LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARINö MEDICINA BIOCHEMIJOS KATEDRA
JŪRATö ALSYTö
EKOLOGIŠKAI IR NEEKOLOGIŠKAI LAIKOMŲ KARVIŲ KRAUJO
BIOCHEMINIŲ RODIKLIŲ PALYGINIMAS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadov÷: Lekt. dr. V.Andrulevičiūt÷
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Ekologiškai ir neekologiškai laikomų karvių kraujo biocheminių rodiklių palyginimas“
1. Yra atliktas mano pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ
LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo (-jos) vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-iaus) parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRUMPOS ... 5 SUMMARY... 6 ĮVADAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA... 101.1. Kraujas, jo funkcijos, savyb÷s, sud÷tis ... 10
1.2. Bendrieji kraujo baltymai (BB) ... 10
1.3. Specifiniai kraujo plazmos baltymai ... 11
1.4. Plazmos baltymų diagnostin÷ reikšm÷ ... 13
1.5. Kalcio ir fosforo apykaita, jos sutrikimai ir laboratorin÷ diagnostika... 14
1.5.1. Kalcio svarba ir pasiskirstymas galvijų organizme ... 15
1.5.2. Fosforo svarba ir pasiskirstymas galvijo organizme ... 15
1.5.3. Kalcio ir fosforo homeostaz÷s reguliavimas ... 16
1.5.4. Kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimai ... 17
1.5.5. Kalcio ir fosforo kiekio kraujyje tyrimas ... 18
1.6. Magnio svarba, jo apykaitos sutrikimai bei diagnostin÷ vert÷ ... 19
1.6.1. Magnio apykaita organizme ... 20
1.6.2. Magnio apykaitos sutrikimai ir diagnostin÷ vert÷ ... 20
1.7. Fermentai, jų klinikin÷ biochemija ir interpretavimas... 21
1.8. Ekologiško ūkio reikalavimai bei privalumai gyvulininkyst÷je ... 24
1.8.1. Galvijų laikymo sąlygos ... 24
1.8.2. Galvijų mityba ... 24
1.8.3. Galvijų gydymas, profilaktika bei sveikatingumas ... 25
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS... 27
2.1. Tyrimo objektas, laikas, vieta... 27
2.2. Ekologinis pieno ūkis X ... 27
2.3. Neekologinis pieno ūkis Y ... 27
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 29
3.1. Biocheminis kraujo tyrimas... 29
3.2. Bendrųjų baltymų (BB) tyrimas ... 29
3.3. Mineralinių medžiagų tyrimas... 31
4
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 37
IŠVADOS ... 39
LITERATŪROS SĄRAŠAS... 40
5
SANTRUMPOS
ALT alanino aminotransferaz÷ AST aspartato aminotransferaz÷
BB bedrieji baltymai Ca Kalcis CT Kalcitoninas Cu Varis CK Kreatinkinaz÷ Fe Geležis
GMO genetiškai modifikuoti mikroorganizmai
Ig Imunoglobulinai Mg Magnis P Fosforas PTH Parathormonas RR riebalų rūgštys ǡ Alfa ß Beta dz Gama 1,25 – (OH)D3 1,25 – dihidroksicholekalciferolis 25 – (OH)D3 25 – hidroksicholekalciferolis
6
SUMMARY
Research work was written by: Jūrat÷ Alsyt÷. Work carry out in Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Kaunas, 2013.
Research supervisor: Lector dr. Vaida Andriulevičiūt÷.
The final work: “The comparative evaluation of cow’s blood biochemical indicators of organic and not organic dairy farming”.
Research objective: Thirty cows of organic and not organic dairy farming. Researches were done in: laboratory of clinic oflivestock.
The finalising work time frame: from 01 February 2011 to 01 February 2013. In the final work there are: 3 ilustrations, 1 tabulation, 10 diagrams.
The question of the research:there are a lot of information about organic farming advantages, importance and benefit of ecological production to human health. However there are not so many knowledge how does it influence cattle‘s wellness or are there any variations of blood biochemical indicators.
Final work of the Master’s researches purpose: to compare cow‘s blood biochemical indicators of organic and not organic dairy farming.
In order to implement the idea the tasks must be done as follows:
1. To do a review of literature about cow‘s blood biochemical parametres. 2. To collect blood samples of organic and not organic dairy farming cows.
3. To estimate quantity of proteins, minerals: calcium (Ca), phophor (P) and magnesium (Mg), enzymes (ALT, AST) activity in cow‘s blood samples of two different farming.
4. To compare the results of cow’s blood biochemical indicatorsof organic and not organic dairy farming.
5. To evaluate the subjection of biochemical indicators on cattle age. The research showed:
1. The quantity of proteins ranged from 66,5 to 98,9 g/l (average 80,97±2,07 g/l) in the blood of organic farming cows, whereas the quantity of proteins in convential farming cows blood ranged from 66,6 to 84,5 g/l (average 74,19±1,79 g/l) (p<0,05).
2. The quantity of calcium ranged from 1,4 to 3,06 mmol/l (average 2,41±0,122 mmol/l) in the blood of organic farming cows, whereas the quantity of calcium in convential farming cows blood ranged from 2,15 - 2,88 mmol/l (average 2,55±0,55 mmol/l).The quantity of phosphor ranged from
7 1,62 – 2,9 mmol/l, (average 2,30±0,08 mmol/l)in the blood of organic farming cows, whereas the quantity of phosphor in convential farming cows blood ranged from 1,03 to 2,62 mmol/l (average 1,73±0,11 mmol/l), (p<0,001).
3. The quantity of magnesium ranged from 0,78 to 1,12 mmol/l(average 0,94±0,023 mmol/l) in the blood of organic farming cows, whereas the quantity of magnesium in convential farming cows blood ranged from 0,82 ir 1,27 mmol/l, (average 1,03±0,03 mmol/l).
4. The activity of ALT ranged from 19 to 42,6 TV/1 (average 28,5±1,64 TV/1) ) in the blood of organic farming cows, whereas the activity of ALT in convential farming cows blood ranged from 18,5 to 52,6 TV/1 (average 29,92±2,5 TV/1).
5. The activity of AST was greatly increased in blood of organic farming cows – it ranged from 84 to 220 TV/1 (average 29,92±2,5 TV/1), whereas the activity of AST in convential farming cows blood ranged from 66,4 to 130,2 TV/1 (average 84,31±4,87 TV/1).
6. The quantity of proteins, calcium and phosphor were major in 5 – 7 years old cow‘s blood than in 2 - 4 years old. The cow age had no effect on enzyme activity.
8 7.
ĮVADAS
Per pastaruosius 25 metus pasaulyje labai pasikeit÷ karvių š÷rimo technologijos, o supratimas apie organizme vykstančius metabolizmo procesus pasipild÷ naujomis mokslo žiniomis. Karv÷s organizmo procesai vertinami kaip vientisa, sud÷tinga biologin÷ sistema (Drackley et al., 2006). Karvių bandose ypač paplitę medžiagų apykaitos sutrikimai, ir būtent jie yra daugumos kitų karvių ligų priežastis. Šios ligos dažniausiai būna subklininkin÷s, jų požymiai neryškūs (Sutkevičius, 2003). D÷lto šiuolaikiniuose pieno ūkiuose pagrindin÷ ir svarbiausia gyvulių priežiūros darbo grandis yra ligų prevencija ir profilaktika. Šiandien galime teigti, kad gyvojo organizmo biologinius procesus galima paaiškinti, remiantis biochemijos žiniomis (Kadziauskas, 2008). Dauguma kraujo plazmos biocheminių komponentų patenka į kraują iš įvairių organų, tod÷l pagal jų pokyčius galima spręsti apie įvairiuose organuose vykstančius procesus (Baynes J. W., Dominiczak M. H., 2009). Kraujo biocheminis tyrimas padeda nustatyti ankstyvąsias ligos stadijas, atskleisti slaptus patologinius procesus, steb÷ti ligos eigą, kontroliuoti pasirinkto gydymo efektyvumą, prognozuoti ligos baigtį (Sutkevičius, 2003). Tyrimui parenkamos tipiškos pagal bandos bendrą būklę karv÷s. Neteisinga nuostata, kad reikia tirti tik problemiškas karves. Geriausi atveju tokių karvių biocheminiai tyrimai tik parodys, kad gyvulys iš tiesų turi sveikatos sutrikimų, bet neatspind÷s realios bandos būkl÷s (Žilaitis, 2007).
Ekologiniuose gyvulininkyst÷s ūkiuose žem÷s ūkio paskirties gyvūnai turi augti sveiki, duoti kokybišką produkciją, tod÷l parenkant veisles ir rūšis, būtina atsižvelgti į gyvūnų sugeb÷jimą prisitaikyti prie vietos sąlygų, į jų gyvybingumą bei atsparumą ligoms, kad būtų galima išvengti specifinių ligų ir sveikatos sutrikimų, susijusių su kai kuriomis intensyvaus ūkininkavimo būdu auginamomis veisl÷mis bei rūšimis. Norint ekologiškame pieno ūkyje palaikyti gyvulių sveikatą, reikia nusistatyti standartines prevencines procedūras ir jų laikytis – tai apima optimalų maitinimą, mažai stresų sukeliančias gyvenimo sąlygas ir pagrįstą biologinio saugumo lygį (Skurdenien÷ir kt., 2007).
Literatūroje daug kalbama apie ekologinio ūkininkavimo privalumus, gyvulių gerovę, ekologiškos produkcijos svarbą bei naudą žmogaus sveikatai. Tačiau trūksta žinių, kaip ši ūkininkavimo sritis įtakoja pačių gyvulių sveikatingumą, ar pastebimi biocheminių rodiklių pokyčiai auginant juos ekologiškai.
Baigiamojo magistrinio darbo tikslas: palyginti ekologiškai ir neekologiškai laikomų melžiamų karvių kraujo biocheminius rodiklius.
