LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Justina Pociūtė

Aptvaruose laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) užsikrėtimas Fasciola hepatica ir Paramphistomum spp. bei užsikrėtimo sezoniniai pokyčiai

Fasciola hepatica and Paramphistomum spp. infection and seasonal changes in egg excretion in naturally infected fenced red deer (Cervus elaphus) and fallow deer (Dama dama)

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: Prof. dr. M. Šarkūnas

DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Aptvaruose laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) užsikrėtimas Fasciola hepatica ir Paramphistomum spp. bei užsikrėtimo sezoniniai pokyčiai “

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Justina Pociūtė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Kristina Maslauskienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Prof. dr. Mindaugas Šarkūnas

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Prof. habil. dr. Saulius

Petkevičius

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas: Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas Diana Džiugienė

TURINYS SANTRUMPOS ... 4 SANTRAUKA ... 2 SUMMARY ... 3 ĮVADAS ... 4 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 6

1.1 Elninių gyvūnų užsikrėtimas Fasciola hepatica ir Paramphistomum spp. ... 6

1.1.1 Fasciola hepatica bei Paramphistomum spp. biologija ... 6

1.1.2 Fasciola hepatica ir Paramphistomum spp. paplitimas, patogeniškumas, epizootiniai duomenys bei sezoniniai pokyčiai ... 9

1.1.3 Ekonominė žala ... 13

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 14

2.1 Tiriamieji gyvūnai ir vietovė ... 14

2.2 Mėginių rinkimas ir koprologinis tyrimas ... 17

2.3 Kiti stebėjimai ... 19

2.4 Statistinė analizė ... 20

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 21

3.1 Tauriųjų elnių ir danielių užsikrėtimas F. hepatica ir Paramphistomum spp. ... 21

3.2 Hidrometeorologijos stebėjimų rezultatai ... 26

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 27

5. IŠVADOS ... 30

5.1 Pasiūlymai ... 30

SANTRUMPOS

kt. - kitas P - patikimumas t.y. – tai yra

m. - metai mėn. - mėnuo d. – diena cm – centimetrai mm – milimetrai ml – mililitrai ha – hektarai

°C – laipsiai pagal Celsijų

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas proc. – procentas

ALT – alaninamino transferazė UREA – šlapalas

GLU - gliukozė

Aptvaruose laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) užsikrėtimas Fasciola hepatica ir Paramphistomum spp. bei užsikrėtimo sezoniniai pokyčiai

Justina Pociūtė

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Šio darbo tikslas - įvertinti aptvare laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) užsikrėtimą Fasciola hepatica ir Paramphistomum spp. bei užsikrėtimo sezoninius pokyčius. Buvo atliekamas koprologinis tyrimas ekologiniuose tauriųjų elnių ir danielių ūkiuose. Išmatų mėginiai buvo tiriami sedimentacijos metodu, mikroskopinio tyrimo metu identifikuotos trematodų rūšys bei skaičiuojamas išskiriamų kiaušinėlių skaičius. Nustatyta, jog abiejų rūšių gyvūnai buvo užsikrėtę F. hepatica ir Paramphistomum spp. trematodais, tačiau suaugusios patelės, lyginant su jaunikliais, gimusiais 2018 m., buvo užsikrėtusios gausiau. Daugiausiai trematodų kiaušinėlių išsiskyrė vėlyvą pavasarį ir vasarą, po to užsikrėtimas sumažėjo ir iki žiemos išsilaikė panašiame lygyje. Šaltuoju metų laiku kiaušinėlių su išmatomis išsiskyrė labai mažai arba visai neišsiskyrė.

Raktažodžiai: taurieji elniai, Cervus elaphus, danieliai, Dama dama, trematodai, Fasciola hepatica, Paramphistomum spp.

Fasciola hepatica and Paramphistomum spp. infection and seasonal changes in egg excretion in naturally infected fenced red deer (Cervus elaphus) and fallow deer (Dama dama)

Justina Pociūtė

Master’s Thesis

SUMMARY

The aim of this study was to evaluate the Fasciola hepatica and Paramphistomum spp. infection in naturally infected fenced red deer (Cervus elaphus) and fallow deer (Dama dama) and evaluate seasonal changes in infection over one year period on organic deer and fallow deer farms. Fecal samples were analyzed by sedimentation and microscopic examination to identify the species of trematodes and to count the number of eggs found. It was found that adult females were

significantly more infected with both F. hepatica and Paramphistomum spp. however, than those of calves in 2018. The peak of egg excretion trematodes was recorded in late spring and summer, which was followed by decrease and remained in low level until the winter. During the cold season the egg excretion was very low or non-existent.

Key words: red deer, Cervus elaphus, fallow deer, Dama dama, trematodes, Fasciola hepatica, Paramphistomum spp.

ĮVADAS

Laukinių žvėrių auginimas yra sparčiai populiarėjanti ūkio šaka Lietuvoje. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pateiktais duomenimis, 2017 m. Lietuvoje aptvaruose buvo auginama apie 7400 danielių, apie 6000 tauriųjų elnių, kiek daugiau nei 1000 dėmėtųjų elnių, apie 300 Dovydo elnių, beveik trys dešimtys stirnų, o tai reiškia, jog nelaisvėje auginamų elninių gyvūnų yra suskaičiuojama beveik 15000. Šis skaičius Lietuvoje per 10 metų išaugo net šešis kartus. Elniniai gyvūnai mūsų šalyje labiausiai išpopuliarėjo 2010–2011 m. ir nuo to laiko ūkininkų ir auginamų gyvūnų skaičius kasmet vis didėja (47).

Dažniausiai tokio pobūdžio ūkininkavimas yra labiau pamėgtas ne dėl pelno, bet dėl malonumo. Elninių gyvūnų auginimas susijęs su žvėrienos ir turizmo pramone (3). Daugelis elninių gyvūnų augintojų tikisi, jog ūkis pamažu pradės duoti finansinės naudos, tačiau retas gali pasigirti ekonomine sėkme šioje srityje. Daugelis ūkininkų teigia, jog norint pradėti elninių gyvūnų ūkį pradžioje reikia labai didelių investicijų, tačiau tolimesnė tokių gyvūnų priežiūra didelių finansų nereikalauja, o ir pati gyvūnų priežiūra yra labai nesudėtinga ir nebrangi, nes, pasak augintojų, gyvūnai nėra linkę sirgti ir yra labai atsparūs ligoms. Remiantis Laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje taisyklėmis (Nr. 519/449), šiems gyvūnams yra įrengiamos tinkamos buveinės ir jie laikomi nelaisvėje pagal Laukinių gyvūnų laikymo zoologijos soduose standartizavimo programos reikalavimus, o jų sveikata privalo rūpintis veterinaras (48).

Literatūroje sutinkama informacijos, teigiančios, jog labai dažnai laukinių gyvūnų kvėpavimo sistemos sutrikimai, plaukų slinkimas, vaisingumo sumažėjimas, svorio netekimas, suprastėjęs imitimas ir menka trofėjinė išraiška yra labai stipriai susijusi su užsikrėtimu parazitiniais helmintais (4). Vienas iš labiausiai paplitusių trematodų yra kepeninė siurbikė Fasciola hepatica. Jos geografinis paplitimas pasaulyje yra labai platus (4). Fasciola hepatica (kepeninė siurbikė), Paramphistomum spp. (prieskrandžio/skrandžio siurbikė) daugelyje straipsnių taip pat yra minimos kaip naminiams žemės ūkio gyvuliams pavojingiausi parazitai, kurie sukelia didelius ekonominius nuostolius (5). Tačiau stokojant informacijos apie laukinių gyvūnų sezoninį užsikrėtimą ir jautrumą minėtiems parazitams, būtų klaidinga vertinti užsikrėtimo ypatumus, remtis tyrimais, atliktais su galvijais ir avimis.

Literatūroje mažai informacijos apie aptvaruose auginamų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) bei danielių (Dama dama) užsikrėtimą Fasciola hepatica ar Paramphistomum spp., trematodais, užsikrėtimo sezoniškumą ir gausumą tam tikro gyvūnų amžiaus grupėse, patogenezę ir gyvūnų jautrumą šiems trematodams. Galima teigti, jog ši sritis yra nauja ir neišnagrinėta. Vienas didžiausių sunkumų, su kuriuo susiduriama tiriant laukinių gyvūnų parazitizmo epidemiologiją - tai įvertinti, kaip vidiniai veiksniai (amžius, lytis, genotipas) yra susiję ir priklauso nuo išorinių veiksnių (sezonas,

klimatas ir jo kaita, gyvūnų tankumas). Taip pat svarbu išsiaiškinti, kaip tai gali įtakoti helmintų išskiriamų kiaušinėlių skaičiaus pokyčius skirtingais metų laikais (1 - 3). Nustatyta, jog Fasciola hepatica kiaušinėlių skaičiaus kitimas laukinėje tauriųjų elnių populiacijoje yra reikšmingas ir priklauso nuo metų laikų (2). Nagrinėjant šią temą teko remtis straipsniais ir apie kitų - laukinėje gamtoje gyvenančių ir prijaukintų (gyvenančių aptvaruose) - gyvūnų rūšių (stumbrų, stirnų, dėmėtųjų elnių ir kt.) užsikrėtimo endoparazitais ypatumus.

Didėjant susidomėjimui apie laukinių gyvūnų auginimą imta domėtis ir dėl jų galimo užsikrėtimo įvairiais parazitais (3). Informacijos apie nelaisvėje laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) užsikrėtimą trematodais yra labai mažai, nes nėra atliekami sisteminiai tyrimai. Šiuo tyrimu siekėme ištirti bei įvertinti patelių ir jauniklių užsikrėtimo trematodais gausumą bei užsikrėtimo sezoniškumą, kad būtų galima nustatyti gausiausio užsikrėtimo ir kiaušinėlių išskyrimo laikotarpius ir nustatyti tinkamiausią laiką šių helmintozių profilaktikai.

