Paršingų ir laktuojančių paršavedžių kraujo biocheminių rodiklių palyginimo tyrimai

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Edmundas Kubilius

Paršingų ir laktuojančių paršavedžių kraujo

biocheminių rodiklių palyginimo tyrimai

Comparison research of blood biochemical parameters of

gestating and lactating sows

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo konsultantas: doc. dr. Aloyzas Januškauskas

2 DARBAS ATLIKTAS STAMBIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Paršingų ir laktuojančių paršavedžių kraujo biocheminių rodiklių palyginimo tyrimai“.

1. Yra atliktas mano paties.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO KONSULTANTO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo konsultanto vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KLINIKOJE

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Kraujas ir kraujo biocheminiai rodikliai ... 10

1.2. Veninio kraujo ėmimo būdai ... 12

1.2.1. Lateralinė ausies vena ... 12

1.2.2. Uodegos vena ... 13

1.2.3. Priekinė tuščioji vena ... 13

1.2.4. Jungo vena ... 13

1.2.5. Medialinis akies kampas ... 14

1.2.6. Cefalinė vena ... 14

1.3. Kepenų fermentai ... 14

1.3.1. Aspartatamino transferazė (AST)... 14

1.3.2. Šarminė fosfatazė (ALP) ... 15

1.3.3. Alaninamino transferazė (ALT) ... 15

1.4. Nebaltyminės azotinės medžiagos ... 16

1.4.1. Šlapalas (urėja) ... 16 1.4.2. Kreatininas ... 17 1.5. Makroelementai ... 17 1.5.1. Geležis ... 17 1.5.2. Kalcis ... 18 1.5.3. Magnis ... 19 1.5.4. Fosforas ... 20

1.6. Bendri baltymai ir albuminas ... 21

1.6.1 Bendri baltymai ... 21

1.6.2 Albuminas ... 23

1.7. Trigliceridai... 23

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 25

2.1. Tyrimo objektas, vieta ir laikas ... 25

2.2. Tyrimo metodai ... 25

4

3. TYRIMO REZULTATAI ... 26

3.1. Tiriamųjų rodiklių kitimo dinamika priklausomai nuo paršingumo stadijos ir laktacijos eigos neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. ... 26

3.2. Tiriamųjų rodiklių kitimo dinamika priklausomai nuo paršavedžių amžiaus neatsižvelgiant į paršingumo stadijas ir laktacijos eigą. ... 33

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 41 IŠVADOS ... 44 REKOMENDACIJOS ... 45 PADĖKA ... 46 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 47 PRIEDAI ... 51

5 SANTRAUKA

Paršingų ir laktuojančių paršavedžių kraujo biocheminių rodiklių palyginimo tyrimai Edmundas Kubilius

Magistro baigiamasis darbas

Darbas atliktas pramoniniame Lietuvos kiaulių ūkyje ir LSMU Stambiųjų gyvūnų klinikoje nuo 2017 metų vasario iki 2017 metų gruodžio mėnesio. Darbo apimtis: 52 puslapiai, jame pateikti 24 paveikslai, 5 lentelės, panaudotas 41 literatūros šaltinis.

Darbo tikslas buvo įvertinti paršingų ir laktuojančių paršavedžių kraujo biocheminius rodiklius skirtinguose paršingumo laikotarpiuose ir laktacijos eigoje. Šiam darbui atlikti buvo atrinktos 75 skirtingo amžiaus paršavedės, didžiųjų baltųjų ir norvegų landrasų veislių mišrūnės. 25 paršavedės buvo pirmaparšės, 25 – antraparšės ir 25 – trečiaparšės bei didesnio paršingumo. Jos sugrupuotos į 3 paršingumo stadijas po 5 kiaules bei 2 laktacijos laikotarpius po 5 paršavedes. Kraujas tyrimams buvo imamas iš jungo venos. Tirti 12 kraujo biocheminių rodiklių: šlapalas, AST, ALT, ALP, geležis, kreatininas, kalcis, magnis, fosforas, trigliceridai, bendri baltymai ir albuminas.

Atlikus tyrimą nustatyta, kad paršingumo laikotarpis statistiškai reikšmingai darė įtaką ALP, geležies, kreatinino, magnio, fosforo ir bendųjų baltymų kiekio kitimo vertėms, tačiau neturėjo reikšmingos įtakos šlapalo, AST (GOT), ALT (GPT), kalcio, trigliceridų bei albumino kiekio kitimams. Laktacijos eiga statistiškai reikšmingai darė įtaką šlapalo, ALT (GPT), ALP, kreatinino, kalcio, magnio, fosforo, trigliceridų, bendrųjų baltymų ir albumino kiekio kitimams, tačiau neturėjo reikšmingos įtakos AST (GOT) ir geležies kiekio kitimams. Paršavedžių amžius, išreikštas atsivestų vadų skaičiumi, statistiškai reikšmingai darė įtaką paršavedžių kraujo ALT (GPT), ALP, kreatinino, magnio, fosforo, trigliceridų, bendrųjų baltymų ir albumino kiekio kitimams, tačiau neturėjo reikšmingos įtakos šlapalo, AST (GOT), geležies bei kalcio kiekio kitimams.

6 SUMMARY

Comparison research of blood biochemical parameters of gestating and lactating sows Edmundas Kubilius

Master’s Thesis

The study was completed between February and December 2017 at industrial pigs farm in Lithuania and Large Animal Clinic of Lithuania University of Health Sciences. The volume of the work: 52 pages, 24 charts and 5 tables included, 41 references cited.

The aim of the study was to evaluate biochemical blood parameters of gestating and lactating sows in different periods of gestation and lactation. 75 different age mixed – breed (large white and Norwegian landrace) sows were selected for the study. There were 25 primiparous sows, 25 sows of second parity and 25 sows of third and later parities selected that were further grouped into 3 gestation periods and 2 lactation stages each group comprising of 5 sows. Blood was collected from the jugular vein. In total 12 blood biochemical parameters were analysed: urea, aspartate aminotransferase (AST), alanine aminotransferase (ALT), alkaline phosphatase (ALP), iron, creatinine, calcium, magnesium, phosphorus, triglicerydes, total protein and albumin.

The results show that gestation period significantly influenced the following biochemical blood parameters: ALP, iron, creatinine, magnesium, phosphorus and total protein blood serum contents but had no effect on urea, AST (GOT), ALT (GPT), calcium, triglycerides and albumin concentrations. There was a significant effect of lactation on urea, ALT (GPT), ALP, creatinine, calcium, magnesium, phosphorus, triglicerydes, total protein and blood albumin values but not on AST (GOT) and iron values. The age, expressed as sow parity significantly influenced ALT (GPT), ALP, creatinine, magnesium, phosphorus, triglicerydes, total protein and albumin concentrations but had no effect on urea, AST (GOT), iron and calcium concentrations.

7

SANTRUMPOS

Urea – šlapalas

AST/GOT – aspartatamino transferazė/glutamatoksaloacetat transaminazė ALT/GPT – alaninamino transferazė/glutamatpiruvat transaminazė

ALP – šarminė fosfatazė Fe – geležis Crea – kreatininas Ca – kalcis Mg – magnis P – fosforas PTH – paratiroidinas

EDTA – etilendiamintetraacto rūgštis IDA – geležies stokos anemija PCV – hematokritas

DTL – didelio tankio lipoproteinų cholesterolis MTL – mažo tankio lipoproteinų cholesterolis

8

ĮVADAS

Biocheminių kraujo parametrų analizė teikia svarbią sveikatos ir metabolizmo informaciją bei yra praktinis – diagnostinis įrankis vertinant gyvų gyvulių ligas ar stebint tam tikrų grupių gyvūnų sveikatingumo situaciją. Tai yra ypač svarbu ūkio gyvūnų veterinarijoje, kurioje vertinamas ne individualus gyvūnas, bet gyvūnų grupės ar bandos sveikatingumas. Liga apibūdinama ne tik kaip klinikinis vieno individo susirgimas – tai sveikatos sutrikimas bei nenatūrali grupės gyvūnų elgsena (1). Įprastai tokie akivaizdūs indikatoriai kaip reprodukcinė elgsena, kasdienis masės priaugimas, pašaro suvartojimas ir mirtingumas yra naudojami produktyvumui kiaulių fermose nustatyti (21). Iš kitos pusės, trumpai apibūdinant kiaulių grupių sveikatą ir metabolizmą, įvertinant skirtingų vadybų bei gyvenimo sąlygų įtaką, matuojant metabolitų lygį kraujyje, galima gauti naudingos papildomos informacijos (1).

Nors kraujo serumo biochemija dažniau naudojama diagnozuojant produkcijos gyvūnų – galvijų ir avių susirgimus – biocheminiai kraujo tyrimai taip pat gali būti naudojami ir kiaulių ligų diagnozavimui (1). Kita vertus, norint šį tyrimą panaudoti kaip naudingą diagnostinį įrankį, pirmiausiai būtina nustatyti reikšmes, kurios būtų pakankamai tikslios vertinant kiaulių sveikatos būklės pakitimus; taip pat turėti patikimas atskaitines reikšmes (24). Daugiausiai tyrimų buvo atlikta paršavedėms, tačiau reikšmės nėra pastovios ir biocheminiai parametrai yra įtakoti skirtingų faktorių, tokių kaip kiaulės amžius, racionas, paršingumo stadija ir laktacija, veislė, liga ar kraujo mėginio hemolizės įtaka (1,21).

