RACIONO POKYČIŲ ĮTAKA TELYČIŲ KRAUJO BIOCHEMINIŲ RODIKLIŲ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Filip Samveljan

RACIONO POKYČIŲ ĮTAKA TELYČIŲ KRAUJO

BIOCHEMINIŲ RODIKLIŲ IR KEPENŲ

FERMENTŲ AKTYVUMO DINAMIKAI

THE INFLUENCE OF RACION CHANGES IN THE

DYNAMICS OF THE ACTIVITY OF BLOOD

BIOCHEMICAL INDICATORS AND LIVER

ENZYMES IN HEIFERS

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: doc. dr. Rūta Budreckienė Biochemijos katedra

2 DARBAS ATLIKTAS BIOCHEMIJOS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Raciono pokyčių įtaka telyčių kraujo biocheminių rodiklių ir kepenų fermentų aktyvumo dinamikai“.

1. Yra atliktas mano paties;

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Filip Samveljan

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Filip Samveljan

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

Doc. dr. Rūta Budreckienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo/jos vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 17

2.1. Tyrimo atlikimo laikas, vieta ir metodika ... 17

2.2. Tyrimo objektai ... 17

2.3. Kraujo biocheminių rodiklių nustatymas ... 18

2.4. Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas ... 18

3. TYRIMO REZULTATAI ... 20

3.1. Kepenų fermentų koncentracija kraujo serume ... 20

3.2. Mineralinių medžiagų koncentracija kraujo serume ... 25

3.3. Kitų rodiklių koncentracijų kraujo serume tyrimas ... 28

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 33

IŠVADOS ... 36

REKOMENDACIJOS ... 37

4

SANTRAUKA

RACIONO POKYČIŲ ĮTAKA TELYČIŲ KRAUJO BIOCHEMINIŲ RODIKLIŲ IR KEPENŲ FERMENTŲ AKTYVUMO DINAMIKAI

Filip Samveljan Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas: doc. dr. Rūta Budreckienė

Tikslas: įvertinti telyčių raciono pokyčio įtaką kepenų fermentų aktyvumo bei kitų jautrių kraujo biocheminių rodiklių dinamikai.

Uždaviniai: Nustatyti raciono pokyčio įtaką telyčių kepenų fermentų aktyvumo dinamikai; išanalizuoti svarbiausius ir jautriausius biocheminius kraujo rodiklius, esant raciono pokyčiams ir jų sąsajas su kepenų fermentų aktyvumų pokyčiu; apskaičiuoti gautų biocheminių rodiklių tarpusavio sąsajas ir ryšį, gautus tyrimo rezultatus išanalizuoti statistiškai.

Svarbiausi rezultatai: Buvo pastebėtas ypač išreikštas GGT (gama glutamiltransferazė) ir ALP (šarminė fosfatazė) fermentų aktyvumų pokytis. GGT koncentracijos vidurkis tyrimo pradžioje buvo 19,07 U/l, o tyrimo pabaigoje (90 dieną) pakilo iki 22,41 U/l (normos ribos 6 – 17,4 U/l) viršydamas normos ribas, o ALP tyrimo pradžioje – 160,07 U/l, pabaigoje – 224,31 U/l (norma 0 – 488 U/l), o šių fermentų koreliacijos koeficientas labai stiprus – 0,97. Tiriant kitus kraujo biocheminius rodiklius, norint nustatyti priežastį ir ryšį tarp kepenų fermentų aktyvumų pokyčių, buvo nustatyta hipokalcemija ir hipomagnezija, kuri tęsėsi viso tyrimo metu nepriklausomai nuo raciono pokyčio. Kalcio koncentracija 0 eksperimento dieną buvo 5,61 mg/dl, o 90 dieną – 6,2 mg/dl (norma 8 – 11,4 mg/dl); magnio koncentracija atitinkamai 0,98 mg/dl ir 1,1 mg/dl (norma 1,5 – 2,9 mg/dl). Tačiau buvo stebimas smarkus fosforo koncentracijos didėjimas viso tyrimo metu: 0 dieną buvo nustatyta hipofosfatemija (5,36 mg/dl), o 90 dieną jo lygis pakilo iki 8,22 mg/dl (norma 5,6 – 8,0 mg/dl). Taip pat buvo nustatyta stipri teigiama koreliacija tarp baltymų koncentracijos didėjimo ir karbamido (urėjos) bei baltymų koncentracijos didėjimo ir kreatinino kiekio dinamikos, atitinkamai koreliacijos koeficientas 0,97 ir 0,64. Taip pat tikėtina, kad dėl didėjančio baltymų kiekio, ir jo pasekoje susidarančio amoniako kepenyse, didėjo ir GGT kiekis kraujo serume dėl amoniako toksinio poveikio kepenims, nes GGT ir karbamido koreliacijos koeficientas yra labai stiprus ir lygus 0,97.

5

SUMMARY

THE INFLUENCE OF RACION CHANGES IN THE DYNAMICS OF THE ACTIVITY OF BLOOD BIOCHEMICAL INDICATORS AND LIVER ENZYMES IN HEIFERS

Head of work: Assoc.Prof.Dr. Ruta Budreckiene

Aim: to evaluate the influence of changes in the behaviour of cattle on the dynamics of liver enzymes.

Tasks: To determine how changes in the diet affect the hepatic activity of the liver enzyme activity; to analyse the most important biochemical parameters of the blood, which are the most sensitive indicators for changes in the diet and how they relate to changes in liver enzymes; to calculate the interactions and relationships between the obtained biochemical parameters; to analyse the results of the study statistically.

Key findings: A particularly pronounced change was observed in GGT (gamaglutamyltransferase) and ALP (alkaline phosphatase) enzymes. The mean GGT concentration at the beginning of the study was 19.07 U/L and at the end of the study (90 days) it reached 22.41 U/L (6-17.4 U/L) and the ALP at the beginning of the study was 160,07 U/L, at the end – 224.31 U/L (norm 0-488 U/L), and the correlation coefficient of these enzymes is very strong – 0.97. Hypocalcaemia and hypomagnesaemia, they occurred throughout the study irrespective of changes in the diet, were investigated for other biochemical parameters, determining the cause and relationship between changes in liver enzymes. The calcium concentration at the day 0 of experiment was 5.61 mg/dL and at the day 90 – 6.2 mg/dL doses (norm 8-11.4 mg/dL), magnesium concentration 0.98 mg/dL and 1.1 mg/dL respectively (norm 1.5 to 2.9 mg/dL). However, a significant increase in phosphorus concentration was observed throughout the study, hypophosphataemia was found to be 5.36 mg/dl on the day 0 and increased to 8.22 mg/dl on the day 90 (rate 5.6 to 8.0 mg/dL). A positive correlation was found between the increase in protein concentrations and the increase in urea and protein uptake and creatinine change, respectively, by a factor of 0.97 and 0.64. It is also likely that due to the increased protein content and the resulting ammonia in the liver, GGT serum levels were also increased due to liver toxicity of ammonia, as the GGT and urea correlation coefficient is very strong and equal to 0.97.

6

SANTRUMPOS

GGT – gama glutamiltransferazė; AST – aspartato aminotransferazė; ALP – šarminė fosfatazė;

ALT – alanino aminotransferazė; MJ – megadžiaulis;

7

ĮVADAS

Galvijų racionas ir mityba nėra paprastas ir nesudėtingas dalykas. Moderniame pasaulyje, vystantis technologijoms, ekonomiškai siekiama kuo didesnės naudos. Norint gauti kuo didesnį produktyvumą, labai svarbi yra karvių sveikata, kuri labai glaudžiai susijusi ir priklauso nuo teisingai sudaryto raciono. Subalansavus racioną yra patenkinami visi galvijų poreikiai, užtikrinamas jų sveikatingumas, tinkamas augimas ir gaunamas didelis produktyvumas.

Gyvūnams, vienoje ar kitoje formoje, reikia 5 pagrindinių maistinių medžiagų: angliavandenių, baltymų, vitaminų, mineralų ir vandens. Sveikas organizmas sugeba surinkti ir išsirinkti teisingus ir reikiamus elementus, kad galėtų užtikrinti gyvybinių funkcijų atlikimą, homeostazės palaikymą. Kai gyvūnas patenkina gyvybinius poreikius, visą kitą suvirškintą maistinių medžiagų likutį organizmas pradeda naudoti kitose veiklose: augime, energijos sandėliavime, jos ir maistinių medžiagų panaudojime gaminant produkciją, reprodukcijai.

Galvijai turi sudėtingą, unikalų ir našų virškinimo procesą. Atrajotojai yra žolėdžiai, todėl jie smarkiai priklausomi nuo augalų savo mityboje. Skirtingiems virškinimo procesams jie naudoja keturis skyrius. Svarbiausias iš keturių virškinimo etapų, ko gero yra didžiojo prieskrandžio virškinamumas, nes nuo jo funkcijos priklauso viso gyvulio gerbūvis. Šeriant galviją, maistines medžiagas gauna ne tik jo organizmas, tačiau ir didžiajame prieskrandyje esančios bakterijos, nuo kurių priklauso viso pašaro virškinamumas ir maistinių medžiagų metabolizmas. Šiam procesui sutrikus, pakinta medžiagų apykaita visame organizme, o kartu su juo ir gyvybinės funkcijos, produkcija, sveikata.

Kartais sunku užtikrinti tinkamą mitybą ir suderinti racioną tiksliai tokį, kokio reikalauja gyvuliai. Sudarant racioną vien iš išaugintų pašarų, dažniausiai susiduriama su vienos ar kitos medžiagos trūkumu. Ši problema gali kilti tada, kai medžiagų trūksta išaugintuose pašaruose arba reikalingų medžiagų kiekių paprasčiausiai neįmanoma išgauti iš natūraliai augančių augalų. Tokiu atveju, naudojami pašariniai priedai, kurie užtikrina tinkamą racioną, kuris visiškai atitinka gyvulio poreikius. Pašarai gali būti praturtinami papildais ir tuo atveju, jeigu jau sudarytame racione pastebimas vienos ar kitos medžiagos trūkumas, atsiradę klinikiniai simptomai.

Tinkamai parinkti papildą ir jo dozę yra labai svarbu, nes per didelis jo kiekis gali būti žalingas gyvuliams: sumažėti produktyvumas, sutrikti medžiagų apykaita, prasidėti patologiniai procesai.

