LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
NEUŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
Migl÷ Žiukelyt÷
KIAULIŲ KRAUJO RODIKLIŲ VERTINIMAS
EKOLOGINIAME IR ĮPRASTINIAME ŪKYJE
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas:
doc. dr. A. Černauskas
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kiaulių kraujo rodiklių vertinimas ekologiniame ir įprastiniame ūkyje“
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2013 m. sausio m÷n. d.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
2013 m. sausio m÷n. d. (data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
2013 m. sausio m÷n. d.
(data) (darbo vadovo/-s vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo/-s vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s/-iaus) ( parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų komisijos įvertinimas:
TURINYS
SUMMARY... 4
ĮVADAS... 5
1. LITERATŪROS APŽVALGA... 7
1.1. Kiaulininkyst÷s būkl÷ Lietuvoje ir ES šalyse ... 7
1.2. Kiaulių auginimo būdai ... 8
1.2.1. Tradicin÷ kiaulininkyst÷ ... 8
1.2.2. Ekologin÷ kiaulininkyst÷... 9
1.2.3. Ekologinio ir įprastinio ūkio skirtumai ... 11
1.3. Veiksniai sąlygojantys kiaulių sveikatingumą... 12
1.3.1. Š÷rimas ... 13
1.3.2. Laikymo sąlygos... 16
1.3.3. Mikroklimato parametrų įtaka... 17
1.4. Kraujo forminiai elementai... 20
1.4.1. Eritrocitai, leukocitai ir hemoglobinas... 20
1.4.2. Bendrieji baltymai ... 22
1.4.3. Kalcis ... 23
1.4.4. Magnis ... 24
1.4.5. Fosforas ... 24
2. TYRIMŲ METODIKA ... 26
2.1. Tyrimo objektas, vieta ir pasiruošimas analizei ... 26
2.1.1.UAB„Žiobiškio kompleksas“...26
2.1.2. D. Vaitelio ekologinis ūkis... 26
2.1.3. Tiriamųjų kiaulių racionas ... 27
2.1.4. Pasiruošimas tyrimui ... 29
2.2. Matematinis statistinis tyrimų rezultatų įvertinimas... 30
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 31
3.1. Kiaulių svorio, temperatūros ir bendros būkl÷s įvertinimas... 31
3.2. Kiaulių kraujo tyrimų analiz÷ UAB “Žiobiškio komplekse” ... 32
3.2.1. Morfologinio kraujo tyrimo analiz÷... 32
3.2.2. Biocheminio kraujo tyrimo analiz÷... 33
3.3. Kiaulių kraujo tyrimų analiz÷ D. Vaitelio ekologiniame ūkyje... 35
3.3.1. Morfologinio kraujo tyrimo analiz÷... 35
3.3.2. Biocheminio kraujo tyrimo analiz÷... 36
3.4. Morfologinio kraujo tyrimo rezultatų palyginamasis įvertinimas ... 37
3.5. Biocheminio kraujo tyrimo rezultatų palyginamasis įvertinimas ... 39
IŠVADOS ... 42
LITERATŪRA ... 43
SUMMARY
Lithuanian University of Health Science Veterinary Academy
Department of Non-communicable Diseases
Migle Ziukelyte
Evaluation of Blood Indexes in Ecologic and Regular Pig Farm Master‘s thesis
Supervisor: Assoc. prof. dr. A. Cernauskas
Volume: 45 pages, 21 pictures and 14 tables, 2 affixes.
The aim of the study: to make pig blood tests in an organic farm and in a conventional farm and to evaluate the test results.
The experimental part of the Master’s thesis was conducted in V. Mazelis Farm “Ziobiskio kompleksas” and in D. Vaitelis organic pig farm in May – June 2012. Fattening pigs were the object of the investigation.
Morphological (red blood cells, white blood cells, haemoglobin) and biochemical (total protein, calcium, magnesium, phosphorus) blood tests were made.
Two experimental pig groups were formed, one group of 10 pigs in each farm. The pigs were selected following the principle of analogy, i.e. the same breed, same age and weight.
The pigs in both the organic farm and conventional farm were clinically healthy. Their body temperature was within the normal physiological range: the average pig body temperature in the organic farm was 39.01°C, and the average pig body temperature in the conventional farm was 38.54°C.
After the clinical study and general examination all tested pigs were active and clinically healthy.
Morphological indicators of blood tests of pigs in both farms were within normal physiological range.
ĮVADAS
Mokslo ir technikos progresas, glaudus mokslininkų, selekcininkų ir kiaulių augintojų bendradarbiavimas, bei vis did÷jantis vartotojų poreikis nul÷m÷ tai, kad nuo 1978 m. pasauliniame m÷sos gamybos balanse kiaulienos buvo gaminama daugiausia. Nuo to laikotarpio, kai kiaulienos gamyba ir vartojimas prad÷jo augti, ji tapo nepakeičiama žmonių mitybos dalimi, prasid÷jo masin÷s kiaulininkyst÷s era.
Kiaulininkyst÷s sektorius Lietuvoje taip pat yra labai svarbi ir prioritetin÷ žem÷s ūkio sritis. Šio sektoriaus pl÷trai yra susiformavusios gyvulių auginimo tradicijos, sukaupta patirtis ir palankios gamtin÷s sąlygos. Pagal suvartojimo kiekį kiauliena mūsų šalyje ir Europos sąjungoje užima antrąją vietą. Šiuo metu vienam ES šalių gyventojui per metus kiaulienos tenka daugiau nei 40 kg, o Lietuvoje – 24 kg. FAO duomenimis, kiaulienos suvartojimo lygis besivystančiose šalyse nuolat did÷ja.
Baravyko A. (2007) teigimu, tik÷tina, kad 2015 m. Europos Sąjungoje bus pagaminta apie 240-350 tūkst. t m÷sos, iš jos apie 150-230 tūkst. t kiaulienos.
Kiaulininkyst÷, skirtingai nuo kitų gyvulininkyst÷s šakų (galvijininkyst÷s, avininkyst÷s, paukštininkyst÷s), aprūpina žmogų tik m÷sa, ir nuo jos kokyb÷s priklauso šios pramon÷s šakos konkurentabilumas.
Visuomen÷je vyraujantys požiūriai į gyvenimo būdą, pasaul÷žiūrą ir iš to gimstantys teisiniai aktai bei konkurentabilumas l÷m÷, kad šalia tradicinių ūkių susikūr÷ ir ekologiniai ūkiai.
Ekologinis ūkininkavimo būdas yra reikšmingas savo potencialiomis galimyb÷mis spręsti keletą kaimo gyventojams aktualių problemų (žem÷s ūkio produktų konkurencingumo, kaimo gyventojų užimtumo, papildomų pajamų ir kt.), tačiau gali veikti ir kaip prevencin÷ aplinkos apsaugos priemon÷.
Ekologin÷ kiaulininkyst÷ yra svarbi sud÷tin÷ ekologinio žem÷s ūkio dalis. Laikant kiaules, kaupiamos organin÷s trąšos, tiksliau panaudojami žem÷s plotai, išlaikomos ūkininkavimo sistemos balansas – sukuriama bei palaikoma dirvos ir augalo, augalo ir gyvulio, bei gyvulio ir dirvos tarpusavio pusiausvyra. Naudojant atsinaujinančius gamtinius išteklius (gyvulių m÷šlą, ankštinius augalus) augalininkyst÷ – gyvulininkyst÷ leidžia išsaugoti bei ilgainiui pagerinti dirvos derlingumą, prisideda prie tolydžios žem÷s ūkio pl÷tros.
Ekologiškų produktų paklausa Lietuvoje auga, bet dar ne visi prekybos centrų užsakymai yra patenkinami, nors ūkininkui sumokama 2-4 keturis kartus brangiau nei už produktus, užaugintus įprastiniuose ūkiuose, tačiau šiuo metu į Lietuvą importuojami įvairūs ekologiški produktai iš Prancūzijos, Nyderlandų ir kitų šalių. Be to, dar labai svarbi priežastis, kod÷l šių prekių perkama mažai – mažos gyventojų pajamos. Statistikos departamento vykdomi namų ūkių tyrimai rodo, kad
sumaž÷jus žmonių užimtumui ir pajamoms, gyventojai pirmenybę teikia žemesniojo lygmens poreikiams. Vieni, pirkdami ekologiškus produktus, nori prisid÷ti prie gamtos apsaugos, kiti nesutinka mok÷ti už juos daugiau negu už įprastinius. Tai rodo, kad pirk÷jų apsisprendimą pirkti tokius produktus lemia jų finansin÷s galimyb÷s. Pager÷jus ekonomikai ir padid÷jus gyventojų perkamajai galiai, ekologiškos produkcijos kainos tur÷tų did÷ti. Tai skatintų prie ekologinio ūkininkavimo pereiti ir daugiau ūkių, ypač stambesnių. Prognozuojama, kad ateityje ekologiškų produktų paklausa ir toliau did÷s, nes susidom÷jimas vartojamų produktų kokybe, jų kilme, pirminio ir galutinio perdirbimo būdais, produktų sud÷timi vis did÷ja. Produkto ekologiškumas yra kaip neatsiejamas produkto kokyb÷s elementas.
Tod÷l labai svarbu išsiaiškinti kiaulių sveikatingumo veiksnius, nuo kurių priklauso kiaulienos kokyb÷, ir kaip jie skiriasi įprastiniame ir ekologiniame ūkiuose.
Darbo tikslas – atlikti kiaulių kraujo tyrimus ekologiniame ir įprastiniame ūkyje ir įvertinti jų rezultatus.
Darbo uždaviniai:
1. Susipažinti su ekologin÷s ir įprastin÷s kiaulininkyst÷s ypatumais; 2. Išanalizuoti kiaulių kraujo rodiklių teorinius aspektus;
3. Įvertinti ekologinio ir įprastinio ūkių kiaulių klinikinius ir kraujo tyrimų rezultatus; 4. Atlikti kraujo tyrimų rezultatų palyginamąją analizę.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kiaulininkyst÷s būkl÷ Lietuvoje ir ES šalyse
Kiaulininkyst÷ vystoma visose pasaulio šalyse. Taip pat tai yra viena iš pagrindinių Lietuvos gyvulininkyst÷s šakų. Bendras m÷sos gamybos balansas rodo, kad kiauliena sudaro apie 40 proc., o jos suvartojama 54 proc. Kiaulienos gamybos vystymo s÷km÷ neatsiejama ir nuo kiaulių auginimo technologijų, užtikrinančių aukštos kokyb÷s m÷sos tiekimą vartotojams (Baravykas, 2007).
