LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Agnė Mikšytė
Aplinkos terminių rodiklių poveikis 3–4 mėn. penimiems
paršeliams
The impact of the environmental thermic indicators on
fattening 3–4 months piglets
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Lektorė dr. Jurgita Jovaišienė
2 DARBAS ATLIKTAS MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Aplinkos terminių rodiklių poveikis 3–4 mėn. penimiems paršeliams“:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
________________________________________________________________________________
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1Termoreguliacija ... 9 1.2 Temperatūrų klasifikavimas ... 9 1.3 Šalčio stresas ... 11 1.4Karščio stresas ... 12 1.5. Santykinė oro drėgmė ... 151.6. Oro judėjimo greitis, kenksmingos dujos ... 16
1.7. Aplinkos temperatūros įtaka imunitetui ... 17
1.8 Aplinkos terminių rodiklių prevencija ... 19
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 21
2.1 Tyrimo objektas, laikas ir vieta ... 21
2.2Tyrimo metodai ... 21
3. TYRIMO REZULTATAI ... 24
3.1 Aplinkos rodiklių analizė ir jų įtaka penimų paršelių fiziologiniams rodikliams ... 24
3.2Kraujo tyrimo rezultatai ... 28
3.2.1 Kortizolio tyrimo rezultatai ... 28
3.2.2 Imunoglobulino tyrimo rezultatai ... 29
3.2.3 Kraujo biocheminių rodiklių tyrimas ... 30
REZULTATŲ APTARIMAS ... 34
IŠVADOS ... 36
4 APLINKOS TERMINIŲ RODIKLIŲ POVEIKIS 3-4 MĖN. PARŠELIAMS
Agnė Mikšytė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Šylant klimatui vis svarbesnė tampa karščio streso problema produkcijos gyvuliams. Šio darbo tikslas išsiaiškinti, koks aplinkos temperatūros, santykinės drėgmės bei oro judėjimo greičio poveikis fiziologiniams kiaulių rodikliams: kvėpavimo dažniui, pulsui, kūno temperatūrai ir priesvoriui, bei kraujo biocheminiams parametrams: streso rodikliui kortizoliui, gliukozei (GLU), asparagininei aminotransferazei (AST), gamaglutamiltransferazei (GGT), laktatdehidrogenazei (LDH), alaninino aminotransferazei (ALT), albuminams (ALB), bendriesiems baltymams (TP), bilirubinui -3 (BIL3), kreatinininui (CREA), šarminei fosfotazei (ALP), urėjai (UREA) bei imuninei sistemai.
Tiriamasis darbas atliktas pramoniniame Lietuvos kiaulių ūkyje 2018m liepos ir lapkričio, 2019m sausio ir gegužės mėnesiais. Tyrimams buvo paimtas 56 kliniškai sveikų penimų 3-4 mėn paršelių kraujas: 28 kiaulaičių, iš kurių 12 landrasų veislės paršeliai, ir 28 mišrios veislės kastratai kuiliai. Paršelių kraujas buvo imamas iš jungo venos (v.jugularis), visada tuo pačiu metu (kelios valandos prieš šėrimą). Taip pat buvo fiksuojama paršelių rektalinė temperatūra, kvėpavimo, širdies pulso dažniai bei priesvorio kitimai. Aplinkos temperatūra skyrėsi pagal sezoniškumą, atitinkamai 27 ○C, 18,5 ○C 15,3 ○C ir 13,7 ○C. Aukštas karščio indeksas nustatytas vasaros sezonu, kai aplinkos temperatūra užfiksuota 27 ○C , o santykinė drėgmė 80,1 proc.
Gauti rezultatai parodė, kad stipri koreliacija yra tarp aplinkos temperatūros, santykinės oro drėgmės ir paršelių priesvorių (p<0,05). Esant karščio stresui krenta paršelių priesvoriai, o imunoglobulinų bei kortizolio kiekis kraujo serume padidėja (p<0,05). Aplinkos temperatūra statistiškai reikšminga buvo gliukozės, AST, GGT ir LDH rodikliams (p<0,05), tačiau ALT, ALB, AST, TP, BIL3, GGT, GLU, CREA, LDH, ALP, UREA kraujo rodikliams aplinkos temperatūra nebuvo statistiškai reikšminga.
Raktažodžiai: karščio stresas, kortizolis, imunoglobulinai, kraujo biocheminiai rodikliai, penimi paršeliai.
5 THE IMPACT OF THE ENVIRONMENTAL THERMIC INDICATORS ON 3–4 MONTHS PIGLETS
Agnė Mikšytė
Master’s Thesis
SUMMARY
Due to the global warming, heat stress is becoming an increasingly important issue for the production animals and their breeders. The aim of the study was to determine of the ambient temperature, relative humidity and air circulation to fatting pigs for physiological indices such as respiration rate, heart rate, body temperature and weight. Also, at blood biochemical parameters such as cortisol, glucose (GLU), asparagine aminotransferase (AST), gamma-glutamyltransferase (GGT), lactate dehydrogenase (LDH), alanine aminotransferase (ALT), albumin (ALB), total protein (TP), bilirubin-3 (BIL3), creatinine (CREA), urea (UREA) and the immune system.
The study was performed at the industrial pigs farm between July, November 2018 and January, May 2019. 56 healthy 3–4 month fatting pigs blood for the study were selected (28 gilts and 28 castrates males). There were 12 Landrace breed gilts, while others were mixed-breed pigs. Piglet’s blood sample was collected from v.jugularis always at same time before feeding. The rectal temperature, respiratory rate, heart rate and body weight of the fatting pigs were also measuring. Environmental temperature at season was 27 ○C, 18,5 ○C, 15,3 ○C ir 13,7 ○C. High heat stress at summer time fixed when the temperature in the barn was at 27 ○C and relative humidity at 80,1%.
The results show the correlation coefficient of 0.05 (p>0.05), which indicates a strong positive correlation between environmental temperature, relative humidity, and piglets weight gains. Heat stress reduces piglets weight, but increase immunoglobulins and cortisol level in blood serum (p>0.05). Ambient temperature was statistically significant for glucose, AST, GGT, and LDH (p <0.05), but for ALT, ALB, AST, TP, BIL3, GGT, GLU, CREA, LDH, ALP, UREA does not.
Key words: heat stress, cortisol, immunoglobulins, blood biochemical parameters, fatting
6
SANTRUMPOS
HGB – hemoglobinas
MCH - vidutinis ląstelės hemoglobinas – santykis tarp hemoglobino koncentracijos ir eritrocitų MCHC – vidutinė hemoglobino koncentracija ląstelėje
HCT – hematokritas RBC – eritrocitai
PDW – trombocitų pasiskirstymo plotis MPV – vidutinis trombocitų tūris
AST - aspartataminotransferazės fermentas. Dažniausiai vertinamas kaip kepenų ir širdies patologijos rodiklis
GGT – kepenų fermentas gama- liutamil transferazė GLU – gliukozė
7
ĮVADAS
Produkcijos gyvuliai patiria stresą nuolatos, tačiau vienas iš dažniausiai pasitaikančių ir sunkiausiai kontroliuojamų – stresas, sukeltas aplinkos temperatūros svyravimo. Globalinis atšilimas yra viena didžiausių aplinkos problemų XXI amžiuje. Temperatūros svyravimas turi didelę įtaką gyvūno sveikatai, gerovei ir produktyvumui. Šaltis yra pagrindinė priežastis naujagimių paršelių sergamumui bei mirtingumui. Taip pat ir penimoms kiaulėms (10 sav. po nujunkymo) šalčio stresas sumažina produktyvumą, padidina pašarų suvartojimą, sukelia vienas didžiausių problemų kiaulininkystėje – kvėpavimo ligas (1,2). Penimoms kiaulėms šalčio stresas sukelia nuo 13 proc. iki 15 proc. infekcinių ligų. Esant šaltai aplinkai gyvulys suvartoja daugiau maisto medžiagų prisitaikyti prie esamos aplinkos, todėl sumažėja gyvulių produktyvumas, o pašarų sunaudojimas padidėja. Tačiau ne tik šaltis, bet ir klimato šiltėjimas vis dažniau sukelia karščio stresą gyvuliams ir yra ypatingai nuostolingas reiškinys gyvulininkystės pramonėje, kiekvienais metais atnešantis vis didesnius nuostolius gamyboje. 3-4 mėn. amžiaus penimi paršeliai, palyginus su kitomis gyvūnų rūšimis, yra ypač jautrūs aukštai temperatūrai. Tam įtakos turi intensyvi šilumos, maisto medžiagų apykaita organizme, bei nedidelis kiekis prakaito liaukų, dėl ko kiaulės nepajėgia pakankami atsivėsinti lekuojant, ką gali padaryti kitos gyvūnų rūšys (pvz. šunims). Esant aukštai aplinkos temperatūrai gyvulys mažiau suvartoja pašaro, todėl taip pat, kaip ir esant šalčio stresui nukenčia produktyvumas. Optimali auginimo temperatūra penimiems paršeliams yra 16 – 22 ○C, o karščio stresas galimas nuo 27 ○C , esant >80proc. santykinei drėgmei (3). Temperatūra ir drėgmė yra pagrindiniai aplinkos veiksniai, kurie turi didžiausios įtakos kiaulėms, tačiau vėjo judėjimo greitis, CO2, NH3, H2S taip pat labai paveikia kiaulių sveikatingumą. Dideli šių rodiklių svyravimai, sukelia didelį stresą organizmui, pažeidžia gyvulio imuninę sistemą, todėl gyvulys gali sirgti įvairiomis infekcinėmis, vidaus bei nervų ligomis. Vertinant gyvulio imuninę sistemą vienas iš rodiklių yra IgA ir streso hormonas kortizolis. Taip pat esant aukštai temperatūrai pakyla gliukozės, LDH kiekis kraujo serume, o esant šaltesnei aplinkos temperatūrai pakyla GGT ir AST rodikliai.
