Galvijų kraujo biocheminių rodiklių priklausomybė

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas Stambiųjų gyvūnų klinika

Agnė Voitkevičiūtė

6 kursas, 4 grupė

Galvijų kraujo biocheminių rodiklių priklausomybė

nuo serumo laikymo sąlygų

Dependence of cattle blood biochemical indicators

on serum storage conditions

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas:

Dr. Neringa Sutkevičienė

(2)

DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO

SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „GALVIJŲ KRAUJO BIOCHEMINIŲ

RODIKLIŲ PRIKLAUSOMYBĖ NUO SERUMO LAIKYMO SĄLYGŲ“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

Agnė Voitkevičiūtė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

Jurga Stankevičienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Dr. Neringa Sutkevičienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1) Lekt. Dr. Zoja Miknienė

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(3)

TURINYS

TURINYS ... 3 SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8 1.1 Šlapalas ... 8 1.2 Kreatininas (CREA) ... 9 1.3 Fermentai ... 9 1.4 Gliukozė ...10 1.5 Geležis (Fe) ...10 1.6 Kalcis (Ca) ...11 1.7 Magnis (Mg) ...12 1.8 Fosforas (P) ...12 1.9 Kalis (K) ...13 1.10 Natris (Na) ...14 1.11 Baltymai ...15 1.12 Trigliceridai...15

1.13 Karvių reprodukcinės būsenos įtaka kraujo biocheminiams rodikliams ...15

1.14 Temperatūros įtaka kraujo biocheminiams rodikliams ...16

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ...17

3. TYRIMO REZULTATAI...19

4. REZULTATŲ APTARIMAS ...32

IŠVADOS ...35

REKOMENDACIJOS ...36

(4)

GALVIJŲ KRAUJO BIOCHEMINIŲ RODIKLIŲ PRIKLAUSOMYBĖ NUO SERUMO LAIKYMO SĄLYGŲ

Agnė Voitkevičiūtė

Magistro baigiamasis darbas

SANTRAUKA

Dažna problema, kylanti klinikinėse laboratorijose laikant mėginius, yra serumo komponentų stabilumo palaikymas. Šio darbo tikslas - nustatyti, ar kraujo serumo šaldymas turi įtakos melžiamų ir užtrūkusių karvių kraujo biocheminiams rodikliams. Buvo tirti 10 karvių kraujo serumai – 5 melžiamų ir 5 užtrūkintų. Serumai išpilstyti į mėgintuvėlius ir dalis mėgintuvėlių ištirti tuojau pat, t. y., 1 val. po kraujo paėmimo. Likę mėgintuvėliai palikti šaldytuve 4 °C temperatūroje ir tirti po 24 val. bei po 72 val. Kita dalis užšaldyta šaldikliuose -20 °C ir -80 °C temperatūroje ir tirta po 30 d. bei po 90 d. Tirta 15 parametrų: K, Na, Ca, P, Mg, Fe, gliukozė, šlapalas, kreatininas, bendri baltymai, albuminai, trigliceridai, ALT, ALP, AST. Tyrimo metu nustatyta, kad P, Ca, Fe, Mg išliko gana stabilūs visomis serumo laikymo sąlygomis, tačiau didžiausi pokyčiai nustatyti melžiamų ir užtrūkintų karvių kraujo serume, kuomet serumas buvo laikomas 4 °C temperatūroje 72 val. K neišliko stabilus nė vienomis serumo laikymo sąlygomis. Na vertė buvo iškilusi visomis laikymo sąlygomis, išskyrus serumą šaldant 90 d., tiek -20 °C, tiek -80 °C temperatūroje, kuomet išliko panaši į pirminio tyrimo rezultatus. Nustatyta, kad bendri baltymai, albuminai ir kreatininas išliko stabilūs visose melžiamų ir užtrūkintų karvių kraujo serumo laikymo sąlygose, tačiau didžiausi pokyčiai nustatyti serumą laikant 4 °C temperatūroje 72 val. Šlapalas buvo jautresnis serumo laikymui 4 °C temperatūroje 72 val. bei serumo šaldymui 90 d., tiek -20 °C, tiek -80 °C temperatūroje. Nustatyta, kad visi fermentai, gliukozė bei trigliceridai išliko gana stabilūs visomis serumo laikymo sąlygomis (pokyčiai buvo minimalūs), tačiau didžiausi pokyčiai nustatyti melžiamų ir užtrūkintų karvių kraujo serume, kuomet jis buvo laikomas 4 °C temperatūroje 72 val.

(5)

THE BOVINE BLOOD BIOCHEMICAL INDICATORS DEPENDENT ON SERUM STORAGE CONDITIONS

Agnė Voitkevičiūtė

Master’s Thesis

SUMMARY

The often problem accruing in clinical laboratories with storing samples is maintaining the stability of serum components. The aim of the present investigation was to determine whether freezing of blood serum affects the blood biochemical parameters of lactating and dried off cows. Blood serum from 10 cows was tested - 5 lactating and 5 dried off. Blood serum was dispensed into tubes and a portion of the sample was tested immediately, i.e. 1 hour after sample collection. The remaining tubes were left refrigerated at 4 °C and examined after 24 hours and 72 hours. Another part of the samples was frozen in -20 °C and -80 °C temperature freezers and examined after 30 days and 90 days. The stability of 17 analytes was tested. The following analyses were performed: sodium, potassium, calcium phosphorus, magnesium, iron, glucose, urea, creatine kinase, total protein, albumin, triglycerides, AST, ALT, ALP. The study showed that P, Ca, Fe, Mg remained relatively stable under all serum storage conditions, but the greatest changes were found in the blood serum of dairy and dried off cows when serum was stored at 4 °C temperature for 72 h. Potassium did not remain stable under any of the serum storage conditions. The value of Na was elevated at all storage conditions except when serum was stored for 90 days, both at -20 °C and -80 °C temperatures, where it remained similar to the results of the primary analysis. Total protein, albumin, and creatinine were found to be stable under all serum storage conditions in dairy and dried off cows, but the greatest changes were observed when the serum was stored at 4 °C temperature for 72 h. Urea was more sensitive to serum storage at 4 °C temperature for 72 h, and serum freezing for 90 days at both -20 °C and -80 °C temperatures. All enzymes, glucose, and triglycerides were found to be relatively stable under all serum storage conditions (changes were minimal), but the largest changes were found in the blood serum of dairy and dried off cows when it was stored at 4 °C temperature for 72 hours.

(6)

SANTRUMPOS

Na – natris; K – kalis; Ca – kalcis; Mg – magnis; P – fosforas; Cu – varis; Zn – cinkas; Co – kobaltas; Mn – manganas; UREA – šlapalas; CREA – kreatininas; Glu – gliukozė;

AST – asparagininė aminotransferazė; ALT – alanininė aminotransferazė; ALP – šarminė fosfatazė;

AuNP – aukso nanodalelės; LDH – dehidrogenazė;

GLDH – gutamato dehidrogenazė; SDH – sorbitolio dehidrogenazė; eGFR – glomerulų filtracijų greitis; IDMS – masės spektrometrija; PTH – parathormonas;

SPEP – serumo baltymų elektroforezė; LDH – laktatdehidrogenazė;

(7)

ĮVADAS

Biocheminis serumo komponentų nustatymas gali suteikti vertingos informacijos, susijusios su gyvūno mityba, lytimi, amžiumi ir fiziologine būkle, naudingas norint sužinoti apie medžiagų apykaitą ir sveikatos būklę. Vykdant diagnostinę procedūrą, labai naudinga palyginti sergančių gyvūnų vertes su sveikų gyvūnų normaliomis vertėmis. Biocheminiai parametrai yra atsakingi už įvairias kūno funkcijas, dėl jų trūkumo atsiranda funkcijų pažeidimų, sukeliančių struktūrinių ir fiziologinių anomalijų (1). Kraujo biocheminių tyrimų rodikliai taikomi diagnozuojant karvių reprodukcinės sistemos, medžiagų apykaitos ligas, ketozes, taip pat yra svarbūs analizuojant primilžio sumažėjimo priežastis ir šėrimo paklaidas (2).

Dažna problema, kylanti klinikinėse laboratorijose laikant mėginius, yra serumo komponentų stabilumo palaikymas. Mėginiai trumpam laikomi šaldytuve 4 – 8 °C temperatūroje arba ilgesniam laikui šaldomi -20 °C ar -80 °C temperatūroje. Ne tik fiziologinės sąlygos ir veiksniai (pvz., amžius, lytis, nėštumas ir mitybos būklė), bet ir netinkamas biologinių mėginių laikymas, kaip galimas preanalitinių klaidų šaltinis, gali pastebimai paveikti daugelio biocheminių kintamųjų koncentracijas (3). Mėginių laikymo temperatūra yra svarbus preanalitinis kintamasis, kuris gali turėti įtakos tyrimų rezultatams klinikinės biochemijos laboratorijoje.

Surinkus daugiau mėginių vienu metu, ekonomiškiau naudojami reagentai. Tačiau laboratorijos ne visada yra fiziškai pajėgios juos ištirti tuojau pat. Didesnės laboratorijos per dieną gauna daugiau nei tūkstantį mėginių. Šios laboratorijos susiduria su daugybe iššūkių, įskaitant įrangos gedimą ir reagentų trūkumą, o tai gali užkirsti kelią mėginių apdorojimui tą pačią dieną. Tokiais atvejais vienintelė galimybė yra mėginius išsaugoti giliame šaldiklyje (-20 °C). Be to, mėginiai kartais laikomi ilgesnį laiką, kai to reikalauja moksliniai tyrimai (4).

Darbo tikslas: Nustatyti kraujo serumo laikymo ir šaldymo įtaką melžiamų ir užtrūkusių karvių kraujo biocheminiams rodikliams.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti mineralines medžiagas (K, Na, P, Ca, Fe, Mg) užtrūkusių ir melžiamų karvių kraujo serume.

2. Įvertinti baltymus (bendrus baltymus ir albuminus) ir jų apykaitos produktus (šlapalą ir kreatininą) užtrūkusių ir melžiamų karvių kraujo serume.