Darbo uždaviniai:
9 2. Paimti kraujo m÷ginius iš karvių, laikomų ekologiniame ir neekologiniame ūkiuose; 3. Nustatyti bendrųjų baltymų (BB); mineralinių medžiagų: kalcio (Ca), fosforo (P) ir magnio (Mg) kiekius; fermentų alaninaminotransferaz÷s (ALT) ir aspartataminotransferz÷s (AST) aktyvumus skirtingai laikomų karvių kraujo m÷giniuose;
4. Palyginti ekologininiame ir neekologiniame ūkiuose laikomų karvių biocheminius rodiklius;
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kraujas, jo funkcijos, savyb÷s, sud÷tis
Kraujas yra vidin÷ organizmo terp÷. Jis sujungia visus audinius ir organus ir atlieka kv÷pavimo, mitybos, išskyrimo, humoralin÷s reguliacijos, termoreguliacijos bei apsauginę funkcijas, dalyvauja vandens ir druskų reguliacijoje, palaiko audiniuose pastovų pH ir osmosinį sl÷gį. Kraujo serume esančios mineralin÷s medžiagos palaiko organizmo homeostazę (Underwood, Suttle, 1999). Kraują sudaro skystoji dalis (plazma) ir forminiai elementai. Kraujo plazma yra maisto medžiagų, rezorbuotų iš virškinamojo trakto, aminorūgščių, riebiųjų rūgščių, resintezuotų lipidų ir kitų medžiagų perneš÷ja. Šios medžiagos nevienodai intensyviai patekdamos į kraują, tuoj pat išnešiojamos po audinius arba patenka į depus (K÷velaitis ir kt., 2002).
Chemin÷ kraujo sud÷tis gana pastovi. Bet kokie jos nukrypimai liudija apie didesnius ar mažesnius fiziologinius bei patologinius pokyčius organizme. Gyvulių kraujyje yra 75 – 82 proc. vandens ir 18 – 25 proc. organinių ir neorganinių medžiagų. Vanduo kraujyje esti laisvas ir surištas. Apie laisvo vandens kiekį lengviausia spręsti iš plazmos osmosinio sl÷gio. Vandenį sujungia plazmos baltymai. Kraujo baltymai metaboliškai susiję su audinių ir organų baltymais. Jų kokybin÷ ir kiekybin÷ analiz÷ iš dalies atspindi viso organizmo baltymų apykaitą (Hultborn et al., 2002). Kraujo plazmos fermentai skirstomi į sekrecinius, ekskrecinius ir ląstelinius. Sveiko gyvulio ląstelinių fermentų kiekis kraujyje priklauso nuo gyvylio rūšies, veisl÷s, š÷rimo ir kitų aplinkybių. Medicinoje fermentai naudojami kaip patologijos ar ligos rodiklis (Bertašien÷ ir kt., 2004).
Kraujo tyrimas padeda nustatyti ankstyvąsias ligos stadijas, atskleisti slaptus patologinius organizme procesus, steb÷ti ligos eigą, kontroliuoti pasirinkto gydymo efektyvumą, prognozuoti ligos baigtį (Sutkevičius, 2003).
1.2. Bendrieji kraujo baltymai (BB)
Baltymai yra stambiamolekuliniai junginiai, sudaryti maždaug iš 20 skirtingų, įvairia eil÷s tvarka išsid÷sčiusių ir įvairiai toje eil÷je pasikartojančių aminorūgščių. Toks kiekvieno baltymo aminorūgščių išsid÷stymas yra pastovus ir genetiškai nulemtas. Visi jie skirstomi į grupes: albuminai,
11 globulinai, iš jų ǡ -globulinai, ǡ -globulinai, ß-globulinai, dz-globulinai, fibrinogenas, ceruloplazminai, haptoglobulinai, transferinai, fermentai ir kt. (Abraitis ir kt., 2002).
Bendrosios baltymų funkcijos yra šios:
1. Palaiko koloidinį (osmosinį) sl÷gį ir kartu pastovų kraujo kiekį. Taip pat baltymai lemia kraujo klampumą ir yra svarbūs hemodinamikai. Tuo požiūriu svarbiausi yra albuminai. Tačiau šiuose procesuose dalyvauja ir kiti panašios molekulin÷s mas÷s baltymai;
2. Pernašos funkcija, kurioje svarbiausi yra albuminai. Jie sujungia daugelį medžiagų (riebalų rūgštis, bilirubiną, cholesterolį), taip pat vaistus ir išnešioja šias medžiagas po organizmą. Pernašos baltymai - haptoglobulinas, transferinas, hemopeksinas, retinolį sujungiantis baltymas ir kt;
3. Sujungia katijonus ir taip palaiko pastovią jų koncentraciją. Pavyzdžiui 40 – 50 proc. kalcio kraujo plazmoje yra sujungto su baltymais; taip pernešama geležis (Fe), magnis (Mg), varis(Cu) ir kt;
4. Baltymai dalyvauja imunobiologiniuose procesuose, apsaugo organizmą nuo bakterijų, virusų, toksinų. Tai pagrindin÷ globulinų funkcija;
5. Kraujo plazmos baltymai, ypač albuminai, yra lyg baltymų rezervas organizmui badaujant;
6. Palaiko pastovų kraujo pH, nes sudaro buferinių sistemų pagrindą;
7. Reguliacin÷ funkcija, kurią atlieka hormonai – baltymai,polipeptidai ir oligopeptidai; 8. Fermentin÷ funkcija – visi kraujyje esantys baltymai yra fermentai – ceruloplazminas, komplemento komponentai ir kt;
9. Kai kurie plazmos baltymai reikalingi kraujo kreš÷jimui, tai kraujo plazmos kreš÷jimo faktoriai (pvz. fibrinogenas), krešulio hidrolizei – veikia tirpinant krešulį (pvz. plazminogenas), ir kaip šių sistemų inhibitoriai (Kadziauskas J., 2012).
1.3. Specifiniai kraujo plazmos baltymai
Albuminai – tai baltymai, kuriuos sintetina kepenys. Sveikos karv÷s serume optimali albuminų norma yra apie 30 g/ l (Žilaitis, 2008). Pagrindin÷ albuminų funkcija yra reguliuoti osmosinį sl÷gį. Nuo jų priklauso 75 – 80 proc. osmosinio sl÷gio plazmoje, nes sudaro daugiau kaip pusę plazmos baltymų ir turi nedidelę molekulinę masę. Kitą osmosinio efekto plazmoje dalį sukuria elektrolitai ir kiti baltymai. Edema ir šokas – tai dvi patologin÷s būkl÷s, atsirandančios d÷l albuminų koncentracijos pakitimų ir sutrikusios vandens apykaitos (Burneckien÷ ir kt., 2003). Yra tiesiogin÷ koreliacija tarp albuminų apykaitos ir kūno dydžio, kadangi ryški hipoalbuminemin÷ edema sutinkama tik stambiem
12 gyvuliam. Tai rodo, kad stambių gyvulių albuminų sintez÷ yra l÷ta (Nemi C. Jain, 1993). Be osmoso palaikymo albuminai yra labai svarbūs įvairių medžiagų nešikliai. Normaliai lipidų apykaitai būtini albuminai, ypač laisvųjų riebalų rūgščių pernašai iš kepenų į periferinius audinius ir atgal (Burneckien÷ ir kt., 2003). Sumaž÷jus albuminų kiekiui, sutrinka normalus lipidų pernešimas, d÷l to jie kaupiasi depuose. Tai gali sukelti kepenų riebalinę degeneraciją, kuri v÷liau sutrikdo albuminų biosintezę, sudarydamas sąlygas patologiniam procesui progresuoti (K÷velaitis ir kt., 2002). Skirtingų medžiagų, pavyzdžiui kalcio, steroidinių hormonų, triptofano, koncentraciją kraujo plazmoje reguliuoja jų sąveika su albuminais. Be to, su albuminais jungiasi daugelis vaistų (sulfanilamidai, penicilinas ir kt.) (Gronow, 2002).
Albuminų kiekio kraujyje nustatymas yra svarbus rodiklis. Įvairių patologinių procesų (kepenų ciroz÷, hepatitai) metu, kai pažeidžiama kepenų sintezin÷ funkcija, albuminų kiekis kraujo plazmoje sumaž÷ja, atsiranda hipoalbuminemija, kurią lydi kompensacin÷ hiperalbuminemija. Dažnai hipoalbuminemijos priežastis yra albuminų išskyrimas su šlapimu ir į ascitinį skystį. Jų kiekis sumaž÷ja sergant nefritu, nefroze, peritonitu, širdies nepakankamumu, nudegimu bei kitomis ligomis, kurias lydi albuminurija. Šiuo atveju hipoalbuminemijos mechanizmo esm÷ – kapiliarų ir glomerulų pralaidumo pažeidimas arba reabsorbcijos sumaž÷jimas (Praškevičius ir kt., 2008).
Globulinai – tai antikūnai. Sveikos karv÷s kraujyje jų yra apie 50 g/ l (Žilaitis, 2008). Globulinai kartu su albuminais palaiko koloidų osmosinį sl÷gį. Jie svarbūs tada, kai sumaž÷ja albuminų(Abraitis ir kt., 2003). Padid÷jusi globulinų koncentracija rodo slaptą uždegiminį procesą, kuris siejamas su mastitu ir metritu (Žilaitis, 2008). Veršingumo metu sumaž÷ja albuminų ir padid÷ja globulinų. Karv÷ms kraujo serumo bendrųjų baltymų ir dz globulinųpradeda daug÷ti prieš du m÷nesius iki veršiavimosi, maksimaliai padaug÷ja m÷nuo prieš veršiavimąsi ir iki veršiavimosi jų kiekis greitai maž÷ja, tai rodo, kad formuojantis krekenom, plazmos imunoglobulinai išeina iš plazmos (Nemi C. Jain, 1993).
Nustatyta, kad hiperproteinemiją dažniausiai lydi hiperglobulinemija, o hipoproteinemiją – hipoalbuminemija. Tam tikrų ligų metu pakinta atskirų baltymų frakcijų procentinis santykis, o bendra baltymo koncentracija lieka nepakitusi (disproteinemija) (Praškevičius ir kt., 2008).
Kliniškai interpretuojant frakcijų kitimus iš proteinogramų, skiriami penki disproteinemijų tipai:
1. ǡ -globulinų frakcijos did÷jimas dažniausiai nustatomas ūmin÷s infekcijos ir eksudacijos pradžioje. ǡ globulinų daug÷jimas būdingesnis infekcin÷s ir alergin÷s kilm÷s
13 uždegimams, kepenų pažeidimui, audinių irimui ar jų proliferacijai. ǡ globulinų padaug÷ja d÷l ūminių uždegimų, ypač kai yra ryški eksudacija, pūliavimas ar kai patologinis procesas apima jungiamąjį audinį;
2. ß-globulinų frakcijos did÷jimas būdingas infekcinio ar uždegiminio proceso antrosios pus÷s reakcijai, kai ūminiai reiškiniai pradeda slobti, taip pat ligom, kurios sutrikdo lipidų apykaitą, ar kraujuojant;
3. dz-globulinų frakcijos kiekio padid÷jimas – tai būdingas l÷tinio uždegimo požymis (uždegimo v÷lyvosios stadijos reiškinys);
4. ǡ ir dz globulinų, ß ir ǡ globulinų ar ǡ, dz ir ß globulinų frakcijų daug÷ja tada, kai paūm÷ja l÷tiniai procesai arba kai l÷tinę ligą komplikuoja ir kuri nors ūmin÷ uždegimin÷ liga (Kučinskien÷, 2008).
