritmas per pirmąsias 2 valandas pakilo iki vidutiniškai 153 kartų per minutę. Visiškai
širdies ritmas normalizavosi tik 28 dieną, po infekcijos sukėlimo. Kvėpavimo ritmas, per pirmąsias 2 valandas po užkrėtimo, svyravo nuo 40 kartų per minutę iki 43 kartų per minutę. Išanalizavus kraujo tyrimus didžiausią pakitimą rodė kraujo kūnelių kiekio pakitimai. Eritrocitų kiekis 2 valandą po užkrėtimo žymiai padidėjo. Taip pat pagausėjo leukocitų kiekis: iš jų didžiausią pakitimą rodė limfocitų, monocitų bei eozinofilų pagausėjimas (Chaprazov, 2006).
1.7.3. Koaguliazei teigiamų stafilokokų sukeliami odos uždegimai
Atopinis dermatitas – lėtinė alerginė liga veterinarinėje medicinoje dažniausiai diagnozuojama šunims. Pirmieji ligos požymiai pasireiškia jauname amžiuje. Pagrindinis išoriškai matomas simptomas – niežulys. Gyvūnai trinasi į aplinkinius objektus, tokiu būdu kasydamiesi. Klinikinio tyrimo metu pastebimas odos išplikimas, oda tose vietose paraudusi ar pažeista nuo kasymosi. Atopiniu dermatitu sergantys šunys priklauso padidėjusios rizikos grupei, dėl KTS infekcijų ir neretai serga antrinėmis odos ligomis (Reiter et al., 2009).
Anot tyrimų atliktų 2008 metais S. intermedius yra viena dažniausiai išskiriamų bakterijų iš šunų, sergančių atopiniu dermatitu, nosies ertmės. Šių tyrimų metu buvo lyginamos bakterijos išskiriamos iš dviejų grupių šunų: sergančių atopiniu dermatitu bei sveikų. Šunų sergančių atopiniu dermatitu nosies ertmėje labiausiai paplitę S. intermedius. Iš visų išskirtų stafilokokų, S.
intermedius sudarė 71,4 proc. Tuo tarpu S. intermedius iš sveikų šunų nosies gleivinės buvo iškirta
37,5 proc. šunų. S. intermedius iš analinės angos buvo išskirta 100 proc. tiriamųjų šunų, sergančių atopiniu dermatitu, 93,8 proc. sveikų šunų (Fazakerleyet al., 2009).
Pūlinis odos uždegimas (pioderma) taip pat viena iš pasitaikančių infekcijų gyvūnų augintinių tarpe. Šią ligą sukelia S. pseudintermedius bakterija. Odoje pastebima nuplikimai, niežulio požymiai, odos paraudimas. Be odos pažeidimų šunims pasireiškia letargija, drebulys, padidėjęs kepenų fermentų kiekis kraujyje. Iš kepenų fermentų labiausiai pakinta šarminės fosfatazės aktyvumas. Kraujo morfologiniuose tyrimuose galima pastebėti anemijos bei trombocitopenijos
20 požymius. Be šių klinikinių simptomų šunims bei katėms pasireiškia agresija, skausmas odoje (Bryan et al., 2012).
Be šių rušių dermatitų stafilokokai sukelia ir kitus odos pažeidimus. Paprastas odos uždegimas (uždegiminės odos liga) pasitaiko tiek katėms tiek šunims.
J. L. Abraham (2007) nustatė, kad odos uždegimas dažniau pasitaiko ilgaplaukėms katėms. Iš kačių, sergančių odos dermatitu 100 proc. buvo išskirtos koaguliazei stafilokokai. Jų tarpe buvo išskirtos S. schleiferi (50 proc.), S. aureus (29 proc.) bei S. intermedius (22 proc.) rūšys. Tuo tarpu iš sveikų kačių KTS išskyrimas siekė tik 34 proc.
C. Griffeth (2008) nustatė, kad šunims sergantiems odos uždegimu stafilokokinės infekcijos nešiotojų dažniau pasitaiko grynaveislių šunų tarpe, nei mišrūnų. Iš visų tirtų šunų buvo išskirti šie stafilokokai: S. schleiferi – 88 proc., S. aureus – 12 proc., S. intermedius 98 proc. šunų sergančių odos uždegimu. Anot C. Griffeth (2008) iš tirtų sveikų šunų KTS buvo išskirti iš 74 proc. šunų.