Tyrimo tikslas įvertinti aptvare laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) užsikrėtimą Fasciola hepatica ir Paramphistomum spp. bei jų užsikrėtimo sezoninius pokyčius.

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti aptvare laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) užsikrėtimo gausumą trematodais atliekant sedimentacijos metodą.

2. Įvertinti aptvare laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) užsikrėtimo gausumą jauniklių ir patelių grupėse.

3. Įvertinti aptvare laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) užsikrėtimo gausumą 12 mėnesių laikotarpyje.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Elninių gyvūnų užsikrėtimas Fasciola hepatica ir Paramphistomum spp. 1.1.1 Fasciola hepatica bei Paramphistomum spp. biologija

Trematodų klasei priklausančios siurbikės yra endoparazitai, kurie skirstomi pagal jų parazitavimo vietą. Vienos daro žalą parazituodamos organų kraujagyslėse, kitos kepenyse ir tulžies pūslėje, žarnyne ar net plaučiuose. Trematodus sieja tai, kad jų kūnas yra nesegmentuotas, plokščias ir dorsoventraliai suplotas, kaip daugelis šaltinių teigia, jų forma yra „lapo“ formos (56). Kai kurie trematodai pasižymi storu mėsingu kūnu ar net yra pailgi ir dažnai savo forma prilyginami nematodams (6). Parazitas turi du siurbtukus, vienas iš jų yra oralinis, kitas ventralinis, jais gali prisisiurbti prie organų gleivinės. Trematodai turi išvystytas raumenų, virškinimo, šalinimo, nervų ir lytines sistemas (56).

Fasciola hepatica:

F. hepatica, dar vadinama kepenine siurbike, yra 30 x 30 mm dydžio. Toks jos dydis padeda prisitaikyti parazituoti tulžies latakuose (6). Kepeninė siurbikė labai dažnai yra randama galvijų, avių, ožkų, asilų, arklių ir kiaulių kepenų parenchimoje ir tulžies latakuose, tačiau kaskart vis dažniau pastebima, jog šiais parazitais yra linkę užsikrėsti ir laukiniai gyvūnai, tokie kaip danieliai (Dama dama), taurieji elniai (Cervus elaphus), stirnos (Capreolus capreolus) ir kiti elniniai gyvūnai (4).

F. hepatica kiaušinėliai yra geltonai auksinės spalvos, ovalios formos. Dydis siekia 111 - 145 x 60 - 80 um. Visą kiaušinėlio ertmę užpildo gemalinė ir trynio ląstelės. Viename kiaušinėlio gale yra operkulas – „langelis“, pro kurį išsilaisvina miracidijos (pažymėta rodykle) (7).

1 pav. Fasciola hepatica kiaušinėlis. Internetinė prieiga: https://watermark.silverchair.com (51) (Žiūrėta: 2019 08 07)

Paramphistomum spp.:

Didžiajame prieskrandyje ir tinklainyje randami jau subrendę, o dvylikapirštėje žarnoje dar nesubrendę Paramphistomum spp. parazitai. Suaugę parazitai yra rausvi, konuso formos, apie 5 – 12 mm ilgio. Šiuo parazitu gali užsikrėsti ne tik naminiai, bet ir laukiniai atrajotojai.

Paramphistomum spp. kiaušinėliai yra šviesiai pilkos spalvos, ovalūs (7). Jų dydis siekia 114 - 175 x 65 - 100 um (52). Kaip ir visi trematodai, paramfistomų kiaušinėliai taip pat turi operkulą.

2 pav. Paramphistomum spp. kiaušinėlis. Internetinė prieiga: https://www.ncvetp.org/trematodes (52) (Žiūrėta: 2019 08 07) Vystymosi ciklas:

Šių parazitų vystymasis yra glaudžiai susijęs su gėlu vandeniu. Vystymosi stadijose dalyvauja galutinis ir tarpinis šeimininkas. Tarpiniai šeimininkai gali būti du, tačiau visada vienas iš jų yra moliuskas, kitas gali būti vėžiagyvis, žuvis ar kitas moliuskas. Dažniausiai pasitaikantis tarpinis šeimininkas Europoje – pilvakojų moliuskų (Gastropoda) klasei ir kūdrinukinių šeimai (Lymnaeidae) priklausanti G. truncatula bei keletas Lymneae rūšių (L. viator, L. fuscus, L. palustris). G. truncatula labiau paplitęs teritorijose, kur būdingas rūgštus dirvožemis ir vandens pH viršija 5,0 (8, 9). Vystymosi ciklas prasideda nuo tada, kai į aplinką iš galutinio šeimininko su išmatomis patenka kiaušinėliai (3 pav. pažymėta nr. 1). Kiaušinėliui yra reikalinga šiluma (apie +17) ir drėgmė, kad galėtų vykti tolimesnis jo vystymasis iki miracidijos stadijos (fascioloms apytiksliai tam prireikia 9 dienų, paramfistomų inkubacija trunka 12 – 17 dienų) (7) (3 pav. pažymėta nr. 2). Kai pilnai susiformuoja kiaušinėlis ir miracidija jame (pirmoji lervos stadija), yra būtinas vanduo ir tinkamas šviesos intensyvumas – tam, kad miracidija galėtų išsilaisvinti iš kiaušinėlio (3 pav. pažymėta nr. 3) ir surasti tarpinį šeimininką, kuriame vyks tolimesni jos vystymosi etapai. Miracidijai išsilaisvinus surasti tarpinį šeimininką padeda jos morfologijos ypatumai, tai yra, blakstienėlės, kurios palengvina

plaukimą ir orientavimąsi aplinkoje bei reaguoja į siunčiamus moliuskų cheminius signalus. Miracidija gyvena trumpai, todėl per kelias valandas ji turi surasti tarpinį šeimininką. Miracidija prisitvirtina prie tarpinio šeimininko paviršiaus ir išskiria tam tikrus fermentus, kurie padeda jai prasiskverbti į jo kūną (3 pav. pažymėta nr. 4). Tarpinio šeimininko vidaus organuose (kasoje - kepenyse) ji tranformuojasi į antrąją lervos stadiją, kuri vadinama sporocista (3 pav. pažymėta nr. 5). Iš sporocistos išsivysto dar dvi lervų stadijos, kurios vadinamos pirmąja ir antrąja redija (3 pav. pažymėta nr. 6 ir 7). Kai išsivysto ketvirtoji lervos stadija – cerkarija (3 pav. pažymėta nr. 8) (nuo miracidijos iki cerkarijos praeina 4 savaitės), ji palieka tarpinį šeimininką ir migruoja iš vandens, tvirtinasi prie vandens augalų, apsigaubia apsauginiu sluoksniu ir bręsta iki metacerkarijos stadijos (3 pav. pažymėta nr. 9). Galutiniai šeimininkai užsikrečia metacerkarijomis ėsdami žolę, gerdami vandenį iš tvenkinių, pelkių (3 pav. pažymėta nr. 10). Nesubrendusios siurbikės išsilaisvina iš metacerkarijų galutinio šeimininko plonajame žarnyne ir migruoja į kepenų parenchimą ir per 6 - 8 savaites patenka į tulžies latakus, kur jos subręsta, dauginasi bei deda kiaušinėlius (10) (3 pav. pažymėta nr. 11). Fasciolų vystymasis aplinkoje trunka 6 – 7 savaites, o inkubacinis laikotarpis yra 10 - 12 savaičių (visas vystymasis užtrunka 17 - 18 savaičių), o paramfistomos subręsta ir pradeda dėti kiaušinėlius praėjus 60 - 120 dienų po užsikrėtimo (7, 11).

3 pav. Trematodų vystymosi ciklas. Internetinė prieiga:

https://www.sciencedirect.com/topics/veterinary-science-and-veterinary-medicine/fasciola-hepatica (50) (Žiūrėta: 2019 08 07)

1.1.2 Fasciola hepatica ir Paramphistomum spp. paplitimas, patogeniškumas, epizootiniai duomenys bei sezoniniai pokyčiai

Parazitinės infekcijos yra labiausiai paplitusios tarp naminių ir laukinių atrajotojų, jos sukelia pavojingiausias ligas, kuriomis gali sirgti besiganantys gyvūnai (12). Šiuo metu vis dar labai mažai yra duomenų apie elninių gyvūnų užsikrėtimą trematodais paplitimą. Kalbant apie Paramphistomum spp. paplitimą tarp naminių atrajotojų teigiama, jog didžiausias šio parazito paplitimas yra tropiniuose ir subtropiniuose regionuose, tokiuose kaip Afrika, Azija, Australija, Vakarų Europa ir Rusija (13, 14). Apie išsamesnį šio parazito paplitimą laukinių atrajotojų tarpe tyrimų nėra.

Ispanijoje 2008 – 2009 metais buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo tiriamas ir lyginamas stirnų ir galvijų užsikrėtimas F. hepatica. Buvo sumedžiota 301 stirna iš skirtingų Ispanijos apskričių, visų stirnų išmatos buvo ištirtos sedimentacijos būdu, o kepenys įvertinos skrodimo metu, gauti rezultatai parodė, jog nė viena stirna nebuvo užsikrėtusi, o 23,5 proc. galvijų buvo užsikrėtę F. hepatica. Tačiau atlikus stirnų serologinius tyrimus nustatyta, jog 29 proc. stirnų buvo serologiškai teigiamos. Užsikrėtimo skirtumai tarp lyčių nenustatyti (4). Tyrimais nustatyta, kad Baltarusijoje (6,3 proc.; (18)) ir Lenkijoje (19 proc.; (19)) stirnos taip pat buvo užsikrėtę F. hepatica. Tačiau Čekoslovakijoje (dabartinėje Čekijoje ir Slovakijoje) atlikti stirnų išmatų tyrimai parodė, jog stirnos nebuvo užsikrėtusios F. hepatica (15). Tokie patys rezultatai buvo gauti ir Vokietijoje (16), Mongolijoje (17). Vakarinėje Ispanijos dalyje ištyrus laisvėje, šalia ekstensyvaus galvijų ūkio, gyvenančias stirnas užsikrėtimo nenustatyta (20). Šalia šio tiriamojo regiono buvo aptiktas 2 proc. užsikrėtimas (21). Kai kurie šaltiniai teigia, jog tam tikrų rūšių gyvūnai (arkliai, taurieji elniai) yra galimai atsparūs fascioloms, todėl išmatose randama žymiai mažiau kiaušinėlių lyginant su naminiais atrajotojais (22, 23). Kitas tyrimas buvo atliktas Austrijoje 2003 - 2005 metais, jo metu buvo ištirtas dėmėtųjų elnių užsikrėtimas endoparazitais. Atlikus koprologinius tyrimus 108 sumedžiotiems dėmėtiesiems elniams nustatyta, jog 4,6 proc. jų buvo užsikrėtę F. hepatica (22).