1.4. Plazmos baltymų diagnostin÷ reikšm÷
Klinikin÷s biochemijos laboratorijose įprastai nustatomos bendroji baltymų ir albuminų koncentracijos. Šių koncentracijų skirtumas atitinka globulinų koncentraciją (Kučinskien÷, 2008). Kraujo serumobendrieji baltymai koreliuoja su imunoglobulino G koncentracijakraujo serume (Santos et al., 2004; Y. de Haas et al.,2005).Normalikraujo plazmos baltymų koncentracija gali keistis ir virsti hiperproteinemija ar hipoproteinemija. Kraujo baltymų koncentracijos pokyčiai gali būti absoliutūs ir santykiniai, priklauso nuo cirkuliuojančio kraujo tūrio. Hidremijos metu yra santykin÷ hipoproteinemija, o dehidratacijos metu – hiperproteinemija (Baliūnien÷ ir kt., 2002).
Bendrieji kraujo baltymai netiesiogiai parodoorganizmo rezistentiškumą. Yra ryšys tarp organizmoatsparumo, mitybos bei sveikatos būkl÷s (Žilaitis, 2008).
Hiperproteinemija dažniausiai susijusi su hipergamaglobulinemija, kurią gali sukelti toksinai ir infekciniai veiksniai. Hiperproteinemija atsiranda sutrikus hemodinamikai ir sutiršt÷jus kraujui, esant dehidratacijai, kai kada sergant l÷tinio hepatito formoms ir kepenų ciroze (Kolde H. J., 2001). Taip pat, šeriant koncentratais, kai racione per daug virškinamųjų proteinų, ir trūkstant lengvai virškinamųjų angliavandenių, sunkių viduriavimų, ūminių uždegimų, flegmonų atvejais, trūkstant pašaruose karotinų, vitamino D (Sutkevičius, 2003). Nedidel÷ hiperproteinemija galima sveikstant po hepatito, didelio nudegimo, perkaitus, netekus vandens (gausiai prakaituojant, viduriuojant). Be to, bendras baltymų kiekis padid÷ja esant veninei stazei (pvz. periferinių kraujagyslių kolapsas). Klaidingai didelis baltymų kiekis gali būti ilgai laikomame kraujyje (serume) (Kučinskien÷, 2008). Kai
14 kurių autorių duomenimis(Nielsen et al., 2004), tik sergančių mastitu karviųkraujo serume ir piene padaug÷ja baltymų. Šis rodiklisnesiejamas su kitais susirgimais. Sergančių subklinikiniu mastitu karvių kraujo serumenežymiai padid÷ja baltymų, bet šis rodiklis statistiškainepatikimas (Žilaitis ir kt., 2008). Bendrųjų baltymų norma sveikos karv÷s serume yra apie 74,2 g/l. Sergant slaptu mastitui, ji padid÷ja iki 75–76 g/l.
Hipoproteinemija dažniausiai pasitaikanti kraujo plazmos baltymų koncentracijos kitimo forma. Hipoproteinemija siejama su sutrikusia proteinų sinteze ir jų apykaita kepenyse (trūksta baltymus sintetinančių fermentų, sergant toksiniais ūminiais, l÷tiniais hepatitais, kepenų ciroze, riebaline kepenų degeneracija), baltymų netekimu sergant inkstų ligomis, sutrikus virškinimui ir rezorbcijai (dispepsija, viduriavimas, gastroenteritas), badavimo metu (Gronow, 2002). Taip pat esant enteropatijai, daugybiniams augliams (Kraft Dürr, 1997).
Karštis ir šaltis sukelia stresą: sumažina azoto kiekį, padidina adrenalino aktyvumą ir pagreitina baltymų apykaitą. To pasekoje sumaž÷ja bendrųjų serumo proteinų. Audinių baltymai atsinaujina iš baltymų rezervo, tod÷l suintensyv÷jusi baltymų apykaita sukelia albuminų sumaž÷jimą ir ǡ globulinųpadid÷jimą. Hemoragija ar didel÷ eksudacija, kai netenkama daug plazmos sukelia greitą intersticinio skysčio jud÷jimą į plazmos vietą (Michael L. Bichop et al., 2003).
Baltymų kraujo serume sumaž÷ja trūkstant jų racione, esant nesubalansuotiems racionams, trūkstant amino rūgščių, ūmių ir l÷tinių kraujavimų, hidremijų, inkstinių edemų, intoksikacijų atvejais, esant abscesams ir kt. (Sutkevičius, 2003).
1.5. Kalcio ir fosforo apykaita, jos sutrikimai ir laboratorin÷ diagnostika
Mineralines medžiagas gyvuliai gauna su pašaru ir vandeniu. Virškinimo trakte rezorbuotos mineralin÷s medžiagos patenka į organus ir audinius (Girnius, 2005). Mineralin÷s medžiagos gyvūnų organizme nulemia įvairių biologinių skysčių osmosinį sl÷gį, joninę j÷gą, buferines sistemas. Makroelementams priklausantys metalai dažniausiai egzistuoja katijonų forma, kurie lengvai pernešami pro ląstelių membranas. Makroelementų poreikis gyvūnui per parą svyruoja nuo kelių miligramų iki keliolikos gramų, tai priklauso nuo gyvūno rūšies, amžiaus, svorio, lyties, produktyvumo, vaisingumo, laktacijos ir kt. (Soetan et al., 2010).
15 1.5.1. Kalcio svarba ir pasiskirstymas galvijų organizme
Galvijo organizme daugiau kaip 98 proc. kalcio yra kauluose ir dantyse, o likusi dalis – ląstel÷se ir tarpląsteliniame skystyje. Kalcis yra ekstraceliuliarinis makroelementas, kraujyje jo yra daugiau negu ląstel÷se. Didžioji dalis ne kauliniame audinyje esančio kalcio yra tarpląsteliniame skystyje (Phillips, 1988). 600 kg sveriančios karv÷s organizme yra 7 kg gryno kalcio (Georgievskii et al., 1982). Tik apie 3 g iš 7 kg esamo kalcio karv÷s organizme randama kraujyje ir 8 – 9 g – tarpląsteliniame skystyje. Apie pus÷ kraujyje esančio kalcio yra jonizuota, biologiškai aktyvia forma. Kraujo serume jonizuoto kalcio kiekis pastovus. Kita kalcio dalis chemiškai susijungusi su kraujo baltymais ir yra netirpios formos (Stundžien÷ ir kt., 2000).
Kalcio dalis, nesusijusi su kaulais, dalyvauja daugelyje galvijo organizme vykstančių biologinių procesų. Kalcis reguliuoja ląstelių membranų pralaidumą, svarbūs fermentų veikloje, raumenų susitraukimui, kraujo kreš÷jimui, perduodant nervinį impulsą, taip pat reikalingi kai kurių hormonų veikloje ir transportui pro biologines membranas (Dodds, 1989; Hors et al., 1994, 2003).
1.5.2. Fosforo svarba ir pasiskirstymas galvijo organizme
Kraujo plazmoje vyrauja tarpusavio priklausomyb÷ tarp kalcio ir fosforo. Kauluose kalcio ir fosforo santykis yra 2:1. Toks turi būti sveikiems ir kraujo serume. Fosforas yra svarbus organizmo buferin÷s sistemos komponentas ir reikšmingas faktorius, lemiantis organizmo pH (Phillips, 1988). Fosforas ir kalcis yra pagrindin÷s kaulų sud÷tin÷s medžiagos (Kemi et al., 2006). 80 – 85 proc. fosforo įeina į griaučių sud÷tį kaip hidroksiapatitas, o kita dalis pasiskirsto visuose audiniuose ir skysčiuose – tai svarbus ląstelinis ir neląstelinis anijonas. Ląstel÷se daugiausia fosforo (fosforo rūgštyje) yra kovalentiškai susijungusio su lipidais, baltymais, angliavandeniais ir kitomis organin÷mis medžiagomis, kurios atlieka gyvybiškai svarbias funkcijas: tai fosfolipidai, nukleorūgštys, membranų ir citozolio sud÷tiniai elementai, makroerginiai junginiai. Apie 20 proc. plazmos fosforo yra susijungusio su baltymais, tačiau skirtingai nuo kalcio tai neturi klinikin÷s reikšm÷s (Kučinskien÷, 2008). Lietuvių autorių teigimu, normali fosforo koncentracija galvijų kraujo serume yra 1,51 – 2,15 mmol/l (Stundžien÷ ir kt., 2000). Anot Klimien÷s ir kt. (2005) priklausomai nuo karvių amžiaus fosforo kiekis svyruoja nuo 0,93 iki 2,37 mmol/l. Karvei senstant fosforo kiekis turi tendenciją maž÷ti. Skirtingai nuo kalcio, kurio koncentracija kraujo serume yra labai pastovi, neorganinių fosfatų kiekis per parą gali kisti iki 50 proc. Fosfatų koncentracija kraujyje svyruoja priklausomai nuo P kiekio racione: kuo
16 daugiau P yra racione, tuo daugiau jo absorbuojama į kraują virškinamajame trakte (Praškevičius ir kt., 2009).
Iš pašaro pasisavinama apie 70 proc. jame esančio fosforo. Skrandyje absorbuojama labai maža dalis fosfatų, daugiausia (70-90 proc.) absorbuojama plonosiose žarnose. Pašarinių fosfatų trūkumas niekada neatsiranda, jei organizmas gauna pakankamą kiekį kalorijų ir baltymų (Matusevičius, Špakauskas, 2012). Pasisavinamo fosforo kiekis proporcingas kalcio ir kitų elementų kiekiui (Fe, Mg, Al) (Bandzait÷, 2005). Esant racione daug kalcio, susidaro netirpūs kalcio fosfatai, kurie trukdo fosforo įsisavinimą, bet vitaminas D, natrio fosfatas ir riebalai veikia priešingai. Tam, kad virškinamajame trakte nesusiformuotų netirpios fosfatų druskos, racione turi būti teisingas kalcio ir fosforo santykis – 1,5-2:1 (Dabužinskas, 2000). Iš organizmo fosforas išskiriamas su šlapimu, išmatomis, pienu. Atrajotojai neorganinį fosforą išskiria su seil÷mis iš poausin÷s seilių liaukos, v÷liau jis yra rezorbuojamas daugiausia iš plonųjų žarnų. Tokiu būdu dalis jo nuolat dalyvauja tame pačiame cikle.