Vėdinimo sistemos užtikrinimas, laisvas priėjimas prie vandens, gyvulių vėsinimas vandens lašais, gilaus laikymo sistema gali užtikrinti komfortą produkcijos gyvuliams, bei sumažinti aplinkos terminių rodiklių sukeliamą stresą (4).
Darbo tikslas: įvertinti aplinkos terminių rodiklių (temperatūros, drėgnio) poveikį penimų paršelių (3–4 mėn.) fiziologiniams rodikliams, produktyvumui, imuninei sistemai.
8 Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti ir įvertinti aplinkos terminių rodiklių (temperatūros, drėgnio, oro judėjimo greičio) poveikį penimų paršelių kūno temperatūrai, kvėpavimo dažniui, pulsui bei priesvoriui priklausomai nuo sezono, veislės ir lyties.
2. Nustatyti ir įvertinti aplinkos terminių rodiklių (temperatūros, drėgnio) poveikį biocheminiams kraujo rodikliams (GLU, AST, GGT, LDH, AST) priklausomai nuo sezono, veislės ir lyties.
3. Nustatyti ir įvertinti aplinkos terminių rodiklių (temperatūros, drėgnio) poveikį penimų paršelių Ig A koncentracijai kraujo serume priklausomai nuo sezono, veislės ir lyties.
4. Nustatyti ir įvertinti aplinkos terminių rodiklių (temperatūros, drėgnio) poveikį penimų paršelių kortizolio koncentracijai kraujo serume priklausomai nuo sezono, veislės ir lyties.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Termoreguliacija
Termoreguliacija tai gebėjimas palaikyti kūno temperatūrą (atjunkytiems paršeliams įprasta kūno temperatūra yra apie 38,8 ○C). Šiltakraujai gyvūnai kūno temperatūrą reguliuoja išskirdami perteklinę šilumą per odą arba atiduodami daiktams susiliečiantiems su oda. Laidumas, konvekcija ir spinduliuotė yra procesai, kurie atsiranda dėl šilumos nuostolių ir kiekvienam iš šių reiškinių reikia temperatūros gradiento tarp gyvūno ir jo aplinkos. Jei aplinkos temperatūra yra didesnė nei odos, kūnas iš aplinkos gauna šilumos spinduliavimo ir laidumo būdu. Esant tokioms sąlygoms, vienintelis būdas, kuriuo kūnas gali atsikratyti šilumos, yra garavimas (5). Esant aukštai temperatūrai kiaulės šilumos perteklių šalina keisdamos fiziologinius parametrus, elgseną. Elgesio termoreguliavimas, tai gyvūno pasikeitusi laikysena, orientacija. Fiziologinis termoreguliavimas yra tada, kai kinta medžiagų apykaitos šilumos panaudojimas.
Organizmas šilumą gamina audiniuose. Didėjant aplinkos temperatūrai kraujas audinių šilumą nuneša į periferines kraujagysles arčiau odos paviršiaus, kraujagyslės plečiasi ir tokiu būdu daugiau organizmo šilumos atiduodama aplinkai. Esant žemai aplinkos temperatūrai odos kraujagyslės yra susiaurinamos, į jas mažiau priteka kraujo ir taip yra išsaugoma kūno temperatūra. Be to žinduoliai, tarp jų ir penimos kiaulės (3–4 mėn), turi rudąjį riebalinį audinį, kurio funkcija gaminti šilumą. Šis audinys yra gausiai įnervuotas simpatine nervų sistema, kuri suaktyvina termogenezę. Rudųjų adipocitų šiluminė galia priklauso ne tik nuo juose randamo termogenino (baltymas, esantis riebalinio audinio mitochondrijose) kiekio, bet ir nuo gausaus kraujagyslių tinklo, rudųjų ląstelių gausos bei didelio mitochondrijų kiekio ląstelėse (6). Geram gyvūno organizmo funkcionavimui, kūno temperatūra turi būti pastovi arba su nežymiais nuokrypiais.
Gyvūnų termoreguliacijos centras yra pogumburyje, kuriame veikdami nerviniai impulsai reguliuoja termoreguliacijos procesą. Taip pat pogumburys apie nukritusią ar pakilusią kūno temperatūra gauna informacijos iš pakitusios kraujo temperatūros. Tiek nerviniai, tiek humoraliniai (kraujo) pakitimai skatina veikti vegetacinės sistemos organus, kurie didina ar mažina šilumos gamybą ar jos išsiskyrimą į aplinką (7).
1.2 Temperatūrų klasifikavimas
Kiaulių sveikata ir produktyvumas labai priklauso nuo tvartų mikroklimato. Šaltose, drėgnose ir blogai vėdinamose patalpose laikomi gyvuliai suėda daugiau pašarų, bet yra mažiau produktyvūs, dažniau serga kvėpavimo takų ligomis. Kvėpavimo takų ligos yra vienos dažniausiai
10 pasitaikančios ligų kiaulių fermose. Ligų pasireiškimo dažnumas, paplitimas ir klinikinių požymių sunkumas priklauso nuo oro kokybės bei temperatūros tvartuose (8). Oro temperatūra yra vienas svarbiausių aplinkos veiksnių. Ji veikia organizmo termoreguliacijos procesą, turi įtakos medžiagų apykaitai, šilumos gamybai, pašarų sunaudojimui. Temperatūra, kuriai esant gyvuliai nenaudoja papildomos energijos, vadinama optimalia (termoneutralia). Aukštos aplinkos temperatūros poreikis, didėjant gyvūno kūno masei, mažėja (1 lentelė). Efektyvi temperatūra, kurią jaučia kiaulės, skiriasi nuo temperatūros kurią jaučia žmogus. Viena iš priežasčių kodėl atsiranda temperatūros skirtumas – temperatūros matavimas. Norint tiksliai išmatuoti temperatūra reikia matuoti gyvulio lygyje.
1 lentelė. Optimali laikymo temperatūra visoms kiaulių amžiaus grupėms (9)
Amžiaus grupė Optimali temperatūra, °C Galimi temperatūros svyravimai, °C atvesti paršeliai 35 32–38 paršeliai (2 – 5 kg) 30 27– 32 paršeliai (5 – 20 kg) 27 24–30 atjunkyti paršeliai (20 – 55 kg) 21 16–27 penimi paršai ( 55 – 110 kg) 18 10–24 remontinės kiaulaitės 18 10–27 paršavedės 18 13–27 kuiliai 18 10–27
Literatūroje temperatūra yra skirstoma į:
Efektyvią aplinkos temperatūrą. Tai tikroji kiaulių temperatūra, kuri yra išmatuojama termometru didinant arba mažinant aplinkos temperatūrą. Ji rodo gyvūno šiluminę savijautą, veikiant visų aplinkos oro meteorologinių veiksnių kompleksui (santykinei drėgmei, oro judėjimui). Taip pat vertinant efektyvią aplinkos temperatūrą, atsižvelgiama į grindų tipą, pastato izoliaciją, gyvūnų tankumą garde. Veikdami kartu ir įvairiomis tarpusavio kombinacijomis, visi šie veiksniai gyvūnui gali sukelti skirtingą arba vienodą šiluminį efektą, kuris pasireiškia tam tikra šilumine savijauta (10).
Termoneutralią zoną. Tai zona apibrėžiama kaip aplinkos temperatūrų diapazonas, kur kūnas gali išlaikyti pagrindinę temperatūrą reguliuodamas tik į kraujagysles pritekantį kraujo kiekį. Gyvybė gali egzistuoti, kai šilumos gamyba ir šilumos nuostoliai yra subalansuoti. Tai reiškia, kad šilumos transportavimas iš širdies į odą turi būti lygus šilumos transportavimui iš odos į aplinką
11 (11). Įvairaus amžiaus ir dydžio kiaulės turi skirtinga termoneutralią zoną. Maži paršeliai yra reiklesni aukštesnei temperatūrai ir yra jautresni temperatūros svyravimui (12).
Žemą kritinę temperatūrą. Tai temperatūra, kai gyvūnai turi naudoti didesnį energijos kiekį palaikyti rūšiai būdingą kūno temperatūrą. Esant žemai kritinei temperatūrai pasireiškia raumenų drebėjimas, periferinių kraujagyslių vazokonstrikcija, kūno plaukai/šeriai pasišiaušia, gyvūnas gūžiasi siekdamas kuo mažiau kūno šilumos atiduoti aplinkai.
Aukštą kritinę temperatūrą. Aplinkos temperatūra yra aukščiau gyvūnų komforto zonos ir gyvūnai turi fiziologiškai mažinti kūno temperatūrą ir kuo daugiau šilumos iškirsti į aplinką t.y. padažninti kvėpavimą, vazodilatuoti periferines kraujagysles.
Šiluminį komfortą. Tai aplinkos sąlygos kai gyvūnas jaučiasi komfortabiliai, gali be papildomų energijos resursų išlaikyti kūno temperatūrą. Šiluminis komfortas priklauso nuo gyvūno amžiaus, svorio, judėjimo, poilsio trukmės, šėrimo dažnumo (10).
1.3 Šalčio stresas
Temperatūros riba, žemiau kurios kiaulės kūno temperatūrai palaikyti pradeda pereikvoti pašarus, vadinama žema kritine temperatūra. Kritinė temperatūra priklauso nuo kiaulių svorio, amžiaus, fiziologinės būklės, grupės dydžio, raciono, grindų laidumo šilumai, oro drėgmės, oro judėjimo greičio. Krentant patalpų oro temperatūrai, dėl prastesnio azoto įsisavinimo didėja palaikomosios energetinės sąnaudos, mažėja gyvulių augimo. Didžiausia augimo sparta ir azoto kaupimas yra esant 16—22 ○C temperatūrai, todėl penint kiaules tokia temperatūra laikoma optimalia (13). Gulėdamos kiaulės apie 20 proc. savo kūno paviršiaus liečiasi su grindų danga. Esant šaltai aplinkai gyvuliai rečiau guli ant vėsių, nekreiktų grindų, dažniausiai guli išmatose, kur jaučiama trumpalaikė šiluma. Tačiau išmatoms vėstant sukuriama dar didesnis šilumos nuostolis tarp kūno paviršiaus ir aplinkos. Ypač jautrūs žemai temperatūrai yra 20–30 kg nujunkyti paršeliai ir į naują gardą patekę gyvuliai, iki 1 mėn. jaunikliai bei neseniai apsiparšiavusios kiaulės. Siekiant išvengti ligų paplitimo, bei mažesnio produktyvumo nuostolio tvartuose yra uždaromos ventiliacijos angos, užsandarinami langai bei oro plyšiai.
