Rišimo būdu laikomų šunų gerovės vertinimas Welfare Assessment of Chained Dogs

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Remigija Pliskauskaitė

Rišimo būdu laikomų šunų gerovės vertinimas

Welfare Assessment of Chained Dogs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

Darbo vadovas: Lekt. dr. Jūratė Kučinskienė

2 DARBAS ATLIKTAS MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Rišimo būdu laikomų šunų gerovės vertinimas“.

1. Yra atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Remigija Pliskauskaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Remigija Pliskauskaitė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Lekt. dr. Jūratė Kučinskienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Prof. Mindaugas Malakauskas

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)

(parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1. Gyvūnų gerovė ir ją reglamentuojantys dokumentai ... 10

1.1.1. Gyvūnų gerovė ... 10

1.1.2. Gyvūnų gerovė Europos Sąjungoje ... 10

1.1.3. Gyvūnų gerovė Lietuvoje ... 12

1.2. Gyvūnų gerovės vertinimas ... 13

1.2.1. Gerovės vertinimo kriterijai ... 13

1.2.2. Gyvūnas ... 14 1.2.3. Aplinka ... 16 1.2.4. Elgesys ... 18 1.2.5. Fizinis krūvis ... 20 1.2.6. Mityba ... 21 1.2.7. Sveikata ... 22 2. Tyrimo metodai ... 25 2.1. Klausimynas ... 25

2.2. Šunų sveikatingumo įvertinimas ... 26

3. Tyrimo rezultatai ... 28 3.1. Anketavimas ... 28 3.1.1. Tiriamųjų grupė ... 28 3.1.2. Fizinis krūvis ... 29 3.1.3. Aplinka ... 29 3.1.5. Šėrimas ... 31 3.1.6. Elgesys ... 32 3.1.7. Sveikata ... 33 3.2. Parazitologinis tyrimas ... 35 3.3. Kraujo tyrimai ... 35

3.3.1. Kraujo morfologiniai tyrimai ... 35

3.3.2. Kraujo biocheminiai tyrimai ... 38

4 IŠVADOS ... 42 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 43

5

SANTRAUKA

Rišimo būdu laikomų šunų gerovės vertinimas Remigija Pliskauskaitė

Magistro baigiamasis darbas

Gyvūnų augintinių gerovė priklauso nuo jiems suteikiamų laikymo sąlygų bei galimybės patenkinti fiziologinius ir psichologinius poreikius. Rišimo būdu laikomų šunų gerovės vertinimas buvo atliekamas nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. liepos mėn. Pagal sukurtą anketą vertinta ar įvykdyti Lietuvos Respublikos teisės aktuose nurodyti reikalavai, laikant šunis pririšus. Taip pat analizuotas fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimas. Tyrimo metu įvertintas sveikatingumas – atlikti parazitologiniai bei kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai. Nustatyta, kad rišimo būdu laikomų šunų fiziologiniai ir psichologiniai poreikiai nėra visiškai patenkinti, o laikymo sąlygos dalinai atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nei vienas šuo negauna reikiamo fizinio krūvio, ne visų šunų laikymo vietos apsaugotos nuo nepalankių oro sąlygų, priėjimą prie šviežio vandens turi 70 proc. šunų. Psichologiniai poreikiai taip pat nėra patenkinami ir tai atsispindi šunų agresyviame elgesyje. Šunų sveikata nėra gera, 70 proc. tiriamųjų turi ektoparazitų - blusų, vienas tiriamasis ir endoparazitų – agurkinį kaspinuotį Dipylidium

caninum. Kraujo morfologiniai ir biocheminiai tyrimai rodo, kad normas atitiko tik vieno tiriamojo

šuns kraujo parametrai. Kraujo morfologinių parametrų normos ribas atitiko 15 proc. tiriamųjų. Tyrimo rezultatai parodė, kad leukocitų (WBC) normos ribas viršijo 30 proc. tiriamųjų, eritrocitų (RBC) rodiklis 10 proc. tiriamųjų buvo žemiau normos, o 45 proc. virš normos. Trombocitų (PLT) normos ribų nesiekė 60 proc. tiriamųjų. Kraujo biocheminių parametrų normos ribas atitiko 50 proc. tiriamųjų. Virš normos ribų buvo 35 proc. tiriamųjų šarminė fosfatazė (ŠF) ir bendras baltymas (TP).

6

SUMMARY

Welfare Assessment of Chained Dogs Remigija Pliskauskaitė

Master‘s Thesis

Animal welfare depends on conditions they are kept in and opportunity to satisfy their physiological and psychological needs. Welfare assessment of chained dogs carried out since September 2016 till July 2017. It was estimated if people keep their chained dogs under conditions stated in Lithuanian laws according to developed questionnaire. It was also analysed physiological and psychological needs. Health was estimated by the tests of parasytes and blood. It was assessed that physiological and psychological needs are not fulfilled and keeping conditions do not fit Lithuanian laws. None of the dogs get exercise, not all dogs have opportunity to hide from bad wheather. Fresh water is available for 70% of all dogs. Psychological needs are not fulfilled and this reflects in aggressive behavior. Health is not good, 70% dogs had fleas and one dog had tapeworm

Dipylidium caninum. Blood tests also show health problems. According to morphological and

biochemical blood tests only one dog was completely health. Blood morphology test showed that 15% dogs were healthy. Test showed that 30% dogs had their white blood cells (WBC) above norm. Red blood cells (RBC) were above norm to 45% dogs and 10% up to norm. Thrombocytes (PLT) were up to norm for 60% dogs. Blood biochemistry test showed that 50% dogs were healthy. Alkaline Phosphatase (ALP) and Total Protein (TP) were above norm to 35% dogs.

7

SANTRUMPOS

β – MSH - melanocitus stimuliuojantis hormonas

o_{C – Celsijaus laipsnis}

CNS – centrinė nervų sistema d. – diena

DAP – šunų „raminimo“ hormonas (dog appeasing pheromone) DNR – deoksiribonukleorūgštis

EDTA – etilendiamintetraacto rūgštis g - gramas

JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos k. - kartas kg - kilogramas lent. - lentelė m. – metai m2 _{– kvadratinis metras} mėn. -mėnesis min. – minutė ml - mililitras

POMC – proopiomelanokortinas (POMK) proc. – procentai

pvz. – pavyzdžiui raj. – rajonas sav. - savaitė

SAD – išsiskyrimo nerimas (separation anxiety disorder) t. y. – tai yra

tūkst. – tūkstantis val. - valanda Žr. - žiūrėti

8

ĮVADAS

Gyvūnai ir jų gerovė tampa vis aktualesne tema šiuolaikiniame pasaulyje (1). Žmonės nulemia visą gyvūno gyvenimą, gyvūnai tiesiog negali gyventi kitaip, nei jiems leidžia žmogus (2). Švietimo ir teisinių dokumentų pagalba pasaulyje siekiama apsaugoti gyvūnus ir sudaryti galimybes kiekvienam gyvūnui turėti jo teises ir laisves, daugumoje šalių galioja įstatymai, kurie nurodo kaip gyvūnai turi būti laikomi ir auginami (3).

Didžiausias dėmesys yra skiriamas ūkiniams gyvūnams, yra trys Europos konvencijos skirtos ūkinių gyvūnų apsaugai, kurios yra patvirtintos dvidešimt keturiose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje (4). Kaip teigia L. M. Collins, gyvūnai augintiniai neturi tokio paties lygio gerovės apsaugos kaip ūkiniai gyvūnai (5). Nors visuomenėje vyrauja nuomonė, kad gyvūnai augintiniai apsaugoti ir jų gerovė nenukenčia, vis dėlto yra daug gerovės problemų visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Ispanijoje viena pagrindinių problemų yra šunų eutanazija ir jų palikimas bešeimininkiais ir bepriežiūriais dažniausiai dėl elgesio problemų – agresijos, besaikio lojimo, namų niokojimo. Čekijoje vis dar nėra plačiai propaguojama kastracija kaip navikinių susirgimų prevencija ar pagalbinė priemonė elgesio kontrolei (6). Šunų elgesio ekspertų atliktas tyrimas parodė, kad yra kelios pagrindinės tarptautiniu mastu paplitusios šunų gerovės problemos: netinkamos laikymo sąlygos, šeimininko žinių trūkumas auginant ir laikant gyvūną bei nepageidaujamas gyvūno elgesys (7).

Daugelio šalių teisės aktuose, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos, nurodoma, kad šuns laikymo sąlygos turi atitikti fiziologinius gyvūno poreikius. Gyvūno laikytojai privalo suteikti gyvūno poreikius atitinkančią mitybą, pastogę, aplinką. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakyme dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos, minimi ir voljere bei rišimo būdu laikomi šunys, tačiau nėra išskirtų konkrečių gerovės reikalavimų, kurie užtikrintų, jog toks laikymo būdas atitinka gyvūno fiziologinius ir psichologinius poreikius ir šuns gerovė nenukenčia (8). Rišimo būdu, net ir trumpai, laikyti šunis yra draudžiama ne tik tokiose Europos šalyse kaip Vokietija ar Vengrija, bet ir Indijoje toks laikymo būdas yra laikomas nusižengimu (2, 9, 10). Rišimo būdu laikomus šunis vis dar dažnai galima pamatyti kaimo vietovėse. Tokiose vietovėse dažnai taikomi ir žymiai mažesni gyvūnų sveikatos priežiūros standartai negu miestuose, todėl kyla klausimas ar užtikrinama kaimuose rišimo būdu laikomų šunų gerovė (1, 11).

9 Darbo tikslas: Įvertinti rišimo būdu laikomų šunų gerovę.

Darbo uždaviniai:

1. Palyginti šunų gerovę reglamentuojančius teisinius dokumentus Lietuvos Respublikoje ir kitose šalyse.

2. Parinkti šunų gerovės vertinimo kriterijus anketos klausimams sudaryti, atlikti gyvūnų savininkų apklausą.

3. Įvertinti rišamų šunų sveikatos būklę (atlikti parazitologinį, bei kraujo biocheminį ir morfologinį tyrimus).