1.7.4. Koaguliazei teigiamų stafilokokų sukeliamos kvėpavimų takų infekcijos
Kvėpavimo takų infekcijos sukeliamos KTS, dažniausiai pasireiškia nusilpus normaliai organizmo apsaugai. Bakterijos į kvėpavimo takus patenka įkvėpus jas iš aplinkos, rečiau hematologiniu keliu. Į plaučius patekusi bakterija sukelia parenchimos arba (ir) pleuros pažeidimus. Parenchimoje infekcijos metu formuojasi pavieniai arba daugybiniai abscesai. Stafilokokų sukeltą plaučių infekciją diagnozuoti labai sunku. Iš nosies ertmės paimti mėginiai gali būti užteršti pašaline mikroflora natūraliai esančia nosies ertmėje, taip pat nereikėtų pamiršti, kad stafilokokai yra normali nosies ertmės mikroflora. Diagnozuoti iš klinikinių simptomų taip pat labai sunku, dėl simptomų panašumo į kitų kvėpavimo takų ligų simptomus (pvz.: gripas) (Gillespie, Hawkey, 2006.).
1.8. Koaguliazei teigiamų stafilokokų infekcijų gydymas
J. Ganiere (2005) teigimu pneumonija, sepsis, odos uždegimai sukelti stafilokokų – vienos sunkiausiai gydomų infekcijų. Pagrindinė priežastis – atsparumas antimikrobinėms medžiagoms. Anot E. Jawetz (2007) gydymas trunka ilgai, dažniausiai reikalingos intraveninės antibiotikų terapijos, kartu naudojant ir simptominį gydymą (atsikosėjimą lengvinančios priemonės sergant pneumonija, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, skausmą malšinančios medžiagos).
21 Odos uždegimai gydomi naudojant šampūnus, kuriuose yra antimikrobinių medžiagų. Dažniausiai į šių šampūnų sudėtį įeina cefaleksinas arba cefpodoksinas. Taip pat naudojami amoksicilino bei klavurono rūgšties (amoksiklavas) deriniai. Be šampūnų, su šiomis antimikrobinėmis medžiagomis naudojami purškalai ir tirpalai, kurie tepami ant pažeistos odos vietų (Bryan et al., 2012).
Abscesų gydymas susideda iš chirurginio ir konservatyvaus gydymo. Chirurgiškai paruošus operacijos plotą, laikantis antiseptikos, paviršiniai abscesai atveriami žemiausioje absceso vietoje. Pūliai išvalomi ir įvedamas drenas, kad susidarę skysčiai žaizdoje nutekėtų. Abscesai plaunami antimikrobiniais medžiagos. Papildomai skiriama antibiotimiktobinių medžiagų peroralinė ar intramuskulinė terapija (Jawetz E., et al. 2007).
Dėl greito stafilokokų atsparumo antimikrobinėms medžiagoms išsivystymo, labai svarbu prieš skiriant terapiją atlikti antimikrobinių medžiagų jautrumo testą. Šis testas – geriausias būdas tinkamai ir veiksmingai parinkti tinkamą gydymo priemonę bei gydomąją dozę.
Antimikrobinių medžiagų jautrumas nustatomas Kirby – Bauer metodu arba serijinių praskiedimų metodu. Nustatant tinkamą antimikrobinių medžiagų koncentraciją, reikalingą gydymui, atliekamas mikroorganizmų jautrumo antibiotikams nustatymas serijinių praskiedimų metodu (Šiugždaitė, 2012).
Antimikrobinių medžiagų jautrumui nustatyti buvo atlikti tyrimai išskirtiems stafilokokams iš kačių, sergančių odos uždegimu, nosies gleivinės. Išskirtos S. aureus buvo jautrios cefazolinui amoksiklavui, ciprofloksimui, trimetoprimui, tetraciklinui (100 proc.), mažiau jautrios klindamicinui, chloramfenikoliui, gentamicinui (jautrumas svyravo 98 – 97 proc. visų išskirtų bakterijų). Mažai jautrių S. aureus pasitaikė eritromicinui (67 proc.). S. intermedius buvo jautrios cefazolinui, amoksiklavui, chloramfenikoliui, ciprofloksacinui (100 proc. visų išskirtu bakterijų), mažiau jautrios buvo clindamicino, trimetoprimo, gentamicino ir eritromicino preparatams (97 – 87 proc. bakterijų). Tetraciklinui jautrumas siekė tik 74 proc. visų tirtų S. intermedius bakterijų (Abraham et al., 2007).
Panašių tyrimų metu buvo nustatomas antimikrobinių medžiagų jautrumas šunims sergantiems odos uždegimu. Iš visų S. aureus išskirtų bakterijų, bakterijos buvo jautrios cefazolinui, amoksiklavui, chloramfenikoliui, ciprofloksacinui, trimetorimui bei tetraciklinui (100 proc. išskirtų bakterijų). Šiek tiek mažesnis jautrumas pasireiškė clindamicinui bei gentamicinui. Visų išskirtų S.
aureus bakterijų jautrumas siekė tik 54 proc. eritromicinui. Iš šunų sergančių odos uždegimų
jautrios S. intermedius bakterijos buvo cefazolinui, amoksiklavui (100 proc. bakterijų), mažiau jautrios ciprofloksacinui, chloramfenikoliui, trimetoprimui, gentamicinui (99 – 90 proc. visų išskirtų bakterijų). Mažai jautrios S. intermedius bakterijos buvo klindamicinui, eritromicinui (80
22 proc. bakterijų) bei tetraciklinui (66 proc. bakterijų). Šių tyrimų metu taip pat buvo išskirtos S.
schleiferi bakterijos – jos buvo jautrios cefazolinui, amoksiklavui, chloramfenikoliui,
ciprofloksacinui, trimetoprimui, tetraciklinui (100 proc. bakterijų). Mažai jautrių S. schleiferi padermių pasitaikė clindamicinui, eritromicinui (75 proc. bakterijų), bei gentamicinui (50 proc. bakterijų) (Griffeth et al., 2008).