Šalčio streso metu paršeliai patiria hipotermiją (bendrą kūno atšalimą). Hipotermija atsiranda tada, kai kiaulės negali išlaikyti savo normalios kūno temperatūros (39,0–40,5 ○
C), todėl glaudžiasi viena arčiau kitos, jei yra galimybė apsikasa pakratuose. Hipotermija dažniausiai pasireškia 0–7 d. paršeliams, kurie neturi rudojo riebalinio audinio, tačiau bendras kūno atšalimas gali pasireikšti bet kokio amžiaus kiaulėms, o kartais gali būti net mirties priežastimi. Hipotermijos metu gyvulys mažiau ėda, krenta gyvulio svoris, mažėja riebalinio audinio apimtis, pailgėja kūno šeriai, retėja
12 kvėpavimas, širdies dūžiai, mėlynuoja galūnės bei ausys, sutrinka visi apykaitos procesai, ypač oksidavimo reakcijos. Užsitęsusi hipotermija iššaukia deguonies badą, kuriam labai jautri galvos smegenų žievė. Hipotermijai būdingos dvi stadijos:
Kompensacijos stadija Dekompensacijos stadija
Kompensacijos stadijoje šalčio veikiami odos receptoriai siunčia signalus motoriniams nervams – pasišiaušia plaukai, didėja raumenų tonusas, atsiranda drebulys, išskiriamas adrenalinas, kuris skatiną periferinių kraujagyslių susiaurėjimą, suaktyvėja medžiagų apykaita, pakinta energijos gamyba bei energijos panaudojimas ląstelėse – taip organizmas bando sumažinti kūno šilumos atidavimą aplinkai. Taip pat mažėja gliukozės kiekis kraujyje, kuri intensyviai naudojama šilumos gamybai. Kompensacijos stadijoje suaktyvėja gliukokortikoidų sekrecija – jie aktyvina glikogeno skilimą raumenyse ir kepenyse. Suaktyvėja skydliaukė – greitėja medžiagų apykaita, padažnėja ir pailgėja kvėpavimas, suintensyvėja širdies darbas, pakyla kraujo spaudimas, suintensyvėja oksidaciniai procesai, pagaminantys didelį šilumos kiekį. Kūno temperatūra lieka nepakitusi.
Dekompensacijos stadijoje raumenys nustoja drebėti, medžiagų apykaita lėtėja, išsiplečia periferinės kraujagyslės, gyvūnas jaučiasi mieguistas. Lėtėja kvėpavimas ir širdies darbas, krenta kūno temperatūra, atsiranda hipoksija (14). Kai rektinė temperatūra sumažėja iki 35 ○C laipsnių, gyvūnas miršta.
Patyrę hipoglikemiją hipotermijos metu, paršeliai remiasi snukiu į grindinį, nevaldo galinių kojų, esant sunkiai hipoglikemijos stadijai gyvulys krenta ant šono ir prasideda traukuliai, širdies ritmas sumažėja iki 80 kartų per minutę, nukrenta rektalinė kūno temperatūra, atsiranda drebulys, dingsta orientacija aplinkoje. Mirtis gali ištikti per 24 – 36 val. nuo simptomų pradžios (15).
Skrodimo metu paršeliai, mirę nuo hipotermijos, būna skurdžios išvaizdos, pamėlusiomis galūnėmis, kūnas padengtas ilgais plaukais. Skrandis būna neprisipildęs pašaro, būdinga mažas gliukozės kiekis kraujo plazmoje bei glikogeno kiekis kraujyje (16).
1.4 Karščio stresas
Svarbu paminėti, kad šilumos stresas nėra problema, apsiribojanti tropiniais regionais. Šiltais vasaros mėnesiais ši problema yra aktuali ir vidutinio klimato juostai priskiriamoms šalims. Tyrimai rodo, kad vien tik JAV metiniai nuostoliai gyvulininkystės srityje dėl karščio yra 1,5 mlrd dolerių (5). Bloga kiaulių termoreguliacija siejasi su gera termoizoliacija dėl storo poodinio riebalų sluoksnio ir riboto prakaitavimo bei sąlyginai mažų plaučių. Aukšta kritinė temperatūra taip pat neigiamai veikia kiaulių našumą, trikdo organizmo funkcijas. Nors esant aukštai aplinkos
13 temperatūrai kiaulės mažiau juda, tačiau didelis energijos kiekis yra panaudojamas intensyvesniam kvėpavimui. Karščio streso metu pakyla rektalinė temperatūra, padidėja infraraudonųjų spindulių išskyrimas, padažnėja širdies dažnis (normalus kvėpavimo dažnis atjunkytiems paršeliams 16–22 k/min.) gyvūnai tampa apatiški, atsilieka augdami. Veikiant aukštai temperatūrai intensyviai naudojami baltymai, riebalai, angliavandeniai, netinkamai funkcionuoja kai kurie organai ar įvyksta jų atrofija, būdinga kraujo hemolizė, kraujavimas, kaupiasi medžiagų apykaitos produktai, organizme sumažėja vandens. Mirtis dėl širdies paralyžiaus įvyksta pakilus kūno temperatūrai iki 43 ○C. Lėtesnį kiaulių augimą lemia blogesnis sistemų funkcionavimas: sustiprintas kraujo tiekimas termoreguliacijai ir sumažintas virškinimui. Ypač ryškus priesvorio skirtumas matomas didesnės masės gyvuliams (nuo 79kg), kurie laikinai nustoja augti viršijus 38 ○C ribą (14). Kiaulių elgsenos ir fiziologinių veiksmų kaita kylant aplinkos temperatūrai pavaizduota schemoje (1 pav.) (9).
1 pav. Elgsenos ir fiziologinių veiksmų kaita (10)
Būdai, kuriais kiaulės bando sumažinti šilumos streso poveikį:
Pirmiausia, padidina šilumos atidavimo į aplinką plotą pilvu guldamosi ant šaltų grindų ar į vėsią vietą, voliojasi atvėsusiame purve arba mėšle. Antra, padidina geriamo vandens sąnaudas, ko pasėkoje sparčiai mažėja elektrolitų kiekis organizme. Trečia, kūno šilumą iš organizmo pašalina intensyviai kvėpuodamos (daugiau nei 50 kartų per minutę), taip padidindamos oro patekimą iš ir į plaučius. Oro srauto pagalba yra padidinamas vandens išgaravimas iš plaučių.
Kiaulės, esant aukštai aplinkos temperatūrai, suėda mažiau pašarų, taip sumažindamos virškinimo metu išsiskiriančią šilumos energiją, todėl mažėja kiaulių kūno svoris (2pav.) (9).
14
2pav. Kiaulių kūno svorio palyginimas termoneutralioje ir aukštesnėje temperatūroje (17)
Y ašyje nurodytas kūno svoris, kg, X ašyje – dienos. Ištisine linija parodyta kaip keitėsi paršelių kūno svoris esant termoneutraliai aplinkai, o punktyrine linija – esant aukštesnei temperatūrai.
Laktuojančioms kiaulėms karščio stresas gali sukelti hipoagalaktija ar agalaktija, o paršingoms – embrionų mirtį. Įrodyta, kad paršingai kiaulei patyrusiai karščio stresą pirmąsias dvi savaites nuo apsėklinimo, tikimybė, kad embrionai liks gyvybingi yra tik 30–40 proc., o patyrus karščio stresą likus dviem savaitėms iki paršiavimosi didelė tikimybė, kad bus atvesti negyvybingi jaunikliai. Kuiliams aukšta aplinkos temperatūra sumažina spermos išskiriamą kiekį, bei spermos kokybę (12). Karščio stresą patiriantys žinduoliai kraują paskirsto į periferiją, praplečia kraujagysles, siekdami išspinduliuoti šilumą iš organizmo. Esant 35 ○C temperatūrai, per 24 valandas gal sumažėti kraujo ir maisto medžiagų srautas į virškinimo traktą, kas gali būti sukelta žarnyno hipoksija. Šilumos sukeltas žarnyno pralaidumas yra susijęs su sumažėjusiomis kiaulių žarnyno gynybinėms funkcijoms, todėl padidėja endotoksinų kiekis kraujo plazmoje ir atsiranda rizika antrinėms infekcijoms (18).
Aukšta aplinkos temperatūra ypač didelę reikšmę pašaro suvartojimui bei kūno svoriui turi penimiems paršeliams, priklausantiems svorio kategorijai 25–100 kg (2 lentelė).
15
2 lentelė. Temperatūros įtaka kiaulių suvartojamam pašarui bei masės prieaugiui (9)
Vidutinis svoris kiaulių, kurių duomenys pateikti lentelėje, buvo apie 40kg.