Škotijoje ištyrus tauriuosius elnius (n=328) nustatyta, kad kepeninėmis siurbikėmis žiemą buvo užsikrėtę 52 proc., pavasarį – 57 proc., vasarą – 44 proc., rudenį – 62 proc. ištirtų elnių (2).

Tiek naminiai, tiek laukiniai atrajotojai yra dažnai užsikrėtę įvairiais žarnyno, prieskrandžio/skrandžio, kepenų helmintais, tarp jų turbūt labiausiai nerimą keliantys yra trematodų klasės, Digenea poklasio siurbikės, tokios kaip F. hepatica, Paramphistomum spp., kurių parazitavimas pasižymi panašiais klinikiniais požymiais (12). Į galutinio šeimininko organizmą patekusios F. hepatica paskutinės stadijos lervos migruoja į kepenų parenchimą, sudarydamos daugybę vingiuotų kanalėlių ir būtent taip pažeidžia kepenų struktūrą. Patekusios į tulžies latakus jos subręsta ir tampa suaugusiomis siurbikėmis, kurios kemša kepenų tulžies latakus. Taip yra

sutrikdomas tulžies nutekėjimas, virškinimo trakto ir kasos funkcija. Ne tik dėl tokio siurbikių sukeliamo pažeidimo, bet ir dėl kartu patekusių bakterijų pradeda vystytis antrinė infekcija (56). Klinikiniai požymiai gali būti įvairūs. Naminiai atrajotojai yra labai jautrūs F. hepatica parazitų daromai žalai ir jų susirgimas pasireiškia tokiais požymiais kaip sumažėjęs apetitas (kas lemia svorio netekimą), diarėja, depresija, silpnumas, primilžio sumažėjimas ir neretai baigiasi mirtimi, o užsikrėtę elniniai gyvūnai serga be klinikinių požymių (12, 23). Vieni šaltiniai teigia, jog nors užsikrėtimas kepeninėmis siurbikėmis yra neretas laukinių gyvūnų parkuose (jis dažnai fiksuojamas danielių bandose), tačiau klinikiniai požymiai pastebimi retai (24). Atlikti tyrimai Lenkijoje, Danijoje ir Airijoje parodė, jog net ir radus kepeninių siurbikių stipriai pažeistas nelaisvėje auginamų danielių kepenis, gyvūnų fizinių išvaizdos pokyčių ar klinikinių požymių, kurie padėtų identifikuoti fascioliozę, nenustatyta (25). Didžiausi pakitimai, kuriuos dažniausiai galima pastebėti histologiškai ištyrus F. hepatica užsikrėtusius elninius gyvūnus, yra fibroziniai uždegimo dariniai ir Glisono kapsulės infiltracija uždegiminėmis ląstelėmis, kuri pasireiškia kartu su granuliomomis ant kepenų parenchimos pasieninio paviršiuje (26). Taip pat buvo pastebėta, jog jei migruodamos nesubrendusios siurbikės pasiekia kepenis per 10 dienų ir prasiskverbia pro kapsulę dar prieš jai pasidengiant storu kolageno sluoksniu, siurbikės yra sunaikinamos ir pasieniame parenchimos sluoksnyje susidaro granuliomos. Jei nesubrendusios siurbikės pasiekia „tikslą“ šiek tiek vėliau, jos nebesugeba prasiskverbti per sureagavusią Glisono kapsulę ir migruoja per diafragmą į krūtinės ertmę, kur taip pat dažniausiai yra sunakinamos. Gausi migracija pilvo ertmėje gali sukelti peritonitą (26). Kitos siurbikės, tokios kaip Paramphistomum spp., kurios parazituoja prieskrandyje, daro ne ką mažesnę žalą naminių atrajotojų ir elninių gyvūnų organizmui. Parazitas sukelia lėtinę opaligę, kurios pasekmės yra atrofavęsi prieskrandžio gaureliai (12). Gyvūnams sutrinka virškinimas, jie jaučia didelį skausmą. Esant ūmiai infekcijai, kai organizme parazituoja ir migruoja didelis kiekis šių parazitų, labai dažnai toks užsikrėtimas baigiasi mirtimi, ypač jaunikliams (12). Nors dar visai neseniai buvo neįvertinama paramfistomų daroma žala, tačiau pamažu prieinama prie išvados, jog šis parazitas gali sukelti nemažus ekonominius nuostolius atrajotojų ūkiuose (27). Lyginant laukinius elninius gyvūnus su laikomais nelaisvėje, pastarieji yra jautresni trematodų klasės parazitams, o tai lemia gyvenimo sąlygos, ribota erdvė ir intensyvus auginimo būdas (25).

Slovėnijoje ištyrus danielius parodė, jog užsikrėtimas galimas ir kitiems elniniams gyvūnams, skiriasi tik užsikrėtimo gausumas (25). Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo bandoma išsiaiškinti baltauodegių elnių rezistentiškumą fascioloms, tad tokiu tikslu baltauodegiai elniai buvo tyčia užkrėsti metacerkarijomis, kurios buvo paimtos iš užsikrėtusių avių ūkio. Tyrimo metu buvo stebimi gyvūnų organizmo pokyčiai po užkrėtimo 7, 14 ir 28 dienomis. Užsikrėtimas buvo patvirtintas (26). Užsikrėtę buvo ir Kalifornijoje laisvėje gyvenantys juodauodegiai elniai (28, 29).

2016 metais atlikto tyrimo metu buvo pastebėtas dėsningumas: padidėjus tauriųjų elnių išskiriamų nematodų kiaušinėlių skaičiui (E. cervi) , F. Hepatica kiaušinėlių skaičius sumažėja (būdingas ir atvirkštinis dėsningumas) (2).

Aptvaruose auginami danieliai, kurie yra užsikrėtę fasciolomis, nerodo klinikinių požymių, tad buvo padaryta išvada, jog šie gyvūnai nėra jautrūs ligos sukėlėjams (30). Dėl šios priežasties buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo bandoma išsiaiškinti danielių jautrumą fascioloms. 1999-2001 metais Slovėnijoje buvo sumedžioti 62 danieliai iš aptvaro. Visi jie atrodė kliniškai sveiki (vyresni nei 6 mėn. amžiaus, patinai ir patelės). Sumedžiotiems gyvūnams buvo atliktas koprologinis, kraujo morfologinis ir biocheminis kraujo tyrimai. Tyrimai parodė, jog 19 danielių buvo užsikrėtę F. hepatica ir įvairiais nematodais, o likę 43- tik nematodais. Lyginant kraujo morfologinius ir biocheminius kraujo rodiklius užsikrėtusių F. hepatica su neužsikrėtusiais buvo pastebėti tam tikri skirtumai. Užsikrėtusių fasciolioze MCHC morfologinis rodiklis buvo aukštesnis lyginant su neužsikrėtusių fasciolioze. MCHC rodiklis parodo vidutinę eritrocitų hemoglobino koncetraciją, tačiau rodiklis buvo normos ribose. Taip pat buvo pastebėta, jog eozinofilų, bazofilų, limfocitų ir monocitų kiekis yra didesnis. ALT, UREA, GLU biocheminiai parametrai buvo taip pat didesni. Nors abiejų gyvūnų grupių parametrai yra normos ribose, tačiau didesni rodikliai rodo, jog inkstų ir kepenų veikla yra labiau aktyvuota nei danielių, kurie nėra užsikrėtę trematodais. Taip pat buvo padidėjęs visų baltųjų kraujo kūnelių kiekis (25). Kaip žinoma, eozinofilija yra vienas iš pagrindinių kraujo parametrų, kuris parodo, jog gyvūnai užsikrėtę parazitais. Nustatyta, jog eozinofilinis parazitų naikinimas yra svarbus apsauginis imuniteto mechanizmas (31 - 33).

Klinikinių fascioliozės požymių, tokių kaip audinių pabrinkimas ir skysčių kaupimasis po apatiniu žandikauliu, išmatų konsistencijos pasikeitimai, nepastebėti, taip kaip dažnai tai būna pastebima pas avis, kiek rečiau – galvijus. Nepaisant to, kad laukinių gyvūnų užsikrėtimas nėra kliniškai išreikštas, virškinimo trakto parazitai, įskaitant nematodų, cestodų ir trematodų rūšis, yra svarbūs ne tik naminių, bet ir laukinių gyvūnų populiacijoje. Gyvūnų užsikrėtimas virškinimo trakto parazitais priklauso nuo amžiaus: imunitetas yra įgyjamas su metais (t.y. jaunesni gyvūnai yra jautresni virškinimo trakto parazitams) (34). Žinoma, patogeniškumas ir būdingi klinikiniai požymiai gali labai stipriai skirtis. Suaugę helmintai gali parazituoti labai ilgą laiką ir be jokių požymių. Neretai trematodų sukeltos infekcijos yra lėtinės, tačiau visa tai yra susiję su imunosupresija (2). Pavyzdžiui, F. hepatica galutinio šeimininko organizme išskiria didelius įvairių baltymų kiekius, kurie sukelia imunosupresiją ir padeda trematodui išgyventi stresinėmis sąlygomis, tačiau esant šiam trematodui organizme susidaro ląstelinis ir humoralinis imuninis atsakas, vienų gyvūnų jis yra stipresnis lyginant su kitais. Taip pat imuninis atsakas gali pasireikšti ne tik aktyvia organizmo apsauga, bet ir gali riboti kepenų audinio pažeidimus bei padėti greičiau atstatyti kepenų struktūrą (35 - 37).