23 2. MEDŽIAGOS IR METODAI
Tyrimas atliktas 2012 – 2013 metais, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, veterinarijos akademijoje, užkrečiamųjų ligų katedroje, mikrobiologijos laboratorijoje. Tyrime dalyvavo 26 gyvūnai augintiniai, iš jų 14 buvo šunys, 12 – katės.
Tiriamiesiems gyvūnams augintiniams tiriamoji medžiaga buvo imama iš nosies gleivinės bei tiesiosios žarnos naudojant vatos tamponėlius. Mėginiai imti gyvūnų augintinių laikymo vietose. Vatos tamponėliai dedami į transportines terpes TRANSWAB® (Liofichem, Italija). Mėginiai tirti pradedami, ne vėliau, nei 48 valandos, nuo mėginių paėmimo. Iki tyrimo mėginiai buvo laikomi 40C temperatūroje.
2.1. Stafilokokų išskyrimas
Mikrobiologijos laboratorijoje tiriamoji medžiaga sėjama į maitinamąjį sultinį (Liofilchem, Italija). Mėgintuvėliai kultivuojami termostate 24 – 48 valandas 370C temperatūroje. Po kultivavimo tiriamoji medžiaga sėjama ant Manito druskos agaro (MDA) (Oxoid, Anglija) – selektyvios, diferencinės diagnostinės terpės. Petri lėkštelės kultivuojamos 24 valandas, 370
C temperatūroje. Jei mikroorganizmai fermentuoja manitą (S. aureus) terpės spalva pageltonuoja, jei nefermentuoja (S. pseudintermedius) terpės spalva nekinta.
Išaugusios pavienės kolonijos, savo savybėmis panašios į Staphylococcus spp. padermes persėjamos ant sojos triptono agaro (Liofilchen, Italija). Kultivuojama 24 valandas, 370
C temperatūroje. Ant sojos triptono agaro išaugusios pavienės kolonijos naudojamos tolimesniems tyrimams.
Bakterijos dažomos sudėtiniu dažymo metodu – Gramo metodu, naudojant specialius dažų rinkinius („Diagnostica Merck“, Vokietija). Gramteigiami mikroorganizmai nusidažo violetine – mėlyna spalva, gramneigiami – rožine, raudona spalva. Stafilokokai nusidažo gramteigiamai. Mikroskopuojant matomas būdingas netaisyklingas ląstelių išsidėstymas.
Identifikuoti Staphylococcus spp. nuo Streptococcus spp. genties atliktas katalazės testas, naudojant 3 proc. vandenilio peroksidą (H2O2). Ant objektinio stiklelio užlašinamas lašas 3 proc.
vandenilio peroksido ir bakteriologine kilpele užnešama tiriamųjų mikroorganizmų kultūros, sumaišoma. Jei mikroorganizmas gamina fermentą katalazę vandenilio peroksidas skaidomas į vandenilį bei dujinį deguonį. Stafilokokai gamina fermentą katalazę, todėl šio testo metu susidaro dujos – reakcija teigiama. Streptokokai šio fermento negamina, todėl dujos nesusidaro – reakcija neigiama.
24 2.2. Stafilokokų rūšies identifikavimas
Stafilokokų rūšies identifikavimui atliekami koaguliazės testai. Stafilokokai gali gaminti laisvąją bei surištąją koaguliazę:
Laisvoji koaguliazė nustatoma koaguliazės testu atliekamu mėgintuvėlyje. Šio testo metu naudojama 0,5 ml triušio plazmos „Coagulase Plasma EDTA“ (Biolife, Italija) ir 2 lašai stafilokokų kultūros. Mėgintuvėlių turinys sumaišomas ir kultivuojamas 2 – 4 valandas 370
C temperatūroje. Testas vertinamas kaip teigiamas, jei po kultivavimo plazma esanti mėgintuvėlyje sukietėjo arba buvo pusiau kieta. Neigiamai vertinamas testas – mėgintuvėlyje plazma liko nesukietėjusi. Tiek S. aureus, tiek S. pseudintermedius laisvosios koaguliazės testas teigiamas.