Tyrimo tikslas: įvertinti telyčių raciono pokyčio įtaką kepenų fermentų aktyvumo bei kitų jautrių kraujo biocheminių rodiklių dinamikai.

Tyrimo uždaviniai:

8 2. Išanalizuoti svarbiausius ir jautriausius kraujo biocheminius rodiklius, esant raciono

pokyčiams;

3. Apskaičiuoti gautų kraujo biocheminių rodiklių tarpusavio sąsajas ir ryšį; 4. Tyrimo rezultatus išanalizuoti statistiškai.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Racionas

Tikslus ir subalansuotas raciono sudarymas yra vienas svarbiausių uždavinių daugelyje žemės ūkio bendrovių, o ypač įmonėse, kur siekiama kuo didesnės ekonominės naudos už mažesnius kaštus, nes 60-80 porc. išlaidų sudaro pašarai. Racionas turi būti sudaromas atsižvelgiant į gyvulio maisto medžiagų reikmę: tai toks organinių ir mineralinių medžiagų kiekis, kurio pakanka gyvulio fiziologinei būklei palaikyti, reprodukcijai ir, žinoma, produkcijai gauti [1]. Racionas priklauso nuo gyvulio rūšies, amžiaus, paskirties ar produktyvumo, ir nuo metų laiko (žiūrėti 1 pav.).

1 pav. Skirtingų etapų raciono reikalavimai [2]

Galvijams, kaip ir visiems gyvūnams, reikia penkių pagrindinių sudedamųjų dalių jų mityboje: angliavandenių, baltymų, mineralų, vitaminų ir vandens (nors paskutinis ir nepriskiriamas prie maistinių medžiagų, tačiau bet kokia mityba ar gyvybė be jo neįmanoma) [2,3].

Angliavandeniai ir energija

Angliavandeniai priskiriami prie natūralių cheminių medžiagų, susidedančių iš anglies, vandenilio ir deguonies molekulių. Jų empirinė formulė gali būti užrašoma (CH2O)n, kur n yra 3 arba daugiau. Angliavandeniai gali būti klasifikuojami pagal jų sudėtingumą ir kompleksiškumą. Paprasčiausi angliavandeniai vadinami monosacharidais (gliukozė, ribozė, fruktozė), tačiau

10 monosacharidai gali jungtis į sudėtingesnius polimerus, sudarydami sudetingesnius junginius – polisacharidus (glikogenas, celiuliozė, krakmolas) [1].

Kompleksiniai angliavandeniai, tokie, kaip celiuliozė, sudaro apie 75 proc. augalų audinio, kurie yra pagrindiniai energijos šaltiniai ne tik gyvuliui, bet ir didžiojo prieskrandžio bakterijoms, todėl didžiausią energijos dalį galvijai gauna būtent iš angliavandenių [3]. Galvijų energetiniai porekiai kinta visus metus, todėl ir racionas turi kisti atitinkamai. Tokio laikotarpio, kai karvė tik palaiko savo fiziologinę būklę, nebūna [4].

Pagrindinis matavimo vienetas, apskaičiuojant energijos kiekį, reikalingą galvijams, yra megadžiaulis (MJ) [5]. Sudarinėjant racioną, reikia atsižvelgti ne tik į jo energetinę vertę MJ, tačiau ir į energijos praradimą išmatose, virškinimo metu, metaboliniuose procesuose, dėl ko tik dalis energijos tenka produkcijos gamybai (fiziologijos palaikymui, prieaugliui ir sekrecijai t.y. pieno gamybai) [1]. Šį energijos panaudojimo procesą galime matyti 2 paveiksle.

2 pav. Energijos pasiskirstymas gyvūno organizme [5]

Apie 30 – 50 proc. celiuliozės ir hemiceliuliozės (skaidulos) virškinamos didžiajame prieskrandyje bakterijų populiacijos dėka, o pagrindinis galutinis angliavandenių virškinimo

11 produktas yra lakiosios riebalų rūgštys, kurios pasisavinamos per didžiojo prieskrandžio sienelę ir patenka tiesiogiai į kraujotaką. Šis procesas atsakingas už 66 – 75 proc. energijos, kuri gaunama iš teisingai subalansuoto raciono. Likę angliavandeniai, tokie, kaip cukrūs ar krakmolas, kurie neįsisavinami didžiajame prieskrandyje, virškinami šliuže ir taip pat per sienelę absorbuojami į kraujotaką [3].

Baltymai

Baltymai yra kompleksiniai organiniai junginiai, kurie susideda iš tarpusavyje susijungusių amino rūgščių. Nors daugiau negu 200 aminorūgščių buvo dirbtinai išgauta iš organinių medžiagų, tik 20 iš jų yra dažniausiai sutinkamos baltymuose. Besijungdamos aminorūgštys sudaro baltymo makromolekulę, kurios pagrindą sudaro amino (-NH2 ) ir karboksi grupė (-COOH) [1].

Baltymai yra pagrindinis statybinis gyvybės elementas, jie naudojami ląstelių gamyboje, o šie jungiasi tarpusavyje sudarydami audinį. Baltymai, kaip ir angliavandeniai, pradedami virškinti prieskrandžio bakterijų, o pagrindiniai šio proceso produktai yra amoniakas, organinės (anglies turinčios) amino rūgštys. Apie 40 – 75 proc. baltymų virškinami prieskrandyje, o jų skilimo laipsnis priklauso nuo baltymų tipo, atsparumo ir pasišalinimo iš prieskrandžio greičio. Nesuvirškinti bakterijų baltymai keliauja iki šliužo, kur suvirškinami iki galo ir pro plonąjį žarnyną absorbuojami į kraują [3]. Šis procesas pateiktas 3 paveiksle.

12 Labai svarbu tiksliai nustatyti reikiamus baltymų kiekius, ypač dideliuose ūkiuose, kurie siekia kuo didesnės ekonominės naudos naudojant mažiau išteklių, nes baltymai dažniausiai yra brangiausia pašaro sudedamoji dalis. Galvijams su pašaru būtina gauti 10 nepakeičiamųjų amino rūgščių, nes jų sintezė žinduolių organizme yra lygi nuliui arba sintetinama minimaliais kiekiais, kurių nepakanka palaikyti net gyvybinių funkcijų. Amino rūgštys naudojamos baltymų sintezėje, kurie yra didžioji raumenų, jungiamojo audinio, virškinamojo trakto, kitų organų, odos, ragų, pieno sudedamoji dalis [5]. Taip pat, dauguma baltymų sudaro fermentus, kurie katalizuoja biochemines reakcijas; hormonus, atsakingus už medžiagų gamybą ir jų reguliaciją; antikūnus – vieną iš pagrindinių imuninės sistemos dalių [7].

Baltymų reikalavimai sudarant racioną galvijams, priklauso nuo keleto faktorių: tokių, kaip amžiaus, svorio, laktacijos periodo, produkcijos, gyvybinių funkcijų palaikymo. Norint teisingai apskaičiuoti baltymų racioną, reikia derinti tris jų grupes: didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų suvirškinti baltymai; nesuvirškinti didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų baltymai; bei metabolizuojami baltymai, dar vadinami tikraisiais baltymais, kurie nukeliauja iki plonojo žarnyno ir yra absorbuojami į kraujotaką. Būtent dėl to, metabolizuojamų baltymų reikšmė dažniausiai naudojama nustatant gyvulio poreikius [8].

Mineralai ir vitaminai

Pagrindiniai du dalykai, kuriais mineralai ir vitaminai skiriasi nuo makroelementų, yra skirtingas absorbcijos procesas, kuris priklauso nuo įvairių faktorių: vitaminų tirpumo vandenyje ar riebaluose; mineralų jonų teigiamo ar neigiamo krūvio, bei tuo, kad, mikroelementų nereikia suskaidyti iki paprastesnės formos, kad galėtų būti įsisavinami organizmo [9]. Mineralai ir vitaminai reikalingi norint užtikrinti normalią visų metabolinių procesų veiklą. Mikroelementų trūkumas ar perteklius racione gali sukelti didelių ekonominių nuostuolių dėl pakitusio gyvulio produktyvumo [10]. Be to, galvijininkystėje pripažįstamas subalansuotas mitybinių mikroelementų (vitaminų ir mikroelementų) vartojimas, nes jie atlieka esminį vaidmenį užtikrinant gamybos efektyvumą ir imuninę kompetenciją [11].

Svarbiausi mineralai yra tie, kurie turi aiškų biocheminį vaidmenį. Norint užtikrinti sveikatingumą ir tinkamą produktyvumą, jie yra būtini bet kokio gyvūno racione. Nors mineralų reikia žymiai mažiau, negu makroelementų, jie turi nemažiau svarbų vaidmenį fiziologiniuose procesuose: mineralai aktyvuoja baltymus, įskaitant ir fermentus, palaiko jonų ir pH pusiausvyrą, užtikrina kaulų ir dantų struktūrą, bei dalyvauja signalų pernešėjais ir homeostazėje [12]. Šiuos funkcionalumus galima išskirstyti į 4 grupes: skeleto vystymasis ir palaikymas, energijos (fermentų

13 sudedamoji dalis, kaupimo/išskyrimo), pieno produkcija, pagrindinių organizmo funckijų palaikymas [13]. Išskiriama septyniolika mineralų, kurie yra būtini bet kokio gyvūno mityboje: kalcis, chloras, chromas, kobaltas, fluoras, jodas, geležis, magnis, manganas, molibdenas, fosforas, selenas, natris, siera, cinkas [14]. Sudarant racioną, mineralai papildomai gali būti skirstomi į dvi grupes pagal tai, kokio kiekio reikia gyvuliui fiziologiniams procesams palaikyti ir produkcijai gauti [15]. Makromineralai Ca (kalcis), Mg (magnis), P (fosforas), K (kalis), Na (natris), Cl (chloras), S (siera) skaičiuojami gramais kilogramui pašaro (g/kg), nes jų reikia žymiai daugiau, negu Cr (chromo), Co (kobalto), Cu (vario), I (jodo), Fe (geležies), Mn (mangano), Se (seleno), Zn (cinko), kurie apskaičiuojami racione miligramais kilogramui pašaro (mg/kg), todėl mineralai yra skirstomi į makromineralus ir mikromineralus, priklausomai nuo jų kiekio pašaruose [13].