1.5.3. Kalcio ir fosforo homeostaz÷s reguliavimas
Kalcio ir fosforo apykaitą reguliuoja nemažai mechanizmų. Veikdami kaulus, inkstus ir virškinamąjį traktą kalcitropiniai hormonai – parathormonas (PTH), kalcitoninas (CT) ir vitamino D metabolitai, ypač 1,25-dihidroksivitaminas D, - palaiko normalų kalcio kiekį kraujo serume ir tarpląsteliniuose skysčiuose (Allen, 2003; Tryfonidou et al., 2003). Kalcio kiekio kraujo serume pakitimai stipriai veikia kalcitropinių hormonų koncentracijos reguliaciją ir lemia jų sekreciją bei išskyrimą. PTH iš prieskydinių liaukų, CT iš tyroidinių C ląstelių ir ir 1,25 - dihidroksicholikalciferolis (1,25-(OH)2D) gamybą inkstuose ir žarnose.
PTH kalcio ir fosforo kiekį serume reguliuoja per kauluose, žarnose ir inkstuose esančius receptorius (Bruder et al., 2001; Deftos, 2001; Bandzait÷ et al., 2005). Sumaž÷jus kalcio jonų koncentracijai, padid÷ja PTH sekrecija. Veikiant šiam hormonui, osteoklastuose did÷ja kauluose esančių mineralinių medžiagų tirpimas. PTH didina kalcio reabsorbciją inkstuose (Capen, Rosol, 1989) ir skatina inkstuose 1,25 – dihidroksicholikalciferolio (1,25-(OH)2D3) sintezę iš 25 – hidroksicholekalciferolio (25-(OH)D3). Suintensyv÷jus 1,25-(OH)2D3 ir PTH sekrecijai, padid÷ja kalcio mobilizacija iš kaulų ir reabsorbcija iš virškinamojo trakto (Horst et al., 1994). Sumaž÷jus kalcio kiekiui kraujyje, padid÷ja PTH sekrecija, kuri skatina fosforo ekskreciją su šlapimu ir seil÷mis, o tai gali būti kenksminga fosforo apykaitai. D÷l šių priežasčių easnt hipokalcemijai dažniausiai pasireiškia ir hipofosfatemija. Sumaž÷jus fosfatų kraujyje, padid÷ja kalcio koncentracija, ir mažiau fosfatų patenka
17 į kaulinį audinį. Padaug÷jus fosfatų kraujyje, daugiau išsiskiria CT, kuris skatina kalcio fosfato kaupimąsi kauluose.
Kalcitoninas atlieka savo funkciją sąveikaudamas su ląstel÷mis taikiniais – kauluose ir inkstuose ir šiek tiek silpniau – žarnose. PTH ir CT veikimas kaulų rezorbcijos požiūriu yra antagonistinis, o mažinant fosforo reabsorbciją inkstų kanal÷liuose – sinergetinis. CT hipokalceminis poveikis pasireiškia d÷l laikino PTH stimuliuotos kaulų rezorbcijos slopinimo. Hipofosfatemija išsivysto po tiesioginio CT veikimo didinančio fosfatų jud÷jimą iš plazmos į minkštus audinius ir kaulus, taip pat d÷l kaulų rezorbcijos slopinimo (Kaneko, 1998).
Glaudžiai su kalcio metabolizmu gyvūno organizme susijęs ir vitaminas D. Jis yra endogenin÷s (cholekalciferolis arba vit. D3) ir egzogenin÷s (ergokalciferolis arba vit. D2) formos (Holick, 2002). Kad abi vitamino D formos gal÷tų atlikti savo funkcijas ląstel÷se taikiniuose, jos turi būti metaboliškai aktyvuojamos (Jurutka ir kt., 2001). Vitamino D3 (25-hidroksicholekalciferolio) virtimas vitaminuD2 (1,25-hidroksicholekalciferoliu) reguliuojamas keleto faktorių, iš kurių svarbiausias yra PTH ir žema kalcio, fosforo ir paties vitamino D2 (1,25-(OH)2D) koncentracija (Hewison et al., 2000). Pastarasis skatina kalcio ir fosforo absorbciją iš žarnyno, slopina Ca ir fosfatų išsiskyrimą su šlapimu (Kučinskien÷, 2008). Aktyvūs vitamino D metabolitai tap pat sąveikauja su prieskydinių liaukų ląstel÷mis, kad sumažintų PTH sekreciją, kas savo ruožtu, sumažinavitamino D2(1,25-(OH)2D) susidarymą (Bandzait÷, 2005).
1.5.4. Kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimai
Mineralinių medžiagų apykaitos ligomis dažniausiai galvijai suserga tvartiniu laikotarpiu, kai karv÷s šeriamos nesubalansuotu pašaru ir jų organizme yra per mažai mineralinių medžiagų atsargų arba sutrikusi jų reguliacija. Dauguma mineralinių medžiagų apykaitos ligų, kurių etiologijai įtakos turi š÷rimas, laikymas, produktyvumas, profilaktin÷s priemon÷s, atsiranda veršiavimosi metu bei per pirmas dienas po apsiveršiavimo, ir dažnai nebūna klinikinių požymių (Matusevičius, Špakauskas, 2012). Kalcio koncentracijos kitimai kraujo serume gali lemti prieskrandžių bei žarnyno motorikos sutrikimus, susilpn÷jusią reprodukciją bei padid÷jusį organizmo jautrumą infekcin÷m ligom.
http://www.ivis.org/proceedings/wbc/wbc2006/goff.pdf?LA=1 (prieiga per internetą 2012 10 11). Hipokalcemija būdinga šioms patologin÷ms būkl÷ms: hipoparatireozei, D3 vitamino stokai, kai jo trūksta pašaruose ar sutrikęs pasisavinimas žarnyne, saul÷s ar dirbtin÷s ultravioletin÷s šviesos trūkumas, inkstų ligoms. D÷l patologijos inkstuose nesintetinamas 1,25 – dihidroksicholekalciferolis iš 25-hidroksicholekalciferolio (Kučinskien÷ Z., 2008). Dažniausiai pasitaikanti ir geriausiai žinoma liga,
18 melžiamoms karv÷ms pasireiškianti d÷l kalcio ir fosforo trūkumo, yra parez÷ po veršelio atvedimo (Adams, 1996). D÷l nenormalios kalcio koncentracijos kraujyje sumaž÷ja tešmens rezistentiškumas, tod÷l karv÷ suserga mastitu. D÷l sutrikusios raumenų funkcijos per spenio kanalą lengviau patenka užkratas. Hipokalcemija sutrikdo gimdos involiucijos procesą, tod÷l pailg÷ja laikotarpis nuo veršiavimosi iki apsivaisinimo (Žilaitis, 2008). Kalcio sumaž÷jimą lemia padid÷jęs kalcio atidavimas su krekenomis prasid÷jus laktacijai ir nepakankama rezorbcija iš virškinamojo trakto, sumaž÷jus PTH sintezei ir esant aktyvių vitamino D trūkumui (Arney, 1994). Ilgalaikis kalcio trūkumas pašaruose sukelia kaulų ligas: rachitą jauniems gyvūnams ir osteomaliaciją suaugusiems (McDowell, 1989, Cuncha, 1991).
Hiperkalcemijos priežastys gali būti netinkamas D3 ar vitaminų dozavimas, gydymas tiazidiniais diuretikais, kalcio preparatais (Kučinskien÷, 2008). Hiperkalcemija nustatyta švirkščiant ir kalcio chlorido, ir kalcio borogliukonato druskų, tačiau švirkščiant pastarąjį hiperkalcemija buvo mažesn÷ (Matusevičius, Špakauskas, 2012). Esant l÷tinei hiperkalcemijai inkstai šalina didelius kalcio kiekius, tod÷l gali susidaryti akmenys (Martz et al., 1990). Hiperkalcemijos klinikai būdinga: raumenų dreb÷jimas, susijaudinimas, prakaitavimas, kraujo spaudimo sumaž÷jimas. Kalcio jonų perteklius sumažina raumenų ir nervų jaudrumą ir d÷l to sukelia apatiją (Zaloga et al., 1987).
Hipofosfatemija gali išsivystyti esant didelei PTH koncentracijai. Veršiavimosi laikotarpiu visoms melžiamoms karv÷ms pastebimas fosforo sumaž÷jimas, o pareze po apsiveršiavimo sergančių karvių kraujo plazmoje neorganinio fosforo randama tik 0,3 – 0,6 mmol/l. Sąnarių nelankstumas, skausmingumas, raumenų silpnumas rodo l÷tinį fosforo trūkumą. Sunkus apsivaisinimas, apatija, nereguliari ruja, sumaž÷jęs primilžis taip pat vieni iš hipofosfatemijos simptomų (Liesegang, 2000). Organizme trūkstant fosfatų gali pasireikšti eritrocitų hemoliz÷, hemoglobinemija ir hemoglobinurija, sutrinka leukocitų funkcijos ir fagocitoz÷, tod÷l gali atsirasti infekcija, vystosi osteomaliacija, sutrinka glikoliz÷s procesai raumenyse ir atsiranda raumenų silpnumas (Ogawa et al., 1989).
Plazmos fosforo koncentracija dažniausiai gerai koreliuoja su jo rezorbcija iš pašaro (Martz et al., 1999). Per didelis fosfatų, gaunamų su pašaru, kiekis, ypač esant kalcio trūkumui, gali sukelti antrinį hiperparatiroidizmą bei druskų susidarymą inkstuose. Pašaruose esant pakankamai kalcio, net ir didelis fosfatų kiekis juose nesukelia nepageidaujamo poveikio.
1.5.5. Kalcio ir fosforo kiekio kraujyje tyrimas
Laboratorijoje dažniausiai matuojamas bendrasis kalcio kiekis – tai laisvasis ir sujungtas kalcis kartu. Albumino koncentracijos svyravimai keičia ir bendrojo kalcio koncentraciją (1 pav.)