3. Įvertinti fermentus (ALT, AST, ALP), gliukozę ir trigliceridus užtrūkusių ir melžiamų karvių kraujo serume.

(8)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

Kraujo tyrimai paprastai naudojami bandos sveikatos būklei stebėti, sutrikimams diagnozuoti ir karvių bei veršelių ligų rizikai numatyti, vėliau ir optimizuojant pieninių bandų produkciją. Pienininkystės specialistai, suprasdami fiziologinius serumo metabolitų intervalus lyginant su amžiumi, laktacijos stadija ir sveikų karvių bei veršelių mėginių ėmimo trukmę, laiką, gali tiksliai nustatyti anomalijas atlikdami kraujo tyrimus: bendrą bei biocheminį (5).

Galvijų mitybinei būklei įvertinti paprastai iš kraujo serumo nustatomi tam tikri biocheminiai parametrai. Vertinami metabolitai, tokie kaip: gliukozė, cholesterolis, neesterifikuotos riebalų rūgštys, šlapalas, kreatininas, bendras baltymas, albuminas, globulinas, fermentai ir mineralai (6).

Mineraliniai elementai atlieka svarbų vaidmenį gyvulių produkcijoje ir sveikatoje. Mineralai skirstomi į makroelementus: kalcį (Ca), magnį (Mg), natrį (Na), kalį (K) ir fosforą (P), ir mikroelementus: geležį (Fe), varį (Cu), cinką (Zn), kobaltą (Co) ir manganą (Mn) (7).

Fermentai, tiriami kraujyje, skirstomi specifinius ir nespecifinius. GLDH ir SDH yra specifiniai fermentai kepenims ir yra padidėję esant ūminiam kepenų pažeidimui. AST yra geras ūminio kepenų ląstelių pažeidimo rodiklis, bet nėra specifinis, nes šis fermentas taip pat padidėja dėl raumenų pažeidimo (pvz., baltųjų raumenų ligos) ir širdies ligų. Kiti fermentai paprastai būna nespecifiniai (šarminė fosfatazė (ALP) ir dehidrogenazė (LDH) (8).

1.1 Šlapalas

Šlapalas yra vienas svarbiausių inkstų funkcijos rodiklių ir yra galutinis baltymų apykaitos produktas. Jį sintezuoja kepenys, jis lengviau pereina pro visas membranas ir greitai patenka į kitas organizmo terpes. Šlapalo koncentracija organizme priklauso nuo to, kaip greitai jį gamina kepenys ir kaip greitai jį išskiria inkstai. Kepenyse šlapalas sutrinka retai, o inkstuose jis greitai filtruojamas. Todėl šis parametras iš esmės naudojamas inkstų funkcijai vertinti (9).

Šlapalas lėtai difunduoja per ląstelių membranas, tačiau šlapalo koncentracija eritrocituose paprastai būna 15 – 20 proc. didesnė nei serume arba plazmoje, galimai dėl šlapalo ryšio su hemoglobinu. Plazmoje ar serume šlapalo koncentracija pakyla iškart po valgio, o koncentracija kraujo plazmoje ar serume gali iki 5 proc. viršyti koncentraciją, esančią eritrocituose. Vandens kiekis plazmoje ar serume yra didesnis nei eritrocituose, todėl šlapalo koncentracijos skirtumas tarp kraujo plazmos ar serumo ir bendro kraujo yra labai mažas. Šlapalo koncentracijai kraujyje įtakos turi hematokritas, todėl pirmenybė teikiama šlapalo nustatymui iš plazmos ar serumo (10).

(9)

Abu šie parametrai turi būti įvertinti prieš vartojant bet kokį nefrotoksinį vaistą. Normalus šlapalo ir kreatinino santykis svyruoja nuo 6:1 iki 20:1 (10).

Dažniausi naudojami šlapalo nustatymo metodai yra pagrįsti fermentiniais ir cheminiais tyrimais. Fermentiniais metodais naudojamas šlapalą metabolizuojantis fermentas, kuris karbamidą skaido į amoniaką (11).

1.2 Kreatininas (CREA)

Kreatininas yra kreatino fosfato - junginio, esančio griaučių raumenų audinyje, - šalutinis produktas. Jis visiškai pašalinamas per inkstus. Kreatinino kiekį pirmiausia veikia inkstų funkcijos sutrikimas, todėl jis labai naudingas vertinant inkstų funkciją. Padidėjęs kreatinino kiekis rodo glomerulų filtracijos greičio sulėtėjimą. Kadangi kreatinino lygis paprastai išlieka pastovus net ir senstant, šis testas yra ypač naudingas vertinant inkstų disfunkciją, kuomet yra sunaikinama daugybė nefronų. Vertinant inkstų funkciją kreatinino kiekis paprastai nustatomas kartu su šlapalu (10).

Jaffe reakcija yra dažniausiai naudojamas metodas nustatant kreatinino kiekį kraujyje (12). Jaffe reakcijoje pridėjus šarminio pikrato, kreatininas sudaro spalvotą produktą. Tačiau žinoma, kad baltymai, gliukozė ir medžiagos, turinčios ketonų grupę, gali tą sutrukdyti (13). Neseniai pradėjus taikyti metodą pagal apskaičiuotą glomerulų filtracijos greitį (eGFR), laboratorijose pasiektas kreatinino koncentracijos serume rezultatas tapo svarbiu tarptautiniu prioritetu. Profesionalios ekspertų organizacijos rekomendavo, kad visi kreatinino metodai būtų atsekami iki pamatinio metodo, pagrįsto izotopų skiedimo ir masės spektrometrija (IDMS) (14).

1.3 Fermentai

Aspartato aminotransferazė yra fermentas, daugiausia randamas širdyje, kepenyse ir raumenyse. Jis patenka į kraujo apytaką po ląstelių sužalojimo ar mirties. AST lygis paprastai padidėja per 12 valandų nuo traumos ir išlieka padidėjęs 5 dienas. Todėl šis tyrimas yra informatyvus nustatant širdies raumens pažeidimą miokardo infarkto atveju ir vertinant kepenų pažeidimus (10).

Stebint kepenų pažeidimus, aspartato aminotransferazė vertinama kartu su alanino aminotransferaze. Šios dvi vertės paprastai egzistuoja maždaug santykiu 1:1. Šių fermentų kiekio padidėjimo laipsnis suteikia informacijos apie galimą problemos šaltinį. Dvigubas padidėjimas rodo obstrukcinę problemą, dažnai reikalaujančią chirurginės intervencijos. 10 kartų padidėjęs ALT ir AST kiekis rodo tikėtiną medicininę problemą, pavyzdžiui, hepatitą (10).

Alanino aminotransferazė yra fermentas, randamas inkstuose, širdyje ir griaučių raumenų audinyje, bet pirmiausia kepenų audinyje. Jis veikia kaip katalizatorius reakcijoje, reikalingoje

(10)

aminorūgščių gamybai. Testas daugiausia naudojamas kepenų ligoms diagnozuoti ir hepatotoksinių vaistų poveikiui stebėti (10).

Aspartato aminotransferazės ir alanino aminotransferazės aptikimo metodai apima kolorimetrinius, spektrofotometrinius, chemiliuminescencinius, chromatografinius, fluorescencinius ir UV absorbcinius, radiocheminius ir elektrocheminius metodus (15).

Šarminė fosfatazė yra fermentas, randamas kepenyse, kauluose, placentoje, žarnyne ir inkstuose, bet pirmiausia tulžies latakus išklojančiose ląstelėse ir osteoblastuose, dalyvaujančiuose naujo kaulo formavime. Padidėjęs šarminės fosfatazės kiekis nustatomas dažniausiai kaulų augimo laikotarpiais, sergant įvairiomis kepenų ligomis ir esant tulžies obstrukcijai. Šarminė fosfatazė taip pat laikoma naviko žymeniu, kuris padidėja osteogeninės sarkomos ir pieno liaukos ar prostatos vėžio, metastazavusio iki kaulo, atveju (10).

Šarminė fosfatazė yra nustatoma kinetiniu metodu, atliekant optinį bandymą, naudojant substratą p -nitrofenilfosfatą (16).

1.4 Gliukozė

Gliukozė paprastai susidaro dviem būdais: nuo suvartojamų angliavandenių apykaitos ir nuo glikogeno pavertimo gliukoze kepenyse. Normalios gliukozės kiekio kraujyje palaikymas priklauso nuo tinkamo dviejų hormonų veikimo. Gliukagonas sukelia cukraus kiekio kraujyje padidėjimą, pagreitindamas glikogeno skaidymąsi kepenyse. Insulinas leidžia gliukozei patekti į ląsteles, ten ji naudojama energijos gamybai, todėl sumažėja gliukozės kiekis kraujyje (10).

Gliukozės koncentracija gali būti nustatyta viso kraujo, plazmos ar serumo mėginiuose. Jei naudojamas visas kraujas, gliukozės koncentracija bus mažesnė nei naudojant plazmą ar serumą. Taip yra dėl didesnio vandens kiekio ląstelių frakcijoje. Įprastomis aplinkybėmis gliukozės koncentracija kraujyje yra apie 15 proc. mažesnė nei plazmoje ar serume, tačiau pacientams, kurių hematokritas yra žemas, skirtumas bus mažesnis (17).

Laboratorijoje nustatant gliukozės koncentraciją kraujyje yra taikomi trys pagrindiniai metodai: redukcijos, kondensacijos ir fermentinis (17).

1.5 Geležis (Fe)

Geležis yra hemoglobino ir mioglobino sudedamoji dalis. Geležies daugiausia yra randama raudonųjų kraujo kūnelių hemoglobine (65 proc.), o kepenyse, kaulų čiulpuose ir blužnyje - kaip feritinas arba hemosiderinas (30 proc.). Geležies paskirtis yra pernešti deguonį į audinius ir netiesiogiai padėti grąžinti anglies dioksidą į plaučius. Geležies kiekio matavimas svarbus diagnozuojant anemiją. Jei

(11)

hemoglobino ir hematokrito kiekiai yra maži, geležies tyrimai gali būti naudingi nustatant anemijos priežastį. Geležis gali būti naudojama kaip papildas gydant anemiją (10). Geležies trūkumas pasitaiko daug dažniau nei geležies perteklius (9).