Vitaminai dažniausiai apibūdinami, kaip organiniai anglies turintys junginiai, reikalingi mažais kiekiais normaliam augimui ir fiziologinių procesų palaikymui. Tačiau vitaminai atlieka visiškai kitokią funkciją, negu makroelementai, nes tai nėra statybinis blokas ar energijos šaltinis: jie tiesiogiai susiję, arba yra tarpininkai, biocheminių reakcijų keliuose ir kofermentų susidaryme [1]. Kai kurie vitaminai gali būti sintetinami atrajotojų organizme pakankamais kiekiais, tačiau kiti – turi būti papildomi su pašaru [3]. Dažniausiai galvijams vitaminų netrūksta, nes jie gauna juos iš teisingai subalansuotų pašarų. Be to, galvijai sugeba sintetinti pagrindinius vitaminus (B grupės, C, K), o vitaminų papildai naudojami tuo atveju, jeigu pašaras nepakankamos mitybinės vertės arba siekiamas aukštas produktyvumas [2]. Vitaminai skirstomi į dvi grupes pagal tai, kokioje terpėje jie tirpsta, t.y. vandenyje tirpūs vitaminai ir riebaluose tirpūs vitaminai [10]. Vandenyje tirpiems vitaminams priskiriama C ir B grupės vitaminai. Apskritai, vandenyje tirpūs B grupės vitaminai dalyvauja biocheminėse reakcijose kaip fermentų kofaktoriai, kurie daugiausia veikia kaip biocheminių kelių tarpininkai ir yra atsakingi už energijos perdavimą [16]. Mikroorganizmai didžiajame prieskrandyje sugeba gaminti pagrindinius B grupės vitaminus, todėl pašaruose jų kiekis nėra svarbus, nes organizmui pakanka iš bakterijų gaunamų vitaminų B grupės [3]. Riebaluose tirpiems vitaminams priskiriami A, D, E ir K vitaminai [16]. Kiekvieno iš šių vitaminų funkcija skirtinga. Jų funkcijos, šaltiniai ir trūkumo simptomai pateikiami 1 lentelėje.

14

1 lentelė. Vitaminų šaltiniai, poveikis organizmui ir nepakankamumo simptomai [16]

Vitaminas Šaltinis Poveikis Nepakankamumas

A, retinolis Žuvų taukai Regėjimas,

epitelinis audinys

Aklumas, epitelio infekcijos

D, cholekalciferolis Žuvų taukai, stambieji pašarai

Kalcio įsisavinimas Rachitas

E, α-tokoferolis Žalieji pašarai, javai Antioksidantas Raumenų

degeneracija, kepenų pažeidimai

K, menachinonas Žalieji pašarai, kiaušinio trynys

Protrombino sintezė Anemija, krešėjimo sutrikimai

1.2. Kepenys

Kepenys yra vienas svarbiausių organų ir atlieka daugelį gyvybinių funkcijų įskaitant metabolinę, imunologinę, sekrecinę ir ekskrecinę. Tai viena svarbiausių grandžių, metabuolizuojant angliavandenius, baltymus ir riebalus organizme [17].

Tulžis vaidina svarbų vaidmenį gyvūnų virškinimo procese, o tulžies gamyba yra viena pagrindinių kepenų funckijų. Tulžies pagrindą sudaro tulžies druskos, vanduo ir pigmentai, tokie kaip bilirubinas (kuris susidaro senų kraujo ląstelių suskaidymo metu) ir biliverdinas. Tulžies druskos sustiprina riebalų ir kai kurių, riebaluose tirpių, vitaminų, tokių, kaip vitaminas A, E, D ir K įsisavinimą [18]. Be tulžies kyla vitaminų nepakankamumo rizika. Kita svarbi tulžies funkcija yra riebalų emulsija, kurios dėka fermentai gali lengviau ir efektyviau skaidyti riebalus virškinamajame trakte [19].

Glikolizė – tai procesas, kurio metu kepenys metabolizuoja angliavandenius, paversdami perteklinę gliukozę į glikogeną, kuris gali būti saugomas ir kaupiamas kepenyse. Sukauptas glikogenas, esant energijos trūkumui, gali būti paverčiamas atgal į gliukozę ir taip aprūpinti organizmą trūkstamu energijos kiekiu. Toks procesas vadinamas glikoneogeneze ir yra kontroliuojamas hormonu gliukagonu, kuris gaminamas Langerhanso salelėse (kasoje). Kai jo lygis kraujyje pakyla, intensyvėja ir glikoneogenezė. Gyvūnai su kepenų funkcijos sutrikimais gali turėti padidėjusį gliukozės kiekį kraujyje [20]. Be to, kepenys padeda paversti angliavandenių molekules į baltymus ir riebalus, kurie transportuojami į riebalinį audinį, kur yra saugomi ir gali būti naudojami, kaip rezervinis energijos šaltinis [18].

15 Amino rūgštys organizme nėra saugomos, todėl jos paverčiamos į fermentus arba energiją, tačiau esant jų pertekliui, kepenys atlieka amino rūgščių skaidymo vaidmenį, kai amino rūgštis suskaidoma pašalinant amino grupę, taip sudarydama karbamidą (urėją) arba šlapimo rūgštį. Taip šios medžiagos gali būti saugiai pašalinamos pro inkstus [21]. Gyvūnams, kuriems yra kepenų nepakankamumas, gali padidėti amoniako koncentracija ir sumažėti kraujo karbamido azoto kiekis kraujyje [18].

Kepenys sintetina alfa ir beta globulinus, kurie atsakingi už lipidų ir riebaluose tirpių vitaminų transportavimą po organizmą. Protrombinas yra vienas svarbiausių alfa globulinų, gaminamas kepenyse. X-tas faktorius ir kalcio jonai padeda paversti protrombiną į trombiną, kurie būtini krešėjimui užtikrinti. Jeigu yra kepenų patologija, organizmo gebėjimas užtikrinti kraujo krešėjimą gali būti sumažėjęs. Taip pat, kepenys padeda gaminti lipoproteinus, fosfolipidus, cholestersterolį ir padeda oksiduoti didelį riebalų rūgščių kiekį [22].

Nemažiau svarbi kepenų funkcija yra saugojimo. Kepenyse galima aptikti labai daug įvairių medžiagų, tokių kaip geležis, vitaminai A, D ir B12. Kepenys naikina pažeistus raudonuosius kraujo kūnelius ir svetimkūnius, pavyzdžiui, vaistus ar toksinus, paversdamos juos mažiau pavojingais organizmui ir pašalindamos pro sekrecines liaukas, pvz., tulžies pūslę. Tai pagrindinis organas atsakingas už medžiagų detoksikaciją organizme [20].

Fermentai

Kepenų fermentai GGT (gama gliutamiltranferazė), ALP (šarminė fosfatazė), ALT (alanino aminotransferazė) ir AST (aspartato aminotransferazė) yra dažniausiai naudojami nustatant ūmius ar lėtinius sutrikimus, susijusius su parenchiminių organų funkcijos pakitimais dėl šių fermentų aktyvumo padidėjimo kraujo serume [23]. Todėl jie gali būti naudojami nustatant raciono pokyčių ir sudedamųjų dalių naudą ar žalą [24].

Gama gliutamiltransferazė (GGT) atsakinga už gama-gliutamilo grupės pernašą pro lastelių membraną. Šis fermentas yra randamas beveik visuose organuose, kurie atsakingi už sekreciją ir absorbciją. Jo koncentracija padidėja esant kepenų, kasos ir tulžies latakų patologijai. GGT koncentracija pradeda didėdi ankščiau už kitus fermentus, kintant kepenų ar kasos funkcijoms [25].

Šarminė fosfatazė (ALP) yra glikoproteinas, kuris randamas įvairiuose gyvūnų audiniuose (kepenyse, kauluose, inkstuose, žarnyne, placentoje). Šis fermentas yra patikimas biocheminis ridiklis nustatant kaulų struktūrinius ir funkcinius pokyčius, kepenų funckijos sutrikimus bei tulžies pralaidumui nustatyti [26]. Šarminės fosfatazės koncentracija serume ypač glaudžiai susijusi su kaulų funkcine veikla [27].

16 Alanino aminotransferazė (ALT) plačiai pasiskirsčius po organizmo audinius, tačiau didžiausia jos koncentracija randama kepenyse ir inkstuose. ALT katalizuoja alanino (amino grupės) virsmą į 2-oksoglutaratą sudarydama glutamatą – tai pagrindinis fermentas reikalingas gliukoneogenezei vykti [28]. Dėl ląstelių kaitos šis fermentas visada aptinkamas plazmoje, tačiau padidėjusi fermento koncentracija gali būti pažeistų kepenų (uždegimas arba nekrozė), raumenų, ar kitų organų traumos indikacija[29]. ALT yra jautriausias iš kepenų fermentų, todėl aptinkamas dar ankstyvose patologijos stadijose, kai kiti kepenų fermentai būna dar nepakitę [28].

Aspartato aminotransferazė (AST) taip pat, kaip ir ALT, dalyvauja gliukoneogenezės procese. Didelė AST koncentracija aptinkama kepenyse, tačiau šis fermentas labai išplitęs ir jo randama širdies, smegenų ir skeletiniuose raumenyse. AST yra mažiau specifinis kepenų funkcijos sutrikimams nustatyti, nes išskiriamas ir iš kitų organų. Tačiau derinant AST ir ALT galima atskirti ar pažeidimas (patologija) kyla iš kepenų ar iš kito organo [30]. AST koncentracija pakinta vėliau, negu ALT, tačiau jis kraujo plazmoje išsilaiko ilgiau [31].

17

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1. Tyrimo atlikimo laikas, vieta ir metodika

Tiriamasis darbas buvo atliktas LSMU Biochemijos katedroje ir Rostislav Šiškovskij ūkyje, ūkio kodas 771554, augalininkystė ir galvijų ūkis, Šalčininkų k., Šalčininkų r. sav., 2018 m. kovo mėn. – birželio mėn.