19 (Kučinskien÷, 2008). Jei albuminų koncentracija maž÷ja, bendrasis kalcio kiekis serume taip pat maž÷ja, nes maž÷ja sujungto kalcio frakcija. Laisvojo (jonizuoto) kalcio frakcija išlieka normali – ją palaiko parathormonas. Homeostaz÷s mechanizmai, reguliuojantys kalcio koncentraciją, reaguoja į jonizuoto kalcio kiekį, o ne į bendrojo kalcio kiekį. Tiriant fosforo koncentraciją serume, žinotina, kad eritrocituose yra daug fosfataz÷s ir neorganinių fosfatų, tod÷l kraujo serumas gerai atskiriamas nuo eritrocitų (Kučinskien÷, 2008).
1 pav. Albumino koncentracijos įtaka bendrajam kalcio kiekiui kraujo serume
1.6. Magnio svarba, jo apykaitos sutrikimai bei diagnostin÷ vert÷
Magnio jonų ląstel÷se yra apie 10 kartų daugiau negu už jų ribų. Magnis sudaro apie 0,05 proc. kūno mas÷s (Girnius, 2005). Apie 35 proc. magnio yra skeleto ir širdies raumenyse, 1 proc. – tarpląsteliniame skystyje. Kraujyje yra 1 proc. organizmo magnio. Trečdalis kraujyje esančio magnio yra susijungę su kraujo baltymais (dažniausiai albuminais), o kitus du trečdalius magnio sudaro laisvieji magnio jonai (65 – 84 proc.) (Kučinskien÷, 2008). Fiziologiškai veikli tik jonizuota forma (Satkien÷, 2004). Raumenų ląstel÷se magnis funkcionuoja kaip kalcio antagonistas.
Magnis svarbus fosforo apykaitoje, gliukoz÷s, daugelio baltymų, riebalų rūgščių ir lipidų sintez÷s, nukleorūgščių skilimo reguliatorius. Jis turi svarbią reikšmę fiziologinei nervinio audinio ir raumenų veiklai (Praškevičius ir kt., 2009). Magnis organizme dalyvauja pagrindin÷se anabolin÷se ir katabolin÷se reakcijose: susitraukiant raumenims, baltymų, riebalų, angliavandenių apykaitoje,
0 1 2 3
Serumo [Ca2+] mmol/l
-7% -7%
-7%
Hiperalbuminemija Norma Hipoalbuminemija 46%
47%
Ca2+ susijungęs su baltymais
20 pernešant metilo grupes, vykstant oksidaciniam fosforinimui, stabilizuojant membranų jaudrumą, vykstant ląstelių dalijimosi procesui ir imuniniam atsakui. Taip pat šis elementas reikalingas mitochondrijų membranų pralaidumui (Meglia et al., 2005). Slopina neuromuskuliarinį jaudrumą, hiperrefleksiją ir traukulius. Apsaugo nuo aritmijos, tachikardijos ir hipertenzijos. Veikia kaip kalcio antagonistas (Goff, 1998). Magnis reikalingas aktyvuoti per 300 fermentų (svarbiausias yra (Na+ + K+ )-ATF-az÷) nuo jo priklauso tokie biocheminiai procesai kaip glikoliz÷, oksidacija, kalio ir kalcio pernaša per membraną. Elektrin÷s ląstelių membranų savyb÷s priklauso nuo neląstelinio magnio koncentracijos. Gilinantis į magnio apykaitą ir jos svarbą, būtina neužmiršti magnio, kalcio ir kalio jonų tarpusavio sąveikos (Kučinskien÷, 2008).
1.6.1. Magnio apykaita organizme
Atrajotojai magnio (Mg) gauna su pašaru, iš virškinimo trakto pasisavina 25 – 31,2 proc. pašare esančio Mg. Daugiausia Mg rezorbuojama didžiajame prieskrandyje, tinklainyje ir dvylikapiršt÷je žarnoje. Magnio absorbciją mažina daug magnio turintys pašarai, o didina net iki 60 – 80 proc. sumaž÷jimas racione ar padid÷jęs jo netekimas su šlapimu (Reingardien÷, 2003). Kai pašare yra mažai kalcio, Mg absorbcija suintensyv÷ja (Dabužinskas, 2000). Magnio rezorbciją skatina sočiosios riebalų rūgštys (RR), gyvūniniai baltymai, D3 vitaminas, B6 vitaminas ir chloridai (Reingardien÷, 2003). Prieskrandžio pH taip pat lemia Mg rezorbciją. Magnio tirpumas gerokai sumaž÷ja, kai prieskrandžio pH būna 6,5 (Goff, 2000). Nors Mg kiekis kraujo serume labiausiai priklauso nuo rezorbcijos iš pašaro ir išskyrimo per inkstus, tačiau nustatyta, kad padid÷jus PTH koncentracijai did÷ja ir Mg rezorbcijos virškinamajame trakte, ir reabsorbcijos inkstų kanal÷liuose efektyvumas. Aldosteronas, kalcitoninas, antidiuretinis hormonas ir insulinas reguliuoja magnio išsiskyrimą per inkstus (Rude, 1989).
1.6.2. Magnio apykaitos sutrikimai ir diagnostin÷ vert÷
Organizme dažnai egzistuoja magnio trūkumas, tačiau jo koncentracija plazmoje dažnai lieka normali, nes Mg iš ląstelių gali pereiti į ekstraląstelinį sektorių. Mg koncentracijos serume tyrimas neparodo tikslaus Mg kiekio audiniuose, kadangi jo sankaupos kauluose iš pradžių kompensuoja serumo Mg koncentracijos pokyčius (Reingardien÷, 2003).
Hipomagnemija paprastai susijusi su magnio stoka. Ji dažnai pasireiškia kartu su hipokalcemija arba hipokalemija (Fetmann, 2001). Mg koncentracija kraujyje sumaž÷ja, sutrikus virškinamojo trakto funkcijai, viduriuojant, esant acidozei, tirotoksikozei (Praškevičius et al., 2009).
21 Taip pat simptomin÷ Mg stoka gali išryšk÷ti esant osmosinei diurezei, ilgai gydant diuretikais bei citotoksiniais vaistais. Jos požymiai labai panašūs į hipokalcemijos: sutrikusi nervų ir raumenų funkcija, kuriai būdinga tetanija, padid÷jęs dirglumas, drebulys, traukuliai, raumenų silpnumas (Kučinskien÷, 2008). Nuo Mg stokos kenčiantiems gyvuliams diagnozuojama miokardo nekroz÷, pakitimai smulkiose kraujagysl÷se bei funkciniai širdies veiklos sutrikimai – skilvelių repoliarizacijos pailg÷jimas ir tachikardija (Fiset et al., 1996).
Kaip min÷ta Mg silpnina raumenų susitraukimą ir kraujagyslių tonusą slopindamas Ca poreikį širdies raumens ląstel÷se ir kraujagyslių miocituose, taigi Mg veikia kaip natūralus Ca blokatorius. Tai ir lemia magnio svarbą širdies aritmijų genezei (Kučinskien÷, 2008).
Hipermagemija yra reta, tačiau gali būti esant inkstų nepakankamumui. Hipermagnemija sustiprina hiperkalcemijos poveikį širdžiai (Kučinskien÷, 2008). Perdozavus ar per greit sušvirkštus Mg druskų turinčių tirpalų, pasireiškia hipermagnemija (serume Mg 2 mmol/l). Kai kraujo plazmos magnio koncentracija viršija 1,9 mmol/l pasireiškia Mg toksiškumo simptomai: pykinimas, bendras negalavimas, raumenų silpnumas ir paralyžius, susilpn÷ję refleksai, v÷mimas, bradikardija, hipotenzija, kv÷pavimo susilpn÷jimas, širdies ir kraujagyslių sistemos bei CNS paralyžius (Matusevičius, Špakauskas, 2012).
1.7. Fermentai, jų klinikin÷ biochemija ir interpretavimas
Fermentai – tai baltymai, organiniai katalizatoriai, kuriuos gamina ląstel÷s, bet jų veikimas neapsiriboja vien intaktine ląstele (Kučinskien÷, 2008). Fermentai rodo įvairių organų tarpusavio ryšį. Kai kurie fermentai (izofermentai) yra labai specifiški tam tikram audiniui ar organui, ir jųaktyvumo padid÷jimas tiksliai rodo pažeidimo vietą ir pobūdį. Kiti – mažiau specifiški.Tokiu atveju diagnozei informaciją suteikia kelių fermentų nustatymo kombinacija.Patologinis procesas pažeidžia membranos pralaidumą ar sukelia ląstel÷s žūtį, ir tada intraląsteliniai fermentai atsipalaiduoja į tarpląstelinę erdvę, kraujo plazmą. (Praškevičius ir kt., 2008). Organui specifinių fermentų normalus aktyvumas kraujo plazmoje – tai pusiausvyra tarp jų patekimo į kraują ir šalinimo iš jo. Tod÷l ir fermentemijos lygis priklauso ne tik nuo ligos sunkumo ar fermento kiekio ląstel÷je, bet ir nuo šalinimo iš kraujo greičio. Kartais l÷tai šalinami fermentai kaupiasi kraujyje, tod÷l nustatomas didelis jų aktyvumas, nors ląstel÷se jų kiekis nedidelis (Kučinskien÷, 2008).
Fermentų aktyvumo kraujo serume tyrimo tikslas – pad÷ti nustatyti diagnozę, proceso sunkumą,prognozę, gydymo efektyvumą, diferencijuoti ligas bei nustatyti komplikacijas.
22 Fermentų aktyvumą kraujo plazmoje veikia įvairūs veiksniai, tai būtina žinoti vertinant fermentų aktyvumo rezultatus (2 pav.) (Praškevičius ir kt., 2008).
2. pav. Fermentų aktyvumo veiksniai
Kepenų ligos, sukeliančios biliarinę obstrukciją, suaktyvina kai kuriuos fermentus kraujo serume, nes blokuojamas jų šalinimas į tulžį. Šiuo atveju fermentų aktyvumas kraujyje padid÷s. Iš kraujo jie šalinami su šlapimu, tulžimi ar skaidomi fermentų. Tod÷l po kurio laiko fermentų aktyvumas sumaž÷s, jeigu jų kiekis nepasipildys iš pažeisto audinio. Fermentų aktyvumo padid÷jimas nepadeda nustatyti proceso etiologijos, jis yra kaip simptomas.