Surištoji koaguliazė nustatoma paviršiaus koaguliazės testu. Šio testo metu ant objektinio stiklelio užlašinamas lašas „Coagulase Plasma EDTA“ (Biolife, Italija) triušio plazmos ir uždedama tiriamosios kultūros. Testas teigiamas jei susiformavę fibrino krešuliai nusėda ant ląstelių paviršiaus ir tiriamieji mikroorganizmai sulimpa, vertinant testą po 1 – 2 minučių pastebimi dribsniai. S. aureus reaguoja teigiamai. Testas neigiamas, jei tiriamieji mikroorganizmai nesulimpa, dribsniai nesusidaro. S. pseudintermedius reaguoja neigiamai.
Atrinkus KTS, stebimas jų augimas ant kraujo agaro (KA) (Oxoid, Anglija), Baird – Parker agaro (BPA), „Purple agar base“ su 1 proc. maltozės agaro (Liofilchem, Italija).
Stafilokokų kultūra buvo sėjama ant KA nustatyti hemolizę. Užsėtas agaras kultivuojamas 24 valandas 370C temperatūroje. Stafilokokai priklausomai nuo jų rūšies išskiria α, β, δ, γ hemolizinus.
S. aureus kraujo agare suformuoja β hemolizę, kuomet susidaro siaura, aiškias ribas turinti
hemolizės zona aplink koloniją, arba γ hemolizę, kuomet hemolizės nėra. S. pseudintermedius išskiria α ir β hemolizinus, todėl aplink kolonijas susidaro dviguba hemolizės zona.
Stafilokokų identifikavimui buvo nustatoma maltozės fermentacija. Kultūra sėjama ant „Purple agar base“ agaro, kurio sudėtyje yra 1 proc. maltozės (Liofilchem, Italija). Kultivuojama 24 valandas, 370C temperatūroje. Dėl maltozės fermentavimo pasikeičia terpės pH, dėl to kinta terpės spalva. S. aureus fermentuoja maltozę, todėl spalva augant kolonijoms tampa geltona. S.
pseudintermedius maltozę fermentuoja silpnai, dėl to terpės spalva nepakinta, tačiau kolonijų
kraštai būna su gelsvu atspalviu.
BPA – selektyvinė terpė, naudojama S. aureus diagnozavimui. Užsėjus KTS terpė kultivuojama 24 valandas, 370C temperatūroje. Dėl skaidomo telūrito esančio terpės sudėtyje, S.
aureus bei S. pseudintermedius auga sudarydami juodas kolonijas. Šios terpės sudėtyje taip pat yra
25 lecitino) bei matinė (dėl skaidomos lipazės). Aplink išaugusias S. pseudintermedius kolonijas zonos nesusidaro (neskaidoma lipazė ir lecitinas).
2.3. Įvairių veiksnių įtaka koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimui
Tyrimo metu buvo nustatoma įvairūs veiksniai galintys daryti įtaka KTS paplitimui. Pagal šiuos veiksnius gyvūnai augintiniai buvo suskirstomi į grupes. Grupės, ir gyvūnų augintinių imtis pateikta 4 lentelėje.
4 lentelė. Tyrimo metu analizuojami veiksniai įtakojantys koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimą
Analizuojamieji veiksniai Gyvūnai augintiniai
Rūšis Katės 12 Šunys 14 Lytis Patinai 15 Patelės 11 Amžius iki 1 metų 8 1 (imtinai) – 6 metų 12 6 (imtinai) metų ir vyresni 6 Grynaveisliškumas Veisliniai 16 Mišrūnai 10 Laikymo sąlygos Lauke 5 Lauke ir namuose 7 Namuose 14
Metų sezonas Pavasario sezonas 13
Rudens sezonas 13
2.4. Stafilokokų atsparumo antimikrobinėms medžiagoms nustatymas
Identifikavus stafilokokų bakterijas nustatomas atsparumas atnimikrobinėms medžiagoms. Atsparumas nustatomas Kirby – Bauer metodu. Išaugintos tiriamosios kultūros kolonijos suspenduojamos fiziologiniame tirpale, iki 0,5 MacFarlando vienetų optinio tankumo. Mikroorganizmų kiekis McFarland vienetais įvertinamas Mini Shaker MS 1 („Crystal Spec“, JAV) aparatu. Šios suspencijos 0,25 ml pilami į lėkštelę ir šiek tiek apdžiuvus agaro paviršiui prispaudžiami antimikrobinių medžiagų diskai 30 mm atstumu vienas nuo kito. Lėkštelės
26 inkubuojamos 24 valandas 370C temperatūroje. Išmatuojamas zonų, kuriose slopinamas bakterijų augimas, skersmuo milimetrais. Pagal šių zonų plotį įvertinamos antimikrobinės medžiagos, kurioms bakterijos yra jautrios, vidutiniškai jautrios ar atsparios. Tyrime naudotų antimikrobinių medžiagų diskai ir zonų plotis nurodyti 5 lentelėje.
5 lentelė. Antimikrobinės medžiagos, kurioms tyrimo metu nustatomas stafilokokų atsparumas (Antimicrobial Susceptibility Testing Standards, 2013 (http://wwwnc.cdc.gov. Prieiga per internetą 2013 m. lapkričio 20 d.)