Nustatyta, kad visų parazitų gyvavimas labai priklauso nuo išorinių sezoninių veiksnių. Tokie veiksniai kaip orų sąlygų pasikeitimai, gali daryti teigiamą arba neigiamą įtaką trematodų išgyvenamumui ir jų vystymuisi. Poravimosi ir jauniklių atsivedimo laikas taip pat turi įtakos užsikrėtimui (2). Trematodų paplitimui įtaką daro daug skirtingų veiksnių, tačiau juos galima suskirstyti į kelias grupes: aplinkos, klimato, faktorius, susijusius su tarpiniais ir galutiniais šeimininkais. Turbūt vienas iš svarbiausių veiksnių, kuris turi daugiausia įtakos trematodų paplitimui, yra ganyklos ir dirvožemio tipas, nes trematodų paplitimas pastebimas drėgnose, lygaus reljefo teritorijose, kuriose nėra natūralaus drenavimo. Pelkėtose vietovėse, šalia vandens tvenkinių, griovių, kanalų yra aptinkama daugiausia sraigių, kurios yra trematodų tarpiniai šeimininkai. Fasciolų ir paramfistomų tarpinių šeimininkų paplitimas labai priklauso nuo dirvožemio ir vandens pH. Trematodų tarpiniai šeimininkai yra labiau prisitaikę prie rūgštesnio pH (9). Kitas ne mažiau svarbus aspektas - krituliai ir temperatūra. Didesnė rizika užsikrėsti tuose regionuose, kur vyrauja didesnis metinis kritulių kiekis ir švelnesnis klimatas (optimali temperatūra parazito vystymuisi yra 22 - 26°C, tačiau tai nereiškia, jog būtinai šiltesnis klimatas teigiamai koreliuoja trematodų paplitimą). K. Bossaert pastebėjo, jog temperatūros pokyčiai yra pagrindinis veiksnys, kuris labiausiai veikia trematodų vystymąsi. Kitas tyrimas parodė, jog esant didesniam oro drėgnumui sausio ir balandžio mėnesiais tiriamų gyvūnų kraujyje buvo rasta daugiau antikūnų, kas parodo, jog esant žemesnei temperatūrai nei optimali parazitų vystymosi temperatūra, užsikrėtimas taip pat yra galimas, ir jis gali būti netgi didesnis (9, 38). Žinoma, reiktų nepamiršti, jog šaltuoju metų laiku gyvūnų imuninė sistema yra labiau pažeidžiama. Kitas labai svarbus veiksnys yra klimato kaita. Tyrimai rodo, jog Europos šalyse (Danija, Jungtinė Karalystė, Airija, Švedija) trumpėjantis žiemos laikotarpis, kuris kasmet vis šiltėja ir yra drėgnesnis, teigiamai veikia trematodų vystymąsi (39 - 41). Toks klimato sąlygų pasikeitimas nulemia tarpinio šeimininko populiacijos augimą (42).

Panašūs tyrimai, nagrinėjantys laisvėje gyvenančių tauriųjų elnių (Cervus elaphus) užsikrėtimą trematodais ir nematodais, buvo atlikti Vidurinėje Škotijos dalyje, Rum saloje. Šių tyrimų metu buvo ištirtas užsikrėtimo spektras ir sezoniškumas. Buvo identifikuotos kelios nematodų, pirmuonių rūšys bei 2 trematodų rūšys: Fasciola hepatica ir Dictyocaulus sp. Tyrimo trukmė vieneri metai, tačiau išmatos buvo renkamos ir tiriamos sedimentacijos būdu vieną kartą per sezoną. Žinoma ir tai, jog išmatos buvo renkamos iš atsitiktinių gyvūnų atsitiktine tvarka. Tyrimas, atliktas Rum saloje, parodė, jog F. hepatica tauriųjų elnių užsikrėtimas padidėja po žiemos (PMCMC<0,001), tačiau vėl sumažėja

vasarą (PMCMC< 0,001), o rudenį yra didžiausias lyginant su žiema, vasara ir pavasariu

(PMCMC<0,001). Taip pat tyrimas parodė, jog užsikrėtimas yra didžiausias pas pirmamečius

(PMCMC<0,001), taip pat didesnis nei pas jauniklius, taigi augant tauriesiems elniams užsikrėtimo

intensyvumas mažėja. Toks pats dėsningumas yra matomas ir lyginant antramečius su jaunikliais (PMCMC = 0,0024). Lyginant suaugusių tauriųjų elnių užsikrėtimą su visomis amžiaus grupėmis, jų

užsikrėtimas yra mažiausias (PMCMC = 0,002 ). Jokių duomenų apie lyčiai būdingą užsikrėtimo

intensyvumą (PMCMC = 0,386) ar paplitimą (PMCMC = 0,496) nėra, nors kitas tyrimas parodė, jog F.

hepatica paplitimas yra didesnis patinų tarpe (43). Kitas tyrimas parodė, jog laisvėje gyvenatys taurieji elniai po žiemos išskiria daugiau F. hepatica kiaušinėlių, o tai gali būti dėl to, kad gyvūnai spėja užsikrėsti dar nesibaigus šaltajam sezonui. Gyvūnų užsikrėtimas didžiausias yra rudenį (2).

1.1.3 Ekonominė žala

Danielių fascioliozė nėra labai ekonomiškai svarbi liga, priešingai nei galvijų ar avių. Pastarųjų fascioliozė sukelia didelius produkcijos ir ekonominius nuostolius (30). Duomenų apie ekonominę žalą tauriųjų elnių ir danielių ūkiuose Lietuvoje ar kitose Europos šalyse nėra.

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Tiriamosios medžiagos rinkimas ir tyrimas vyko nuo 2018 kovo 24 d. iki 2019 balandžio 6 d. Atliktas koprologinis tauriųjų elnių ir danielių tyrimas bei sedimetacijos būdu ištirti mėginiai. Gauti rezultatai išanalizuoti bei palyginti su kitais atliktais moksliniais tyrimais.

4 pav. Darbo atlikimo schema. 2.1 Tiriamieji gyvūnai ir vietovė

Tiriamajam darbui buvo pasirinkti S. Eitučio ekologiniai tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) ūkiai, kurie yra Norvaišių k., Šilalės raj. Skirtingos gyvūnų rūšys yra laikomos skirtinguose aptvaruose. Nelaisvėje laikomų tauriųjų elnių aptvertas teritorijos plotas siekia 26,3 ha bendro ploto, iš kurio yra 14,1 ha miškingo ploto ir 12,2 ha sudaro ganykla. Ganykla yra kalvota, tačiau labai drėgna, čia vanduo užsilaiko pievose labai ilgai. Nelaisvėje laikomų danielių aptvertas teritorijos plotas, lyginant su tauriųjų elnių aptvertu plotu, yra ženkliai mažesnis. Čia aptvertas plotas siekia vos 15 ha, iš kurių 7,5 ha yra miškinga teritorija, o likę 7,5 ha yra ganykla. Ši ganykla, kaip ir tauriųjų elnių, yra labai drėgna, pievoje balos laikosi beveik ištisus metus.

Visi gyvūnai šeriami pašarais ištisus metus. Abiejoms gyvūnų rūšims per vienerius metus viso yra sunaudojama 20 tonų avižų, 250 tonų šienainio. Abiejuose aptvaruose yra iškasta po 2 tvenkinius (vienas iš jų yra gilesnis, skirtas geriamajam vandeniui, kitas – seklesnis - yra skirtas gyvūnų

1. Tyrimo tikslo ir uždavinių formulavimas

2. Susitikimas su ūkininku, informacijos rinkimas

3. Koprologinis tyrimas

4. Išmatų tyrimas sedimentacijos metodu

5. Tyrimo rezultatų paruošimas statistinei analizei ir grafiniam vaizdavimui

maudynėms). Kiekviename aptvare gyvena po 150 vienos rūšies individų. Kiekviena banda susideda iš apytiksliai 30 patinų ir 120 patelių bei jauniklių. Abiejų gyvūnų rūšių rotacijos nebuvo atliktos. Gyvūnų dehelmintizacija buvo atliekama vieną kartą per metus naudojant levamizolo hidrochloridu (Dehelman, KRKA) vaisto skiriant pagal gamintojo instrukciją po 20 g miltelių 250 kg kūno svorio arba 9 mg levamizolo 1 kg kūno svorio . Dirvožemis (šiuo metu tai elnių bei danielių ganyklos) buvo kalkintas prieš 20 metų, tačiau artimiausiu metu planuojama atlikti žemės pH tyrimus (ūkininko spėjimu pH yra per mažas).

6 pav. Danielių aptvaro (plotas 15 ha) plano ortofoto nuotrauka M 1:10000.

