LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Gintarė Jankutė
Laukinių gyvūnų gerovės vertinimas gyvūnų globos
organizacijoje ,,X“
Evaluation of wildlife animal welfare in ,,X“ animal shelter
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Lekt. dr. Jūratė Kučinskienė
2 DARBAS ATLIKTAS MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Laukinių gyvūnų gerovės vertinimas gyvūnų globos organizacijoje ,,X““.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Gintarė Jankutė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Diana Diržinskė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Lekt. dr. Jūratė Kučinskienė
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
Prof. Mindaugas Malakauskas
(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1)___________________________________________________________________________ 2)___________________________________________________________________________
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3 Turinys SANTRAUKA ... 4 SUMMARY... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. GYVŪNŲ GEROVĖ ... 8
2. LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS LAUKINIŲ GYVŪNŲ LAIKYMĄ NELAISVĖJE ... 9
3. EUROPOS SĄJUNGOS IR PASAULIO TEISĖS AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS LAUKINIŲ GYVŪNŲ LAIKYMĄ NELAISVĖJE ... 11
4. GYVENAMOSIOS APLINKOS MIKROKLIMATAS ... 13
4.1. Aplinkos temperatūra ir drėgmė ... 13
4.1.1. Roplių aplinkos temperatūros ir drėgmės rekomendacijos ... 14
4.1.2. Paukščių aplinkos temperatūros ir drėgmės rekomendacijos ... 15
4.1.3. Žinduolių aplinkos temperatūros ir drėgmės rekomendacijos ... 16
4.2. Apšvietimas ... 17
4.2.1. Roplių apšvietimo rekomendacijos... 18
4.2.2. Paukščių apšvietimo rekomendacijos ... 18
4.2.3. Žinduolių apšvietimo rekomendacijos ... 18
4.3. Gyvenamoji teritorija ir jos praturtinimas ... 19
5. LAUKINIŲ GYVŪNŲ MAITINIMOSI YPATUMAI ... 21
6. LAUKINIŲ GYVŪNŲ VETERINARIJA ... 22
6.1. Parazitų kontrolė ... 23
7. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 26
7.1. Tyrimo objektai... 26
7.2. Gyvūnų gyvenimo sąlygų įvertinimas ... 26
7.3. Koprologinis tyrimas ... 26
7.4. Gyvūnų elgesio vertinimas ... 27
8. TYRIMŲ REZULTATAI ... 29
8.1. Laukinių gyvūnų, laikomų prieglaudoje ,,X“, gyvenimo sąlygų įvertinimas ... 29
8.2. Dehelmintizacijos programų efektyvumo įvertinimas ... 32
8.3. Gyvūnų elgsenos ir stereotipinio elgesio įvertinimas ... 32
9. REZULTATŲ APTARIMAS ... 41
IŠVADOS ... 44
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 45
4 LAUKINIŲ GYVŪNŲ GEROVĖS VERTINIMAS GYVŪNŲ GLOBOS
ORGANIZACIJOJE ,,X“
Gintarė Jankutė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Priglaudžiant laukinį gyvūną gydymo ar globos tikslais sunku užtikrinti jo gerą fizinę, emocinę būklę, kadangi gyvūnų gerovė susijusi su gyvenamąja aplinka, priežiūra, mityba ir kitais svarbiais aspektais. Tyrimas atliktas 2020 m. liepos mėn. laukinių gyvūnų globos organizacijoje ,,X“. Tyrimo metu buvo vertinama gydymo ar globos tikslais nelaisvėje laikomų laukinių gyvūnų gyvenamoji aplinka ir gyvenimo sąlygos, užsikrėtimas endoparazitais bei elgsena. Buvo aiškintasi kaip gyvenimo sąlygos, mikroklimatas, mityba, veterinarinė priežiūra daro įtaką laukinių gyvūnų gerovei, sveikatingumui ir kaip dažnai pasireiškia stereotipinis elgesys. Daugelio gyvūnų gyvenamoji aplinka atitinka numatytas rekomendacijas, tačiau tūbuotojo suopio (lot. Buteo lagopus) ir baltųjų gandrų (lot. Ciconia ciconia) voljerai galėtų būti patobulinti vandens telkiniais. Dehelmintizacijos programos tirtoje gyvūnų globos organizacijoje atitiko reikalavimus, helmintozių rasta nebuvo. Dažniausia visų tirtų gyvūnų elgsena – poilsis. Galima daryti išvadą, kad prieglaudoje gyvūnai yra atsipalaidavę, jaučiasi gerai ir saugiai. Vienkartinis stereotipinis elgesys pasireiškė tik vienai iš tirtų gyvūnų rūšių – rudajai lapei (lot. Vulpes vulpes). Laukinių gyvūnų globos organizacijoje ,,X“ nustatytos geros laukinių gyvūnų gyvenimo sąlygos, todėl gyvūnų gerovės pažeidimų nenustatyta.
Raktažodžiai: laukiniai gyvūnai, gyvūnų gerovė, sveikatingumas, elgsena, stereotipinis elgesys.
5 EVALUATION OF WILDLIFE ANIMAL WELFARE IN ,,X“ ANIMAL SHELTER
Gintarė Jankutė
Master‘s Thesis
SUMMARY
It is hard to ensure good physical and emotional state of wild animals because the welfare of every animal is related to the dwelling place, care, nutrition and some other important aspects that must be ensured when sheltering a wild animal no matter for taking care of medical purpose. The study was conducted in July 2020 with wild animals in captivity either for taking care of or treatment purposes. All the animals lived in the Wildlife Care organization X. The study assessed living conditions of the animals as well as endoparasitic infection and behavior. During the investigation it was shown how living conditions, microclimate, diet, veterinary care affect the welfare and health of wild animals. Besides this it was investigated how often stereotypical behavior occurs. The habitats of most animals coincide with the intended recommendations, however the enclosures of rough-legged buzzard and the white stork could be improved by installing water pools. Deworming programme met all the recommendations in the investigated animal care organization and no helminthiasis was found in any of them. The Wildlife Care organization X has established good living conditions for wild animals, therefore no facts of violation concerning animal welfare have been identified. The most common state of animals behavior is rest. To sum up, the animals in the shelter are relaxed, feeling well and safe. Onetime stereotypical behavior asserted in only one of the studied animals-the fox.
6
SANTRUMPOS
OIE – pasaulinė gyvūnų sveikatos organizacija
EAZA – Europos Zoologijos sodų ir akvariumų asociacija WAZA – Pasaulinė zoologijos sodų ir akvariumų asociacija OT – optimali aplinkos temperatūra
SOD – santykinė oro drėgmė %, proc. – procentas
°C – Celsijaus laipsnis
AZA – Zoologijos sodų ir akvariumų asociacija UV – ultravioletiniai spinduliai
cm – centimetras m – metras
CRB – C-reaktyvinis baltymas pH – vandenilio jonų rodiklis mg – miligramas
kg – kilogramas
m2 - kvadratinis metras k. - kartai
7
ĮVADAS
Laukinių gyvūnų gerovė – mokslas apie gyvūnų gyvenimo kokybę ir savijautą. Nelaisvėje laikomų gyvūnų apgyvendinimo vieta ir laikymo režimas turi atitikti tiek rūšies individualius, tiek grupinius poreikius. Gyvenimo vieta ir sąlygos turi užtikrinti gyvūnų penkių laisvių įgyvendinimą, tenkinant visus su rūšimi susijusius reikalavimus (1).
Tinkamiausias būdas pagerinti gerovę ir užkirsti kelia laukinių gyvūnų susirgimams – prevencinės priemonės. Prieglaudose laikomi gyvūnai turi didesnę riziką užsikrėsti infekcinėmis ligomis, todėl daugeliu aspektų – tiek ekonominiu, tiek praktiniu, profilaktika yra efektyviausia priemonė užtikrinti gyvūnų sveikatingumą ir gerą savijautą (2,3).
Gyvūnų priežiūra prieglaudoje apima daugelį svarbių veiksnių, tokių kaip ligų dažnumas, apgyvendinimo sąlygos, personalo ir gyvūno emocinis ryšys, mityba ir daugelis kitų. Elgesio pokyčiai yra vienas iš svarbiausių gyvūno komunikacijos metodų, kuriais gyvūnas reaguoja į iššūkius, pokyčius, grėsmes, su kuriais susiduria (3). Daugelis atliktų elgsenos tyrimų suteikia informaciją ne apie gyvūnų rūšių ypatumus, bet daugiau apie jų gyvenamosios vietos aplinkos kokybę. Tokie tyrimai yra svarbūs, nes remiantis jais, galima nustatyti netinkamas gyvenimo sąlygas bei jas pagerinti, padaryti kuo panašesnes į laukinę gamtą (1).
Zoologijos sodai ir laukinius gyvūnus globojančios organizacijos dažnai susiduria su žinių ir resursų trūkumais, kas turi neigiamą poveikį gyvūno sveikatai ir sukelia stresą. Laukinių gyvūnų stresą būtina valdyti. Skirtingai nuo augintinių ir ūkinių gyvūnų, laukiniai gyvūnai žmones vertina kaip grėsmę, kartais net kaip plėšrūnus. Todėl kontaktas su jais, glostymas ar tik žmonių girdėjimas, matymas, kvapas jiems gali sukelti didžiulį stresą (3).
Darbo tikslas – įvertinti laukinių gyvūnų gyvenimo sąlygas ir gerovę gyvūnų globos organizacijoje „X“.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti gyvūnų ir pašarų laikymo patalpų mikroklimatą, mitybos racioną. 2. Stebėti ir įvertinti globos organizacijoje „X“ laikomų gyvūnų elgesį.
3. Palyginti laukinių gyvūnų gyvenimo sąlygas globos organizacijoje „X“ su gyvūnų gerovę reglamentuojančiais Lietuvos, Europos ir pasaulio teisės aktų reikalavimais ir rekomendacijomis.