Antimikrobinės medžiagos (koncentracija) Jautru (mm) Vidutiniškai jautru (mm) Atsparu (mm) Oksacilinas (1 µg) 13 11 – 12 10 Amoksicilinas su klavurono rūgštimi (20 µg +10 µg) 20 – 19 Amoksicilinas (10 µg) 21 14 – 20 14 Gentamicinas (10 µg) 15 13 – 14 12 Neomicinas (30 µg) 17 13 – 16 12 Tylozinas (30 µg) 23 14 – 22 13 Klaritromicinas (15 µg) 18 14 – 17 13 Fuzidino rūgštis (10 µg) 23 15 – 22 14 Cefaleksinas (30 µg) 18 15 – 17 14 Ampicilinas (10 µg) 29 – 28 Cefaclor (30 µg) 18 15 –17 14 Cefovecinas (30 µg) 18 15 – 17 14 Klindamicinas (2 µg) 19 15 – 18 15 Doksicilinas (30 µg) 16 13 – 15 12 Penicilinas G (6 µg) 29 – 28 Linkomicinas (10 µg) 21 15 – 20 14 Enrofloksacinas (5 µg) 17 13 – 16 12 2.5. Statistinė analizė
Statistiniai tyrimų duomenys apdorojami Microsoft Excel programa. Tyrimo analizės metu buvo atliekamas duomenų apdorojimas naudojantis aprašomąja statistika. Duomenų statistinė analizė atlikta atsižvelgiant į kiekvieną analizuojamąjį veiksnį atskirai. Nustatomas statistinis patikimumas, kurio metu įvertinama galima atsitiktinumo tikimybė. Atliekant statistinės analizės apdorojimą duomenys buvo laikomi statistiškai patikimi, kai statistinis patikimumas buvo:
p < 0,05 – tikimybė, kad nustatytas skirtumas buvo tik atsitiktinumas mažesnė, nei 5 proc.;
p < 0,01 – tikimybė, kad nustatytas skirtumas buvo tik atsitiktinumas mažesnė, nei 1 proc.;
27 3. REZULTATAI
3.1. Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas iš gyvūnų augintinių nosies ertmės
Tyrimui paimti 26 mėginiai iš gyvūnų augintinių nosies ertmės. Iš šių mėginių išskirti mikroorganizmai nurodyti 1 paveiksle.
1 pav. Mikroorganizmai išskirti iš gyvūnų augintinių nosies ertmės
Iš 1 paveikslo matyti, kad mėginiuose paimtuose iš nosies ertmės Staphylococcus spp. bakterijos išskirtos iš 65,38 proc. mėginių. KTS išskirti iš 7, koaguliazei neigiami stafilokokai (KNS) iš 10 mėginių. Iš 1 paveikslo matyti, kad KNS išskirta daugiau, nei KTS.
28 3.2. Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas iš gyvūnų augintinių tiesiosios žarnos
Tyrimo metu paimti 26 mėginiai iš gyvūnų augintinių tiesiosios žarnos. Iš šių mėginių išskirtos bakterijos nurodytos 2 paveiksle.
2 pav. Mikroorganizmai išskirti iš gyvūnų augintinių tiesiosios žarnos
Iš 2 paveikslo duomenų matyti, kad Staphylococcus spp. bakterijos išskirtos didžiojoje dalyje mėginių paimtų iš tiesiosios žarnos (80,77 proc.). Iš tiesiosios žarnos išskirtųjų Staphylococcus spp. bakterijų KTS išskirti iš 10 mėginių, tuo tarpu KNS išskirti iš 11 mėginių.
29 3.3. Įvairių veiksnių įtaka koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimui
3.3.1. Koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių rūšies
Tyrime dalyvavę gyvūnai augintiniai suskirstyti į grupes pagal rūšį. Katės sudarė 46,15 proc. visų tiriamųjų gyvūnų augintinių, šunys – 54,85 proc. Iš kačių nosies gleivinės ir tiesiosios žarnos KTS nebuvo išskirta. Iš šunų nosies gleivinės ir tiesiosios žarnos KTS išskirtas 60,72 proc. Iš statistinių duomenų matyti, kad šunys turi didesnę tikimybę būti stafilokokų nešiotojais nei katės (p<0,001).
Šunų nosies ertmėje ir tiesiojoje žarnoje nustatyti KTS pateikti 3 paveiksle.
3 pav. Šunų koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas iš tiesiosios žarnos ir nosies gleivinės.
Iš šunų nosies ertmės ir tiesiosios žarnos išskirta S. pseudintermedius bei S. aureus rūšies bakterijos. S. pseudintermedius sudarė 11,76 proc., o S. aureus sudarė 29,41 proc. KTS išskirtų iš šunų nosies ertmės. Tuo tarpu S. pseudintermedius sudarė 47,06 proc., S. aureus 11,76 proc. tiesiojoje žarnoje aptiktų KTS.