8 pav. Danieliai ( Dama dama) (Nuotrauka iš ūk. Stasio Eitučio archyvo). 2.2 Mėginių rinkimas ir koprologinis tyrimas

Tiriamosios medžiagos rinkimas ir tyrimas vyko nuo 2018 kovo 24 d. iki 2019 balandžio 6 d. Tyrimas buvo atliktas laikantis gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veteriarinių reikalavimų. Tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) formuotos šviežios išmatos buvo renkamos atsitiktine tvarka vieną kartą per mėnesį (jauniklių išmatos buvo renkamos nuo 2018 m. birželio 17d.). Kiekvieną mėnesį buvo surenkama po 5 - 8 patelių ir po 2 - 5 jauniklių individualius išmatų mėginius (iš kiekvienos gyvūnų rūšies aptvaro). Patelių ir jauniklių išmatų spiros diferencijuotos pagal jų dydį. Suaugusių tauriųjų elnių patelių vidutinio dydžio pailgos išmatos 2 - 2,5 x 1,3 – 1,8 cm, jauniklių išmatos pailgos ir apvalios, tačiau perpus mažesnės. Suaugusių danielių patelių išmatos taip pat pailgos formos, vidutinio dydžio 1 – 1,5 x 0,8 – 1,2 cm, jauniklių išmatos buvo renkamos apvalios ir pailgos, perpus mažesnės nei suaugusiųjų (44). Švieži individualūs išmatų mėginiai buvo renkami į atskirus plastikinius maišelius pagal lytį, amžių ir gyvūno rūšį. Maišeliai buvo užrišami stengiantis palikti kuo mažiau juose oro norint išvengti aerobinių sąlygų. Per didelis deguonies kiekis gali nulemti kiaušinėlių žūtį (45). Paimti mėginiai buvo iškart talpinami šaldymo dėžėje, kurioje temperatūra buvo palaikoma +4 laipsniai. Išmatos negali būti užšaldomos žemesnėje nei +4 laipsniai temperatūroje, nes tai gali pažeisti ar kitaip deformuoti kiaušinėlius (46). Taip išmatos buvo laikomos 1 – 2 dienas iki transportavimo. Šviežios tauriųjų elnių ir danielių išmatos buvo transportuojamos su

ta pačia šaldymo dėže. Išmatos, atgabentos į LSMU, veterinarijos akademijos parazitologijos laboratoriją, būdavo perkeltos iš šaldymo dėžės į mėginių šaldytuvą, kuriame temperatūra taip pat buvo +4 laipsniai. Taip išmatos buvo laikomos iki kol būdavo ištirtos sedimentacijos tyrimu.

9 pav. Išmatų mėginių pakavimas (Nuotrauka iš asmeninio archyvo).

Išmatų tyrimas sedimentacijos metodu yra skirtas nustatyti ir įvertinti sunkiems trematodų kiaušinėliams, tokiems kaip Fasciola sp., Paramphistomum spp.

Naudotos priemonės: • Svarstyklės • Medinės mentelės • Vienkartinės stiklinės • Konusinės taurės

• Sietelis (skylučių dydis 0,5mm) • Graduota Petri lėkštelė

• Pipetė

• Metileno mėlynojo dažai • Vanduo

Tam, kad išmatų mėginys būtų paruoštas tyrimui sedimentacijos metodu, buvo atsveriama 10 g šviežiai paimtų išmatų ir sumaišyti su 250 ml vandens. Gauta suspensija buvo perfiltruojama per sietelį į konusinę taurę ir paliekama nusistovėti 10 – 30 min, kol nusistovės didžiosios nuosėdos. Vanduo buvo nupilamas ir ant nuosėdų pakartotinai užpilamas toks pat vandens kiekis, kuris buvo pilamas prieš tai. Po 10 – 30 min. nupilamas vanduo. Nuosėdos vėl buvo užpilamos vandeniu, tačiau šį kartą jo buvo naudojama apie 100 ml ir įlašinama 5 lašai 1 proc. metileno mėlynojo dažų. Po 5 min. nupilamas vanduo iki nuosėdų, o nuosėdos buvo tiriamos mikroskopu, naudojant 40x padidinimą. Fasciolų kiaušinėliai nusidažo geltonai ir yra gerai matomi šviesiame fone tarp tamsių nuosėdų, o paramfistomų kiaušinėliai būna pilkos spalvos.

10 pav. Sedimentacijos metodu tiriami išmatų mėginiai (Nuotrauka iš asmeninio archyvo). 2.3 Kiti stebėjimai

Tyrimo metu buvo stebimas ir vertinamas tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) elgesys aptvaruose, jų buvimo vieta, mitybos poreikiai esant intensyviam šėrimui. Savaitę prieš išmatų rinkimą ir išmatų rinkimo dieną buvo stebimi ir fiksuojami orai (temperatūra, krituliai, vėjo greitis). Duomenys apie vidutinį kritulių kiekį per mėnesį ir vidutinę oro temperatūrą tiriamoje zonoje per išmatų rinkimo laikotarpį bei orų daugiametes normas buvo surinkti iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2019 metų ataskaitos.

2.4 Statistinė analizė

Tyrimo metu surinkti duomenys yra kiaušinėlių skaičius 10 g išmatų. Naudojantis Microsoft Excel programa buvo apskaičiuotas vidutinis kiaušinėlių skaičius 10 g išmatų ir standartinis nuokrypis.

Tyrimų rezultatų statistinei analizei atlikti buvo naudota „GraphPad Prism“ statistinė analizės programa. Skirtumai tarp kiaušinėlių skaičiaus patelių ir jauniklių išmatose bei tarp skirtingų mėnesių buvo vertinami „paired T test“ metodu. Rezultatai laikomi statistiškai reikšmingais, kai P<0,05.

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1 Tauriųjų elnių ir danielių užsikrėtimas F. hepatica ir Paramphistomum spp.

Per visą tiriamąjį laikotarpį, kuris truko nuo 2018 kovo 24 d. iki 2019 balandžio 6 d., buvo surinkta iš viso 99 tauriųjų elnių išmatų mėginiai, iš kurių 70 buvo suaugusių patelių ir 29 jauniklių. Ištyrus 70 suaugusių tauriųjų elnių šviežių išmatų mėginių, nustatyta, jog 18 iš jų buvo rasti Fasciola hepatica kiaušinėliai ir 16 patelių išmatų mėginių rasta Paramphistomum spp. kiaušinėlių. Keturioms patelėms iš 70 nustatytas mišrus užsikrėtimas.

Ištyrus 29 tauriųjų elnių jauniklių išmatų mėginius, Paramphistomum spp. kiaušinėlių buvo rasta tik 1 mėginyje. F. hepatica kiaušinėlių jauniklių išmatų mėginiuose nerasta.

Tuo pačiu laikotarpiu - nuo 2018 kovo 24 d. iki 2019 balandžio 6 d.- buvo surinkti ir ištirti 97 danielių išmatų mėginiai, iš kurių 63 buvo suaugusių patelių ir 34 jauniklių. Ištyrus 63 suaugusių danielių patelių išmatas, buvo nustatyta, jog 18 iš jų yra užsikrėtusios Fasciola hepatica ir 29 užsikrėtusios Paramphistomum spp. trematodais. Užsikrėtimas abiem parazitais buvo nustatytas 13 patelių. Ištyrus 34 danielių jauniklių išmatų mėginius, buvo nustatyta, jog 8 iš jų buvo užkrėsti Paramphistomum spp. kiaušinėliais. Užsikrėtimas F. hepatica jauniklių tarpe nebuvo pastebėtas.

Tyrimo pradžioje tauriųjų elnių patelių išmatose F. hepatica kiaušinėlių nebuvo rasta. Pirmą kartą kiaušinėliai aptikti balandžio 22 d. (14 kiauš./10 g išmatų). Praėjus mėnesiui po pirmo aptikimo (2018 m. gegužės 20 d.) vidutinis F. hepatica kiaušinėlių skaičius patelių išmatose padidėjo (629 kiauš./10 g išmatų) (P>0,05). Panašus kiaušinėlių skaičius buvo nustatytas ir birželio viduryje (550 kiauš./10 g išmatų) (P>0,05), tačiau liepos pabaigoje kiaušinėlių skaičius vėl sumažėjo (3 kiauš./10 g išmatų) (P>0,05). Liepos, rugpjūčio, rugsėjo ir lapkričio mėnesiais užsikrėtimas buvo labai mažas (vidutiškai iki 13 kiauš./10 g išmatų), o 2018 spalio 27 d. ir 2019 sausio 5 d., vasario 3 d., kovo 3 d., balandžio 7 d. F. hepatica kiaušinėlių patelių išmatose nerasta visai.

Jaunikliai F. hepatica kiaušinėlių su išmatomis neišskyrė per visą tiriamąjį laikotarpį.

11 pav. Tauriųjų elnių (Cervus elaphus) patelių ir jauniklių užsikrėtimas F. hepatica trematodais. -1200 -1000 -800 -600 -400 -200 0 200 400 600 800 1000 1200 1400 1600 1800 2000 2200 2400 2018-03-24 2018-04-22 2018-05-20 2018-06-17 2018-07-22 2018-08-26 09-292018- 2018-10-27 2018-12-01 2019-01-05 2019-02-03 2019-03-03 2019-04-07 K ia uš inė li ų s k./ 10 g i šm at ų Patelės Jaunikliai

Tauriųjų elnių (Cervus elaphus) patelių užsikrėtimas Paramphistomum spp. buvo nustatytas 2018 m. kovo 3 d., t.y., pirmo koprologinio tyrimo metu (2 kiauš./10 g išmatų). Didesnis kiaušinėlių skaičius buvo nustatytasliepos 22 d. (21 kiauš./10 g išmatų) (P>0,05). Iki pat tyrimo pabaigos kiaušinėlių skaičius išliko panašus. Tauriųjų elnių užsikrėtimas Paramphistomum spp. visus metus buvo negausus.

Jauniklių išmatos su Paramphistomum spp. kiaušinėliais buvo nustatytos tik 2018 m. liepos 22 d. (9 kiauš./10 g išmatų).