Tyrimui buvo atrinktos 20 Holšteinų veislės telyčių, iš kurių 10 buvo kontrolinė grupė 0 eksperimento dieną, o nuo 30 dienos visos telyčios (n=20) dalyvavo tyrime. Bandymai buvo atliekami 3 mėnesių laikotarpyje, kurio metu karvės buvo laikomos tvarte pririštos prie savo gardų vienodomis sąlygomis. Gardai modernizuoti, todėl tiek pašarą tiek vandenį karvės gauna automatizuotai – normuotai pagal paskaičiuotas raciono normas. Su kitais gyvuliais tiriamosios telyčios kontakto neturėjo. Eksperimentas truko 90 dienų, per kurias karvių kraujo mėginiai buvo imami kas 30 dienų. Kraujas visada buvo imamas rytais prieš pirmąjį šėrimą, apsisaugant nuo rodiklių kitimo dėl tik ką suduoto pašaro. Tyrimo metu, tiriamosios grupės karvės buvo šeriamos du kartus per dieną įprastu standartiniu pašaru. Šio pašaro racioną sudaro: šiaudai, šienas, silosas (kukurūzų), vitaminų priedai, valgomoji druska, rapsų baltymai, koncentruoti pašarai, probiotikai. Visi pašarai ruošiami sumaišant juos pramoniniame maišytuve “Siloking”. Nuo eksperimento pradžios, po pirmojo kraujo mėginio paemimo, visoms tiriamoms karvėms (n=20) kartu su standartiniu pašaru kiekvieną dieną pradėtas duoti ir „JOSERA Rumi NPS“ papildas, kurio sudėtis: 20 proc. termiškai apdoroti kviečiai, 15,2 proc. monokalcio fosfatas, 8,1 proc. natrio chloridas, 4,0 proc. salyklo daigeliai; taip pat racionas praturtintas mineraliniu laižalu „Kulmin PHOS-OLB“, kurio sudėtyje yra 12,0 proc. fosforo.

Telyčių kraujas tyrimams buvo imamas iš uodegos venos. Tyrimo metu buvo nustatomi šie biocheminiai rodikliai:

 Kepenų fermentai – gama glutamiltransferazės (GGT), aspartato aminotransferazės (AST), šarminės fosfatazės (ALP), alanino aminotransferaės (ALT) aktyvumai;

 Mikroelementai – fosforo (P), magnio (Mg), geležies (Fe), kalcio (Ca) koncentracijos.

 Kitos medžiagos – karbamido (Urea), bendrųjų baltymų, kreatinino kiekiai kraujo serume. Biocheminiai karvių kraujo tyrimai buvo atliekami LSMU Biochemijos katedroje.

2.2. Tyrimo objektai

Atsižvelgiant į amžių, svorį, prieauglį, sveikatingumo rodiklius (eksperimento pradžioje) buvo atrinktos 10 Holšteino veislės telyčių, o paėmus pirmus 10 kraujo mėginių, buvo atrinktos dar 10

18 Holšteino veislės telyčių, ir sudaryta 20 tiriamų telyčių grupė. Tiriamosios grupės telyčių svorių vidurkis – 400 kg, o amžiaus intervalas yra nuo 8 mėn. iki 12 mėn.

Tyrimas atliktas laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymu Nr. 5-500.

2.3. Kraujo biocheminių rodiklių nustatymas

Eksperimento pradžioje 0 dieną, prieš papildant standartinį telyčių racioną ir kas 30 tyrimo dienų, papildžius tiriamos grupės racioną, kiekvienai buvo imtas kraujas iš uodegos venos (V. caudalis) naudojant BD Vacutainer® mėgintuvėlius be priedų (raudonu kamšteliu, serumo biocheminiam tyrimui) ir adatas vakuuminiams mėgintuvėliams – BD Eclipse. Į vakuuminius kraujo mėgintuvėlius buvo imama po 7 ml kraujo ir ant jų užrašomas karvės indentifikavimo numeris ir mėginio surinkimo data.

Kraujo mėginiai iš karto po ėmimo buvo pristatyti į LSMU Biochemijos katedrą, kur mėgintuvėliai su krauju buvo 20 minučių centrifuguojami 2000 aps./min. greičiu. Gautas kraujo serumas 0 dieną 10 mėginių, o 30, 60 ir 90 dienas po 20 mėginių, buvo perpiltas į Eppendorf tipo mikro mėgintuvėlius, kurie suženklinami pagal atitinkamos telyčios ženklinimo numerį ir užšaldomi. 90 tyrimo dieną buvo surinkta 70 kraujo mėginių, kuie nucentrifuguoti ir užšaldyti biocheminių tyrimų analizei.

Kiekvienos tiriamos telyčios kraujo serumas buvo laikomas kambario temperatūroje 30 min., kol visiškai atitirpo, tuomet mėgintuvėliai išmaišomi su mėgintuvėlių maišykle, kad užtikrinti serumo homogeniškumą. Mėginių biocheminiai rodikliai matuoti naudojant klinikinį biocheminį kraujo analizatorių “Dialab Autolyser” (DIALAB®, Austrija) nustatant tiriamųjų analičių vertes. Analizatoriaus veikimo principas paremtas spektrofotometriniu metodu, kuris skirtas kiekybiniam in vitro analičių nustatymui. Tiriamasis mėginys sumaišomas su analitei specifiniu reagentu, reakcijos su kuriuo metu susidaro spalvoti produktai, matuojamas mėginio optinis tankis tiesiogiai proporcingas šviesą sugeriančių molekulių koncentracijai bandinyje.

2.4. Tyrimo duomenų statistinis įvertinimas

Statistinė turimų duomenų analizė atliekama naudojant “Micsoft Excel 2017” programą. Statistiškai apskaičiuoti rezultatų aritmetiniai vidurkiai, galimos paklaidų ribos, standartiniai nuokrypiai. Pateiktų aritmetinių vidurkių statistinis patikimumas įvertintas pasitelkiant Stjudento skirstiniu (T-skirstinys), kuris naudojamas tikintis vidurkio normaliai pasiskirsčiusiose populiacijoje, kai imties plotis yra mažas, o standartinis nuokrypis (deviacija) nežinomas. Gauti rezultatai laikomi

19 patikimais tada, kai p<0,05. Surinktų tyrimų duomenys pateikiami SI tarptautine matavimo vienetų sistema [32].

20

3. TYRIMO REZULTATAI

Tyrime iš viso dalyvavo 20 telyčių, kurios buvo kliniškai sveikos, visos laikomos vienodomis sąlygomis, racionas sudarytas atsižvelgiant į tyrimo metodiką. Tyrimas buvo atliekamas 90 dienų imant kraują kas 30 dienų. Tyrimo pradžioje, 0 dieną kraujas buvo paimtas iš 10 tiriamų telyčių, o 30, 60 ir 90 dieną ir 20 tiriamų telyčių. Iš karto po pirmojo kraujo ėmimo 0 dieną (n=10), visai tiriamųjų telyčių grupei (n=20) racionas buvo papildytas JOSERA FeedMix – Keragen®Longlife“ papildu ir pašarų priedų mišiniu – premiksu. Toks papildytas šėrimas buvo taikomas visą tyrimo laikotarpį, t.y. 90 dienų. Kraujas 0, 30, 60 ir 90 dienas buvo imamas tuo pačiu paros metu, prieš pirmąjį dienos šėrimą, norint atmesti su šėrimo laiku atsiradusias analičių pokyčio galimybes.

3.1. Kepenų fermentų koncentracija kraujo serume

Visų tirtų telyčių kepenų fermento GGT (gama gliutamiltransferazė) koncentracijų pokyčiai tiriamuoju laikotarpiu pateikiami 2 lentelėje.

* Į skaičiavimus neįtrauktas dėl stipraus vidurkio iškrypimo

2 lentelė. GGT fermento koncentracijos pokytis tiriamos grupės telyčių kraujyje.

GGT, U/l

Karvės nr. 0 dienų 30 dienų 60 dienų 90 dienų

736 14,3 19,6 21,5 27,7 747 20,6 18,8 22,0 21,8 744 19,9 19,3 14,8 18,6 740 21,1 19,8 18,6 30,7 739 30,4* 26,6 17,0 27,7 737 16,4 15,8 18,7 28,4 913 24,2 18,6 19,4 20,3 748 17,9 16,2 26,4 23,3 117 19,4 0,0* 38,2 21,9 731 17,9 12,0 21,4 26,2 112 23,0 15,4 20,5 743 16,9 25,0 22,7 750 23,0 20,7 12,0 548 22,0 32,3 14,3 795 24,3 9,83 25,5 752 28,7 28,0 31,7 730 18,3 21,3 13,6 550 19,2 15,3 0,0* 755 22,6 23,7 21,8 735 27,0 16,1 17,0 Vidurkis 19,1 20,6 21,3 22,4 Norma 6–17,4

21 Iš gautų duomenų matyti, kad GGT fermento koncentracijos vidurkis tolygiai didėja viso tyrimo metu. Žemiausia koncentracijos reikšmė buvo 0 eksperimento dieną, kai GGT vidurkis buvo 19,07 U/l, o aukščiausia – 90 dieną, kai vidurkis šoktelėjo iki 22,41 U/l. 30 dieną matomas vidurkis 20,42 U/l, o 60 dieną – 21,3 U/l. Viso tyrimo metu matoma padidinta GGT koncentracija kraujo serume, kuri viršija rekomenduojamą fiziologinę norma (aukščiausia riba yra 17,4 U/l). Į aritmetinio vidurkio skaičiavimus nebuvo įtraukti šie duomenys dėl jų per didelio nuokrypio nuo kitų analičių reikšmių: 739 telyčios 0 dieną, 117 telyčios 30 dieną, 550 telyčios 90 dieną.

3 lentelėje pateikiami visų tirtų telyčių kepenų fermento ALP (šarminė fosfatazė) koncentracijų pokyčiai per visą tyrimo laikotarpį.

3 lentelė. ALP fermento koncentracijos pokytis tiriamos grupės telyčių kraujyje

ALP, U/l

Karvės nr. 0 dienų 30 dienų 60 dienų 90 dienų

736 154,0 183,0 249,0 181,0 747 120,0 139,0 202,0 300,0 744 122,0 141,0 198,0 223,0 740 247,0 313,0 227,0 284,0 739 187,0 314,0 268,0 396,0 737 275,0 278,0 247,0 221,0 913 42,1 47,8 58,2 293,0 748 222,0 311,0 179,0 258,0 117 54,6 55,1 73,8 195,0 731 177,0 189,0 225,0 216,0 112 33,3 42,7 41,1 743 41,7 342,0 363,0 750 294,0 232,0 37,6 548 45,3 63,5 265,0 795 43,5 31,9 61,5 752 275,0 344,0 335,0 730 147,0 255,0 171,0 550 40,1 35,4 123,0 755 217,0 262,0 242,0 735 315,0 223,0 280,0 Vidurkis 160,1 171,1 188,0 224,3 Norma 0,00–488,00

Iš lentelėje pateiktų duomenų matomas pastovus ir tolygus ALP didėjimas viso tyrimo metu, kai žemiausia reikšmė buvo 0 dieną su koncentracijos vidurkiu 160,07 U/l, o aukščiausia fermento

22 koncentracijos vidurkio reikšmė buvo 90 dieną, kai koncentracijos vidurkis siekė 224,31 U/l. 30 ir 60 dienomis matomas ALP koncentracijos vidurkis buvo atitinkamai 171,14 U/l ir 188 U/l. Nors viso eksperimento metu ALP koncentracija augo, jos vidurkiai serume buvo normos ribose, kurios yra nuo 0,00 U/l iki 488 U/l. Individualios telyčių koncentracijų reikšmės taip pat turi didelį reikšmių diapozoną, kai žemiausia reikšmė telyčios nr. 112 30 dieną buvo 33,3 U/l, o aukščiausia individuali koncentracijos reikšmė telyčios nr. 739 buvo 396 U/l 90 dieną.