Pradinis žingsnis nustatant kepenų pažeidimą yra paprastas kraujo tyrimas, siekiant nustatyti tam tikrų kepenų fermentų (baltymų) kiekį kraujyje. Labiausiai pažeidimams jautrus kepenų fermentų aminotransferazių aktyvumo padid÷jimas/sumaž÷jimas (Nabili S. 2008).
Virškinimo trakto fermentųveikla, ypač kasos ir kepenų funkcijų aktyvumas, apsprendžia kraujo fermentų, elektrolitų aktyvumą bei karvių sveikatą, produkciją ir gerovę (Drackley et al., 2006). J. Žymantien÷s ir kitų mokslininkų (2010) teigimu,mokslin÷je literatūroje dažniausiai pateikiami elektrolitųkiekybiniai, o fermentų AST, ALT, ALP ar CK –kintančio aktyvumo ir nuokrypio nuo normų parametraikarv÷ms sergant mastitu, endometritais, parez÷mis, tačiaukoreliacijos koeficientai tarp atskirų kraujo fermentųaktyvumo, turinčio įtakos kepenų funkcinei būklei irmineralinių medžiagų apykaitai ryšium su pieningumu irpieno baltymingumu, riebalų ir šlapalo kiekiu yra mažaityrin÷ti.
Alaninaminotransferaz÷ (ALT)katalizuoja amino grup÷s pernešimą nuo aminorūgšties L-alanino. (Evans G.O.2009).ALT daugiausia randama kepenyse, mažiau inkstuose, širdies ir griaučių raumenyse. ALT yra ląstel÷s citoplazmoje, tod÷l pažeidus ląstelę (pvz., kepenų ląstelę hepatocitą), šis fermentas greitai patenka į tarpląstelinę erdvę ir jo aktyvumas kraujo plazmoje padid÷ja (Michael J. Bishop et al, 2003).Fermento ALT tyrimas vienas jautriausių kepenų pažeidimo rodiklių, padedantis nustatyti kepenų ligą ankstyvoje stadijoje, nes padid÷ja pačioje ligos pradžioje, kai kiti rodikliai dar būna normoje. Tyrimas turi būti atliekamas kartu su AST. Jei ALT yra tiek pat ar daugiau nei AST,
23 tuomet kepenų liga (virusinis ar l÷tinis hepatitas) labiau tik÷tina nei inkstų, širdies ar raumenų. Jei ALT reikšm÷ ilgą laiką būna padid÷jusi, tuomet tik÷tina l÷tin÷ kepenų liga su mažiau palankia prognoze (Kučinskien÷, 2008). Hipoksija, medžiagų apykaitos sutrikimai, įtakojantys lipidų akumuliaciją hepatocituose, bakterijų toksinai, uždegimai, kepenų neoplazija, daugyb÷ nuodingų chemikalų bei vaistų gali lemti kepenų ląstelių pažeidimus kartu ir ALT padid÷jimą kraujo serume (Michael J. Bishop et al, 2003). Rekomenduojama ALT reikšm÷ karvių kraujo serume iki 50 TV/1.
Aspartataminotransferaz÷ (AST) katalizuoja amino grup÷s pernešimą nuo aminorūgšties L-asparto. AST didžiausia koncentracija yra širdies ir griaučių raumenyse, šiek tiek mažesn÷ kepenyse, inkstuose. AST apie 30 proc. yra ląstel÷s citoplazmoje ir apie 70 proc. - mitochondrijose. Tod÷l tik esant didesniam ląstel÷s pažeidimui fermentas per ląstel÷s membraną išeina į tarpląstelinę erdvę. Taigi AST aktyvumas padid÷ja v÷liau, negu ALT. Padid÷jęs AST aktyvumas nustatomas patologinio proceso viršūn÷je ir rodo sunkesnį hepatocitų pakenkimą. Sveikstant AST kiekis normalizuojasi v÷liau, negu ALT, o procesui per÷jus į l÷tinį, padid÷jęs AST aktyvumas išlieka ypač ilgai. Kadangi šis fermentas yra ląstel÷s citoplazmoje ir mitochondrijose, jo kiekis kraujo serume padid÷ja esant ląstel÷s nekrozei arba kitokiems ląstel÷s sienel÷s pažeidimams (Kraft et al., 2005). Kadangi AST n÷ra specifinis kepenų fermentas, jo padid÷jimas kraujo serume gali būti siejamas su hepatocitų nekroze, subletaliniais hepatocitų pažeidimais, raumenų ląstelių nekroze ar subletaliniais raumenų ląstelių pažeidimais (Michael J. Bishop et al, 2003). Kiudulas (2000) nurodo, kad norint diferencijuoti, ar tai yra kepenų ir raumenų AST, papildomai turi būti nustatomas kreatinkinaz÷s (CK) kiekis. CK aktyvumo kitimas yra labai specifiškas raumenų pažeidimo rodiklis, nes ji aktyviausia skeleto raumenyse. Nustatyta, kad karvių laikymo technologijų keitimas bei greitai progresuojantis produktyvumo intensyvinimas sukelia organizmo stresą (Stec et al., 2006). Streso metu pažeidžiami ląstelių membranų komponentai, atsiranda daugiau laisvųjų radikalų, kurie slopina fermentų veiklą, sutrinka racione esančio seleno veikimas, vystosi miopatiniai procesai raumenyse, o kraujyje padid÷ja CK, AST fermentų aktyvumas ir kalio kiekis (Palata et al., 2001). J. Rehage su grupe mokslininkų (1996) ir T. Geishauser su kitais tyr÷jais (2000) nustat÷, kad padid÷jęs fermento AST aktyvumas yra rizikos faktorius išsivystyti šliužo dislokacijai ir kepenims surieb÷ti.Rekomenduojama AST reikšm÷ karvių kraujo serume iki 80 TV/1.
J. Sutkevičius ir A. Černauskas (2003), apibendrinę karvių bandų biocheminius kraujo rodiklius, teig÷, kad kraujo fermentų ALT, AST ir šarmin÷s fosfataz÷s (ALP) bei šarmų rezervo kiekis apsprendžia kepenų funkcinį paj÷gumą bei hepatocitų pažeidimą sergant ketoz÷mis ar kitomis medžiagų apykaitoms ligoms. Fermentų AST ir ALT aktyvumo padid÷jimą gali sukelti hepatotoksiniai vaistai tokie kaip penicilinas, sulfanilamidai, levamizolis, linkomicinas, retinolis ir kt. (Michael J. Bishop et al, 2003).
24 1.8. Ekologiško ūkio reikalavimai bei privalumai gyvulininkyst÷je
Ekologin÷ gamyba Lietuvoje reglamentuota Europos Sąjungos bendrijos reglamentais EB Nr. 834/2007 ir EB Nr. 889/2008. Papildomi reikalavimai nustatyti Žem÷s ūkio ministerijose patvirtintose Ekologinio žem÷s ūkio taisykl÷se. Šiose taisykl÷se ir reglamentuose nurodoma, jog užsiimant ekologine gyvulininkyste reik÷tų laikytis aukštų gyvūnų gerov÷s standartų kartu atsižvelgiant į tam tikroms gyvūnų rūšims būdingos elgsenos poreikius, o gyvūnų sveikatos priežiūra tur÷tų būti grindžiama ligų prevencija. Atsižvelgiant į tai, ypatingas d÷mesys tur÷tų būti skiriamas laikymo sąlygoms, ūkininkavimo praktikai ir gyvūnų laikymo tankiui. Be to, parenkant veisles, reik÷tų atsižvelgti į jų geb÷jimą prisitaikyti prie vietos sąlygų. (Tarybos reglamentas (EB) Nr. 834/2007).
1.8.1. Galvijų laikymo sąlygos
Gyvulių susirgimai dažnai pasireiškia d÷l nesuderintos organizmo ir aplinkos sąveikos. Organizmui esant dinamin÷je pusiausvyroje tarp išorinių sąlygų ir individualios vidin÷s būkl÷s, aplinkos sąlygos gali suardyti šią sąveiką, tod÷l daugelis tyr÷jų mano, kad intensyvios gyvulininkyst÷s vystymosi sąlygomis kai kurių ligų atsiradimui turi įtakos tvarto aplinka, sąlygojanti gyvulių sveikatą, gerovę ir produktyvumą (Novak et al., 2000).Esant skirtingomsgyvūnų laikymo sąlygoms, pastatų šildymo ir v÷dinimo sistemos turi palaikyti tokiąoro cirkuliaciją, dulkių lygį, santykinį oro dr÷gnį ir dujų koncentraciją, kuri nebūtųkenksminga gyvūnams (Europos konvencija d÷l ūkines paskirties gyvūnų apsaugos, 2006).
Vienas svarbiausių ekologin÷s gyvulininkystes principų – pasirinkta gyvulių rūšis turi atitikti laikymo būdą ir sąlygas. (B. Baker ir kt., 2004). ES Gyvulininkyst÷s reglamentas ekologiniuose ūkiuose rekomenduoja palaidą galvijų laikymą. Galvijai turi tur÷ti galimybę laisvai jud÷ti, ils÷tis, tenkintis visus dar išlikusius instinktus.Vienas chemizuoto ir ekologinio ūkio fermų skirtumų yra tas, kad ekologinių ūkių gyvuliams turi būti skiriama daugiau ploto tvarte ir mociono aikštel÷se (http://ukiozinios.lt/ekologine-gyvulininkyste prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 13 d.).
1.8.2. Galvijų mityba
Maisto medžiagų poreikis melžiamoms karv÷ms priklauso nuo jos svorio (gyvyb÷s palaikymui) ir poreikio pieno sintezei (Japertien÷, Japertas, 2011). Karv÷s aprūpinimas pakankamu maisto medžiagų kiekiu, atsižvelgiant į sugeb÷jimą su÷sti pašarą (skaičiuojant sausųjų medžiagų
25 kilogramais), yra svarbiausias reikalavimas melžiamų karvių š÷rimui. Ekologiniuose ūkiuose maksimaliam pašaro pasisavinimui jo duodama iki soties. Tai reiškia, kad pašarai turi būti pad÷ti priešais karvę 24 valandas per parą, o pasenęs pašaras turi būti pašalinamas, kad toliau būtų stimuliuojamas pašaro pasisavinimas(Skurdenien÷ ir kt., 2007).