Biocheminis geležies būklės vertinimas priklauso nuo serumo rodiklių: serumo feritino (SF), persotinimo transferinu ir tirpių transferino receptorių (sTfR), taip pat eritrocitų protoporfirino (18).

1.6 Kalcis (Ca)

Kalcis (Ca ++) kraujyje yra dviejų formų. Maždaug 50 proc. yra laisvojoje būsenoje, o kiti 50 proc. yra susiję su plazmos baltymais, pirmiausia su albuminu. Kadangi didžioji dalis cirkuliuojančio kalcio yra susiję su albuminu, kalcio kiekį kraujyje reikia interpretuoti atsižvelgiant į albumino kiekį serume. Kai serumo albuminas sumažėja 1 g, bendras kalcio kiekis serume sumažėja maždaug 0,8 mg dėl sumažėjusio surišto kalcio kiekio. Tačiau laisvojo kalcio kiekis nesikeičia (10).

Kalcis, cirkuliuojantis laisvojoje būsenoje, yra biologiškai aktyvus. Jo funkcijos apima svarbų vaidmenį atliekant raumenų susitraukimą, širdies veiklą, nervinių impulsų perdavimą ir kraujo krešėjimą. Kalcio kiekis kraujyje yra mažas, palyginti su 98 – 99 proc. jo esančio dantyse ir kauluose. Beveik 99 proc. viso organizmo kalcio yra kauluose. Tačiau ta jo dalis, kuri randama serume, fiziologiniu požiūriu yra svarbesnė. Serume kalcis būna trejopu pavidalu: 1) jonizuotas (jo yra apie 50 proc.); 2) surištas su albuminu (sudaro 45 proc.); 3) kompleksuose su anijonais – fosfatais, citratais (tokio kalcio yra apie 5 proc.) (9). Kalcio kaupimasis kauluose yra puikus rezervuaras, kuris gali būti išleidžiamas į kraujotakos sistemą, kad būtų palaikomas normalus kalcio kiekis kraujyje (10).

Kalcio kiekį serume kontroliuoja du hormonai. Kalcitoninas, kurį išskiria skydliaukė, sukelia kalcio išsiskyrimą per inkstus, taip užkertant kelią kalcio pertekliui kraujyje. Paratiroidinis hormonas (PTH) tiesiogiai veikia kaulus, kad prireikus išleistų kalcį į kraują, padidina kalcio absorbciją žarnyne ir inkstuose. Tarp kalcio ir fosforo yra atvirkštinis ryšys: padidėjus kalcio kiekiui serume, fosforo kiekis serume sumažėja (11).

Kalcio nustatymas kraujyje nurodo bendrą kalcio kiekį kraujyje. Tai suteikia informacijos apie prieskydinės liaukos funkciją ir kalcio metabolizmą. Jis taip pat naudojamas piktybiniams navikams įvertinti, nes vėžinės ląstelės išskiria kalcį, dėl kurio dažnai padidėja kalcio kiekis kraujyje (hiperkalcemija) (11).

Kalcio koncentracijai kraujo serume nustatyti yra taikomas automatinės kolorimetrinės technikos metodas (17).

(12)

1.7 Magnis (Mg)

Magnis (Mg ++) pirmiausia yra tarpląstelinio skysčio jonas. Magnis yra būtinas tinkamam nervų ir raumenų funkcionavimui, energijos gamybai, kraujo krešėjimui ir kai kurių fermentų aktyvavimui. Kraujyje randamas tik labai nedidelis magnio kiekis. Maždaug 20 - 30 proc. magnio yra susijungę su albuminais, 10 proc. su silpnomis rūgštimis ir likę 60 proc. yra laisvas (jonizuotas) (19). Serume nustatomo magnio kiekis siekia vos 1 proc. viso organizmo magnio. Maždaug trečdalis šio kiekio surištas su serumo baltymais, likęs jo kiekis cirkuliuoja laisvai (9). Didžioji dalis magnio yra kauluose kartu su kalciu ir fosforu. Dėl artimo šių elektrolitų ryšio magnio koncentracija serume turi įtakos ir kalcio bei fosforo kiekiui serume. Organizmas palaiko magnio kiekį kontroliuodamas jo absorbciją iš žarnyno ir jo išsiskyrimą ar absorbciją per inkstus. Todėl dažnai nenormalų magnio kiekį organizme lemia virškinimo ir inkstų sistemos. Pacientams, kuriems padidėjęs magnio kiekis serume (hipermagnezemija), pasireiškia letargija, paraudimas, hipotenzija, kvėpavimo slopinimas, bradikardija ir silpni arba nėra gilių sausgyslių refleksų. Pacientams, kuriems yra hipomagnezemija arba sumažėjęs magnio kiekis serume, pasireiškia raumenų trūkčiojimas ir drebulys, tetanija, širdies aritmija ir hiperaktyvūs giliųjų sausgyslių refleksai (10).

Sintetintos triptofano dangteliu uždėtos aukso nanodalelės (AuNP) yra naudojamos magnio (Mg2+) kolorimetriniam metodui nustatyti. Yra žinomi keli kiti metodai magniui nustatyti, įskaitant nulinio taško titravimą, magniui jautrius elektrodus, dvivalenčius katijoninius jonoforus ir 31P branduolių magnetinio rezonanso spektroskopiją (20).

1.8 Fosforas (P)

Didžioji kūno fosforo dalis yra sujungta su kalciu kauluose. Tačiau fosforo kraujyje yra apie 15 proc., todėl fosforas tampa pagrindiniu anijonu tarpląsteliniame skystyje. Jis atlieka keletą funkcijų, įskaitant vaidmenį gliukozės ir lipidų apykaitoje, energijos kaupimą ir jos perdavimą kūne, kaulinio audinio susidarymą ir rūgščių bei šarmų pusiausvyros palaikymą. Fosforą, kaip ir kalcį, kontroliuoja parathormonas (PTH). Jis turi atvirkštinį ryšį su kalciu: vieno elemento perteklius serume lemia kito elemento išsiskyrimą per inkstus. PTH padidina kalcio ir fosfato išsiskyrimą iš kaulų, sumažina kalcio kiekį ir padidina fosfato kiekį šlapime. Padidėjęs fosforo kiekis serume yra žinomas kaip hiperfosfatemija; sumažėjęs lygis - hipofosfatemija (10).

Tiriant fosforą laboratorijoje yra labai svarbu kuo greičiau kraują nucentrifuguoti, kad būtų atskiriamas serumas nuo eritrocitų. Fosforas yra kaulų audinio ir nukleino rūgščių sudedamoji dalis. Kuomet fosforo koncentracija serume sumažėja iki 0,4 mmol/l, tuomet prasideda organizmo ląstelių

(13)

energetinių procesų sutrikimai. Fosforo koncentracija kraujyje priklauso nuo jo rezorbcijos žarnyne, jo metabolizmo kauluose ir išskyrimo per inkstus. Šiame procese aktyviai dalyvauja vitaminas D. Didžiausia fosforo koncentracija yra kauluose – 80 - 85 proc. viso organizmo fosforo. Likusi dalis maždaug vienodai pasiskirsčiusi tarp audinių ir organizmo skysčių. Serumo koncentracija atspindi tik tą fosforo dalį, kuri randama organizmo skysčiuose (9).

Yra taikomos įvairios fosfatų nustatymo procedūros: titrometrija, kompleksogravimetrija, kolorimetrija, atominė absorbcija spektroskopija, srauto įpurškimo analizė, HPLC ir spektrofotometrijos metodai. Spektrofotometrija naudojant molibdovanadatą ir amonio molibdatas yra dažniausiai naudojami metodai magnio koncentracijai kraujo serume nustatyti (21).

1.9 Kalis (K)

Kalis yra pagrindinis elektrolitas, esantis ląstelės viduje. Ląstelės išorėje yra tik 1/50 dalis viso organizmo kalio. Sveikas organizmas turi išlaikyti kalio koncentraciją kraujyje labai siaurame normos diapazone. Tai užtikrina nervinių ir raumeninių ląstelių normalų atsaką į išorinį dirgiklį.

Kalis vaidina svarbų vaidmenį ląstelių metabolizme, ypač baltymų ir glikogeno sintezėje bei fermentiniuose procesuose, reikalinguose ląstelių energijai. Nuolatinė kalio koncentracija ląstelėse yra labai svarbi fermentų veiklai, ląstelių dalijimuisi ir augimui. Kalis padeda palaikyti ir ląstelių elektrinį neutralumą bei osmoliškumą. Kitos kalio funkcijos apima rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, nervinio impulso laidumą ir normalaus širdies ritmo palaikymą, griaučių ir lygiųjų raumenų susitraukimą (22).

Esant hipokalemijai širdis gali sustoti sistolėje, o hiperkalemijos atveju – diastolėje (9). Klinikinės chemijos praktikoje atliekant kalio ir kitų elektrolitų matavimus selektyviųjų jonų elektrodų (ISE) kūrimas ir potenciometrijos naudojimas tapo buvo didžiule pažanga. Šiems nustatymams reikalingas laikas sutrumpėjo ir mėginio kiekis gerokai sumažėjo (23). Tačiau vis dar lieka daug abejonių dėl kalio kiekio matavimo naudojant ISE metodus rezultatų, nes šie metodai matuoja jonų aktyvumą vandens fazėje, o ne koncentraciją plazmoje (24).

Kalio kiekis serume matuojamas naudojant liepsnos fotometrą arba jonams selektyvų elektrodą. Procedūra yra greita, paprasta ir atkuriama. Interpretuojant kalio kiekį serume, reikia nepamiršti, kad kalio viduląstelinė koncentracija yra maždaug keturiasdešimt kartų didesnė už tarpląstelinę koncentraciją, todėl bet koks manevras, dėl kurio išsiskiria nedidelis kalcio viduląstelinis kiekis, klaidingai padidins kalio kiekį kraujo serume (17).

(14)

1.10 Natris (Na)

Natris yra svarbus parametras vertinant elektrolitų – skysčių balansą, dehidraciją. Natris yra pagrindinis organizmo katijonas, kuris reguliuoja vandens apykaitos balansavimą. Natrio kiekio stabilumas organizme – tai nuolatinio hormoninio ir inkstų veiklos reguliavimo rezultatas. Šiame procese dalyvauja reninas, angiotenzinas, aldosteronas, vazopresinas (9).