8
1. GYVŪNŲ GEROVĖ
Pasaulinė gyvūnų sveikatos organizacija (OIE) gyvūnų gerovę apibūdina kaip fizinę ir psichinę gyvūno būklę, kuri atitinka natūralias gyvenimo sąlygas. Gyvūno gerovė yra užtikrinama tuomet, kai gyvūnas yra sveikas, gerai jaučiasi, yra sotus, nejaučia skausmo, baimės ar streso ir gali elgtis natūraliai. Bendrai gyvūnų gerovė susideda iš susirgimų prevencijos, tinkamai suteiktos veterinarinės pagalbos, praturtintos aplinkos, mitybos bei humaniško elgesio (4). Gyvūnų gerovės terminas apima daugelį elementų, įskaitant ,,Penkis gyvūnų laisvės principus“, kurie buvo paskelbti 1979 m. Didžiosios Britanijos žemės ūkio gyvūnų gerovės komiteto (5). Gyvūnų gerovę apibrėžia ir Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas. Jame numatoma, kad gyvūnai turi būti laikomi sąlygomis, kurios atitinka konkrečiai gyvūnų rūšiai, priklausomai nuo gyvūno amžiaus, fiziologijos, elgsenos, keliamus gerovės ir laisvės principus (6).
Laukiniai gyvūnai, kitaip nei namuose auginami kompanionai, ne visuomet gali naudotis šiomis laisvėmis, gamtoje dažnai susiduriama su pavojais ir sunkumais. Ieškant maisto, gyvūnai keliauja didžiulius atstumus, tai reikalauja daug fizinės ištvermės. Mityba ne retai būna skurdi, aplinkos sąlygos sukelia gyvūnui diskomfortą ir stresą. Susižeidę, negauna veterinarinės pagalbos, jaučia skausmą ir kančias (7).
Surinkta nemažai faktų, kurie patvirtina teiginio teisingumą, kad gyvūnų gerovę užtikrina ne kiekybiniai erdvės rodikliai, o kokybiniai. Vienas iš jų – F. O. Odberg tyrimas, kuris įrodė, kad rudieji pelėnai labiau mėgsta nedideles užpildytas patalpas, negu tuščius, bet erdvius voljerus (8). Todėl kuriant aplinką, panašią į natūralias gyvenimo sąlygas, reikia atkreipti dėmesį į kertinius gyvūnų poreikius – aplinkos temperatūrą, apšvietimą, mitybą, slėptuves, gruntą, objektus, praturtinančius aplinką.
9
2. LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS AKTAI,
REGLAMENTUOJANTYS LAUKINIŲ GYVŪNŲ LAIKYMĄ
NELAISVĖJE
Laukinių gyvūnų laikymą Lietuvoje reglamentuoja LR Aplinkos ministro ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymas ,,Dėl laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių patvirtinimo“. Šis įstatymas „nustato laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje (aptvaruose, voljeruose ar
kituose statiniuose) sąlygas ir priežiūros reikalavimus, zoologinių kolekcijų sudarymo, papildymo reikalavimus; laukinių gyvūnų paėmimo iš buveinių (išskyrus medžioklę ir žvejybą) ir laukinių gyvūnų naudojimo mokslo, mokymo, švietimo, estetikos tikslams reikalavimus; reikalavimus laukinių gyvūnų paėmimui iš buveinių globos ir gydymo tikslais; reikalavimus laukinių gyvūnų kryžminimui ir veisimui, ir išleidimui į laisvę“. Remiantis šiuo įsakymu, norint voljeruose, aptvaruose ar kituose
statiniuose laikyti laukinius gyvūnus, reikalingas neterminuotas leidimas, kurį išduoda Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai pagal kontroliuojamą teritoriją. Tik atsižvelgus į aptvarų, voljerų, kitų statinių parametrus, į teritorijos gamtines ypatybes ir numatomų laikyti laukinių gyvūnų skaičių, biologines savybes, laikantis gyvūnų laikymo nelaisvėje reikalavimų, yra išduodamas leidimas. Gyvūnų laikymo vieta ir voljero ar kito statinio forma turi būti parenkama taip, kad nekirstų laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų migracijos kelių. Jeigu aptvaras, voljeras ar kitas statinys numatytas medžioklės plotuose, tuomet regionų aplinkos apsaugos departamentai turi informuoti atitinkamų medžioklės plotų naudotoją (9).
Ne rečiau kaip kas treji metai, leidimą išdavusi institucija tikrina gyvūno laikymo sąlygas. Radus Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo, Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo bei kitų teisės aktų pažeidimus, Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentas nurodo terminą, per kurį privaloma ištaisyti trūkumus ir įvykdyti nurodytus reikalavimus. Nepašalinus pažeidimų per nurodytą terminą, Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentas priima sprendimą dėl apribojimo laikyti laukinius gyvūnus nelaisvėje (9).
Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas ,,nustato valstybės ir savivaldybių
institucijų kompetenciją užtikrinant gyvūnų, kaip juslių būtybių, gerovę ir apsaugą, fizinių ir juridinių asmenų, kitų organizacijų ir filialų pareigas gyvūnų apsaugos ir gerovės srityje, bepriežiūrių gyvūnų gerovę ir apsaugą, bešeimininkių gyvūnų populiacijos mažinimo priemones, humaniško elgesio su gyvūnais reikalavimus, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo žiauraus elgesio, kankinimo ir kito neigiamo poveikio ir būtų užtikrintas žmonių saugumas“. Šio įstatymo nuostatos
10 laukinių gyvūnų gerovei yra taikomos tuomet, kai to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas (6).
Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo trečio skirsnio aštuonioliktame straipsnyje nurodoma, kad sugauti laukinius gyvūnus ir laikyti nelaisvėje galima tik gydymo ir globos tikslais. Pasibaigus gydymo etapui, gyvūnai turi būti grąžinami į buveines, iš kur buvo paimti. Jeigu tikėtina, kad laisvėje gyvūnai savarankiškai išgyventi negali, būtina suteikti gyvenamąją vietą, įrengtą pagal Aplinkos ministerijos ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tvirtinamas Laukinių gyvūnų laikymo taisykles. Vadovaujantis Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo reikalavimais, gyvūnams turi būti suteiktos tinkamos gyvenimo sąlygos (10).
11
3. EUROPOS SĄJUNGOS IR PASAULIO TEISĖS AKTAI,
REGLAMENTUOJANTYS LAUKINIŲ GYVŪNŲ LAIKYMĄ
NELAISVĖJE
1999 m. kovo 29 d. Europos sąjungos Taryba priėmė direktyvą 1999/22/EB ,,dėl laukinių gyvūnų laikymo zoologijos soduose“, kurios tikslas ,,apsaugoti laukinę fauną ir biologinę įvairovę
valstybėms narėms priimant priemones dėl leidimų Bendrijos zoologijos sodams išdavimo ir tikrinimo, bei tokiu būdu stiprinti zoologijos sodų vaidmenį saugant biologinę įvairovę“. Ši
direktyva apibrėžia uždavinius Europos Sąjungos valstybėms narėms užtikrinti laukinių gyvūnų apgyvendinimą tokiomis sąlygomis, kurios reikalingos konkrečioms gyvūnų rūšims ir atitinka biologinius bei apsaugos reikalavimus. Taip pat nurodoma vykdyti išplėstą prevencinės ir gydomosios veterinarinės priežiūros programą ir laikytis gyvulininkystės standartų. Kiekvienas zoologijos sodas, gavęs leidimą vykdyti veiklą, turi užtikrinti šioje direktyvoje nurodytų sąlygų laikymąsi (11).
Kita Europos sąjungos teisės norma, reglamentuojanti laukinių gyvūnų laikymą nelaisvėje, laukinės faunos ir biologinės įvairovės išsaugojimą, yra ES zoologijos sodų direktyvos Gerosios Patirties dokumentas, kuris buvo paskelbtas 2015 m. Europos Komisijos. „Šiuo dokumentu
siekiama padėti ES šalims gerinti atitiktį direktyvos reikalavimams, dalijantis patirtimi ir gerąja praktika“(12).
Europos Zoologijos sodų ir akvariumų asociacija (toliau - EAZA) taip pat rūpinasi Europos bei Artimųjų Rytų zoologijos sodų ir akvariumų profesinės kokybės kėlimu laikant gyvūnus nelaisvėje edukaciniais ar moksliniais tikslais, taip pat palengvina bendruomenių bendradarbiavimą. Ši organizacija įkurta 1992 m. Nuo 2016 m. EAZA yra Europos Sąjungos LIFE NVO veiklos dotacijų gavėja. Ši vertinga parama leido EAZA išplėsti savo veiklą įvairiose srityse, susijusiose su aplinkosauga. 2014 m. rugsėjo 27d. EAZA išleido apgyvendinimo ir priežiūros standartus zoologijos sodams ir akvariumams – Standards for the Accommodation and Care of Animalsin Zoos and Aquaria (13,14).
1935 m. buvo įkurta Pasaulinė zoologijos sodų ir akvariumų asociacija (toliau – WAZA). Jos tikslas vadovauti, skatinti ir remti pasaulio zoologijos sodus, akvariumus ir panašiai mąstančias laukinių gyvūnų globos organizacijas gyvūnų globos ir gerovės, aplinkosauginio švietimo ir globalaus išsaugojimo srityse. Ši asociacija išleido ledinį ,, The World Zoo and Aquarium Animal Welfare Strategy“, kurio rekomendacijomis įpareigoja asociacijos nares laikytis gyvūnų gerovės principų, suteikti pilnavertę gyvenamąją aplinką, fizinę bei emocinę gerovę, siekti profesinio
12 tobulėjimo ir šviesti visuomenę apie gyvūnų gerovę (15). Kitas svarbus WAZA dokumentas ,,Etikos ir gyvūnų gerovės gerinimo kodeksas“ buvo paruoštas 2003 m. remiantis 1999 m. ,,Etikos kodeksu“ bei 2002 m. ,,Gyvūnų gerovės kodeksu“ (16).