30 3.3.2. Koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių
lyties
Atlikus tyrimą tiriamieji gyvūnai augintiniai buvo suskirstyti į dvi grupes pagal lytį: patinus ir pateles. Iš visų patinų (30 tirtų mėginių iš nosies ertmės ir tiesiosios žarnos) KTS iškirta iš 11 tiriamųjų mėginių (žiūrėti 4 pav.). Iš visų patelių (22 tirtų mėginių iš nosies ertmės ir tiesiosios žarnos) KTS iškirta iš 6 tiriamųjų mėginių (žiūrėti 4 pav.).
4 pav. Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas priklausomai nuo lyties
Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyta, kad gyvūnų augintinių lytis neturėjo įtakos KTS padermių paplitimui (p>0,05). Tačiau iš 4 paveikslo duomenų matyti, kad tirtų patinų tarpe stafilokokų paplitimas didesnis (9,4 proc.), nei patelių tarpe.
Iš nosies ertmės ir tiesiosios žarnos išskirtos S. aureus ir S. pseudintermedius rūšies bakterijos. Šių rūšių paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių lyties nurodytas 5 paveiksle.
31 5 pav. Stafilokokų rūšių paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių lyties ir mėginio paėmimo vietos
Tiesiojoje žarnoje S. pseudintermedius daugiau išskirta iš patinų (18,18 proc.), nei patelių. Tuo tarpu nosies ertmėje patelėms S. pseudintermedius nebuvo išskirta. S.aureus išskyrimas iš tiesiosios žarnos buvo vienodas tiek patelėms, tiek patinams. Tačiau S. aureus išskyrimas iš nosies ertmės patelėms buvo didesnis (4,55 proc.) nei patinams.
Nors S. pseudintermedius ir S. aureus bakterijų paplitimas patelių ir patinų tiesiojoje žarnoje ir nosies ertmėje skiriasi, tačiau atlikus statistinę analizę, nustatyta, kad gyvūnų augintinių lytis priklausomai nuo mėginių ėmimo vietos ir išskirtų KTS rūšies išskyrimui įtakos neturėjo (p>0,05).
3.3.3. Koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių amžiaus
Tyrimo metu gyvūnai augintiniai buvo suskirstyti į tris grupes, pagal gyvūnų augintinių amžių. Jauniausia grupė sudaryta iš gyvūnų augintinių, kurie buvo iki 1 metų amžiaus. Vidutinio amžiaus grupei priklauso gyvūnai augintiniai nuo 1 (imtinai) iki 6 metų. Vyriausiai gyvūnų
32 augintinių grupei priklausė 6 metų (imtinai) gyvūnai ir vyresni. Iš šių grupių išskirtų KTS pasiskirstymas, pagal amžiaus grupes nurodytas 6 paveiksle.
6 pav. Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas priklausomai nuo amžiaus
Iki 1 metų amžiaus grupės mėginiuose KTS išskirti iš 12,5 proc. mėginių. Iš vidutinio amžiaus grupės (1 – 6 metų) mėginių KTS išskirti iš 41,7 proc. mėginių. Iš vyriausio amžiaus grupės (6 metų ir vyresnių) gyvūnų augintinių KTS išskirti 42 proc. mėginių. Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad gyvūnų amžius KTS paplitimui įtakos neturėjo (p>0,05).
Mėginių suskirstymas pagal ėmimo vietą ir išskirtą koaguliazei teigiamą stafilokokų rūšį nurodyta 7 paveiksle. Mėginiai buvo imti iš tiesiosios žarnos, bei nosies gleivinės. Abejuose mėginių ėmimo vietose buvo išskiriamos S. aureus ir S. pseudintermedius bakterijos.
33 7 pav. Stafilokokų rūšių paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių amžiaus ir mėginio paėmimo vietos
Atlikus statistinę analizę paaiškėjo, kad amžius neturi įtakos Staphylococcus aureus bei
Staphylococcus pseudintermedius paplitimui gyvūnų augintinių nosies ertmėje bei tiesiojoje žarnoje
(visais tirtais atvejais p>0,05).
3.3.4. Koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių grynaveisliškumo
Tyrimų metu gyvūnai buvo suskirstyti į grupes pagal veislę. Grupės sudarytos iš mišrūnų bei grynaveislių gyvūnų augintinių. Grynaveisliai gyvūnai augintiniai buvo Pitbulterjero, Prancūzų terjero, Vakarų Škotijos terjero, Nykštukinio pinčerio, Jorkšyro terjero, Biglio, Vokiečių aviganio, Bostono terjero veislių šunys, Kanados sfinksų veislės katės. Visi tyrime imti mėginiai iš grynaveislių gyvūnų augintinių sudarė 32 (62 proc.) mėginius, iš mišrūnų – 20 (38 proc.) mėginių.