10

1. Literatūros apžvalga

1.1. Gyvūnų gerovė ir ją reglamentuojantys dokumentai

1.1.1. Gyvūnų gerovė

Gyvūnų gerovė yra įvairiai apibūdinama, tačiau vienas bendras bruožas tas, kad tai kiekvieno gyvūno prigimtinė teisė (1). Gyvūnų gerovė siejama su gyvūno sveikata, emocijomis ir elgesiu. Ji apibrėžia sąlygas, kurios lemia kokia yra gerovė – gera ar bloga. Gyvūnų gerovę geriausiai apibūdina „5 didžiosios laisvės“ (12). Tai yra laisvė gauti gerą pašarą ir vandenį, nebadauti ir nejausti troškulio, laisvė nuo skausmo, sužeidimų ir ligų, laisvė nuo diskomforto, laisvė nuo baimės ir psichinių kančių, bei laisvė elgtis pagal prigimtį (6). Gerovė skiriama į – fizinę ir psichologinę. Tam, kad gyvūno gerovė būtų užtikrinta, jo fiziniai ir psichologiniai poreikiai turi būti patenkinti (1). Psichologiniai poreikiai – tai socializacija bei galimybė reikšti natūralų elgesį (13).

Gyvūnų gerovė reiškia, kad gyvūnas turi būti sveikas, o ligos ar sužeidimai veda prie skurdžios gerovės. Kančia dėl ligos ar sužeidimo yra vienas svarbiausių gerovės aspektų. Svarbi ne konkreti liga, o tai kaip gyvūnas jaučiasi ir patiria ligos pasekmes. Išvados apie gyvūno savijautą daromos remiantis gyvūno elgesiu ir jo biologija, klinikiniais tyrimais bei individualia - malonių ir nemalonių pojūčių patirtimi, susijusia su ligomis. Gyvūnams augintiniams ganėtinai greitai gali būti suteikiama veterinarinė pagalba ir priežiūra (12), tačiau kai kurių augintinių savininkai neišgali susimokėti už gydymą, kiti tiesiog atsisako gydyti ligotą ar sužeistą šunį, dėl to gyvūno gerovė stipriai nukenčia (14).

1.1.2. Gyvūnų gerovė Europos Sąjungoje

Gyvūnų gerove rūpinamasi teisės aktų nustatyta tvarka. Yra nemažai teisinių formų, kuriomis įgyvendinamos priemonės siekiant užtikrinti gyvūnų teises ir laisves (12). Europos konvencija dėl namuose laikomų gyvūnų apsaugos yra pagrindinis teisinis dokumentas, sudarytas galiojantis visose Europos Sąjungos šalyse bei nustatantis minimalius reikalavimus, kurie turi būti vykdomi visose šalyse narėse (4). Šioje Europos konvencijoje yra nurodyti bendri reikalavimai, kurie užtikrintų atsakingą gyvūno laikymą, jo priežiūrą ir naudojimą, poreikių tenkinimą atsižvelgiant į rūšį ir veislę. Nurodoma, kad kiekvienas asmuo, laikantis namuose gyvūną ir sutikęs jį prižiūrėti, atsako už jo sveikatą ir gerovę; teikia jam būstą, priežiūrą ir dėmesį atsižvelgdamas į etologinius gyvūno poreikius pagal jo rūšį ir veislę, svarbiausia: parūpina jam pakankamai tinkamo pašaro ir vandens, sudaro sąlygas judėti, bei imasi tinkamų priemonių, kad gyvūnas neištrūktų (15). Namuose laikomų gyvūnų apsauga Europos Sąjungos aktais reglamentuota nepakankamai, todėl šių gyvūnų gerovė palikta valstybių narių priežiūrai. Atskirų valstybių nacionaliniai teisės aktai, įstatymai yra antriniai

11 teisiniai dokumentai, padedantys užtikrinti gyvūnų gerovę. Juose konkretizuojamos laikymo ir priežiūros sąlygos, nurodomos taikytinos sankcijos dėl įstatymuose nustatytų reikalavimų nesilaikymo. Kai kurių valstybių nacionaliniuose teisės aktuose nurodyti reikalavimai yra daug griežtesni nei nurodyta Europos konvencijoje. Tai būdinga Švedijai, Norvegijai, Didžiajai Britanijai, kai tuo tarpu Prancūzijos, Italijos ar Vengrijos teisiniai dokumentai susiję su gyvūnų gerove yra labiau europinio standarto lygyje (4).

Animal Welfare Act arba gyvūnų gerovės įstatymas – yra pagrindinis teisinis dokumentas susijęs su gyvūnų gerove Didžiojoje Britanijoje. Jį papildo kodeksas, kuriame gyvūnų savininkams pateikiama informacija kaip patenkinti gyvūno poreikius, kad būtų įvykdyti gyvūnų gerovės įstatymo reikalavimai. Šis kodeksas galioja tik Anglijoje. Velsas ir Škotija turi ekvivalentiškus kodeksus (16). Anglijoje galiojančiame šunų gerovės kodekse išskirti penki skyriai, kuriuose nurodomi šuns poreikiai ir tai ką gyvūno savininkas turėtų daryti, kad juos patenkintų. Šie skyriai apima tinkamą aplinką, mitybą, normalaus elgesio išraišką, laikymą su kitais gyvūnais, sveikatos užtikrinimą. Kodeksas apima ne tik fizinių, bet ir psichologinių poreikių patenkinimą, tame tarpe ir žaidimus, socializaciją, dresūrą (17). Škotijos šunų gerovės kodeksas turi tuos pačius skyrius kaip ir Anglijos šunų gerovės kodeksas. Tačiau Škotijos kodeksas yra platesnis ir išsamiau nurodo reikalavimus bei rekomendacijas. Vienas iš aktualių punktų – šuns laikymas lauke. Šis skyrius apima šuns saugumą, komfortiškos vietos skyrimą atsižvelgiant ne tik į šuns dydį, bet ir į įvairias oro sąlygas, taip pat socialinio gyvenimo būtinybę. Kaip ir Anglijos kodekse, minima, kad šuo visada privalo turėti priėjimą prie šviežio vandens, o pašaras atitikti mitybinius poreikius. Vis dėlto Škotijos kodekse teigiama, kad šuo turėtų būti šeriamas ne vieną, bet du kartus per dieną. Paskutiniame skyriuje rašoma apie gyvūno identifikaciją. Pagal „Šunų kontrolės įstatymą“ yra privaloma, kad kiekvienas šuo turėtų prie antkaklio prisegtą pakabuką su šeimininko kontaktais, o 2016 metais priimtas įstatymas, kuriuo įteisintas privalomas visų šunų, vyresnių kaip 8 savaičių, žymėjimas mikroschema (18, 19).

Aukšto lygio gyvūnų gerovė ir apsauga vystoma Vokietijoje ir Austrijoje. Vokietijos Gyvūnų apsaugos įstatymas numato humanišką elgesį su gyvūnais grindžiamą moralės ir atsakomybės principu (9). Nurodoma, kad nei vienas žmogus negali sukelti gyvūnui skausmo ar kančios, jei tai nėra išvengiama. Nesilaikant Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme numatytų taisyklių gali būti taikomos baudos ar laisvės atėmimas, taip pat galimas gyvūno konfiskavimas ar draudimas gyvūnus laikyti. Gyvūnų augintinių apsaugą ir gerovę reglamentuoja ir antriniai įstatymai. Pavyzdžiui, Gyvūnų apsaugos (šunų) taisyklėse rašoma, kad šunys negali būti laikomi pastoviai pririšti. Prie kompanijos gyvūnų gerovės ne tik regioniniu, bet ir tarptautiniu mąstu prisideda Maisto ir Žemės ūkio ministerija. Ji turi sudaryti Gyvūnų gerovės komisiją ir su ja konsultuotis priimant naujus

12 įstatymus. Šią komisiją turi sudaryti nariai iš kelių sričių: ūkininkavimo, mokslininkų, veterinarinės medicinos bei nariai iš gyvūnų apsaugos asociacijų. Gyvūnų priežiūra ir apsauga yra įtraukta ir į moksleivių ugdymo programas, siekiant ugdyti atsakomybę gyvūnams, o kai kurios nevyriausybinės organizacijos yra atsakingos už metodinės medžiagos, susijusios su gyvūnų gerove, pateikimą mokykloms (20).

Austrijos Gyvūnų gerovės įstatymas yra vienas griežčiausių pasaulyje. Pagrindinis tikslas – užtikrinti aukštą gyvūnų apsaugos lygį visose elgesio su gyvūnais srityse (10). Yra įkurti trys patariamieji gyvūnų gerovės komitetai, kurie Sveikatos ministerijai teikia kelių metų planus visais gyvūnų gerovės aspektais. Už gyvūnų apsaugą taip pat atsakingi ir vyriausybės skirti pareigūnai, kuriuos turi kiekvienas administracinis centras. Gyvūnų apsaugos įstatyme išskiriama ne tik fizinė gyvūno būsena, bet ir psichinė. Nurodoma, kad gyvūnai turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios tenkintų jų fiziologinius ir etologinius poreikius, įskaitant ir socialinio kontakto būtinybę. Bet kuris asmuo, laikantis gyvūną, privalo suteikti erdvę, judėjimo laisvę, vietą, tinkamą klimatą, priežiūrą ir mitybą (20). Gyvūnus yra draudžiama laikyti nuolatos pririštus, o kalbant apie šunis – jie negali būti laikomi pririšti grandine, net ir laikinai (10). Yra ir antrinių įstatymų susijusių su gyvūnų apsauga. Jie yra detalūs ir nurodo sprecifinius įvairių rūšių gyvūnų augintinių priežiūros principus. Ypatingas dėmesys skiriamas jauniems žmonėms siekiant įdiegti gyvūnų gerovės principus. 2006 metais įkurta Austrijos gyvūnų gerovės mokymo asociacija. Organizacija mokykloms skiria mokymo medžiagas ir pagalbines priemones. Asociacija bendradarbiauja su mokslo institucijomis tam, kad galėtų teikti mokomąją medžiagą (20).