1.5. Santykinė oro drėgmė
Drėgmė yra gyvybiška svarbi. Ji dažnai išreiškiama kaip santykinė drėgmė, kuri nurodo vandens garų kiekį ore. Oro drėgnumas ir aplinkos temperatūra yra svarbiausi veiksniai apsprendžiantys oro kokybę bei klimato kontrolę. Remiantis epidemiologiniais tyrimais įrodyta, kad santykinis drėgmės pokytis yra susijęs su žmonių sveikata. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonių diabeto paplitimas yra didesnis tose vietose, kuriose yra didelis santykinis drėgnis. Sausas oras (mažiau kaip 40 proc.) yra kenksmingesnis nei drėgnas oras. Mažas santykinis drėgnis žmonėms bei gyvuliams sukelia akies gleivinės, odos išsausėjimą, išsausina kvėpavimo takus, didina rizika susirgti kraujagyslių bei širdies ligomis. Tačiau ir aukšta santykinė drėgmė bei aplinkos temperatūra sukelią neigiamą poveikį gyvuliams paveikdami organizmo šilumos apykaitos procesus bei oro šiluminį laidumą. Patalpose, kur oras drėgnas (daugiau kaip 85 proc.), gyvuliai netenka žymiai daugiau šilumos negu sausame, nes drėgno oro laidumas šilumai yra 10 kartų didesnis nei sauso. Kai kiaulės laikomos labai drėgnose patalpose joms darosi sunku kvėpuoti, pablogėja apetitas, sutrinka virškinimo sistema, gyvuliai gali susirgti bronchitu, palučių uždegimu, mastitu, diarėja bei didėja rizika užsikrėsti infekcinėmis ligomis (19). Esant aukštai aplinkos temperatūrai, drėgnas oras stabdo prakaito garavimą ir šilumos atidavimą nuo kūno paviršiaus. Esant santykinei drėgmei aukštesnei nei 50 proc., kiaulės jaučia aukštesnę aplinkos temperatūrą, nei esant sausesniam orui. Esant 34 ○C ir santykiniam drėgnumui 40 proc., gyvulys į aplinką gali išskirti apie 80 proc. kūno šilumos, tačiau santykiniam drėgnumui 50 proc., – tik apie 50 proc. kūno šilumos, todėl kūno temperatūra gali kritiškai pakilti. Taip pat drėgnose patalpose susidaro palankesnės sąlygos
Temperatūra °C Pašaro kiekis kg/d Masės prieauglis kg/d
15 3,2 0,79
20 3,2 0,85
25 2,6 0,72
30 2,2 0,45
16 įvairiems mikroorganizmams daugintis, tokiems kaip E. coli, Salmonella spp. Dauguma bakterijų, esant 55–75 proc. santykinei drėgmei aplinkoje išgyvena trumpą laiką, tačiau Enteroccocus faecalis išgyvena ilgiau esant mažam santykiniam drėgniui (20). Santykinis oro drėgnumas kiaulių auginimo patalpose turi būti 60–80 proc., o leistina riba – 85 proc. Nujunkytiems paršeliams optimaliausia santykinė oro drėgmė – 70 proc. (14). Santykinė oro drėgmė ≤ 74 proc. laikoma normali drėgmė, 75–78 proc. nuolatos tikrinama, 79–83 proc. pavojingai aukšta drėgmė, o ≥84 proc. gyvybei pavojinga drėgmė (21).
1.6. Oro judėjimo greitis, kenksmingos dujos
Norint objektyviai išmatuoti karščio stresą būtina atsižvelgti ne tik į oro temperatūra, santykinę drėgmę bet ir į oro judėjimo greitį. Esant dideliam oro judėjimui, ypač šaltesnėse patalpose, gyvuliai netenka gerokai daugiau kūno šilumos, atvėsta jų kūno paviršius, todėl sunaudojama daugiau pašarų. Tačiau esant karštai aplinkai, vėjas padeda gyvūnams atsivėsinti, padidindama oro kaitą aplink gyvūno odą. Tvartuose didelis oro judėjimas susidaro atidarius priešpriešai esančias duris, langus, landas. Skersvėjai visada padidina riziką susirgti kvėpavimo, palučių ligomis, ypač šaltu metu, kai šaltas oras staiga atšaldo organizmą. Labai silpnas judėjimas rodo, kad tvarte nepakankama ventiliacija. Maksimaliai leistinas oro judėjimo greitis penimiems paršeliams šaltuoju bei pereinamuoju periodu 0,2 m/s, o šiltuoju periodu 0,6 m/s (22). Kad gyvūnai nepatirtų karščio streso yra būtina palaikyti tinkamą oro judėjimo greitį. Oro judėjimo greitis ir kryptis priklauso nuo ventiliacijos įrengimų, statybinių konstrukcijų sandarumo, patalpoje esančių gyvulių tankumo. Uždarose patalpose ventiliacijos intensyvumas šaltuoju metų laiku dažnai būna per mažas, dėl to prastėja oro kokybė, ypač padaugėja amoniako ir oru pernešamų dulkių (23).
Kiaulidžių patalpų orą užteršia anglies amoniakas, anglis dvideginis, sieros vandenilis, kurie ypač kenkia gyvulių sveikatai. Jų koncentracija kiaulidėse priklauso nuo metų laiko bei ventiliacijos sistemos. Rumunijoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo tirta, kokią įtaką amoniako koncentracijai kiaulidėse turi aplinkos temperatūra, santykinė oro drėgmė, vėjo judėjimo greitis. Buvo tirta keturiose patalpose, kuriose laikoma greitu metu turinčios apsiparšiuoti paršavedės, apsiparšiavusios paršavedės, atjunkyti paršeliai bei penimi paršai. Visose patalpose buvo didesnis už leistina norma santykinis oro drėgnis, o vėjo judėjimo greitis buvo šiek tiek padidėjęs visose patalpose, išskyrus nujunkytus paršelius. Visose patalpose amoniako (NH3) koncentracija buvo padidėjusi 1,46–4,02 karto. Koreliacija tarp patalpų temperatūros, santykinės oro drėgmės ir amoniako patikima (p<0,05). Esant didesnei nei rekomenduojama didžiausia amoniako koncentracija nustatyta penėjimo patalpose (146,56 ppm), o mažiausia – junkomų
17 paršelių patalpose (38,33 ppm). Amoniakas yra vienas pagrindinių kiaulidžių orą teršiančių dujinių junginių, kuris neigiamai veikia ne tik kasdienį svorio priaugimą, pašarų sunaudojimą, bet ir dirgina kvėpavimo takus ir akių gleivinę. Amoniakas taip pat sukelia per orą užsikrečiamą lėtinį kiaulių susirgimą atrofinį rinitą, kuris gali tęstis 2–3 savaites ir sukelti nosies kriauklių atrofiją. Amoniakui patekus į kraują hemoglobinas virsta šarminiu hematitu, sumažėja hemoglobino ir eritrocitų. Pradeda vystytis anemija, sulėtėja deguonies cirkuliacija kraujyje. Amoniako kiaulių laikymo patalpose turėtų būti ne daugiau kaip 20g ppm (24).
Dar vienas svarbus rodiklis vertinant tinkamą mikroklimatą kiaulidėse yra anglies dioksidas (CO2). Didelė anglies dvideginio koncentracija organizme sukelia hiperkapniją, mažina oksidacinius procesus, trikdo mineralinių medžiagų apykaitą, sukelia širdies ritmo sutrikimus – bradikardiją. Taip pat mažina organizmo atsparumą aplinkos dirgikliams, bei mažina priesvorį (25). Visoms kiaulių grupėms leistina CO2 koncentracija – 3000 ppm, tačiau rekomenduojama norma turėtų neviršyti 2000 ppm. Tvarto ore esant 0,5–1 proc. CO2 koncentracija gal sukelti apsinuodijimą.
Dar vienos nuodingos dujos esančios tvarte – sieros vandenilis (H2S) išsiskiria pūvant mėšlo bei pašarų baltymams. Vandenilio sulfidas yra šiek tiek sunkesnis už orą, yra linkęs kauptis žemose, blogai vėdinamose patalpose ir yra labai degus ir sprogus. Ilgalaikis vandenilio sulfido poveikis ypač dirgina kvėpavimo takų gleivinę, odą ir akis. Ūminis arba poūminis (iki 72 val.) kvėpavimo streso sindromas yra dažna ilgalaikio įkvepiamo vandenilio sulfido pasekmė. Staiga padidėjusi H2S koncentracija paralyžiuoja CNS stimuliavimą, sukelia vėmimą, koordinacijos sutrikimą, drebulį,
raumenų traukulius, odos ir akių dirginimą, komą, kvėpavimo paralyžių ir mirtį. Kiaulių laikymo vandenilio koncentracija patalpose neturėtų viršyti 5 ppm (22). Esant daugiau kaip 1 mg, gyvuliai staiga nugaišta. Šios nemalonaus kvapo dujos į orą gali patekti iš srutų duobių, jų ypač daug susidaro tvartuose, kuriuose per didelė drėgmė ir aukšta aplinkos temperatūra. Nuolat mažomis dozėmis gaudami sieros vandenilį gyvuliams vystosi anoreksija, krenta kūno masė (26).
1.7. Aplinkos temperatūros įtaka imunitetui
Penimi paršeliai dėl genetikos, intensyvaus augimo ir termoreaguliacijos yra ypač jautrūs aukštos temperatūros sukeliamam stresui, kaip organizmo apsauginę reakciją į besikeičiančią aplinką. Maži baltymai citokinai yra svarbūs ląstelių signalizacijai imuninėje sistemoje. Streso metu citokinų pagalba, kraujyje padidėja iš cholesterolio sintetinamo kortizolio koncentracija, ko pasėkoje padidėja aminorūgščių kiekis kraujyje, kurios yra panaudojamos gliukoneogenezei kepenyse (27). Jis aktyvina riebalų rūgščių oksidaciją riebaliniame audinyje ir taip yra sukuriama
18 papildoma energija organizmui reikalinga gyvulio smegenims bei kūno audiniams streso metu. Nuolatinis stresas alina gyvūno imuninę sistemą, todėl padidėja rizika susirgti įvairiomis ligomis. Įrodyta, kad ilgą laiką patyrusių karščio stresą kiaulių (aplinkos temperatūrai esant 22,2 – 32,8 ○C) kortizolio kiekis kraujo serume padidės 12 proc. Išskiriamas kortizolio kiekis kraujo serume 0,68 ± 0,22 qg/dl nustatytas patinėlių kraujyje (28,29).