13
4. GYVENAMOSIOS APLINKOS MIKROKLIMATAS
Mikroklimatas – tai išoriniai veiksniai, tokie kaip temperatūra, apšvietimas, drėgmė, triukšmas, oro kokybė, kurie sudaro gyvenamąją aplinką. Makroklimatas – glaudžiai susijęs ir neatsiejamas nuo mikroklimato (17). Laikant gyvūnus prastomis sąlygomis, nesuteikiant jiems tinkamo mikroklimato, gali pasireikšti atipinis elgesys, toks kaip betikslis pasikartojantis judėjimas vienodu maršrutu, netaisyklinga kūno pozicija, narvų kramtymas ir kt. Todėl nepaprastai svarbu, kad gyvūnai būtų patalpinti į aptvarus, kurie atitinka jų poreikius (18).
4.1. Aplinkos temperatūra ir drėgmė
Aplinkos temperatūra yra vienas iš didžiausią poveikį organizmui darantis veiksnys daugeliui gyvūnų (19). Be to, tinkamas aplinkos klimatas yra neatsiejamas aspektas ligų kontrolei ir susirgimų valdymui (1). Žinduoliai ir paukščiai yra homoterminiai gyvūnai, kurie patys gali reguliuoti savo kūno temperatūrą. Tai vadinama termoreguliacija. Temperatūros kritimas žemiau tam tikros ribos arba kilimas virš viršutinės ribos gali sukelti sveikatos problemas ar net mirtį. Šios ribos skiriasi priklausomai nuo gyvūno rūšies, fiziologinės būklės bei amžiaus. Prisitaikant prie pakitusios aplinkos temperatūros, homoterminiai gyvūnai gali pakelti savo kūno temperatūrą arba vėsintis. Tačiau tai gali būti atliekama tik trumpą laiko tarpą. Kai aplinkos temperatūra yra žemesnė nei reikalinga gyvūnui, šilumos nuostoliai kompensuojami naudojant vidaus degimo sistemą, kuri išskiria papildomą energijos kiekį organizmui sušildyti. Šiltu oru, kai aplinkos temperatūra viršija optimalią temperatūrą konkrečiai gyvūno rūšiai, individai naudoja įvairius aušinimo mechanizmus (20). Poikiloterminiai gyvūnai – ropliai ir varliagyviai yra ektoterminiai gyvūnai. Todėl aplinkos temperatūra yra daug svarbesnė, lyginant su homoterminiais gyvūnais. Visiems nelaisvėje laikomiems gyvūnams svarbu užtikrinti optimalią aplinkos temperatūrą (toliau – OT) (19).
Aplinkos santykinė drėgmė taip pat svarbi gyvūnų gyvenamosios aplinkos sudedamoji dalis. Ji svarbi ne tik ropliams, bet ir žinduoliams, kadangi per žema aplinkos drėgmė gali sukelti dermatologinių problemų, o per aukšta – siejama su infekcinių ligų plitimu (1).
Europos Sąjungos Zoologijos sodų direktyvos Gerosios praktikos dokumentas nurodo, kad daugeliu atveju OT, priklausomai nuo gyvūno rūšies, nelaisvėje gali būti pasiekiama naudojant termostatus kartu su aušintuvais ar šildytuvais. O daugeliui gyvūnų rūšių naudingiausi yra vietiniai, gerai apsaugoti šilumos šaltiniai (pvz. kaitrinės lempos). Gera praktika yra gyvūnams leisti laisvai judėti tarp skirtingų šilumos taškų ir taip patiems pasirinkti aplinkos temperatūrą, kurioje gyvena. Šilumos ir drėgmės diapazoną galima išplėsti pasitelkiant augalus, fontanus, baseinus, pavėsines, kaitrines lempas (12).
14 4.1.1. Roplių aplinkos temperatūros ir drėgmės rekomendacijos
Poikiloterminių gyvūnų, priešingai nei žinduolių, kūno temperatūra yra visiškai priklausoma nuo aplinkos temperatūros. Jie gali palaikyti normalią medžiagų apykaitos funkciją esant įvairiai temperatūrai. Natūraliai gamtoje ropliai savo kūno temperatūrą reguliuoja pasislėpdami šešėliuose, šildydamiesi saulės spinduliuose, keisdami kūno formas, spalvas (pvz. dykuminė iguana (Dipsosaurus dorsalis)), slėpdamiesi slėptuvėse. Nelaisvėje laikomiems ropliams būtina suteikti plataus diapazono temperatūros reikšmes, priklausomai nuo individo poreikių, kad jie galėtų pasirinkti aplinkos temperatūrą, kuri atitinka dabartinius poreikius. Paėdę ar vaikingi ropliai dažniausiai renkasi aukštesnę aplinkos temperatūrą, tuo tarpu neaktyvūs individai – žemesnę. Jeigu nelaisvėje laikomų roplių aplinkos temperatūra neatitinka OT, gyvūnas gali susirgti arba net nugaišti. Nežymiai žemesnę aplinkos temperatūrą ropliai toleruoja geriau, nei aukštesnę. Prieš talpinant roplį į laikymo vietą, būtina pamatuoti aplinkos temperatūrą skirtinguose terariumo taškuose. Geriausias būdas kontroliuoti aplinkos temperatūrą yra termostatas, kuris išjungia šilumos šaltinį vos pasiekus nustatytą reikiamą aplinkos temperatūrą (7,21).
Rekomenduojama šilumos šaltinį įrengti viename aptvaro gale, kad roplys toldamas galėtų reguliuotis aplinkos temperatūrą. Naktiniams ropliams rekomenduojama šilumą teikti šildant dalį substrato arba naudojant kaitrines spalvotas lempas, kurių šviesos, paprastai, ropliai nemato (21).
Santykinė oro drėgmė (toliau – SOD) yra neatsiejama nuo aplinkos temperatūros. Terariume SOD turi būti matuojama nuolatos arba kasdien vieną kartą dienoje. SOD diapazonas daugumai roplių skiriasi priklausomai nuo natūralios rūšies buveinės. Optimali santykinė drėgmė daugeliui roplių yra apie 50 proc., priklausomai nuo individo natūralios aplinkos. Tačiau varliagyviams reikia platesnio diapazono, paprastai 65-95 proc.. SOD gali būti reguliuojama papildant ekspoziciją baseinu, augalais, oro drėkintuvais, drėgmės surinktuvais. Tačiau palaikant optimalų drėgmės lygį, negalima sušlapinti terariumo substrato, nes tai skatina bakterijų augimą, įvairias odos ligas (21,22).
15 1 lentelė. Rekomenduojama roplių aplinkos temperatūra ir santykinė drėgmė.
Gyvūnas Dienos temp. (°C) Nakties temp. (°C) SOD (%)
Raudonausis vėžlys 20-30 20-30 50-70 Balinis vėžlys 22-30 17-25 <70 Tigrinis pitonas 27-32 21-27 70-100 Graikinis vėžlys 25-30 20 20-30 Žalioji iguana 28-30 20-25 60-90 Perlinis driežas 25-30 20 50-60 Gekonas sp. 26-30 20-22 70-80 Chameleonai 25-29 19-21 - Varanai 29-31 23-26 - Paprastasis žaltys 24-26 18 - Šnypščiančioji angis 25-30 20 50-60 Šarvuotasis driežas 25-30 20 <50
4.1.2. Paukščių aplinkos temperatūros ir drėgmės rekomendacijos
Paukščiai – homoterminiai gyvūnai, kurie geba reguliuoti savo kūno temperatūrą. Tačiau laikant paukščius nelaisvėje, turi būti užtikrinama jų optimali aplinkos temperatūrą bei santykinė oro drėgmė. Remiantis Zoologijos sodų ir akvariumų asociacijos ,,Paukščių priežiūros vadovu“, gyvūnai turi būti apsaugomi nuo nepalankių oro sąlygų. Gyvūnams, kurie natūraliai nėra prisitaikę gyventi vėsesnėse aplinkos temperatūrose, turi būti įrengtas šilumos šaltinis, šildomas baseino vanduo ir kitaip užtikrinamos panašios į natūralias aplinkos sąlygas. Sausumos paukščiai natūraliai susiduria su termoreguliacijos iššūkiais – išnaudoja daugiau energijos, išlaiko didesnį medžiagų apykaitos greitį nei kiti paukščiai. Nepaisant temperatūros, kuri yra palaikoma paukščių laikymo patalpose, turėtų būti suteikiama galimybė pasirinkti iš kelių temperatūros gradientų. Tai gali būti užtikrinama naudojantis šiomis rekomendacijomis (23):
Įrengiant langus/tinklus pastoviai oro cirkuliacijai iš lauko;
Įrengiant ventiliatorius;
Apstatant patalpą daiktais (augalai, uolos, šakos, žolė ir kt.), kurie apsaugo nuo tiesioginių saulės spindulių;
Įrengiant smėlio gruntą, kuris sušyla nuo tiesioginių saulės spindulių;
Įrengiant vandens šaltinius, tokius kaip gėlo ar sūraus vandens tvenkiniai, upeliai, baseinai, kuriuos paukščiai gali naudoti atvėsinant.
Aplinkos temperatūrai nukritus žemiau 0°C, turi būti įrengtas šilumos šaltinis patalpai šildyti. Šąlantys paukščiai dažnai pakiša galvą po plunksnomis, gali drebėti, būti mieguisti. Sausumos paukščiai gerai prisitaiko prie kintančios aplinkos temperatūros, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į jauniklius, senus ar sergančius paukščius, kuriems gali reikėti papildomo šilumos šaltinio – kaitrinės lempos. Esant per aukštai aplinkos temperatūrai, kai kurie paukščiai sunkiai išsklaido
16 šilumą. Todėl tokiems paukščiams turi būti užtikrinama apsauga nuo tiesioginių saulės spindulių ir šilumos. Šešėlio turi būti pakankamai visiems vienoje patalpoje gyvenantiems paukščiams be konkurencijos (23,24).
Rekomenduojama paukščių aplinkos temperatūra ir drėgmė pateikiama 2 lentelėje (7): 2 lentelė. Rekomenduojama paukščių aplinkos temperatūra ir santykinė drėgmė.