Kiaulienos gamybos s÷km÷ priklauso nuo daugelio veiksnių: veisiamų kiaulių produktyvumo, š÷rimo ir laikymo sąlygų, sugeb÷jimo pritaikyti veisimo procese įvairių veislių derinimą, panaudoti jų genetinį potencialą gaminant geros kokyb÷s, vartotojų paklausią prekinę produkciją.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą atsiv÷r÷ Vakarų rinkos. Lietuvoje per metus buvo išauginama tik apie milijonas kiaulių, tačiau suvartojama apie 2 mln., o tai reiškia, kad apie milijonas kiaulių buvo importuojama – skerdiena ir gaminiais. Vidutinis realizuojamos kiaul÷s svoris yra apie 110 kg, o vieno kilogramo kaina 3,5-4,3 Lt. Vienos kiaul÷s vidutin÷ kaina yra apie 400 Lt. Tai reiškia, kad Lietuva kasmet už kiaulieną užsieniui sumoka nuo 400 iki 800 mln. Lt. (Baravykas, 2007). 2012 m. parduodamos kiaulienos vieno kilogramo kaina buvo ± 6Lt. Kai kurių analitikų vertinimu 2013m. kiaulienos kaina kils net trečdaliu.
Viena iš pasaulio šalių lyderių kiaulininkyst÷je yra Danija, ypač technologijų atžvilgiu. Danijoje buvo paskerdžiama daugiau nei 20 mln. kiaulių per metus. Apie 85 proc. kiaulienos Danija eksportuoja į kitas pasaulio šalis. Taip pat daug kiaulienos gaminama Švedijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje bei Lenkijoje. Europos Sąjungos šalyse buvo laikoma 122 mln. kiaulių, skerdžiama per metus 200,2 mln. Vienam gyventojui tenka 40,6 kg kiaulienos per metus.
Europos valstyb÷s dominuoja pasaulin÷je kiaulienos prekyboje. Beveik 77 proc. į rinką tiekiamos kiaulienos pagaminta Europoje. Kartu Europos šalys yra didžiausi kiaulienos importuotojai. Didžiausių kiaulienos eksportuotojų sąraše tvirtai pirmauja Europos Sąjungos valstyb÷s: Danija – 18 proc., Olandija – 16,6 proc., Prancūzija – 8,2 proc., Vokietija – 7,6 proc., Ispanija – 5,5 proc., bei kitos šalys: Kanada – 7,2 proc., JAV – 6,8 proc.
Kiaulininkyst÷s sektoriuje buvo atlikta analiz÷, kurios metu įvertintos stipryb÷s, silpnyb÷s, galimyb÷s ir gr÷sm÷s (SSGG), kurios rezultatai pateikiami 1-oje lentel÷je (Gapšys; Mieliauskait÷, 2006).
1 lentel÷. SSGG kiaulininkyst÷s sektoriaus analiz÷
Stipryb÷s Silpnyb÷s
Kiaulių auginimo senos tradicijos; Kiaulių auginimo pelningumas;
Sukauptas pakankamai geras veislinių kiaulių
Nedid÷jantis auginamų kiaulių skaičius;
Žemas bandos apyvartumas smulkiuose ūkiuose; Vyrauja smulkus natūrinio ir pusiau natūrinio tipo
genofondas;
Kiaulienos vartojimo did÷jimas; Kiaulienos aukšta kokyb÷;
Vyriausyb÷s parama ūkių modernizavimui.
ūkiai, kuriuose naudojamos neefektyvios gyvulininkyst÷s technologijos, gaunama žemos kokyb÷s m÷sos produkcija, kiekis neatitinka rinkos reikalavimų.
Galimyb÷s Gr÷sm÷s
Nedidinant vietų skaičiaus gamybos produktyvumo sąskaita didinti kiaulienos gamyba;
Potencialios galimyb÷s didinti kiaulienos vartojimą;
Nepakankamas apsirūpinimas kiauliena vidaus rinkoje skatina didinti kiaulių bandą; Maž÷jant „namų“ skerdimui, augs kiaulių supirkimas;
Galima pasinaudoti finansine parama.
Nepakankamai greitai stamb÷s ūkiai;
D÷l nepakankamo apsirūpinimo įsivyraus įvežtin÷ produkcija;
Pelningumo priklausomyb÷ nuo pašarų kainos, jų r÷mimo;
Nitratų programos direktyvų privalomas vykdymas;
Nepakankamas naujų technologijų įdiegimas, vadovų ir darbuotojų kompetencijos stoka.
Kiaulienos gamybos apimtys pasaulyje pastebimai didesn÷s už kitų gyvūnų rūšių m÷sos gamybą. Pagal ES žem÷s ūkio produktų rinkos vystymosi prognozes 2006-2013 m. tikimasi, jog bendras m÷sos suvartojimas Europos Sąjungoje per artimiausius 6 metus dar padid÷s iki 89 kg/gyventojui. Visame pasaulyje prognozuojamas spartus m÷sos poreikio did÷jimas, kuriam patenkinti numatomas 20 proc. pasaulin÷s m÷sos gamybos iki 2020 metų augimas (Prospects for agricultural markes and ingome, 2006-2013). Tod÷l kiauliena tur÷tų išlikti ir Lietuvoje populiari d÷l jos did÷jančio poreikio ir d÷l vertingų m÷sos savybių.
1.2. Kiaulių auginimo būdai
1.2.1. Tradicin÷ kiaulininkyst÷
Pastaruoju metu plečiantis Lietuvos ūkio šakoms, kiaulininkyst÷s įmon÷se bei žem÷s ūkio bendrov÷se taikomos pažangios kiaulių auginimo technologijos, kiaulininkyst÷ industrializuojama, gaminama geros kokyb÷s kiauliena, gaunami geri ekonominiai rodikliai: maž÷ja pašarų sąnaudos produkcijos vienetui, savikaina, iš esm÷s keičiasi žmonių darbo pobūdis ir sąlygos, did÷ja darbo našumas. Lietuvos ūkių kiaulių augintojai pagal pagamintos m÷sos kokybę gali konkuruoti Europos Sąjungos ir kitose rinkose.
Lietuvoje auginama 1 057,4 tūkst. kiaulių, iš jų: 56 proc. auginama ūkininkų bei kitų gyventojų ūkiuose ir 44 proc. – žem÷s ūkio bendrov÷se bei įmon÷se. Labai daug gyventojų po keletą kiaulių laiko savo reikm÷ms, tačiau didžiausios jų grup÷s yra sukoncentruotos stambiuose kompleksuose ir veislynuose.
Dauguma kiaulininkyst÷s ūkių yra smulkūs ir kiaules augina pagal nusistov÷jusias tradicijas. Kiaulininkyst÷s įmon÷se, veislynuose, stambių ūkininkų fermose kiaul÷s veisiamos ir auginamos pagal pažangias technologijas.
Kiaulininkyst÷s ūkiuose yra taikomos keturių fazių auginimo technologijos, kurios taikomos atsižvelgiant į kiaulininkyst÷s ūkio vietos sąlygas ir kitus tikslus. Kiaulių auginimo fazių skaičius – tai kiaulių (nenujunkytų, nujunkytų paršelių ir penimų kiaulių) pergrupavimo (perk÷limo) kartų skaičius nuo paršelių atvedimo iki kiaulių atpen÷jimo laikotarpio pabaigos. Dažniausiai taikoma trifazio kiaulių auginimo technologija – nenujunkyti paršeliai, nujunkyti paršeliai ir penimos kiaul÷s (Kiaulidžių technologinio projektavimo taisykl÷s, 2010).
Šiuo metu Lietuvoje stambiuose ūkiuose paplitęs kiaulių laikymas tvartuose neišleidžiant į lauką, skiriant tik minimalų plotą gyvuliams su minimaliomis darbo sąnaudomis gyvulių priežiūrai. Mažuose ūkiuose taikoma kiaulių laikymo sistema tvartuose išleidžiant į lauką. Fermose kiaul÷s laikomos dviem būdais: ant kraiko arba ant grotelių grindų.
Laikant kiaules ant grotelių grindų lengva valyti gardus, šalinti m÷šlą, tačiau kiaulid÷s turi būti gerai apšiltintos, tinkamai įrengta ventiliacija, žiemą būtina šildyti patalpas. Tokią fermą įrengti ir išlaikyti brangu. Be to, sunku sudaryti tinkamą mikroklimatą.
Kiaulių laikymas ant kraiko gali būti trijų rūšių, kai naudojamas gilus kraikas, ištisin÷s kreikiamos grindys arba garduose įrengiami šilti guoliai. Pasirinkus kiaules laikyti ant gilaus kraiko yra galimyb÷ visiškai atsisakyti tvartų šildymo bei mechanizuoti m÷šlo šalinimą. Tačiau auginant kiaules šiuo atveju tvartai turi būti įgilinti ir būtina tur÷ti pakankamai kraiko. Laikant kiaules ant ištisinių grindų ir nešildomuose tvartuose, būtina, kad kiaul÷s tur÷tų sausą ir šiltą guolį. Guoliai turi būti gausiai kreikiami.
Kol kas Lietuvoje tradicinis kiaulių auginimo būdas yra labiau praktikuojamas, negu ekologin÷ kiaulininkyst÷, tam turi įtakos klimato sąlygos, brangesni pašarai bei produkto kaina.
1.2.2. Ekologin÷ kiaulininkyst÷
Ekologin÷ kiaulininkyst÷ yra sud÷tin÷ ekologin÷s gamybos sistemos dalis, padedanti sukurti natūralų gamtinį balansą ūkyje, praplečianti ekologiškų produktų asortimentą (Sundrum, 2006) ir sudaranti galimybes ūkininkams gauti papildomas pajamas. Ekologiškų produktų gamyba ir paklausa pastoviai auga. Daugelyje šalių gyvulininkyst÷ yra labai svarbus ekologinio ūkio sektorius, o kai kuriose – net svarbiausias.
Ekologin÷ kiaulininkyst÷ daugelyje šalių yra vykdoma nevienodai s÷kmingai ir nevienodu mastu. Viena iš tokio nevienodumo priežasčių yra produktų kaina ir konkrečios šalies gyventojų perkamoji galia. Senosiose Europos Sąjungos šalyse kainų skirtumas tarp įprastinių ir ekologiškų
produktų yra gana didelis. Pavyzdžiui, keliose ES šalyse ekologiškais pašarais šeriamų kiaulių m÷sos kaina yra 20-65 proc. aukštesn÷ už įprastiniu būdu šeriamų kiaulių m÷sos kainą. Aukščiausios kiaulienos kainos yra Austrijoje, Vokietijoje, Suomijoje ir Danijoje. Tačiau ekologiškai auginamų kiaulių skaičius Danijoje yra didžiausias. Taip pat daug jų laikoma Nyderlanduose ir Jungtin÷je Karalyst÷je (http://www.ncl.ac.uk/tcoa/producers/orginfo/livestock). Pirmose dviejose min÷tose valstyb÷se kiaulių tankumas yra didžiausias, tai matyti ir žemiau pateiktoje lentel÷je, kurią sudar÷ Všį „Ekoagros“ (2009).