Imunoglobulinai (antikūnai) — baltųjų kraujo kūnelių glikoproteinų molekulės. Jie veikia kaip kritinė imuninio atsako dalis, atpažįstanti tam tikrus antigenus, tokius kaip bakterijos ar virusai, ir padeda juos sunaikinti. Kiaulės gamina 4 antikūnų klases: IgM, IgG, IgA, IgE. Imunoglobulinų koncentracija organizme kiekvienoje rūšyje skiriasi (3 lentelė).
lgA – viena iš pagrindinių antikūnų klasių, randama daugumos žinduolių kraujo serume, kurie esant patogenų invazijai vieni iš pirmųjų sureaguoja į imuninės sistemos pažeidimą. Žmonės, šimpanzės, gorilos ier gibonai turi du IgA poklasius, o orangutangai, makakos, karvės, arkliai, kiaulės, šunys, žiurkės, vištos ir antys – vieną. IgA gali būti randamas burnos, žarnų, plaučių, akių gleivinėse (30) Piene randama 3–7 mg/ml, krekenose 9,5–10 mg/ml, kraujo serume 0,5–5 mg/ml.
IgM – pirmasis imunoglobulinas gaminamas humoralinio imuniteto. Sudaro 10–12 proc. visų imunoglobulinų. Yra ypač aktyvus prieš gram neigiamas bakterijas ir virusus. Yra didžiausias pagal sandarą imunoglobulinas. Kiaulės neturi IgM poklasių. Piene randamas 0,3–0,9 mg/ml, krekenose 2,5–3,2 mg/ml, kraujo serume 1–5 mg/ml.
IgG – yra vienas iš pagrindinių imunoglobulinų kiaulės organizme, sudarantis 80 – 85 proc. visų imunoglobulinų serume bei krekenose. Jis yra pagrindinis antigenas antrojo imuninio atsako metu. Turi 5 poklasius: IgG1, IgG2a, IgG2b, IgG3 ir IgG4. Piene yra 1 – 3 mg/ml, krekenose 30 – 70 mg/ml, serume 17–29 mg/ml.
Ig E – sudaro mažiausią dalį (0,01 proc) imunoglobulinų kiaulių organizme. Šių imunoglobulinų padidėjimą gali sukelti infekcinės ligos, tokios kaip Afrikinis kiaulių maras (31).
3 lentelė. Imunoglobulinų koncentracijos palyginimas kiaulės, šuns, triušio kraujo serume
(mg/ml) (32)
Atlikti tyrimai rodo, kad atjunkytų paršelių laikomų 5 ○C, kortizolio koncentracija kraujo plazmoje buvo didesnė, nei laikomų 20 ○C, tačiau penimus paršelius laikant aukštesnėje nei 27 ○C imunoglobulinų kiekis organizme taip pat būna aukštesnis nei laikomų komforto temperatūroje.
Rūšis IgG IgM IgA IgE IgD
kiaulė 17–29 1,0–5,0 0,5–5,0 neapskaičiuotas neturi
šuo 7–20 0,7– 2,7 0,2–1,5 0,023–0,42 neapskaičiuotas
19 Žiemos metu kraujyje padidėja leukocitų ir imunoglobulinų, bet sumažėja raudonųjų kraujo ląstelių. Įprastas leukocitų skaičius kiaulėms yra nuo 10–15*109/l, o patiriant stresą padidėja apie 2 kartus. Kvėpavimo ligos vienos iš dažniausiai pasitaikančių ligų kiaulių fermose. Šios ligos ypač būdingos šaltuoju metų laiku, kada nukrenta ir dėl uždaros ventiliacijos pablogėja mikroklimato sąlygos kiaulidėse. Ore atsirandantys mikroorganizmai, jų gaminami produktai gali turėti įtakos gyvulių imuninei sistemai. Taip pat dėl blogos ventiliacijos tvartuose žiemos metu padaugėja cheminių junginių (CO2, NH3, H2S), kurie trikdo organizme hormonų ir fermentų pusiausvyrą, todėl yra slopinama gyvulio imuninė sistema. Vasaros sezonu, esant aukštai aplinkos temperatūrai, kiaulių kraujyje padidėja GLU, LDH, HGB, MCH, MCHC, HCT ir RBC, PDW, MPV. Kraujo serume padidėja, cholesterolio bei trigliceridų kiekis. Vasaros metu esant karščio indeksui kiaulės jaučia stresą ir tai atsispindi padidėjusiame imunoglobulinų (lgA, lgG, lgM) ir baltųjų kraujo kūnelių skaičiuje kraujo serume (33). LDH fermentas yra randamas kiekvienoje organizmo ląstelėje, bet pažeidus ląstelių membranas laktatdehidrogenazė yra randama ir kraujo serume. Šis fermentas atsiranda beveik visose kūno ląstelėse. Tačiau jo aktyvumas yra didelis kepenyse, širdyje, skeleto raumenyse, inkstuose ir raudonuosiuose kraujo kūneliuose. LDH kiekis organizme pakyla ir esant aukštai aplinkos temperatūrai. LDH norma kiaulių kraujyje 691,25 U/L (27).
1.8 Aplinkos terminių rodiklių prevencija
Supratus kokią svarbą gyvūno gerovei turi karštis, šaltis, vėjas, drėgmė bei dujos yra labai svarbu užtikrinti šių rodiklių pusiausvyrą. Karščio metu, pašalinti gyvulių dažnesnio kvėpavimo metu išskiriamai drėgme, turėtu būti užtikrinama gera ventiliacija tvartuose, tačiau bandant išvengti skersvėjų. Ūkiuose rekomenduojama įrengti vandens purkštukus gyvuliams atgaivinti, tačiau labai svarbu tinkamai įrengti nuotekų sistemą, kad kuo mažesnė drėgmė liktų patalpoje. Vanduo turėtų būti purškiamas 1–2 minutes kas 20–30 minučių, tai laiko tarpas per kurį drėgmė išgaruoja nuo kiaulės odos paviršiaus. Vandenį rekomenduojama purkšti dideliais lašais, kad vandens molekulės kuo mažiau pasklistų aplinkoje ir nedidintų drėgmės indekso. Esant aukštai temperatūrai kiaulės suėda mažiau pašaro, todėl, siekiant išsaugoti produktyvų masės priaugimą, pašaras turėtų būti pakeistas į maistingesnį. Tai galima pasiekti į pašarą pridedant papildomų riebalų ir padidinti kitų maistinių medžiagų koncentraciją. Papildomų riebalų pridėjimas į pašarą sumažina virškinimo metu susidariusios šilumos kiekį, o kitų maistinių medžiagų koncentracijos didinimas padeda užtikrinti, kad kasdienio maistinių medžiagų reikalavimai būtų patenkinti mažėjant pašarų kiekiui. Taip pat svarbu atsižvelgti į šėrimo laiką, geriausią būtų gyvulius šerti anksti ryte bei vėlai vakare, esant žemesnei aplinkos temperatūrai. Kiaulės, patiriančios karščio stresą išgeria 6 kartus daugiau
20 vandens nei įprastai, todėl labai svarbu užtikrinti laisvą priėjimą prie tekančio, geros kokybės vandens (4).
Prevencijai yra svarbus ir gyvulių laikymo tankis. Esant per dideliam kiaulių tankiui viename garde, ore kritiškai padidėja medžiagų apykaitos produktų, nei ventiliacija geba suspėti cirkuliuoti orą. Kiaulės neturi pakankamai vietos atsivėsinti ant grindinio bei susiliesdamos viena su kita negali maksimaliai prarasti kūno šilumos (4 lentelė).
4 lentelė. Grupinio gardo plotas skiriamas vienai kiaulei (34)
Šaltuoju sezonu sumažinti vėjo judėjimo greitį galima, užsandarinti fermoje esančius plyšius, apšildyti pastatus, naudoti daugiau pakratų, jei kiaulės laikomos ant gilaus kraiko, jauniems paršeliams naudoti šildomąsias lempas, didinti gyvulių tankumą viename garde, kad kiaulės galėtų gulėti susiglaudusios viena šalia kitos taip išlaikydamos kūno šilumą (35). Įrodyta, kad kiaulės laikomos ant gilaus kraiko priauga daugiau svorio, yra gyvybingesnės nei laikomos ant įprastų grindų. Gilus kraikas sugeria amoniako, anglies dioksido dujas, išmatas, šlapimą, ore sumažėja dulkių kiekis, todėl yra užtikrinamos geresnės mikroklimato sąlygos kiaulidėje. Gilaus kraiko laikymo sistema yra taikoma ekologiniuose ūkiuose, bei rekomenduojama ūkiuose, kuriuose nėra įrengta šildymo sistemos šaltuoju metu laiku, beje tokios laikymo sistema sumažina kiaulių laikymo išeigą iki 40 proc. (34).
Kiaulių grupė Kiaulės svoris, kg Gardo plotas, tenkantis vienai kiaulei, m2
Nenujunkyti paršeliai 10 ir mažiau 0,15
Nujunkyti paršeliai 11–20 0,20
Kiaulės 21–30 0,30
Kiaulės 31–50 0,40
Kiaulės 51–85 0,55
Kiaulės 86–110 0,65
21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1 Tyrimo objektas, laikas ir vieta
Tyrimai buvo atlikti 2018 m. liepos, lapkričio ir 2019 m. sausio bei gegužės mėnesiais, Šiaulių rajone esančiame X kiaulių ūkyje. Ūkis laikosi griežtų biosaugos reikalavimų, tad kiekvienas darbuotojas bei atvažiuojantys ūkio svečiai yra supažindinamas su biosauga bei jos reikšmę klasikinio tiek Afrikinio kiaulių maro plitimui.
Tyrimo objektu buvo pasirinkta 3,5–4 mėn. amžiaus penimi paršeliai, kurie yra laikomi skirtingose fermos vietose:
1. Arčiausiai natūralios ventiliacijos angos (30,0 cm) bei durų, kur vėjo judėjimo greitis buvo greičiausias vasarą 0,3 m/s.