Didžioji dauguma mokslinių tyrimų buvo atlikti daugiau nei prieš 30 metų (25) ir tada nustatytos reikšmės gali būti įtakotos tuometinių sąlygų, kiaulininkystės ūkiuose, vadybos, laikymo sąlygų, pašaro ir, ypač, paršavedžių genetikos, kuri, per pastaruosius du dešimtmečius, reikšmingai pasikeitė. Teisinga manyti, jog aukštas paršavedžių produktyvumo lygis, aiškiai matomas kiaulių bandose, daro stiprią įtaką jų sveikatingumui ir medžiagų apykaitai, taigi kraujo serumo biocheminių rodiklių reikšmės gali būti labai pakitusios (1, 23).

Pagrindinis šio tyrimo tikslas yra ištirti aukštos produkcijos paršavedžių, užaugintų pramoniniame kiaulininkystės ūkyje, kraujo serumo biocheminių rodiklių reikšmes. Svarbu išsiaiškinti, kokią įtaką kraujo serumo biocheminiams rodikliams daro paršingumo stadijos, laktacijos eiga ir paršavedžių vadų skaičius.

Darbo tikslas – įvertinti paršingų ir laktuojančių paršavedžių kraujo biocheminius rodiklius skirtingose paršingumo stadijose ir laktacijos eigoje.

9 Darbo uždaviniai :

1. įvertinti paršingumo stadijos įtaką paršavedžių kraujo biocheminiams rodikliams; 2. įvertinti laktacijos eigos įtaką paršavedžių kraujo biocheminiams rodikliams;

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Kraujas ir kraujo biocheminiai rodikliai

Kraujas yra bene svarbiausia organizmo vidinės terpės struktūra. Tai yra audinys, kuris sudarytas iš kraujo plazmos ir kraujo forminių elementų (kraujo ląstelių). Kraujo plazma yra skystoji kraujo tarpląstelinė medžiaga, sudaranti apie 55 proc. jo tūrio. Likusius 45 proc. viso kraujo tūrio sudaro kraujo ląstelės (2). Kraujo plazma yra sudaryta iš maždaug 90 proc. vandens ir 10 proc. ištirpusių sudėtinių dalių, tokių kaip albumino, globulinų (imunoglobulinai ir kiti baltymai), fermentų, specifinių pernešimo baltymų (pvz., transferino), angliavandenių, vitaminų, lipidų, hormonų, druskų, antikūnų, krešėjimo veiksnių ir kitų jonų bei molekulių (2, 9, 10). Kraujo serumas yra plazma, iš kurios centrifugavimo metu pašalinamas plazmos baltymas fibrinogenas. Vykstant krešėjimo procesui, tirpus fibrinogenas plazmoje virsta netirpiu fibrinu (10), o kraujo forminiai elementai nusėda ant mėgintuvėlio dugno. Kraujo serume nustatomi kraujo biocheminiai parametrai (9,10).

Dažniausiai tiriami ir analizuojami įvairių gyvūnų rūšių kraujo biocheminiai rodikliai yra šie: albuminas, bendri baltymai, šlapalas (urėja), kreatininas (Crea), trigliceridai, šarminė fosfatazė (ALP), alaninamino transferazė (ALT), aspartatamino tranferazė (AST), kalcis (Ca), fosforas (P), magnis (Mg), geležis (Fe).

Apie 6-8 proc. žinduolių kraujo plazmos sudaro įvairūs baltymai, tokie kaip albuminai, globulinai ir fibrinogenas – atitinkamai 55 proc., 38 proc. ir 7 proc (2). Kraujo plazmos baltymai gali daryti įtaką jos klampumui, jie atlieka mitybinę, taip pat buferinę, organizmo imuninę ir transportinę funkcijas. Didžioji dauguma baltymų gaminami kepenyse. Fibrinogenas atlieką itin svarbią funkciją kraujo krešėjimo procese. Defibrinuota kraujo plazma vadinama kraujo serumu. Kraujo plazmos baltymų kiekio pakitimai yra svarbūs atliekant klinikinę diagnostiką. Atsiradus įvairioms patologijoms pakinta albuminų ir globulinų kiekio santykis (2).

Kraujo serume būna nedidelis kiekis azoto turinčių medžiagų – šlapalo ir kreatinino. Tai galutiniai baltymų apykaitos produktai, dar nespėję pasišalinti iš kraujo. Šių junginių azotas vadinamas liekamuoju, arba nebaltyminiu, azotu. Liekamojo azoto būna labai nedaug, tačiau nustačius jo frakcijas kraujo plazmoje galima daugiau sužinoti apie kepenų ir inkstų funkcinę būklę (2). Kreatininas yra raumenyse vykstančios nuolatinės fosfokreatinino apykaitos produktas (2,30). Šis metabolitas yra visiškai pašalinamas per inkstus pirminės filtracijos metu, vėliau nėra reabsorbuojamas ar sekretuojamas, todėl jis laikomas endogeniniu rodikliu, vertinant glomerulų filtracijos greitį (31). Šlapalas yra sintetinamas kepenyse iš amoniako ir paskirstomas įvairiuose organizmo skysčiuose. Didelė dalis šlapalo pašalinama per inkstus, prieš tai glomerulo kraujagyslėse yra visiškai perfiltruojamas, o reabsorbcija vyksta kanalėliuose. Šlapalo

11 koncentracijos pokyčiams įtakos turi endogeniniai ir egzogeniniai veiksniai: kraujyje jo padaugėja prieš tyrimą pašėrus, taip pat dėl baltymingo pašaro, kraujavimo iš virškinamojo trakto, infekcinių procesų, gliukokortikoidų, tetraciklinų vartojimo. Šlapalo sumažėja atsiradus kepenų funkcjos sutrikimams, šeriant mažai baltymingu pašaru (31,32).

Trigliceridai, dar kitaip lipidai arba tiesiog riebalai yra reikšminga organizmo energetinė medžiaga bei laisvųjų riebalų rūgščių šaltinis. Padidėjęs lipidų kiekis kraujo plazmoje skatina gamintis cholesterolį ir krešėti kraują. Cholesterolis – svarbiausias kraujo plazmos lipidas, kuris kraujyje būna laisvas arba susijungęs su riebalų rūgštimis – esterių formos. Cholesterolis ypač reikalingas organizmui: įeina į ląstelių membranų sudėtį, padidina eritrocitų atsparumą hemolizei, stiprindamas jų membraną. Tuomet, kai cholesterolis sudaro esterius su sočiosiomis riebalų rūgštimis, susidaro mažo tankio lipoproteinų frakcijos cholesterolis (MTL), vadinamas “bloguoju”, jis yra linkęs kauptis kraujagyslių sienelėse ir mažinti jų spindį. Tačiau cholesterolio esteriai su polinesočiosiomis riebalų rūgštimis sudaro didelio tankio lipoproteinų frakcijos cholesterolį (DTL), vadinamą “geruoju” cholesteroliu, kuris ne tik nesikaupia, bet ir skatina pasišalinti laisvąjį MTL cholesterolį (2).

Specifiniai fermentai – ALP, ALT, AST – dalyvauja daugumoje organizmo gyvybinių procesų. ALP – šarminė fosfatazė randama daugumoje gyvūno audinių, o ypač kepenyse bei kauluose. ALP kraujyje gali padaugėti dėl kaulų proliferacinių procesų. ALT – alaninamino transferazė, atlieka svarbų vaidmenį aminorūgščių ir angliavandenių apykaitoje ir azoto transporte. Ji taip pat randama hepatocituose bei mitochondrijose. AST – aspartatamino transferazės veikla svarbi kepenyse, kauluose bei širdies raumenyse. Šie fermentai į kraują patenka iš pažeistų organų (2).

Kalcis (Ca) dalyvauja elektrinio impulso raumenims perdavime. Kraujo plazmos kalcis labai svarbus kraujo krešėjimo procese, dalyvauja fermentinių reakcijų reguliavime, didina simpatinės nervų sistemos tonusą. Kalcio serumo koncentracija parodo tam tikrą funkcinę pusiausvyrą, kuri priklauso nuo kalcio įsiurbimo greičio žarnyne, jo metabolizmo kauluose ir reabsorbcijos bei išskyrimo inkstuose. Šiuos procesus kontroliuoja hormoninė sistema (2). Kalcio serume homeostazė reguliuojama greito neigiamojo ryšio pagalba, įtraukiant jonizuotą kalcį serume ir paratiroidino (PTH) sekreciją iš prieskydinės liaukos. Kalcio kiekio kraujyje sumažėjimas inaktyvuoja kalcio receptorius prieskydinės liaukos ląstelėse ir padidina paratiroidino sekreciją, kuris atstato kalcio koncentraciją serume, aktyvuojant paratiroidino receptorius kauluose. Taip padidinama kalcio rezorbcija. Taip pat padidėja ir reabsorbcija inkstuose. Juose išaugusi PTH sekrecija padidina ir kalcio atsistatymo efektą, tuo pat metu didėjant vitamino D sekrecijai. Padidėjęs vitamino D kiekis reaguoja su kalcio receptoriais virškinimo trakte, taip padidinant kalcio absorbciją ir padidėja kalcio rezorbcija kauluose (3).

12 Didžioji dalis fosforo (P), apie 80-85 proc. viso organizmo fosforo, yra kauluose (2), kur jis susijungęs su kalciu; likusi dalis pasiskirsčiusi tarp audinių ir organizmo skysčių. Fosforas atlieka keletą funkcijų – dalyvauja lipidų ir gliukozės apykaitoje, energijos kaupimo ir perdavimo procesuose, kaulinio audinio susidaryme. Fosforas kraujyje palaiko rūgščių ir šarmų pusiausvyrą (2, 10).