Gyvūnai turi būti šeriami ekologiškais pašarais, kurie turi būti geroskokyb÷s, tiek mitybos, tiek higienos atžvilgiu, ir patenkinti organizmo maisto medžiagųporeikį.Ne mažiau 85 proc. ekologiškai auginamų gyvulių raciono turi sudaryti ekologinis pašaras, gaminamas iš ekologinių žaliavų. (http://ec.europa.eu/agriculture/organic/animal-welfare/feed_lt prieiga per internetą 2012 m. lapkričio 13 d.).
Ekologiškų gyvulių pašarų racionus galima sudaryti tik iš reikalavimuose išvardytųpašarinių žaliavų ir priedų. Pirmenyb÷ teikiama natūralios kilm÷s medžiagoms. Sintetinius vitaminus, mineralus ar papildus galima naudoti tik išskirtiniais atvejaissertifikavimo organizacijoms leidus.Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO),augimą skatinančiais ar l÷tinančiais preparatais, hormonais, sintetiniais apetitą ar produktyvumą skatinančiais preparatais, ekologinių ūkių gyvulių mitybojedraudžiami (Bakutis ir kt., 2007).
1.8.3. Galvijų gydymas, profilaktika bei sveikatingumas
Gyvūnai gali susirgti esant netinkamai priežiūrai, aplinkossąlygoms, netinkamai šeriant. Ekologiškai auginamus gyvulius ir paukščius sintetiniais veterinariniaisvaistais galima gydyti tik tada, jei gyvuliai nepasveiksta, gydomi fitoterapiniais irhomeopatiniais (augalin÷s, gyvulin÷s arba mineralin÷s medžiagos) produktais (Bakutis ir kt., 2007). Anot M. Hümmelchen (1999) homeopatiniais vaistais galima s÷kmingai gydyti daugelį neužkrečiamųjų ligų, naudoti profilaktikai. B. Dorenkamp (1993) G. Low (1999), H. Späth (2002) su kolegomis nurodo, kad homeopatiniai preparatai teigiamai veikia kepenų funkcijas.
Remiantis R. Antanaičio atliktais tyrimų rezultatais (2008), nustatyta jog, homeopatin÷ medžiagų apykaitos ligų profilaktikaskatina organizmo rezistentiškumą, medžiagų apykaitosprocesus kepenyse, gerina hepatocitų apsaugą nuožalingų faktorių, d÷l to kraujo serume nustatoma mažiaufermento AST. Homeopatiniai vaistai, išlaikydami pakankamąmagnio kiekį kraujo serume, gerina kaulų metabolizmą,skatina nervinio impulso perdavimą, teigiamai veikiareprodukcinę ir raumenų funkcijas, netiesiogiai aktyvuojafermentus.
Ekologiški ir tradiciniai ūkininkai turi skirtingus daugelio ligų gydymo būdus, kurie įtakoja ligų pasireiškimo dažnumą. Anot Didžiosios Britanijos mokslininkų, ekologiniuose pienininkyst÷s
26 ūkiuose (n=20) užfiksuota mažiau klinikinio mastito, metrito bei kv÷pavimo sistemos ligų atvejų lyginant su įprastiniais ūkiais (n=20). pieno karštin÷s (97 % visų ūkių), užsilaikiusios placentos (96 % visų ūkių), subklinikinio mastito (98 % visų ūkių) atvejų pasireikšdavo panašiomis proporcijomis, nepaisant ūkio sistemos. Tačiau skirtingai nei tradiciniuose, ekologiniuose ūkiuose užfiksuota mažiau ketoz÷s bei pneumonijos atvejų. Įdomu tai, jog pneumonijos procentas tradicinio ūkio bandoje ganiavos metu ryškiai didesnis nei ekologiško ūkio bandoje. Abi ūkių sistemos taik÷ panašų žiemos – vasaros laikymo tipą, tai rodo, jog pneumonijos pasireiškimui bandose aplinka neįtakojo. Metritai ir veršelių diar÷ja vienodai pasireikšdavo ir ekologiškuose, ir įprastiniuose ūkiuose (3 pav.) (http://milkquality.wisc.edu/wp-content/uploads/2011/09/Perceptions-of-Disease.pdf prieiga per internetą 2012 09 15).
27
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Tyrimo objektas, laikas, vieta
Tirti ekologiškai ir neekologiškai laikomų melžiamų karvių kraujo biocheminiai rodikliai. Tyrimo objektas: 30 karvių. Kraujas buvo imamas 2012 metais rugpjūčio - rugs÷jo m÷nesiais. 15 kraujo m÷ginių surinkti ekologiniame ūkyje X Klaip÷dos rajone, kiti 15 m÷ginių - neekologiniame ūkyje Y, esančiame Plung÷s rajone.
2.2. Ekologinis pieno ūkis X
Bendras ūkio plotas, kuriame ganosi gyvuliai bei auginami ekologiški pašarai siekia 2100 ha.112 guoliaviečių karvid÷ atitinka naujausius ES reikalavimus. Joje palaidai laikoma 170 melžiamų karvių, kurių didžiąją dalį sudaro senojo genotipo Lietuvos juodmarg÷s, likusią – Olandijos ir Švedijos juodmarg÷s. Šiltojo sezono metu karv÷s ganomos ganykloje, kurioje vyrauja baltieji dobilai. Karv÷s papildomai šeriamos ekologiškų pašarų mišiniu, kurį sudaro dobilų žol÷, įvairių žolių silosas, šiaudai. Mišinys išdalinamas du kartus per dieną. Kombinuoti pašarai tiekiami individualiai pagal kiekvienos karv÷s poreikius iš automatizuotų dalintuvų. Karv÷s girdomos iš automatinių girdyklų. Melžiamos du kartus per dieną eglut÷s tipo 8 vietų melžimo aikštel÷je. Vidutinis karv÷s primilžis – 7000 kg pieno per metus.
2.3. Neekologinis pieno ūkis Y
Neekologiniame pieno ūkyje Y, esančiame Plung÷s rajone, laikoma 118 Lietuvos juodmargių. Vasaros laikotarpiu karv÷s ganomos varpinių žolių ganykloje. Karv÷s šeriamos vienodu racionu, kurį sudaro šienainis, kukurūzų grūdainis, melasa. Papildomai šeriamos kombinuotais pašarais, kurie paskirstomi, atsižvelgiant į jų produktyvumą. Užtrūkimo metu bei apsiveršiavus duodama mineralinių priedų. Tvartiniu laikotarpiu karv÷s laikomos palaido laikymo karvid÷je, kurioje guoliaviečių skaičius atitinka karvių skaičių. Fermoje įrengta „karusel÷s“ tipo melžimo aikštel÷. Vidutinis karv÷s primilžis – 5500 kg per metus.
Tyrimui buvo atrinktos 2 -7 metų, 500 – 600 kg svorio, 15 ekologiškai laikomų senojo genotipo Lietuvos juodmargių ir 15 neekologiškai laikomų Lietuvos juodmargių. Prieš imant kraujo m÷ginius, buvo nustatyta ir įvertinta jų būkl÷. Įvertinta: elgsena (būdinga sveikam galvijui), kūno
28 sud÷jimas (kaulai neatsikišę, raumenys reljefiški), įmitimas (3-4 balai, vidutinis), temperamentas (reaguoja į išorinius dirgiklius), kūno temperatūra (37 oC- 38 oC). Odos ir jos dangalų, gleivinių, limfinių mazgų, širdies ir kraujagyslių, kv÷pavimo, virškinimo, šlapimo ir lyties organų, nervų sistemos, organizmo medžiagų apykaitos klinikinių pakitimų nepasteb÷ta.
Neekologiniame bei ekologiniame ūkiuose laikomoms karv÷m kraujo m÷giniai buvo imami dviem etapais: neekologiniame ūkyje kraujo m÷giniai 15 tiriamųjų karvių paimti prieš rytinį š÷rimą rugpjūčio m÷nesį, ekologiniame ūkyje tomis pačiomis sąlygomis kraujas imtas rugs÷jo m÷nesį. Kraujas, laikantis aseptikos ir antiseptikos reikalavimų, imtas iš jungo venos, užspaudžiant pirštu žemiau dūrio vietos į vakuuminius m÷gintuv÷lius be antikoaguliantų.
Tyrimas atliktas laikantis 1997 11 06 Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo Nr. 8-500 („Valstyb÷s žinios“, 1997 11 28, Nr. 108).
Kraujo m÷giniai į LVA stambių gyvulių klinikoje esančią klinikinių tyrimų laboratoriją abiem atvejais pristatyti per 3 valandas.
Kraujo serumui gauti kraujo m÷giniai buvo centrifuguojami 5 min. 3000 kartų per minutę greičiu. Kraujo biocheminiai parametrai tirti biocheminiu analizatoriumi Hytachi 705 (Japonija). Tyrimui panaudoti Diagnostic Systems GmbH (Vokietija) reagentai. Nustatytas bendrųjų baltymų (BB), mineralinių medžiagų: kalcio (Ca), fosforo (P) ir magnio (Mg) kiekis, fermentų ALT ir AST aktyvumas.
Duomenys statistiškai apdoroti kompiuterine programa „Microsoft Excel‘‘. Apskaičiuoti statistinių duomenų aritmetiniai vidurkiai, vidurkių paklaidos, patikimumo koeficientai. Skirtumas patikimas, kai p<0,05, p<0,01, p<0,001.
29
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Biocheminis kraujo tyrimas
Literatūroje nurodoma, jog kraujo biocheminiams rodikliams turi įtakos laktacijos faz÷, amžius, produktyvumas, tod÷l tyrimui buvo atrinktos panašaus produktyvumo bei pirmos laktacijos faz÷s karv÷s. Pateikiant tyrimų rezultatus, ekologiškai ir neekologiškai laikomos karv÷s atitinkamai suskirstytos pagal amžių: 2 – 4 bei 5 – 7 metų amžiaus grupes. Kraujo biocheminių tyrimų rezultatai apdoroti statistiškai – apskaičiuoti skirtingo amžiaus, taip pat bendri karvių biocheminių rodiklių vidurkiai, vidurkių paklaidosbei jų statistinis patikimumas. Duomenys pateikti lentel÷je Nr. 1.
1 lentel÷. Biocheminių kraujo rodiklių vert÷s.