2. Toliausiai nuo natūralios (28 m) ventiliacijos angos nutolusiame garde, kur vėjo judėjimo greitis buvo itin mažas 0,03 m/s.
Paršeliai yra laikomi ant betoninių grindų, po 30 paršelių 12 m2 garde. Turi laisvą priėjimą prie šviežio vandens, o pašaras yra tiekiamas 2 kartus dienoje. Tik gimusiems paršeliams yra nukerpamos iltys, o po savaitės laiko – uodegos, norint sustabdyti kiaulių kanibalizmą. Paršeliai savaitės laiko iškastruojami, todėl patelės ir kastratai yra laikomi mišriuose garduose. Iš viso buvo ištirtas 56 kliniškai sveikų nujunkytų paršelių kraujas, iš kurių 12 paršelių buvo veisliniai Landrasų veislės jaunikliai, o kiti – negrynaveisliai paršeliai. Išviso buvo ištirta 28 patelės, iš kurių 12 buvo grynaveislių, bei 28 kuiliai kastratai.
2.2 Tyrimo metodai
Tyrimas buvo atliekamas prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų. Paršeliai buvo fiksuojami už viršutinio žandikaulio virve ir iš vena jugularis steriliomis vienkartinėmis adatomis (prieš tai dezinfekavus dūrio vietą Cutasept F dezinfekcinis tirpalu) į 5ml BD Vacutainer vakuuminius mėgintuvėlius be priedų serumo biocheminiams tyrimui paimtas kraujas. Kraujas buvo imamas visada tuo pačiu laiku, apie ~14 val., likus porai valandų iki vakarinio šėrimo. Atsiskyręs kraujo serumas pipete surinktas į 2 ml užkemšamus plastikinius mėgintuvėlius ir užšaldytas -22 ○C iki biocheminių kraujo tyrimų, kortizolio, IgA. Biocheminiai tyrimai atlikti laboratorijoje naudojant tyrimo metodą SDP R.3. Buvo tirta: ALT (alanino aminotransferzė), ALB (albuminai), AST (aspirato aminotransferzė), PT (bendrieji baltymai), BILT-T (bendras bilirubinas), GGT (gama gliutemiltransferazė), GLUC (gliukozė), CREA (kreatininas), LDH ( laktato dehidrogenazė), ALP (šarminė fosfotazė) ir UREA (šlapalas).
22 Kortizolis buvo nustatytas naudojant komercinį rinkinį Cortisol (COR) ELISA Kit (abbexa). Absorbcija buvo matuojama optinio tankio nuskaitymo prietaisu Stat Fax 303 Plus (Neogen, JAV), panaudojant 450 nm filtrą. Šis tyrimas paremtas konkurencinio surišimo fermentais, sujungtais imunosorbentu. 96 tiriamos šulinėlių plokštelės buvo padengtos kortizolio antikūnais. Konkurencinė slopinimo reakcija vyko ant specifiniu antikūnu biotinu pažymėtu ir nepažymėtų šulinėlių. Nesuregavę konjugatai buvo nuplauti buferiniais tirpalais, o į sureagavusius — pridėta krienų peroksidazės fermento. Šulinėliai buvo inkubuoti. Po inkubavimo į šulinėlius buvo įdėta tetrametilbenizidilo (TMB) substrato ir šulinėliai, kuriuose buvo kortizolio, tapo mėlynos spalvos, tačiau į šulinėlius pridėjus rūgštinio tirpalo, jie pakeitė spalvą į geltoną. Geltonos spalvos intensyvumas buvo atvirkščiai proporcingas kortizolio kiekiui šulinėliuose.
IgA buvo nustatytas naudojant komercinį rinkinį IgA (Pig) ELISA Kit (Abnova). Absorbcija buvo matuojama optinio tankio nuskaitymo prietaisu Stat Fax 303 Plus (Neogen, JAV), panaudojant 450 nm filtrą. Šio tyrimo metu kraujo serumo mėginiuose buvęs IgA reagavo su IgA antikūnais esančiais 96 šulinėliais plokštelėje. Nesureagavę šulinėliai buvo nuplauti buferiniais tirpalais, o į sureaguvusius buvo įdėta krienų peroksidazės fermento. Šulinėliuose susidarė antikūnų kompleksas su IgA. Dar kartą buvo atliktas plovimas buferiniu tirpalu ir pridėta 3,3‘,5,5‘-tetrametilbenizidilo substrato, kurio kiekis šulinėlyje tiesiogiai kito priklausomai nuo IgA koncentracijos tiriamajame mėginyje.
Taip pat buvo fiksuojami paršelių fiziologiniai rodikliai:
Kūno temperatūra (rektaliai). Matavimai atlikti skaitmeniniu termometru „Braun– PRT1000“
Kvėpavimo dažnis, išmatuotas pagal pilvo sienos judėjimą per 60 sek.
Širdies darbas buvo klausomas fonendoskopu ir fiksuojami širdies dūžiai per 60 sek. Paršelių svoris buvo matuojamas užvarant paršus ant elektroninių svarstyklių. Kapiliarų prisipildymo greitis bei gleivinių spalva.
Aplinkos rodikliai (temperatūra, santykinė oro drėgmė) buvo fiksuojami matuokliu FHT 100, o vėjo judėjimo greitis — anenometru MS6252A.
23 3 pav. Tyrimo chema
Gauti statistiniai duomenys buvo apdorojami Microsoft Excel 2013, SPSS 20.0 kompiuterinėmis programomis. Buvo skaičiuojami tiriamųjų požymių vidurkiai ir vidurkių paklaidos. Dispersines analizės metodu (ANOVA) įvertinta tiriamųjų veiksnių įtaka. Fišerio LSD kriterijumi palyginti grupių vidutiniai rodikliai. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05. Kraujo mėginių ėmimas Biocheminiai tyrimai Oro temperatūros, santykinės drėgmės, vėjo judėjimo greičio
matavimas
Kūno temperatūros, kvėpavimo dažnio, pulso, svorio matavimas
Kortizolio nustatymas kraujo
serume
Rezultatų statistinė analizė
IgA nustatymas kraujo serume
24
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1 Aplinkos rodiklių analizė ir jų įtaka penimų paršelių fiziologiniams
rodikliams
Tyrimo metu fermoje aukščiausia temperatūra buvo 27 ○C nustatyta liepos mėnesį (lauke esant 30,2 ○C), o žemiausia temperatūra sausio – 13,7 ○C ( lauke – 0,1 ○C). Gegužę ir lapkritį atitinkamai temperatūra tvarte siekė 15,3 ○C (lauke – 5 ○C) ir 180C (lauke 15,9 ○C). Didžiausia amplitudė nustatyta tarp žiemos ir vasaros sezonų – 13,3 ○C, o temperatūra tvartuose pavasario – rudens sezonais skyrėsi 3,2 ○C.
Vėjo judėjimo greitis skyrėsi nuo sezono bei paršelių gardo vietos tvarte. Garduose, kurie buvo toliau nuo natūralios ventiliacijos angos, visais metų sezonais vėjo judėjimo greitis buvo mažesnis, o garduose esančiuose šalia ventiliacijos angos – didžiausias (5 lentelė) (4 pav.).
5 lentelė. Vėjo judėjimo greičio pasiskirstymas tvarte
Metų laikas Vėjo judėjimo greitis šalia ventiliacijos angos esančiame garde
m/s (MIN.-MAX)
Vėjo judėjimo greitis toliau nuo ventiliacijos angos esančiame garde m/s
(MIN.-MAX)
Vėjo judėjimo greičio skirtumas m/s skirtingose tvarto vietose (MIN.-MAX) Vasara 0,2–0,3 0,04–0,06 0,16–0,24 Ruduo 0,1–0,2 0,06–0,08 0,04– 0,12 Žiema 0,09–0,1 0,03–0,05 0,07–0,04 Pavasaris 0,15–0,21 0,09–0,15 0,06–0,06
25
4 pav. Vidutinis vėjo judėjimo greitis tvarte
Atstumas nuo ventiliacijos angos iki artimiausio paršelio gardo buvo 0,3 m, o iki tolimiausio gardo – 28 m. Oro judėjimo greitis tuose garduose skyrėsi 2,5 karto.
Aplinkos temperatūra vasara tvarte buvo 13,3 ○C aukštesnė, nei žiemos sezonu, o pavasario sezono temperatūra – 5 ○
C aukštesnė nei rudenį. Santykinė drėgmė taip pat buvo skirtinga atsižvelgiant į sezoną – didžiausia vasaros metu (80,1 proc.), o mažiausia žiemos metu – 68,8 proc. Rudenį santykinė drėgmė tvartuose siekė 76 proc., o pavasarį – 71,8 proc. (5 pav.)
5 pav. Aplinkos temperatūros, vėjo judėjimo greičio bei santykinės oro drėgmės rodiklių kaita
26 Analizuojant 3–4 mėn. paršelių svorį esant skirtingai aplinkos temperatūrai, pastebėta, kad paršelių priesvoris skiriasi. Esant aukštesnei nei termoneutraliai temperatūrai (27 ○C), vėjo judėjimo greičiui 0,2 m/s ir 80,1 proc. santykinės drėgmės paršelių svoris auga lėčiau, nei esant komforto temperatūrai (18 ○C) (p<0,05). Svorio skirtumas esant 27 ○C buvo mažesnis 1,02 karto arba 3,67 proc. mažesnis nei esant termoneutraliai temperatūrai 15–19 ○C (lapkričio mėnesį). Taip pat buvo pastebėta, kad patelių svoris visais metų laikais yra mažesnis nei kastratų. Didelis skirtumas matomas liepos ir gegužės mėnesiais, kai svorių vidurkis atitinkamai skyrėsi 1,8 kg ir 3,4 kg (p<0,05). Svorio skirtumas tarp veislių taip pat skyrėsi visais metų laikais, išskyrus šaltuoju metų sezonu, kai skirtumas tarp svorio buvo minimalus (0,18kg). Didžiausias svorio skirtumas pastebėtas lapkričio mėnesį 3,52 kg. (p<0,05) (6 pav.).