Natris vaidina svarbų vaidmenį rūgščių ir šarmų pusiausvyroje bei skatina nervų ir raumenų funkcionavimą. Kai natrio kiekis kraujyje yra mažas, nustatoma anomalija, vadinama hiponatremija. Tačiau jei priežastis yra inkstų funkcijos sutrikimas, pavyzdžiui, lėtinis inkstų nepakankamumas, natrio kiekis šlapime bus didelis ir tokia anomalija vadinama hipernatremija. Normalaus natrio kiekio šlapime palaikymą lemia keli veiksniai: paciento su maistu suvartojamas natrio kiekis, inkstų gebėjimas išskirti natrį, aldosterono (antinksčių sintezuojamo mineralokortikoidinio hormono) ir antidiuretinio hormono (ADH ar vazopresino), kuris išsiskiria iš užpakalinės hipofizės dalies, poveikis. Aldosteronas sukelia padidintą natrio reabsorbciją distaliniuose inkstų kanalėliuose, todėl šlapime yra mažesnis natrio kiekis. ADH kontroliuoja vandens reabsorbciją inkstuose esančiuose kanaluose, todėl jis grįžta į kraują. Dėl to sumažėja vandens kiekis šlapime ir atitinkamai padidėja natrio kiekis šlapime. Natrio išsiskyrimas skiriasi per parą, dienos metu išsiskiria daugiau nei naktį (10).

Natris yra analitas, kuris klinikinėje laboratorijoje yra reguliariai nustatomas kraujotakos, inkstų ir nervų sistemos funkcijos diagnozei nustatyti (25).

Dėl tarpląstelinio natrio kiekio padidėjimo ląstelės pasislenka iš ląstelių į tarpląstelines erdves, o tai lemia ląstelių dehidrataciją (26).

Natrio kiekiui kraujo serume nustatyti buvo naudojamos kelios analizės metodikos. Įprastai vykdant klinikinę diagnostiką, dažniausiai atliekama potenciometrija, naudojant jonų selektyviuosius elektrodus (ISE). ISE technologija suteikia greitą pavyzdžių pralaidumą, visišką automatizavimą ir paprastą naudojimą (27).

Natrio koncentracija kraujo serume/ plazmoje nustatoma pagal jonams specifinio elektrodo (ISE) technologiją, kuri matuoja fiziologiškai svarbių natrio jonų, esančių vandeninėje (vandens) plazmos fazėje, aktyvumą. Galimi du metodai: tiesioginis ISE ir netiesioginis ISE. Tiesioginis ISE naudojamas kraujo dujose ir kituose analizatoriuose, kuriuose naudojamas gydymas, apima neskiesto viso kraujo mėginio pateikimą matavimo elektrodui. Tuo tarpu netiesioginis ISE, centrinių laboratorinių analizatorių pasirinkimo metodas, naudojamas matavimo elektrodui pateikiant praskiestą serumo ar plazmos mėginį (28).

(15)

1.11 Baltymai

Bendri baltymai. Serumo baltymo koncentracija priklauso nuo albuminų ir globulinų sintezės ir degradacijos. Baltymai kraujyje atlieka detoksikaciją, transportinę ir imuninę funkciją. Uždegimui vyraujant organizme albumino koncentracija kraujyje šiek tiek sumažėja, tuo tarpu globulinų koncentracija padidėja. Tokiai situacijai esant bendro baltymo koncentracija gali ir nepakisti (9).

Albuminai. Albuminas sudaro 60 proc. bendro kraujo baltymo kiekio. Jo sintezė vyksta kepenyse. Albuminas sudaro onkotinio plazmos slėgio pagrindą ir tokiu būdu palaiko cirkuliuojančio kraujo tūrį. Albuminas yra ir pagrindinė organizmo transportinė medžiaga. Šis baltymas perneša kalcį, manganą, cinką, hormonus, medikamentus. Kartais kalcio ir kitų medžiagų koncentracijos pokytis gali būti susijęs su ryškiais albumino koncentracijos svyravimais (9).

Serumo baltymų elektroforezė (SPEP) yra dažniausiai naudojamas albuminų ir kitų globulino tipų matavimo metodas (10).

1.12 Trigliceridai

Trigliceridai yra pagrindinis riebalų rūgščių šaltinis organizme (9). Trigliceridai kepenyse sintezuojami iš riebalų rūgščių, baltymų ir gliukozės. Jie laikomi riebaliniame audinyje ir raumenyse, prireikus gali būti paimti kaip energijos šaltinis. Trigliceridų kiekis paprastai vertinamas kaip vienas iš lipidų grupės komponentų. Šią grupę sudaro: bendras cholesterolis, mažo tankio lipoproteinai, didelio tankio lipoproteinai ir trigliceridai (10).

Trigliceridų nustatymui galimi keli metodai, pvz.: titrimetrinis metodas, kolorimetrinis metodas, fermentinis kolorimetrinis, spektrofotometrinis metodas, chromatografijos metodas, fluorometrinis metodas, branduolio magnetinio rezonanso metodas, mikro metodas, masės fragmentografijos ir fermentinis išcentrinis metodas (29).

1.13 Karvių reprodukcinės būsenos įtaka kraujo biocheminiams rodikliams

Atsivedimo metu gliukozės koncentracija sumažėja ir yra žemesnė pirmosiomis laktacijos savaitėmis nei prieš atsivedimą ir žemesnė nei vėlesniu laktacijos laikotarpiu (30).

Gliukozės, insulino ir β-hidroksibutiratų koncentracija plazmoje buvo panaši laktacijos metu, tai rodo, kad laktuojančioms karvėms, kurioms po apsiveršiavimo buvo duodama monenzino ar propileno glikolio, nenustatytas joks šių medžiagų poveikis. Gliukozės koncentracijos plazmoje padidėjimas prieš atvedimą, kai karvės gavo propileno glikolio, rodo šio junginio gliukogeninį pajėgumą. Be to, karvėms, kurios buvo gydomos propileno glikoliu, dėl padidėjusios gliukozės koncentracijos plazmoje padidėjo

(16)

insulino kiekis kraujyje (30).

Baltymai serume sudaro kūno aminorūgščių telkinio dalį ir manoma, kad tai rodo gyvūno maistinę būklę (31). Vidutinis albuminų kiekis karvių kraujyje yra žymiai mažesnis nei kitose grupėse ir nėra skirtumo tarp daugelio užtrūkintų ir anksti laktuojančių karvių grupių (32).

Didelis kalcio lygis „gulinčios karvės“ sindromą turinčioms karvėms gali būti dėl hormonų pusiausvyros sutrikimo, pvz.: per didelės skydliaukės hormono (PTH) sekrecijos, sukeliančios per didelę kaulų rezorbciją. Tai galėtų paaiškinti tyrime pastebėtą padidėjusį kalcio kiekį „gulinčios karvės“ sindromą turinčioms karvėms (33). Tiriant skirtingų veislių karves, žemas kalcio kiekis yra rodiklis nustatant „gulinčios karvės“ sindromą (34).

Nustatyta žymiai didesnė vidutinė šlapalo koncentracija abortuojančioms Bonsmara karvėms ir „gulinčios karvės“ sindromą turinčioms Šarolė veislės karvėms (35). Didelė šlapalo koncentracija gali sukelti karvių abortus (36). Neigiamas energijos balansas, prasta kūno būklė ir žema cholesterolio koncentracija paprastai rodo karvių sveikatos sutrikimus po atsivedimo ir blogą mitybos racioną. Su tuo gali būti susijusi žema cholesterolio koncentracija abortuojančių karvių kraujo serume (37).

1.14 Temperatūros įtaka kraujo biocheminiams rodikliams

Gliukozė reikalinga ląstelių metabolizmui, o gliukozės išeikvojimo greitis priklauso nuo temperatūros ir laiko, taip pat nuo leukocitų skaičiaus. Esant aukštesnei temperatūrai, medžiagų apykaita yra didesnė ir gliukozė greičiau išeikvojama. Žemesnėje temperatūroje tai vyksta lėčiau (38).

Poveikis kaliui yra įvairesnis. Žemesnėje temperatūroje sumažėja Na-K-ATPazės siurblio aktyvumas, dėl kurio padidėja kalio ištekėjimas iš ląstelių (39). Esant aukštesnei laikymo temperatūrai, medžiagų apykaita yra greitesnė, dėl to padidėja kalio pasisavinamumas ląstelėje. Vėliau, išsekus gliukozei, Na⁺/K⁺ ATPazės siurblio aktyvumas sumažėja ir tada iš ląstelių išsiskiria kalis (40). Dėl to kalio kiekis serume padidėja iki normos (41). Laikant kraujo mėginius ilgesnį laiką, pastebėtas lėtas, bet nuolatinis kalio prasisunkimas pro ląsteles į aplink supančią plazmą pagal koncentracijos gradientą. Tokie pokyčiai įvyksta dėl Na⁺/K⁺ ATPazės siurblio susilpnėjimo (42).

Nustatyta, kad kalcis sumažėjo mėginiuose, laikomuose 35 °C temperatūroje 24 valandas. Šiuo atveju kalcio sumažėjimo mechanizmas nėra aiškus. Taip gali nutikti dėl kalcio nusėdimo su žymiai padidėjusia fosfato koncentracija serume (43).

Dėl fosfatazių, taip pat dėl ląstelių membranos vientisumo pokyčių padidėja fosfatų pasišalinimas iš ląstelių. Magnis ir LDH yra kiti viduląsteliniai komponentai, kurie taip pat gali ištekėti iš ląstelių (43).

(17)

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

Tyrimai buvo vykdomi 2020 m. vasario – gegužės mėnesiais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų reprodukcijos laboratorijoje.