Gyvūnas Optimali temp. (°C) Drėgmė (%) Pastabos
Didysis kormoranas
- -
Žiemoja lauke, reikia pastogės ir neužšąlančio vandens
Pilkasis garnys 10-15 60-70 Gali žūti žemesnėje nei 2°C
Juodasis gandras 10-15 60-70 -
Indijos žąsis 5-10 60-70 -
Muskusinė antis 5-10 60-70 Gali žiemoti lauke, bet esant <18°C, gali nušalti kojas
Paukštvanagis 10-15 <60 -
Gervė 10-15 60-70 -
Papūgos 18-20 60-70 Tropinių miškų papūgų
drėgmė gali siekti 80 %
4.1.3. Žinduolių aplinkos temperatūros ir drėgmės rekomendacijos
Remiantis AZA Akreditavimo standartu 1.5.7., visiems žinduoliams turi būti sudarytos sąlygos apsisaugoti nuo žalingų sveikatai aplinkos ir temperatūros veiksnių. Gyvūnams, kurie nėra pratę prie šaltų orų, aplinkos, vandens temperatūros, gyvenamoji aplinka turi būti šildoma pasitelkiant šildymo prietaisus, šildomus baseinus. Taip pat tiems, kurie nėra pratę prie šiltesnių aplinkos sąlygų, turi būti sudaromos sąlygos vėsintis (25).
Visiems žinduoliams, tarp jų ir šuniniams (Canidae), turi būti užtikrinama pastogė nuo kenksmingų oro sąlygų, atsižvelgiant į tai, kad gyvūnai gali pasirinkti slėptis grupėmis arba kiekvienas atskirai. Didiesiems šuniniams reikalingos sausos duobės – guoliavietės. Tiems gyvūnams, kurie pratę prie šiltesnės aplinkos temperatūros turi būti naudojamos šildymo priemonės – oro šildytuvai, elektriniai šildytuvai, šilumos blokai, plokštės ar šiluminės lempos . Aukštesnė aplinkos temperatūra yra geriau toleruojama didžiųjų šuninių. Svarbu, kad jie turėtų nuolatinę galimybę pailsėti nuo tiesioginių saulės spindulių. Taip pat galima įrengti požemines duobes, oro kondicionierius, vandens aušintuvus, kad gyvūnai galėtų patys reguliuoti jiems tinkamą aplinkos temperatūrą . AZA Akreditavimo standarte 1.5.7. nerekomenduojama ilgą laiką apgyvendinti šuninių šeimos žinduolių uždarose patalpose su šildymo/vėsinimo sistemomis, išskyrus tuos atvejus, kai tai reikalinga gydymo tikslais. Tokiu atveju turėtų būti palaikoma 13-29°C aplinkos temperatūra . Sveiki suaugę šuninių šeimos atstovai vėsinasi lekuodami, todėl jie gali gyventi aplinkoje, kur vidutinė oro santykinė drėgmė svyruoja nuo 15 proc. iki 80 proc.. Tačiau reikėtų stebėti, kad SOD ir aplinkos temperatūra neviršytų didžiosios normos, kadangi šiluma geriau
17 pašalinama, kai santykinė oro drėgmė yra mažesnė. Taip pat, siekiant užtikrinti optimalų santykinį oro drėgnumą, rekomenduojama, kad visi kieti paviršiai būtų greitai džiūvantys (25).
Kita AZA Akreditavimo standartuose 1.5.7. aptariama žinduolių šeima yra kiauniniai (Mustelidae). Kadangi kiauninių šeimos atstovai yra labai įvairūs ir paplitę visame pasaulyje, jie toleruoja plataus diapazono temperatūros reikšmes. Tačiau tiems, kurie prisitaikę gyventi žemoje aplinkos temperatūroje, turi būti sudarytos sąlygos slėptis nuo tiesioginių saulės spindulių, kai temperatūra viršija 10°C. Kiauniniai gyvūnai, gyvenantys atogrąžų klimato sąlygomis, prisitaikę gyventi aukštose aplinkos temperatūrose. Todėl tokiems gyvūnams turi būti įrengtas šildomas prieglobstis, kai aplinkos temperatūra nukrenta žemiau 20°C. Gyvūnams, laikomiems uždarose patalpose, turi būti įrengiama šildymo sistema, kad gyvūnas galėtų pasirinkti šiuo metu individualiai jam tinkamą aplinkos temperatūrą (26).
Vidutinio klimato juostos kiauninių šeimos atstovams reikalinga žemesnė aplinkos drėgmė, nei tropikų miškų gyventojams. Laikant vidutinio klimato kiauninius gyvūnus patalpoje, santykinė oro drėgmė gali vyrauti nuo 30 proc. iki 70 proc. Tropinio klimato kiauninių šeimos atstovams SOD gali būti aukštesnė. Drėgnose patalpose ir lauke gyvenantiems gyvūnams turi būti suteikiama atsivėsinimo galimybė, įrengiant baseinus, ventiliatorius, pavėsius. Pastebėjus gyvūnus, rodančius streso požymius, būtina koreguoti temperatūros/drėgmės režimą (26).
Rekomenduojama žinduolių aplinkos temperatūra ir drėgmė pateikiama 3 lentelėje (7, 27): 3 lentelė. Rekomenduojama žinduolių aplinkos temperatūra ir santykinė drėgmė
Gyvūnas Optimali temp. (°C) Drėgmė (%) Pastabos
Rudoji lapė -5-20 30-70 -
Šinšilos 18-25 30-50 -
Šikšnosparniai 18-30 55-85 -
Šimpanzė 23-29 50-75 -
Vilkai 16-28 50-70 Atsparūs šaltam klimatui,
jeigu turi šildomas patalpas Delfinai
- - Vandens temperatūra
15-20°C
4.2. Apšvietimas
Natūralūs ar dirbtiniai šviesos šaltiniai yra būtini tiek dieniniams, tiek naktiniams gyvūnams. Apšvietimas gali būti klasifikuojamas pagal jo intensyvumą bei tipą. Ypač svarbus yra ultravioletinių (toliau – UV) spindulių poveikis. Kadangi jis siejamas su vitamino D sinteze, kalcio metabolizmu ir tai teigiamai veikia fizinę bei psichinę gyvūnų būklę. Lauke gyvenantys gyvūnai UV spindulių gauna natūraliai, su saulės spinduliais. Tačiau patalpose laikomiems gyvūnams UV spindulių kiekis turi būti periodiškai kontroliuojamas pasitelkus dirbtinius šviesos šaltinius, kadangi stiklas nepraleidžia UV spindulių. Tamsusis paros metas taip pat turi būti užtikrinamas ir
18 kontroliuojamas. Visiems gyvūnams reikalingas sklandus tamsiojo-šviesiojo paros meto pasikeitimas (28,1).
4.2.1. Roplių apšvietimo rekomendacijos
Apšvietimas ropliams turi būti užtikrinamas toks, kuris atitinka konkrečios rūšies gyvūno natūralios aplinkos apšvietimą ir užtikrintų normalius fiziologinius poreikius. Ropliams turi būti suteikiamas fototerminis gradientas. Kadangi laukinėje gamtoje šviesos intensyvumas yra susijęs su šiluma, šilčiausia aptvaro dalis turėtų būti šviesiausia (išskyrus naktiniams gyvūnams (21,22). Ultravioletiniai spinduliai yra būtini daugeliui roplių. UV spinduliuotė turi būti užtikrinama gyvūnams, kurie negali gauti pakankamo kiekio iš aplinkos. Daugelis stiklinių paviršių natūraliai nepraleidžia UV spindulių, todėl yra naudojamos specialios UV spindulių lempos. Tačiau jos yra naudojamos pagal nustatytą kiekvienai gyvūno rūšiai režimą ir turi būti reguliariai keičiamos (22).
4.2.2. Paukščių apšvietimo rekomendacijos
Šviesa paukščių sveikatingumui būtina trimis aspektais. Visų pirma, šviesa reguliuoja paukščių dienotvarkę. Dažniausias paukščių šviesos režimas yra 12 val. šviesos ir 12 val. tamsos periodo. Režimas gali būti kontroliuojamas, priklausomai nuo sezoniškumo ir paukščio rūšies šviesos poreikio. Tamsiu paros metu daugelis paukščių ilsisi, kad sumažintų stresą bei nuovargį, tuo pačiu palaikytų stiprią imuninę sistemą. Būtina pasirūpinti aušros ir sutemų periodais. Antras aspektas kaip šviesa veikia paukščius, tai reguliuoja sezoniškumo supratimą. Remdamiesi šviesos/tamsos režimu, paukščiai poruojasi, peri bei migruoja. Trečiasis aspektas – fiziologinis. Paukščiams reikalinga šviesa, kuri padeda sintetinti vitaminą D ir kalcį (23).
Rekomenduojama naudoti natūralius šviesos šaltinius, tačiau, kai tai yra neįmanoma, galima naudoti pilno spektro dirbtinį apšvietimą. Prieblandos arba nakties metu rekomenduojama naudoti mėlynos spalvos šviesos šaltinius, nes tai sukuria mėnesienos imitaciją. Pilno spektro lempos skleidžiančios UV spindulius turi būti sumontuotos 30 - 46 cm atstumu nuo paukščio (23).
4.2.3. Žinduolių apšvietimo rekomendacijos
Šviesos periodas, intensyvumas ir spektras turi būti gerai apsvarstytas apgyvendinant žinduolius nelaisvėje. Kiauninių šeimos atstovams, laikomiems patalpose, turėtų būti suteikiamas šviesos ciklo režimas, kuris atitinka natūralų šviesos/tamsos režimą laukinėje gamtoje, nes tinkamas apšvietimas svarbus gyvūno sveikatingumui. Apšvietimas turi būti tolygus ir pakankamai intensyvus, kad patenkintų gyvūno poreikius bei būtų galima apžiūrėti gyvūnus, atlikti valymo darbus. Naktinio režimo gyvūnams rekomenduojamas atvirkštinis šviesos ciklo režimas, naudojant specialias mėlynos ar raudonos spalvos lempas. Šiuo metu nėra duomenų apie šviesos intensyvumo
19 kitimo poveikį bei skirtingų tipų (fluorescencinis ar natūralus šviesos šaltinis) poveikį kiauninių šeimos atstovų sveikatos būklei (26).