KTS buvo išskirti iš 11 mėginių paimtų iš grynaveislių gyvūnų augintinių nosies ertmės ir tiesiosios žarnos. Šie mėginiai sudarė 34,37 proc. visų mėginių paimtų iš grynaveislių gyvūnų. Iš mišrūnų nosies ertmės ir tiesiosios žarnos KTS padermės buvo išskirtos iš 6 mėginių – 30 proc. visų mėginių paimtų iš mišrūnų. KTS išskyrimas nurodytas 8 paveiksle.
34 8 pav. Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas priklausomai nuo grynaveisliškumo
Nors iš 8 paveikslo matyti, kad KTS daugiau paplitę grynaveislių šunų organizme (29,42 proc. daugiau), tačiau atlikus statistinę analize nustatyta, kad grynaveisliškumas KTS paplitimui įtakos neturėjo (p>0,05).
Iš nosies ertmės buvo išskirtos S. aureus ir S. pseudintermedius padermės (žiūrėti 9 pav.). S.
pseudintermedius buvo išskirtas tik iš mėginių paimtų iš grynaveislių gyvūnų augintinių, tuo tarpu S. aureus išskirtas ir iš mišrūnų ir iš grynaveislių gyvūnų augintinių (žiūrėti 9 pav.). Tiesiojoje
žarnoje abiejų rūšių bakterijos buvo išskirtos tiek grynaveisliams tiek mišrūnams gyvūnams augintiniams (žiūrėti 9 pav.).
35 9 pav. Staphylococcus rūšių paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių grynaveisliškumo ir mėginio paėmimo vietos
Iš 9 paveikslo duomenų matyti, kad S. pseudintermedius paplitimas grynaveislių gyvūnų organizme yra didesnis (7,7 proc.) nei mišrūnų. S. pseudintermedius paplitimas didesnis (15,38 proc.) grynaveislių gyvūnų augintinių tiesiojoje žarnoje.
Tuo tarpu S. aureus paplitimas procentaliai skyrėsi tik mėginiuose paimtuose iš nosies ertmės.
S. aureus paplitimas mišrūnų nosies ertmėje didesnis (3,8 proc.) nei grynaveislių gyvūnų augintinių.
Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad grynaveisliškumas S. aureus bei S. pseudintermedius paplitimui nosies ertmėje ir tiesiojoje žarnoje įtakos neturi.
3.3.5. Koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių laikymo sąlygų
Gyvūnai augintiniai buvo suskirstyti į 3 grupes pagal laikymo sąlygas:
1 grupė – gyvūnai augintiniai laikomi lauke;
2 grupė – gyvūnai augintiniai laikomi tiek lauke, tiek namuose;
36 Iš visų tiriamųjų gyvūnų augintinių pirmajai grupei priklausė 19 proc. lauke laikomų gyvūnų augintinių. Antrajai grupei priklausė 27 proc. visų tiriamųjų gyvūnų augintinių, trečiajai grupei – 54 proc. visų tiriamųjų gyvūnų augintinių. Šių gyvūnų augintinių grupių nustatytų KTS paplitimas priklausomas nuo laikymo sąlygų nurodytas 10 paveiksle.
10 pav. Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas priklausomai nuo laikymo sąlygų
Iš 10 paveikslo duomenų matyti, kad didžiausias paplitimas nustatomas antroje tiriamųjų gyvūnų augintinių grupėje, kurie laikomi tiek lauke, tiek namuose. KTS paplitimas tiek lauke tiek namuose laikomų gyvūnų augintinių buvo didesnis, nei gyvūnų augintinių laikomų tik lauke (44,29 proc.) ir gyvūnų augintinių laikomų tik namuose (37,02 proc.).
Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad gyvūnų augintinių laikymo sąlygos turėjo įtakos KTS paplitimui (p<0,05).
Mėginiai tyrimui buvo imami iš nosies ertmės ir tiesiosios žarnos. Iš šių mėginių išskirtas KTS rūšis sudarė S. aureus ir S. pseudintermedius. Šių rūšių paplitimas priklausomai nuo mėginių ėmimo vietos ir laikymo sąlygų nurodytas 11 paveiksle.
37 11 pav. Staphylococcus rūšių paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių laikymo sąlygų ir mėginio paėmimo vietos
Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad S. pseudintermedius paplitimui tiesiojoje žarnoje laikymo sąlygos įtakos neturi (p>0,05). Tačiau S. pseudintermedius paplitimui nosies ertmėje laikymo sąlygos turi įtakos (p<0,05). Iš 11 paveikslo duomenų matyti, kad S. pseudintermedius paplitimas namuose laikomų gyvūnų augintinių nosies ertmėje buvo didesnis (7,69 proc.) nei tik lauke, ar tiek lauke tiek namuose laikomų gyvūnų nosies ertmėje.
Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad S. aureus paplitimui tiesiojoje žarnoje laikymo sąlygos turi įtakos (p<0,05). Pagal 11 paveikslo duomenis matyti, kad S. aureus paplitimas tiesiojoje žarnoje didesnis (7,69 proc.) tiek lauke, tiek namuose laikomiems gyvūnams augintiniams, nei gyvūnams laikomiems tik lauke ar tik namuose. Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad laikymo sąlygos turi įtakos S. aureus paplitimui nosies ertmėje (p<0,01). S. aureus paplitimas tarp gyvūnų augintinių laikomų tiek lauke, tiek namuose buvo didesnis (11,53 proc.) nei gyvūnams augintiniams laikomiems tik lauke bei (15,38 proc.) gyvūnams augintiniams laikomiems tik kambaryje.
38 3.3.6. Koaguliazei teigiamų stafilokokų paplitimas priklausomai nuo metų laiko
Mėginiai šiam tyrimui iš gyvūnų augintinių nosies ertmės ir tiesiosios žarnos buvo imami 2012 metais balandžio – gegužės (pavasario sezono metu) bei rugsėjo – spalio mėnesiais (rudens sezono metu). Pavasario metu ir rudens metu buvo surinkta po 50 proc. visų tirtų mėginių. KTS išskyrimas priklausomai nuo metų sezono nurodytas 12 paveiksle.
12 pav. Koaguliazei teigiamų stafilokokų išskyrimas priklausomai nuo metų laiko
Iš 12 paveikslo duomenų matyti, kad KTS rudens sezono metu buvo išskirta daugiau (41,18 proc.) negu pavasario sezono metu. Atlikus statistinę analizę buvo nustatyta, kad metų laikas turėjo įtakos KTS paplitimui (p<0,05).
Identifikavus KTS rūšis nustatyta, kad nosies ertmėje ir tiesiojoje žarnoje paplitę S.aureus ir
39 13 pav. Staphylococcus rūšių paplitimas priklausomai nuo gyvūnų augintinių metų laiko ir mėginio paėmimo vietos
Pavasario ir rudens mėnesiais imta po 13 mėginių iš nosies ertmės ir po 13 mėginių iš tiesiosios žarnos. Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad S. pseudintermedius paplitimui tiesiojoje žarnoje ir nosies ertmėje tarp gyvūnų augintinių metų sezonas neturėjo įtakos (abejais atvejais p>0,05).
Atlikus statistinę analizę, taip pat nustatyta, kad S. aureus paplitimui tiesiojoje žarnoje metų sezonas įtakos neturėjo (p>0,05). Tačiau iš 13 paveikslo matyti, kad rudens sezono metu S. aureus paplitimas buvo didesnis (7,69 proc.) nei pavasario sezono metu.
S. aureus paplitimas nosies ertmėje buvo didesnis (19,23 proc.) rudens sezono metu nei
pavasario. Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad sezonas įtakoja S. aureus paplitimą nosies ertmėje tarp gyvūnų augintinių (p<0,05).
40 3.4. Koaguliazei teigiamų stafilokokų atsparumo antimikrobinėms medžiagoms nustatymas
Viso tyrimo metu iš 17 gyvūnų augintinių mėginių buvo išskirti KTS. Šioms padermėms nustatytas antimikrobinių medžiagų atsparumas (žiūrėti 6 lentelė). KTS nustatytas 7 mėginiuose paimtuose iš gyvūnų augintinių nosies ertmės (41,18 proc.), bei 10 mėginių iš gyvūnų augintinių tiesios žarnos (59,82 proc.).
6 lentelė. Koaguliazei teigiamų stafilokokų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms
Antimikrobinės medžiagos Viso atsparių, vnt Viso atsparių, proc. Viso atsparių, išskirtų iš nosies ertmės, vnt. Viso atsparių, išskirtų iš nosies ertmės, proc. Viso atsparių, išskirtų iš tiesiosios žarnos, vnt. Viso atsparių, išskirtų iš tiesiosios žarnos, proc. Oksacilinas 0 0,00 0 0,00 0 0,00 Amoksicilinas su klavūrono rūgštimi 1 5,88 0 0,00 1 10,00 Amoksicilinas 11 64,71 6 85,71 5 50,00 Gentamicinas 12 70,59 6 85,71 6 60,00 Neomicinas 12 70,59 6 85,71 6 60,00 Tylozinas 3 17,65 1 14,29 2 20,00 Klaritromicinas 0 0,00 0 0,00 0 0,00 Fuzidino rūgštis 0 0,00 0 0,00 0 0,00 Cefaleksinas 0 0,00 0 0,00 0 0,00 Ampicilinas 2 11,76 1 14,29 1 10,00 Cefaklor 2 11,76 1 14,29 1 10,00 Cefovecinas 0 0,00 0 0,00 0 0,00 Klindamicinas 2 11,76 1 14,29 1 10,00 Doksiciklinas 0 0,00 0 0,00 0 0,00 Penicilinas 0 0,00 0 0,00 0 0,00 Linkomicinas 0 0,00 0 0,00 0 0,00 Enrofloksacinas 0 0,00 0 0,00 0 0,00