Gauti tyrimo rezultatai rodo, kad dar prieš tyrimą, raciono nepraturtinus pašarų papildais, GGT lygis telyčių kraujyje buvo padidėjęs ir viršijo viršutinę ribą, kai ALP buvo normos ribose. Viso tyrimo metu stebimas nuolatinis šių dviejų fermentų koncentracijų didėjimas. 4 paveiksle pateikiama GGT ir ALP fermentų priklauosomybė ir tarpusavio ryšys, o koreliacijos koeficientas yra labai aukštas – 0,94.

4 pav. GGT ir ALP fermentų aktyvumų regresinė analizė

Kepenų fermento AST (aspartato aminotransferazė) koncentracijų pokyčiai per visą tyrimo laikotarpį kiekvienai iš tirtų telyčių pateikiami 4 lentelėje.

y = 18.272x - 195.65 R² = 0.8888 0.00 50.00 100.00 150.00 200.00 250.00 18.50 19.00 19.50 20.00 20.50 21.00 21.50 22.00 22.50 23.00 A LP k o ncentr ac ija , U/ l GGT koncentracija, U/l

23

4 lentelė. AST fermento koncentracijos pokytis tiriamos grupės telyčių kraujyje

AST, U/l

Karvės nr. 0 dienų 30 dienų 60 dienų 90 dienų

736 76,7 64,5 77,0 89,9 747 102,0 55,2 57,1 93,2 744 87,2 67,1 60,1 111,0 740 82,9 60,3 60,5 88,4 739 82,5 80,9 81,8 103,0 737 71,7 60,9 65,0 134,0 913 74,5 104,0 80,0 99,1 748 80,6 88,1 72,1 85,3 117 55,3 145,0 156,0 70,1 731 93,0 103,0 77,8 118,0 112 71,3 77,7 86,5 743 72,2 72,3 93,2 750 67,6 61,6 71,5 548 108,0 135,0 76,4 795 107,0 96,0 99,5 752 68,7 74,9 83,7 730 59,4 72,6 79,9 550 84,0 79,3 77,8 755 68,8 32,9 90,0 735 63,7 64,6 107,0 Vidurkis 80,6 79,9 77,7 92,9 Norma 60–125

Iš 4 lentelės duomenų matomas netolygus AST fermento koncentracijos vidurkio kitimas. Žemiausia koncentracija matoma 60 tyrimo dieną, kai koncentracijos vidurkis siekė 77,7 U/l, o aukščiausia 90 dieną, kai koncentracijos vidurkis 92,88 U/l. 0 ir 30 eksperimento dienomis, koncentracijos vidurkis buvo panašus, atitinkamai 80,64 U/l ir 79,99 U/l. Nors AST koncentracijos vidurkis svyravo viso eksperimento metu, jo koncentracijos buvo rekomenduojamų normų, kurios yra tarp 60 U/l ir 125 U/l, ribose.

Visų tirtų telyčių kepenų fermento ALT (alanino aminotransferazė) koncentracijų pokyčiai per visą tyrimo laikotarpį pateikiami 5 lentelėje.

24

5 lentelė. ALT fermento koncentracijos pokytis tiriamos grupės telyčių kraujyje

ALT, U/l

Karvės nr. 0 dienų 30 dienų 60 dienų 90 dienų

736 42,3 30,4 29,2 38,8 747 43,5 26,9 23,2 32,9 744 39,4 27,8 23,6 38,4 740 31,5 31,9 34,3 32,4 739 46,9 32,6 31,5 39,2 737 32,9 21,6 22,9 32,4 913 38,8 40,0 37,7 37,9 748 38,9 34,0 35,8 32,2 117 29,9 47,7 49,7 26,4 731 40,4 40,5 38,0 48,5 112 33,9 42,4 40,4 743 32,2 31,7 36,9 750 32,3 36,1 32,7 548 40,2 41,3 28,4 795 41,0 37,4 39,3 752 32,8 33,1 36,1 730 29,9 37,2 31,7 550 39,2 38,1 33,3 755 32,6 45,2 32,7 735 20,0 29,0 27,1 Vidurkis 38,5 33,4 35,0 34,9 Norma 25–97

Iš 5 lentelės duomenų galime matyti netolygų ALT fermento pokytį eksperimento laikotarpiu. Aukščiausias fermento koncentracijos aritmetinis vidurkis buvo 0 tyrimo dieną, kai koncentracija siekė 38,45 U/l, o žemiausias koncentracijos vidurkis buvo 30 dieną – 33,37 U/l. 60 ir 90 eksperimento dieną fermento koncentracijos vidurkiai buvo panašūs: atitinkamai 35 U/l ir 34,89 U/l. Visą tyrimo laikotarpį koncentracijos vidurkiai neviršijo ir nebuvo žemesni už rekomenduojamas fiziologines normas, kurios yra nuo 25 U/l iki 97 U/l. Nors kai kurių telyčių individualios fermento koncentracijos kraujo serume buvo mažesnės už apatines normos ribas.

Iš gautų duomenų matome, kad AST ir ALT koncentracijos kinta netolygiai ir dėsningumą pastebėti sunku. Koreliacijos koeficientas tarp šių dviejų fermentų yra labai žemas, vos 0,07, todėl daroma prielaida, kad šie fermentai tiriamuoju laikotarpiu neturėjo reikšmingo pokyčio, o jų vertės kito nevienodai ir išliko normos ribose viso tyrimo metu. Duomenys pateikti 5 paveiksle.

25

5 pav. ALT ir AST fermentų aktyvumų regresinė analizė

3.2. Mineralinių medžiagų koncentracija kraujo serume

6 lentelė. Kalcio koncentracijos pokytis tiriamos grupės telyčių kraujyje

Ca, mg/dl

Karvės nr. 0 dienų 30 dienų 60 dienų 90 dienų

736 5,41 5,67 5,32 5,78 747 5,72 5,72 5,36 5,42 744 5,35 5,69 5,89 5,25 740 6,41 6,02 5,51 5,86 739 6,12 5,61 5,35 7,59 737 5,20 5,42 4,93 7,49 913 5,41 6,09 4,78 6,57 748 5,14 5,72 5,09 6,28 117 5,25 5,85 5,94 4,96 731 6,12 6,97 5,43 8,46 112 5,08 6,16 6,64 743 5,13 5,64 6,82 750 6,06 5,57 5,73 548 6,22 4,94 5,64 795 6,13 4,95 6,71 752 5,60 5,67 6,38 730 5,49 5,39 5,66 550 5,92 6,17 5,74 755 5,97 6,79 5,72 735 5,77 4,90 5,87 Vidurkis 5,61 5,80 5,48 6,20 Norma 8,0–11,4 y = -0.0242x + 37.395 R² = 0.0059 33 34 35 36 37 38 39 75.00 80.00 85.00 90.00 95.00 A LT ko nc entr aci ja , U/ l

26 Tyrimo duomenys rodo, kad kalcio koncentracija kraujo serume viso tyrimo metu yra žemesnė, nei rekomenduojamos normos ribos, tačiau matomas nedidelis, bet tolygus koncentracijos didėjimas tiriamuoju laikotarpiu. Koncentracijų aritmetiniai vidurkiai svyruoja nuo 5,61 mg/dl 0 dieną iki 6,20 mg/dl 90 dieną. Akivaizdu, kad tiriamoms telyčioms yra kalcio trūkumas, tačiau jokių klinikinių požymių susijusių su hipokalcemija tyrimo laikotarpiu nepastebėta. Fiziologinės Ca normos ribos yra nuo 8,0 mg/dl iki 11, 4 mg/dl.

7 lentelėje pateikiami magnio (Mg) koncentracijos pokyčiai kraujo serume visoms tiriamosioms telyčioms tiriamuoju laikotarpiu.

7 lentelė. Magnio koncentracijos pokytis tiriamos grupės telyčių kraujyje

Mg, mg/dl

Karvės nr. 0 dienų 30 dienų 60 dienų 90 dienų

736 0,910 0,940 1,070 1,000 747 0,966 0,969 1,080 1,070 744 0,924 1,110 1,190 1,050 740 0,975 1,210 1,220 1,110 739 1,120 0,945 0,994 1,330 737 0,969 0,858 0,993 1,180 913 0,992 1,060 0,998 0,838 748 1,030 1,060 0,998 1,020 117 0,964 1,110 1,190 1,030 731 0,978 1,200 0,949 1,640 112 1,050 1,210 1,200 743 1,150 0,969 1,120 750 1,120 1,060 0,852 548 1,030 1,000 0,909 795 1,070 0,975 0,836 752 1,120 0,952 1,080 730 0,910 0,902 0,914 550 1,230 1,240 0,910 755 0,978 1,250 0,965 735 0,858 0,919 0,955 Vidurkis 0,983 1,041 1,057 1,100 Norma 1,5–2,9

Akivaizdu, kad magnio koncentracijos aritmetinis vidurkis tiriamų telyčių kraujyje yra žemesnis už fiziologines normos ribas. 0 tyrimo dieną magnio koncentracijos aritmetinis vidurkis kraujyje 0,983 mg/dl, o eksperimento paskutinę – 90 dieną – 1,1 mg/dl, tačiau viso tyrimo metu koncentracija nepakyla iki normos ribų. Klinikinių požymių, susijusių su magnio stoka, tiriamoms telyčioms pastebėta nebuvo.

27 Visų tiriamųjų telyčių geležies (Fe) koncentracijų pokyčiai kraujo serume eksperimentiniu laikotarpiu pateikiami 8 lentelėje.