Nors sunku įvertinti visus fotoperiodo efektus laukiniams šuninių šeimos atstovams, daugelis jų turi sezoninius dauginimosi, kailio šėrimosi ciklus. Todėl rekomenduojama didžiuosius ir mažuosius šuninių šeimos individus laikyti lauke, suteikiant jiems natūralų apšvietimo intensyvumą bei ciklą. Uždarose patalpose šiuos gyvūnus galima laikyti tik esant medicininiam būtinumui arba apgyvendinant laikinai. Tačiau patalpos apšvietimas turi imituoti natūralų apšvietimą ir šviesos/tamsos ciklo periodą. Be visa to, stoglangiai gali būti puiki priemonė sukurti natūralų patalpos apšvietimą (25).
4.3. Gyvenamoji teritorija ir jos praturtinimas
Laukinių gyvūnų gyvenamosios teritorijos natūraliai gamtoje nėra pastovaus dydžio. Jų plotai skiriasi priklausomai nuo gyvūnų rūšies, metų laiko, poravimosi sezono, gyvūnų grupės dydžio, lyties santykio, pašarų įvairovės ir gausos (7). Kuriant gyvūno gyvenamąją teritoriją svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad visi fiziologiniai, socialiniai, elgsenos ir psichologiniai poreikiai būtų patenkinti. Gyvūnų, laikomų nelaisvėje, aplinka turi kaip įmanoma labiau atitikti natūralią aplinką ir nekelti pavojaus (29).
Jau 1955 m. Šveicarijos biologas H. Hedigeris atkreipė dėmesį į erdvės svarbą kuriant gyvenamąją teritoriją nelaisvėje laikomiems laukiniams gyvūnams bei apibrėžė sąvoką ,,skrydžio atstumas“, kuris reiškia atstumą, kurį atsitraukęs gyvūnas jaučiasi pakankamai saugus. Šis atstumas skiriasi priklausomai nuo gyvūno rūšies. Laukinių gyvūnų gyvenamoji teritorija, voljeras turi būti įrengtas taip, kad gyvūnas visą laiką jaustųsi saugus. H. Hedingeris taip pat akcentavo tinkamą narvo planą bei įrengimą. Tai reiškia, mažesnio ploto, bet gerai įrengta ir praturtinta teritorija yra geriau, nei didelis, tuščias gyvenamosios vietos plotas. Netinkamas voljero įrengimas gali iššaukti stereotipinį elgesį. (30,26).
Nuo 2019 m. sausio 1 d. JAV įsigaliojo nauji minimalūs standartai kanadinių audinių laikymui (lot. Neovison vison) audinių fermose. Remiantis juo vienai kanadinių audinių suaugusiai patelei reikalingas 38 cm aukščio, 18 cm pločio aptvaras, lizdo minimalus plotas – 290 cm2, o bendras aptvaro plotas minimaliai 1451 cm2. Bendras aptvaro plotas susideda iš lauko patalpų, vidaus patalpų grindų ploto, lizdo ploto, poilsio zonos, hamakų plotų. Hamakai, pastogės, vamzdžiai turi būti bent 12,7 cm pločio ir 20,32 cm aukščio. Aplinkos praturtinimas hamakais, vamzdeliais ir kitomis priemonėmis turi užimti bent 387 cm2 gyvenamojo ploto. Patinėlio minimalus bendras aptvaro plotas 1774 cm2 (31).
20 Tačiau gyvūnų globoje ir zoologijos soduose laikomiems kiauninių šeimos atstovams minimalūs reikalavimai yra griežtesni. Formulės, naudojamos nustatyti tinkamus aptvarų plotus yra sudaromos remiantis trimis veiksniais (26):
Gyvūno rūšies galvos dydis bei kūno ilgis;
Natūrali gyvūno aplinka, kelionių atstumai, aktyvumas;
Sukaupta profesinė patirtis.
Rekomenduojami aptvarų dydžiai 1-2 kiauninių šeimos atstovams, remiantis Zoologijos sodų ir Akvariumų asociacijos (toliau – AZA) ,,Kiauninių šeimos atstovų priežiūros rekomendacijomis“, pateikiami 4 lentelėje (26):
4 lentelė. Aptvaro dydžio rekomendacijos kiauninių šeimos atstovams.
Gyvūno rūšis Aptvaro dydis (m2)
Amerikinė kiaunė 31,2 Kanadinė audinė 31,2 Pilkagalvė mangusta 47 Kiaunė žuvautoja 164 Ernis 164 Dryžėtasis skunkas 29 Barsukas 30
Visų rūšių atstovams rekomenduojamas natūralus substratas, kuris nebūtų valgomas ar keltų alergiją. Teritorijos praturtinimas daiktais taip pat svarbus kuriant gyvenamąją aplinką visų rūšių gyvūnams. Aplinkos praturtinimui naudojami objektai turi būti keičiami paeiliui bent du kartus per metus, o smulkesni objektai, ,,karstyklės“ maždaug kas 3 mėnesius (26).
Minimalūs reikalavimai laukinių plėšriųjų paukščių patalpos dydžiui pateikiami 5 lentelėje (32):
5 lentelė. Aptvaro dydžio rekomendacijos plėšriųjų paukščių šeimų atstovams.
Gyvūnų šeima Plotis (m) Ilgis (m) Aukštis (m)
Žuvininkiniai (Pandionidae) 3,5 6 3
Vanaginiai (Accipitridae) 2,4-8 3-6 3
Sakaliniai (Falconidae) 2-5 8 3
Pelėdiniai (Strigidae) 2-5 2-5 3
21
5.
LAUKINIŲ GYVŪNŲ MAITINIMOSI YPATUMAI
Pašaras ir vanduo yra vieni svarbiausių komponentų gyvybei palaikyti. Visi gyvūnai privalo turėti pastovų priėjimą prie geriamo vandens, kuris turi būti keičiamas kasdien. Nuo šėrimo ypatumų priklauso gyvūnų sveikatingumas. Nelaisvėje laikomiems gyvūnams turi būti tiekiamas tik geros kokybės kiekvienai gyvūnų rūšiai būdingas subalansuotas pašaras, kuris tenkintų atitinkamos rūšies gyvūnų poreikius. Taip pat reikia atsižvelgti į sezoniškumą, gyvūno sveikatą, fiziologinę būklę, dydį bei amžių. Pašarai turi atitikti kiekybinius ir kokybinius reikalavimus. Norint nustatyti pašaro maistinę vertę, galima atlikti įvairius tyrimus. Mažiausiai invaziniai tyrimai atliekami tiriant išmatas. Pvz. žolėdžių (stirnos - Capreolus capreolusnaudojamas, pilkojo kiškio – Lepus europaeus ir kt.) maisto kokybę galima vertinti pagal išmatų azotą (FN) - metabolinio azoto ir maistinio azoto likučių išmatose derinį (33). Parenkant pašarą svarbu atsižvelgti į tris kriterijus:
1. Pašarai turi užtikrinti dantų ir virškinimo aparato darbą;
2. Kiekvienas gyvūnas turi gauti visas būtinąsias maisto medžiagas; 3. Šeriant turi būti užtikrinamas gyvūnų užimtumas ir patenkinimas (7).
Remiantis AZA akreditavimo standartu 2.6.2., gyvūnų mityba turi atitikti visus fiziologinius ir metabolinius poreikius (29).
Kiauninių šeimos atstovų mitybos įpročiai yra labai įvairūs. Vieni yra griežti mėsėdžiai, ėda sausumos ir vandens mažus stuburinius, bestuburius gyvūnus, paukščius ir kiaušinius. Tuo tarpu kiti, visaėdžiai, kurių racione vyrauja smulkūs gyvūnai bei vaisiai ir uogos (26).
Ropliai, varliagyviai dažniausiai minta vabzdžiais ir jų lervomis. Kadangi juose yra mažas kalcio: fosforo santykis, vitaminų trūkumas, vabzdžiai negali būti vienintelis mitybos komponentas. Gyvos žuvys, sraigės, dumbliai ir vandens augalai praturtina mitybos racioną. Rekomenduojama į racioną įmaišyti kalcio ir vit. D komercinių papildų. Nesuvalgytas pašaras turi būti pašalintas, kad neužterštų vandens (34,21).
Kiekvienai gyvūnų rūšiai parenkamas tinkamas pašarų dydis, jeigu reikia, jis yra smulkinamas. Pašarų dydis turi būti pakankamai smulkus, kad gyvūnai neužspringtų, tačiau ne per daug smulkus, kad keltų susidomėjimą pašaru. Plėšrieji žinduoliai, paukščiai, pelėdos, graužikai, žuvys ir varliagyviai yra šeriami kartą per dieną. Du kartus per dieną reikia šerti kitus žinduolius bei paukščius, o beždžionės turi būti šeriamos 3-5 kartus per dieną (22,7).
22
6.
LAUKINIŲ GYVŪNŲ VETERINARIJA
Laukinių gyvūnų, laikomų nelaisvėje, veterinarinėje programoje turi būti akcentuojama ligų prevencija ir gyvūnų gerovė, įskaitant mitybos, reprodukcijos ir elgesio užtikrinimą. Visi gyvūnai turi būti stebimi kas dieną prižiūrinčių asmenų (35). Šie asmenys turi būti apmokyti atpažinti sveikatos sutrikimų, elgsenos požymius ir turi išmanyti konkrečių gyvūnų rūšių ypatybes, tinkamas gyvenimo sąlygas, dietas. Ligoti, sužeisti ar patiriantys stresą gyvūnai turi būti kuo skubiau apžiūrimi veterinarijos gydytojų, kad būtų galima suteikti skubią veterinarinę pagalbą, gydymą ar taikyti prevencijos priemones (36). Stambiesiems šuniniams gali būti taikomi kraujo tyrimai (nustatyti CRB; skaičiuoti retikuliocitus; serumo biocheminiams parametrams nustatyti; tiroksinui kiekiui skaičiuoti; ieškoti Dirofiliaria immitis), radiologiniai tyrimai, dantų, oftalmologiniai tyrimai, koprologinis tyrimas ir dehelmintizacija, šlapimo tyrimas (šlapimo pH, kristalų mikroskopija šlapime), taip pat bendras klinikinis tyrimas (25). Medikamentai turi būti naudojami laikantis visų valstybinių ir veterinarinių įstatymų. Laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje praktikoje anestezija dažnai reikalinga tiek chirurginių procedūrų metu, tiek neinvazinių manipuliacijų metu (pvz. kraujo paėmimui, gyvūnų žymėjimui, apžiūroms). Atliekamos manipuliacijos be sedacijos laukiniams gyvūnams gali sukelti didžiulį stresą, gyvūnas gali susižaloti ar sužaloti personalą. Todėl tokios intervencijos rekomenduojamos tik trumpą laiko tarpą ir apsvarsčius streso sukeliamą žalingą poveikį gyvūno sveikatai (36).