Buvo tirti 10 karvių kraujo serumai – 5 melžiamų ir 5 užtrūkintų. Kraujo mėginiai buvo surinkti ūkyje „X“, kuriame laikomi pieninio tipo Holšteinų veislės galvijai. Karvės buvo pasirinktos atsitiktiniu būdu. Melžiamų karvių amžius – 4,8 ± 2,49 m., užtrūkintų – 4 ± 0,55 m.; laktacijų skaičius melžiamų karvių – 3,6 ± 2,07, užtrūkintų – 2,4 ± 0,55; pieno produkcija melžiamų – 8883,20 ± 2174,66 l, užtrūkintų – 9126,8 ± 860,04 l.

Buvo paimti 10 pieninio tipo karvių, iš kurių 5 buvo melžiamos ir 5 užtrūkintos, kraujo mėginiai. Jie imti 8 val. ryte, galvijams paėdus. Kraujas buvo imamas laikantis aseptikos ir antiseptikos reikalavimų. Prieš paimant kraują, kraujo paėmimo vieta buvo paruošiama, t. y., dezinfekuojama. Kraujas buvo imamas iš uodegos venos (v.coccygea). Karvės uodega buvo verčiama į viršų, dūrio vieta dezinfekuojama ir vakutainerio adata smeigiama pašaknio srityje į uodegos vidurį. Iš kiekvienos karvės buvo paimta po du mėgintuvėlius kraujo. Kraujo mėgintuvėliai suženklinti.

Surinktu kraujo mėginiai tuojau pat buvo nugabenti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų reprodukcijos laboratoriją. Laboratorijoje mėginiai buvo nucentrifuguoti „Eppendorf Centrifuge 5810 R“ centrifuga 5 min. 2300 rpm greičiu. Kiekvienos karvės atskirtas kraujo serumas buvo padalintas į 7 dalis, t. y., išpilstytas po 700 µl į 7 Eppendorf tipo 1,5 ml talpos mėgintuvėlius. Šviežio kraujo serumo mėginiai ištirti per 1 val. nuo kraujo serumo paėmimo. Likę mėginiai padalinti į 3 dalis: 2 mėgintuvėliai palikti šaldytuve 4 ± 2 °C temperatūroje (Eiron, Latvia), 2 mėgintuvėliai užšaldyti šaldiklyje -20 ± 2 °C temperatūroje (Eiron, Latvia) ir 2 mėgintuvėliai užšaldyti šaldiklyje -80 ± 2 °C temperatūroje (Sanyo Ultra Low, Japonija). Serumas, laikytas šaldytuve 4 °C temperatūroje, tirtas po 24 val. ir 72 val. Serumas, užšaldytas -20 °C ir -80 °C šaldikliuose, buvo atšildomas vienodomis sąlygomis kambario temperatūroje ir tirtas po 30 d. ir po 90 d. (1 pav.)

Biocheminis kraujo tyrimas atliktas „Selectra Junior“ biocheminiu analizatoriumi. Buvo naudojami „Spinreact“ reagentai. Taikyti reagentų nustatymo būdai: magnis, natris, geležis, kalcis, kalis, bendri baltymai, albuminai – kolorimetrinis; kreatininas – kolorimetrinis – kinetinis; šarminė fosfatazė - p -nitrofenylfosfatazės; fosforas – fosfomolibdato metodas; gliukozė – trinder metodas; alanininė aminotransferazės, asparginė aminotransferazė – kinetinis UV metodas.; šlapalas – kinetinis; trigliceridai

(18)

– enzimatinis kolorimetrinis.

Parametrų normoms nustatyti remtasi Kahn C. M. ir kt. pateiktomis normomis (44).

Tirta 15 parametrų: K, Na, Ca, P, Mg, Fe, gliukozė, šlapalas, kreatininas, bendri baltymai, albuminai, trigliceridai, ALT, ALP, AST. Tyrimo schema pavaizduota 1 pav.

Gautiems rezultatatams apdoroti taikyta „Microsoft Excel” programa. Duomenims vertinti buvo naudotas aprašomosios statistikos modelis (aritmetinis vidurkis ± vidurkio paklaida, standartinis nuokrypis, minimalios ir maksimalios reikšmės). Statistiškai reikšmingi duomenys laikomi, kai p < 0,05.

(19)

0 1 2 3 4 5 6 šviežias serumas po 1val. šviežias serumas 4°C po 24val. šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d. šaldytas serumas -20°C po 90d. šaldytas serumas -80°C po 90d. K a li o k o n ce n tr a ci ja , m m o l/ l

Serumo laikymo sąlygos

Melžiamos Užtrukintos

3. TYRIMO REZULTATAI

Tiriant kalio koncentraciją kraujo serume, matyti, kad po 24 val., šviežią serumą laikant 4 °C temperatūroje šaldytuve, melžiamų karvių kalio vidurkis yra 3,65 ± 0,18 mmol/l, o užtrūkintų 2,95 ± 0,277 mmol/l (p > 0,05). Didžiausia kalio koncentracija nustatyta šviežią serumą laikant šaldytuve 4 °C temperatūroje 72 val.: melžiamų karvių vidurkis buvo 3,29 mmol/l ± 0,16 mmol/l, o užtrūkintų 4,38 ± 0,15 (p > 0,05). Taigi kalio koncentracija melžiamų karvių kraujo serume padidėjo net 45 proc., o užtrūkintų karvių - net 48 proc. Didžiausias skirtumas (13 proc.) tarp melžiamų ir užtrūkintų karvių vidurkių nustatytas, kuomet buvo tiriamas šaldytas serumas -80 °C temperatūroje po 30 d. (2 pav.)

2 pav. Kalio koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų

Tiriant šviežią serumą po 1 val., nustatyta, kad melžiamų karvių natrio koncentracijos kraujyje vidurkis buvo 119,2 ± 1,24 mmol/l, o užtrūkintų 125,4±1,36 mmol / l (p <0,01). Natrio koncentracijos vidurkis liko panašus kraują tiriant po 90 d.: tiek serumą laikant -20 °C temperatūroje, melžiamų karvių vidurkis 124,8 ± 1,96 mmol/l, o užtrūkintų 126,8 ± 0,92 mmol/l (p > 0,05), tiek laikant jį -80 °C temperatūroje, melžiamų karvių vidurkis 123,8 ± 0,74 mmol/l, o užtrūkintų 126,8 ± 1,83 mmol/l (p > 0,05). Didžiausias natrio koncentracijos pakitimas įvyko tiriant šviežią serumą, laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje po 72 val.: melžiamų karvių pakilo 75 proc., o užtrūkintų 59 proc. (3 pav.)

(20)

0 50 100 150 200 250 šviežias serumas po 1val.** šviežias serumas 4°C po 24val. šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d.* šaldytas serumas -20°C po 90d. šaldytas serumas -80°C po 90d. N a tr io k o n ce n tr a ci ja , m m o l/ l

Melžiamos Užtrūkintos

3 pav. Natrio koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų

Tiriant fosforo koncentraciją šviežiame kraujo serume po 1 val., buvo nustatytas melžiamų karvių vidurkis 1,64 ± 0,18 mmol/l, o užtrūkintų karvių 2,11 ± 0,10 mmol/l (p > 0,05). Laikant šviežią serumą 4 °C šaldytuve 24 val., užtrūkintų karvių fosforo koncentracijos kraujyje vidurkis pakilo iki 2,34 ± 0,05 mmol/l, o melžiamų iki 1,80 ± 0,20/l (p < 0,05). Melžiamų karvių fosforo koncentracija 41 proc. didesnė, užtrūkintų - 44 proc. didesnė, skirtumas tarp vidurkių siekė 24 proc., tiriant šviežią serumą po 72 val. laikymo 4 °C temperatūroje šaldytuve (p < 0,05). Užšaldžius kraujo serumą mėnesiui -20 °C ir -80 °C temperatūroje, vidurkis pakito labai nežymiai: užtrūkintų karvių atitinkamai 2,1 ± 0,09 mmol/l ir 2,16 ± 0,11 mmol/l, o melžiamų atitinkamai 1,66 ± 0,17 mmol/l ir 1,66 ± 0,16 mmol/l. Po 3 mėn. tiriant -20 °C temperatūroje šaldytą serumą užtrūkintų karvių fosforo koncentracijos kraujyje vidurkis pakilo 1 proc., o melžiamų sumažėjo 1 proc. Tiriant -80 °C temperatūroje laikytą karvių serumą, tiek melžiamų, tiek užtrūkintų karvių fosforo vidurkis nepakito, palyginus su pradinio tyrimo vidurkiu (p < 0,05). (4 pav.)

(21)

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 šviežias serumas po 1val. šviežias serumas 4°C po 24val. šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d. šaldytas serumas -20°C po 90d. šaldytas serumas -80°C po 90d. F o sf o ro k o n ce n tr a cij a m m o l/ l

4 pav. Fosforo koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų

Tiriant šviežią serumą po 1 val., kalcio koncentracijos vidurkis buvo 2,59 ± 0,01 mmol/l melžiamų ir 2,55 ± 0,01 mmol/l užtrūkintų karvių kraujyje (p > 0,05). Ištyrus šviežią serumą, laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje 24val., melžiamų karvių kraujyje kalcio koncentracijos vidurkis buvo 2,71 ± 0,025 mmol/l, o užtrūkintų 2,87 ± 0,03 mmol/l (p > 0,05). Laikant šviežią serumą šaldytuve 72 val., kalcio koncentracijos vidurkis pakilo iki 3,36 ± 0,102 mmol/l melžiamų ir iki 3,71 ± 0,082 užtrūkintų karvių kraujyje (p < 0,05), o skirtumas tarp melžiamų ir užtrūkintų karvių vidurkių siekė 6 proc. Užšaldžius serumą ilgesniam laikui kalcio koncentracijos vidurkiai sumažėjo: kuo ilgiau jis buvo šaldytas, tuo kalcio koncentracija mažėjo. Šaldant serumą 90 d. -20 °C temperatūroje tiek melžiamų, tiek užtrūkintų karvių kalcio koncentracijos vidurkis nukrito 5 proc. (p > 0,05). Šaldant -80 °C temperatūroje vidurkis sumažėjo 7 proc. melžiamų ir 8 proc. užtrūkintų karvių (p > 0,05). (5 pav.)