Magnis (Mg) mažina nervų ir raumenų jaudrumą, dalyvauja fermentiniuose procesuose kaip fermentų aktyvatorius, pasižymi raminančiu, spazmolitiniu, fibrinolitiniu veikimu, stabdo kraujo krešėjimą, mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje (2, 9).

Geležis (Fe) įeina į hemoglobino ir mioglobino, kai kurių fermentų sudėtį, dalyvauja pernešant deguonį ir anglies dvideginį. Geležis būtina normaliai centrinės nervų sistemos veiklai. Geležies trūkumas pasitaiko dažniau nei perteklius. Geležis blogiau pasisavinama trūkstant vitamino C (2, 9, 10).

1.2. Veninio kraujo ėmimo būdai

Kraujas yra dažniausiai iš kiaulių diagnostiniams tikslams imama medžiaga. Raudonosios kraujo ląstelės (eritrocitai) yra labai trapios, todėl būtina naudoti tinkamą kraujo ėmimo techniką bei tinkamo dydžio adatas. Prieš įvedant adatą, kraujo ėmimo zonos turėtų būti nuvalytos. Yra kelios venos, kurios yra tinkamos ir lengvai pasiekiamos kraujo ėmimui. Tai priklauso nuo kiaulės dydžio ir fiksavimo pobūdžio (4).

1.2.1. Lateralinė ausies vena

Ausies vena yra tinkama norint paimti mažą kiekį (<5ml) veninio kraujo. Dažniausiai naudojama paršiukams po atjunkymo, 4-5 savaičių amžiaus ir 12-13kg svorio. Vakuuminiai mėgintuvėliai nėra rekomenduojami, nes dėl vakuumo, imant kraują, venos gali subliukšti, ypač mažiems paršeliams (4).

Ausies vena yra šalia lateralinio ausies krašto ir lengviausiai pasiekiama ties dorsaliniu ausies paviršiumi. Aiškiai matoma ir paspaudus pirštu – prisipildo krauju ir išsipučia. Taip pat gali būti naudojamas guminis raištis ant ausies pagrindo, siekiant venos prisipildymo. Toks metodas leidžia viena ranka laikyti ausies pagrindą, o kita ranka įvedama adata ir paimamas kraujas. Keletą minučių po kraujo ėmimo galimas kraujavimas iš punkcijos vietos (4).

13 1.2.2. Uodegos vena

Naudojama retai ir tinka tik suaugusioms kiaulėms, kurioms nenukirpta uodega. Vena randama ventralinėje uodegos pusėje, vidurio linijoje. Uodega pakeliama vertikaliai ir adata įduriama prie uodegos pagrindo į vidurio liniją. Imamas mažas kraujo kiekis – iki 5ml (4).

1.2.3. Priekinė tuščioji vena

Kranialinė tuščioji vena randama tarp pirmųjų porų šonkaulių krūtininiame įėjime ir šakojasi į kairiąją ir dešiniąją jungo venas. Kraujo paėmimas iš šios vietos yra techniškai sudėtingesnis, tačiau labiausiai tinkamas didesniam kraujo kiekiui paimti bei tinka bet kokio dydžio ar amžiaus gyvuliui. Kraujas imamas gyvuliui iš dešinės kaklo pusės, siekiant išvengti atsitiktinio diafragminio nervo pažeidimo, kadangi kairysis diafragminis nervas yra labiau pažeidžiamoje vietoje – lygiagrečiai išorinei kairiajai jungo venai; dešinysis nervas yra labiau apsaugotas. Maži paršeliai yra paguldomi į dorsalinę gulėjimo pozą, galvą stipriai prilaikant. Priekinės kojos ištiesiamos ir atlenkiamos kaudaliai, norint turėti tinkamą priėjimą prie venos. Adata įvedama, po to prijungiamas švirkštas ar mėgintuvėlis dešinėje pusėje, kaudaliniame jungo griovelio praplatėjime, lateraliai krūtinkaulio rankenos. Adata nukreipiama tiesiai kaudaliai nuo priešingos (kairės) mentės. Kraujas paimamas gana lengvai, priklausomai nuo gyvūno dydžio. Didesni gyvūnai yra fiksuojami ant snukio užmaunant specialią kilpą. Kiaulei, procedūros metu atsisėdus, veiksmus būtina sustabdyti, ištraukti adatą ir vėl pastatyti kiaulę ant kojų, kadangi gyvūnui sėdint, dėl pasikeitusių anatominių padėčių kraujo paėmimas tampa apsunkintas. Suaugusioms kiaulėms vena guli gana giliai – iki 10 cm gylio (4,5).

Kraujo ėmimo metu gali būti pažeistos tam tikros struktūros. Adatai atsitiktinai atsimušus į šonkaulį, būtina adatą šiek tiek atitraukti ir pabandyti įvesti kiek kitu kampu. Adatai pradūrus trachėją, švirkštas ar mėgintuvėlis prisipildo oro. Pažeidus krūtininį lataką – prisipildo limfos. Šios klaidos gali būti pavojingos gyvybei – adata įvedama per daug medialiai. Pažeistas dešinysis N.

vagus gali daryti įtaką parasimpatinės nervų sistemos funkcijoms bei širdies veiklos

nepakankamumui. Jei pažeistas dešinysis diafragmos nervas, sutrinka diafragmos funkcija. Gali atsirasti bendrų širdies ir kvėpavimo sistemų sutrikimų (4,5).

1.2.4. Jungo vena

Jungo vena nėra taip giliai kaip priekinė tuščioji vena, todėl ji lengviau prieinama. Kita vertus, jungo vena nėra tokio didelio storio, todėl gali būti sudėtingiau ją rasti ir į ją pataikyti, ypač dideliems ir sunkiems gyvūnams. Ši vena tinkama bet kokio amžiaus gyvūnams (4).

Dešinioji jungo vena turėtų būti pasirenkama, norint išvengti diafragminio nervo pažeidimo. Ji guli dešiniajame jungo griovelyje ir yra pasiekiama kranialiai nuo krūtinkaulio, giliausiame

14 matomame griovelio taške. Vena nėra praplatėjusi ar išsipūtusi – tai aklo dūrimo procedūra. Adata duriama statmenai odai ir nukreipiama dorsokaudaliai ir truputį medialiai (4).

1.2.5. Medialinis akies kampas

Tinkama vieta kraujo paėmimui bet kokio amžiaus kiaulei. Gali būti paimta 5 – 10 ml kraujo. Maži paršeliai yra fiksuojami ir guldomi; didelės kiaulės fiksuojamos kilpos pagalba. Adata duriama 45 laipsnių kampu, pataikoma į ašarikaulį. Tuomet adata truputį atitraukiama, kol kraujas ima plūsti į švirkštą ar mėgintuvėlį (4).

1.2.6. Cefalinė vena

Ši vena yra prieinama mažiems, vyresniems nei 14 savaičių paršeliams, tačiau naudojama retai. Ji teka aplink kranialinį – medialinį priekinės galūnės paviršių. Gyvūno snukis fiksuojamas, kai jis stovi. Koja neturėtų būti pakelta nuo žemės. Venos prisipildymas panašus kaip ir smulkių gyvūnų, pasiekiamas užspaudus koja delnu ar turniketu. Adata duriama 45 laipsnių kampu į odą proksimaline kryptimi. Paimama apie 10 ml kraujo (4).

1.3. Kepenų fermentai

Fermentų koncentracijos kraujo serume nustatymo tikslas – padėti nustatyti ligą, jos sudėtingumą, išgijimo prognozę, gydymo veiksmingumą ir diferencijuoti ligas. Šių fermentų kiekio nustatymas parodo specifinio audinio ar organo pakitimus (8).

1.3.1. Aspartatamino transferazė (AST)

Dar kitaip vadinama serumo glutamatoksaloacetat transaminazė (SGOT). Tai fermentas, kurio aktyvumas didžiausias širdies ir griaučių raumenyse, kepenyse, eritrocituose; mažiausias yra odoje, inkstuose ar kasoje (8). Apie 30% AST kiekio yra citoplazmoje ir apie 70% - mitochondrijose. Todėl ląstelei esant stipriai pažeistai, AST patenka į tarpląstelinę erdvę. Esant hepatitui, AST padidėja vėliau negu ALT. Sunkus hepatocitų pažeidimas lemia AST padidėjimą kraujyje. Fermento aktyvumas labai padidėja esant hepatitui, ypač virusiniam, miokardo infarktui, esant cirkuliaciniam kolapsui (šokui), ūminiam pankreatitui; AST padidėja 3 – 5 kartus esant bet kokiam hepatocitų pažeidimui ar visiškai jų nekrozei, pavyzdžiui cholestazinei ir obturacinei geltai, vaistų sukeltam kepenų pažeidimui, lėtiniam hepatitui, aritmijoms, širdies ydai, raumenų distrofijai ar traumai (6,8). Nedidelis šio fermento aktyvumas būdingas kepenų cirozei ar smegenų kraujotakos sutrikimams. AST lygis po injekcijų į raumenis, nedidelio fizinio krūvio dažniausiai išlieka nepakitęs. Ligai perėjus į lėtinę formą, AST padidėjimas dar kurį laiką išlieka (8). Įvairių gyvūnų rūšių AST normos kraujo serume (7):

• šuo – 13–15 U/L • katė – 7–38 U/L

15 • karvė – 60–125 U/L • arklys – 205–555 U/L (35) • kiaulė – 32–84 U/L • avis – 60–280 U/L • ožka – 167–513 U/L 1.3.2. Šarminė fosfatazė (ALP)