Remiantis AZA akreditavimo standartu, kiekvienoje gyvūnų laikymo įstaigoje turi būti sukurta ir naudojama veterinarinė ligų prevencijos programa. Prevencinė medicina ypatingai svarbi, kadangi laukinių gyvūnų ligas sudėtinga diagnozuoti ir gydyti. Šią programą turėtų sudaryti tinkamos sąlygos karantinavimui, rizika pagrįsti gyvūnų sveikatos vertinimai, dehelmintizacija ir parazitų kontrolė, vakcinacija, periodiniai mitybos, aplinkos, gerovės vertinimai (36). Laukinių gyvūnų vakcinacija yra vykdoma zoologijos soduose bei globos organizacijose, tačiau dėl specialiai pritaikytų komercinių vakcinų trūkumo, ji vykdoma nepakankamai. Veterinarijos gydytojai, vakcinuojantys laukinius gyvūnus, dažniausiai turi pritaikyti žemės ūkio gyvulių bei gyvūnų kompanionų komercines vakcinas ir ekstrapoliuoti jų dozių informaciją. Kai kurios vakcinos gali būti suduodamos per burną, tačiau daugelis jų injekcijų pavidalo ir suleidžiamos po oda ar į raumenis (1). Laukinių žinduolių vakcinacija nuo pasiutligės, parvoviruso ir maro patikimomis vakcinomis rekomenduojama atlikti kiekvienais metais, priklausomai nuo gyvūno rūšies, epidemiologinės situacijos (35).
23
6.1. Parazitų kontrolė
Parazitozių nustatymas yra svarbi prevencinės medicinos dalis. Daugelis parazitų, tokių kaip askaridės, yra sunkiai išnaikinamos populiacijoje ir gali sukelti chroninių sveikatos problemų. Parazitai klasifikuojami į dvi kategorijas – ektoparazitai ir endoparazitai. Pastarieji gali sukelti didelių sveikatos problemų ar net mirtį. Pagrindiniai helmintai, su kuriais veterinarijos gydytojams tenka susidurti gydant zoologijos sodų gyvūnus, yra Trichuris (1 pav.), Syngamus, Ascaridia (2 pav.), o pirmuonys – Toxoplasma gondii (3 pav.), Coccidia.
1 pav. Trichuris spp. kiaušinėlis (37)
24 3 pav. Toxoplasma gondii oocitas (39)
Dažniausiai pasitaikantys ektoparazitai yra blusos, utelės, erkės, musės. Ne visi šie parazitai pastebimi plika akimi, kitų diagnozavimui reikalingas mikroskopavimas (1,40).
Parazitų kontrolės programą parengia veterinarijos gydytojas. Helmintozės nustatymo tyrimai iš išmatų turi būti reguliariai atliekami kiekvienam individui ar gyvūnų grupei. Veterinarijos gydytojai, atsižvelgdami į individų ligos istoriją, individualias gyvūnų savybes užsikrėsti helmintais ir kitus veiksnius, sudaro išmatų tyrimų grafiką ir jų dažnumą (36). Žinduoliams koprologinis tyrimas turi būti atliekamas bent kas pusę metų. Medikamentai nuo širdies parazitų (Dirofiliaria spp.) reguliariai turi būti naudojami visose endeminėse zonose. Jeigu reikia, tyrimas gali būti kartojamas gydymo efektyvumui vertinti (35). Šuninių šeimos atstovams bei smulkiems mėsėdžiams koprologiniai tyrimai gali būti atliekami tiesioginio tepinėlio, flotacijos, centrifugavimo metodu ar ELISE testu (ieškoma Cryptosporidium spp., Giardia spp. ir kt.). Patelėms rekomenduojama atlikti išsamų parazitų tyrimą prieš vaikingumo periodą, kad būtų galima išvengti parazitozių vaikingumo ar laktacijos metu. Dažniausiai paplitusios parazitozės yra askaridozė, strongiloidozė, cestodozė, trichineliozė. Standartiniai antihelmintikai, naudojami šunų dozėmis, sėkmingai naudojami gydyti nuo vidinių parazitų. Jauniklius galima dehelmintizuoti 10 -14 d. amžiaus pirantelu, skiriant 5 mg/kg. Suaugusių individų helmintozių gydymas pateikiamas 6 lentelėje (25,26).
25 6 lentelė. Laukinių šuninių šeimos atstovų dehelmintizavimas ir dozės.
Parazitas Gydymas ir dozė
Nematodai ir askaridės Fenbendazole: 50 mg/kg PO, 3 dienas.
Pyrantel pamoate: 5 mg/kg PO, kartoti po 3 sav.
Ivermectin: 0,2 mg/kg IM arba PO – vieną kartą.
Trichuris spp. Fenbendazole: 50 mg/kg PO, 3 dienas. Kartoti dozę po 3 sav. ir 2 mėn.
Kaspinuočiai Praziquantel*: 1 dozė priklausomai nuo gyvūno svorio. Kartoti po 1-2 sav., jei yra gausus užsikrėtimas.
*Negalima naudoti jaunikliams, jaunesniems nei 6 sav. Kokcidijos Sulfadimethoxine: 50 mg/kg PO pirmąją dieną, tuomet 25
mg/kg PO, 1xd., 14-20d.
Amprolium: 100 mg/kg PO, 1xd., 7-10d.
Giardia spp. Metronidazole: 50 mg/kg PO, 1xd., 5d.
Sausumos paukščių dažniausios helmintozės yra cestodai ir kapiliarijos. Cestodai dažniau pasireiškia patekusiems į nelaisvę laukiniams paukščiams, nei gimusiems globoje. Yra pastebėtas laukinių paukščių užsikrėtimas tam tikrais trematodais ir to sąsaja su kvėpavimo takų infekcijomis, obstrukcija bei gaišimu. Išoriniai parazitai didelės tiesioginės reikšmės paukščių sveikatai neturi, tačiau jie dažnai perduoda infekcinių ligų patogenus bei sukelia niežulį. Efektyviausias gydymas paukščiams – geriamasis ar injekcinis ivermektinas arba barstymas antiparazitikais, kurių pagrindas yra piretrinai (23).
26
7.
TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
7.1. Tyrimo objektai
Tyrimas atliktas 2020 m. liepos mėn. laukinių gyvūnų globos organizacijoje ,,X“. Tirti gydymo ar globos tikslais nelaisvėje laikomi laukiniai gyvūnai: 2 suaugę baltieji gandrai (lot.
Ciconia ciconia), 2 baltųjų gandrų jaunikliai, gulbė nebylė (lot. Cygnus olor), tūbuotasis suopis (lot. Buteo lagopus), kanadinė audinė (lot. Neovison vison) ir rudoji lapė (lot. Vulpes vulpes) (1 priedas).
Tyrimo metu buvo vertintos kiekvienos gyvūnų rūšies patalpos, jų įrengimas, higieninės sąlygos bei gerovė. Taip pat buvo vertinamas gyvūnų elgesys bei atliekamas parazitologinis tyrimas.
7.2. Gyvūnų gyvenimo sąlygų įvertinimas
Laukinių gyvūnų globos organizacijoje laikomų gyvūnų laikymo patalpos buvo vertinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos bei pasaulinių organizacijų rekomendacijas, įstatymus ir remiantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Buvo vertinama ar gyvenimo sąlygos pilnai atitinka, dalinai atitinka, ar neatitinka rekomendacijas. Vertintas gyvūno aptvaro dydis, aukštis, įrengimas ir apstatymas (slėptuvės, guoliai, lipynės, pastogė ir kt. aplinkos praturtinimai), aplinkos temperatūra ir drėgmė, pašaras ir vanduo (mitybos racionas, kaip dažnai ir kuriuo metu šeriama, priėjimas prie vandens), veterinarinės profilaktikos priemonės (dehelmintizacijos planai, kaip dažnai atvyksta veterinarijos gydytojas).
7.3. Koprologinis tyrimas
Parazitologinis tyrimas buvo atliekamas flotacijos metodu smulkiųjų gyvūnų klinikoje ,,X“. Tirti gyvūnai: rudoji lapė (lot. Vulpes vulpes), kanadinė audinė (lot. Neovison vison), naminė ožka (lot. Capra aegagrus hircus). Tiriamas kokybinis užsikrėtimas parazitais. Gyvūnų išmatos surinktos į nesterilius indelius (po 30 g) išmatų tyrimams. Visi indeliai sunumeruoti ir užrašyta gyvūno rūšis. Indeliai su išmatomis laikomi šaldytuve (4°C). Tyrimas atliktas per mažiau nei 5 d. nuo išmatų surinkimo. Į stiklinę buvo dedama 3 g išmatų, užpilamas 50 ml flotacinio NaCl 1,2 g/l specifinio tankio tirpalas. Gerai išmaišoma ir perkošta į kitą stiklinę. Perkoštas filtratas pilamas mėgintuvėlį taip, kad jo paviršiuje susidarytų iškilęs meniskas. Tuomet ant mėgintuvėlio uždedamas dengiamasis stiklelis ir paliekama 20 min.. Praėjus laikui, dengiamasis stiklelis atsargiai nuimamas nuo mėgintuvėlio, dedamas ant objektinio stiklelio ir mikroskopuojama šviesiniu mikroskopu 40-400x padidinimu (41). Buvo ieškoma tipiškų helmintų kiaušinėlių ir pirmuonių oocistų. Identifikuojama atsižvelgiant į dydį ir morfologinius požymius.