12 pav. Tauriųjų elnių (Cervus elaphus) patelių ir jauniklių užsikrėtimas Paramphistomum spp. trematodais. -30 -20 -10 0 10 20 30 40 50 60 70 80 2019-03-24 2019-04-22 2019-05-20 2019-06-17 2019-07-22 2019-08-26 09-292019- 2019-10-27 2019-12-01 2019-01-05 2019-02-03 2019-03-03 2019-04-07 K ia uš inė li ų s k./ 10 g i šm at ų Patelės Jaunikliai

Danielių (Dama dama) patelių užsikrėtimas F. hepatica trematodais buvo nustatytas 2018 m. kovo 24 d. (2 kiauš./10 g išmatų). Vos didesnis kiaušinėlių skaičius buvo nustatytas birželio 17 d. (50 kiauš./10 g išmatų) (P>0,05). Visą likusį tyriamąjį laikotarpį negausus kiaušinėlių skaičius išliko panašus.

Jaunikliai F. hepatica kiaušinėlių su išmatomis neišskyrė per visą tiriamąjį laikotarpį.

13 pav. Danielių (Dama dama) suaugusių patelių ir jauniklių užsikrėtimas Fasciola hepatica trematodais. -30 -20 -10 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 110 2018-03-24 2018-04-22 2018-05-20 2018-06-17 2018-07-22 2018-08-26 09-292018- 2018-10-27 2018-12-01 2019-01-05 2019-02-03 2019-03-03 2019-04-07 K ia uš inė li ų s k./ 10 g i šm at ų Patelės Jaunikliai

Danielių (Dama dama) patelių užsikrėtimas Paramphistomum spp. buvo nustatytas nuo 2018 kovo 24 d. (7 kiauš./10 g išmatų). Užsikrėtimas didėjo iki birželio 17 d. (220 kiauš./10 g išmatų) (P>0,05). Po mėnesio (Liepos 22 d.) išskirtas kiaušinėlių skaičius sumažėjo iki 100 kiauš./10 g išmatų (P>0,05. Visą rudenį, žiemą užsikrėtimas buvo nežymus (vidutiniškai 15 kiauš./10 g išmatų).

Jauniklių užsikrėtimas buvo nustatytas nuo 2018 m. birželio 17 d. (37 kiauš./10 g išmatų), po mėnesio užsikrėtimas nežymiai padidėjo (92 kiauš./10 g išmatų) (P>0,05).

14 pav. Danielių (Dama dama) patelių ir jauniklių užsikrėtimas Paramphistomum spp. trematodais. -200 -150 -100 -50 0 50 100 150 200 250 300 350 400 450 500 2018-03-24 2018-04-22 2018-05-20 2018-06-17 2018-07-22 2018-08-26 09-292018- 2018-10-27 2018-12-01 2019-01-05 2019-02-03 2019-03-03 2019-04-07 K ia uš inė li ų s k./ 10 g i šm at ų Patelės Jaunikliai

3.2 Hidrometeorologijos stebėjimų rezultatai

Duomenys apie vidutinę oro temperatūrą (°C) ir kritulių kiekį (mm) surinkti iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie aplinkos ministerijos 2019 metų veiklos ataskaitos.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis 2018 m. vidutinė oro temperatūra buvo 1 °C aukštesnė už standartinę klimato normą, o 2019 m. ji buvo aukštesnė 2,8 °C lyginant su standartine klimato norma (15 pav.). Iškritęs metinis kritulių kiekis 2018 ir 2019 m. buvo artimas daugiamečiams vidurkiams (16 pav.).

15 pav. Vidutinė oro temperatūra (°C) Lietuvoje 1981 - 2010, 2018, 2019 m. Internetinė prieiga: http://www.meteo.lt/oro-temperatura (53) (žiūrėta: 2019 11 21)

16 pav. Kritulių kiekio (mm) kaita Lietuvoje 1981 - 2010, 2018, 2019 m. Internetinė prieiga: http://www.meteo.lt/krituliai (54) (žiūrėta: 2019 11 21)

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Ištirti ekologinių ūkių taurieji elniai ir danieliai buvo užsikrėtę F. hepatica ir Paramphistomum spp. trematodais. Šiame baigiamajame darbe yra aptariami gauti rezultatai, prieš tai atlikus anksčiau minėtus tyrimus. Gautų tyrimų rezultatų palyginti su Lietuvoje atliktais analogiškais tyrimais negalima, nes nerasta duomenų, kad Lietuvoje buvo kada nors atlikti tokie tyrimai su nelaisvėje auginamais elniniais gyvūnais.

Šio tyrimo rezultatai rodo, jog ekologiniuose ūkiuose gyvūnai buvo užsikrėtę šiais virškinimo trakto trematodais. Nustatyta, kad taurieji elniai su išmatomis išskyrė daugiau F. hepatica (didžiausias nustatytas kiaušinėlių skaičius buvo 629 kiauš./10 g išmatų) kiaušinėlių, lyginant su danieliais (didžiausias kiaušinėlių skaičius buvo 50 kiauš./10 g išmatų). Tad galima daryti išvadą, jog danielių ganykla buvo mažiau užteršta trematodų lervomis, aptvare sąlygos buvo mažiau tinkamos vystytis tarpiniams šeimininkams ar trematodams arba danieliai turėjo stipresnį imunitetą lyginant su tauriaisiais elniais. Tauriųjų elnių užsikrėtimas Paramphistomum spp. trematodais lyginant su danieliais buvo ženkliai mažesnis (pas tauriuosius elnius nustatytas didžiausias kiaušinėlių skaičius buvo 20 kiauš./10 g išmatų, o didžiausias kiaušinėlių skaičius, nustatytas pas danielius, buvo 220 kiauš./10 g išmatų.) Tai gali būti dėl to, jog danielių ganykla buvo labiau užteršta nei tauriųjų elnių, pastarųjų ganykloje buvo mažiau palankios sąlygos vystytis tarpiniams šeimininkams ar trematodams, taip pat galima manyti, jog taurieji elniai yra atsparūs užsikrėtimui paramfistomomis.

Tauriųjų elnių ūkyje patelių užsikrėtimas F. hepatica prasidėjo nuo balandžio pabaigos ir su nedideliais svyravimais jis tęsėsi iki liepos pabaigos. Gausiausias užsikrėtimas buvo pavasario pabaigoje (gegužės 20 d.) Šis laikotarpis sutapo su vaikavimosi periodu (tauriųjų elnių ir danielių patelės vaikavosi nuo gegužės 15 d. iki birželio 1 d). Nuo liepos mėnesio visą likusią vasarą, rudenį, žiemą ir 2019 metų pavasarį užsikrėtimo nebuvo arba jis buvo labai mažas. Danielių patelių užsikrėtimas taip pat buvo nustatytas jau pavasarį (nuo kovo pabaigos) ir su nedideliais svyravimais kiaušinėlių skaičius išliko panašus visą likusį tirimo laikotarpį. Paramfistomų kiaušinėliai tauriųjų elnių ir danielių išmatose buvo nustatyti jau pirmąjį tyrimo mėnesį (2018 kovo mėn.). Danielių išskiriamų kiaušinėlių skaičius palaipsniui augo - su nedideliais svyravimais - iki vasaros (daugiausiai kiaušinėlių išsiskyrė birželio mėn. ir su nedideliais svyravimais panašus kiaušinėlių skaičius išliko iki rugpjūčio mėn.). Tauriųjų elnių užsikrėtimas visą tirimo laikotarpį buvo nedidelis.

Įvairiuose literatūros šaltiniuose yra minimas patelių imuniteto susilpnėjimas prieš atsivedimą ir po jo, dėl to yra nustatomas padidėjęs išskiriamų nematodų kiaušinėlių skaičius, tačiau informacijos, jog tokia situacija gali būti ir užsikrėtus trematodais, nėra. Šio tyrimo rezultatai parodė padidėjusį išskiriamų kiaušinėlių skaičių pavasarį ir vasarą, tad galima manyti, jog patelių imunitetas yra nusilpęs prieš ir po atsivedimo.

Kiti tyrimai (2) rodo, jog pavasarį užsikrėtimas trematodais būna gausesnis lyginant su vasara (vasarą išskiriamų kiaušinėlių skaičius sumažėja) dėl galimo ankstyvo užsikrėtimo lervomis pavasarį, nes kai tik pradeda žaliuoti žolė, gyvūnai mažiau suėda jiems atvežtų pašarų. Šaltuoju metų laiku esant pastoviai sniego dangai gyvūnai ėda tik šieną, avižas, runkelius, tad papildomo užsikrėtimo žiemą galime ir nematyti, tačiau pavasarį išdygusi pirmoji žolė ganykloje tuoj pat būna nuskabyta (tą galima matyti iš ganyklos), tačiau užsikrėtimo iškart nematysime, nes kad subręstų trematodai ir pradėtų išskirti kiaušinėlius fascioloms reikia bent 10 sav., o paramfistomoms – 8 sav. (2).

Nuo 2018 balandžio mėn. buvo ženklus vidutinės temperatūros padidėjimas lyginant su 1981 – 2010 metų duomenimis. Švelnesnis klimatas gali turėti teigiamos įtakos tarpinių šeimininkų ir lervų vystymuisi aplinkoje (2). Abiejų gyvūnų rūšių išskiriamų kiaušinėlių skaičius 2018 m. liepos mėn. sumažėjo, be to šį mėnesį iškritęs kritulių kiekis buvo daug didesnis lyginant su standartine klimato norma. Galima manyti, jog gautiems rezultatams įtakos galėjo turėti ir gausus kritulių kiekis (nors remiantis asmeniniais pastebėjimais ir užrašais mėginių rinkimo dieną oras buvo labai sausas, karštas, rinkimo metu temperatūra buvo 24 (°C), panašios oro sąlygos buvo 1,5 sav.). Padidėjęs iškritusių kritulių kiekis galėjo nuplauti išmatų paviršiuje esančius kiaušinėlius ir taip sumažinti jų skaičių. Aukšta temperatūra ir sausas klimatas taip pat galėjo iškreipti tyrimo rezultatus. Tokiomis klimato sąlygomis išmatos turi būti renkamos vos tik pasišalinus joms iš gyvūnų tiesiosios žarnos.