8 lentelė. Geležies (II) koncentracijos pokytis tiriamos grupės telyčių kraujyje

Fe (II), µg/dl

Karvės nr. 0 dienų 30 dienų 60 dienų 90 dienų

736 175 206 162 206 747 150 131 215 160 744 149 144 241 208 740 168 187 164 260 739 171 186 160 294 737 149 149 161 177 913 120 118 149 223 748 184 205 167 244 117 223 356* 201 204 731 193 231 204 336* 112 155 149 147 743 165 126 226 750 193 168 137 548 128 195 223 795 129 202 233 752 186 143 219 730 178 169 245 550 185 139 236 755 223 207 201 735 133 175 144 Vidurkis 168,20 170,11 174,85 209,80 Norma 57,00–162,00

* Į skaičiavimus neįtrauktas dėl didelio nuokrypio

Iš tyrimo rezultatų, pateiktų 8 lentelėje, pastebima aukšta geležies koncentracija tiriamų telyčių kraujo serume. Ji viršija fiziologines normos ribas viso tyrimo metu. 0 tyrimo dieną Fe (II) koncentracijos aritmetinis vidurkis yra 168,2 µg/dl, 30 dieną – 170,11 µg/dl, 60 dieną – 174,85 µg/dl, o paskutinę 90 dieną – net 209,8 µg/dl. Žemiausia aritmetinio vidurkio reikšmė buvo 0 dieną, aukščiausia – 90 tyrimo dieną. Į aritmetinių vidurkių apskaičiavimus nebuvo įtrauktos dviejų telyčių geležies koncentracijų analitinės vertės: nr. 117 telyčios 30 tyrimo dieną ir telyčios nr. 731,90 tyrimo dieną. Jų vertės dvigubai viršijo rekomenduojamas normos ribas, todėl tokių duomenų įtraukimas į aritmetinių vidurkių skaičiavimą smarkiai ir nepagrįstai iškreiptų rezultatus.

9 lentelėje pateikiami fosforo (P) koncentracijos pokyčiai kraujo serume visoms tiriamoms telyčioms per visą tyrimo laikotarpį.

28

9 lentelė. Fosforo koncentracijos pokytis tiriamos grupės telyčių kraujyje

P, mg/dl

Karvės nr. 0 dienų 30 dienų 60 dienų 90 dienų

736 4,51 7,08 6,95 8,72 747 5,05 6,21 7,82 6,83 744 5,54 6,24 8,61 7,25 740 6,01 6,75 6,96 7,91 739 5,41 7,28 6,94 10,20 737 5,67 5,98 5,95 10,60 913 4,89 6,31 4,92 7,49 748 4,99 7,88 6,33 8,80 117 5,37 8,10 7,81 6,80 731 6,25 9,93 6,90 14,54* 112 5,22 7,47 7,15 743 5,40 6,72 10,50 750 6,87 7,21 6,08 548 6,32 6,68 7,75 795 6,43 5,50 7,60 752 6,48 7,09 10,10 730 7,57 6,45 8,54 550 6,34 6,98 7,36 755 7,44 9,04 8,19 735 6,38 6,26 8,48 Vidurkis 5,36 6,64 6,92 8,22 Norma 5,6–8,0

* Į skaičiavimus neįtrauktas dėl didelio nuokrypio

Iš gautų duomenų matomas fosforo (P) aritmetinio vidurkio nuolatinis didėjimas per visą eksperimento laikotarpį. Žemiausia vidurkio reikšmė stebima 0 dieną, kai fosforo koncentracijos vidurkis 5,36 mg/dl, o aukščiausia reikšmė buvo 90 eksperimento dieną – 8,22 mg/dl. 30 ir 60 tyrimo dieną stebimi panašūs fosforo koncentracijos aritmetiniai vidurkiai, atitinkamai 6,64 mg/dl ir 6,92 mg/dl. Nors 0 eksperimento dieną fosforo koncentracija buvo mažesnė už fiziologinės normos ribas (0 dieną aritmetinis vidurkis 5,36 mg/dl, kai normos žemutinė riba 5,60 mg/dl), 90 dieną fosforo koncentracija telyčių kraujo serume peraugo normos ribą su 8,22 mg/dl, kai viršutinė normos riba yra 8,00 mg/dl.

3.3. Kitų rodiklių koncentracijų kraujo serume tyrimas

10 lentelėje pateikiama karbamido (urea) koncentracijos dinamika kraujo serume eksperimentiniu laikotarpiu visoms tirtoms telyčioms.

29

10 lentelė. Karbamido (urėjos) koncentracijos pokytis tiriamos grupės telyčių kraujyje

Karbamidas (urea), mg/dl

Karvės nr. 0 dienų 30 dienų 60 dienų 90 dienų

736 14,7 15,6 23,2 25,2 747 12,0 13,6 29,8 28,1 744 15,5 13,6 29,9 28,4 740 16,4 15,6 24,6 37,5 739 11,5 12,5 22,6 38,5 737 12,7 18,0 25,6 45,3 913 16,2 17,7 30,8 30,2 748 15,2 15,6 25,3 37,8 117 14,8 19,7 31,4 36,5 731 17,9 16,7 25,0 46,8 112 16,6 35,6 33,5 743 19,5 21,5 49,3 750 19,1 24,7 30,2 548 19,9 29,9 33,3 795 19,9 31,1 31,5 752 25,2 20,4 47,8 730 18,0 23,8 37,1 550 17,1 35,1 36,1 755 14,8 28,9 26,7 735 20,7 25,2 38,7 Vidurkis 14,7 17,5 27,2 35,9 Norma 10–25

Iš gautų duomenų matomas tolygus karbamido koncentracijos didėjimas visu tyrimo laikotarpiu, kai žemiausia aritmetinio vidurkio reikšmė 0 dieną buvo 14,69 mg/dl, o aukščiausias koncentracijos vidurkis buvo paskutinę – 90 tyrimo dieną: 35,9 mg/dl. 30 ir 60 dieną koncentracijos aritmetiniai vidurkiai atitinkamai siekė 17,47 mg/dl ir 27,22 mg/dl. Tyrimo duomenys taip pat rodo, kad 0 ir 30 dieną karbamido (urėjos) koncentracija neviršijo fiziologinės normos ribų, tačiau 60 dieną koncentracijos vidurkis (27,22 mg/dl) peraugo aukščiausią normos ribą, kuri yra 25 mg/dl ir didėjo iki 35,0 mg/dl 90 eksperimento dieną.

Visų tirtų telyčių bendrosios baltymų koncentracijos dinamika kraujo serume eksperimentiniu laikotarpiu pateikiama 11 lentelėje.

Gauti tyrimo duomenys rodo, kad bendroji baltymų koncentracija viso tyrimo metu nuolatos didėjo. Tyrimo pradžioje koncentracijų vidurkis buvo žemiausias – 69,92 g/dl – ir atitiko referentines normos ribas, tačiau paskutinę 90 tyrimo dieną bendroji baltymų koncentracija išaugo iki 77,3 g/dl ir viršijo rekomenduojamas normos ribas. 30 ir 60 tyrimo dienomis bendrosios baltymų koncentracijos vidurkis buvo atitinkamai 72,48 g/dl ir 74,86 g/dl.

30

11 lentelė. Bendrosios baltymų koncentracijos pokytis tiriamos grupės telyčių kraujyje

Bendrieji baltymai, g/dl

Karvės nr. 0 dienų 30 dienų 60 dienų 90 dienų

736 65,3 64,6 70,1 65,9 747 65,1 69,6 71,4 67,1 744 65,2 70,7 72,4 68,3 740 71,7 68,3 67,9 71,5 739 88,9 79,4 85,8 92,4 737 73,1 68,8 84,4 93,0 913 66,4 80,2 88,2 98,7 748 68,2 71,4 74,9 76,2 117 67,5 68,1 67,5 75,4 731 67,8 75,2 79,8 50,7 112 79,1 78,2 59,9 743 71,4 91,3 107,0 750 70,0 76,5 91,5 548 80,3 71,9 77,7 795 63,0 57,3 67,2 752 85,1 81,1 100,3 730 67,9 64,9 75,6 550 85,4 67,4 71,8 755 68,2 74,4 63,4 735 70,6 71,8 71,5 Vidurkis 69,92 72,48 74,86 77,30 Norma 67–75

Tyrime gauti duomenys rodo, kad karbamido koncentracija taip pat didėjo viso tyrimo laikotarpyje. Žinant karbamido etiologiją, tokie rezultatai rodo glaudų ryšį tarp baltymų koncentracijos didėjimo ir karbamido didėjimo kraujo serume. Visas 90 dienų didėjant baltymų koncentracijai, didėjo ir karbamido koncentracija. Jų tarpusavio ryšys ir koreliacija pateikiama 6 paveiksle, kur matomas stiprus koreliacinis ryšys – 0,974.

31

6 pav. Serumo bendrosios baltymų ir karbamido koncentracijų regresinė analizė

12 lentelėje pateikiama kreatinino koncentracijos dinamika per visą tyrimo laikotarpį kiekvienos tirtos telyčios atskirai ir rodiklio reikšmių aritmetiniai vidurkiai.

12 lentelė. Kreatinino koncentracijos pokytis tiriamos grupės telyčių kraujyje

Kreatininas, mg/dl

Karvės nr. 0 dienų 30 dienų 60 dienų 90 dienų

736 1,85 2,03 2,26 2,06 747 1,82 34,10* 2,32 1,98 744 1,65 2,11 2,41 1,86 740 1,79 1,92 2,03 1,90 739 1,90 2,05 2,35 2,29 737 1,82 1,96 1,96 2,03 913 1,85 1,85 1,81 1,70 748 1,75 2,03 1,97 2,03 117 1,72 1,75 2,17 1,70 731 1,82 1,77 1,95 2,11 112 1,72 2,05 1,95 743 1,78 2,19 2,24 750 2,06 2,24 1,76 548 1,79 1,96 1,92 795 1,89 1,76 1,86 752 2,02 2,27 2,04 730 1,71 1,98 1,78 550 2,04 2,06 1,65 755 2,02 2,38 2,04 735 2,16 2,02 2,04 Vidurkis 1,79 1,93 2,10 1,90 Norma 0,5–2,2

* Į skaičiavimus neįtrauktas dėl didelio nuokrypio

Gauti tyrimų duomenys rodo, kad kreatinino koncentracija nesmarkiai kito viso tyrimo laikotarpiu. Žemiausia reikšmė stebima 0 tyrimo dieną, kai koncentracijos vidurkis 1,79 mg/dl, o

y = 0.3167x + 66.082 R² = 0.9504 69 70 71 72 73 74 75 76 77 78 0.00 10.00 20.00 30.00 40.00 Be nd ro ji ba lty m ų ko nc entr aci ja , g /l Karbamido koncentracija, mg/dl

32 aukščiausia kreatinino koncentracijos reikšmė nustatyta 60 eksperimento dieną – 2,10 mg/dl. 30 ir 90 dienomis kreatinino koncentracijos vidurkiai yra labai panašūs, o jų reikšmės atitinkamai yra 1,93 mg/dl ir 1,90 mg/dl. Viso tyrimo metu kreatinino koncentracija telyčių kraujyje buvo normos ribose, nors stebimos aukštesnės kreatinino reikšmės.