6 pav. Paršelių svorio vidurkiai skirtingais metų sezonais ir paršelių svorio vidurkiai atsižvelgiantį
lytį bei veislę
Lyginant kvėpavimo dažnius esant skirtingoms aplinkos temperatūroms, pastebėta, kad esant aukštesnei aplinkos temperatūrai padažnėja paršelių kvėpavimo dažnis. Kvėpavimo vidurkiai statistiškai patikimi (p<0,05) (7 pav.). Esant aplinkos temperatūros amplitudei 8,5 ○C, vidutinis kvėpavimo dažnis skiriasi 1,4 karto. Koreliacijos tarp kvėpavimo dažnio skirtumo esant skirtingai aplinkos temperatūrai tarp lyties bei veislės labai maža.
27
7 pav. Vidutinis paršelių kvėpavimo dažnis skirtingais metų laikais bei kvėpavimo dažnio skirtumai
atsižvelgiant į lytį bei veislę
Analizuojant kūno temperatūros pokyčius skirtingais metų sezonais sąsaja tarp šių rodiklių nebuvo rasta, kūno temperatūra buvo stabili visais metų sezonais, neatsižvelgiant į individualius gyvulio temperatūros svyravimus. Vidutinė paršų temperatūra visais metų sezonais buvo 39,3 ± 0,2 ○C . Kūno temperatūros sumažėjimas nustatytas žiemos sezonu, tačiau vidurkis atitiko normos ribas ( 39,0–40,5 ○C ). (8 pav.).
8 pav. Paršelių kūno temperatūros vidurkis bei kūno temperatūros kitimai skirtingais metu
28
9 pav. Paršelių pulso vidurkis esant skirtingai aplinkos temperatūrai, bei pulso vidurkis
priklausomai nuo lyties bei veislės
Analizuojant paršelių pulsą matomas skirtingas pulso dažnis esant skirtingoms aplinkos temperatūroms. Esant šiltajam metų laikui paršelių pulsas suintensyvėja, o esant šaltesniajam orui – sumažėja. Pulso dažnio skirtumas tarp šiltojo ir šaltojo sezono 4 k/min. Koreliacija tarp šių rodiklių nenustatyta (p<0,05). (9 pav.).
3.2 Kraujo tyrimo rezultatai
3.2.1 Kortizolio tyrimo rezultatai
Aukščiausia kortizolio koncentracija buvo nustatyta šiltuoju sezonu, o mažiausia – esant optimaliai paršelių laikymo temperatūrai. Vidutinis kortizolio kiekis vasaros sezonu buvo 22,13 ng/ml ir tai yra 34,56 proc. didesnis nei rudens sezonu kuomet vidutinis kortizolio kiekis paršelių kraujo serume nustatytas 14,48 ng/ml. Esant 2,3 ○C temperatūrų skirtumui tarp rudens ir pavasario sezonų, vidutinis kortizolio kiekis paršelių kraujo serume skyrėsi 1,04 ng/ml arba 6,33 proc. (p<0,05). Kortizolio koncentracija skiriasi kiaulaičių ir kastratų kraujo serume. Visai sezonais kiaulaičių kortizolio kiekis kraujo serume yra 10,79 proc. mažesnis nei pas kastratus. Didžiausia kortizolio skirtumo lyčių kraujo serume matomas liepos mėnesį 1,11 karto arba 9,59 proc., o mažiausias skirtumas gegužės mėnesį 1,09 karto arba 7,67 proc. (p<0,05). Taip pat kortizolio kiekis
29 kraujo serume skiriasi esant skirtingai aplinkos temperatūrai skiriasi tarp veislinių paršų bei tarp mišrios veislės paršų. Esant šiltesnei aplinkos temperatūrai (liepos, gegužės mėnesiais) veislinių kiaulių kortizolio kiekis kraujo serume yra mažesnis nei mišrios veislės paršų kraujo serume. Didžiausias kortizolio kiekio skirtumas tarp veislių pastebimas sausio mėnesį 1,28 karto arba 5,82 proc., o mažiausias – lapkričio mėnesį 0,25 karto arba 1,64 proc. (p<0,05) (10 pav.)
10 pav. Vidutinis kortizolio kiekis paršelių kraujo serume priklausomai nuo sezono bei vidutinis
kortizolio kiekis priklausomai nuo veislės bei lyties
3.2.2 Imunoglobulino tyrimo rezultatai
Aukščiausia imunoglobulino A koncentracija buvo nustatyta karštuoju metu laiku, esant 27 ○C, 75,5–80,1 proc. drėgmei. Mažiausia imunoglobulinu koncentracija nustatyta gegužę, kai temperatūra tvartuose buvo 18,5 ○C ir 76–82 proc. drėgmės (p<0,05). Imunoglobulinų koncentracija kraujo serume vasaros metu yra 1,27 karto arba 21,4 proc. didesnė nei pavasarį. Didžiausias imunoglobulinų skirtumas lyginant kiaulaites ir kastratus matomas gegužės mėnesį 2,06 karto arba 51,56 proc., o mažiausias lapkričio mėnesį 1,06 karto arba 6,13 proc. Esant šaltesnei aplinkos temperatūrai imunoglobulinų koncentracija kraujo serume yra aukštesnė pas kiaulaites, o esant aukštesnei – tai pat pas kiaulaites (p<0,05). Imunoglobulinų koncentracija kraujo serume landrasų veislės paršų kraujyje yra 2,71 karto arba 63,7 proc. didesnė tik esant aukštai (27 ○C) aplinkos temperatūrai. Didžiausias landrasų veislės paršelių imunoglobulinų skirtumas yra liepos ir gegužės mėnesiais 4,10 karto arba 75,45 proc. Mišrios veislės imunoglobulino koncentracija kraujo serume
30 yra mažiausia gegužės mėnesiais, o lapkritį, sausi, gegužę skiriasi neženkliai. Imunoglobulinų skirtumas didžiausias vasarą ir pavasarį 1,29 karto arba 22,7 proc. (p<0,05) ( 11 pav.).
11 pav. Vidutinė imunoglonulino IgA konentracija kraujo serume skirtingais metų laikais bei IgA
koncentracijos skirtumas kraujo serume lyginant lytis bei kiaulių veisles
3.2.3 Kraujo biocheminių rodiklių tyrimas
Tiriant kraujo biocheminius rodiklius (ALT, ALB, AST, TP, BIL3, GGT, GLUC, CREA, LDH, ALP, UREA) aplinkos temperatūra buvo statistiškai reikšmingas (p<0,05) faktorius šių rodiklių koncentracijai kraujo serume.
Lyginant su rekomendacinėmis normomis, gliukozės koncentracija atitiko normas šiltaisiais metų sezonais liepą ir gegužę, o lapkritį ir sausį buvo žemiau normos ribų. Patelių gliukozės koncentracija didesnė nei kastratų buvo liepos ir sausio mėnesiais. Didžiausias skirtumas nustatytas vasaros sezonu, kai gliukozės koncentracija patelių kraujo serume buvo 1,27 karto arba 21,52 proc. (p<0,05) didesnė nei pas patinus, o lapkričio ir gegužės mėnesį, gliukozės kiekis patinų kraujo serume atitinkamai buvo 1,1 karto arba 7,57 proc. ir 1,08 karto arba 16 proc. didesnis nei patelių. Landrasų veislės paršelių gliukozės kiekis kraujo serume buvo visais metų sezonais didesnis nei mišrios veislės paršelių visais metų sezonais, išskyrus pavasarį. Didžiausias skirtumas nustatytas vasaros ir rudens sezonais, atitinkamai 1,01 karto arba 19,42 proc. (p<0,05) ir 1,02 karto arba 32,38 proc. (p<0,05). Gegužės mėnesį mišrios veislės kiaulių gliukozės kiekis kraujo serume buvo 1,19 karto arba 16 proc. (p<0,05) didesnis nei landrasų veislės kiaulių (12 pav.).
31
12 pav. Vidutinė gliukozės koncentracija paršelių kraujo serume skirtingais metų sezonais bei
gliukozės kiekis skirtingų lyčių bei veislių paršelių kraujyje. Raudonos linijos žymi gliukozės normos ribą3,6–5,3 mml/l
Aspartato aminotransferazės vidurkis tiriamų paršelių kraujo serume žiemos sezonu buvo (107,4 U/L) ir AST normas kraujo serume viršijo 1,94 karto arba 94,88 proc. (p<0,05). AST vidurkiai statistiškai reikšmingi (p<0,05) ir skyrėsi vasaros bei žiemos sezonais (16 pav.). Kastratų kraujo serume AST didesnis nei kiaulaičių buvo liepos, sausio ir gegužės mėnesiais, didžiausias skirtumas nustatytas sausio mėnesį 2,28 karto arba 56,16 proc. (p<0,05). Lapkričio mėnesį kiaulaičių AST koncentracija kraujo serume buvo 2,75 karto arba 63,72 proc. didesnė nei kastratų (p<0,05). Mišrios veislės kiaulių kraujo serume AST vidurkis buvo mažesnis nei landrasų tik lapkričio mėnesį, o sausio mėnesį buvo nustatytas didžiausias skirtumas tarp rodiklių 1,59 karto arba 37,29 proc. (p>0,05) (13 pav.).
32
13 pav. Vidutinė AST (aspartato aminotransferazės) koncentracija paršelių kraujo serume
skirtingais metų sezonais lyginant tarp lyčių ir veislių. Raudonos linijos žymi normos ribas 15,3- 55,3 U/L.