Danielių užsikrėtimas abiejų rūšių trematodais tęsėsi beveik visus metus, ko nepavyko nustatyti tauriųjų elnių bandoje. Tai galėjo būti dėl atsitiktinai renkamų išmatų, kai vieno koprologinio tyrimo metu buvo kelis kartus paimamos to paties gyvūno išmatos. Negausaus užsikrėtimo šaltuoju metų sezonu arba užsikrėtimo nebuvimo priežastis galėjo būti ir ta, jog gyvūnai ištisus metus buvo gausiai šeriami ūkininko, tad galima manyti, jog šių gyvūnų imunitetas buvo gana stiprus. Žiemą užsikrėtimas įprastai būna mažesnis arba jis būna visai nepastebimas, nes šaltuoju metų laiku sulėtėja trematodų vystymasis pas tarpinius šeimininkus, sumažėja jų išgyvenamumas, mobilumas, judrumas (47). Taip pat šaltuoju metų laiku renkant išmatas nuo šaltos žemės šaltis neigiamai paveikia kiaušinėlius, galima didelė jų deformacija ir sunykimas, tad dėl to galime užsikrėtimo nenustatyti visai (43). Kiti tyrimai (2) rodo, jog didžiausias užsikrėtimas F. hepatica ir Paramphitomum spp. pas ganykloje besiganančius gyvūnus nustatomas vėlyvą rudenį dėl palankių sąlygų vasaros metu vykstančio vystymosi ciklo, tačiau šiais tyrimo rezultatais negalime to patvirtinti. Gautiems rezultatams įtakos galėjo turėti ir netinkamos klimato sąlygos daugintis tarpiniams šeimininkams bei vystytis trematodams.

Kiek žinoma, praėjus 1 - 2 sav. po gimimo, jaunikliai pradeda rupšnoti žolę. Suėdamos žolės kiekis didėja palaipsniui, o taip didėja ir tikimybė užsikrėsti trematodais su žole. Šio tyrimo metu buvo nustatyta, kad nė vienos elninių gyvūnų rūšies jaunikliai nebuvo užsikrėtę F. hepatica trematodais, tačiau jie buvo užsikrėtę Paramphistomum spp. trematodais, o daugiausiai kiaušinėlių

pas abiejų rūšių gyvūnus išsiskyrė liepos mėnesį. Tai reiškia, jog abiejų rūšių gyvūnų jaunikliai, gimę gegužės mėn., jau gali būti užsikrėtę antrąjį vasaros mėnesį ir su išmatomis išskirti Paramphistomum spp. kiaušinėlius. Taip pat buvo nustatyta, jog danielių jaunikliai (didžiausias kiaušinėlių sk. yra 92 kiauš./10 g išmatų,) taip pat buvo gausiau užsikrėtę Paramphistomum spp. trematodais nei tauriųjų elnių jaunikliai (didžiausias kiaušinėlių skaičius yra 9 kiauš./10 g išmatų). Tai reiškia, jog danielių ganykla buvo labiau užteršta Paramphistomum spp. trematodais. Kiti šaltiniai (2) rodo, jog pirmaisiais metais jauniklių užsikrėtimas trematodais būna didesnis nei suaugusių gyvūnų ir užsikrėtimo intensyvumas su metais vis mažėja, nes gyvūnai su amžium įgyja vis stipresnį imunitetą. Šio tyrimo metu mažesniam kiaušinėlių skaičiui jauniklių išmatose įtakos galėjo turėti apsunkintas jauniklių išmatų rinkimas (patelės su jaunikliais laikydavosi atokiau nuo visos bandos, tad buvo sunku rasti jauniklius ir jų šviežias išmatas). Dažnai nepavykdavo surasti pakankamo skaičiaus jauniklių. Taip pat yra tikimybė, jog tą pačią mėginių rinkimo dieną galėjo būti paimtos vieno gyvūno išmatos kelis kartus. Renkant jauniklių išmatas teko susidurti su problema, jog dažnai jauniklio išmatų mėginys buvo nepakankamo svorio (sedimentacijos tyrimui reikėjo 10 g išmatų).

Išskiriamų kiaušinėlių skaičius parodė, jog abiejų rūšių gyvūnai buvo užsikrėtę abiem trematodais, tačiau tauriųjų elnių užsikrėtimas F. hepatica, o danielių užsikrėtimas Paramphistomum spp. trematodais buvo didesnis (P>0,05). Tai, kad danieliai nėra jautrūs užsikrėtimui F. hepatica trematodais, buvo nustatyta jau 1991 – 2001 m., Slovėnijoje (25).

Užsikrėtimo helmintais paplitimas, intensyvumas ir sezoniškumas gali skirtis dėl daugelio veiksnių ir, turbūt, labiausiai tam įtakos turi imunitetas (kuris dažniausiai įgyjamas su amžium), mitybos pilnavertiškumas (svarbu, ar gyvūnai yra intensyviai šeriami; atrajotojai šiais parazitais užsikrečia suėdę tarpinių šeimininkų, kurie gyvena žolėje ir vandens telkiniuose ar vandens užsilaikymo vietoje), reprodukcijos bei vaikavimosi periodai (43, 44). Užsikrėtimui endoparazitais labai daug įtakos gali turėti tokie veiksniai kaip oro sąlygos ir klimato kaita, įvairūs aplinkos veiksniai (buveinės tipas, dirvožemio pH, vandens pH, drenavimo sistema) (42).

5. IŠVADOS

1. Aptvare laikomi taurieji elniai (Cervus elaphus) ir danieliai (Dama dama) buvo užsikrėtę abiejų rūšių trematodais (F. hepatica ir Paraphistomum spp.). Taurieji elniai (didžiausias rastas kiaušinėlių skaičius – 629 kiauš./10 g išmatų), buvo gausiau (P>0,05) užikrėtę F. hepatica lyginant su danieliais (didžiausias rastas kiaušinėlių skaičius – 50 kiauš./10 g). Danieliai (didžiausias rastas kiaušinėlių skaičius – 220 kiauš./10 g išmatų) buvo gausiau (P>0,05) užsikrėtę Paramphistomum spp. trematodais lyginant su tauriaisiais elniais (didžiausias rastas kiaušinėlių skaičius – 20 kiauš./10 g išmatų).

2. Aptvare laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir danielių (Dama dama) jauniklių užsikrėtimas trematodais visą tirimo laikotarpį buvo mažesnis (Paramphistomum spp.) (P>0,05) arba visai nebuvo (Fasciola hepatica) lyginant su patelėmis.

3. Aptvare laikomų tauriųjų elnių (Cervus elaphus) užsikrėtimas F. hepatica trematodais buvo didžiausias pavasarį (2018 m. gegužės 20 d.) (P>0,05), užsikrėtimas Paramphistomum spp. trematodais buvo negausus ir panašus visą tiriamąjį laikotarpį. Didžiausias danielių (Dama dama) užsikrėtimas Paramphistomum spp. buvo vasarą (2018 m. birželio 17 d.) (P>0,05), tačiau užsikrėtimas Fasciola hepatica buvo negausus ir panašus visa tiriamąjį laikotarpį.

5.1 Pasiūlymai

Skaitant įvairią literatūrą buvo pastebėta, kad labai mažai autorių kalba apie dehelmintizacijos taikymą aptvare laikomiems elniniams gyvūnams. Dėl didesnės gyvūnų koncetracijos, nelaisvėje laikomi gyvūnai dažniau užsikrečia parazitais ir infekcinėmis ligomis nei gyvenantys laisvėje (2). Rekomenduojame nelaisvėje auginamus gyvūnus dehelmintizuoti prieš tai koprologiniais tyrimais nustačius užsikrėtimo spektrą, taip pat įvertinus, koks yra užsikrėtimo gausumas bei sezoniškumas. Rezultatai būtų naudingesni, jei tyrimas būtų atliekamas su didesne gyvūnų imtimi.

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Negative covariance between parasite load and body condition in a population of feral horses. I. Debeffe, PD. McLoughlin, SA. Medill, K. Stewart, D. Andres, T. Shury, B. Wagner, E. Jenkins, JS. Gilleard, J. Poissant. 2016, Parasitology, pp. 983-997.

2. Seasonality of helminth infection in wild red deer varies between individuals and between parasite taxa. Gregory F. Albery, Fiona Kenyon, Alison Morris, Sean Morris, Daniel H. Nussey, Josephine M. Pemberton. 2018, Parasitology, pp. 1410-1420.

3. Faecal egg output and herbage contamination with infective larvae of species of Ostertagia and Oesophagostomum from naturally infected farmed sika deer (Cervus nippon) in Lithuania. Šarkūnas M., Veličkaitė S., Bružinskaitė R., Malakauskas A., Petkevičius S. 2007, Journal of Helminthology, pp. 79-84.

4. Relationship between expsure to Fasciola hepatica in roe deer (Capreolus capreolus) and cattle extensively reared in an endemic area. M.S., Arias, P. Pineiro, R. Sanchez-Andrade, J.L. Suarez, G.V. Hillyer, P. Diez-Banos, A. Paz-Silva, P. Morrondo. 2013, Research in Veterinary Science , pp. 1031-1035.

5. A retrospective study on the metacercarial production of Fasciola hepatica from experimentally infected Galba truncatula in central France. Dreyfuss G., Alarion N., Vignoles P., Rondelaud D. 2006, PubMed, p. 162.

6. Hansen Jorgen, Brian Perry. Helminth parasites of ruminants . Nairobi, Kenya : International Laboratory for Research on Animals Diseases, 1994.

7. Šarkūnas M. Veterinarinė parazitologija. Kaunas : Terra Publica, 2005.

8. The detection of snail host habitats in liver fluke infected farms by use of plant indicators. D. Ronndelaud, P. Hourdin, P. Vingoles, G. Dreyfuss, J. Cabaret. 2011, Veterinary parasitology, pp. 181, 166.