Šį ekskrecinį fermentą gamina hepatocitai kepenyse, osteoblastai kauluose, chondroblastai kremzlėse, žarnynas, gimda (arba placenta), inkstai ir plaučiai. Šio fermento optimalus pH yra 10,0 (8). Šarminė fosfatazė randama visuose audiniuose, fermentas tiesiogiai susijęs su ląstelių membranomis. Esant patologijai, ALP kraujyje padidėja tada, kai pažeidžiami šį fermentą gaminantys audiniai. Jaunų gyvūnų ALP yra didesnė dėl kaulinio audinio augimo. Kepenų, kaulų, inkstų ir kitos ligos bei virškinimo procesas didina šarminės fosfatazės aktyvumą kraujo serume (5,8). Šarminės fosfatazės aktyvumas sumažėja dėl hipotirozės, didelės vitamino C stokos, ryškios anemijos, kretinizmo, achondroplazijos, kauluose kaupiantis radioaktyviosioms medžiagoms, esant fosforo trūkumui, susilpnėjus skydliaukės funkcijai, esant vitamino B12, cinko ar magnio stokai (6,8). Tiriant šarminės fosfatazės aktyvumą, tyrimo rezultatams įtaką gali daryti klinikiniams tikslams naudojamas albuminas – jis didina ALP koncentraciją; taip pat ir hepatotoksiniai vaistai. Aktyvumą mažina etilendiamintetraacto rūgštis (EDTA), vartojama kaip antikoaguliantas (8). Įvairių gyvūnų rūšių ALP normos kraujo serume (7):

• šuo – 1–114 U/L • katė – 0–45 U/L • karvė – 0–500 U/L • arklys – 109–315 U/L (35) • kiaulė – 118–395 U/L • avis – 68–387 U/L • ožka – 93–387 U/L 1.3.3. Alaninamino transferazė (ALT)

Tai fermentas, kurio daugiausiai randama kepenyse, širdies ir griaučių raumenyse, inkstuose, kasoje ar blužnyje. Eritrocituose šio fermento kiekis didesnis nei serume 6 kartais (8). Žinoma, jog ALT yra ląstelės citoplazmoje. Todėl, kai tik pažeidžiama ląstelė (pavyzdžiui, hepatocitas), šis fermentas greitai patenka į tarpląstelinę erdvę ir jo aktyvumas kraujo plazmoje padidėja. ALT aktyvumas labai padidėja (20 ir daugiau kartų) esant bet kokios kilmės hepatocitų pažeidimui, jų nekrozei (ūminiam hepatitui ar lėtiniam paūmėjimui, toksiniam hepatitui). Kelis

16 kartus šio fermento aktyvumas padidėja dėl griaučių raumenų traumos (pavyzdžiui, po operacijos), miozito, miokardito, kepenų cirozės, mechaninės geltos, miokardo infarkto, hemolizinės anemijos, pankreatito. ALT aktyvumą didina hepatotoksiniai ir cholestazę sukeliantys preparatai (pavyzdžiui, acetilsalicilo rūgštis, nikotino rūgštis, barbitūratai, penicilinas, sulfanilamidai, opijaus preparatai ir kt.); šiek tiek gali padidinti injekcijos į raumenis. (8) Pagal atliktą tyrimą (19), ALT koncentracija kraujo serume buvo stipriai padidėjusi paršeliams, užsikrėtusiems rotaviruso A tipu. Įvairių gyvūnų rūšių ALT normos kraujo serume (7):

• šuo – 10–109 U/L • katė – 25–97 U/L • karvė – 11–40 U/L • arklys – 3– 25 U/L (36) • kiaulė – 31–58 U/L • avis – 26–34 U/L • ožka – 6–19 U/L

1.4. Nebaltyminės azotinės medžiagos

Vertinant baltymų apykaitą, svarbią klinikinę reikšmę turi baltymų apykaitos rodiklių ir azotinių medžiagų kiekis kraujyje ir šlapime. Du iš jų – šlapalas (urėja) ir kreatininas.

1.4.1. Šlapalas (urėja)

Šlapalas sintetinamas tik kepenyse ornitino – šlapalo cikle iš amoniako ir asparto rūgšties azoto bei CO2. Vienas šio ciklo produktų – argininas. Jis susiskaido į šlapalą ir ornitiną. Šlapalas

lengvai pereina ląstelių membranas, jo koncentracija eritrocituose siekia 80% jo koncentracijos plazmoje, nes laisvasis vanduo eritrocituose sudaro 80% eritrocitų tūrio (9).

Galimybės sintetinti šlapalą kepenyse labai didelės; jo mažiau susidaro stipriai pažeidus kepenis ar esant įgimtai šlapalo sintezės fermentų stokai (9).

Sveiki inkstai šlapalo gali išskirti kelis kartus daugiau negu jo sintetinama kepenyse. Šlapalo kraujyje gali padaugėti esant nedideliam inkstų veiklos pažeidimui, kai sutrinka inkstų kraujotaka ar suintensyvėja jo sintezė. Ir tai įvyksta daug anksčiau ir greičiau, negu padidėja kitų azotinių medžiagų, pavyzdžiui, kreatinino, kiekis (9).

Pats šlapalas yra netoksiškas. Jis net vartojamas kaip vaistas – osmosinis diuretikas, sukeliantis dehidrataciją, todėl juo gydoma smegenų edema (9). Įvairių gyvūnų rūšių šlapalo normos kraujo serume (7):

• šuo – 2,9–10,0 mmol/l • katė – 6,8–12,1 mmol/l

17 • karvė – 3,6–8,9 mmol/l • arklys – 3,9–9,6 mmol/l • kiaulė – 3,6–10,7 mmol/l • avis – 2,8–7,1 mmol/l • ožka – 3,6–7,1 mmol/l 1.4.2. Kreatininas

Medžiagų apykaitos produktas, kartu su šlapalu šalinamas per inkstus. Kreatinino kiekis kraujyje gana pastovus, jo kiekio sumažėjimas diagnostinės reikšmės neturi. Kreatinino eritrocituose yra tiek pat, kiek ir plazmoje, tačiau galimas neteisingas tyrimo rezultatas, jei tirpale yra hemoglobino, todėl būtina tirti nehemolizuotą kraujo plazmą ar serumą. Kreatinino kraujo serume labai padaugėja sutrikus didžiosios dalies nefronų veiklai – tai informatyvus inkstų funkcijos nepakankamumo rodiklis (9, 10). Sveikuose inkstuose jis nei sekretuojamas, nei reabsorbuojamas – išsiskiria tik filtracijos būdu. Dalis jo gali būti sekretuojama esant sunkiai patologijai (9). Įvairių gyvūnų rūšių šlapalo normos kraujo serume (7):

• šuo – 44–150 µmol/l • katė – 80–194 µmol/l • karvė – 44–194 µmol/l • arklys – 35–194 µmol/l • kiaulė – 141–239 µmol/l • avis – 106–168 µmol/l • ožka – 88,4–159 µmol/l

1.5. Makroelementai

Kalcis ir fosforas yra du mineralai, kurie yra dažniausiai naudojami visoms gyvūnų rūšims laboratorinėje diagnostikoje, kai magnis, varis, kobaltas ir selenas svarbūs tik atrajotojams (išskyrus labai neįprastas aplinkybes) (9). Kaip elektrolitai, šie mineralai svarbūs palaikant elektrinį audinių laidumą, o jų trūkumas veda iki tokių simptomų, kaip nervinių reiškinių ar raumenų susitraukimų sutrikimas. Jie taip pat svarbūs kaip struktūriniai elementai, ypač kauluose (8, 9).

1.5.1. Geležis

Geležies koncentracija kraujo serume yra padidėjusi gyvūnams, sergantiems hemolitine anemija ar eritropoeze, kai geležies pernešimas iš makrofagų į plazmą yra padidėjęs; esant hipoplastinei ar aplastinei anemijai, kai geležies pernešimas iš plazmos yra sumažėjęs; esant bendram geležies pertekliui; esant eksperimentiniam piridoksino trūkumui kiaulėms; šunims ir arkliams, kai dažnai naudojami gliukokortikoidiniai steroidai ir šunims, kuriems pasireiškusi lėtinė

18 hepatopatija. Geležies koncentracija kraujyje taip pat yra didelė ką tik gimusiems kumeliukams, tačiau nedidelė gimusiems veršeliams bei paršiukams ir kelios dienos po gimimo geležies koncentracija kraujyje jiems pradeda staigiai mažėti. Geležies koncentracija kraujo serume taip pat padidėja vištoms kiaušinių dėjimo metu – tai susiję su padidėjusia estrogeno sekrecija (11).

Sumažėjusi geležies koncentracija būdinga esant geležies trūkumui organizme ar esant uždegimui; taip pat gali būti sumažėjusi tuomet, kai eritropoezės procesas pareikalauja didesnio geležies kiekio nei jos yra pašare ar organizmo rezervuaruose; kaip vaistą naudojant eritropoetiną. Serumo geležies koncentracija taip pat sumažėja leidžiant gliukokortikoidinius steroidus galvijams ar ožkoms (11). Ankstyvas geležies trūkumas po gimimo yra dažnas susirgimas tarp žinduolių rūšių. Geležies stokos anemija (IDA) jau ilgai atpažįstama kaip rimtas geležies kiekio sutrikimas tarp gyvulių, ypač žinduklių paršelių (16). Pagrindinė geležies trūkumo priežastis žindukliams paršeliams yra labai greitas jų augimas, kuomet padidėja eritrocitų skaičius ir kraujo tūris. Laktuojančios paršavedės didelį kiekį geležies perduoda kartu su pienu, tačiau tas kiekis dažnai yra yra nepakankamas, todėl reikalinga geležies aplikacija į raumenis dėl hemogolobino kiekio sumažėjimo eritrocituose (17,18).