2 lentel÷. Ekologiškai auginamų gyvulių skaičius, tenkantis 100 ha sertifikuoto ploto, ES šalyse 2008 metais
Šalis Galvijai Kiaul÷s Avys Paukščiai
Belgija 119 33 31 3182 Bulgarija 3 0 15 0 Čekija 47 0 20 2 Danija 95 122 9 718 Estija 18 0 34 5 Airija 78 3 82 325 Graikija 6 19 100 75 Ispanija 8 1 26 8 Italija 22 3 101 215 Latvija 25 4 9 10 Lietuva 17 0,2 10 1 Vengrija 14 6 10 47 Nyderlandai 87 152 28 4958 Lenkija 14 6 7 42 Rumunija 5 0 86 4 Slov÷nija 61 9 121 67 Slovakija 22 0 55 3 Suomija 19 1 9 49 Švedija 42 10 17 201 Jungtin÷ Karalyst÷ 44 10 162 601
Ekologiškai auginant kiaules, ūkyje būtina įdiegti aukštus gamybos organizavimo, pačius aukščiausius gyvūnų gerov÷s standartus, tur÷ti gerai parengtus darbuotojus, lengvos dirvos ganyklinius plotus, ekologiškų pašarų bazę.
Ekologiniuose ūkiuose laikomoms kiaul÷ms turi būti pakankamai erdv÷s, kad jos gal÷tų laisvai jud÷ti, knaisiotis, atsistoti bei atsigulti, kasytis ir kt. Garduose turi būti pakankamai šieno/šiaudų, kad gyvuliai gal÷tų visą laiką kramtyti. Taip pat svarbu užtikrinti tinkamą tvarto mikroklimatą, nes jos jautrios dr÷gmei, temperatūrų svyravimui, skersv÷jams. Labai svarbu tinkamai įrengti paršaved÷s su paršeliais gardą. Jis turi būti pakankamo dydžio, nes paršavedžių
laikymas nesuteikiant galimyb÷s pakankamai jud÷ti (fiksavimas) ekologiniuose ūkiuose yra draudžiamas (Bakutis, 2011).
Gyvulių gerov÷s rodikliai – galimyb÷ knaisioti ir maudytis purve, didel÷s jud÷jimo galimyb÷s ir saul÷s spindulių poveikis – išlaidas vaistams sumažina net iki 50-75 proc.
Laikant kiaules lauke, labai svarbu parinkti tinkamą vietą, nes nuo to priklauso tiek kiaulių gerov÷, tiek auginimo efektyvumas. Nežiūrint, kad reikia pasirinkti tinkamą vietą, kiaulių gerov÷ taip pat priklauso nuo kvalifikuotos priežiūros bei pasirinktos kiaulių veisl÷s. Laikant kiaules lauke, jų gerov÷ užtikrinama, jei yra sudaromos tokios sąlygos:
• patogi ir sausa guoliaviet÷;
• lengvai pasiekiami pašarai ir vanduo bei tinkamas jų kiekis; • efektyvi ligų ir traumų profilaktika bei kontrol÷;
• tinkama aplinka natūraliai elgsenai pasireikšti;
• kiaules bent du kartus per dieną turi apžiūr÷ti kvalifikuotas darbuotojas; • kiaules reikia apsaugoti nuo ekstremalių temperatūrų poveikio.
Kiaul÷ms reikia sudaryti tinkamas sąlygas b÷gioti, tyrin÷ti aplinką ir kitaip pasireikšti natūraliai jų elgsenai. Kiaul÷s, laikomos lauke, įprastai yra sveikesn÷s, nes turi santykinai daugiau ploto ir susidaro mažiau palankios sąlygos užkrečiamoms ligoms plisti.
Kiaul÷s ekologiniuose ūkiuose šiek tiek konkuruoja su žmon÷mis d÷l mitybos. Joms palyginti daug reikia koncentruotų pašarų, bulvių ir kitų daržovių. Tokio augalinio maisto vartojimas būdingas ir žmonių mitybai, tod÷l padidintas specialiųjų pašarų poreikis ir savikaina šiek tiek riboja kiaulienos gamybą ekologiniuose ūkiuose (Žekonien÷ ir kt., 2006).
Taigi, pl÷tojant ekologinę kiaulininkystę svarbu atsižvelgti į gyvulių fiziologiją, elgesį, paveldimus poreikius, aprūpinti kiaules geros kokyb÷s ekologiškais pašarais bei pasirūpinti tinkama veterinarine priežiūra (Lampkin, 2011).
Lietuvoje sertifikuota iš viso 1 479 ekologiškai auginamos kiaul÷s. Pernai sertifikuoti 33 ekologin÷s gamybos kiaulininkyst÷s ūkiai. Vienas iš ekologin÷s kiaulininkyst÷s entuziastų – K÷dainių r. ūkininkas Donatas Vaitelis. Jo ūkyje atliekami Žem÷s ūkio ministerijos remiami ekologiškų kiaulių auginimo technologijų tyrimai. D. Vaitelis kiaules laiko vasaros stovykloje ir taiko vienkartinį paršavedžių kergimą.
1.2.3. Ekologinio ir įprastinio ūkių skirtumai
Ekologinis ūkininkavimas skiriasi nuo įprasto, nes atsisakoma sintetinių pesticidų, herbicidų, cheminių trąšų, augimą skatinančių hormonų ar manipuliavimo genais. Ekologiniai ūkiai naudoja įvairią techniką, padedančią palaikyti ekosistemas ir sumažinti taršą. Laikantis būtinų
produkcijos kokyb÷s standartų, gaunamas mažesnis pirmin÷s produkcijos kiekis, palyginti su tradiciniu ūkininkavimu, tad išauga ekologiškos produkcijos gamybos sąnaudos (Sundrum, 2006).
Ekologinis gamybos būdas yra nauja žem÷s ūkio sistema, kurioje laikomasi ES Tarybos Reglamento EER 2092/91 ir Ekologinio žem÷s ūkio taisyklių reikalavimų. Nuo įprastinio ūkio skiriasi tuo, kad ekologiniame ūkyje žem÷s ūkio produktai auginami nenaudojant sintetinių trąšų, pesticidų, augimo stimuliatorių. Ekologinio ūkininkavimo raidos tendencijos Europos Sąjungoje yra tokios:
1) Daugumoje ES šalių ekologiniai ūkiai vidutiniškai yra didesni už tradicinius ūkius, o darbo sąnaudos yra 10-20 proc. didesn÷s nei įprastiniuose ūkiuose, taip, priklausomai nuo ūkio tipo, kaime sukuriama nemažai darbo vietų;
2) Pl÷tojant ekologinę žemdirbystę derlius būna mažesnis nei ūkininkaujant tradiciniu būdu, bet derliaus skirtumas labai priklauso nuo žem÷s ūkio kultūrų;
3) Svarbus ekologinių ūkių pelningumo aspektas: yra galimyb÷ gauti didesnes ekologiškai pagamintų produktų kainas, lyginant su tradiciniu būdu pagamintų produktų kainomis.
• Taip pat literatūros šaltiniuose (Selegovska, 2012) yra duomenų, kad ekologiniame ūkyje auginti kiaules yra žymiai sunkiau negu įprastiniame ūkyje tod÷l, kad:
• jos blogiau įsisavina daug skaidulų turintį pašarą;
• joms reikia daug organin÷s virškinamos medžiagos turinčio pašaro, kurio ūkyje pagaminti dažnai yra neįmanoma;
• kiaul÷s su÷da žmonių vartojamą maistą;
• ūkyje auginami daug maisto medžiagų turintys pašarai riboja javų intensyvaus ir šiuolaikiško panaudojimo galimybes.
Tačiau pastaruoju metu pastebima, kad ekologiniai ūkiai Lietuvoje stamb÷ja, nes ekologin÷s gamybos būdą pasirenka nemažai didelių ūkių. Vidutinį ekologinį ūkį šiuo metu sudaro 41 ha ir jis yra didesnis negu vidutinis įprastas šalies ūkininkų ūkis (Bakutis ir kt., 2007).
1.3. Veiksniai sąlygojantys kiaulių sveikatingumą
Kiaulininkyst÷s įmon÷se ir veislynuose ypatingas d÷mesys kreipiamas bandos sveikatingumui. Didel÷se specializuotose įmon÷se kinta tradicin÷ kiaulių mityba, laikymo ir priežiūros sąlygos, ribojamas gyvūno jud÷jimas, trūksta natūralios saul÷s šviesos, didel÷ gyvulių koncentracija, triukšmas ir kiti stresai slopina apsaugines organizmo funkcijas ir organizmo geb÷jimą prisitaikyti bei sukelia sveikatos sutrikimus (Diehl et al., 2003).
Bandos sveikatingumas – tai metodologin÷ priemon÷ ūkiui valdyti ir veterinariniam bei zootechniniam darbui organizuoti. Sveikatingumas yra rodiklis, siejantis bandos struktūrą, mitybos lygmenį, gyvulių produkciją ir sveikatą.
Gyvulių sveikatą ir geras reprodukcines savybes užtikrina tinkamas veisl÷s pasirinkimas, laikymo sąlygos, š÷rimas bei veisimas („Biopark“ direktyva gamintojams, 2009).
Labiausiai kiaulių produktyvumas priklauso nuo kiaulių fiziologin÷s būkl÷s, sveikatos, š÷rimo ir laikymo sąlygų. Š÷rimo srityje – kiaul÷ms naudojamų racionų struktūra, racionų tipai, papildomai duodami pašarai bei naudojamos biologiškai aktyvios medžiagos. Pašarai sudaro didžiausią kiaulienos gamybos kaštų dalį, tod÷l racionus reikia ruošti iš pigių žaliavų ir tinkamai subalansuoti visas mitybines medžiagas. Pašarų struktūra turi atitikti kiaulių amžių, masę, fiziologinę būklę ir būti subalansuoti pagal virškinamuosius ar žaliuosius proteinus bei ląstelieną. Efektyvus ir taupus pašarų panaudojimas.
Be kokybiškos genetin÷s medžiagos ir tinkamos mitybos, labai svarbi aplinka, laikymo sąlygos, sveikatingumo būkl÷, nes netinkamos laikymo sąlygos, užkr÷sta aplinka gali labai sumažinti efektyvumą.
Auginimo technologija turi atitikti kiaulių fiziologinius poreikius, kad jos kuo mažiau patirtų stresų. Turi būti tinkami mikroklimato parametrai (http://www.vkvs.lt/index.php?id=36).
1.3.1. Š÷rimas
Kiaul÷ – visa÷dis gyvulys, ji gerai virškina tiek augalinius, tiek gyvūninius pašarus. Kiaulių paros racionas turi būti kuo įvairesnis, papildytas stambiaisiais, žoliniais pašarais ar silosu .
Š÷rimas, pagrindinis veiksnys, skatinantis kiaulių augimą ir vystymąsi. Raciono energijos lygis, lizino kiekis ir baltymingumas turi įtakos raumeninio audinio augimui ir kiaulių skerdenų raumeningumui (http://www.piginfo.ru/technicalPdata?st1135).