1.1.3. Gyvūnų gerovė Lietuvoje

1997 metais Lietuvoje buvo priimtas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, kurio 2012 m. spalio 3 d. priimta naująja redakcija vadovaujamasi ir šiandien. „Šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją užtikrinant gyvūnų, kaip juslių būtybių, gerovę ir apsaugą, fizinių ir juridinių asmenų, kitų organizacijų ir filialų pareigas gyvūnų apsaugos ir gerovės srityje, bepriežiūrių gyvūnų gerovę ir apsaugą, bešeimininkių gyvūnų populiacijos mažinimo priemones, humaniško elgesio su gyvūnais reikalavimus, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo žiauraus elgesio, kankinimo ir kito neigiamo poveikio ir būtų užtikrintas žmonių saugumas“ (21).

Pažanga gyvūnų gerovės srityje buvo padaryta 2013 metais, kai buvo paskelbtas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymas dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo patvirtinimo. Šis aprašas nurodo bendruosius ir specialiuosius reikalavimus gyvūnų laikymui ir priežiūrai. Gyvūnų laikytojas, be Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme nurodytų pareigų, turi užtikrinti, kad pasiutligei imlūs gyvūnai būtų

13 vakcinuojami ir turėtų tą patvirtinantį dokumentą. Bendruosiuose reikalavimuose nurodoma, jog gyvūnams laikyti turi būti suteikiamos jų sveikatos ir gerovės reikalavimus atitinkančios laikymo patalpos, aplinka, priežiūra, pašaras ir vanduo. Specialiuosiuose reikalavimuose taikomuose gyvūnams augintiniams pabrėžiama ne pačių gyvūnų, t. y. šunų gerovė, kurie laikomi lauke, bet žmonių saugumas. Nurodoma, kokie turi būti voljerai, kokios tvoros, kad šuo nepabėgtų ir nekeltų grėsmės žmonėms. Apie rišimo būdu laikomus šunis nurodoma: „kai šuo laikomas pririštas, jis turi būti rišamas taip, kad neišeitų už žemės valdos, kurioje laikomas, ribos“. Vienas iš specialiųjų reikalavimų yra tas, kad: „šuniui prieinamoje vietoje turi būti įrengta būda ar kita vieta (slėptuvė), kurioje šuo galėtų pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų ir kurios dydis, priklausomai nuo šuns dydžio, būtų toks, kad šuo į ją galėtų lengvai įlįsti, joje apsisukti ir atsigulti. Šuns būda turi būti pakelta nuo žemės paviršiaus ar kito pagrindo ar kitu būdu užtikrinama šuns poilsio vietos apsauga nuo vandens“. Įsakymo priede yra nurodytos minimalios gyvūnams augintiniams skiriamo ploto normos. Kiekvienam gyvūnui augintiniui skiriama ploto norma atsižvelgiant į gyvūno svorį. Taip pat pažymima ir tai, jog ploto norma priklauso nuo vedžiojimo dažnumo ir laiko. Kuo rečiau ar išvis nevedžiojamas gyvūnas, tuo didesnė ploto norma jam skiriama (1 lentelė). (8).

* Pirma ploto norma taikoma šunims, kurie išvedami pasivaikščioti ne rečiau kaip 1 kartą per dieną ne trumpesniam kaip 1 valandos laikotarpiui arba ne rečiau kaip 2 kartus per dieną ne trumpesniems kaip 30 min. laikotarpiams. Antra ploto norma taikoma šunims, kurie nė karto per dieną neišvedami pasivaikščioti.

1 lentelė. Minimalios gyvūnams augintiniams skiriamo ploto normos.

Gyvūno augintinio rūšis ir svoris,

kg

Gyvūnui augintiniui skiriamas minimalus plotas, m2

Minimalus plotas, skiriamas gyvūno augintinio vadai (8 savaičių amžiaus ir vyresniems jaunikliams), m2 Bute / name Patalpoje, laikymo įrangoje Iki 4

jauniklių Daugiau kaip 4 jaunikliai Vienam Kiekvienam papildomam Šunys Iki 10 kg 10 – 20 kg 20 – 40 kg Per 40 kg 10 15 20 30 4/8* 4/15* 6/25* 6/30* 2/4* 2/7* 2/12* 3/15* 2 3 4 4 3 6 8 12

1.2. Gyvūnų gerovės vertinimas

1.2.1. Gerovės vertinimo kriterijai

Gyvūnų gerovė gali būti vertinama naudojant įvairius fiziologinius parametrus, atliekant klinikinius tyrimus ar stebint elgesį bei dažniausiai lyginant gautus rezultatus tarp gyvūnų, kurie

14 laikomi ar auginami skirtingomis sąlygomis (22). Teigiama, kad fiziologiniai parametrai yra objektyvūs gyvūnų gerovės vertinimo ar atsako į stresą kriterijai. Taip yra dėl to, kad tokie parametrai gerai ištirti ir yra žinomos jų normos. Tokie parametrai gali būti širdies, kvėpavimo dažnis, kraujo rodiklių, hormonų, šlapimo ar išmatų tyrimai, temperatūros matavimas. Nors tokie rodikliai yra plačiai priimti, kyla daugybė sunkumų juos vertinant ir siejant su prasta gyvūno gerove. Tokie fiziologiniai rodikliai gali būti siejami su gerove tik tuo atveju, jei jų nuokrypiai nuo normų yra tiesiogiai susiję su kančia ar yra rezultatas tam tikrų ligų (12). Kadangi nėra vieno absoliutaus rodiklio, kuris leistų daryti išvadas apie gyvūno gerovę – tenka ištirti kuo daugiau rodiklių ir gyvūnų (22). Nors fiziologiniai parametrai gali būti gerovės vertinimo kriterijai, tačiau gyvūno elgesys taip pat gali būti puikus indikatorius. Jį tiria etologija – mokslas, tiriantis bendruosius biologinius gyvūnų elgesio pagrindus ir dėsningumus (14).

Gyvūnai rodo aiškius skausmo, pervargimo, baimės, agresijos ir kitokius ženklus. Kuo daugiau apie juos žinoma, tuo lengviau juos atpažinti gyvūno elgesyje (4). Elgesys yra ne tik fizinės, bet ir psichinės būsenos atspindys (23), todėl kuo geriau jis suprantamas, tuo lengviau spręsti apie gyvūno poreikius ir sveikatą. Elgesys gali ne tik atsakyti į tai ar gyvūnas yra sveikas, bet ir į tai ar gyvūnas turi tai, ko jis nori – pvz., bandymas ištrūkti iš voljero, grandinės graužimas gali rodyti tai, kad gyvūnui toks suvaržymas nepatinka ir jam reikia laisvės, arba gyvūnas siekia to, ko nėra jo aplinkoje. Elgesys yra gyvūno sprendimo rezultatas, jo emocijų išraiška. Gyvūno elgesys kaip gerovės vertinimo kriterijus turi nemažai privalumų. Jį yra lengviau interpretuoti ir kitaip nei biocheminių ar fiziologinių parametrų tikrinimas nesukelia gyvūnui streso – elgesio tyrimas yra neinvazyvus, t. y. nereikalauja tiesioginio kontakto ar organizmo audinių pažaidos. Be to, daugeliu atveju elgesio tyrimas net netrukdo gyvūnui. Taigi gyvūno elgesys siekiant įvertinti gerovę yra aiškiausia, mažiausio kišimosi reikalaujanti priemonė ir ko gero geriausia alternatyva fiziniams ir biocheminiams parametrams (24).

Gyvenimo kokybė ir kiekybė dažnai yra susijusios ir tarp jų yra priklausomybė. Nors gyvenimo trukmė retai apibūdinama kaip gyvūnų gerovės problema, tačiau ji gali būti naudojama kaip vienas iš gerovės vertinimo kriterijų (25).

1.2.2. Gyvūnas

Fiziniai parametrai, tokie kaip augimo greitis, kūno svoris ar kondicija gali parodyti gyvūno medžiagų apykaitos statusą. Tiek fizinis, tiek emocinis stresas turi įtakos gautų maisto medžiagų pasiskirstymui organizme ir tuo pačiu kūno kondicijai. Kūno kondicija parodo gyvūno riebalinio ir raumeninio audinių pasiskirstymą, ir yra kūno būklės bei sukauptų maisto medžiagų indikatorius (12). Kūno kondicija taip pat rodo mitybos pokyčius, padeda įvertinti ar kūno masė yra tinkama bei aptikti susirgimus prieš tai kol pasireiškia aiškiai matomi klinikiniai požymiai (26). Normos ribų

15 nesiekianti kūno kondicija gali būti dėl navikinių susirgimų, chroninių ligų, dantų problemų ar parazitozių (12). K. E. Michel atliko tyrimą, kurio metu ištyrė 100 šunų, turinčių navikinius susirgimus. Buvo vertinama kūno kondicija siekiant nustatyti kacheksiją dėl onkologinių ligų. Kūno kondicija vertinta devynių balų sistemoje, kur 1 reiškė visišką kacheksiją, o 9 – nutukimą. 4 proc. šunų kondicija buvo mažiau nei 3 balų. Vertinant kūno svorį prieš susirgimą, o vėliau ir jį diagnozuojant, paaiškėjo, kad 31 proc. šunų neteko 5 proc. kūno svorio, 14 proc. nuo 5 iki 10 proc. kūno svorio ir 23 proc. šunų neteko daugiau nei 10 proc. pirminio kūno svorio. Tačiau, kaip teigia autorė, anoreksija ir sumažėjęs kūno svoris gali rastis ne vien dėl navikinių susirgimų, bet ir dėl prastos gyvenimo kokybės (27).