Pagal atliktą tyrimą (15), kiaulėms buvo išmatuotos kraujo sudedamųjų dalių (hemoglobino, hematokrito ir kt.) reikšmės paršingumo pradžioje ir pabaigoje. Nenustatyti reikšmingi kraujo geležies pakitimai nei paršingumo pradžioje, nei pabaigoje, nei tarp skirtingų šėrimo grupių.

1.5.2. Kalcis

Daugiau nei 99 proc. kalcio organizme yra randama kauluose. Likęs 1 proc. ar mažesnis kiekis atlieka pagrindines funkcijas organizme – neuroraumeninio jaudrumo palaikymą ir tonusą (sumažėjęs kalcio kiekis gali sukelti raumenų tetaniją), fermentų veiklos aktyvinimą, kraujo krešėjimo palaikymą ir neorganinių jonų pernešimo per ląstelių membranas palaikymą. Kalcis didžiąja dalimi randams kraujo serume/plazmoje, tik nedidelė jo dalis randama eritrocituose (10).

Kalcio koncentracija yra dažniausiai atvirkščiai proporcinga fosforo koncentracijai. Kaip pagrindinė taisyklė, jei kalcio koncentracija padidėja, fosforo koncentracija sumažėja. Hiperkalcemija vadinama būklė, kai kalcio koncentracija kraujyje padidėja, hipokalcemija – kai jo koncentracija sumažėja (10). Normalus kalcio – fosforo santykis gyvulio kraujyje gali svyruoti – 1,5-2:1, o kauluose – 1:0,5 (12). Įvertinus penimų kiaulių kalcio ir fosforo santykį kraujo serume ir kauluose, buvo nustatytos tokios vertės: Ca/P serume 0,94 +/- 0,16; kauluose 1,83 +/- 0,19. Kalcio – fosforo santykis tarp lyčių reikšmingai nesiskyrė (13).

Hiperkalcemija gali pasireikšti tuomet, kai padidėja albumino koncentracija (pvz., gyvūnas dehidratuoja) ar pernelyg didelė veninė stazė, imant kraujo mėginį (9). Dažniausiai hiperkalceminė

19 būklė išsivysto tada, kai parenkamas netinkamas hipokalcemijos gydymas pacientams, ypač naudojant kalcio preparatus, pvz., kalcio borogliukonatą.

Hipokalcemija yra kur kas dažnesnis kalcio sutrikimas ir gali turėti keletą priežasčių:

1. Hipoalbuminemija. Albumino koncentracijai kraujo plazmoje esant nedidelei, kalcio kiekis sumažėja. Tuomet hipokalcemija nėra labai stipri, tačiau nuolat netenkant baltymo albumino, hipokalcemija sparčiai vystosi ir pasireiškia pirmieji jos simptomai (9).

2. Pogimdyvinė parezė. „Pieno karštinė“ pieninių galvijų ūkiuose yra labai dažna – tai būdinga ką tik apsiveršiavusioms, hipokalcemine tetanija sergančioms karvėms. Šis sutrikimas pasireiškia dėl netinkamos mitybos, hormonų ir ypač didelio kalcio kiekio poreikio ankstyvojoje laktacijoje. Šis procesas dažnai stebimas ir avims po apsiėriavimo. Kalėms ir katėms ji gali pasireikšti po kelių savaičių nuo palikuonių atvedimo, bet kuriuo laktacijos metu ar net prieš atvedimą. Kumelėms taip gali nutikti 10 dienų po apsikumeliavimo (9). 3. Apsinuodijimas oksalatais. Dažniausiai apsinuodija žolėdžiai, suėdę didelį kiekį augalų,

praturtintais kalio oksalatais. Atitikmuo katėms – apsinuodijimas aušinimo skysčiu, kai etilenglikolis yra metabolizuojamas iki oksalatų (9).

4. Lėtinis inkstų nepakankamumas. Būdingas smulkiems gyvūnams. Neišskiriami fosfatai, padidėja fosforo kiekis (hiperfosfatemija) ir santykinai sumažėja kalcio kiekis kraujyje. Tuomet hormonas paratiroidinas padidina kalcio reabsorbciją iš kaulų ir kalcio kiekis kraujyje normalizuojasi (9).

5. Ūmus pankreatitas. Dažniausiai pasveikstama po to, kai į veną suleidžiama kažkurio kalcio preparato (9).

1.5.3. Magnis

Šis elementas yra ketvirtas didžiausias organizme ir antras didžiausias viduląstelinis katijonas. Randamas visuose organizmo audiniuose. Daugiau nei 50 proc. magnio randama kauluose ir yra labai susijęs su kalciu bei fosforu (10). Magnis aktyvuoja fermentų sistemos veiklą, dalyvauja acetilcholino susidaryme ir skilime. Magnio – kalcio disbalansas gali būti raumenų tetanijos priežastimi. Galvijai bei avys yra vieninteliai naminiai gyvūnai, kuriems pastebimi magnio trūkumo klinikiniai požymiai. Monogastriniams gyvūnams magnio trūkumo sutrikimai yra labai reti (9,10). Magnis, kaip ir kalis, yra viduląstelinis jonas. Atlikus penimų kiaulių kalcio ir magnio tyrimus kraujo serume ir kauluose, nustatyti tokie santykiai: Ca/Mg serume 2,37 +/- 0,31 ir kauluose 50,05 +/- 5,00. Kalcio magnio santykis tarp lyčių nesiskyrė (13).

Hipermagnemija yra retas reiškinys visiems gyvūnams; dažniausiai ji pastebima su kitų mineralų apykaitos sutrikimais. Dažniausia jos priežastis, kartu su hiperkalemija, yra ūmus inkstų

20 nepakankamumas. Kliniškai hipermagnemija sukelia raumenų hipotoniją, bet atvejai nėra dažni, todėl ir mažai išaiškinti.

Hipomagnemija yra labai įprasta galvijams ir gana dažna avims. Ją dažniausiai sukelia nepakankamas magnio kiekis pašare (9), yra išskiriamos ir dvi magnio trūkumo formos:

1. Ganyklinė tetanija. Dažniausiai pastebima galvijams, kurie išvaromi ant pavasarinės žolės. Tai suprantama kaip staigus pašaro pasikeitimas iš subalansuoto komercinio pašaro raciono, kuriame pilna mineralų, į žolę, kuri praturtinta energija bei baltymais, bet turinčią magnio trūkumą (9).

2. Avių ir veršelių hipomagnemija. Dažniausiai pasireiškia dėl ypač prastai subalansuotos magnio dietos. Tai puikiai parodo sumažėjęs kalcio kiekis kraujyje (9).

Jei hipomagnemija pasireiškia monogastriniams gyvūnams, dažniausiai jie stipriai viduriuoja (9). Poskerdiminio kiaulių tyrimo metu nustatyta, jog prieš skerdimą magnio priedais šertų kiaulių kraujo serume sumažėjo kreatininkinazės ir laktatų koncentracija (14).

1.5.4. Fosforas

Daugiau nei 80 proc. fosforo organizme randama kauluose (10). Likę 20 proc. atlieka pagrindines funkcijas, tokias kaip energijos saugojimas, jos išlaisvinimas ar pernešimas. Fosforas yra įtrauktas angliavandenių metabolizmą; taip pat yra kaip sudėtinė daugelio medžiagų, tokių kaip nukleorūgštys ir fosfolipidai, dalis. Įprastai fosforo gyvūnų serume randama 1 – 2,5 mmol/l, tačiau kur kas daugiau kiaulių serume – 1,71 – 3,1 mmol/l (7,9).

Plazmoje ir serume fosforas yra neorganinis. Neorganinio fosforo lygis plazmoje ar serume suteikia informaciją apie bendrą fosforą gyvūno organizme. Neorganinis fosforas yra vienas pagrindinių elementų daugelyje metabolinių procesų, pavyzdžiui ten, kur naudojamas didelis kiekis energijos, ar, kaip ir kalcis, yra pagrindinis kaulų sudėties komponentas (9). Fosforo ir kalcio koncentracijos plazmoje ar serume yra atvirkščiai proporcingos viena kitai ir kai fosforo koncentracija sumažėja, padidėja kalcio (9, 10).

Hiperfosfatemija vadinama būklė, kai išauga serumo ar plazmos fosforo koncentracija. Atitinkamai hipofosfatemija – kai koncentracija sumažėja. Organinis fosforas, ištrūkęs iš pažeistų eritrocitų gali būti hidrolizuotas į neorganinį fosforą, kas daro įtaką klaidingam neorganinio fosforo koncentracijos vertinimui.

Fosforo koncentracija dviejais metodais reguliuojama paratiroidino (PTH) ir vitamino D (9): 1. PTH veikia tiesiai į osteoklastus, išleisdamas kaulų druskas tiesiai į kraujo cirkuliaciją, o tai

21 2. Paratiroidinas taip pat veikia į inkstų kanalėlių ląsteles, padidindamas fosforo ekskreciją; tai

sumažina jo koncentraciją plazmoje.

1.6. Bendri baltymai ir albuminas

Dėl kraujo plazmos heterogeniškumo negalima nustatyti junginių molinių koncentracijų. Dauguma jų yra sintezuojami kepenyse iš aminorūgščių. Visi turi skirtingas specifines funkcijas, bet kaip grupė jie funkcionuoja palaikydami plazmos osmosinį slėgį. Patys didžiausi junginiai yra kraujotakoje. Taip pat yra antrinė baltymų (ypač albumino) apykaita iš kapiliarų į audinių skysčius ir tada atgal į kraujotaką per limfą (9). Egzistuoja daugiau kaip 200 kraujo plazmos proteinų. Jie gaminami kepenyse ir imuninėje sistemoje, sudarytoje iš retikulioendotelinių, limfinių audinių ir plazmos ląstelių (10). Baltymai turi daugybę funkcijų organizme ir jų koncentracijos pakitimai kraujo plazmoje pasireiškia kaip skirtingų ligų požymiai, ypač – esant kepenų ir inkstų ligoms. Vienų plazmos baltymų kiekis gali pasikeisti labai stipriai, o kitų – nedaug (10, 11, 25).