Žemas baltymų lygis racione mažina kiaulių produktyvumą. Pašarų daviniai, kuriuose per daug angliavandenių, skatina kiaulių nutukimą. Mineralin÷s medžiagos kiaulių organizme turi būti pasiskirstę tam tikru kiekiu ir santykiu. Jei racione trūksta mineralinių medžiagų, gyvuliai l÷čiau auga (http://vial.org.ua/?p=348).
Kiaul÷s – gyvūnai su vienkameriniu skrandžiu, tod÷l joms daugiau reikia koncentruotų, mažiau sultingų, žaliųjų pašarų, o taip pat joms reikia gyvulin÷s kilm÷s pašarų. Kiaules reikia šerti griežtai nustatytu laiku, nes jas šeriant anksčiau jos gali ÷sti be apetito, o šeriant v÷liau jos tampa neramios, maž÷ja priesvoriai (http://zhivotnovodstva.net/index/1P4.html).
Kiaulių š÷rimui tinka augalin÷s ir gyvulin÷s kilm÷s pašarai. Kiaules reikia šerti normuotai, priklausomai nuo fiziologin÷s būkl÷s (http://www.ferm erstvo.net/2008/04/25/kormaPsvinyam).
Svarbiausias veiksnys, lemiantis optimalų pašarų pasisavinimą yra raciono baltymų aminorūgščių kiekis ir jų tarpusavio santykis (Juknevičius ir kt., 2009). Esant net palyginti nedideliems š÷rimo nukrypimams nuo normos, paršaved÷s veda ne iki galo išsivysčiusius, mažo svorio paršelius, kurie nugaišta jau pirmosiomis dienomis (Galvosait÷, 2008).
Taip pat nuo vienų pašarų pereiti prie kitų reikia po truputį, nes staigus pašarų pakeitimas gali sukelti viduriavimą, sumaž÷ti priesvoris (Šveistys ir kt., 2005).
Gausus normuotas š÷rimas dažniausiai taikomas penimoms kiaul÷ms. Nustatyta, kad gausus normuotas š÷rimas yra gana efektyvus: visiškai patenkinamas energijos bei maisto medžiagų poreikis, būna dideli kiaulių priesvoriai, gaunama geros kokyb÷s skerdena, joje būna mažiau lašinių, racionaliau panaudojami pašarai (http://www/lgi.lt/files/info/Zoootechniko_zinynas.pdf).
Dr. Edmundas Paulauskas (Lietuvos žem÷s ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkyst÷s specialistas) yra aprašęs racionus skirtingo amžiaus kiaul÷ms, kurie atsispindi 3-oje, 4-oje ir 5-oje lentel÷se (2011).
3 lentel÷. Paršavedžių racionas Žaliavos Pirmus 3 paršingumo m÷nesius Paskutines 3 savaites Žindančioms paršaved÷ms (pirmas 12 d. po truputį didinant Miežiai, kg 0,6 1,1 2,4 Kviečiai, kg 0,6 1,1 2,4 Sojos rupiniai, kg 0,2 0,3 0,9 Maisto atliekos, kg 0,25 - - Pašariniai runkeliai, kg 3,0 3,0 -
Žol÷, kukurūzų arba lapų silosas, kg 1,0 1,0 1,0
Premiksas, g 40 60 110
Iš viso, kg 5,7 6,6 6,8
4 lentel÷. Nujunkytų paršelių racionas
Žaliavos 7-ta sav. 8-ta sav. 9-ta sav. 10-ta sav.
Kviečiai 250 325 400 475 Avižos 100 130 160 190 Sojos rupiniai 110 140 170 200 Žuvies miltai 90 110 130 150 Nugriebtas pienas 350 450 540 630 Dikalcio fosfatas 1 1 2 2 Kreida 1 1 2 2 Druska 1 1 2 2 Premiksas 10 12 15 18 Iš viso,g 913 1170 1419 1669
5 lentel÷. Penimų 25 – 50 kg svorio kiaulių racionas
Žaliavos Kiekis,g
Miežiai 400
Kviečiai 400
Išrūgos, kg 1
Kreida 4
Premiksas 25
Iš viso, g 2029
Pasak Gyvulininkyst÷s institute kiaulininkystę tyrin÷jančio mokslo darbuotojo R. Leikaus (2006) kai kiaul÷s šeriamos iki soties, žymiai padid÷ja jų priesvoriai, geriau išnaudojama š÷rimo vieta.
Juknevičius ir kiti (2009) teigia, kad tik optimalus kiaulių š÷rimas teigiamai veikia organinio azoto įsisavinimą, d÷l to did÷ja vidutinis kiaulių priesvoris per parą.
Gera kiaulių virškinimo sistemos veikla, ypač maisto medžiagų įsisavinimas ir rezorbcija, turi tiesioginę įtaką ne tik kiaulių augimo spartai bei pašarų konversijai, kiaulienos kokybei, bet ir paršavedžių bei kuilių reprodukcin÷ms savyb÷ms ir bendrai sveikatos būklei (Leikus ir kt., 2008).
Šeriant penimas kiaules, svarbiausia gauti kuo daugiau geros kokyb÷s skerdenos, esant kuo mažesn÷ms pašarų sąnaudoms. Tod÷l kiaules reiktų šerti taip, kad priaugtų ne mažiau kaip 600-650 g per parą (Šveistys ir kt., 2005).
Pen÷jimo pradžioje reikia naudoti mažiau, bet maistingų ir brangesnių pašarų, kurie sudaro apie 10 proc. visų pašarų sąnaudų. Pen÷jimo viduryje kiaul÷s šeriamos mažiau maistingais ir pigesniais pašarais. Šio laikotarpio pašarai sudaro apie 30 proc. visų pašarų sąnaudų.
Anot mokslo darbuotojo J. Kulpio (2007) pen÷jimo pabaigoje kiaules reik÷tų šerti ne tokiais maistingais, pigesniais pašarais, kurių didesnio svorio kiaul÷s su÷da iki 60 proc. viso pašarų kiekio.
M÷sos kiekį skerdenoje galima didinti, mažinant augimo intensyvumą bei ribojant pašarų davinį pen÷jimo pabaigoje. Nustatyta, kad š÷rimo apribojimas antroje pen÷jimo pus÷je (pasiekus 60-70 kg svorį) mažina riebalų kaupimąsi ir santykinai didina m÷sos kiekį skerdenoje, tačiau mažina prieaugius, ilgina pen÷jimo trukmę, didina pašarų sąnaudas produkcijos vienetui (http://www/lgi.lt/files/info/Zoo otechniko_zinynas.pdf).
Pasteb÷ta, kad penimų kiaulių produktyvumas labai priklauso nuo startinių visaverčių pašarų sud÷ties, tod÷l: pirmiausia, nujunkytų paršelių pašarai turi būti lengvai virškinami ir maistingi; antra, nujunkytų paršelių pašarų žaliavos turi būti tos pačios, kurios bus naudojamos ir penimų kiaulių pašaruose; trečia, nujunkytų paršelių pašarai turi teigiamai veikti besiformuojantį virškinamąjį traktą ir kompensuoti funkcijas, kurių jis dar negali atlikti; ketvirta, pašarai nujunkytiems paršeliams turi būti saugūs (Jerešiūnas ir kt., 2008).
Paskutinį atjunkymo m÷nesį kiaulių racionas papildomas pašarais, gerinančiais m÷sos kokybę (bulv÷mis, miežiais, žirniais) (http://www.piginfo.ru/technicalPdata?st1135).
Veiksniai, kurie gali tur÷ti įtakos l÷tesniam paršelių augimui po jų atjunkymo: • naujo pašaro virškinimui reikalingų virškinimo fermentų trūkumas;
• sveiko paršaved÷s pieno nebuvimas pašare (antibakterinis pienas); • nepakankamas maisto įsisavinimas;
• netinkama pašaro konsistencija – sausas arba dr÷gnas; • aplinkos pasikeitimas, stresas.
Atjunkant paršelius, pereiti nuo paršaved÷s pieno prie kitokio pašaro būtina palaipsniui, nes taip bus išvengiama augimo sul÷t÷jimo ir imlumo ligoms (http://www.lzuu.lt/tracoeco balt/files/outgrowth/books/va_lt/Chapter/c3_3_main.htm).
Jeigu paršeliai šeriami nepakankamai subalansuotais arba nesubalansuotais racionais, jie pradeda blogiau augti, sumaž÷ja atsparumas ligoms, paršeliai užskursta, padažn÷ja kritimų. Nujunkomi (ypač ankstyvame amžiuje) paršeliai patiria stresą, o tai neigiamai veikia virškinamojo trakto veiklą (http://www/lgi.lt/files/info/Zoootechniko_zinynas.pdf).
Įvairiuose literatūros šaltiniuose teigiama, kad racionų maistingumas visų grupių kiaul÷ms turi atitikti jų fiziologinius poreikius, o ekologiniuose ūkiuose rekomenduojama naudoti sertifikuotų ganyklų arba pievų žolę, užtikrinant kiaulių sveikatingumą.
1.3.2. Laikymo sąlygos
Kiaul÷ms laikyti būtina sudaryti optimalias mikroklimato sąlygas. Auginimo technologija turi atitikti kiaulių fiziologinius poreikius, kad jos kuo mažiau patirtų streso, kurie neigiamai veikia kiaulių produktyvumą ir sveikatingumą.
Nuo kiaulidžių bei jų vidaus įrengimo labai priklauso auginamų gyvulių sveikatingumas bei produktyvumas.
Priklausomai nuo ūkinių, klimatinių bei technologinių veiksnių kiaulininkyst÷je naudojamas kiaulių laikymas tvartuose neišleidžiant į lauką, tvartuose išleidžiant į lauką ir lauko stovyklose.
Tvartin÷ kiaulių laikymo sistema gyvulių sveikatingumo bei gyvulių gerov÷s požiūriu n÷ra efektyvi, taip laikant gali sumaž÷ti jų organizmo rezistentiškumas, produktyvumas, susilpn÷ti konstitucija. Kiaul÷s laikomos vasaros stovyklose bei aptvaruose lauke daug juda, užsigrūdina, suaktyv÷ja visų organų veikla, tod÷l yra atsparesn÷s ligoms, būna produktyvesn÷s, paršeliai gimsta sveiki, gyvybingi, sparčiau auga (http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko zinynas.pdf). Kiaul÷s yra labai jautrios laikymo sąlygoms. Blogomis sąlygomis jos greitai suserga ir nenormaliai elgiasi.