Patologinė būklė, kai yra perteklinis riebalinio audinio kiekis, lemiantis įvairias organizmo funkcijų modifikacijas, yra vadinama nutukimu (28). Pastaraisiais metais šunų nutukimas didėja paraleliai kaip ir žmonių. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, daugiau nei 60 proc. žmonių yra nutukę, kai tuo tarpu beveik 40 proc. šunų pasak veterinarų laikomi nutukusiais. Toks paplitimas kelia susirūpinimą, nes šunims kaip ir žmonėms nutukimas siejamas su insulino atsparumu, osteoartritu, širdies ligomis, įvairių tipų navikais ir sutrumpėjusia gyvenimo trukme (29). Kitose išsivysčiusiose šalyse šunų nutukimas siekia 34 – 59 proc. Vis didėjantis šunų nutukimas yra žmonių populiacijos atspindys ir panašių aplinkos sąlygų – mažo aktyvumo ir laisvo priėjimo prie kaloringo maisto – įtaka (30). Didelę reikšmę turi tai, kad žmonių maisto grandinėje vyrauja apdoroti produktai, kurie turi didelę energinę vertę, tačiau juose mažai skaidulų, mikroelementų. Kadangi tokius produktus vartoja žmonės, tai jie patenka ir į šunų maisto grandinę (31). Nutukimas sukelia įvairius sveikatos sutrikimus, nors kai kurie augintinių savininkai teigia, kad storas šuo – gerų gyvenimo sąlygų ir gerovės atspindys. Yra nemažai nutukimo priežasčių ir rizikos faktorių tokių kaip lytis, kastracija, amžius. Pvz., nutukimo tikimybė didėja sulaukus dvejų metų, o pikas pasiekiamas šešių – aštuonių metų amžiaus. Endokrininės sistemos ligos, tokios kaip cukrinis diabetas, hipotiroidizmas taip pat didina nutukimo tikimybę. Labai svarbus faktorius yra gyvenimo būdas ir fizinės veiklos kiekis, kurios gyvūnas turi gauti mažiausiai kelias valandas per savaitę. Nesubalansuota mityba, ypatingai daug energijos turinčio pašaro šėrimas šuniui, kurio pašaro energijos poreikis yra mažas yra viena pagrindinių nutukimo priežasčių (28). Eleanor Raffan (2016) atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad tarp įvairių šunų veislių polinkis į nutukimą skiriasi, ir tai rodo genetinių faktorių įtaką. Iš visų tirtų veislių didžiausią polinkį į nutukimą turėjo Labradoro retriveriai. Į nutukimą linkę Labradoro retriveriai turi POMC geno mutaciją, kuri stabdo β – MSH ir β – endorfino produkciją, kurie palaiko organizmo energijos homeostazę. Mutacija susijusi su svoriu, riebumu ir maisto motyvacija (30).

16 Gyvūno kūno danga taip pat turi įtakos jo gerovei. Yra didelė tikimybė, kad ilgaplaukiai šunys pastoviai laikomi pririšti karštą dieną gali greitai perkaisti, kai tuo tarpu trumpaplaukiai šunys ar neturintys pokailio žiemos metu gali peršalti. Dėl šių priežasčių gerovė prastėja (14). Gyvūno sugebėjimas prisitaikyti prie temperatūros pokyčių priklauso nuo sveikatos bei kūno kondicijos (12). Dėl itin aukštos ar žemos aplinkos temperatūros gali stipriai virš normos pakilti streso hormonas kortizolis (1).

Gyvūnų kastracija – procedūra, kuria siekiama pakeisti elgesį, mažinti populiaciją ar užkirsti kelią kai kurioms ligoms. Vis dėlto kai kuriose šalyse kastracija nėra plačiai taikoma ir gyvūnai gali veistis be žmonių įsikišimo (6). Elgesio ir ekologijos tyrėjų grupės mokslininkai C.J. Barnard ir J. L. Hurst (2012) atlikę tyrimą su laboratorinėmis pelėmis pateikė išvadas, kad intensyvios reprodukcijos metu susidaręs didelis hormono testosterono kiekis veikia imunosupresyviai ir padidiną patino imlumą ligoms. (12). Išsivysčiusiose šalyse gyvūnų veisimas yra apibrėžtas įstatymiškai. Jungtinės Karalystės „Šunų veisimo ir pardavimo įstatyme“ nurodoma kaip dažnai patelė gali būti kergiama, kokio amžiaus, maksimalus vadų skaičius bei kokio amžiaus sulaukę jaunikliai gali būti perduodami naujiems šeimininkams. Veislynų klubų taisyklėse taip pat reikalaujama, kad patelė nebūtų kergiama anksčiau nei vienerių metų, turėtų daugiausiai šešias vadas per gyvenimą ir būtų naudojama veisimo tikslams iki aštuonerių metų (2, 13).

1.2.3. Aplinka

Gyvūnai gamtoje susiduria su daug iššūkių, kurie daro įtaką jų sveikatai ir išgyvenimui, tačiau padeda palaikyti harmoniją tarp fizinės ir psichinės veiklos. Skirtingai nuo gyvūnų laisvėje, nelaisvėje auginami gyvūnai dažniausiai laikomi paprastoje, monotoniškoje ir nuspėjamoje aplinkoje, kurioje tik kartais arba išvis nesusiduria su jokiais iššūkiais. Iš prigimties socialiems gyvūnams tokia izoliacija yra žalinga. Net jei gyvūnas yra gerai maitinamas ir fiziškai sveikas, jis neturės geros gyvenimo kokybės, jei jo laisvė stipriai ribojama ar aplinka skurdi. Negalint patenkinti elgesio poreikių gyvūnai gali tapti nervingi ar agresyvūs (12). Apskritai gyvūną supanti aplinka yra tinkama tik tuo atveju, jei ji suteikia galimybę gyvūnui patenkinti visus jo poreikius. Šunys, kurių judėjimo laisvė apribota grandine, negali pasiekti potencialiai įdomių daiktų ar atlikti kai kuriuos veiksmus. Tokios problemos labai dažnos tarp apsaugai laikomų šunų, kurių vienintelė funkcija – įspėti apie pavojų (14).

Šuns gyvenimo kokybė nukenčia, jei jo aplinka yra skurdi ar laikymas netinkamas. Geriausias būdas suprasti ar aplinka tinkama yra „paklausti“ gyvūno. Elgesys, sveikata, fizinė ir psichinė būsena yra visų išorinių faktorių, veikiančių gyvūną, visuma (32). Gyvūno gyvenimo kokybė priklauso ir nuo jį supančių garsų bei kontaktų su žmonėmis ar kitais gyvūnais (33). Skurdi fizinė ir socialinė aplinka šuniui sukelia nuobodulį ir frustraciją, kurie gali peraugti į išsiskyrimo nerimą

17 (SAD) – tai elgesio sutrikimas, kuris pasireiškia, kai šuo paliekamas vienas ar atskiriamas nuo šeimininko. Ši elgesio forma gali pasireikšti padidėjusia vokalizacija, bandymu pabėgti, nerimu (34). Šunims, kurie laikomi vieni gali trūkti pakankamo socialinio bendravimo. Per maža protinė stimuliacija mažina elgesio lankstumą ir skatina šuns reaktyvumą ar depresiją, ypač šuniui senstant (35). Dauguma šunų savininkų supranta, kad turi užtikrinti gyvūno sveikatingumą, tačiau svarbu, kad jie suprastų ir psichologinių aspektų svarbą (1).

David J. Menor (2011) atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad socialinio kontakto stoka ir apribotas judėjimas sukelia šunims stresą ir tą įrodo padidėjęs plazmos kortizolio kiekis (36). Socialioms gyvūnų rūšims socialinis kontaktas yra biologinis poreikis, o teigiama jo patirtis turi tiesioginę įtaką sveikatai ir gerovei (12). Netekus svarbaus kompaniono, nesvarbu žmogaus ar gyvūno, šunys gali tapti apatiški ir nereaguojantys. Toks elgesys kartu su frustracija, baime ar kontrolės savoje aplinkoje trūkumu yra ženklas, kad gyvūnui sunkiai sekasi susidoroti su esama situacija (37). Atlikus tyrimą su šunimis paliktais vienais namuose paaiškėjo, kad atskyrimo metu šuns poilsis gali rodyti situacijos priėmimą, tačiau ilgą laiką ir dažnai paliekant šunis vienus nukenčia jų gerovė, jeigu šeimininkas kitais būdais nekompensuoja stimuliacijos trūkumo (38). Kito tyrimo metu buvo įrodyta, kad šunų, kurių laisvė apribota, gyvenimo kokybė gerėja, jeigu jiems skiriama daugiau fizinės veiklos ir kontakto su žmonėmis (36).

Gyvūno negalėjimas elgtis pagal prigimtį dėl stimuliacijos trūkumo ar fizinio apribojimo dažnai yra prastos gerovės priežastis. Galimybė atlikti rūšiai specifinį elgesį yra naudinga nelaisvėje laikomiems gyvūnams. Etologiniai poreikiai yra terminas apibūdinantis tokio elgesio atlikimo būtinybę. Jais gali būti grūmingas, ėdimo elgesys, medžioklė. Nesant galimybės patenkinti šiuos poreikius šunims gali vystytis baimė, agresija, padažnėjęs auto – grūmingas ir vokalizacija, stereotipinis elgesys, kaprofagija. Dauguma šių elgesio modelių naudojami kaip streso indikatoriai. Siekiant patenkinti etologinius poreikius ir pagerinti pažinimo gebėjimus yra praturtinama aplinka (39). Nelaisvėje laikomiems gyvūnams aplinkos praturtinimui gali būti naudojama sensorinė stimuliacija – stimulai skirti sužadinti konkrečius pojūčius – klausos, uoslės, regos. Daugeliui gyvūnų rūšių teigiamas efektas pasiekiamas leidžiant klasikinės muzikos įrašus. Atlikus eksperimentą paaiškėjo, kad kontrolinėje grupėje esantys šunys daugiau laiko praleidžia ilsėdamiesi ir mažiau laiko skiria lojimui. Aplinkos praturtinimui taikoma ir olfaktorinė stimuliacija. Tyrimai su šunimis iš prieglaudos parodė, kad levandų eterinis aliejus sumažina aktyvumą ir vokalizaciją, skatina atsipalaidavimą (40), o juo impregnuoti audiniai automobiliuose padeda sumažinti vežamų augintinių hiperaktyvumą ir susijaudinimą (41). Dar viena olfaktorinės stimuliacijos priemonė yra šunų „raminimo“ feromonas (DAP – dog appeasing pheromone). Jis naudojamas siekiant kontroliuoti su garsais ar važiavimu transporto priemone susijusioms problemoms (40), o atliktas

18 tyrimas su prieglaudose laikomais šunimis atskleidė, jog naudojant šį hormoną septynias dienas ryškiai sumažėja lojimas (42). Aplinkos praturtinimui naudojami maistu užpildyti žaislai. Lidewij (2008) atliktas eksperimentas su laboratorijoje laikomais bigliais parodė, kad šunys gavę pašaru užpildytus žaislus buvo aktyvesni – gyvūno bandymas gauti pašarą vertė jį ne tik mąstyti, bet ir fiziškai judėti. Šuns aktyvus kontaktas su žaislu užėmė maždaug 32 proc. viso stebėjimo laiko. Taip pat pastebėta, kad šunys mažiau lojo, kai žaislas buvo jų narve. Aktyvus kontaktas gali būti prailgintas naudojant labiau motyvuojantį pašarą (39).