Kraujo plazmos baltymų tyrimai atliekami veterinarinėje medicinoje apima bendruosius baltymus ir albuminą.

1.6.1 Bendri baltymai

Jų koncentracija kraujo serume gali būti pakitusi dėl pasikeitusios kepenų sintezės, pakitusio baltymų pasiskirstymo ir ekskrecijos ar dehidratacijos arba hiperhidratacijos (10). Bendrųjų baltymų koncentracija yra ypač naudinga nustatant gyvūno hidratacijos lygį. Hiperhidratavęs gyvūnas dažniausiai turi santykinai pakilusią bendrųjų baltymų koncentraciją (hiperproteinemija), o dehidratavęs gyvūnas – santykinai sumažėjusią koncentraciją (hipoproteinemija). Tai naudinga atliekant testus gyvūnams, kuriems nustatytas ascitas, edema, diarėja, svorio netekimas, kepenų ir inkstų ligos ar kraujo krešėjimo problemos (10). Bendrų baltymų koncentracijos padidėjimą lemia trys pagrindinės priežastys:

1. Santykinis vandens trūkumas. Ne visi organizmo baltymai yra kraujo cirkuliacijoje, todėl teoriškai bendroji plazmos baltymų koncentracija yra blogesnė dehidratacijos matavimo priemonė nei hematokritas (PCV). Kai plazmos baltymų koncentracija padidėja dėl santykinio vandens trūkumo, visos frakcijos - albuminas ir globulinai, padidėja maždaug tuo pačiu procentiniu dydžiu. Kai dėl kokios nors kitos priežasties pastebimas ryškus bendrų baltymų padidėjimas, padidėja tik globulinų frakcijų kiekis, o albuminas išlieka nepakitęs arba sumažėja (9).

2. Lėtinės uždegiminės ir imuninės sistemos sukeliamos ligos gali sukelti globulinų frakcijų, ypač gama globulinų, padidėjimą. Tai apima kepenų cirozę, lėtines poūmes bakterines infekcijas ir autoimunines ligas. Labai didelė globulinų koncentracija pastebima naujagimiams iškart po krekenų suvartojimo, tačiau tai trunka neilgai (9).

22

3. Paraproteinemija (monokloninė gamapatija). Tai yra palyginti nedažnas šalutinis poveikis, beveik visada susijęs su piktybine liga, kai imunoglobulinus gaminančių ląstelių klonų paplitimas sukelia neįprastai didelį vieno vienintelio imunoglobulino pasireiškimą. Tai dažniausiai siejama su plazmos ląstelių mieloma, limfosarkoma ar leukemija. Paraproteinas labiausiai įtariamas tuomet, kai bendri baltymai yra labai padidėję, o albuminas stipriai sumažėjęs. Taip pat tai gali būti įrodymas apie kaulų čiulpų funkcijos slopinimą ir inkstų disfunkciją. Kartais plazma yra neįprastai klampi ir lipni (9).

Bendrų baltymų ir/arba albumino koncentracija gali sumažėti dėl daugybės skirtingų klinikinių būklių:

1. Santykinis vandens perteklius. Hiperhidratacija yra neįprasta būklė, bet gali būti sukelta jatrogeniškai (9).

2. Pernelyg didelis baltymų praradimas. Kadangi albuminas yra vienas iš mažiausių plazmos baltymų, jis pasišalina žymiai lengviau nei kiti baltymai, taigi ši būklė dažnai vadinama hipoalbuminemija (11).

a) Baltymų praradimas per inkstus – nefrozinis sindromas, glomerulonefritas, amiloidozė. Tai lengva patvirtinti tiriant baltymus šlapime, tačiau tuo pat metu esantis cistitas gali pakenkti tyrimo rezultatams, bet šlapimo baltymų ir kreatinino santykio matavimas padėtų išsiaiškinti tikslią diagnozę. Esant nefropatijai albuminas visada yra žymiai sumažėjęs, bet globulinas dažnai gali būti normalus arba net šiek tiek padidėjęs, ypač esant glomerulonefritui (9, 11).

b) Baltymų nuostoliai žarnyne (baltymų praradimo enteropatija). Stambių gyvūnų veterinarijoje, ypač arklių, tai dažnai siejama su sunkia parazitine būkle. Tai taip pat yra pagrindinis toksinis fenilbutazono perdozavimo poveikis arkliui (skirtingai nuo kitų rūšių, kurioms paprastai būdinga aplastinė anemija). Smulkiųjų gyvūnų veterinarijoje baltymų netekimą galima sieti su limfosarkomos, plonosios žarnos atrofijos, kolito ir eozinofilinio enterito atsiradimu. Sunkūs pašaro toksiškumo atvejai taip pat gali sukelti hipoproteinemiją (9).

c) Kraujavimas. Kai prarandama daug kraujo, plazmos baltymų praradimas sukelia hipoproteinemiją kartu su anemija. Tai yra lengviausias būdas įvertinti ar regeneracinė anemija yra hemoraginė ar hemolizinė (jei pastaroji, plazmos baltymų nesumažės) (9).

d) Nudegimai. Nudegus didelę dalį odos, vėliau pasireiškia hipoproteinemija (9). 3. Sumažėjusi baltymų sintezė.

a) Pašarinių baltymų trūkumas. Tai yra įprasta ūkiuose auginamiems gyvūnams, esant tam tikroms ūkių valdymo rūšims (9).

b) Malabsorbcija (sutrikęs virškinimas). Yra daugybė šios būklės priežasčių, pvz., egzokrininis kasos nepakankamumas (įgimtas ar įgytas) ir įvairūs plonosios žarnos sutrikimai. Be to, daugeliu atvejų baltymų praradimo enteropatija taip pat yra tam tikro laipsnio malabsorbcija (9).

23

c) Kepenų nepakankamumas. Albuminas yra pagrindinis kepenyse sintezuojamas baltymas, todėl kepenų nepakankamumas dažnai siejamas su hipoalbuminemija. Tam tikros kepenų ligos gali būti susijusios su hiperglobulinemija, bendrų baltymų koncentracija gali būti daugiau ar mažiau įprasta. Kepenų nepakankamumas ir kepenų ląstelių pažeidimas nėra sinonimai, taigi kepenų nepakankamumas neturėtų būti atmestas kaip hipoalbuminemijos priežastis tik todėl, kad kepenų fermentai nėra padidėję. Reikalingi specializuoti kepenų funkcijos tyrimai, toks kaip tulžies rūgšties matavimas. Jei kepenų funkcijos nepakankamumas yra pakankamai didelis, kad sukeltų žymią hipoalbuminemiją, tikėtina, kad bus ir hipoprotrombinemija, į kurią reikėtų atsižvelgti svarstant apie kepenų biopsijos galimybę (9).

d) Virusiniai susirgimai. Sumažėjęs plazmos globulinų kiekis kartu su normalia albumino koncentracija, dažnai yra kvėpavimo takų virusinių infekcijų požymis arkliams, tai dažnai pastebima kartu su neutropenija. Ypač ryški hipoglobulinemija gali būti "povirusinio sindromo" dalimi, kai arklys gali nerodyti jokių klinikinių simptomų, išskyrus energijos stygių ar suprastėjusius sportinius rezultatus. Norint, kad arklys visiškai atsigautų gali prireikti ilgo poilsio laikotarpio ir reikėtų nevarginti tokio arklio, jei jis nerodo noro treniruotis (9).

1.6.2 Albuminas

Jis yra vienas iš svarbiausių baltymų serume. Daugumai gyvūnų jis sudaro 35 – 50 proc. visų serumo baltymų ir bet koks baltymų sumažėjimas dažniausiai yra siejamas būtent su jo sumažėjimu. Albuminą sintetina hepatocitai, taigi bet koks jų pakenkimas gali daryti įtaką albumino koncentracijos sumažėjimui. Esant inkstų ligoms, virškinimo sutrikimams ar žarnyno baltymų absorbcijai, taip pat gali būti paveiktas albumino koncentracijos lygis. Albuminas yra pagrindinis transportinis kraujo baltymas ir yra atsakingas už osmotinio kraujo plazmos slėgio palaikymą. Vertinant paršingų skirtingų paršingumo trimestrų kiaulių bendrųjų baltymų bei albumino kiekį nebuvo nustatyta reikšmingo skirtumo tarp įvairių paršingumo stadijų paršavedžių minėtų kraujo serumo rodiklių (20).

1.7. Trigliceridai

Trigliceridai yra glicerolio ir trijų riebalų rūgščių esteriai. Tai pagrindinis riebalų rūgščių šaltinis organizme. Jie sudaro didžiausią dalį riebalų. Organizme jie sintetinami kepenyse, riebaliniame audinyje, raumenyse, plonosios žarnos gleivinės ląstelėse (8).