Laikymo sąlygos turi įtakos ir augimo spartai. Esant didelei gyvulių koncentracijai, d÷l stresų sukelto organizmo atsparumo sumaž÷jimo, susidaro palankios sąlygos plisti vaistams atsparių ligų suk÷l÷jams. Siekis mažinti kiaulienos gamybos kainas verčia ieškoti naujų kiaulių auginimo būdų. Vienas iš tokių – atviros, pusiau atviros patalpos, pasižyminčios paprastumu. Jose, išlaidos gyvulio vietai įrengti yra kelis kartus mažesn÷s nei tvarte, lengviau užtikrinamos gyvuliams
tinkamos aplinkos sąlygos. Tokiose patalpose, gaunami geresni produktyvumo rezultatai, gyvuliai auga sveikesni. Biologinis kiaulių produktyvumas atvirose patalpose yra gana aukštas ir yra aukštesnis nei tvartuose (Juška ir kt., 2006).
Tvankioje patalpoje kiaul÷s jaučiasi prastai, sumaž÷ja jų apetitas, blogiau pasisavinami pašarai, sumaž÷ja augimo tempai. Netinkamomis sąlygomis laikomos kiaul÷s auga l÷tai, suvartoja daugiau pašarų, paršaved÷s mažiau išskiria pieno, blogiau apsivaisina (http://www.lzukt.lt/informa cija/spauda/19.pdf).
Norint išauginti stiprios konstitucijos, sveikus, gerų reprodukcinių savybių veislinius gyvulius bei vesti efektyvią jų atranką reikia sudaryti kiek galint natūralesnes laikymo sąlygas (http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko zinynas.pdf).
Nujunkytų paršelių negalima iš karto nei grupuoti, nei perkelti į kitas patalpas. Labai svarbu, kad perkeliant į kitas patalpas nujunkytus paršelius, būtų laikomasi pagrindinio principo „visos laisvos – visos užimtos“, ir sudarytas reikiamas mikroklimatas, kuriam paršeliai yra labai jautrūs.
Tyrimais įrodyta, kad išvengiant vieno paršelių pergrupavimo ir perk÷limo į kitas patalpas, gaunamas apie 6 proc. didesnis priesvoris. Jei kartu veikia kiti nepalankūs veiksniai, tai tokia būkl÷ dar labiau paaštr÷ja, stresas perauga į distresą, d÷l kurio organizme atsiranda įvairūs pokyčiai, sutrinka pašarų virškinimas, sumaž÷ja svoris, atsparumas, dalis paršelių gali net kristi. Paršelių perk÷limas į kitas patalpas lizdais sukelia mažesnį stresą ir mažiau paveikia produktyvumą negu perk÷limas ir pergrupavimas kartu.
Šveistys ir kt. (2005) teigia, kad taikant vienfazę kiaulių auginimo technologiją, kai paršeliai nuo atsivedimo iki realizavimo auginami tame pačiame garde, išvengiama d÷l pergrupavimo ir pervarymo į kitas patalpas kylančio streso. Taip auginami paršeliai geriau auga ir panaudoja pašarus, tod÷l vienfaz÷ auginimo technologija zootechniniu požiūriu yra geriausia.
Prieauglis išaugintas vasaros stovyklose lauke būna gerai išsivystęs, stiprios konstitucijos bei sveikatos. Kiaulait÷s, išaugintos tokiomis sąlygomis išsaugo aukštą produktyvumą net pramonin÷s kiaulienos gamybos sąlygomis. Kuiliukai geriausiai auga ir vystosi, kai laikomi atskirais lizdais, ne daugiau kaip po 3-5 vienetus garde (http://www.lgi.lt/files/info/Zootechniko zinynas.pdf).
1.3.3. Mikroklimato parametrų įtaka
Kiaulių sveikatingumui turi įtakos ir patalpų mikroklimatas. Geriausias mikroklimatas kiaul÷ms vienodas visame pasaulyje. Kadangi oro sąlygos įvairiose šalyse n÷ra vienodos, tod÷l skirtingose šalyse naudojami nevienodi mikroklimato užtikrinimo būdai. Šaltesniuose kraštuose
reikia daugiau investicijų optimaliai temperatūrai patalpose palaikyti, o šiltesniuose – kontroliuoti aukštesnę temperatūrą. Tod÷l šaltesn÷se vietov÷se kiaul÷ms reikia gerai apšiltintų uždarų tvartų.
Patalpose turi būti įrengta gera v÷dinimo, o jeigu būtina ir šildymo sistema. Šiltose vietov÷se kiaul÷ms naudojami atviri tvartai. Šildymo sistema įrengiama tik paršeliams. Turi būti įrengta ir tinkama v÷dinimo sistema.
Norint pasiekti geriausių rezultatų, visų grupių kiaules reikia laikyti vadinamojoje „komforto zonoje“ (geriausia temperatūra tarp aukščiausios ir žemiausios ribos). Esant tokiai temperatūrai kiaul÷s jausis patogiai, joms nereik÷s eikvoti energijos kūno temperatūrai palaikyti. Tai reikia įvertinti statant naujus bei rekonstruojant senus tvartus. Reikia žinoti, kad ne viskas, kas gera kaimynin÷se šalyse, tinka ir Lietuvoje.
Komforto zoną lemiantys veiksniai:
• pašarų pasisavinimas (tarp pašarų pasisavinimo ir komforto zonos labai glaudus ryšys); • kiaulių svoris;
• oro jud÷jimo greitis patalpose (komforto zona kinta did÷jant bei maž÷jant oro greičiui); grindų tipas (laikant kiaules ant grotelinių grindų patalpų temperatūra turi būti 1-2°C aukštesn÷ nei laikant ant apšiltintų arba gerai pakreiktų grindų);
• gyvulių sveikata (sergančioms kiaul÷ms reikia 2-3°C aukštesn÷s temperatūros);
• patalpų suplanavimas (atskirai laikomoms kiaul÷ms reikia aukštesn÷s temperatūros nei grup÷mis laikomiems gyvuliams).
Kai patalpų temperatūra žemesn÷ negu komforto zona, patalpas reikia šildyti. Nedidelį temperatūros deficitą galima kompensuoti papildomu š÷rimu. Tačiau šildymas pigesnis negu papildomas š÷rimas. Šaltose patalpose laikomos kiaul÷s tampa jautresn÷s įvairiems susirgimams.
Hyun et al. (1998) duomenimis, kai patalpų temperatūra aukštesn÷ negu komforto zona, kiaul÷s netenka apetito ir blogiau pasisavina pašarus. Tod÷l sul÷t÷ja jų augimo tempai, padid÷ja gamybos išlaidos. Jeigu temperatūra patalpose labai aukšta, kiaul÷s nebepaj÷gia kontroliuoti savo kūno temperatūros, jas ištinka šilumos smūgis, gyvuliai gali kristi. D÷l to galima patirti daug nuostolių. Tačiau yra priemonių kiaulių patalpose pasiekti maksimalią „komforto zonos" temperatūrą:
• reguliuoti oro jud÷jimo greitį patalpose; • aprūpinti gyvulius v÷siu geriamuoju vandeniu; • v÷sinti gyvulius vandeniu;
• kiaules šerti tokiu pašaru, kuris virškinimo metu išskiria mažiau šilumos. Tai galima pasiekti pašarą papildžius riebalais;
Kiaul÷s laikomos blogo mikroklimato patalpose dažniau serga plaučių ligomis. Skirtingų grupių bei amžiaus kiaul÷ms patalpų mikroklimatas n÷ra vienodas.
Geriausia penimų kiaulių patalpos temperatūra yra 16-18°C (komforto zona). Jeigu kiaulių augimo tempai ir pašarų pasisavinimas normalūs, temperatūrą nuo pat pradžių galima tolydžio mažinti po 1°C per savaitę. Skirtumas tarp aukščiausios komforto zonos temperatūros ir žemiausios gali skirtis apie 5°C. Oro jud÷jimo greitis, kai patalpos oro temperatūra atitinka rekomenduojamą komforto zonai tur÷tų būti 0,2 m/s. Kai temperatūra aukštesn÷ negu komforto zonos, oro jud÷jimo greitį patalpoje galima padidinti iki 0,5-1 ir daugiau m/s. Tai atliekama atidarant duris ar langus arba padidinant v÷dinimo sistemos galingumą. Kai patalpos temperatūra gerokai viršija aukščiausią komforto zonos lygį (karščių metu), galima naudoti purškiamą kiaulių v÷sinimo sistemą. Šios sistemos nereikia naudoti, jeigu temperatūra ne aukštesn÷ kaip 18°C. Kai kiaul÷s turi sveikatos problemų arba sumaž÷ja augimo tempai, minimalią temperatūrą patalpoje reikia padidinti 2-3°C. Jeigu kiaulių laikymo vietoje įrengtos apšildomos grindys arba gausiai kreikiama šiaudais, rekomenduojamą temperatūrą galima mažinti dviem laipsniais.
Kiaulidžių mikroklimatas – tai ne tik patalpos temperatūra bei oro jud÷jimo greitis. Patalpos mikroklimatas yra fizinių, cheminių ir biologinių parametrų visuma, kuri aktyviai veikia gyvulius. Kiaulidžių mikroklimatas priklauso nuo daugelio faktorių: patalpos oro temperatūros; santykinio oro dr÷gnumo; oro jud÷jimo greičio; apšvietimo; žalingų dujų koncentracijos; oro užterštumo bakterijomis (Bakutis, 2006).
Svarbus faktorius kiaulių sveikatai, reprodukcijai ir produktyvumui yra patalpos apšvietimas. Apšvietimas kiaulid÷se būna natūralus ir dirbtinis. Normalu, kai dirbtinis apšvietimas grindų bei darbo vietos lygyje yra 50-100 liuksų. Taip pat kiaulių sveikatą neigiamai veikia triukšmas. Kiaulių patalpose triukšmas netur÷tų būti didesnis kaip 70 decibelų.
Kiaulių sveikata ir produktyvumas labai priklauso nuo laikymo sąlygų. Žiemojimo laikotarpiu kiaulių patalpose turi gerai veikti v÷dinimo sistema, nes kiaulių patalpose n÷ra lengva palaikyti santykinę patalpos oro dr÷gmę. Kiaulių laikymo vietoje turi būti sausa, tinkamai išvalyta ir neturi būti skersv÷jų. Oro temperatūrą kiaulių laikymo vietose galima padidinti iki reikiamo lygio įrengiant garduose pašiūr÷les bei pašiūres, kuriose oro temperatūra būna apie 8°C aukštesn÷ nei patalpoje. Beveik kiekvieną žiemą mūsų šalyje paspaudžia stiprūs šalčiai bei siaučia stiprūs v÷jai. Tai sukelia papildomų problemų kiaulių fermose: vandentiekio vamzdžiuose gali užšalti vanduo, patalpose nukrinta oro temperatūra, padid÷ja santykin÷ oro dr÷gm÷, susidaro skersv÷jai, gyvuliams šalta, pagaus÷ja susirgimų. D÷l to patiriama papildomų nuostolių. Norint išvengti nuostolių ekstremaliomis sąlygomis žiemojimo laikotarpiu patariama: tinkamai paruošti kiaulides žiemojimo laikotarpiui; sutvarkyti v÷dinimo sistemą; remontuoti duris ir langus; apšiltinti vandentiekio įvadą
bei vamzdžius; sutvarkyti, o jeigu reikia įrengti pašiūr÷les paršeliams bei pašiūres penimoms kiaul÷ms; atliekant patalpų valymo, kreikimo ir kitus darbus, nelaikyti atvirų tvarto durų.