1.2.4. Elgesys

Gyvūnų elgesio pokyčiai gali rodyti rimtas problemas, kurios turi įtakos ne tik paties gyvūno gerovei, bet ir gyvūno savininkams. Baimė yra normali šuns reakcija į dirgiklį, kuris nežinomas ir su kuriuo gyvūnas nebuvo supažindintas. Lygiai taip pat šunims yra normalu reaguoti agresyviai susiduriant su individu, kuris kelia grėsmę ir nuo kurio nepavyksta pabėgti, o agresiją naudoti kaip gynybą (34). Nenormalus elgesys toks kaip stereotipija, savęs žalojimas, uodegos kramtymas, perdėtas agresyvumas ar pasyvumas yra prastos gerovės indikatoriai (14). Aplinkoje esančių daiktų kramtymas yra viena iš nepageidaujamo elgesio formų. Kramtymas yra fiziologinis poreikis, tačiau nesant aplinkoje tam skirtų daiktų, šunys graužia bet ką ir toks elgesys jiems padeda nusiraminti, panašiai kaip ir pasireiškiant stereotipiniam elgesiui (1).

Stereotipai – kartojami, nesikeičiantys ir betiksliai elgesio modeliai, kurie naudojami gyvūnų gerovės įvertinimui. Kai kurie autoriai teigia, kad bet koks stereotipinio elgesio lygis rodo prastą gerovę, kiti – kad didėjantis stereotipijos lygis rodo mažėjantį gerovės lygį (43). MS Dawkins (2004) straipsnyje teigiama, kad gerovė yra prasta, jei stereotipinis elgesys užima daugiau nei 40 proc. aktyvaus elgesio (24). Tipiški stereotipinio elgesio pavyzdžiai yra sukimasis vienoje vietoje, vaikščiojimas ar greitas žingsniavimas tuo pačiu keliu tam tikrame plote. Toks elgesys nėra problema – jis tik pagrindinės problemos pasekmė (1). Stereotipinis elgesys pasireiškia, kai egzistuoja didelis skirtumas tarp gyvūnui suteikiamų laikymo sąlygų ir galimybės išreikšti rūšiai būdingą elgesį, todėl stereotipinis elgesys atspindi ir psichinę gyvūno būseną (43). Aplinka taip pat gali kelti pastovų stresą, todėl nenormalus gyvūno elgesys, pasikartojantys veiksmai yra tarsi nusiraminimo priemonė, kuri leidžia gyvūnui susidoroti su keliamu stresu. Dar viena stereotipinio elgesio priežastis yra CNS vystymosi pokyčiai, kuriems įtaką padarė ankstyva skurdi aplinka. Taigi, stereotipinis elgesys gali pasireikšti dėl fizinio apribojimo ir stimuliacijos nebuvimo, socialinės izoliacijos bei neišvengiamo streso ar baimės (44).

Kita dažnai sutinkama elgesio problema yra baimė. Užmiesčiuose ir kaimo vietovėse auginami šunys dažnai bijo įvairių garsų, o labiausiai išsiskiriantys yra fejerverkai, šūviai bei griaustinis (6). Baimė apibūdinama kaip emocinė būklė, sukeliama pavojaus, su kuriuo gyvūnas

19 susiduria. Ji gali būti apibūdinama ir kaip normalus savisaugos instinktas, kuris padeda gyvūnui išgyventi sunkiomis sąlygomis. Šunys baimę išreiškia įvairiai – jie gali vengti dirgiklio, jam pasiduoti ar elgtis agresyviai (45). Daugumai šunų baimė stipriau pasireiškia tada, kai jie paliekami vieni. Baimė pasireškia ne tik elgesio formomis, tokiomis kaip dūsavimas, bėgimas, drebėjimas, hiperaktyvumas ar gynimasis, tačiau ir fiziologiškai – tachikardjia, padidėjęs seilėtekis, eliminacija. Maždaug 40 – 50 proc. gyvūnų savininkų teigia, kad jų šuo turi baimių. Barbara L. (2008) atliktos apklausos metu, kurioje dalyvavo 3500 šunų savininkų, paaiškėjo, kad net 73 proc. šunų bijo įvairių garsų – labiausiai fejerverkų ir griaustinio. Nustatyta, kad polinkį į baimes turi skalikai, dekoratyvinių veislių šunys bei mišrūnai. Nors baimė yra dažna problema, tačiau ją retai bandoma išspręsti, nors gydymo būdų yra net keli. Gydymas gali būti ilgalaikis ir trumpalaikis. Trumpalaikis gydymas skiriamas siekiant iš karto nuraminti gyvūną ir jo metu naudojami vaistiniai preparatai su tokiomis veikliosiomis medžiagomis kaip acepromazinas, diazepamas. Ilgalaikis gydymas skirtas problemos pašalinimui. Jo metu gyvūnas pratinamas prie to garso, kurio bijo, naudojant įrašytus garso įrašus ir pamažu didinant garso stiprumą. Tuo pačiu metu gali būti naudojamas ir šunų „raminimo“ feromonas. Tada esant garso dirgikliams žaidžiama su šunimi, duodamos bendro paklusnumo komandos siekiant užkirsti kelią reakcijai į dirgiklį (46).

Agresija yra normalus elgesys, bet naminiams gyvūnams nepageidaujamas, ypač jei atsiranda tikimybė dėl to būti sužeistam (47). Ji apima įvairias elgesio formas nuo kūno pozos, gestų, snukio išraiškos iki staigaus puolimo. Agresija yra viena dažniausių problemų šunų tarpe. Vien tik JAV kiekvienais metais užregistruojama apie 2 milijonus įkandimų žmonėms, iš kurių 10 – 16 baigiasi mirtimi, todėl šunų agresija kelia pavojų visuomenės sveikatai (34). Kituose šaltiniuose rašoma, jog šunų užpuolimų skaičius siekia 4,5 milijono. Galbūt dėl tokio didelio užpuolimų ir įkandimų skaičiaus šunų fobija yra dažna problema tarp žmonių. Teigiama, kad šunų bijo 12,1 proc. moterų ir 3,3 proc. vyrų (48). Dažniausios šunų įkandimų aukos yra vaikai, o įkandimų kaltininkai ne svetimi šunys, o šeimos ar artimųjų augintiniai, todėl dauguma įkandimų įvyksta namų aplinkoje. R. Reisner (2008) atliktos apklausos rezultatai atskleidė, kad tam įtakos turi šeimininkų žinių trūkumas apie šunų elgseną ir agresiją, bei atsargumo stoka. Tipiškai manoma, kad šunų įkandimai vaikams įvyksta dėl tyčinio erzinimo ar pastangų nuskriausti gyvūną. Vis dėlto, net ir įprastas elgesys, toks kaip laikysenos pokytis, akių kontaktas ar glostymas kai kuriems šunims gali būti suprantamas kaip provokacija (49). J. Schalamon (2016) atliktas tyrimas patvirtina Reisner teiginį, kad dauguma įkandimų įvyksta, kai šuo yra pažįstamas ar savas - net 73 proc., tačiau tik 33 proc. šunų yra laikomi namuose kaip šeimos nariai (50).

Šunų agresija yra klasifikuojama. Ji gali būti baimės, dominavimo, teritorinė, žaidimų, nukreipiamoji, maisto ar motinystės. Nepaisant agresijos tipo nukenčia tiek puolantis šuo, tiek auka.

20 Agresija turi didelę reikšmę šunų gerovei, nes dėl jos šunys dažniau yra eutanazuojami nei gydomi (51). Baimės agresija atsiranda, kai šuo yra užspeistas į kampą ir negali pabėgti. Šiuo atveju nėra įspėjimo fazes, puolimas būna staigus ir dėl to sužalojimai būna žiaurūs, nes šuo nekontroliuoja kandimo ir agresijos intensyvumo (34, 52). Dominavimo agresija gali būti sukelta patiriant nuolatinį nerimą dėl užimamos pozicijos hierarchijoje ir pastovių pastangų apibrėžti savo statusą. Šis agresijos tipas turi ilgalaikį efektą šuns gerovei, nes šeimininkai nesugebėję susitvarkyti su šia problema atsisako tokį šunį laikyti (51). Šunys, kurie linkę į dominavimo agresiją dažnai rodo ir teritorinę agresiją. Paprastai kai žmonės ar gyvūnai patenka į svetimus namus ar kiemą, dauguma šunų rodo orientacinį elgesį ir loja, bet netampa agresyvūs. Tai normalus elgesys ir problema atsiranda tada, kai šuo tampa agresyvus ir nekontroliuojamas. Bailiems ar nervingiems šunims, teritorinė agresija yra suprantama kaip efektyvus būdas išvaryti įsibrovėlius, ir tokiu būdu sumažinti nerimą ar baimę. Šis agresijos tipas pastebimas mažai socializuotiems šunims (53).

Agresija gali būti nukreipta tiek į žmones, tiek į gyvūnus. M. I. Talegon (2011) straipsnyje pagrindžiama, jog nerimą jaučiantys šunys yra labiau linkę į agresiją. Šunų kandimas šeimininkams aiškinamas tuo, jog gyvūnas jaučia diskomfortą, kenčia ir dėl to patiria nerimą, kuris vystosi į agresiją. Todėl norint sumažinti gyvūno agresiją, reikia kontroliuoti jo nerimą. Tam gali būti naudojami keli būdai. Visų pirma – relaksacija, kurios metu šeimininkas moko šunį atsipalaiduoti iš pradžių nesant jokių dirgiklių, o vėliau juos pridedant. Kitas būdas yra medikamentinis, naudojant tas pačias veikliąsias medžiagas kaip ir gydant baimes, siekiant atstatyti neurocheminį balansą. Psichotropinės medžiagos naudojamos serotonino kiekio padidinimui, nes jo trūkumas skatina agresiją. Taip pat naudojamos ir elgesio modifikacijos, kurių tikslas padidinti specifinio stimulo ar situacijos toleravimo slenkstį (34).