Cholesterolis yra plazmos lipoproteinas, gaminamas kepenyse bei gaunamas su maistu. Cholestazė padidina cholesterolio koncentraciją kraujo serume (8). Jis yra viena iš ląstelių membranų struktūrų (9, 10). Jo kiekio padidėjimą kraujyje lemia riebus pašaras, kepenų ar tulžies pūslės ligos, nes ši sistema vykdo cholesterolio ekskreciją. Taip pat ir nefrozinis sindromas,

24 cukrinis diabetas, Kušingo sindromas ar hipotiroidizmas. Trigliceridų sumažėjimas kraujyje kartais siejamas su hipertiroidizmu, tačiau kliniškai tai pasitaiko itin retai (8,9).

25

2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA

2.1. Tyrimo objektas, vieta ir laikas

Tyrimas buvo atliktas Raseinių rajone esančiame kiaulių ūkyje. Tyrimo laikotarpis - nuo 2017 metų vasario iki 2017 metų birželio mėnesio. Tyrimo objektas – skirtingų produktyvumo grupių paršingos ir laktuojančios kiaulės. Tyrimui atsitiktiniu būdu atrinktos 75 kliniškai sveikos kiaulės. Jos suskirstytos į tris produktyvumo grupes (vadas): pirmaparšes, antraparšes bei trečiaparšes ir didesnio paršingumo, kiekvienoje grupėje po 25 kiaules. Kiekviena produktyvumo grupė suskirstyta į paršingumo bei laktacijos stadijas. Išskirtos trys paršingumo stadijos – 1 paršingumo pusė (0 – 38 dienų), paršingumo vidurys (39 – 78 dienų) bei 2 paršingumo pusė (79-115 dienų), kiekvienai stadijai po 5 kiaules. Išskirtos ir dvi laktacijos stadijos – 1 laktacijos savaitė (0 – 7 dienų) ir 3 laktacijos savaitė (14 – 21 diena), kiekvienai stadijai po 5 kiaules. Kiaulės buvo mišrūnės, kryžminimui panaudojant didžiųjų baltųjų bei norvegų landrasų veisles.

2.2. Tyrimo metodai

Šis mokslinis tyrimas buvo atliekamas prisilaikant gyvūnų naudojimo, laikymo bei veterinarinių reikalavimų. Kraujas buvo imamas iš vena jugularis. Kraujas paimtas iš ryto, prieš šėrimą, į silikonizuotus mėgintuvėlius; laikomas kambario temperatūroje, kad susidarytų krešulys ir kaip galima greičiau (tą pačią dieną) pristatomas į laboratoriją biocheminiams tyrimams.

Paimti kraujo mėginiai per 2 valandas buvo pristatomi į LSMU VA Gyvūnų reprodukcijos laboratoriją. Mėginiai buvo centrifuguojami 5 minutes 3000 aps./min. greičiu (Eppendorf 5810 R, Hamburg, Vokietija). Viršutiniame sluoksnyje esantis kraujo serumas (0,5–1,0 ml) pipete surinktas į 1,5 ml tūrio mėgintuvėlius ir užšaldytas -20°C temperatūroje iki tyrimo. Atšildžius mėginius kraujo serumas ištirtas automatiniu biocheminiu analizatoriumi Selectra Junior (Vital Scientific N. V., 2006., Nyderlandai). Buvo atliekami kraujo biocheminių rodiklių: šlapalo (urėjos), GOT (AST – aspartatamino transferazės), GPT (ALT – alaninamino transferazės), ALP (šarminės fosfatazės), geležies, kreatinino, kalcio, magnio, fosforo, trigliceridų, albumino ir bendrųjų baltymų kiekio tyrimai, naudojant Spinreact (Ispanija) reagentus.

2.3. Duomenų apdorojimas

Statistinė duomenų analizė atlikta statistiniu paketu SPSS Statistics 20 ir MS Excel 2013 programa. Buvo apskaičiuotos tiriamųjų požymių vidutinės reikšmės ir vidurkių paklaidos. Tiriamųjų veiksnių įtaka įvertinta dispersinės analizės metodu (ANOVA). Grupių vidutiniai rodikliai palyginti Fišerio LSD kriterijumi. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, kai p<0,05.

26

3.

TYRIMO REZULTATAI

3.1. Tiriamųjų rodiklių kitimo dinamika priklausomai nuo

paršingumo stadijos ir laktacijos eigos neatsižvelgiant į paršavedžių amžių.

Paršingumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,001) veiksnys šlapalo koncentracijos kitimui kraujyje (žr. 5 lentelę prieduose). Paršingų ir laktuojančių paršavedžių šlapalo koncentracija kraujo serume atitiko rekomenduojamas normos ribas. Aukščiausias pakilimas buvo stebimas laktacijos pradžioje, o mažiausias – antroje paršingumo stadijoje (1 pav.). Šlapalo vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi pirmajame ir antrajame paršingumo perioduose (žr. 1 lentelę prieduose).

1 pav. Šlapalo kitimo dinamika neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 3,6-10,7 mmol/l.

Lyginant su rekomendacinėmis normomis, AST koncentracija kraujo serume buvo sumažėjusi visais laikotarpiais, išskyrus pirmąją paršingumo stadiją, kurios metu AST kiekis atitiko normą – 39,55 U/l. AST koncentracija nuosekliai mažėjo nuo pirmojo paršingumo periodo iki pirmos laktacijos savaitės ir padidėjo esant trečiai laktacijos savaitei (2 pav.). AST vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi pirmajame ir trečiajame paršingumo perioduose (žr. 1 lentelę prieduose).

5.56 4.63 5.21 6.45 6.39 0.00 1.00 2.00 3.00 4.00 5.00 6.00 7.00

I II III 1 sav lakt pr 3 sav lakt pab

mmol/l

27

2 pav. Aspartatamino transferazės kitimo dinamika neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 32-84 U/l.

Tiriamųjų gyvulių ALT koncentracija kraujo serume atitiko normą tik esant laktacijos periodui. Paršingumo laikotarpiu ALT buvo aukščiau normos. Šio rodiklio vertės stipriai sumažėjo kiaulėms apsiparšiavus (3 pav.). Paršingumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,001) faktorius ALT koncentracijos kraujyje kitimui (žr. 5 lentelę prieduose).

3 pav. Alaninamino transferazės kitimo dinamika neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 31-58 U/l.

Šarminės fosfatazės (ALP) koncentracijos kreivė ėjo mažėjimo linkme – pradedant paršingumo pradžia ir baigiant laktacijos pabaiga. Kita vertus, ALP kiekis kraujo serume neatitiko rekomenduojamos normos ribų tik paskutinę laktacijos savaitę (4 pav.). ALP vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi visuose paršingumo perioduose (žr. 1 lentelę prieduose) ir

39.55 30.97 27.41 _26.88 30.88 0.00 5.00 10.00 15.00 20.00 25.00 30.00 35.00 40.00 45.00

I II III 1 sav lakt pr 3 sav lakt pab

U/l

AST/GOT

I II III 1 sav lakt pr 3 sav lakt pab

U/l

28 tarp abiejų laktacijos laikotarpių (žr. 2 lentelę prieduose). Paršingumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,001) veiksnys ALP koncentracijos kitimui kraujyje (žr. 5 lentelę prieduose).

4 pav. Šarminės fosfatazės kitimo dinamika neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 118-395 U/l.

Geležies koncentracija kraujo serume svyravo nežymiai skirtingais paršavedžių reprodukcinės veiklos laikotarpiais. Aukštesnės nei rekomenduotinos vertės nustatytos trečioje paršingumo stadijoje ir pirmą laktacijos savaitę, tačiau norma buvo nežymiai viršyta nežymiai (5 pav). Geležies vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi pirmajame ir trečiajame paršingumo perioduose (žr. 1 lentelę prieduose).

5 pav. Geležies kitimo dinamika neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 73-140 µg/dl..

181.80 143.27 130.47 _122.47 85.40 0.00 20.00 40.00 60.00 80.00 100.00 120.00 140.00 160.00 180.00 200.00

I II III 1 sav lakt pr 3 sav lakt pab

U/l

ALP

I II III 1 sav lakt pr 3 sav lakt pab

µg/dl

29 Kreatinino kiekis serume atitiko normos ribas. Nustatytas nedidelis jo koncentracijos padidėjimas laktacijos metu, kuris atitiko normą (6 pav.). Kreatinino vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi abiejuose laktacijos laikotarpiuose (žr. 2 lentelę prieduose). Paršingumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,001) veiksnys kreatinino koncentracijos kitimui kraujyje (žr. 5 lentelę prieduose).

6 pav. Kreatinino kitimo dinamika neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 141-239 µmol/l.

Kalcio koncentracija kraujyje buvo normos ribose. Laktuojančių paršavedžių kraujyje nustatytas kalcio kiekio padidėjimas, tačiau jis buvo normos ribose (7 pav). Kalcio vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi pirmajame ir antrajame paršingumo perioduose (žr. 1 lentelę prieduose). Paršingumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,001) veiksnys kalcio koncentracijos kitimui kraujyje (žr. 5 lentelę prieduose).

175 163 167 198 181 0.00 50.00 100.00 150.00 200.00 250.00

I II III 1 sav lakt pr 3 sav lakt pab

µmol/l

30

7 pav. Kalcio kitimo dinamika neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 1,78-2,9 mmol/l.

Magnio koncentracija paršingumo laikotarpiu ir pirmąją laktacijos savaitę buvo labai panaši, tačiau kur kas padidėjo trečią laktacijos savaitę, kurios metu viršijo normą ( 8 pav.). Magnio vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi pirmoje ir trečioje laktacijos savaitėse (žr. 2 lentelę prieduose). Paršingumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,001) veiksnys magnio koncentracijos kitimui kraujyje (žr. 5 lentelę prieduose).

8 pav. Magnio kitimo dinamika neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 1,11-1,52 mmol/l.