Technikai ar vežimui įvažiavus į patalpą bei išvažiavus iš jos, tvarto duris reikia greitai uždaryti. Esant šaltiems ir v÷juotiems orams reikia sumažinti v÷dinimo sistemos kanalų pralaidumą, bet nerekomenduojama juos užsandarinti, nes patalpose prad÷s kauptis dr÷gm÷.
Jeigu kiaulid÷se n÷ra įrengta automatinių mikroklimato palaikymo sistemų, šalčių metu patalpų šildyti nereikia. Kiaulių laikymo vietas reikia gerai išvalyti ir pakreikti. Patalpose turi būti sausa, neturi būti skersv÷jų. Šalčių metu kiaulių patalpos turi būti v÷dinamos. Jose neturi būti rūko, ant pastato konstrukcijų neturi kaboti vandens lašai. Kiaul÷s yra jautrios dr÷gmei ir skersv÷jui.
Patalpose negalima naudoti atvirą liepsną užšalusiems vandentiekio vamzdžiams atšildyti. Užšalusius vandentiekio vamzdžius galima s÷kmingai atšildyti dedant ant jų karštame vandenyje sumirkytus skudurus ar kt. Antroje žiemojimo pus÷je saul÷ dažnai per daug prišildo kiaulių patalpas ir jose būna labai šilta ir tvanku.
Toks patalpų mikroklimatas taip pat kenksmingas gyvulių sveikatai. Tvankioje patalpoje kiaul÷s jaučiasi prastai, sumaž÷ja jų apetitas, blogiau pasisavinami pašarai, sumaž÷ja augimo tempai. Be to, tvankiame ore susidaro palankios sąlygos įvairiems mikroorganizmams vystytis, kurie gali sukelti įvairius kiaulių susirgimus (ypač kv÷pavimo takų). Tvankias patalpas reikia tinkamai v÷dinti.
Kiaulių sveikata, pašarų įsisavinimas bei augimo tempai labai priklauso nuo laikymo sąlygų. Netinkamomis sąlygomis laikomos kiaul÷s auga l÷tai, daugiau suvartoja pašarų, paršaved÷s mažiau išskiria pieno, blogiau apsivaisina. D÷l min÷tų priežasčių ūkiai gali patirti daug nuostolių. Siekiant išvengti nuostolių, mikroklimatą kiaulių patalpose būtina nuolat kontroliuoti (Paulauskas, 2009).
1.4. Kraujo forminiai elementai
Sveikų gyvulių kraujo sud÷tis priklauso nuo rūšies, veisl÷s, amžiaus, laikymo ir š÷rimo sąlygų, tod÷l ji svyruoja tam tikrose ribose. Sergančių įvairiomis ligomis gyvulių kraujo fizin÷s savyb÷s, jo chemin÷ bei morfologin÷ sud÷tis pakinta. Tod÷l kraujo tyrimas dažnai padeda: 1) nustatyti diagnozę; 2) išsiaiškinti slaptus patologinius procesus gyvulio organizme; 3) diferencijuoti panašius klinikinius simptomus turinčias ligas; 4) sekti ligos eigą ir gydymo efektyvumą; 5) numatyti prognozę; 6) sekti atskirų organų būklę (Gabrijolavičius, 1991).
Kraujo pakitimai dažnai yra bendri daugeliui ligų, tod÷l jie n÷ra, kaip daugelis klinikinių simptomų būdingi kuriai nors ligai, tačiau, derinant kraujo tyrimo duomenis su klinikiniais ligos simptomais, kraujo tyrimas tampa vertingu simptomu. Yra užkrečiamųjų, invazinių ir kraujo ligų,
kurioms diagnozuoti kraujo tyrimas yra svarbiausia priemon÷. Biocheminis kraujo tyrimas yra labai svarbus diagnozuojant medžiagų apykaitos ir kraujo ligas.
1.4.1. Eritrocitai, leukocitai ir hemoglobinas
Gyvuose organizmuose aptinkama daugiau kaip 60 forminių elementų. Suspenduoti kraujo kūneliai sudaro beveik pusę viso kraujo. Daugiausia yra raudonųjų kraujo kūnelių, arba eritrocitų, gerokai mažiau kraujo plokštelių, arba trombocitų, ir dar mažiau baltųjų kraujo kūnelių, arba leukocitų. Kraujo kūneliai gaminami kraujodaros organuose. Svarbiausias jų – kaulų čiulpai. Juose gaminami eritrocitai, grūd÷tieji leukocitai ir trombocitai.
Kraujo forminių elementų chemin÷ sud÷tis kiek skiriasi nuo kraujo plazmos. Gyvūnų 1 mm³ kraujo yra 6-11 mln. eritrocitų, kurie susidaro kaulų čiulpuose, blužnyje, kepenyse. Jų gyvavimo trukm÷ 100 parų. Eritrocitai – tai be branduolių, abipus įgaubtos, primenančios diską ląsteles. Svarbiausias eritrocitų baltymas – hemoglobinas (Hb). Jo būna 30-41 proc. Eritrocituose, palyginti su kraujo plazma, esama daugiau kalio (apie 500 mg/100 g), geležies (apie 100 mg/100 g) ir mažai natrio (apie 80 mg/100 g). Juose būna ir mikroelementų (Cu, Zn ir kt.) (http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV1769.pdf).
Svarbiausia eritrocitų funkcija – pernešti deguonį, t.y. dalyvauti kv÷pavimo procese, tai pat jie yra CO2 šalintojai iš audinių per plaučius, reguliuoja rūščių ir šarmų pusiausvyrą, transportuoja
audiniams aminorūgštis, lipidus, absorbuoja toksinus, dalyvauja kai kuriuose fermentacijos procesuose.
Kai gyvuliai suserga hipochromine anemija, eritrocituose sumaž÷ja hemoglobino. Didelių, daug hemoglobino turinčių eritrocitų atsiradimas kraujyje vadinamas, hiperchromazija. Jų pasitaiko kai gyvulys serga hiperchromine anemija. Eritrocitų deformacija vadinama poikilocitoze. Vietoje apvalių eritrocitų atsiranda pailgi, kreivi, sulenkti bei kitokių formų eritrocitai. Tokių poikilocitų randama, kai gyvuliai serga anemijomis bei septicemijomis. Nevienodo dydžio eritrocitai vadinami anizocitais, o toks reiškinys – anizocitoze. Stipri anizocitoz÷ kartu su poikilocitoze atsiranda d÷l anemijų ir septicemijų ir rodo kaulų čiulpų funkcijos nepakankamumą (Pond et al., 2001).
Hemoglobinas yra chromoproteinas, kurio prostetin÷ grup÷ hemas–kompleksinis protoporfirino ir geležies junginys. Hemoglobinas kiaulių organizme atlieka tris svarbias funkcijas: perneša iš plaučių į audinius deguonį; iš audinių į plaučius neša anglies dioksidą ir reguliuoja kraujo šarmingumą (yra vienas stipriausių buferinių sistemų). Patologinis Hb (B, C, D, E ir kt.) susidaro d÷l hemoglobino sintez÷s sutrikimo, o tai gali sukelti sunkias anemijos formas.
Leukocitai (baltieji kraujo kūmeliai), atsižvelgiant į jų protoplazmos struktūrą, skirstomi į granulocitus, turinčius protoplazmoje grūdelius ir į agranulocitus, neturinčius protoplazmoje
grūdelių. Granulocitams priskiriami bazofilai, eozinofilai ir neutrofilai, o agranulocitams – limfocitai ir monocitai. Leukocitai skirstomi į klases ar grupes, atsižvelgiant į jų morfologines ir funkcines savybes.
Daugelio ligų požymiu yra leukocitų bendro skaičiaus arba jų grupių santykio pakitimas. Šie pakitimai reikalingi ligai diagnozuoti ir prognozuoti (Gabrijolavičius, 1991).
1.4.2. Bendrieji baltymai
Bendrieji baltymai – tai didelio molekulinio svorio koloidin÷s sud÷ties organiniai junginiai. Kraujo serume baltymai sudaro didžiąją dalį visų sausųjų medžiagų. Jie sudaryti iš albuminų ir globulinų. Baltymai kraujui priduoda klampumo, palaiko koloidinį – osmosinį spaudimą, transportuoja daugelį medžiagų audiniams (albuminai perneša C, K, PP vitaminus, antibiotikus, įvairius apykaitos produktus, globulinai transportuoja riebiąsias rūgštis, tulžies rūšties druskas, tulžies pigmentus, vaistus, karotiną ir vitaminus A, D, E, K, B12, geležį, varį, hemoglobiną ir kt.),
reguliuoja pH pastovumą, dalyvauja kraujo kreš÷jime (fibrinogenas, protrombinas, proakcelerinas, prokonvertinas, antihemofilinis globulinas ir kt.) ir imuniniuose organizmo procesuose.
6 lentel÷. Gyvulių kraujo serumo bendrųjų baltymų koncentracija ir baltymų frakcijų santykis
Bendrieji baltymai Baltymų frakcijos, % Globulinai Gyvulys
g/100 ml g/l Albuminai
alfa beta gama Galvijas 7,2-8,6 72-86 30-50 12-20 10-16 25-40 Avis 6,0-7,5 60-75 35-50 13-20 7-11 20-46 Kiaul÷ 6,5-8,5 65-85 40-55 14-20 16-21 17-25 Arklys 6,5-7,8 65-78 35-45 14-18 20-25 18-24 Šuo 5,9-7,6 59-76 48-57 10-16 20-25 10-14 Triušis 6,0-8,2 60-82 55-65 8-12 7-13 17-23 Višta 4,3-5,9 43-59 31-35 17-19 11-13 35-37
Bendrųjų baltymų sumaž÷jimas – hipoproteinemija – dažnai būna susijusi su albuminų sumaž÷jimu kraujo serume badaujantiems gyvuliams, kai racione mažai baltymų, kai nesubalansuotos aminorūgštys, kai sutrinka virškinimas, kai trūksta angliavandenių, makro- ir mikroelementų, vitaminų A, E ir kt., taip pat gyvuliams sergantiems alimentine osteodistrofija, nefroze ir nefritu, kepenų ciroze (sutrinka baltymų sintez÷), l÷tiniu parancheminiu hepatitu, d÷l kraujavimų, hidremijos, abscesų, piktybinių navikų, tbc, l÷tinio sepsio, karščiavimo, intoksikacijos (Gabrijolavičius, 1991).