1.2.5. Fizinis krūvis

Šunims, kurie laikomi lauke, turi būti skirta užtektinai erdvės, kad jie galėtų išsikrauti ir neatsirastų stereotipinis elgesys, susijęs su vaikščiojimu. Svarbu, kad gyvūnas gautų tinkamą fizinio krūvio kiekį. Jis priklauso nuo šuns amžiaus ir veislės. Pavyzdžiui, jaunikliams ir seniems šunims reikia riboti fizinio krūvio kiekį, siekiant apsaugoti sąnarius (18). Individualūs gyvūnai turi skirtingus poreikius. Fizinio krūvio kiekis priklauso ne tik nuo amžiaus ir veislės, bet ir nuo sveikatos būklės. Kai kurių veislių šunys yra itin aukšto energijos lygio, todėl jiems reikia ypatingai daug fizinio krūvio lyginant su žemo ar vidutinio energijos lygio šunimis (17). Įtakos kaulams ir sąnariams turi ir per mažas fizinio krūvio kiekis, ypatingai kai šunų laisvė ribojama (14). Be to fizinis krūvis, toks kaip reguliarus pasivaikščiojimas, gerina apskritai visą organizmo būklę ir ne tik šuns, bet ir šeimininko (54), tačiau reguliarus šuns vedžiojimas priklauso tik nuo paties šeimininko atsakomybės ir pareigos jausmo (55). Dažnai fizinis krūvis yra taikomas kaip gydymo priemonė

21 nutukusiems šunims, ypatingai vaikščiojimas padeda kontroliuoti kūno svorį ir išlaikyti tinkamą kūno kondiciją (29).

1.2.6. Mityba

Laisvė gauti gerą pašarą ir vandenį, nebadauti ir nejausti troškulio yra pirmoji iš „5 – ių Didžiųjų laisvių“. Tai rodo, kad mityba užima kone svarbiausią vietą kiekvieno individo gyvenime, nes nuo jos priklauso išgyvenimas ir reprodukcija (6). Nemažai problemų kyla dėl šeimininkų neišmanymo ir netinkamo šunų maitinimo (14). N. Dillitzer (2011) teigia, kad namuose ruoštas pašaras yra nesubalansuotas (56). Jos teiginį patvirtina R. Heuberger (2010) atliktas tyrimas, kuris parodė, jog šėrimas atliekomis nuo stalo didina tikimybę nutukti bei nesudaro reikalingo medžiagų, tokių kaip kalcis, fosforas, paros kiekio (57). Atsižvelgiant į gyvūnų savininkų nežinojimą apie nesubalansuotos mitybos įtaką bendrai organizmo būklei, bei remiantis ekonominiais aspektais – vis dar populiarus gyvūnų šėrimas namuose ruoštu pašaru (58).

Dabar šunų gyvenimas yra pasyvus, jie reguliariai maitinami, ilgiau gyvena, todėl tai lemia mitybos poreikius. Šunys prisitaikė ne tik prie itin daug energijos turinčio pašaro, bet ir paties pašaro įvairovės, tačiau maisto medžiagų įsisavinimas priklauso ne tik nuo pašaro rūšies, bet ir gyvūno gebėjimo jas įsisavinti. Nors šunys turi artimą genetinį ryšį su protėviais vilkais ir yra laikomi mėsėdžiais, domestikacijos metu vyko kai kurie virškinimo sistemos ir metabolizmo pokyčiai, kurie leidžia teigti, kad šių dienų šunys labiau yra visaėdžiai (59). Žmonėms pereinant nuo klajoklinio prie sėslaus gyvenimo būdo bei vystantis žemės ūkiui, vilkai ieškodami maisto ir ėsdami žmonių paliktas atliekas patys save prijaukino. Svarbiausiu maisto šaltiniu tapo žmonių atliekos, kuriose nebuvo daug mėsos. Dėl šios priežasties turėjo vykti pokyčiai vilkų virškinimo sistemoje. Erix Axelsson (2013) su kolegomis atliko tyrimą, kurio metu lygino šunų ir vilkų DNR ir bandė išsiaiškinti prijaukinimo procesui svarbius genus. Buvo ištirti 12 vilkų ir 60 šunų genomai. Skirtumai rasti genuose, lemiančiuose elgesį – 19 DNR regionų svarbūs smegenų veiklai, iš kurių 8 susiję su nervų sistemos vystymusi, ir tai paaiškina šunų prijaukinimą ir tapimą gyvūnais augintiniais. Kiti skirtumai pastebėti genuose, atsakinguose už virškinimo sistemos pokyčius, t.y. krakmolo virškinimą. Šunys turi papildomas geno kopijas, kurios lemia amilazės gamybą. Vilkai turi dvi šio geno kopijas, o šunys 4 – 30 geno kopijų. Tyrimo metu apskaičiuota, kad šunys amilazės gamina 28 kartais daugiau negu vilkai (60). Vis dėl to 2015 metais G. Bosh atlikti genomo tyrimai parodė, kad amilazės kopijų skaičius tarp veislių skiriasi. Pvz, Saluki turi 29 geno kopijas, kai tuo tarpu Sibiro haskiai 3 – 4 kopijas (59). Atlikti tyrimai mėgintuvėliuose patvirtino, kad šunys penkis kartus geriau virškina krakmolą. Šunys taip pat 12 kartų daugiau nei vilkai turi – gliukoamilazės fermento – maltazės (60). Tais pačiais metais paskelbta teorija, kuri taip pat rėmėsi pilno genomo tyrimu. Buvo atlikti keturių vilkų, trijų benamių ir trijų naminių šunų genomo

22 tyrimai. Rasti genai, atsakingi už virškinimą, medžiagų apykaitą, vėžį bei seratonino išsiskyrimą į smegenis. Jų vystymosi eiga tarp žmonių ir šunų sutapo, todėl teigiama, kad šunys gyvendami su žmonėmis prisitaikė su jais prie aplinkos pokyčių ir tokiu būdu abiejų rūšių genome pokyčiai vyko panašiu metu (61).

Pašaro, ypatingai energijos, pasisavinimas gali būti ribojamas šunis šeriant prastos kokybės pašaru arba ribojant aukštos kokybės pašaro kiekį. Energijos, pašaro ir vandens apribojimas daro įtaką sergamumui ligomis, veda prie prasto augimo ir reprodukcijos, sukelia sunkius sveikatos sutrikimus. Dėl nepakankamo maisto medžiagų ir vandens kiekio sutrinka fiziologinės organizmo funkcijos. Vanduo svarbus daugeliui fiziologinių funkcijų, todėl bet koks didesnis vandens ribojimas turės sunkesnių ir staigesnių pasekmių negu ribojant maisto medžiagas. Vandens kokybė, jo švarumas bei mineralinių medžiagų ir toksinų kiekis taip pat turi įtakos gyvūnų sveikatai (12).

1.2.7. Sveikata

Sveikata yra svarbus aukštos gyvenimo kokybės aspektas (13). Ligos, sužeidimai, skausmas, judėjimo ar augimo sutrikimai rodo prastą gerovę (14). Skausmas yra proporcingas gerovei, kuo didesnis skausmas, tuo prastesnė gerovė. Pagrindinis skausmo požymis yra gyvūno elgesys, o šeimininko sugebėjimas pastebėti elgesio pokyčius ir imtis atitinkamų veiksmų daro tiesioginę įtaką gyvūno gerovei (73). Gera sveikata - esminė gerovės dalis, o veterinarijos gydytojai yra pagrindiniai specialistai galintys patarti apie rutininę sveikatos priežiūrą, tokią kaip vakcinaciją, endoparazitų ir ektoparazitų kontrolę ar visumoje apie ligas. Kiekvienas auginantis šunį turi pasirūpinti apie ligų ir parazitų prevenciją, tinkamą mitybą ir sveikatos priežiūrą, apimant ir dantų higieną (18). Reikšmingi pasiekimai gyvūnų gerovės srityje padaryti vakcinacijos dėka, kuri padeda išvengti gyvūno kančių atliekant ligų prevenciją (14). Dabartinės vakcinos yra sukurtos prieš daugelį įvairių patogenų, vienas iš jų itin svarbus ne tik šunų, tačiau ir žmonių populiacijai – pasiutligė. Nors pasiutligę žmonėms perduoti gali įvairių rūšių gyvūnai, tačiau 95 proc. perdavimų vyksta per naminių šunų įkandimus (68). Lietuvoje pradėjus vykdyti kovos priemones su pasiutlige, jos atvejų sumažėjo. Pvz., 2005 m. buvo užregistruota 89 naminių šunų pasiutligės atvejai, 2013 m. tik vieno, o nuo 2014 m. – nebuvo užregistruota nei vieno naminio šuns pasiutligės atvejo (69).

Grandine pririšti šunys būna ribotame plote, ant to paties grindinio, nepriklausomai nuo oro sąlygų. Šlapias ar drėgnas grindinys minkština letenų pėdutės, todėl jos gali tapti skausmingesnės ir skilinėti (1). Grindinys taip pat turi įtakos ir tokių ligų, kaip katarinis rinitas ar laringitas pasireiškimui, ypatingą reikšmę turi šaltis ir higiena. Tam, kad išvengti kenksmingų faktorių – šalčio ir kieto grindinio – yra būtinas tinkamų medžiagų miegojimo vietose naudojimas nepriklausomai nuo šuns amžiaus. Bulgarijoje K. I. Uzunova (2005) atliko tyrimą siekdama išsiaiškinti katarinio rinito ir laringito pasireiškimo priklausomybę nuo mikroklimato ir grindinio

23 tipo. Tyrimas atliktas vasario ir kovo mėnesiais, kai lauke temperatūra svyravo nuo 1,5 o_{C iki 7,4} o_{C, oro drėgnumas 73 – 87 proc, o uždaruose aptvaruose atitinkamai 6,8} o_{C – 11,4} o_{C ir 67 – 75} proc. Miegojimo vietoms buvo naudotos šios medžiagos: šiaudai, kartonas, medinės lentos arba drožlės, betonas. Buvo vertinama gyvūno kūno temperatūra, nosies ištakos, kosulys. Taip pat fiksuotas mikroklimatas – aplinkos temperatūra, oro drėgnumas ir judėjimas, kenksmingų dujų kiekis. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad šunims, kurių miegojimo vietose nebuvo jokios medžiagos, t.y. jie turėjo sąlytį tik su betonu, pasireiškė tiek rinitas, tiek laringitas, o šunims, kurių miegojimo vietose buvo medžiaga, jokių sveikatos sutrikimo požymių nepasireiškė. Susirgimams įtaką galėjo daryti ne tik sąlytis su betonu, bet ir netinkamas mikroklimatas, kadangi oro temperatūra nesiekė optimalios 18 oC, o oro drėgnumas buvo 15 proc. didesnis nei optimalus (65 proc.). Paaiškėjo, kad geriausios higienos sąlygos ir mažiausiai elgesio pokyčių buvo naudojant medines lentas (62).