(22)

0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5 4 4.5 šviežias serumas po 1val. šviežias serumas 4°C po 24val. šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d. šaldytas serumas -20°C po 90d. šaldytas serumas -80°C po 90d. K a lc io k o ce n tr a ci ja m m o l/ l

Melžiamos Užtrūkintos 0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 200 šviežias serumas po 1val. šviežias serumas 4°C po 24val. šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d. šaldytas serumas -20°C po 90d. šaldytas serumas -80°C po 90d. G el ež ie s k on ce nt ra ci ja , µ g/ dl

5 pav. Kalcio koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų

Tiriant šviežią serumą po 1 val., geležies koncentracijos vidurkis, nustatytas užtrūkintoms karvėms, buvo 110,78 ± 1,24 µg/dl, o melžiamoms 94,64 ± 12,38 µg/dl (p > 0,05). Skirtumas tarp melžiamų ir užtrūkintų karvių vidurkių siekė 15 proc. Šviežią serumą tiriant po 72 val. laikymo šaldytuve, melžiamų karvių geležies koncentracijos vidurkis pakilo 49 proc., o užtrūkintų - 35 proc., atitinkamai vidurkis buvo 140,8 ± 17,78 µg/dl ir 149,62 ± 3,22 µg/dl (p > 0,05). Skirtumas tarp vidurkių siekė 6 proc. Šaldant serumą geležies koncentracija liko panaši į pradinio tyrimo rezultatus. Tačiau ištyrus 90 d. -80 °C temperatūroje šaldytą serumą, melžiamų karvių kraujyje geležies koncentracijos vidurkis pakilo 10 proc., o užtrūkintų 2 proc. (p > 0,05). (6 pav.)

(23)

0 0.2 0.4 0.6 0.8 1 1.2 1.4 1.6 šviežias serumas po 1val. šviežias serumas 4°C po 24val. šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d. šaldytas serumas -20°C po 90d. šaldytas serumas -80°C po 90d. Ma g n io k o n ce n tr a ci ja , m m o l/ l

Tiriant šviežią serumą po 1 val., magnio koncentracijos vidurkis užtrūkintų karvių kraujyje buvo 0,95 ± 0,05 mmol/l, o melžiamų 0,9 ± 0,05 mmol/l (p > 0,05). Užtrūkintų karvių magnio serumo koncentracija šviežiame kraujyje, jį tiriant po 1 val, buvo didesnė nei melžiamų, vidurkių skirtumas buvo 5 proc. Tiriant serumą, laikytą 24val. šaldytuve 4 °C temperatūroje, vidurkis pakito nežymiai: melžiamų karvių kraujyje jis padidėjo 7 proc. ir buvo 0,97 ± 0,05 mmol/l, o užtrūkintų sumažėjo 2 proc. ir buvo 0,93 ± 0,03 mmol/l (p > 0,05). Vidurkių skirtumas siekė 4 proc. Didžiausia magnio koncentracija nustatyta, kuomet serumas buvo laikomas 72 val. šaldytuve 4 °C temperatūroje: užtrūkintų karvių vidurkis buvo 1,2 ± 0,05 mmol/l, o melžiamų 1,29 ± 0,08 mmol / l (p > 0,05). Tiriant šaldytą serumą, 30 d. laikytą -80 °C temperatūroje, tiek melžiamų, tiek užtrūkintų karvių vidurkis buvo 0,98 ± 0,54 mmol/l (p > 0,05). (7 pav.)

7 pav. Magnio koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų

Tiriant šviežią serumą po 1 val., bendrų baltymų koncentracijos užtrūkintų karvių vidurkis buvo 78,4 ± 0,75 g/l, o melžiamų 80,98 ± 2,25 g/l (p > 0,05), ir tai buvo mažiausias nustatytas vidurkis. Skirtumas tarp melžiamų ir užtrūkintų karvių vidurkių buvo 3 proc. Didžiausia bendrų baltymų koncentracija buvo nustatyta, tiriant serumą, 72 val. laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje: užtrūkintų karvių kraujyje vidurkis pakilo 33 proc. - 104,16 ± 2,28 g/l , o melžiamų karvių 33 proc. - 119,66 ± 4,30 g/l (p < 0,05), - skirtumas tarp vidurkių buvo 15 proc. Šaldant kraujo serumą 30 d. -20 °C ir -80 °C temperatūros šaldikliuose, tiek melžiamų, tiek užtrūkintų karvių baltymų koncentracijos vidurkis beveik nepakito - atitinkamai 1 proc. ir 0 proc. (8 pav.)

(24)

0 20 40 60 80 100 120 140 šviežias serumas po 1val. šviežias serumas 4°C po 24val. šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d. šaldytas serumas -20°C po 60d. šaldytas serumas -80°C po 60d. B en dr ų ba lt ym ų ko nc en tr ac ija , g/ l

8 pav. Bendrų baltymų koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų

Tiriant šviežią serumą po 1 val., melžiamų karvių albuminų koncentracijos vidurkis buvo 37,86 ± 0,71 g/l, o užtrūkintų 36,2 ± 0,33 g/l (p > 0,05), ir tai buvo mažiausias nustatytas vidurkis. Skirtumas tarp melžiamų ir užtrūkintų karvių vidurkių buvo 3 proc. Didžiausia albuminų koncentracija nustatyta tiriant šviežią serumą, 72 val. laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje: melžiamų karvių vidurkis pakilo 26 proc. - 47,8 ± 0,65 g/l, o užtrūkintų 21 proc. - 43,74 ± 0,598 g/l (p < 0,01), - skirtumas tarp vidurkių buvo 15 proc. Šaldant kraujo serumą 90 d. -20 °C ir -80 °C temperatūros šaldikliuose, tiek melžiamų, tiek užtrūkintų karvių albuminų koncentracijos vidurkis beveik nepakito - atitinkamai 1 proc. ir 0 proc. (p < 0,05). (9 pav.)

(25)

0 10 20 30 40 50 60 šviežias serumas po 1val. šviežias serumas 4°C po 24val.** šviežias serumas 4°C po 72val.** šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d. šaldytas serumas -20°C po 90d. šaldytas serumas -80°C po 90d.* A lb um in ų ko nc en tr ac ija , g/ l

9 pav. Albuminų koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų

Tiriant šviežią serumą po 1 val., šlapalo koncentracijos vidurkis melžiamų karvių kraujyje buvo 5,44 ± 0,25 mmol/l (p < 0,05), o užtrūkintų 6,44 ± 0,12 mmol/l (p < 0,05), vidurkių skirtumas 16 proc. Tiriant šviežią serumą, 24 val. laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje, šlapalo koncentracijos vidurkis melžiamų karvių kraujyje pakilo 15 proc., o užtrūkintų 16 proc., vidurkių skirtumas buvo 16 proc. Didžiausia šlapalo koncentracija nustatyta tiriant šviežią serumą, 72 val. laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje: užtrūkintų karvių vidurkis pakilo 46 proc. - 9,32 ± 0,49 mmol/l, o melžiamų 51 proc. - 8,22 ± 0,27 mmol/l (p > 0,05), - skirtumas tarp vidurkių buvo 12 proc. Laikant kraują 30 d. tiek užtrūkintų, tiek melžiamų karvių serume šlapalo koncentracija išliko stabili. Tačiau serumą laikant 90 d. tiek melžiamų, tiek užtrūkintų karvių kraujo bendrų baltymų koncentracija pakilo iki 20 proc. (p < 0,01). (10 pav.)

(26)

0 2 4 6 8 10 12 šviežias serumas po 1val.* šviežias serumas 4°C po 24val.* šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d.** šaldytas serumas -80°C po 30d.** šaldytas serumas -20°C po 90d.** šaldytas serumas -80°C po 90d.** Šl apa lo ko ne nt ra ci ja , m m ol /L

10 pav. Šlapalo koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų

Tiriant šviežią serumą po 1 val., kreatinino koncentracijos vidurkis užtrūkintų karvių kraujyje buvo 87,4 ± 2,06 mmol/l, o melžiamų 86,6 ± 3,01 mmol/l (p > 0,05), skirtumas tarp melžiamų ir užtrūkintų karvių vidurkių buvo 1 proc. Didžiausia kreatinino koncentracija buvo tiriant šviežią serumą, 72 val. laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje: melžiamų karvių vidurkis pakilo 38 proc. - 119,8 ± 2,56 mmol/l, o užtrūkintų 29 proc - 112,6 ± 2,94 mmol/l (p > 0,05), - skirtumas tarp vidurkių buvo 6 proc. Mažiausia kreatinino koncentracija nustatyta tiriant 3 mėn. -20 °C temperatūroje šaldytą serumą: tiek melžiamų, tiek užtrūkintų karvių kraujyje vidurkis sumažėjo 2 proc. Melžiamų karvių kraują laikant -80 °C temperatūroje kreatinino koncentracijos vidurkis, palyginus su pradinio tyrimo vidurkiu, pakilo iki 91,8 ± 2,44 mmol/l ir užtrūkintų iki 90,6 ± 2,619 mmol/l (p > 0,05). (11 pav.)

(27)

0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 šviežias serumas po 1val. šviežias serumas 4°C po 24val. šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d. šaldytas serumas -20°C po 60d. šaldytas serumas -80°C po 60d. A spa rt at o am in ot ra ns fe ra zė sko n ce n tr a ci ja , U /l

11 pav. Kreatinino koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų

Tiriant šviežią serumą po 1 val., aspartato aminotransferazės (AST) koncentracijos vidurkis melžiamų karvių kraujyje buvo 86,72 ± 14,90 U/l, o užtrūkintų 78,98 ± 9,603 U/l (p > 0,05), skirtumas tarp melžiamų ir užtrūkintų karvių vidurkių buvo 10 proc. Didžiausia AST koncentracija nustatyta tiriant šviežią serumą, 72 val. laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje: melžiamų karvių vidurkis pakilo 43 proc. - 124,18 ± 20,34 U/l (p > 0,05), o užtrūkintų 36 proc. - 107,2 ± 11,564 U/l, - skirtumas tarp vidurkių buvo 16 proc. Mažiausia AST koncentracija nustatyta tiriant 30 d. -20 °C temperatūroje šaldytą serumą: melžiamų karvių vidurkis sumažėjo 9 proc., o užtrūkintų 3 proc. (12 pav.)