Ekologinis Neekologinis Rodikliai 2 - 4 metų amžiaus 5 - 7 metų amžiaus Bendri rezultatai 2 - 4 metų amžiaus 5 - 7metų amžiaus Bendri rezultatai Norma Bendrieji baltymai BB (g/l) 78,41±2,94 83,21±3,0 80,97±2,07* 70,85±2,32 77,11±2,44 74,19±1,79* 50 – 80 Kalcis Ca (mmol/l) 2,27±0,24 2,54±0,1 2,41±0,122 2,48±0,08 2,61±0,06 2,55±0,05 2,2 – 2,9 Fosforas P (mmol/l) 2,26±0,13 2,34±0,11* 2,30±0,08*** 1,82±0,17 1,66±0,17* 1,73±0,11*** 1,6 – 2,3 Magnis Mg (mmol/l) 0,99±0,04 0,91±0,01* 0,94±0,023 0,99±0,05 0,91±0,01* 1,03±0,03 0,8 – 1,2 1ALT (TV/1) 30,92±2,56 26,45±2,05 28,5±1,64 24,98±2,79 34,23±3,57 29,92±2,5 Iki 50 2AST(TV/1) 134,04±18,3* 103,66±7,98 117,8±9,76** 77,98±4,14** 89,85±8,47 84,31±4,87** Iki 80 *p<0,05; **p<0,01; *** p<0,001.
3.2. Bendrųjų baltymų (BB) tyrimas
Įvertinus duomenis, nustatyta, jog ekologiškai ir neekologiškai laikomų 2 – 4 metų melžiamų karvių kraujo serume BB kiekis buvo padid÷jęs. Ekologinio ūkio karvių BB kraujo serume vidutiniškai buvo 78,41±2,94 g/l (1 lentel÷). Normos ribas nežymiai viršijo 4 iš 7 karvių (57 proc.) (Nr. 3, 4, 5, 7)(1 pav.). Tuo tarpu neekologiškai laikomų karvių vidutinis baltymų kiekis serume mažesnis – 70,85±2,32 g/l (1 lentel÷) – visų tiriamųjų rodikliai atitiko fiziologinę normą. (1 pav.).
1
Alaninaminotransferaz÷.
30 1 pav. 2 – 4 metų ekologiškai ir neekologiškai laikomų karvių bendrųjų baltymų (BB) kiekio kraujo serume palyginimas.
Ekologiškai laikomų 5 – 7 metų amžiaus karvių BB vidurkis kraujo serume siekia 83,21±3,0 g/l., fiziologinę normą viršija 5 iš 8 (62,5 proc.) (Nr. 1, 2, 3, 6, 8) tirtų karvių. Didžiausias rodiklis 98,9 g/l (2 pav.) Neekologiškai laikomų melžiamų karvių BB vidutiniškai kraujo serume nustatyta 77,11±2,44 g/l (1 lentel÷). Fiziologin÷s normos neatitinka 3 iš 8 (37,5 proc.) (Nr. 2, 3, 6) šio amžiaus karvių.
2 pav. 5 – 7 metų ekologiškai ir neekologiškailaikomų karvių bendrųjų baltymų (BB) kiekio kraujo serume palyginimas.
31 3.3. Mineralinių medžiagų tyrimas
Kaip matome iš 1 lentel÷s duomenų, ekologiškai ir neekologiškai laikomų 2 – 4 metų amžiaus karvių vidutinis Ca kiekis serume buvo fiziologin÷s normos ribose. Nors ekologiniame ūkyje 4 iš 7 (57 proc.) šios grup÷s karvių (Nr. 1, 3, 5, 7) pasireišk÷ hipokalcemija (3 pav.). Mažiausias Ca rodiklis ekologiniame ūkyje 1,4 mmol/l Nr.5. Tuo tarpu neekologiniame ūkyje neryški hipokalcemija (2,15 mmol/l Nr. 4) pasireišk÷ tik vienai iš 7 tirtų karvių (3 pav.).
Vidutinis fosforo kiekis abiejuose ūkiuose padid÷jęs, bet neviršijo fiziologin÷s normos ribų (1 lentel÷). Ekologiniame ūkyje 2 – 4 m. amžiaus grup÷je neorganinio fosforo koncentracija svyravo nuo 1,62 mmol/l iki 2,55 mmol/l, neekologiniame – nuo 1,22 mmol/l iki 2,62 mmol/l (3 pav.). Ekologiškai laikomų karvių kalcio ir fosforo santykis 2,27:2,26, tuo tarpu neekologiškai laikomų Ca:P santykis buvo 2,48:1,82.
3 pav. 2 – 4 metų ekologiškai ir neekologiškailaikomų karvių Ca ir P kiekio kraujo serume palyginimas.
Atlikti tyrimai rodo, jog 5 – 7 m. amžiaus ekologinio ūkio karvių kraujo serume kalcio kiekis kito nuo 2,18 iki 2,97 mmol/l (4 pav.). Vidutinis Ca kiekis siek÷ 2,54±0,1 mmol/l (1 lentel÷).
32 Neekologinio ūkio karvių Ca koncentracija serume svyravo nuo 2,43 iki 2,88 mmol/l (4 pav.) ir vidutiniškai nustatyta 2,61±0,06 mmol/l (1 lentel÷).
Lyginant neorganinio fosforo koncentracijas tarp šio amžiaus karvių, nustatyta, jog ekologiškai laikomų karvių kraujo serume P kiekis (2,34±0,11, p<0,05) yra didesnis, negu neekologiškai laikomų karvių serume (1,66±0,17, p<0,05) (1 lentel÷). Didžiausia reikšm÷ tarp ekologinio ūkio karvių, kuri viršija fiziologinę normą, nustatyta 2,9 mmol/l (Nr. 8) Neekologiniame ūkyje mažiausia P koncentracija žemiau normos ribų nustatyta 1,03 mmol/l (Nr. 7)(4 pav.).Ekologiškai laikomų karvių kalcio ir fosforo santykis 2,54:2,34, tuo tarpu neekologiškai laikomų Ca:P santykis buvo 2,61:1,66.
4 pav. 5 – 7 amžiaus ekologiškai ir neekologiškai laikomų karvių Ca ir P kiekio kraujo serume palyginimas.
Magnio koncentracija 2 – 4 m. amžiaus ir ekologiškai, ir neekologiškai laikomų karvių grup÷se buvo normali. Abiejuose ūkiuose karvių serume vidutiniškai Mg nustatyta 0,99 mmol/l (1 lentel÷). Aukščiausias rodiklis nežymiai viršijantis normą nustatytas tradiciniame ūkyje – 1,27 mmol/l (Nr. 4) (5 pav.).
33 5 pav. 2 – 4 metų ekologiškai ir neekologiškai laikomų karvių Mg kiekio kraujo serume palyginimas.
Ištyrus 5 – 7 m. skirtingai laikomų karvių serumą, nustatyta, jog ekologiniame ūkyje Mg kiekis tarp karvių kito nuo 0,85 iki 0,99 mmol/l ir vidutiniškai sudar÷ 0,91±0,01 mmol/l, (p<0,05), tuo tarpu neekologiniame ūkyje - nuo 0,91 iki 1,19 mmol/l - vidutinis kiekis 0,91±0,01 mmo/l, (p<0,05) (6 pav.). Žymesnių nuokrypių nuo normos nenustatyta.
6 pav. 5 – 7 metų ekologiškai ir neekologiškai laikomų karvių Mg kiekio kraujo serume palyginimas.
34 3.4. Kepenų fermentų (ALT ir AST) tyrimas
ALT aktyvumas 2 – 4 m. amžiaus ekologinio (30,92±2,56TV/1) ir neekologinio (24,98±2,79 TV/1) karvių serume buvo fiziologin÷s normos ribose (1 lentel÷). Žymesnis ALT aktyvumo padid÷jimas matomas ekologiškai laikomų karvių serume. Didžiausia ALT reikšm÷ šio ūkio karvių kraujyje - 42 TV/1 (Nr. 6), tuo tarpu neekologiškai laikomų didžiausias ALT aktyvumas 37,4 TV/1 (Nr. 4) (7 pav.).
7 pav. 2 – 4 metų ekologiškai ir neekologiškai laikomų karvių ALT kiekio kraujo serume palyginimas.
5 – 7 metų ALT kiekis ekologiškai laikomų karvių kraujo serume kito nuo 19 iki 34,4 TV/1 (8 pav.) ir vidutiniškai buvo 26,45±2,05 TV/1 (1 lentel÷). Neekologiškai laikomų karvių ALT aktyvumo vidurkis šio amžiaus grup÷je siekia 34,23±3,57 TV/1 (1 lentel÷). Didžiausias ALT aktyvumas viršijantis fiziologin÷ normą neekologiniame ūkyje 52,6 TV/1 (Nr. 1) (8 pav.)
35 8 pav. 5 – 7 metų ekologiškai ir neekologiškai laikomų karvių ALT kiekio kraujo serume palyginimas.
Žymiausias, viršijantis fiziologinę normą, rodiklis buvo fermentas AST. Iš pateiktų rezultatų matyti, jog didžiausias AST aktyvumas yra tarp 2 – 4 m. amžiaus ekologiškai laikomų karvių. AST vidurkis siekia 134,04±18,3 TV/ (1 lentel÷). AST fermento aktyvumo padid÷jimas pasireišk÷ visoms šio amžiaus tirtoms karv÷ms. Didžiausias aktyvumas – 220 TV/1 (Nr. 1) (9 pav.). Lyginant neekologiškai laikomų karvių serumo AST, nustatytas ne toks žymus šio fermento aktyvumas, vidutiniškai - 77,98±4,14 TV/1(1 lentel÷). Nežymus šio fermento padid÷jimas kraujo serume ištirtas 3 iš 7 (Nr. 2, 3, 4) neekologiškai laikomoms 2 – 4 m. amžiaus karv÷ms (9 pav.).
36 9 pav. 2 – 4 metų ekologiškai ir neekologiškai laikomų karvių AST kiekio kraujo serume palyginimas.
Lyginant vyresnių (5 – 7 m. amžiaus) skirtingai laikomų karvių serumo AST, nustatyta jog fermento aktyvumas taip pat didesnis ekologiškai laikomų karvių serume – vidutiniškai 103,66±7,98 TV/1(1 lentel÷). Fiziologinę normą viršija 7 iš 8 tirtų karvių (87,5 proc.) (10 pav.). Tuo tarpu neekologinio ūkio karvių serumo AST aktyvumo vidurkis mažesnis - 89,85±8,47 TV/1 (1 lentel÷), fiziologinę normą viršija 4 iš 8 karvių (Nr.2, 3, 4, 8) (50 proc.) (10 pav.).
10 pav. 5 – 7 metų ekologiškai ir neekologiškai laikomų karvių AST kiekio kraujo serume palyginimas.