Bendrujų baltymų padaug÷jimas (hiperproteinemija) dažnai būna susijęs su globulinų padaug÷jimu, ypač kai gyvuliai peršeriami baltymais (koncentracinis š÷rimas), kai trūksta
virškinamųjų angliavandenių, karotino, blogas kalcio ir fosforo santykis, kai trūksta vitamino D, d÷l hepatito, kepenų distrofijos, sunkios diar÷jos, dehidratacijos, diabeto, ūmių uždegiminių procesų, sepsio. Taip pat gali pasireikšti albuminų, alfa-, beta-, gama- globulinų sumaž÷jimas ir padaug÷jimas.
1.4.3. Kalcis
Kiaulių organizme yra įvairių mineralinių druskų, vienų gana daug, pvz. kalcio (Ca), fosforo (P), ir magnio (Mg). Tai makroelementai.
Kraujo serume kalcis būna trijų formų: jonizuotas, surištas su baltymais ir sujungtas kompleksiškai su rūgštimis. Fiziologiškai aktyvaus jonizuoto kalcio kiekis priklauso nuo baltymų kiekio, vandenilio jonų koncentracijos ir fosforo kiekio kraujyje. Kalcio jonizacijos laipsnis yra susijęs su rūgščių ir šarmų pusiausvyra. Padid÷jusi H jonų koncentracija (acidoz÷) jonizaciją padidina, o lakaloz÷ ją sumažina. Padaug÷jus P jonų kraujyje, sumaž÷ja Ca jonų. Be to, P su Ca, kai P koncentracija kraujyje didel÷, sudaro koloidinį kompleksą, kuris sukelia jonizuoto Ca sumaž÷jimą su betanijos reiškiniais. Kalcis turi didelę reikšmę kraujo kreš÷jimo procese, mažina kraujagyslių pralaidumą, nervų ir raumenų jaudrumą, dalyvauja raumenų susitraukimo procese. Su pašaru gaunamas kalcis absorbuojamas iš virškinamojo trakto. Šis procesas ir kalcio atsid÷jimas kauluose yra tvarkomas vitamino D pagalba. Kalcio kiekį kraujyje reguliuoja prieskydin÷s liaukos parathormonas, tireokalcitoninas, tireotropinas ir gliukokortikoidai. Iš organizmo kalcis išskiriamas su šlapimu, nedidel÷ jo dalis patenka ir į išmatas (Gabrijolavičius, 1991).
7 lentel÷. Kalcio kiekis sveikų gyvulių kraujo serume Kalcio kiekis Gyvulys g/100 ml mmol/l Galvijas 10-12,5 2,5-3,13 Avis 9,5-13,5 2,38-3,38 Kiaul÷ 10,0-14,0 2,5-3,5 Arklys 10,0-14,0 2,5-3,5 Šuo 10,0-12,5 2,5-3,13 Triušis 8,5-10,5 2,12-6,68 Višta 15,0-27,0 3,75-6,75
Kalcio kraujyje padaug÷ja (hiperkalcemija) gyvuliams d÷l prieskydinių liaukų hiperfunkcijos, kai pašaruose būna daug kalcio, d÷l vitamino D pertekliaus, sergant osteodistrofija, anemija, krupine pneumonija, plaučių gangrena, d÷m÷tlige, cukriniu diabetu, kai gyvuliai viduriuoja, kai racione trūksta Ca arba kai yra fosforo perteklius, kai apsinuodija kalcio chloridu, taip pat d÷l n÷štumo ir laktacijos.
Gydant sergančius hipokalcemija gyvūnus, kalcio gliukonatas yra kalcio druska, kuriai teiktina pirmenyb÷ (http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV1769.pdf).
1.4.4. Magnis
Magnis, panašiai kaip ir kalcis, yra kita būtina organizmo sud÷tin÷ dalis. Magnio yra visuose organizmo audiniuose. Ypač daug jo randama kauluose (apie 1,5 proc. visų kaulų mineralinių medžiagų). Magnis dalyvauja raumenų susitraukimo procese, aktyvuoja fosforo įjungimą į jo organinius junginius, skatina organizmo rezistentiškumą, stimuliuoja antikūnų gamybą, aktyvuoja kai kuriuos fermentus, slopina centrinę nervų sistemą, dalyvauja acetilcholino sintez÷je (Gabrijolavičius, 1991).
Kraujyje yra jonizuotas magnis (jonizuotas, difunduojantis magnis sudaro apie 70-85 proc. viso magnio) ir yra kompleksiškai susijęs su baltymais (nedifunduojantis magnis).
Magnis rezorbuojamas plonosiose žarnose. Didžioji dalis magnio iš organizmo išsiskiria su išmatomis, mažesn÷ – su šlapimu. Magnio apykaitą reguliuoja skydliauk÷s, prieskydin÷s liaukos ir antinksčių žiev÷s hormonai.
8 lentel÷. Magnio kiekis sveikų gyvulių kraujo serume Magnio kiekis Gyvulys g/100 ml mmol/l Galvijas 2,0-3,0 0,82-1,23 Avis 2,0-3,5 0,82-1,44 Kiaul÷ 2,5-3,5 1,03-1,44 Arklys 2,0-3,0 0,82-1,23 Šuo 2,0-3,4 0,82-1,40 Triušis 2,0-3,8 0,82-1,56 Višta 2,0-2,7 0,82-1,11
Magnio kraujyje sumaž÷ja (hipomagnemija), kai pasireiškia alimentin÷ osteodistrofija, gimdyvine parez÷, transporto liga, kepenų ciroz÷, epilepsija, viduriuojant. Hipomagnemija kaip atskira liga pasireiškia retai, dažniausiai ji būna kartu su hipokalcemija ir hipofosfatemija (http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV1769.pdf).
Magnio padaug÷ja (hipermagnemija) d÷l inkstų nepakankamumo, hipertireoidizmo, kepenų ligų, rachito.
1.4.5. Fosforas
Kraujyje randamas organinis ir neorganinis fosforas. Gyvulių kraujyje organinio fosforo yra daugiau negu neorganinio. Organinis kraujo fosforas būna trijų rūšių junginiuose: esteriuose (adenozintrifosfatai, heksozofosfatai, glicerofosfatai), fosfolipiduose ir nukleino rūgštyse. Neorganinis kraujo fosforas būna Ca, Mg, K, Na fosfatų pavidalu. Fosforas dalyvauja baltymų, riebalų ir angliavandenių apykaitoje bei vitaminų susidaryme, jis reguliuoja rūgščių ir šarmų
pusiausvyrą. Jo kiekis prilauso nuo P, Ca ir vitamino D kiekio racione. Tik ką paimtame kraujyje pirmas tris valandas organinio fosforo daug÷ja, o neorganinio – maž÷ja. V÷liau organinio P maž÷ja, o neorganinio – daug÷ja. Hemolizuotame kraujyje hidroliz÷ vyksta greitai ir stipriai. P kiekis nustatomas tuojau po kraujo pa÷mimo, apsaugant jį nuo hemoliz÷s (m÷gintuv÷lis ir adata turi būti sausi) (Gabrijolavičius, 1991).
9 lentel÷. Neorganinio fosforo kiekis sveikų gyvulių kraujo serume Fosforo kiekis Gyvulys g/100 ml mmol/l Galvijas 4,5-6,0 1,45-1,94 Avis 4,5-7,5 1,45-2,48 Kiaul÷ 4,0-6,0 1,29-1,94 Arklys 4,2-5,5 1,36-1,78 Šuo 3,0-4,5 0,97-1,45 Triušis 2,5-3,5 0,81-1,13 Višta 3,8-5,6 1,23-1,81
Hipofosfatemija būna, kai gyvuliai serga rachitu, osteomaliacija, d÷l hiperparatireoz÷s, kiaulių trofinio rinito.
Hiperfosfatemija būna d÷l D hipervitaminoz÷s, gyjant kaulų lūžiams, sergant nefritu, pielonefritu, nefroskleroze, hipoparatireoze, riebaline kepenų distrofija, leukoze, ketoze, n÷štumo toksikoze.
2. TYRIMŲ METODIKA
2.1. Tyrimo objektas, vieta ir pasiruošimas analizei
Magistrinio darbo eksperimentin÷ dalis buvo atlikta 2012 metais geguž÷s – birželio m÷nesiais UAB „Žiobiškio kompleksas“ ūkyje bei D. Vaitelio ekologiniame kiaulių ūkyje. Tyrimo objektas – penimos kiaul÷s.
2.1.1. UAB „Žiobiškio kompleksas“
Vienas iš ūkių, UAB „Žiobiškio kompleksas“, kuriame buvo atliekamas tyrimas, įsikūręs Rokiškio rajone esančiame Žiobiškio kaime. Šiam kompleksui vadovauja veterinarijos gydytojas V. Maželis. Kompleksas verčiasi tradicine kiaulininkyste, jame auginamos dviejų rūšių kiaul÷s: Lietuvos baltosios ir Prancūzų landrasai. Šios veisl÷s pasirinktos d÷l mažo sergamumo, gerų reprodukcinių savybių ir yra nereiklios pašarams. Šiuo metu ūkyje auginama 5 600 kiaulių.
Iš viso teritorijoje yra 7 pastatai, kuriuose laikomos aps÷klintos kiaul÷s, paršaved÷s su paršiukais, atjunkyti paršiukai, veislei skirtos kiaulait÷s bei penimos kiaul÷s. Šiuo metu yra daugiau nei 2 000 penimų kiaulių. Kiaul÷s laikomos uždaruose tvartuose, anksčiau buvo išleidžiama ir į lauką , tačiau d÷l plintančių ligų atsisak÷ šio laikymo būdo.
Kiaulių š÷rimas vykdomas pagal griežtai tai amžiaus grupei sudarytus racionus. Kiaul÷s su paršiukais bei atjunkyti paršiukai šeriami sausu pašaru, visada yra vandens atsigerti. Veislin÷s kiaulait÷s, aps÷klintos kiaul÷s ir penimos kiaul÷s šeriamos kombinuotaisiais pašarais su vandeniu. Pašarai visuose garduose į lovius pateikiami automatizuotai. Penimos kiaul÷s per parą šeriamos iki septynių kartų, jos per parą priauga apie 1 kg, po 5-6 m÷nesių sveria apie 100-110 kg.
1 pav. „Žiobiškio kiaulių kompleksas“
2.1.2. D. Vaitelio ekologinis ūkis
Šis ekologiškas ūkis įsikūręs Žostautų kaime, Pernaravos seniūnijoje, K÷dainių rajone, jam vadovauja D. Vaitelis. Šiuo metu ūkyje auginamos 25 paršaved÷s ir 2 kuiliai, bekoninių kiaulių neaugina nuo 2012 m. pavasario d÷l brangusių grudų. Ūkyje auginamos veisl÷s, tai Lietuvos baltosios ir vietin÷s veisl÷s kiaul÷s, nes šios veisl÷s yra mažiau jautrios aplinkos sąlygoms, ligoms ir pašarui, turi didesnį motinišką instinktą. Tuo tarpu intensyvių veislių kiaul÷ms reikia itin gerai subalansuoto pašaro, laikant lauko stovykloje jos auga pernelyg l÷tai.