12 pav. Aspartato aminotransferazės koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų 0 20 40 60 80 100 120 140 šviežias serumas po 1val. šviežias serumas 4°C po 24val. šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d. šaldytas serumas -20°C po 60d. šaldytas serumas -80°C po 60d. K re a ti n ino ko n ce n tr a ci ja , µ m o l/ l

(28)

0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 šviežias serumas po 1val.* šviežias serumas 4°C po 24val.* šviežias serumas 4°C po 72val.* šaldytas serumas -20°C po 30d.* šaldytas serumas -80°C po 30d.* šaldytas serumas -20°C po 90d.** šaldytas serumas -80°C po 90d.* A la ni ni nė s am in ot ra ns fe ra zė s ko n ce n tr a ci ja , U /l

Tiriant šviežią serumą po 1 val., alanininės aminotransferazės (ALT) koncentracijos vidurkis melžiamų karvių kraujyje buvo 18,2 ± 1,88 U/l, o užtrūkintų 24,8 ± 1,39 U/l (p < 0,05), skirtumas tarp melžiamų ir užtrūkintų karvių vidurkių buvo 27 proc. Toks pats vidurkis nustatytas ir tiriant tiek melžiamų, tiek užtrūkintų karvių kraujo serumą, 90 d. laikytą -80 °C temperatūroje (p < 0,05). Didžiausia ALT koncentracija nustatyta tiriant šviežią serumą, 72 val. laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje: melžiamų karvių vidurkis pakilo 54 proc. – 28 ± 2,51 U/l, o užtrūkintų 29 proc. - 37 ± 2,68 U/l (p < 0,05), skirtumas tarp vidurkių buvo 24 proc. Laikant šaldytą serumą 30 d. tiek -20 °C, tiek -80 °C temperatūroje, nei melžiamų, nei užtrūkintų karvių kraujyje ALT koncentracija beveik nepakito (1 – 2 proc.). Mažiausia ALT koncentracija nustatyta tiriant 90 d. -20 °C temperatūroje šaldytą serumą: melžiamų karvių vidurkis sumažėjo 8 proc. - 16,8 ± 1,36 U/l , o užtrūkintų 6 proc. - 23,4 ± 1,03 U/l (p < 0,01). (13 pav.)

13 pav. Alanininės aminotransferazės koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų. Tiriant šviežią serumą po 1 val., šarminės fosfatazės (ALP ) koncentracijos vidurkis užtrūkintų karvių kraujyje buvo 155,20 ± 18,98 U/l, o melžiamų 85,4 ± 10,15 U/l (p < 0,05), skirtumas tarp melžiamų ir užtrūkintų karvių vidurkių buvo 27 proc. Toks pats vidurkis nustatytas tiriant tiek melžiamų, tiek užtrūkintų karvių kraujo serumą, 30 d. laikytą -80 °C temperatūroje (p<0,05). Didžiausia ALP koncentracija nustatyta tiriant 72 val. šaldytuve 4 °C temperatūroje laikytą šviežią serumą: melžiamų karvių vidurkis pakilo 40 proc. – 119,8 ± 15,59 U/l, o užtrūkintų 33 proc. - 206,60 ± 24,90 U/l (p <

(29)

0 50 100 150 200 250 300 šviežias serumas po 1val. šviežias serumas 4°C po 24val. šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d. šaldytas serumas -20°C po 60d. šaldytas serumas -80°C po 60d. Ša rm inė s fo sf at az ės ko nc en tr ac ija , U /l

0,05), - skirtumas tarp vidurkių buvo 42 proc. Mažiausia ALP koncentracija nustatyta tiriant 90 d. -20 °C temperatūroje šaldytą serumą: melžiamų karvių vidurkis sumažėjo 11 proc. - 76,20 ± 9,36 U/l, o užtrūkintų 14 proc. - 133,60 ± 17,79 U/l (p < 0,01). (14 pav.)

14 pav. Šarminės fosfatazės koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų

Tiriant šviežią serumą po 1 val., gliukozės koncentracijos vidurkis melžiamų karvių kraujyje buvo 4,14 ± 0,08 mmol/l, o užtrūkintų 4,28 ± 0,09 mmol/l (p > 0,05), ir tai yra mažiausias nustatytas vidurkis. Skirtumas tarp melžiamų ir užtrūkintų karvių vidurkių buvo 3 proc. Šviežią serumą laikant 24 val. šaldytuve 4 °C temperatūroje, melžiamų karvių kraujyje gliukozės koncentracija pakilo 15 proc., o užtrūkintų - 10 proc. Tiriant šviežią serumą, 72 val. laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje, užtrūkintų karvių gliukozės koncentracijos vidurkis pakilo 41 proc. - 6,04 ± 0,16 mmol/l, o melžiamų 53 proc. - 6,34 ± 0,16 mmol/l (p > 0,05), skirtumas tarp vidurkių buvo 5 proc. Šviežio serumo, 72 val. laikyto šaldytuve 4 °C temperatūroje, gauti tyrimo rezultatai viršijo normos ribas: melžiamų karvių 13,2 proc., o užtrūkintų 7,9 proc. (2,2 - 5,6 mmol/l). Šaldant kraujo serumą 30 d. -20 °C ir -80 °C temperatūrų šaldikliuose, tiek melžiamų, tiek užtrūkintų karvių gliukozės koncentracijos vidurkis pakilo labai nežymiai (atitinkamai 2 proc. ir 3 proc.). (15 pav.)

(30)

0 1 2 3 4 5 6 7 8 šviežias serumas po 1val. šviežias serumas 4°C po 24val. šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d. šaldytas serumas -20°C po 90d. šaldytas serumas -80°C po 90d. G li uko zės ko nc ent rac ij a. m m ol / l

15 pav. Gliukozės koncentracijos priklausomybė nuo serumo laikymo sąlygų

Tiriant šviežią serumą po 1 val., trigliceridų koncentracijos vidurkis užtrūkintų karvių kraujyje buvo 25,38 ± 1,58 mg/dl, o melžiamų 13,28 ± 1,093 mg/dl (p < 0,001), ir tai buvo mažiausias nustatytas vidurkis. Skirtumas tarp melžiamų ir užtrūkintų karvių vidurkių buvo 48 proc. Tiriant šviežią serumą, 72 val. laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje, melžiamų karvių vidurkis pakilo 74 proc., o užtrūkintų sumažėjo 15 proc., skirtumas tarp vidurkių buvo 7 proc. Šaldant kraujo serumą -20 °C ir -80 °C temperatūrų šaldikliuose, trigliceridų koncentracijos vidurkiai buvo didžiausi. Laikant serumą -20 °C šaldiklyje 30 d. ir 90 d., melžiamų karvių vidurkiai pakilo atitinkamai 19 proc. ir 11 proc. bei užtrūkintų atitinkamai 5 proc. ir 8 proc. (p < 0,001). Laikant serumą -80 °C temperatūroje šaldiklyje 30 d. ir 90 d., melžiamų karvių vidurkiai pakilo atitinkamai 12 proc. ir 7 proc. bei užtrūkintų atitinkamai 6 proc. ir 4 proc. (p < 0,001). (16 pav.)

(31)

0 5 10 15 20 25 30 35 40 šviežias serumas po 1val.*** šviežias serumas 4°C po 24val.*** šviežias serumas 4°C po 72val. šaldytas serumas -20°C po 30d. šaldytas serumas -80°C po 30d.*** šaldytas serumas -20°C po 60d.*** šaldytas serumas -80°C po 60d.*** T ri gl ic er idų ko nc en tr ac ija , m g/ dl

(32)

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Dažna problema, kylanti klinikinėse laboratorijose laikant mėginius, yra serumo komponentų stabilumo palaikymas. Šio darbo tikslas buvo nustatyti, ar kraujo serumo šaldymas turi įtakos melžiamų ir užtrūkusių karvių kraujo biocheminiams rodikliams.

Zhang ir kt. (45) nurodo, kad nebuvo nustatyta jokių kliniškai reikšmingų natrio kiekio skirtumų po skirtingos laikymo trukmės, palyginti su šviežiais mėginiais; tačiau mūsų serumo Na+ rezultatai neatitinka šių tyrimų rezultatų. Didžiausias natrio koncentracijos pokytis įvyko tiriant šviežią serumą, 72 val. laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje: melžiamų karvių kraujyje natrio koncentracija pakilo 75 proc. ir užtrūkintų - 59 proc.

Nustatyta, kad daugumoje tirtų mėginių kalio koncentracija serume išliko stabili iki 30 dienų. Tuo tarpu ankstesni tyrimai parodė, kad K + padidėjo po 24 valandų dėl sąlyčio su serumo ir ląstelių kontakto kambario temperatūroje (4). Tačiau kai kurie tyrimai netgi parodė, kad serumą laikant 24 valandas kalio koncentracija kliniškai nesiskiria nuo pirminio rezultato (46). Mūsų gauti rezultatai patvirtina pirmąją prielaidą ir parodo, kad kalio koncentracija melžiamų ir užtrūkintų karvių kraujyje padidėjo atitinkamai 11 proc. ir 15 proc., tačiau rezultatai nebuvo statistiškai reikšmingi (p > 0,05). K + padidėjimą po 24 valandų greičiausiai lemia Na + / K + ATPazės siurblio veikimo sutrikimas, dėl kurio K + difuzija iš eritrocitų vyksta dėl koncentracijos gradiento ląstelės viduje ir išorėje (47).

Mūsų rezultatai, rodantys nedidelį fosforo koncentracijos padidėjimą, kuris melžiamų karvių kraujyje buvo 10 proc. ir užtrūkintų 11 proc. (p < 0,05), atitinka ankstesnius tyrimus, įrodančius, kad fosforo koncentracija serume padidėja po 24 val. laikymo (43).

Atlikti tyrimai teigia, kad kraują laikant 4 °C temperatūroje, Ca koncentracijos serume ar plazmoje skirtumų per vertinamą laiką nepastebėta. Panašiai šaldytas serumas ir plazma, laikomi -80 °C temperatūroje, išliko stabilūs iki 12 mėn. (48). Mūsų atlikto tyrimo rezultatai dalinai atitinka šį teiginį. Laikant serumą 4 °C temperatūroje 72 val., kalcis nebuvo stabilus ir melžiamų karvių kraujyje pakilo 43 proc., o užtrūkintų - 32 proc. Laikant serumą -80 °C temperatūroje, Ca buvo stabilus su minimaliais pokyčiais.