Gauti tyrimų duomenys rodo, kad kreatinino kiekis tiriamuoju laikotarpiu didėjo, nors 90 dieną jo koncentracija šiek tiek mažesnė, tačiau po pašaro praturtinimo papildais, kreatinino koncentracija vienareikšmiškai didėjo.

7 paveiksle matome regresinę kreatinino ir bendrosios baltymų koncentracijų analizę.

7 pav. Kreatinino ir bendrosios baltymų koncentracijos regresinė analizė

Pateiktoje vidurkių koreliacijos vizualizacijoje galime matyti teigiamą, nors šiek tiek mažesnę koreliaciją, lyginant su bendrųjų baltymų ir karbamido, tarp serumo bendrosios baltymų ir kreatinino koncentracijos didėjimo, kai koreliacijos koeficientas – 0,644.

y = 0.026x + 0.0304 R² = 0.4156 1.75 1.80 1.85 1.90 1.95 2.00 2.05 2.10 2.15 69 70 71 72 73 74 75 76 77 78 Kr ea ti ni no k o ncentr ac ija , m g/ dl

33

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Kepenų fermentai dažnai naudojami, kaip indikatoriai nustatant kepenų funkcijos sutrikimus, patologinius pakitimus, organų pažeidimus. Ūkiuose kepenų sutrikimai ir ligos gyvuliams atsiranda ganėtinai dažnai dėl vis didėjančio poreikio produktyvumui, kai norima išgauti kuo didesnį produkcijos kiekį per trumpiausią įmanomą laiką. Klinikiniai požymiai gali nepasireikšti, kol nebus pažeista > 60-80 proc. kepenų parenchimos [33].

GGT ir ALP yra kepenų fermentai, kurie dažniausiai tiriami kartu, norint nustatyti kepenų funkciją. Paprastai, GGT aktyvumo padidėjimas kraujo serume parodo sutrikimą, susijusį su kepenų ar tulžies latakų pažeidimu, tačiau šis fermentas nėra specifiškas tik kepenų ligoms, todėl jis dažnai naudojamas patikslinti ALP padidėjimo priežastį. Jeigu padidėja ALP koncentracija, tai dažniausiai sąlygoja būkles susijusias su kaulų audinių patologija. Tačiau abiejų fermentų koncentracijos išaugimas beveik visada rodo kepenų funkcijos pokyčius [34,35].

AST ir ALT yra fermentai, kurių pagrindinė funkcija - metabolinė. ALT atsakinga už baltymų metabolizmą kepenyse, o AST padeda metabolizuoti alaniną (amino rūgštį). Šie du fermentai yra labiau specifiški nustatant kepenų parenchimos patologijas ar funkcijos sutrikimus [36].

Vertinant visus gautus kepenų fermentų tyrimo duomenis, pagal gautą GGT ir ALP rodiklių aktyvumo dinamiką galima būtų įtarti kepenų patologiją dar nepradėjus eksperimento, o praturtinus pašarus papildais, situacija dar labiau paaštrėjo, nes GGT ir ALP fermentų aktyvumas dar labiau didėjo viso tyrimo metu. Tačiau, atsižvelgiant į tirtų telyčių amžių, į AST ir ALT fermentų rekomenduojamas koncentracijas, kurios yra ženkliai specifiškesnis rodiklis vertinant kepenų patologines būkles, bei aukštą bendrąją baltymų koncentraciją kraujyje, kepenų patologijos galimybė yra labai menka [37]. Labiau tikėtina, kad pradinis GGT lygis buvo aukštas dėl prastai subalansuotos mitybos, ar net gi dėl pašaruose esančių toksinų, o eksperimento metu GGT fermento koncentracija didėjo galimai dėl bendrosios baltymų koncentracijos išaugimo (koreliacijos koeficientas 0,99), t.y., dėl baltymų skilimo produkto – amoniako, kuris yra toksiškas ir kepenyse verčiamas į netoksinį produktą – karbamidą – koncentracijos padidėjimo [38,39]. Tai patvirtina labai aukštas GGT ir karbamido koreliacijos koeficientas – 0,97.

Baltymai yra viena svarbiausių statybinių medžiagų bet kokiame orgamizme, ypač jauniems galvijams, kuriems reikia ne tik aminorūgščių, kad aprūpinti mikroorganizmų augimą ir metabolizmą visame virškinamajame trakte, bet ir normaliam augimui bei prieaugliui užtikrinti. Baltymų trūkumas gali riboti mikroorganizmų aktyvumą, mikrobinio baltymo sintezę ar virškinamumo greitį. Tačiau esant per dideliam baltymų kiekiui arba esant energijos trūkumui, kuris sukeliamas šeriant per daug baltymingais pašarais, kraujo serume susidaro per didelis kiekis karbamido (urėjos), amoniako,

34 kreatinino, dėl ko gali kilti intoksikacijos, metaboliniai sutrikimai, produkcijos mažėjimas, reprodukcijos sutrikimai [40,41].

Gauti tyrimo duomenys rodo, kad baltymų koncentracija kraujo serume stabiliai didėjo viso tyrimo metu. Aiškiai matoma, kad prasidėjus eksperimentui ir pradėjus telyčias šerti papildytu pašaru baltymų koncentracija didėja, kol 60 dieną perauga normos viršutines ribas, o 90 dieną dar daugiau viršija rekomenduojamas reikšmes. To priežastimi, labiausiai tikėtina, buvo pašaro papildas, kuris praturtintas baltymų koncentratu, todėl ir kraujo serumo koncentracija, šeriant tokiu papildu, nuolatos didėja.

Karbamido (urėjos) sintezė vyksta kepenyse, kur nepanaudotos amino rūgštys, gautos su pašaru, ar amino rūgšty,s gautos skaidant raumenų baltymus, yra oksiduojamos organizmo, kaip alternatyvus energijos šaltinis, kurio metu ir gaunama urėja ir anglies dvideginis. Amoniakas yra dažnas šalutinis produktas metabolizuojant azotinius junginius, tačiau yra toksiškas organizmui ir jo susikaupimas pražūtingas ląstelėms ir audiniams, todėl kepenyse jis taip pat paverčiamas į karbamidą, kuris gali būti saugiai ir greitai pašalinamas iš organizmo [42].

Didžioji dalis plazmos kreatinino yra gaunama iš kreatino skilimo, kuris susidaro raumenų audinyje gaunant energiją fosfokreatinino formoje. Šio metabolito buvimas kraujo serume yra svarbus fiziologinis faktorius, nes tai vienas iš baltymų skilimo metabolitų. Kreatinino ekskrecija vyksta per inkstus, todėl plazmos kreatinino lygiai gali atspindėti ir inkstų filtravimo ir funkcijos pajėgumą [43].

Serume esantys baltymai, karbamidas ir kreatininas organizmo apykaitos reakcijose tarpusavyje susiję produktai, todėl nustatant gyvulių sveikatingumą, o ypač kepenų ir inkstų funkcijos pakitimus, svarbu vertinti šiuos rodiklius kartu, norint tiksliai nustatyti ar įvertinti jų atitinkamus pokyčius. Šie rodikliai ypač svarbūs sudarinėjant teisingą racioną ūkiniams gyvuliams, norint tenkinti jų reikmes ir gauti gerą produkciją [44].

Karvių kraujo biocheminiai rodikliai yra svarbūs nustatant lėtinius ir ūminius susirgimus, atpažįstant ankstyvas anomalijas ir metabolinius organizmo nukrypimus, slaptą ligos formą, bei, žinoma, stebint, kaip įsisavinamas racionas: daryti greitus ir efektyvius jo pakeitimus ir taip užtikrinti ūkio ir gyvūlių gerovę ir sveikatingumą [45].

Galvijams reikia daug mineralinių medžiagų, kad jie galėtų augti, didinti prieauglį, daugintis ir produkcijai gauti. Tinkamas raciono papildymas mineralinėmis medžiagomis gali būti labai naudingas bandai, tačiau jų esant per daug gali išsivystyti metabolinės ligos ir net gi sumažėti produktyvumas, sukeltas nereikalingas mineralų išsiskyrimas iš organizmo. Kadangi mineralinių medžiagų reikia organizmo metabolizmui, fermentų veiklai, homeostazei palaikyti ir produkcijai

35 gauti, jų kieko ir tarpusavio ryšių nustatymas kraujo serume yra ypač svarbus, sprendžiant apie galvijų sveikatingumą ir bandos bendrą būklę [46].

Kalcis yra vienas svarbiausių mineralinių medžiagų organizme, didžiausios jo atsargos (98 - 99 proc.) kaupiasi kauluose, todėl ilgalaikiai jo trūkumai gali sukelti kaulų silpnėjimą ir netgi lūžius. Kalcis taip pat atsako už tinkamą nervų ir raumenų sistemos veiklą, reprodukcinių savybių palaikymą, bei tinkamo prieauglio užtikrinimą [15].

Iš gautų eksperimentinių duomenų matome, kad viso tyrimo metu kalcio koncentracija kraujyje buvo žemesnė už normos ribas. Hipokalcemija galvijų ūkyje gali kilti dėl daugybės priežasčių ir varijuojančių faktorių, tačiau dažniausios ir labiausiai tikėtinos yra susijusios su pogimdyvine pareze. Šiuo atveju, tokia galimybė atmetama dėl to, kad buvo tirtos dar niekada nesiverševusios telyčios [47]. Labiau tikėtina subklinikinės hipokalcemijos priežastis gali būti neteisingai suderintas racionas, kuriame trūksta mikroelementų, įskaitant ir kalcį, nors jokių klinikinių hipokalcemijos požymių tiriamos telyčios eksperimento metu neturėjo.