27 7.4. Gyvūnų elgesio vertinimas
Du suaugę baltieji gandrai ir 2 baltųjų gandrų jaunikliai (lot. Ciconia ciconia), gulbė nebylė (lot. Cygnus olor), tūbuotasis suopis (lot. Buteo lagopus), kanadinė audinė (lot. Neovison vison) ir rudoji lapė (lot. Vulpes vulpes) buvo filmuojami po 30 min., šešias dienas. Iš viso kiekvieno gyvūno surinkta po 3 val. vaizdinės medžiagos. Filmuota naudojantis SONY HDR-CX240EB vaizdo kamera su stovu. Vaizdo medžiaga buvo peržiūrima ir pildoma etograma (7 lentelė).
7 lentelė. Laukinių gyvūnų stereotipinio ir būdingo elgesio etogramos lentelė.
Laikas (min) 1 2 3 4 5 6 7 8 9 1 0 1 1 1 2 1 3 1 4 1 5 1 6 1 7 1 8 1 9 2 0 2 1 2 2 2 3 2 4 2 5 2 6 2 7 2 8 2 9 3 0 Švarinasi Maitinasi/geria Ilsisi Laksto/skraido Žaidžia/laipioja Vokalizacija Stereotipinis elgesys
Užrašomas gyvūno elgesys kas 1 min. Gyvūnų elgesio aprašymas pateiktas 8 lentelėje. Tyrimo schema pateikta 4 pav. Tyrimas atliktas laikantis biosaugos, gyvūnų gerovės, gyvūnų laikymo ir naudojimo bei veterinarinių reikalavimų.
8 lentelė. Laukinių gyvūnų elgsenos kategorijų aprašymas. Elgsenos tipas Elgsenos aprašymas
Švarinasi Įvairiai prižiūri savo kailį, jį prausia, laižo, kasosi, kedena plunksnas. Maitinasi/geria Laka iš vandens telkinio, dubens. Maitinasi, ieško maisto.
Ilsisi Ramiai stovi, žvalgosi. Guli, sėdi, nejuda.
Laksto/skraido Įvairaus pobūdžio vietos keitimas - ėjimas, bėgimas, skridimas, šokimas.
Žaidžia/laipioja Naudojasi žaislais, laipynėmis, voljerų praturtinimu. Laipioja ant kelmų, kitų objektų, maudosi baseine.
Vokalizacija Bet kokio pobūdžio vokalizacija.
Stereotipinis elgesys Įvairaus pobūdžio pasikartojantys judesiai, kurie neturi konkrečių tikslų ir nesutinkami natūralioje aplinkoje – neįprasta agresija, atsisakymas maisto, savęs žalojimas, netikslingas vaikščiojimas tuo pačiu maršrutu ir pan.
28 4 pav. Tyrimo eigos schema
Gyvenimo sąlygų vertinimas Koprologinis tyrimas flotacijos metodu Elgesio vaizdo medžiagos rinkimas Elgesio vaizdo
29
8.
TYRIMŲ REZULTATAI
8.1. Laukinių gyvūnų, laikomų prieglaudoje ,,X“, gyvenimo sąlygų įvertinimas
Aptvaro dydis, aukštis, įrengimas. Daugelio rūšių gyvūnų aptvaro plotas atitiko arba iš dalies atitiko gyvenamojo ploto reikalavimus ir rekomendacijas. Tirtų gyvūnų aptvarų dydžiai pateikiami 9 lentelėje.9 lentelė. Tirtų gyvūnų aptvarų dydžiai, plotas ir rekomenduojami gyvenamieji plotai Gyvūnų rūšis Aptvarų dydžiai (m) ir plotas
(m2)
Minimalūs rekomenduojami plotai (m2)
Gulbė nebylė* 2,35x2,75x1,94; 6,46 Lauko patalpa – 8; vidaus patalpa - 2
Rudoji lapė 6,08x3,07; 18,67 10
Kanadinė audinė 4,63x3,07; 14,21 3,12
Tūbuotasis suopis 3,02x3,02x2,23; 9,12 7,2
Baltieji gandrai 45x31; 1395 8
* Gulbė nebylė laikinai laikyta vidaus aptvare gydymo tikslais.
Aptvaro apstatymas. Daugeliui gyvūnų (87,5 proc.) aptvaro apstatymas pilnai atitiko rekomendacijas. Baltųjų gandrų aptvare įrengta pastogė, plotas apsodintas augmenija. Neįrengtas tik vandens baseinas. Baltųjų gandrų gyvenamoji vieta pavaizduota 5 pav.
5 pav. Baltųjų gandrų aptvaras (1-augmenija, vieta pasislėpti; 2-pastogė)
Tūbuotojo suopio aptvaras nuolatos praturtinamas medžio šakomis, kitais valgomais ir nevalgomais objektais. Neįrengta vieta maudytis. Tūbuotojo suopio gyvenamoji vieta pavaizduota 6 pav.
30 6 pav. Tūbuotojo suopio aptvaras (1-pastogė; 2-medžio šakos, kiti objektai)
Kanadinė audinė aptvare turi baseiną, laipynių, tunelių, slėptuvę, augmenijos. Kanadinės audinės gyvenamoji vieta pavaizduota 7 pav.
7 pav. Kanadinės audinės aptvaras (1-laipynės ir tuneliai; 2-slėptuvė; 3-baseinas)
Rudosios lapės voljeras praturtintas slėptuve, pastoge, augmenija, laipiojimo objektais, žaislais, baseinu. Rudosios lapės gyvenamoji vieta pavaizduota 8 pav.
31 8 pav. Rudosios lapės aptvaras (1-laipiojimo objektas; 2-slėptuvė; 3-baseinas)
Gulbės nebylės laikinasis aptvaras praturtintas laipiojimo objektais, pakreigtas šiaudais. Gulbės nebylės gyvenamoji vieta pavaizduota 9 pav.
9 pav. Gulbės nebylės laikinasis aptvaras (1-maisto ir vandens dubenys; 2-laipiojimo objektai) Aplinkos temperatūra. Aplinkos temperatūra pilnai atitiko (100 proc.) rekomendacijas. Visi tirti gyvūnai tyrimo metu buvo apgyvendinti lauko voljeruose, išskyrus gulbę nebylę. Vidutinė aplinkos temperatūra liepos mėnesį buvo 17-18°C. Tai yra įprasta aplinkos temperatūra Lietuvoje gyvenantiems sveikiems laukiniams gyvūnams.
32 Pašaras ir vanduo. Visų gyvūnų mitybos racionas parenkamas pagal rūšiai būdingus fiziologinius poreikius. Visiems mėsėdžiams suteikiama galimybė pagauti gyvą pašarą. Taip pat visi gyvūnai turi neribotą priėjimą prie vandens, kuris papildomas ir keičiamas kasdien. Baltieji gandrai šeriami žalia mėsa, žuvimi ir graužikais. Kadangi jie gyvena pievoje, papildomai maisto randa patys. Gulbė nebylė buvo šeriama grūdais, žole, retkarčiais džiovinta duona. Tūbuotojo suopio mityba – gyvi graužikai, retkarčiais žalia vištiena. Kanadinės audinės mitybos racionas – žalia žuvis ir mėsa. Rudoji lapė šeriama žalia mėsa, gyvais ir negyvais graužikais. Racionas papildomas daržovėmis ir vaisiais. Trūkstant vitamininių ar mineralinių medžiagų, persvarstomas gyvūnų mitybos planas, gyvūnams duodami papildai, praturtinantys jų racioną. Gyvūnai šeriami vieną kartą dienoje. Prieglauda perka šaldytą ir gyvą pašarą – peles. Visi maisto produktai yra laikomi atskiroje patalpoje, o greitai gendantys produktai – šaldytuve ar šaldiklyje ir sušeriami tą pačia dieną arba kitos dienos ryte. Pašaro ir vandens kriterijus atitinka rekomendacijas visiems (100 proc.) gyvūnams.
Veterinarinės profilaktikos priemonės. Visiems laukiniams gyvūnams, atvykusiems į prieglaudą, yra atliekama išsami klinikinė apžiūra, diagnostinės procedūros, taikomas gydymas ir reabilitacijos programa. Prieglauda yra sudariusi sutartį su ,,X“ veterinarijos klinika, kuri įsipareigoja suteikti pagalbą prieglaudoje gyvenantiems gyvūnams. Dažniausia į prieglaudą patekimo priežastis – traumos, išsekimas. Gydoma chirurginėmis procedūromis, antibiotikais, lašinėmis infuzijomis, vitamininiais papildais. Dažniausias skiriamas antibiotikas prieglaudoje yra enrofloksacinas. Paukščiams anestezija nėra taikoma dėl jos sudėtingumo ir gydytojų kvalifikacijos trūkumo. Naudojama vietinė nejautra. Visi patekę į prieglaudą žinduoliai yra dehelmintizuojami ir vakcinuojami su prieglauda bendradarbiaujančioje veterinarijos klinikoje. Jokie veterinariniai medikamentai ir priemonės prieglaudoje nėra laikomi.
8.2. Dehelmintizacijos programų efektyvumo įvertinimas
Atlikus koprologinius tyrimus, užsikrėtimo helmintais nenustatyta. Profilaktiškai visi mėsėdžiai prieglaudos gyvūnai yra dehelmintizuojami 3 - 4 k. į metus antihelmintikais, pritaikytais gyvūnams augintiniams, kurių sudėtyje yra pirantelis, prazikvantelis, fenbendazolas. Ožkoms ir stirnoms naudojami specialūs geriamieji milteliai, kurių veiklioji medžiaga yra levamizolis. Profilaktinėms priemonėms nuo išorinių parazitų, naudojami komerciniai insekticidai voljerams plauti ir parazitams naikinti gyvūnų kailyje.
8.3. Gyvūnų elgsenos ir stereotipinio elgesio įvertinimas
Kiekvienai gyvūnų rūšiai yra būdingas skirtingas elgesys ir laiko tarpas, kurį jis užima. Tai priklauso nuo gyvūno prigimties, fiziologinės būklės ir savybių. Elgsenos vertinimas parodė, kokią
33 procentinę dalį kiekvienai gyvūnų rūšiai užima skirtingi elgesio tipai ir kaip dažnai pasireiškia stereotipinis elgesys.