9. Longitudinal study on the temporal and micro spatial distribution of Galba truncatula in four farms in Belgium as a base for small-scale risk mapping of Fasciola hepatica. J. Charlier, K. Soenen, ED. Roeck, W. Hantson, E. Ducheyne, FV. Coillie. 2014, Parasites and Vectors, p. 528.

10. M. A. Taylor, R. L. Coop, Richard L. Wall. Veterinary Parasitology, 4th Edition. s.l. : Wiley-Blackwell, 2015.

11. Oliver, Wilford Olsen. Animal parasites - their life cycles and ecology. s.l. : Courier Dover Publications, 1986. pp. 267-273.

12. Determination of ribosomal internal transcribed spacer 2 (ITS2) interspecific markers in Fasciola hepatica, Fascioloides magna, Dicrocoelium dendriticum and Paramphistomum cervi (Trematoda), parasites of wild and domestic ruminants. E. Bazsalovicsova, I. Kralova-Hromadova, M. Špakulova, M. Reblanova, K. Oberhauserova. 2010, Helminthologia, pp. 76-82.

13. The antihelmintic efficiency of niclosamide and menichlopholan in the treatment of intestinal paramphistomosis in sheep. Boray, J. C. 1969, Aust. Vet. J, pp. 133-134.

14. Studies on intestinal amphistomosis in cattle. Boray, J. C. 1959, Aust. Vet. J. , pp. 282-287. 15. Endoparasites of roe deer in the Strakonice region. Vetyska, V. 1980, Acta Veterinaria Brno, pp. 91-103.

16. Helminthiasis of roe deer (Capreolus capreolus). Diagnostic symptoms and intensity of infections overal several years. Disease of zoo animals. . Duwel, D. 1988, 30th International Symposium on Disease of Zoo and Wild Animals.

17. The helminth fauna of wild and domestic ruminants in Mongolia. G. Sharhuu, T. Sharkhuu. 2004, European Journal of Wildlife Research, pp. 150-156.

18. Helminth fauna of cervids in Belorussian Polesie. V. V. Shimalov, V. T. Shimalov. 2003, Parasitology Research, pp. 75-76.

19. The epidemiological situation of parasite infection in wild ruminants. J. Drozdz, B. Bezubik. 1993, Wiadomosci Parazitolojizcne, pp. 95-98.

20. Preliminary data about the parasitism caused by protozoa, helminth and ticks in cervids and wild bovids from Salamanca (western Spain). V. Romajo-Martin, R. Perez-Sanchez, A. Ramajo-Hernandez, A. Oleaga. 2007, Revista Iberica de Parasitologio-Research and Reviews in Parasitology, pp. 69-77.

21. Comparative survey of hepatic parasites in wild ruminants from three regional hunting reserves in the North of Leon Province (Spain). N. Diez-Banos, A. Martinez, M.R. Hidalgo. 2009, Acta Parasitologica Portuguesa, p. 138.

22. Die Endoparasiten des Sikawildes (Cervus nippon) in Osterreich). Steffen Rehbein, Martin Visser. 2007, The Middle European Journal of Medicine, pp. 96-101.

23. Infections with gastrointestinal nematodes, Fasciola and Paramphistomum in cattle in Cambodia and their association with morbidity parameters. Pierre Dorny, Valerie Stoliaroff, Johannes Charlier, Sothy Meas, San Sorn, Bunthon Chea, Davun Holl, Dirk Van Aken, Jozef Vercruysse. 2011, Veterinary Parasitology, pp. 293-299.

24. Monitoring the health and welfare of free - living deer in deer parks. Green, Peter. 2017, In practise, pp. 34-40.

25. Parasites of fallow deer (Dama dama) in Slovenia. G. Vengušt, A. Bidovec. 2003, Helmintologia, pp. 161-164.

26. Early pathological changes associated with Fasciola hepatica infection in White-tailed deer. P. J. A. Presidente, B. M. McCraw, J. H. Lumsden. 1974, pp. 271-279.

27. Fasciola hepatica and Paramphistomum daubneyi: changes in prevalences of natural infection in cattle and in Lymnaea truncatula from central France over the past 12 years. Christian Mage, Henri Bourgne, Jean-Marc Toullieu, Daniel Rondelaud, Gilles Dreyfuss. 2002, EDP Sciences, pp. 439-447. 28. A deer study in redwood-Douglas fir forest type. B.M. Browning, E.M. Lauppe. 129-137, Calif. Fish and Game, p. 1964.

29. The black-tailed deer of the chaparral. Its life history and management in the north coast range of California. Game Bull. R.D. Taber, R.F. Dasmann. 1958, Calif. Dept. Fish and Game, p. 163. 30. Munro, R. Gastro-intestinal parasites. D. Buxton T.L. Alexander. Management and Diseases of Deer: a Handbook for the Veterinary Surgeon, 2nd. London : Deer Society, 1994, pp. 107-108. 31. Killing of juvenile Fasciola hepatica by purified bovine eosinophil proteins. . W.P. Duffus, K. Thorne, R. Oliver. 1980, Clin. Exp. Immunol., pp. 336-344.

32. Subacute Fasciolose beim Rind. Schweiz. Arch. Tierheilkd. J. Eckert, H. Keller, J. Hosli, U. Hess. 1977, pp. 135-148.

33. Jain, N.C. The deer. Schalm's Veterinary Haematology, 5th. Philadelphia : Lea and Febiger, 1986, pp. 321-322.

34. K. Wilson, BT. Grenfell, JG. Pilkington, HEG. Boyd, FMD. Gulland. Parasites and their impact. J. Pamberton T. Clutton-Brock. Soay sheep: Dynamics and Selection in an Island Population. Cambridge, UK : Cambridge University Press, 2004, pp. 113-165.

35. Immunomodulatory molecules of Fasciola hepatica: Candidates for both vaccine and imunotherapeutic development. J. Dalton, M. Robinson, G. Mulcahy, S. O'Neill. 2013, Veterinary parasitology, pp. 272-285.

36. Serum antobody isotype responses of Fasciola-infected sheep and cattle to exretory and secretory products of Fasciola species. I. Phiri, A. Phiri, L. Harrison. 2006, Veterinary parasitology, pp. 141, 234.

37. Cellular and humoral responses in liver of cattle and buffaloes infected with a single dose of Fasciola gigantica. EC. Molina, LF. Skerratt. 2005, Veterinary parasitology, pp. 131, 157.

38. The Correlation between Temperature and Precipitation in the United States and Europe. RA. Madden, J. Wiliams. 1978, Monthly Weather Review, p. 142.

39. The development of linear regression models using environmental variables to explain the spatial distribution of Fasciola hepatica infection in dairy herds in England and Wales. CM. Mccann, M. Baylis, DJ. Williams. 2010, International Journal for Parasitology, p. 1021.

40. Distribution of Fasciola hepatica in Swedish dairy catlle and associations with pasture management factors. A. Novobilsky, S. Sollenberg, J. Hoglund. 2015, Geospatial Health, p. 293. 41. Prevalence, risk, factors and spatial analysis of liver fluke infections in Danish cattle herds. A. Olsen, K. Frankena, R. Toft, SM. Thamsborg, HL. Enemark. 2015, Parasites and Vectors., p. 8. 42. Climate change effects on trematodiases, with emhpasis on zoonotic fascioliasis and schistosomiasis. S. Mas-Coma, M. Valero, M. Bargues. 2009, Veterinary Parasitology, pp. 163, 264. 43. Prevalence of liver fluke (Fasciola hepatica) in wild red deer (Cervus elaphus): coproantigen ELISA is a practicable alternative to faecal egg counting for surveilance in remote population. AS. French, RN. Zadoks, PJ. Skuce, G. Mitchell, DK. Gordon-Gibbs, A. Craine, D. Shaw, SW. Gibb, MA. Taggart. 2016, PLoS ONE, pp. 1-18.

44. Chame, Marcia. Terrestrial Mammal Feces: a Morphometric Summary and Description. Rio de Janeiro, Brasil : Mem Inst Oswaldo Cruz, 2003.

45. Effect of fecal collection and storage factors on strongylid egg count in horses. MK. Nielsen, AN. Vidyashankar, UV. Andersen, K. DeLisi, K. Pilegaard, RM. Kaplan. 2010, Veterinary Parasitology, pp. 55-61.

46. Prevalence of Liver Fluke (Fasciola hepatica) in Wild Red Deer (Cervus elaphus): Coproantigen ELISA is a practicable alternative to faecal counting for surveillance in remote populations. Andrew

S. French, Ruth N. Zadoks, Philip J. Skuce, Gillian Mitchell, Danielle K. Gordon-Gibbs, Alexandra Craine, David Shaw, Stuart W. Gibb, Mark A. Taggart. 2016, Plos One, pp. 1-18.

Interneto prieiga: 47. https://www.vz.lt/agroverslas/2018/03/03/lietuviska-elnininkyste-devynios-dalys-laisvalaikio-viena--verslo#ixzz5vjhkDMrs 2019 08 02 48. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.403513 2019 08 05 49. http://www.ulac.lt/uploads/downloads/leidiniai/Siurbikiu%20metodines%20rekomendacijos.p df 2019 08 06 50. https://www.sciencedirect.com/topics/veterinary-science-and-veterinary-medicine/fasciola-hepatica 2019 08 07 51. https://watermark.silverchair.com 2019 08 07 52. https://www.ncvetp.org/trematodes 2019 08 07 53. http://www.meteo.lt/krituliai 2019 11 21 54. http://www.meteo.lt/oro-temperatura 2019 11 21

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju savo baigiamojo darbo vadovui prof. dr. M. Šarkūnui už suteiktas žinias, pagalbą ir patarimus atliekant tyrimą ir rašant baigiamąjį darbą.

Dėkoju ūkininkui S. Eitučiui už suteiktą galimybę atlikti tyrimus jo tauriųjų elnių ir danielių ūkiuose.