2.46 2.30 2.32 2.65 _2.62 1.40 1.60 1.80 2.00 2.20 2.40 2.60 2.80 3.00

I II III 1 sav lakt pr 3 sav lakt pab

mmol/l

Ca

I II III 1 sav lakt pr 3 sav lakt pab

mmol/l

31 Fosforo koncentracija kraujyje visą paršingumo laikotarpį svyravo neženkliai. Paršavedėms apsiparšiavus, fosforo lygis kraujyje nukrito žemiau normos ribų, o trečią laktacijos savaitę pakilo ir atitiko rekomenduojamas normos ribas (9 pav.). Fosforo vidutinės reikšmės tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi visuose paršingumo perioduose (žr. 1 lentelę prieduose) bei laktacijos eigoje (p<0,05) (žr. 2 lentelę prieduose). Paršingumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,01) veiksnys fosforo koncentracijos kraujyje kitimui (žr. 5 lentelę prieduose).

9 pav. Fosforo kitimo dinamika neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 1,71-3,1 mmol/l.

Trigliceridų koncentracija kraujyje esant skirtingiems laikotarpiams ženkliai svyravo. Nežymus normos padidėjimas nustatytas esant pirmajam ir trečiajam paršingumo laikotarpiui, normą atitiko antrojo paršingumo periodo ir trečios laktacijos savaitės metu, o apsiparšiavus trigliceridų kiekis kraujyje buvo žemesnis nei rekomenduojamos normos riba (10 pav). Paršingumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,01) veiksnys trigliceridų koncentracijos kitimui kraujyje (žr. 5 lentelę prieduose). 2.03 1.86 1.90 1.26 2.05 0.00 0.50 1.00 1.50 2.00 2.50

I II III 1 sav lakt pr 3 sav lakt pab

mmol/l

32

10 pav. Trigliceridų kitimo dinamika neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 36-54 mg/dl.

Bendrųjų baltymų kiekis atitiko fiziologinę normą paršingumo laikotarpiu bei pirmąją laktacijos savaitę ir šis kiekis svyravo nežymiai. Koncentracija ženkliai sumažėjo ir neatitiko normos prieš pat atjunkant paršelius (11 pav.). Bendrų baltymų vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi pirmoje ir antroje paršingumo stadijose (žr. 1 lentelę prieduose) bei pirmą ir trečią laktacijos savaitę (žr. 2 lentelę prieduose). Paršingumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,001) faktorius bendrųjų baltymų koncentracijos kraujyje kitimui (žr. 5 lentelę prieduose).

11 pav. Bendrų baltymų kitimo dinamika neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 79-89 g/l.

55.40 52.45 59.78 33.51 47.73 0.00 10.00 20.00 30.00 40.00 50.00 60.00 70.00

I II III 1 sav lakt pr 3 sav lakt pab

mg/dl

Trigliceridai

I II III 1 sav lakt pr 3 sav lakt pab

g/l

33 Nustatyta, jog baltymo albumino koncentracija kraujyje tiek paršingumo metu, tiek paršavedėms laktuojant buvo padidėjusi ir viršijo normos ribas. Albumino vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi pirmą ir trečią laktacijos savaitę (žr. 2 lentelę prieduose). Paršingumas buvo statistiškai reikšmingas (p<0,001) rodiklis albumino koncentracijos kraujyje kitimui (žr. 5 lentelę prieduose).

12 pav. Albumino kitimo dinamika neatsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 19-39 g/l.

3.2. Tiriamųjų rodiklių kitimo dinamika priklausomai nuo

paršavedžių amžiaus neatsižvelgiant į paršingumo stadijas ir laktacijos

eigą.

Visų vadų paršavedėms urėjos koncentracija kraujo serume atitiko normą, tačiau pastebimas tolygus šio rodiklio mažėjimas didėjant paršavedžių amžiui (13 pav.). Vienintelis šlapalo koncentracijos normos neatitikimas nustatytas dvejoms trečios vados paršavedėms – atitinkamai nustatytas sumažėjimas iki 2,7 ir 3,3 mmol/l.

46.66 48.30 47.53 52.73 50.25 15.00 20.00 25.00 30.00 35.00 40.00 45.00 50.00 55.00

I II III 1 sav lakt pr 3 sav lakt pab

g/l

34

13 pav. Šlapalo kitimo dinamika atsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 3,6-10,7 mmol/l.

AST kiekio sumažėjimas nustatytas pirmos bei trečios ir didesnės vados paršavedėms. Antros vados paršavedžių AST kiekis atitiko rekomenduojamas normos ribas (14 pav.).

14 pav. Aspartatamino transferazės kitimo dinamika atsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 32-84 U/l.

Taip pat nustatėme ALT koncentracijos serume tendencingą mažėjimą didėjant paršavedžių amžiui (15 pav.). Visgi pirmaparšėms nustatytas ALT normos nežymus viršijimas. Antraparšėms ir trečiaparšėms bei didesnio paršingumo paršavedėms ALT koncentraciją atitiko normą. ALT vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi pirmoje ir trečioje amžiaus grupėse (žr. 3 lentelę prieduose). 5.83 5.65 5.46 5.20 5.30 5.40 5.50 5.60 5.70 5.80 5.90

1 vada 2 vada 3 ir daugiau

mmol/l

Urea

1 vada 2 vada 3 ir daugiau

U/l

35

15 pav. Alaninamino transferazės kitimo dinamika atsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 31-58 U/l.

Nustatytas tolygus šarminės fosfatazės (ALP) kiekio mažėjimas didėjant paršavedžių amžiui. Vyriausioms paršavedėms nustatytas koncentracijos sumažėjimas; antraparšėms ir jaunesnėms paršavedėms ALP kiekis kraujyje atitiko normą (16 pav.). ALP vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi visose amžiaus grupėse (žr. 3 lentelę prieduose).

16 pav. Šarminės fosfatazės kitimo dinamika atsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 118-395 U/l.

Geležies kiekio kitimas atitiko bendrą tendenciją – kito priklausomai nuo amžiaus ( 17 pav.) Grafike matomas geležies kiekio mažėjimas didėjant paršavedės amžiui. Jauniausioms paršavedėms

59.44 54.30 49.99 25.00 30.00 35.00 40.00 45.00 50.00 55.00 60.00 65.00

1 vada 2 vada 3 ir daugiau

U/l

ALT/GPT

1 vada 2 vada 3 ir daugiau

U/l

36 nustatyta didžiausias geležies kiekis kraujyje, o vyresnėms – mažesnis, tačiau skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi.

17 pav. Geležies kitimo dinamika atsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 73-140 µg/dl.

Kreatinino koncentracijos vidurkis didėjo didėjant paršavedės amžiui. Visų vadų paršavedžių kreatinino kiekis kraujyje atitiko normą (18 pav.). Kreatinino vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi tarp amžiaus grupių (žr. 3 lentelę prieduose).

18 pav. Kreatinino kitimo dinamika atsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 141-239 µmol/l.

141.02 _138.11 136.24 70.00 80.00 90.00 100.00 110.00 120.00 130.00 140.00 150.00

1 vada 2 vada 3 ir daugiau

µg/dl

Fe

1 vada 2 vada 3 ir daugiau

µmol/l

37 Kalcio kiekis įvairaus amžiaus paršavedžių kraujyje buvo panašus, didelių koncentracijos svyravimų nenustatyta ir ji atitiko fiziologinę rekomenduojamą kalcio kiekio normą kiaulėms (19 pav.).

19 pav. Kalcio kitimo dinamika atsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 1,78-2,9 mmol/l.

Pirmaparšių ir antraparšių paršavedžių magnio kiekis kraujyje buvo labai panašus, o vyresnių paršavedžių koncentracija buvo kur kas mažesnė, tačiau visų amžiaus grupių paršavedžių kraujyje magnio kiekis atitiko fiziologinę rekomenduojamą normą (20 pav.). Magnio vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi tarp visų amžiaus grupių (žr. 3 lentelę prieduose).

20 pav. Magnio kitimo dinamika atsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 1,11-1,52 mmol/l.

2.44 2.49 2.48 0.00 0.50 1.00 1.50 2.00 2.50 3.00

1 vada 2 vada 3 ir daugiau

mmol/l

Ca

1 vada 2 vada 3 ir daugiau

mmol/l

38 Įvairaus amžiaus paršavedžių fosforo kiekis kraujyje buvo panašus ir svyravo nežymiai – didžiausia koncentracija nustatyta antros vados paršavedėms, mažiausia – trečios ir didesnių vadų paršavedėms. Visos reikšmės atitiko fiziologinę fosforo kiekio normą kiaulių kraujyje (21 pav.).

21 pav. Fosforo kitimo dinamika atsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 1,71-3,1 mmol/l.

Trigliceridų koncentracija jauniausių paršavedžių kraujyje buvo kur kas didesnė nei fiziologinė jų norma. Vyresnių paršavedžių kraujyje fosforas atitiko normą ir buvo gana panašus lyginant tarpusavyje (22 pav.). Trigliceridų vidurkiai tarpusavyje statistiškai reikšmingai (p<0,05) skyrėsi visose amžiaus grupėse (žr. 3 lentelę prieduose).

22 pav. Trigliceridų kitimo dinamika atsižvelgiant į paršavedžių amžių. Mėlyna spalva pažymėtos vertinamojo rodiklio rekomenduojamos ribos. Norma: 36-54 mg/dl.

1.84 1.87 1.75 1.68 1.70 1.72 1.74 1.76 1.78 1.80 1.82 1.84 1.86 1.88 1.90

1 vada 2 vada 3 ir daugiau

mmol/l

P

1 vada 2 vada 3 ir daugiau

mg/dl