Didžiąją stebėjimo laiko dalį (60 min.) Kanadinė audinė laksto ir tai atitinka 33,3 proc. užfiksuoto elgesio. Mažiausiai laiko (5 min.) truko švarinimosi elgesys, kuris atitiko 2,8 proc. užfiksuoto elgesio. Gyvūnas visai nedemonstravo stereotipinio elgesio (10 pav.)
10 pav. Kanadinės audinės užfiksuoto elgesio pasiskirstymas pagal trukmę Kanadinės audinės elgesio pasiskirstymas proc. pavaizduotas 11 pav..
11 pav. Kanadinės audinės užfiksuoto elgesio pasiskirstymas proc.
0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 5 8 27 60 55 25 0 La ik a s (m in .) Elgsenos kategorijos 2.8% 4.4% 15% 33.3% 30.6% 13.9% 0%
Švarinasi Maitinasi/geria Ilsisi
Laksto Žaidžia/laipioja Vokalizacija
34 12 pav. Kanadinė audinė žaidžia/maudosi
Didžiąją stebėjimo laiko dalį (75 min.) Rudoji lapė ilsisi (15 pav.) ir tai atitinka 43 proc. užfiksuoto elgesio. Mažiausiai laiko (4 min.) truko švarinimosi elgesys, kuris atitiko 2 proc. užfiksuoto elgesio. Stereotipinis judėjimo elgesys (lakstymas pirmyn atgal ta pačia trajektorija) užfiksuotas vieną kartą (2 min.) ir tai atitiko 1 proc. užfiksuoto elgesio. Gyvūnas visai nedemonstravo vokalizacijos (0 min.) (13 pav.).
13 pav. Rudosios lapės užfiksuoto elgesio pasiskirstymas pagal trukmę
0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 4 7 75 69 23 0 2 L a ik a s (m in .) Elgsenos kategorijos
35 Rudosios lapės elgesio pasiskirstymas proc. pavaizduotas 14 pav..
14 pav. Rudosios lapės užfiksuoto elgesio pasiskirstymas
15 pav. Rudoji lapė ilsisi
Didžiąją stebėjimo laiko dalį (93 min.) Gulbė nebylė ilsisi (18 pav.) ir tai atitinka 51,7 proc. užfiksuoto elgesio. Mažiausiai laiko (1 min.) truko žaidimo elgesys, kuris atitiko 0,6 proc. užfiksuoto elgesio. Gyvūnas visai nedemonstravo stereotipinio elgesio (16 pav.)
2.0% 4.0%
43.0% 38.0%
12.0% 0.0%1.0%
Švarinasi Maitinasi/geria Ilsisi
Laksto Žaidžia/laipioja Vokalizacija
36 16 pav. Gulbės nebylės užfiksuoto elgesio pasiskirstymas pagal trukmę
Gulbės nebylės elgesio pasiskirstymas proc. pavaizduotas 17 pav..
17 pav. Gulbės nebylės užfiksuoto elgesio pasiskirstymas
0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 39 23 93 16 1 8 0 La ik a s (m in .) Elgsenos kategorijos 21.7% 12.7% 51.7% 8.9% 0.6% 4.4% 0.0%
Švarinasi Maitinasi/geria Ilsisi
Laksto/skraido Žaidžia/laipioja Vokalizacija
37 18 pav. Gulbė nebylė ilsisi
Didžiąją stebėjimo laiko dalį (152 min.) Tūbuotasis suopis ilsisi (21 pav.) ir tai atitinka 84,4 proc. užfiksuoto elgesio. Mažiausiai laiko (28 min.) truko skraidymo elgesys, kuris atitiko 15,6 proc. užfiksuoto elgesio. Kitų elgsenų tyrimo metu neužfiksuota. Gyvūnas visai nedemonstravo stereotipinio elgesio (19 pav.)
19 pav. Tūbuotojo suopio užfiksuoto elgesio pasiskirstymas pagal trukmę Tūbuotojo suopio elgesio pasiskirstymas proc. pavaizduotas 20 pav..
0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 0 0 152 28 0 0 0 L a ik a s (m in .) Elgsenos kategorijos
38 20 pav. Tūbuotojo suopio užfiksuoto elgesio pasiskirstymas
21 pav. Tūbuotasis suopis ilsisi
Didžiąją stebėjimo laiko dalį (130-139 min.) Baltieji gandrai ilsisi (24 pav.) ir tai atitinka 71,9 proc. užfiksuoto elgesio. Mažiausiai laiko (0-6 min.) truko maitinimosi elgesys, kuris atitiko 1,2 proc. užfiksuoto elgesio. Vokalizacijos, žaidimo elgsenų tyrimo metu neužfiksuota. Gyvūnai visai nedemonstravo stereotipinio elgesio (22 pav.).
0.0% 0.0%
84.4% 15.6%
0.0% 0.0% 0.0%
Švarinasi Maitinasi/geria Ilsisi
Laksto/skraido Žaidžia/laipioja Vokalizacija
39 22 pav. Baltųjų gandrų užfiksuoto elgesio pasiskirstymas pagal trukmę
Baltųjų gandrų elgesio pasiskirstymas proc. pavaizduotas 23 pav..
23 pav. Baltųjų gandrų užfiksuoto elgesio pasiskirstymas
0 20 40 60 80 100 120 140 160 180 Švarina si Maitin asi/geri a Ilsisi Laksto/ skraido Žaidžia /laipioj a Vokali zacija Stereot ipinis elgesys Gandras Nr.1 9 2 130 42 0 0 0 Gandras Nr.2 6 0 139 36 0 0 0 Gandras Nr.3 9 6 114 38 0 0 0 Gandras Nr.4 10 0 135 44 0 0 0 La ik a s (m in .) Elgsenos kategorijos 4.7% 1.2% 71.9% 22.2% 0.0% 0.0% 0.0%
Švarinasi Maitinasi/geria Ilsisi
Laksto/skraido Žaidžia/laipioja Vokalizacija
40 24 pav. Baltųjų gandrų poilsis
41
9.
REZULTATŲ APTARIMAS
Tyrimų su gyvūnais rezultatai gali būti veikiami aplinkos sąlygų. Vertinant laukinių gyvūnų gyvenamosios aplinkos tinkamumą, būtina atsižvelgti į visus išorinius ir vidinius veiksnius, kurie lemia gyvūno gerovę – gyvenamosios teritorijos plotą, jos praturtinimą, aplinkos temperatūrą, mitybą, veterinarinę priežiūrą. Gyvenamosios vietos plotas gali būti tiesiogiai susijęs su atsiradusiu stereotipiniu elgesiu. Tačiau tai būdinga ne visoms gyvūnų rūšims, nes skirtingi gyvūnai ne vienodai išnaudoja gyvenamąsias patalpas (1). Visų tirtų laukinių gyvūnų gyvenamoji aplinka atitiko dydžių reikalavimus, tačiau paukščiams (tūbuotajam suopiui, baltiesiems gandrams) trūko vandens telkinių, baseinų. J. Veasey (2006) savo tyrime teigė, kad nelaisvėje laikomiems gyvūnams reikalingos motyvuojančios gyvenimo sąlygos, kuo panašesnės į natūralias (42). Gyvenamosios aplinkos temperatūra, mityba ir pašaro tiekimas laukinių gyvūnų globos organizacijoje ,,X“ visiškai atitiko rekomendacijas ir laukinių gyvūnų natūralią gyvenamąja aplinką.
Daugelio rūšių gyvūnai gyvūnų globos organizacijose yra apgyvendinami, iškeliant juos iš jų natūralios buveinės. Kai kurie egzotiniai gyvūnai zoologijos soduose susiduria su tam tikrais endoparazitais, kurių nesutinka arba retai sutinka natūraliomis gyvenimo sąlygomis. Žmonės, prižiūrintys laukinius gyvūnus, gali būti parazitų ir infekcijų pernešėjai/platintojai, kaip ir netinkamos mitybos parinkimas gali paskatinti parazitologinę infekciją (43). AZA akreditavimo standartas įpareigoja gyvūnų laikymo įstaigą naudotis veterinarine ligų prevencijos programa. Helmintozių nustatymas yra svarbi prevencinės medicinos dalis (1). Gyvūnų globos organizacijoje vykdomos reguliarios efektyvios dehelmintizacijos programos ir laikomasi prevencinių priemonių, todėl užsikrėtimo parazitais nerasta. Visi gyvūnai gauna būtinąją medicininę pagalbą, taip pat sudarytos profilaktinių ligų priemonių vykdymo schemos.
Šiandien gyvūnų gerovė gali būti moksliškai įvertinta siekiant nustatyti individų gyvenimo kokybę, kurioje elgesio vertinimas yra pagrindinė priemonė (44). Nelaisvėje laikomi laukiniai gyvūnai gali neįprastai elgtis - demonstruoti stereotipinį elgesį. Nenormalus elgesys kartais būna panašus į prijaukintų/naminių gyvūnų stereotipinį elgesį – svirduliavimas, betikslis judėjimas, galvos purtymas, savęs ar kitų žalojimas, plunksnų, kailio pešimas, uodegos vaikymasis, hiperaktyvumas, inaktyvumas (1). Kaip yra žinoma, gyvūnai demonstruoja įvairių rūšių pasikartojančius elgesius, kurie atkreipia dėmesį, intriguoja ir neramina. Stereotipinis elgesys pasireiškia pasikartojančiais, nekintančiais judesiais. Pavyzdžiui, poliarinės meškos gali judėti dedant letenas į lygiai tas pačias vietas eidamos ratu. Tačiau kitais atvejais pasitaiko stereotipinis elgesys, kurį atliekant yra keičiama pozicija, judėjimas (pavyzdžiui, plunksnų pešimas ar savęs kramtymas) (46).Nelaisvėje laikomiems mėsėdžiams gyvūnams dažnai pasireiškia stereotipinis