Apie 80 proc. viso fosforo gyvūno organizme kaupiama skeleto kauluose. Kitas likutis atsakingas už daugelį metabolinių funkcijų organizme, tokių kaip energijos panaudojime ir pernešime, rūgščių sudaryme, reikalingas atrajotojų mikroflorai virškinamajame trakte palaikyti ir augti [48].

Iš tyrimo duomenų matome, kad fosforo koncentracijos vidurkis kito per visą tiriamąjį laikotarpį. Kadangi 0 dieną telyčioms buvo pradėtas duoti pašaro papildas, kuriame didelė fosforo koncentracija, stebimas nuolatinis koncentracijos didėjimas per visas 90 dienų, kol galiausiai jis peraugo normos viršutinę ribą. Tokio rezultato buvo tikėtasi pradedant šėrimą fosforu praturtintu pašaru. Kadangi fosforas ir kalcis yra tarpusavyje metaboliškai susiję elementai, galimai, fosforo didelis kiekis racione slopino ir mažino kalcio koncentraciją kraujo serume susijungdamas su laisvuoju kalciu [49].

Mg yra kaulų sudedamoji dalis (maždaug 60-70 proc. viso kūno magnio yra skelete), 30-40 proc. pasiskirsto minkštuosiuose audiniuose, o išorinėje ląstelės erdvėje – tik apie 1 proc. Nors ląstelės išorės erdvėje magnio yra tik apie 1 proc. – tai pagrindinė medžiaga užtikrinanti tinkamą nervinio impulso perdavimą. Magnis yra vienas svarbiausių mikroelementų, užtikrinantis viduląstelinių fermentų aktyvaciją [50].

Gauti tyrimo duomenys rodo, kad magnio koncentracija buvo žemiau normos ribų visą tiriamąjį laikotarpį. Kaip ir su kalciu, magnio deficito analizė susijusi su dviem labiausiai tikėtinomis metabolizmo sutrikimo priežastimis: vadinama ganykline tetanija arba su tikruoju magnio trūkumu pašaruose [51]. Ganyklinė tetanija yra mažiau tikėtina hipomagnezijos priežastis, nes tiriamos telyčios tiriamuoju laikotarpiu buvo laikomos tvarte, todėl daroma prielaida, kad pašaras nėra tinkamai optimizuotas telyčių poreikiams patenkinti [52].

36

IŠVADOS

1. Pašarų praturtinimas priedais ir papildais, telyčių kepenų fermentų ir kitų kraujo biocheminių rodiklių dinamikai buvo reikšmingas.

2. GGT ir ALP fermentų koncentracija didėjo viso tyrimo metu (GGT viso tyrimo metu viršijo normos ribas), o jų koreliacijos koeficientas 0,94. ALT ir AST pokytis buvo mažai reikšmingas. Šių fermentų koreliacijos koeficientas vos 0,07.

3. Žymūs kepenų fermentų GGT ir ALP pokyčiai, galimai susiję su labai išaugusiu bendrųjų baltymų kiekiu kraujyje, t.y., kepenyse perdirbamo baltymų produkto – amoniako pasekmė. Koreliacijos koeficientas tarp bendrųjų baltymų ir GGT yra labai didelis – 0,97.

4. Viso tyrimo metu stebima hipokalcemija ir hipomagnezija, o fosforo koncentracija kito nuolatos ir peraugo normos ribas: nuo hipofosfatemijos iki hiperfosfatemijos.

5. Bendrosios baltymų, kreatinino ir karbamido koncentracijų dinamika kraujyje tyrimo metu po praturtinimo pašarų papildais ir priedais taip pat reikšminga.

37

REKOMENDACIJOS

1. Aktyvi ir efektyvi hipokalcemijos ir hipomagnezijos prevencija, tinkamai subalansuojant telyčių racioną.

2. Deramas baltymų balansas pašaruose, eliminuojant jų perteklių, o kartu ir karbamido koncentracijos išaugimą kraujyje.

38

LITERATŪROS SĄRAŠAS

[1] P. McDonald, R.A. Edwards, J.F.D. Greenhalgh, C.A. Morgan, L. Sinclair ir R. W. , ANIMAL NUTRITION, Pearson, 2010.

[2] D. G. Hinton, Supplementary feeding of sheep and beef cattle, Collingwood: Landlinks Press, 2007.

[3] . R. Blair, NUTRITION AND FEEDING, London, UK.: Cabi, 2011.

[4] M. Hersom, „UF/IFAS Extension,“ 01 2017. [Tinkle]. Available:

http://edis.ifas.ufl.edu/pdffiles/AN/AN19000.pdf. [Kreiptasi 16 08 2018].

[5] CSIRO, Nutrient Requirements of Domesticated Ruminants, CSIRO Publishing, 2007.

[6] Meat & Livestock Australia, Beef cattle nutrition an introduction to the essentials, 40 Mount Street North Sydney NSW 2060: Meat & Livestock Australia Limited, 2006, Revised March 2015.

[7] Stryer L, Berg JM ir T. JL, Biochemistry, San Francisco: W.H. Freeman., 2002.

[8] C. M. Hersom ir N. Jeffrey, „University of Florida IFAS Extension,“ January 2017. [Tinkle]. Available: http://edis.ifas.ufl.edu/pdffiles/AN/AN16800.pdf. [Kreiptasi August 2018].

[9] N. F. Suttle, The Mineral Nutrition of Livestock, 4th edn, Wallingford, Oxon, UK: CABI Publishing, 2009.

[10] J. W. Spears ir W. P. Weiss, „MIneral and vitamin nutriotion in ruminants,“ The Professional Animal Scientist 30, pp. 180-191, 2014.

[11] J. Y. Lee, L. Zhao ir D. H. Hwang, „Modulation of pattern recognition receptor-mediated inflammation and risk of chronic diseases by dietary fatty acids.,“ Nutrition Reviews, p. 38– 61, 2010.

39 [12] R. L. Preston, „Receiving Cattle NutritionReceiving Cattle Nutrition,“ Veterinary Clinics of

North America: Food Animal Practice, t. 23, nr. 2, pp. 193-205, 2007.

[13] Rick J. Rasby, Aaron L. Berger, Dennis E. Bauer ir D. R. Brink, „Extension Publications Limited,“ 2011. [Tinkle]. Available: http://extensionpublications.unl.edu/assets/pdf/ec288.pdf. [Kreiptasi 02 09 2018].

[14] Committee on Minerals and Toxic Substances in Diets and Water for Animals, National Research Council , Mineral Tolerance of Animals: Second Revised Edition, 500 Fifth Street, N.W. Washington, DC: THE NATIONAL ACADEMIES PRESS, 2015.

[15] N. Suttle, Absorption of Minerals and Vitamins, Moredun Foundation, Penicuik, UK: Elsevier Ltd., 2011.

[16] D. M. Gordon, Animal Nutrition Science, Cabi, August 2008.

[17] V. Mitra ir J. Metcalf, „Metabolic functions of the liver,“ Anaesthesia & Intensive Care Medicine, t. 13, nr. 2, pp. 54-55, 2012.

[18] J. Hole, ESSENTIALS OF HUMAN ANATOMY AND PHYSIOLOGY, DUBUQUE: WILLIAM C. BROWN, 1995.

[19] R. Bowen, „SECRETION OF BILE AND THE ROLE OF BILE ACIDS IN DIGESTION,“ [Tinkle]. Available: http://www.vivo.colostate.edu/hbooks/pathphys/digestion/liver/bile.html. [Kreiptasi 27 10 2018].

[20] V. ASPINALL, ESSENTIALS OF VETERINARY ANATOMY AND PHYSIOLOGY, London: ELSEVIER, 2005.

[21] V. ASPINALL ir M. O'REILLY, INTRODUCTION TO VETERINARY ANATOMY AND PHYSIOLOGY., EDINBURGH: BUTTERWORTH-HEINEMANN, 2004.

[22] M. T. DeSancho ir S. M. Pastores, Textbook of Hepatology: From Basic Science to Clinical Practice, Wiley-Blackwell, 2008.

40 [23] A. Steen, „: Field study of dairy cows with reduced appetite in early lactation: clinical

examinations,,“ Acta Veterinaria Scandinavica, t. 42, pp. 219-228, 2001.

[24] G. Ianiro, „Digestive Enzyme Supplementation in Gastrointestinal Diseases,“ Current Drug Metabolism, t. 17, pp. 187-193, 2016.

[25] S. Zvonko, J. Piršljin, S. Milinković-Tur, M. Zdelar-Tuk ir B. Beer Ljubić, „Activities of AST, ALT and GGT in clinically healthy dairy cows,“ VETERINARSKI ARHIV, t. 75, nr. 1, pp. 67-73, 2005.

[26] M. Webbe, A. Krishnan, N. G. Thomas ir B. Cheung, „Association between serum alkaline phosphatase and c-reactive protein in the United States National Health and Nutrition Examination Survey 2005-2006,“ Clinical Chemistry and Laboratory Medicine, t. 48, pp. 167-173, 2010.

[27] J. Sato, K. Masahiro, Y. Jun ir R. Sato, „Changes of Serum Alkaline Phosphatase Activity in Dry And Lactational Cows,“ Journal of Veterinary Medical Science, t. 67, nr. 8, pp. 813-815, 2005.

[28] W. Marshall, „Association for Clinical Biochemistry and Laboratory Medicine,“ 2012. [Tinkle]. Available: http://www.acb.org.uk/Nat%20Lab%20Med%20Hbk/ALT.pdf.

[29] E. G. Giannini, „ver enzyme alteration: a guide for clinicians,“ Canadian Medical Association Journal, t. 172, nr. 3, pp. 367-379, 2005.

[30] D. Anahat ir S. H. Randolph, Anesthesia and Uncommon Diseases, Elsevier Inc., 2012.

[31] G. MOHAMED, „INVESTIGATION OF SOME ENZYMES LEVEL IN BLOOD AND MILK SERUM IN TWO STAGES OF MILK YIELD DAIRY COWS AT ASSIUT CITY,“ Assiut Veterinary Medical Journal, t. 60, nr. 142, 2014.

[32] V. Juozaitienė ir S. Kerzienė, Biometrija ir kompiuterinė duomenų analizė, Kaunas: LVA, 2001.