Daugelyje pasaulio šalių didelę reikšmę turi ektoparazitų – blusų, kaip vektorių kontrolė. Blusos yra mėsėdžių parazitozės dipilidiozės sukėlėjo Dipylidium caninum tarpinis šeimininkas. Blusos platina cestodo lervas cisticerkoidus, kuriais dažnai užsikrečia šunys, katės, o kartais ir žmonės, ypač vaikai. Blusų įkandimo vietoje atsiranda niežėjimas, kartais bėrimas, o esant didelei invazijai ir sunkesnė būklė – anemija. Dėl dažnų kartotinių blusų įkandimų šeimininkai tampa jautrūs blusų seilėms, todėl jiems vystosi blusų sukeltas alerginis dermatitas. Po įkandimo reakcija pasireiškia greičiau ir gali trukti savaitę ir ilgiau (63, 64). Kiti didelę reikšmę turintys ektoparazitai – erkės. Kaip kraujasiurbiai parazitai jos gali padaryti tiek tiesioginę žalą maitindamosi, tiek ir perduodamos tokių ligų kaip babeziozė ar erlichiozė sukėlėjus. Siekiant apsaugoti šunis nuo ektoparazitų, reikia reguliariai naudoti akaricidinius ir insekticidinius preparatus, tačiau reikia turėti omenyje, kad jų veiksmingumas gali būti nevienodas skirtinguose regionuose. Pvz. F. D. Torres 2008 m. atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad Rhipicephalus sanguineus erkės Panamoje atsparios permetrinui, amitrazui, tačiau jautrios fipronilui, o erkės Ispanijoje atsparios deltametrinui, tačiau jautrios amitrazui (70).

Endoparazitai, helmintai ir pirmuonys, yra svarbūs šunų enteropatogenai. Be to, kai kurie mėsėdžių parazitai yra zoonotiniai ir turi didelę reikšmę visuomenės sveikatai (65). Daug zoonotinių parazitų yra siejama su šunimis, o kadangi jų skaičius tiek miestuose, tiek kaimuose vis didėja, tai kyla vis didesnė parazitozių rizika. Dažniausiai sutinkami šunų endoparazitai Toxocara

canis, Ancylostoma caninum, Giardia, Cryptosporidium, Echinococcus ir Dipylidium caninum gali

žmonėms sukelti įprastas infekcijas ar ligą (11). Zoonozės dažnesnės tose vietovėse, kuriose nėra gerai išvystyta veterinarinė priežiūra (35). S. Dubna (2007) atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad užsikrėtimas Toxocara spp. yra dažnesnis kaimo vietovėse todėl, kad jose yra žemi šunų ir kačių veterinarinės priežiūros standartai. Šunų užsikrėtimas parazitais kaimo vietovėse gali būti dažnesnis

24 ir dėl to, kad jie šeriami termiškai neapdorotomis ūkinių gyvūnų skerdienos atliekomis. Kaimo vietovėse parazitinių ligų sukėlėjai dažniau randami šiltuoju metų laiku, pvz., teniozės sukėlėjai – pavasarį, o giardiozės – vasarą (11). Užsikrėtimas helmintais gali sukelti įvairius klinikinius simptomus. Tai gali būti lengvi virškinimo sutrikimai, negalėjimas priaugti svorio ar anoreksija, anemija, dehidratacija. Sunkiais atvejais gali rastis vystymosi sutrikimai, galimas ir gaišimas (71). Užsikrėtus pirmuonimis simptomai dažniausiai atsiranda staiga. Užsikrėtimas pasireiškia pilvo skausmu, spazmais, viduriavimu. Tokia būklė gali tęstis kelias savaites. Imunosupresyviems individams infekcija gali tapti chronine (72).

Sveikatos patikrai ar ligų diagnozei nustatyti yra atliekama daug įvairių tyrimų. Vieni dažniausiai naudojami ir informatyvūs yra kraujo tyrimai (66). Kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai kaip taisyklė yra naudojami veterinarinėje medicinoje siekiant įvertinti gyvūno sveikatos būklę (67). Kraujo morfologinis tyrimas parodo ląstelių skaičių ir tipą gyvūno kraujyje. Šis tyrimas parodo tokias būkles kaip anemiją, dehidrataciją, leidžia įtarti sistemines ligas, parodo uždegimą, stresą. Kraujo biocheminis tyrimas naudojamas nustatyti vidaus organų parametrams, tokių kaip kepenys, inkstai. Šis tyrimas turi didelę reikšmę sisteminių ligų diagnozavimui. Vertinant gautus rodiklius galima nustatyti ir nepakankamą ar netinkamą mitybą. Pvz., bendro baltymo sumažėjimas gali rodyti blogą maitinimą (66).

25

2. Tyrimo metodai

Rišimo būdu laikomų šunų gerovė buvo vertinama Žeimių miestelyje ir Liepių kaime (Jonavos raj.). Medžiaga tyrimams buvo renkama nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. liepos mėn. Iš viso tirta 20 šunų. Tyrimo metu atlikta šunų savininkų apklausa, tikrinta ar šuo turi ektoparazitų, renkami išmatų ir kraujo mėginiai. Parazitologiniai ir kraujo morfologiniai bei biocheminiai tyrimai atlikti X smulkių gyvūnų klinikos laboratorijoje.

2.1. Klausimynas

Atliekant apklausą buvo renkama bendra informacija apie šunį – veislė, lytis, amžius, kūno dangos ilgis. Kūno kondicija įvertinama vizualiai bei savininkui palpuojant gyvūną, remiantis kūno kondicijos vertinimo lentele, kur mažiausias balas 1, vidutinis 5, didžiausias 9 (26). Anketos klausimai sudaryti remiantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu dėl gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse (8), taip pat remiantis gyvūnų gerovės vertinimo protokolu. Šis protokolas sukurtas ir pritaikytas prieglaudose laikomų šunų gerovės vertinimui. Jis susideda iš keturių kategorijų: šėrimo, laikymo, sveikatos ir elgesio (32). Remiantis įstatymu, gerovės vertinimo protokolu bei atlikta literatūros analize sudarytas klausimynas siekiant išssiaiškinti rišimo būdu laikomų šunų gerovės lygį, žr. lentelę Nr.2. Rezultatai pateikiami apibendrinus gautus duomenis.

2. Lentelė. Gyvūnų gerovės klausimynas.

Gyvūnas Veislė Lytis Amžius Kūno danga Kūno kondicija Kastracija Svoris apie Aplinka Skirtas plotas m2 Grindinys

Ar gyvūnas būdoje gali laisvai apsisukti? Ar būda pakelta nuo žemės?

Ar būda apšiltinta?

Ar šuo turi galimybę pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų, neskaitant būdos? (šaltis, tiesioginiai saulės spinduliai)?

Šėrimas

Kiek kartų per dieną šuo šeriamas? Kokiu pašaru šeriamas?

Pramoninis/namie ruoštas

Ar šuo visada turi priėjimą prie šviežio vandens? Fizinis krūvis Ar šuo vedžiojamas? Kaip dažnai?

26 Ar šuo paleidžiamas laisvai? Kaip dažnai?

Elgesys

Ar pasireiškia stereotipinis elgesys?

Elgesio ydos (pvz., aplinkoje esančių daiktų niokojimas). Ar šuo ko nors bijo? ( pvz. griaustinis, fejerverkai, vyrai).

Ar šuo agresyvus? (ar yra įkandęs šeimininkui ar svetimiems žmonėms?)

Sveikata

Ar ant dantų yra apnašu/akmenų?

Ar gyvūnas vakcinuotas? Ar vakcinuojamas kasmet? Kompleksine vakcina ar tik nuo pasiutligės? Ar turi skiepų knygutę?

Ar atliekama ektoparazitų kontrolė? Kokiomis priemonėmis? Kaip dažnai? Ar atliekama dehelmintizacija? Kaip dažnai?

Ar gyvūnas turi/turėjo sveikatos problemų? Kokių? Ar buvo kreiptasi į veterinarijos gydytoją?

Jei tai patelė, ar veda šuniukus? Kaip dažnai? Kaip realizuojami jaunikliai?

Apklausos metu fiksuota šuns reakcija į svetimą žmogų. Tyrimo metu gyvūnams skirtas plotas buvo matuojamas matavimo rulete „Stanley Tylon“ (JAV), kai kada padedant pačiam savininkui dėl šuns agresyvaus elgesio. Gyvūnų savininkų buvo paprašyta įvaryti šunį į būdą siekiant užfiksuoti šuns judėjimą, t.y. laisvą apsisukimą būdoje.

2.2. Šunų sveikatingumo įvertinimas

Šunų sveikatingumas vertinamas remiantis atsakytais klausimais apie sveikatą: privalomą vakcinaciją, profilaktinę dehelmintizaciją, ektoparazitų kontrolę. Taip pat tyrimo vietoje buvo atliktas tyrimas dėl ektoparazitų – blusų buvimo šuns kailyje. Tyrimas atliktas naudojant „šlapio lapo“ testą (64). Gyvūno kailis nugaros srityje iššukuotas tankiomis specialiai tam pritaikytomis „Trixie“ (Vokietija) šukomis. Nešvarumai nuo šukų paberiami ant balto popieriaus lapo ir sudrėkinami vandeniu. Tirpstantis hemoglobinas aplink blusų išmatas sudaro rausvą žiedą ir taip patvirtinamas užsikrėtimas blusomis.