Kiaulių stovykla ekologiniame ūkyje įrengta ant daugiamečių žolių pievos (plotas įtrauktas į ūkio s÷jomainą). Kad stovykla būtų apsaugota nuo laukinių gyvūnų, aptveriama elektriniu piemeniu. Kiaul÷s perkeliamos į vasaros stovyklą kovo pabaigoje, kurioje laikomos iki lapkričio m÷nesio. Lapkričio m÷nesį yra suvaromos į tvartą, kur baigiamas pen÷jimas, tvarte laikomos visos viename dideliame garde, kuris krekiamas šiaudais, vienai kiaulei tenka 3-4 m2. Penimos kiaul÷s buvo šeriamos 1 kartą per dieną. Auginamos iki 8 m÷nesių amžiaus kol pasiekia 120 kg svorį.
2 pav. D. Vaitelio ekologinis ūkis
2.1.3. Tiriamųjų kiaulių racionas
Kiaulių auginimo ūkyje UAB „Žiobiškio kompleksas“ visaverčio kombinuotojo pašaro receptūrą sudaro kompiuterin÷ programa „Hibrimin futter 2008“. Šis racionas skirtas kiaul÷ms nuo 50 iki 110 kg (iki pen÷jimo pabaigos).
10 lentel÷. Tiriamųjų kiaulių pašarai „Žiobiškio kompleksas“ Numeris Žaliavos SM Dalis, %
1 Kviečių miltai (pašariniai) 882 55
2 Miežiai 870 20
3 Kukurūzų grūdai 870 10
4 A - sojų rupiniai 49 % 870 10
5 A - sojų aliejus 999 2
6 Min. papildas pen. kiaul÷ms 960 3 11 lentel÷. Tiriamųjų kiaulių pašarų sud÷tis „Žiobiškio kompleksas“
Sausos medžiagos % 88,19 AE - kiaul÷ms MJ 13,22 Žalieji proteinai % 17,76 Lizinas % 0,9 Metioninas % 0,29 Metioninas + Cisteinas % 0,64 Triptofanas % 0,23 Treoninas % 0,64 Žalioji ląsteliena % 3,78 Žalieji riebalai % 5,74 Žalieji pelenai % 6,2 Krakmolas % 34,62 Cukrus % 5,2 Kalcis % 0,77 Fosforas % 0,73 Įsis. Fosforas % 0,33 Įsis. Fosforas + P % 0,33 Natris % 0,17 Vitaminas A TV 12000 Vitaminas D TV 1800 Vitaminas E mg 30 Varis mg 19,5 Selenas mg 0,6 Linolio rūgštis % 3,11 Polin÷s rūgštys % 3,42 Lizinas: Metioninas - =1:00,3 Lizinas: Met. + Cis. - =1:01,0 Lizinas: Treoninas - =1:00,7 Lizinas: Triptofans - =1:00,3
TŪRIS % 100
D. Vaitelio ekologiniame ūkyje penimos kiaul÷s šeriamos priklausomai nuo svorio ir nuo metų laiko. Šiuo racionu šeriamos penimos kiaul÷s (12 ir 13 lentel÷s).
12 lentel÷. Tiriamųjų kiaulių pašarai D. Vaitelio ūkyje Numeris Žaliavos SM Dalis, kg Dalis, %
893 A - Kviečiai 870 0,700 8,54 821 A - Miežiai 2-eilai 870 0,700 8,54 807 A - Žirniai 871 0,800 9,76 149 Bulv÷s 18 % SM 180 3,000 36,59 242 Šienainis 25, jaunas 200 3,000 36,59 8,200 100,02 13 lentel÷. Tiriamųjų kiaulių pašarų sud÷tis D. Vaitelio ūkyje Maisto medžiaga Vienetas Sud÷tis
Sausosios medžiagos g 3205
% - Sausosios medžiagos - 39,08
AE -Kiaul÷ms MJ 42,38
Lizinas g 27,15 Metioninas g 8,22 Metioninas + Cisteinas g 16,00 Triptofanas g 5,99 Treoninas g 19,82 Liz/ 10 MJ AE - K g 6,41 Žalioji ląsteliena g 308,00 Žalieji riebalai g 63,30 Karkmolas g 1519,20 Cukrus g 135,20 Kalcis g 6,050 Fosforas g 11,650 Įsis. Fosforas g 5,76 Įsis. Fosforas + P g 5,76 Natris g 0,931 Lizinas: Metioninas - 1:0,30 Lizinas: Met. + Cis. - 1:0,59
Lizinas: Treoninas - 1:0,73
Lizinas: Triptofanas - 1:0,22
TŪRIS g 8200,00
2.1.4. Pasiruošimas tyrimui
Eksperimentui atlikti buvo sudarytos dvi kiaulių grup÷s, kiekviename ūkyje po vieną, grup÷je po 10 kiaulių. Kiaul÷s buvo parinktos pagal analogo principą, t. y. vienodos veisl÷s, panašaus amžiaus ir svorio. N÷ viena kiaul÷ nebuvo pašaltinta iš eksperimento d÷l ligos ar mirties.
Atliekant tyrimą kiaul÷ms elektroniniu termometru buvo matuota temperatūra du kartus prieš sv÷rimą ir imant kraują.
Kraujas buvo imamas ryte, prieš š÷rimą. Stovinčios kiaul÷s buvo fiksuotos pririšus virvę už šnipo, taip kad kiaul÷s galva būtų pakelta į viršų ir sudarytų su kūno ašimi tiesią liniją, tuo metu išryšk÷jo po kaklu esantis jungo griovelis. Injekcine adata pradurta miego arterija a. carotis comunis. Dūrimo vieta dezinfekuota joduotu pavidono tirpalu. Iš kiekvienos kiaul÷s paimta kraujo į du m÷gintuv÷lius morfologiniam ir biocheminiam kraujo tyrimams.
Morfologiniam kraujo tyrimui (eritrocitai, leukocitai, hemoglobinas), kraujas buvo imtas į vienkartinius m÷gintuv÷lius po 5 ml, kuriuose buvo prid÷ta kraujo kreš÷jimą stabdančios medžiagos – antikoaguliantai (EDTA – etilendiaminotetraacto rūgšties natrio druska, tritonas B).
Biocheminiam kraujo tyrimui (bendrieji baltymai, kalcis, fosforas, magnis), kraujas buvo imamas į paprastus vienkartinius m÷gintuv÷lius po 5 ml į kiekvieną.
Morfologinis kraujo tyrimas buvo atliktas LSMU Veterinarijos Akademijos stambiųjų gyvulių klinikų klinikinių tyrimų laboratorijoje naudojant „Abacus Junior Vet.“ kraujo tyrimo aparatą, tyrimas buvo atliekamas iš kraujo plazmos (3 paveikslas).
Biocheminis kraujo tyrimas buvo atliktas LSMU neužkrečiamųjų ligų reprodukcijos laboratorijoje naudojant „Selectra Junior“ kraujo tyrimo aparatą, tyrimas buvo atliekamas iš kraujo serumo (4 paveikslas).
3 pav. „Abacus Junior Vet.“ 4 pav. „Selectra Junior“
2.2. Matematinis statistinis tyrimų rezultatų įvertinimas
Tyrimo duomenų statistiniam patikimumui vertinti buvo naudojami „MS Excel“ programinis paketas ir Prism 6.0. statistin÷ programa, kuriais buvo apskaičiuoti duomenų aritmetiniai vidurkiai, standartinis nuokrypis, variacijos koeficientas, vidutin÷ vert÷, skirtumo tarpo rezultatų reikšmių patikimumas (P), skirtumas patikimas, kai P≤0,05.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Kiaulių svorio, temperatūros ir bendros būkl÷s įvertinimas
Bandymo metu vizualiai buvo stebima bendra kiaulių sveikatos būkl÷, jų elgesys. Ji įvertinta kaip kliniškai sveika. Veterinariniai – medicininiai preparatai bandymų metu nebuvo naudojami. Taip pat 2 kartus prieš kiaulių sv÷rimą ir prieš imant kraują buvo pamatuota temperatūra. Šie veiksmai atlikti norint išsiaiškinti ar kiaul÷s gali būti įtrauktos į tyrimą.
14 lentel÷. Svorio, temperatūros ir bendros būkl÷s rodikliai Ekologinis ūkis Įprastinis ūkis Eil. nr. Svoris, kg Temperatūra, °C Būkl÷ Svoris, kg Temperatūra, °C Būkl÷
1 100±0,4 39,1 Kliniškai sveika 101±0,9 38,3 Kliniškai sveika 2 97±0,5 38,8 Kliniškai sveika 100±0,7 38,7 Kliniškai sveika 3 106±0,3 39,0 Kliniškai sveika 105±0,6 38,2 Kliniškai sveika 4 110±0,6 39,2 Kliniškai sveika 108±0,8 38,4 Kliniškai sveika 5 96±0,2 38,7 Kliniškai sveika 99±0,3 38,9 Kliniškai sveika 6 102±0,5 38,6 Kliniškai sveika 103±0,4 38,5 Kliniškai sveika 7 107±1 39,4 Kliniškai sveika 101±0,4 39,0 Kliniškai sveika 8 99±0,4 39,1 Kliniškai sveika 110±1 38,6 Kliniškai sveika 9 105±0,3 38,9 Kliniškai sveika 99±0,5 38,4 Kliniškai sveika 10 99±0,3 39,3 Kliniškai sveika 107±0,6 38,4 Kliniškai sveika Vid. 102,1±0,3 39,01 - 103,3±0,4 38,54 -
Sveriant kiaules buvo stebima bendra jų būkl÷ ir nustatyta, kad tiek ekologiniame, tiek įprastiniame ūkiuose kiaul÷s buvo aktyvios ir visos įvertintos kaip kliniškai sveikos.
Iš pateiktos 14 lentel÷s duomenų matome, kad D. Vaitelio ekologiniame ūkyje vidutinis kiaulių svoris buvo 102,1 kg, o įprastiniame V. Maželio ūkyje vidutinis svoris sudar÷ 103,3 kg ir buvo 1,2 kg didesnis negu ekologiniame ūkyje. Ūkiuose kiaul÷s buvo paskutin÷je pen÷jimo stadijoje.
Sveikų kiaulių, vyresnių kaip 1 metų kūno temperatūra turi būti nuo 38,0°C iki 40,0°C, o sveikų paršų iki metų temperatūra turi būti nuo 39,0°C iki 40,5°C. Iš lentel÷s duomenų matyti, kad ekologiniame ūkyje kiaulių temperatūra svyravo ribose nuo 38,6°C iki 39,4°C. Įprastiniame kiaulių ūkyje – nuo 38,2°C iki 39,0°C. Taigi, galime teigti, kad abiejuose ūkiuose kiaulių kūno temperatūra atitiko fiziologin÷s normos ribas.