Anksčiau atliktame tyrime po nuolatinio užšaldymo -80 °C temperatūroje (3 – 5 metus) buvo patvirtina geležies stabilumo šioje temperatūroje hipotezė (49). Mūsų atlikto tyrimo metu serumas buvo atšaldomas tik vieną kartą, tačiau rezultatai iš tikrųjų rodo geležies stabilumą po šaldymo -80 °C temperatūroje tiek po 30 d., tiek po 80 d. Tačiau po 80 d. šaldymo melžiamų karvių kraujyje geležies koncentracija pakilo 10 proc.

(33)

Teigiama (50), kad laikymo temperatūra neturi reikšmingos įtakos daugumos parametrų stabilumui, įskaitant magnį, tačiau šis tyrimas apsiribojo stabilumo įvertinimu tik per 24 valandas. Magnis ir LDH yra kiti viduląsteliniai analitai, kurie gali ištekėti iš ląstelių, kraują laikant ilgesnį laiką. Mūsų gauti rezultatai patvirtina magnio stabilumą tiek po 24 val., tiek serumą šaldant -20 °C ir -80 °C temperatūroje. Tačiau magnis nėra stabilus, serumą laikant 72 val. šaldytuve 4 °C temperatūroje. Magnio koncentracija melžiamų karvių kraujyje padidėjo 43 proc., o užtrūkintų - 26 proc.

Kachhawa ir kt. (4) pranešė, kad kepenų fermentų (AST, ALT ir ALP) aktyvumas reikšmingai sumažėjo po 30 dienų laikymo -20 °C temperatūroje, todėl nerekomenduojama mėginių laikyti šioje temperatūroje ilgiau nei mėnesį. Keli tyrimai parodė serumo mėginių koncentracijos padidėjimą po ilgo laikymo. Pavyzdžiui, atlikus tyrimą su dešimties suaugusių vyrų serumo mėginiais Indijoje, buvo nustatytas AST ir ALT koncentracijos padidėjimas serumą laikant šaldytuve 72 valandas ir šaldant tris mėnesius. Šie rezultatai gali būti dėl hemolizės arba padidėjus fermentų aktyvumui po jų laikymo (51). Žiurkių mėginiuose tiriant alanininę aminotransferazę, po 90 d. pastebėtas ankstyvasis reikšmingas sumažėjimas (52). Mūsų atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad laikant serumą 30 d. -20 °C temperatūroje, ALT koncentracija sumažėjo vos 2 proc. Tačiau ALP buvo jautresnis -20 °C temperatūros šaldymui tiek po 30 d., tiek ir po 90 d.

Pasak Boyantono ir Blicko(53), kreatinino kiekio padidėjimas serume po 24 valandų atsiranda dėl serumo ir ląstelių kontakto kambario temperatūroje. Ankstesni tyrimai (54) įrodė, kad šlapimo rūgšties koncentracija serume po 48 valandų laikymo -4 °C temperatūroje buvo nestabili, mūsų rezultatai tai patvirtina, ir šlapalo koncentracijos didėjimas, jį šaldant, buvo statistiškai reikšmingas (p < 0,01).

Mūsų tirtų baltymų (bendro baltymo ir albuminų) tyrimų rezultatai nesutapo su prieš tai atliktais moksliniais tyrimais (55). Tai galima būtų paaiškinti neproteolitiniu denatūravimu (56). Mūsų tyrimo metų ryškūs baltymų koncentracijos pokyčiai nustatyti šviežią serumą laikant 72 val. šaldytuve 4 °C temperatūroje (p < 0,05).

Atliktame tyrime, kuomet kupranugarių serumas buvo laikomas šaldytuve (4- 5 °C temperatūroje), gliukozė kupranugarių serume išliko stabili iki 6 dienų (57). Kito tyrimo rezultatai teigia, kad stabilius gliukozės rezultatus pavyko gauti tik serumą laikant 12 val. 4 °C temperatūroje (58). Mūsų tyrimo rezultatai paneigia pirmąjį teiginį, bet partvirtiną antrąjį. Mūsų tirta gliukozės koncentracija, melžiamų ir užtrūkintų karvių kraujo serumą laikant šaldytuve 24 val., pakilo atitinkamai 10 proc. ir 15 proc. O serumą laikant 72 val. 4 °C temperatūros šaldytuve, gliukozė melžiamų karvių kraujyje pakilo 53 proc., o užtrūkintų - 41 proc. Pagal gautus rezultatus matome, kad gliukozės koncentracija labai stipriai padidėja, serumą laikant šaldytuve 72 val.

(34)

po 30 d., tačiau mūsų tyrimo rezultatai tam prieštarauja. Tiriant šviežią serumą, 72 val. laikytą šaldytuve 4 °C temperatūroje, trigliceridų koncentracija melžiamų karvių kraujyje pakilo 74 proc., bet užtrūkintų sumažėjo 15 proc. (p > 0,05). N. K. Virdi ir D. J. Wothington (60) atlikto tyrimo metu nustatyta, kad cholesterolio koncentracija pakilo 4,4 proc. po 24 val. ir 12,1 proc. po 72 val. O trigliceridų sumažėjo atitinkamai 3,7 proc. ir 14,8 proc. Padidėjęs cholesterolio kiekis ir sumažėjęs trigliceridų kiekis yra nežinomas. Tai gali būti dėl cholesterolio ir trigliceridų mainų tarp ląstelių membranų ir plazmos.

(35)

IŠVADOS

1. P, Ca, Fe, Mg išliko gana stabilūs visomis serumo laikymo sąlygomis, tačiau didžiausi pokyčiai nustatyti melžiamų ir užtrūkintų karvių kraujo serume, kuomet serumas buvo laikomas 4 °C temperatūroje 72 val. K neišliko stabilus nei vienomis serumo laikymo sąlygomis. Na vertė buvo iškilusi visomis laikymo sąlygomis, išskyrus serumą šaldant 90 d. tiek -20 °C, tiek -80 °C temperatūroje, kur išliko panaši į pirminio tyrimo rezultatus.

2. Nustatyta, kad bendri baltymai, albuminai ir kreatininas išliko stabilūs visomis melžiamų ir užtrūkintų karvių kraujo serumo laikymo sąlygomis, tačiau didžiausi pokyčiai nustatyti, kuomet serumas buvo laikomas 4 °C temperatūroje 72 val. Šlapalas buvo jautresnis serumo laikymui 4 °C temperatūroje 72 val. bei serumo šaldymui 90 d. tiek -20 °C, tiek -80 °C temperatūroje. 3. Nustatyta, kad visi fermentai, gliukozė, bei trigliceridai išliko gana stabilūs visomis serumo

laikymo sąlygomis (pokyčiai buvo minimalūs), tačiau didžiausi pokyčiai nustatyti melžiamų ir užtrūkintų karvių kraujo serume, kuomet jis buvo laikomas 4 °C temperatūroje 72 val.

(36)

REKOMENDACIJOS

Norint gauti kuo tikslesnius tyrimo rezultatus, kraujo serumas, pristatytas į laboratoriją, turi būti ištiriamas kuo greičiau. Jeigu nėra galimybės to padaryti, mėginiai gali būti užšaldomi ir laikomi šaldytuve iki 24 val. arba užšaldomi šaldiklyje -20 °C ar -80 °C temperatūroje ir laikomi ne ilgiau kaip 30 dienų.

(37)

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ma Mamun, Mohammad Mahmudul Hassan, Ah Shaikat, S.K.M Azizul Islam, Mohammad Ariful Hoque, Mohi Uddin et al. Biochemical analysis of blood of native cattle in the hilly area of Bangladesh. Bangladesh J Vet Med. 2014;11(1).

2. J. Žymantienė, Vida Juozaitienė, Jonas Milius, Antanas Sederevičius, Vaidas Oberauskas et al. The correlation between enzymes activity, minelaps profile, productivity and milk composition in cows. Vet ir Zootech. 2010;49(71):88–96.

3. Tóthová C, Nagy O, Seidel H, Kováč G. The effect of storage temperature and time on the concentrations of bovine serum amyloid A and its mammary associated isoform. Vet Med Int. 2012;5(86):145–8.

4. Kachhawa K, Kachhawa P, Varma M, Behera R, Agrawal D, Kumar S. Study of the Stability of Various Biochemical Analytes in Samples Stored at Different Predefined Storage Conditions at an Accredited Laboratory of India. J Lab Physicians. 2017;9(01):011–5.

5. Hussein Awad Hussein, Jan-Peter Thurmann, Rudolf Staufenbiel. 24-h variations of blood serum metabolites in high yielding dairy cows and calves. BMC Vet Res. 2020;16:627.

6. Nguyen Hong Xuan, Huynh Tan Loc and Nguyen Trong Ngu. Blood biochemical profiles of Brahman crossbred cattle supplemented with different protein and energy sources. Vet World. 2018;11(7):1021–4.

7. Skalicka Magdaléna Nad Pavel and Bujnak Lukas. Macro Elements and Their Concentrations in the Blood Serum and Feed. Integr J Vet Biosci. 2019;3(2):1–3.

8. Macrae A. Interpreting blood haematology/biochemistry in cattle and sheep in the field. Farm Pract. 2017;22(1):28–32.

9. Zaleskis G. Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas. Vaistų žinios; 2011. 232–287 p.

10. Wilson Denise D. Manual of Laboratory and Diagnostic Tests. McGraw-Hill Professional; 2007. 619–624 p.

11. Zawada Robert J.X., Kwan P, Olszewski, Kellen L. Llinas, Manuel Huang, Shu Gui.

Quantitative determination of urea concentrations in cell culture medium. Biochem Cell Biol. 2009;87(3):541–4.

12. Cholongitas E, Marelli L, Kerry A, Senzolo, Marco Goodier, David W

Nair, et al. Different Methods of Creatinine Measurement Significantly Affect MELD Scores. 2007;523–9.