Šunims buvo atliekamas koprologinis tyrimas siekiant išsiaiškinti užsikrėtimą helmintais ir pirmuonimis. Išmatos tyrimui vienkartine pirštine buvo renkamos nuo žemės, kuo šviežesnės ir tada, kai aplinkos temperatūra buvo ne aukštesnė kaip 4o C. Mėginiai į laboratoriją buvo pristatomi ir pradėti tirti ne vėliau kaip per 24 val. nuo mėginio paėmimo. Naudotas flotacijos metodas. Paimta 3 g išmatų, užpilta 30 ml flotacinio natrio chlorido tirpalo, išmaišyta ir perkošta į stiklinę. Po 20 min., kai helmintų kiaušinėliai ar pirmuonių oocistos koncentravosi filtrato paviršiuje, priglaustas dengiamasis stiklelis prie skysčio paviršiaus ir su besilaikančiu lašu uždėtas ant objektinio stiklelio (64, 65). Atlikta mėgino mikroskopija. Naudotas optinis biologinis „BM 2000“ mikroskopas (Kinija), pasirinkus didinimą nuo 4 iki 100 kartų.

27 Kraujas šunims buvo imamas iš priekinės kojos poodinės venos (v. cephalica). Užspaudus kraujagyslę varžčiu aukščiau alkūnės, dūrio vieta dezinfekuota (74). Kraujo paėmimui naudotos vienkartinės sterilios injekcinės adatos, kraujas imtas į vienkartinius mėgintuvėlius su EDTA antikoaguliantu. Paėmus kraują, adata ištraukta, varžtis atleistas, o dūrio vieta prispausta ir nuvalyta spirituota vata. Kraujo morfologiniam tyrimui naudotas automatinis kraujo analizatorius „Mythic – 18 VET“ (Šveicarija), analizuota 18 parametrų. Kraujo biocheminiam tyrimui naudotas automatinis biocheminis analizatorius „SPOTCHEM EZ SP – 4430“ (Japonija). Analizuoti 6 parametrai: šlapalas, gliukozė, bendra šarminė fosfatazė, bendras baltymas, alaninamino transferazė, kreatininas.

Vaizdo dokumentavimas atliktas fotoaparatu, integruotu į mobilųjį telefoną Huawei P9 (Kinija). Tyrimų duomenys apdoroti „Microsoft Office Excel (2013)“ programa. Analizuojant tyrimų duomenis apskaičiuoti rodiklių aritmetiniai vidurkiai bei jų standartinis nuokrypis. Nustatyti koreliacijos koeficientai bei jų patikimumas pagal Dž. U. Snedekorą. Darbas maketuotas „Microsoft Word (2013)“ programa.

28

3. Tyrimo rezultatai

3.1. Anketavimas

3.1.1. Tiriamųjų grupė

Tiriamųjų grupę sudarė 20 šunų, iš kurių mišrūnų buvo 18, t.y. 90 proc., taip pat buvo vienas vokiečių aviganis ir rusų europinė laika, kurie sudarė po 5 proc. Iš visų tiriamųjų 90 proc. sudarė patinai, 10 proc. patelės, t.y. 18 patinų ir dvi patelės. Šunų amžius buvo nuo 2 m. iki 11 m., amžiaus vidurkis 6 m. Paveiksle Nr. 1 pateikiamas šunų skaičius pagal amžių.

1 pav. Šunų amžius ir jų skaičius.

Daugiausiai buvo tiriami šunys, kurių svoris buvo nuo 10 iki 20 kg, jie sudarė 40 proc. Trisdešimt procentų sudarė šunys, kurių svoris buvo mažiau kaip 10 kg., o šunys kurių svoris buvo nuo 20 iki 40 kg ir daugiau kaip 40 kg sudarė po 15 proc. Žr. 2 pav.

2 pav. Šunų svoris ir jų skaičius

0 1 2 3 4 2 3 4 5 6 7 8 10 11 3 2 4 1 1 3 2 3 1 Š unų ska ičius Amžius, m. 0 2 4 6 8 <10 Nuo 10 iki 20 Nuo 20 iki 40 >40 6 8 3 3 Š unų ska ičius Svoris, kg

29 Didžiąja daugumą, 65 proc. sudarė trumpaplaukiai šunys, t.y. iš viso 13 šunų. Likusią dalį, t.y. 7 šunys sudarė 35 proc. Visi šunys buvo nekastruoti. Tiriamųjų grupėje kūno kondicija svyravo nuo 4 iki 7 balų. Didžiausią dalį, t.y. 35 proc. sudarė 4 balų tiriamieji, 30 proc. – 5, 20 proc. – 6, ir 15 proc. – 7 balų tiriamieji. Žr. 3 pav.

3 pav. Šunų kūno kondicija

3.1.2. Fizinis krūvis

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tik 15 proc. šunų yra reguliariai vedžiojami. Vedžiojimo intervalas - 1 kartas per savaitę. 50 proc. šunų yra paleidžiamai laisvai lakstyti po kiemo teritoriją, iš jų 5 proc. kartą per mėnesį, 10 proc. kasdien ir 35 proc. 1 – 2 k./sav. Likusi dalis tiriamųjų, t.y. 50 proc. nėra nei vedžiojami, nei paleidžiami laisvai judėti.

3.1.3. Aplinka

Vadovaujantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu ir atsižvelgiant į šunų vedžiojimo intervalus bei šunų svorį, įvertinta minimali gyvūnams skirto ploto norma. Paaiškėjo, kad tik 25 proc. šunų skirtas plotas atitinka keliamus reikalavimus, t.y. 5 iš 20 tiriamųjų.

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad vyravo trys pagrindiniai grindinio tipai: žemė, cementas ir akmens skalda. Pavyzdžiai pateikti paveiksluose Nr. 4 – 6.

4 pav. Žemės tipo grindinys (aut. Remigija Pliskauskaitė)

0 1 2 3 4 5 6 7 4 5 6 7 7 6 4 3 Š unų ska ičius

30

5 pav. Žemės tipo grindinys (aut. Remigija Pliskauskaitė)

6 pav. Cemento tipo grindinys (aut. Remigija Pliskauskaitė)

Daugiau kaip pusė šunų, t.y. 60 proc. gyvena ant žemės tipo grindinio, 35 proc. šunų ant betono grindinio tipo ir 5 proc. ant akmens skaldos tipo grindinio. Žr. 7 pav.

7 pav. Grindinio tipai.

0 2 4 6 8 10 12

Žemė Cementas Akmens skalda

12 7 1 Šunų ska ič ius Grindinio tipas

31 Tik keturių tiriamųjų, t.y. 20 proc. šunų būda pakelta nuo žemės. Laisvai būdoje apsisuka 70 proc. šunų. Tik 30 proc. tiriamųjų būdos yra apšiltintos. Vis dėl to 80 proc. šunų, kurių būdos nėra apšiltintos, turi galimybę pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų, esant stipriam šalčiui yra įvedami į patalpas. Žr. 8 pav.

8 pav. Galimybės pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų priklausomybė nuo būdos tipo.

3.1.5. Šėrimas

Tarp tiriamųjų vyravo trys šėrimo tipai: šerimas sausu pašaru, šėrimas namie ruoštu pašaru bei sauso ir namie ruošto pašaro mišinys. Penkiasdešimt penki proc. tiriamųjų šeriami sauso ir namuose ruošto pašaro mišiniu, 40 proc. tik namuose ruoštu pašaru ir tik 5 proc. vien sausu pašaru, žr. 9 pav. Visiems tiriamiesiems šeriamas sausas pašaras yra ekonominės klasės. Šunų, kurie šeriami tik namuose ruoštu pašaru, racioną sudaro įvairių kruopų košės, mėsa, kaulai, bulvės, duona, batonas, medžioklės atliekos bei žmonių maisto atliekos.

9 pav. Šunų skaičius pagal šėrimo tipą.

0 2 4 6 8 10 12 Turi galimybę pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų

Neturi galimybės pasislėpti nuo nepalankių oro sąlygų

3 3 11 3 Šunų ska ič ius

Apšiltinta būda Neapšiltinta būda

1

8 11

32 Septyniasdešimt proc. šunų visada turi priėjimą prie šviežio vandens, likę 30 proc. – nevisada. Rezultatas buvo vertinamas atsižvelgiant į vandens kokybę atlikus organoleptinį tyrimą. Žr.10 pav. Keturių tiriamųjų dubenėliuose esantis vanduo buvo gelsvos spalvos, pelėsių kvapo ir su nedaug nuosėdų. Dviejų tiriamųjų – žalsvos spalvos, pelkinio kvapo ir su daug nuosėdų. Likusiųjų tiriamųjų dubenėliuose esantis vanduo be pokyčių.

10 pav. Vizualinis vandens vertinimas (aut. Remigija Pliskauskaitė)

3.1.6. Elgesys

Stereotipinis elgesys tarp tiriamųjų šunų nepasireiškė. Nors dviejų tiriamųjų šeimininkai teigė, kad gyvūnui reiškiasi stereotipinis elgesys – šuo šokinėja, užfiksavus tokio elgesio modelį jis įvertintas neigiamai. Vis dėl to nemaža dalis tiriamųjų, t.y. 40 proc. turi elgesio ydų. Iš jų 5 proc. kasa duobes, 10 proc. graužia aplink esančius daiktus, o 25 proc. pjauna kitus gyvūnus, žr. 11 pav.

11 pav. Tiriamųjų skaičius pagal elgesio ydas.

Tiriamiesiems šunims baimę kelia griaustinis, fejerverkai, vyrai ir vanduo. Keturiasdešimt penkiems proc. tiriamųjų reiškiasi šios baimės. Tyrimo rezultatai pateikiami 12 pav.

0 2 4 6 8 10 12 Elgesio ydų nėra Daiktų graužimas Kitų gyvūnų pjovimas Duobių kasimas 12 2 5 1 Šunų ska ič ius