14 pav. GGT koncentracija kraujo serume esant skirtingai aplinkos temperatūrai lyginant tarp
veislių ir lyčių. Raudonos linijos nurodo GGT norma 31–53 U/L
GGT vidurkiai skyrėsi vasaros ir žiemos sezonais (p<0,05). Aukščiausias rodiklio vidurkis nustatytas šaltuoju sezonu (53,62 U/L), kuris 1,01 karto viršijo leistina GGT normą. Rudens sezonu
33 patinų ir mišrios veislės paršelių GGT nesiekė rekomenduojamų normų, o žiemos sezonu patelių GGT norma 1,29 karto arba 22,77 proc. viršijo rodiklio normą (14 pav.).
15 pav. LDH kiekis kraujo serume skirtingais metu sezonais vidurkio kitimas bei LDH vidurkio
kiekis skirtingų lyčių bei veislių paršelių kraujo serume. Raudonos linijos žymi LDH normų ribas59,64–24,7 U/L
LDH kiekis kraujyje 1,7 karto buvo didesnis vasaros sezonu, lyginant su LDH norma. Taip pat žiemos sezonu LDH kiekis kraujyje buvo 1,19 karto didesnis negu LDH norma. Tarpusavyje šie rodikliai skyrėsi 1,42 karto arba 30,5 proc. (p<0,05). Rudens ir pavasario sezonais LDH rodiklis atitiko normos ribas. Patelių LDH žemiausias buvo sausio mėnesį, o patinų lapkritį, tačiau patelių LDH kiekis kraujo serume visais sezonais viršijo normos ribas, nes patelės yra jautresnės patiriamam stresui. Vasaros metu LDH kiekis kraujo patelių kraujo serume viršijo net 2,78 karto arba 64,02 proc. (p<0,05). Didžiausias skirtumas tarp kiaulaičių ir kastruotų kuilių matyti sausio mėnesį. Kastratų kraujo serume LDH buvo 2,02 karto arba 50,5 proc.(p<0,05) didesnis nei kiaulaičių kraujyje (p<0,05). Mišrios veislės kiaulių LDH kraujo serume visais sezonais, išskyrus, rudenį buvo didesnis nei landrasų veislės kiaulių kraujo serume. Didžiausias skirtumas nustatytas sausio mėnesį, kai skirtumas tarp rodiklių buvo 2,48 karto arba 59,8 proc. (p<0,05) (15 pav.).
34
REZULTATŲ APTARIMAS
Esant aukštai temperatūrai kiaulėms reikia mažiau energijos palaikyti kūno temperatūrai, o raumeninės kūno masės priesvoris galimas tik pagreitėjus medžiagų apykaitai ir su pašarais gaunant pakankamai energijos (35). 2017 m. mokslinio straipsnio autorius teigė, kad esant aukštesnei aplinkos temperatūrai kiaulės suėda mažiau pašaro, siekdamos sumažinti šilumos gamybą organizme ir taip pasisavindamos mažesni kiekį reikalingų vitaminų, mineralų bei kitų naudingų medžiagų, todėl priauga mažiau svorio (36). Mūsų atliktų tyrimų metu nustatyta, kad aplinkos temperatūra turi įtakos paršelių svoriui. Tyrimo duomenimis vasaros metu vidutinis 3–4 mėnesių amžiaus paršelio svoris buvo 40,55 kg, o žiemos metu 41,2 kg. Tad aplinkos temperatūrai esant 27 ○C tiriamų kiaulių kūno svoris sumažėjo 1,58 proc., o literatūroje minima, kad penimų kiaulių priesvoris skirtingais metų sezonais gali skirtis net 12,9 proc. (37). Literatūroje minima, kad karščio metu kastratų svorio prieauglis yra mažesnis nei kiaulaičių (38, 39). Mūsų atliktuose tyrimuose taip pat nustatyta, kad vasaros metu kastratų kūno svoris buvo 2,88 proc. mažesnis nuo tiriamų kiaulių bendro svorio vidurkio ir 5,6 proc. mažesnis nei kiaulaičių. Kaip ir minima kitų autorių 2018 m. šaltiniuose (21) temperatūros indeksas šaltesniuoju sezonu tvartuose tyrimo metu buvo didesnis, nei vasaros metu, tačiau nesiekė kritinės aukštos drėgmės normos ir neigiamos įtakos kiaulių augimui neturėjo. Vėjo judėjimo greitis viso tyrimo metu taip pat buvo rekomenduotinos normos ribose, todėl ypatingai didelio kiaulių kvėpavimo bei temperatūros skirtumų tarp gardų esančių arčiau ventiliacijos angos bei toliau ventiliacijos angos nebuvo pastebėta. Kaip ir kitų autorių teigimu skirtingų rūšių kiaules aplinkos temperatūros kaita skirtingai veikia ir kiaulių priesvorį (40, 41). Landrasų veislės kiaulių svoris visais metų sezonai buvo didesnis nei mišrios veislės kiaulių svoris, o skirtumas ypač didelis buvo lapkričio mėnesį, kai temperatūros indeksas buvo didžiausias. Tirtų kiaulių kvėpavimo dažnio padidėjimas buvo nustatytas vasaros metu, o mažiausias – žiemos metu. Kitų autorių teigimu kvėpavimo dažnis esant aukštai temperatūrai skiriasi 1,7 ± 0,2 karto (42, 43), o mūsų tyrimo metu kvėpavimo dažniai skyrėsi 1,4 karto. Kūno temperatūros pokyčiai nebuvo nustatyti, paršelių rektinė temperatūra buvo vienoda viso tyrimo metu 39,6 ± 0,5 ○C. R. Myer ir R.Bucklin teigimu (9) esant aukštesnei aplinkos temperatūrai pakyla kiaulių širdies darbas. Mūsų tyrimo metu kiaulių širdies darbas buvo žymiai aukštesnis kylant aplinkos temperatūrai, tačiau nereikėtų pamiršti, kad tyrimo metu paršeliai patyrė stresą juos gaudant, todėl gauti duomenys gali būti šiek tiek aukštesnis, nei tikrieji pulso rodikliai.
Autorių teigimu (30) kiaules laikant aukštesnėje nei 22,2–32,8 ○C kortizolio keikis kraujo serume pakyla, tyrimo metu kiaules laikant 27 ○C temperatūroje kelias savaites (laikymo trukmė priklausė nuo aplinkos temperatūros), kortizolio kiekis serume buvo aukštesnis 1,27 karto arba 21,9
35 proc, lyginant su kortizolio vidurkiu paršelių kraujyje 17,29 ng/ml. Lyginant su kitais autoriais skirtumas buvo 1,9 karto didesnis.
Mokslininkai atliko tyrimą su 4 mėn. amžiaus 22 penimomis kiaulėmis, kurios buvo suskirstytos į 4 grupes ir laikomos skirtingose aplinkos temperatūros, kurios prilygo vidutinę oro temperatūros normą vidurio Kinijoje vasaros, rudens, žiemos, pavasario metu (23,8 ○C, 35,7 ○C, 22,1 ○C ir 11,8 ○C). Mokslininkų atlikti tyrimai (27) įrodė, kad aukšta temperatūra turi įtakos IgA, LDH ir gliukozės kiekiui kiaulių kraujo serume. Mūsų tyrimo metu gauti rezultatai taip pat parodė, kad gliukozė, LDH bei IgA esant aukštai aplinkos temperatūrai, dėl patiriamo streso organizmui, kraujo serume pakyla, o kiaulių priesvoris sumažėja. Mokslininkų teigimu IgA koncentracija kraujo serume yra 1,8 ± 0,5 karto didesnė vasaros metu lyginant su žiemos sezonu. Atliktas Lenkijos mokslininkų tyrimas teigia, kad palyginus GGT ir AST rodiklių kiekį kraujo serume esant skirtingoms temperatūroms, šių rodiklių koncentracija esant šaltesnei aplinkos temperatūrai yra didesnė nei šiltesnei aplinkos temperatūrai. Šį teiginį pagrindžia ir mūsų tyrimo metu gauti rezultatai. Tam turi įtakos pagreitėjęs metabolizmas kiaulių organizme, todėl kiaulės greičiau priauga svorio, tačiau suvartoja daugiau pašaro ir organizme greitėja medžiagų apykaita (8).
36
IŠVADOS
1. Minimalus kūno temperatūros ir pulso dažnio sumažėjimas nustatytas žiemos metu. Šiltuoju metų sezonu širdies darbas buvo 4 kartais dažnesnis, nei šaltuoju sezonu. Tarp patinų ir patelių, bei tarp landrasų ir mišrios veislės paršelių kvėpavimo dažnis šiltuoju ir šaltuoju metu nesiskyrė. Kvėpavimo dažnis esant aukštai aplinkos temperatūrai 4 įkvėpimais viršijo kvėpavimo normas. Karščio streso indeksas paršelių priesvorį sumažino 3,67 proc. Patelių svoris vasaros metu buvo 4,36 proc. mažesnis nei kastratų ir 2,20 proc. mažesnis patelių svoriui žiemos laikotarpiu.
2. Didžiausi svyravimai nustatyti AST rodikliui. Sausio mėnesį šis rodiklis buvo 3,59 karto arba 72,18 proc didesnis nei liepą. Šis rodiklis žiemos sezonu buvo ypač aukštas patinų, bei mišrios veislės paršelių kraujyje.
3. Imunoglobulino (IgA) kiekis kraujo serume vasaros metu 0,78 karto arba 21,47 proc. didesnis nei kitais metų laikais. IgA kiekis kraujo serume patelių ir landrasų veislė kiaulių kraujyje buvo aukštesnis nei patinų ir mišrios veislės paršelių kraujyje.
4. Kortizolio didžiausias koncentracija (22,13 ng/ml) kraujo serume nustatyta vasaros metu temperatūrai esant aukštesnei nei 27 °C ir 80,1 proc santykinei drėgmei. Patinų ir landrasų veislės paršelių kraujyje kortizolio kiekis buvo atitinkamai 9,59 proc. ir 5,82 proc. aukštesnis nei patelių ir mišrios veislės paršelių kraujyje.
